1759 metų „Ziwato“ moteriškojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida

51straipsniai / articles esMiniai ŽodŽiai: Ziwato tarmė, šiaurės žemaičiai kretingiškiai, moteriškasis linksniavimas, galūnė, morfologinis trumpėjimas. keywords: the Ziwato dialect, northern Zemaiciai of kretinga, the feminine-type declension, inflection, morphological reduction. sonata Vaičiakauskienė Lietuvos edukologijos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: sinchroninė ir diachroninė morfologija. 1759 MetŲ ZIWATO1 MoteriŠ kojo LinksniaViMo daiktaVardŽiai ir jŲ raida nouns of feminine-type declension in the Ziwato of 1759 and the Morphological development of those nouns anotacija straipsnyje analizuojamas geriausio xViii a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės raštijos paminklo – 1759 m. Ziwato – moteriškojo linksniavimo2 daiktavardžių raida. Moteriškojo linksniavimo tipui priklauso trys kamienai: ā ir ā kamienai bei ē kamienas. darbe Ziwato tarmės duomenys lyginami su dabartinės šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės duomenimis. analizuojamų daiktavardžių kamienų paradigmų lyginimas atskleidžia šiaurės žemaičių kretingiškių vardažodžio morfologijos raidos tendencijas ir bruožus. Lyginamoji analizė rodo, kad moteriškojo linksniavimo daiktavardžių formų kitimą ir homoniminių lyčių gausą lemia tarmės fonetikos raida, taip pat kirčiavimas. taigi tarmės morfologijos raida priklauso nuo morfologijos ir fonologijos reiškinių. 1 Ziwatas Pona yr diewa Musu jeZusa christusa, Metuʃy Pona 1759. dabartine bendrine kalba knygos pavadinimas reikštų „Mūsų Viešpaties ir dievo jėzaus kristaus gyvenimas“. Mokslo darbuose ji vadinama tiesiog Ziwatu . 2 straipsnyje remiamasi alekso girdenio ir alberto rosino pasiūlyta daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija (plačiau žr. (girdenis 2000b: 50–62). 52 sonata Vaičiakauskienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII annotation the present article is devoted to the analysis of the development of the feminine-type declension nouns as represented by the 18th century best record of the northern Zemaiciai (samogitians) of kretinga dialect – the Ziwato, published in 1759. the feminine-type declension comprises three kinds of stem: ā and ā, and also ē stems. the data of the Ziwato dialect were compared with the data of the present-day form use in the northern Zemaiciai of kretinga dialect. the comparative study of the noun stem paradigms revealed certain characteristic features and tendencies in the morphological development of proper names in the northern Zemaiciai of kretinga dialect. the comparative analysis proved that changes in the noun forms of the feminine-type declension and the abundance of homonymous forms had been preconditioned by the phonetic developments in the dialect as well as by the patterns of stressing. thus the morphological development of the dialect depends both on morphological and phonological phenomena. ĮVadas Šiandieniniai istorinės morfologijos tyrinėjimai neabejotinai leidžia 1759 m. Ziwatą laikyti geriausiu xViii a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės3 paminklu4 . Leidinyje to meto lenkų kalbos rašmenimis aiškiai ir nuosekliai pateikiama šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės fonologinė sistema, gramatikos ir morfologijos sandara. nuosekliai ištirta ir aprašyta Ziwato tarmės fonologinė ir morfologinė sistema (plačiau žr. girdenis, girdenienė 1997: 19–44). jau kazimieras būga (1958: 561–578) analizuodamas fonetinius balsių pakitimus lietuvių tarmėse dažnai rėmėsi Ziwate fiksuotomis formomis. analizuojamo raštijos paminklo morfologijai5 skirtų nuoseklių ir išsamių darbų iki šiol trūksta. Ziwatas savo archajiškomis gramatinėmis ypatybėmis domino ne vieną lietuvių kalbos istoriką ir jos tarmių tyrėją. apie Ziwato leksikos ypatumus ir sintaksės bruožus, o ypač apie morfologiją, nemažai yra rašęs aleksas girdenis (2000a: 204–210; 233–257; 2000b: 183–190; 355–356; 2001: 170–181; 292–325; girdenis, girdenienė, 1997, 11–19; girdenis, skirmantas, 1998, vii–xiv). Ziwato tekstu aiškindamas afrikatų skirtybių susidarymą žemaičių tarmėse pasinaudojo Vladas grinaveckis (1973: 292, 365 ir kt.). Zigmas Zinkevičius kalbėdamas apie 3 toliau tekste šios tarmės pavadinimas trumpinamas ŠVŽk. 4 Plačiau apie tai, kad Ziwatas parašytas pajūrio žemaičių kretingos apylinkių tarme: girdenis 2000a: 237–257; girdenis, girdenienė 1997: 11–19; girdenis, skirmantas 1998: vii–xiv; Vaičiakauskytė 2002b: 4–7 . 5 čia minėtini du gana išsamūs Vilniaus universiteto studentų darbai: bazinys 1995, Šiliauskaitė 1992. 