Dėl iliatyvų „laukan“, „laukuosun“ semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose
Full text
92 acta Linguistica Lithuanica LXVIII esMiniai ŽodŽiai: rytų aukštaičiai vilniškiai, iliatyvas laukan, laukuosun, iliatyvo semantika, iliatyvo prieveiksmėjimas. keywords: subdialects of the eastern aukštaitian of Vilnius, illative laukan, laukuosun, illative semantics, illative adverbialization. daiVa kardeLytė-grineVičienė Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, tarmių morfologija ir semantika. dėL iLiatyVŲ LAUKAN, LAUKUOSUN seMantikos rytŲ aukŠtaičiŲ ViLniŠkiŲ Šnektose on the semantics of illatives laukan, laukuosun in the subdialects of the eastern aukštaitian of Vilnius anotacija Šiame straipsnyje remiantis referencinės lingvistikos teoriniais principais aptariami leksemos laukas iliatyvo formų laukan, laukuosun rytų aukštaičių vilniškių šnektose semantikos ypatumai. keliami klausimai: a) kuo skirtinguose kontekstuose vartojami leksemos laukas iliatyvai skiriasi nuo apsibrėžtos šios formos funkcijos ir b) ar iliatyvo kaip paradigminio linksnio reikšmė skiriasi nuo pagrindinių leksemos laukas reikšmių. taip pat aptariamas vienaskaitos iliatyvo laukan prieveiksmėjimo klausimas. annotation based on the theoretical principles of reference linguistics, the article discusses the semantic peculiarities of the lexeme laukas illative forms laukan, laukuosun in the subdialects of the eastern auk taitian of Vilnius. it brings forward several questions: a) how the illatives of the lexeme laukas used in different contexts differ from the defined function of this form and b) whether the meaning of the illative, being a paradigmatic case, differs from the principal meanings of the lexeme laukas. it also discusses the issue of adverbialization of the singular illative laukan .
dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose 93straipsniai / articles Iš keturių postpozicinių lietuvių kalbos vietininkų (inesyvo, arba vidaus esamojo, iliatyvo, arba vidaus einamojo, adesyvo, arba pašalio esamojo, ir aliatyvo, arba pašalio einamojo) dabar tarmėse tevartojami inesyvas ir iliatyvas. inesyvas būdingas visoms tarmėms, iliatyvas gyvas pietų bei rytų aukštaičių šnektų plote, gervėčiuose dar pasitaiko ir aliatyvo formų (žr. Lka iii 48–56; 72–78, žemėl. 44, 45, 46, 47, 48, 67, 68, 69, 70). 1. Lietuvių kalbos postpozicinių vietininkų susidarymo ir raidos klausimai išsamiai aptarti, apie tai yra rašęs ne vienas kalbininkas. bendrinės kalbos vietininkus analizavo adelė Laigonaitė (1957a: 21–39). kalbamųjų formų susidarymą ir funkcionavimą tarmėse aprašė Zigmas Zinkevičius (1966: 200–203; 1980: 253–263; 1982: 21–38). remdamasis įvardžiais ir senųjų raštų medžiaga postpozicinių vietininkų kilmę bei raidą tyrė albertas rosinas (1995: 53–76; 2000: 272–273; 2001a: 173–183; 2001b: 136 tt.). išsamiai tyrinėjami senųjų raštų postpoziciniai vietininkai (žr. gelumbeckaitė 1997: 179–202, kavaliūnaitė 2003: 33–49, Žilinskaitės 2010 ir kitus šių kalbininkų darbus). tačiau semantinei minėtųjų formų analizei kol kas dėmesio skiria tik pavieniai kalbininkai (žr. Žilinskaitė 2010 ir kt. darbus, kur novatoriškai analizuojami senųjų raštų vietininkai). Šiame straipsnyje taip pat bandoma eiti semantiniu vietininkų analizės keliu. tiksliau sakant, čia aptariama leksemos laukas iliatyvo formų rytų aukštaičių vilniškių šnektose vartojimo specifika ir diskutuotini klausimai. iliatyvus laukan, laukuosun1 jau yra aprašę keletas kalbininkų. daugiausia dėmesio skirta minėtosios formos prieveiksmėjimo problemai (Laigonaitė 1957b: 35tt, Mikulskas 2003: 71–96, Lipartė 2000: 144–152). semantiniu aspektu tiriamųjų iliatyvų vartojimo atvejus rytų aukštaičių vilniškių šnektose magistro darbe yra trumpai apžvelgusi justina Petkelytė (2010: 17–20). 