Rytų baltų fitonimo „avietė“ („rubus“) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika
Full text
63straipsniai / articles esMiniai ŽodŽiai: fitonimas; Rubus; Ribes rubrum; Vaccinium uliginasum, myrtillus, uliginosum. keyWords: phytonym; Rubus; Ribes rubrum; Vaccinium uliginasum, myrtillus, uliginosum. roLandas kregŽdys Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyr imų kr y p t y s: lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, etimologija. rytų baLtų fitoniMo AVIETĖ (RUBUS) MorfoLoginė raida ir etiMoLoginių sąsajų ProbLeMatika east baltic names of the raspberry (Rubus): morphological analysis, retrieval of the etymological links of the phytonym anotacija straipsnyje analizuojama rytų baltų kalbų fitonimo avietė (Rubus) daryba, kritiškai vertinama ligšiolinė lie. aviẽtė 2, dial. aviet 3b, avtė 1, avtė 2, avėt 3a, la. avene etimologija, grįsta zooniminės konotacijos leksemų sąsaja. be detalizuotos latvių kalbos avietės pavadinimų morfologinių variantų struktūrinės sklaidos, pateikiami lie. dial. aš(v)óklė, ašóklis, ašóklė, vašóklis, vaišóklis, vaišókšlis, vaišvóklis; lie. (dial.) vaivóras, dial. vąvóras, vavóras, la. (dial.) vàivari(2), vaîvari2, vavariņi, vàivariņi, vaivariņas, sintagmos la. dial. àitu uôgas kilmės aprašai. annotation the article deals with derivation and development peculiarities of the east baltic names of the phytonym Rubus. due to the present zoonymic argumentation of origin of the phytonym, latter-day etymological evaluation of the Lith. aviẽtė 2, dial. aviet 3b, avtė 1, avtė 2, avėt 3a, Latv. avene is criticized. besides the derivational analysis of lexemes of the multiform Latvian phytonym Rubus, etymological research of the apparent morphological or semantic equivalents of Lith. dial. aš(v)óklė, ašóklis, ašóklė, vašóklis, vaišóklis, vaišókšlis, vaišvóklis, Latv. dial. àitu uôgas is also presented.
64 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIX 0. ĮVadas Lie. aviẽtė 2, dial. aviet 3b, avtė 1, avtė 2, avėt 3a (su ie > ė monoftongizacija žemaičių dialektiniame plote [žr. Zinkevičius 1966: 86]) ‘krūminis augalas saldžiomis uogomis (Rubus); jo uoga’ (LkŽe), priskiriamų vėlyviesiems rytų baltų prokalbės veldiniams (plg. Zinkevičius 1984: 336, 1987: 152), kilmę ernstas fraenkelis (LeW 28), remdamasis ankstesniais baltistų veikalais (plg. būga ii 20; Me i 232), grindžia, pasitelkdamas z o o n i m i n ę reikšminę kono - taciją suponuojančiu bei darybiškai panašiu (t. y. vediniu) lie. dial. aš(v)óklė ‘serbentas’ (← subst. lie. ašva ‘kumelė; didesnė kumelė; didesnė veislinė kumelė’ [LkŽe])1, t. y. veda šį fitonimą iš subst. lie. avs 4 ‘gyvulys, laikomas vilnoms, mėsai (kitur ir pienui) ir kt.’ (dLkŽ5), o la. (dial.) avene, -es ‘avietė, -ės; aviečių krūmas su vaisiais’ – iš subst. la. avs ‘avis’ (Me i 232). tokia šių fitonimų etimologinė raida postuluojama ir naujausiuose lietuvių kalbos žodžių kilmės veikaluose (LeŽ 38; aLeW). Minėtas lie. aviẽtė, aviet ir la. avene, -es kilmės aiškinimas, matyt, priskirtinas liaudies etimologijai (plg. la. dial. àitu uôgas ‘avietės resp. avių uogos’2 Valka [LVda 74]), lėmė kvazietimologinių interpretacijų radimąsi, plg.: 1) Václavo Macheko (1961: 346) svarstymą apie šio fitonimo ir gauruoto gyvulio – avies sąsajas, dėl neva prinokusios avietės paviršiaus panašumo su šio gyvūno vilnų sruogomis (dar žr. LeŽdb); 2) Wojciecho smoczyńskio (LeŽ 38) aiškinimą, neva aviečių uogos yra panašios į aveles; 3) konstantīno karulio (LeV i: 93), matyt, besirėmusio germanistų identišku teiginiu apie v. Himbeere ‘avietė’ (dėl jo žr. toliau) elnių šeimos žinduolio „danielius“ motyvacija (plg. hermodsson 1990: 79), rekonstruojamą zooniminę šio augalo konotaciją, argumentuojamą avietės lapų – mėgstamo avių ėdesio referentu. Zooniminei žodžio kilmės hipotezei rastis, matyt, įtakos turėjo visai kito darybos modelio3 vokiečių kalbos tatpuruṣa tipo tokios pat semantinės raiškos kompo1 kai kurie tyrėjai lie. dial. aš(v)óklė mėgina sieti su lie. ašvenis 1 (sm.), ašvienỹs 3b ‘darbinis arklys’ (LkŽe) (plačiau žr. Wodtko, irslinger, schneider 2008: 233). 2 t. y. reflektuojama pseudoetimologinė sintagma, suponuota homonimų la. dial. aviêtenes ‘avietės’ bilska (LVda 74) ↔ la. avitiņa, avetiņa ‘avelė’ (Me i 232), dar plg. la. dial. avetene ‘avietė’ Mazsalaca ↔ la. dial. avȩtna ‘avelė’ rucava (eh i: 190). 3 t. y. ne vedinių, bet dūrinių, plg. kazimiero būgos (rr ii 20) nurodomą fitonimo lie. ašvklė ‘serbentas’ morfologinį alternantą v. Bocksbeere ‘juodasis serbentas (Ribes nigrum)’ resp. „ožio uoga“, o pastarojo etiologija vienų grįsta odoronimine motyvacija (pavyzdžiui, richardas Loewe [1913: 131] teigia juodųjų serbentų krūmo dvokiantį kvapą esantį panašų į ožio smarvę), kitų aiškinama vėlyva senųjų struktūrinių elementų kaita, nulemta liaudies etimologijos (plačiau žr. Prokosch 1916: 292–293).
rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika 65straipsniai / articles zitas v. Himbeere ‘danieliaus uoga resp. avietė (Rubus idaeus)’ < v. Hinde ‘danielius (Cervus dama); danieliaus patelė’ + v. Beere ‘uoga’ (frisch 1741: 454; kluge 2002: 412), kurio motyvacija4 siejama su šio gyvūno ragais (Loewe 1913: 131, 161). tenka apgailestauti, kad zooniminės konotacijos fitonimų kompozitų struktūrą nagrinėję tyrėjai neatkreipė dėmesio į gana svarbų lietuvių dialektizmams būdingą pejoratyvinį reikšminį atspalvį, jei vienas jo sandų reflektuoja gyvūno įvardijimą: lie. dial. kãčuogė 1 ‘(bot.) avietė katuogė (Rubus saxatilis); jos uoga’ ↔ subst. lie. kat 4, kãtė 2 ‘(zool.) naminis gyvulys iš plėšriųjų šeimos (Felis domestica)’ / lie. dial. šùnuogė 1 ‘(bot.) katuogė (Rubus saxatilis); katuogės uoga’ ↔ subst. lie. šu, šuvà 4 ‘(zool.) gyvulys, laikomas namams saugoti, medžioklei ir kt.’ (LkŽe) ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. gritėnienė 2006: 133) – šio augalo uogos nėra renkamos ir naudojamos maistui, mat yra rūgščios ir kaulingos (gritėnienė 2006: 134). Pabrėžtina, kad be zooniminio sando, tokia reikšmė aptariamam fitonimui nėra būdinga resp. reflektuojamas virtualusis referentas „avietė“, plg. la. dial. aveņuôgas2, avèņuógas2 ‘avietės’, vartojamus Vidžemėje, kuržemėje ir Žiemgaloje, naukšėnuose užfiksuotą la. dial. avesenuogas ‘t. p.’ (LVda 73 [žr. toliau]). taigi toks aiškinimas yra kontradikcinis semantinės nurodytų rytų baltų fitonimų raiškos, reflektuojančios virtualųjį denotatą „uoga“, be pejoratyvinės konotacijos, aspektu. Morfologinis, neva darybinio lie. aviẽtė, aviet atitikmens (resp. vedinio), iki šiol semantiškai nemotyvuoto lie. dial. aš(v)óklė ‘serbentas’, statusas (dar žr. aLeW), spėtina, yra visai kitoks, nei mėginama aiškinti iki šiol (plg. blažek 2010: 14), t. y. jis grįstinas referento struktūriniais ypatumais, o ne zoonimine motyvacija. galima atsargiai spėti, kad lie. dial. ašóklis 1 ‘(bot.) vašoklis, serbentas (krūmas ir uoga) (Ribes rubrum)’ (LkŽe) / lie. dial. ašóklė5 1 ‘t. p.’ ↔ lie. dial. ašvóklis 1 ‘t. p.’ / lie. ašvklė 2 ‘t. p.’ ir lie. dial. ašvokšlė ‘t. p.’ (su sporadiniu epenteziniu resp. neetimologiniu antruoju -š-) vestinas, priešingai kazimiero būgos (rr ii 20) spėjimui (žr. anksčiau), iš lie. vašóklis 1 ‘(bot.) serbentas su raudonomis, gelsvomis ar juodomis uogomis (Ribes); šio vaiskrūmio uoga; raudonasis serbentas (Ribes rubrum); šio vaiskrūmio uoga’ (LkŽe) < subst. lie. všas 4 ‘kablys (ppr. ant karties, vielos ar grandinės) katilui pakabinti, verdant ant ugniakuro ar kamine; šulinio svirties kartis su kabliu kibirui užkabinti; gembė, vagis; dvišakas pagalys, medinis kablys pančiams ir virvėms vyti; varveklis ir kt.’ (LkŽe), reflektuojantis referentą ‘pagalys / kartis su kabliu ↔ tai, kas kabo nusviręs, lyg 4 ji argumentuojama liaudies etimologijai būdinga faktografija (plačiau žr. hermodsson 1990: 82–83). 5 su pradžios vafereze dėl lyties *vašvoklis (su antriniu -v- [plg. Zinkevičius 1966: 199]) ↔ *(v-)ašvoklis analogiško proceso – šios lyties vnykimas dėsningas dėl dviejų v…v (plg. endzelīns 1961: 7; Me iV 654–655) ir dialektinių ypatumų bei pirmojo sando pamatinio žodžio pradžios vkitimo tendencijų (plg. Zinkevičius 1966: 177–178) – morfologinio išlyginimo.