1759 metų Ziwato moteriš kojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 53straipsniai / articles laipsnišką žemaitybių įsigalėjimą xViii a. lietuvių raštų kalboje Ziwatą priskyrė „ištisai žemaitiškai parašytiems“ tekstams ir nurodė svarbiausius šio raštijos paminklo fonologijos bei morfologijos bruožus (1966: 217–218 ir kt.; 1980: 196 ir kt.). Žemaitiškomis knygos ypatybėmis domėjosi giedrius subačius (1998: 38, 44–58) ir nustatė sunkiausiai ir lengviausiai žemaičiams pastebimas žemaitybes, akcentavo to meto Ziwato rašybos naujoves. jonas Palionis (1979: 114–115; 1995: 122) analizuodamas xViii a. religinių raštų kalbą pabrėžė, kad Ziwate ryški tendencija atsisakyti tam tikrų pajūrio žemaičių tarmės lyčių ir aukštaitinti kalbą. autorius nurodė dažniausias teksto aukštaitybes, kurių vartojimą veikiausiai lėmė to meto aukštaitiškų tekstų rašybos tradicija. aiškindamas lietuvių kalbos formų kilmę, raidą ir kirčiavimą nagrinėjamu leidiniu rėmėsi jonas kazlauskas (1958: 59, 62; 1959: 17–44; 1963a: 333; 1963b: 178–179; 1968: 248 ir kt.). Minėtina, kad albertas rosinas (1995: 25 ir kt.) rekonstruodamas baltų kalbų įvardžių kaitymo paradigmas taip pat pasinaudojo Ziwate paliudytomis participinių įvardžių formomis. tyrinėjamo raštijos paminklo morfologija archajiška, todėl tikslinga lyginti Ziwato tarmės ir dabartinės kretingiškių tarmės moteriškojo linksniavimo tipo daiktavardžių (kaip ir apskritai visų daiktavardžių tipų6) kaitymo paradigmas. analizuojamų daiktavardžių kamienų paradigmų lyginimas atskleidžia ŠVŽk tarmės vardažodžio morfologijos raidos tendencijas ir bruožus. taigi šio straipsnio tikslas – pateikti sinchroninį xViii a. šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės raštijos paminklo – 1759 m. Ziwato – moteriškojo linksniavimo daiktavardžių raidos aprašą ir, svarbiausia, palyginti su dabartine ŠVŽk tarmės daiktavardžių kaitybos sistema. straipsnyje nuosekliai analizuojamos sudarytos minėtų kamienų daiktavardžių linksniavimo paradigmos, aptariama analizuojamų daiktavardžių galūnių kilmė, bandoma paaiškinti istorinius vardažodžio raidos procesus, kitimų priežastis ir motyvus. Ziwato ir ŠVŽk tarmės duomenų lyginimas leido pateikti rekonstruotą xViii a. vidurio analizuojamosios tarmės moteriškojo linksniavimo daiktavardžių morfologiją. Ziwato tarmėje skiriami trys moteriškojo linksniavimo kamienai: ā ir ā kamienai bei ē kamienas. Pirmieji du kamienai tarpusavyje labai panašūs, jie skiriasi tik kamiengalio priebalsio minkštumu – dėl šios priežasties šiuos kamienus galima būtų aptarti kartu (plg. rinkauskienė 1999). straipsnyje minėti kamienai bus aptariami atskirai, nes skiriasi galūnių kilmė ir įvairuoja galūnių žymėjimas tekste7 . tyrimas parodė, kad žemaičių tarmėje labai supanašėję ā ir ē kamienai. 6 apie kitų analizuojamo raštijos paminklo daiktavardžių linksniavimo tipų raidą žr. Vaičiakauskytė 2001: 119–133; 2002a: 223–236; Vaičiakauskienė 2005: 91–99. 7 apie Ziwato grafiką ir rašybą jau ne kartą rašyta (plačiau žr. girdenis 2000a: 233–257; 2000b: 183–190; 2001: 292–326; girdenis, girdenienė 1997: 11–44; girdenis, skirmantas 1998: vii–xiv; Vaičiakauskytė 2001: 119–133; 2002a: 223–236; 2002b: 4–7), todėl šiame straipsnyje nekartojama. 54 sonata Vaičiakauskienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII ā Ir ā kaMienai Visi ā, ā kamienų daiktavardžiai yra moteriškosios giminės, turi septynis linksnius (vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką, vietininką (inesyvą) ir šauksmininką), tris skaičius (vienaskaitą, daugiskaitą ir dviskaitą). ā kamienas Vienaskaita daugiskaita V . rąka 5710 ~ rnk8 V . rąkas 1089 ~ rnkas K . gałwos, rąkas 11913 ~ glvos, rnkas k. rąku 414 ~ rnku n. zmona, dyinay ~ žmonas, din . n. źmonoms 2732 ~ žmuonoms g. rąka 217 ~ rnka g. rąkas 29 ~ rnks Įn. rąku 8117, ~ rnk Įn. rąkomis 751 ~ rnkoms Vt . rąko 82, dyinoy 2119, dienoj 3215, Vt . rąkoʃy 916 ~ rnkos kalbojy 5914 ~ rnko, dino, klbo Š . karuna 2918 ~ kr .n Š. źmonas 1182 ~ žmonas 1 . Vienaskaitos vardininko galūnė yra -a, pvz.: […] niera zwyczaiaws, idant bałta gałwa tokiuw ʃmertiu numyrtum, ney miałwʃe Panna, ant tawęs ira tokʃay dekretas yʃzdutas 2352–4. Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos vardininko galūnė taip pat -a (rnk ~ rank9, troba ~ trob), kuri kildintina iš senovinio ilgojo *-. senosios akūtinės galūnės lietuvių kalboje yra sutrumpėjusios apie xiii a. pabaigą ir xiV a. pradžią (būga 1961: 46; girdenis 2001: 173–174; grinaveckis 1973: 267). 