Imitatyvinės kilmės veiksmažodžiai prūsų kalboje

31straipsniai / articles audronė kaukienė klaipėdos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: veiksmažodžio istorija, prūsistika. iMitatyVinės kiLMės VeiksMaŽodŽiai Prūsų kaLboje the origin of Verbs of imitation in Prussian anotacija straipsnyje aptariami terminai, susiję su naujų žodžių formavimu. aiškinama imitatyvo sąvoka. Prūsų kalbos paminkluose ieškoma imitatyvinių ar imitatyvinės kilmės veiksmažodžių, aptariami jų struktūros ypatumai. Lyginami rytų baltų imitatyvai su prūsiškaisiais. annotation the article discusses terminology associated with the formation of new words and presents the concept of the imitatives. the verbal imitatives and verbs of imitative origin are collected from the sources of old Prussian language and their structural characteristics is analysed. the imitatives of old Prussian language are compared with the ones of eastern baltic languages. naujų ŽodŽių forMaViMas iMitatyViniu būdu nauji žodžiai kalboje gali būti sudaromi gana įvairiai. geriausiai pažįstamas būdas – daryba, ypač morfologinė daryba, pagrįsta dvinariškumo principu: pamatinis žodis (ar žodžiai) ir darinys. daryba vadinamas ir kitoks žodžių atsiradimo būdas, nesikeičiant jo struktūrai, tačiau pakintant funkcijai ar reikšmei. tai sintaksinė ar semantinė daryba. darybos (ypač morfologinės) būdu kalboje susiformuoja dauguma esMiniai ŽodŽiai: darinys (vedinys), forminys, performinys, plėtinys, imitatyvai. keywords: derivative, formative, performative, expansive, imitatives. 32 audronė kaukienė acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV naujų žodžių, ir juos galima vadinti dariniais. Žodžiai gali atsirasti dar kitais būdais, nesiremdami į kitus (t. y. pamatinius) žodžius – tiesiogiai kuriant naujus žodžius ar perfomuojant senuosius. tai gali būti šaknų plėtimas1 ar kamieno performavimas, pakeičiant struktūrinį tipą2, nors lingvistų darbuose jie dažnai painiojami su daryba (apie tai plačiau kaukienė 2005). taip atsiranda plėtiniai ar performiniai. Vienas iš mažiausiai tirtų būdų – naujų žodžių formavimas (kūrimas) imitatyviniu būdu. taip susidaro tiesioginiai forminiai (imitatyvai ar onomatopėjiniai žodžiai), tarsi pamėgdžiojantys tikrovės garsus (dažniausiai) ar vaizdus, judesius. imitatyvai gali būti įvairios kalbos dalys. Paprastai tokiu būdu atsiranda emocinės-ekspresinės kalbos dalys (jaustukai ir ištiktukai), pvz.: oi, trrr, plumpt. Panašiai gali atsirasti ir veiksmažodžiai, kuriems suformuojamos šaknys ir suteikiama tam tikra veiksmažodžiui būtina morfologinė forma (bigzti, čiulbti). kitos kalbos dalys imitatyviškai susiformuoja rečiau, nors imitatyvų gali būti ir vardažodžių, ypač daiktavardžių. imitatyvams būdingas ikoniškumas. juos galima atpažinti iš glaudaus garsinės struktūros ir konkrečiosios semantikos sąryšio. be to, imitatyvams būdingos „sunkios šaknys“, turinčios daug priebalsių, dvigarsių, dvibalsių. su reikšme dažniausiai yra susiję priebalsiai, pavyzdžiui: šnypščiamieji š, ž (reiškia šlamesį, ūžimą: õšia, žia, šniõkščia), r (reiškia vibraciją, drebėjimą: vrpa, trta) ir pan. kartais susidaro artimõs reikšms ir struktūros sinonimai, besiskiriantys kai kuriais priebalsiais ar balsiais (plg. uzgia, buzgia, bizgia), tačiau konsonantizmo ar vokalizmo įvairavimas yra nedėsningas, netelpa į reguliarios balsių ar priebalsių 1 Šaknų plėtimas lingvistinėje literatūroje dažnai atpažįstamas (ypač etimologiniuose darbuose), tačiau neretai painiojamas su morfologine daryba. išplečiant šaknį, prie senosios bazinės šaknies prisijungia naujas elementas – plėtiklis. Pavyzdžiui, iš bazinės šaknies ide. *ten- (lo. teneō ‘tęsiu’, lie. tęvas) su plėtikliais -sar -psusiformuoja veiksmažodžiai lie. tęsti, pr. tiēnstwei ‘traukti’ ir lie. tepti, la. tept(iês) ‘spirtis, spyriotis’. naujai susiformavusiame žodyje prie išplėstos šaknies prisijungia ir būtini kaitybiniai elementai. tačiau plėtimas – tai ne morfologijos, o fonetikos (ar morfonologijos) dalykas. Šaknį išplečiantys elementai (plėtikliai) kartais kiek modifikuoja reikšmę, tačiau nėra pamato kalbėti apie darybinę reikšmę. taip sudarytą žodį galima vadinti plėtiniu. 2 Žodžiai gali atsirasti iš tos ar kitos šaknies, performuojant kamieną, pakeičiant struktūrinį tipą. Lietuvių ir latvių kalbose iš vienos šaknies gali atsirasti du ar daugiau veiksmažodžių, turinčių kategorinės reikšmės skirtumų (šaknų išsišakojimas). taip greta (i)aar na-kamienių susiformuoja tos pačios šaknies intarpiniai ar sta-kamieniai veiksmažodžiai, pvz.: lie. kélti – kẽlia / klti – kỹla; la. cet (e) – ceļu / cit – cistu. kartais veiksmažodžiai gali tiesiog pakeisti struktūrinį tipą, geriau prisiderindami prie kategorinės reikšmės, plg. lie. gẽma → gmsta, lie. dègti, dẽga ‘degti, kurti’, ‘liepsnoti’ → tarm. dẽgia ‘(už)dega, (už)kuria’ ar deñga ‘svyla, (pri)kempa’, la. degt, degu ‘degti, liepsnoti’, degt, dedzu, dedzu ‘degti, kurti ugnį’. dar kitoks struktūrinio tipo pakeitimas – būtojo laiko