Konstantino Sirvydo „Punktų sakymų“ spaudmenys ir rašyba

VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: istorinė sintaksė, sintaksinė tipologija, senųjų raštų kalba, rašyba. KONSTANTINO SIRVYDO PUNKTŲ SAKYMŲ SPAUDMENYS IR RAŠYBA Typefaces and Orthography in Konstantinas Sirvydas’ Book of Sermons Gospel Points ANOTACIJA Straipsnyje aptariami Konstantino Sirvydo Punktų sakymų (SP) spaudmenys ir svarbiausi rašybos ypatumai. SP rašybai didžiausią poveikį yra padariusios lotynų ir lenkų kalbos. Punktų sakymų pirmosios (1629) ir antrosios (1644) dalies rašyba ir spaudmenys neretai skiriasi. Kai kurie spaudmenys ir rašybos būdai abiejose dalyse yra epizodinio pobūdžio. SP vartojamų spaudmenų su diakritikais įvairovė didesnė nei Mikaloj aus Daukšos postilėje ir Jono Jak­navičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie. Didžioji dalis diakritikų SP labai reti, bet dalis jų vartojami gana nuosekliai. Diakritikai kai kuriais atvejais žymėdavo kirčiuotą skiemenį arba būdavo homoformų ir homografų skyrimo priemonė. Įvairavimas žymint pučiamuosius priebalsius ir afrikatas galėjo atsirasti tiek dėl techninių priežasčių, tiek atspindėti vilniečių kalboje vykusius kitimus. Lotynų kalbos pavyzdžiu buvo trumpinami žodžiai ir žymimi praleidimai. Kitaip nei pagrindiniame gotikiniame SP tekste, antikvos kursyvo didžiosioms raidėms <I> ir <J> žymėti vartoti trys skirtingi spaudmenys. Nuosekliai vartojamas <ł>. Ilgieji balsiai grafiškai žymimi nebuvo (<y> ir <ū> atliko kitas funkcijas). Daugelį atvejų įvairavo [e] ir [ai] žymėjimas po minkštojo priebalsio, asimiliuotų priebalsių perteikimas, priešdėlio iš- rašymas (prielinksnis visada rašomas iš). Žodžių rašymui kartu ir atskirai įtakos turėjo prozodika, kitų kalbų pavyzdys, spausdinimo techniniai ypatumai, leidėjų kalbinė kompetencija. Samplaikos dažnai rašomos vienu žodžiu. Ne rašymas kartu ir atskirai priklausė ir nuo veiksmažodžio formos. Didžiųjų raidžių rašymas paremtas lotynų ir lenkų kalbų tradicija, cituojamu šaltiniu. ESMINIAI ŽODŽIAI: Sirvydas, spaudmenys, diakritikai, rašyba, lotynų kalbos įtaka. KEYWORDS: Sirvydas, typefaces, diacritics, orthography, influence of Latin. 30 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba ANNOTATION This article describes the usage of typefaces as well as the basic principles of orthography in Konstantinas Sirvydas’ book of sermons Gospel Points (SP). Orthography of SP was mostly influenced by Latin and Polish. Most of the different diacritics are seldom used, but in most cases they are used consistently. In certain cases these diacritics are used to mark a stressed syllable or were a means of differentiation in homographs and homoforms. Variations in marking fricative consonants and affricates can be determined both by technical reasons in printing and by reflecting changes in the speech of Vilnius’ residents. Typefaces used for marking abbreviations and omissions followed Latin traditions. Three different typefaces were used during printing for marking both the capital letters <I> and <J> in those parts of the text that were in antique cursive. No special letters were used to differentiate long vowels from short vowels. Variations are evident in marking: (1) [e] and [ai] that follow a soft consonant; (2) voiced consonants before voiceless, and voiceless consonants before voiced; (3) the prefix iš-. Principles of combining adjacent words or writing them separately were influenced by prosodical features as well as by basic standards of other languages and also technical features of the printing process and language competence of editors and typesetters. Usage of capital letters is based on Latin and Polish or is taken from quotable sources. Nesant išlikusio Konstantino Sirvydo Punktų sakymų (toliau – SP) rankraščio, sunku tiksliau apibrėžti, kiek spaustuvės spaudmenų rinkiniai ir spaustuvininkų parinkti spaudmenys atitiko paties autoriaus rašybos koncepciją ir jo paties vartotus rašto ženklus. Kitais žodžiais tariant, neaišku, koks buvo santykis tarp Sirvydo rankraštyje vartojamų rašto ženklų ir juos atitinkančių spaudmenų spausdintame tekste1. Čia pravartu prisiminti Sirvydo lenkiškai parašytoje prakalboje išsakytą apgailestavimą, kad jo knyga dėl lėšų trūkumo išleidžiama nekerčiuota: „Lietuvių kalbai reikėtų tam tikrų ženklų, lotyniškai vadinamų accentus, kad tas, kuriam lietuvių kalba nėra gimtoji, sugebėtų gerai tarti ir skaityti, betgi tam prireiktų taip pat naujų specialių spaudos šriftų, be to, prisidėtų ir išlaidų, kurių dabar aš neįstengčiau padengti“2. Taigi autorius suprato, kad idealaus atitikimo čia būti negali. Abejonių nekyla, kad spaustuvininkų ir redaktorių intervencijos ir taikymosi prie spaustuvės techninių galimybių būta. Tai rodo ne tik kitų senųjų tekstų tyrimai (Subačius 2001: 129–152), bet akivaizdu ir iš pačių SP: pernelyg dažno grafemų įvairavimo to paties žodžio tose pačiose pozicijose, diakritikų buvimo ar nebuvimo tuose pačiuose šali- 1 Dėl šios priežasties straipsnyje daug kur vartojamas spaudmens terminas siekiant rašytinių ir spausdintinių grafemų nesutapatinti. 2 SP I [VIII]: „Potrzebáćby ná Litewski język kreſek niejákich, które się zowią po Łáćinie Accentus, aby, z przyrodzenia po Litewsku nieumieiący, potráfił z nich dobrze mówić, y czytać, áleby też potrzebá do nich y osobliwego druku, y koſztu, któremogem ia teraz nie mogł mieć“ (lietuviškai cituota pagal: Koženiauskienė 1990: 296). Straipsniai / Articles 31 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė mais esančiuose žodžiuose, specialaus žodžių trumpinimo siekant sutalpinti į siaurus „punktų“ rėmus. Šalia žmogiškojo veiksnio, bent iš dalies susijusio su techninėmis to meto spaustuvių galimybėmis, įvairavimą sąlygojo ir palyginti silpnoka, iš esmės dar tik besiformuojanti rašomosios kalbos tradicija. Specialių spaudmenų Sirvydui, priešingai nei Mikalojui Daukšai ar Danieliui Kleinui (Aleknavičienė 2006: 280, 284), niekas nepagamino. Jam reikėjo tilpti į lotyniškiems ir lenkiškiems tekstams spausdinti pritaikytų šriftų rinkinių (garnitūrų) rėmus. Sudėtingą Daukšos postilės (toliau – DP) rašybą ir dalį jo vartotų spaudmenų vėlesni LDK knygų rengėjai ir spaustuvininkai pamažu modifikavo labiau susitelkdami į funkcionalumą ir vartojimo patogumą. Kai kurių Daukšos įvestų spaudmenų atsisakyta jau 1605 m. anoniminiame katekizme (LK): nevartojama <ē>, vietoj <ū> dažnai rašoma <uo>, dėl tarmės ypatybių katekizmui buvo nereikalingos nosinės grafemos (Palionis 1967: 38–39; 1995: 27). Sirvydo rašyba, būdama paprastesnė nei Daukšos, ilgam įsigalėjo rytiniame, o vėliau ir viduriniame raštų kalbos variante. 1. PUNKTŲ SAKYMŲ SPAUDMENYS IR JŲ VARTOJIMAS 1.1. Rengiant perrašo tekstą kritiniam SP leidimui3, buvo išrinkti ir susisteminti visi ten vartoti spaudmenys. Palyginus su Jono Palionio aprašytais DP vartotais spaudmenimis, SP lietuviškame tekste akivaizdi didesnė spaudmenų su diakritikais įvairovė (čia neaptikti tik kai kurie DP vartoti priebalsiai su diakritikais: <ǵ>, <m̄>, <ṕ>, <ṕ>, <ṙ>; ir dviauškčiai <ē>, <ū>), bet gerokai mažesnis jų vartojimo dažnumas (nežymimas kirtis). Mažesnį spaudmenų kiekį greičiausiai lėmė ta aplinkybė, kad Palionis yra aprašęs, jo paties žodžiais tariant, ne visus, bet tik reguliariau (Palionis 1967: 33) vartojamus spaudmenis, o iš SP, rengiant jau minėtą perrašo tekstą, buvo išrinkti ir suregistruoti visi spaudmenys neatsižvelgiant į jų vartojimo reguliarumą ir dažnumą. Kaip rodo mūsų tyrimas, ir SP atveju Palionis savo knygose pateikia ne visus, o tik reguliariau vartotus spaudmenis (Palionis 1967: 39–41; 1995: 28). Pateikiant atskirų senųjų lietuviškų knygų spaudmenų visumos vaizdą vertėtų skirti spaudmenų su diakritikais vartojimo dažnumą nuo tų spaudmenų įvairovės. 1.2. Punktų sakymų antroji dalis (SP II, išleista 1644) leidybai buvo parengta ir į lenkų kalbą išversta Sirvydo pagalbininko ir jo darbų tęsėjo jėzuito Jono Jaknavičiaus, todėl visiškai pamatuota atrodytų prielaida, kad SP, ypač antrojoje dalyje 3 Šį leidimą pagal sutartį su Lietuvių kalbos instituto Kalbos istorijos ir dialektologijos skyriumi rengė Virginija Vasiliauskienė ir Kristina Rutkovska. Jo rengimą 2008–2011 m. rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Lietuviškos SP dalies perrašo tekstas buvo parengtas Virginijos Vasiliauskienės, o lenkiškos dalies – Kristinos Rutkovskos. 32 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba (SP II), vartojami spaudmenys, neturėtų smarkiai skirtis nuo vartojamų Jaknavičiaus parengtose Ewangelie Polskie y Litewskie (toliau JE, išleista 1647), juoba kad jas skyrė tik trejų metų tarpas. Remiantis Mildos Lučinskienės atliktu tyrimu (Lučinskienė 2005: 30), Jaknavičiaus Ewangelie Polskie y Litewskie randami spaudmenys beveik visi buvo vartojami ir SP lietuviškoje teksto dalyje (išskyrus <ą>, <ò>, <ù>). Tačiau JE spaudmenų rinkinys, palyginti su SP, yra ne toks gausus: JE nevartojama <q> ir <x>, nėra nemažos dalies SP aptinkamų spaudmenų su diakritiniais ženklais: <ă>, <ă>, <á>, <ã>, <č>, <ê>, <ē>, <í>, <ì>, <î>, <ī>, <ĩ>, <ȳ>, <ŷ>, <m̄>, <ń>, <ň>, <ô>, <ò>, <ō>, <š>, <û>, <ũ>, <ų>, <ŵ>, <ž>, <Ʒ> ar <Ǯ>, <Ǯ>, <Ǯ>, <Ǯ>. Be to, SP dar vartojami ir specialūs, iš lotynų kalbos perimti ženklai <q>, <⁹> ir <°> žodžio galo sutrumpinimams žymėti. 1.3. SP lietuviškame tekste vartojami šie spaudmenys su diakritiniais ženklais (žr. 1–60 pav.): a: <á>, <à>, <ă>, <â>, <ã>, <ā>, <ă>, <à>, <ā>. c: <ć>, <č>, <ċ>. e: <é>, <ê>, <ę>, <ē>, <è>. i: <í>, <ì>, <î>, <ĩ>. y: <ȳ>, <ŷ>. l: <ł>. m: <m̄>. n: <ń>, <ñ>, <ň>, <ṅ>. o: <ó>, <ô>, <ò>, <ō>, <õ>. s: <ś>, <š>, <ŝ>. u: <û>, <ũ>, <ū>, <ų>. w: <ŵ>. z: <ź>, <ż>, <z̄>. Ʒ: <Ǯ>, <Ǯ> ar <Ǯ>, <Ǯ>, <Ǯ>. Ȝ: <Ȝ>, <ȝ>. Kai kurie čia išvardyti spaudmenys su diakritiniais ženklais vartojami ypač retai, pavieniais atvejais – visoje knygoje ar atskirose jos dalyse jie aptinkami tik po vieną ar kelis kartus. SP lenkiškame tekste diakritikai įvairesni ir dažnesni nei lietuviškame (juos tiria Kristina Rutkovska). 