Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a.

64 acta Linguistica Lithuanica LXVI jonas PaLionis Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių rašomosios kalbos istorija, bendrinės kalbos kultūra, senųjų lietuvių raštų publikavimas ir tyrimas, onomastika. neMajūnų ParaPijos oikoniMai ir jų KaIta XIX a . oikonyms of the nemajūnai Parish and their change in the 19th century anotacija straipsnyje aptariamas penkiasdešimt vienas XiX a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas nemajūnų parapijos oikonimas. atlikus kiekvieno gyvenamosios vietos vardo kilmės ir darybos analizę, matyti, kad XiX a. šioje parapijoje dominavo asmenvardinės kilmės oikonimai. daugiausia jų padaryta su priesaga -iškės. su priesagomis -ūnai, -onys, -ėnai iš asmenvardžių kilusių gyvenamųjų vietų vardų užfiksuota mažiau. XiX a. nemajūnų parapijos metrikuose rasta ir keletas oikonimų, kilusių iš apeliatyvų. Pastarieji pagal morfeminę sandarą yra pirminiai arba sudurtiniai gyvenamųjų vietų vardai. be lingvistinių žinių, prie kiekvieno oikonimo straipsnyje pateikiama ir istorinio pobūdžio komentarų. annotation the article discusses fifty-one oikonyms of nemajūnai Parish recorded in the 19th century written sources. the analysis of the origin and formation of each name of settlement shows that in the 19th century the parish was dominated by the oikonyms deriving from personal names. the derivatives with the suffix -iškės prevailed. there are less names of settlements with the suffixes -ūnai, -onys, -ėnai deriving from personal names. several oikonyms which can be traced to appellatives were also found in the 19th century record books of nemajūnai Parish. by their morphemic structure, the latter can be divided to primary or compound names of settlements. apart from linguistic knowledge, each oikonym is accompanied by the comments of historical type. esMiniai žodžiai: nemajūnų parapija, oikonimai, kilmė, daryba. keyWords: nemajūnai Parish, oikonyms, origin, word-formation. nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XiX a. 65straipsniai / articles 1 . Įžanginės Pastabos nemajnų1 parapija (dabar priklausanti Prienų rajonui) yra palyginti nesena: atskirta nuo anksčiau buvusios didelės Punios parapijos tik 1788 m. (Palionis 2003: 12). tiek Lietuvos valstybės archyve, tiek nemajūnų bažnyčios archyve yra nemažai šaltinių, leidžiančių atkurti gana autentišką XiX a. šios parapijos oikonimų2 sinchroninį ir diachroninį vaizdą. Lietuvos valstybės archyve saugomos krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos (fondai 669 ir 1044), o bažnyčios archyve – nemažai išpažinties priėjusių parapijos žmonių sąrašų su jų gyventomis vietomis ir asmenvardžiais (vardais ir pavardėmis). tų sąrašų esama 1834, 1842–1847, 1852– 1857 ir 1888 m. 1834 m. sąrašas rašytas lenkiškai ir pavadintas Spis Parafian Koscioła Niemoniunskiego (sp). Vėlesnieji (1852, 1853, 1854, 1855, 1856, 1857,1888) sąrašai rašyti rusiškai (kirilikiniais rašmenimis)3 . XiX a. nemajūnų parapijos oikonimų kiekybei ir kokybei nustatyti svarbesni yra pastarieji sąrašai, nes juose gyvenviečių pavadinimai pateikti vardininko forma. Metrikų aktuose paprastai nurodomas jų kilmininkas (lenkiškai rašytuose su prielinksniu z / ze, w (o rusiškai vietininkas – su в, въ)). todėl šiame straipsnyje pateiktame XiX a. oikonimų žodynėlyje daugiausia remtasi minėtais sąrašais, o metrikų duomenimis naudotasi tik kaip papildomuoju šaltiniu. tuose sąrašuose užrašyta ne tik