priesagos apibendrinimas bendračiai (ir antrinė tematizacija būtojo laiko formose), plg. rekti, rekia, rekė (tokia paradigma dar vartojama rytų aukštaičių tarmėse) → reikti, rekia, reikjo. taip atsiradę ir tekti tipo veiksmažodžiai (žr. jakulis 2004: 155–156, 162), gal ir kai kurie žodžiai su kitomis priesagomis (pvz.: žinóti, giedóti). kamieno performavimas negali būti laikomas morfologine daryba, nes nėra susijęs su darybine reikšme. tokie performuoti žodžiai gali būti vadinami perdirbiniais (performiniais). imitatyvinės kilmės veiksmažodžiai prūsų kalboje 33straipsniai / articles kaitos rėmus. taip yra todėl, kad tai ne giminaičiai, o savarankiškai susiformavę tiesioginiai forminiai, susidarę imituojant panašius garsus, vaizdus ar judesius. imitatyvinės kilmės žodžiai neretai vadinami garsažodiniais (vokiškai lautnachahmend, rusiškai звукоподжательные), tačiau tai nėra visiškai tikslu. nors daugelis imitatyvų yra garsų pamėgdžiojimai, jie gali reikšti ne tik garsus, bet ir judėjimą, vaizdus (varvti, tviẽksti, blizgti ir kt.). imitatyvai gali būti įvairaus senumo. naujausieji atpažįstami pagal ypač ryškų morfonologinės sandaros ir reikšmės ryšį. svarbus kriterijus imitatyvų senumui nustatyti – etimologijos duomenys. kuo daugiau žodis turi atitikmenų giminiškose (ypač tolimesnėse) kalbose, tuo senesniu jį galima laikyti. imitatyviniu būdu žodžiai galėjo formuotis nuo seniausių laikų. Vėliau glaudų struktūros ir semantikos ryšį nublukino dėsningi fonetikos pakitimai ar reikšmės raida. kartais įvairūs žodžių darybos ar formavimo būdai gali vienas kitą papildyti. Šiuo atveju svarbu, kad iš imitatyvų – tiesioginių forminių – morfologinės darybos ar šaknies plėtimo būdu gali būti padaromi ar performuojami nauji imitatyvai, pvz.: kakti – karksti, karksóti, bùmpt – bumbsti ir pan. Prie šaknų gali prisišlieti neturintys darybinės reikšmės morfologiniai ar morfonologiniai kamieną sudarantys elementai, ypač priesagos (ulbti, čiurlénti). neretai šie žodžiai turi reduplikacijos požymių ir kartais primena atitinkamo tipo garsažo džius (ištiktukus): bubti, dun d ti, tirtti, plg. bur-bur, dun-dun, tir-tir ir pan. tačiau šitokių garsažodžių negalima laikyti pamatiniais žodžiais, be to, ne visuomet greta veiksmažodžio tokie žodeliai yra (pvz., zirzti). iMitatyVai Prūsų kaLboje Prūsų kalboje, kaip ir kitose baltų kalbose, galėjo būti įvairių imitatyvų. tačiau prūsų kalbos imitatyvai, ypač veiksmažodiniai, beveik netyrinėti. elbingo žodynėlyje veiksmažodžių nėra. dauguma žodžių daiktavardžiai, galima rasti ir daiktavardinių imitatyvų. Labai ekspresyviai skamba kai kurie paukščių pavadinimai, kurie dažnai yra susiję su tam tikrais garsais, plg.: droanse [drōanze] ‘griežlė’, prapolis [parpulis] ‘kukutis’, gerto ‘višta’, gertis ‘gaidys’, tresde ‘strazdas’ ir pan. garsažodinis, regis, ir paties paukščio pavadinimas pepelis [pipelis] ar [pipalis] (plg. pippalins k). be to, ir paukščių, ir kitų gyvūnų pavadinimai gali būti susiję su tam tikrais būdingais judesiais weware ‘voverė’, spurglis ‘žvirblis’. kai kurie iš tokių daiktavardžių gali būti tiesioginiai forminiai, o kiti gali būti padaryti iš imitatyvinės kilmės veiksmažodžių. tiesioginiais forminiais patikimiausia laikyti tuos žodžius, kurie sudaryti reduplikacijos būdu (penpalo ‘putpelė’, werwirsis ‘vieversys’, weware ‘voverė’ ir pan.). kai kuriuos pavyzdžius galima laikyti deverbatyvais, pvz.: spurglis ‘žvirblis’ : lie. spugti, -ia ‘sprukti, skubėti’ ir ‘sparnais purpti, birbti’ (pavyzdžiai LkŽ – iš Mažosios Lietuvos 34 audronė kaukienė acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV (Miti50, ndŽ, kŽ)), la. spurgt, -dzu ‘(apie paukščius) skrajoti, plazdenti’. gaila, kad iš vedinių negalima spręsti apie pamatinių veiksmažodžių struktūrą. Šiaip ar taip, šie pavyzdžiai rodo, kad prūsų kalboje imitatyvų tikrai būta. katekizmuose dėl teksto pobūdžio sunku tikėtis imitatyvų gausos. imitatyvai būdingi ne kiekvienam tekstui. jie visai nebūdingi mokslo kalbai, kuriai tolima ir emocija, ir ekspresija, jų negali būti daug rimtuose religiniuose katekizmų tekstuose. rytų baltų kalbose veiksmažodinių imitatyvų yra gana nemaža, todėl tikėtina, kad ir gyvojoje prūsų kalboje jų tikrai turėjo būti. Šio tyrimo uždavinys – ieškoti prūsų kalbos paminkluose veiksmažodinių imitatyvų. siekiama atrinkti visus prūsų kalbos pavyzdžius, kurie galėtų būti laikomi imitatyvais ar gali būti imitatyvinės kilmės, ir apžvelgti jų morfologinę struktūrą, gretinant su veiksmažodiniais imitatyvais rytų baltų kalbose. PaVyZdŽių atranka analizei stengtasi atrinkti pirmiausia tuos veiksmažodžius, kurių imitatyvinis pobūdis kelia mažiausiai abejonių – yra neabejotinas semantikos ir morfonologinės sandaros sąryšis. deja, tokių pavyzdžių labai maža. todėl aptariami visi veiksmažodžiai, bent kiek panašūs į imitatyvus, ypač tie, kurie turi garsinę reikšmę. be to, apžvelgiami ir tie pavyzdžiai, kurie turi imitatyvinio tipo giminaičių kitose kalbose, pvz.: pr. stēn- / stin- ‘kentėti’ : ryt. bl. *sten- ‘dejuoti, stenėti’ (prūsų kalboje reikšmė suabstraktėjo) – lie. stenti, stẽna, -jo, la. stenêt, stenu, -ẽju. tokių veiksmažodžių imitatyvinė kilmė, nors ir gana nesunkiai atkuriama, vis dėlto yra išblukusi. atsisakyta veiksmažodžių, kurių garsinė reikšmė neturi ją atspindinčios garsinės sandaros ir jos nebeįmanoma rekonstruoti remiantis kitomis kalbomis. kartais nelengva nustatyti, ar žodis, susijęs su garsu, tikrai yra imitatyvas. tarp imitatyvų ir neutralios reikšmės žodžių yra veiksmažodžiai, reiškiantys kalbėjimą ar dainavimą. Vieni kalbėjimo veiksmažodžiai yra aiškūs imitatyvai, savo garsine sandara atspindintys kalbėjimo procesą, tačiau kitų kalbėjimo reikšmė atsiradusi kitaip. daugeliui kalbėjimo veiksmažodžių imitatyvinė kilmė nesunkiai atkuriama. tokių pavyzdžių nemaža lietuvių bendrinėje kalboje ar tarmėse. jie yra praradę ekspresinį atspalvį ir bereiškia tik kalbėjimą, pvz.: kaba, šnẽka, dudẽna, ni kia. neretai tokie veiksmažodžiai turi neigiamą, paniekinamą emocinį atspalvį, plg. lie. taškia, trãta3 . kitose kalbose kalbėjimo reikšmė taip pat gana dažnai išrieda iš garsinės, plg. vok. 3 gražių tokio tipo pavyzdžių galima rasti kristijono donelaičio Metuose: Juk žinai, kaip daug pliuškėt gal moterų būdas, Kad jos ant česnių dėl namo reikmenių vapa . imitatyvinės kilmės veiksmažodžiai prūsų kalboje 35straipsniai / articles sprechen, angl. speak (germ. sprek- ‘kalbėti’ iš ‘traškėti, rėkti’). garsažodinės kilmės šaknis turi ir šie priesaginiai veiksmažodžiai: r. говорить, sen. r. (iš s. sl.) глаголить. Vienas iš tokių veiksmažodžių galėtų būti ir pr. billīt ‘kalbėti’ : lie. bylóti ar la. (at)bil dēt ‘(at)sakyti’ : lie. bildti . Šio tipo (t. y. imitatyvinės kilmės) veiksmažodžiai šiame straipsnyje apžvelgiami. tačiau yra ir tokių kalbėjimą (ar dainavimą) reiškiančių veiksmažodžių, kurie ne tik sinchroniškai, bet ir diachroniškai (etimologiškai) negali būti laikomi imitatyvais, pvz.: lie. giedóti, sakýti, la. dziedât ‘giedoti’, sact ‘sakyti’, r. петь ‘t. p.’. Šių žodžių šaknys nėra istoriškai susijusios su garsais, jie kitokios kilmės. tokių veiksmažodžių yra ir prūsų kalboje, plg. gerbt ‘kalbėti’, waitiāt ‘kalbėti’, gerdaut ‘sakyti’. jie imitatyvais nelaikomi ir jų analizuojant atsisakoma. anaLiZės tVarka Lietuvių ir latvių kalbų imitatyvų morfologinė ir morfonologinė sandara turi tam tikrų bendrumų. jie gali būti ir šakniniai veiksmažodžiai, ir priesaginiai. todėl ir prūsiškoji medžiaga analizuojama, ieškant specifinių struktūros ypatumų. Pirmiausia aptariami šakniniai (nepriesaginiai) prūsų kalbos veiksmažodžiai, o po to – priesaginiai veiksmažodžiai, sugrupavus juos pagal priesagas. 1 . Šakniniai (neiŠVestiniai) VeiksMaŽodŽiai rytų baltų kalbų šakniniai imitatyvai yra tam tikrõs jiems būdingos struktūros. Lietuvių kalbos šakninių imitatyvų struktūriniai tipai yra tokie: ia kamieno (bizgia, bubia, zỹzia, zizia, zvibia), intarpiniai ar sta kamieno (pupsta, papsta, kvšta). neišvestiniais laikytini ir mišriojo tipo a-kamieniai su priesaga -ėti (bùrzga, burzgti; dùnda, dundti, blzga, blizgti). Panašaus tipo veiksmažodžių nemaža ir latvių kalboje, todėl kai kuriuos imitatyvus ar jų struktūrinius tipus galima laikyti bendrais rytų baltams. kai kurie iš jų jau tirti ir aprašyti: apie imitatyvinius (garsažodinius) ia kamieno veiksmažodžius yra rašiusi jūratė Lubienė (Lubienė 2005: 161–171)4, o apie imitatyvinius a kamieno veiksmažodžius su priesaga -ėti – erdvilas jakulis (jakulis 1996: 8–17; 2005). Prūsų kalboje, matyt, nebuvo susiformavęs veiksmažo4 Latvių kalboje šakninių imitatyvų daug mažiau negu lietuvių, o slavų kalbose beveik visai nėra (tokie pavyzdžiai kaip s. sl. zvęgǫ, zvęšti ‘verkünde’, r. (bažn. sl.) звягу, звягать ‘dainuoti, plepėti’, r. tarm. звягу, звячь ‘loti’ : lie. žvéngti, žvangti, la. zvegt ‘žvengti’ šaknis išplėsta iš ide. *hen- ‘tönen (skambėti)’ (Pokorny 1959: 490–491, Vasmer ii 88) yra labai reti. 36 audronė kaukienė acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV džių struktūrinis tipas, atitinkantis lietuvių ir latvių a kamieno veiksmažodžius su priesaga *-ē- (jie yra performuoti šakniniai, apibendrinus būtojo laiko kamiengalį *-ē bendraties ir kai kurioms kitoms formoms; lietuvių ir latvių kal bose preterito kamieno balsis ē virto bendraties ir būtojo laiko priesaga, ir veiksmažodis nustojo buvęs šakniniu, plačiau apie tai žr. jakulis 2004). todėl svarbu rasti šio struktūrinio tipo veiksmažodžių etimologinius atitikmenis prūsų kalboje. Prūsų kalbos paminkluose yra apie 70 šakninių veiksmažodžių. jų šaknys įvairios struktūros, daugelis gana sudėtingos, turi daug priebalsių, dvibalsių, dvigarsių5. tai leidžia manyti, kad tarp jų galėjo būti ir imitatyvų, kuriems sunkios šaknys būdingos. nors visiškai patikimų imitatyvų nerasta, tačiau keletą pavyzdžių verta čia aptarti: *trenk- / *trink- ‘trenkti’, grīm- (grēm-?) ‘giedoti’ ir stēn- / stin- ‘kentėti’. *trenk- / *trink- ‘trenkti’ Prūsiškasis veiksmažodis kilęs iš baltiškos šaknies *trenk- / *trink-, kuri reiškia ‘trenkti’, ‘su garsu smogti’. Paliudytas dviem formomis: trencke Mbs ‘trenk’ ir pertrincktan III ‘užkietėjusį (užsispyrusį)’. Pr. trencke Mbs ‘trenk’ galima sugretinti su ryt. bl. *trenk- / *trink- ‘mušti, trenkti’, plg. lie. treñkti, -ia, -ė, la. trekt (iê), -cu, -cu ‘smogti, trenkti; ginti, varyti’, trènkt (ê), trȩncu, trencu ‘t . p.’