2. aprašant tiriamąjį objektą remiamasi referencinės lingvistikos principais. referencijos sritis yra kalbinės išraiškos santykis su tikrove. referenciniai mechanizmai leidžia susieti kalbinius panešimus ir jų komponentus su nekalbiniais objektais, situacijomis, įvykiais, faktais, daiktų padėtimi realiame pasaulyje. kalbant apibendrintai, referencija – tai santykiai su individualiais, kaskart naujais objektais, situacijomis. todėl referencija orientuota ne į žodžius ir kalbinę išraišką, o į jų panaudojimą kalboje – kontekstuose, jų komponentuose (Padučeva 2001: 7–8). Viena iš referencinės lingvistikos sričių yra erdvės ir vietos tyrimai. erdvės referencijai rūpi, kokį ryšį kalbinė išraiška turi su erdviniais santykiais. Vietos re1 tiriamosiose šnektose vartojama viena vienaskaitos iliatyvo forma laukan. daugiskaitos iliatyvo formos įvairuoja, esama variantų laukuosun, laukuosan, laukuosna. aptariant pasirinkta vartoti daugiskaitos iliatyvo forma laukuosun. semantinei analizei morfologiniai variantai nėra aktualūs, todėl plačiau šiame straipsnyje jie nebus aptariami. dėl tos pačios priežasties neanalizuojami ir fonetiniai variantai.
94 daiVa kardeLytė-grineVičienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII ferencija apima daikto arba situacijos buvimo / vykimo vietą (siaurąja prasme), krypties referenciją (t. y. judėjimą iš vienos vietos į kitą) ir santykius su lokaliu išeities tašku (plg. x atvyksta / išvyksta iš y). skiriama statinė (vok. Positionierung) ir dinaminė (vok. Direktionalisierung) erdvės referencija (plačiau žr. Vater 1996: 41; 2005: 71; 113–130). Pirmuoju atveju analizuojama referento pozicija (vieta, lokacija), antruoju – jo judėjimas iš vienos vietos į kitą. Lietuvių kalboje referento buvimo vietą reprezentuoja inesyvo, o jo judėjimo erdvėje kryptį – iliatyvo linksnis ir prielinksninės konstrukcijos, pvz.: esu miške : einu į mišką, einu miškan; gyvenu mieste : važiuoju į miestą, važiuoju miestan; sėdžiu laive : lipu į laivą, lipu laivan ir kt. 3. norint aiškiau parodyti leksemos laukas funkcionavimą rytų aukštaičių vilniškių šnektose, pirmiausia pateikiamos pagrindinės čia vartojamos minėtosios leksemos reikšmės. apsibrėžiant jų eksplikacijas remtasi LkŽe pateiktomis formuluotėmis, tačiau jos pakoreguotos atsižvelgus į turimą tarminę medžiagą. (1) ʻdirbama žemė, pasėlių plotas’: nù‿tαi pav.sari.‿jåu kàp ǀ in‿tr.kta.ȓu. prade jå d.rp(t) ti.ná. laukùs nu‿bala.ʒe. m∙nasi. ǀ tαi‿tadù jå venu.ka.(d) dúɔdava. vá. gi. piet.2 ‖ (a. g., 1936, bėčionys3); visakàs v∙rαi da.giem visùs laukùs ǀ niẽkur nel.g davå. niẽkαs nešiená.utα ǀ visu. sutvaȓk∙tα ǀ visakàs n.-imtα ǀ v.sαz de.us ǀ i‿pasέ∙tα ǀ i‿n.-imtα ‖ (M. r.-g., 1933, rimšėnai). (2) ʻatvira lygi dažniausiai tuščia vieta’: [zuikelių] ga‿∙ȓ i‿daba ǀ àš‿kαp nestu.så‿gi laukα.s ǀ tαi‿nežinåũ. ‖ nežinåũ. ‖ e.‿bú∙dava. kαp‿maž b.a.m ǀ tαi‿bú∙dava. α. nam pi ci-.lei ješka.tie ‖ (P. V., 1925, didžiasalis); cè‿tαi ká.imαz b.å. *kiú∙nαi ǀ a.