66 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIX pagalys; pagalys / kartis, ant kurios kažkas prikabinta’ + (antrinis) suff. lie. -ŏklŏ- (dėl jo žr. skardžius i 198). Vadinasi, šis fitonimas galėtų būti priskiriamas aso - ciatyvams, jo semantinė konotacija motyvuotina serbentų uog inių kekių, svyrančių žemyn nuo krūmo šakų lyg karčių ar pagaliukų, aplipusių uo gomis, forma. be šaknies vaš-, lietuvių kalbos šnektose vartojami tos pačios kilmės šaknies vaiš- (← lie. dial. vašas 4 ‘šiaip kablys ar įrankis su kabliu’ [LkŽe]) vediniai, plg. lie. dial. vaišóklis 1 ‘raudonasis serbentas (Ribes rubrum); šio vaiskrūmio uoga’ / lie. dial. vaišvuokliai ‘t. p.’ ↔ lie. dial. vaišókšlis 1 ‘t. p.’ // lie. dial. vaišvóklis 1 ‘raudonasis serbentas (Ribes rubrum); šio vaiskrūmio uoga’ ↔ lie. dial. vaišvókšlis 1 ‘t. p.’ (LkŽe), suponuojantys šio fitonimo hipernormalizmų (apie juos plačiau žr. Vitkauskas 1994: 107tt.; urbutis 1998: 55, 2009: 146, 241; kabašinskaitė 1998: 50) darybinę grupę. fitonimo forma su šaknies -ą- (resp. tautosilabiniu *an, plg. lie. dial. vanšas ‘vąšas’ [LeW 1207]), matyt, nunyko dėl hipernomalizmų fonetinių variantų gausos (kai kuriose žemaičių šnektose ir dėl ą > , ū kitimo – dėl jo nyko ir žodžio pradžios v- [žr. Zinkevičius 1966: 178; LeW ibd.]), lėmusios pirminio darybinio pamato semantinę neutralizaciją, ilgainiui galėjusią implikuoti liaudies etimologinę sąsają su verb. lie. vešti, vẽša (vẽši, -ja), -jo ‘gerai augti, tarpti ir kt.’ ∼ subst. lie. dial. vešà 4 ‘vešlumas, geras augimas’ (↔ subst. lie. vašà 4 ‘vešėjimas, tarpimas, augimas ir kt.’ [LkŽe]) (plg. kabašinskaitė 1998: 32), t. y. e veiksmažodžio (ir daiktavardžio) eilės darybinio elemento radimasis galėjo suponuoti -ą- (< an) eliminaciją (plg. urbutis 1981: 102), plg. subst. lie. dial. ešklė 2 (ppr. pl.) ‘(bot.) vašoklis, serbentas (krūmas ir uoga) (Ribes rubrum)’ (LkŽe). 1. LatVių kaLbos aVietės PaVadiniMų MorfoLoginių Variantų struktūrinė skLaida Lie. aviẽtė, aviet (dial. avtė, avtė, avėt) kilmė negali būti aiškinama skyrium nuo latvių kalbos dialektinių kontaminantų, refektuojančių šaknį aiv-6, plg. la. dial. aviêkstenes Vecpiebalga (LVda 72; dar žr. Me i 14) ← (*aiv-iet-es ‘avietės’, plg. la. dial. aviẽtes ir kt. [žr. toliau]) *aiv- + suff. -iet- (žr. endzelīns 1951: 389) dėl kontaminacijos su: 1. la. (dial.) av-enes ‘avietės’ (su suff. la. -enes [žr. endzelīns 6 Zooniminės motyvacijos šalininkai, matyt, ją būtų linkę kildinti iš la. àita ‘avis’ (Me i 14), tačiau lytis su šaknies dantiniu baigmeniu -tnėra užfiksuota.
rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika 67straipsniai / articles 1951: 298]) ir šių dviejų kontaminantu 1a. la. dial. aviẽtenes (avetenes, aviêtenes, aviêtenes2 [LVda 74]); 2. la. dial. avišķes ‘t. p.’ (∼ la. dial. avišķas [LVda 74]) su suff. la. -išķ-ē- (< -iskŏ- [plg. endzelīns 1951: 365–368] ir la. dial. aviškas [LVda ibd.] -šķ- > -šk- [žr. endzelīns 1951: 186, 367; apie vieną šio kitimo etiologijos aiškinimą žr. rudzīte 1993: 338]), 2a. la. dial. avîkšas ‘t. p.’ (← la. dial. av-ie-kšas [LVda 73] resp. -ie- > -î- [plačiau žr. endzelīns 1951: 137–138; rudzīte 1993: 243], reflektuojančiu struktūrinių elementų -šk- > -kšmetatezę [plg. endzelīns 1951: 234; žr. i.2.1. tipą; dar žr. Me iii 524–525 (s. v. riksis)]), t. y. išskirtini 3 pagrindiniai latvių bendrinės kalbos ir jos dialektų fitonimo „avietė“, kuriam itin būdingi fonomorfologiniai kitimai, šaknų la. av- / aivdarybos modeliai (dar žr. schemą): I. suff. la. -iet vediniai, plg. ē kam. (fem.): aviẽtes, aviêtes, aviêtes2, avetes2 / avîtes (su -ī- < -ie- [žr. i.1.2. tipą]) (LVda 74); ŏ kam. (masc.) (s.) la. (dial.) avieši (Me i 232; LVda 74) (< la. *avietīs [žr. i.2.1.1. tipą] ∼ lie. dial. avietỹs 3b [sm.] ‘krūminis augalas saldžiomis uogomis (Rubus); jo uoga’ [LkŽe]) > ē / ā kam. (fem.) la. dial. aviêčas2, aviečes Žemgaloje (LVda 73) su -tj- > -č- (žr. rudzīte 1993: 288) ir jo variantai (kontaminantai): I.1. suff. la. -iet- + suff. la. -ene, plg. la. dial. aviẽtenes, avetenes, aviêtenes2, avietenes / avitenes su -ie- > -ī- > -ĭkaitomis (LVda 74; žr. i.1.2. tipą); I.1.1. suff. la. dial. -et- (< suff. la. -iet- [LVda 73]) + suff. la. -ene, plg. la. dial. avetenes (LVda 73); I.1.1.1. su struktūrinio elemento pirmojo -eabsorbcija, plg. la. dial. avtene (Me i 232; LVda 74) ← la. dial. av-e-tene(s) (žr. i.1.1. tipą); I.1.1.2. su struktūrinio elemento -ietabsorbcija, plg. la. av(iet)enes (Me i 230); I.1.2. suff. la. dial. -īt- (< suff. la. -iet- [plg. rudzīte 1993: 243]) + suff. la. -ene, plg. la. dial. avitenes (LVda 74) su -ĭ- < -īkaita (plg. rudzīte 1993: 128); I.2. suff. la. -iet- + iii tipo suff. la. dial. -ĭšķ- (> -išk- [žr. anksčiau]), plg. la. dial. aviêškas, aviéškas, aveškas2 / aviêšķi (LVda 74) / aveškas (su -e- < -ie- [LVda 73]) su -tiabsorbcija (resp. *av-ie-[ti]-šķi); I.2.1. suff. la. -iet- + metatezinis (dėl -tiabsorbcijos [žr. i.2. tipą]) -kš- (< -šk- [žr. anksčiau]), plg. la. dial. àiviêkšas2, àiviékšas2 / aviẽkšas, aviêkšas, aviêkšas2, aviékšas, avekšas2, aviẽkšes, avekšes2, aviêkši, avekši2 / la. dial. avēkša, avêkšas [Me i 232; LVda 73] su -e- < ie- [žr. i.1.1. tipą]) / la. dial. àivîkšas2, avîkšas, avkšas (LVda 74) su -ī- < -ie- (plg. i.1.2. tipą); I.2.1.1. su nunykusiu -k-, plg. la. dial. aviêšas, aviêšas2 / aviêši, aviêši2, avîši [< su -ī- < -ie- (žr. i.1.2. tipą)] [LVda 73, 74] ← aviê-k-šas, aviê-k-šas2 / aviê-kši, ave-k-ši2 [žr. i.2.1., i.2.2.1. tipus; plg. endzelīns 1951: 224–226, 230tt.; rudzīte 1993: 338, 354]; tiesa, jānis endzelīnas (1951: 389) la. avieši (masc.) sieja su lie. aviečia (pl. masc.), t. y. suponuojama prala. *aveitŏ- ‘avietė’ (masc.), nors minėtos
