Bazelio ketureilis / dvieilis – dovanų prašymo pavyzdys

11straipsniai / articles iLja LeMeŠkin Prahos karolio universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: senoji baltų literatūra ir raštija, lyginamoji folkloristika, leksikografija, baltistikos istorija. baZeLio ketureiLis / dVieiLis – doVanų PraŠyMo PaVyZdys1 Quatrain / couplet of basel: example of a Plea for gifts anotacija straipsnį galima laikyti diego ardoino 2012 m. tyrimo tąsa, nes ryšys tarp kolofono ir prūsiško teksto čia praplečiamas. Įrašas prūsų kalba suprantamas kaip dainuojamojo, arba rečitatyvinio, folkloro kūrinėlis (ketureilis), artimai giminingas kalėdų giesmėms (ir kitiems kalendoriniams namų lankymo ritualo kūriniams). su kalėdojimo, dovanų prašymo kontekstu gali būti siejamos ir nusilenkusio žmogaus figūrėlė (su ištiesta ranka), ir vokiška pastaba, kurios kartu su prūsų įrašu sudaro savotišką kolofono tąsą. tai paremia anksčiau išsakytą prielaidą, kad nicola oresme’s veikalo perrašytojas buvo prūsas. siūloma kiek kitokia prūsiško teksto lingvistinė interpretacija. 1 nuo 2013–2014 mokslo metų karolio universitete buvo pradėtas naujas baltistikos magistrantūros programos kursas Senosios prūsų kalbos pagrindai ir tekstų skaitymas. anksčiau šio straipsnio autorius tyrė XiV a. Prahos baltų diasporą, kuri galėjo nulemti bazelio tekstelio atsiradimą, dėl to per pirmąjį semestrą buvo žymiai ilgiau apsistota būtent prie šio paminklo analizės. klausytojų grupę sudarė Lera ivanova ir jan bičovský. dirbant kartu su jais atsirado bendra šio straipsnio koncepcija, kuri savo dabartinę formą įgijo prof. grasildos blažienės raginimu. ypatingai svarbios buvo recenzento prof. Pietro umberto dini ir dr. rolando kregždžio pastabos bei nuorodos. folkloristikos aspektai buvo papildomai aptarti su prof. bronislava kerbelyte ir prof. jurijumi novikovu. tačiau čia skelbiamo darbo negalima laikyti užbaigta studija. tautosakinės medžiagos pateikta minimaliai, tik tiek, kad būtų atskleisti bendri lyginamų kūrinių struktūros bruožai. Pagal istorinės geografinės folkloristikos nuostatas labiausiai remtasi baltų (lietuvių) ir slavų (rytų slavų; dėl galimos žanrinės difuzijos taip pat čekų) medžiaga. gretinamų tekstų sankaupą būtų naudinga praplėsti, nes esama didelės tikimybės rasti kitų tekstologinių, tipologinių bei genezės tapatumų. nepakankamai išsamiai nušviesti lieka ir kai kurie čia iškeliami gramatikos dalykai. esMiniai ŽodŽiai: bazelio prūsų dvieilis / ketureilis, kalėdų giesmės, dovanų prašymas. keyWords: Prussian couplet / quatrain of basel, christmas carols, plea for gifts. 12 acta Linguistica Lithuanica LXIX annotation the article can be considered a continuity of research initiated by diego ardoino in 2012 as it expands the relationship between a colophon and a Prussian text in yet a different respect. the inscription in the Prussian language is understood as a piece of singing or recitative folklore (quatrain), which is very akin to christmas carols (and other calendar pieces of the house-tohouse visiting ritual). both a figure of a bowing man (with a stretched hand) and a german note, which, together with the Prussian inscription, make a peculiar continuity of the colophon, can be associated with the context of christmas carolling and pleading for gifts. it supports the previous assumption that the rewriter who transcribed the work by nicola oresme was Prussian. the author proposes a slightly different linguistic interpretation of the Prussian text. Не пора ли да вам, хозяин, дарить-жаловать? Не рублем-ти вам, хозяин, не полтиною, Хоть одною золотою, сударь, гривною, Хоть по рюмочке винца да по стаканчику пивца. (Обрядовая поэзия 1989: 84) Prūsų kūrinėlio iššifravimas, perskaitymas glaudžiai susijęs su įrašo paskirties, teksto atsiradimo aplinkybių interpretavimu. nuo požiūrio į įrašą padariusį asmenį priklauso ir lingvistinis teksto suvokimas. ilgiausiai svarstoma studento