‿ta dù t skα.ta.s ká.imi b.å. ǀ b.å. ǀ r∙s laukα.‿gi b.å. ‖ (ž.: lauk. pavad.nimαs) i‿tus lauku(s) skα.ta.s ǀ i‿pavad.nimαs ‖ išẹ.nα tå.‿låũ.ka. ǀ và‿tαi *me.gašune. ǀ t skα.- ta.s ǀ *vaik∙ne.s visà tɔ.‿p.sɛ. ‖ (ž.: rα.sta.) nu‿tadù rα.sta. ǀ kur‿.žeru. .turau ǀ rα.stαz b.å. .žeru ‖ ti.ná.ina.s skα.ta.tαs‿.žerαs ǀ tαi‿.kirstα b.å. ǀ lauk. lauk. pa vad.nimαs‿vα ‖ (j. b., 1923, kiniūnai). (3) ʻvieta po atviru dangumi; oras’: b.å. skan dúɔnα labα. ‖ tα.‿gi kαi‿kẽ·pα dúɔ nu. ǀ tαi‿nèt lauk kvã·pa i·rà dúɔnå.s (s. c., 1923, barkuškė); e.‿mú∙su. piȓkè nemažà b. a. | tαi‿mũ∙ piȓk∙‿gi cè‿i telefu.nus us.vede. gi‿cè viså∙‿gi karini.kai ‖ [tai jie buvo jūsų pirkioj?] . mú∙su. e.‿m.s lun---| lauk b.a.m vis ǁ (o. Š., 1927, Maldenėnai). taigi leksema laukas rytų aukštaičių vilniškių šnektose turi tris pagrindines reikšmes. gyvai vartojamos visos paradigminės tiriamosios leksemos formos, taip pat ir iliatyvai. 2 tarminiai pavyzdžiai sutranskribuoti pagal dinaminės sinchronijos principus, t. y. taip, kaip informantai ištaria, o ne kaip turėtų būti. 3 Po pavyzdžio, skliausteliuose, nurodomos pateikėjo vardo ir pavardės pirmosios raidės, gimimo metai ir gyvenamoji vieta.
dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose 95straipsniai / articles 4. aptariant rytų aukštaičių vilniškių leksemos laukas iliatyvo formas remiamasi pastaruoju metu kalbotyroje vyraujančia nuomone, jog analizuojant atskirus gramatinius ar leksinius vienetus be galo svarbi kontekstinė informacija (plg. kleinas 1990: 9 tt, Mikulskas 2003: 71–96 ir kt.). Pasak referencinės lingvistikos atstovo wolfgango kleino (1990: 9 tt), kalboje gausu pasakymų, kurių konvencionali reikšmė atrodo tarsi tuščia vieta (sistemos spraga), ją užpildyti galima tik remiantis kontekstu. autorius kalba apie kontekstinę integraciją: kalbėtojas ir klausytojas atskirų pasakymų reikšmę turi tinkamu būdu susieti su kontekstine informacija, kad kalbėjimo aktu būtų pasiektas tikslas perduoti informaciją. kontekstas modifikuoja leksemų referencinę aplinką. aptariant leksemos laukas iliatyvų semantiką kontekstinė informacija taip pat neabejotinai lemia labai daug. dar vienas tiriamosios formos analizei svarbus aspektas yra iliatyvo linksnio funkcija. Mokslinėje literatūroje jos apibrėžimai nėra vienodi. Vienur apibendrintai teigiama, jog iliatyvu nusakoma veikėjo ar veiksmo judėjimo kryptis (Zinkevičius: 1966, 200), kitur – kad ši forma vartojama reiškiant veiksmo kryptį į daikto vidų, į tam tikrą vietą (Lke: 1999, 250). iš pateiktų laukas reikšmių eksplikacijų matyti, jog šios leksemos iliatyvu reiškiama veiksmo kryptis nebūtinai yra į daikto vidų ar tam tikrą vietą. Vadinasi, iliatyvas gali nurodyti veiksmo kryptį tiek į daikto vidų, tiek ir į atvirą erdvę. apibendrintai galima sakyti, kad iliatyvas turi tik vieną funkciją – nurodo vienos ar kitos krypties judėjimą. kontekstai, kuriuose iliatyvo forma vartojama, gali vienaip arba kitaip modifikuoti jos reikšmę, suteikti vienokį ar kitokį atspalvį. Šiame straipsnyje ir bus bandoma aptarti: a) kuo skirtinguose kontekstuose vartojami leksemos laukas iliatyvai skiriasi nuo apsibrėžtos šios formos funkcijos ir b) ar iliatyvo kaip paradigminio linksnio reikšmė skiriasi nuo pagrindinių leksemos laukas reikšmių. 