Kalbos dalių paribio problemos

140 acta Linguistica Lithuanica LXVII AuriMas MarkeViČius Lietuvos edukologijos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: morfologija, dialektologija, istorinė gramatika. kaLbos daLių Paribio ProbLeMos issues related to Periphery of Parts of speech anotacija straipsnyje nagrinėjama neapibrėžta kai kurių kalbos dalių ir morfologinių formų situacija, nevienareikšmė jų interpretacija mokslinėse, praktinėse gramatikose ir pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose. dar plačiai vartojama iliatyvo forma dažnai nepagrįstai ignoruojama, t. y. paprasčiausiai nutylima. rasta daug atvejų, kur labai panašios struktūros ir semantikos žodžiai laikomi ne ta pačia kalbos dalimi. Prieštaringai vertinamas kai kurių būdvardžių daiktavardėjimas. dar nevienodesnis požiūris į dalyvių būdvardėjimą. Pavyzdžiui, žodžiai karpýtas, -a, prakéiktas, -à, prslėgtas, -à vienų kalbininkų laikomi būdvardžiais, kitų – dalyviais. trumpai aptariama įvardinės kilmės prieveiksmių padėtis – vienų jie laikomi tik prieveiksmiais, kitų – ir prieveiksmiais, ir jungtukais. annotation the article is devoted to analysis of the undefined situation typical of some parts of speech and morphological forms, their ambivalent interpretation in scientific and practical grammars as well as in the main dictionaries of Lithuanian. the illative-case form, which is still widely used, is often ignored without reason, i.e., it is simply suppressed. numerous cases have been found where words having a very similar language structure and semantics are treated as different parts of speech. ambivalence also exists in interpretation related to nominalisation of some adjectives. different attitudes also exist towards participle adjectivisation. e.g., the words karpýtas, -a ʻtrimmedʼ, prakéiktas, -à ʻdamnedʼ, prslėgtas, -à ʻdepressedʼ are considered to be adjectives by some linguists and participles by others. the article also embraces a brief overview on the status of adverbs having a pronominal origin – they are interpreted as adverbs by some, as well as both adverbs and conjunctions by others. esMiniai žodžiai: kalbos dalys, iliatyvas, būdvardžio daiktavardėjimas, dalyvio būdvardėjimas. keyWords: parts of speech, illative case, adjective nominalisation, participle adjectivisation. kalbos dalių paribio problemos 141straipsniai / articles ĮVadinės Pastabos kalbos dalių paribiu laikomi atvejai, kai žodžiai turi ryškių dviejų kalbos dalių požymių ir dėl šių žodžių skyrimo vienai ar kitai kalbos daliai kartais kyla abejonių. Paribiui skiriami ir tokie žodžiai, kurių statusas kinta dėl kalbos raidos. yra nemaža žodžių, kurie, turėdami vienodą fonologinį pavidalą, priklauso skirtingoms kalbos dalims. išskyrus ne per dažnus homonimijos atvejus (pavyzdžiui, grtas – būdvardis ir dalyvis, be – prielinksnis ir dalelytė), žodžiai skirtingoms kalbos dalims ima priklausyti dėl semantinių, morfologinių ar kitokių kitimų. žodžių migracija iš vienos kalbos dalies į kitą lietuvių kalboje yra senas reiškinys. esminių pakitimų įvyksta nykstant kai kurioms gramatinėms formoms. Pavyzdžiui, išnykus senajam vietininkui lokatyvui, jo likučiai namiẽ, pusiáu, dalies rytų aukštaičių vartojami artiẽ ʻart’, toliẽ ʻtoli’, oriẽ ʻlauke’, žemaičių dvjau arba dve jau ʻdviese’ tapo prieveiksmiais. toks pat likimas ištiko ir postpozicinio vietininko aliatyvo liekanas: galóp, myrióp, namóp, pavakarióp, pavasarióp, rudenióp, vaka róp, vel nióp. dabar šie žodžiai laikomi prieveiksmiais. iliatyvas išsilaikė daug geriau, bet jo padėtis gramatikose neapibrėžta. Šiame straipsnyje dar