Angelė Vilutytė. „Kaltanėnų šnektos žodynas“

177recenzijos / reviews antanas baLaŠaitis Mokslinių tyrimų kryptys: leksikografija, kalbos kultūra, terminologija. angelė Vilutytė kaLtanėnŲ Šnektos Žodynas Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008, 460 p. isbn 978-609-411-019-1 neseniai išleistame viename iš dešimties lietuvių kalbos šnektų žodynų pateikta kaltanėnų apylinkių leksika. tai irgi neplaninis Lietuvių kalbos instituto darbas. taip ir buvo rengiami šnektų žodynai. Pirmas tokį žodyną išleido Vytautas Vitkauskas (1937–2012). Po jo Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodyno (1976) tokius žodynus ėmė rengti ne vien instituto, bet ir Vilniaus universiteto kalbininkai. kaip rašo pratarmėje aptariamo Kaltanėnų šnektos žodyno autorė angelė Vilutytė, užrašinėti savo šnektos žodžius pradėjusi baigdama studijas Vilniaus universitete apie 1960 m. Šio rašinio autoriui a. Vilutytė yra pasakojusi, kad dar moksleivę tarmiškos kalbos verte yra sudominęs ir ragino užrašinėti vyresnis giminaitis Vilniaus universiteto lituanistas adolfas jatulis. rinkdamas medžiagą diplominiam darbui, jis užrašinėjo ir angelės motinos ir močiutės vaizdingą šneką. gyvosios kalbos vertės supratimas augo ir stiprėjo studijuojant lituanistiką ir klasikinę filologiją, kai dialektologiją dėstė tarmių tyrėjas Zigmas Zinkevičius. Po daugelio metų Profesorius džiaugėsi, iš buvusios studentės sužinojęs apie rašomą savo gimtosios šnektos žodyną. Per keletą dešimtmečių greta tiesioginio darbo prie didžiojo Lietuvių kalbos žodyno rašymo ir redagavimo a. Vilutytė kaupė kartoteką ir savo šnektos žodynui. kaip rašo pratarmėje, žodžius užrašinėjo atostogaudama ir kiekviena proga parvykusi į gimtinę. išvaikščiota dešimtys kaimų, kalbinta daugiau kaip pusė šimto seniausios kartos tradicine šnekta kalbančių kaltanėniškių. daugiausia kalbos pavyzdžių autorės užrašyta iš savo motinos eleonoros dailidytės-Vilutienės, kilusios iš tepežio kaimo, močiutės eleonoros dailidienės (jos šnektos sakiniais pailiustruota kaltanėniškių tarmė chrestomatijoje Lietuvių kalbos tarmės, 1971, p. 346). iš to paties kaimo kilusios ir kalbintos keturios tetos. kalbinti ir vyrai: užrašyta iš savo tėvo edvardo, gyvenusio kūrini kaime, senelio juozo dailidės, adolfo ir Zenono radziulių (iš Pãgilūtės), alfonso Šerėno (iš berninų). 178 antanas baLaŠaitis acta Linguistica Lithuanica LXX kaltanėniškių šnekta fonetikos atžvilgiu nevienalytė: rytinė jos dalis priskiriama aukštaičių vilniškių patarmei, o vakarinė – uteniškių1. taigi kaip ir dauguma rytų aukštaičių, kaltanėniškiai vietoj dvigarsių am, an, em, en taria um (dungùs), im (p·m pė), in (ž.ntas), im (tipœ). iš šnektos fonetinių ypatybių minėtinas junginių le, lė, re, rė, se, sė kietinimas: čia tariama sáula (saulė), lá.isk (leisk), l·ku (lėksiu), rã.tas (retas). kietinami ir priebalsiai d, r, s: dglas (deglas), r.tas (retas), r· kæ (rėkia), s.nas (senas), sέ·åu (sėmiau). Šnektoje turima ir pirmoji dzūkavimo ypatybė, junginiai dj ir tj verčiami į dz ir c: tariama m.