5. išanalizavus rytų aukštaičių vilniškių tarminę medžiagą, imtą iš rytų aukštaičių vilniškių duomenų bazės (raVdb) ir kitų nepublikuotų transkribuotų šaltinių bei įrašų4, išskirtinos kelios tiriamosios leksemos iliatyvo formų reikšmės variacijos, išryškėjančios iš konkrečių kontekstų. 5.1. Pirmoji aptariamųjų pavyzdžių grupė: (4) e‿c gi.vẽ·nå. ré.ike ǀ v·rαs nu‿i‿žmɔ·nà ǀ vese ǀ vαikũ· neb.å. ǀ nù išẹ.nα v·rαs laukañ. ǀ gi‿ti‿šiená.u kai‿i‿vis gi‿v·rai b.daå.‿gi aŋkåũ. ǀ e‿m·teris liẽkα namiẽ ǁ (k. č., 1934, naujasalis); (5) mɔ∙mà liẽkα namus ruše vá.gi ǀ mè(s) sá.ula. nɛtɛk∙() išẹ.nam papjá.unam iki‿aš tuɔ- ũ∙ ka.ũ∙ v.lundu. ǀ tadù gr∙štam nam∙‿jåu ǀ p.ri.u(s) suvá.lga.m ‖ tadù‿jåu kα‿išẹ.nam ǀ tαi‿ik pirmã∙s v.landa.s ‖ pirm. v.landa. pietα. ‖ .‿jåu pá∙piecei bú∙ da.a. 4 kadangi ne visi įrašai yra išklausyti, paliekama prielaida, kad padarytos išvados gali būti tikslintinos.
96 daiVa kardeLytė-grineVičienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII piŋũ∙ v.landu. ǀ tαi‿ú.n .nešα lauka ‖ tèp‿me(s) susέ∙dam pavá.lgå.m ‖ (V. Ž., 1924, Mėčionys); (6) g.me. v∙likta. rukpjú∙če. | e.‿taig linùs tik‿rá.udava. rukpjú∙ti. | tαi‿màš aš‿pa. rã∙(s) s.vaiu. nus.neåu t laukαñ. ǁ (s. Š., 1926, Liepiškės). Visuose pavyzdžiuose išskirtinas tas pats referentas – vienaskaitos iliatyvas laukan. Pateiktuose kontekstuose skiriasi referencinė aplinka, kuri ir nurodo, kas konkrečiai kiekvienu atveju tiriamąja forma įvardijama. (4) ir (5) sakiniuose referencinę aplinką apibrėžia daiktavardis namai, veiksmažodžiai išeiti ir šienauti (4), pjauti ir atnešti (5). subjektas juda iš uždaros erdvės (namų) į atvirą erdvę (lauką) turėdamas tikslą atlikti tam tikrą fizinį darbą (šienauti, pjauti, kažką nunešti). (6) pavyzdyje vieta, iš kurios judama, nėra įvardyta, bet referencinė aplinka nurodo, jog į atvirą erdvę taip pat judama turint tikslą – rauti linus. kontekstinė informacija parodo, jog minėtuose pavyzdžiuose forma laukan suvokiama kaip vienokiu ar kitokiu būdu dirbamas žemės plotas. taigi čia iliatyvas savo reikšme nesiskiria nuo trečiame skirsnyje pateiktos pirmosios leksemos laukas reikšmės. iš šio tipo pavyzdžių matyti, jog iliatyvo funkcija čia yra žymėti judėjimą iš uždaros ar numanomos erdvės į atvirą erdvę. iš kontekstų taip pat išryškėja tiriamąją referento reikšmę apibūdinančios opozicijos: + konkretus : - abstraktus / - neturintis ribų : + turintis tam tikras ribas / - uždaras : + atviras / + būdinga tam tikra su juo susijusi tikslinė veikla : - nebūdinga tam tikra su juo susijusi tikslinė veikla. dar kartą pažymėtina, kad šie požymiai būdingi vienaskaitos iliatyvo formai. 5.2. Šiek tiek kitokį semantinį atspalvį tiriamoji forma įgyja tokiuose kontekstuose: (7) tαi‿ti‿kari l.ka. ká.imi ǀ e.‿katu--- ǀ kitù ikela. laukúɔsan ǀ veŋkieuɔsan ǀ ž.mi. raz dal.jα ‖ (j. d.-r., 1918, dindos) 5 ; (8) ȓɔ.be.sẹ. plέ∙ša. i‿n.šα ǀ v.žα ǀ i‿vẹ∙‿stat∙t ǀ tαi‿túɔs pal.ka. in‿viẽta.s va--- ǀ va ʒè ‖ ne‿lɔ∙ckù pr.šie ǀ ne‿savan∙rei ǀ ne‿savan∙rei iš.ja.m laukúɔsan ǀ i‿và pamiškiẽŋ kɔ.- .n ‖ pask∙rɛ. ir‿pl∙še ‖ (j. d.-r., 1918, dindos). Šiuose pavyzdžiuose referentas yra daugiskaitos iliatyvas laukuosan / laukuosna . referencinę aplinką žymi daiktavardis kaimas ir veiksmažodžiai iškėlė (7), išėjome (8). formali iliatyvo funkcija tokia pati, kaip ir anksčiau aptartuose pavyzdžiuose – 5 čia dar galima paminėti LkŽe pateiktą pavyzdį Seniau mes kaime gyvenom, tik paskui išėjom ant laukų (į vienkiemius) (Veliuona) ir Zieteloje užrašytą Jau aš norėjau ait an lauko .
dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose 97straipsniai / articles numanomi subjektai juda į atvirą erdvę. tačiau vieta, iš kurios judama, nėra uždaras objektas. tai geografinis regionas, žymimas daiktavardžiu kaimas ((7) pavyzdyje, (8) – numanomas). Šiuose pavyzdžiuose subjektų slinkties kryptis yra iš vienos formaliai atviros erdvės į kitą. Leksema laukas, žyminti tuščią erdvę, čia priešinama su apgyvendinta, apstatyta erdve – kaimu. apie tokį tiriamosios formos vartojimo atvejį kalba ir Lipartė straipsnyje „iliatyvo resp. prieveiksmio laukan reikšmės ir galimi sinonimai lietuvių tarmėse“ (2000: 145–146). Minėtojo tipo pavyzdžius autorė priskiria konkrečiai veiksmo vykimo vietai po atviru dangumi su nenurodyta paskirtimi. Pasak tyrėjos, šiuo atveju pagrindinė leksemos laukas ir jos formų funkcija yra skiriamoji: laukas yra priešprieša miškui, gyvenvietei arba (dažniau daugiskaitos forma) miestui ar kaimui6 . rytų aukštaičių vilniškių šnektų aptartojo tipo kontekstuose vartojamas iliatyvas laukuosun ne tik žymi veiksmo kryptį į atvirą erdvę, bet ir įgyja skiriamąjį požymį. atkreiptinas dėmesys, jog tai būdinga daugiskaitinei tiriamosios leksemos iliatyvo formai. LkŽe penktoji žodžio laukas reikšmė yra ʻkaimas, sodžius (skiriant nuo miesto)’. rytų aukštaičių vilniškių šnektose minėtoji leksema ʻvienkiemio’ reikšmę įgyja tik pavartota daugiskaitos forma ir žymėdama buvimą ar judėjimą į ja nusakomą vietą. iš aptartų pavyzdžių išryškėja tokios pat opozicijos, kaip ir iliatyvo laukan, reiškiančio judėjimą į dirbamos žemės plotą, tik pridėtina dar viena, nurodanti skiriamąjį požymį (– užstatyta erdvė : + neužstatyta erdvė). skiriasi ir veiklos, kurią referentas vykdo įvardijamoje vietoje, pobūdis – pirmuoju atveju tai yra fizinė darbinė (šienauti, pjauti ir pan.), antruoju – neapibrėžta veikla (ją galima būtų įvardyti veiksmažodžiu gyventi). 5.3. Leksemos laukas iliatyvas rytų aukštaičių vilniškių šnektose vartojamas ir dar vieno tipo kontekstuose: (9) ir‿.nα(s) s.ka. ka(p)‿pavá.gẹ. ǀ iš·jå. ǀ j· p·ki prad·å. ǀ jis‿laukañ. išẽ·jå. isip·kina. ǁ (j. k., 1926, Šileikiškė); (10) jé.igu j iš·ja. laukαñ. ǀ iška.t gȓũ·nα ǀ a‿jẹ.gu iš‿låũ.kå. atẹ.nα kambariñ. ǀ ir‿v·l gȓũ·- nα ǀ já.‿jåu .rå. trú·kstα ǁ (o. b., 1930, krikonys); (11) anà kαi‿kàs kalbέ∙davɔ. s.kɔ. un‿agunu. | anà išẹ.nα laukañ. | kap‿v∙jαs p.če | pavẹ.ju. . ka.bα išẹ.nα ǁ (1932, stanislavavas). Pateiktuosiuose kontekstuose tiriamosios formos referencinė aplinka (veiksmažodis išėjo) rodo, jog subjektas juda iš uždaros tūrinės erdvės ((9) ir (11) pavyzdžiuose ji numanoma – patalpa, kur buvo valgoma ar kažkas veikiama, (10) pavyz6 Pabrėžtina, kad pavyzdžių, kur iliatyvo formos laukan vartojamos tokia miestui ir kaimui priešinama vienkiemio reikšme, evijai Lipartei rasti nepavyko.
