Antroponimijos lingvistinė analizė ir reali asmenvardžių istorija

ZIGMAS ZINKEVIČIUS Mokslinių tyrimų kryptys: baltistika, lietuvių kalbos istorija, dialektologija, onomastika. ANTROPONIMIJOS LINGVISTINĖ ANALIZĖ IR REALI ASMENVARDŽIŲ ISTORIJA ĮVADINĖS PASTABOS Su šia problema vardyno tyrėjai nuolat susiduria. Straipsnyje stengsiuosi ją aptarti pasinaudodamas ilgamete patirtimi, sukaupta tiriant lietuvių antroponimiją. Gausiausius duomenis turiu apie savo paties ir savo giminių pavardes, todėl jos ir bus daugiausia aptariamos. Zinkevičius. Šios pavardės lingvistinė analizė rodo, kad tai – buvęs tėvavardis, kuriam pradžią davė graikų kilmės krikštavardžio Zenonas (gr. Zeus, klm. Zēnos ‘Dzeusas’) liaudinis variantas – trumpinys su k prielipu, turėjęs šaknį Zen-k-. Jis gautas per rytinius slavus nuo Bizantijos ir todėl virto Zin-k- (gr. ē > Bizantijos graikų ī, slavų i). Plg. tos pačios pavardės variantą Zenkēvičius su šaknimi Zen-k-, gauta iš Vakarų nuo Romos per vokiečius, čekus, lenkus. Tos pačios kilmės pavardės iš trumpinių be k prielipo: Zinas, Zinius, Zin-iūkas ir kt. (rodo gavimą iš Rytų) ir Zēnas, Zēnius ir kt. (rodo gavimą iš Vakarų). Priesaga -evičius yra rytų slavų (ne lenkų!) kilmės, vartota senosios Lietuvos valstybės raštinių kalboje (-evičь) asmenims įvardyti, nežiūrint žmogaus tautybės ir kilmės. Vėliau, tėvavardžiams virtus pavardėmis, ši priesaga neteko tėvavardinės funkcijos ir tapo „kilnumo“ rodikliu1. Šiandien ji jau nieko neberodo ir yra svetimas elementas lietuvių antroponimijoje. Ištirti realią mano pavardės istoriją, t. y. nustatyti, ar ji yra tiesioginis tėvavardžio tęsinys, ar jos priesaga -evičius atsirado vėliau, siekiant pavardę padaryti „kilnesne“, be genealoginių tyrimų neįmanoma. Bet genealoginių duomenų sukaupti pavyko nedaug. 1 Plačiau apie šią priesagą ir pavardę Zinkevičius žr. Zinkevičius 2003: 124–126. Įžvalgos / Insights 149 ZIGMAS ZINKEVIČIUS Mano tėvo Petro Zinkevičiaus pasakojimu, jo protėviai kilę „nuo Vilniaus“ (Zinkevičius 1999: 8–12). Tačiau toks pasakymas gali reikšti ne tik Vilniaus apylinkes, bet ir susijusį su Vilniumi senovinį administracinį vienetą, pavyzdžiui, Vilniaus vyskupiją ar net Vilniaus vaivadiją. Taigi giminės kilmės vieta labai neapibrėžta. Sprendžiant iš vaikystėje girdėtų kaimynų pasakojimų, kad mano senelis Andrius nemokėjęs lenkiškai ir jo žmonai, kilusiai iš nusigyvenusių ir aplenkėjusių bajorų giminės, nepavykę savo vyro išmokyti lenkiškai net persižegnoti, sunku būtų patikėti, jog lietuviai jo tėvai ar seneliai patys būtų „sukilminę“ savo pavardę, pridėję prie jos svetimą priesagą –evičius. Greičiausiai jų pavardei pradžią davė paveldėtas senasis tėvavardis, o toks galėjo atsirasti iš krikšto vardo bet kurioje Lietuvos vietovėje. Realią pavardės istoriją padėtų išaiškinti tik genealoginiai, bet ne lingvistiniai tyrimai. Bet jie sunkiai įmanomi dėl svarbiausių šaltinių – krikšto bei sutuoktuvų metrikų ir dvarų inventorių, išblaškytų įvairiuose archyvuose ir institucijose – nelengvo prieinamumo ir ypač dėl juose esamų duomenų nesusisteminimo, išsamių registrų nebuvimo. Apie pavardžių paieškų rašytiniuose šaltiniuose sunkumus dar bus kalbama. Neaišku, kada Zinkevičiai atsikėlė į Ukmergės apylinkes. XVIII a. pabaigoje jų čia, bent Juodáusiuose, kur dabar gyvena, tikrai dar nebūta. Tai rodo Juodausių dvaro 1765 