ʒei (medžiai), á.uʒæ (audžia), nakù (nakčia), sve. (svečių). nors kaltanėniškių šnekta priklauso skirtingoms patarmėms, bet jos žodynas bendras abiem: jį formavo ir jungė parapijiečių bendravimas miestelyje šventadieniais, atlaiduose ir turguose. Šnektos pavyzdžiai žodynui užrašinėti tiek iš vakarinio, tiek iš rytinio ploto atstovų. kaip yra sakiusi žodyno autorė, kalbos pavyzdžių užrašyti geros progos būdavo ir susitikus per atlaidus, ir kitokiuose susiėjimuose kaltanėnuose. Kaltanėnų šnektos žodynas priskirtinas išsamiųjų tipui: jame pateikta visa senoji šnektos tradicinė leksika (taigi ir skoliniai) ir dabartinės bendrinės kalbos žodžiai su būdingomis tai tarmei reikšmėmis. Leksika žodyne pateikiama lizdais kaip ir didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LkŽ). kaltanėniškių leksika sudėliota į 5725 lizdus. skaitant žodyną krito į akis daugoka lizdų, pažymėtų santrumpomis sv. ir hibr., t. y. svetimybė ir hibridas. suskaičiavus a, L, n, V raidžių lizdus, iš 1178 lizdų rasta 230 nelietuviškos kilmės žodžių ir darinių. taigi apie penktadalis šnektos leksikos atėjusi iš svetimų kalbų. Lyg ir daugoka, bet kaip iš dainos, taip ir iš kalbos žodžio neišmesi. tai svetimos valdžios laikų paveldas. dalį svetimybių sudaro veiksmažodžių dariniai su priešdėliais da-, raz- (daplti, datrti, razplšti, raznešióti). Žodyne surinkti žodžiai dažniausiai vartojami kaimo žemdirbių kasdienėje buityje. dauguma žodyninių lizdų su dviem ar trim sakiniais, bet yra ir labai didelių su gausia frazeologija. iš tokių minėtini aks, dants, darýti, dti, drbti, dúoti, galvà, kra týti, krsti, krutti, léisti, lkti, lsti, lùpti, mèsti, nèšti, penti, pùlti, ran kà, riñk ti, sa kýti, ssti, statýti, šónas, taisýti, tráukti, trnti, vagti, varýti, vérti, vès ti, žẽmė, žmogùs, žol. kaltanėniškių šnektai būdingi rytų aukštaičių dar pavartojami prielinksniai (ir priešdėliai) àž, ažù, atitinkantys bendrinės kalbos ùž: Àž kalno namai i nesmato; Àž uogas daug ažrinko; Ažù metų kad grįš, tai gerai; Gyvena ažùkampėj, nei privažiuot in juos; Važiavo ažùlankom; Stokis čia: ažúovėja ažù pirkelės; Miške ažúovėja, o in lauko duoda vėjas; Ažùperniai tai buvo uogų miške; Man jau berniokas ažùmainas ʻužvadasʼ, – visa ką padaro. 1 tai yra nustatęs adolfas jatulis diplominiame darbe Kaltanėnų tarmės fonetika ir morfologija (1964), kuriuo remiamasi Zigmo Zinkevičiaus Lietuvių dialektologijoje (1966: 523). angelė Vilutytė Kaltanėnų šnektos žodynas 179recenzijos / reviews Visų šių darinių nėra didžiajame LkŽ. a. Vilutytės užrašyta ir daugiau žodžių, neįdėtų į LkŽ: atóšilas : Ledas ežere aižėja : atóšilas. bobeliõtė ʻmenka moterisʼ : Bobeliõtė da nesena, baika. dýrauti 1. ʻdairytisʼ : Dýrauna par langus pavogt ko. 2. ʻtykotiʼ : Kiaulį papjovė, tai dýrau na katinai. gamùlžis ʻgabalasʼ : Duonos gamùlžis po stalu nusviestas. gisýti ʻgesintiʼ : Ugnį gisaũ anksti : bijau kad kas neinsgrūst. gretj ʻšaliaʼ : Gretj namai jų. knãbinti ʻtaupyti, griebtiʼ : Knãbino knãbino visą gyvenimą i paliko turtą svetimiem. paklõsčiai ʻkraikasʼ : Atsivežu samanų paklõsčiam. papãnis ʻstoras pakulinis audeklasʼ : Priaudžia papãnio kokio i nešiojam būdavo, a ką darysi. parañkė ʻarti, po rankaʼ : Parañkėj atsistojo i stovi, – da apšutinsiu puodą keldama. prãpjūvas ʻrugiapjūtės pradėtuvėsʼ : Prãpjūvas būdavo rugių : tai valgių priruošia, alaus pridaro, plg. prapjovos LkŽ. prieblindỹs ʻprietemaʼ : Saulė leidžias, prieblinds, o mes da lauke. prieblindžias ʻtemstantʼ : Atejau prieblindžias. retója ʻreta kalbaʼ : Anas iš retõsios kai pradė[jo]. skalẽtyti ʻapkalbėti, liežuvautiʼ : Laksto po ūlyčią i skalẽtija kai velnias. tylẽtėm ʻtylomisʼ : Tylẽtėm einu per mišką : bijau saldokų. tỹnius ʻsutinimasʼ : Atleidė tnių, o buvau sutinus, randona koja visa. týpčioti ʻstypčiotiʼ : Týpčioja jau katė in viščiukus. viržinė ʻviržynasʼ : Po viržines pavasarį ganom. LkŽ yra žodžių, pateiktų a. Vilutytės iš savo šnektos: sagrąža adv. ʻkai audžiama grįžtant per pakojasʼ : sagrąža – vienan šonan audi per pakojas, a paskui atgalios mini. saugulngas ʻkurį reikia labai saugotiʼ. Balta tai baisiai saugulnga skarelė. samanykščià ʻsamanų priaugusi vietaʼ : Samanykščià kvepia gailiais. savýsu adv. ʻtarp savųʼ : Savýsu vis geriau, ramiau. sugraužinỹs ʻsusigraužimas, rūpestisʼ : Man didelis sugraužins – bulbos supuvo. sukirtinỹs ʻkrosnies pamataiʼ : Sukirtau pečiui sùkirtinį. srastis ʻsūrimasʼ : Srasties nėr, grybai nestovės apraugti. straipsnyje nusligti yra sakinys Nusligsta akys senystėj, t. y. susilpnėja, o LkŽ tokios reikšmės nėra. bene ryškiausiai pastebima Kaltanėnų šnektos žodyno ypatybė – dažni mažybiniai vardažodžiai. tai žodyno autorės užrašyta senųjų kaimiečių kalbos puošmena. Žodžiai su mažybinėmis priesagomis parodo kalbančiųjų minties švelnumą, pagarbą, meilę, užuojautą aptariamiems dalykams ar asmenims. dažna mažybinė priesaga -utis, -utė. kaltanėniškės močiutės džiaugiasi vilnonite skarelè, kad dukrẽlė mano dažnai atva- 180 antanas baLaŠaitis acta Linguistica Lithuanica LXX žiuoja. Vaikẽle, kaip gerai, kad atėjai in ma. čia stebimasi, kad pradalglė siauručitė, kokia te pirkẽlė – langẽliai mažùčiai, žema; Ką gi anas tas žmogẽlis padaris, čia vyro reikia drūto; Jau kai špygẽlės telyčites rageliùkai; pasiguodžiama: Plutẽlę sugriaužiu ir sėdžiu; priemenitė maža, pasdėt neturiu kur; Sušąlęs vaikas, lūpýtės dreba; Šulnẽlis mažùtis, ale [v]andenio gana. Žvaigždžitė kaktoj, a visa marga karvė. kaltanėniškių kalbos švelnumą dar labiau didina dažnokai pavartojami dariniai su dvigubomis mažybinėmis priesagomis: Lempeltė tik ką mirksi: žibalo ir to nebuvo; Skarelitę marti dovanų atavežė; Vilnone skarelite ryšejau visą žiemą, sveika galvai; Takeliùkas tik ką matos, ažužėlęs; Kvepia riekelitė suvalgyt ir sausos duonos; Aušta, švieselitė, jau i keliuos, einu tvartan in gyvulius; Kaip špygelitė karvytė, o pieno duoda; Skrynelitėj susdėjus pinigus; Pirkelė susėdo suvis, i teip mažučitė buvo; Mažučiùkas suvis sūreliùkas išė[jo], o šitiek varškės buvo; Suknelitė trumpučitė, puspalteliu užsivilkus, skarelitė plonučitė; Upelitė prie mum suvis siauručitė; Numirė tėveliùkas – likom basi, gryni. Nositė riesta, plaukai ilgi, graži mergiotė. Priešingai menkinamajai nuostatai reikšti šnektoje vartojama priesaga -ýnas, -ýna: Turė[jo] kokią ožkýną, be pieno, pardavė, insitaisė karvę; Vartýnai supuvę buvo koki, kiaulė i išvertė; Degla didžiausia kiaulýna purve guli; Jos gi dėdýnas storiausias – per duris nelenda; Su bernýnu kokiu susiriše i tąsos; Tąsos čia koks berniokýnas, kad nepavogt[ų]. iš priesaginių darinių minėtini žodžiai su reta priesaga -atė , turintys veiksmažodinio abstrakto reikšmę: Pati kùlatė, dairomės mašinų; Buvo i kùlatės i mãlatės paržiem – be darbo nebuvom; Visą vasarą šito ravãtė, darže parvasar; Jau i jį stipãtė paėmė; Didžiausia gašatė su šitais grybais paki padžiauni; greta Su šitais valgymais tik gaišats – reikia bulbas kasti. turi šie dariniai ir konkrečią reikšmę: Paduok karvei gėrãtę; Šuo nedaboja in tavo šitą lakãtę, – numetu duonos, mėsos; Neturiu šiemet kùlatės ʻkuliamų javųʼ – nesėjau. greta pilnats vartojama ir plnatė. Pasakoma ir sveikãtė, bet dažniau sveikatà. a. Vilutytės užrašyti žodžiai praplečia iš LkŽ žinomų ne vien tokių žodžių geografiją. kaltanėnų šnektoje vartojamas sudurtinis būtasis dažninis laikas: Nešù bdavo šieną saviẽm in pečių iš pievų; Smalėką bdavo ažsdega i eina vakare gaudyt vėžių; Pàstveriu čirškulį košėj bdavo kai medus; Bdavo nóri sustaisyt kokį rūbą, tai juodauni juodauni miške i parvasar i paržiem; Basi žiemą šlekiam bdavo i nesirgdavom; iš kąsnelių susiuvinėju bdavo vaikui i apvelku, – nebuvo iš ko nupirkt. rytų aukštaičių vilniškių tarmėje išlikusi liepiamoji nuosaka be -k dar palyginti dažnai vartojama ir kaltanėniškių pramaišiui su bendrinės kalbos forma: išnèš rūbus in saulės, pravėdink; Atnèš tu man kada vaiką parodyt; Sskies prie ma – gana bus daikto; Kad prašo sskimės i válgykim; Ko tu skubinies, pasėdý kad atėjai; Ko čia stovi, sėdes; Paskáldai tu bulbas, da didelės sodint; Stókitės arčiau, geriau matyste; Stveres manęs, slidu, pargriūsi; Duotè i man kiek pinigų; inp čerkelę; Atsratai kelnes, sušlapsi visas par pievą eidamas; Pasraitýk, perbrisi par upę – negilu; Dabok angelė Vilutytė Kaltanėnų šnektos žodynas 181recenzijos / reviews prirak, – pamatysi išneš čigonai viską; Ažeitè, berniokai, padurniuosme. Pasprk dureles tvartelio, kad vištos neišeit; Nustái tu rėkt an šitų vaikų, sarmata