autorystė: „[…] bPt yra humoristinio-ironizuojančio pobūdžio išsireiškimas, kuris pasakytas (išgėrimo metu) turbūt vieno studiozo kitam studiozui (draugui) […]“ (Mažiulis 1975: 130). Ši prielaida leido hegzametro netobulumą ir raidės -e pridėjimą pateisinti „besimokančio jaunimo kalbos žargoniškumu bei kalambūriškumu“ (Mažiulis 1975: 125). „studiozo“ įvaizdis, kuris pasirodė besąs labai naudingas tekstui interpretuoti, įteisino savotišką „klaidų gaudymą“. atsižvelgiant į menkutę tekstelio apimtį grafinių pataisų skaičius atrodo neproporcingai didelis. Įžvelgiamų klaidų grandinė reikalauja verifikacijos (bammesberger 1998; dini 2000b, 397–400), o ypač kai atsitraukus nuo karčiamos erdvės įvaizdžio apsvarstomas kitoks dvieilio turinys (schmid 1982) bei kiti pretendentai į bazelio kūrinėlio autorystę: vienuolis (Purkartas 1983), knygos kultūrą gerai išmanantis studentas (ardoino 2012b), pagaliau profesionalus perrašinėtojas (schaeken 2006; Lemeškin 2013). alternatyvų bazelio teksto perskaitymą, tokio perskaitymo pagrindimą, ko gero, pravartu pradėti nuo autorinio prado nustatymo arba bent šios metodologinės problemos iškėlimo. Mat iki šiol nėra aišku, ar prūsas pats sugalvojo visą sakinį, ar pasinaudojo kokia gatava formuluote. o jeigu kuo nors rėmėsi – ar pažodžiui atkartojo tą senesnį pavyzdį? sunku būtų patikėti, kad prūsas kažkur perskaitytą sakinį būtų tiksliai atkartojęs, t. y. perrašęs jį, ir su daugybe originalo klaidų. sakytinis, t. y. tautosakinis, tekstas, atvirkščiai, būna nugludintas, taigi jame neturėtų 13straipsniai / articles būti neaiškių kalbos dalykų. galbūt kaip tik dėl to perrašytojo asmenyje dažniausiai linkstama įžvelgti ir autorių, nors rimtų argumentų tokią galimybę paremti trūksta. kaip ten bebūtų, bazelio dvieilyje tyrėjų randama hegzametro požymių. Pirmasis šią mintį, nors ir labai atsargiai, suformulavo Vytautas Mažiulis: „atrodo, kad šios dvi eilutės parašytos hegzametru, nors jo daktiliai bei spondėjai ir gana dirbtiniai“ (Mažiulis 1975: 125). Įdomų ryšį su kolofono hegzametru Omnibus omnia non mea sompnia dicere possum atskleidė diego ardoino (ardoino 2012a: 350–354). natūralu, kad pagal hegzametro sandarą ir prūsiško teksto pateikimą lape sakinys buvo interpretuotas (sinchroniškai) kaip distichas: kayle rekyſe · thoneaw labonache thewelyſe · eg · koyte · poyte · nykoyte · pēnega doyte · tačiau atsižvelgus į ritminį sąskambį2, vidinį rimą (Kayle – labonache; rekyſe – thewelyſe; poyte – doyte; eg koyte – nykoyte), kalbos dalių, jų formų ir semantinį paralelizmą (apie tai toliau), posmą būtų įmanoma suskaidyti į keturias eilutes. tik tam reikia pašalinti thoneaw, kuris pailgina eilutę ir pasirodo besąs fakultatyvus: kayle rekyſe · ? ? ∪ − ∪ labonache thewelyſe · ? ? ? ? ∪ ∪ − ∪ eg · koyte · poyte · ∪ − ∪ − ∪ nykoyte · pēnega doyte · ∪ − ∪ − ∪ ∪ − ∪ taigi thoneaw būtų galima laikyti intarpu, kuris, suteikdamas naują metrinę formą (dėl kolofono hegzametro poveikio), paneigia pirminę eilėraštuko esmę „tu jau ne“ arba atlieka dar kitą funkciją (apie ją toliau). kitaip sakant, bazelio tekstelyje gal būtų prasminga atskirti du sluoksnius: pirminį, sakytinį, ir autorinį. naujadariškumas, autorinis perdirbinys gali būti įžvelgiamas thoneaw įtraukime ir elemento -e pridėjime, dėl kurių ir atsiranda pirmos strofos, primenančios hegzametrą, penkių pėdų virvelė. aptariamą eilėraštuką, atrodo, būtų įmanoma gerai įprasminti išmaldos prašymo ir dovanų davimo kontekste. tai nereiškia, kad įrašą palikęs asmuo kada nors ištiesęs ranką elgetavo ant karolio tilto ar kur kitur. ryškiausių dovanų prašymo motyvų aptinkama kalėdinėse giesmėse. su jomis bazelio ketureilis gretintinas visų pirma, ir ne tik dėl turinio ar stilistikos tapatumo. taip leidžia ir net verčia daryti pats kolofonas, prie kurio šliejasi ir lotyniškas hegzametras, ir žmogaus figūrėlė su ištiesta ranka, ir prūsų tekstelis, mat jame nicola oresme’s veikalo Questiones Super Quattuor Libros Methororum perrašymo užbaigimas siejamas kaip tik su kalėdų laikotarpiu – in vigilia epiphanie: 2 be asonanso <oy> eilutėse, atrodo, galima įžvelgti aliteracijos požymių: kayle rekyſe · / labona[t]he thewelyſe · / eg · koyte · poyte · / nykoyte · pēnega doyte. 