nagrinėjami gausūs atvejai, kai net kalbininkai nesutaria dėl žodžių priklausomybės vienai ar kitai kalbos daliai. Problema jau šiek tiek tyrinėta. rita Šepetytė yra rašiusi apie daiktavardžių linksnių adverbializaciją ir apie dažnus nesutapimus Lietuvių kalbos žodyne ir Lietuvių kalbos gramatikoje, kai tas pats žodis vienur dar laikomas daiktavardžiu, kitur – prieveiksmiu (Šepetytė 1995: 142–147). gramatikose tokių atvejų įmanoma neminėti arba pateikti juos kaip probleminius. bet vienokį ar kitokį sprendimą privalo rasti žodynininkai – sudarant žodynus, kiekvienas žodis turi būti tiksliai apibūdintas. neaPibrėžta iLiatyVo Padėtis iliatyvo likimas palankesnis negu senojo vietininko lokatyvo ir postpozicinių pašalio vietininkų. jis iki šiol pietų ir rytų aukštaičių tarmėse (išskyrus šiaurės panevėžiškius ir vakarinę pietų panevėžiškių dalį), rytinėje vakarų aukštaičių tarmės dalyje (birštonas, jieznas, kaišiadorys, žiežmariai, jonava ir kt.) tebėra sisteminis aštuntasis linksnis. Vadinasi, bent jau pusė Lietuvos jį vartoja. ir ta pusė, rasuolės Vladarskienės pastebėjimu, „[…] per daug nesusimąstydama apie kalbininkų teikimus šį linksnį vartoja ne tik buitinėje kalboje, bet ir viešai pateikiamuose tekstuose“ (Vladarskienė 2003: 48). deja, kalbinėje literatūroje iliatyvo padėtis neapibrėžta. Pirmajame Lietuvių kalbos gramatikos tome visi postpoziciniai vietininkai dar laikomi linksniais. iliatyvas laikomas konstrukcijos į + galininkas pakaitu, tam tikra stilistine priemone. nurodytos jo reikšmės (Lkg i 207–209). Pateikiama ir iliaty- 142 auriMas MarkeViČius acta Linguistica Lithuanica LXVII vo kilmės prieveiksmių: dešinn, kairn, lauka, namõn1, ora, prekin, viršu, žẽ mėn (Lkg ii 447–448). Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje iliatyvas nurodomas kaip rytų ir pietų aukštaičių tarmių linksnis, bet apie jo vartojimą bendrinėje kalboje nebeužsimenama (dLkg 2006: 68). nurodomi keli sustabarėję iliatyvo kilmės prieveiksmiai: lauka, namõn, šali, vidu, viršu (dLkg 2006: 412). Visų iliatyvo formų prieveiksmiais laikyti neįmanoma dėl kelių priežasčių: 1. iliatyvas gali turėti pažyminį, pvz.: Nujo ta ms ia  miška; Ik ka irn rakon; Sùk ši tõ n pùsėn. suprieveiksmėti gali tik tos iliatyvo formos, kurios neturi pažyminio, pvz.: sùk dešinn, tráukis šal i, ek vi du , iškeliãvo amžinýbė n2 . Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje teigiama, kad negali būti jokios kalbos apie prieveiksmiškumą, jei konstrukcijos ar žodžiai pavartojami su pažyminiais (dLkg 2006: 411). todėl vargu ar galima prieveiksmiu laikyti formą viršu, nes bent šnekamojoje kalboje ji vartojama ir su pažyminiu, pvz.: Ir mán lpt ta bja ur ia vir šu? (alanta). ne prieveiksmiu, o daiktavardžiu ji laikoma ir Lietuvių kalbos žodyne, pvz.: Tada padarysi ratą, ažmausi viršu ir važinėsi (apsas); Įdedi [sūrį] tuos spąstuos, kokį akmenioką uždedi viršu (Palėvenė) (Lkže; plg. dar kltž 408). 2. iliatyvą gali turėti tikriniai daiktavardžiai, pvz.: Kauna, Rõkiškin, Panevėži, Varėnõn, Ukmergn, Alytu, Vlniun, Paržiun. tikriniai prieveiksmiai būtų anomalija. 3. Įtraukus iliatyvą, prieveiksmis pernelyg išsiplėstų. 