98 daiVa kardeLytė-grineVičienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII dyje – kambarys) į atvirą erdvę. atviros erdvės paskirtis šiuose kontekstuose nėra aktuali. svarbiausias čia subjekto judėjimas į skirtingų dimensijų erdves7. išryškėja skiriamasis iliatyvo laukan požymis, šiuo atveju įvardijantis vidaus ir išorės opoziciją. ypač ji aiški (10) pavyzdyje (kambarys (vidus) : laukas (išorė)). tai nebuvo būdinga anksčiau aptartiems iliatyvo vartojimo atvejams. taip pat pastebėtina, kad tokio tipo kontekstuose užfiksuota tik vienaskaitos iliatyvo forma. daugelis kalbininkų (Laigonaitė 1957b: 49), ulvydas 2000: 291 t. ir kt.) panašaus tipo kontekstuose vartojamą iliatyvo formą laukan yra linkę laikyti prieveiksmiu. Mikulskas (2003: 85) remdamasis šiaurinių Lietuvos šnektų8 ir LkŽ duomenimis nurodo iliatyvo laukan prieveiksmėjimo motyvus. Pasak jo, spartų aptariamosios formos prieveiksmėjimą greičiausiai lėmė daiktavardžio laukas semantinės struktūros abstraktėjimas. Šio daiktavardžio abstrakčiausios reikšmės ʻvieta po atviru dangum’ ir ʻišorė’ dažniausiai žymi tik erdvės opozicijos vidus : išorė vieną pusę. autorius teigia, jog tokia leksema prarandanti objektinę reikšmę, tik abstrakčiai rodanti kryptį erdvėje (iš vidaus į išorę) ir faktiškai jau esanti prieveiksmis. reikėtų pasvarstyti, ar ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose minėtuose kontekstuose vartojamas vienaskaitos iliatyvas laukan laikytinas prieveiksmiu. kaip jau minėta, čia iliatyvas yra gyvai vartojamas, paradigminis, linksnis. kaip ir visi iliatyvai, forma laukan nėra atitrūkusi nuo paradigmos. tuo tarpu prieveiksmiu laikytinos formos dažniausiai nuo jos yra nutolusios. Prisiminus Mikulsko (2003: 85) mintį, kad leksema laukas, vartojama reikšme ʻvieta po atviru dangum; išorė’, prarandanti objektinę reikšmę ir tik abstrakčiai rodanti kryptį erdvėje, norėtųsi atkreipti dėmesį į pragmatinį kalbos akto aspektą. Lingvistinė pragmatika tiria, kaip reikšmės perdavimas priklauso nuo pasakymo konteksto, žinių apie pokalbio dalyvių statusą, interferuotos kalbėtojo intencijos, pasakymo būdo, vietos laiko ir t. t. (žr. ryvitytė 2011: 7–12). turint tai galvoje, galima paprieštarauti minčiai, jog minėta reikšme vartojama forma laukan praranda objektinę reikšmę. konkrečiame kontekste adresantas, perduodamas adresatui tam tikrą informaciją (mūsų aptariamuoju atveju tai yra nuoroda, kad subjektas / objektas juda iš uždaros erdvės į atvirą), ją sieja su daugeliu kalbinių ir nekalbinių faktorių. konkrečiuose kontekstuose forma laukan suvokiama ne tik kaip abstrakcija „išorė“, bet ir kaip konkreti vieta. adresantas, sakydamas „einu laukan“, gal7 tokio tipo kontekstuose rytų aukštaičių vilniškių tarmėse gali būti vartojamos ir leksemos oras iliatyvo formos, plg. oras antroji reikšmė ‘vieta po atviru dangumi, laukas’: tai a.nam’e jau o·rañ. klaus’·c’ | kur šuvà l.s (Padvarės); patsta·tė tina·i ir· i.švɛdė ɔran· ta.s mɛrga.s pa.s ta.s akėtśas ir prǝ.rǝš ažû kasu· (ps.) (Žižmai) (dvŽ ii 33). Šiame straipsnyje leksemos oras iliatyvo formos plačiau neaptariamos. 8 straipsnyje autorius remiasi alekso girdenio ir genutės kačiuškienės straipsniu „Paraleliniai reiškiniai latvių ir šiaurinių lietuvių veiksmažodžio sistemose” (2000: 307–314).
dėl iliatyvų laukan, laukuosun semantikos rytų aukštaičių vilniškių šnektose 99straipsniai / articles voje turi ir konkrečią vietą, į kurią pateks išėjęs iš uždaros patalpos. (9) ir (10) pavyzdžiuose, manytina, tai bus kiemas, (11) – kiemas arba atvira vieta prie namų. čia dar galima nurodyti tokį pavyzdį: (12) aš‿sakåũ. | n. br. | jåu‿su‿š.tɔ.u niekadà nẹ.jåũ. š·kt ir‿neiù ǁ ir‿aš‿r. ir‿nu-ẹ.- jåũ. | nugi‿.nas vi.ràni.s | ir‿acist·jåu ǁ ir‿.nαs iš.jå. | iš.jå. | pasku. merga.tẹ. iš .jå. laukαñ. | ti.ná. an‿s.vå. rẹ.kalå. tèna.s ǁ (j., 1938, ažušilė). Šiame kontekste iliatyvas laukan, pavartotas su veiksmažodžiu eiti, įgyja dar vieną reikšminį atspalvį – reikšmę ʻtuštintis’9 . rytų aukštaičių vilniškių šnektose su slinkties veiksmažodžiais vartojamos vienaskaitos iliatyvo formos laukan interpretavimas neatsiejamas nuo konteksto ir pragmatinės informacijos. tik šie veiksniai gali padėti apibrėžti konkrečiu atveju vartojamos formos reikšmę, o taip pat ir gramatinį statusą. kadangi tiriamosiose šnektose iliatyvas, kaip jau minėta, yra paradigminis linksnis, o formos laukan, vartojamos reikšme ʻvieta po atviru dangumi; išorė’, negalime laikyti visišku abstraktu, galima daryti išvadą, jog rytų aukštaičių vilniškių šnektų forma laukan nėra suprieveiksmėjusi. ji laikytina vienaskaitos ilatyvo linksniu. 5.4. atskirai aptartina dar viena, paskutinė, tiriamąją formą iliustruojančių pavyzdžių grupė: (13) nù | šitu∙s rũ∙bus visùs kur‿jåu‿nakv∙jɔ. | tαi‿.neš lauka ‖ (j. b., 1916, Mileikiškiai); (14) tα nuš.vå.‿ji. ǀ i.‿n.mu. až.degẹ. š.tu. ‖ . ǀ j. žmǻ∙nαi i‿meȓ∙tie mažà ǀ tα liẽ pe. lå.š∙ isin.št lauka ǀ e.‿t. diẽdu. anà t∙se. aš‿nežinå ar‿s.degẹ. tαz‿diẽdαs ǀ su‿namù ‖ tèp‿kαt ǀ båũ.dẹ. iš‿vis. šǻ∙nu. ‖ (a. g., 1936, bėčionys); (15) alè vi‿tek j.z‿gi lauka() nemes.‿gi ǀ vα‿š.te vi‿tiek‿vá.gi.davå.m ‖ (e. M., 1928, smilginiškė). nurodytuose kontekstuose referencinę aplinką įvardija veiksmažodžiai iš(si) nešti ir mesti. jie priskirtini prie šalinimo (atskyrimo) reikšmės veiksmažodžių (plačiau žr. Mikulskas 2003: 84). (15) pavyzdyje nusakomo veiksmo kryptis yra iš uždaro objekto („namai“) į atvirą erdvę. (13) ir (14) pavyzdžiuose kryptis konkrečiai nenurodyta, tačiau numanoma, jog ji yra tokia pati. taigi, šiuose kontekstuose vėl išryškėja opozicija vidus : išorė, bet čia ji kitokio pobūdžio nei aprašytoji (9)–(11) pavyzdžiuose. Lipartė (2000: 149–150) taip pat mini panašaus tipo atvejus ir aprašydama juos aptaria partikulinius veiksmažodžius. dėl partikulinių veiksmažodžių susidariusią vieną iš ternarinės veikslo sistemos kategorijų – perficientyvą – yra apžvelgę gir9 Plačiau apie frazeologizmą eiti laukan žr. Lipartė 2000: 150–151.
100 daiVa kardeLytė-grineVičienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII denis ir kačiuškienė (2000: 307–314; dar žr. kaikarytė, 2011). Perficientyvas sudaromas su tam tikrais „nublukusios” semantikos prieveiksmiais – postverbais, savo reikšme ir funkcija artimais perfektyvinio veiksmažodžio priešdėliams. eidami po vadinamųjų anihiliacinės reikšmės veiksmažodžių, šie postverbai rodo, kad veiksmas artėja prie pabaigos arba tam tikros ribos. Pasak minėtojo straipsnio autorių, šis reiškinys būdingas tik šiaurinėms tarmėse (šiaurės vakarų žemaičių, šiaurinių šiauliškių ir panevėžiškių šnektoms) ir yra atsiradęs dėl kaimyninės latvių kalbos poveikio10 (girdenis, kačiuškienė 2000: 311). Lipartė teigia, kad šis reiškinys nėra vien tik nurodytų tarmių ypatybė, ir dėl to esą negalima tvirtinti, jog jis atsirado dėl latvių kalbos įtakos. jos duomenimis, atskiri pavyzdžiai užrašyti taip pat iš vakarų, vidurio aukštaičių ir už Lietuvos sienų (baltarusijoje) esančių lietuvių kalbos salų (Zietelos, Lazūnų, ramaškonių). Mikulskas (2003: 75, 5 išn.) pastebi, kad Lipartės pavyzdžiai rodo tik lokalinę reikšmę, o vadinamosios partikulos, kaip ir jų priešdėliniai atitikmenys, čia neatlieka veikslo rodiklio funkcijos11. autorius taip pat atkreipia dėmesį, jog forma lauka(n), ypač einanti po slinkties veiksmažodžių, dažnai gali būti suprantama dviprasmiškai. Šio neaiškumo priežastis – daiktavardžių, iš kurių yra kilę tokios formos, semantinė raida abstraktėjimo link. tyrėjas teigia, kad „bendrai tereikšdamos veiksmo kryptį iš vidaus (centro) į išorę (periferiją), šios iliatyvo formos labiau linkę prieveiksmėti ir menkiau tinka reikšti perficientyvui svarbią ribos funkciją. kadangi formos lauka(n) (ir lokaliniai variantai) bei šalin plačiai vartojamos visoje Lietuvoje kaip krypties prieveiksmiai, dėl galimos dvejopos interpretacijos sunkiau atpažinti jų postverbinės vartosenos atvejus. sprendžiant šių formų leksikografinio pateikimo klausimą neaiškiais atvejais reikėtų orientuotis į tą geografinę perficientyvinių konstrukcijų paplitimo ribą, kurią šiaurinėse lietuvių tarmėse patikimai eksplikuoja populiariausio postverbo žemė(n) (ir jo lokalinių variantų) vartosena” (Mikulskas 2000: 82–86). Minėtuose rytų aukštaičių vilniškių šnektų pavyzdžiuose vartojama forma laukan nėra postverbas. aptariamuosiuose kontekstuose iliatyvo laukan judėjimo kryptis lieka tokia pati, kaip ir ankstesniuose pavyzdžiuose – iš vidaus į išorę. čia ryški vidaus : išorės opozicija, iliatyvas laukan dažnai menkai težymi objektinę reikšmę, o reiškia abstrakčią vietą išorėje ((18) ir (20) pavyzdžiai). Šis iliatyvas savo reikšme 10 Plg. š. žem. Kiskit kóję žmėn (tirkšliai) = la. Cērtit kãju nuôst, Tas vélnias jau skęsta žmyn (Ša tės) = la. Tas vęns jau slìkst nuôst, Málkų neturiù - žimą šalù į žmę (Papilė) = la. Makas màn nàv – zìe mã sastu nuôst (girdenis, kačiuškienė 2000: 308–309). 11 remdamasis LkŽ kartoteka rolandas Mikulskas nubrėžia tikslią šiaurinėse šnektose vartojamų perficientyvinių konstrukcijų paplitimo liniją. joje į perficientyvinių konstrukcijų paplitimo arealą dar įterpti šiauriniai kupiškėnai ir uteniškiai (Mikulskas 2003: 76).