ir 1791 m. inventorizacijos aktai, kuriuose Zinkevičiai neminimi. Taigi atsikelta XIX a., nes šio amžiaus pabaigoje mano senelis Andrius jau dirbo Juodausių dvare ordinarininku (aukštesnio rango kumetčiu). Dvarui sudegus, jam buvo duotas žemės sklypas dvaro valdose arčiausiai prie Ukmergės. Ten aš ir gimiau. Mūsų pavardės kitimą kartais lemdavo atsitiktinės priežastys. Mano dėdė Stasys (tėvo brolis) savo pavardę iš Zinkevičius padarė Zenkēvičius, klaidingai manydamas, kad ji esanti tarminė, plg. penki > dial. pinki. Žagelis. Tai mano senelės iš tėvo pusės pavardė: Žagel-ýtė. Lingvistinė analizė leidžia šią pavardę kildinti iš senovinio dvikamienio asmenvardžio Žā-gelas, turinčio pirmą dėmenį Žā-, plg. Žā-baras, Žā-buras, Žā-labas, Žā-liudas, Žā-liumas ir pan. (dėmens kilmė ir senumas neaiškūs), ir antrą dėmenį – -gelas, plg. Bár-gelas, Daũ-gelas, Jaũ-gelas, Mìn-gelas, Nór-gelas, Vós-gelas, Žý-gelas ir kt., taip pat Gél-butas, Gél-gaudas, Gél-kantas, Gél-minas, Gél-vydas ir kt. ir trumpinius bei jų vedinius Gelỹs, Gel-áitis, Gel-ónis. Dėmuo Gel- siejamas su gélti ‘labai skaudėti’, jį turėjo ir prūsai, taigi jis laikytinas tolimo senovės paveldu. Asmenvardis Žagėlis gali būti ir pravardinės kilmės (maža tikimybė), plg. žãgas ‘kūgis, malkų krūva’. Pavardė Žagėlis galėtų būti suprasta ir kaip tarminė iš Žiogėlis (dar mažesnė tikimybė), nes tarmėje nekirčiuotas o tariamas kaip a (plg. tvarėla ‘tvorelė’ šalia tvõra ‘tvora’), o minkštasis ž galėjo sukietėti dėl lenkiškos tarties (?). Plg. pavardes Žiog-ėlis ir Žiógas, Žiógis, Žiogỹs, Žiog-ūnas : žiógas. 150 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Antroponimijos lingvistinė analizė ir reali asmenvardžių istorija Duomenų, rodančių realią mano senelės pavardės istoriją, pavyko surankioti palyginti nemažai, bet ne visi jie patikimi, dalis – tik spėjami. Senelė Žagelytė, dirbusi Juodausių dvare akmistrine dar prieš dvarui sudegant, jos pačios ir kaimynų pasakojimu, buvo kilusi nuo Kurklių (miestelis apie 30 km už Ukmergės) iš žinomos kilmingos Žagelių giminės, ilgainiui nusigyvenusios. Praeityje būta garsių šios giminės žmonių. Vienas jų – Ignas Žagelis (giminystės ryšys su senele neaiškus), lenkiškai rašęsis Żagiel, gimęs 1826 m. netoliese esančiame Pavirinčių dvare, miręs 1891 m., buvo garsus gydytojas, keliavo po Afrikos ir Azijos šalis, ilgai gyveno Egipte (vicekaraliaus rūmų okulistas!), plaukė Nilu iki pat ištakų2. Deja, archyvų duomenys apie senelės protėvius tebėra neištirti, todėl trūksta ne tik genealoginių žinių, bet ir tokių, kurios padėtų išaiškinti pavardės kilmę. Skapas. Mano motinos mergautinė pavardė: Skap-aitė. Lingvistinė analizė leidžia šią pavardę kildinti iš tokių senovinių dvikamienių asmenvardžių kaip Skā-paras trumpinio, turėjusio pirmą dėmenį Skā-, plg. Skā-buras, Skā-vydas, Skā-vitas ( : ? ), ir antro dėmens -paras, plg. Daū-paras, Lium-paras, Ùž-paras ir pan. ir Pár-gaudas, Pár-skaudas, Pár-vainas ir kt., taip pat Parà, Par-ùlis, Par-eikà ir kt.