Rytų baltų fitonimo „avietė“ („rubus“) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika

ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, etimologija. RYTŲ BALTŲ FITONIMO AVIETĖ (RUBUS) MORFOLOGINĖ RAIDA IR ETIMOLOGINIŲ SĄSAJŲ PROBLEMATIKA East Baltic names of the raspberry (Rubus): morphological analysis, retrieval of the etymological links of the phytonym ANOTACIJA Straipsnyje analizuojama rytų baltų kalbų fitonimo avietė (Rubus) daryba, kritiškai vertinama lingvistinė lie. avietė 2, dial. avietė 3b, avietė 1, avietė 2, avietė 3a, la. avene etimologija, grįsta zooniminės konotacijos leksemų sąsaja. Be detalizuotos latvių kalbos avietės pavadinimų morfologinių variantų struktūrinės sklaidos, pateikiami lie. dial. aš(v)óklė, ašóklis, ašóklė, vašóklis, vaišóklis, vaišókšlis, vaišúoklis; lie. (dial.) vaivóras, dial. vąvóras, vavóras, la. (dial.) vài̯vari(2), vaivāri, vai̯vāriņi, vàivàriņi, vaivariņas, sintagmos la. dial. àitu uôgas kilmės aprašai. ANNOTATION The article deals with derivation and development peculiarities of the East Baltic names of the phytonym Rubus. Due to the present zoonymic argumentation of origin of the phytonym, latter-day etymological evaluation of the Lith. aviẽtė 2, dial. avietė 3b, avéte 1, avietė 2, avietė 3a, Latv. avene is criticized. Besides the derivational analysis of lexemes of the multiform Latvian phytonym Rubus, etymological research of the apparent morphological or semantic equivalents of Lith. dial. aš(v)óklė, ašóklis, ašóklė, vašóklis, vaišóklis, vaišókšlis, vaišúoklis, Latv. dial. àitu uôgas is also presented. ESMINIAI ŽODŽIAI: fitonimas; Rubus; Ribes rubrum; Vaccinium uliginasum, myrtillus, uliginosum. KEYWORDS: phytonym; Rubus; Ribes rubrum; Vaccinium uliginasum, myrtillus, uliginosum. Straipsniai / Articles 63 ROLANDAS KREGŽDYS 0. ĮVADAS Lie. aviētė 2, dial. avietē 3b, avētė 1, avētė 2, avētė 3a (su ie > ē monoftongi-zacija žemaičių dialektiniame plote [žr. Zinkevičius 1966: 86])¹ ‘krūminis augalas saldžiomis uogomis (Rubus); jo uoga’ (LKŽe), priskiriamų vėlyviesiems rytų baltų prokalbės veldiniams (plg. Zinkevičius 1984: 336, 1987: 152), kilmę Ernstas Fraenkelis (LEW 28), remdamasis ankstesniais baltistų veikalais (plg. Būga II 20; ME I 232), grindžia, pasitelkdamas z o o n i m i n ę r e i k š m i n ę k o n o – t a c i j ą suponuojančiu bei darybiškai panašiu (t. y. vediniu) lie. dial. aš(v)óklė ‘serbentas’ (← subst. lie. ašva ‘kumelė; didesnė kumelė; didesnė veislinė kumelė’ [LKŽe])¹, t. y. veda šį fitonimą iš subst. lie. avis 4 ‘gyvulys, laikomas vilnoms, mėsai (kitur ir pienui) ir kt.’ (DLKŽ⁵), o la. (dial.) avene, -es ‘avietė, -ės; aviečių krūmas su vaisiais’ – iš subst. la. avs ‘avis’ (ME I 232). Tokia šių fitonimų etimologinė raida postuluojama ir naujausiuose lietuvių kalbos žodžių kilmės veikaluose (LEŽ 38; ALEW). Minėtas lie. aviētė, avietē ir la. avene, -es kilmės aiškinimas, matyt, priskirtinas liaudies etimologijai (plg. la. dial. àitu uôgas ‘avietės resp. avių uogos’² Valka [LVDA 74]), lėmė kvazietimologinių interpretacijų radimąsi, plg.: 1) Václavo Macheko (1961: 346) svarstymą apie šio fitonimo ir gauruoto gyvulio – avies sąsajas, dėl neva prinokusios avietės paviršiaus panašumo su šio gyvūno vilnų sruogomis (dar žr. LEŽDB); 2) Wojciecho Smoczyńskio (LEŽ 38) aiškinimą, neva aviečių uogos yra panašios į aveles; 3) Konstantino Karulio (LEV I: 93), matyt, besirėmusio germanistų identišku teiginiu apie v. Himbeere ‘avietė’ (dėl jo žr. toliau) elnių šeimos žinduolio „danielius“ motyvacija (plg. Hermodsson 1990: 79), rekonstruojamą zooniminę šio augalo konotaciją, argumentuojamą avietės lapų – mėgstamo avių ėdesio referentu. Zooniminei žodžio kilmės hipotezei rastis, matyt, įtakos turėjo visai kito darybos modelio³ vokiečių kalbos tatpuruṣa tipo tokios pat semantinės raiškos kompo- 1 Kai kurie tyrėjai lie. dial. aš(v)óklė mėgina sieti su lie. ašvōnės 1 (sm.), ašvōnēys 3ᵇ ‘darbinis arklys’ (LKŽe) (plačiau žr. Wodtko, Irslinger, Schneider 2008: 233). 2 T. y. reflektuojama pseudoetimologinė sintagma, suponuota homonimų la. dial. aviētenes ‘avietes’ Bilska (LVDA 74) ↔ la. avutiņa, avutiņa ‘avelė’ (ME I 232), dar plg. la. dial. avetene ‘avietė’ Mazsalaca ↔ la. dial. avetēna ‘avelė’ Rucava (EH I: 190). 3 T. y. ne vedinių, bet dūrinių, plg. Kazimiero Būgos (RR II 20) nurodomą fitonimo lie. ašvōklė ‘serbentas’ morfologinį alternantą v. Bocksbeere ‘juodasis serbentas (Ribes nigrum)’ resp. „ožio uoga“, o pastarojo etiologija vienų grįsta odoronimine motyvacija (pavyzdžiui, Richardas Loewe [1913: 131] teigia juodųjų serbentų krūmo dvokiantį kvapą esantį panašų į ožio smarvę), kitų aiškinama vėlyva senųjų struktūrinių elementų kaita, nulemta liaudies etimologijos (plačiau žr. Prokosch 1916: 292–293). 64 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika zitas v. Himbeere ‘danieliaus uoga resp. avietė (Rubus idaeus)’ < v. Hinde ‘danielius (Cercus dama); danieliaus patelė’ + v. Beere ‘uoga’ (Frisch 1741: 454; Kluge 2002: 412), kurio motyvacija4 siejama su šio gyvūno ragais (Loewe 1913: 131, 161). Tenka apgailestauti, kad zooniminės konotacijos fitonimų kompozitų struktūrą nagrinėję tyrėjai neatkreipė dėmesio į gana svarbų lietuvių dialektizmams būdingą p e j o r a t y v i n į r e i k š m i n į a t s p a l v į, jei vienas jo sandų reflektuoja gyvūno įvardijimą: lie. dial. kačuoġe 1 ‘(bot.) avietė katuogė (Rubus saxatilis); jos uoga’ ↔ subst. lie. katė 4, kātė 2 ‘(zool.) naminis gyvulys iš plėšriųjų šeimos (Felis domestica)’ / lie. dial. šūnuogė 1 ‘(bot.) katuogė (Rubus saxatilis); katuogės uoga’ ↔ subst. lie. šuo, šuva 4 ‘(zool.) gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.’ (LKŽe) ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. Gritėnienė 2006: 133) – šio augalo uogos nėra renkamos ir naudojamos maistui, mat yra rūgščios ir kaulingos (Gritėnienė 2006: 134). Pabrėžtina, kad be zooniminio sando, tokia reikšmė aptariamam fitonimui nėra būdinga resp. reflektuojamas virtualusis referentas „avietė“, plg. la. dial. aveņuogas2, avēņuogas2 ‘avietės’, vartojamus Vidžemėje, Kuržemėje ir Žiemgalijoje, Naukšėnuose užfiksuotą la. dial. avesenuogas ‘t. p.’ (LVDA 73 [žr. toliau]). Taigi toks aiškinimas yra kontradikcinis semantinės nurodytų rytų baltų fitonimų raiškos, reflektuojančios virtualųjį denotatą „uoga“, be pejoratyvinės konotacijos, aspektu. Morfologinis, neva darbybinio lie. avietė, avietė atitikmens (resp. vedinio), iki šiol semantiškai nemotyvuoto lie. dial. aš(v)óklė ‘serbentas’, statusas (dar žr. ALEW), spėtina, yra visai kitoks, nei mėginama aiškinti iki šiol (plg. Blažek 2010: 14), t. y. jis grįstinas referento struktūriniais ypatumais, o ne zoonimine motyvacija. Galima atsargiai spėti, kad lie. dial. ašóklis 1 ‘(bot.) vašoklis, serbentas (krūmas ir uoga) (Ribes rubrum)’ (LKŽe) / lie. dial. ašóklė5 1 ‘t. p.’ ↔ lie. dial. ašvóklis 1 ‘t. p.’ / lie. ašóklė 2 ‘t. p.’ in lie. dial. ašvóklė ‘t. p.’ (su sporadiniu epenteziniu resp. neetimologiniu antruoju -š-) vestinas, priešingai Kazimiero Būgos (RR II 20) spėjimui (žr. anksčiau), iš lie. vašóklis 1 ‘(bot.) serbentas su raudonomis, gelsvomis ar juodomis uogomis (Ribes); šio vaiskrūmio uoga; raudonasis serbentas (Ribes rubrum); šio vaiskrūmio uoga’ (LKŽe) < subst. lie. vãžas 4 ‘kablys (ppr. ant karties, vielos ar grandinės) katiliui pakabinti, verdant ant ugniakuro ar kamine; šulinio svirties kartis su kabliu kibirui užkabinti; gembė, vagis; dvišakas pagalys, medinis kablys pančiams ir virvėms vyti; varveklis ir kt.’ (LKŽe), reflektuojantis referentą ‘pagalys / kartis su kabliu ↔ tai, kas kabo nusviręs, lyg 4 Ji argumentuojama liaudies etimologijai būdinga faktografija (plačiau žr. Hermodsson 1990: 82–83). 5 Su pradžios v- afereze dėl lyties *vašvoklis (su antriniu -v-) [plg. Zinkevičius 1966: 199] ↔ *(v-)ašvoklis analogiško proceso – šios lyties v- nykimas dėsningas dėl dviejų v...v (plg. Endzelīns 1961: 7; ME IV 654–655) ir dialektinių ypatumų bei pirmojo sando pamatinio žodžio pradžios v- kitimo tendencijų (plg. Zinkevičius 1966: 177–178) – morfologinio išlyginimo. Straipsniai / Articles 65 ROLANDAS KREGŽDYS pagalys; pagalys / kartis, ant kurios kažkas prikabinta’ + (antrinis) suff. lie. -öklių- (dėl jo žr. Skardžius I 198). Vadinasi, šis fitonimas galėtų būti priskiriamas asociatyvams, jo semantinė konotacija motyvuotina serbentų uoginių kekių, svyrančių žemyn nuo krūmo šakų lyg karčių ar pagaliukų, aplipusių uogomis, forma. Be šaknies vaš-, lietuvių kalbos šnektose vartojami tos pačios kilmės šaknies vaiš- (← lie. dial. vaišas 4 ‘šiaip kablys ar įrankis su kabliu’ [LKŽe]) vediniai, plg. lie. dial. vaišōklis 1 ‘raudonasis serbentas (Ribes rubrum); šio vaiskrūmio uoga’ / lie. dial. vaišvuokliai ‘t. p.’ ↔ lie. dial. vaišōkšlis 1 ‘t. p.’ // lie. dial. vaišvōklis 1 ‘raudonasis serbentas (Ribes rubrum); šio vaiskrūmio uoga’ ↔ lie. dial. vaišvōkšlis 1 ‘t. p.’ (LKŽe), suponuojantys šio fitonimo hipernormalizmų (apie juos plačiau žr. Vitkauskas 1994: 107tt.; Urbutis 1998: 55, 2009: 146, 241; Kabašinskaitė 1998: 50) darbybinę grupę. Fitonimo forma su šaknies -ą- (resp. tautosilabiniu *an, plg. lie. dial. vanšas ‘vašas’ [LEW 1207]), matyt, nunyko dėl hipernormalizmų fonetinių variantų gausos (kai kuriose žemaičių šnektose ir dėl ą > ǭ, ū kitimo – dėl jo nyko ir žodžio pradžios v- [žr. Zinkevičius 1966: 178; LEW ibd.]), lėmusios pirminio darbybinio pamato semantinę neutralizaciją, ilgainiui galėjusią implikuoti liaudies etimologinę sąsają su verb. lie. vešėti, vėša (vėši, -ėja), -ėjo ‘gerai augti, tarpti ir kt.’ ~ subst. lie. dial. veša 4 ‘vešlumas, geras augimas’ (↔ subst. lie. vašà 4 ‘vešėjimas, tar pimas, augimas ir kt.’ [LKŽe]) (plg. Kabašinskaitė 1998: 32), t. y. e veiksmažodžio (ir daiktavardžio) eilės darbybinio elemento radimasis galėjo suponuoti -ą- (< an) eliminaciją (plg. Urbutis 1981: 102), plg. subst. lie. dial. ešōklė 2 (ppr. pl.) ‘(bot.) vašoklis, serbentas (krūmas ir uoga) (Ribes rubrum)’ (LKŽe). 1. LATVIŲ KALBOS AVIETĖS PAVADINIMŲ MORFOLOGINIŲ VARIANTŲ STRUKTŪRINĖ SKLAIDA Lie. avietė, avietė (dial. avėtė, avėtė, avietė) kilmė negali būti aiškinama skyrium nuo latvių kalbos dialektinių kontaminantų, refektuojančių šaknį aiv-6, plg. la. dial. aiviėkstenes Vecpiebalga (LVDA 72; dar žr. ME I 14) ← (*aiv-iet-es ‘avietės’, plg. la. dial. aviėtes ir kt. [žr. toliau]) *aiv- + suff. -iet- (žr. Endzelīns 1951: 389) dėl kontaminacijos su: 1. la. (dial.) av-enes ‘avietės’ (su suff. la. -enes [žr. Endzelīns 6 Zooniminės motyvacijos šalininkai, matyt, ją būtų linkę kildinti iš la. àita ‘avis’ (ME I 14), tačiau lytis su šaknies dantiniu baigmeniu -t- nėra užfiksuota. 66 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika 1951: 298]) ir šių dviejų kontaminantų 1a. la. dial. aviētenes (aviētenes, aviētenes, aviētenes2 [LVDA 74]); 2. la. dial. aviškes ‘t. p.’ (~ la. dial. aviškas [LVDA 74]) su suff. la. -išk-ē- (< -iškiō- [plg. Endzelīns 1951: 365–368] ir la. dial. aviškas [LVDA ibd.] -šk- > -šk- [žr. Endzelīns 1951: 186, 367; apie vieną šio kitimo etiologijos aiškinimą žr. Rudzīte 1993: 338]), 2a. la. dial. avīkšas ‘t. p.’ (← la. dial. av-ie-kšas [LVDA 73] resp. -ie- > -ī- [plačiau žr. Endzelīns 1951: 137–138; Rudzīte 1993: 243], reflektuojančiu struktūrinių elementų -šk- > -kš- metatezę [plg. Endzelīns 1951: 234; žr. I.2.1. tipą; dar žr. ME III 524–525 (s. v. riksis)]), t. y. išskirtini 3 pagrindiniai latvių bendrinės kalbos ir jos dialektų fitonimo „avietė“, kuriam itin būdingi fonomorfologiniai kitimai, šaknų la. av- / aiv- darybos modeliai (dar žr. schema): I. suff. la. -iet vediniai, plg. ē kam. (fem.): aviētes, aviētes, aviētes2, avietes2 / avītes (su -ī- < -ie- [žr. I.1.2. tipą]) (LVDA 74); įō kam. (masc.) (s.) la. (dial.) avieši (ME I 232; LVDA 74) (< la. *avietīs [žr. I.2.1.1. tipą] ~ lie. dial. avietỹs3 [sm.] ‘krūminis augalas saldžiomis uogomis (Rubus); jo uoga’ [LKŽe]) > ē / iā kam. (fem.) la. dial. aviečas2, aviečes Žemgaloje (LVDA 73) su -tj- > -č- (žr. Rudzīte 1993: 288) ir jo variantai (kontaminantai): I.1. suff. la. -iet- + suff. la. -ene, plg. la. dial. aviētenes, avietenes, aviētenes2, avietenes / avitenes