1.4. Pagal vartojimo dažnumą ir sistemingumą (nuoseklumą) visus SP I ir SP II vartojamus spaudmenis su diakritiniais ženklais galima suskirstyti taip: (1) dažnai ir sistemingai SP I ir SP II vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais: <ć>, <ł>, <ś>, <ǯ>, <ǯ>; (2) nesistemingai, bet palyginti dažnai SP I ir SP II vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais: <á>, <à>, <č>, <ǯ>; (3) labai retai ir nesistemingai vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais⁴: SP I: <à>, <â>, <ã>, <č>?, <é>, <ê>, <ę>; <í>?, <ì>?: <î>, <ń>, <ň>, <ṅ>?, <ó>, <ô>, <ò>, <ō>, <û>, <ũ>, <ų>, <ŵ>, <ǯ> ar <Ǯ>; SP II: <à>, <ă>?, <à>?, <ā>, <ę>, <ē>, <ĩ>, <ȳ>, <ŷ>, <m̄>, <ń>, <ṅ>, <ō>, <ŝ>?, <ũ>, <ū>, <ǯ> ar <Ǯ>, <ǯ>, <ǯ>; 4 Klaustuku žymimas ypač retai vartojamas spaudmuo su neaiškiai atsispaudusiu diakritiku. Straipsniai / Articles 33 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė (4) tik perikopėse ir punktų pavadinimuose vartojami spaudmenys su diakritiniais ženklais (lotyniškoji antikva ir kursyvas): SP I: <š>, <ž>, <ž>; SP II: <ė>, <ž>, <ž>, <ž>. S registravus visus SP vartojamus spaudmenis su diakritiniais ženklais, matyti, kad jų įvairovė didesnė SP I, o gausa SP II – gausesnis jų vartojimas SP II sąlygotas labai dažno <á>. 1.5. Priebalsius [š], [ž] ir afrikatą [č] žymintys spaudmenys Pučiamiesiems priebalsiams [š] ir [ž] žymėti SP vartojami šie spaudmenys su diakritikais: <ś>, <š>?, <š>, <ӡ>, <ӡ>, <ӡ>, <ӡ> ar <ӡ>, <ӡ>, <ӡ>, <ź>, <ź>, <ž> (žr. 38, 40–42, 48–58 pav.); afrikatą [č] žymi <ć>, <ċ>, <ċ>? (žr. 10–12 pav.). Be to, [š] dar gali būti žymimas digrafais <ß>, <ſz>, o [č] digrafu <cȝ> (labai retai). 1.5.1. Didžiosios <ӡ>, <ӡ> epizodiškai pavartojamos tik SP II: Žydu SP II 162₁₉–₂₀, 202₄, 332₃; Žynio SP II 104₈, Žodžiey SP II 83₂₆. Visais kitais atvejais vietoj jų vartojama <ӡ>⁵. <ś> labai retai aptinkamas SP I perikopėse, išspausdintose kursyvu: graši 317₈, o vienintelis <č> atvejis yra pagrindiniame SP I tekste: lynčiuoguofna 373₁₀ (diakritiko forma čia neįprasta). Labai retas ir SP II pasitaikantis <ś>, kuris iš esmės turėtų būti laikomas prastai atsispaudusiu <ś>: ráßtas s. SP II 188₁₃; páráśitam 254₆, karaliśčiu SP II 14₁₆–₁₇. 1.5.2. <ź>, <ż> ir <ž> vartojami lotyniškąja antikva ir kursyvu surinktame tekste. SP II antikvoje virš spaudmens <ž> (žr. 50 pav.) esantis diakritikas primena išteštą tašką ir savo forma skiriasi nuo kitose teksto vietose vartojamo <ź> ir <ż>: Nežadžia 51₁₆, Bažnīčia 153₁₇, žìames 153₁₉, Vžftokles 180₈, ażuturet 239₃. Pastarieji du spaudmenys vartojami tiek SP I, tiek SP II. <ź> nuosekliai vartojamas afrikatoje <dź> SP II: żodźiey 248₂₂, żuǯwes 248₂₀, Ižkur 116₂₅, didžio 116₂₆; plg. su SP I: ižpažino 163₁₆, ižpilde 163₁₇, žodieys 244₂₁, žiames 269₉. 1.5.3. Diakritikų forma labai įvairuoja ant švabachu surinkto pagrindinio teksto spaudmenų <ӡ>, <ӡ>, <ӡ>, <ӡ> ar <ӡ> (žr. 51–58 pav.). Ant šių spaudmenų vartojami taško, akūto, brūkšnelio ir lankelio ar / ir varnelės formos diakritiniai ženklai. Juos neretai sunku atskirti vieną nuo kito dėl spausdinimo kokybės: aptru- 5 Kitos didžiosios taip pat buvo vartojamos be diakritinių ženklų. Apie tai 1929 m. jau yra rašęs Franzas Spechtas: „In Unzialschrift stehen C, S, Z, L auch č, š, ž, ł, d. h. es fehlen die diakritischen Zeichen“ (Specht 1929: 13). 34 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba pėjęs akūtas arba brūkšnelis gali atrodyti kaip taškas, o gerai neatsispaudęs taškas priminti lankelį, pavyzdžiui, žodyje žmones SP I 326₁₂ matomas lankelis atrodo kaip patėpliotas taškas, o lankelis žodyje gražuolė SP II 244₂₇ greičiausiai yra ne visai atsispaudęs taškas. Varnelės ir lankelio formos diakritikai virš <ž> ir <ž> SP tekste pavartoti tik po keletą kartų. SP I jie labiau primena varneles, o SP II lankelius: tulžis SP I 321₂₁; didžiu SP II 199₅–₆. Abejotinais atvejais buvo pamėginta spaudmenį išdidinti, bet labiau padidinta diakritiko forma imdavo skirtis nuo tos, kuri buvo matoma plika akimi, todėl pasikliauti tik tokiu neaiškaus diakritiko identifikavimo būdu būtų buvę gana rizikinga. SP II virš <ž> (žr. 57, 58 pav.) esantis diakritikas, kaip ir antikvos atveju <ž>, primena horizontaliai ištęstą tašką (plg. su 50 pav.). Sutartinai jis buvo žymimas brūkšneliu virš spaudmens, taip siekiant jį atskirti nuo tradicinio taško formos diakritiko. Atskirų tą pačią grafemą žyminčių spaudmenų sugretinimas rodo, kad tiek jų pačių, tiek jų diakritikų forma spaustuvės rinkiniuose nebuvo identiška, pavyzdžiui, kai kurie <ž> skiriasi tarpusavy. Tą patį galima pasakyti ir apie nemažą dalį kitų spaudmenų, ypač su diakritiniais ženklais. 1.5.4. Pučiamuosius priebalsius [š], [ž] ir afrikatą [č] SP neretai gali žymėti spaudmenys be diakritinių ženklų <ſ>, <s>, <з>, <z>, <c>, ir atvirkščiai, <ś> gali atsirasti <ſ>, <s> vietoje: šilpnas SP II 12₂ ir filpnas SP I 211₁₇; žiemes SP I 65₁₆ ir žiemes SP I 261₁₃; žimus SP II 41₁₆–₁₇ ir žimus SP I 68₈; karſčiaus SP II 50₁₆, karščiaus SP II 38₁, karſčiuole SP I 244₁₇; čielas SP I 247₁₅ ir celas SP I 67₂₅; ſiurkſčiev SP II 57₁₅ ir šiurkſčtibes SP II 107₂; ſzwynčiaufias SP II 89₈ ir ſzwynčiausiami SP II 239₁–₂; ſirdiy SP II 16₈ ir sirdiy SP II 239₂₂ bei βyrdies SP II 169₁₂; parajzie SP 217₃₀, parašie SP I 349₂₈ ir parafie SP I 307₅–₆; ir t. t. Palyginkime taip pat SP vartojamų žodžių su šaknimi śvies- rašybą: (fwief- / fwies- / świef- / świes- / βwief- / świes- / βwies-): fwielibes SP I 20₂₉, SP II 32₂₉; fwiesibe SP II 28₅; świeſibe SP I 353₂₄, SP II 197₁₁; świesibe SP I 354₆; βwieſibes SP I 202₆, SP II 215₇–₈; świeſibes SP I 353₂₇; świeśibi SP II 33₁₃; βwieśiaus SP II 201₂₆. Atsižvelgiant į tai, kad išvardyti atvejai nebuvo tik pavieniai ir atsitiktiniai, taip pat į jų buvimą kituose to laikotarpio spaudiniuose (Palionis 1967: 37)⁷, bent jau dalis jų turėtų būti priskirti to meto spaudmenų vartojimo spausdintinėse knygose ypatumams. Dalis diakritikų ant šių spaudmenų galėjo paprasčiausiai neatsispausti, tačiau spaudmens su diakritiku ir be jo kaitaliojimas tuose pačiuose, dažnai net ⁶ Fr anzo Spechto teiginyje „Für den dentalen Sibilanten wird ſ und s promiscue gebraucht, nur pflegt ſ nicht im Anlaut zu stehen“ greičiausiai yra įsivėlusi korektūros klaida – norėta pasakyti: „...nur pflegt s nicht...“ ⁷ Merkelio Petkevičiaus 1598 m. katekizme priebalsiai š, č žymimi vienženkliais s, ſ, c arba diakritiniais vienženkliais ś, ć. Straipsniai / Articles 35 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė gretimai pavartotuose žodžiuose (plg. SP I 20 ir 353 psl.), – ir ne epizodiškai, o per visą SP tekstą, – rodytų, kad diakritikai, bent jau spausdinimo proceso metu, ne visada buvo laikomi esminiu grafemos skiriamuoju bruožu⁸. Kitos tokį įvairavimą sąlygojančios priežastys galėjo būti didžiąsias raides žyminčių spaudmenų su diakritikais nebuvimas ir svetimų kalbų aplinkos veikiama Vilniaus miesto tartis, pavyzdžiui, žodžiai su šaknimi silpn- 21 kartą rašomi su <l>, <s> ir 11 kartų su <ś>. SP II šių spaudmenų dažnumas apylygis (atitinkamai 12x ir 10x): filpniby SP I 185₁₉, filpnina SP II 57₁₄, silpnu SP I 211₂₃, silpſta SP II 75₂₄, śilpnu SP I 61₃₁, śilpnibes SP II 218₁₃. Minkštuosius [s] ir [ś] žyminčių spaudmenų įvairavimas tuose pačiuose žodžiuose dažnesnis skoliniuose iš lenkų ir gudų kalbų. Be to, <ś> santykinai dažniau nei <s>, <ſ> pasirenkama SP II, pvz.: silos SP I pavartota 6 kartus, o SP II 3 kartus; śilos atitinkamai 2 ir 3 kartus; świetas SP II vartojamas dažniau nei ſwietas; o SP I śwletas labai retas ir gali būti laikomas korektūros klaida; ſmertis dominuoja abiejose SP dalyse; śmertis 5 kartus pavartotas tik SP II. Kaip jau minėta, tokia rašyba greičiausiai atspindi tarties svyravimus daugiautáučio Vilniaus šnekamojoje lietuvių kalboje. Pasak Zigmo Zinkevičiaus, lenkai sunkokai skyrė lietuvišką [š] ir [s] (Zinkevičius 1981: 30–32). Jie tiek vienu, tiek kitu atveju girdėdavo lenkišką [ś], todėl ir rašydavo labai nenuosekliai: <s> arba <sz>. Ar <ź> ir <z>, <č> ir <c> įvairavimas tuose pačiuose žodžiuose gali būti siejamas su nerviškia opozicija tarp [ž] ir [z], [č] ir [c] to meto vilniečių kalboje, negalima patvirtinti ar paneigti remiantis vien tik SP duomenimis. Taigi spaudmenų su diakritikais ir be diakritikų įvairavimą pučiamiesiems priebalsiams ir afrikatoms žymėti turėjo sąlygoti ne viena, o kelios aplinkybės: vartojimo tuometiniuose spaudiniuose tradicija, tartis, spaudmenų, žyminčių didžiąsias raides su diakritikais, nebuvimas, spausdinimo kokybė. 1.6. Spaudmenys su diakritiniais ženklais ant <a> Daugiausia įvairaus pavidalo diakritinių ženklų randame ant <a>: <á>, <à>, <à>, <á>, <à>?, <á>?, <â>, <ã>, <ā> (žr. 1–9 pav.)⁹. Iš jų dažniau ir sistemingiau vartojamas tik <á>, kuris gali būti siejamas su lenkų kalbos „pakeltąja“<á>. SP II lietuviškame tekste šis spaudmuo gana dažnai žymi trumpąjį nekirčiuotą [a]. <á> 8 Mikalojus Daukšos postilėje buvo rašoma: dabókites, artés 16₃₃, netikéfites 16₃₆, paáugſtinos 87₁₀, Bažniczios 87₁₈, Bažniczia 87₁₉, gárſtĭczios 87₆, garſtĭczios 87₃₈ ir t. t. 9 <à>, <â>, <ã>, <ā> išsamiau aprašyti kartu su kitais atitinkamos formos diakritinius ženklus turinčiais spaudmenimis (žr. 1.7; 1.8; 1.13). 36 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba ir <à> vartosena SP nesiskiria: kárálifti SP II 87₁₅, ážulayko 89₂₅, reykálu 103₅, Sámarítonas 119₁₄–₁₅, niekádu 120₂₈, átaimo 126₁₄, ážuláyko 149₂₃–₂₄, márindámi 155₂₃, iftáte 153₂₂, áźndingie SP I 223₁₃–₁₄, gieldžimis SP II 155₁₃–₁₄, átleyde 167₅, ádunt 177₂₀, eydámás 178₂₉, ažufirakina SP I 332₃, prieżáftu 365₄–₅. Vizualiai šiuos du spaudmenis taip pat ne visada įmanoma atskirti vieną nuo kito. SP I jie vartojami daug rečiau, ir čia dažniausiai pasirenkamas ne <á>, bet <à>. SP II kelis kartus aptinkamas <à> savo vartosena nesiskiria nuo <á> ir <à>, o vienąkart šioje dalyje užfiksuotas <à> greičiausiai yra nelabai švariai atspausdintas <á>; neaiški ir porą kartų SP II pavartoto <à> funkcija – diakritikas dėl nedidelio pasvirimo į dešinę primena apostrofo ir akūto ženklus, o žodyje gálu SP II 247₁₃ ir spausdinant galimai šiek tiek patėpliotą ir dėl to pakitusios formos tašką. 1.7. Spaudmenys su gravio ženklu Gravis ant <à> dukart pavartotas lotyniškojoje antikvoje (Strockis 2004: 294–295): à kayre labay ilga bus SP I 240₂₀–₂₁. Gravio ženklas kituose dviejuose švabachu išspausdintuose žodžiuose atrodo neįprastai, kiek pasislinkęs į šoną (žr. 3 pav.). Be <à>, gravio formos diakritikai dar atsitiktinai gali būti pavartoti ant <č>, <è>, <ì>, <š> (žr. 12, 18, 19, 42 pav.) ir yra būdingesni lotyniškajai antikvai: <è> (SP II) ir <š> (SP I) aptinkami tik antikvoje, nelabai aiškios formos <ì> antikva ir švabachu surinktame tekste, o <č> (SP I) vienąkart pavartotas švabachu išspausdintoje teksto dalyje. 1.8. Spaudmenys su stogelio ženklu Stogelio formos diakritikai pavieniais atvejais vartojami SP I ant <â>, <ê>, <î>, <ô> ir <û> (žr. 7, 14, 20, 38, 43 pav.): kuriâs (acc. pl.) 171₂₆, 373₁₉, gieriâus (adv. cmp.) 198₁₇, mariâs (acc. pl.) 269₁₈, iiêmus (dat. pl.) 367₂₅; čía 267₉, marios (nom. pl.) 268₇, takiuôs (acc. pl.) 367₁₁, iuôs (acc. pl.) 198₂₄, tuôs (acc. pl.) 367₂₄, kuriûo (instr. sg.) 368₁₁, punciûofna (il. pl.) 373₈, kuriû (instr. sg.) 352₈, Iûoda (nom. sg.) 229₂₃, gieriaûs 199₂₃, 360₁₈, perfḳrodûs 14₁₉, perfmegiûs 14₂₁. Jais dažniausiai žymimi įvardžių daugiskaitos galininko, kartais vienaskaitos įnagininko kirčiuoti skiemenys. Tie skiemenys dažniau yra ilgi nei trumpi. Kituose pavieniuose žodžiuose ir nekirčiuotuose ilguose skiemenyse šio diakritiko atsiradimas turbūt tėra atsitiktinis arba laikytinas korektūros klaida (neaiški <î> funkcija). Dalyje žodžių spaudmuo su šiuo diakritiku galėjo ne tik žymėti kirčiuotus skiemenis, bet ir padėjo skirti homografus bei homoformas (pvz.: gieriâus, gieriaûs, kuriâs, mariâs, perfḳrodûs, Straipsniai / Articles 37 VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ perſmegiùs). Dėmesį taip pat reikėtų atkreipti į šio diakritiko distribuciją – jis nėra tolygiai pasiskirstęs visame tekste, bet dažnai koncentruojamas tam tikrose teksto vietose ir puslapiuose, kur dažniau randami ir kitokių formų diakritiniai ženklai (akūtai, cirkumfleksai, brūkšneliai). 1.9. Kiti pavieniai spaudmenys su diakritikais Pavieniai spaudmenys <ó> ir <ò> galėjo žymėti kirčiuotą skiemenį arba diferencijuoti formas: wiró (gen. sg.) 219₂₁, ó¹⁰ 175₂₄, Maldõs (nom. pl.) 67₂₄, Iõnuy (plg. Iãnowi) 140₁₇, neflidabōdami 84₃₀. Nustatyti apibrėžtesnes <ó>, <ò> ir <ô> (žr. 1.8.) funkcijas SP, kaip, pavyzdžiui, Baltramiejaus Vilento tekstuose (Kabašinskaitė 2005: 56–62), neįmanoma dėl per mažo pavyzdžių kiekio. Akūtu ant <é> žymimas kirčiuotas, dažniausiai ilgas skiemuo: kuriuosé (loc. sg.) 177₁₁, kurié (nom. pl.) 162₈, praiéwu ( gen. pl.) 177₂₆, gaylétus (cnd. 3) 158₁₉, apé 176₁₁; bet pasitaikė ir pora atvejų nekirčiuotame ilgame skiemenyje: Wiéta (nom. sg.) 203₇ ir éſſibi (acc. sg.) 171₃. SP kelis kartus pavartoti du priebalsiniai spaudmenys su akūto ženklu <ń> ir <ẃ> ir vienas priebalsinis spaudmuo su tašku <ṅ>. Šiais ypač retais atvejais spaudmenimis <ń> ir <ṅ> dažniausiai pažymėtas minkštasis [n], kaip lenkų kalboje. Žodžių fkrinion SP I 369₃₀ ir kloniñ SP II 248₁₈ iliatyvo galūnėse esančio diakritiko paskirtis neaiški: <ń> galėjo būti supainiotas su brūkšnio pavidalo diakritiku ant balsio arba tas <ń> galėjo būti pridėtas vėliau atstatant buvusį sutrumpinimą (plg. peklõ SP I 279₁₂, wietō SP II 247₂₁). Dukart SP I greičiausiai atsitiktinai pavartotas <ẃ> žodžiuose wúnduo 264₅ ir wífi 286₁₁. Jo funkcija neaiški. 1.10. Spaudmenys su diakritikais ir kirtis Kaip jau minėta įvade, specialūs spaudmenys su diakritikais, kuriais būtų žymimas vien tiktai kirtis, SP vartojami nebuvo. 1.6, 1.7, 1.8, 1.9 skyreliuose iškelti spėjami reti kirčio žymėjimo atvejai yra susipynę su kitomis šių spaudmenų atliekamomis funkcijomis ir nėra nuoseklūs, vienakrypčiai, jei imame visus turimus kokio nors atskiro diakritiko vartojimo pavyzdžius kartu. Kadangi retai ar ypač retai vartojami diakritikai sukoncentruoti apibrėžtose teksto vietose, labai galimas 10 Diakritikų šiuo atveju esama ir ant atitinkamų žodžių lenkiškoje teksto dalyje, plg.: mężą 219₂₁ ir á. 38 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba daiktas, kad jie čia galėjo patekti iš kitų, greičiausiai rankraštinių, šaltinių, kuriais Sirvydo galėjo būti pasinaudota. Dėl retumo, dėl susipynimo su kitomis funkcijomis ir nuoseklumo nebuvimo išskirti ir tiksliai apibrėžti spaudmenų su diakritikais vartojimo atvejus kirčiūi žymėti buvo neįmanoma. 1.11. Spaudmenys su skersine šakele SP kelis kartus pavartoti spaudmenys su skersine šakele <a>, <ę> ir <ų> (tik SP I; žr. 15 ir 44 pav.). Nosinių garsų kaip DP jie nežymėjo, nes nosiniai garsai rytų aukštaičių tarmėje tuomet jau buvo išnykę, tad į Sirvydo tekstą jie galėjo patekti atsitiktinai iš lenkiškos teksto dalies arba turėjo būti pritaikyti kitoms funkcijoms. Spaudmens <ų> funkcija žodžiuose geriaus 36826 ir fų 3708 neaiški (žymimas ilgas kirčiuotas skiemuo?). Korektūros klaidomis greičiausiai reikėtų laikyti ir <ę> vartojimą žodyje metu (instr. sg.) SP I 14 bei žodžiuose βwęčiaufi SP I 3698 ir paļipeneimo (skersinė šakelė ant <ę> neryški) SP II 1763, kur <n> žymėjimas žodyje dubliuojamas. Kitais trimis atvejais <a> ir <ę> žymi praleistus <n>: Kadąg I 9622, nutrėkimu SP II 3411, bedrautumite SP II 1682. 1.12. Spaudmuo <ł> Palyginti nuosekliai ir sistemingai spaudmuo <ł> visame SP tekste žymi kietąjį (1) ar depalatalizuotą (2) [ł] prieš [e], [ei], [ė], [i] tipo vokalizmą (Palionis 1967: 84–85): (1) łūsis SP I 29521, fumala SP I 3106, mieláśirdingus SP II 2728, łaymibe SP II 247); (2) łeyzdawos SP I 1286, łeydźiaji SP II 927, łeyftu SP I 34318, naßle SP I 3148, nupleßt SP II 2475–6, łepinimay SP I 3014–5, gayłeimu SP I 14131, pergałeimas SP II 22910, łingwa SP I 5130, SP II 361. Po sukietinto [ł] pakitę balsiai dažnai žymimi <a>, <y> (dažniau SP II11): pałayftułe SP I 3749, pełanuołe SP II 17928, ʃłankfti SP II 17915, ne ápłayft SP II 17721, ápłaydus 17724, apłayʒdamas 17727, nułynkiame SP II 1486, nułynkias SP I 10524, ßakieły SP I 36930. Suužpakalėjęs [ė] žymimas <e>: pergałeio SP I 18517, parpuołe SP I 604, gułeio SP I 2692 saute SP II 427, tiłetu SP II 7324. 11 SP II gali būti kietinami ir kiti priebalsiai, pvz.: graytay 619; trácias 7612, žynot 19622, prywerʃt 18627, ßytkuose 17930, ßyrdies 16912, bet pasitaiko ir SP I: žynklina 2527. Straipsniai / Articles 39 VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ [ł] išlieka kietas kai kuriose priebalsių samplaikose: [łpn] prieš [e] ir [i] tipo vokalizmą: filpniby SP I 18519, filpnefnio SP II 9714, filpniem us SP II 6931, filpnina SP II 5714, šilpnesnia SP II 129, šilpni SP II 976, šilpnefnio SP I 12919, Silpnibe SP I 1837 (minkštasis <ł> parašytas tik trijuose šaknies silpnžodžiuose iš 20 pavartotų); [łb] prieš [e] tipo vokalizmą: kalbet SP I 21321, SP II 635, kalbefis SP I 22727, kalbedami SP II 2408, kalbečia SP 1203, kalbeio SP 20210 (minkštasis <ł> parašytas tik dviejose šaknies kalb- žodžių bendratyse SP II), giebek SP I 27829, gialbeio SP II 16528–29. Klaidų žymint [ł] nėra daug. Patikimesni tie atvejai, kur kietasis <ł> pavartotas klaidingai, nes dėl spausdinimo kokybės perbraukimas ant <ł>, t. y. žymimas kietumas, ne visuomet įžiūrimas. Franzo Spechto pateiktame SP korektūros klaidų sąraše (Specht 1929: 48–61) nurodyti šie <ł> žymėjimo netikslumai (SP I 1–100): (1) [ł] kietumas nepažymėtas: ßalmu 138, puolys 355, tulus 404, apfiwilko 551, dungalu 5511, nulei 7229, waldo 7521, klaufiamas 7925, klausia 8210, klaußikime 8317, labay 8931; (2) [ł] kietumas pažymėtas klaidingai: wėlinas 143, tuofas 3127, wilties 401, karalaufp 458, ilgiaujius 5225, weł 5611, gayliftawimu 575, karalu 7227, familios 7526, pagal 911. Žodis fuodele (instr. sg.) SP I 3615, kuriame pažymėtas [ł] kietumas, gali būti taisomas dvejopai: fuodele ir fuodely (atstatant tarminę formą). Spechtas teikia pirmenybę pastarajai. Spechto naudotame SP originale, kurio pagrindu buvo parengtas faksimilinis leidimas (ŠPS 1929), <ł> kietumą rodantį įstrižą brūkšnelį ne visur galima įžiūrėti, tačiau kai kuriuose į jo klaidų sąrašą patekusiuose žodžiuose kietumas buvo žymėtas ir aiškiai matyti kituose išlikusiuose SP egzemplioriuose¹², pvz.: algoia SP I 2027, bilo SP I 721, pelenays SP I 8512, tulu SP I 9713. Šis labai išsamus klaidų sąrašas apskritai paėmus atspindi to laikmečio senųjų raštų ir tarmių ištyrimo būklę, tuometinę korektūros klaidų sampratą ir originalo, iš kurio buvo parengtos faksimilės, ypatumus (ne visuose egzemplioriuose smulkios spaudmenų detalės, ypač diakritikai, yra vienodai gerai atsispaudę). 12 Plg. Lietuvos diplomatui Jurgiui Šauliui (1879–1948) priklausiusį ir šiuo metu Pensilvanijos universitete saugomą Punktų sakymų konvoliutą: Annenberg Rare Book and Manuscript Library, University of Pennsylvania; Location: Rare Bk & Ms Library RBC; Call Number: 491.922 Si78.2. 40 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 1.13. Spaudmenys su brūkšnelio ir / ar cirkumflekso formos tildės ženklu Ant balsinių spaudmenų esantys cirkumfleksą (SP I) ir brūkšnelį (SP II) primenantys diakritikai <ã>, <ā>, <ē>, <ĩ>, <ȳ>, <ȳ>, <õ>, <ō>, <ū>, <ǖ> (žr. 8, 9, 17, 21–24, 38, 39, 45, 46 pav.) SP tekste nuosekliai, bet nedažnai žymi praleistus tautosilabinius [m] ir [n] (Palionis 2005: 31–33; Strockis 2004: 294–295)13 ir laikytini tildėmis – specialiais sutrumpinimų ženklais: darbūp6 SP I 526, nuteriojųiā SP I 14929, bud{ūlp SP I 28713, peklō SP I 27912, wietō SP II 24721, füti SP II 94–5, pafkūdoy SP II 1537, idāt SP II 3425, ūt SP II (10x), pafjrētū SP II 9727, βwētas SP II 7327, trūpay SP II 4611, βw{ȳ}tas SP II 815. Praleistą [n] SP II dviem atvejais žymi ir spaudmuo su skersine šakele <ę> (žr. 1.11.). O <ñ> (SP I greičiausiai <ñ>) ir <m> (žr. 29, 33, 34 pav.) dažniausiai žymimos skolinių geminatos: Paños (plg. lenk. 3 Pānny) SP I 6716, Hofāna (plg. gr. hōsanna) SP II 14410, fūmu (plg. lot. summa) SP II 1642. Įsivestais sutrumpinimų ženklais, imant pavyzdį iš lotynų kalbos, buvo siekiama prireikus sutaupyti vietos siaurose SP eilutėse. 1.14. Žodžio galo sutrumpinimų spaudmenys Tokiems spaudmenims priskirtini: <g>=us, <ᵍ>=us, <ᵒ>=go, <ĝ>=go14 (žr. 61, 62, 63 pav.) ir dvitaškis (dažniausiai SP II): Tūlg SP I 25110, mg SP I 10028, Chrift9 SP I 10023, Kaln9 SP II 394, kitiem9 SP II 2817, žimčiū9 SP II 2713, širg9 SP II 25718, Wieβ: SP II 14613, Wieβp: SP II 16512, Pfal: SP II 5211, Pfa: SP II 14912, Dowid: SP II 1224. 1.15. Spaudmenys <I>, <J>, <J> ir <j> SP pagrindiniame tekste, išspausdintame gotikiniu šriftu, garsams [i] ir [j] žodžio pradžioje žymėti vartojama viena didžioji raidė (Subačius 2003: 227–228)15. Antikvos 13 Cirkumflekso ir / ar brūkšnelio formos diakritikų (tildžių) vartojimas SP lietuviškame tekste perimtas iš lotynų kalbos, kur tildėmis buvo žymimi praleisti tautosilabiniai <m> ir <n>. Tokio žymėjimo atvejų gausu ir SP lotyniškose marginalijose (Petreikis 2011: 67–85). 14 Žodžio galo sutrumpinimai šiais ženklais dar dažniau žymimi lenkiškame SP tekste ir lotyniškose marginalijose. Šis žodžio galo trumpinimo būdas perimtas iš lotynų kalbos. 15 Gotikiniu šriftu spausdintuose tekstuose <I> ir <J> nebuvo skiriami. Pereinant prie antikvos Lietuvoje, spaustuvininkai kurį laiką dar laikėsi gotikinio šrifto vartojimo tradicijų ir <I> ir <J> taip pat neskyrė: rinkdavosi vieną kurį spaudmenį abiem garsams [i] ir [j] žymėti arba juos vartojo pramaišiui. Straipsniai / Articles 41 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė kursyvu išspausdintose perikopėse abiem šiems garsams žymėti pasitelkiami trys skirtingos formos spaudmenys¹⁶: <I>, <Ƒ>, <J> (žr. 25, 26, 27 pav.; Gelumbeckaitė 2003a: 81–82; 2003b: 302; plg. Juda 2001). SP I vartojami tik pirmieji du: devyniose perikopėse visais atvejais tik <Ƒ> (SP I: 1, 69, 122, 214, 234, 262, 281, 296, 317), vienoje perikopėje visais atvejais tik <I> (žr. SP I: 195) ir keturiose perikopėse <I> ir <Ƒ> pramaišiui (žr. SP I: 32, 163, 338, 358), pvz.: SP I 32: fžgirdis, Jonas, Jezus, Jonuy, Jefus, fonu; SP I 338: IezauIp, fƀeio, fr 2x, fumus, fra; SP I 195: Iezus, Ierozolimu, Jezus, Ierozolimoy, Jeruzalem, Ir 4x, Jezus; SP I 122: fudeios, ftureios, fonop, fr 2x, fordano, flaiiofias. Pirmosiose trijose SP II perikopėse <I> ir < Ƒ> taip pat vartojami pramaišiui (žr. SP II: 1, 21, 43–44), tačiau paskutinėse septyniose atsiranda dar vienas iki tol nevartotas skirtingos formos spaudmuo <J> (SP II 77–78, 108–109, 143–144, 172–173, 225, 235–236, 248–249): SP II 1: IEZVS, Jezus, IEzus, fr, fey 2x; SP II 77–78: Iezus, Jezus, Iž, Jeme, Jog, Jra; SP II 143–144: Jezus, Ieroſolimosъ, Jezus, Jezus; SP II 172–173: Jezus, fr, Iudaƶius, Iƀkarioto, Ir, Jezus 2x, fey, Ius, Jey. Iš pavyzdžių matyti, kad visi trys aptariami spaudmenys galėjo žymėti tiek [j], tiek [i] ir tik su kuriuo nors vienu susieti nebuvo, t. y. jų funkcijos nebuvo diferencijuotos. SP I galima įžvelgti pastangų dviejų skirtingų spaudmenų vartojimą apvaldyti ribojant jų įvairavimą tekste ir abiem funkcijoms dažniau renkantis <Ƒ>. SP II įvairavimas tarsi laikomas norma ir kaip nors ribojamas nėra. Viena iš priežasčių, kodėl antikviniame SP tekste [i] ir [j] žymėjimas nediferencijuotas, be abejo, turėjo būti gotikinio teksto apsuptis – gotikinis, o ne antikvos šriftas buvo pagrindinis SP tekstinis šriftas (Aleknavičienė 2006: 286). Kita painiavos įnešti turėjusi priežastis – rytinėms ir vidurio Lietuvos tarmėms būdingas pridėtinis (protetinis) [j] žodžio pradžioje prieš priešakinės eilės balsius (Palionis 1995: 50; Zinkevičius 1996: 102) (perikopėse: Jeme SP I 358₃, Jeme SP II 21₃, Jeme SP II 78₁₃, pamokslų tekste: iiebƀoio SP II 97₃₀₋₃₁). SP I <j> nevartojamas. SP II šis spaudmuo aptinkamas 20 kartų (žr. 28 pav.). Beveik visi atvejai sutelkti 1–47 psl.: perikopėse tai dažniausiai įvardžio jis formos: ijƀai 1₈, (2x), ij 1₁₆ (acc. sg.) (6x), jiemus 21₇, juos 44₂, priima 44₃¹⁷; o pamoksluose, ¹⁶ SP šie spaudmenys savo forma šiek tiek skiriasi nuo straipsnyje juos žymėti parinktų atitikmenų. Pirmasis spaudmuo yra griežtos romėniško vieneto formos, antrasis – su pailginta šiek tiek užriesta vertikale ir horizontaliu brūkšneliu per vidurį, trečiasis – su pailginta šiek tiek užriesta vertikale. ¹⁷ JĘ atitinkamose vietose rašoma: ijƀai 40₁₆, ii 40₂₃, iemus 42₂₀, juos 46₁₃, priima 46₁₆. 42 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba be ij 34₁₈ (6x), su <j> dar rašomi igija 6₂₃ ir kalaviju SP II 18₇. Porą kartų <j> užfiksuotas tolesnėse pamokslų teksto (ne perikopių) vietose: bijos SP II 52₅, wienatij SP II 215₂₉. Visuose žodžiuose <j> eina po <i>: rašoma <ii>¹⁸ (Jolanta Gelumbeckaite 2009:19), todėl tyrimo procese buvo kilęs klausimas, ar ij¹⁹ negalėtų būti įvardžiuotinė įvardžio jis forma jįjį, tačiau taip rašoma ir negalinėse šio žodžio pozicijose bei kituose žodžiuose. Pasitaikančios įvardžių įvardžiuotinės formos SP II paprastai rašomos su <y>: toy (nom. sg.) 60₄, 100₂₇, tiey 1₇, 132₁₈, nekuriey 4₁₁, 42₂₀. Taigi SP II 1–47 puslapiuose, apimančiuose beveik tris pirmuosius pamokslus (kartu su perikopėmis), epizodiškai pamėginta diferencijuoti [i] ir [j] žymėjimą mažosiomis raidėmis įvedant <j>. Be to, kaip jau minėta, ši teksto dalis išsiskiria dar ir tuo, kad jos perikopėse nevartojamas <I>. SP I <j> nevartojamas nei pagrindiniame gotikiniame tekste, nei antikva išspausdintose perikopėse. Čia [i] ir [j] visuomet koreliuoja su <i>, <I> gotikiniu šriftu surinktame tekste ir su <i>, <I>, <j> lotyniškoje antikvoje. 1.16. SP vartojamų spaudmenų pavyzdžiai 1 PAV. SP II 65–5 2 PAV. SP I 364–3 3 PAV. SP I 333–24 4 PAV. SP II 170–32–4 5 PAV. SP II 179–2 6 PAV. SP II 191–23 7 PAV. SP I 198–17 8 PAV. SP I 149–29 9 PAV. SP II 73–23 10 PAV. SP I 35–6 11 PAV. SP I 303–29 12 PAV. SP I 373–10 ¹⁸ Jono Rėzos Psalmtere Dowido (Der Psalter Davids Deutsch und Litawisch [RPs 1625]) <ij> ir <gh> yra <j> alografai. ¹⁹ SP II įvardžio forma jį rašoma trejopai: dažniausiai ii, epizodiškai ij ir gi. SP [j] žymimas <i>, <y>, epizodiškai SP II dar <j> (1–47 psl.) ir <g> (SP II 53–58; 112–113; 121–126 psl. ir vienąkart SP I 211₃₁, jei ten tikrai ne dalelytė gi). Straipsniai / Articles 43 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė 1 3 P A V. SP I 162-8 1 4 P A V. SP I 367-25 1 5 P A V. SP II 34-12 1 6 P A V. SP I 372-30 1 7 P A V. SP II 73-27 1 8 P A V. SP II 236-12 1 9 P A V. SP I 332-2 2 0 P A V. SP I 268-7 2 1 P A V. SP II 104-18 2 2 P A V. SP II 172-10 2 3 P A V. SP II 103-4 2 4 P A V. SP II 14-3 2 5 P A V. SP II 75-22 2 6 P A V. SP II 76-10 2 7 P A V. SP II 76-19 2 8 P A V. SP II 1-16 2 9 P A V. SP II 164-2 3 0 P A V. SP I 369-30 3 1 P A V. SP II 242-18 3 2 P A V. SP I 373-16 3 3 P A V. SP I 93-7 3 4 P A V. SP II 70-19 3 5 P A V. SP I 219-21 3 6 P A V. SP I 140-17 3 7 P A V. SP I 367-24 3 8 P A V. SP II 235-4 3 9 P A V. SP II 247-21 4 0 P A V. SP II 40-12 4 1 P A V. SP II 188-13 4 2 P A V. SP I 317-18 44 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X K onstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba 43 PAV. SP I 373–8 44 PAV. SP I 368–26 45 PAV. SP II 108–25 46 PAV. SP II 138–23 47 PAV. SP I 264–5 48 PAV. SP I 318–9 49 PAV. SP II 78–19 50 PAV. SP II 153–17 51 PAV. SP I 380–17 52 PAV. SP I 321–21 53 PAV. SP I 326–12 54 PAV. SP II 199–6 55 PAV. SP I 298–17 56 PAV. SP II 15–3 57 PAV. SP I 355–5 58 PAV. SP II 56–5 59 PAV. SP II 104–8 60 PAV. SP II 202–4 61 PAV. SP I 194–13 62 PAV. SP II 39–4 63 PAV. SP II 27–13 2. PUNKTŲ SAKYMŲ RAŠYBA 2.1. SP rašybai didžiausią įtaką yra padariusi svarbiausia to laikotarpio mokslo kalba – lotynų kalba, ir tik po to lenkų kalba. Tas poveikis turėjo būti dvietapis: (1) per minėtų kalbų vartojimą mokslo ir komunikacijos tikslais jų rašybos principai buvo natūraliai perimami ir pritaikomi lietuvių kalbai; (2) per spaudmenis – sisteminant, apibendrinant, jungiant ar skaidant rašto ženklų funkcijas pagal technines spaustuvų galimybes. Pirmasis etapas labiau sietinas su pačiu rašymo procesu, antrasis – su rankraščio adaptavimu spaudai. Po to galima kalbėti ir apie spausdinto teksto atgalinį poveikį rašybos sistemai (Subačius 2001: 129–152). Straipsniai / Articles 45 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė 2.2. Ilgųjų ir trumpųjų balsių žymėjimas SP, kaip ir kituose to meto katalikiškuose raštuose, ilgieji ir trumpieji balsiai dažniausiai grafiškai nebuvo skiriami. Balsių sudvigubinimas ilgiesiems balsiams žymėti neapima viso veikslo. Jis dažniausiai epizodiškai pasitaiko SP II dalies teksto viduryje ir laikomas anoniminio redaktoriaus įsikišimu: tiiko 142₁₄, prekii 26₂₂, iir 170₉, Karaluus (nom. pl.) 202₁₄, kuu 78₁₀, geruu darbuu (gen. pl.) 175₁₃ (Zinkevičius 1971: 153–167; 1972: 79–100; 1977: 237–244; 1988: 257–259). Nedažnai ir nenuosekliai ilgieji balsį gali žymėti <y>: piktyby (acc. sg.) SP I 147₁₅, świełbyby (acc. sg.) SP I 138₁₁, żalty (acc. sg.) SP I 182₉, didy (acc. sg.) SP II 13₂; pasitaiko ir painiojimo atvejų: dydi (acc. sg.) SP II 206₁₂. Žodyje ybklaujfiu SP I 198₉–₁₀ <y> greičiausiai žymi ne [i], bet [ii] (kartu su pridėtiniu [j]). Dažniausiai ir nuosekliausiai <y> vartojamas: 1. Dvibalsiuose <ay>, <ey>, <uy>: łaymingay SP I 280₁₀, weydu SP I 352₁, żmoguy I 58₂₉; pageydimay SP II 188₈; atvejai su <i> pavieniai: kaip SP I 205₆; funkiei SP I 234₁₃ (perikopėse!). Pastaruosius Sirvydo grafikos plotmėje būtų galima laikyti korektūros klaidomis. SP perikopių ir atitinkamų JĖ tekstų lyginimas rodytų čia labiausiai tikėtiną Jaknavičiaus rankos prisilietimą. Kai šių dvibalsių žymėjimas nesutampa SP perikopėse ir atitinkamose JĖ vietose, JĖ paprastai rašoma <ai>, <ei>, <ui>. 2. (a) [i] pozicijoje redukuotose lokatyvo galūnėse (sistemingiau SP I): śirdiy SP I 138₂₃, naktiy SP II 66₃₂; ugniy SP I 160₆; żodiy SP I 354₁₄; żmogifłey SP I 138₁₁; pakaũy SP I 370₁₀; SP II kai kur [i] pozicijoje jau atsiranda <i>, o <y> žymimas ilgasis balsis: śirdyi 29₁₈, 63₃₁, żodyi 61₅; (b) [ii] pozicijoje įvardžiuotinėse formose SP II: Seniey 134₁₃, tikroy tieła 141₁₉, wirefniey 54₂₀, świetifβkiey Vkiniḱay 54₂₁. Ne taip nuosekliai <y> vartojamas: 1. Po depalatalizuotų priebalsių (ypač SP II): prywało SP I 5₁₂, ſtypray SP I 7₂₃; nułynkias SP I 105₂₄, ſtyprafnis SP II 146₁₂, Sżytays SP II 18₈, βyłkuoſe SP II 179₃₀, Żynoio SP II 104₇, niepryimtinas SP II 137₅, βyrdies SP II 169₁₂, żyba SP II 184₁₇. 2. Vienaskaitos lokatyvo galūnėje: paguldimy SP I 83₃; puody SP II 107₅; raβty SP I 13₅; daykty SP II 98₁₃; <i> šioje pozicijoje pasitaiko, bet nedažnai: paguldimi SP I 332₂₀, daykti SP II 112₄, raβti SP I 47₁₆. SP I paprastai randame <y>, o SP II dažniau <i> (plg. kuny 11x SP I ir 2x SP II; kuni 9x SP II). 3. Skoliniuose: żywatas SP II 59₁₈, tyranay SP I 13₂₆, żyday SP I 138₂₆, Synagoga SP I 333₃, herezya SP I 254₁₄. SP II <y> funkcijos palyginti su SP I yra pasiaurėjusios. Daugeliu atvejų <i> gali būti vartojamas tose pačiose pozicijose kaip <y>. 46 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba buvo vartojamas tiek trumpajam [u], tiek ilgajam [ū] žymėti²⁰. Sudvigubintas <uu> ilgajam garsui žymėti pasitaiko tik epizodiškai SP II ir yra tos pačios prigimties kaip <ii>: Karalus (nom. pl.) SP II 202₁₄; geruu darbuu (gen. pl.) SP II 175₁₃. Spaudmuo <ū> su brūkšneliu SP žymi praleistus tautosilabinius [m] ir [n] (žr. 1.13.). 2.3.1. [e] žymėjimas po minkštojo priebalsio [e] žymėjimas po minkštojo priebalsio labai įvairuoja: SP I dažniau buvo rašoma <e> arba <ie> (papildomai pažymint priebalsio minkštumą), o SP II dar ir <ia> (kai kuriose SP II teksto vietose ištisai) (Specht 1929: 17)²¹. Tai rodytų SP II dalies rengėjų tarnėje buvus platesnį [e] nei Sirvydo tarnėje ir intensyvesnį priebalsių minkštinimą (Zinkevičius 1996: 100–101). Imant abi SP dalis kartu, randami tokie variantai: de / dia-: degina SP I 302₂₀, diaǧina SP II 76₂₀, diagintu SP II 160₂, dešine SP I 241₈, SP II 244₂, diaβne SP II 186₃₀, deβne SP II 229₂₅–₂₆, deftis SP I 370₂₃, SP II 70₁₆, diaftis SP II 170₄; ge- / gie- / gia-: geria SP I 46₁₆, gieria SP II 50₁₅, giaria SP II 92₁₄, gema SP I 104₂₂–₂₃, SP II 51₁₇, gema SP I 22₃, SP II 123₂₅, giema SP I 106₂₉, SP II 97₂₀, geray SP II 184₂₉, giera (adj. nt.) SP I 284₁₇, gieras SP I 201₁₉–₂₀, giara SP I 172₂₆, SP II 186₃₁, giaras SP II 55; kie- / kia-: kielo SP I 161₁, SP II 240₃₂, kialo SP II 87₉, kieltis SP I 178₂, SP II 228₁₆, kialtis SP II 158₁₁, kieltuwu SP I 269₃, SP II 157₆, kialtuwu SP II 95₁₃–₁₄, βakiele SP I 311₁₂, βákialu SP II 171₂₀ (žodžių, pradedamų ke-, nėra); me- / mie- / mia-: metas SP I 331₅, SP II 140₂₈, miatas SP II 169₂₃, medžiu (instr. sg.) SP I 310₂₀, SP II 65 (acc. sg.), miadžiu (gen. sg.) SP II 170₃₀–₃₁, ftameni SP I 103₄, ftamenio SP I 76₉, akmenimis SP I 186₂₃, SP II 45₁₆, akmienimis SP I 377₉; ne- / nie- / nia-: nuniaβa SP II 188₁₁–₁₂, nendres SP II 99₈, niendri SP II 166₇, niandri SP II 166₁₁, neprietelaus SP I 25₂, SP II 12₃₀, niepretelaus SP II 74₂₀–₂₁; pe- / pie- / pia- / pea-: péciu SP II 204₂₀, pécio SP I 194₇, piéciu SP II 218₁₆, piácio SP II 205₂, pekłos SP I 275₁₁, SP II 52₈, pieklįβkay SP II 42₂₀–₂₁, piakliβkas 20 Laikantis lotynų kalbos tradicijos, žodžio pradžioje [u] paprastai žymimas spaudmeniu <v>. žodžių pradžioje pavartotas tik 8 kartus ir laikytinas korektūros klaida: užgimimo SP II 124₁₆; uolos SP I 270₁; uolas SP I 50₂₁; uoga SP I 321₂₀; uoday SP I 260₁₈; 316₁₂; unt SP II 200₈; 204₁₄. 21 Didžiausia <ia> koncentracija straipsnio autorės užfiksuota SP II 166–183. Į tai yra atkreipęs dėmesį ir Franzas Spechtas (1929: 17). Tačiau pirmasis šį įvairavimą pastebėjo ir aprašė kitas vokiečių kalbininkas Richardas Garbė 1884 m. SP I leidime. Pasak jo, <ie> dažniausiai rašoma po priebalsių <g>, <k>, <š>, <ž>, o po kitų priebalsių aptinkama retai (Garbe 1884, 13). Straipsniai / Articles 47 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė SP II 206₂₄–₂₅, piakłos SP II 75₃₂, Petras SP I 49₈, SP II 207₁₅, Piatras SP II 17₂₈, Peatras SP II 186₁₁, 207₁; re- / rie- / ria-: retos SP I 75₇–₈, Riatas SP II 182₂₈, regiedami SP I 19₆, SP II 34₁₀, riegiedamas SP II 48₁₉, riag SP II 177₁₅; se- / sia-: fenu (acc. sg.) SP I 56₁₃, SP II 123₃–₄, fianu SP 171₂₆; ste- / stia-: ftebįli SP I 329₂₈, II 71₅, ftiabili SP II 176₁₉; šie- / šia-: šiesielis SP I 125₂₇, plišieli SP II 27₆, kaŭšielis SP I 314₁₄, šieši SP I 214₁₀, šiaßtu SP I 317₁₀ (perikopės) (žodžių, pradedamų <še>, nėra); we- / -wie- / wia-: welinas SP I 293₃, SP II 46₁₂, wialinas SP II 77₁₇–₁₈, wede SP II 95₆, wiade SP II 177₃₁, giwena SP I 308₁₃, giwiena SP I 308₂₂–₂₃, giwianimo SP II 169₂₁; že- / žie- / žia-: žemes SP II 138₄, žiames SP I 12₇, SP II 151₃₂, žiemes SP II 246₁₄, žemibe SP II 216₂₅–₂₆, žiemay SP II 48₂, žiamious SP II 183₂₅, nužemintus SP II 47₁₄, nužiamintays SP II 47₁₇–₁₈, Nužiemindawau SP II 67₃. SP I [e] žymimas vienodžiau, dažniausiai <e> arba <ie>; <ia> labiausiai koncentruojasi vienoje apibrėžtoje SP II teksto vietoje, likęs tekstas [e] žymėjimu iš esmės nesiskiria nuo SP I. Intensyviausiai pozicijoje prieš [e] turėjo būti minkštinamas [k] – po <k> visuomet rašomas minkštumo ženklas (Palionis 1995: 30). Minkštumo ženklas taip pat rašomas po [š], žymimo spaudmeniu <š>; dviejuose žodžiuose esantis <ß> greičiausiai turėjo žymėti veliarizuotą [š] arba čia įsivėlusi korektūros klaida: βeymina SP II 181₆ ir βeymina SP I 317₅ (perikopės), plg. šiey-min- rašoma 5 kartus dažniausiai SP I. 2.3.2. [ai] žymėjimas po minkštojo priebalsio Dvival­sis [ai] po minkštojo priebalsio žymimas ketveriopai: <ey>, <iey>, <iei>, <iay>: pageydimu SP II 140₃₁, pagieydimus SP I 266₁₀, SP II 259₁₀, pagiaudimuołe SP II 178₂₁–₂₂, gieyde SP I 127₃, SP II 27₈, geyde SP II 180₂₃, weydo SP I 90₁₀, SP II 148₄, wiaydo SP II 219₁₉, wieykiey SP I 268₁₀, weykiey SP I 52₂₉–₃₀, SP II 106₂–₃, meyłes SP I 89₂₀, SP II 107₂, miayłes SP II 184₁, funkiey SP I 198₂₇, SP II 88₂₅, funkiei SP I 234₁₃ (perikopės), βeymina SP II 181₆, šieymiu SP I 254₁₁–₁₂. Dažniausias variantas – <iey>; <iay> būdingas tam tikroms SP II teksto vietoms. 2.4.1. Skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių žymėjimas jų sandūrose Asimiliacijos atvejais priebalsiai dažniau rašomi morfologiniu principu, bet vieno kurio principo nuosekliau nesilaikoma: pabaygtu (4x) SP II 62₂₆–₂₇, pabaiktu SP II 182₁₃–₁₄, àžudingie SP II 18₂₂–₂₃, àžudingt SP I 255₂₆, àžudingta SP I 48 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spausdmenys ir rašyba 310₁₇–₁₈, užjudenktu SP II 18₂₇, ažudinktu SP II 40₁₀, ažudinkta SP II 209₃₂–₃₃, apjidenktumite SP II 175₂₁, ažudegtas SP I 144₉–₁₀, prabyngtay SP I 53₂, prabinktay SP I 273₂₁, užjudegtas SP II 76₅–₆, ažudektu SP II 240₁₃–₁₄, ažudirbtu SP I 323₂₅, dirbt SP I 330₁ (4x), dirps SP II 35₂₆, Dirpkite SP II 177₃₂, iżwerβtu SP I 85₁₃, iżweržto SP I 13₁₇. Liepiamosios nuosakos vienaskaitos antrasis asmuo SP II dukart parašytas: nunuoging 169₂₉; saugog 141₈ (-k + g(i) = g: nunuogink gi?). Fonетiniu principu labai dažnai paremta pusdalyvių rašyba: nuleyzdama SP I 333₁₈, pamezdami 258₅, ibrizdami 187₂, drauždami 258₄, žiždamas 213₁₉; fuleyzda-mas SP II 12₈, žayzd amas 58₃, melždami 103₁₃, rauždami 176₁, fkuzdamafis 142₅, melždamies 202₁₀–₁₁. Bet atvejų su <s> taip pat pasitaiko: fukdamafis SP II 55₁₅, ibmesdamas SP II 72₁₀, Šaknies ir priesagos sandūroje retsykiais gali būti šalimais sudedami du priebalsiai, priklausantys skirtingoms morfemoms, jų nesuliejant: apjidingkite SP II 132₅, Džiaugkites SP I 326₂, biegkt SP II 172₁₇ (plg. per bekt SP II 217₁₉), nulaužsiu SP I 310₂₈. Sirvydo kalbinės kompetencijos fone šitaip greičiausiai buvo siekiama atskleisti asimiliacijos pridengtą veiksmažodžių formų darybos procesą (plg. su iżližios SP I 7₆, užJet SP I 285₅). Tai galėjo būti vienas iš siūlomų rašybos būdų – išlaikyti sveikas, nepakitusias morfemas jų sandūrose. Neaišku, korektūros klaidoms ar rašybos norminimo pastangoms (hipernormalizmams) turėtume priskirti šiuos pavienius atvejus: ungβtu SP II 104₁₂, lisdus SP I 305₁, mafgot SP II 173₅ (plg. tame pačiame psl. mazgofi 173₁₀). Apskritai paėmus, fonetiškai priebalsiai dažniau rašomi SP II. 2.4.2. [š] ir [s] žymėjimas prieš [č] Tiek [š], tiek [s] pozicijoje prieš [č] buvo žymimi ne visada atsižvelgiant į jų kilmę (plg. tuščias ir skai tus), o jų žymėjimas labai įvairavo. Be to, susidariusioje priebalsių samplaikoje skirtingai buvo žymima ir afrikata [č]. Akivaizdu, kad šių priebalsių perteikimas rašto ženklais tuometiniams autoriams ir knygų leidėjams turėjo kelti problemų, sąlygojančių gana nemažą variantiškumą. SP randami tokie variantai: [š] pozicijoje prieš [č]: <fc>, <lć>, <lċ>, <sć>, <ść>, <ść>, <śċ>, <lcз> <lcзć>, <βć>: karfciomis SP I 232₁₃, tufcias SP II 40₁₂–₁₃, karfciaus SP II 50₁₆, kumfciomis SP II 199₂₃, Krikfcionis SP II 202₁₀, tewikfcion SP II 187₂₈, karfčiuofe SP I 244₁₇, krikfcionie SP I 162₁₀, tewikfčiu SP I 217₂₈, tufčiu SP II 156₄, krikfčioniu SP I 320₁₁–₁₂, waykčioia SP I 351₄, paukčiey SP I 308₁₂, paukśiey SP I 311₄, karśčiaus SP I 65₂₂, tusčias SP I 44₂₂, krikścionimus SP I 360₂₁, tewikścion SP I 343₇–₈, paukś-cio SP I 107₁₈, krikścionis SP I 112₁₆, paukśiey SP I 189₂, tusčiey SP II 6₂₇, krikś- Straipsniai / Articles 49 VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ čionis SP I 239₁₈, SP II 179₃₀, tuščio SP I 244₁₉, tułczus SP II 202₁₃, namikfčėiey SP II 186₉, brikfčionie SP II 232₂–₃, karbčio SP I 329₁₇; [s] pozicijoje prieš [č]: <lc>, <lć>, <sć>, <ść>, <sć>: rupefčiu SP I 134₂, rufcioy SP I 105₂₇, fkayfčiaufi SP II 271, karalifciu SP I 134₁₇ (plg. DP: rupefčiu 16₃₄, ižgafcio 13₂₀), rupefčiu SP I 248₄–₅, fkayfčiaufia SP I 211₂, karalisčiu SP I 132₁₄, rusčiaufia SP I 272₂₉, rupesčiu SP I 144₂₇, SP II 62₁₀, ižwerščiey SP II 14₃, wagiščiu SP I 147₁₁, karališčiu SP II 154₁₅–₁₆, fkaiščiaus SP II 38₂₂, karališčiu SP II 14₁₆–₁₇. Labiausiai tikėtinos tokios rašybos priežastys įvardytos jau anksčiau – tų pačių spaudmenų su diakritikais ir be diakritikų vartojimo nenuoseklumas (žr. 1.5.4.) ir apibrėžtesnių rašybos normų nebuvimas. Žymint minėtus priebalsius, tvirčiau nebuvo laikomasi nei morfologinio, nei fonetinio principo. Nevertėtų šiuo atveju atmesti ir kitų priežasčių: toks žymėjimas galėjo atspindėti vilniečių tarties ypatumus – terminius ar atsiradusius dėl kalbų interferencijos ir apimančius pučiamuosius priebalsius ir afrikatas. 2.4.3. [š], [ž] žymėjimas priešdėlių iš-, iš-, už- sandūrose su kitomis morfemomis Priešdėlių iš-, iš-, už- rašyba sandūrose su kitomis morfemomis (ypač su sangražos dalele si) įvairuoja: i{ž}liveržtu SP II 48₂₅, i{ž}taria SP II 5₁₃, išpa{ž}ini-mo SP II 172₄, ižleyzdawo SP II 28₂₂–₂₃, ižtrinta SP II 163₂₃, iβtrint SP II 231₂₈, Ižjim{á}no SP II 83₇, iβsimano SP I 332₂₃, iɪmano SP I 228₂₃, i{ž}naykinta SP II 154₄, iβnaykie SP I 185₂₁–₂₂, iβfimano SP I 305₁₈, iβfikalbet SP II 53₁₅, iβluoia SP II 72₉; ižlipilde SP II 220₁₂–₁₃, ižagtas SP I 174₂, iſſipildis SP I 1₁₈, ižizios SP I 7₆, if{ž}iotu SP II 69₂₅–₂₆, i{ž}metimo SP II 61₁₉–₂₀, ižmeft SP II 56₃, iβmes SP II 57₃, vžfet SP I 285₅, vži̇kielunčio SP I 310₃₀, vžtekiet SP I 347₇, vž{ž}ingг SP II 234₃₂, vſimatis SP II 177₁₂, vſimeftu SP II 176₈, VJžwefdamas SP II 37₆, vβžerſi SP I 349₂. Dėl rašybos įvairavimo ne visada aišku, kuris veiksmažodis vartojamas: įstatyti ar išstatyti: Vnt gįejimo tos liepƒnos įfʈate Diewas moterįfty SP I 232₃–₅. Nes anas įfʈate Bažni-čiu / kayp karalijti kokiu SP II 151₁₇–₁₈. SP akivaizdžios pastangos aptariamus priešdėlius skirtingose pozicijose žymėti vienodai, bet įvairavimo vis dėlto neišvengta, todėl jų rašybą pavadinti iki galo nuoseklia negalėtume (Palionis 1995: 30). Pavyzdžiai rodo, kad šiuos priešdėlius išskirti ir juos fiksuoti sudėtingiausia buvo jų susiliejimuose su sangražos dalele si. Tačiau ir tuomet dažniausiai pasirenkamas variantas būdavo užsi-. SP vartojamos dvi priešdėlio iš- formos: iż-, iż-, iż-, iż, iz-, iż-, iż- (su <ž>) arba isz-, iβ- (su <š>). Vienos kurios iš jų pasirinkimas priklauso nuo šaknies pradžios 50 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba garsinės raiškos: isz-, iβ- nerašoma prieš skardžiuosius priebalsius, o iž- galima aptikti beveik visose pozicijose (nerasta prieš ey, e: IS3eio SP 350₂₉, iβeyt SP I 39₁₅, SP II 121₅, iβeymay SP I 351₁₁, iβeykite SP II 168₈, Iβeiau SP II 242₂₁), todėl kai kurių žodžių, prasidedančių dusliuoju priebalsiu ar pusbalsiu, rašyba įvairuoja: ižkaktu SP I 352₁₅, ižkako SP II 243₂₂, ižkafa SP I 208₂₄, SP II 209₂₆, iβkafa SP I 208₂₀, ižmanimu SP I 251₂₄, iβmanimu SP I 94₁₉, ižmintis SP II 215₃–₄, iβmintis SP I 63₂₂, SP II 156₁₉, ižreyβkia SP I 128₁₂, iβreyβkia SP I 82₁₈, SP II 12₁₂, ižfakit SP I 159₈, iβfakit SP I 161₂₈, ižkayto SP I 126₁₄, SP II 149₁₃ iββkayto SP I 333₂₇, SP II 122₁₆, ižwidis SP I 129₂₇, SP II 18₂₄, iβwidis SP I 209₂₈. iβ- gerokai dažniau nei iž-... aptinkamas prieš pusbalsius. Prielinksnio iš atveju pozicija nėra svarbi – jis SP sistemingai rašomas su <ž>: iž, iz, iž, iž, iz, iž, iž. Trys atvejai su iβ (SP I 95₂, 310₂₅, SP II 172₂₄ (perikopės) laikytini atsitiktiniais. 2.4.4. [n] žymėjimas prieš [b], [p] Gana nuosekliai vartojama priešdėlio im- forma pozicijoje prieš [b] ir [p]: imbers SP II 107₉, impuola SP I 108₂₀ (iš viso 23x veiksmažodžių ipulti ir ipuldinėti formose), tik vieną kartą parašyta inpuolys SP II 75₅. 2.5. Svetimos kilmės priebalsiai, digrafai, geminatos <f> ir <h> vartojami tarptautiniuose žodžiuose, o <x> lietuviškuose žodžiuose ir skoliniuose priebalsių samplaikai [ks] žymėti: affektays SP I 294₁₅, Iozafu SP I 181₂₃, heretikay SP I 204₁₁, hijtoríu SP I 205₁₃, herefiju SP I 251₁₂, holofe SP I 255₂, džiauxmu SP I 201₁₂, linxmibes SP II 97₂, paduxi SP II 99₉, uxnoy SP II 243₃, uxufo SP II 163₁₅, auxi SP II 36₂₄, axtinays SP II 63₂. <Ch> vartojamas nelietuviškuose tikriniuose žodžiuose – asmenvardžiuose ir tautovardžiuose: Chrijtus SP I 367₂₆; SP II 242₆, Chaldaycзykų SP II 168₇–₈, Chaneneus SP II 7₁₄, Cherubinay SP II 197₁₆–₁₇, Chrijtoftomas SP II 47₁₀–₁₁. <C>, <c> rašomas vietoj <k> skoliniuose iš lotynų kalbos ar per lotynų kalbą atėjusiuose žodžiuose: cedrus SP I 141₅, Casus SP I 306₂₁, cometa SP II 140₂₁, Cyrillus SP II 93₇. Lotynizmuose taip pat vartojamas <q>: queftiiu SP II 306₈. Lotynų ir graikų kalbų pagrindu tarptautiniuose žodžiuose rašomas <Th>, <th> ir <rh>: theologay SP I 238₂₆, katholiku SP I 226₆, Thomas SP I 99₇, Theophilaktus SP II 178₃₁, myrrhu SP I 225₂₅. Dėl tos pačios priežasties gali būti pavartojamas <y> ar priebalsiai dvigubinami: tyrannu SP II 146₂₇ (plg. lot. tyrannus), affektays SP I 294₁₅ (plg. lot. affectus). Geminatos <fs> ir <ff> veiksmažodžio būti esamojo laiko formose greičiausiai irgi atsiradusios dėl lotynų kalbos Straipsniai / Articles 51 VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ veiksmažodžio esse poveikio: efsi (27 atvejai), effi (15 atvejų), efsiby SP I 17211, effuntiemus SP I 27817, efsigu SP I 8214. Svetimos kilmės žodžiuose yra ir kitų geminatų (žr. ankstesnius šio skyrelio pavyzdžius)22. 2.6. Žodžių rašymas kartu ir atskirai Nesant gramatikų ir jose kodifikuotų normų, žodžių rašymą kartu ir atskirai lėmė keletas vidinių ir išorinių veiksnių: (1) prozodika; (2) kitų kalbų pavyzdys; (3) spausdinimo techniniai ypatumai ir puslapio forma, spaustuvininkų ir leidėjų kalbinė kompetencija. SP rašyba nemažai kur išplaukia iš natūralaus savo kalbos intonacijos bei jos kaitos pojūčio ir prasmės niuansų, tad nesant apibrėžtų taisyklių žodžių samplaikos gana dažnai parašomos vienu žodžiu, o vienskiemeniai savarankiško kirčio neturintys žodžiai (enklitikai ir proklitikai) natūraliai šliejami prie ilgesnių intonacinį ir prasminį savarankiškumą turinčių žodžių. Intonacinės pauzės, žodžių tvarka, kontrasto kirtis pasirenkami sąmoningiau ir labiau susiję su pamokslų retorika. Vienu žodžiu gali būti parašomi prieveiksmiai ar apiprieiksmėjusios samplaikos, sudarytos iš prielinksnio ir netiesioginio linksnio (1); įvardžio ir netiesioginio linksnio samplaika (2); prielinksnio be ir įvardžio samplaika (3); įvardžių, įvardžių ir dalelyčių samplaikos (4): (1) SP I be rašomas kartu (išskyrus vieną atvejį) kiekybės reikšmės samplaikose: begalo (14x), be galo (1x) SP I 20414, bemieros SP I 1711–2, beikayčiaus SP I 31326; SP II, atvirkščiai, be galo (8x) rašoma dviem žodžiais (dauguma tokių atvejų koncentruojasi SP II 211–218 psl.). įs kokybės ir vietos reikšmės samplaikose: ižtolo SP II 18718; ižkur SP II 18420. (2) SP I tuometu (15x), tuo metu (9x); SP II tuometu (2x), tuo metu (17x). (3) Ne turi įbmonios / ney luofo noro / a beto ne deftis ne vienas nufideimas SP I 28321. (4) kunorint SP II 15132, kokinoris SP I 8829, kokiaf=norint SP II 19830, iogipaties (t. y. jo gi paties) SP II 2068, kurys giwienas (t. y. kuris gi vienas) SP II 8631. Prielinksnis be nuo sudurtinės dalelytės nebe antrojo sando be geriau skiriamas SP I: Ne be ludimo aba fwječćimo fawi pati paliko SP I 9714. Nes nebe priežaflies ne tare Ewángelijita / iþmete welinu SP II 616. 22 Retu, nesistemingų rašybos atvejų turėtume laikyti darīsime SP I 1409. Šis žodis pavartotas citatoje iš Vulgatos (Lk 3,14). Tad į kai kuriuos neaiškius ir painius SP rašybos klausimus bus galima atsakyti tiksliau tik tuomet, kai citatos (jos gali sudaryti 20–25 proc. viso SP teksto) bus atskirtos nuo autorinio teksto ir abu teksto lygmenys ištirti atskirai. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sąkymų spaudmenys ir rašyba Įvardžių dviskaitos formose skaitvardis du nesuplakamas į vieną žodį kartu su įvardžiais: Tuo du mokitiniu kalbedami ape kin̄teimu ižganitoio fáāwo nupēne fau / idant iump Wießpats prieytu SP II 240₇. Teyp ši tuo du mokitiniu klaufidami Wießpaties ižguldžiūnčio ráßtu apšwief̄ti buwo tikiey SP II 240₂₆. Manoma, kad ne rašymas atskirai nuo veiksmažodžių atsiradęs dėl lenkų kalbos poveikio (Palionis 1995: 31). Bet ne su visais veiksmažodžiais, juo labiau ne su visomis veiksmažodžių formomis (ypač neveikiamaisiais dalyviais) ne rašomas atskirai vienodai dažnai. Be to, ir įvairavimo atvejų čia ne taip jau mažai, pavyzdžiui, SP I: negal (52x), ne gal (19x), negali (4x); SP II: negal (7x), ne gal (32x), negali (1x), ne gali (3x); SP I: nežino (15x), ne žino (6x); SP II: nežino (3x), ne žino (1x); ne kinčia SP II 216₂, ne kinčia SP I 117₇; nebiokites SP I 87₂₈, ne biodamies SP I 64₇. Ne rašoma kartu su sangražiniais veiksmažodžiais: nefirado SP I 49₆, nefileyde SP II 242₁₅. Vieną kartą ne parašyta atskirai greičiausiai per apsirikimą: ne įf̄augo SP I 372₁₄. Su neveikiamaisiais dalyviais būdvardžiu pavyzdžiu ne dažniau rašoma kartu nei su asmenuojamosiomis veiksmažodžių formomis: neižagtas, neižāgtas (SP I 2x; SP II 1x); ne i(n)žagtas (SP II 2x); neįßlakitas, neižßlakitas (SP I 12x; SP II 2x); ne ibßlakitas, ne ižßlakitas (SP I 7x; SP II 7x); SP I: neful̄twertas (4x), ne futwertas (2x). Ne atskirai nuo veiksmažodžių dažniau rašoma SP II. Su vienais veiksmažodžiais ne rašoma dažniau kartu, nuo kitų – atskirai be aiškesnės motyvacijos. SP II prielinksniai ir priešdėliai gali būti painiojami tarpusavy: prielinksniai parašomi kartu su po jų einančiais žodžiais (1), o priešdėliai atskirai nuo likusio žodžio (2): (1) ápekuri 231₁₇, ážuniekų 208₉, ižmielto 220₂, iždungaus 80₂₃, ižkielmo 65₁₂, iždebelies 21₁₂, ižnauio 173₁₈, ižpaminetu 221₁₉, ižnumirušiu 226₁₇, ižparodimo 40₁₁ (2x), ižwirbaus 36₃₁, pernuopehus 30₁₆, polungu 102₁₂; (2) ažu ſm̄augie ir ſu drafkie 256₂₆, ſu plefi 200₂₇, iž leydžia 166₂₂, ſu eyga 162₆, ažu laykis 120₄, be žadis 73₁₅, iž kif̄t 48₁₀. Prielinksnių parašymo kartu atvejų pasitaiko ir SP I (ižkuriu 153₂₉, pawundeni-mis 269₂₈), bet jų koncentracija SP II gerokai didesnė, be to, čia fiksuojamas ir atvirkščias reiškinys – kai priešdėliai parašomi atskirai. Viena iš priešdėlių ir prielinksnių painiojimo priežasčių, matyt, reikėtų laikyti nepakankamą spaustuvininkų ir redaktorių lietuvių kalbos mokėjimą ir jų kalbinę kompetenciją apskritai. Nereikėtų pamiršti ir to fakto, kad SP II spaudai buvo parengta ne paties autoriaus. Kitos priežastys – techninės: (1) žodžio kelimo vietos pasikeitimas surenkant tekstą spausdinimui iš rankraš-čio (keičiasi kelimo ženklo vieta dėl nesutampančių eilučių): Straipsniai / Articles 53 VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ fu=manim SP II 22923, iš=giditoiu SP II 22319, I=eyk SP II 2588, I=eyt SP II 8520, fu wieninta SP II 1137 ir t. t. (žr. ir anksčiau išvardytus). (2) nevienodo dydžio tarpai tarp atskirų žodžių toje pačioje eilutėje; ne visais atvejais įmanoma nustatyti, ar tarpas tarp žodžių yra, ar jo nėra; kartais nepakanka vietos kėlimo ženklui siauroje eilutėje. Daugeliu atvejų žodžiai išlaiko savo pastovias struktūras visame SP tekste ir su juos supančiais kitais žodžiais nėra suplakami. Samplaikų perteikimas vienu žodžiu neretai būna motyvuotas leksikalizacijos (begalo, ištolo, tuometu ir kt.). Kaip jau minėta, kai kurios žodžių rašymo kartu ir atskirai taisyklės buvo perimtos iš lenkų kalbos, bet šiuo atveju būtų labai svarbu patikrinti ir galimą lotynų kalbos poveikį, nes kai kurioms kitoms rašybos ir spaudmenų vartojimo sritims tas poveikis neabejotinas. Tiksliau atsakyti į šį klausimą bus galima tik išskyrus iš SP teksto biblĭnes ir kitas citatas, verstas iš lotynų kalbos, ir atskirai ištyrus jų rašybos ypatumus. 2.7. Didžiųjų raidžių rašymas Dažniausiai buvo remtasi lotyniška ir lenkiška didžiųjų raidžių rašybos tradicija. Didžiąja raide pradedami tikriniai vardai ir pavadinimai, gausiai vartojami bibliniai vardai. Be to, lotynų ir lenkų kalbos pavyzdžiu didžiosiomis raidėmis rašomi tau-tovardžiai, įvairios religinės kryptys ir srovės: Murinas SP I 29420, Tatariev, Turkay SP I 3468, Ziday SP I 4812, Zyday SP II 9322, Amonitu SP I 3529, Afsironis SP I 17015–16, Aegipcianus SP I 26020, Aegypčionu SP II 2084–5, Chaldavczyku SP II 1687–8, Philitinų SP I 22619, Korinthianump SP I 475–6, Medanus SP II 15022–23, Madionitu SP II 91, Niniwityav SP II 5718–19, Pharizeußav, Lewitas SP I 8123, Arionay, Eutichionay, Monothelitay SP I 20514–15, Neftoriany, Lut-heranu SP 2901–2, Luteru ir Kalwinu SP I 25121. Stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas ne visada nuoseklus. Nuosekliausiai di-džioji raidė rašoma žodyje Dievas (tik 4 kartus pavartota mažoji raidė laikytina korektūros klaida). Mažąja raide šis žodis rašomas motyvuotai, kai kalbama apie pagonių dievybes: Teyp ir Ziday telu iš aukfo Jaw nuleii diewu ii dare SP I 7229. Abiejose dalyse daugiau įvairuojama rašant žodį bažnyčia: SP I: Bažnićia 63x, bažníčia 57x; SP II: Bažníčia 28x, bažníčia 5x. Žodžiai stilistiniais motyvais ar atsitiktinai didžiąja raide dažniau parašomi SP II. Sakysim, SP I daiktavardžiai kunigas ir kunigaikštis rašomi mažosiomis raidėmis, 54 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba SP II kunigas ketvirtadaliu atvejų jau parašytas didžiąja raide, o kunigaikštis dažniau rašomas didžiąja nei mažąja raide. Panašiai SP II įvairuoja ir Velykų, velino rašyba (SP I velinas rašomas tik mažąja raide). Velinas didžiąja raide parašytas citatose iš Jono Auksaburnio (Homiliae LV in Acta apostolorum. XLI; PG 60: 293) (1) ir Petro pirmojo laiško (1 Pt 5,8) (2): (1) Nufideimas piktefnis / ira negi Welinas / nes welinas daro žmones nužemintus. Er ne regite apfleftuiu / kad pafweykfla ába luofays nuog pikto Welino tumpta kaip ira nužamintays SP II 4712–17. Daemone gravius est peccatum; ille namque humiles reddit. Annon videtis daemoníacos, quando a morbo recreantur, quam sint demissi. (2) Neprietelus / iufų Welinas / kayp lewas rekdamas fukafi / iefbkodamas ku praritu SP II 25629–32. Žodis demonas Jono Auksaburnio vartojamas graikiškame originale; jis išlikęs ir šio veikalo vertime į lotynų kalbą. Šalimais esančiose citatose lenkų kalba šis žodis taip pat parašytas didžiąja raide. Tačiau pirmojoje citatoje papildomai vertėjo pridėtas žodis welinas (jo nėra graikiškame ir lotyniškame tekstuose) traktuojamas skirtingai: į lenkų kalbą jis išverstas kitaip – ne Dyabel, bet czárt, o lietuviškoje citatoje parašytas mažąja raide, plg.: Grzech / gorby ieft / niž Dyabel / bo czárt czyni ludzie pokorne. A zá nie widzićie opełtánych / gdy do zdrowia przychodzą / y wolnemi od Dyabłá ftáją się / iáko są pokorni SP II 4711–15. SP I didžiosios raidės vartojamos sistemingiau, vienodžiau ir rečiau nei SP II. SP II didžiųjų raidžių pateikimas į tekstą kai kuriais atvejais atrodo atsitiktinis, o jų vartojimas iki galo nesutvarkytas leidybos proceso metu: iop priſigrįbt / Nes ne wieno daykto futwerto ne regieio SP II 1143–4; kuríu Dáwe CHRyſtufas taridamas SP II 926–7; Ir todrin ſtebiſi S. Auguſtinas / Krikſčionies to durnibey SP II 714–6; iž kalno aba iž Pilies prieβ neprietelus muβáſi SP II 1924–26. IŠVADOS 1. Lotyniškiems ir lenkiškiems tekstams pritaikyti spaudmenų rinkiniai negalėjo visapusiškai atspindėti Sirvydo rašybos koncepcijos. Turėjo būti taikomasi prie spaustuvės galimybių. Dėl šios priežasties, aptariant SP vartojamus rašto ženklus, pirmenybė buvo teikiama spaudmens sąvokai. Tuo siekta nesutapatinti rašytinių ir spausdintinių grafemų, nes tas pats spaudmuo galėjo žymėti kelias rašytines grafemas, ir atvirkščiai. Straipsniai / Articles 55 VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ DP spaudmenys su diakritikais vartojami labai gausiai, bet SP jų įvairovė didesnė. Daugiau ir įvairesnių spaudmenų su diakritikais SP vartojama ir palyginti su JE. Čia randamas apie 51 spaudmuo su įvairių formų diakritiniais ženklais. Didžioji jų dalis yra labai reti ir atsitiktiniai, tačiau kai kurie jų vartojami nuosekliai, nors ir retai. Dažnai vartojami tik 9 spaudmenys su diakritikais: <ć>, <ł>, <ś>, <ź>, <ž>, <á>, <à>, <č>, <ȥ>. Spaudmenų su diakritikais įvairovė didesnė SP I, o dažnumas SP II dėl <á>. Spaudmenys <è>, <š>, <ź>, <ž>, <ž̄> vartojami tik lotyniškąja antikva ir kursyvu surinktame tekste. Diakritikų forma labai įvairuoja ant <ź>, <ž>, <ȥ>, <ž> ar <ž>. Daugiausia įvairavimo ir neaiškumo žymint pučiamuosius priebalsius ir afrikatas. Čia painiojami spaudmenys su diakritikais ir be diakritikų. Vien tik iš SP tyrimo kol kas sunku pasakyti, ar šis painiojimas atsiradęs dėl techninių priežasčių (neatidumo renkant tekstą, spausdinimo kokybės, diakritikų traktavimo), ar atspindėjo tam tikrus kalbos reiškinius ir joje vykusius procesus (kalbų interferencija, kokios tarmės pėdsakas). SP II <á> labai dažnai vartojamas nekirčiuotame skiemenyje. Stogelio formos diakritikai <â>, <ê>, <î>, <ô> ir <û> galėjo žymėti kirčiuotą skiemenį arba būti žodžių ir jų formų skiriamoji priemonė. Jų vartojama per mažai, kad būtų galima padaryti bendresnes išvadas. Spaudmenys <ę> ir <ų> į SP lietuvišką tekstą pateko atsitiktinai ir nosinių garsų nežymėjo. <ę> retsykiais atlieka tą pačią funkciją kaip <ē>. Spaudmuo <ł> gana nuosekliai žymi kietąjį arba depalatalizuotą [l]. Balsiniai spaudmenys su brūkšnelio ir cirkumflekso (tildės) pavidalo ženklais lotynų kalbos pavyzdžiu nuosekliai žymėjo praleistus tautosilabinius <m>, <n>. Iš lotynų kalbos perimti ir kai kurie žodžio galo trumpinimo spaudmenys. Dėl retumo, susipynimo su kitomis funkcijomis ir nuoseklumo nebuvimo neįmanoma išskirti ir tiksliau apibrėžti spaudmenų su diakritikais pavartojimo kirčiui žymėti atvejų. Diakritikas tuomet greičiausiai ne visada buvo laikomas esminiu spaudmens skiriamuoju bruožu. Gotikiniu šriftu (švabachu) spausdintame pagrindiniame SP tekste vartojamas vienas spaudmuo didžiosioms <I> ir <J> žymėti. Antikvos kursyve <I> ir <J> žymi trys skirtingi spaudmenys. <j> epizodiškai vartojamas SP II 1–47 psl. 2. SP rašybai didžiausią įtaką yra padariusi svarbiausia to laikotarpio mokslo kalba – lotynų kalba, ir tik po to lenkų kalba. SP balsių ilgumas grafiškai žymimas nebuvo. <y> dažnai vartojamas <j> pozicijoje: beveik sistemingai dvibalsiuose <ay>, <ey>, <uy>, taip pat randamas po depalatalizuotų priebalsių, redukuotose lokatyvo galūnėse, skoliniuose. žymi trumpąjį ir ilgąjį balsį. Sudvigubinti spaudmenys ilgiesiems balsiams žymėti pavartoti tik keletą kartų SP II. 56 Acta Linguistica Lithuanica LXIX Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba [e] žymėjimas po minkštojo priebalsio labai įvairuoja: SP I rašoma <e> ir <ie>, o SP II dar ir <ia> (didžiausia <ia> koncentracija SP II 166–183 psl.). [ai] dažniausiai žymimas <iey> ir <iay>, rečiau <ey> ir <iei>. Priebalsių žymėjimas skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių sandūrose įvairuoja: apskritai paėmus dažniau remiamasi morfologiniu principu; SP II fonetinis principas taikomas dažniau nei SP I; pagal fonetinį principą gana dažnai rašomi pusdalyviai. Ypač įvairuoja [š] ir [s] žymėjimas prieš [č]. Toks įvairavimas galėjo atsirasti dėl jau minėto diakritikų vartojimo nesistemingumo arba galėjo būti sąlygotas ir tam tikrų kitimų pučiamųjų ir afrikatų sistemoje to meto vilniečių tartyje. Įvairuoja ir priešdėlių iž-, iš-, už- rašymas jų sandūrose su kitomis morfemomis. Sudėtingiausia išlaikyti nepakitusią priešdėlio formą buvo šalia sangražos dalelytės si. SP vartojamos dvi priešdėlio iš- formos: iž-, iž-, iš-, iš, iz,- iš-, iż- (su <ž>) arba isz-, iƀ- (su <š>). Variantai su <š> niekada nevartojami prieš skardžiuosius priebalsius, o variantai su <ž> galimi visose pozicijose. Priešdėlio iš pozicija yra neutralizuota ir jis visais atvejais rašomas su <ž>. Svetimos kilmės priebalsiai <f> ir <h> vartojami tarptautiniuose žodžiuose, o <x> ir lietuviškuose samplaikai [ks] žymėti. Pagal lotynų kalbos tradiciją taip pat gali būti vartojami <c>, <th>, <rh>, <fs> ir <ff> (veiksmažodžio būti esamajame laike). Žodžių rašymą kartu ir atskirai SP lėmė keletas vidinių ir išorinių veiksnių: (1) prozodika; (2) kitų kalbų pavyzdys; (3) spausdinimo techniniai ypatumai ir forma, spaustuvininkų ir leidėjų kalbinė kompetencija. Dažniausiai žodžiai išlaiko savo pastovias struktūras visame SP tekste ir su juos supančiais kitais žodžiais nėra suplakami. Samplaikų perteikimas vienu žodžiu neretai būna motyvuotas leksikalizacijos. Prielinksnių parašymas kartu su kitais žodžiais, o priešdėlių atskirai SP II galėtų būti sietinas su spaustuvininkų ir leidėjų kalbine kompetencija. SP I ypač įvairuoja tarpai tarp žodžių. Ne atskirai nuo veiksmažodžių dažniau rašoma SP II. Su vienais veiksmažodžiais ar jų formomis ne rašoma dažniau kartu (ypač su neveikiamaisiais dalyviais), su kitais atskirai be apibrėžtesnės motyvacijos. Rašant didžiąsias raides remtasi lotynų ir lenkų kalbų rašybos tradicija. Be jau mums įprastų atvejų, SP didžiosiomis raidėmis rašomi tautovardžiai, įvairių religinių srovių ir krypčių pavadinimai, nors ir ne visai nuosekliai – svarbiausios religinės sąvokos. Stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas įvairuoja. Nuosekliau didžiosios raidės vartojamos SP I. SP II pasitaiko nemažai korektūrinių netikslumų ir apsirikimų. Kai kuriais atvejais didžiųjų raidžių vartojimas Sirvydo būdavo perimamas iš cituojamo graikiško ar lotyniško šaltinio. Straipsniai / Articles 57 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė ŠALTINIAI IR LITERATŪRA A l e k n a v i č i e n ė O n a 2006: [Rec.:] Apie senuosius Lietuvos spaudmenis. – Knygotyra 46, 279–294. BIBLIJA, arba ŠVENTASIS RAŠTAS. Ekumeninis leidimas. ST iš hebrajų, aramėjų ir graikų kalbų vertė Antanas Rubšys, NT iš graikų kalbos vertė Česlovas Kavaliauskas. Vilnius: Lietuvos Biblijos draugija, 1999. DP – Poltilla CATHOLICKA. Tái éłt: Iżguldimas Ewangelìu kiekwienos Nedelos ir ßwetęs per wiłłús metús. Per Kúnigą MIKALOIV DAVKSZĄ Kanonîką Mėdnikų, iż łėkibło pergūldita. Su walá ir daláīdimu wîreuliuių. W Wilniui / Drukárnioi Akadėmios SOCIETATIS IESV, A.D. 1599. G a r b e R[i c h a r d] 1884: Szyrwid’s punkty kazań: (punktay sakimu) vom Jahre 1629: mit einer grammatischen Einleitung. – Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. G e l u m b e c k a i t ė J o l a n t a 2003: Pirmas lietuviškas pamokslų rinkinys – Wolfenbutelio postilė (1573). Rankraščio kritinio komentuoto leidimo principai ir tyrimo strategija. – Archivum Lithuanicum 5, 51–96. G e l u m b e c k a i t ė J o l a n t a 2009: Lietuvių kalbos ortografijos reformos (Mažoji ir Didžioji Lietuva). – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbos, kultūros ir raštijos tradicijos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 17–27. JE – EWANGELIE POLSKIE Y LITEWSKIE TAK NIEdżielne iáko y włzytkich Swiąt, ktore w Kościele Katholickim, według Rzymskiego porządku przez cały rok czytáią. Wydáne za dozwoleniem [stárßych. [... ] w WILNIE. W Drukániey Akademiey SOC. IESV Roku / 1647. J u d a M a r i a 2001: Pismo drukowane w Polsce XV–XVIII wieku. – Lublin: Wydawnictwo Uniwersytetu Marii Curie-Skłodowskiej. K a b a š i n s k a i t ė B i r u t ė 2005: Diakritiniai ženklai Baltramiejaus Vilento Enchiridione ir Evangelijose bei Epistolose (1579): <ũ>, <ô>, <ò>, <ó>. – Archivum Lithuanicum 7, 45–66. K o ž e n i a u s k i e n ė R e g i n a 1990: XVI–XVIII amžiaus prakalbos ir dedikacijos. Vilnius: Mokslas. LK – KATHECHISMAS ABA PAMOKIMAS WIENAM KVRIAMGI KRIKS CZONIVY RAYKIAMAS PARASZITAS Nuog D. IOKVBO LEDESMOS Theologo Soc: IESV. E pergulditas Lietuwißkay / ir Vntrnkárt ißßáultas WILNIVY Drukórnioy Acadėmios SOCIETATIS IESV, Metūlu vźgimimo Wießpatės / 1605. L u č i n s k i e n ė M i l d a 2005: Jonas Jaknavičius ir 1647 metų katalikiškos Evangelijos lietuvių kalba. – Jono Jaknavičiaus 1647 metų „Ewangelie polskie y litewskie“, par. Milda Lučinskienė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 58 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba Palionis Jonas 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a. Vilnius: Mintis. Palionis Jonas 1995: Lietuvių rašomosios kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Palionis Jonas, Strockis Mindaugas 2005: Jono Rėzos 1625 m. psalmy no kirčiavimas. – Baltistica 40(1), 31–44. Petreikis Tomas 2011: Marginalijos kaip knygos istorijos šaltinis: istoriografinis aspektas. – Knygotyra 57, 67–85. PG – PATROLOGIA GRAECA 60: S. P. N. JOANNIS CHRYSOSTOMI, ARCHIEPISCOPI CONSTANTINOPOLITANI, OPERA OMNIA QUAE EXSTANT, VEL QUAE NOMINE CIRCUMFERUNTUR, AD MSS CODICES GALLICOS, VATICANOS, ANGLICOS, GERMANICOSQUE; NECNON AD SAVILIANAM ET FRONTONIANAM EDITIONES CASTIGATA, INNUMERIS AUCTA; NOVA INTERPRETATIONE UBI OPUS ERAT, PRAERFATIONIBUS, MONITIS, NOTIS, VARIIS LECTIONIBUS ILLUSTRATA; NOVA SANCTI DOCTORIS VITA, APPENDICIBUS, ONOMASTICO ET COPIOSISSIMIS INDICIBUS LOCUPLETATA OPERA ET STUDIO D. BERN. DE MONFAUCON, MONACHI BENEDICTINI E CONGR. S. MAURI. EDITIO NOVISSIMA, IIS OMNIBUS ILLUSTRATA QUAE RECENTIUS TUM ROMAE, TUM OXONII, TUM ALIBI, A DIVERSIS IN LUCEM PRIMUM EDITA SUNT, VEL JAM EDITA, AD MANUSCRIPTORUM DILIGENTIOREM CRISIM REVOCATA SUNT, ACCURANTE ET DENUO RECOGNOSCENTE J.-P. MIGNE, BIBLIOTHECAE CLERI UNIVERSAE, SIVE CURSUUM COMPLETORUM IN SINGULOS SCIENTIAE ECCLESIASTICAE RAMOS EDITORE. TOMUS NONUS. VENEUNT 18 VOLUMINA 160 FRANCIS GALLICIS. EXCUDEBATUR ET VENIT APUD J.-P. MIGNE EDITOREM, IN VIA DICTA D’AMBOISE, OLIM PROPE PORTAM LUTETIAE PARISIORUM VULGO D’ENFER NOMINATAM, SEU PETIT-MONTROUGE, NUNC VERO INTRA MOENIA PARISINA. 1862. SP I – PVNKTY KAZAN od Adwentu až do Połtu / Litewskim językiem, z wytłumaczeniem ná Polskie PRZEZ Księdzá KONSTANTEGO SZYRWIDA / Theologá Societatis IESV / Z DOZWOLENIEM STARSZYCH wydáne. W WILNIE W Drukárni Akádemiey Societatis IESV Roku M. DC. XXIX. SP II – PVNKTY KAZAŃ NA POST WIELKI Ięzykiem Litewkiém Przez W. X. CONSTANTEGO SZYRWIDA Theologá Societatis IESV nápiláne. á Teraz ná Polłki Ięzyk przetłumaczone / y oboiem do Druku podáne. Zá pozwoleniem Stárßych. W Wilnie / W Drukárni Akademii Societatis IESV. Roku Pańskiego, 1644. Specht Franz 1929: Šyrwids Leben und Schriften. – Šyrwids Punktay sakimu (Punkty kazan), Teil I: 1629, Teil II: 1644, litauisch und polnisch mit kurzer grammatischer herausgegeben von Dr Franz Specht, Professor an der Universität Halle-Wittenberg. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 7–61. Strockis Mindaugas 2004: Graikų ir lotynų kirčiavimo įtaka lietuvių kirčio žymėjimui. – Baltistica 39(2), 289–307. Straipsniai / Articles 59 V I R G I N I J A V A S I L I A U S K I E N Ė S u b a č i u s G i e d r i u s 2001: Spaustuvininkų įtaka rašybai ir jos standartams. – Archivum Lithuanicum 3, 129–152. S u b a č i u s G i e d r i u s 2003: XVIII–XIX amžiaus lietuviškų tekstų grafemos <I> ir <J>. – Archivum Lithuanicum 5, 227–262. ŠPS – Šyrwids Punktay sakimu (Punkty kazan), Teil I: 1629, Teil II: 1644, litauisch und polnisch mit kurzer grammatischer herausgegeben von Dr Franz Specht, Professor an der Universität Halle-Wittenberg. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1929. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1971: Dėl K. Sirvydo „Punktų sakymų“ genezės ir kalbos. – Baltistica 7(2), 153–167. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1972: Rytietiškoji XVII a. lietuviškų raštų kalba, jos kilmė ir išnykimas. – Baltistica 8(1), 79–100. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1977: Dėl lietuvių raštų kalbos kilmės. Baltistica 13(1), 237–244. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1981: Sirvydas ar Širvydas? – Baltistica 17(1), 28–41. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1988: Lietuvių kalbos istorija 3. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslo. Z i n k e v i č i u s Z i g m a s 1996: The History of the Lithuanian Language. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Typefaces and Orthography in Konstantinas Sirvydas’ Book of Sermons „Gospel Points“ S U M M A R Y Typefaces available at the Vilnius university printing house could not comprehensively reflect Sirvydas’ orthographic conception. They were mostly adapted for printing books in Latin and Polish. Sirvydas had to bear in mind the technical limitations of the printing house. Considering this we use the noun „typeface“ to differentiate printed from handwritten letters when speaking about graphemes in SP. The same printed letter type could represent a few different handwritten letters, and the same handwritten letter could be printed using different typefaces. In the oldest books printed in Lithuanian the variety of diacritics and their frequency of use differ. Diacritics are used very often in Daukša‘s Book of Sermons, however their variety is larger in SP. SP orthography was mostly influenced by Latin which was considered the standard basic scientific language at that time. The influence of Polish was less significant. There are more different typefaces used in SP than in Jonas Jaknavičius’ „Evangelie Polskie y Litewskie“: 51 typefaces having different diacritic marks are used in this book. Most of them 60 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a L X I X Konstantino Sirvydo Punktų sakymų spaudmenys ir rašyba were rarely used, but in spite of that their usage was consistent. Only 9 diacritics appear very often: <č>, <ł>, <ś>, <ź>, <ż>, <á>, <à>, <ċ>, <ž>. The variety of diacritics is more significant in SP I, but we find them more frequently in SP II (mostly because of the especially frequent <á>). <è>, <š>, <ź>, <ż>, <ž> are only used in texts that were typeset in Latin antique. Shapes of diacritics on letters <ź>, <ż>, <ž>, <ż> or <ž> vary significantly within the whole text. Most inconsistencies and confusion were found in marking fricative consonants and affricates. Letters with and without diacritics alternated with each other with no apparent reason. It is difficult to say only using data from SP if inconsistencies were caused by technical peculiarities of printing or reflected deeper processes in language such as interference or some traces of different dialects. <á> was found most frequently in an unstressed syllable. <â>, <ê>, <î>, <ô> and <û> could mark stressed syllables or serve as a means of differentiating word forms. However, these diacritics appear too rarely to allow one to make definite conclusions about their real functions. <ę> and <ų> did not mark nasal sounds and were accidental in that part of the SP text printed in Lithuanian. In some cases <ę> is used as <ê>. <ł> consistently marks the hard or depalatalized consonant [l]. Vowels with diacritics in the form of a dash and tilde were used to mark an omitted <m>, <n> as in Latin. A way of marking shortened endings was also taken from Latin. At that time some printers probably did not pay much attention to whether a type had a diacritic or not. In the basic SP text that was printed in the schwabacher typeface, only one letter was used for marking both <I> and <J>. Three different letters were used during printing for marking both the capital letters <I> and <J> in those parts of the text that were in antique cursive. A small letter <j> was occasionally used in SP II, p. 1–47. 2. The long vowels were not differentiated in any way from short ones in SP. <y> was used as follows: (1) for marking <j>; (2) in diphtongs <ay>, <ey>, <uy>; (3) after depalatalized consonants; (4) in reduced endings of the locative case. was used to mark both a short and a long vowel. Geminates for marking long vowels, occur only a few times in SP II. The way of marking an [e] that follows a palatalized consonant varies: in SP I it is marked as <e> or <ie>, and in SP II also as <ia> (the largest concentration of <ia> is found in SP II, p. 166–183). [ai] is mostly marked as <iey> and <iay>, sometimes also as <ey> and <iei>. Marking of voiced consonants before voiceless, and voiceless before voiced often vary, but the morphonological principle was used most often in the spelling. In SP II consonants are marked according to the phonological principle more often than in SP I, especially in writing half-participles. The most inconsistent way of marking [š] and [s] is when they precede [č]. Such inconsistencies might be caused by the unsystematic usage of diacritics as well as by certain changes in pronunciation in Vilnius residents’ speech. Marking of prefixes iž-, iš-, už- is also inconsistent at their contact areas with other morphemes, especially in cases when these prefixes precede the reflexive marker si. Prefixes were written in two different ways – with <ž> (iž-, iž-, iš-, iž, iz-, iż-, iż) and with <š> (isz-, iż-). Prefixes with <š> never appear before voiced consonants whereas prefixes with <ž> are possible in any position. The preposition iš is always marked as iž in SP. Its position here is neutralized. Straipsniai / Articles 61 VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ The two consonants of foreign origin <f> and <h> are used in international words. <x> is also used in Lithuanian words to mark the two-consonant group ks. The letters <c>, <th>, <rh>, <ſs> and <ſſ> (in the present tense of the verb būti ) can be used according to Latin traditions. Combining adjacent words together or writing them separately depended on a few things: (1) prosodics; (2) influence of other languages; (3) technical restrictions of printing and the shape of a page; (4) language skills (competence) of editors and typesetters. In SP the size of spaces between words differs a lot. Ne is combined together with verbs more often in SP II than in SP I. However no clear explanation exists why ne is more often combined with some verbs (such as passive participles), but in other cases it is separated from other verbs. Capital letters can be used in similar ways as in Latin and Polish. Besides the traditional usage of capital letters in modern Lithuanian, they were also used for ethnonyms, religious trends and basic religious concepts. These letters were used more consistently in SP I. More errors and more misprints in reading proofs were found in SP II. Stylistic usage of capital letters tends to vary. In some cases Sirvydas used capital letters from quotable Greek or Latin sources. Įteikta 2013 m. gruodžio 17 d. VIRGINIJA VASILIAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Minties Rato g. 19–3, LT-50277 Kaunas el. paštas: [email protected] 62 Acta Linguistica Lithuanica LXIX