išpažintį atlikusių žmonių vardai, pavardės, gyvenamoji vieta, bet ir gyvenamosios vietos rūšis (dvaras, palivarkas, kaimas, miestelis, galudvaris „zascianka“, viensėdis, bajorkaimis „okolica“) be to, 1834 m. sąraše dar ir gyvenvietės sodybų („dūmų“) skaičius. taigi kalbamieji sąrašai yra labai informatyvūs ne tik lingvistiniu, bet ir istoriniu atžvilgiu. statistikos atžvilgiu vertingas yra 1852–1857 m. sąrašų gale pateiktas pagal atskirus metus nemajūnų parapijos gyventojų skaičius: 1852 m. – 2200, 1853 m. – 2143, 1854 m. – 2053, 1855 m. – 2060, 1856 m. – 2000, 1857 m. – 1949 žmonės (patvirtintas Merkinės dekano kun. Petro kaminsko (Каминский). toliau čia pateikiamas alfabetinis bemaž visų sąrašuose užfiksuotų oikonimų žodynėlis4 su lingvistinio ir istorinio pobūdžio komentarais, pridėtais prie kiekvieno 1 apie nemajūnų pavadinimo kilmę ir istoriją žr. Palionis jonas. dėl vietovardžio Nemajnai istorijos ir kilmės. – Archivum Lithuanicum 12, 241–248. 2 oikonimais čia vadinami gyvenviečių pavadinimai, plg. gaivenis kazimieras, keinys stasys. Kalbotyros terminų žodynas. kaunas: Šviesa, 1990, 136. 3 straipsnyje daugiausia remiamasi 1834, 1852–1857 ir 1888 m. sąrašais, nes 1842–1847 m. sąrašuose nepastebėta ryškesnių oikonimijos pakitimų. 1852–1857 m. sąrašai sudėti į knygą, pavadintą Книга Исповiедающих и Причащающихся Римско-Католической Церкви (kn). 1887 m. atskiras sąrašas toliau žymimas spp. autorius yra didžiai dėkingas birštono ir nemajūnų klebonui monsinjorui jonui danilevičiui už leidimą naudotis šiomis knygomis. 4 neįtrauktas tik neaiškus 1888 m. sąrašo galudvario pavadinimas dАГЛЕБѢ (= dagilia?). 66 jonas PaLionis acta Linguistica Lithuanica LXVI oikonimo. juose aiškinama oikonimo tiesioginė kilmė, t. y. iš kokio ankstesnio tikrinio ar bendrinio žodžio yra atsiradęs oikonimas, dažniausiai nesileidžiant į pastarojo genezę, kuri yra ne oikonimikos, o toponimikos specialių etimologinių tyrinėjimų uždavinys. be to, dažno oikonimo lizde nurodomas to oikonimo santykis su XVii a. antrosios pusės–XViii a. pirmosios pusės Punios parapijos metrikuose fiksuotais atitikmenimis (paprastai pažymimi anksčiausiai juose randamo tam tikro oikonimo metai). tam tikslui remtasi šio straipsnio autoriaus darbais (Palionis 2003 ir Palionis 2008). neišleista iš akių taip pat XiX a. nemajūnų parapijos oikonimų sąsaja su dabartimi: kiekvieno oikonimo buvimas ar nebuvimas tikrintas lyginant su birštono seniūnijos, kuriai priklauso dauguma šios parapijos vietovių, duomenimis5 . 2. oikoniMų žodynėLis nagrinėjamuose šaltiniuose randamų XiX a. nemajūnų parapijos oikonimų žodynėlis čia sudarytas įprastine alfabeto tvarka. jo lizdų antraštėse pateiktos iš lenkiškai ar rusiškai užrašytų oikonimų atstatytos autentiškos ar tokiomis laikomos lietuviškos vardininko formos (išspausdintos stambiu šriftu). Po šių lenktiniuose skliaustuose nurodyti šaltinių atitikmenys, toliau surašyti minėto pobūdžio komentarai, ilgesni ar trumpesni, priklausomai nuo turimų apie oikonimą duomenų. taupumo sumetimais komentaruose panaudota literatūra ir šaltiniai nurodyti tam tikromis santrumpomis, kurių sąrašas duotas straipsnio gale. kadangi rusiškai rašytų 1852– 1857 m. sąrašai vienas nuo kito beveik nesiskiria, komentaruose dažniausiai minimas 1852 m. sąrašas, o kitų iškeliamos aikštėn skirtybės, kurių yra labai mažai. atskirais atvejais antraštinių formų atstatymas yra problemiškas. tačiau tokių atvejų nedaug, nes: 1) daugelis nagrinėtuose XiX a. šaltiniuose