68 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIX formos su -kir be jo vartojamos gretimai, plg. la. dial. aviêkši Malta ↔ aviêši kaunata (LVda 73, 74); todėl galima spėti buvus 2-ų homofonų: la. avieši, minimo ir senuosiuose raštuose (plg. aweeschi Madbeern XVi 325 [fennell 1989: 10]), su antriniu suff. la. -ietŏ-, ir dialektinio darinio su absorbuotu -kresp. la. dial. avie(k)ši (žr. i.2.1. tipą); I.2.1.2. su struktūrinių elementų -kš- > -žkaita (dėl jos plačiau žr. endzelīns 1951: 251), plg. la. dial. aviêžas (LVda 74) ← aviê-kš-as (žr. i.2.1 tipą); I.2.1.3. su epenteziniu resp. neetimologiniu -r-, plg. la. dial. aviẽrkšas, avikšas (su -ĭ- < -ī- < -iekaitomis [žr. i.2.1. tipą]) (LVda 73, 74); I.2.2. suff. la. -iet- (> -īt- [su -tir -ktranspozicija ir / arba -tabsorbcija]) + suff. la. -iskŏ- + suff. la. -ene (dėl tripleksinio afikso struktūravimo dar žr. ambrazas 1993: 184), t. y. la. dial. aviêkstenes, àiviêkstenes, àiviékstenes2, àivekstenes2, àiviekstenes2 / aviẽkstenes, aviêkstenes, aviékstenes, avekstenes2, aviekstenes / avīkstenes, avkstenes2 // àiviêkstines2, àiviekstines2 / aviêkstines, aviékstines, avekstines2 / avekšenes, avîkšines (LVda 72, 73, 74) su suff. -ine < -ene (žr. endzelīns 1951: 300; žr. ii.1. tipą) ir -ie- > -ī- / -ie- > -ebei -šķ- > -škkaitomis (todėl ir š < s [plg. rudzīte 1993: 291]) ← la. dial. aviẽtenes ir kt. / avitenes (žr. i.1., i.1.2. tipus), kontaminuojant su i.2.1. tipo leksemomis; I.2.2.1. su struktūriniu elementu -šķ- (< -stj- [plačiau žr. endzelīns 1951: 178– 179; rudzīte 1993: 286, 308]), plg. la. dial. aviêkšķenes (LVda 73) ← la. dial. aviêkstenes (žr. i.2.2. tipą) su -kšķpagal analogiją su la. dial. (gen. pl.) ? *aviekšķu (plg. rudzīte 1993: 309) ← la. dial. aviẽkstes, aviêkstes, aviékstes, avekstes2 (žr. i.2.2.4.c. tipą); I.2.2.2. su struktūrinio elemento -kabsorbcija, plg. la. dial. àiviéstenes2 / avestenes2, aviestenes ← la. dial. ave-k-stenes2 (LVda 73); I.2.2.3. su struktūrinių elementų -k-, -tabsorbcija ir šaknies -e- < -ie- (žr. i.1.1. tipą) kaita arba be jos, plg. la. dial. avẽsenes, avèsenes, avêsenes2, avesenes / aviẽsenes, aviêsenes, aviêsenes2, avesenes, avesenes2 / aviêšenes, aviêšenes2, avisenes (su -ĭ- < -ī- < -iekaitomis) (Me i: 232; LVda 73, 74) ← la. dial. av-ie-k-s-t-enes (žr. i.2.2. tipą); I.2.2.4. su struktūrinio elemento -neabsorbcija: a) i.2.2.3. tipo darinių, plg. la. dial. aviẽses, aviêses2, aveses2 ← la. dial. avies-en-es (žr. i.2.2.3. tipą); b) i.2.2.1. tipo darinių, plg. la. dial. avekšķes (LVda 73) su -e- < -ie- (žr. i.1.1. tipą) ← la. dial. aviêkšķe-ne-s (žr. i.2.2.1. tipą); c) i.2.2. tipo darinių, plg. la. dial. àiviêkstes2, àiviékstes2, àivîkstes2 / aviẽkstes, aviêkstes, aviékstes, avekstes2 (LVda 72, 73) ← la. dial. àiviêkst-en-es, àiviékst-en-es2 / aviẽkst-en-es, aviêkst-en-es, aviékst-en-es, avekst-en-es2 (žr. i.2.2. tipą); I.2.2.5. su struktūrinio elemento -eabsorbcija: a) i.2.2.3. tipo darinių, plg. la. dial. avesnes2 ← la. dial. aves-e-nes (žr. i.2.2.3. tipą); b) i.2.2. tipo darinių, plg. la. dial. aviẽkšnes (apv) ↔ la. dial. avekšenes (žr. i.2.2. tipą);
rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika 69straipsniai / articles I.2.2.6. su regresyvine struktūrinio elemento -t- > -ndisimiliacija, plg. la. aviesnenes, avieksnenes (Lange 1773: 44; LVda 74) ← la. dial. aves-t-enes2 ← la. dial. aveks-t-enes (dar žr. i.2.2.2. tipą); I.2.2.7. su struktūrinių elementų -t- / -teabsorbcija, plg. la. dial. àiviêkšines2 (LVda 73) ← la. dial. àiviêks-t-ines2, àivieks-t-ines2; la. dial. aviêksenes, avieksenes (LVda ibd.) ← la. dial. aviêks-t-enes; la. dial. aviêksnes (LVda ibd.) ← la. dial. aviêks- -te-nes; la. dial. aviéksnes (LVda ibd.) ← la. dial. aviéks-te-nes (žr. i.2.2. tipą); II. suff. la. -ene vediniai, plg. ē kam. la. (dial.) avenes (fem.), aveņi (masc.) (LVda 73) ir jo kontaminaciniai variantai su suff. -iet- (žr. anksčiau): II.1. su suff. -ene > -ine kaita, plg. la. dial. avines (LVda 74; žr. i.2.2. tipą); III. suff. -ĭšķē