14 acta Linguistica Lithuanica LXIX 1 PaV. fragmentas f. 63r – universitätsbibliothek basel, sign. f.V.2. nufotografavo ir šioje publikacijoje naudoti maloniai leido diego ardoino anno domini millesimo c˚c˚c ˚ ſexagesimo nono finite sunt que ſtiones metheororum per manus illius qui scripsit eas et c in vigilia epiphanie per manus illius qui scripsit eas omnibus omnia non mea sompnia dicere possum amen Paskutine eilute kolofonas nulėmė tolesnio teksto epinį formatą. bet tarp kolofono ir toliau einančio prūsiško įrašo, ko gero, pastebimas dar vienas glaudus ryšys. „elgetaujančio“ žmogaus figūrėlė ir prūsų užrašas atitinka kolofone apibrėžtą šaltinio perrašymo laiką – trijų karalių išvakares. Metų laikas ir tik tuo metu suskambančios dainelės tikriausiai paskatino atsirasti atitinkamo turinio įrašą. 15straipsniai / articles atskirus žodžius būtų galima aiškinti taip: 1. junginys Kayle rekyſe interpretuojamas kaip sveikinimo kreipinys, kuriuo prakalbama į tą patį adresatą, kurį žymi pron. tho (intarpo thoneaw) ir antros eilutės žodžiai labonache thewelyſe. tokiam aiškinimui galima pritarti, tačiau galima siūlyti ir kitą sprendimą, kuris pateisintų galūnę -e žodyje Kayle ir leksemos pr. *rīkīs ʻViešpats’ panaudojimą. Žodžių junginys šioje pozicijoje gali funkcionuoti ne kaip kreipinys, o kaip sveikinimasis, taigi reikšti ne „sveikas, pone“, o universalų „laba diena, sveiki“. Pasveikinimų, kurių pagrindą sudaro liepiamosios nuosakos veiksmažodis ir leksema „dieve; dievas“, yra nemažai, pvz.: pr. Deiwa engraudīs, lie. Skalsink Dieve, Padėk Dieve, la. Dievs svētī, Palīdzi Dievs, vo. Grüß Gott, če. Pozdrav pánbůh, Zdař Bůh (plg. ru. спасибо iš *съпаси богъ) ir pan. tai reikštų, kad šalia šauk. rekyſe ʻdieve’ galėjo būti vartojamas imperatyvas. Veiksmažodžio su šaknimi kailprūsų kalbos paminkluose nėra paliudyta. artimiausią paralelę randame slavų kalbose: s. s. цѣлѣти ʻgydytis, pasveikti’, liep. n. цѣлѣи, цѣлѣитє; ru. исцелять, целить, uk. цілити, br. целíць, serb. цијèлити, slo. cẹliti, ček. сеlеti, le. celić ir t. t. remiantis išlikusia prūsų leksikografine medžiaga ir adj. pr. kails ʻsveikas’ etimologija (PeŽ ii 71–73), būtų galima atstatyti infinityvą denominatyvą *kail-ētvei ʻbūti sveikam, stipriam; daryti sveiką, stiprų’ (plg. adj. blt. *kaitaʻkarštas, šiltas’ → verb. pr. kaitētvei ʻbūti kurstomam, jaudinamam’ (žr. PeŽ i 268)). kadangi su dievu tradiciškai tujinamasi, prašytųsi vns. 2 a. imperat. pr. *kail-ei-s ʻ[tu] būk sveikas, stiprus; padaryk sveiką, stiprų’. turint omenyje galimą antrinę galūnės -s prigimtį (endzelīns 1982: 129), galima manyti buvus trumpą formą *kail-ei, kuri atitiktų viln. rãšai, sen. raštų pamiʃákai ak, iʃchlausai Mž, atadârai dP. galūnės sutrumpinimą galima aiškinti ir paprasta etiketinio interjektyvo kontrakcija (plg.: labdien, labryt, padėkdie, če. Bóh tebe poſdraw > pozdrav tě bůh > těbůh; dobro jutro > dobrojtro, dobroytro > dobrýtro, dobrejtro). taigi pr. *kailei rīkīs < *kailei[s] rīkīs ʻlaba diena’ iš pradžių reikštų „padaryk ištisą, sveiką, dieve“. dėl duomenų stokos neįmanoma pateikti neginčytinų gramatinių įrodymų tokiai lyčiai pagrįsti. siūlomas aiškinimo būdas naudingas, nes motyvuoja leksemos *rīkīs ʻViešpats’ panaudojimą (kuri atrodo kiek neįprasta kalbant apie konkretų žmogišką adresatą) ir raidę -e žodžio Kayle pabaigoje. be nurodytų paralelių kitose kalbose (visas semantinis atitikmuo būtų če. Pozdrav pánbůh), etiketinį interjektyvą šioje pozicijoje remtų ir folkloro poetika3, kadangi tokia pasisveikinimo pradžia puikiai atitinka kalė3 dar plg. slovakų kalėdų dainą, kuri prasideda Kyrie eleison (gr. Κύριε ελέησον ʻViešpatie, pasigailėk’) sutrumpinta forma: kyrije, dobre je, kyrije, ňie je zl’e, kyrije, učiňme, ktory po vas prišieu ten nam bud’e dobre pod’me k ňemu dňeska, a na ten svet zišieu ježišek. kozy, ovce past’i po hore. a to chytro zrezka, navšt’ivme. (slovenské koledy... 