fiksuotų oikonimų yra išlikę ir ligi dabartinių laikų ir surašyti 1975 m. išleisto Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno antrame tome (Latsž ii), o 2) buvo galimybė daugelį tų oikonimų patikrinti birštono seniūnijoje, kurios teritorija apima didžiąją buvusios ano meto nemajūnų parapijos dalį. be to, tam tikra dalis oikonimų yra žinoma šio straipsnio autoriui, gimusiam ir jaunystėje gyvenusiam šioje parapijoje. Prie problemiškai atstatytų oikonimų antraštinių formų skirtinos šios (pažymėtos klaustuku): beržinė? // beržynė?, dubiai?, iš dalies ir žiūkaĨ. dėl pastarojo oikonimo egzistavimo didžiosios nemuno kilpos kaimiečių kalboje nėra abejonės: aš pats esu jį girdėjęs iš to krašto žmonių kalbos. bet kad jis buvęs XiX a. 5 už informacinę pagalbą, suteiktą man, rašiusiam šį straipsnį, esu labai dėkingas birštono seniūnui jonui kẼderiui. nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XiX a. 67straipsniai / articles kaip dzingeliškių pakaitas (žr. žodynėlį), tam neturima duomenų6. dėl beržinės ar beržynės oikonimų taip pat nieko tikra negalima pasakyti, kaip ir apie lietuviškus rusiškos ДУБiЯ atitikmenis. babraViČiaĨ (Bobrowicze sp, Бобровиче kn) – palivarko, buvusio kairėje Veknės pusėje, netoli žinomo XiX a. pirmosios pusės rašytojo stanislovo Moravskio dvarelio, pavadinimas. Šis pavadinimas minimas jau 1659 m. Punios parapijos krikšto metrikų (kM) akte nr. 70, kur yra ir Mykolo babrãvičiaus (Bobrowicz) pavardė, rodanti palivarko pavadinimo kilmę. babravičiai minimi ir vėlesniuose Punios metrikų aktuose (žr. Palionis 2003: 159; Palionis 2008: 191, 261). Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje vartota ir dabar vartojama sulietuvinta ar atlietuvinta kaimo vardo forma Babrónys, kuri fiksuota ir Latsž ii 21. beržinė?, beržynė? (Бржезина kn) – kaimo pavadinimas, fiksuotas 1852 m. du kartus, bet nerandamas sp, taip pat nežinomas iš XVii–XViii a. Punios parapijos metrikų aktų. galbūt tai tas kaimas, kurio pavadinimas Latsž ii 33 ir LVži i 449 pateiktas iš alytaus rajono butrimonių apylinkės? dabartinės nemajūnų parapijos ribose tokio kaimo nėra. jo pavadinimo kilmė susijusi su bendriniu žodžiu béržas . buČinai (Buczuny sp, Бучуны kn) – asmenvardinės kilmės kaimo vardas, atsiradęs iš pavardės buČinas, savo ruožtu kilusios iš pavardės Bùčius ar Bučs (LPž i 326). Veikiau iš pastarosios, kuri fiksuota 1664 m. Punios sM akte nr. 202. Įdomu, kad šis oikonimas jau 1555 m. fiksuotas Mažosios Lietuvos šaltiniuose (žr. deltuvienė 2006: 133). Šis pavadinimas išlikęs ligi dabartinių laikų. būdÀ (Buda sp, Буда kn) – kaimo pavadinimas, susijęs su bendriniu žodžiu būda ‘nedidelis namelis’. Šis pavadinimas yra gana dažnas ir vartojamas ne tik kaimams, bet ir ežerams, kalnams, miškams ir kitokioms vietoms žymėti (LVž i 588–590), taip pat ir kaip pavardė (LPž i 327). Įdomu tai, kad kn 1853, 1854 ir net 1888 m. sąrašuose užfiksuotos dvi Būdos: būda toLiMoji (Буда дальша) ir būda artiMoji (Буда близша). tai, matyt, davė pagrindo XiX a. įsigalėti daugiskaitinei dabartinei kaimo formai bdos (Latsž ii 42; LVž i 588). cegenia (Цегельня kn) – kaimo, kuriame, matyt, buvusi plytinė, pavadinimas. jis yra aiškus skolinys iš lenkų cegielnia, užfiksuotas jau 1888 m. sąraše, bet nepastebėtas XVii–XViii a. Punios parapijos metrikų knygose. turbūt XX a. pradžioje išnykus plytinei, neliko nė tokios vietos pavadinimo (jo nėra ir Latsž ii). diMŠeViČiaĨ (Dymszewicze sp, Дымшевиче kn) – kaimo pavadinimas, neabejotinai kilęs iš pavardės dÌMŠa, kuri, kaip rodo Punios parapijos metrikų aktai, dar nebuvo sulenkinta XVii a. antroje pusėje (Palionis 2008: 83–84). tačiau jos 6 tiesa, jis fiksuotas 1921 m. lenkiškame žemėlapyje, bet tolokai į šiaurę nuo dzingeliškių kaimo. 68 jonas PaLionis acta Linguistica Lithuanica LXVI lenkinimo procesas jau tuo metu buvo prasidėjęs. 1659 m. kM nr. 119 užrašyta de Dimſzewicz kilęs steponas dimša, o 1665 m. sM nr. 210 – de Dimszewicze (Joanne Dymßa), bet dar 1697 m. nr. 342 Dymsze, nr. 397 – de Dymszy, taigi tas kaimas buvo vadinamas Dimšiai ar Dimšos. turbūt šitokį dvejopą kaimo pavadinimą atspindi ir Punios metrikuose pasitaikančios skirtingai sulenkintos kaimo formos: sM nr. 161 de Dimszwicze // sM nr. 210 de Dimszewicze. Vėliau, kaip rodo ir nagrinėjami šaltiniai (bent oficialiuose raštuose), labiau įsigalėjo pastaroji forma. tačiau gyvojoje kalboje, be Dimšių ir Dimšų, galėjo būti vartojamas ir dabartinis kaimo pavadinimas DÌMŠIŠKĖS, kuris pastebėtas 1738 m. Punios parapijos santuokų knygoje (sM4 nr. 103): de Dymsyſzki . *dubiai? (Дубiя spp) – tai problemiškas galudvario („zostinkų“) pavadinimas, randamas tik 1888 m. sąraše ir nefiksuotas ankstesniuose XiX a. sąrašuose. toks pavadinimas (de Dube) žinomas jau iš XVii a. antrosios pusės Punios sM 1658 m. akto nr. 59 ir gana dažnas vėlesniuose aktuose, surašytuose XViii a. pirmoje pusėje (Palionis 2003: 162; Palionis 2008: 262). tačiau kodėl jis nefiksuotas nagrinėjamuose ankstesniuose XiX a. šaltiniuose, galima tuo tarpu tik spėlioti. gal tas galudvaris buvo labai mažas ar jo gyventojai anksčiau priklausė kitai parapijai? o gal paprasčiausiai 1834 m. sąrašo sudarinėtojai praleido berašydami vienos gyvenvietės pavadinimą, kurio neįtraukė ir vėlesnieji sąrašų rašytojai. dabar toks oikonimas nemajūnų parapijoje nežinomas. *duÕbės (Ямы kn) – viensėdžio, fiksuoto tik 1854 m. sąraše, pavadinimas. tai veikiausiai sąrašą rašiusiojo vertinys, kurio čia pateikta atstatyta lietuviška forma. sąraše nurodyta, kad šiame viensėdyje buvę 3 žmonės. dVarẼLiŠkės (Dworaliszki sp, Дворалишки kn) – tai labai aiškios kilmės seno kaimo pavadinimas, atsiradęs iš bendrinio žodžio dvarlis, matyt, buvusio tais laikais kaime. tokio pavadinimo kaimas fiksuotas jau XVii a. antroje pusėje (1660 kM nr. 87, 88 ir kt.) ir priklausė Punios parapijai, vėliau įtrauktas į nemajūnų parapijos plotą. jis išlikęs iki dabartinių laikų, bet priklauso jiezno parapijai. dzÌngeLiŠkės (Ƶuki lub Dzingieliſʒki sp, Дзынгелишки kn, spp) – kaimo, fiksuoto 1825 m. krikšto, 1831 m. santuokos (ze wsi Dzingeliszek) ir 1834 m. sąraše kaip pakaito žiūkaĨ, kurio nėra vėlesniuose sąrašuose, pavadinimas. Šis pavadinimas, be abejonės, kilęs iš pavardės dzÌngeLis7, kuri savo ruožtu iš dzÌnga (LPž i 556). iš šios pastarosios kM 1669 m. nr. 952 ir sM 1679 m. nr. 652 metrikų aktuose (Palionis 2003: 160) randamas ir vietovardis dzingiŠkės (Palionio 2008 „Vietovardžių rodyklėje“ p. 321 klaidingai išspausdinta 7 Šios pavardės sulenkintos formos dzingieLoWa, dzingieLeWicz iš Punios parapijai priklausiusios teritorijos fiksuotos 1723, 1725 ir 1727 m. kM3 (žr. Palionis 2008: 103). nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XiX a. 69straipsniai / articles dziÑgeLiŠkės vietoj dzÌngiŠkės)8. sp sąraše alternatyvinė nuoroda taip pat turbūt klaidinga: dzÌngeLiŠkės ir žiūkaĨ, kaip rodo vėlesnieji šaltiniai, turėję būti atskiri kaimai, žr. žiūkai. džerVaĨ (Drzerwy9) žr. MÌŠiŠkės. fÙrMoniŠkės (Formaniszki