2. Vienaskaitos kilmininko galūnės yra -as, -os, pvz.: Ar neźynote, jog ąnʃay jumis yʃzwede yʃz newales Faraona; yʃz maces rąkas neprietelyʃzkas 18519–21; Tada negiediekiemos pry jo ʃzawkty, norint ne łupomis, ale ʃzyrdy, abyczaju to ne regynte, yr prikłodu, teypag yr anos Zmonos Pagonkas 9716–18 . dabartinėje kretingiškių tarmėje šakninio kirčiavimo daiktavardžių vienaskaitos kilmininko galūnė yra -as, o galūninio – -uos (rnkas ~ rañkos, trobos ~ trobõs). Vienaskaitos kilmininko galūnė kilusi iš *-s. kaip rodo tarmių tyrimai, šiaurinėse žemaičių šnektose nekirčiuotos ilgosios cirkumfleksinės galūnės yra trumpėjusios anksčiau negu akūtinės. geriausiai tai rodo skirtingi *-añ ir *-n atliepiniai. Pirmuoju atveju tas dvigarsis buvo suvienbalsėjęs, bet dar atviras (pvz.: vns. gal. drba ‘darbą’), antruoju – ne tik suvienbalsėjęs, bet jau perėjęs į vidutinį pakilimą (pvz.: 8 straipsnyje tarminiams pavyzdžiams pateikti naudojamas Palemono šriftas ir jo diakritiniai ženklai. 9 čia ir toliau lyginamosios tarmės pavyzdžiai sukurti straipsnio autorės. 1759 metų Ziwato moteriš kojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 55straipsniai / articles vns. įn. šk ‘šaka’; dar plg.: vns. vard. rąka 5710 ir vns. įn. rąku 8117) (girdenis 2001: 174). nekirčiuotų galūnių cirkumfleksiniai balsiai žemaičių tarmėse daugiau mažiau yra redukuoti (grinaveckis 1973: 272). analizuojamo raštijos paminklo kilmininko formos patvirtina faktą, kad nekirčiuota galūnė -ās tarmėje seniai sutrumpėjo, o kirčiuotoji – (veikiausiai per tarpinę -o.s) išvirto į -uos . 3. Vienaskaitos naudininko galūnės yra šios: -ay, -a = [a.]10, pvz.: Stojoʃy, kada ʃu dydy nobaźenʃtwu, cuda to Diewa ławkie aź ligi trete dienay, neregiedamy niekokie cuda, parsyganda 82–5; Abłudnikay (tay ira błudyjentis) ne tepkiet tay źmogaws ney mozokiet, kas yʃz burna eyta ale kas yʃz burna paeyta yr ʃzyrdies, kaypo tay mysles pyktas, ʃwetym moteriʃtes, uź muśimas, yr kytas toms padabnes 863–6 . dabartinėje ŠVŽk tarmėje aptariamasis linksnis baigiasi -a. (lov . ~ lóvai, trob . ~ tróbai). Ziwatas patvirtina, kad vienaskaitos naudininko galūnė -a tarmėje suvienbalsėjo iš *-ai (plačiau žr. Vaičiakauskytė 2002b: 18). jokių diakritinių ženklų, galinčių žymėti monoftongizuotą balsio ilgumą, Ziwato vertėjas nenaudojo. be jų žemaitiškas suvienbalsėjusias galūnes -[a.] (beje, ir -[e.]) galima užrašyti tik digrafais -aa, -ee . Ziwato autorius, veikiausiai vengdamas digrafo -aa, žemaitišką vienaskaitos naudininko formą analizuojamame tekste pavartojo vos kelis kartus. 4 . Vienaskaitos galininko galūnė yra -a, pvz.: Duʃiu jums znoka, jog kuri aʃz pabućiusiu yr ant kurio rąka pyrmu pakielʃiu, taʃay bus 13427–28 . kretingiškių vienaskaitos galininko farma sutampa su paliudyta Ziwate, t. y. kalbamojo linksnio galūnė yra -a (lova ~ lóvą, troba ~ tróbą). galininko fleksija -a neabejotinai kildintina iš *-añ . 5. Vienaskaitos įnagininko galūnė yra -u = [ọ], pvz.: Weyziek tada kaypo ʃawa rąku Apaʃztałams duna dalyje, lyipdams, idaut wyʃims dalitum ne śikʃztay, yr kaypo rąkoʃy anu, yr rąkoʃy tu, kuryi nu anu jeme duna skielʃtum 8117–19 . kretingiškių tarmėje vienaskaitos įnagininko galūnė -ọ (rnk ~ rank, trobọ ~ tróba) kildintina iš *- < *-n <*-n. tyrimas atskleidė, kad moteriškojo linksniavimo daiktavardžių vienaskaitos įnagininko galūnė sutampa su vyriškojo linksniavimo tipo o kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko galūne -ọ < *-ō (Vaičiakauskytė 2001: 121). taigi jau Ziwato tarmėje buvo sutapę daiktavardžių o ir ā kamienų vienaskaitos įnagininko formos (dar plg. girdenis, girdenienė 1997: 13). 6. Vienaskaitos inesyvo forma įvairuoja: -o = [uo], -oj, -oy, -ojy, pvz.: Gałwo nu Erʃzkieśiu karunas (y kurę kieturesdeśimtis kartu wiezdays użgawa, tąnkiey ię diełodamy) buwa ronu gylu tukʃtąnte 33211–13; Ale tay Jezus kalbieje apey Bazni ćiy kuna ʃawa, kurʃay trećioy dienoy yʃz numyruśiu atsikiele 11517–18; Jaw ira ćieʃas 10 čia ir toliau pagal Ziwato grafiką ir rašybą laužtiniuose skliaustuose pateikiamos transliteruotos tarmės fonetinės galūnės, kurios nesutampa su teksto rašyba. 56 sonata Vaičiakauskienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII sku binkieties greyta, nes toj adinoj, galieʃma ij atraʃty yr paimty, ʃekrentay nu mynes, jog niekas mums ano ne atims 15726–28; Werkiet debeʃis, werk oray litotas Wietojy raʃos jums aʃzras duotas Werkiet Perkunay, yr Dangaws galibes, Pry Graba Po na 33315–18 . Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos inesyvo forma baigiasi -uo ~ -o(je) (rnko ~ rañko[je], trobo ~ trobõ[je]). tai antrinės kilmės galūnė, kilusi iš senojo lokatyvo *rankāi ir postpozicijos *-én. taigi aptariamosios galūnės raida buvo tokia: *-āi + en > -ājén > -ōjẹ. kaip teigia rosinas (2000: 181), postpoziciniai vietininkai turėjo susiformuoti dar iki *-āi, *-ān arba *-ēi, *-ēn trumpėjimo, kitaip šiandien turėtume tokias formas, kaip *rankaje, *žemena). Vienaskaitos inesyvo formos tapo vienu skiemeniu ilgesnės už kitų linksnių formas, todėl jos morfologiškai trumpėjo. senieji raštai rodo, kad sutrumpėjusių formų jau būta xVi–xVii a. raštuose (Zinkevičius 1980: 192). Ziwato grafikos ir rašybos analizė leidžia teigti, kad autentiška vienaskaitos inesyvo fleksija laikytina -uo; (dar plg. girdenis 1996: 221), o kiti kalbamojo linksnio grafiniai variantai yra teksto autoriaus paaukštaitintos lytys (plg. girdenis, girdenienė 1997: 31–32). analizuojamas tekstas rodo, kad xViii a. viduryje kretingiškių aptariamojo kamieno daiktavardžių vienaskaitos inesyvo fleksija jau buvo sutrumpėjusi. 7 . Vienaskaitos šauksmininko galūnė -a, pvz.: O karuna ʃprawedliwaʃtys! 33025 . dabartinėje lyginamojoje tarmėje ā kamieno daiktavardžiai šauksmininko formos faktiškai neturi: ji yra sutapusi su vardininku, skiriasi tik kirčiu (mrg ~ mer g). Šauksmininko fleksija -ă, netekusi savo morfologinės reikšmės, ilgainiui turėjo būti numetama, pvz.: motin, Onut (Zinkevičius 1966: 222; girdenis 1962: 60). tokių „taisyklingų“ vienaskaitos šauksmininko formų be galūnės pasitaiko ir Ziwate, pvz.: motin 6121; żmon 681 . 8 . daugiskaitos vardininko galūnė -as, pvz.: Ale rąkas yr koies jo buwa ʃuryʃztas, yr tare Ponas Jezuʃas Apaʃztałms yʃzryʃzkiet ij teguł waykśćio 1089–11 . daugiskaitos vardininko forma kretingiškių plote baigiasi taip pat -as (rnkas ~ rañkos, trobas ~ tróbos). galūnė -as vestina iš *-ās. tyrimai rodo, kad žemaičių nekirčiuotas -ā labai anksti sutrumpėjo (girdenis 2001: 171; Vaičiakauskytė 2002b: 14). daugiskaitos šauksmininkas iš seno yra sutapęs su daugiskaitos vardininku. Ziwate daugiskaitos vardininko ir šauksmininko formos taip pat sutampa. 9. daugiskaitos kilmininko galūnė yra -u, pvz.: O kada netolyi buwa, ʃzwećiaw ʃe Panna yʃzgyrda trąkʃma anu ieme ant rąku ʃawa Suneli 3519–21; Po kiek dienu paźieg no ju ʃi Elzbieta Zacharioʃiu yr Jona, eje ʃu Juzupu Panna y Nazaretha […] 4017–18 . dabartinėje ŠVŽk tarmėje aptariamojo linksnio galūnė esti arba kirčiuota -u., arba nekirčiuota -u, t. y. sutampa su paliudyta tekste (rnku ~ rañkų, trọbũ . ~ trob). kalbamojo linksnio galūnė kildintina iš *-uñ . 1759 metų Ziwato moteriš kojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 57straipsniai / articles Ziwato vyriškojo ir mišriojo linksniavio tipų daiktavardžių analizė (Vaičiakauskytė 2002a: 223–236; 2002b: 18) leistų teigti, kad aptariamų daiktavardžių kirčiuota kilmininko galūnė dar buvo tariama su nosiniu balsiu (dar plg. aleksandravičius 1963: 102). be to, tokį spėliojimą galėtų pagrįsti įvardžio tu Ziwate daugiskaitos kilmininko forma tun 17410 arba dvigarsio un fakultatyvus vartojimas negalūninėse pozicije, pvz.: Kam munęs ape tay kławʃi, kada munymi netyki, kławskies tun, kuryi mu nęs kławʃe, nes aʃz pataiemnay ne mokiaw nieka 1748–10; apskunstas 18817, skunðes 31410 . 10. daugiskaitos naudininko galūnė yra -oms, pvz.: Yr yʃz kalbynieje iems ne itykiema ju, yr kyitiby śyrdyis, jog ne norieje tykiety źmonoms, kurios regieje ij yʃznu myruʃiu kiełuʃi, tada ʃtroʃawoje anus yr bara 2731–3 . kretingiškių tarmėje šio linksnio galūnė yra -uoms (rnkoms 11 ~ rañkoms, trọboms ~ trobóms) (plg. alminauskis 1931: 92). aptariamosios galūnės balsis pagal tarmės dėsnius diftongizavosi iš -omus, kuri kilo iš senovinės *-āmus. senųjų raštų tyrimai rodo, kad xVi–xVii a. dar buvo vartojami nesutrumpėję naudininkai *šakāmus ‘šakoms’, *rankāmus ‘rankoms’. nesutrumpėjusių naudininko formų šių dienų tarmėse paprastai neaptinkama. dialektologai sutaria, kad trumpieji variantai anksčiausiai įsigalėjo žemaičiuose (plg. Zinkevičius 1966: 232), todėl ir Ziwate visuotinai įsigalėjusios sutrumpėjusios naudininko formos. 11 . daugiskaitos galininkas turi galūnę -as, pvz.: Dieł to kławpuʃis rąkas ʃu dieju ʃi pakarney kałbieje 166–7 . Lyginamojoje tarmėje daugiskaitos galininko forma taip pat -as (rnks ~ ranks, trobs ~ tróbas), kuri sutrumpėjo iš *-s. kai kurie kalbininkai (kazlauskas 1968: 189; Zinkevičius 1980: 195) linkę manyti, kad aptariamojo linksnio fleksija kildintina iš *-ns12. greičiausiai (kaip ir kitų kamienų vardažodžių) daugiskaitos galininko senoji galūnė buvo be n, t. y. *-s, nes kitaip šiandien turėtume: *-ns → -ns → -s → -s → -s . 