1992: 117) 16 acta Linguistica Lithuanica LXIX dinių dainelių inicialines formuluotes. atėjimo į kitus namus situacija, savaime suprantama, reikalavo, siekiant gauti gėrybių, jų davėjus mandagiai palabinti: Labas vakaras, kalėda, Mūs ponas randorius, kalėda, Mūs ponas randorius, kalėda, Šitų namų gaspadorius, [kalėda]. ar namieje, kalėda, Mūs ponas randorius, kalėda? (nr. 390, kl 359 – dainynas XX 632) Добрый вечер вам, Ище добрым людям! Мы не сами идем, Мы козу ведем! (Календарно–обрядовая... 1981, nr. 5). Здороў буў, пан хозяiн, Шось у вашем дворе Шумiць i гудзе, Светы вечэр! (Голас... 1995: 336–337) 2. rekonstruojamas etiketinis interj. *kaileis rīkīs pradėdavo kalėdininko monologą. juo sveikinami visi naujoje vietoje sutikti, o paskui turėjo pasiberti prašymų, nukreiptų į atskirus kalėdą duodančius asmenis (kuo daugiau – tuo didesnis laimikis). o tie tiksliniai prašymai, žinoma, būdavo paremti atitinkamais kreipiniais: į šeimininką, jo žmoną, vaikus (pagal konkrečią situaciją). adresatų pasiskirstymą gerai atskleidžia, pavyzdžiui, šios lietuvių dainos: in kų aisium kalėdos giedoce? Želk, žola, po žirgeliu, kalėda. in Pūcius aisium kalėdos giedoce, Želk, žola, po žirgeliu, kalėda. duos Pūcienė lašinių palcį, Želk, žola, po žirgeliu, kalėda. O Pūciūtė dešrų karcį, Želk, žola, po žirgeliu, kalėda. Pūcys duosia šnapso bonkį, Želk, žola, po žirgeliu, kalėda. (nr. 375 a1, kl 356 – dainynas XX 614–615) 17straipsniai / articles dai mum tatucis – rugių bačkełį, ei kaleda kaledzyca. ... dai mum mamute, dai, paduškełį, ei kaleda kaledzyca. ... dai mum bralalis – kviečių bačkełį, ei kaleda kaledzyca. ... dai mum sesute – Pūkų perynas, ei kaleda kaledzyca. ... (nr. 377 a, kl 357, 345 – dainynas XX 614–615) taigi sekančioje po interj. Kayle rekyſe (1) pozicijoje, t. y. labonache thewelyſe (2) vietoje, lauktume vokatyvo arba juo einančiu nominatyvo (semantinis modelis: 1. „skalsink dieve!“; 2. „[...] šeimininke“). nors subst. thewelyſe baigmuo sutampa su vokatyvu einančiu pirmos eilutės rekyſe, jis pagal tradicinį teksto iššifravimą dažniausiai traktuojamas kaip nom. sg. („tu nebesi mūsų tėvas“ arba „tu nebe geras dėdelis“). kaip ir pirmuoju atveju, pridėtinė -e gali būti paaiškinta metro sumetimais. tačiau, atrodo, neturime formalių bei semantinių priežasčių, kurios neleistų thewelyſe (analogiško rekyſe, kurio vokatyvo funkcija yra lyg ir visų pripažįstama) interpretuoti kaip vokatyvo realizaciją. Žodį galima suprasti kaip leksinį gonoratyvą, kuriuo kreipiamasi į senesnio amžiaus asmenį, ne giminaitį. kreipinio specifika taip pat gerai pagrindžia leksemos *tevelis vartojimą, nes kitaip (dirbdami su nom. – „tu nesi kas“), esame priversti suponuoti semantinę kaitą: „tėvas“ > „tėvo brolis“ > „dėdelis“. toks vokatyvu išreikštas kreipinys tarsi į tėvą būdingas namų lankymo papročiams bei juos lydintiems folkloro kūriniams. Šaknys, be abejo, veda į tradicinio kaimo santvarką ir gyvenimo realijas, kurių pėdsakų randama iki šiol (pavyzdžiui, bendraujant su senyvo amžiaus informantais ekspedicijų metu). kaip lietuvių kalėdinį pavyzdį būtų galima nurodyti anksčiau pateiktą dainą: „dai mum tatucis / rugių bačkełį ...“ (nr. 377 a, kl 357, 345 – dainynas XX 614–615). daugiau atvejų dėl negausiai išlikusio lietuvių kalėdinio žanro nebuvo aptikta, tačiau galima surašyti nemažai slaviškų ir kitokių atitikmenų. juose gėrybių prašoma iš kalėdojant pakeliui sutiktų ponų tėvų ir ponių motinų. Pavyzdžiui: náš pantáto rozmilý, Poslyšte nás tu chvíli, co vám budeme zpívat, radostně vypravovat. (Zíbrt 1910: 10) 18 acta Linguistica Lithuanica LXIX Panímámo ze sousedů, „Ponia motina kaimyne, Přišla jsem si pro koledu; aš atėjau kalėdos; nemáte-li dva dukáty, jeigu neturite dviejų dukatų, dejte aspoň ořech zlatý, duokite bent aukso riešutą, Vypůjčete se od pantáty; paskolinkite iš pono tėvo; donesu ho jezulátku, nunešiu jį jėzuliui chudobnému paholátku. vargo vaikeliui.“ (Zíbrt 1910: 11) Хозяюшка, наш батюшка, Подари гостей колядовщиков: Парой яецек, Пирожка конецек, Пирог с локаць, Чтоб было лопаць; А не хошь дариць, Пойдзим собак дразниць, Грязь месиць, Людзей смешиць. (Новиков 2002: 196) Žodžio labonache atveju įtikina Wolfgango P. schmido pasiūlyta grafinė pataisa: <-s-> vietoje <-ch->. kalėdinių dovanų prašymo kontekste taip pat tiktų jo pasiūlytas perskaitymas labo(n)naxse t. y. „geras mūsų“ (schmid 1982: 288). Žodžių junginys na[s]e thewelyſe ʻmūsų tėveli’ gerai atitiktų, pavyzdžiui, anksčiau nurodytą kreipinį хозяюшка, наш батюшка, kuris nuolat fiksuojamas baltarusių ir lietuvių paribio sentikių lalavimo dainose. tačiau schmido interpretacijos pagrįstumu abejoja kortlandt’as (kortlandt 1998: 127), nes vietoje *naxse lauktume nuson. formaliuoju atžvilgiu būtų priimtinas bammesbergero siūlomas labona[kt]e ʻlabanakt’ (bammesberger 1998: 125). kortlandt’o kritinę pastabą, kad šio žodžių junginio negalima suderinti su teksto semantika, iš dalies sumenkina kalėdmečio kontekstas. geras pavyzdys yra anksčiau cituotos lietuvių dainos pradžia Labas vakaras, kalėda..., tačiau tokiu atveju būtume ribojami prielaidos, kad kalėdojimas prasidėdavo vakare ir galėdavo užtrukti iki pat nakties ir / arba kad metro, aliteracijos sumetimais naujai kuriamam dvieiliui buvo paranki būtent ši leksema (plg. pr. deinan, bītas). Pagal poetinę kalėdinių dainų paradigmą čia, prieš kreipinį thewelyſe, taip pat gerai tiktų vardažodinis epiteton constans, žymintis lankomo ūkio savininką, namų, kiemo šeimininką (pavyzdžiui, „geradėjau / labnas / labintojau tėveli“), arba imperatyvas („gėrybes nešk, tėveli“). ar negalėtų komponente -nase būti įžvelgtas verb. 19straipsniai / articles pr. *nesʻnešti, gabenti’ pėdsakas (pr. nassute ʻkrovininis laivas’; pagal Mažiulį iš pr. *nesutīs – PeŽ iii 170)? sudurtinio žodžio sudėtyje tuomet turėtume iš veiksmažodžio padarytą iŏ kam. nomen agentis pr. *nesīs, *ʻnešėjas’. Pirmuoju sandu tokiu atveju eitų arba adj. labaʻgeras’ (plg. pr. labbasegīsnan, labbapodingausnan, labbaiquotīsnan), arba subst. acc. sg. labban ʻturtą’. su suff. iŏ iš veiksmažodžių buvo formuojami nomina actionis / nomina acti (žr. Mažiulis 2004: 26), pavyzdžiui, pr. boadis ʻdūris, bedimas’ (žr. PŽe i 150), tačiau turint omenyje folklorinę teksto specifiką gal būtų įmanoma svarstyti slavų kalbų poveikį (plg. lietuvių kalbos slaviškus vertalus su antruoju sandu -nešys: žinianešys, junganešys, vainiknešys ir kt.). Mažiulis labonache kildino iš adj. pr. *lab-nas ʻgeras’ kuris ilgainiui virto *labanas > *lab-ants. Žodžio šaknis tradiciškai gretinama su labʻgeras’: pr. labs, lie. labas, la. labs. tačiau atsižvelgus į kalėdojimo kontekstą galbūt vertėtų apsvarstyti dar vieną galimybę. ar čia negalėtų slypėti žodis, kurio reikšmė būtų „šeimininke, ūkio, namų galva“: plg. lie. labnas ʻgalva, viršugalvis, momuo’, lie. labonis ʻgalva; protas’, lie. labnė ʻkakta; galva’, s. s. adj. ЛЪБЬНЪ ʻκρανίου; Лобное место’, toch. lар ʻkaukolė, galva’, bažn. sl. ЛЪБЪ ʻkaukolė’, ru. лобан ʻžmogus, gyvulys su didele iškilia kakta’, s.-kr. лубина ʻkaukolė’, slo. lubánja, če. leb ʻt. p.’, le. ɫеb ʻgalva’ ir kt. Žr.: pr. arglobis ʻviršugalvį’ (PŽe i 90–91), pr. lubbo ʻlenta, luba’ (PŽe iii 84–85). semantinis pagrindas akivaizdus: „galva“ → „šeimos galva; ūkio, namų vyresnysis, šeimininkas, главарь“. tuomet prie *labonjau galėjo būti prijungtas suff. *-āt- (plg. deiwuts ʻpalaimingas, išganytas’ < adj. *deivūta- < *deivātaʻdieviškas, dievotas, palaimingas, išganytas’, PŽe i 193; pr. nagotis ʻgeležinis puodas’ iš *nagātīs ʻgeležinis puodas su kojomis’ < adj. pr. *nagātaʻsu kojomis’ < *nagā ʻkojos pėda, koja’ + suff. *-(ā)ta-; žr. PŽe iii 159); darybiškai plg. lie. galvčius, galvótis. iš jau cituotų kalėdinių dainų žodį labona[t]he atitiktų: ponas randorius; хозяин; пан хозяiн, o žodžių junginį labona[t]he thewelyſe – хозяюшка, наш батюшка; pantáto… Pastarieji du aiškinimai, kai epiteton constans funkciją (prieš voc. thewelyſe) atlieka substantyvas, galėtų padėti vok. (?) galūnės -e interpretacijai4. Pagaliau aptariamajame išmaldos prašymo kontekste į žaidimą gali būti grąžinta christiano stango korespondencijoje su Williamu r. schmalstiegu išreikšta (Mccluskey, schmalstieg, Zeps 1975: 162; dini 2000a: 201) nuomonė, pagal kurią thoneaw žymi konkretų asmenį (An)tonijaus vardu: „Laba diena, antonijau, geras mūsų tėveli“. tokią galimybę svarsto bammesbergeris (bammesberger 1998, 125–126), dinis (dini 4 galbūt būtų galima pasirinkti dar kitą kelią ir lytyje labonache diachroniškai matyti acc. sg. labban ʻgėrybę’ ir (pagal analogiją su pirmos eilutės *kail-ei-s) 2 sg. imperat. pr. *nes-ei-s ʻnešk’. istoriškai gal būtų įmanoma rekonstruoti pirmykštį folklorinio teksto pavidalą, kuris galėjo būti vartojamas, kol verb. pr. *nesnebuvo išstumtas pr. *pēdī-tvei ʻnešioti’: kail-e[i-s] rikis / labban nes-e[i-s] tevelis „padaryk sveiką, dieve, /gėrybę nešk, tėveli“. kadangi ši rekonstrukcija padaryta iš kitos rekonstrukcijos, savo pasvarstymą dedame į išnašą. 26 acta Linguistica Lithuanica LXIX raštelius (kolední lístky tříkrálové), kuriais kalėdininkai apdovanodavo garbingesnius šeimininkus ir už kuriuos gaudavo pelningesnę kalėdą. Vaizdą (vėlesniais laikais, žinoma, spausdintą ir unifikuotą6) čia lydėjo ranka užrašyta kalėdinė dainelė arba savos kūrybos kalėdinis eilėraštukas. kalėdinių trijų karalių raštelių dalijimas Čekijoje buvo paplitęs dar XViii a. (Zíbrt 2006: 62–63, 199; Zíbrt 1905: 199). taigi bazelio tekstelio gretinimas su kalėdų dainomis gali būti paremtas iškart keliais lygmenimis. iš pradžių tai yra stilistikos bei turinio sutapimai. kaip ir kalėdos prašymo pavyzdžiuose, jame galima atskirti kelias sudedamąsias dalis: sveikinimosi (nors ir nebūtinai) 7 , mandagaus kreipimosi, imperatyvu išreikšto paskatinimo. Prašomi dalykai, t. y. gėrimas arba pinigai, kreipinys į šeimininką thewelyſe, pagaliau kalėdojimo laikas nurodo į autorių-atlikėją iš žemesnio klero terpės, bent jau taip galima manyti atsižvelgiant į XiV–XV a. čekų realijas. ne mažiau svarbus prūsų užrašo pateikimo kontekstas pačiame rankraštyje. Į kalėdinį laikotarpį, konkrečiai į trijų karalių išvakares, tiesiogiai nurodo kolofonas, prie kurio pridėtas lotyniškas hegzametras, žmogaus atvaizdas, vokiška pastaba bei prūsiškas tekstelis. dėl to ir elgetaujančio žmogaus figūrėlė, ir vėliavėlė, ir tekstas prūsų kalba gali būti interpretuojami kaip neatskiriamos kolofono sudedamosios dalys. tai paremtų anksčiau išsakytą mintį, kad raštininkas, perrašęs nicola oresme’s veikalą, buvo prūsas. Vaizdo ir teksto derinys žanro atžvilgiu primintų išgertuvių stichijai (Trinksprüche) tolimą dalyką – kalėdinį trijų karalių lapelį (tříkrálové lístky). atsižvelgus į galimas prūsiško teksto ištakas, kurios veda į namų lankymo papročius bei kalendorinį folklorą, tikriausiai tampa įmanoma nušviesti prūsų kūrinėlio genezę. ko gero, į hegzametrą panašus dvieilis išsirutuliojo iš ketureilio, kuris buvo pertvarkytas, tikriausiai metro sumetimais, dvejopai: įtrauktas fakultatyvus (An)thoneaw ir prie rekyſ, thewelyſ pridėtas baigmuo -e. naujai siūloma prūsų teksto atsiradimo aplinkybių interpretacija skatina kiek kitokią lingvistinę analizę, o ypač antros kūrinio dalies atveju, kur būtina vadovautis visų pirma formaliuoju kriterijumi. tradicinis teksto suvokimas paremtas modeliu: kreipimasis – adresato neigiamas apibūdinimas – šio apibūdinimo pagrindimas. tai yra: „sveikas, gaspadoriau, tu nesi mūsų geras dėdelis; jeigu nori gerti, bet nenori pinigų duoti.