Aldonas Pupkis. „Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“

212 acta Linguistica Lithuanica LXX aLdona PauLauskienė Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: gramatikos teorija, gramatikos mokslo istorija, socialinė lingvistika. aldonas Pupkis juoZas baLčikonis ir didysis LiETUViŲ KALBOS ŽODYNAS Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013, 478 p. isbn 978-609-411-3 Kiekvieną mokslo veikalą pradedame skaityti nuo pratarmės, nes joje autorius nurodo savo darbo tikslą ir pasirinktąjį metodą. čia pasakyta, kaip kilusi mintis imtis platesnio apibendrinamojo lietuvių leksikografijos istorijos tyrimo. Vis dėlto autorius prisipažįsta, kad jam ne tiek rūpėję apibendrinti, kiek papasakoti Lietuvių kalbos žodyno rengimo istorijos pradžią ir kitus su prof. juozo balčikonio leksikografine veikla susijusius darbus bei pateikti informacijos apie žodyno redakcijai vienaip ar kitaip talkinusius žmones. kaip visa tai pavykę, jis paliekąs spręsti skaitytojui. Šiek tiek perdėtas kuklumas: kiekvienas rašo taip, kaip jam atrodo tinkamiausia, o skaito taip, kaip pajėgia suprasti. balčikonis žodyną įsivaizdavo kaip paminklą tautai, ir tas jo įsivaizdavimas nulėmė žodyno tipą. yra ir kalbotyros mokslo šakų, nesusijusių su tautiškumu. čia jų visų nevardysiu, pakaks lyginamosios istorinės gramatikos, nes lietuvių leksikografijos pradžioje ši kalbotyros kryptis buvo dominuojanti (Lietuvoje net per ilgai), o XX a. pradžioje Prancūzijoje kilusi bendrosios kalbotyros idėja, skatinanti diachroniją skirti nuo sinchronijos ir daugiau domėtis kalba kaip sistema, Lietuvos dar nebuvo pasiekusi. todėl pagal XiX a. antrojoje pusėje Vokietijoje įsigalėjusią nuomonę, kad mokslinė kalbotyra galinti būti tik istorinė, ilgą laiką ir lietuvių kalbininkai buvo skirstomi į mokslininkus ir praktikus, o jų darbai – į mokslinius ir praktinius, nieko bendra neturinčius su mokslu. Štai kazimieras jaunius, kazimieras būga – tikri mokslininkai, o jonas jablonskis, juozas balčikonis – praktikai, balčikonis dar ir stilistas (p. 24). Žodynai taip pat buvo skirstomi į mokslinius ir praktinius. toks kalbininkų ir kalbotyros darbų skirstymas iš esmės buvo ir yra ydingas. Pirmosios XX a. pusės lietuviai mokslininkai, studijavę Vokietijoje, dar nesuprato, kad istorinės lyginamosios kalbotyros apynasris būtų labai varžęs žodyną. jiems atrodė, kad tik jų įgyta kvalifikacija tinkanti plačiam mokslo darbui (p. 24). aldonas Pupkis Juozas Balčikonis ir didysis Lietuvių kalbos žodynas 213recenzijos / reviews bet kas tada laikyta mokslu? Žodžių etimologijos, be abejo, įspūdingas mokslas, bet jas lengva kritikuoti: būga sukritikavo Preobraženskio etimologinį žodyną, o daug vėliau Vincas urbutis – konstantino karulio latvių kalbos etimologinį žodyną, nes vienodai įtikimos gali būti net kelios to paties žodžio etimologijos. Pavyzdžiui, man žinomos keturios Lietuvos vardo etimologijos, ir kas pasakys, kuri iš jų teisinga? gramatinių formų istorija, remdamasi faktais iš įvairių kalbų, siekianti rekonstruoti gramatines formas net iki indoeuropiečių prokalbės, taip pat gali daug kur pasirodyti hipotetinė. gerai pagalvokime, kas būtų buvę, jeigu iki 2002 m. būtų buvęs rašomas Lietuvių kalbos žodynas istoriniu lyginamuoju metodu su žodžių etimologijomis? toks žodynas nebūtų turėjęs nei praktinės, nei mokslinės reikšmės, nes, laikui bėgant, mokslas nestovi vietoje, o Lietuvių kalbos žodynas buvo rašomas dešimtmečius ir visiems laikams. jeigu žymėsime žodyno pradžią ne nuo būgos pasisakymo pradėjus jį rašyti (1212), o nuo balčikonio prašymo skirti jį vyriausiuoju redaktoriumi (1930), žodyno rašymas truko maždaug septyniasdešimt metų su trupučiu. Per tą laiką išgyventa ir karas, ir okupacijos, ir asmenybės kultas su visomis jo pasekmėmis, keitėsi redaktoriai, žodyno rašytojų ir žodžių rinkėjų kartos, bet darbas prie žodyno ir pačiais sunkiausiais laikais nesustojo. kas būtų atsitikę su tuo istoriniu žodynu, kai pati lyginamoji istorinė kalbotyra išsisėmė, kiek jis būtų buvęs reikalingas lietuvių tautai? o dabar turime net dvidešimt tomų „dangoraižį“ ir „apstatėme rusus“, kaip kartą XX a. pabaigoje Literatūroje ir mene (1991 Vi 13) rašė įžymusis mūsų tautietis algirdas julius greimas. rusų okupacijos laikais žodyno apimtis buvo dirbtinai apribota: jis negalėjo būti didesnis už rusų kalbos žodyną. rusų kalbos žodyno numatyta septyniolika tomų, tai šiukštu, mažesnieji, neperženkite šios ribos! o juk kalbos turtingumas priklauso ne nuo tautos dydžio, o nuo jos genijaus ir darbo bičių sugebėjimo surinkti daugiau medaus. išleidus dvidešimt tomų, kiek girdėta, institutas dar turi apie pusę milijono kortelių, ir jau esanti žodyno papildymo programa. tame pačiame straipsnyje greimas parašė, kad žodynas neatlaikąs mokslinės kritikos, o jo redaktorius balčikonis buvęs daugiau darbą negu kalbą mylintis žmogus. Pasitaiko kartais ir garsenybėms pasakyti nei šį, nei tą. ką reiškia mylėti kalbą atskirai nuo ja kalbančių žmonių? Visi mokslai, tarp jų ir humanitariniai, siekia pažinti pasaulį ir teikti tuo pažinimu naudą žmogui. Mokslo mokslui prasmę puikiai išjuokęs džonatanas sviftas Guliverio kelionėse parodydamas, kaip mokslininkai stengiasi iš agurkų gauti saulės šviesą. reikia pasakyti, kad toks Lietuvių kalbos žodynas, kokį dabar turime, atlaiko visas kritikas, nes jis, nors ir pats dėl objektyvių priežasčių negalėjo išvengti nemažai trūkumų, teikia pakankamai faktinės medžiagos įvairiems mokslo darbams, tarp jų ir specialiesiems žodynams. iš aldono Pupkio monografijoje aprašyto balčikonio paskyrimo vyriausiuoju žodyno redaktoriumi galima spręsti, kad jį lėmė ne kokios asmeninės pažintys su 214 aLdona PauLauskienė acta Linguistica Lithuanica LXX švietimo ministru ar ministru pirmininku, o išsilavinusio, gerai balčikonį pažįstančio ir galią turinčio žmogaus supratimas, kad tik balčikonis, kalbos moksle einantis jablonskio pėdomis, galėtų tinkamai vadovauti tokiam nepaprastam ir tautai reikalingam darbui. jablonskis buvo pakankamai teoriškai pasirengęs kalbininkas, bet jis nemanė, kad įvairūs (kartais net prieštaringi) pavienių kalbininkų samprotavimai apie kalbą galėtų būti reikšmingi tautai. jai reikia ne teorijų, o konkrečių darbų (gramatikos, žodyno). todėl 1922 m. gramatikos pratarmėje ir parašė: „Man rūpi šiaip ar taip, daugiausia praktikos reikalas: turime mokyti mokykloje ne tiek gramatikos terminų ir įvairių kalbos páiniavų, kiek gyvųjų kalbos dalykų, reikalingų kultūringo lietuvio gyvenimui, jo darbui Lietuvos visuomenėje“ (jablonskis 1957: 183–184). tai nereiškia, kad jablonskio gramatikoje nėra teorijos. Mėginta kritikuoti jablonskio veiksmažodžio veikslų, laikų, nuosakų sampratą, bet ilgainiui pasirodė, kad jo gramatikos teorija ne taip jau lengvai pasiduoda kritikai. balčikonis, paprašytas recenzuoti kandidatinę disertaciją apie veiksmažodžio veikslus, būdamas jau garbaus amžiaus, taip pat, kaip ir jablonskis, nenorėjo knaisiotis po „teorines painiavas“. sutikimas oponuoti buvo suformuluotas tokiais žodžiais: „kad tamsta būtumei rašiusi apie tarmę... aš tų teorijų visai neišmanau, bet ką padarysi... sutinku, nes tamstai reikia profesoriaus, o kur dabar jį gausi?..“ toks pasakymas, kaip ir jablonskio prisipažinimas, visai nereiškia, kad balčikonis nesidomėjo kalbos mokslu. tik tas kalbos mokslas, jo supratimu, turėjo būti ne kokie subjektyvūs teoriniai išvedžiojimai, o tiesioginis darbas. tarmių aprašai reikalingi, nes tarmės sparčiai nykstančios, o kaip suprasi tuos veikslus, nelabai svarbu. 1930 m. vasario 23 d. jablonskis paliko šią ašarų pakalnę, o balčikonis dar buvo pakankamai jaunas ir energingas, kaip sako greimas, darbą mylintis žmogus, ir tik toks žmogus galėjo jam patikėtą didžiulės atsakomybės naštą užsikrauti ant savo pečių. Pupkis, sukaupęs visa tai, ką radęs archyvuose ir spaudoje, pasirinkęs akademinį dėstymo būdą, visur labai atsargus, aiškinimai labai aptakūs, bet jo monografijoje galima perskaityti, jog „skardžius 1962 m. be užuolankų parašė, kad žodynui vadovavo smetonos paskirtasis balčikonis“ (p. 27). Štai šioje vietoje su tam tikru apmaudu ir susimąstai: kodėl gi dabar aukščiausiuose valdžios postuose nėra žmonių, ne tik skambiais žodžiais, bet ir iš tikrųjų mylinčių Lietuvą, lietuvių tautą, kodėl gi per šiuos nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius nepavyko sukurti tautinės mokyklos, kodėl sumažėjęs mokinių raštingumas, kodėl toks smukęs mokytojo ir mokyklos prestižas, kodėl net patys kalbininkai išduoda kalbą?.. ir dar ne vieną tokį klausimą galima suformuluoti. tarpukario Lietuvoje kalbininkų darbo sąlygos nebuvo labai jau patogios ir lengvos, bet būta pasididžiavimo savo tauta ir jos kalba. todėl, neilgai trukus, buvo sunorminta bendrinė kalba ir sukurta tautinė mokykla, kuri išsilaikė ir per karą, ir dar per pirmąjį, kruvinąjį, pokario dešimtmetį. aldonas Pupkis Juozas Balčikonis ir didysis Lietuvių kalbos žodynas 215recenzijos / reviews ką gi paveldėjo balčikonis iš būgos, kurį laiškuose taip ragino išvykti net į kaimą ir atsidėti vien žodyno darbui, o pats siūlėsi pasiimti visus rūpesčius, susijusius su žodyno finansavimu, ir net būdavęs nepatenkintas, kai negaudavęs iš būgos greitų norimų atsakymų (balčikonis 1982: 256–258). balčikonis, pažinęs ir labai gerbęs būgą kaip mokslininką, 1922 ir 1923 m. ragindamas jį kuo greičiau rašyti žodyną ir siūlydamasis visu kuo patarnauti, turbūt net neįsivaizdavo, kokį žodyną būga sumanęs ir kokias turėjęs galimybes jį tuo metu pateikti spaudai. Pradėdamas rašyti žodyną, būga jautė pareigą pasiaiškinti. Lietuvių kalbos žodyno pirmojo sąsiuvinio įvade jis rašė, kad vienam žodynui atsidėjęs 1912 m. čia jis nurodė ir aplinkybes, kuriomis rinkta medžiaga, kiek ir iš kur jos surinkta. būga kortelių (laiškelių) neskaičiavęs, bet, pradėdamas rašyti žodyną, turėjęs 14–17 pūdų, iš kurių 10–13 pūdų buvę surinkta kaune nuo 1921 iki 1923 m. gruodžio pirmosios dienos. tačiau turimoji medžiaga dar žodyno spausdinti neleidusi, nes matęs, kad jis būsiantis nepilnas ir netobulas. „kad aš žodyną sutikau išleisti pasaulio šviesõn tokį, koks jis šiandie yra, tai čia kalta mūsų visuomenė ir valdžia, ypač paskutinė, kuri senai mane nenustoja raginusi per švietimo ministerį greičiau pradėti spaudimo darbą. čia turiu tarti savo ir kitų kalbininkų vardu dėkui mūsų vyriausybei – įstatymų leidžiamajai (seimui) ir įstatymų vykdomajai (ministerių kabinetui) –, kuri šitam kultūros ir mokslo darbui nepašykštėjo didelių išlaidų. dėkui ir visiems žodyno talkininkams!“ (būga 1924: Vi). [taigi... o mums, studentams, universitete buvo meluojama, kad buržuazinė valdžia visai nesirūpinusi žodynu, kad būga iš skurdo susirgęs ir anksti miręs. tuo tarpu iš būgos padėkos valdžiai matyti, kad buvę visai kitaip.] toliau būga rašo: „Šiam mano žodynui pritinkamesnis būtų ne žodyno, bet žodyno medžiagos vardas. Mano žodynas nėra net sistemingai darytas, nes visa jo medžiaga rinkta priešokiais, atsitiktinai. nemanydamas tuojau spausdinti surinktosios žodyno medžiagos, nebuvau pasidaręs net žodynui plano“ (1924: Vi). „Žodyno turiniu eina visi, be jokio skirto, lietuvių kalbos žodžiai. čia randa sau vietos ne tik bendriniai (appellativa) (...), bet ir tikriniai (nomina propria) vardai (...). Žodynas visai nežiūri to, ar žodis kilimo lietuviškas, ar svetimas, nes jam visi žodžiai lygūs“ (1924: Vii). „Žodžių aiškinamoji kalba mano žodyne nėra viena. čia skaitytojas ras vieną žodį paaiškintą lietuviškai, kitą – vokiškai, trečią – rusiškai arba lenkiškai, ketvirtą – lotyniškai arba dar kitaip. kalbų mišinio („babelio“) išvengti aš negalėjau dėl laiko stokos. kiaurai išvesti per visą žodyną vieną-kurią kalbą, žinoma, būtų buvę galima ir net geistina, bet tiktai bėda su tuo, kad šis darbas reikalingas yra daug laiko. taigi, norėdamas paskubinti žodyno rašymą ir spaudimą, turėjau palikti žodžiams paaiškinti tą kalbą, kurią radau šaltiniuose“ (1924: Vii). 216 aLdona PauLauskienė acta Linguistica Lithuanica LXX norint sužinoti, kas ir kaip būgos daryta, reikia skaityti žodyno tekstą. čia paimu tik vieną pavyzdį. dar nesusiformavusi bendrinė kalba, tai greta akmuo rasime ir tarmybių akmenas, akminas, antraštiniais žodžiais eina ir jų mažybinės formos akmenėlis ir akminėlis. o paties žodžio akmuo lizde aprašyti visi linksniai, būgos žodžiais tariant, jų istorija ir tarmėmokslis, etimologija. tokio tipo žodyno nebūtų pajėgęs parašyti joks žmogus (netgi būga) ir joks kolektyvas apskritai. o visų spaudžiamas būga pasižadėjo: „nuo antrojo semestro aš galėčiau išstoti iš universiteto metams iki spėčiau prirengti spaudai ben i tomą (apie 900–1000 psl.). bet tai padaryti galėsiu, kai turėsiu tikrų garantijų, kad mano pragyvenimas bus aprūpintas be universiteto ir kitų darbų“ (1924: 14). tarkime, jeigu Likimas nebūtų kitaip patvarkęs ir būga būtų parašęs tokį žodyną, kokį matome iš pirmųjų sąsiuvinių, tai kažin ar labai ilgai jis būtų išlaikęs mokslinę vertę, nes jokiam mokslui, taip pat ir lingvistikai, pabaigos nėra ir negali būti. todėl balčikonio, per daug nesiveržusio į tuo metu Lietuvoje madingą istorizmą, paskyrimas vyriausiuoju žodyno redaktoriumi buvęs gerai apgalvotas. Pranas skardžius, žinoma, negalėjęs neįsižeisti, kad vyriausiuoju redaktoriumi buvo paskirtas ne jis, mokslininkas, o praktikas balčikonis. sutikęs būti vyriausiuoju žodyno redaktoriumi, balčikonis prisiėmė ne tik juridines ir moralines teises, dėl kurių taip rūpintasi jo oponentų, bet ir visas pareigas, kurias kažin ar kas kitas būtų sugebėjęs taip dorai vykdyti. jis būtų nesiėmęs tokios atsakomybės, jei nebūtų buvęs tikras dėl savo mokslinės kompetencijos ir administracinių sugebėjimų. „Pradėjus darbą, redaktoriui reikėjo rūpintis daugeliu dalykų: patalpų sutvarkymu, tarnautojų parinkimu, kartotekų peržiūra, tolesnio darbo planavimu ir organizavimu“ (32). skaitau šią monografiją, ir daug kas man jau žinoma iš Pupkio sudarytų ir išleistų balčikonio Rinktinių raštų, taip pat jo rūpesčiu išleistų balčikonio artimųjų, bendradarbių ir mokinių prisiminimų Dėk žodį prie žodžio – turėsi žodyną ir to, ką esu patyrusi bendraudama su balčikoniu ne tik per paskaitas, iš pokalbių su beveik nuo pat pradžių žodyno redakcijoje dirbusiomis brone Vosylyte ir antane kučinskaite, su bendrakursiu, ištikimu balčikonio mokiniu Vytautu Vitkausku, gražiai pabaigusiu mokytojo pradėtąjį darbą, ir namuose, gyvendama su jonu Paulausku, kurio pavardę galima rasti įrašytą visuose pagal naująją instrukciją išleistuose Lietuvių kalbos žodyno tomuose. nuo 1956 iki 1960 m. su Vosylyte gyvenome tame pačiame bendrabutyje gretimuose kambariuose. kai dėl sunkios ligos ji nepajėgdavo nueiti į institutą, bet dar galėjo rašyti ir redaguoti žodyną, mūsų kambariai tapo vienu butu: Paulauskas iš instituto nešdavo kartotekos dėžutes ir žodyno tekstus į namus, o aš padėdavau buityje. kartu su darbu į mūsų namus atkeliavo ir žodyno problemos, buvo nereti balčikonio vizitai (su mažais medaus koriukais) pas namie dirbančią Vosylytę. aldonas Pupkis Juozas Balčikonis ir didysis Lietuvių kalbos žodynas 217recenzijos / reviews tokiomis aplinkybėmis girdėjau jų pokalbius, mačiau, kaip rašomas ir redaguojamas žodynas, kaip atrodo jo korektūros ir patikros, nes dažnai žodyno skiltys gulėdavo ir ant Paulausko rašomojo stalo. Žodyno rašytojai ir redaktoriai buvo tokie žmonės, kurie pasiimtam darbui negailėjo laiko jėgų: dirbdavo ir sirgdami namie, poilsio valandomis ir dienomis, dirbdavo per atostogas. taip elgtis jie buvo išmokyti darbą mylinčio balčikonio. Pupkio panaudota archyvinė medžiaga papildo mūsų žinojimą apie balčikonio darbą ir idėjas, apie natūralų laipsnišką žodyno rašymo instrukcijos atsiradimą, ir tuo būdu monografijos tekstas pasidaro panašus į žodyno rašymo istoriją. gal būtent todėl kai kuriems autoriaus kolegoms ir pažįstamiems galėjo pasirodyti, kad būtų tinkamas ir monografijos pavadinimas „didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ istorija“. bet juk tai ne visa istorija. ir autoriaus pasirinktasis geriau atspindi monografijos turinį, nes balčikonio padirbėta taip, kad, ir jam pasitraukus iš žodyno ir iš gyvenimo, nepaisant visų svarstymų, laikų kaitos, ideologinių išbandymų, jo dvasia pasiliko ir vadovavo žodyno darbui. tik gerai balčikonio pradėtą darbą galėjo tęsti jo išugdyti bendradarbiai ir mokiniai. išėjus visai dvidešimčiai tomų ir sumanius leisti žodyno elektroninį variantą, pasidarė įmanoma patobulinti tai, ko anksčiau negalėta ar nemokėta padaryti. Vytautas Vitkauskas perskaitė visą žodyną ir, suregistravęs tarminių žodžių ir formų transponavimo riktus, 2006 m. išleido juos atskira knyga Lietuvių kalbos žodyno taisymai. autoriaus žodis: „1964 metų rudenį iš instituto dialektologijos skyriaus buvau perkeltas į Žodynų skyrių, kur daugiausia ir domėjausi tarminių žodžių ir formų transponavimu. ne tiktai mano buvo pastebėtų abejotinų dalykų, pakalbėdavom ir su žodynininkais, ir su tarmėtyrininkais. taip viskas ir prasidėjo. tarnybos galų dienomis viską surašiau knygute. tai skatino mano didžiausias mokytojas prof. Z. Zinkevičius, doc. a. Laigonaitė, kolegos e. grinaveckienė. a. jonaitytė, d. gargasaitė, j. Paulauskas, Ž. urbanavičiūtė-Markevičienė ir kt. bei prof. balčikonio mokymas bėgti nuo klaidų“ (Vitkauskas 2006: 7). Labai būtų buvę gerai, kad būtų taip suregistruotos ir paaiškintos žodžių gramatinių charakteristikų ir leksinių reikšmių hierarchijos nustatymo klaidos, bet lietuvių kalbos gramatikos ir leksikologijos mokslai buvo nepalyginti silpnesni už dialektologiją, ir niekas iš šių sričių specialistų neturėjo tokio ryšio su žodynu, kaip dialektologas Vytautas Vitkauskas. nekalbėsiu čia apie doros dalykus, valdžios rūpestį tautos kultūra, mokyklos ir mokytojo prestižą, tai galima patirti ir iš balčikonio Rinktinių raštų, ir iš recenzuojamosios monografijos, kurioje pasakyta, kad balčikonis dešiniąja savo ranka (sekretoriumi) pasirinko mokytoją napalį grigą ir apskritai visą žodyno redakciją formavo iš gyvosios kalbos jausmą turinčių mokytojų. Pagaliau ir visi mūsų didieji kalbininkai darbo pradžioje buvę mokytojai, vėliau tapę tituluotais mokslininkais. 218 aLdona PauLauskienė acta Linguistica Lithuanica LXX Valdžia negailėjo pinigų žodynui, bet iš archyvinių dokumentų matyti, kad stengtasi tuo nepiktnaudžiauti, taupyti. dar žinant to laiko agrarinės Lietuvos gyvenimą, kai už 100 litų buvo galima nusipirkti gerą karvę, tai redaktoriaus 1000 litų alga, žinoma, labai didelė. Mokytojas, o vėliau mokyklų inspektorius ir Vilniaus universiteto docentas Pranas gailiūnas pasakojo, kad baigęs universitetą, susiieškojęs darbą pradžios mokykloje. darbo būdavę ne tiek daug, o gaudavęs 300 litų atlyginimą. už šimtą litų jis nuomojęsis kambarį su maitinimu ir aptarnavimu. kišenėje dar likdavę 200 litų, kurių, būdamas viengungis, nežinojęs kaip išleisti. Žemdirbiai gyvenę visai kitaip, nes tai, ką užaugindavę savo žemėje, būdavę labai pigu, o tai, ką reikėję pirkti mieste – brangu. už centnerį rugių negalėjai nusipirkti batų. bet nesileiskime į krašto ekonomiką, nors tie archyviniai šaltiniai verčia ir apie tai pamąstyti, ypač jei dar iš vaikystės atsimeni, kaip mama, norėdama užkurti krosnį, storą švedišką degtuką skeldavo per pusę, o su diržinėmis vadelėmis tėvas važiuodavo tik į bažnyčią ar į miestą, kaip vyrai vestuvinį apdarą išlaikydavę ir laidotuvėms (per sunkius ūkio darbus ir rūpesčius negalėdavę nutukti), o šiaip visi nuo mažo iki seno vilkėdavo namų darbo drabužiais, vaikščiojo basi ar su klumpėmis, ir buvo gal net laimingesni negu dabartiniai turtuoliai. Monografijos autoriaus įdirbis rengiant balčikonio Rinktinius raštus, žodyno bendradarbių atsiminimai ir archyvinė medžiaga, pateikta chronologine tvarka, rodo tikrą žodyno kūrimo vaizdą nuo pat pradžių: laisvoje Lietuvoje, karo metais ir pokario vargus ieškant salio išslapstytos kartotekos. tačiau norėtųsi kiek kitokio rašymo skyrelyje „bolševikinės cenzūros gniaužtuose“, kad jaunesniems, tais laikais dar negyvenusiems kalbininkams nepasirodytų, jog tada be jokios priežasties „savi šaudė į savus“. jie buvo priversti tai daryti. neapsakomai žiauri VkP(b) ideologinė prievarta pirmiausia reiškėsi pačios imperijos centre ir iš ten sklido į visą jos plotą. balčikonio vadovaujamas žodynas ne dėl Žiugždos šėliojimo įsmuko į bolševikinės cenzūros gniaužtus (šėliojo ir kostas korsakas, ir genrikas Zimanas, ir kalbininkas leidyklos redaktorius jonas kabelka). jie nebūtų šėlioję, jei 1946 m. „atominė bomba“ nebūtų sprogusi virš rusų literatūros ir meno. niekas nebūtų reikalavęs rašyti kalbotyros ir kitų mokslų darbų stalino kalbos mokslo šviesoje, jei 1950 m. Pravdoje nebūtų vykusi labai ideologizuota kalbininkų diskusija su maristais, kuriai galą padarė žymus gruzinų kalbininkas, paprašęs stalino interviu, pats suformulavęs klausimus, į juos už staliną atsakęs ir paskelbęs toje pačioje Pravdoje (žinoma, darydamas tam tikrus reveransus ir didžiarusiškajam šovinizmui, be to stalinas nebūtų leidęs skelbti „genialaus“ kūrinio savo vardu). 1946 m. VkP(b) ck svarstė žurnalus Leningrad ir Zvezda, Muradelio operą Didysis gyvenimas, Michailo Zosčenkos, anos achmatovos kūrybą ir labai griežtai aldonas Pupkis Juozas Balčikonis ir didysis Lietuvių kalbos žodynas 219recenzijos / reviews pasmerkė juos už apolitiškumą. Pagrindinis pranešėjas andrejus Ždanovas. girdėta, kad nuo to svarstymo Zosčenkai net psichika sutrikusi. Pupkis naudojosi 1991 m. išleistu dokumentų rinkiniu Rašytojas pokario metais ir turbūt įsidėmėjo, kad tučtuojau po to įvyko Lietuvos rašytojų suvažiavimas, kuriame a. Ždanovo funkcijas atliko LkP(b) ck sekretorius kazys Preikšas. Šiame rašytojų sąjungos suvažiavime reikėjo muštis į krūtinę ir pačiam rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui cvirkai, ir dar prieškario komjaunuoliui eduardui Mieželaičiui. išsakytas baisiausias kaltinimas baliui sruogai, kuris, grįžęs iš vieno lagerio, suprato, jog nesunkiai gali patekti į kitą, ir, vos pastovėdamas ant kojų, sakė ilgą „atgailos“ kalbą, kurios nė vienu žodžiu pats netikėjo (Rašytojas pokario metais 1991: 72). nesuprasdamas komunistinės politikos beprotybės, grįžęs iš to kraupaus susirinkimo, sruoga rašė laišką cvirkai, manydamas, kad rašytojų sąjungos pirmininkas turėjo dar kokią nors galią. jokios galios neturėjo nei cvirka, nei Žiugžda. todėl balčikonis matė teisinimųsi ir pasižadėjimų pasitaisyti beprasmiškumą. Pokario metais balčikoniui buvo daug duota ne be Žiugždos iniciatyvos. „1944–1959 m. balčikonis dirbo Vilniaus universitete, 1948 m. jam suteikiamas profesoriaus vardas. 1944–1950 m. jis vadovavo lietuvių kalbos katedrai. 1945–1952 m. balčikonis buvo Ltsr Ma Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1946 jis išrinktas Ltsr Ma akademiku, 1945 m. jam suteiktas Ltsr nusipelniusio Mokslo veikėjo garbės vardas“ (sabaliauskas 1982: 38). sudėliokime balčikonio paaukštinimų metus iš eilės: 1944, 1945, 1946 ir 1948 (įnirtingiausių žodyno svarstymų ir kritikos) metai, ir dar pridurkime, kad balčikonis buvo aprūpintas puikiu butu mokslininkų namuose, tai ir suprasime santūrų balčikonio elgesį žiaurių žodyno svarstymų ir neteisingų jo darbo vertinimų metu, suprasime ir Vitkausko parašymą, kad „tarybinė vyriausybė gražiai įvertino jo nuopelnus“ (Vitkauskas 1985: 60). o kodėl Žiugžda šėliojo, pats pasikvietęs balčikonį dirbti į Lietuvos aukščiausias mokslo įstaigas, taip pat bus suprantama, jei kam pavyks aprašyti tuos baisius stalinizmo laikus. 1948 m. gegužės 21 d. Ltsr Ma Visuomeninių mokslų skyriaus išplėstiniame biuro posėdyje buvo svarstomas Lietuvių kalbos žodyno ii tomas. jame balčikonis kalbėjo apie žodyno pobūdį, darbo eigą, apimtį ir tikslą. ir paskui turėjo išklausyti tų, kurie išsijuosę kritikavo žodyną ir gal net patys netikėjo tuo, ką sako. LkP dzeržinskio rajono iV partinėje konferencijoje, vykusioje 1950 m. birželio 3–4 dienomis, Pušinis žiauriai kritikavo Žiugždą, kad jis tuo metu, kai „bolševizmas ir tarybinė valdžia šluote nušluoja nuo savo kelio ne tik buržuazinę tvarką, bet ir apgailėtinas buržuazinių ir smulkiaburžuazinių partijų liekanas [...], pradėjo rinkti į Ltsr Mokslų akademiją iš visų sutvėrimų po porą, t. y. į Ltsr Mokslų akademiją buvo priimti atstovai nuo kiekvienos buržuazinės partijos. dabar Ltsr Mokslų akademija savo kolektyve turi buvusių žygeivių, tautininkų, krikščionių-demo- 220 aLdona PauLauskienė acta Linguistica Lithuanica LXX kratų, maksimalistų ar tiesiog teroristų, šovinistų ar tiesiog kapitalistų, teologų ir netgi Visuotinės bažnyčios vadovą“ (Rašytojas pokario metais 1991: 251–252). Plūdo tada Pušinis ir ekonomistą Petrą Šalčių, poetą, rašytoją, literatūros mokslininką Vincą Mykolaitį-Putiną, ir filologijos daktarą orientalistą serają Šapšalą, ir gydytoją onkologą Viktorą kutorgą. o apie balčikonį išrėžė štai ką: „faktas, kad krikščionių-demokratų partijos veikėjas, buvęs kauno universiteto teologijos katedros vedėjas, buvęs teologas, teologijos profesorius balčikonis dabar darbuojasi Ltsr Mokslų akademijoj kaip Lietuvių k. ir literatūros instituto direktorius. Leiskite paklausti Mokslų akademijos partinės organizacijos sekretoriaus drg. Žiugždos, ką gali duoti tarybiniam mokslui teologas balčikonis, lengva ranka pakeltas lietuvių k. ir literatūros akademiku profesoriumi?“ (1991: 251–253). ką gi daryti Žiugždai, jei „konferencija reikalauja iš Mokslų akademijos partinės organizacijos ir jos sekretoriaus drg. j. Žiugždos ryžtingai baigti su liberalizmu darbe ir tariamais mokslininkais – buvusiais buržuazinių partijų nariais, atsižvelgti į konferencijoje pareikštą darbo trūkumų kritiką, organizuoti darbą sutinkamai su socialistinės statybos uždaviniais“? (1991: 253). Žiugžda prašė naująjį partijos rajono komitetą patikrinti Pušinio pastabas ir padėti Mokslų akademijai spręsti iškilusias problemas. jis išdrįso tik pasakyti, kad balčikonis ne teologas, o filologas, bet teigė, kad jis „neatsikratė buržuazinio tvaiko, visas jo požiūris į darbą, jo turinį, organizavimą, į kadrų auklėjimą – visa tai persunkta buržuazinio individualizmo, čia visur pasireiškia buržuazinis objektyvizmas, apolitiškumas. ir instituto darbai metai iš metų neįvykdomi, stinga bet kokio vadovavimo. kaip jau sakyta, dabar kyla klausimas apie kalbos instituto vadovybės pakeitimą“ (1991: 255). skaitau apie šį baisų laiką ir mąstau, ar bus jis kada nors teisingai suprastas ir įvertintas, mąstau apie balčikonio orią laikyseną ir apie komunistą Žiugždą, pražudžiusį Žiugždą kalbininką. esu parašiusi knygą Svarbesniosios XX a. lietuvių kalbos gramatikos (ji neišleista, ir nežinau, ar pajėgsiu išleisti). išstudijavau XX a. gramatikos mokslą ir pamačiau, kad tobuliausia ir labiausiai tinkanti tautinei mokyklai yra 1937 metų jurgio ambraškos ir juozo Žiugždos Lietuvių kalbos gramatika (beje, joje pirmą kartą pavartotas ir terminas kirčiuotė). tai puikus sisteminis kalbos gramatinės sandaros aprašas, neatskiestas įvairiausiais pratimais. jie pridėti gramatikos gale, kad mokytojas pats galėtų parinkti pagal einamą temą. ir natūraliai kilo klausimas, koks kurio autoriaus indėlis į šią gramatiką? Lietuviškoje tarybinėje enciklopedijoje galima rasti tik tai, kad iš lituanistikos Žiugžda yra paskelbęs du veikalus: 1935 m. Žemaitės kūryba ir 1937 su ambraška Lietuvių kalbos gramatiką. ir viskas! Lietuvių kalbos enciklopedijoje rasime parašyta apie jurgį ambrašką, bet nė žodžio apie juozą Žiugždą. ambraška rašė įvairius vadovėlius pradžios mokyklai ir mirė 1945 m., o Žiugžda nugyveno netrumpą gyvenimą, ir jo vieno aldonas Pupkis Juozas Balčikonis ir didysis Lietuvių kalbos žodynas 227recenzijos / reviews Literatūra balčikonis juozas 1982: Rinktiniai raštai 2, sud. aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslas. būga kazimieras 1924: Lietuvių kalbos žodynas i ir ii sąs. kaunas: Švietimo ministerija. gr eima s alg irdas j. 1991: [baltos lankos]. – Literatūra ir menas, 1991-Vi-13. jablonskis jonas 1957: Rinktiniai raštai 1, sud. jonas Palionis. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Lietuvių kalbos žodynas i, red. juozas balčikonis. Vilnius: Lietuvos Mokslų akademija, Lietuvių kalbos institutas, 1941. Pupkis aldonas 2010: Andrius Ašmantas: gyvenimas ir kūryba. Vilnius: trys žvaigždutės. Vitkauskas Vytautas 1985: Juozas Balčikonis. Vilnius: Mokslas. Vitkauskas Vytautas 2006: Lietuvių kalbos žodyno taisymai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Įteikta 2014 m. gegužės 2 d. aLdona PauLauskienė Vilniaus universitetas Balio Sruogos g. 8-1, LT-10220 Vilnius, Lietuva [email protected]