. seniausia reikšme būtų galima laikyti garsinę. kai kurie tos šaknies žodžiai turi vien garsinę reikšmę, plg. veiksmažodžius lie. trinkti, trnka ‘bildėti’, trinksti, la. (kurš.?) trinkš(ķ)êt, -u, -ẽju ‘džerškėti, skambėti, žvangėti’ ar daiktavardžius lie. treñksmas, la. truoksnis ‘triukšmas’. Šaknies reikšmė linkusi modifikuotis. be reikšmės ‘trenkti’, rytų baltų kalbose susiformuoja ir kitokios, net gana nutolusios reikšmės: ‘ginti, varyti’, ‘mazgoti’ ir kt. reikšme ‘ginti, varyti’, be jau minėtų la. trekt (iê) ‘(smogti, trenkti) ginti, varyti’, trènkt (ê) ‘t . p.’, plg. dar la. trinkt, trȩncu, trinku ‘varyti’. reikšme ‘mazgoti’ – lie. triñkti, treñka (∥ treñkia), triñko ∥ triñkė ‘plauti (galvą, plaukus)’, prk. ‘smarkiai lyjant šlapinti, merk ti, šnek. barti, koneveikti’, su priešdėliais ir ‘mušti, lupti’ (dėl reikšmės sąsajų plg. dar lie. peti ‘mušti’ ir ‘prausti, vanoti (pirtyje)’). savitą reikšmę turi ir priesaginis la. trcêt ‘tirtėti, drebėti’. rytų baltų kalbose šaknies *trenk- / *trinkimitatyviškumas aiškiai jaučiamas, tačiau sunku pasakyti, ar taip buvo ir prūsų kalboje, nes turimų pavyzdžių reikš5 Prūsų kalbos šakniniai veiksmažodžiai yra įvairios morfonologinės sandaros: uždarųjų dvigarsinių šaknų prūsų kalbos paminkluose rasta 20 (8 CeRC, 5 CaRC, 5 CiRC ir 2 CuRC); veiksmažodžių su dvibalsinėmis šaknimis palyginti nedaug – rastos 9 leksemos, sudarančios du pogrupius (7 – su dvibalsiu ei (CeiC, CaiC, CiC) ir 2 – su au (CauC, CuC)); atvirųjų dvigarsinių šaknų (CR, CR, CR, CaR) rasta 15 (5 su sonantu m, 4 su n, 3 su r ir 3 su l). atvirųjų dvibalsinių šaknų prūsų kalbos paminkluose rasta nedaug – tik 8 šaknys (trys, besibaigiančios dvibalsiu ei arba balsiu ī, ir penkios, finalėje turinčios au ar ū). be to, prūsų kalbos paminkluose rasta 18 veiksmažodžių su balsinėmis šaknimis (5 su atvirosiomis ir 13 – su uždarosiomis). apie tai dar žr. kaukienė 2011: 30. imitatyvinės kilmės veiksmažodžiai prūsų kalboje 37straipsniai / articles mės emociškai gana neutralios. be mušimą reiškiančio trencke Mbs ‘trenk’, dar yra vienas priešdėlinis iii katekizmo pavyzdys: Almechtiger Ewiger GOTt / der du haſt […] den verſtockten Pharao / mit allen den ſeinen im Roten Meer erſeufft – Wiſſemuſīngis prā butſ kas deiws / kas tuo (= tou) aſſai […] stan pertrinctan Pharao / ſen wiſſan ſwaieis / en vrminan iūrin auſkan=dinnons „Visagalis amžinas dieve, kuris tu esi […] tą apstulbintą faraoną su visais savais raudonoje jūroje nuskandinęs“ iii 119/15. Šiuo atveju reikšmė suabstraktėjusi, perėjusi į psichinės veiklos sferą – pertrincktan ‘užkietėjusį (užsispyrusį)’, t. y. *‘apstulbintą, pritrenktą’, plg. ir lie. pritreñkti ‘apstulbinti’. grīm- (grēm-?) ‘giedoti’ galimas dalykas, kad imitatyvu gali būti laikomas ir veiksmažodis grīm- (ar grēm-)6, kurio yra paliudyta viena veikiamojo dalyvio forma grīmons (grīmikan grīmons ‘giesmelę (su)giedojęs’). tiesa, ‘giedojimą ar dainavimą’ reiškiantys veiksmažodžiai nebūtinai yra imitatyvai. tačiau jei atstatytume veiksmažodinę šaknį pr. *grēm- ‘giedoti, dainuoti’ ir gretintume su ryt. bl. *grm- / *gram- ‘(garsiai ir dusliai) skambėti’ (la. gremt, gremju, grēmu ‘murmėti’, lie. gramti ‘kristi su triukšmu’ : r. греметь), aptariamasis veiksmažodis gali būti ir imitatyvinės kilmės. Žinoma, pr. grīmons ‘(su)giedojęs’ nebereiškia nei dundėjimo, nei murmėjimo, taigi imitatyviškumas yra išblukęs. stēn- / stin- ‘kentėti’ Pr. stēn- / stin- ‘kentėti’ : ryt. bl. *sten- ‘dejuoti, stenėti’ yra šakninis veiksmažodis: rastos trys būtojo laiko dalyvio formos stenuns, styienuns, stīnons ‘kentėjęs’ ir abstraktas stinsennien ‘kentėjimą’7 . rytų baltų kalbų veiksmažodžiai lie. stenti, stẽna, -jo, la. stenêt, stenu, stenẽju yra labai ekspresyvūs ir juos galima laikyti imitatyvais. Panašūs ir kitų giminiškų kalbų atitikmenys (daugelis jų – taip pat pirminiai veiksmažodžiai): ags. stenan ‘vaitoti, dejuoti’, vvž. stenen ‘stenėti’; s. sl. stenati (iš *stenti), stenjǫ ‘vaitoti, dejuoti’, r. сте нáть, -aю ‘vaitoti, dejuo ti’, gr. στένω ‘dejuoju, aimanuoju’ < ide. *sten- ‘(garsiai) 6 Šaknies ī aiškinamas nevienodai – kaip ī ar ē. daugelis tyrinėtojų šaknyje atkuria ī (santykis tarp *grimir *grīmaiškinamas kaip lie. gyrà : grti, plg. trautmann 1910: 343, Leskien 1884: 327, endzelīns iV 181, toporov ii 308; plg. williamo schmalstiego rekonstrukciją /grīmuns/ (schmalstieg 1974: 219)). tačiau Vytautas Mažiulis (žr. Mažiulis i 410, 411) ī kildina iš ē, atkurdamas *grēm- (*grēmuns, *grēmikā ‘giesmelė’). apie šį žodį dar žr. kaukienė 2011: 65. 