“ kaip alternatyva siūloma: sveikinimasis – mandagus kreipimasis (kalėdininko į šeimininką) – infinityvu išreikštas liepimas-prašymas. tai yra: „Laba diena, gaspadoriau tėveli; jeigu nori (lankytojai, jėzulis) – girdykite, nenori – pinigą duokite“ arba „sveikas, pone, geras mūsų tėveli; jeigu nori (lankytojai, jėzulis) – girdykite, nenori – pinigo duokite.“ 6 Porą jų paskelbė Zíbrt (1905). 7 interjektyvas paįvairintų tekstą kita funkcija, bet jis šiaip nėra būtinas. galima apsieiti ir su tradiciniu „sveikas, pone“. tokiu atveju turėtume du iš eilės kreipinius, ir tai normalu – tautosakoje yra daugybė tautologijų: „sveikas, pone, geradėjau tėveli...“ 27straipsniai / articles siūlomas teksto perskaitymas prūsų kūrinėlį iškeltų į garbingą rašytinių paminklų gretą, kuri prasideda Gilgamešu, o artimai giminingoje aplinkoje baigiasi lietuvišku 1262 metų chronografu. nuo sovijaus sakmės jis iš esmės skirtųsi kalba. taigi seniausias baltų tekstas tuo pačiu metu gali būti ir seniausias baltų folkloro kūrinys, užrašytas originalo kalba. Literatūra ardoino diego 2012a: on the current location of the old Prussian trace of basel. – Baltistica 47(2), 349–358. ardoino diego 2012b: La traccia di basilea nel suo contesto tedesco-latino: aspetti codicologico, paleografico e filologico. – Индоевропейское языкознание и классическая филология-XVI (чтения памяти И.М. Тронского), ред. Николай Н. Казанский. СанктПетербург: Наука, 19–33. bammesberger alfred 1998: anmerkungen zum baseler epigramm. – Baltistik: Aufgaben und Methoden. heidelberg: c. Winter, 121–126. dainynas XX – Lietuvių liaudies dainynas 20. Advento-Kalėdų dainos. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2007. dini Pietro umber to 2000a: sul ‘frammento di basilea’ e altri inediti nel carteggio fra chr. stang e W. r. schmalstieg. – Res Balticae 6, 195–209. dini Pietro u. 2000b: Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. endzelīns jānis 1982: Darbu izlase 4. rīga: Zinātne. husitské písně 1952: Husitské písně. Praha: Československý spisovatel. kortlandt freder ik 1998: Who is who in the old Prussian epigram. – Baltistik: Aufgaben und Methoden. heidelberg: c. Winter, 127–128. Lemeškin ilja 2013: bazelio glosos prūsas ir Prahos baltai. – Baltistica 48(1), 103–117. Mccluskey stephen c., schmalstieg William r., Zeps Valdis j. 1975: the basel epigram: a new minor text in old Prussian. – General Linguistics 15, 159–165. Mažiulis Vytautas 1975: seniausias baltų rašto paminklas. – Baltistica 11(2), 125–131. Mažiulis Vytautas 2004: Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. PeŽ i–iV – Mažiulis V. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas, 1988– 1997. Purkart josef 1983: the old Prussian basel epigram: an interpretation. – General Linguistics 23, 29–36. 28 acta Linguistica Lithuanica LXIX schaeken jos 2006: observations on the old Prussian basel epigram. – International Journal of Slavic Linguistics and Poetics 44–45, 331–342. schmid Wolfgang P. 1982: jesus, ich leid. – Innsbrucker Beitrage zur Kulturwissenschaft, sonderheft 50. innsbruck: institut fur sprachwissenschaft der universitat innsbruck, 205–208. slovenské koledy 1992: Slovenské koledy: Od Štedrého večera do Troch král’ov. bratislava: Práca. Zíbrt Čeněk 1889: Staročeské výroční obyčeje, pověry, slavnosti a zábavy prostonárodní pokud o nich vypravují písemné památky až po náš věk. Příspěvek ke kulturním dějinám českým. Praha: nákladem j.r. Vilímka. Zíbrt Čeněk 1905: Lístky, rozdávané při koledních obchůzkách tříkrálových. – Český lid 14, 199–201. Zíbrt Čeněk 1910: Hoj, ty Štědrý večere… (Od Vánoc koledou do Nového roku). Praha: nakladatelství f. Šimáčka. Zíbrt Čeněk 2006: Veselé chvíle v životě lidu českého. Praha: Višehrad. Афанасьевский сборник 2005: Афанасьевский сборник. Материалы и исследования. Выпуск III. Календарные обряды и обрядовая поэзия Воронежской области. Воронеж: Издательство Воронежского государственного университета. Голас... 