svieto; Praalko šienaudami gal, panešý nors atsigert; Paskatai, kas čia parašyta būdavoprašo tėvas; Pavãrai žąsis, lenda daržan; Batvinių pasiski i inmèt kiaulei. Pasakojamojoje kalboje kaltanėniškių dažnai vartojami neveikiamieji dalyviai: Kamašiukais jos ateta i nesùšlapta; Maišýta, maišýta paki rãsta pinigai i pàvogta; Plaukai tik aukštyn sušukúota – bernauna do baisiausiai Baliokas; Sušlúostytas visas koštuvs i nusviẽstas daikte ryzo; Visas pašalys ažustas rasoda; Stuobrioką išsilaužiau, parsinešiau, bta prilindę skruzdėlių. iš šnektos ypatybių paminėtinas ir savitas vaikinų bei merginų įvardijimas. kaip ir daugelio rytų aukštaičių, nevedę vyrai čia turi pavardę su priesaga -õkas: Viluciõkas (Vilutis), Šaraniõkas (Šerėnas), ta priesaga dedama ir prie vardo: Baliõkas (balys), Juziõkas (juozas); Kaziõkas (kazys), Vinciõkas (Vincas). Prie merginų vardų dedama priesaga -õtė: Uliõtė (julija), Anciõtė (ona); Da neištekė Anciõtė, kam tu ją pūdai. Mergaičių pavardės turi priesagą -ýčia: Vilutýcia (Vilutytė), Gaidýčia (gaidytė), Vasiliūnýčia (Vasiliūnaitė). Žodyno autorė įvade nurodo ir vieną kitą retesnę šnektos ypatybę. tariamosios nuosakos 1 asmuo baigiasi galūne -čia: nèšcæ (neščiau), šókcæ (šokčiau), gércæ (gerčiau). Paminėtina daugiskaita neštũte, dirbtũte; Etumbe ravėt, ale lyja; Etūt namo, – ko čia stovit. a. Vilutytės užrašyta trumpa leidžiamosios nuosakos forma greta su ilgesniąja: Tepastà pušinė, – krėsiu liuktus; Tegù pastóvi pienas šiltai, tegu rūgsta. didelė žodyno vertybė – iliustraciniai sakiniai, ypač su frazeologizmais. a. Vilutytės per ilgus metus jų užrašyta tikrai gražių. kaltanėniškių šnektos grožiui, kaimiečių galvosenai, patirtiems išgyvenimams parodyti keliolika jų ir pacituosime (skaityti lengviau suprastinta rašyba): Pilna kašdė uogų kai akis (su kaupu); Grybų, uogų šiemet nors vežimu vežk (labai daug); Atgalia ranka kai duoda (nenorom), – neimk; Kai sudegiau, in akmenio likau, biedna; Nulėkė kaip akmenėlis upėn visas gyvenimas; Baisus daiktas kokia paliūtė (labai didelė); Dabar par ją pinigų ir su balana nerastum (visai neturi); Kiek tę mokėdavo až darbadienius – ašaros (visai mažai); Šitokio čia daikto (nesvarbu), – paliko i tegu eina savo keliu, rasi kitą; ima kas ant stalo, ryja, geras akis turi (nesigėdi); Kad galėt, tai akis iš kaktos išplėšt (viską atimtų); Basi lig sniegui eidavom mokyklon, basi i užaugom; Paparčius dėdavo duonon, kai buvo bado matai; Nuo mažantės aš šitą giesmę mokėjau; išeinu žmonysna, tai net akyse šviesiau; Gyvulį reikia mylėt kai žmogų, tai i anas tau bus geras; Duktė kai žaibas visur pribūna; Až gero vyro kai až mūro (ramu); Galva pramušta (labai nori) kuokinėt; Agurkus nagais išnešė (greit išpirko) turguj: nespėjau pasdėt in stalelio; Primušė žmogų be niekur nieko (be priežasties); Čia grybaut iš pašonės (pašaliniai) neateina – savi išgrybauna; in pyragą vaiko net akys plasta (labai nori), – atpjauk kąsniuką; Syla meilės nenupirksi; Plyšk rėk, – neiššauksi iš kapų; Šutina kai puode (labai tvanku); Vienas galas dega, kitas – i nerūksta (nevykusiai puošiasi); Aš einu paslenkus, i ana jau žemę uosto (arti 182 antanas baLaŠaitis acta Linguistica Lithuanica LXX mirties); Senam i žingsnis brangus; Ana vėją geria in jo sūnų (labai nori); Darmai liežuvį plėši (daug plepi), – neims sūnus jos; Visas gyvenimas šunio karnom (niekais) nuėjo; Koks tę iš jo žmogus: su ta diena gyvena (netaupiai), vaikai alkani bastos; Gražiom akim puodo nepramesi, – reikia lašinių; Pyragas burną išgadina; Ką ažu kokio, geriau žilą kasą sunešiot (likti netekėjus); Mergiotė kai lapė (meili); Moku kai poterius; Po žemėm suspėsi visada, – saugok sveikatą. Pabaigoje keletas pastebėtų netikslumų ir pageidavimų. Žodyno įvade nurodyta, kad šnektoje kietinami priebalsiai d, r, s ir pateiktas pavyzdys dãglas vietoje bendrinės kalbos deglas, o žodyne sakinys: Vienas paršelis dãglas, kiti balti. antraštinis lizdo žodis daglas, greta ir daglója. Matyt, pasiremta LkŽ, kur dãglas nurodyta į dẽglas. taip pat du lizdai LkŽ damai ir demai. kadangi skolinys, tai kietinimas čia gal ir netaikytinas: iškeltas damai. galimas daiktas, kad d kietinimas šioje šnektoje dar diskutuotinas, nes LkŽ dãglas pateikiamas iš konstantino sirvydo, Pilypo ruigio ir friedricho kuršaičio žodynų, kristijono donelaičio raštų. Šią abejonę patvirtina ir gervėčių tarmės faktai. Šios tarmės tyrėja jadvyga kardelytė d kietinimą čia laiko sporadišku2. nors šnektoje, kaip teigia žodyno autorė, dùkros nėra, o tik mažybinės formos dukrẽlė, dukrýtė, bet jų nederėjo pridėti dukts lizde. kelių lizdų (áusti, mlas, raištis, žmogùs) sakiniuose dėl suskaidymo netinkamais skyrybos ženklais (vietoj ∥ turėtų būti /) atrodo, tarsi nėra antraštinio žodžio. Žodyno lizdų skaičius būtų didesnis, jei kiekvienas sakinio žodis būtų iškeltas ir paaiškintas atskirame lizde. kartais to lyg ir reikėtų. Pavyzdžiui, mólio lizde neaišku, kas tas móliabrastis. gal tikrinis žodis? iš pakritės lizdo sakinio neiškeltas kaldúobinas, iš paléisti lizdo sakinio neiškeltas pasitrasýti. iš séilės lizdo sakinio Šite silai pãšuvai plon, séilė, dedù dù derėjo iškelti ir paaiškinti pašuvà. LkŽ pateikti sakiniai iš rytiečių šnektų rodo, kad tai siūlai, kuriais ataudžiama. Pivo lizde sakinys Pilvù apsrazgius mergà (pilvota) panašus į frazeologizmą, o žodyne nei raizgýtis, nei apsiraizgýti nėra. frazeologizmas su tà dienà ʻnetaupiaiʼ yra dviejuose lizduose, bet iškeltas nevienodai: su túo dienà gyvẽna, su túo dienù. keletas kritinių pastabų nesumenkina žodyno autorės ilgamečio darbo ir jame paskelbto gražaus šnektos lobio. Įteikta 2014 m. kovo 20 d. antanas baLaŠaitis Didlaukio 27-64, LT-08320 Vilnius, Lietuva 2 kardelytė jadvyga. Gervėčių tarmė. Vilnius: Mintis, 1975, 30.