( : priešdėlis bei prielinksnis par- ?) pradžią – priebalsį p- : Skā-paras. Ji sutapo su daiktavardžiu skāpas ‘iškastruotas gyvulys’. Dabar paprastai taip ši pavardė žmonių ir „etimologizuojama“. Asmenvardis Skāpas ir jo variantai Skapa, Skapis, Skapaitis buvo vartojami jau XVI a., randami rašytiniuose šaltiniuose. Praeityje tai būta populiaraus asmenvardžio, vartoto ne tik Ukmergės apylinkėse. Jis davė pradžią daugeliui gyvenviečių pavadinimų, plg. miestelio pavadinimą Skāp-iškis. Pateko net į gudų, galbūt ir lenkų kalbas, plg. g. Cron, lňk. Skop, jeigu jų pirminis išplitimo šaltinis – buvusios baltų žemės. Pažymėtina, kad iš šio asmenvardžio nelinkstama darytis pavardžių, turinčių išvestines (priesagines) formas. Be Skap-ìnskas ir Skap-ėckas, gavusių svetimas priesagas, žinoma tik viena reta tėvavardinės kilmės pavardė Skap-ónis. Šiaip jau vartojamas pirminis, neišvestinis asmenvardis Skāpas. Duomenų, rodančių realią mano motinos pavardės istoriją, pavyko prirankioti daugiau negu atitinkamų pavardės Zinkevìčius duomenų. Juodausių dvaro 1765 ir 1791 m. inventorizacijos aktai rodo, kad XVIII a. pabaigoje Juodausiuose gyveno net kelios šeimos, vadintos Skapais. Iš vienos tų šeimų (nežinia kurios) turėjo kilti mano motina (plačiau žr. Zinkevičius 1999: 12–15). Galbūt ateityje Juodausių Skapai bus aptikti dar ankstesniuose rašytiniuose šaltiniuose, jeigu tokių atsiras. Juk tai senas pirminis (neišvestinis) asmenvardis. 2 Apie kitus žymesnius Žagelius žr. Zinkevičius 1999: 21. Įžvalgos / Insights 151 ZIGMAS ZINKEVIČIUS Mano senelio Kazio Skapo sesuo Ona ištekėjo už Adomo (vardas abejotinas) Balžeko. Tai įdomi pavardė. Kirčiuojama Balžėkas ir Balžėkas, bet ne Balžėkas, nors kitur Lietuvoje yra ir toka pavardė, turinti priesagą -ėkas, pridėtą prie šaknies Balž-, plg. pavardes Balžis, Balžus, Balž-aitis, Balž-ūnas, Balž-inas (visų jų kirčiavimas nežinomas). Šaknis Balž- sietina su balžas ‘blaivus, giedras, mėlynas’. Pavardėje Balžėkas lietuviams neįprasta priesaga -ėkas vietoj -ėkas galėtų būti atsiradusi iš -ėkas dėl lenkiškos tarties, plg. gyvenvietės pavadinimą Krikštėnai, kurį vietos žmonės (kraštas buvo aplenkėjęs) tarė Krikštėnai. Bet tuo atveju liktų neaiškus kirčiavimo variantas Balžėkas su -ėkas, dėl ė rodantis galimą nelietuvišką pavardės kilmę. Ji primena prancūziškas pavardes, plg. Balžakas / Balžākas. Todėl neatmestina prielaida, kad šios pavardės kilmė gali būti susijusi su Napoleono žygiu per Lietuvą, Jai pradžią galėjo duoti Ukmergės apylinkėse užsilikęs prancūzų karys. Ar tokia prielaida teisinga, turėtų parodyti pavardės ir giminės realios istorijos tyrimai rašytiniuose šaltiniuose. Deja, turimi genealoginiai duomenys Napoleono laikų nesiekia. Taigi būtinos senesnių duomenų paieškos. Mano motina giminiuodavosi ne tik su minėto Balžeko vaikais Petru ir Vaclovu (jie – jos pusbroliai), bet ir su jo brolio žmona, žinomo bitininkystės specialisto habil. dr. Jono Balžeko (jo sūnus yra žinomas teniso treneris Remigijus Balžėkas) motina. Tai vadinamoji vedybų, arba svainijos, giminystė3, kurią reikia turėti omenyje ir jos nepainioti su genealoginiais ryšiais. Žeruolis. Mano senelės iš motinos pusės pavardė: Žeruol-ytė. Lingvistinė analizė pavardėje Žeruõlis leidžia išskirti šaknį Žer-, plg. pavardes Žėras, Žer-eikà, Žer-iolis (kirčiavimas nežinomas, žmonės vadina ir Žer-ùlis), Žer-õlis, Žer-õnas, Žer-skis (kirčiavimas nežinomas) ir su k prielipu: Žer-ka (kirčiavimas nežinomas), Žer-k-áuskas. Šaknis Žer- greičiausiai iš senesnės Žėr-, plg. pavardes Žėrỹs, Žer-õnas ir kt. Ji galėtų būti kilmės požiūriu siejama su žodžiais žėr-uóti, žėr-ėti ir pan. Šaknis Žėr- šioje pavardėje išplėsta priesaga -uõlis, su kuria paprastai