Konstantino Sirvydo „Punktų sakymų“ spaudmenys ir rašyba
Full text
30 acta Linguistica Lithuanica LXIX Virginija VasiLiauskienė Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: istorinė sintaksė, sintaksinė tipologija, senųjų raštų kalba, rašyba. konstantino sirVydo PUNKTŲ SAKYMŲ sPaudMenys ir raŠyba typefaces and orthography in konstantinas sirvydas’ book of sermons Gospel Points anotacija straipsnyje aptariami konstantino sirvydo Punktų sakymų (sP) spaudmenys ir svarbiausi rašybos ypatumai. sP rašybai didžiausią poveikį yra padariusios lotynų ir lenkų kalbos. Punktų sakymų pirmosios (1629) ir antrosios (1644) dalies rašyba ir spaudmenys neretai skiriasi. kai kurie spaudmenys ir rašybos būdai abiejose dalyse yra epizodinio pobūdžio. sP vartojamų spaudmenų su diakritikais įvairovė didesnė nei Mikalojaus daukšos postilėje ir jono jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie. didžioji dalis diakritikų sP labai reti, bet dalis jų vartojami gana nuosekliai. diakritikai kai kuriais atvejais žymėdavo kirčiuotą skiemenį arba būdavo homoformų ir homografų skyrimo priemonė. Įvairavimas žymint pučiamuosius priebalsius ir afrikatas galėjo atsirasti tiek dėl techninių priežasčių, tiek atspindėti vilniečių kalboje vykusius kitimus. Lotynų kalbos pavyzdžiu buvo trumpinami žodžiai ir žymimi praleidimai. kitaip nei pagrindiniame gotikiniame sP tekste, antikvos kursyvo didžiosioms raidėms <i> ir <j> žymėti vartoti trys skirtingi spaudmenys. nuosekliai vartojamas <ł>. ilgieji balsiai grafiškai žymimi nebuvo (<y> ir <ū> atliko kitas funkcijas). daugeliu atvejų įvairavo [e] ir [ai] žymėjimas po minkštojo priebalsio, asimiliuotų priebalsių perteikimas, priešdėlio išrašymas (prielinksnis visada rašomas iž). Žodžių rašymui kartu ir atskirai įtakos turėjo prozodika, kitų kalbų pavyzdys, spausdinimo techniniai ypatumai, leidėjų kalbinė kompetencija. samplaikos dažnai rašomos vienu žodžiu. Ne rašymas kartu ir atskirai priklausė ir nuo veiksmažodžio formos. didžiųjų raidžių rašymas paremtas lotynų ir lenkų kalbų tradicija, cituojamu šaltiniu. esMiniai ŽodŽiai: sirvydas, spaudmenys, diakritikai, rašyba, lotynų kalbos įtaka. keyWords: sirvydas, typefaces, diacritics, orthography, influence of Latin.
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 31straipsniai / articles annotation this article decribes the usage of typefaces as well as the basic principles of orthography in konstantinas sirvydas’ book of sermons Gospel Points (sP). orthography of sP was mostly influenced by Latin and Polish. Most of the different diacritics are seldom used, but in most cases they are used consistently. in certain cases these diacritics are used to mark a stressed syllable or were a means of differentiation in homographs and homoforms. Variations in marking fricative consonants and affricates can be determined both by technical reasons in printing and by reflecting changes in the speech of Vilnius’ residents. typefaces used for marking abbreviations and omissions followed Latin traditions. three different typefaces were used during printing for marking both the capital letters <i> and <j> in those parts of the text that were in antique cursive. no special letters were used to differentiate long vowels from short vowels. Variations are evident in marking: (1) [e] and [ai] that follow a soft consonant; (2) voiced consonants before voiceless, and voiceless consonants before voiced; (3) the prefix iš-. Principles of combining adjacent words or writing them separately were influenced by prosodical features as well as by basic standards of other languages and also technical features of the printing process and language competence of editors and typesetters. usage of capital letters is based on Latin and Polish or is taken from quotable sources. nesant išlikusio konstantino sirvydo Punktų sakymų (toliau – sP) rankraščio, sunku tiksliau apibrėžti, kiek spaustuvės spaudmenų rinkiniai ir spaustuvininkų parinkti spaudmenys atitiko paties autoriaus rašybos koncepciją ir jo paties vartotus rašto ženklus. kitais žodžiais tariant, neaišku, koks buvo santykis tarp sirvydo rankraštyje vartojamų rašto ženklų ir juos atitinkančių spaudmenų spausdintame tekste1. Čia pravartu prisiminti sirvydo lenkiškai parašytoje prakalboje išsakytą apgailestavimą, kad jo knyga dėl lėšų trūkumo išleidžiama nekirčiuota: „Lietuvių kalbai reikėtų tam tikrų ženklų, lotyniškai vadinamų accentus, kad tas, kuriam lietuvių kalba nėra gimtoji, sugebėtų gerai tarti ir skaityti, betgi tam prireiktų taip pat naujų specialių spaudos šriftų, be to, prisidėtų ir išlaidų, kurių dabar aš neįstengčiau padengti“2. taigi autorius suprato, kad idealaus atitikimo čia būti negali. abejonių nekyla, kad spaustuvininkų ir redaktorių intervencijos ir taikymosi prie spaustuvės techninių galimybių būta. tai rodo ne tik kitų senųjų tekstų tyrimai (subačius 2001: 129–152), bet akivaizdu ir iš pačių sP: pernelyg dažno grafemų įvairavimo to paties žodžio tose pačiose pozicijose, diakritikų buvimo ar nebuvimo tuose pačiuose šali1 dėl šios priežasties straipsnyje daug kur vartojamas spaudmens terminas siekiant rašytinių ir spausdintinių grafemų nesutapatinti. 2 sP i [Viii]: „Potrzebáćby ná Litewski izyk kre ſek nieiákich, ktore śi zovi po Łaćinie accentus, aby, z przyrodzenia po Litewsku nieumieicy, potráfił z nich dobrze mowić, y czytać, áleby też potrzebá do nich y oſobliwego druku, y koßtu, ktoregom ia teraz nie mogł mieć“ (lietuviškai cituota pagal: koženiauskienė 1990: 296).
32 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX mais esančiuose žodžiuose, specialaus žodžių trumpinimo siekant sutilpti į siaurus „punktų“ rėmus. Šalia žmogiškojo veiksnio, bent iš dalies susijusio su techninėmis to meto spaustuvių galimybėmis, įvairavimą sąlygojo ir palyginti silpnoka, iš esmės dar tik besiformuojanti rašomosios kalbos tradicija. specialių spaudmenų sirvydui, priešingai nei Mikalojui daukšai ar danieliui kleinui (aleknavičienė 2006: 280, 284), niekas nepagamino. jam reikėjo tilpti į lotyniškiems ir lenkiškiems tekstams spausdinti pritaikytų šriftų rinkinių (garnitūrų) rėmus. sudėtingą daukšos postilės (toliau – dP) rašybą ir dalį jo vartotų spaudmenų vėlesni Ldk knygų rengėjai ir spaustuvininkai pamažu modifikavo labiau susitelkdami į funkcionalumą ir vartojimo patogumą. kai kurių daukšos įvestų spaudmenų atsisakyta jau 1605 m. anoniminiame katekizme (Lk): nevartojama <>, vietoj <> dažnai rašoma <uo>, dėl tarmės ypatybių katekizmui buvo nereikalingos nosinės grafemos (Palionis 1967: 38–39; 1995: 27). sirvydo rašyba, būdama paprastesnė nei daukšos, ilgam įsigalėjo rytiniame, o vėliau ir viduriniame raštų kalbos variante. 1. PUNKTŲ SAKYMŲ sPaudMenys ir jų VartojiMas 1.1. rengiant perrašo tekstą kritiniam sP leidimui 3 , buvo išrinkti ir susisteminti visi ten vartoti spaudmenys. Palyginus su jono Palionio aprašytais dP vartotais spaudmenimis, sP lietuviškame tekste akivaizdi didesnė spaudmenų su diakritikais įvairovė (čia neaptikti tik kai kurie dP vartoti priebalsiai su diakritikais: <ġ>, <ṁ>, <ṗ>, <ṕ>, <ṙ>; ir dviaukščiai <>, <>), bet gerokai mažesnis jų vartojimo dažnumas (nežymimas kirtis). Mažesnį spaudmenų kiekį greičiausiai lėmė ta aplinkybė, kad Palionis yra aprašęs, jo paties žodžiais tariant, ne visus, bet tik reguliariau (Palionis 1967: 33) vartojamus spaudmenis, o iš sP, rengiant jau minėtą perrašo tekstą, buvo išrinkti ir suregistruoti visi spaudmenys neatsižvelgiant į jų vartojimo reguliarumą ir dažnumą. kaip rodo mūsų tyrimas, ir sP atveju Palionis savo knygose pateikia ne visus, o tik reguliariau vartotus spaudmenis (Palionis 1967: 39–41; 1995: 28). Pateikiant atskirų senųjų lietuviškų knygų spaudmenų visumos vaizdą vertėtų skirti spaudmenų su diakritikais vartojimo dažnumą nuo tų spaudmenų įvairovės. 1.2. Punktų sakymų antroji dalis (sP ii, išleista 1644) leidybai buvo parengta ir į lenkų kalbą išversta sirvydo pagalbininko ir jo darbų tęsėjo jėzuito jono jaknavičiaus, todėl visiškai pamatuota atrodytų prielaida, kad sP, ypač antrojoje dalyje 3 Šį leidimą pagal sutartį su Lietuvių kalbos instituto kalbos istorijos ir dialektologijos skyriumi rengė Virginija Vasiliauskienė ir kristina rutkovska. jo rengimą 2008–2011 m. rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Lietuviškos sP dalies perrašo tekstas buvo parengtas Virginijos Vasiliauskienės, o lenkiškos dalies – kristinos rutkovskos.