su -ie- > -ī- > -ī- kaitomis (LVDA 74; žr. I.1.2. tipą); I.1.1. suff. la. dial. -et- (< suff. la. -iet- [LVDA 73]) + suff. la. -ene, plg. la. dial. avetenes (LVDA 73); I.1.1.1. su struktūrinio elemento pirmojo -e- absorbcija, plg. la. dial. avtene (ME I 232; LVDA 74) ← la. dial. av-e-tene(s) (žr. I.1.1. tipą); I.1.1.2. su struktūrinio elemento -iet- absorbcija, plg. la. av(iet)enes (ME I 230); I.1.2. suff. la. dial. -īt- (< suff. la. -iet- [plg. Rudzīte 1993: 243]) + suff. la. -ene, plg. la. dial. avitenes (LVDA 74) su -ī- < -ī- kaita (plg. Rudzīte 1993: 128); I.2. suff. la. -iet- + III tipo suff. la. dial. -išk- (> -išk- [žr. anksčiau]), plg. la. dial. aviēskas, aviēškas, aviēskas2 / aviēški (LVDA 74) / aveškas (su -e- < -ie- [LVDA 73]) su -ti- absorbcija (resp. *av-ie-[ti]-škī); I.2.1. suff. la. -iet- + metatezinis (dėl -ti- absorbcijos [žr. I.2. tipą]) -kš- (< -šk- [žr. anksčiau]), plg. la. dial. àiviēkšas2, àiviēkšas2 / aviēkšas, aviēkšas, aviēkšas2, aviēkšas, aviēkšas2, aviēkšes, aviēkšes2, aviēkši, aviēkši2 / la. dial. avēkša, avēkšas [ME I 232; LVDA 73] su -e- < ie- [žr. I.1.1. tipą]) / la. dial. àivīkšas2, avīkšas, avīkšas (LVDA 74) su -ī- < -ie- (plg. I.1.2. tipą); I.2.1.1. su nunykusiu -k-, plg. la. dial. aviēšas, aviēšas2 / aviēši, aviēši2, avīši2 [< su -ī- < -ie- (žr. I.1.2. tipą)] [LVDA 73, 74] ← aviē-k-šas, aviē-k-šas2 / aviē-k-ši, aviē-k-ši2 [žr. I.2.1., I.2.2.1. tipus; plg. Endzelīns 1951: 224–226, 230tt.; Rudzīte 1993: 338, 354]; tiesa, Jānis Endzelīnas (1951: 389) la. avieši (masc.) sieja su lie. aviečiai (pl. masc.), t. y. suponuojama prala. *aveitjō- ‘avietė’ (masc.), nors minėtos Straipsniai / Articles 67 ROLANDAS KREGŽDYS formos su –k- ir be jo vartojamos gretimai, plg. la. dial. aviēkši Malta ↔ aviēši Kaunata (LVDA 73, 74); todėl galima spėti buvus 2-ų homofonų: la. aviēši, minimo ir senuosiuose raštuose (plg. Aweeschi Madbeern XVI 325 [Fennell 1989: 10]), su antriniu suff. la. –ietiō-, ir dialektinio darinio su absorbuotu –k- resp. la. dial. avie(k)ši (žr. I.2.1. tipą); I.2.1.2. su struktūrinių elementų –kš- > –ž- kaita (dėl jos plačiau žr. Endzelīns 1951: 251), plg. la. dial. aviēžas (LVDA 74) ← aviē-kš-as (žr. I.2.1 tipą); I.2.1.3. su epenteziniu resp. neetimologiniu –r-, plg. la. dial. aviērkšas, aviīrkšas (su –ī- < –ī- < –ie- kaitomis [žr. I.2.1. tipą]) (LVDA 73, 74); I.2.2. suff. la. –iet- (> –īt- [su –t- ir –k- transpozicija ir / arba –t- absorbcija]) + suff. la. –iskō- + suff. la. –ene (dėl tripleksinio afikso struktūravimo dar žr. Ambrazas 1993: 184), t. y. la. dial. āiviekštenes, àiviekštenes, àiviekštenes², àiviekštenes², àiviekštenes² / aviēkstenes, aviēkstenes, aviēkstenes, aviēkstenes², aviēkstenes / avīks-tenes, avīks tenes² // àivēkstines², àivēkstines² / aviēkstines, aviēkstines, aviēkstines² / avēkšēnes, avīkšines (LVDA 72, 73, 74) su suff. –ine < –ene (žr. Endzelīns 1951: 300; žr. II.1. tipą) ir –ie- > –ī- / –ie- > –e- bei –šk- > –šk- kaitomis (todėl ir š < s [plg. Rudzīte 1993: 291]) ← la. dial. aviētenes ir kt. / avītenes (žr. I.1., I.1.2. tipus), kontaminuojant su I.2.1. tipo leksemomis; I.2.2.1. su struktūriniu elementu –šḳ- (< –stj- [plačiau žr. Endzelīns 1951: 178–179; Rudzīte 1993: 286, 308]), plg. la. dial. aviēkškenes (LVDA 73) ← la. dial. aviēkstenes (žr. I.2.2. tipą) su –kšk- pagal analogiją su la. dial. (gen. pl.) ? *aviek-šku (plg. Rudzīte 1993: 309) ← la. dial. aviēkstes, aviēkstes, aviēkstes, aviēkstes² (žr. I.2.2.4.c. tipą); I.2.2.2. su struktūrinio elemento –k- absorbcija, plg. la. dial. àiviēstenes² / aviēstenes², aviēstenes ← la. dial. aviē-k-stenes² (LVDA 73); I.2.2.3. su struktūrinių elementų –k-, –t- absorbcija ir šaknies –e- < –ie- (žr. I.1.1. tipą) kaita arba be jos, plg. la. dial. avēsenes, avēsenes, avēsenes², avēsenes / avīēsenes, aviēsenes, aviēsenes², aviēsenes, aviēsenes² / aviēsenes, aviēsenes², avisenes (su –ī- < –ī- < –ie- kaitomis) (ME I: 232; LVDA 73, 74) ← la. dial. av-ie-k-s-t-enes (žr. I.2.2. tipą); I.2.2.4. su struktūrinio elemento –ne- absorbcija: a) I.2.2.3. tipo darinių, plg. la. dial. aviēses, aviēses², aviēses² ← la. dial. avies-en-es (žr. I.2.2.3. tipą); b) I.2.2.1. tipo darinių, plg. la. dial. avēkšḳes (LVDA 73) su –e- < –ie- (žr. I.1.1. tipą) ← la. dial. aviēkšḳe-ne-s (žr. I.2.2.1. tipą); c) I.2.2. tipo darinių, plg. la. dial. àiviēkstes², àiviēkstes², àivīkstes² / aviēkstes, aviēkstes, aviēkstes, aviēkstes² (LVDA 72, 73) ← la. dial. àiviēkst-en-es, àiviēkst-en-es² / aviēkst-en-es, aviēkst-en-es, aviēkst-en-es, aviēkst-en-es² (žr. I.2.2. tipą); I.2.2.5. su struktūrinio elemento –e- absorbcija: a) I.2.2.3. tipo darinių, plg. la. dial. aviesnes² ← la. dial. avies-e-nes (žr. I.2.2.3. tipą); b) I.2.2. tipo darinių, plg. la. dial. aviēkšnes (Apv) ↔ la. dial. avekšenes (žr. I.2.2. tipą); 68 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika S C H E M A. Latvių fitonimo „avietė“ darybinių elementų ir fonotaktinių grandžių kaitų sklaida I.2.2.6. su regressive struktūrinio elemento -t- > -n- disimiliacija, plg. la. aviesnenes, avieksnenes (Lange 1773: 44; LVDA 74) ← la. dial. aviès-t-enes2 ← la. dial. avieks-t-enes (dar žr. I.2.2.2. tipą); I.2.2.7. su struktūrinių elementų -t- / -te- absorbcija, plg. la. dial. àviėkšines2 (LVDA 73) ← la. dial. àiviėks-t-ines2, àiviėks-t-ines2; la. dial. aviėksenes, aviėksenes (LVDA ibd.) ← la. dial. aviėks-t-enes; la. dial. aviėksnes (LVDA ibd.) ← la. dial. aviėks-te-nes; la. dial. aviėksnes (LVDA ibd.) ← la. dial. aviėks-te-nes (žr. I.2.2. tipą); II. suff. la. -ene vediniai, plg. ē kam. la. (dial.) avenes (fem.), aveņi (masc.) (LVDA 73) ir jo kontaminaciniai variantai su suff. -iet- (žr. anksčiau): II.1. su suff. -ene > -ine kaita, plg. la. dial. avines (LVDA 74; žr. I.2.2. tipą); III. suff. -iškē vediniai (apie suff. la. -iškō-, -iški̇̄ō- [< *-iškjō-] dar žr. Ambrazas 2000: 183), plg. la. dial. aviškas (su -šk- < -šḳ- [ME I 232]), aviškes, aviškas (LVDA 74); manyti, kad šios lytys galėtų būti vedamos iš la. dial. aviėškas, aviėškas, aviėškas2 / aviėški (žr. I.2. tipą) resp. suponuoti seką: av-ī-škas ← *av-ī-škas ← *av-ie-škas (žr. I.1.2., I.2.2. tipus), matyt, negalima dėl III.1. tipo pavyzdžių: III.1. su suff. la. dial. -išk- > -ušk- kaita (aukšzemniekų dialektinė ypatybė [žr. Endzelīns 1951: 366]), plg. la. dial. avuoškas (LVDA 74), t. y. -ū-šk- > -ū-šk- (spo- Straipsniai / Articles 69 ROLANDAS KREGŽDYS radinis pailginimas, būdingas Latgalos šnektoms [žr. Breidaks I 371, II 243]) > -uo-šk- (plg. Breidaks II 325); III.1.1. su suff. la. -ene, plg. la. dial. auuoškenes (LVDA 74); III.1.2. su struktūrinio elemento -k- absorbcija, plg. la. dial. avuoši (masc.) resp. Awohschi (Depkin 1704 I: 89) ↔ la. dial. avuõš-k-as (fem.) (žr. III.1. tipą); III.2. su struktūrinio elemento -i- absorbcija, plg. la. dial. aûškenes (← *av-i-šḳ- + suff. la. -ene [ME I 230; LVDA 72]); III.2.1. su epenteziniu -k-, plg. la. dial. aûkškenes (LVDA 73) ← la. dial. aûškenes (tai neįprastas kitimas, mat aukšzemnieku šnektoms būdinga sekos -kšk- 1-ojo arba 2-ojo -k- nykimo tendencija [žr. Rudzīte 1993: 336]); III.2.2. su -šk- (< -šk- [žr. anksčiau]) > -kš- metateze, plg. la. dial. aûkškenes (LVDA 73) ← la. dial. aû-šk-enes (žr. III.2. tipą); III.2.3. su -k- absorbcija, plg. la. dial. aušenes (ME I 230) ← la. dial. aû-k-šenes (žr. III.2.1. tipą). Manyti, kad latvių šnektose šaknies aiv- fitonimo „avietė“ įvardijimai yra inovaciniai resp. traktuotini kaip epentezinio (neetimologinio) -i- refleksijos (plg. lie. dial. mé-i-linkas 1 ‘malūnininkas’ ↔ lie. mėlninkas [–nykas] 1 [< blr. мельник ‘t. p.’] ‘t. p.’ ir kt. [LKŽe]; top. lie. dial. A-i-riógala ↔ top. lie. Ariógala ‘miestelio Raseinių r. pavadinimas’ [Būga III 333; Zinkevičius 1966: 136; Kabašinskaitė 1998: 33–34]) negalima ne tik dėl minėto fonetinio fenomeno pozicinio apribojimo (-i- lietuvių, kaip ir latvių, tarminiuose žodžiuose įterpiamas tarp balsio ir nosinio arba sklandžiojo priebalsio [žr. Zinkevičius ibd.; Endzelīns 1951: 152–153]), bet ir dėl itin menko geografinio paplitimo. Latvių tarmėse lytis su šaknimi aiv- užfiksuota daugelyje Vidžemės bei Latgalos šnektų (žr. LVDA 72–73). Todėl jos istoriškumu abeijoti, matyt, neverėtų. Endzelīnas (1961: 7), mėgindamas nustatyti toponimų ir hidronimų la. aivieks-ta vs. Sāviena, àiviekste² vs., up. Meirāni, eivieksts up. Līvāni (pastarojo ei- < ai- resp. /ai/ su palataliniu elementu į [apie tokį kitimą plačiau žr. DI III1 534; Rudzīte 1993: 241]) kilmę, rekonstruoja prolytę *vai-viekst- ir abejodamas jos pirminę formą nurodo la. viēksta ‘gili upės vieta’ (ME IV 654–655). Tokiu spėjimu, žinoma, galima būtų tikėti be išlygų, jei juo būtų įvardijami tik hidronimai, bet tik toponimas (resp. be vandenvardinio alternanto) la. aivieksta vs. Sāviena gali reflektuoti ir la. dial. àiviekstes2 ‘avietės’ Vīpe (šias šnektas skiria tik Mednių tarminis plotas). Vadinasi, minėtų latvių vandenvardžių denotatas gali būti *‘avietėmis apaugusi, užžėlusi vieta’ (jos dažnai veši upių šlaituose), plg. lie. Avietinė mėš. / b., Avietinė grv., Avietynė mėš. / b. ir kt., kildinamus iš lie. avietė, avietė (LVŽ I 242–243). Jei toks spėjimas teisingas, Endzelīno rekonstruota lytis *vai-viekst- suponuotų pradžios v- aferėzę (apie šį fenomeną plačiau žr. Vanagas 1981: 379). 70 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika 2. ETIMOLOGINĖ RYTŲ BALTŲ FITONIMO RUBUS RAIDA Remiantis įvade ir 1 poskyryje išdėstytais argumentais, galima atsargiai spėti, kad lie. avietė, avietė̃, la. dial. avietes ir kt. (žr. anksčiau) sietini ne su s e m a n t i š k a i d i f e r e n t i n i u z o o n i m u lie. avis, la. avs, bet su f i t o n i m a i s lie. vaivóras 1 ‘(bot.) girtuoklė (Vaccinium uliginasum); jos uoga; mėlynė (Vaccinium myrtillus); juodoji varnaūogė (Empatr um nigrum); vaistinė agurklė (Borrago officinalis)’ / vaivóras 1 ‘(bot.) girtuoklė (Vaccinium uliginasum); jos uoga’ (LKŽe); la. vàivari², vaîvari², vaīvariņi, vàivariņi, vaivariņas ir kt. ‘gailiai (Ledum)’ (ME IV 444–445), pasidarytais iš tos pačios šaknies (v)aiv- / (v)av- su suff. lie. -ora- (apie jį plačiau žr. Skardžius I 307; plg. LEŽ 714) ir suff. la. -ar- (apie jį žr. Endzelīns 1951: 339). Tiesa, iki šiol minėti fitonimai tradiciškai priskiriami reduplikaciniams dariniams (Būga II 323; Skardžius I 24; Endzelīns 1951: 265; Buivydienė 2006: 333), kurių daryba argumentuojama etimologine sąsaja su lie. vaivórykštis 1, vaivorykštis 1 ‘įvairiaspalvė lanko pavidalo juosta, atsirandanti lūžtant saulės spinduliams lietaus lašuose, laumės juosta’ ir kt. (LKŽe), vedamu arba iš balt. dial. *vār- / *ver- ‘žydras, mėlynas’, arba visai kitos konotacijos veiksmažodinės ide. lyties (žr. toliau), plg. lie. voverykštis 1 ‘vaivorykštė’ (LKŽe; Būga II 323; Skardžius I 373, 404). Lyčių *vār- / *ver- rekonstrukciją pagrįstai sukritikavo Endzelīnas (DI III¹ 495–496; dar žr. LEŽDB), teigdamas, kad balsių ā ↔ e kaita sunkiai įrodoma. Todėl jis minėtų lietuvių „šilauogės (Vaccinium uliginosum) resp. girtuoklės“ ir latvių „gailių“ įvardijimų kilmę grindžia neva šiuos augalus vienijančia funkcine atributika resp. svaigulio sukėlimu, t. y. suponuoja reduplikantą la. *vavar- ir lygina su č. uráv orati ‘svirduliuoti, svyrinėti’ < ide. *u̯er- ‘sukti, lenkti’ (dar žr. DI III¹ 494–496; LEW 1185; LEV II 486; Laumane 2005: 236). Deja, šis aiškinimas taip pat kelia abejonių, mat šilauogių funkcinė konotacija nulemta ne šio augalo savybės svaiginti (resp. jų privalgius – svyruoti), bet jo uogų koloristinių ypatybių, plg. Muno ranka lig tiek mėlena kaip tik vaivóras Varn; Mėlynos akys kaip vaivorai linksmai blizgėjo Žem (LKŽe; žr. s. v. vaivóras). Įvardijimas „girtuoklė“ suponuotas lygiai tos pačios užem os – „mėlyna uoga“, mat geriančių žmonių veidas būna papurtęs, pamėlynavęs, plg. Pamėlen uo(ja) (girtuokliai) kaip vaivórai i miršta Rdn (LKŽe; žr. s. v. vaivóras). Dėl šios asociatyvinės konotacijos ir vaivorų bei gailių tos pačios augimo vietos, matyt, pakito ir la. vàivari², vaîvari² ‘gailiai’ (← *‘šila-uogė / girtuoklė’) reikšmė, plg. Vaivóru daug užvalg yk, būsi kaip girtas KIp ← Nu vaivórų vien nepasigersi, kad gailių nebūs arti Trg; Vaivórai yra aptraukti (apsukti) su gailiais Rsn (LKŽe; žr. s. v. vaivóras). Iš tiesų, Būgos (RR II 322) mėginimas susieti lie. vaivóras su lie. vaivorykštis, matyt, yra visiškai teisingas. Tik hipotezės autorius, įžvalgiai paneigęs adj. lie. Straipsniai / Articles 71 ROLANDAS KREGŽDYS vaĩvas, -à 4 ‘šviesus’, adv. lie. vaivai ‘šviesiai’ (LKŽe) istoriškumą resp. suponavęs jo dirbtinio žodžio statusą, neatsižvelgė į galimą trumpinio7 (suformuotą pagal h i p o k o r i s t i k ų d a r y b o s m o d e l i u s8 [dar žr. 7 išn.]) asociatyvo vartoseną, t. y. lie. vaivorykštis, -ė suponuoto trumpinio adj. lie. *vaivas reikšme *‘spalvingas; toks kaip vaivorykštė’ egzistavimą, plg. subst. lie. vovorākis, -ė 2 (smob.) ‘kas žydrų akių’ NdŽ, N, [K], KŽ (LKŽe). Daryti tokią prielaidą galima, remiantis Būgos (ibd.) rekonstruotų balt. dial. *vār- / *ver- ‘žydras, mėlynas’ giminingų žodžių kitose ide. kalbose stoka bei lie. vaivorykštis / vaivórykštė ligišio-line menkai tikėtina etimologija, paremta ekspresyvinės onomatopėjos (apie ją plačiau žr. Bopp 2009: 676, 730; Gamkrelidze, Ivanov I 224, II: 800; dar žr. IEW 759; PEŽ III 194), etiologiškai sietinos su ide. prokalbės pluralio raiška (Gamkrelidze, Ivanov I 265), priešingos empirinei („visual onomatopoeia“ [Gamkrelidze, Ivanov I 224, 225; dar žr. Masica 1991: 78]), grindžiamos garsų, judesių mėgdžiojimu, reduplikacija9. Jau minėta (žr. anksčiau), kad reduplikacinio modelio hipotezę pasiūlęs Būga (RR II 323) ir jam pritaręs Endzelīnas (ME IV 484; DI III¹ 494–496) nurodo subst. lie. voverýkštis 1 (sm.) ‘įvairiaspalvė lanko pavidalo juosta, atsirandanti lūžtant saulės spinduliams lietaus lašuose, laumės juosta’ K. Būg, LV IV 483, FrnW, NdŽ, KŽ, LKA I 181 (Krtv), kuris pirmiausiai gretintinas su subst. lie. vоверýkštė 1 (sf.) LKA I 181 (Skd, Žd, Akm, Vgr, Lk), Ms, Brs, vóverykštė 1 ‘t. p.’ LKA I 181 (Krn), Sut, PnmŽ (LKŽe). Be šių leksemų, Būga (ibd.), kaip neabejotinos partityvinės reduplikacijos vieną iliustracinių pavyzdžių, nurodo ir subst. lie. vuovóras 1 (sm.) ‘girtuoklė (Vaccinium uliginasum); jos uoga’ K. Būg, LV IV 512, FrnW, NdŽ, KŽ, N (Rg), [K], Mit II 135 (Prk) (LKŽe). Tokiu aiškinimu būtų galima tikėti, jei jo autoriai būtų paaiškinę reduplikanto vai-, remiantis jų hipoteze, kilmę bei subst. lie. vovārykštė 1 (sf.) ‘laumės juosta’ LKA I 181 (Bt), subst. voverýkštė 1 (sf.) LKA I 181 (Skd, Žd, Akm, Vgr, Lk), Ms, Brs, vóverykštė 1 ‘t. p.’ LKA I 181 (Krn), Sut, PnmŽ bei subst. lie. varvórykštė 1 (sf.) ‘t. p.’ K. Būg (Btrm), NdŽ, KŽ (LKŽe) struktūrinius ypatumus. 7 Plg. subst. lie. kiaũliabudė 1 ‘paprastasis piengrybis (Lactarius trivialis); įbjaurusis piengrybis (Lactarius turpis); juodamešė ūmėdė (Russula adusta)’ (LKŽe) ↔ subst. lie. kiaũlė 2 ‘baltas kremblys, panašus į ūmėdę, tik didesnis ir storesnis; kiauliabudė’ (LKŽe; ZtŽ 289; ZŠT II: 213); subst. lie. meškāgrybis 1 (sm.) ‘toks grybas’ ↔ subst. lie. meškā 4 (sf.) ‘toks menkavertis rudas grybas’; subst. lie. tramāžolė 1 (sf.) ‘(bot.) lūpažiedžių šeimos daugiametis vaistinis augalas (Glechoma)’ ↔ subst. lie. trāmas 4 (sm.) ‘t. p.’; subst. lie. treĩniažolė 1 (sf.) ‘(bot.) viksvinių šeimos žolė, auganti drėgnose vietose (Carex panicea)’ ↔ subst. lie. treinys 4 (sm.), treĩnis 2 ‘t. p.’; subst. lie. vilkalapis 1 (sm.) ‘varnalėša; jos žiedas’ ↔ subst. lie. vìlkas 4 (sm.) ‘(bot.) varnalėšos kibis (Arctium)’ (LKŽe) ir daugybė kitų. 8 Apie juos žr. Kuryłowicz 1987: 213tt.; Szpyra-Kozłowska 2000: 59tt. 9 Dar žr. Brugmann 1895: 10–24; Gamkrelidze, Ivanov I 21, 23, 37, 87, 189–191, 260, II 441, 453, 459, 622; Beekes II 967; IEW 1166; PEŽ IV 234. 72 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika Galima atsargiai spėti, kad minėtų tyrėjų pirminėmis lytimis įvardytos formos iš tiesų yra vėlyvesni perdirbiniai, veikiant asimiliaciniams šnektų fonetinių kitimų procesams, t. y.: 1) subst. lie. vovó̄ras Rg ← lie. vaivóras (su -ai- > *-a- > -o- dėl Ragainės šnektai būdingos diftongų [taip pat ir ai] monoftongizacijos [plačiau žr. Zinkevičius 1966: 91, 2006: 187; Grinaveckis 1973: 221; dar žr. Kregždys 2012: 39, 41–42]); 2) subst. lie. vovėrykštė / vóverykštė (su -e- < -a- dėl regresyvinės asimiliacijos arba vokalinio sinharmonizmo) ← vovārykštė (su -a- < -ai- resp. diftongo monoftongizacija dėl vokalinio sinharmonizmo [plg. lie. dial. v-ei-vor-ý-kšt-ė (apie šią lytį žr. toliau)], suponuoto struktūrinės kaitos) ← *vovairykštė (su -ai- ir -o- metateze) ← vaivórykštė; 3) subst. lie. varvórykštė ← vaivórykštė (su frikatyvinio /ž/ ir sonanto r asimiliacine kaita). Vadinasi, galima daryti išvadą, kad pirminės lyties, reiškiančios mėlynos spalvos uogą ir laumės juostą, pradžios skiemuo reflektuoja diftongą, o ne monoftongą. Nepaisant gerai žinomo fakto, kad reduplikuotų žodžio dalių struktūra dažnai įvairuoja (plačiau žr. Bopp 2009: 657, 672), manyti, kad sudėtingesnės (šiuo atveju, 3 demenų) sąrangos reduplikantas suponuoja ordinarinį (šiuo atveju, 2 demenų) šaknies skiemenį, matyt, būtų klaidinga, mat Franzo Boppo (2009: 672) teigimu, baltų ir slavų kalboms būdingas trivialusis (suponuotas šio darbo tipo etiologinių principų [Bopp 2009: 674, 684, 716, 756, 767, 775; Kuryłowicz 1964: 70–71; Masica 1991: 79–80; Mallory, Adams 2006: 65]), o ne išplėstas inovaciniais elementais (ar fonologinius kitimus reflektuojantis) reduplikuotasis skiemuo. Būgos (RR III: 323) pasiūlytas (juo seka Pranas Skardžius [RR I 373], Fraenkelis [LEW 1185] ir Smoczyńskis [LEŽ 714]), morfologinis šių lyčių skaidymas į vaivór- ir suff. lie. -ykštis yra sunkiai tikėtinas dėl semantinės motyvacijos, mat danguje vaivorų niekas nemato resp. referentas yra ne lie. vaivóras ‘girtuoklė (Vaccinium uliginasum)’, kaip mėgina aiškinti Būga (ibd.). Todėl lie. vaivórykštė 1, vaivorykštė 1 ‘įvairiaspalvė lanko pavidalo juosta, atsirandanti lūžtant saulės spinduliams lietaus lašuose, laumės juosta; švytintis ratilas, spindintis aplink saulę ar mėnulį; nespėjama surišti pradalgė’ (LKŽe) resp. la. varavīksna, var(a)-vīksne, varavīksna ir kt. ‘vaivorykštė ir kt.’ (ME IV 483–484) kilmė yra iki šiol neišaiškinta. Galima atsargiai spėti, kad šiaurės žemaičių kretingiškių plote užfiksuotas lie. dial. veivorykštė ‘t. p.’ Endriejavas (su -ei- < -ie- [žr. Zinkevičius 1966: 84]) reflektuoja archajiškiausią šaknies *vaiv- struktūrą, t. y. priešingai įsivyravusiai nuomonei apie denominatyvinio ar veiksmažodinio vedinio su suff. -ykštė kilmę (žr. anksčiau), lie. *viev- (> lie. dial. veiv-), matyt, suponuoja tatpuruṣa kompozitą lie. *viev-a-riš-ka- (-i̯ō-) / *veiv-a-riška- (-i̯ō-) (→ *vaiv-a-riška- [-i̯ō-] ‘dangaus spalvingumas / ryškumas’ su regresyvine struktūrinių elementų -ei-…-a-…-a- > -ai-…-a-…-a- kaita bei dviejų ankštumos v…r priebalsių asimiliaciniu poveikiu uždarumos d-, t. y. Straipsniai / Articles 73 ROLANDAS KREGŽDYS d-…-v-…-r- → v-…-v-…-r-) ← lie. *diev-a-rišk- ‘dangaus spalvingumas, ryškumas’ < balt. *deivas ‘dangus; dievas’ (> lie. dievas 4 ‘[mit.] viena iš aukščiausių esybių, turinčių galios žmogui ir gamtai’ ir kt. [LKŽe] / la. diēvs ‘dangus; dievas’ [ME I 485–486; dar žr. PEŽ I 192; Anttila 1969: 120] + subst. lie. ryškis 2 ‘ryškumas, šviesumas’ ↔ adj. lie. ryškùs, -ì 4 ‘labai aiškus, raiškus, gerai pastebimas; kuris dėmesį patraukiančios spalvos, skaistus ir kt.’ [LKŽe]) su epenteziniu -t- dėl kontaminacijos su lie. rýkš-t-ė 1 ‘atsispindintis ruožas’, plg. sintagmas: lie. dangaũs rýkštė ‘vaivorykštė’, Diēvo rýkštė ‘t. p.’ Pn (LKŽe), la. dieva rīkste ‘t. p.’ (Laumane 2005: 239; dar žr. Непокупный 1976: 65). La. varavīksna, var(a)vīksne, varavīksna ir kt. ‘vaivorykštė ir kt.’, kurių daryba Būgai (RR II 323) buvo visiškai neaiški, o Karulis (LEV II 486), remdamasis Endzelīno spėjimu, paremtu Būgos hipoteze (Būga II 323; ME IV 484; DI III¹ 494–496), veda iš reduplikanto *vavar- ‘? susisukimas, išlinkimas’ + la. riksna ‘juosta’ (→ ? riksna ‘vaivorykštė’ [ME III 525] ← la. driksna, driksna ‘t. p.’ [ME I 499, 500; dar žr. Laumane 2005: 248] ~ lie. dial. drignė 2, drignė 4 ‘šviesus ratas apie mėnulį ar saulę; laumės juosta, vaivorykštė’ [LKŽe] – asociatyvas, kildinamas iš verb. ide. *der- ‘plėšti’ [ME I 500; LEV I 230]), matyt, reflektuoja tą pačią šaknį *vaiv-a- + subst. la. rīksna ‘juosta’ → la. *vaiv-a-rīksna ‘dangaus juosta’ → la. *vai-r-a-v-ī-ksna ‘t. p.’ (su v…r > r…v metateze [ME ibd.]) → la. *va-r-a-vīksna ‘t. p.’ → la. va-r-avīksna / va-r-avīksna t. p.’ (su antriniu r̄, suponuotu liaudies etimologinės sąsajos su la. varš ‘varis’ [ME IV 484; DI III¹ 494; LEV II 486; Laumane 2005: 235–236]). Trumpinio adj. ryt. balt. *vaiv- / *vav- ‘mėlynas, raudonas’ (žr. toliau) rekonstrukciją galima argumentuoti ir lie. dial. vaivōras ‘mėlynė’ kilme, kurio -a- resp. -an- (plg. lie. wanvoras ‘t. p.’ [Būga II 323]) gali būti trumpinio *vanu-, suponuoto lie. v-an-garykštė 1 ‘vaivorykštė’ / v-an-garykštis ‘t. p.’ (LKŽe), atsiradusio dėl kontaminacijos (resp. liaudies etimologijos) su lie. vingis 1 ‘lanko pavidalo krypties pakeitimas, posūkis, linkis; kreiva linija, išsilenktymas ir kt.’ (LKŽe) ir regresyvinės -in-…-a- > -an-…-a- kaitos, refleksija. Taigi lie. vaivōras galėtų būti traktuojamas ne kaip pirminis darybinis pamatas lie. vaivorykštis / vaivorykštė aspektu (žr. Būga ibd.), bet priešingai – dėl referento „vaivorykštė“ denotato „daugiaspalvis lankas, kurio išorinė pusė raudona, o vidinė violetinė (tarp jų – kitos spektro spalvos)“¹⁰ (LTE XII 10; dar žr. LE XXXII 508) suponuotina retrogradinė seka: vaiv-(o)-(rykštis, -ė) ‘toks kaip vaivorykštė resp. raudonos ar violetinės spalvos’ → vaiv-oras ‘t. p.’ ir kt. 10 Plg. koloristinės konotacijos lytis la. dial. varuotne ‘vaivorykštė’ (ME IV 484) ↔ verb. la. varuot ‘varių spindėti’ (EH II 759; Laumane 2005: 247), la. dial. raudava ‘t. p.’ (ME III 482) ↔ adj. la. rauds ‘(tam- siai) raudonas; šviesiai rudas’ (ME III 483; Laumane ibd.). 74 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika Prie trumpinio *vaiv- lietuvių ir latvių kalbose buvo pridedami įvairūs afiksai (žr. anksčiau), taip formuojant aptariamus fitonimus. Be to, dėl liaudies etimologijos ir asimiliacinių procesų (dar žr. Buivydienė 2006: 334tt.) radosi ir įvairiausių jo fonetinių variantų: vaiv- / vanv- / varu- / vav-. 3. APIBENDRINIMAS Remiantis 1 ir 2 poskyriuose išdėstytais argumentais, galima atsargiai spėti, kad lie. avietė, avietė̃ resp. la. dial. aviētes vestini iš trumpinių adj. ryt. balt. *(v)vaiv- / *(v)vav- ‘tokių spalvų, kaip vaivorykštės resp. raudonos / mėlynos’ + suff. ryt. balt. -eitē (posesyvinės konotacijos [žr. Skardžius I 360], nors Endzelīnas [1951: 389] ją interpretuoja kaip deminutyvinę) su įvykusia pradžios v- afereze (plg. pirmojo v- prieš -ie- nykimą top. lie. Viēvis ↔ Jewie [žr. Vanagas 1981: 379]). Jei toks lie. avietė, avietė̃ resp. la. dial. aviētes kilmės aiškinimas teisingas, šių leksemų referentas „raudonos spalvos uoga“ de origine diferentiškas zoonimų lie. avis, la. avs semantiniam ekstensijonaliui. 4. IŠVADOS 1. Išskirtini 3 pagrindiniai latvių bendrinės kalbos ir jos dialektų fitonimo „avietė“, kuriam itin būdingi fonomorfologiniai kitimai, šaknų la. av- / aiv- darybos modeliai: a) suff. la. -iet- vediniai (-iet- / dial. -īt- + a1. -ene, a2. dial. -išk-, a3. -iskō- + -ene); b) suff. la. -ene vediniai; c) suff. -iškē vediniai (+ la. -ene). 2. Lie. avietė, avietė̃, la. dial. aviētes ir kt., etiologiškai sietini su fitonimais lie. vaivóras ‘girtuoklė (Vaccinium uliginasum); jos uoga; mėlynė (Vaccinium myrtillus); juodoji varnauogė (Empatr um nigrum); vaistinė agurklė (Borrago officinalis)’ / lie. vavóras 1 ‘girtuoklė (Vaccinium uliginasum); jos uoga’; la. vàivari⁽²⁾, vaivāri², vaivārini, vàivariņi, vaivariņas ir kt. ‘gailiai (Ledum)’ reflektuoja trumpinių adj. ryt. balt. *(v)aiv- / *(v)av- ‘*spalvingas; toks kaip vaivorykštė → mėlynas, raudonas’ suff. ryt. balt. -eitē // suff. lie. -ora- / -ar vedinius. 3. La. vàivari⁽²⁾, vaivāri², vaivārini, vàivariņi, vaivariņas ir kt. ‘gailiai (Ledum)’ būdinga semantemų ‘gailiai’ ← *‘šილauogė / girtuoklė’ kaita, nulemta tos pačios šių augalų vegetacinės lokalizacijos. 4. Trumpinius adj. ryt. balt. *(v)aiv- / *(v)av- ‘tokių spalvų, kaip vaivorykštės resp. raudonos / mėlynos’ suponavo lie. vaivorykštis / vaivorykštė ‘daugiaspalvis lan- Straipsniai / Articles 75 ROLANDAS KREGŽDYS kas, kurio išorinė pusė raudona, o vidinė violetinė (tarp jų – kitos spektro spalvos)’, la. vaɾaūksna, vaɾ(a)ūksne, varavūksna ir kt. ‘vaivorykštė ir kt.’. 5. Fitonimų lie. aviētē, avietē resp. la. dial. avietes referentas „raudonos spalvos uoga“ de origine differentiskas zoonimų lie. avīs, la. avs semantiniam ekstensijonaliui. LITERATŪRA ALEW – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch. Projektleitung: Prof. Dr. Wolfgang Hock, Mitarbeiter: Dr. Rainer Fecht, PD Dr. Anna Helene Feulner, PD Dr. Eugen Hill, PD Dr. Christiane Schiller, PD Dr. Dagmar S. Wodtko, Fördereinrichtung: DFG, 2007–2013 (http://www2.hu-berlin.de/indogermanistik/alew.php). Apv – Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūta apvidvārdu kartotēka. Beekes I–II – B e e k e s R o b e r t. Etymological Dictionary of Greek 1–2. Leiden & Boston: Brill, 2010. Breidaks I–II – B r e i d a k s A n t o n s. Darbu izlase 1–2. Rīga: LU Latviešu valodas institūts, 2007. Būga I–III – B ū g a K a z i m i e r a s. Rinktiniai raštai 1–3, sud. Zigmas Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. DI I–IV(1–2) – Jānis Endzelīns. Darbu izlase 1–4(1–2). Rīga: Zinātne, 1971–1982. DLKŽ5 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, vyr. redaktorius Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. EH I–II – E n d z e l ī n s J ā n i s, H a u z e n b e r g a E d ī t e. Papildinājumi un labojumi K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīcai 1–2. Rīgā: Kultūras fonds, 1934–1938 (sj. 1), 1938–1946 (sj. 2). Gamkrelidze, Ivanov I–II – G a m k r e l i d z e T h o m a s V., I v a n o v V j a č e s l a v V. Indo-European and the Indo-Europeans. A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and a Proto-Culture 1–2. Berlin & New York: Mouton de Gruyter, 1995. IEW – P o k o r n y J u l i u s. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Bern und München: A. Francke AG-Verlag, 1959–1969. LE I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija 1–37. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985. LEV I–II – K a r u l i s K o n s t a n t ī n s. Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2. Rīga: Avots, 1992. LEW – F r a e n k e l E r n s t. Litauisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Heidelberg: Van-denhoeck & Ruprecht, 1962–1965. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika LEŽ – Smoczyński Wojciech. Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Printer Polyglott, 2007. LEŽDB – Lietuvių kalbos etimologinio žodyno duomenų bazė. Vilniaus universitetas: Baltistikos katedra. Prieiga internete: http://etimologija.baltnexus.lt/ LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, antrasis elektroninis leidimas, red. kolegija: Gertrūda Naktinienė ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. Prieiga internete: www.lkz.lt. LTE I–XIII – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 1–13. Vilnius: Mokslas, 1976–1985. LVDA – Bušmane Brigita, Laumane Benita, Stafecka Anna. Latviešu valodas dialektu atlants. Leksika. Darba zin. vad. B. Laumane. Rīga: Zinātne, 1999. LVŽ I... – Lietuvių vietovardžių žodynas 1 (A–B). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008... ME I–IV – K. Mūlenbacha Latviešu valodas vārdnīca 1–4, red. Jānis Endzelīns. Rīga: Izglītības ministerija (sj. 1); Kultūras fonds (sj. 2–4), 1923–1932. PEŽ I–IV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas (t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2, 3), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4), 1988–1997. Skardžius I–VII – Skardžius Pranas. Rinktiniai raštai 1–7, par. Albertas Rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–2013. ZŠT I–II – Zietelos šnektos tekstai 1–2, sud. Aloyzas Vidugiris, Danguolė Mikulėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005–2010. Ambrazas Saulius 1993: Daiktavardžių darybos raida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida II. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Anttila Raimo 1969: Proto-Indo-European Schwebeablaut. Berkeley and Los Angeles: University of California Press. Blažek Václav 2010: On ‘horse’ in Slavic. – Proceedings of the 21st Annual UCLA Indo-European Conference: Los Angeles, October 30th and 31st, 2009, red. S. W. Jamison, H. C. Melchert, B. Vine. Bremen: Hempen, 13–25. Bopp Franz 2009: A Comparative Grammar of the Sanscrit, Zend, Greek, Latin, Lithuanian, Gothic, German and Sclavonic Languages (vol. 2), ed. by H. S. Wilson. Cambridge & Tokyo: Cambridge University Press. Brugmann Karl 1895: A comparative Grammar of the Indo-Germanic Languages (vol. 4, Morphology; part 3 [verbs]). London: Kegan Paul, Trench, Trübner & Co. Ltd. Straipsniai / Articles 77 ROLANDAS KREGŽDYS Buivy dienė Rūta 2006: Dėl keleto ret esnių liaudinių vaivorykštės pavadinimų. – Baltistica 41(2), 333–337. Endzelīns Jānis 1951: Latviešu valodas gramatika. Rīga: Latvijas valsts izdevniecība. Endzelīns Jānis 1961: Latvijas PSR vietvārdi. I daļa. 2 sējums (K–Ō). Rīga: Latvijas PSR zinātņu akadēmijas izdevniecība. Fennell Trevor Garth 1989: A Latvian-German Revision of G. Mancelius’ «Phraseologia Lettica» (1638). Melbourne: Latvian Tertiary Committee. Frisch J. L. 1741: Teutsch-Lateinisches Wörter-Buch Darinnen Nicht nur die ursprünglichen, nebst denen davon hergeleiteten und zusammengesetzten allgemein gebräuchlichen Wörter; Sondern auch die bey den meisten Künsten und Handwerken, bey Berg- und Saltzwerken, Fischereyen, Jagd-, Forst- und Hauß-Wesen, u.a.m. gewöhnliche teutsche Benennungen befindlich... Mit allem Fleiß viel Jahr über zusammengetragen... Nebst einem Register der Lateinischen Wörter. Berlin: Georg Olms Verlag. Grinaveckis Vladas 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis. Gritėnienė Aurelia 2006: Aug alų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Hermodsson Lars 1990: Pflanzennamen und verschollenes Wortgut. Zur Deutung von Himbeere, Hirschbeere, Hindläufte, Hindlaub. – Studia Neophilologica 62(1). Stockholm: Routledge, 79–84. Kabašinskaitė Birutė 1998: Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kluge Friedrich 2002: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 24 Aufl. Bearb. von Elmar Seebold. Berlin & New York: Walter de Gruyter. Kregždys Rolandas 2012: Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Kuryłowicz Jerzy 1964: The inflectional Categories of Indo-European. Heidelberg: Carl Winter & Universitätsverlag. Kuryłowicz Jerzy 1987: O niektórych właściwościach imion skróconych. – Studia językoznawcze. Warszawa: PWN, 213–218. Lange 1773: Lettisch-Deutscher Theil des vollständigen Lettischen Lexici, darinnen nicht nur sämtliche Stammwörter dieser Sprache samt ihren Abstämlingen, sondern auch die seltene, nur in gewißen Gegenden gebräuchliche Wörter, zum Nachschlagen, angezeigt werden. Schloß Ober// Pahlen. Laumane Benita 2005: Smalki līja zelta lietus. Dabas parādību nosaukumi latviešu valodā 1. Liepāja: Liepājas Pedagoģijas akadēmija. 78 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika L o e w e R i c h a r d 1913: Germanische Pflanzennamen. Etymologische Untersuchungen über Hirschbeere, Hindebeere, Rehbockbeere und ihre Verwandten (Germanische Bibliothek, herausgegeben von W. Streitberg, II 6). Heidelberg: Winter. M a c h e k V á c l a v 1961: Zum Wortschatz des Litauischen. Teil 2. – Zeitschrift für slavische Philologie 29(2), 345–356. M a l l o r y J a m e s P., A d a m s D o u g l a s Q. 2006: The Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. Oxford & New York: Oxford University Press. M a s i c a C o l i n P. 1991: The Indo-Aryan Languages. Cambridge & Sydney: Cambridge University Press. P r o k o s c h E d u a r d 1916: [Review] Heinrich Marzell, Die Tiere in deutschen Pflanzennamen, Ein botanischer Beitrag zum deutschen Sprachschatze by Heinrich Marzell; Richard Loewe. Germanische Pflanzennamen. Etymologische Untersuchungen über Hirschbeere, Hindebeere, Rehbockbeere und ihreVerwandten. II 6 by Richard Loewe; W. Streitberg. – The Journal of English and Germanic Philology 15(2), 289–293. R u d z ī t e M a r t a 1993: Latviešu valodas vēsturiskā fonētika. Rīga: Zvaigzne. S z p y r a - K o z ł o w s k a J o l a n t a 2000: Słowotwórstwo bez morfemów czyli o morfologii prozodycznej i formach uciętych. – Bulletin de la société polonaise de linguistique, fasc. LVI. Kraków: Instytut Języka Polskiego PAN, 59–78. U r b u t i s V i n c a s 1981: Baltų etimologijos etiudai. Vilnius: Mokslas. U r b u t i s V i n c a s 1998: Lie. pāšinas ir (trm.) pašaiža – bendrasakniai sinonimai. – Baltistica 33(1), 49–57. U r b u t i s V i n c a s 2009: Baltų etimologijos etiudai 2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. V a n a g a s A l e k s a n d r a s 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. V i t k a u s k a s V y t a u t a s 1994: Senųjų an (> ą), en (> ę), in (> į), un (> ų) variantai tam tikrų žodžių šaknyse ir formose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 107–111. W o d t k o D a g m a r S., I r s l i n g e r B r i t t a, S c h n e i d e r C a r o l i n 2008: Nomina im Indogermanischen Lexikon. Heidelberg: Universitätsverlag Winter. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1984: Lietuvių kalbos kilmė. Lietuvių kalbos istorija 1. Vilnius: Mokslas. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1987: Iki pirmųjų raštų. Lietuvių kalbos istorija 2. Vilnius: Mokslas. Непокупный Анатолий Павлович 1976: Балто-севернославянские языковые связи. Киев: Наукова думка. Straipsniai / Articles 79 ROLANDAS KREGŽDYS East Baltic names of the raspberry (Rubus): morphological analysis, retrieval of the etymological links of the phytonym SUMMARY The article deals with derivation and development peculiarities of the East Baltic names of the phytonym Rubus. Etymological analysis of the apparent morphological or semantic equivalents, for example, Lith. dial. aš(v)óklė ‘currant’, Latv. dial. aitu uōgas ‘raspberries resp. berries of the sheep’, is also presented. Due to the analysis suggested here the following conclusions are proposed: 1. 3 prime derivational models of the roots Latv. av- / aiv- meaning raspberry with outstanding multitude of structural variation are to be distinguished: a) derivatives with the suffix -iet- (–iet- / dial. –īt– + a1. –ene, a2. dial. –išk–, a3. –iskō- + –ene); b) derivatives with the suff. –ene; c) derivatives with the suff. –iškē (+ –ene). 2. Lith. aviētė, avietė, Latv. dial. aviētes et al., etymologically related to Lith. vaivóras ‘blueberry (Vaccinium uliginasum); whortleberry (Vaccinium myrtillus); heathberry (Empatrum nigrum); borage (Borrago officinalis)’ / Lith. vavóras 1 ‘blueberry (Vaccinium uliginasum)’; la. vāivari(2), vāivari², vāivariņi, vàivariņi, vaivariņas et al. ‘Labrador tea (Ledum)’, presuppose derivational model of the clipping type, i.e. adj. EastBalt. *(v)aiv- / *(v)av- ‘colourful; iridescent → blue, red’ + suff. EastBalt. –eitē // suff. Lith. –ora- / suff. Latv. –ar. 3. Semantic innovation resp. alternation of the semantemes ‘Labrador tea’ ← *‘blueberry / whortleberry’ of the Latv. vāivari(2), vāivari², vāivariņi, vàivariņi, vaivariņas et al. ‘Labrador tea (Ledum)’ is determined by the growing localization of the plants. 4. Roots of the clipping type of adj. EastBalt. *(v)aiv- / *(v)av- ‘iridescent resp. blue / red’ are to be derived from subst. Lith. vaivorýkštis / vaivórykštė ‘polychrome arc colored in red from the outside and violet from inside (with the other dyes of the spectrum between them)’, Latv. vaŗavīksna, vaŗ(a)vīksne, varavīksna et al. ‘rainbow et al.’. 5. Referent “berry of the red colour” of the plant names Lith. aviētė, avietė, Latv. dial. aviētes has nothing in common with the semantic extensional of the zoonyms Lith. avis ‘sheep’, Latv. avs ‘ditto’, which is different de origine. Įteikta 2013 m. gruodžio 30 d. ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected] 80 Acta Linguistica Lithuanica LXIX