iš veiksmažodžių daromi veikėjų pavadinimai (nomina agentis), pvz., pavyd-uõlis, skend-uõlis, žin-uõlis ‘kas daug žino’. Yra ir daiktavardis žėr-uõlis ‘kas žėruoja’. Taigi Žeruõlis laikytina pravardinės kilmės pavarde. Jos išplitimo pradinis židinys – apie Ukmergę. Tai paaiškina šaknies Žėr- virtimą Žer-, nes tarmėje nekirčiuoti ilgieji balsiai yra virtę trumpaisiais, o o, ė sutapo su a, e. Duomenų, rodančių realią senelės Žeruolytės pavardės istoriją, yra labai nedaug. Žinoma tik tai, kad mano senelis Kazys Skapas vedė Kotryną Žeruolytę iš Baublių kaimo, esančio anapus Šventosios (sakydavome iš anašalių). Jos prosenelių kilmė neaiški, archyvų duomenys dar neištirti. 3 Plačiau apie šią giminystės rūšį ir jos narių pavadinimus žr. Buivydienė 1997. 152 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Antroponimijos lingvistinė analizė ir reali asmenvardžių istorija Lisas. Mano žmonos Reginos mergautinė pavardė: Lis-aitė. Lingvistinė analizė pavardę Lisas leidžia kildinti iš krikštavardžio Aloyzas varianto Alisas, netekusio žodžio pradžios A-. Krikštavardžio formai Alisas pradžią davė sulotynintas germanų vardas Aloysius, Aloisius, kuris atsirado iš germanų dvikamienio asmenvardžio Alwis : sen. vokiečių aukštaičių al ‘visa’ + wīsi ‘išmintingas’. Į Lietuvą krikštavardinė šaknis A(Lis) turėjo patekti iš Rytų, nuo Bizantijos per rytinius slavus. Tai rodo priebalsio s nesuskar­dėjimas, priešingai negu dabar vartojamame krikštavardyje Aloýzas, gauname iš Vakarų nuo Romos per lenkus, su suskardintu s, virtusiu z, rodančiu vokiečių kalbos tarpininkavimą. Krikštavardinės kilmės sutrumpinta šakni Lis- (be A-) Lietuvoje turi nemažai pavardžių vedinių: Lisýš, Lis-aitis, Lis-ėvičius, Lis-inskas, Lis-ičkas, Lis-ėckas, Lis-áuskas ir pan. ir su k prielipu: Lìskus, Lisk-aitis, Lisk-ėvičius ir kt. Plg. Liz-áitis su suskardintu s, orientuojančiu į Vakarus. Duomenys, rodantys realią mano žmonos pavardės kilmę, siekia tik XIX a. vidurį. Jos senelis Juozapas Lisas (1855–1939) buvo kilęs nuo Kupiškio. Jis nusipirko žemės Tutkonyse (šios gyvenvietės dabar nebėra). Vėliau persikėlė į Pupónis. Vedė Juozapatą Vaitiekūnaitę (1872–1957) iš Jutkonių. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą, apie 1911–1912 m., kartu su trimis kitais Kupiškio krašto ūkininkais persikėlė gyventi į žemaičių kraštą, į Apýdimus, Upýnos parapijoje, netoli Upýnos bažnytkaimio (Telšių apskr.). Taip atsirado kupiškėnų sala žemaičių apsuptyje. Dabar Apydimų kaimo neberasite jokiame Lietuvos žemėlapyje. Dėl melioracijos ir kitų negandų neliko nė menkiausios šio kaimo buvimo žymės. Juozapo Liso sūnūs: Povilas (gimęs 1897 m.), Petras (g. 1899 m.), Juozas (Reginos tėvas, g. 1903), Jonas (g. 1912 m.) ir duk­tė Ona (g. 1900 m.) į žemaičių kraštą nuvyko būdami dar vaikai. Vienintelis jauniausias sūnus Stasys gimė jau žemaičių žemėje 1914 m. Tačiau gimtąją kupiškėnų tarmę, bent svarbiausius jos elementus, jie visi išlaikė gerai. Bet to negalima pasakyti apie jų vaikus: šie sužemaitėjo ir jų kalboje tėvų gimtosios kupiškėnų tarmės neliko jokių pėdsakų. Kaip dialektologui man buvo įdomu stebėti „žemaitiškų kupiškėnų“ vyresniosios kartos kalbą, joje kupiškėnų ir žemaičių kalbinių elementų varžymąsi. Tai davė peno bendrosios kalbotyros problemų apmąstymams, ypač nustatant atskirų kalbos elementų atsparumą svetimai įtakai. Reginos