sp, Фурманишки kn) – tai senas nelietuviškos kilmės dvaro ir kaimo pavadinimas, Punios bažnyčios metrikuose fiksuotas jau 1659 m. (kM nr. 27) ir buvo išlikęs ligi XX a. vidurio. dabar jis jau išnykęs, nes nepaminėtas Latsž ii. 1852 m. sąraše jis pavadintas „имѣнiе Фурманишки“, taigi dvaru, taip ir 1888 m. sąraše. Šis pavadinimas kilęs iš vokiškos kilmės pavardės Fùrmonas = Fuhrmann ʻvežikas’ (plg. LPž i 600). kaip dvaro pavadinimas LaV šis oikonimas užrašytas kurMoniŠkės (p. 16). toks pavadinimas užfiksuotas ir 1844 m. sąraše (kurManiszki). geLežnai (Giełazuny sp, Гiелажуны kn) – pavardinės kilmės senas, 1658 m. sM 9 minimas kaimo pavadinimas. jis kilęs iš pavardės geLežnas (tarmiškai geLažnas, LPž i 646), kuri savo ruožtu iš geLẼžius (tarmiškai geLažius). toks pavadinimas, be jokių pakitimų, išlikęs ir ligi šiol. gLiniŠkės (Glinißki sp) – galudvario pavadinimas, fiksuotas tik 1834 m. sąraše. Paminėta, kad jame esąs tik vienas dūmas, t. y. viena gyvenanti šeimyna. tokio pavadinimo nepastebėta nei XVii–XViii, nei XiX a. metrikų knygose. galbūt jis yra pavardinės kilmės, atsiradęs iš *gLinius ar *gLinys (plg. pavardes GLINẼVIČIUS, GLINICKAS – LPž i 683) ir neilgai egzistavęs. jo nėra nei sg, nei Latsž ii. tiesa, sg kaimas gLiniszki užfiksuotas iš augustavo parapijos, bet iš ten vargu ar buvo atsiradęs nemajūnų parapijoje koks ateivis. gÕjus (Гай spp) – galudvaris, pastebėtas tik 1888 m. sąraše. kaip matyti iš pateikto rusiško atitikmens, tai skolintinis pavadinimas – slavizmas, kilęs iš baltarusiško ar lenkiško bendrinio žodžio gaj ‘miškelis, giraitė’. jis užfiksuotas Latsž ii 88 ir dar išlikęs. jackeViČiaĨ (Jackiewicze sp, Яцкевиче kn) – kaimo pavadinimas randamas visuose nagrinėjamuose sąrašuose, išskyrus 1888 m., atsiradęs iš akivaizdžiai slaviškos kilmės pavardės jackẼViČius (LPž i 781). Punios Metrikų aktuose toks kaimo pavadinimas fiksuotas jau 1665 m. sM nr. 226, bet vėliau (turbūt XX a.) sulietuvintas į jackÓnys išlikęs ligi dabartinių laikų (fiksuotas ir Latsž ii 100). 8 dzingiszki, kaip kaimo ir palivarko pavadinimas, nurodytas iš daukšių par. kalvarijos pavieto (sg 1881: 296). 9 Šis pavadinimas randamas tik XiX a. vidurio nemajūnų parapijos metrikų aktuose (1830–1870 m. laikotarpiu), pvz.: w Zascianku Dzerwy (gM 1833), w Zascianku Dzerwach (kM0 1835). kartais ten jis pavartotas ir kitokia forma: w zascianku Dzerwa (kM0 1830). nagrinėtuose sąrašuose kaimas nevadintas nei Dzerwy, nei Dzerwa. 70 jonas PaLionis acta Linguistica Lithuanica LXVI JÙndiLiŠkės (Jundziliški sp, Юондзилишки kn) – senas kaimo pavadinimas, fiksuotas visuose nagrinėjamuose XiX a. šaltiniuose. jis minimas jau 1659 m. Punios kM nr. 99 ir vėlesniuose šios parapijos metrikų aktuose. išlikęs ligi mūsų laikų, bet tariamas jÙndeLiŠkės. be abejonės, jis kilęs iš pavardės jÙndiLa (LPž i 854). jame dz vietoje d veikiausiai atsiradęs dėl lenkiško tarimo įtakos (dzūkuose dėl tarmiškos tarties). Šiame kaime, ant kairiojo Verknės kranto, buvo ir išgarsėjęs ustronės dvaras (žr. toliau ustronė), kurio medinis gyvenamasis namas išlikęs ligi šiol. *kLebÕniŠkės (Плебанишки kn) – 1853 ir 1854 m. sąrašuose užfiksuotas vienkiemio pavadinimas. jo jau nėra 1888 m. sąraše. Pavadinimas slaviškos kilmės, egzistavęs, matyt, labai trumpą laiką, nes jo nėra Latsž ii. Čia pateiktas su jo pradžios K, nes P vargu ar galėjo būti lietuvių vartojama (P, matyt, atsirado dėl lenkų kalbos įtakos, plg. le. pleban). karVẼLiŠkės (Kарвелишки spp) – galudvario vardas, užfiksuotas tik 1888 m. sąraše ir kaip kaimo pavadinimas – Latsž ii 125 iš jiezno apylinkės. ankstesniuose, XVii–XViii ir XiX a. pirmosios pusės šaltiniuose nepastebėtas. jo kilmė, kaip ir daugumos kitų, taip pat pavardinė – iš KARVẼLIS (LPž i 396). dabar tokio pavadinimo kaimas priklauso jiezno parapijai. MartinÓnys (Martynione sp, Мартынанце kn) – seno kaimo pavadinimas, kilęs iš krikštavardinės pavardės MÁrtinas (LPž i 167). Šis pavadinimas fiksuotas 1675 m. sM nr. 561 ir randamas bemaž visuose nagrinėjamuose sąrašuose, išskyrus (gal rašytojo nepastebėtą?) 1888 m. sąrašą. jis yra ir Latsž ii 173. MatiẼŠionys (Matyaßance sp, Матешанце // Матешанцы kn) – taip pat seno ir taip pat krikštavardinės pavardės kilmės kaimo pavadinimas. galimas daiktas, šis pavadinimas atsiradęs iš *MatiẼŠionis < *MatiẼŠius (plg. le. Maciej „Motiejus“. Punios kM nr. 3 jis minimas jau 1659 m. ir labai dažnas nagrinėjamuose XiX a. šaltiniuose. kaip žinoma, iš šio kaimo yra kilęs žymus mūsų kalbininkas jonas kazlauskas (1930–1970)10 . MÌŠiŠkės (Misiszki, Misziszki sp; Миcишки kn) – galudvaris ir kaimas, atsiradęs XViii a. antroje pusėje. 1767 m. vasario 6 d. Punios seniūnijos inventoriuje toks pavadinimas dar nefigūruoja11. tačiau 1782 m. gegužės 11 d. Punios parapijos kM akte nr. 450 jau minima stepo Paukščio (Ptaszynski) ir katerinos (Catharinae) iš Mišiškių (de Misiszki) duktė ieva12. Mišiškės minimos taip pat 1783, 1784 m. ir vėlesniuose krikšto metrikų aktuose. 10 Plačiau žr. Palionis 2001: 77. 11 inventoriaus originalas yra Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje, f136–75. 12 krikšto metrikų knyga, išlikusi Punios bažnyčios archyve. nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XiX a. 71straipsniai / articles Mišiškių kaimą sudaro dvi dalys, atskirtos Vėžióngirės miško: rytinė – kairėje miško pusėje (žvelgiant iš šiaurės) ir vakarinė – dešinėje, prie nemuno dešiniojo kranto. Pastaroji XiX a. buvo dvejopai vadinama: šio amžiaus viduryje džerVaĨs, o pabaigoje – zÕstinkoMis13. nepriklausomos Lietuvos laikais vietoj šio nelietuviško kaimo žmonių kalbai būdingo pavadinimo buvo vartojamas ir oficialusis MiŠiŠkių antrųjų (rašte žymėtas romėnišku skaitmeniu ii) pavadinimas14 . MiŠiŠkių pavadinimą galima kildinti iš MiŠkiŠkių15 ir aiškinti pirmosios [k] iškritimą kaip disimiliacijos rezultatą, juoba, kad tas dvidalis kaimas susikūrė iškirstuose Vėžiongirės miško plotuose. dabar jis baigia išnykti, o vad. zostinkose, iš kurių kilęs ir šio straipsnio autorius, jau nebeliko nuolatinių gyventojų ir jos, bebaigiančios užželti mišku, priskirtos prie taip pat labai sunykusio PeLŠiŠkių kaimo (žr. toliau). MÒibeLės (Мойбалы kn, Молбиело spp) – tai pavadinimas, užfiksuotas 1852 m. sąraše kaip viensėdžio (односеле) vardas, 1888 m. sąraše kaip galudvario (застънок), o XX a. kaip kaimo (Latsž ii 189). Šio pavadinimo kilmė neaiški, veikiausiai nelietuviška. jo nėra užrašyta sg. MLiŠkės (Mulißki sp, Мулишки kn) – kaip ir Moibelių, 1834 ir 1852 m. fiksuotas kaip viensėdžio, 1888 m. kaip galudvario, o vėliau – kaip kaimo pavadinimas (Latsž ii 191). nėra abejonės, kad jis yra pravardinės kilmės, sudarytas iš MuLỸs ar MÙLius (žr. LPž ii 280). Šitaip pavadintas kaimas dar neišnykęs. narÃVai (Навары spp) – kaimo, buvusio už nemajūnų parapijos ribų, bet įtraukto į šios parapijos 1888 m. sąrašą, pavadinimas. jo rusiškas pavadinimas sąraše klaidingai dėl metatezės užrašytas. tuomet jis turėjo priklausyti balbieriškio parapijai. jo kilmė veikiausiai yra pavardinė: iš pravardinės narÃVas (LPž ii 295). *naujakuriai (Новосiолки spp) – galudvario pavadinimas, nefiksuotas ankstesniuose sąrašuose, nežinomas iš vėlesnių šaltinių (jo nėra ir Latsž ii). neČinai (Nieczuny sp, Neчуны kn) – tai vienas iš seniausių kaimo pavadinimų, įrašytas dar 1658 m. Punios sM akte nr. 19. sprendžiant iš metrikuose pastebimo jo vartojimo dažnumo, jau XVii a. jis turėjo būti didokas. 1834 m. sąraše 13 Pavadinimas zÕstinkos kilęs iš lenkų Zaścianki ‘vieta už sienos’ (kaip tam tikro teritorinio vieneto zaścianek lietuviškas atitikmuo mano vartojamas galùdvaris). 14 toks jis fiksuotas ir 1921 m. lenkiškame žemėlapyje (Prienų lapo 023): Misiszki ii. Plačiau žr. Palionis 2010: 41–45. 15 oikonimas MiŠkiŠkiai užfiksuotas 1685 ir 1688 m. Molėtų parapijos metrikuose, žr. garliauskas 2004: 163. 72 jonas PaLionis acta Linguistica Lithuanica LXVI nurodyti 8 dūmai (sodybos). jo kilmė pavardinė – iš neČinas (LPž ii 313). išlikęs ne visai mažas ir dabar. toks oikonimas yra buvęs ir Mažojoje Lietuvoje (deltuvienė 2006: 170). neMajnai žr. neManinai. neManinai (Niemaniuny sp, Nемонюны kn) – tai nagrinėjamos parapijos bažnytkaimio ir dvaro gretiminis pavadinimas, atsiradęs vietoj XVii–XViii a. metrikų aktuose plačiau vartoto ir ligi mūsų laikų kaimiečių vartojamo pavadinimo neMajnai. Įtariama, kad forma neManinai galėjo būti sudaryta kažkuriam metrikų rašytojui neMajūnus susiejus su vietinių lenkiškai kalbėjusių šlėktų vartotu upės pavadinimu nieMan (plačiau žr. Palionis 2010). 1834 m. sąraše minimas neManiūnų dvaro šeimininkas J. W. Romuald Dankiewicz, 42 metų. Paberžiai (Побержи kn) – viensėdis, įrašytas tik 1852 m. sąraše, nepastebėtas kituose XiX a. šaltiniuose. todėl jis veikiausiai egzistavo neilgą laiką. Pavadinimo kilmė aiškiai pavardinė – iš PabÉržis (LPž ii 358). PadVarÌŠkės (Подворишки kn) – senas pavardinės kilmės kaimo vardas (iš pavardės PadVarÌŠkis), minimas jau 1658 m. sM nr. 16. kažkodėl jo nėra 1834 m. sąraše (gal tada nepriklausė nemajūnų parapijai?), tačiau figūruoja 1888 m. sąraše. PanartÌŠkės (Ponartyßki sp, Панартышки kn) – viensėdžio vardas, fiksuotas 1828 m. santuokos akte (z Panartyszek), 1834 ir 1852 m. sąrašuose, vėliau tapęs ir kaimo pavadinimu (Latsž ii 224). Matyt, tai nelabai senas pavadinimas, nes Punios parapijos XVii–XViii a. metrikuose nepastebėtas. jo kilmė veikiausiai pavardinė (plg. PÃnora, PÃnoras, LPž ii 390). PaneMÙnė (Poniemunie sp, Понемуне kn) – dvaro, palivarko ir kaimo pavadinimas, randamas visuose nagrinėjamuose sąrašuose. jo kilmė aiški, susijusi su neMunu. tokio pavadinimo kaimas egzistuoja ir dabar. PaVerkniaĨ (Powiechnia sp, Поверхнiе kn) – galudvario, palivarko, o vėliau ir kaimo pavadinimas, savo kilme susijęs su Veknės upe. jis turi seną istoriją: Punios metrikuose pastebėtas 1670 m. ir išlikęs ligi mūsų laikų. randamas 1834 ir 1852 m. sąrašuose. iš sulenkintos formos galėtų būti atstatytas ir pavadinimas PaVerknė, tačiau turint galvoje lietuvių kalbai nebūdingą tokią darybą (su nepakitusia galūne) ir dabartinę formą bei anuometinius transliteracijos įvairavimus, autentiška laikytina daugiskaitinė vyriškosios giminės forma (tokia ji užfiksuota ir Latsž ii 235). PeLŠiŠkės (Pieleszyszki sp, Пелешишки kn) – tai prie pat pietinės dalies nemajūnų bažnytkaimio nedidelio miškelio atskirta šlėktų gyvenvietė, taip pat turinti seną istoriją. jos pavadinimas neaiškios kilmės. sprendžiant iš neretų nemajūnų parapijoje vietovardžių su formantu -iškės, kilusių