12. daugiskaitos įnagininko galūnės yra -omis, -oms, pvz.: Aʃz ʃugriawʃiu tą Bażnićiy rąkomis dyrpta, o po tryju dienu paʃtatiʃiu aną nawjy, trymis dienomis 18119–21; Yr pabudyna Pons Diews Juzupa yr Nikodema, kuryi iemy pazwaleny nu Pyłota, ateje ʃu drobinoms<…> 24718 . dabartinėje kretingiškių tarmėje daugiskaitos įnagininko galūnė -uoms (rnkoms ~ rañkoms, trobũoms ~ trobõms). nesutrumpėjusių aptariamojo linksnio formų yra girdėjęs girdenis vienoje dainoje (girdenis, Pabrėža 1998: 20; dar plg. Lka 1991: 66, žemėl. nr. 63). Morfologiškai nepakitusią galūnę geriausiai tarmė11 Šiaurės žemaičių telšiškių tarmėje ā (taip pat ir ā bei ē) kamienų vardažodžių daugiskaitos naudininkas gali turėti įnagininko kirtį bei priegaidę, pvz.: dinũoms ‘dienoms’, mrgũoms ‘mergoms’ (girdenis 1996: 57, 103, 142). 12 dėl šios fleksijos kilmės dar žr. Mažiulis 1970: 311–312. 58 sonata Vaičiakauskienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII je išlaikė i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai (Zinkevičius, 1966, 233; dar plg. Vaičiakauskytė 2002b: 59). galūnė -uomis atsirado iš senovinės lietuvių *-āms, kur -ā kamiengalis ir galūnė *-ms . daugiskaitos įnagininko galūnėje i neteko morfologinės reikšmės ir išnyko – tokiu būdu aptariamojo linksnio forma sutapo su daugiskaitos naudininku. Šiuo metu oksitoninio kirčiavimo galūnė skiriasi nuo naudininko tik priegaide ir su ja susijusiu atitrauktiniu kirčiu13: naudininko formos kirčiuojamos tvirtapradiškai, įnagininko – tvirtagališkai; baritoninio kirčiavimo abu linksniai sutampa (dar žr. aleksandravičius 1963: 105). Ziwatas rodo, jog xViii a. viduryje Pajūrio žemaičiai – kretingiškiai – dar vartojo nesutrumpėjusias daugiskaitos įnagininko formas (sutrumpėjusių formų analizuojamame tekste pasitaikė tik porą kartų). 13. daugiskaitos inesyvo galūnė yra -osy = [uosẹ], pvz.: Jey ne yʃzwiʃiu rąkoʃy jo praduryma wyniu yr ne idieʃiu pyrʃzta muna y wyita wyniu, yr ne ydieʃiu rąkas muna y ʃzona jo, ne itykieʃiu 2719–11 . nesutrumpėjusias vietininko (inesyvo) formas išlaikė tik kai kurie kretingiškiai ir pajūriškiai (girdenis, rosinas 1976: 188–197), o šiaip lyginamojoje tarmėje daugiskaitos vietininko galūnė yra -uos (rnkos ~ rañkos[e], trobũos ~ trobõs[e]); dar plg. (aleksandravičius 1963: 107). daugiskaitos inesyvas buvo vienu skiemeniu ilgesnis už kitas paradigmos formas, todėl linkęs morfologiškai trumpėti. Ziwato analizė leidžia teigti, kad xViii a. viduryje ā kamieno daugiskaitos vietininko (inesyvo) formos dar netrumpėjo. ā kamienas ā kamieno daiktavardžių linksniavimas nėra gausus. didelė dalis yra perėjusi į ē kamieną14. Perėjimo priežastis – nekirčuotoje pozicijoje garsai *-ā , *-an, *-a ir *-ē, *-en yra sutapę į -e, plg. (rosinas 1971: 49). dėl šios priežasties galūninio kirčiavimo daiktavardžiai įgijo šešias homonimines formas, o šakninio kirčiavimo – aštuonias. taigi jau xViii a. viduryje kretingiškių tarmėje vyko moteriškojo linksniavimo daiktavardžių (kaip, beje, ir viso vardažodžio15) neproduktyviųjų kamienų perėjimas į produktyviuosius. 13 tai galima teigti tik su išlyga, nes ā kamieno vardažodžių daugiskaitos naudininkas šiaurės žemaičių tarmėje gali turėti įnagininko kirtį bei priegaidę (girdenis 1996: 57, 103, 142). 14 kai kuriuose kalbotyros darbuose ā ir ē kamienų daiktavardžiai aptariami kartu (aleksandravičius 1963: 101–116; Šiliauskaitė 1991). čia ē kamieno daiktavardžiai aptariami atskirai. 15 Plačiau apie Ziwato tarmės vardažodžio neproduktyviųjų kamienų perėjimą į produktyviuosius žr. Vaičiakauskytė 2002a: 223–236; Vaičiakauskienė 2005: 91–99. 1759 metų Ziwato moteriš kojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 59straipsniai / articles Vienaskaita daugiskaita V . dwaʃe 5520, poni 1817 ~ dvsè, ponì V. duśies 5417 ~ dũ .šes K . dwaʃes 1519, ponios 24712 ~ dv.ses, k. dwaʃiu 8525 ~ dv.u poũos n. dwaʃey 1714, duśiey 4424 ~ dvsê . n. dwaʃioms 24228 ~ dvoms g. dwaʃy 1111 ~ dv.sẹ g. dwaʃes 19017 ~ dvsès Įn. dwaʃy 1910 ~ dvs Įn. kojomis 5320 ~ kúojomìs Vt . baznicio 224, baźnićioj 7921, dwaʃioy 7710 Vt . kojoʃy VI34 ~ kúojosẹ ~ bažnĩ .o, ~ dvo 16 Š . dwaʃe 23610, poni VII2 ~ dvsè, ponì Š. dwaʃes 24320 ~ dv.ses 1 . Vienaskaitos vardininko galūnės yra -,a = [e], -e ir -i, pvz.: Yr teyp tawa duśie greyta aną atras, iey gieray kaypo Panna ʃzwećiawʃe ano yiʃzkoʃi 5017–18; Daʃy lytie kie te, yr pryʃyweyziekiete, nes dwaʃe kuna yr kawłu ne tur: kayp muni regete turynti 26917–19; Tada atimk zapłota uż ʃawa ćiʃtata, kuri eʃi Aniołams ligi, Tu pati buʃi wa dinta Poni Aniołu 28713–15 . Lyginamojoje tarmėje vienaskaitos vardininko galūnė -ẹ (dvs ~ dvasi, d ~ dali), kuri kilo iš senovinės *-. tarmėje (kaip ir visų šiaurės žemaičių, išskyrus pačius pietinius ir rytinius jų pakraščius) balsis a po minkštojo priebalsio būdamas nekirčiuotas per pareiginį balsį e susiaurėjo iki ẹ. tiesa, juozas aleksandravičius (1963: 109) mano, kad toks a kretingos tarmėje susiaurėjęs iki , bet vargu, ar šis balsis galėjo tiek susiaurėti17 . Ziwato tarmėje, kaip rodo pavyzdžiai, galūnės balsis dar buvo nesusiaurėjęs. Minėti grafiniai vienaskaitos vardininko variantai (išskyrus -i), kaip rodo teksto grafikos analizė, žymi balsį e arba -æ po j . atskirai reikia minėti žodį poni (ponì ~ põni), kurio galūnė -i (Zinkevičius 1966: 223). galūninio -i nepaplatėjimas rodo, kad jis kilo iš *- (būga 1958: 566). tarmių tyrimai rodo, kad ilguosius pralietuvių akūtinių galūnių balsius, taip pat ir *ṓ ir *, sutrumpino visos tarmės. Šiaurės žemaičiai, skirtingai nuo kitų tarmių, *, * nesuplakė su *ǔ, *ǐ arba *ṓ, *, pvz.: vns. vard. gržì ‘graži’, dgs. gal. mšk󰅧s ‘miškus’ (Zinkevičius 1966: 116). Vienaskaitos šauksmininko forma nesiskiria nuo vardininko. 2. Vienaskaitos kilmininkas turi šias galūnes: -es, -os, pvz.: Kałtas taʃay ʃu wadżio tojes, pyktos dwaʃes apʃieʃtas, ʃmerte 18214; Ponas Jezušas uterniky po werbu ne dielos griża y Jeruzalu 1213 . 16 Šiuo metu lyginamojoje tarmėje vartojama forma su ē kamieno galūne, pvz.: dvse ‘dvasė(je)’. 17 čia minėtina, kad atvirasis e kirčiuotoje absoliutinėje galūnėje visai neseniai egzistavo šiaurės žemaičių – Žemaičių kalvarijos ir nevarėnų – apylinkėse, plačiau apie tai žr. girdenis 2000a: 233–236; dar plg. juškaitė, girdenis 1974: 93–94. 66 sonata Vaičiakauskienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII g. dwy dyiny 1061, aby kojy 22414 ~ dv din, b ko Įn. dwym gałwym 31119 ~ dvm glvm 1 . Moteriškojo linksniavimo tipo vardažodžių dviskaitos vardininko ir galininko linksnių galūnė yra -y = [ẹ], pvz.: Yr teyp par dwy dyiny ape tay tilieje, yr tare po tam po dwyiu dyinu ʃawa Mokitynems: Eykiem y żidu żiemy 1061–3; Yr teypo ij yʃztæʃy kaypo ʃtriuna ant Lutnes, dydy wyny aby ʃzwæćiawʃy kojy pry kriżiaws prymuśie 22413–15; Patam ana ʃu uczćiwaʃty pakiele anà: yr teyp ʃiedieje aby ligiey, yr pradieje terp ʃawæs kałbiety dwy źwayzdy Dangaws, Motinas ʃzwætas 206–9 . dabartinėje lyginamojoje tarmėje tiriamojo linksniavimo daiktavardžių dviskaitos vardininko ir galininko formos sutampa su paliudytomis Ziwate (dv žvizd ~ dvì žvaĩgždi). Moteriškosios giminės dviskaitos vardininko ir galininko fleksija -ẹ ~ -i kildintina iš senovinės lietuvių *- (plg. kazlauskas 1968: 130; dar žr. Zinkevičius 1980: 181). 2. dviskaitos kilmininko galūnė yra -u, pvz.: Yr teyp par dwy dyiny ape tay tilieje, yr tare potam po dwyiu dyinu ʃawa Mokitynems: Eykiem y żidu żiemy 1061–3 . dabartinėje kretingiškių tarmėje daiktavardžio dviskaitos kilmininko galūnė taip pat yra -u (dvjũ . bobu ~ dvijũ . bóbų) ir sutampa su aptariamų daiktavardžių daugiskaitos kilmininku. 3. dviskaitos įnagininko galūnė yra -ym = [ẹm], pvz.: Norint wyiny butum ʃweykiy bu wy, kyty ułomny; rąku koju neturiejy; kuprotty, akły, dwym gałwym, kieturiomis ko jomis [...] 31117–20 . dabartinėje ŠVŽk tarmėje dviskaitos įnagininko galūnė taip pat -ẹm (dvm šà km ~ dvi šaki). dėl dviskaitos įnagininko kilmės ir raidos esama įvairių aiškinimų (plg. Mažiulis 1970: 209–218; Zinkevičius 1980: 198). Šiame straipsnyje laikomasi kazlausko hipotezės. taigi senosios dviskaitos įnagininko formų kamiengalis yra vardininko ir galininko galūnė. seniausioji šio linksnio forma turėjo galūnę -ma, galbūt kilusią iš *-m (kazlauskas 1968: 128, 132; dar plg. aleksandravičius 1967: 239; Zinkevičius 1966: 206). Veikiausiai kretingiškių aptariamosios dviskaitos forma yra morfologinės kilmės24 – žemaičiai įnagininko (kaip, beje, ir naudininko) galūnės vokalizmą priderino prie vardininko ir galininko galūnės vokalizmo. baigiant analizuojamo tipo daiktavardžių dviskaitos formų aptarimą galima teigti, kad Ziwato laikais, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, jau buvo vartojamos tokios moteriškojo linksniavimo tipo daiktavardžių dviskaitos formos, kokios vartojamos ir šiandien kretingiškių plote (dar plg. aleksandravičius 1963: 104). 24 antanas salys šias kretingiškių dviskaitos formas bandė aiškinti fonetiškai, bet tam prieštarautų moteriškosios giminės vardažodžio galūnės -ẹm kilmė iš *ām; nepavyktų fonetiškai paaiškinti ir tokios formos kaip (dộm) gaidộm ‘(dviem) gaidžiam’, nes junginys *djă žemaičių tarmėje yra supriešakėjęs prieš kalbamųjų dvigarsių siaurėjimą (girdenis 2001: 430). 