Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos
Full text
156 acta Linguistica Lithuanica LXVII Laura geržotaitė Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: arealiniai baltų kalbų tyrimai, geolingvistika, dialektologija. Pietinės Vakarų aukŠtaiČių ŠiauLiŠkių Šnektos: geoLingVistinis asPektas ir jo interPretacijos1 the southern subdialects of the Western aukštaitian of Šiauliai: the geolinguistic aspect and its interpretations anotacija straipsnyje pristatomas geolingvistinis pietinių vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės ploto šnektų (jonavõs ir jos apylinkių) tyrimas. tiriamoji medžiaga – Zigmo Zinkevičiaus ir alekso girdenio tarmių klasifikacijos vakarų aukštaičiai šiauliškiai, kazimiero jauniaus ir antano salio – aukštaičiai viduriečiai, antano baranausko – rytiečiai pirmieji. Minėtų plotų sugretinimas kompiuterinės kartografijos būdu išryškino tarpinę vakarų aukštaičių šiauliškių padėtį kaimyninių patarmių atžvilgiu. Pietinės šios patarmės šnektos išsiskiria tuo, kad visose klasifikacijose atsiduria pačiame pakraštyje ir kontaktuoja su šių vietų slavų kalbomis, todėl gali būti vertinamos kaip periferinės. annotation the article presents a geolinguistic study of the Southern area (with Jonava and its environs) of the Šiauliai subdialect of the Western Aukštaitian. The studied material is the Western Aukštaitian of Šiauliai from the classification by Zigmas Zinkevičius and aleksas girdenis, the 1 už pasiūlytą straipsnio temą ir vertingas pastabas nuoširdžiai dėkoju prof. dr. danguolei Mikulėnienei. esMiniai žodžiai: vakarų aukštaičiai šiauliškiai, lietuvių tarmių klasifikacija, geolingvistika, lingvistinis žemėlapis, jonava, periferinės šnektos. keyWords: Western aukštaitian of Šiauliai, classification of Lithuanian dialects, geolinguistics, linguistic map, jonava, peripheral subdialects.
Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos 157straipsniai / articles Middle auktštaitian from kazimieras jaunius and antanas salys’ classification as well as antanas baranauskas’ first eastern. the comparison of the mentioned areas applying a method of computer cartography demonstrated the intermediate situation of the Western aukštaitian of Šiauliai with regard to neighbouring subdialects. jonava and its environs are distinguished by the fact that in all classifications they are on the edge of the area and have contacts with the slav languages of this area; they can be considered to be peripheral. Lietuvių dialektologijoje beįsigalintis geolingvistinis metodas leidžia kitaip pažvelgti į kalbininkų darbus, įvairių laikotarpių lietuvių tarmių klasifikacijas, įvairiais aspektais lyginti ir apibendrinti tuo pačiu arba skirtingu metu surinktus tarmių duomenis (Mikulėnienė, stafecka 2009: 141–163; Mikulėnienė, trumpa 2008: 128–146; geržotaitė 2009: 98; 2011: 13–23; 2011a). Šio straipsnio objektas – iki šiol mažai tyrinėtos jonavõs ir jos apylinkių šnektos, kurios lietuvių tarmių klasifikacijoje priskirtos pačiai pietinei vakarų aukštaičių šiauliškių daliai (žr. 1 pav.). 1 PaV. Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos2 2 skaičiais pažymėtos nurodytos vietovės yra ir Lietuvių kalbos atlaso (toliau – Lka) punktai (žr. Lka i 21–30).
158 Laura geržotaitė acta Linguistica Lithuanica LXVII straipsnio tikslas – parodyti šios patarmės, ypač pietinės jos dalies, raidą taikant geolingvistinį metodą3 . aPtariaMasis PLotas apie kalbamo ploto šnektas, esančias į rytus nuo linijos baisógala–dotnuvà–kėdái niai–jonavà, trumpai užsiminta daugelio dialektologų darbuose (salys 1935: 68; 1992: 304; Zinkevičius 1966: 15; 2002 [1969]: 377; 2006: 205; Morkūnas 1993: 7; kazlauskaitė ir kt. 2007: 85–86). dabartinėje lietuvių tarmių klasifikacijoje jona và ir jos apylinkės priskirtos didesniam teritoriniam kalbiniam vienetui – vakarų aukštaičiams šiauliškiams (girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147). Šios apylinkės priklauso vakarų aukštaičiams, nes nosiniai balsiai ą, ę ir dvigarsiai an, am, en, em išlaikomi sveiki. nuo vakarų aukštaičių kauniškių šiauliškiai skiriasi šiomis ypatybėmis: 1) atitraukia kirtį iš galūnės; 2) trumpina nekirčiuotus ilguosius balsius ir ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius; 3) trumpina nekirčiuotas galūnes (Zinkevičius 2006: 203–205; Lktch 60–63; kazlauskaitė ir kt. 2007: 25– 28)4. be to, šnektos dar skiriasi tuo, kad kontaktuoja su šių vietų slavų kalbomis. Vakarų aukštaičių šiauliškių plotas, į kurį įeina žagãrės, jõniškio, kruopi, Šakýnos, stupur, Šiauli, Áukštelkės, Pakaps, Šaũkoto, Šluvos, betýgalos, baisógalos, dotnuvõs, kėdáinių, Štos, jonavõs apylinkės, sudaro ilgą, neplatų ir tik žemiau Šiauli susiaurėjusį ruožą5. iš vakarų pusės vakarų aukštaičiai šiauliškiai ribojasi su žemaičiais, o iš rytų – su rytų aukštaičiais panevėžiškiais ir širvintiškiais. Pietiniai šiauliškiai įsiterpia tarp vakarų aukštaičių kauniškių ir pietų aukštaičių (žr. Lka i, žemėl. nr. 1; www.tarmes.lt). 3 geolingvistinių tyrimų pradžia pasaulyje susijusi su vokiečių dialektologo georgo Wenkerio, o Lietuvoje su kazimiero būgos, antano salio darbais (Lke 32–33; salys 1985: 73–76; Morkūnas 1977: 7–8; 1980: 41–52). Vietoje anksčiau vartotų sąvokų kalbos geografija, lingvistinė geografija dabar vis labiau įsigali geolingvistika (Mikulėnienė 2012; Mikulėnienė, stafecka 2009: 40–42; www.tarmes.lt). kito ir tebekinta pati metodika, be tradicinių uždavinių išsikeldama vis naujus (kalėdienė 2011; aliūkaitė 2011: 257–259). 4 Plg. rimos bakšienės, astos Leskauskaitės, daivos Vaišnienės 2011 m. projektui Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida (nr. VP1-3.1-ŠMM-07-k-01-028) sudarytą vakarų aukštaičių šiauliškių skiriamųjų tarminių ypatybių anketą (www.tarmes.lt). 5 rūta kazlauskaitė, remdamasi kitų kalbininkų darbais, Lietuvių kalbos atlaso, Lietuvių kalbos enciklopedijos žemėlapiais ir vakarų aukštaičių šiauliškių tekstais, minėtam plotui priskiria daugiau vietovių, žr. žemėlapį (kazlauskaitė ir kt. 2007: 24). taip į jį įeina tradiciškai, t. y. pagal Lka i (žemėl. nr. 1), pietų žemaičiams varniškiams priskirti džiukai (132 punktas), vakarų aukštaičiams kauniškiams – grkalnis (399), ariógala (400), Leñčiai (401) ir daugėlškiai (439), rytų aukštaičiams panevėžiškiams – survliškis (335). Į autorės nurodytą vakarų aukštaičių šiauliškių plotą nepatenka iš seno jam priskirta gegužnė (499) ir Pociūnliai (265).
Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos 159straipsniai / articles Šiame straipsnyje lyginti dabartiniai vakarų aukštaičiai šiauliškiai su kazimiero jauniaus ir antano salio skirstymo aukštaičiais viduriečiais ir antano baranausko skirstymo rytiečiais pirmaisiais. tyriMo aPžVaLga Šioms šnektoms skirtų stambesnių darbų beveik nėra. Pirmasis apie šio ploto kalbą rašė Viktoras Poržezinskis (Поржезинскій 1896: 1–28), aptaręs rytų lietuvių tarmės šnektų, įėjusių į to meto kaũno gubernijos Šiauli, kaũno ir Pãnevėžio apskritis, fonetiką. jo paminėta kaũno apskričiai priklausiusi žemių ir jų aplinkinių kaimų šnekta, tačiau atskirai neaptarta. iš šiai šnektai, kaip ir artimoms Šiauli apskrities šnektoms, būdingų ypatybių minėtinos: nosinių balsių ą, ę ir dvigarsių an, am, en, em išlaikymas, pvz.: żãsis (su ā), tãesiu (plg. vidurio lietuvių pietiečių tarmėje żāss, taesiu), raka, âmżias (Поржезинскій 1896: 8, 12); priebalsis l čia ir visoje rytų lietuvių tarmėje tariamas kietai, pvz.: łasu ‘lesu’, ładas (plg. vidurio lietuvių tarmėje lesù, lẽdas), łangvas, paniała (Поржезинскій 1896: 24). kulvõs šnektos (ručinų kaimo, buvusio apie du kilometrus nuo kulvõs, kalbos pagrindu) aprašą sudarė jurgis gerulis (gerullis 1930: 48–51). remdamasis baranausku šią šnektą jis priskyrė rytiečiams pirmiesiems pietiečiams ir aptarė jos kirčiavimo, balsyno ir priebalsyno ypatybes. kiekybės požiūriu balsiai yra trumpi, pusilgiai ir ilgi. Pusilgiais, jo nuomone, gali būti trumpieji kirčiuoti i, u ir mišriųjų dvigarsių i, u + r, l, m, n pirmieji dėmenys, pvz.: b.βa ‘buvo’, prapú. ‘prapulti’, mú.m ‘mum’. trumpasis balsis e žodžio pradžioje, tvirtagalis arba tvirtapradis e, einantis mišriųjų dvigarsių pirmuoju dėmeniu, verčiamas a, pvz.: ͵a·s ‘ežys’, pɔukš∙is ‘paukštelis’, ɡ∙ȓ ‘gerti’. tarmėje trumpinami prieškirtiniai, pokirtiniai ir galūnių ilgieji balsiai, vienbalsinami dvibalsiai ie, uo, pvz.: gru∙i ‘grūdelį’, nùtue ‘nutūpė’, bałtadɔn∙e ‘baltaduonytė’, erõ∙ ‘vieroje’. redukuojami pirmieji dvibalsių (i)ai, ei, au dėmenys, pvz.: v α ∙ka ‘vaiko’, aku∙ȓɛi ‘akulioriai’, pɔukš∙is ‘paukštelis’. kitaip atliepiami žodžio gale esantys balsiai, pvz.: dugnὶ ‘dugne’6, ma∙ιs ‘mamytės’ (gerullis 1930: 49–50). nurodomos net penkios priegaidės: trumpinė (Kurzton), stumtinė (Stoßton), tęstinė (Dehnton), vidurinė (Mittelton) ir kirstinė (geschnittenem Dehnton). Paskutiniosios dvi aptartos plačiau (gerullis 1930: 48–49). iš priebalsyno ypatybių minimos: l kietinimas, pvz.: .eła ‘didelę’, gał·tu me ‘galėtume’; j keitimas neskiemeniniu i (žymima ), pvz., in α . (gerullis 1930: 51). 6 Plg.: „7. auslaut: a) schriftlit. betontes -è > -ι: dugnè > dugnὶ, dievè > diβ͵ὶ“ (gerullis 1930: 50).
160 Laura geržotaitė acta Linguistica Lithuanica LXVII Visos šios ypatybės iliustruojamos penkiais trumpais transkribuotais tekstais (gerullis 1930: 52–53)7, pridėta sutranskribuota abraomo kulviečio versta giesmė „gott sey gelobet und gebenedeiet“ arba „Pagarbints buki ir paczestawotas“ (gerullis 1930: 53). Pakraštines aukštaičių viduriečių kulvõs, Vẽprių, survliškio, baisógalos vietoves, kuriose redukuojmi galūniniai dvibalsiai ai, au, taip pat minėjo salys, tačiau plačiau šių vietų kalbos neaptarė (1935: 68; 1992: 304). Vakarų aukštaičių šiauliškių šnektas apie Štą ir jõnavą, kaip turinčias periferinėms šnektoms būdingų bruožų, t. y. stiprią sąveiką su slavų kalbomis, nurodė kazys Morkūnas, tačiau plačiau jų neaptarė (1993: 7). apie Ùpninkų ir jų apylinkių kalbos kirčiavimą, balsyną ir priebalsyną, kai kurias morfologijos ypatybes rašė bonifacas stundžia (1980: 98–100; 1988: 111–114). Ši šnekta skirstoma į dvi pašnektes, besiskiriančias fonetinėmis ypatybėmis (žodžio galo a atliepimais, galūninių a, e (< -*án, -*én) ir ą, ę atitikmenimis). Vienoje pašnektėje, kuriai priskirti dagiliónių, Varekių, aukštãkaimio, Ùpninkų, kunigškių, saleniñkų kaimai, galūninis a verčiamas u tipo balsiu, žymimu ʋ, pvz.: vsarʋ, dʋkrὺs, o vietoje galūninių a, e (< -*án, -*én) ir ą, ę tariami u, i, žymimi ʋ, ι, pvz.: krʋ ‘karą’, šιlknι ‘šilkinę’, gιvnιmι. antrojoje pašnektėje, į kurią įeina Vãnagiškio, Padaig, keižoni8 kaimai, nekirčiuotas galūninis a tariamas be u atspalvio, bet irgi redukuotas, pvz.: vžǝ, vsъs, tvártъs (ir tvártыs), o vietoje galūninių a, e (< -*án, -*én) ir ą, ę tariami a, e, pvz.: varg, raka ‘ranką’. kamieno dvigarsiai an, en ir nosiniai ą, ę išlaikyti visame plote (stundžia 1980: 98; 1988: 112). kitos ypatybės, stundžios teigimu, bendros visai Ùpninkų šnektai. balsiai ė, o kaimuose prie ribos su rytų aukštaičiais širvintiškiais dvibalsinami, pvz.: nepadije ‘nepadėjo’, r uvem ‘rovėm’, dvibalsis uo verčiamas uɔ ar ɔ, pvz., dudə (ir ddə). redukuojamas tvirtagalis ir nekirčiuotas dvibalsis ai, pvz., krúmы. kirtis, išskyrus tuos, kuriems lietuvių kalba yra antroji, atitraukiamas iš trumpos galūnės į priešpaskutinį skiemenį, turintį ilgąjį balsį arba dvibalsį ie, uo (stundžia 1980: 99–100). stundžios pastebėjimu (1980: 99), tų vietinių žmonių, kuriems lietuvių kalba yra gimtoji, kalboje balsių ir dvibalsių priegaidės skiriasi, bet silpnai. iš morfologijos ypatybių minėtinos veiksmažodžio esamojo laiko pirmojo asmens formos su t, d, pvz.: áudiau ‘audžiau’, statiaũ ‘stačiau’, iteratyviniai veiksmažodžiai, pvz.: apardinėja ‘aparia’; prielinksnis iž ‘iš’, pvz.: iž ryto (stundžia 1980: 100). kai kurias jonavõs šnektos kirčiavimo ir balsyno, priebalsyno ypatybes, atsiradusias dėl kontaktų su slavų kalbomis, aptarė rūta kazlauskaitė (2008: 600–609). autorės liudijimu, šioje šnektoje nestipriai dvibalsinami kirčiuoti ė, o, pvz.: stuvié 7 tokiais pačiais tekstais pristatomos visos vienuolika baranausko išskirtų tarmių. 8 stundžia (1980: 98) nurodo keižioni kaimo pavadinimą ir išnašoje paaiškina, kad kaimų pavadinimai jo teikiami tokie, kokie buvo užrašyti iš vietinių gyventojų.
Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos 161straipsniai / articles ‘stovėti’, žmuónis ‘žmonės’; vienbalsinami dvibalsiai ie, uo, pvz.: diẽnas ‘dienos’, p α rduód α ‘parduoda’’. Mišriose šeimose augę taria taip: jåunesn.m ‘jaunesniems’, atvaž. ‘atvažiuoti’. iš mažens mokantys kelias kalbas šių vietų gyventojai nevartoja kai kurių minkštųjų priebalsių. Po nesuminkštėjusių priebalsių pakinta priešakiniai balsiai, pvz.: p.sɛsɛrɛs ‘pusseserės’, ž.mes ‘žemės’, gr.čɛ ‘gryčia’. redukuojami nekirčiuotų galūnių balsiai, iš trumposios galūnės kirtis atitraukiamas ne tik į priešpaskutinį skiemenį, turintį ilgąjį balsį arba dvibalsį ie, uo, bet ir į dvigarsinį skiemenį. Linkstama išlyginti kirčio vietą žodžio paradigmoje. Paskelbta šių šnektų tekstų, užrašytų iš akmeni ir trak (Lt ii 238–239, 246–248; kazlauskaitė 2005: 66–67): v ˈ ·rʋs t ˈ ei ‿ pà(t) tur ˈ ·jʋ p ˈ e. ˈ k ˈ is; b.va lab ы . su.ku akmeniai (Lt ii 239), tur·dawọm sẹkl·če↑ vad.nam α // giv.namыs n.mыs↑ akmeniai (kazlauskaitė 2005: 66), i ‿va.ks t ˈ e . kõ · l ˈ i paɔũ.ks vыikα . trakai (Lt ii 247); reninų (Panoteri parapijos) (Markevičienė 2001: 169–170): α tra dina v·r α i α dava lá·isti muteris; b·dava gavine (Markevičienė 2001: 169), l a b α b·dava geg.žes minesi ažul.u vabal. // k α kvabali; vinʋs v α ik.nʋs (Markevičienė 2001: 170); Ùpninkų, Markùtiškių ir gaižnų9 (kazlauskaitė ir kt. 2007: 87–93, 95–97; Lkt 223): ta ‿ven ʋ s / vir.kis giv·nʋ upninkai (kazlauskaitė ir kt. 2007: 90), mã·ma bú·dava kaliẽdọm / klekẽ·lιs k·p α / dà pirã·ga .kæp α Markutiškiai ( kazlauskaitė ir kt. 2007: 91), ·ra tr·s ježera: judʋs j·žerʋs, ·pskritʋs ir bá·ltʋs Markutiškiai (Lkt 223), te g·de g·de / liguóninẹ gul·je / t·kι sturʋ kuóje i ‿ l.[ka] gaižūnai (kazlauskaitė ir kt. 2007: 96); jaugelškių (kazlauskaitė 2005: 68–69): p α sku da↑ tuóke šun·be buå pad.rιs (kazlauskaitė 2005: 69); žemių10, Pasódos, batgalos11 ir gegužnės (Lkt 221–222, 224–225): tuk ˈ ·s vugus ·sti r·kšč ˈ us žeimiai (Lkt 221), anʋ anʋ jisa, ž ˈ ·ri – pirt·la apá·ugu(s) ž·lʋ Pasoda (Lkt 221), pàc šená·uja sẽ·nis: k·k ˈ a s ˈ veikatà, tó·ks šenã·vimas batėgala (Lkt 224), lakštigela laba gražæ č.lba; nusipika gelažni pl·gu gegužinė (Lkt 225). Pateiktos ištraukos akivaizdžiai atspindi aptartąsias nagrinėjamojo šnektų ploto ypatybes. Šnektų aPtariMas geoLingVistiniu Požiūriu senojoje jauniaus ir salio tarmių klasifikacijoje (salys 1933: 21–34; 1935: 1–87; 1946: 1–67; 1992: 3–140) dabartinius šiauliškius sudaro dalis aukštaičių vakariečių žiemiečių ir aukštaičių viduriečių (žr. 2 pav.). 9 Laikomasi oficialiosios, Lka i 26 nurodytos formos. 10 užrašyta žemis. 11 užrašyta Betgala .
162 Laura geržotaitė acta Linguistica Lithuanica LXVII 2 PaV. kazimiero jauniaus ir antano salio tarmių klasifikacija aukštaičiai viduriečiai dvigarsius am, an, em, en ir nosinius balsius ą, ę išlaikė sveikus, kaip ir vakariečiai, tačiau kietojo l prieš ė tarimu artimi rytiečiams (salys 1946: 53; 1992: 109). iš pateikto žemėlapio matyti, kad salio aukštaičiai viduriečiai tarsi suskilę į du plotus: šiaurinį (žemiau Šiauli šis plotas visiškai nutrūksta) ir ties Legečias prasidedantį pietinį12 . Šie plotai skiriasi ne tik kalbinėmis ypatybėmis. ryški ir gamtinė šių dalių riba: „[...] nuo Šiauli iki pat béržės ir Šùšvės santakio driekiasi ilgas pelkių ir retai gyvenamų miškų ruožas“ (salys 1992: 111). iš tikrųjų šiose vietose gausu pelkių, 12 iš salio aukštaičių viduriečių ploto aprašo (1946: 38, 54; 1992: 77, 111) ir pridėto lietuvių tarmių žemėlapio matyti, kad šių aukštaičių plotas šiek tiek žemiau Šiauli susiaurėja, bet visiškai nenutrūksta.
Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos 163straipsniai / articles durpynų (rėkỹvos, sùlinkių durpynai, týtuvėnų ir Šluvos tyreliai) ir didelių miškų masyvų (Mažuõlių, Liaudškių ir Ùžpelkių) (žr. Lk 40, 41, 56, 57). Į antrąjį aukštaičių viduriečių plotą (pietinį) pradedant Legečias įeina baisógala, gražškiai, Šlapãberžė, kėdáinių, jonavõs, kaũno, kaišiadori ir Prenų apylinkės. Šioje tarmių klasifikacijoje aukštaičiai viduriečiai atsiduria tarp aukštaičių vakariečių (žiemiečių, veliuoniečių ir pietiečių), aukštaičių rytiečių (pantininkų, puntininkų) ir vakarinių dzūkų. dabartinio skirstymo vakarų aukštaičiai šiauliškiai ir senojo skirstymo aukštaičiai viduriečiai geografiškai išsidėsto labai panašiai, tačiau esama ir skirtumų (žr. 3 pav.). iš šio žemėlapio matyti, kad: 1) salio aukštaičiai viduriečiai įėjo į rytinę dabartinių šiauliškių dalį; 2) pietinė aukštaičių viduriečių dalis apėmė ne tik dabartinių vakarų aukštaičių šiauliškių, bet ir nemažą vakarų aukštaičių kauniškių, nedidelę gretimų pietų aukštaičių plotų dalį. 3 PaV. aukštaičiai viduriečiai dabartinėje tarmių klasifikacijoje
164 Laura geržotaitė acta Linguistica Lithuanica LXVII 4 PaV. Vakarų aukštaičiai šiauliškiai antano baranausko tarmių klasifikacijoje13 Pateiktasis žemėlapis rodo, kad dabartinių vakarų aukštaičių šiauliškių ir senojo skirstymo aukštaičių viduriečių plotų rytinė riba sutampa. be to, rytinė senojo skirstymo aukštaičių viduriečių riba beveik sutampa su kamieno kirčiuotų ą, ę (žr. Lka ii, žemėl. nr. 44) ir kamieno tvirtagalių am, an (žr. Lka ii, žemėl. nr. 69) izofonomis. nuo šių izofonų į rytus nosiniai ą, ę ir dvigarsių pirmieji dėmenys pradedami siaurinti (žr. 2 pav.). Vakarinė aukštaičių viduriečių riba beveik sutampa su l prieš e ir ypač ė (žr. Lka ii, žemėl. nr. 15, 28) izofonomis, nuo kurių į rytus (taigi ir beveik visame aukštaičių viduriečių plote) l tariamas kietai (žr. 2 pav.). Šių dviejų klasifikacijų sugretini13 sud. Laura geržotaitė (2011).
Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos 171straipsniai / articles gi rdenis aleks as, Zin kev ičius Zigma s 1966: dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. – Kalbotyra 14, 139–147. gr i naveck ienė elen a, senkus juozas 1968: naujas veikalas apie mūsų tarmes. – Literatūra ir menas 25, 6. gr i naveck is V ladas 1968: žymus veikalas apie lietuvių kalbos tarmes. – Tiesa 113, 2. jankauskas Vidmantas 2000: Jonavos šv. Jokūbo bažnyčia ir parapija. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla ir spaustuvė. ka lėdienė L aima 2011: geolingvistikos radimosi sąlygos Lietuvoje. – Tarptautinės mokslinės konferencijos Sociolingvistinė dialektologija: baltų tarmių tyrimai pranešimų tezės 2011 m. spalio 21–22 d. Vilniaus universiteto kauno humanitarinio fakulteto Lietuvių filologijos katedra, Lietuvių kalbos instituto kalbos istorijos ir dialektologijos skyrius. interneto prieiga: http://www.tarmes.lt/images/Veikla/Laima%20kaLediene.pdf. ka raliūnas sim as, sa baliausk as alg irda s 1967: kapitalinis lietuvių dialektologijos veikalas. – Pergalė 6, 154–156. karaliūnienė regina 1999: Jonava – Lietavos kraštas. Vilnius: trys žvaigždutės. ka raś ha lina, rutkowsk a k r ystyna ir kt. 2001: Język polski na Kowieńszczyźnie . Historia, sytuacja socjolingwistyczna, cechy językowe, teksty. Warszawa–Wilno: eLiPsa. kazlauskaitė rūta 2005: Šiauliškių patarmės pietinių šnektų tekstai ir komentarai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. ka zlauskai tė rūta ir kt. 2007: Vakarų aukštaičiai šiauliškiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. ka zlauskai tė rūta 2008: jonavos šnektos fonetinės ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2, 600–609. kazlauskas jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. kviklys bronius 1965: Mūsų Lietuva 2. south boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla. Le Viii – Lietuvių enciklopedija 8. south boston (Mass.): Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1956 . Lk – Lietuvos kelių atlasas, vyr. red. Mindaugas baltrušaitis. Vilnius: briedis, 2010. LKA i–ii – Lietuvių kalbos atlasas 1 . Leksika; 2. Fonetika, ats. red. kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1977–1982. Lke – Lietuvių kalbos enciklopedija, parengė kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. Lkt – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, ats. red. kazys Morkūnas. Vilnius: Mintis, 1970.
172 Laura geržotaitė acta Linguistica Lithuanica LXVII Lktch – b acev i č i ū t ė r i m a, i vanaus k i e n ė a u d r a, Leska u s k a i t ė a s t a, trumpa edmundas. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. Lt ii – urbanavičiūtė-Markevičienė žaneta, grinaveckis Vladas. Lietuvių tarmės 2. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 1992. Mačiulis jonas 2007: Slapyvardžių sąvadas (kompaktinė plokštelė). Vilnius: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Markevičienė žaneta 2001: Aukštaičių tarmių tekstai 2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mi kulėnien ė danguo lė 2012: Lietuvių tarmių tinklas: jo ištakos ir optimizacija. – Acta Linguistica Lithuanica (atiduota spaudai). Mikulėnienė danguolė, stafecka anna, sud., 2009: Baltu valodu atlants. Prospekts = Baltų kalbų atlasas . Prospektas = Atlas of the Baltic languages: A Prospect. rīga: Latvijas universitātes Latviešu valodas institūts, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Mi kulėnien ė d anguolė, tr u mpa edmu ndas 2008: naujas žvilgsnis į kazimiero jauniaus tarmių klasifikaciją. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2, 128–146. Mo rkūnas ka zys 1977: Įvadas. – Lietuvių kalbos atlasas 1 . Leksika. Vilnius: Mokslas, 7–18. Morkūnas kazys 1980: Pažintis su lietuvių kalbos tarmėmis. Vilnius: Mokslas. Morkūnas kazys 1993: dėl sąvokos periferinės tarmės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 4–7. ri eger janusz 2006: Polszczyzna gwarowa na Litwie. – Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie. Warszawa: dig, 11–47. sa lys anta nas 1933: kelios pastabos tarmių istorijai. – Archivum Philologicum 4, 21–34. salys antanas 1935: Lietuvių kalbos tarmės (rankraščio teisėmis). kaunas. salys antanas 1946: Lietuvių kalbos tarmės (rankraščio teisėmis). tübingenas. salys antanas 1985: Raštai 3. Įvairūs straipsniai. roma: Lietuvių katalikų Mokslo akademija. salys antanas 1992: Raštai 4 . Lietuvių kalbos tarmės. roma: Lietuvių katalikų Mokslo akademija. semaškaitė ingrida 2010: Lietuvos dvarai . Enciklopedinis žinynas. Vilnius: algimantas. sk ardžius Prana s 1968: Lietuvių kalbos dialektologija. – aidai 5, 215–218.
Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos 173straipsniai / articles st undžia bonifa cas 1980: kelios pastabos apie upninkų šnektą. – Kalbotyra 31(1), 98–100. st undžia boni facas 1988: upninkų apylinkės tarminė situacija. – Kraštotyra 22, 111–114. Vabaln inko juo zas [gvildys juozas] 1910: žinios iš Lietuvos. žeimė. – Vienybė 41, 642. Vi tkauskas Vytautas 1967: svarbus kalbotyros veikalas. – Gimtasis kraštas 16, 3. Vitkauskienė erlanda 2007: Gegužinės parapijos ir bažnyčios istorija. kaišiadorys: kaišiadorių muziejus. X. M. [Miežinis Matas] 1909: iš Lietuvos. žeimė. – Viltis 46, 2. X. M. [Miežinis Matas] 1909a: iš Lietuvos. žeimė. – Viltis 49, 2. Zielińska anna 2002: Polska mniejszość na Litwie Kowieńskiej. Studium socjolingwistyczne. Warszawa: slawistyczny ośrodek Wydawniczy. Zi elińs ka anna 2004: Litewskie interferencje fonetyczne w polszczyźnie na terenie mi ę dzy kownem a Poniewie ż em. – Baltų ir kitų kalbų fonetikos ir akcentologijos problemos . Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 105–109. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1992: Lietuvių kalbos istorija 5 . Bendrinės kalbos iškilimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zi nkevič ius Zigmas 2002 [1969]: apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą. – Rinktiniai straipsniai 1. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 365–380. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Бaрaновскiй aнтoнiй 1898: Замѣтки о литовскомъ языкѣ и словарѣ . Санктпетербургъ: Типогр. Императорской Акад. Наукъ. boльтеръ Эдуард 1904: Литовская хрестоматiя. Санктпетербургъ. Поржезинскiй bиктор 1896: З амѣтки по діалектологіи литовскаго языка. Санктпетербургъ: Типогpaфія Императорской Академіи Наукъ. Че кмонас Ва лерий 2001: Польский язык в Йонавском районе Литвы (социолингвистические зaметки). – Studia nad polszczyzną Kresową 10, 71–91. Яв нис kaзимip 1894: [Новоалександровскій уѣздъ] – Памяmная кнuжка Ковенской губерніи на 1895 годъ. Ковна: Въ Типографіи Губернскаго Правленія, 174–176. Яв нис kaзимip 1897: Паневѣжскіе говоры литовскаго языка. Памятная кнuж ка Ковенской губерніи на 1898 годъ. Ковна: Въ Типографіи Губернскаго Правленія, 174–228. Явнис kaзимip 1911: Грамматика литовскаго языка. c.-Петербургъ: Типогpaфія И. Академіи Наукъ.
174 Laura geržotaitė acta Linguistica Lithuanica LXVII the southern subdialects of the Western aukštaitian of Šiauliai: the geolinguistic aspect and its interpretations suMMary the article is concerned with the area of the Šiauliai subdialect of the Western Aukštaitian in the classifications of Lithuanian dialects during various periods. the focus is on the little studied southern subdialects of jonava and its environs. by applying a computer cartography method, the Western aukštaitian of Šiauliai in the classification by Zigmas Zinkevičius and aleksas girdenis was compared to the Middle aukštaitian in the classification by kazimieras jaunius and antanas salys and to the first eastern in the classification by antanas baranauskas. the comparison of the mentioned areas demonstrated their intermediate situation with regard to other subdialects. the Western Aukštaitian of Šiauliai finds itself between the žemaitian and eastern aukštaitian. With regard to the Western Aukštaitian of Šiauliai , jau nius and salys’ Middle aukštaitian that is similarly placed borders with the Western aukštaitian in the West, while in the east they border on the eastern aukštaitian. in baranauskas’ classification the first eastern that differs from the Western Aukštaitian of Šiauliai by distribution also finds itself between the Western and second and third eastern. the subdialects of jonava and its environs emerge as peripheral i.e. as occupying a fringe situation with regard to the compared subdialects. their peripheral situation was determined not only by their exceptional geographical situation but also interaction with the slav languages that were spoken in these areas. Įteikta 2012 m. vasario 10 d. Laura geržotaitė Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]