7 dalyvių formose reikėtų atkurti *stēnsu ilguoju ē (plg. Mažiulis iV 157), kuris pirmajame katekizme pažymėtas e (stenuns i), tre čiajame atsispindi balsio susiaurėjimas ē > ī (stīnons iii), o antro jo katekizmo pavyzdį (styienuns ii) galima skaityti abejaip. daik tavardis stinsennien šaknyje turi in (Mažiulis atkuria *stinse n ’ an, o pagal jį – bendratį *stintvei ‘kentėti’. apie šį žodį dar žr. kaukienė 2011: 68–69). 38 audronė kaukienė acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV dejuoti, aimanuoti’. dar senesnė yra tiesiog garsinė reikšmė, plg. lo. tonāre ‘griaudėti, dundėti’, iš kurios gali išriedėti ir dejavimo, aimanavimo reikšmė, plg. s. i. stánati ‘griaudžia, dunda’ ir dalyvį stanant ‘dejuojantis’ (žr. dar Mažiulis iV 157–158, karulis 1992: 293 ir liter.). tačiau prūsų kalbos veiksmažodis stēn- / stin- ‘kentėti’ nei ekspresyvumo, nei garsinės semos neturi, jo reikšmė suabstraktėjo, pereidama į fizinės ar psichinės veiklos (būsenos) sferą. 2. Priesaginiai VeiksMaŽodŽiai rytų baltų kalbose dauguma priesaginių veiksmažodžių yra dariniai. Labai ekspresyvūs yra vediniai iš imitatyvų: ištiktukų, jaustukų ar imitatyviškų veiksmažodžių, ypač su priesagomis -čioti, -sėti, -telėti, pvz.: áikčioti, čiaukšti (iš čiaušk-sėti), pùrptelėti. Vis dėlto priesaginiai veiksmažodžiai gali būti ne tik vediniai, bet ir tiesioginiai forminiai, pvz.: lie. biñdzinti, rplinti, čiurlénti, kukúoti, bubénti, la. bubināt ‘krizenti, prunkštauti (apie arklius); murmėti, bambėti’. atskirti priesaginius vedinius nuo tiesioginių forminių ne visada lengva. kiek lengviau tai padaryti gyvojoje kalboje, o mirusi kalba su negausiais rašto paminklais neretai tokius klausimus palieka neišspręstus. be to, tiek šaknys, tiek priesagos gali būti išplėstos įvairiais plėtikliais, o tokie plėtikliai gali prisišlieti tiek prie šaknies, tiek ir prie priesagos. analizuojant imitatyvus, tai gali būti gana svarbu. nustatyti, kokiai morfemai priklauso plėtiklis, gyvojoje kalboje nėra labai sudėtinga: šaknies plėtiklis kartojasi ne tik visose kaitomosiose formose, bet ir vediniuose8. tačiau prūsų kalboje dėl medžiagos stokos nustatyti, kuriai morfemai priklauso plėtiklis, gana sunku. sakysime, veiksmažodžio *kal(t)-s-ī- ‘skambėti’ -sgali būti tiek šaknies, tiek ir priesagos dalis (žr. toliau). Prūsų kalbos paminkluose yra apie 130 priesaginių veiksmažodžių su priesagomis -in-, -ī-, -ē-, -āir -au-. Pavyzdžių su ta ar kita priesaga gausumas nevienodas. daugiausia veiksmažodžių su priesagomis -inir -ī- (tarp jų yra glaudus ryšys). Žymiai mažiau – su priesagomis -āir -au-. todėl veiksmažodžiai analizuojami pagal tos ar kitos priesagos darumą, kiekvienu atveju ieškant galimų imitatyvų. 8 sakysim, šaknis ide. *ten- ‘tempti, tęsti’ (lo. teneō, lie. tvas) gali turėti įvairių plėtiklių: bl. -s- (pr. tiēnstwei ‘traukti’, lie. tsti, -ia, tsti, -sta, tąsýti, la. tĩst, -stu, tĩsu, tuošâtiês, -ãjuôs ‘zaudern’), bl. -p- (lie. tepti, -ia, tipti, -sta, tampýti, tampa; la. tept, pju, -pu ‘recken, steifen’, pãrtiept ‘perkalbėti’, tpt, -stu, -pu ‘niauktis’, tèmpt (e, em), -pju, -u ‘godžiai, dideliais gurkšniais gerti’, uztept ‘užtempti’ (gal tept ‘tempti’ yra lituanizmas?), matyt, ir pr. tēmpran ‘brangų’ (žr. Mažiulis iV 190)), sl. -g- (praslav. *tęg-, *tęgnǫti ‘tempti’, plg. Vasmer iV 139) ir kt. imitatyvinės kilmės veiksmažodžiai prūsų kalboje 39straipsniai / articles 2.1. Priesaga -indauguma baltiškų veiksmažodžių su priesaga -in- (la. -inā-) yra vediniai – deverbatyvai (ar denominatyvai) – ir turi priežastinę reikšmę, plg. bl. *aug-in(ā)- ‘auginti’ (lie. augnti, la. aûdzinât, pr. auginnons ‘auginęs’) iš bl. *aug- ‘augti’ (lie. áugti, la. aûgt) . rytų baltų kalbose pasitaiko ir tiesioginių imitatyvų su priesaga -in-, kuriuos ne visada paprasta atskirti nuo vedinių iš imitatyvinės kilmės šakninių veiksmažodžių, plg. lie. liulinti ar črškinti. Lietuvių kalboje „nemaža veiksmažodžių su priesaga -inti yra išvesta iš garsų veiksmažodžių ar tiesiog padaryta garsų mėgdžiojimo būdu“ (Lkg ii 264). Latvių kalboje tokių veiksmažodžių taip pat yra: „[…] verbi ar -inât, kas atdarina skaņas“: bubinât, purpinât „kullern“ […], sal. lei. lygina bùbinti, bubénti“ (endzelīns 1951: 842–843). Prūsų kalbos paminkluose veiksmažodžiai su priesaga -inyra pati gausiausia priesaginių veiksmažodžių grupė – beveik 50 (juos ne visada galima atskirti nuo veiksmažodžių su priesaga -ī-, nes kai kurie pavyzdžiai gali turėti dvejopas formas – ir su viena, ir su kita priesaga9). imitatyvais būtų galima laikyti du prūsų kalbos pavyzdžius: *klum-st-in- ‘belsti’ ir *zwaikst-in-/-ī- (ar *swaikst-in-/-ī-) ‘šviesti’. *klum-st-in- ‘belsti’ turime porą formų: klumstinai ‘beldžia’, klumstinaitai ‘belskite’: ffne die Thr {der oder die} dem / der da anklopffet – etwer=reis stan wartin {adder stieisiei quai} stesmu kas stwi klumstinai „atverk tas duris {arba ti, kuri} tam, kuris čia beldžia“ III 119/1-2; Klopfet an / so wirdt euch auffgethan – klumstinaitai tijt wīrst iou=mus etwiriuns „belskite taip tampa jums atvėręs (t. y. atvers)“ iii 117/26. sunku pasakyti, ar pr. klumstint ‘belsti’ yra tiesioginis forminys, ar vedinys iš ištiktuko ar kokio šakninio veiksmažodžio. Jei klumstint yra deverbatyvas, reikėtų spėti buvus prūsų kalboje šakninį imitatyvą (plg. *klumpar *klumb-, žr. Mažiulis ii 224–225). nuo darybinės interpretacijos priklauso ir priesagos atkūrimas. elementas -stgali priklausyti pamatiniam ištiktukui10 (-st-in-) ar būti veiksmažodžio priesagos dalis (priesaga -stingali būti performuota baltiška iteratyvinė priesaga -stī-). *zwaikst-in-/-ī- (ar *swaikst-in-/-ī-) ‘šviesti’ (er- ‘ap-’, po- ‘pa-’) yra trys priešdėlinės formos: erschwāigstinai ‘apšviečia’, poswāigstinai ‘(te)pašviečia’ ir erschwāistiuns ‘apšvietęs’: Gleich wie er die gantze Chriſtenheit / auff 9 Šių priesagų buvimas greta matyti visose baltų kalbose, plg. bl. *māk-ī-/-in- ‘mokyti’: lie. mókyti, móko ir moknti, la. mâcît, mâcu, mâcĩju ‘mokyti’ ir mâcinât, pr. mukint (*mākint) ‘mokyti’, mukints ‘mokytas’. 10 galimas pamatinis ištiktukas gali būti ir su elementu st, ir be jo, plg. lie. klùm ar klu ‘bar, dunks’ (Klùm klùm klùm kažin kas pasiklumbeno, suklumbeno.), ‘klumpt’ (Tik girdžiu, kas klu klu klu i nuklumbė[jo] palangėm.) arba klùmst ‘klibinkšt’ (O trečiasis klišas – klumst klumst paklabokšt.). 46 audronė kaukienė acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV galėtų būti gretinamas su lie. kauti17. Priesaginis veiksmažodis kauti yra intensyvas iš garsažodinės kilmės šakninio veiksmažodžio kti, -ia18. tokių garsažodinių deverbatyvų labai daug lietuvių kalboje, pvz.: črškauti : čikšti, škauti : šaũkti, švlpauti : švip ti ir pan. ir semantiškai (iteratyvinė intensyvinė reikšmė), ir struktūriškai jie labai panašūs į kitus deverbatyvus. galima būtų spėti, kad panašios darybos yra ir pr. *wūk-au-, tuomet ir jis būtų deverbatyvas. tačiau šakninių imitatyvų labai daug tik lietuvių kalboje, latvių kalboje jų visai maža, o prūsų kalbos paminkluose nerasta nė vieno. todėl ir deverbatyvinė aptariamojo veiksmažodžio kilmė kelia abejonių. tad greičiausiai ir pr. *wūk-auyra ne deverbatyvas, o tiesioginis garsažodinės kilmės forminys. jis galėjo atsirasti iš garsažodžio ū-ū. ir struktūra, ir reikšme į pr. *wūk-auar lie. kauti labai panašūs yra veiksmažodžiai lie. bauti (: bti, -ia, -ė) ir la. ùbuot ‘ūbauti’. jie reiškia šaukti ū-ū, o prieš priesagos balsį įsiterpia k arba b. Čia dar galima pridėti ir la. ūjināt ‘garsiai šaukti ū-ū’ – šįkart prieš priesagos -in-ābalsį įsiterpęs j. iš garsinės reikšmės ‘šaukti’ labai nesunkiai gali atsirasti ‘kviesti’. iŠVados tyrimas parodė, kad prūsų kalboje veiksmažodinių imitatyvų tikrai būta. nors religinio turinio tekstai neleidžia tikėtis jų gausos, vis dėlto iš turimos medžiagos galima spręsti apie jų pobūdį, struktūros ypatumus. Vargu ar prūsų kalboje buvo susiformavusios tokios produktyvios šakninių imitatyvų klasės kaip rytų baltų kalbose. nors lietuviški ia kamieno šakniniai imitatyvai labai gausūs, tačiau jų gerokai mažiau latvių kalboje. todėl labai sunku 17 Pagrindinė (ir senoji) jo reikšmė yra garsinė: veiksmažodis reiškia tam tikrą garsą, skleidžiamą gyvų būtybių (tai gali būti pelėdos, apuokai, lapės, voverės, kurkliai, maži vaikai ir kt.) ar net negyvų (vėjas, traukinys). tačiau jis gali turėti reikšmę ‘šaukti, kviesti, susižinoti šūkaujant’ (plg. šiuos pavyzdžius iš LkŽ: Vaikai girioj ūkauja, nori vieni kitus prisišaukt . Pažudom medè vienas vieną, o tada kaujam. Miške kauk, kad nepasmestum. Kalne rugiai, sode obuolėliai, šūkavo, ūkavo tėvas dukrą savo ir kt.). 18 LkŽ veiksmažodis kti, -ia, -ė, be įprastinių reikšmių 1. ‘šaukti, ūkti (apie pelėdą, apuoką, kiškį ir pan.)’; 4. ‘gaudžiai aidėti, gausti, skambėti, ūžti, dūgzti’; 5. ‘išduoti šaižų garsą, švilpti (apie garvežio, laivo sireną)’ ir pan. (plg. ir dŽ kti, kia, kė 1. ‘gausti, aidėti’; 2. ‘šaukti (apie pelėdą, kiškį)’), dar gali reikšti: 2. ‘šaukti, rėkti, ūkauti (ppr. susižinant)’ (Mes tę pradėjom kt. Tik brazdi brazdi ūkdamas [bernas] palėpe prie kertės ir pradėjo leistis [žemyn] . Patys įsibailindami, imdavo pasienyje ūkti, nernėti, krapštytis, belstis . 3 . intr. ‘neaiškiai kalbėti, vograuti’ (Mano vaikas labai geras, ūkia jis sau vienas paliktas). imitatyvinės kilmės veiksmažodžiai prūsų kalboje 47straipsniai / articles tikėtis jų buvus prūsų kalboje, kurioje ia kamieno veiksmažodžių būta ne taip gausiai. juolab sunku tikėtis intarpinių ar sta kamieno imitatyvų (tai lietuvių kalbos naujadarai). kadangi prūsų kalboje nesusidarė tokios struktūrinės-semantinės opozicijos causativa / resultativa kaip rytų baltų kalbose, todėl nesusidarė ir tiek daug ia kamieno resp. intarpinių ar sta kamieno veiksmažodžių. be to, prūsų kalboje greičiausiai nebuvo veiksmažodžių, struktūriškai atitinkančių rytų baltų a kamienius su antrine priesaga -ėti. Žinoma, gyvojoje prūsų kalboje galėjo būti imitatyvinės kilmės šakninių veiksmažodžių, tačiau jie nei morfologine, nei morfonologine struktūra nepriminė lietuviškų ar latviškų. aptartieji šakniniai pavyzdžiai, nors ir yra imitatyvinės kilmės, bet ekspresinę reikšmę praradę. jų reikšmės gana neutralios, ekspresyvumo semos nebejaučiamos. Priesaginių imitatyvų prūsų kalboje galėjo būti daug daugiau. tai rodo aptartieji pavyzdžiai su priesagomis -in-, -ī-, -au- (kai kurios priesagos galėjo turėti plėtiklius -sar -st-). gyvojoje prūsų kalboje tiesioginių priesaginių imitatyvų galėjo būti daugiau ir įvairesnių. sunku pasakyti, ar buvo vedinių iš imitatyvų, ypač deverbatyvų. tai priklauso nuo šakninių imitatyvų buvimo. jei jų buvo nedaug, negalėjo būti ir daug vedinių. daugelis prūsų imitatyvinių veiksmažodžių, matyt, buvo tiesioginiai forminiai. tuo jie artimi slavų kalboms ir skiriasi nuo rytų baltų kalbų, kuriose daug priesaginių vedinių iš šakninių imitatyvų. struktūriniai prūsų veiksmažodžių tipai taip pat gerokai skiriasi nuo lietuviškų ir latviškų. Literatūra balsys rimantas 2010: Lietuvių ir prūsų dievai , deivės , dvasios: nuo apeigos iki prietaro. klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla. dŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, vyr. red. stasys keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: http://dz.lki.lt. endzelīns jānis i–iV: Darbu izlase 1–4 . rīgā: Zinātne, 1971–1982. endzelīns jānis 1951: Latviešu valodas gramatika. rīgā: Latvijas valsts izdevniecība. fraenkel ernst. Litauisches etymologisches Wörterbuch . heidelberg: carl winter universitätsverl.; göttingen: Vandenhoeck und ruprecht, 1962. jakulis erdvilas 1996: Tekėti, teka, tekėjo tipo veiksmažodžiai baltų kalbose. – Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai. klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla, 8–17 . ja ku li s erdvilas 2004: Lietuvių kalbos tekėti, teka tipo veiksmažodžiai. – Baltistica 38(1–2), 5–306. 48 audronė kaukienė acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV ja ku lis erdv ilas 2005: Lietuvių ir latvių tekėti, teka tipo veiksmažodžiai. – Baltai ir jų giminaičiai (Tiltai, priedas nr. 26). klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla, 93–110. karulis konstantīns 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca 2, rīga: avots. kaukienė audronė 2004: Prūsų kalbos tyrinėjimai . klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla . ka uk ienė au dro nė 2005: Žodžių, jų dalių bei formų sudarymo būdai. terminai. — Baltai ir jų giminaičiai (Tiltai, priedas nr. 26). klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla, 133–138 . kaukienė audronė 2011: Prūsų kalbos tyrinėjimai 2. klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla . Leskien adalbert: Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen. Leipzig: s. hirzel, 1884 . Lkg i–ii – Lietuvių kalbos gramatika 1–2, vyr. red. kazys ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965– 1971 . LkŽ – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: gertrūda naktinienė (vyr. red.), jonas Paulauskas, ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Prieiga internete: www.lkz.lt. Lu bi enė jū ra tė 2005: gyvūnų garsus reiškiantys šakniniai veiksmažodžiai lietuvių ir latvių kalbose. – Baltai ir jų giminaičiai (Tiltai, priedas nr. 26). klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla, 161–171. Mažiulis i–iV – M ažiulis Vyta ut as. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas, 1988–1997. Pokorny julius 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch. bern: francke. Prūsų kalbos paminklai 1–2, par. Vytautas Mažiulis. Vilnius: Mokslas, 1966–1981. schmalstieg william 1974: An old Prussian Grammar . Pennsylvania: Pennsylvania state university Press. toporov i–V – Топ ор ов Владимир. Прусский язык 1–5 . Москва: Наука , 1975-. trautmann reinhold 1910: Die altpreussischen Sprachdenkmäler . göttingen: Vandenhoek & ruprecht. Vasmer i–iV: Ф асмер Ма кс. Этимологический словарь русского языка 1–4, изд. 2. Mосква: Прогресс, 1986–1987. kiti straipsnio sutrumpinimai – kaip Vytauto Mažiulio Prūsų kalbos paminkluose. imitatyvinės kilmės veiksmažodžiai prūsų kalboje 49straipsniai / articles the origin of Verbs of imitation in Prussian suMMary imitation-based words can be recognized by the evident relationship between their sound structure and their specific semantic features. those words are of iconic nature. words of imitation-based origin are frequently referred to as vocalizations (lautnachahmend in german; звукоподpoжательные in russian) but this term is not precise enough. though the greatest majority of those words are used to imitate sounds, they can also denote movement and images (varvti ‘dribble’, tviẽksti ‘flash’, blizgti ‘glitter’, etc.). imitation-based words can belong to different parts of speech. as a rule, those words are interjections and onomatopoeic interjections. however, verbs can also have their imitationspecific character, and this is true of some directly – formed verbs, not only of the derivatives from parts of speech with a strong emotional and expressive meaning component in them. imitation-based words can be also found among nominal parts of speech, especially in nouns, though their number in those parts of speech is not large. the present article is aimed at finding out the specific imitation-based verbs in Prussian recorded sources. imitation-based words of verbal character are abundant in the east baltic languages. this fact enhances the credibility that words of the same character could exist in Prussian as well. an attempt was made to select all possible examples from the recorded Prussian sources that could ‘lend themselves’ to the study of imitation-based verbs. the very character of text-specificity in Prussian records does not suggest a great abundance of imitation-based words in those texts. thus, all verbs that appear to have the slightest resemblance to imitation-based words were studied, especially the ones with strong features of vocalization. besides, the words that have connection with some other related words with imitation-based meanings in other languages were also examined. the morphological and morpho-phonological structure of imitation-based words in Lithuanian and Latvian has much in common. those words are both root verbs and derived verbs. specific structure-related features were searched for in the Prussian sources as well. first of all, a study of Prussian root-verbs (suffix-free verbs) was carried out, and then derivative verbs were analysed on the pattern of grouping them into certain categories according to difference in their suffixes. about seventy root-verbs in Prussian can be identified. they can be characterized by roots of different structure, in many cases this structure is quite complex, with multiple consonant and diphthong combinations. this fact is an indication of a possible imitation-based word formation, whose typical feature is complex root. however, we did not succeed in identifying fully convincing imitation-based words, and we focused our attention on the verbs that have a strong likelihood of being related to imitation-based verbs: *trenk-/*trink- ‘hit’, grīm- (grēm-?) ‘sing’ and stēn-/stin- ‘suffer’. there are about 140 suffixal verbs in Prussian recorded sources with the suffixes (-in-, -ī-, -ē, -āand -au-). the numbers of verbs with one or another suffix vary. Most of those verbs 50 audronė kaukienė acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV have the closely related suffixes -inand -ī-. a considerably smaller number of verbs have the suffixes -āand -au-. thus, the verbs were analysed according to the word formation characteristics of the suffixes with reference to their possible imitation-based derivatives. Verbs with the suffix -inin Prussian make up one of the biggest suffixal groups – up to 50 of them can be identified (though they are not always easy to distinguish from verbs with the suffix -īas some of the words have double forms, with one suffix or the other). these two Prussian verbs could be said to belong to imitation-bases words: *klum-st-in- ‘knock’ and *zwaikst-in-/-ī- (or *swaikst-in-/-ī-) ‘shine’. Verbs with the suffix -īare quite numerous, the suffix -īin them is often used interchangeably with the suffixes -ēand -ā-, and it is not an easy matter to count them exactly. as it was already mentioned, the suffix -īis closely related to -in-. besides, verbs with the suffix -īcan be easily confused with the verbs having the suffix –ē- (when the long ē is narrowed and it is marked as a long ī). despite these complications, it is possible to count more than 50 verbs with the suffix -īin Prussian though pure imitation-based words are hard to identify. three examples were analysed as having imitation-based origin: *bil-ī- ‘speak’, *kalts-ī- ‘ring’ and *wak-ī- ‘invite’, ‘call’. there are also 16 verbs with the suffix -anin Prussian records. two among them can be treated as imitation-based words: *mur-au- ‘murmur’ and *wūk-au- ‘invite’, ‘call’ though linguists’ opinion of their origin differ. research data show that imitation-based verbs really existed in Prussian. however, rootverbs among those Prussian words could not have been as abundant as in east baltic languages, especially in Lithuanian. in turn, the number of suffixal imitation-based words in Prussian must have been much greater. the already discussed examples with the suffixes -in-, -ī-, -auall give evidence of that; besides some of the suffixes could have contained the extending part -sor -stin them. the majority of Prussian imitation-based verbs are likely to have been directly formed words. this feature brings them close to slavic languages and makes them different from east baltic languages, which are characterized by abundant suffixed derivatives from imitation-based root-words. structural types of Prussian verbs also differ considerably from those in Lithuanian and Latvian. Įteikta 2011 rugsėjo 6 d. audronė kaukienė Klaipėdos universitetas Kretingos g. 41-30, LT-92303 Klaipėda, Lietuva [email protected]