1759 metų Ziwato moteriš kojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 67straipsniai / articles IŠVaDOS išanalizavus ir palyginus Ziwato tarmės ir ŠVŽk moteriškojo linksniavimo daiktavardžių kamienų paradigmas, galima daryti šias išvadas. 1 . Ziwato tarmės ir ŠVŽk moteriškojo linksniavimo daiktavardžių paradigmų lyginimas atskleidė, kad nuo xViii a. vidurio kretingiškių tarmėje esminių morfologinių pokyčių neįvyko. tarmės morfologijos raida priklauso nuo morfologijos ir fonologijos reiškinių. 2. jau xViii a. viduryje kretingiškių tarmėje vyko moteriškojo linksniavimo daiktavardžių (kaip ir viso vardažodžio) neproduktyviųjų kamienų perėjimas į produktyviuosius. 3. tyrimas atskleidė, kad jau Ziwato tarmėje buvo sutapę daiktavardžių o ir ā kamienų vienaskaitos įnagininko formos. 4. jau xViii a. viduryje kretingiškių tarmėje moteriškojo linksniavimo daiktavardžių vienaskaitos vietininko (inesyvo) formos buvo patyrusios morfologinį trumpėjimą. daugiskaitos formos (kaip, beje, ir vyriškojo linksniavimo) dar netrumpėjo. Šiuo metu sutrumpėjusios kalbamosios lytys būdingos tik kretingos šnektai. 5 . Ziwato analizė rodo, kad moteriškojo linksniavimo daiktavardžių daugiskaitos naudininko formos morfologiškai pakito iki xViii a. vidurio – tekste visuotinai vartojamos sutrumpėjusios lytys. 6 . Ziwato tarmėje moteriškojo linksniavimo daiktavardžių daugiskaitos įnagininko formos nuo naudininko skyrėsi tik galūninio balsio i buvimu. Lyginamojoje tarmėje minėtas formas skiria tik priegaidė ir su ja susijęs atitrauktinis kirtis. 7. kaip rodo Ziwato analizė, xViii a. viduryje kretingiškių tarmėje ē kamieno daiktavardžių fleksija -es < *-ēs dar skyrėsi nuo galūnės -ẹs < *-s, plg.: meyles 3312 < *-ēs ‘meilės’ ir ugnys 904 < *-s ‘ugnies’. 8. nagrinėjamame tekste dviskaitos formos retos, bet dėsningos. Ziwato laikais, kaip rodo pateikti pavyzdžiai, jau buvo vartojamos tokios moteriškojo linksniavimo tipo daiktavardžių dviskaitos formos, kokios vartojamos ir šiandien kretingiškių plote. LiteratŪra aleksandravičius juoza s 1963: kretingos tarmės daiktavardžio kaitybos ypatybės ir galūnių raida. – Kalbotyra 9, 101–117. alminauskis k., 1931: Vyskupo a. baranausko laiškai hugo weberiui. – Archivum Philologicum 2, 68–116. bazinys r. 1995: 1759 metų „Ziwato“ veiksmažodis ir jo formos (bakalauro darbas). Vilniaus universitetas. 68 sonata Vaičiakauskienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII būga kazimieras 1958: Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. būga kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3. Vilnius: Valstybinė polit. ir moksl. lit. leidykla. girdenis aleksas 1962: Tirkšlių tarmės morfologija ir žodžių daryba (rankraštis). girdenis aleksas 1996: Taip šneka tirkšliškiai. Vilnius: Mokslo ir encikopedijų leidykla. girdenis aleksas 2000a: Kalbotyros darbai 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. girdenis aleksas 2000b: Kalbotyros darbai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. girdenis aleksas 2001: Kalbotyros darbai 3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. girdenis aleksas, rosinas alb er tas 1976: keletas samprotavimų dialektologinės fonetikos klausimais. – Baltistica 12(2), 188–197. girdenis aleksas, girdenienė danutė 1997: 1759 metų „Ziwato“ indeksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. girdenis aleksas, skirmantas Petras 1998: 1759 metų „Ziwatas“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. girdenis aleksas, Pabrėža juozas 1998: Žemaičių rašyba. Vilnius–Šiauliai. grinaveckis Vladas 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis. juškaitė t., girdenis aleksas 1974: tas pats ir nevarėnuose. – Kalbotyra 25(1), 93–94. kazlauskas jonas 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. kazlauskas jonas 1958: Lietuvių kalbos i-kamieno daiktavardžių vienaskaitos įnagininko ir vietininko formų kilmės klausimu. – Kalbotyra 1, 51–67. kazlauskas jonas 1959: daiktavardžių ()u linksniavimo nykimas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 17–45. kazlauskas jonas 1963a: archajiškos priebalsinio kamieno linksnių formos. – Kalbotyra 6, 333–334. kazlauskas jonas 1963b: dėl lietuvių kalbos vardažodžio kirčiavimo sistemos raidos. – Kalbotyra 7, 171–181. LKa II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika. Vilnius: Mokslas, 1982. LKa III – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija. Vilnius: Mokslas, 1991. Mažiulis Vytautas 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai. Vilnius: Mintis. Palionis jonas 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius: Mokslas. 