4. neįmanoma prieveiksmiais laikyti būdvardžių (pvz.: balta, baltõn), skaitvardžių (pvz.: viena, antrõn), įvardžių (pvz.: šita, kuriõn), dalyvių (pvz.: atidarýtan, atneštõn) iliatyvo formų. dabartinį požiūrį į iliatyvą galbūt tiksliausiai yra nusakiusi aldona Paulauskienė. Pripažįstama, kad nors iliatyvas ir neįrašytas į norminamąsias gramatikas, bet yra kalbos faktas (Paulauskienė 2001: 198). kalbininkės teigimu, „jeigu tai yra laisvas kalbėjimas, publicistika su grožinio stiliaus bruožais, šį vietininką paliekame“ (Paulauskienė 2001: 199). Mokslinėse ir norminamosiose gramatikose iliatyvo padėtis turėtų būti tiksliai nusakyta. dauguma žmonių neišvengiamai susiduria su iliatyvu ir turi žinoti, kas tai yra. dar du motyvus nurodė erika rimkutė. Lietuvių kalbos mokąsi užsieniečiai nesupranta, kokia tai forma, kaip ji vartojama ir sudaroma. iliatyvas gramatikose neįtraukiamas į linksnių sistemą, todėl jo neatpažįsta automatinės morfologinės analizės programa (rimkutė 2004: 126). Labai negerai, kad praktinėse (ypač mokyklinėse) gramatikose iliatyvas tiesiog nutylimas. esminius gimtosios kalbos gramatinės sistemos dalykus žmonės išmoks1 forma namõn iš tikrųjų nėra kilusi iš iliatyvo, nes tikrasis iliatyvas yra nama. Šiuo atveju yra vykęs priešingas procesas – prieveiksmis namõ įgijo iliatyvo formantą -n . 2 Prieveiksmis (o gal dar iliatyvas) amžinýbėn neretai vartojamas užuojautose mirusiųjų giminėms ir artimiesiems. kalbos dalių paribio problemos 143straipsniai / articles ta būtent mokykliniais metais. tik jono Šukio vienuoliktos klasės lietuvių kalbos vadovėlyje yra pastaba, kad einamąjį vidaus vietininką galima vartoti laisvuosiuose stiliuose (Šukys 2001: 111). kituose mokykliniuose vadovėliuose šis linksnis nebeminimas. dėl to daugelis neįsivaizduoja, kokia tai kalbos dalis ar forma, nežino, ar ją galima vartoti. trisdešimties informantų (įvairių specialybių studentų) buvo paklausta, kokia kalbos dalis yra žodžiai vandeni ir spnton sakiniuose žedas įkrto vandeni ir Dáiktus sukróviau senõn spnton. keturiolika jų pateiktas iliatyvo formas laikė prieveiksmiu, penki – „kitu vietininku“, o likusieji nežinojo, kokia tai morfologinė forma. Vienuolika manė, kad šios formos vartoti negalima. todėl praktinėse gramatikose iliatyvas neturėtų būti nutylimas. reikėtų pasakyti, kad tai nesisteminis linksnis, antrasis vietininkas, vartojamas rytų ir pietų Lietuvoje, o kitur pasitaikantis retai. apie jį turi žinoti ir tie, kurie patys jo nevartoja. kiekvienas žmogus ras daugybę iliatyvo pavyzdžių tautosakoje, grožinėje literatūroje, girdės, ne vienas ir pats vartos šnekamojoje kalboje. ypač dažnai pavartojamas suprielinksnėjęs iliatyvas varda: žegnojantis, krikšto formulėje, Lietuvos himne ir kt. Paulauskienė teigia, kad iliatyvo vartojimas beveik ribojasi buitine šnekamąja kalba ir grožine literatūra (Paulauskienė 1994: 104; Paulauskienė 2006: 84). bet juk tai ir yra pagrindinės bet kurios kalbos vartojimo sferos. būtų labai blogai, jei žmogus taisyklingai kalbėti mokytųsi tik iš mokslinės, kanceliarinės ar kitos griežtojo stiliaus kalbos. grožinės literatūros kalba nėra žemesnė, periferinė kalbos atmaina, ir joje dažnai vartojamos formos neturėtų būti ignoruojamos. grožinėje literatūroje iliatyvo formų iš tikrųjų pasitaiko labai dažnai. jį vartojo ir dabar vartoja ne tik rytų, bet ir vakarų Lietuvos rašytojai: kristijonas donelaitis, dionizas Poška, silvestras Valiūnas, simonas daukantas, simonas stanevičius, Motiejus Valančius, žemaitė, Vincas kudirka, Maironis, Lazdynų Pelėda, Pranas Vaičaitis, Šatrijos ragana, jurgis savickis, Vincas Mykolaitis-Putinas, jonas aistis, salomėja nėris, kazys boruta, antanas Vaičiulaitis, Petras cvirka, Marius katiliškis, Vytautas Mačernis, kazys saja, juozas aputis, juozas erlickas ir kt. Šią formą vartoja ir netarminėje aplinkoje gimę rašytojai, pavyzdžiui, iš kauno kilę Vytautė žilinskaitė, judita Vaičiūnaitė, Leonardas gutauskas ir kt. daugeliu atvejų taip buvo greičiausiai todėl, kad jonas jablonskis savo Lietuviškos kalbos gramatikoje (1901) pripažino netikrąjį (arba antrąjį) vietininką, kuris atsako į klausimus ku, ka, kuriõn viẽton? (jablonskis 1957: 71). nemaža iliatyvo formų esama net ir neseniai verstuose grožinės literatūros kūriniuose: oscaro Wilde’o Doriano Grėjaus portretas (vertė Lilija Vanagienė), Michailo bulgakovo Meistras ir Margarita (vertė algimantas Mikuta), josteino gaarderio Sofijos pasaulis (vertė eglė išganaitytė), Marko twaino Tomo Sojerio nuotykiai (vertė Valentina churginaitė) ir kt. Šio linksnio formų nevengiama dabartiniuose Šventojo rašto vertimuose (Česlovo kavaliausko, antano rubšio, kosto burbulio). Čia jos ypač tinkamos, nes religiniams 144 auriMas MarkeViČius acta Linguistica Lithuanica LXVII tekstams būdingas tam tikras archajiškumas (Markevičienė 2012: 119). iliatyvas neretai vartojamas ir administracinėje kalboje (Vladarskienė 2003: 47–56), ir kitų stilių tekstuose3 . Paulauskienė taip pat teigia, kad iliatyvo niekas specialiai iš kalbos negena (Paulauskienė 1994: 105). bet toks sąmoningas ar nesąmoningas jo nutylėjimas vis tiek yra savotiška šios formos ir ją vartojančių žmonių diskriminacija, kartu ir lietuvių kalbos morfologijos skurdinimas. iliatyvo izoliacija labai siaurina grožinės (ypač poetinės) ir šnekamosios kalbos galimybes. todėl praktinėse gramatikose turėtų būti aiškiai pasakyta, kad iliatyvas nėra nei svetimybė, nei kalbos normas pažeidžianti forma. žinoma, reikia pabrėžti, kad tai galima, o ne privaloma forma, nes didelė lietuvių dalis jo iš tikrųjų nevartoja. gramatikose nutylimos formos sparčiai nyksta. bent jau grožinėje literatūroje ir šnekamojoje kalboje tikriausiai ilgiau būtų išsilaikiusi dviskaita, siekinys, jei mokyklinėse gramatikose būtų paminėta, kad tai tarminės, bet kalbos normų nepažeidžiančios formos. aiškiai matyti, kad įvairių mokslinių ir praktinių gramatikų autorių globojamas žemaičių reikiamybės dalyvis neblogai laikosi ir dabar, nors jis vartojamas siauresniame plote ir daug rečiau negu iliatyvas. bet reikiamybės dalyvis įtrauktas į mokyklų vadovėlius4 (Palubinskienė, Čepaitienė 2008: 73 ir kt.). dėl šios žemaitiškos formos vartojimo lietuvių kalbos morfologija nesuprastėja. Į gramatikas vis dar įtraukiamos formos teesiẽ, teateiniẽ, tebūniẽ, nors jos vartojamos labai retai (pirmosios dvi – dažniausiai poteriuose)5 . Painesni būdVardžių daiktaVardėjiMo atVejai dažniausiai migruoja linksniuojamosios kalbos dalys ir jų formos. ypač dažnai būdvardis pereina į daiktavardį, dalyvis – į būdvardį. yra trys pagrindiniai kalbos dalių atpažinimo ir skyrimo kriterijai: leksinis (reikšmė), morfologinis (forma) ir sintaksinis (sintaksinė funkcija, derinimas). žodžiui perėjus į kitą kalbos dalį, neretai vyksta jo formos konfliktas su priėmusios kalbos dalies kaitymo sistema. Pavyzdžiui, daiktavardžio sistemoje atsiranda įvardžiuotinių formų: jaunàsis, jaunóji, nelabàsis, paskutinióji, piktàsis, prakeiktàsis, šventàsis, šven3 smarkiai apnykęs daugiskaitos iliatyvas, bet tai dar nėra mirusi forma. Vytauto didžiojo universiteto tekstyne užfiksuotos 136 daiktavardžių daugiskaitos iliatyvo formos (Vladarskienė 2003: 52). 4 deja, anaiptol ne į visus. 5 Šios formos seniau laikytos geidžiamąja nuosaka (Lkg ii 63), dabar – liepiamąja nuosaka (dLkg 2006: 343, 345). kalbos dalių paribio problemos 145straipsniai / articles tóji, válgomasis ir kt. Lietuvių kalbos žodyne netgi vartojama santrumpa emph., kuria apibūdinamos įvardžiuotinės daiktavardžio formos. santrumpa sm. emph. yra prie žodžių válgomasis, výkdomasis; sf. emph. – prie žodžių mirtinóji, paskutinióji, o smob. emph. – prie žodžių paláimintasis, -oji, prakeiktàsis, -óji, tikintsis, -čióji ir kt. (Lkže). Šnekamojoje kalboje ir tarmėse daiktavardis gali įgyti net laipsnių formų (pvz., vargšèsnis, asiliáusias, nabagiáusias, vėpliáusias). Pranas skardžius apie daiktavardžių laipsniavimą parašė net du straipsnius vienodu pavadinimu – „daiktavardžių laipsniavimas“ (skardžius 1997a: 431–433; skardžius 1997b: 433–439). Plg. jo pateiktus pavyzdžius: jis už visus yra šunesnis; jis ir už tave ponesnis (skardžius 1997a: 432); jis už visus šuniausias, tinginesnis (skardžius 1997b: 434, 437) ir kt. taigi iš daiktavardžių pasidaroma aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių. iš daiktavardžio výras kitados pasidarytos būdvardžio laipsnių formos vyrèsnis ir vyriáusias (plg. skardžius 1997b: 437–438; LeW ii 1260; sejL 757–758). skardžius dar pateikia pavyzdžius piečiaũ, ryčiaũ, vakariaũ, pakalniaũ ir kt. (skardžius 1997b: 435–436), galiausiai, būdvardį galiausias (skardžius 1997a: 433). tokios darybos aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai ir prieveiksmiai neturi nelyginamosios formos. iš daiktavardžio padarytos laipsnių formos pavartojamos tada, kai tame daiktavardyje labai išryškinama ypatybės sema, ypač kai daiktavardis yra tam tikros ypatybės metafora, pavyzdžiui, asilas simbolizuoja kvailumą, šuo – piktumą ir pan. Migravęs žodis linksniuojamas ne pagal tai kalbos daliai būdingą linksniavimo tipą. sudaiktavardėję būdvardžiai ir dalyviai išlaiko būdvardžio vienaskaitos naudininko linksnio formos galūnę -(i)am (pvz.: kùrsiniam, pažstamam), vienaskaitos vietininko linksnio formos galūnę -(i)ame (pvz.: keturnčiame, kùrsiniame) ir pan. Šnekamojoje kalboje ir tarmėse šį konfliktą bandoma likviduoti ar bent sušvelninti. sistemos neatitinkančių linksnių formų galūnės gali būti keičiamos, pvz.: baltakãkliui, kùrsiniui, laukniui, pažstamui, juodaspavyje, kùrsinyje. Paulauskienė siūlo nebūti griežtiems ir toleruoti daiktavardiškas galūnes, kai būdvardis sudaiktavardėja (Paulauskienė 2004: 219). esama daug atvejų, kai sudaiktavardėjęs būdvardis ar dalyvis be išlygų laikytinas daiktavardžiu, pvz.: jaunàsis, jaunóji, pažstamas, stiklnė, girtuõklė ʻvaivoras’, ilgalpė ʻgegužraibinių šeimos drėgnų miškų augalas’, ilgapištis ʻvagis’, Šventóji, Ìlgas (ežeras prie dubingių), Juodsnùkis (pavardė). Šnekamojoje kalboje tokie sudaiktavardėję būdvardžiai yra gasrinė, greitóji ʻskubios medicinos pagalbos automobilis ir aptarnaujantis personalas’, keleivnė ir kt. yra labai plati daiktavardžio ir būdvardžio paribio sritis, kurioje dažnai „pasiklysta“ net kalbininkai. būdvardžių daiktavardėjimas plačiausiai nagrinėtas pirmajame Lietuvių kalbos gramatikos tome (Lkg i 529–534). dažniausiai daiktavardėja a2 ir ē kamienų būdvardžiai: dūriniai (pvz.: antramẽtis, -ė, bendraámžis, -ė, ketur ný- 146 auriMas MarkeViČius acta Linguistica Lithuanica LXVII tis, -ė, nepilnamẽtis, -ė, skeltalpis, -ė), kai kurie priešdėlių ir priesagų vediniai (pvz.: begavis, -ė, jaunklis, -ė, lauknis, -ė, mažlis, -ė, mažiùkas, -ė, vilniẽtis, -ė) ir kt. Paprastai gramatikose ir žodynuose tokių kalbos dalių skyrimo kriterijai nenurodomi. Lietuvių kalbos gramatikoje bent jau yra aiškus patarimas: tokio tipo žodžiai gali būti laikomi ir daiktavardžiais, ir būdvardžiais, pvz.:, aulniai ʻbatai su aulais’ (daiktavardis) ir aulniai batai (būdvardis) (Lkg i 533). iš Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje pateikiamų pavyzdžių galima spręsti, kad laikomasi tos pačios pozicijos: būdvardžiai kiekvienu atveju pateikiami su pažymimaisiais žodžiais (pvz.: baltakãklė antis) (dLkg 2006: 229), o daiktavardžiai – be pažymimųjų žodžių (pvz.: geltonplaũkis, -ė) (dLkg 2006: 155). Ši pozicija logiška ir patogi. bet problemiškų atvejų netrūksta. dėl aiškių būdvardžio ir daiktavardžio skyrimo kriterijų nebuvimo įvairiuose žodynuose yra nemaža painiavos. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne didžioji dalis minėtų tipų a2 ir ē kamienams priklausančių žodžių laikomi būdvardžiais. Šiame žodyne būdvardžių daiktavardėjimas parodytas menkai. dėl mažesnės žodyno apimties, matyt, šio proceso išsamiau parodyti ir neįmanoma. Lietuvių kalbos žodyne sudaiktavardėjusių būdvardžių pateikta daug daugiau. tačiau vis tiek lieka neaišku, kodėl šio žodyno elektroniniame variante žodis bemaršknis, -ė laikomas būdvardžiu, be kenis, -ė, bekepùris, -ė – daiktavardžiais, o bešvakis, -ė – ir būdvardžiu, ir daiktavardžiu (Lkže). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne dūrinys trumparẽgis, -ė laikomas būdvardžiu, o žemažiris, -ė – daiktavardžiu; juod(a)plaũkis, -ė – būdvardžiu, o juoda vedis, -ė – daiktavardžiu; juodmagis, -ė laikomas būdvardžiu, júodbėris, -ė – daiktavardžiu, o žalmagis, -ė – ir būdvardžiu, ir daiktavardžiu. žodis bevedis, -ė laikomas būdvardžiu, o bešidis, -ė – būdvardžiu ir daiktavardžiu (dLkže 2006), nors abiejų reikšmės yra perkeltinės. tokių nevienodumų galima rasti tarmių ir šnektų žodynuose, pavyzdžiui, baltapláukis, -ė – adj. (drskž 28), o raudonabaz dis, -ė – smob., adj. (drskž 297); greitùlis, -ė – smob. (drskž 111), o gražùlis, -ė – adj., smob. (drskž 108); baltpkis, -ė – adj. (Znž 1 106), o juodãkis, -ė – adj., smob. (Znž 1 575); juodapláukys, -ė – adj. (kpž 2 87), o baltabazdys – sm. (kpž 1 144); ilganõsis, -ė – adj., o ilgakãsė – sf. (kzrž i 271). Lietuvių kalbos žodyne prie tokio tipo žodžių (pvz.: plačiapẽtis, -ė, plikagavis, -ė, trum parẽgis, -ė) kartais pateikiamos dvi nuorodos – adj., smob. (Lkže). tokia dviguba pažyma dažnai vartojama Druskininkų tarmės žodyne, Kupiškėnų žodyne, Kaltanėnų šnektos žodyne . Lietuvių kalbos žodyne yra ir kitoks variantas – daiktavardis ir būdvardis pateikiami atskiruose straipsniuose, pvz.: baltaplùnksnis, -ė, liepsnabazdis, -ė ʻrausvabarzdis’, liepsnagavis, -ė ʻrausvaplaukis’ (Lkže). žodynuose vienos ar kitos pozicijos laikantis nuosekliai, minėtos painiavos būtų galima išvengti. ekonomijos požiūriu, žinoma, patogesnis pirmasis variantas, bet logiškiau būtų juos pateikti atskiruose straipsniuose. Šios žodžių poros turi skirtingas morfologines kategorijas, atlieka nevienodas sintaksines funkcijas. kalbos dalių paribio problemos 147straipsniai / articles būdVardžio ir daLyVio Paribys Labai paini sritis yra pažyminio funkcijas atliekančių dalyvių būdvardėjimas. Vytautas ambrazas teigia, kad daugelio dalyvių būdvardiškos vartosenos būdvardėjimu paaiškinti negalima, nes tokia jų vartosena yra pirminė, t. y. paveldėta iš tų laikų, kai dalyvis dar nebuvo įtrauktas į veiksmažodžio kategorijų sistemą. bet apskritai ambrazas dalyvio būdvardėjimą pripažįsta, pvz.: suáugęs výras, atsãkantis dárbas, pasitùrintis žmogùs (Lke 96). Pagrindinėse lietuvių kalbos gramatikose dalyvių būdvardėjimas vertinamas santūriai. Lietuvių kalbos gramatikoje pastovią ypatybę reiškiantys vediniai laikomi būdvardiškos vartosenos dalyviais, pvz.: pagal inti Severja, dedančią vištą, suve rdančių žirnių, n et ikęs peilis, suaugęs vyras, sukalbamas žmogus, suprantama kalba (Lkg ii 334–338). būdvardžiais laikomas tik vienas kitas dalyvio formą turintis žodis, pvz.: drustas, -à, glaũstas, -à, riẽstas, -à, skiaũstas, -à, sùktas, -à, àtmestas darbas ʻprastas darbas’, paténkintas žmogus (Lkg ii 345). Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje ir žodžiai àtmestas, paténkintas laikomi dalyviais (dLkg 2006: 372). Šioje gramatikoje randama labai nedaug būdvardžių, sutampančių su dalyvio forma, pvz.: drustas, glaũstas, riẽstas, sùktas, skiaũs tas (dLkg 2006: 372), gaũbtas, skstas (dLkg 2006: 223). Čia jie laikomi ne subūdvar dėjusiais dalyviais, o būdvardžiais, padarytais iš nepriešdėlinių veiksmažodžių su formantu -tir galūnėmis (dLkg 2006: 223). daugiau subūdvardėjusių dalyvių pateikia Paulauskienė, pvz.: skalbiamàsis muilas, gélbėjamoji valtis, siuvamóji mašina, gyvẽnamasis namas, lipama liga, drus tas vanduo, atvértas langas, vrtos bulvės, lenktà nosis, pašlęs noras, netkęs vaikas (Paulauskienė 2006: 52). kitokia pagrindinių lietuvių kalbos žodynų autorių pozicija. Čia dalyvių būdvardėjimas pripažįstamas daug dažniau. Paprastai autorių požiūriai į šią problemą sutampa. Pavyzdžiui, rasti 102 atvejai, kurie ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (dLkž 2000), ir Lietuvių kalbos žodyne (Lkž), ir jų abiejų elektroniniuose variantuose (dLkže 2006; Lkže), ir Atgaliniame dabartinės lietuvių kalbos žodyne (adLkž) laikomi būdvardžiais, pvz.: atitikamas, -à, drbtas, -à, drustas, -à, glaũstas, -à, gim tas, -à, kitamas, -à, maišýtas, -a, mókytas, -a, neapsãkomas, -a, negirdtas, -a, ne iš véngiamas, -à, nepakáltinamas, -a, nepriklaũsomas, -a, neraliúotas, -a, netašýtas, -a, paláimintas, -a, tikamas, -à, žymtas, -a. dar 23 tokio tipo žodžiai būdvardžiais laikomi tik Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, jo elektroniniame variante ir Atgaliniame dabartinės lietuvių kalbos žodyne . Panašiai kaip žodynuose dalyvių būdvardėjimas vertinamas antano Pakerio knygos Akcentologija pirmojoje dalyje (Pakerys 1994, 390–395). dalyvių būdvardėjimas pripažįstamas ir tarminiuose žodynuose. Pavyzdžiui, Kupiškėnų žodyne žodžiai drustas, -à (kpž 1 455), karpýtas, -a (kpž 2 191), ne ma- 148 auriMas MarkeViČius acta Linguistica Lithuanica LXVII týtas, -a (kpž 2 999), Zanavykų šnektos žodyne žodžiai btinas, -à (Znž 1 202), gitas, -à (Znž 1 450), Kaltanėnų šnektos žodyne žodžiai mókytas, -a (kltž 177), nematýtas, -a, neraliúotas, -a (kltž 185) laikomi būdvardžiais. Vis dėlto kartais nelengva suvokti kai kurių žodžių priskyrimo būdvardžiui arba dalyviui motyvus. nelabai aišku, kodėl tie patys žodžiai viename žodyne laikomi būdvardžiais, kitame – dalyviais. Pavyzdžiui, atliẽkamas, -à, perkamas, -à, tariamas, -à, mãtomas, -a, pamókomas, -a, pàstebimas, -à, pavéldimas, -à, sù kalba mas, -à, supratamas, -à, válgomas, -a, dtas, -à, karpýtas, -a, pavėlúotas, -a, prakéiktas, -à, prslėgtas, -a, ùžimtas, -à Dabartinės lietuvių kalbos žodyne laikomi būdvardžiais (dLkže 2006), o Lietuvių kalbos žodyne – dalyviais (jie visai nepateikiami kaip būdvardžiai, o daug jų yra tik atitinkamų veiksmažodžių straipsniuose) (Lkže). ir atvirkščiai: žodžiai suáugęs, -usi, paténkintas, -a Lietuvių kalbos žodyne laikomi būdvardžiais (Lkže), o Dabartinės lietuvių kalbos žodyne – dalyviais (dLkže 2006). net tame pačiame žodyne labai panašią reikšmę ir struktūrą turintys leksiniai vienetai skiriami ne toms pačioms kalbos dalims. Plg.: Lietuvių kalbos žodyne žodis damas, -à ʻtinkamas ėsti’ yra būdvardis, o válgomas, -a ʻtinkamas valgyti’ – dalyvis; sùšnekamas, -à yra būdvardis, o sùkalbamas, -à – dalyvis; padkęs, -usi – būdvardis, o pašlęs, -usi – dalyvis; suáugęs, -usi – būdvardis, o pagyvẽnęs, -usi ir subréndęs, -usi – dalyviai (Lkže). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis užkrečiamóji (liga) yra būdvardis, o limpamóji (liga) – dalyvis (dLkž 2000: 885, 370); tkęs, -usi – būdvardis, o vkęs, -usi – dalyvis (dLkž 2000: 844, 932). Lietuvių kalbos žodyne rasta ir tokių atvejų, kur tą pačią reikšmę turintis žodis pateikiamas ir kaip būdvardis, ir kaip dalyvis (pateikiamas atitinkamame veiksmažodžio straipsnyje). dviem kalbos dalims priskirti žodžiai nepaláužiamas, -à, nepalekiamas, -à, nepatasomas, -a, nepérmaldaujamas, -a, pakáltinamas, -a, pakečiamas, -à, žnomas, -a ir kt. (Lkže). tai geriausiai realią padėtį atitinkantis būdas, nes aptarti žodžiai gali subūdvardėti, bet gali likti ir dalyviai. ir Lietuvių kalbos žodyne, ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne kai kurie žodžiai pateikiami atskiruose straipsniuose su pažyma part., pvz.: netkęs, -usi, pasiléidęs, -usi, pasiùtęs, -usi, pašlęs, -usi (Lkže), arba dlv., pvz.: nemtęs, -usi, pasiléidęs, -usi, suáugęs, -usi (dLkže 2006). taip pateikti vargu ar vertėjo. dalyvis nėra kalbos dalis. kita vertus, tokių žodžių yra labai mažai. Atgaliniame dabartinės lietuvių kalbos žodyne jų pateikta tik 18 (adLkž 848). dėl tokio mažo kiekio tikrai nereikėtų atskirų pažymų dlv. arba part .6 juos būtų daug paprasčiau dėti į 6 nebūtinos ir kitos labai retos santrumpos. Pavyzdžiui, elektroniniame Lietuvių kalbos žodyno variante tik prie vieno žodžio įsidėmtinas, -a yra santrumpa neces. (reikiamybės dalyvis) (Lkže). kalbos dalių paribio problemos 155straipsniai / articles issues related to Periphery of Parts of speech suMMary the article is devoted to analysis of the undefined situation typical of some parts of speech and morphological forms, their ambivalent interpretation in different linguists’ works, dictionaries and practical grammars (especially in school grammars). Words usually acquire the status of another part of speech due to disappearance of some grammatical forms. following extinction of the old locative case and the postpositional locative called the allative, their remains (e.g., namiẽ ʻat homeʼ, pusiáu ʻsemi-ʼ, vakaróp ʻtowards eveningʼ, etc.) became adverbs. such cases do not raise any discussions. yet the illative case, which is not extinct by far and used quite often, is ignored without any reason in some works related to morphology – it is simply omitted. therefore, both Lithuanians themselves and people from other countries learning Lithuanian oftentimes do not know what kind of form it is, how it is derived and whether it is proper to use it. nominalisation of adjectives is not expected to cause great problems. nevertheless, words having similar structures and semantics are often attributed to different parts of speech. e.g., the words bevedis, -ė ʻfacelessʼ, juodaplaũkis, -ė ʻblack-hairedʼ are called adjectives, whereas juodavedis, -ė ʻblack-facedʼ is treated as noun (dictionary of Modern Lithuanian). great uncertainty is characteristic of the limit separating true participles and adjectivised participles. adjectivisation of the participle is almost not recognised in Lithuanian language grammars, yet it is widely reflected in the main dictionaries of Lithuanian. nevertheless, quite a number of cases of disagreement exists here, as well. e.g., the words pavéldimas, -à ʻinheritableʼ, prakéiktas, -à ʻdamnedʼ are called adjectives in some publications yet participles in others. the article also embraces a brief overview on the ambivalent treatment of adverbs serving the function of subordinate conjunctions (e.g., ku ʻwhereʼ, kadà ʻwhenʼ, kap ʻhowʼ, kek ʻhow many/muchʼ, etc.). the most rational way would be treating them as relative adverbs. Įteikta 2012 m. gegužės 21 d. auriMas MarkeViČius Lietuvos edukologijos universitetas Taraso Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, Lietuva [email protected]