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 33straipsniai / articles (sP ii), vartojami spaudmenys, neturėtų smarkiai skirtis nuo vartojamų jaknavičiaus parengtose Ewangelie Polskie y Litewskie (toliau je, išleista 1647), juoba kad jas skyrė tik trejų metų tarpas. remiantis Mildos Lučinskienės atliktu tyrimu (Lučinskienė 2005: 30), jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie randami spaudmenys beveik visi buvo vartojami ir sP lietuviškoje teksto dalyje (išskyrus <>, <ò>, <>). tačiau je spaudmenų rinkinys, palyginti su sP, yra ne toks gausus: je nevartojama <q> ir <x>, nėra nemažos dalies sP aptinkamų spaudmenų su diakritiniais ženklais: <>, <ǎ>, <>, <ã>, <>, <ê>, <ē>, <í>, <ì>, <î>, <ī>, <ĩ>, <ȳ>, <>, <>, <>, <ṅ>, <ô>, <ȯ>, <õ>, <>, <û>, <ũ>, <>, <ẃ>, <>, <> ar <ǯ>, <>, <>, <>. be to, sP dar vartojami ir specialūs, iš lotynų kalbos perimti ženklai <ɡ>, <ɡ> ir <o> žodžio galo sutrumpinimams žymėti. 1.3. sP lietuviškame tekste vartojami šie spaudmenys su diakritiniais ženklais (žr. 1–60 pav.): a: <á>, <ȧ>, <à>, <â>, <ā>, <ã>, <>, <ǎ>, <>. c: <ć>, <ċ>, <>. e: <é>, <ê>, <>, <ē>, <è>. i: <í>, <ì>, <î>, <ĩ>. y: <ȳ>, <>. l: <ł>. m: <>. n: <ń>, <ñ>, <>, <ṅ>. o: <ó>, <ô>, <ȯ>, <ō>, <õ>. s: <ś>, <ṡ>, <>. u: <û>, <ũ>, <ū>, <>. w: <ẃ>. z: <ź>, <ż>, <>. ʒ: <>, <> ar <ǯ>, <>, <>. Ʒ: <>, <>. kai kurie čia išvardyti spaudmenys su diakritiniais ženklais vartojami ypač retai, pavieniais atvejais – visoje knygoje ar atskirose jos dalyse jie aptinkami tik po vieną ar kelis kartus. sP lenkiškame tekste diakritikai įvairesni ir dažnesni nei lietuviškame (juos tiria kristina rutkovska). 1.4. Pagal vartojimo dažnumą ir sistemingumą (nuoseklumą) visus sP i ir sP ii vartojamus spaudmenis su diakritiniais ženklais galima suskirstyti taip: (1) dažnai ir sistemingai sP i ir sP ii vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais: <ć>, <ł>, <ś>, <>, <>; (2) nesistemingai, bet palyginti dažnai sP i ir sP ii vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais: <á>, <ȧ>, <ċ>, <>; (3) labai retai ir nesistemingai vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais4: sP i: <à>, <â>, <ã>, <>?, <é>, <ê>, <>; <í>?, <ì>?; <î>, <ń>, <ṅ>, <ñ>?, <ó>, <ô>, <ȯ>, <õ>, <û>, <ũ>, <>, <ẃ>, <> ar <ǯ>; sP ii: <>, <ǎ>?, <>?, <ā>, <>, <ē>, <ĩ>, <ȳ>, <>, <>, <ń>, <>, <ō>, <ṡ>?, <ũ>, <ū>, <> ar <ǯ>, <>, <>; 4 klaustuku žymimas ypač retai vartojamas spaudmuo su neaiškiai atsispaudusiu diakritiku.
34 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX (4) tik perikopėse ir punktų pavadinimuose vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais (lotyniškoji antikva ir kursyvas): sP i: <>, <ź>; <ż>; sP ii: <è>, <ź>, <ż>, <>. suregistravus visus sP vartojamus spaudmenis su diakritiniais ženklais, matyti, kad jų įvairovė didesnė sP i, o gausa sP ii – gausesnis jų vartojimas sP ii sąlygotas labai dažno <á>. 1.5. Priebalsius [š], [ž] ir afrikatą [č] žymintys spaudmenys Pučiamiesiems priebalsiams [š] ir [ž] žymėti sP vartojami šie spaudmenys su diakritikais: <ś>, <ṡ>?, <>, <>, <>, <>, <> ar <ǯ>, <>, <>, <ź>, <ż>, <> (žr. 38, 40–42, 48–58 pav.); afrikata [č] žymima <ć>, <ċ>, <>? (žr. 10–12 pav.). be to, [š] dar gali būti žymimas digrafais <ß>, <ſz>, o [č] digrafu <cʒ> (labai retai). 1.5.1. didžiosios <>, <> epizodiškai pavartojamos tik sP ii: ydu sP ii 16219–20, 2024, 3323; ynoio sP ii 1048, odiey sP ii 8326. Visais kitais atvejais vietoj jų vartojama <Ʒ>5. <> labai retai aptinkamas sP i perikopėse, išspausdintose kursyvu: grai 31718, o vienintelis <> atvejis yra pagrindiniame sP i tekste: łyniuguoſna 37310 (diakritiko forma čia neįprasta). Labai retas ir sP ii pasitaikantis <ṡ>, kuris iš esmės turėtų būti laikomas prastai atsispaudusiu <ś>: ráßtas ṡ. sP II 18813; páráṡitam 2546, karaliṡćiu sP ii 1416–17. 1.5.2. <ź>, <ż> ir <> vartojami lotyniškąja antikva ir kursyvu surinktame tekste. sP ii antikvoje virš spaudmens <> (žr. 50 pav.) esantis diakritikas primena ištęstą tašką ir savo forma skiriasi nuo kitose teksto vietose vartojamo <ź> ir <ż>: Neadźia 5116, Banićia 15317, iames 15319, Vſtokłes 1808, auturet 2393. Pastarieji du spaudmenys vartojami tiek sP i, tiek sP ii. <ź> nuosekliai vartojamas afrikatoje <dź> sP ii: żodźiey 24822, żuwes 24820, Iźkur 11625, didźio 11626; plg. su sP i: iżpaźino 16316, iźpiłde 16317, żodżieys 24421, źiames 2699. 1.5.3. diakritikų forma labai įvairuoja ant švabachu surinkto pagrindinio teksto spaudmenų <>, <>, <>, <> ar <ǯ> (žr. 51–58 pav.). ant šių spaudmenų vartojami taško, akūto, brūkšnelio ir lankelio ar / ir varnelės formos diakritiniai ženklai. juos neretai sunku atskirti vieną nuo kito dėl spausdinimo kokybės: aptru5 kitos didžiosios taip pat buvo vartojamos be diakritinių ženklų. apie tai 1929 m. jau yra rašęs franzas spechtas: „in unzialschrift stehen C, S, Z, L auch č, š, ž, ł, d. h. es fehlen die diakritischen Zeichen“ (specht 1929: 13).
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 35straipsniai / articles pėjęs akūtas arba brūkšnelis gali atrodyti kaip taškas, o gerai neatsispaudęs taškas priminti lankelį, pavyzdžiui, žodyje mones sP i 32612 matomas lankelis atrodo kaip patėpliotas taškas, o lankelis žodyje grauoſe sP ii 24427 greičiausiai yra ne visai atsispaudęs taškas. Varnelės ir lankelio formos diakritikai virš <> ir <ǯ> sP tekste pavartoti tik po keletą kartų. sP i jie labiau primena varneles, o sP ii lankelius: tulǯis sP i 32121; didiu sP ii 1995–6. abejotinais atvejais buvo pamėginta spaudmenį išdidinti, bet labiau padidinta diakritiko forma imdavo skirtis nuo tos, kuri buvo matoma plika akimi, todėl pasikliauti tik tokiu neaiškaus diakritiko identifikavimo būdu būtų buvę gana rizikinga. sP ii virš <> (žr. 57, 58 pav.) esantis diakritikas, kaip ir antikvos atveju <>, primena horizontaliai ištęstą tašką (plg. su 50 pav.). sutartinai jis buvo žymimas brūkšneliu virš spaudmens, taip siekiant jį atskirti nuo tradicinio taško formos diakritiko. atskirų tą pačią grafemą žyminčių spaudmenų sugretinimas rodo, kad tiek jų pačių, tiek jų diakritikų forma spaustuvės rinkiniuose nebuvo identiška, pavyzdžiui, kai kurie <> skiriasi tarpusavy. tą patį galima pasakyti ir apie nemažą dalį kitų spaudmenų, ypač su diakritiniais ženklais. 1.5.4. Pučiamuosius priebalsius [š], [ž] ir afrikatą [č] sP neretai gali žymėti spaudmenys be diakritinių ženklų <ſ>, <s>, <ʒ>, <z>, <c>, ir atvirkščiai, <ś> gali atsirasti <ſ>, <s> vietoje: śiłpnas sP ii 122 ir ſiłpnas sP i 21117; ʒiemes sP i 6516 ir iemes sP i 26113; ʒimus sP ii 4116–17 ir imus sP i 688; karſciaus sP ii 5016, karśćiaus sP ii 381–2 ir karſćiuoſe sP i 24417; ćiełas sP i 24715 ir cełas sP i 6725; ſiurkſciey sP ii 5715 ir śiurkßtibes sP ii 1072; ſzwynćiauſias sP ii 898 ir ſzwynćiauśiami sP ii 2391–2; ſirdiy sP ii 168 ir śirdiy sP ii 23922 bei ßyrdies sP ii 16912; paraſzie sP 21730, paraśie sP i 34928 ir paraſie sP i 3075–6; ir t. t. Palyginkime taip pat sP vartojamų žodžių su šaknimi šviesrašybą: (ſwieſ- / ſwieś- / świeſ- / świes- / ßwieſ- / świeś- / ßwieś-): ſwieſibes sP i 2029, sP ii 3229; ſwieśibe sP ii 285; świeſibe sP i 35324, sP ii 19711; świesibe sP i 3546; ßwieſibes sP i 2026, sP ii 2157–8; świeśibes sP i 35327; świeśibi sP ii 3313; ßwieśiaus sP ii 201226. atsižvelgiant į tai, kad išvardyti atvejai nebuvo tik pavieniai ir atsitiktiniai, taip pat į jų buvimą kituose to laikotarpio spaudiniuose (Palionis 1967: 37)7, bent jau dalis jų turėtų būti priskirti to meto spaudmenų vartojimo spausdintinėse knygose ypatumams. dalis diakritikų ant šių spaudmenų galėjo paprasčiausiai neatsispausti, tačiau spaudmens su diakritiku ir be jo kaitaliojimasis tuose pačiuose, dažnai net 6 franzo spechto teiginyje „für den dentalen sibilanten wird ſ und s promiscue gebraucht, nur pflegt ſ nicht im anlaut zu stehen“ greičiausiai yra įsivėlusi korektūros klaida – norėta pasakyti: „...nur pflegt s nicht...“ 7 Merkelio Petkevičiaus 1598 m. katekizme priebalsiai š, č žymimi vienženkliais s, ſ, c arba diakritiniais vienženkliais ś, ć.
36 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX gretimai pavartotuose žodžiuose (plg. sP i 20 ir 353 psl.), – ir ne epizodiškai, o per visą sP tekstą, – rodytų, kad diakritikai, bent jau spausdinimo proceso metu, ne visada buvo laikomi esminiu grafemos skiriamuoju bruožu8. kitos tokį įvairavimą sąlygojančios priežastys galėjo būti didžiąsias raides žyminčių spaudmenų su diakritikais nebuvimas ir svetimų kalbų aplinkos veikiama Vilniaus miesto tartis, pavyzdžiui, žodžiai su šaknimi silpn21 kartą rašomi su <ſ>, <s> ir 11 kartų su <ś>. sP ii šių spaudmenų dažnumas apylygis (atitinkamai 12x ir 10x): ſiłpniby sP i 18519, ſiłpnina sP ii 5714, siłpnu sP i 21123, siłpſ ta sP ii 7524, śiłpnu sP i 6131, śiłpnibes sP ii 21813. Minkštuosius [s] ir [š] žyminčių spaudmenų įvairavimas tuose pačiuose žodžiuose dažnesnis skoliniuose iš lenkų ir gudų kalbų. be to, <ś> santykinai dažniau nei <s>, <ſ> pasirenkama sP ii, pvz.: siłos sP i pavartota 6 kartus, o sP ii 3 kartus; śiłos atitinkamai 2 ir 3 kartus; świetas sP ii vartojamas dažniau nei ſwietas; o sP i świetas labai retas ir gali būti laikomas korektūros klaida; ſmertis dominuoja abiejose sP dalyse; śmertis 5 kartus pavartotas tik sP ii. kaip jau minėta, tokia rašyba greičiausiai atspindi tarties svyravimus daugiataučio Vilniaus šnekamojoje lietuvių kalboje. Pasak Zigmo Zinkevičiaus, lenkai sunkokai skyrė lietuvišką [š] ir [s] (Zinkevičius 1981: 30–32). jie tiek vienu, tiek kitu atveju girdėdavo lenkišką [ś], todėl ir rašydavo labai nenuosekliai: <s> arba <sz>. ar <ž> ir <z>, <č> ir <c> įvairavimas tuose pačiuose žodžiuose gali būti siejamas su neryškia opozicija tarp [ž] ir [z], [č] ir [c] to meto vilniečių kalboje, negalima patvirtinti ar paneigti remiantis vien tik sP duomenimis. taigi spaudmenų su diakritikais ir be diakritikų įvairavimą pučiamiesiems priebalsiams ir afrikatoms žymėti turėjo sąlygoti ne viena, o kelios aplinkybės: vartojimo tuometiniuose spaudiniuose tradicija, tartis, spaudmenų, žyminčių didžiąsias raides su diakritikais, nebuvimas, spausdinimo kokybė. 1.6. spaudmenys su diakritinais ženklais ant <a> daugiausia įvairaus pavidalo diakritinių ženklų randame ant <a>: <á>, <ȧ>, <à>, <>, <ǎ>?, <>?, <â>, <ã>, <ā> (žr. 1–9 pav.)9. iš jų dažniau ir sistemingiau vartojamas tik <á>, kuris gali būti siejamas su lenkų kalbos „pakeltąja“<á>. sP ii lietuviškame tekste šis spaudmuo gana dažnai žymi trumpąjį nekirčiuotą [a]. <á> 8 Mikalojaus daukšos postilėje buvo rašoma: dabókiteś, arteś 1633, netikéſiteś 1636, paáugßtinoś 8710, Baʒni cʒios 8718, Banicʒia 8719, gárſtîcʒios 876, garſtîcios 8738 ir t. t. 9 <à>, <â>, <ã>, <ā> išsamiau aprašyti kartu su kitais atitinkamos formos diakritinius ženklus turinčiais spaudmenimis (žr. 1.7; 1.8; 1.13).
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 37straipsniai / articles ir <ȧ> vartosena sP nesiskiria: káráliſti sP ii 8715, áułayko 8925, reykáłu 1035, Sámáritonas 11914–15, niekádu 12028, átaimo 12614, áułáyko 14923–24, márindámi 15523, iſtáte 15322, ándingie sP i 22313–14, giełȧimis sP ii 15513–14, ȧtłeyde 1675, ȧdunt 17720, eydȧmáś 17829, auſirakinȧ sP i 3323, prieȧſtu 3654–5. Vizualiai šiuos du spaudmenis taip pat ne visada įmanoma atskirti vieną nuo kito. sP i jie vartojami daug rečiau, ir čia dažniausiai pasirenkamas ne <á>, bet <ȧ>. sP ii kelis kartus aptinkamas <> savo vartosena nesiskiria nuo <á> ir <ȧ>, o vienąkart šioje dalyje užfiksuotas <ǎ> greičiausiai yra nelabai švariai atspausdintas <á>; neaiški ir porą kartų sP ii pavartoto <> funkcija – diakritikas dėl nedidelio pasvirimo į dešinę primena apostrofo ir akūto ženklus, o žodyje głu sP ii 24713 ir spausdinant galimai šiek tiek patėpliotą ir dėl to pakitusios formos tašką. 1.7. spaudmenys su gravio ženklu gravis ant <à> dukart pavartotas lotyniškojoje antikvoje (strockis 2004: 294– 295): à kayre łabay iłga bus sP i 24020–21. gravio ženklas kituose dviejuose švabachu išspausdintuose žodžiuose atrodo neįprastai, kiek pasislinkęs į šoną (žr. 3 pav.). be <à>, gravio formos diakritikai dar atsitiktinai gali būti pavartoti ant <>, <è>, <ì>, <> (žr. 12, 18, 19, 42 pav.) ir yra būdingesni lotyniškajai antikvai: <è> (sP ii) ir <> (sP i) aptinkami tik antikvoje, nelabai aiškios formos <ì> antikva ir švabachu surinktame tekste, o <> (sP i) vienąkart pavartotas švabachu išspausdintoje teksto dalyje. 1.8. spaudmenys su stogelio ženklu stogelio formos diakritikai pavieniais atvejais vartojami sP i ant <â>, <ê>, <î>, <ô> ir <û> (žr. 7, 14, 20, 38, 43 pav.): kuriâs (acc. pl.) 17126, 37319, gieriâus (adv. cmp.) 19817, mariâs (acc. pl.) 26918, iiêmus (dat. pl.) 36725; ćîa 2679, marîos (nom. pl.) 2687, takiuôs (acc. pl.) 36711, iuôs (acc. pl.) 19824, tuôs (acc. pl.) 36724, kuriûo (instr. sg.) 36811, punciûoſna (il. pl.) 3738, kuriû (instr. sg.) 3528, Iûoda (nom. sg.) 22923, gieriaûs 19923, 36018, perſkrodûs 1419, perſmegiûs 1421. jais dažniausiai žymimi įvardžių daugiskaitos galininko, kartais vienaskaitos įnagininko kirčiuoti skiemenys. tie skiemenys dažniau yra ilgi nei trumpi. kituose pavieniuose žodžiuose ir nekirčiuotuose ilguose skiemenyse šio diakritiko atsiradimas turbūt tėra atsitiktinis arba laikytinas korektūros klaida (neaiški <î> funkcija). dalyje žodžių spaudmuo su šiuo diakritiku galėjo ne tik žymėti kirčiuotus skiemenis, bet ir padėjo skirti homografus bei homoformas (pvz.: geriâus, gieriaûs, kuriâs, mariâs, perſkrodûs,
38 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX perſmegiûs). dėmesį taip pat reikėtų atkreipti į šio diakritiko distribuciją – jis nėra tolygiai pasiskirstęs visame tekste, bet dažnai koncentruojamas tam tikrose teksto vietose ir puslapiuose, kur dažniau randami ir kitokių formų diakritiniai ženklai (akūtai, cirkumfleksai, brūkšneliai). 1.9. kiti pavieniai spaudmenys su diakritikais Pavieniai spaudmenys <ó> ir <ȯ> galėjo žymėti kirčiuotą skiemenį arba diferencijuoti formas: wiró (gen. sg.) 21921, ó10 17524, Małdȯs (nom. pl.) 6724, Iȯnuy (plg. Iȧnowi) 14017, neſidabȯdami 8430. nustatyti apibrėžtesnes <ó>, <ȯ> ir <ô> (žr. 1.8.) funkcijas sP, kaip, pavyzdžiui, baltramiejaus Vilento tekstuose (kabašinskaitė 2005: 56–62), neįmanoma dėl per mažo pavyzdžių kiekio. akūtu ant <é> žymimas kirčiuotas, dažniausiai ilgas skiemuo: kuriuosé (loc. sg.) 17711, kurié (nom. pl.) 1628, praiéwu ( gen. pl.) 17726, gayłétus (cnd. 3) 15819, apé 17611; bet pasitaikė ir pora atvejų nekirčiuotame ilgame skiemenyje: Wiéta (nom. sg.) 2037 ir éſſibi (acc. sg.) 1713. sP kelis kartus pavartoti du priebalsiniai spaudmenys su akūto ženklu <ń> ir <ẃ> ir vienas priebalsinis spaudmuo su tašku <ṅ>. Šiais ypač retais atvejais spaudmenimis <ń> ir <ṅ> dažniausiai pažymėtas minkštasis [n], kaip lenkų kalboje. Žodžių ſkrinioń sP i 36930 ir kłoniń sP ii 24818 iliatyvo galūnėse esančio diakritiko paskirtis neaiški: <ń> galėjo būti supainiotas su brūkšnio pavidalo diakritiku ant balsio arba tas <ń> galėjo būti pridėtas vėliau atstatant buvusį sutrumpinimą (plg. pekłō sP i 27912, wietō sP ii 24721). dukart sP i greičiausiai atsitiktinai pavartotas <ẃ> žodžiuose ẃunduo 2645 ir ẃiſi 28611. jo funkcija neaiški. 1.10. spaudmenys su diakritikais ir kirtis kaip jau minėta įvade, specialūs spaudmenys su diakritikais, kuriais būtų žymimas vien tiktai kirtis, sP vartojami nebuvo. 1.6, 1.7, 1.8, 1.9 skyreliuose iškelti spėjami reti kirčio žymėjimo atvejai yra susipynę su kitomis šių spaudmenų atliekamomis funkcijomis ir nėra nuoseklūs, vienakrypčiai, jei imame visus turimus kokio nors atskiro diakritiko vartojimo pavyzdžius kartu. kadangi retai ar ypač retai vartojami diakritikai sukoncentruoti apibrėžtose teksto vietose, labai galimas 10 diakritikų šiuo atveju esama ir ant atitinkamų žodžių lenkiškoje teksto dalyje, plg.: męȧ 21921 ir á.
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 45straipsniai / articles 2. PUNKTŲ SAKYMŲ raŠyba 2.1. sP rašybai didžiausią įtaką yra padariusi svarbiausia to laikotarpio mokslo kalba – lotynų kalba, ir tik po to lenkų kalba. tas poveikis turėjo būti dvietapis: (1) per minėtų kalbų vartojimą mokslo ir komunikacijos tikslais jų rašybos principai buvo natūraliai perimami ir pritaikomi lietuvių kalbai; (2) per spaudmenis – sisteminant, apibendrinant, jungiant ar skaidant rašto ženklų funkcijas pagal technines spaustuvių galimybes. Pirmasis etapas labiau sietinas su pačiu rašymo procesu, antrasis – su rankraščio adaptavimu spaudai. Po to galima kalbėti ir apie spausdinto teksto atgalinį poveikį rašybos sistemai (subačius 2001: 129–152). 43 PaV. sP i 373-8 44 PaV. sP i 368-26 45 PaV. sP ii 108-25 46 PaV. sP ii 138-23 47 PaV. sP i 264-5 48 PaV. sP i 318-9 49 PaV. sP ii 78-19 50 PaV. sP ii 153-17 51 PaV. sP i 380-17 52 PaV. sP i 321-21 53 PaV. sP i 326-12 54 PaV. sP ii 199-6 55 PaV. sP i 298-17 56 PaV. sP ii 15-3 57 PaV. sP i 355-5 58 PaV. sP ii 56-5 59 PaV. sP ii 104-8 60 PaV. sP ii 202-4 61 PaV. sP i 194-13 62 PaV. sP ii 39-4 63 PaV. sP ii 27-13
46 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX 2.2. ilgųjų ir trumpųjų balsių žymėjimas sP, kaip ir kituose to meto katalikiškuose raštuose, ilgieji ir trumpieji balsiai dažniausiai grafiškai nebuvo skiriami. balsių sudvigubinimas ilgiesiems balsiams žymėti neapima viso veikalo. jis dažniausiai epizodiškai pasitaiko sP ii dalies teksto viduryje ir laikomas anoniminio redaktoriaus įsikišimu: tiiko 14214, prekii 2622, iir 1709, Karaluus (nom. pl.) 20214, kuu 7810, geruu darbuu (gen. pl.) 17513 (Zinkevičius 1971: 153–167; 1972: 79–100; 1977: 237–244; 1988: 257–259). nedažnai ir nenuosekliai ilgąjį balsį gali žymėti <y>: piktyby (acc. sg.) sP i 14715, świeſyby (acc. sg.) sP i 13811, alty (acc. sg.) sP i 1829, didy (acc. sg.) sP ii 133; pasitaiko ir painiojimo atvejų: dydi (acc. sg.) sP ii 20612. Žodyje yßkłauſiſiu sP i 1989–10 <y> greičiausiai žymi ne [i], bet [ji] (kartu su pridėtiniu [j]). dažniausiai ir nuosekliausiai <y> vartojamas: 1. dvibalsiuose <ay>, <ey>, <uy>: łaymingay sP i 28010, weydu sP i 3521, żmoguy I 5829; pageydimay sP ii 1888; atvejai su <i> pavieniai: kaip sP i 2056; ſunkiei sP i 23413 (perikopėse!). Pastaruosius sirvydo grafikos plotmėje būtų galima laikyti korektūros klaidomis. sP perikopių ir atitinkamų je tekstų lyginimas rodytų čia labiausiai tikėtiną jaknavičiaus rankos prisilietimą. kai šių dvibalsių žymėjimas nesutampa sP perikopėse ir atitinkamose je vietose, je paprastai rašoma <ai>, <ei>, <ui>. 2. (a) [j] pozicijoje redukuotose lokatyvo galūnėse (sistemingiau sP i): śirdiy sP i 13823, naktiy sP ii 6632; vgniy sP i 1609; odiy sP i 35414; mogiſ tey sP i 13811; pakȧiuy sP i 37010; sP ii kai kur [j] pozicijoje jau atsiranda <i>, o <y> žymimas ilgasis balsis: śirdyi 2918, 6331, odyi 615; (b) [ji] pozicijoje įvardžiuotinėse formose sP ii: Seniey 13413, tikroy tieſa 14119, wireſniey 5420, świetißkiey Vkinikáy 5421. ne taip nuosekliai <y> vartojamas: 1. Po depalatalizuotų priebalsių (ypač sP ii): prywało sP i 512, ſtypray sP i 723; nułynkias sP i 10524, ſtypraſnis sP ii 14612, Sʒytays sP ii 188, ßyłkuoſe sP ii 17930, ynoio sP ii 1047, niepryimtinas sP ii 1375, ßyrdies sP ii 16912, yba sP ii 18417. 2. Vienaskaitos lokatyvo galūnėje: paguldimy sP i 833; puody sP ii 1075; raßty sP i 135; daykty sP ii 9813; <i> šioje pozicijoje pasitaiko, bet nedažnai: paguldimi sP i 33220, daykti sP ii 1124, raßti sP i 4716. sP i paprastai randame <y>, o sP ii dažniau <i> (plg. kuny 11x sP i ir 2x sP ii; kuni 9x sP ii). 3. skoliniuose: ywatas sP ii 5918, tyranay sP i 1326, yday sP i 13826, Synagoga sP i 3333, hereʒya sP i 25414. sP ii <y> funkcijos palyginti su sP i yra pasiaurėjusios. daugeliu atvejų <i> gali būti vartojamas tose pačiose pozicijose kaip <y>.
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 47straipsniai / articles <u> buvo vartojamas tiek trumpajam [u], tiek ilgajam [ū] žymėti20. sudvigubintas <uu> ilgajam garsui žymėti pasitaiko tik epizodiškai sP ii ir yra tos pačios prigimties kaip <ii>: Karaluus (nom. pl.) sP ii 20214; geruu darbuu (gen. pl.) sP ii 17513. spaudmuo <ū> su brūkšneliu sP žymi praleistus tautosilabinius [m] ir [n] (žr. 1.13.). 2.3.1. [e] žymėjimas po minkštojo priebalsio [e] žymėjimas po minkštojo priebalsio labai įvairuoja: sP i dažniau buvo rašoma <e> arba <ie> (papildomai pažymint priebalsio minkštumą), o sP ii dar ir <ia> (kai kuriose sP ii teksto vietose ištisai) (specht 1929: 17)21. tai rodytų sP ii dalies rengėjų tarmėje buvus platesnį [e] nei sirvydo tarmėje ir intensyvesnį priebalsių minkštinimą (Zinkevičius 1996: 100–101). imant abi sP dalis kartu, randami tokie variantai: de / dia-: degina sP i 30220, diagina sP ii 7620, diagintu sP ii 1602, deśine sP i 2418, sP ii 2442, diaßne sP ii 18630, deßne sP ii 22925–26, deſtis sP i 37023, sP ii 7016, diaſtis sP ii 1704; ge- / gie- / gia-: geria sP i 4616, gieria sP ii 5015, giaria sP ii 9214, gema sP i 10422–23, sP ii 5117, gema sP i 2223, sP ii 12325, giema sP i 10629, sP ii 9720, geray sP ii 18429, giera (adj. nt.) sP i 28417, gieras sP i 20119–20, giara sP i 17226, sP ii 18631 giaras sP ii 55; kie- / kia-: kielo sP i 1611, sP ii 24032, kialo sP ii 879, kieltis sP i 1782, sP ii 22816, kialtis sP ii 15811, kiełtuwu sP i 2693, sP ii 1576, kiałtuwu sP ii 9513–14, ßakiełe sP i 31112, ßákialu sP ii 17120 (žodžių, pradedamų ke-, nėra); me- / mie- / mia-: metas sP i 3315, sP ii 14028, miatas sP ii 16923, mediu (instr. sg.) sP i 31020, sP ii 65 (acc. sg.), miadiu (gen. sg.) sP ii 17030–31, ſtameni sP i 1034, ſtamienio sP i 769, akmenimis sP i 18623, sP ii 4516, akmienimis sP i 3779; ne- / nie- / nia-: nuniaßa sP ii 18811–12, nendres sP ii 998, niendri sP ii 1667, niandri sP ii 16611, neprietelaus sP i 252, sP ii 1230, niepretelaus sP ii 7420–21; pe- / pie- / pia- / pea-: pećiu sP ii 20420, pećio sP i 1947, piećiu sP ii 21816, piaćio sP ii 2052, pekłos sP i 27511, sP ii 528, pieklißkay sP ii 4220–21, piaklißkas 20 Laikantis lotynų kalbos tradicijos, žodžio pradžioje [u] paprastai žymimas spaudmeniu <v>. <u> žodžių pradžioje pavartotas tik 8 kartus ir laikytinas korektūros klaida: ugimimo sP ii 12416; uołos sP i 2701; uołas sP i 5021; uoga sP i 32120; uoday sP i 26018; 31612; unt sP ii 2008; 20414. 21 didžiausia <ia> koncentracija straipsnio autorės užfiksuota sP ii 166–183. Į tai yra atkreipęs dėmesį ir franzas spechtas (1929: 17). tačiau pirmasis šį įvairavimą pastebėjo ir aprašė kitas vokiečių kalbininkas richardas garbė 1884 m. sP i leidime. Pasak jo, <ie> dažniausiai rašoma po priebalsių <g>, <k>, <š>, <ž>, o po kitų priebalsių aptinkama retai (garbe 1884, 13).
48 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX sP ii 20624–25, piakłos sP ii 7532, Petras sP i 498, sP ii 20715, Piatras sP ii 1728, Peatras sP ii 18611, 2071; re- / rie- / ria-: retos sP i 757–8, Riatas sP ii 18228, regiedami sP i 196, sP ii 3410, riegiedamas sP ii 4819, riag sP ii 17715; se- / sia-: ſenu (acc. sg.) sP i 5613, sP ii 1233–4, ſianu sP 17126; ste- / stia-: ſtebiſi sP i 32928, ii 715, ſtiabiſi sP ii 17619; šie- / šia-: śieśielis sP i 12527, pliśieli sP ii 276, kauśielis sP i 31414, śieśi sP i 21410, śiaßtu sP i 31710 (perikopės) (žodžių, pradedamų <śe>, nėra); we- / -wie- / wia-: welinas sP i 2933, sP ii 4612, wialinas sP ii 7717–18, wede sP ii 956, wiade sP ii 17731, giwena sP i 30813, giwiena sP i 30822–23, giwianimo sP ii 16921; že- / žie- / žia-: emes sP ii 1384, iames sP i 127, sP ii 15132, iemes sP ii 24614, emibe sP ii 21625–26, iemay sP ii 482, iamious sP ii 18325, nuemintus sP ii 4714, nuiamintays sP ii 4717–18, Nuiemindawau sP ii 673. sP i [e] žymimas vienodžiau, dažniausiai <e> arba <ie>; <ia> labiausiai koncentruojasi vienoje apibrėžtoje sP ii teksto vietoje, likęs tekstas [e] žymėjimu iš esmės nesiskiria nuo sP i. intensyviausiai pozicijoje prieš [e] turėjo būti minkštinamas [k] – po <k> visuomet rašomas minkštumo ženklas (Palionis 1995: 30). Minkštumo ženklas taip pat rašomas po [š], žymimo spaudmeniu <ś>; dviejuose žodžiuose esantis <ß> greičiausiai turėjo žymėti veliarizuotą [š] arba čia įsivėlusi korektūros klaida: ßeymina sP ii 1816 ir ßeymina sP i 3175 (perikopės), plg. śieyminrašoma 5 kartus dažniausiai sP i. 2.3.2. [ai] žymėjimas po minkštojo priebalsio dvibalsis [ai] po minkštojo priebalsio žymimas ketveriopai: <ey>, <iey>, <iei>, <iay>: pageydimu sP ii 14031, pagieydimus sP i 26610, sP ii 25910, pagiaydimuoſe sP ii 17821–22, gieyde sP i 1273, sP ii 278, geyde sP ii 18023, weydo sP i 9010, sP II 1484, wiaydo sP ii 21919, wieykiey sP i 26810, weykiey sP i 5229–30, sP ii 1062–3, meyłes sP i 8920, sP ii 1072, miayłes sP ii 1841, ſunkiey sP i 19827, sP ii 8825, ſunkiei sP i 23413 (perikopės), ßeymina sP ii 1816, śieyminu sP i 25411–12. dažniausias variantas – <iey>; <iay> būdingas tam tikroms sP ii teksto vietoms. 2.4.1. skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių žymėjimas jų sandūrose asimiliacijos atvejais priebalsiai dažniau rašomi morfologiniu principu, bet vieno kurio principo nuosekliau nesilaikoma: pabaygtu (4x) sP ii 6226–27, pabaiktu sP ii 18213–14, ȧudingie sP ii 1822–23, ȧudingt sP i 25526, ȧudingta sP i
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 49straipsniai / articles 31017–18, v{}udenktu sP ii 1827, áudinktu sP ii 4010, ȧudinkta sP ii 20932–33, apſidenktumite sP ii 17521, ȧudegtas sP i 1449–10, prabyngtay sP i 532, prabinktay sP i 27321, vudegtas sP ii 765–6, ȧudektu sP ii 24013–14, ȧudirbtu sP i 32325, dirbt sP i 3301 (4x), dirps sP ii 3526, Dirpkite sP ii 17732, iwerßtu sP i 8513, iwerto sP i 1317. Liepiamosios nuosakos vienaskaitos antrasis asmuo sP ii dukart parašytas: nunuoging 16929; saugog 1418 (-k + g(i) = g: nunuogink gi?). fonetiniu principu labai dažnai paremta pusdalyvių rašyba: nułeyʒdamas sP i 33318, pameʒdami 2585, ibriʒdami 1872, drauʒdami 2584, iʒdamas 21319; ſułeyʒ damas sP ii 128, ayʒdamas 583, mełʒdami 10313, rauʒdami 1761, ſkuʒdamaſis 1425, mełʒ damies 20210–11. bet atvejų su <s> taip pat pasitaiko: ſkuſdamaſis sP ii 5515, ißmesdamas sP ii 7210, Šaknies ir priesagos sandūroje retsykiais gali būti šalimais sudedami du priebalsiai, priklausantys skirtingoms morfemoms, jų nesuliejant: apſidingkite sP ii 1325, Diaugkites sP i 3262, biegkt sP ii 17217 (plg. perbekt sP ii 21719), nułauṡiu sP i 31028. sirvydo kalbinės kompetencijos fone šitaip greičiausiai buvo siekiama atskleisti asimiliacijos pridengtą veiksmažodžių formų darybos procesą (plg. su iſi ios sP i 76, vſet sP i 2855). tai galėjo būti vienas iš siūlomų rašybos būdų – išlaikyti sveikas, nepakitusias morfemas jų sandūrose. neaišku, korektūros klaidoms ar rašybos norminimo pastangoms (hipernormalizmams) turėtume priskirti šiuos pavienius atvejus: vngßtu sP ii 10412, lisdus sP i 3051, maſgot sP ii 1735 (plg. tame pačiame psl. mazgoſi 17310). apskritai paėmus, fonetiškai priebalsiai dažniau rašomi sP ii. 2.4.2. [š] ir [s] žymėjimas prieš [č] tiek [š], tiek [s] pozicijoje prieš [č] buvo žymimi ne visada atsižvelgiant į jų kilmę (plg. tuščias ir skaistus), o jų žymėjimas labai įvairavo. be to, susidariusioje priebalsių samplaikoje skirtingai buvo žymima ir afrikata [č]. akivaizdu, kad šių priebalsių perteikimas rašto ženklais tuometiniams autoriams ir knygų leidėjams turėjo kelti problemų, sąlygojančių gana nemažą variantiškumą. sP randami tokie variantai: [š] pozicijoje prieš [č]: <ſc>, <ſć>, <ſċ>, <sć>, <śc>, <ść>, <śċ>, <ſcʒ> <ſcʒć>, <ßć>: karſciomis sP i 23213, tuſcias sP ii 4012–13, karſciaus sP ii 5016, kumſciomis sP ii 19923, Krikſcionis sP ii 20210, tewikſcion sP ii 18728, karſćiuoſe sP i 24417, krikſćionie sP i 16210, tewikſćiu sP i 21728, tuſćiu sP ii 1564, krikſċioniu sP i 32011–12, waykſċioia sP i 3514, paukſċiey sP i 30812, pauksćiey sP i 3114, karsćiaus sP i 6522, tusćias sP i 4422, kriksćionimus sP i 36021, tewiksćion sP i 3437–8, paukścio sP i 10718, krikścionis sP i 11216, paukśćiey sP i 1892, tuśćiey sP ii 627, krikś-
50 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX ćionis sP i 23918, sP ii 17930, tuśċio sP i 24419, tuſcʒus sP ii 20213, namikſcʒćiey sP ii 1869, krikßćionie sP ii 2322–3, karßćio sP i 32917; [s] pozicijoje prieš [č]: <ſc>, <ſć>, <sć>, <ść>, <ṡć>: rupeſciu sP i 1342, ruſcioy sP i 10527, ſkayſciauſi sP ii 271, karaliſciu sP i 13417 (plg. dP: rûpſciu 1634, igſcio 1320), rupeſćiu sP i 2484–5, ſkayſćiauſia sP i 2112, karalisćiu sP i 13214, rusćiauſia sP i 27229, rupeśćiu sP i 14427, sP ii 6210, iwerśćiey sP ii 143, wagiśćiu sP i 14711, karaliśćiu sP ii 15415–16, ſkaiśćiaus sP ii 3822, karaliṡćiu sP ii 1416–17. Labiausiai tikėtinos tokios rašybos priežastys įvardytos jau anksčiau – tų pačių spaudmenų su diakritikais ir be diakritikų vartojimo nenuoseklumas (žr. 1.5.4.) ir apibrėžtesnių rašybos normų nebuvimas. Žymint minėtus priebalsius, tvirčiau nebuvo laikomasi nei morfologinio, nei fonetinio principo. nevertėtų šiuo atveju atmesti ir kitų priežasčių: toks žymėjimas galėjo atspindėti vilniečių tarties ypatumus – tarminius ar atsiradusius dėl kalbų interferencijos ir apimančius pučiamuosius priebalsius ir afrikatas. 2.4.3. [š], [ž] žymėjimas priešdėlių iž-, iš-, užsandūrose su kitomis morfemomis Priešdėlių iž-, iš-, užrašyba sandūrose su kitomis morfemomis (ypač su sangrąžos dalelyte si) įvairuoja: i{}ſiwertu sP ii 4825, i{}taria sP ii 513, ipa{}i ni - mo sP ii 1724, iłeyʒdawo sP ii 2822–23, itrinta sP ii 16323, ißtrint sP ii 23128, Iſim{á}no sP ii 837, ißsimano sP i 33223, iſimano sP i 22823, i{}naykinta sP ii 1544, ißnaykie sP i 18521–22, ißſimano sP i 30518, ißſikałbet sP ii 5315, ißłuoia sP ii 729; iſipiłde sP ii 22012–13, iagtas sP i 1742, iſſipildis sP i 118, iſiios sP i 76, iſi{}iotu sP ii 6925–26, i{}metimo sP ii 6119–20, iſzmeſt sP ii 563, ißmes sP ii 573, vſet sP i 2855, vſikielunćio sP i 31030, vtekiet sP i 3477, v{}ingt sP ii 23432, vſimiatis sP ii 17712, vſsimeſtu sP ii 1768, Vſzweſdamas sP ii 376, vßerſi sP i 3492. dėl rašybos įvairavimo ne visada aišku, kuris veiksmažodis vartojamas: įstatyti ar išstatyti: Vnt gieſimo tos liepſnos iſtate Diewas moteriſty sP i 2323–5. Nes anas iſtáte Ba nićiu / kayp karaliſti kokiu sP ii 15117–18. sP akivaizdžios pastangos aptariamus priešdėlius skirtingose pozicijose žymėti vienodai, bet įvairavimo vis dėlto neišvengta, todėl jų rašybą pavadinti iki galo nuoseklia negalėtume (Palionis 1995: 30). Pavyzdžiai rodo, kad šiuos priešdėlius išskirti ir juos fiksuoti sudėtingiausia buvo jų susiliejimuose su sangrąžos dalelyte si. tačiau ir tuomet dažniausiai pasirenkamas variantas būdavo užsi-. sP vartojamos dvi priešdėlio išformos: i-, iʒ-, i-, i, iz,- iź-, iż- (su <ž>) arba isz-, iß- (su <š>). Vienos kurios iš jų pasirinkimas priklauso nuo šaknies pradžios
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 51straipsniai / articles garsinės raiškos: isz-, ißnerašoma prieš skardžiuosius priebalsius, o i- galima aptikti beveik visose pozicijose (nerasta prieš ey, e: ISʒeio sP 35029, ißeyt sP i 3915, sP ii 1215, ißeymay sP i 35111, ißeykite sP ii 1688, Ißeiau sP ii 24221), todėl kai kurių žodžių, prasidedančių dusliuoju priebalsiu ar pusbalsiu, rašyba įvairuoja: i kak tu sP i 35215, ißkako sP ii 24322, ikaſa sP i 20824, sP ii 20926, ißkaſa sP i 20820, imanimu sP i 25124, ißmanimu sP i 9419, imintis sP ii 2153–4, ißmintis sP i 6322, sP ii 15619, ireyßkia sP i 12812, ißreyßkia sP i 8218, sP ii 1212, iſakit sP i 1598, ißſakit sP i 16128, iſkayto sP i 12614, sP ii 14913 ißſkayto sP i 33327, sP ii 12216, iwidis sP i 12927, sP ii 1824, ißwidis sP i 20928 . ißgerokai dažniau nei i-... aptinkamas prieš pusbalsius. Prielinksnio iš atveju pozicija nėra svarbi – jis sP sistemingai rašomas su <ž>: i, iʒ, i, i, iz, iź, iż. trys atvejai su iß (sP i 952, 31025, sP ii 17224 (perikopės) laikytini atsitiktiniais. 2.4.4. [n] žymėjimas prieš [b], [p] gana nuosekliai vartojama priešdėlio imforma pozicijoje prieš [b] ir [p]: imbers sP ii 1079, impuoła sP i 10820 (iš viso 23x veiksmažodžių įpulti ir įpuldinėti formose), tik vieną kartą parašyta inpuołys sP ii 755. 2.5. svetimos kilmės priebalsiai, digrafai, geminatos <f> ir <h> vartojami tarptautiniuose žodžiuose, o <x> lietuviškuose žodžiuose ir skoliniuose priebalsių samplaikai [ks] žymėti: affektays sP i 29415, Ioʒafu sP i 18123, heretikay sP i 20411, hiſtoriu sP i 20513, hereſiiu sP i 25112, holoſe sP i 2552, diauxmu sP i 20112, linxmibes sP ii 972, paduxi sP ii 999, uxnoy sP ii 2433, uxuſo sP ii 16315, auxu sP ii 3624, axtinays sP ii 632. <ch> vartojamas nelietuviškuose tikriniuose žodžiuose – asmenvardžiuose ir tautovardžiuose: Chriſtus sP i 36726; sP ii 2426, Chaldaycʒyku sP ii 1687–8, Chaneneus sP ii 714, Cherubinay sP ii 19716–17, Chriſtoſtomas sP ii 4710–11. <c>, <c> rašomas vietoj <k> skoliniuose iš lotynų kalbos ar per lotynų kalbą atėjusiuose žodžiuose: cedrus sP i 1415, Casus sP i 30621, cometa sP ii 14021, Cyrillus sP ii 937. Lotynizmuose taip pat vartojamas <q>: queſtiiu sP ii 3068. Lotynų ir graikų kalbų pagrindu tarptautiniuose žodžiuose rašomas <th>, <th> ir <rh>: theologay sP i 23826, katholiku sP i 2266, Thomas sP i 997, Theophilaktus sP ii 17831, myrrhu sP i 22525. dėl tos pačios priežasties gali būti pavartojamas <y> ar priebalsiai dvigubinami: tyrannu sP ii 14627 (plg. lot. tyrannus), affektays sP i 29415 (plg. lot. affectus). geminatos <ſs> ir <ſſ> veiksmažodžio būti esamojo laiko formose greičiausiai irgi atsiradusios dėl lotynų kalbos
52 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX veiksmažodžio esse poveikio: eſsi (27 atvejai), eſſi (15 atvejų), eſsiby sP i 17211, eſſuntiemus sP i 27817, eſsigu sP i 8214. svetimos kilmės žodžiuose yra ir kitų geminatų (žr. ankstesnius šio skyrelio pavyzdžius)22. 2.6. Žodžių rašymas kartu ir atskirai nesant gramatikų ir jose kodifikuotų normų, žodžių rašymą kartu ir atskirai lėmė keletas vidinių ir išorinių veiksnių: (1) prozodika; (2) kitų kalbų pavyzdys; (3) spausdinimo techniniai ypatumai ir puslapio forma, spaustuvininkų ir leidėjų kalbinė kompetencija. sP rašyba nemažai kur išplaukia iš natūralaus savo kalbos intonacijos bei jos kaitos pojūčio ir prasmės niuansų, tad nesant apibrėžtų taisyklių žodžių samplaikos gana dažnai parašomos vienu žodžiu, o vienskiemeniai savarankiško kirčio neturintys žodžiai (enklitikai ir proklitikai) natūraliai šliejami prie ilgesnių intonacinį ir prasminį savarankiškumą turinčių žodžių. intonacinės pauzės, žodžių tvarka, kontrasto kirtis pasirenkami sąmoningiau ir labiau susiję su pamokslų retorika. Vienu žodžiu gali būti parašomi prieveiksmiai ar apiprieveiksmėjusios samplaikos, sudarytos iš prielinksnio ir netiesioginio linksnio (1); įvardžio ir netiesioginio linksnio samplaika (2); prielinksnio be ir įvardžio samplaika (3); įvardžių, įvardžių ir dalelyčių samplaikos (4): (1) sP i be rašomas kartu (išskyrus vieną atvejį) kiekybės reikšmės samplaikose: begało (14x), be gało (1x) sP i 20414, bemieros sP i 1711–2, beſkayćiaus sP i 31326; sP ii, atvirkščiai, be gało (8x) rašoma dviem žodžiais (dauguma tokių atvejų koncentruojasi sP ii 211–218 psl.). iš kokybės ir vietos reikšmės samplaikose: itoło sP ii 18718; ikur sP II 18420. (2) sP i: tuometu (15x), tuo metu (9x); sP ii tuometu (2x), tuo metu (17x). (3) Ne turi ißmonios / ney luoſo noro / a beto ne deſtis ne wienas nuſideimas sP i 28321. (4) kunorint sP ii 15132, kokinoris sP i 8829, kokiaſ=norint sP ii 19830, iogipaties (t. y. jo gi paties) sP ii 2068, kurys giwienas (t. y. kuris gi vienas) sP ii 8631. Prielinksnis be nuo sudurtinės dalelytės nebe antrojo sando be geriau skiriamas sP i: Ne be ludiimo aba ſwiećiimo ſawi pati paliko sP i 9714. Nes nebe prieaſties ne tare Ewángeliſta / ißmete welinu sP ii 616. 22 retu, nesistemingu rašybos atveju turėtume laikyti dariſsime sP i 1409. Šis žodis pavartotas citatoje iš Vulgatos (Lk 3,14). tad į kai kuriuos neaiškius ir painius sP rašybos klausimus bus galima atsakyti tiksliau tik tuomet, kai citatos (jos gali sudaryti 20–25 proc. viso sP teksto) bus atskirtos nuo autorinio teksto ir abu teksto lygmenys ištirti atskirai.
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 53straipsniai / articles Įvardžių dviskaitos formose skaitvardis du nesuplakamas į vieną žodį kartu su įvardžiais: Tuo du mokitiniu kałbedami ape kinteimu iganitoio ſáwo nupełne ſau / idant iump Wießpats prieytu sP ii 2407. Teyp śi tuo du mokitiniu kłauſidami Wießpaties iguldiunćio ráßtu apświeſti buwo tikiey sP ii 24026. Manoma, kad ne rašymas atskirai nuo veiksmažodžių atsiradęs dėl lenkų kalbos poveikio (Palionis 1995: 31). bet ne su visais veiksmažodžiais, juo labiau ne su visomis veiksmažodžių formomis (ypač neveikiamaisiais dalyviais) ne rašomas atskirai vienodai dažnai. be to, ir įvairavimo atvejų čia ne taip jau mažai, pavyzdžiui, sP i: negal (52x), ne gal (19x), negali (4x); sP ii: negal (7x), ne gal (32x), negali (1x), ne gali (3x); sP i: neino (15x), ne ino (6x); sP ii: neino (3x), ne ino (1x); ne kinćia sP ii 2162, ne kinćia sP i 1177; nebiokites sP i 8728, ne biodamies sP i 647. Ne rašoma kartu su sangrąžiniais veiksmažodžiais: neſirado sP i 496, neſiłeyde sP ii 24215. Vieną kartą ne parašyta atskirai greičiausiai per apsirikimą: ne ſiſaugo sP i 37214. su neveikiamaisiais dalyviais būdvardžių pavyzdžiu ne dažniau rašoma kartu nei su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis: neiagtas, neiȧgtas (sP i 2x; sP ii 1x); ne i(n)agtas (sP ii 2x); neißſakitas, neiſakitas (sP i 12x; sP ii 2x); ne ißſakitas, ne iſakitas (sP i 7x; sP ii 7x); sP i: neſutwertas (4x), ne ſutwertas (2x). Ne atskirai nuo veiksmažodžių dažniau rašoma sP ii. su vienais veiksmažodžiais ne rašoma dažniau kartu, nuo kitų – atskirai be aiškesnės motyvacijos. sP ii prielinksniai ir priešdėliai gali būti painiojami tarpusavy: prielinksniai parašomi kartu su po jų einančiais žodžiais (1), o priešdėliai atskirai nuo likusio žodžio (2): (1) ápekuri 23117, aunieku 2089, imieſto 2202, idungaus 8023, ikiełmo 6512, iżdebeſies 2112, iżnauio 17318, ipaminetu 22119, inumiruśiu 22617, iparodimo 4011 (2x), iwirßaus 3631, pernuopełnus 3016, połungu 10212; (2) au ſmáugie ir ſu draſkie 25626, ſu płeſi 20027, i łeydia 16622, ſu eyga 1626, áu łaykis 1204, be żadis 7315, iʒ kiſt 4810. Prielinksnių parašymo kartu atvejų pasitaiko ir sP i (ikuriu 15329, pawundenimis 26928), bet jų koncentracija sP ii gerokai didesnė, be to, čia fiksuojamas ir atvirkščias reiškinys – kai priešdėliai parašomi atskirai. Viena iš priešdėlių ir prielinksnių painiojimo priežasčių, matyt, reikėtų laikyti nepakankamą spaustuvininkų ir redaktorių lietuvių kalbos mokėjimą ir jų kalbinę kompetenciją apskritai. nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad sP ii spaudai buvo parengta ne paties autoriaus. kitos priežastys – techninės: (1) žodžio kėlimo vietos pasikeitimas surenkant tekstą spausdinimui iš rankraščio (keičiasi kėlimo ženklo vieta dėl nesutampančių eilučių):
54 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX ſu=manim sP ii 22923, i=giditoiu sP ii 22319, I=eyk sP ii 2588, I=eyt sP ii 8520, ſu wieninta sP ii 1137 ir t. t. (žr. ir anksčiau išvardytus). (2) nevienodo dydžio tarpai tarp atskirų žodžių toje pačioje eilutėje; ne visais atvejais įmanoma nustatyti, ar tarpas tarp žodžių yra, ar jo nėra; kartais nepakanka vietos kėlimo ženklui siauroje eilutėje. daugeliu atvejų žodžiai išlaiko savo pastovias struktūras visame sP tekste ir su juos supančiais kitais žodžiais nėra suplakami. samplaikų perteikimas vienu žodžiu neretai būna motyvuotas leksikalizacijos (begało, itoło, tuometu ir kt.). kaip jau minėta, kai kurios žodžių rašymo kartu ir atskirai taisyklės buvo perimtos iš lenkų kalbos, bet šiuo atveju būtų labai svarbu patikrinti ir galimą lotynų kalbos poveikį, nes kai kurioms kitoms rašybos ir spaudmenų vartojimo sritims tas poveikis neabejotinas. tiksliau atsakyti į šį klausimą bus galima tik išskyrus iš sP teksto biblines ir kitas citatas, verstas iš lotynų kalbos, ir atskirai ištyrus jų rašybos ypatumus. 2.7. didžiųjų raidžių rašymas dažniausiai buvo remtasi lotyniška ir lenkiška didžiųjų raidžių rašybos tradicija. didžiąja raide pradedami tikriniai vardai ir pavadinimai, gausiai vartojami bibliniai vardai. be to, lotynų ir lenkų kalbos pavyzdžiu didžiosiomis raidėmis rašomi tautovardžiai, įvairios religinės kryptys ir srovės: Murinas sP i 29420, Tatariey, Turkay sP i 3468, Ʒiday sP i 4812, Ʒyday sP ii 9322, Amonitu sP i 3529, Aſsirionis sP i 17015–16, Aegipcianus sP i 26020, Aegypćionu sP ii 2084–5, Chaldaycʒyku sP ii 1687–8, Philiſtinu sP i 22619, Korinthianump sP i 475–6, Medamus sP ii 15022–23, Madionitu sP ii 915, Niniwitay sP ii 5718–19, Phariʒeußay, Lewitas sP i 8123, Arionay, Eutichionay, Monothelitay sP i 20514–15, Neſtorianay, Lutheranu sP 2901–2, Luteru ir Kalwinu sP i 25121. stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas ne visada nuoseklus. nuosekliausiai didžioji raidė rašoma žodyje Dievas (tik 4 kartus pavartota mažoji raidė laikytina korektūros klaida). Mažąja raide šis žodžis rašomas motyvuotai, kai kalbama apie pagonių dievybes: Teyp ir Ʒiday telu i aukſo ſaw nuleii diewu ii dare sP i 7229. abiejose dalyse daugiau įvairuojama rašant žodį bažnyčia: sP i: Banićia 63x, banićia 57x; sP ii: Banićia 28x, banićia 5x. Žodžiai stilistiniais motyvais ar atsitiktinai didžiąja raide dažniau parašomi sP ii. sakysim, sP i daiktavardžiai kunigas ir kunigaikštis rašomi mažosiomis raidėmis,
konstantino sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 61straipsniai / articles were rarely used, but in spite of that their usage was consistent. only 9 diacritics appear very often: <ć>, <ł>, <ś>, <>, <>, <á>, <ȧ>, <ċ>, <>. the variety of diacritics is more significant in sP i, but we find them more frequently in sP ii (mostly because of the especially frequent <á>). <è>, <>, <ź>, <ż>, <> are only used in texts that were typeset in Latin antique. shapes of diacritics on letters <>, <>, <>, <> or <ǯ> vary significantly within the whole text. Most inconsistencies and confusion were found in marking fricative consonants and affricates. Letters with and without diacritics alternated with each other with no apparent reason. it is difficut to say only using data from sP if inconsistencies were caused by technical peculiarities of printing or reflected deeper processes in language such as interference or some traces of different dialects. <á> was found most frequently in an unstressed syllable. <â>, <ê>, <î>, <ô> and <û> could mark stressed syllables or serve as a means of differentiating word forms. however, these diacritics appear too rarely to allow one to make definite conclusions about their real functions. <> and <> did not mark nasal sounds and were accidental in that part of the sP text printed in Lithuanian. in some cases <> is used as <ē>. <ł> consistently marks the hard or depalatalized consonant [l]. Vowels with diacritics in the form of a dash and tilde were used to mark an omited <m>, <n> as in Latin. a way of marking shortened endings was also taken from Latin. at that time some printers probably did not pay much attention to whether a type had a diacritic or not. in the basic sP text that was printed in the schwabacher typeface, only one letter was used for marking both <i> and <j>. three different letters were used during printing for marking both the capital letters <i> and <j> in those parts of the text that were in antique cursive. a small letter <j> was occasionally used in sP ii, p. 1–47. 2. the long vowels were not differentiated in any way from short ones in sP. <y> was used as follows: (1) for marking <j>; (2) in diphtongs <ay>, <ey>, <uy>; (3) after depalatalized consonants; (4) in reduced endings of the locative case. <u> was used to mark both a short and a long vowel. geminates for marking long vowels, occur only a few times in sP ii. the way of marking an [e] that follows a palatalized consonant varies: in sP i it is marked as <e> or <ie>, and in sP ii also as <ia> (the largest concentration of <ia> is found in sP ii, p. 166–183). [ai] is mostly marked as <iey> and <iay>, sometimes also as <ey> and <iei>. Marking of voiced consonants before voiceless, and voiceless before voiced often vary, but the morphonological principle was used most often in the spelling. in sP ii consonants are marked according to the phonological principle more often than in sP i, especially in writing half-participles. the most inconsistent way of marking [š] and [s] is when they precede [č]. such inconsistencies might be caused by the unsystematic usage of diacritics as well as by certain changes in pronunciation in Vilnius residents‘ speech. Marking of prefixes iž-, iš-, užis also inconsistent at their contact areas with other morphemes, especially in cases when these prefixes precede the reflexive marker si. Prefixes were written in two different ways – with <ž> (i-, iʒ-, i-, i, iz,- iź-, iż) and with <š> (isz-, iß-). Prefixes with <š> never appear before voiced consonants whereas prefixes with <ž> are possible in any position. the preposition iš is always marked as iž in sP. its position here is neutralized.
62 Virginija VasiLiauskienė acta Linguistica Lithuanica LXIX the two consonants of foreign origin<f> and <h> are used in international words. <x> is also used in Lithuanian words to mark the two-consonant group ks. the letters <c>, <th>, <rh>, <ſs> and <ſſ> (in the present tense of the verb būti ) can be used according to Latin traditions. combining adjacent words together or writing them separately depended on a few things: (1) prosodics; (2) influence of other languages; (3) technical restrictions of printing and the shape of a page; (4) language skills (competence) of editors and typesetters. in sP the size of spaces between words differs a lot. Ne is combined together with verbs more often in sP ii than in sP i. however no clear explanation exists why ne is more often combined with some verbs (such as passive participles), but in other cases it is separated from other verbs. capital letters can be used in similar ways as in Latin and Polish. besides the traditional usage of capital letters in modern Lithuanian, they were also used for ethnonyms, religious trends and basic religious concepts. these letters were used more consistently in sP i. More errors and more misprints in reading proofs were found in sP ii. stylistic usage of capital letters tends to vary. in some cases sirvydas used capital letters from quotable greek or Latin sources. Įteikta 2013 m. gruodžio 17 d. Virginija VasiLiauskienė Lietuvių kalbos institutas Minties Rato g. 19-3, LT-50277 Kaunas el. paštas: [email protected]