1759 metų Ziwato moteriš kojo linksniavimo daiktavardžiai ir jų raida 69straipsniai / articles Palionis jonas 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. rinkauskienė regina 1999: Rytų aukštaičių uteniškių vardažodis: dabartinė padėtis ir istorinė raida (daktaro disertacija). Vilniaus pedagoginis universitetas. rosinas alber tas 1971: Šaukėnų šnektos ā, ē ir i kamieno daiktavardžiai. – Kalbotyra 23(1), 49–54. rosinas albertas 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida. Vilnius: Vilniaus universitetas. rosinas albertas 2000: inesyvo ir adesyvo kilmės ir raidos klausimu. – Baltistica 34(2), 173–183. subačius giedrius 1998: Žemaičių bendrinės kalbos idėjos: XIX amžiaus pradžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Šiliauskaitė r. 1991: 1759 metų „Ziwato“ daiktavardžių linksniavimo sistema (diplominis darbas). Vilniaus universitetas. Vaičiakauskytė sonata 2001: 1759 metų „Ziwato“ o, io, iio kamienų daiktavardžiai ir jų raida. – Kalbotyra 50(1), 119–133. Vaičiakauskytė sonata 2002a: 1759 „Ziwato“ i ir priebalsinio kamieno daiktavardžiai ir jų raida. – Baltistica 36(2), 223–236. Vaičiakauskytė sonata 2002b: 1759 metų „Ziwato“ vardažodžio linksniavimo sistema (daktaro disertacija). Vilniaus pedagoginis universitetas. Vaičiakauskienė sonata 2005: 1759 metų „Ziwato“ u ir iu kamieno daiktavardžiai ir jų raida. – Acta linguistica lithuanica 53, 91–99. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1. Vilnius: Mokslas. nouns of feminine-type declension in the Ziwato of 1759 and the Morphological development of those nouns suMMary the aim of the article was to research and describe the development of the feminine-type noun declension, with emphasis on the Ziwato of 1759, the written record of the 18th century northern Zemaiciai of kretinga dialect. there are three kinds of stem identified in the feminine-type declension – ā and ā stems, and also ē stem in the Ziwato dialect. the first two 70 sonata Vaičiakauskienė acta Linguistica Lithuanica LXVIII of the three stems are very much alike, the only difference being the palatalized consonant in the immediate post-stem position. as the present research proves, a very close similarity can be observed between the stems ā and ē in the Zemaiciai dialect. the research presents an accurate and consistently carried out analysis of the aforementioned noun stems in terms of the study of their declension paradigms, and the obtained data were compared with the data of the present-day use in the northern Zemaiciai of kretinga dialect. with the help of the method of inner reconstruction, the following points were disclosed and given solid grounding: the origin of noun inflections, some processes in the historical development of proper names, causes and motives for change. the method of comparative study enabled us to present the reconstructed morphology of nouns of the feminine-type declension in the northern Zemaiciai of kretinga dialect of the mid-eighteenth century. the thorough study and the subsequent analysis carried out provide sufficient grounds to state that that singular locative case forms of the feminine-type declension in the northern Zemaiciai of kretinga dialect in the 18th century had already undergone the processes of morphological reduction. although the forms of plural locative cases had not as yet been reduced. in the present-day use, reduced forms of this kind are typical only of the sub-dialect of kretinga. the comparative study of the data of the Ziwato dialect and of the northern Zemaiciai of kretinga dialect revealed that in the Ziwato dialect, in the nouns under discussion, the stems of the plural instrumental case and dative case forms differed only in the presence of the final vowel i. in the present-day dialect of kretinga, in the feminine-type declension, these noun forms are differentiated only by the tonic accent and, related to it, the fronting of the stress shift. thus, it is evident that the plural dative forms in the Ziwato dialect had already been morphologically reduced. with reference to the nouns of the ē stem, it should be noted that the inflection of the nouns of the ē stem speaks for the fact that in the mid-18th century, in the dialect of kretinga, the inflection -es < *-ēs still differed from the inflection -ẹs < *-s, cf.: meyles 3312 < *-ēs ‘meilės’ and ugnys 904 < *-s ‘ugnies’. Įteikta 2012 m. rugpjūčio 2 d. sonata Vaičiakauskienė Lietuvos edukologijos universitetas Taraso Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, Lietuva [email protected]