iš pavardžių, galima spėti, kad nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XiX a. 79straipsniai / articles LaV – Lietuvos apgyventos vietos. kaunas, 1925. LPž i–ii – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. Lsł iV – Słownik języka polskiego przez Samuela Bogumiła Linde 4. Lwów, 1860. LVž i – bilkis Laimutis, Maciejauskienė Vitalija, razmukaitė Mar ija. Lietuvos vietovardžių žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Maciejauskienė Vitalija 2009: Oikonimai Lankeliškių parapijos XVII amžiaus bažnytinėje knygoje. – Archivum Lithuanicum 11, 159–188. Morawski stanisław 1858: od Merecza do kowna. – Teka Wileńska 6, 77. Palionis jonas 2001: Prof. jono kazlausko gimtinės apylinkių vietovardžiai XVii a. metrikuose. – Baltistica 36(1), 77–80. Palionis jonas 2003: XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Palionis jonas 2008: XVII a. pabaigos–XVIII a. pirmosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyba. Palionis jonas 2010: Mišiškių kaimas. – Dainava 2(20), 41–45. safarewicz jan 1956: Litewskie nazwy miejscowe na -iszki. – Onomastica 2, 15–63. sg – Słownik geograficzny Królewstwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa: nakł. filipa sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1880–1914. oikonyms of the nemajūnai Parish and their change in the 19th century suMMary based on the baptism, marriage and death record books stored in the Lithuanian state archives and the lists of parishioners going to confession dating back to 1834, 1844–1847, 1852–1857 and 1888 which are kept at nemajūnai church archives, the article analyses the 19th century oikonymy of nemajūnai Parish. in the analysis of the 19th century names of settlements, the author mostly relied on the lists of parishioners going to confession as they provide the names of settlements in the nominative case (the record books usually indicate their genitive case). What is more, the afore-mentioned lists do not only include the names, surnames, places of residence of the people going to confession but also the type of a residential area (village, small town, single-homestead rural settlement, etc.), and the list of 1834 also specifies the number of homesteads in a settlement. therefore, the said lists are highly informative in both linguistic and historical terms. 80 jonas PaLionis acta Linguistica Lithuanica LXVI the analysis of the origin of 51 oikonyms of nemajūnai Parish recorded in the 19th century written sources leads to a conclusion that the majority of the names of settlements from this parish can be traced to the onyms deriving from personal names (around 30); the number of derivatives which can be traced to physiographic terms is slightly lower (around 13), while others constitute the place names of obscure or non-Lithuanian origin. in terms of morphemic structure, the oikonyms with the suffix -iškės deriving from personal names prevailed in nemajūnai Parish in the 19th century. in total, 14 names of settlements with this suffix were found in the sources under analysis. the recorded number of the names of settlements with the suffixes -ūnai, -onys, -ėnai deriving from personal names is lower: -ūnai – 4 cases, *-onys – 3 cases and -ėnai – 2 cases. by their morphemic structure, the oikonyms deriving from appellatives can be divided to primary and compound. Įteikta 2011 m. gegužės 5 d. jonas PaLionis Vilniaus universitetas Juozo Tumo-Vaižganto g. 9-27, LT-01108 Vilnius, Lietuva