vediniai (apie suff. la. -ĭskŏ-, -išķŏ- [< *-ĭskŏ-] dar žr. ambrazas 2000: 183), plg. la. dial. aviškas (su -šk- < -šķ- [Me i 232]), avišķes, avišķas (LVda 74); manyti, kad šios lytys galėtų būti vedamos iš la. dial. aviêškas, aviéškas, aveškas2 / aviêšķi (žr. i.2. tipą) resp. suponuoti seką: av-ĭ-škas ← *av-ī-škas ← *av-ie-škas (žr. i.1.2., i.2.2. tipus), matyt, negalima dėl iii.1. tipo pavyzdžių: III.1. su suff. la. dial. -išk- > -uškkaita (aukšzemniekų dialektinė ypatybė [žr. endzelīns 1951: 366]), plg. la. dial. avuôškas (LVda 74), t. y. -ŭ-šk- > -ū-šk- (sposcheMa. Latvių fitonimo „avietė“ darybinių elementų ir fonotaktinių grandžių kaitų sklaida
70 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIX radinis pailginimas, būdingas Latgalos šnektoms [žr. breidaks i 371, ii 243]) > -uo-šk- (plg. breidaks ii 325); III.1.1. su suff. la. -ene, plg. la. dial. avuôšķenes (LVda 74); III.1.2. su struktūrinio elemento -kabsorbcija, plg. la. avuoši (masc.) resp. Awohschi (depkin 1704 i: 89) ↔ la. dial. avuôš-k-as (fem.) (žr. iii.1. tipą); III.2. su struktūrinio elemento -iabsorbcija, plg. la. dial. aûšķenes (← *av-i-šķ- + suff. la. -ene [Me i 230; LVda 72]); III.2.1. su epenteziniu -k-, plg. la. dial. aûkšķenes (LVda 73) ← la. dial. aûšķenes (tai neįprastas kitimas, mat aukšzemniekų šnektoms būdinga sekos -kšk1-ojo arba 2-ojo -knykimo tendencija [žr. rudzīte 1993: 336]); III.2.2. su -šk- (< -šķ- [žr. anksčiau]) > -kšmetateze, plg. la. dial. aûkšenes (LVda 73) ← la. dial. aû-šķ-enes (žr. iii.2. tipą); III.2.3. su -kabsorbcija, plg. la. dial. aušenes (Me i 230) ← la. dial. aû-k-šenes (žr. iii.2.1. tipą). Manyti, kad latvių šnektose šaknies aivfitonimo „avietė“ įvardijimai yra inovaciniai resp. traktuotini kaip epentezinio (neetimologinio) -irefleksijos (plg. lie. dial. mé-i-linkas 1 ‘malūnininkas’ ↔ lie. mélninkas [-nykas] 1 [< blr. мeльнiк ‘t. p.’] ‘t. p.’ ir kt. [LkŽe]; top. lie. dial. A-i-riógala ↔ top. lie. Ariógala ‘miestelio raseinių r. pavadinimas’ [būga iii 333; Zinkevičius 1966: 136; kabašinskaitė 1998: 33– 34]) negalima ne tik dėl minėto fonetinio fenomeno pozicinio apribojimo (-ilietuvių, kaip ir latvių, tarminiuose žodžiuose įterpiamas tarp balsio ir nosinio arba sklandžiojo priebalsio [žr. Zinkevičius ibd.; endzelīns 1951: 152–153]), bet ir dėl itin menko geografinio paplitimo. Latvių tarmėse lytis su šaknimi aivužfiksuota daugelyje Vidžemės bei Latgalos šnektų (žr. LVda 72–73). todėl jos istoriškumu abejoti, matyt, nevertėtų. endzelīnas (1961: 7), mėgindamas nustatyti toponimų ir hidronimų la. aivieksta vs. sāviena, àiviekste2 vs., up. Meirāni, eivieksts up. Līvāni (pastarojo ei- < airesp. /a/ su palataliniu elementu [apie tokį kitimą plačiau žr. di iii1 534; rudzīte 1993: 241]) kilmę, rekonstruoja prolytę *vai-viekstir abejodamas jos pirminę formą nurodo la. viẽksta ‘gili upės vieta’ (Me iV 654–655). tokiu spėjimu, žinoma, galima būtų tikėti be išlygų, jei juo būtų įvardijami tik hidronimai, bet tik toponimas (resp. be vandenvardinio alternanto) la. aivieksta vs. sāviena gali reflektuoti ir la. dial. àiviékstes2 ‘avietės’ Vīpe (šias šnektas skiria tik Mednių tarminis plotas). Vadinasi, minėtų latvių vandenvardžių denotatas gali būti *‘avietėmis apaugusi, užžėlusi vieta’ (jos dažnai veši upių šlaituose), plg. lie. Avietnė mš. / b., Avietinė grv., Avietỹnė mš. / b. ir kt., kildinamus iš lie. aviẽtė, aviet (LVŽ i 242–243). jei toks spėjimas teisingas, endzelīno rekonstruota lytis *vai-viekstsuponuotų pradžios vaferezę (apie šį fenomeną plačiau žr. Vanagas 1981: 379).
rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika 71straipsniai / articles 2. etiMoLoginė rytų baLtų fitoniMo RUBUS RAIDA remiantis įvade ir 1 poskyryje išdėstytais argumentais, galima atsargiai spėti, kad lie. aviẽtė, aviet, la. dial. aviẽtes ir kt. (žr. anksčiau) sietini ne su s e m a n t i š k a i diferentiniu zoonimu lie. avs, la. avs, bet su fitonimais lie. vaivóras 1 ‘(bot.) girtuoklė (Vaccinium uliginasum); jos uoga; mėlynė (Vaccinium myrtillus); juodoji varnauogė (Empatrum nigrum); vaistinė agurklė (Borrago officinalis)’ / vavóras 1 ‘(bot.) girtuoklė (Vaccinium uliginasum); jos uoga’ (LkŽe); la. vàivari(2), vaîvari2, vavariņi, vàivariņi, vaivariņas ir kt. ‘gailiai (Ledum)’ (Me iV 444–445), pasidarytais iš tos pačios šaknies (v)aiv- / (v)avsu suff. lie. -ora- (apie jį plačiau žr. skardžius i 307; plg. LeŽ 714) ir suff. la. -ar- (apie jį žr. endzelīns 1951: 339). tiesa, iki šiol minėti fitonimai tradiciškai priskiriami reduplikaciniams dariniams (būga ii 323; skardžius i 24; endzelīns 1951: 265; buivydienė 2006: 333), kurių daryba argumentuojama etimologine sąsaja su lie. vaivórykštis 1, vaivorýkštis 1 ‘įvairiaspalvė lanko pavidalo juosta, atsirandanti lūžtant saulės spinduliams lietaus lašuose, laumės juosta’ ir kt. (LkŽe), vedamu arba iš balt. dial. *vār- / *ver- ‘žydras, mėlynas’, arba visai kitos konotacijos veiksmažodinės ide. lyties (žr. toliau), plg. lie. voverýkštis 1 ‘vaivorykštė’ (LkŽe; būga ii 323; skardžius i 373, 404). Lyčių *vār- / *verrekonstrukciją pagrįstai sukritikavo endzelīnas (di iii1 495–496; dar žr. LeŽdb), teigdamas, kad balsių ā ↔ e kaita sunkiai įrodoma. todėl jis minėtų lietuvių „šilauogės (Vaccinium uliginosum) resp. girtuoklės“ ir latvių „gailių“ įvardijimų kilmę grindžia neva šiuos augalus vienijančia funkcine atributika resp. svaigulio sukėlimu, t. y. suponuoja reduplikantą la. *vavarir lygina su č. vrávorati ‘svirduliuoti, svyrinėti’ < ide. *uĕr- ‘sukti, lenkti’ (dar žr. di III1 494–496; LeW 1185; LeV ii 486; Laumane 2005: 236). deja, šis aiškinimas taip pat kelia abejonių, mat šilauogių funkcinė konotacija nulemta ne šio augalo savybės svaiginti (resp. jų privalgius – svyruoti), bet jo uogų koloristinių ypatybių, plg. Muno ranka lig tiek mėlena kaip tik vaivóras Varn; Mėlynos akys kaip vaivorai linksmai blizgėjo Žem (LkŽe; žr. s. v. vaivóras). Įvardijimas „girtuoklė“ suponuotas lygiai tos pačios uzemos – „mėlyna uoga“, mat geriančių žmonių veidas būna papurtęs, pamėlynavęs, plg. Pamėlenuo(ja) (girtuokliai) kaip vaivórai i miršta rdn (LkŽe; žr. s. v. vaivóras). dėl šios asociatyvinės konotacijos ir vaivorų bei gailių tos pačios augimo vietos, matyt, pakito ir la. vàivari(2), vaîvari2 ‘gailiai’ (← *‘šilauogė / girtuoklė’) reikšmė, plg. Vaivórų daug užvalgyk, būsi kaip girtas klp ← Nu vaivórų vien nepasigersi, kad gailių nebūs arti trg; Vaivórai yra aptraukti (apsukti) su gailiais rsn (LkŽe; žr. s. v. vaivóras). iš tiesų, būgos (rr ii 322) mėginimas susieti lie. vaivóras su lie. vaivorýkštis, matyt, yra visiškai teisingas. tik hipotezės autorius, įžvalgiai paneigęs adj. lie.
78 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIX buivydienė rūta 2006: dėl keleto retesnių liaudinių vaivorykštės pavadinimų. – Baltistica 41(2), 333–337. endzelīns jānis 1951: Latviešu valodas gramatika. rīga: Latvijas valsts izdevniecība. endzelīns jānis 1961: Latvijas PSR vietvārdi. i daļa. 2 sējums (k–Ō). rīga: Latvijas Psr zinatņu akadēmijas izdevniecība. fennell trevor garth 1989: A Latvian-German Revision of G. Mancelius’ «Phraseologia Lettica» (1638). Melbourne: Latvian tertiary committee. fr isch j. L. 1741: Teutsch-Lateinisches Wörter-Buch Darinnen Nicht nur die ursprünglichen, nebst denen davon hergeleiteten und zusammengesetzten allgemein gebräuchlichen Wörter; Sondern auch die bey den meisten Künsten und Handwerken, bey Bergund Saltzwerken, Fischereyen, Jagd-, Forstund Hauß-Wesen, u.a.m. gewöhnliche teutsche Benennungen befindlich… Mit allem Fleiß viel Jahr über zusammengetragen… Nebst einem Register der Lateinischen Wörter. berlin: georg olms Verlag. grinaveckis Vladas 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis. gritėnienė aurelija 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. her modsson Lar s 1990: Pflanzennamen und verschollenes Wortgut. Zur deutung von Himbeere, Hirschbeere, Hindläufte, Hindlaub. – Studia Neophilologica 62(1). stockholm: routledge, 79-84. kabašinskaitė birutė 1998: Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. kluge friedrich 2002: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 24 aufl. bearb. von elmar seebold. berlin & new york: Walter de gruyter. kregždys rolandas 2012: Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. kuryłowicz jerzy 1964: The inflectional Categories of Indo-European. heidelberg: carl Winter & universitätsverlag. kur yłowicz jerzy 1987: o niektórych właściwościach imion skróconych. – Studia językoznawcze. Warszawa: PWn, 213–218. Lange 1773: Lettiſch-Deutſcher Theil des volſtändigen Lettiſchen Lexici, darinnen nicht nur sämtliche Stammwörter dieſer Sprache ſamt ihren Abſtämlingen, ſondern auch die ſeltene, nur in gewißen Gegenden gebräuchliche Wörter, zum Nachſchlagen, angezeigt werden. schloß ober// Pahlen. Laumane benita 2005: Smalki lija zelta lietus. Dabas parādību nosaukumi latviešu valodā 1. Liepāja: Liepājas Pedagoģijas akadēmija.