1995: Голас з невычэрпнай i жыватворнай крынiцы. Мiнск: Навука i тэхнiка. Заленский Эдуард 1912: Что поет современная деревня Псковского уезда. Псков: Электрическая типо-литография губернского земства. Календарно-обрядовая... 1981: Календарно-обрядовая поэзия сибиряков. Новосибирск: Наука. Корепова Клара 2009: Русские календарные обряды и праздники Нижегородского Поволжья. Санкт-Петербург: Тропа Троянова. Новиков Юрий 2002: Волочебный обряд у старообрядцев Литвы и Беларуси (тексты). – Slavistica Vilnensis (Kalbotyra 51(2)), 185–196. Обрядовая поэзия. Москва: Современник, 1989. Quatrain / couplet of basel: example of a Plea for gifts suMMary a famous Prussian inscription, found in 1975 in one of the codices of the Public and university Library of basel, is still considered the oldest baltic text, which is often interpreted in the context of a student’s joke, not very successful in grammatical terms. a conventional 29straipsniai / articles understanding is already in need of verification, which is actively driven by a different understanding of the text content and other candidates for the authorship of the Prussian couplet. an alternative reading starts with the etiology of the text. the element of authorship is briefly considered: whether a Prussian devised the whole sentence by himself or he used some ready-made wording. it enables us to separate between the layer of oral, i.e. folklore, text features and an author’s layer in the Prussian inscription. by removing inserts, attempts are made to reconstruct the primary form, i.e. the singing or recitative quatrain actually used. the author further focuses on the relationship between a Prussian piece of text and a Latin colophon, which defines the time when the source was transcribed, i.e. the eve of the epiphany. the season and the songs pertaining to that time of the year enables and even forces us to try to trace the identity to christmas carols containing explicit motifs of pleading for gifts. the analysis of individual words begins with the phrase Kayle rekyſe, which is not interpreted as a greeting address “hello, sir” but as a greeting “good day”, which is reminiscent of e.g. Lithuanian Skalsink dieve, czech Pozdrav pánbůh by its composition. the imperative would motivate the use of an “additive” -e in the word Kayle and the lexeme rekyſe “god”. the interjection in this position would also be supported by the poetics of christmas carols because the coming to one’s home was closely linked to the proper greeting of the host and the hostess. by the composition of christmas carols, the address(es) to the people met could take up the following position. it is expressed by a vocative form thewelyſe in the Prussian text. a word labonache preceding it is interpreted according to schmid as “our good”. Epiteton constans “good-doer”, imperative form “bring wealth”, subst. voc. “host”, which would also support the begging tradition, are interpreted as well. a possibility is considered that the word thoneaw indicates a specific person named (An) tonio. examples are given showing that the use of personal names in christmas carols is a commonplace phenomenon, which, in turn, substantiates the facultative character of thoneaw. the interpretation of the end of the Prussian text is based on a formal criterion that permits us to reconstruct the element of order-plea of christmas carols expressed in the imperative: “if (the christmas caroller) wishes so - give him to drink, if he does not - bring him a penny”. resemblance can be seen on the level of syntax. Whereas the things asked by christmas carollers describe their social belonging, the czech customs of the 14th-15th century get into the centre of attention. it is concluded that the text of such wording would be more suitable to the clergymen of lower rank. Įteikta 2013 m. gruodžio 20 d. iLja LeMeŠkin Prahos Karolio universitetas Jana Palacha 2, 116 38 Praha 1 , Czech Republic [email protected]