tėvo Juozo, neilgai teg gyvenusio tarp žemaičių, jau 1924 m. persikėlusio į Kauną, kalboje žemaitiškų elementų, galima sakyti, visai nėra. Jis šios tarmės neišmoko, nors jo žmona – žemaitė. Didžiausią įtaką jo kalbai padarė ano meto Kauno ir vėliau Vilniaus, kur ilgiausiai gyveno, miestų kalba. Išliko ir ryškūs kupiškėnų elementai. Maždaug tą patį reikia pasakyti ir apie jo vyriausiojo brolio Povilo kalbą. Kas kita visą amžių tarp žemaičių pragyvenę broliai Petras (ūkininkavo Apydimuose), Įžvalgos / Insights 153 ZIGMAS ZINKEVIČIUS Stasys (dirbo girininku apie Kuršėnus) ir sesuo Ona (nutekėjo į Kirklių kaimą, anapus Upynos, ir visą laiką gyveno žemaičių apsuptyje), kurių kalboje vyko labai ryškūs žemaičių ir aukštaičių, tiksliau, kupiškėnų, elementų varžytuvės. Brolis Jonas 1929 m. išvyko į Argentiną ir apie jo kalbą nieko negalima pasakyti. Pavardės, padarytos iš krikštavardinės šaknies Lis-, matyt, iš seno žemaičiams buvo mažiau būdingos negu aukštaičiams. Įdomi tokia smulkmena. Pavardė Lisas kupiškėnų tariama su pailgintu kirčiuotu balsiu i (lìsas) ‘liesas’. Jie net įtardavo šią pavardę esančią pravardinės kilmės ir kildindavo iš „liesas žmogus“. Senesnių genealoginių duomenų neturėjimas trukdo nustatyti, ar Lisų protėviai yra turėję pavardę (gal dar nepaveldimą asmenvardį) su pirminiu balsiu A-, t. y. *Alìsas, ar vien formą be A-: Lìsas, galbūt patekusią į Lietuvą jau be A-. Stasiulis. Žmonos Reginos senelių iš motinos pusės pavardė. Lingvistinė analizė pavardę Stasiulis kildina iš slavų kilmės krikštavardžio Stanislovas (iš slavų dvikamienio asmenvardžio Stani-slavъ : stani ‘stok, tapk’ + slava ‘šlovė’) trumpinio Stasỹs, išplėsto diminutyvine priesaga -ulis. Tokia pavardė ir jos tolesni priesaginiai vediniai (Stasiul-aitis, Stasiul-iónis, Stasiul-ėvičius ir kt.) paplitę bemaž po visą Lietuvą: turimi tiek žemaičių, tiek ir aukštaičių. Duomenys, rodantys realią Reginos senelio pavardės Stasiulis istoriją, turimi tik iš XIX a. antrosios pusės, migloti – iš to amžiaus vidurio. Reginos senelis Tomas Stasiulis gimė 1864 m. Barvyžių kaime, apie 5 km nuo Luókės einant Viekšnálių (žmonės paprastai vadina Beibele) link. Greičiausiai čia gyveno ir jo protėviai. Dabar šis kaimas jau baigia išnykti. Tomas Stasiulis vedė Viktoriją Česnytę, žinomo profesoriaus, VDU prorektoriaus Blažiejaus Česnio (1884–1944) seserį. Jų vaikai: Pranas (g. 1912, mirė 1952 m. bolševikų lageryje kažkur Archangelsko srityje), Kazė (Lisienė, Reginos motina, 1904–2000), Ona (Rastenienė, 1906–1976, ji 1929 m. išvyko į Argentiną), Viktorija (Jogminienė, 1908–1989), Aleksandras (1911–1960). Reginos motina Kazė Stasiulytė-Lisienė, pasimokiusi namų ruošos mokykloje, tapo savo dėdės ir krikštatėvio prof. Blažiejaus Česnio namų šeimininke Kaune. Jų kieme buvo neišvaizdus raudonų plytų namelis, kuriame apsigyveno iš Rusijos grįžęs profesorius Kazimieras Būga. Kazė Stasiulytė, šeimininkaudama pas prof. Česnį, susipažino su Juozu Lisu, atlikusiu karinę tarnybą ir gyvenusiu Kaune, ir už jo ištekėjo. Kurį laiką abu gyveno pas prof. Česnį. Kazė Stasiulytė-Lisienė gerai išlaikė savo gimtąją pietų žemaičių tarmę (jos vyras, kaip minėta, žemaitiškai neišmoko). Tą tarmę gerai moka ir Regina. Išmoko jos iš motinos ir žemaitiškai kalbėjusių senelių, vasaromis gyvendama Barvyžiųse. Vėliau gimė Reginos broliai ir seserys, augę jau tėvams persikėlus gyventi į Telšius, išmoko nebe motinos „dūnininkišką“, bet Telšių „dounininkišką“ žemaičių tarmę iš ją vartojusios aplinkos. 154 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Antroponimijos lingvistinė analizė ir reali asmenvardžių istorija Dėl senesnių genealoginių duomenų nebuvimo neįmanoma nustatyti, kada ir kokiu būdu atsirado Reginos senelio pavardė Stasiulis: ar jos pirmykštė reikšmė buvo ‘Stasio sūnus’, ar ‘mažas Stasys’, ar dar kokia kita. Toliau aptarsime kelias mūsų temai tinkamesnes pavardes, kurių turėtojai nėra giminystės ryšiais susiję su mumis. Baltrušis. Mano bendramokslio Ukmergės gimnazijoje profesoriaus Romualdo Baltrušio pavardė. Lingvistinė analizė rodo ją kilus iš krikštavardžio Baltramiejus (iš aramėjų kalbos Bar-Talmai ‘Ptolemajaus sūnus’) trumpinio Baltras + priesaga -ušis, vartojama veikėjų pavadinimams (nomina agentis) darytis, plg. pavardes Baltušis, Toliūšis ir kt., daiktavardžius gailliūšis ‘kuris visko kitam gali’, tėtūšis ‘tėtė’ ir kt. Duomenų, rodančių realią prof. Baltrušio pavardės istoriją, nedaug. Romualdo tėvas Stasys (Stanislovas) buvo mokytojas, mokyklos Ukmergėje vedėjas. Jo tėvas Matas – žemdirbys, turėjo ūkį Bliuvuose, tarp Kauno ir Veiverių. Žemdirbiai buvo ir ten pat gyvenę jo pirmtakai. Kai kurie iš jų vadinosi dviguba Baltrušio ir Balt-rušaičio pavarde. Variantas su tėvavardine priesaga -aitis Ukmergės apylinkėse būtų neįmanomas, nebent asmuo atsikėlęs iš kitur. Iš viso žinomos keturios Baltrušių kartos. Ankstesnė šios giminės kilmė dar tebeslypi archyvuose, nėra ištirta. Jovaiša. Archeologo profesoriaus Eugenijaus Jovaišos pavardė. Lingvistinė analizė rodo ją kilus iš senovinio lietuvių dvikamienio asmenvardžio Jó-vaiša resp. Jo-vaišas. Pirmas dėmuo Jó-, plg. Jó-gailas, Jó-gaudas, Jó-kantas, Jó-mantas, Jó-tautas, Jó-oydas ir kt. Tokį dėmenį turėjo ir prūsai, taigi jis yra labai senų laikų paveldas (siejamas su jó-ti). Antras dėmuo -vaišas, plg. Gaud-vaišas, Nór-vaišas, Taūt-vaišas, Tól-vaišas ir pan. ir Vaiš-mantas, Vaiš-noras, Vaiš-tautas, Vaiš-vilas, taip pat trumpiniai bei jų vediniai Vaišas, Vaišys, Vaiš-ūtis ir kt. Tokį dėmenį irgi turėjo prūsai, tarė Vais-, jis siejamas su vá išės, taigi yra irgi labai senų laikų paveldas. Duomenų, rodančių realią prof. Jovaišos pavardės istoriją, nėra daug. Jo tėvas Leonas – edukologijos profesorius, gimė Lieplaukėje (Telšių r.), taigi žemaičių krašte. Senelis Antanas (g. 1875 m.) vadinosi dvejopa pavarde: Jóvaiša ir Jóva išas. Jis buvo muzik as, vargonininkavo Lieplaukėje ir ten vertėsi prekyba. Tačiau gimė ne Lieplaukėje, bet aukštaičių krašte apie Pãsvalį, iš kur kilo ir jo proseneliai. Kadangi pavardę Jóvaiša sudaro senasis dvikamienis asmenvardis, tiksliau, jo ā-kamienė forma, tai praeityje greičiausiai nebuvo didesnių šios pavardės kitimų, išskyrus, kaip matėme, svyravimą tarp a-kamienių ir ā-kamienių formų. Tai turėtų parodyti ankstesnių laikų archyviniai dokumentai, kurie tebėra netirti. Įžvalgos / Insights 155 ZIGMAS ZINKEVIČIUS Razumas. Lietuvos mokslų akademijos prezidento Valdemaro Razumo pavardė. Šios pavardės išplitimo pirminis židinys – apie Ukmergę. Maždaug ten vartojama ir pavardė Prōtas. Todėl savaime kyla mintis, kad Rāzumas gali būti pavardės Prōtas vertinys. Susiejimas pavardės su daiktavardžiu prōtas tuo atveju būtų liaudies etimologijos padaras, nes iš tikrųjų pavardės Prōtas kilmė visai kita. Ji atsirado iš sulotyninto graikiško krikštavardžio Protasius: gr. protássō ‘statau priekyje’. Plg. padarytas iš šio krikštavardžio pavardes Protasėvičius, Pratasėvičius ir kt. Tos pačios kilmės asmenvardį turėjo ir gudai, pavyzdžiui, Прамас ← Прамасий. Yra dar krikštavardžio variantas Protāzas su suskardintu priebalsiu s, rodančiu gavimą iš Vakarų per lenkus (plg. le. Protazy), čekus, vokiečius (jie s ir suskardino) nuo Romos. Krikštavardžio forma su s pas mus atėjo iš Rytų per rytinius slavus nuo Bizantijos. Turime dar dvikamienių asmenvardžių dėmenį -protas: Nó-protas. Tačiau šis asmenvardis gali būti prūsųizmas, todėl maža tikimybė, kad jo dėmuo -protas slypėtų mums rūpimoje pavardėje. Svarstant pavardės Rāzumas kilmę reikia neišleisti iš akių fakto, kad pavardę Розум turi gudai, o tai savo ruožtu galėtų rodyti baltiško (lietuviško) substrato vaidmenį jos kilmei. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie lenkų pavardę Rozum tuo atveju, jeigu ji kilo iš tų plotų, kurie priklausė senajai Lietuvos valstybei arba kuriuose praeityje gyveno baltakalbiai (lietuviakalbiai) žmonės. Reali Valdemaro Razumo pavardės istorija tebėra neištirta. Žinomos maždaug trys–keturios kartos. Genealogijos tyrimas turėtų patvirtinti arba paneigti išdėstytus samprotavimus. GENEALOGINIŲ TYRIMŲ SUNKUMAI Iš to, kas pasakyta, matyti, kad lingvistinė analizė atskleidžia galimą asmenvardžio kilmę arba kelis tos kilmės variantus. Nustatyti, kuris iš jų tinka mums rūpimai pavardei, gali tik jos realios istorijos išaiškinimas, o tai padaryti neįmanoma be genealoginių tyrimų. Lietuviai savo giminės kilmę į praeitį paprastai žino ne toliau kaip per tris–keturias kartas. Išimtys retos. Apie ankstesnę kilmę samprotaujama miglotai, neretai tik spėjama, net fantazuojama. Jeigu kas nori savo tolimąją kilmę ištirti remdamasis rašytiniais šaltiniais – tai ir yra tikrieji genealoginiai tyrimai – susiduria su dideliais sunkumais. Tokie dokumentai yra nevienarūšiai: bene svarbiausi – gimimo ir sutuoktinių registracijos metrikai. Iš seno metrikai buvo daromi tik bažnyčiose, nes civilinė metrikacija Lietuvoje įvesta palyginti neseniai. Sovietų okupacijos metais iš bažnyčių 156 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Antroponimijos lingvistinė analizė ir reali asmenvardžių istorija metrikai buvo vežami į Vilnių, kur sudarytas specialus jų archyvas. Tačiau šis tas liko ir bažnyčiose. Senesnių laikotarpių metrikacijos knygų nemaža saugoma ir mokslinėse bibliotekose, taip pat įvairiuose archyvuose. Taigi jų paieškos – nelengvas darbas. Senųjų laikotarpių (XVII–XIX a.) metrikose įrašyti asmenvardžiai (nesvarbu, ar dar nepaveldimi, ar jau atliekantys pavardžių funkciją) nepasižymi autentiškumu, nes lenkai ir sulenkėję lietuviai kunigai juos lenkindavo ir net „versdavo“ į lenkų kalbą. Tų asmenvardžių tyrimas ne tik padeda išsiaiškinti pavardės lenkinimo ir jos kraipymo istoriją, bet taip pat duoda svarbių duomenų, leidžiančių nušviesti konkrečios pavardės realiąją (ne vien dokumentuose) raidą. Daug reikšmingų genealoginių duomenų galima rasti bažnyčių vizitacijos aktuose, saugomuose archyvuose. Tuos aktus neseniai pradėjo leisti Lietuvių katalikų mokslo akademija, tuo padarydama didelę paslaugą lietuvių antroponimijos studijoms. Antrasis genealoginiams tyrimams labai svarbus šaltinis – tai dvarų inventoriai. Jų tik dalis paskelbta, kiti tebėra rankraščiai, saugomi mokslinėse bibliotekose ar archyvuose. Dvarų inventoriuose, kaip juridiniuose dokumentuose, esami asmenvardžiai pasižymi sąlyginiu autentiškumu: stipriau negu bažnytiniuose metrikose užrašytos tokios asmenvardžių formos (lietuviškos ar aplenkintos), kokias anuomet vartojo patys asmenvardžių turėtojai ir jų kaimynai. Tai labai svarbu. Tačiau niekuomet nereikia išleisti iš akių fakto, kad visų šaltinių asmenvardžius anuomet įtakojo sulenkintos visuomenės vartojama „oficiali“ pusiau lenkiška antroponimija. Todėl nuolat susiduriama su asmenvardžių atlietuvinimo reikalu ir to atlietuvinimo problemomis, reikalaujančiomis papildomo darbo. Rekonstruoti tikrąsias lietuviškas formas yra būtina, priešingu atveju nebus įmanoma išaiškinti jų realios raidos. Visų rūšių dokumentų tyrimo sunkumai prasideda jau nuo pastangų nustatyti, kokiam administraciniam vienetui, paprastai parapijai ar dvarui, senovėje priklausė mums rūpima gyvenvietė, taigi kokios parapijos ar dvaro dokumentuose pavardė ieškotina. Paieška yra labai sudėtingas ir kruopštus darbas. Tenka peržiūrėti krūvas dokumentų, parašytų spėjamu (sunkiai nustatomu) laikotarpiu, kol pavyksta rasti ieškomą pavardę. Ne visuomet lengva būna ir ją identifikuoti, t. y. susieti su rūpima gimine, išaiškinti giminystės laipsnį ir nustatyti, ar ji priklauso genealoginei linijai, ar atspindi tik vieną iš giminystės rūšių. Tai labai svarbu. Visi tie darbai reikalauja daug laiko ir triūso, ypač dėl to, kad šaltinių asmenvardžiai tebėra nesuregistruoti, nesudarytos išsamios jų rodyklės, nekalbant apie visą Lietuvą apimančių suvestinių registrą. Įžvalgos / Insights 157 ZIGMAS ZINKEVIČIUS IŠVADOS 1. Antroponimikos mokslui labai svarbūs genealogijos tyrimai, nušviečiantys rūpimo asmenvardžio tikrąją raidą ir jo kilmę. 2. Genealoginiai tyrimai leidžia išsiaiškinti, kuri lingvistine analize nustatyta asmenvardžio kilmės versija (jų dažnai būna ne viena) yra tikra. 3. Tiriant šaltinių asmenvardį svarbu atskirti paveldėjimo liniją (jo genealogiją) nuo šiaip įvairiarūšės giminystės, kurios skirtingi laipsniai būdavo nusakomi įvairuojančiais terminais. 4. Reikia nustatyti šaltiniuose rasto asmenvardžio statusą: ar tai jau pavardė, ar dar tik nepaveldimas asmenvardis (prievardis). Statusas įneša aiškumo į pačius genealoginius tyrimus. 5. Esant dideliems sunkumams, susijusiems su genealoginiais tyrimais bei giminės kilmės išaiškinimu, atsiranda nesąžiningų žmonių, siekiančių pasipelnyti iš savo šaknų ieškančių asmenų. Sukčiai „sukuria“ nebūtus dokumentus arba padaro tariamus jų nuorašus, neva rodančius tai, ko žmogus ieško. Tuo jie kenkia būsimiems rimtiems tyrimams, klaidina tyrėjus, apsunkina jų darbą. Nuoširdus patarimas visiems, kurie ieško savo giminės šaknų: saugokitės sukčių! LITERATŪRA Buivydienė Rūta 1997: Lietuvių kalbos vedbyų giminystės pavadinimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius Zigmas 1999: Prie lituanistikos židinio. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Zinkevičius Zigmas 2003: Rinktiniai straipsniai 3. Vilnius: Katalikų akademija. Įteikta 2012 m. sausio 31 d. ZIGMAS ZINKEVIČIUS Justinškių 41–24, LT-05127 Vilnius, Lietuva [email protected] 158 Acta Linguistica Lithuanica LXVI