rytų baltų fitonimo avietė (rubus) morfologinė raida ir etimologinių sąsajų problematika 79straipsniai / articles Loewe richard 1913: Germanische Pflanzennamen. Etymologische Untersuchungen über Hirschbeere, Hindebeere, Rehbockbeere und ihre Verwandten (germanische bibliothek, herausgegeben von W. streitberg, ii 6). heidelberg: Winter. Machek Václav 1961: Zum Wortschatz des Litauischen. teil 2. – Zeitschrift für slavische Philologie 29(2), 345–356. Mallor y james P., adams douglas Q. 2006: The Oxford Introduction to ProtoIndo-European and the Proto-Indo-European World. oxford & new york: oxford university Press. Masica colin P. 1991: The Indo-Aryan Languages. cambridge & sydney: cambridge university Press. Prokosch eduard 1916: [review] heinrich Marzell, die tiere in deutschen Pflanzennamen, ein botanischer beitrag zum deutschen sprachschatze by heinrich Marzell; richard Loewe. germanische Pflanzennamen. etymologische untersuchungen über hirschbeere, hindebeere, rehbockbeere und ihreVerwandten. ii 6 by richard Loewe; W. streitberg. – The Journal of English and Germanic Philology 15(2), 289–293. rudzīte Marta 1993: Latviešu valodas vēsturiskā fonētika. rīga: Zvaigzne. szpyra-kozłowska jolanta 2000: słowotwórstwo bez morfemów czyli o morfologii prozodycznej i formach uciętych. – Bulletin de la société polonaise de linguistique, fasc. LVi. kraków: instytut języka Polskiego Pan, 59–78. urbutis Vincas 1981: Baltų etimologijos etiudai. Vilnius: Mokslas. urbutis Vincas 1998: Lie. pãšinas ir (trm.) pašáiža – bendrašakniai sinonimai. – Baltistica 33(1), 49–57. urbutis Vincas 2009: Baltų etimologijos etiudai 2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Vanagas aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Vitkauskas Vytautas 1994: senųjų an (> ą), en (> ę), in (> į), un (> ų) variantai tam tikrų žodžių šaknyse ir formose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 107–111. Wodtko dagmar s., irslinger britta, schneider carolin 2008: Nomina im Indogermanischen Lexikon. heidelberg: universitätsverlag Winter. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1984: Lietuvių kalbos kilmė. Lietuvių kalbos istorija 1. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius Zigmas 1987: Iki pirmųjų raštų. Lietuvių kalbos istorija 2. Vilnius: Mokslas. Непoкупный Анатолий Павлович 1976: Балто-севернославянские языковые связи. Киeв: Наукова думка.
80 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIX east baltic names of the raspberry (Rubus): morphological analysis, retrieval of the etymological links of the phytonym suMMary the article deals with derivation and development peculiarities of the east baltic names of the phytonym Rubus. etymological analysis of the apparent morphological or semantic equivalents, for example, Lith. dial. aš(v)óklė ‘currant’, Latv. dial. àitu uôgas ‘raspberries resp. berries of the sheep’, is also presented. due to the analysis suggested here the following conclusions are proposed: 1. 3 prime derivational models of the roots Latv. av- / aivmeaning raspberry with outstanding multitude of structural variation are to be distinguished: a) derivatives with the suffix -iet- (-iet- / dial. -īt- + a1. -ene, a2. dial. -ĭšķ-, a3. -iskŏ- + -ene); b) derivatives with the suff. -ene; c) derivatives with the suff. -ĭšķē (+ -ene). 2. Lith. aviẽtė, aviet, Latv. dial. aviẽtes et al., etymologically related to Lith. vaivóras ‘blueberry (Vaccinium uliginasum); whortleberry (Vaccinium myrtillus); heathberry (Empatrum nigrum); borage (Borrago officinalis)’ / Lith. vavóras 1 ‘blueberry (Vaccinium uliginasum)’; la. vàivari(2), vaîvari2, vavariņi, vàivariņi, vaivariņas et al. ‘Labrador tea (Ledum)’, presuppose derivational model of the clipping type, i.e. adj. eastbalt. *(v)aiv- / *(v)av- *‘colourful; iridescent → blue, red’ + suff. eastbalt. -eitē // suff. Lith. -ora- / suff. Latv. -ar. 3. semantic innovation resp. alternation of the semantemes ‘Labrador tea’ ← *‘blueberry / whortleberry’ of the Latv. vàivari(2), vaîvari2, vavariņi, vàivariņi, vaivariņas et al. ‘Labrador tea (Ledum)’ is determined by the growing localization of the plants. 4. roots of the clipping type of adj. eastbalt. *(v)aiv- / *(v)av- ‘iridescent resp. blue / red’ are to be derived from subst. Lith. vaivorýkštis / vaivórykštė ‘polychrome arc colored in red from the outside and violet from inside (with the other dyes of the spectrum between them)’, Latv. vaŗavîksna, vaŗ(a)vîksne, varavīksna et al. ‘rainbow et al.’. 5. referent “berry of the red colour” of the plant names Lith. aviẽtė, aviet, Latv. dial. aviẽtes has nothing in common with the semantic extensionale of the zoonyms Lith. avs ‘sheep’, Latv. avs ‘ditto’, which is different de origine. Įteikta 2013 m. gruodžio 30 d. roLandas kregŽdys Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected]