Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: „kirnis“

105straipsniai / articles esMiniai ŽodŽiai: semasiologinis / onomasiologinis metodas, teonimas, janas Łasickis, Kirnis. keyWords: onomasiological / semasiological word research methodology, theonym, jan Łasicki, Kirnis. roLandas kregŽdys Lietuvos kultūros tyrimų institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senoji baltų religija ir mitologija, šaltiniotyra; lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, etimologija. LietuViŲ kaLbos LekseMŲ MorfoLoginio ir seMasioLoginio LygMenŲ interferencinio ryŠio kVintesencija: KiRNiS determination of the interferential relationship of the Lexemes at the Morphological and semasiological Levels: Kirnis anotacija straipsnis skirtas leksemų semantinio ekstensionalo ir referento interferencinio ryšio dvejopos analizės (semasiologinės / onomasiologinės) ypatumams aptarti. semasiologiškai išanalizavus jano Łasickio veikale De Diis Samagitarum (1582) minimą dievybės vardą Kirnis, onomasiologinis žodžių tyrimo būdas vertinamas kaip kazuistinis. remiantis naujai atlikta tekstologine ir gramatine lotyniškojo teksto bei onimo etimologine analize, paneigiama ligšiolinė lietuvių teonimo Kirnis semantinė eksplikacija. Šis dievybės vardas siejamas ne su fitonimu, bet su medkirčių socialinės grupės garbinimo objektu. annotation the article deals with the determination of the interferential relationship of the semantic extensionale and referent, which is to be based on the arguments of the twofold criteria (ono- 106 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXX masiological and semasiological). on the basis of the presented semasiological analysis of the theonym Lith. Kirnis mentioned in De Diis Samagitarum (1582) by jan Łasicki, onomasiological word research methodology is defined as casuistic. also, a new explanation of the semantic value of the theonym Kirnis is presented. the assumption of the reconstruction of the individual social group deity cult of hewers is based on the recent translation of the fragments of Łasicki’s work from Latin and their textual research, as well as the etymological analysis of the theonym. the existence of the worshipping object as cherry-tree is refuted. 0. ĮVadas Leksemų semantinio ekstensionalo ir referento santykis tyrėjų grindžiamas dvejopa metodika: 1) semasiologine analize, kuomet, pasak Vinco urbučio, „tiriant einama nuo raiškos prie turinio“ (Lke 566); 2) onomasiologiniu metodu, kai „tiriant einama nuo turinio prie raiškos“ (Lke ibd.), t. y. pirmosios žodžių reikšminės eksplikacijos motyvacija argumentuojama interferentine semantemų seka, reflektuojančia žymimojo objekto / subjekto konotaciją, o antrasis – sinkretine reikšmine sklaida, kurios struktūrinių elementų taksonomiją lemia žymimojo objekto / subjekto hiperonominis statusas. onomasiologinės analizės šalininkai referento pridisponuojantį poveikį semantinio ekstensionalo struktūrai dažnai tapatina su darybinių elementų koherentinėmis sistemomis, t. y. identiškai vertina žodžio morfemų kompozicinius darinius, plg. Vytauto Mažiulio (PeŽ ii 195) mėginimą interpretuoti iki šiol neaiškios kilmės (žr. Грошева 2009: 306) subst. lo. cornum ‘sedula (Cornus); sedulos vaisius’ (oLd 446) semantinę raidą, grindžiant ją rekonstruota adj. ide. *knŏ-(-ā-)- ‘nukirstas, nupjautas’, neva lotynų žodis suponuoja sememą *‘vaisius su kietu (galinčiu įrėžti, įpjauti) branduoliu’, t. y. suponuojama hipotetinė morfologinė semantinė sąsaja, nepaliudyta faktografine medžiaga, mat nėra duomenų, kad sedulų kauliukais kas nors kada nors būtų ką nors pjaustęs, pjovęs ar įsipjovęs. be to, minėtina, kad rašytiniuose antikos šaltiniuose akcentuojamas kai kurių šiuo fitonimu įvardijamų augalų medienos kietumas, o ne atitinkamos vaisių sudėtinių dalių morfologijos ypatybės (žr. Анненковъ 1878: 109–110; БСЭ XX 611–612; Le XXVii 149; СД ii 492–494), plg. sedulos lyginimą su ietimi: aerata torsit graue cuspide o. 8.408, t. y. variniu ašmeniu ietį (t. y. sedulą – R. K.) nukreipė; bona bello cornus V. g. 2.448, t. y. tinkama karybai (karo reikalams) sedula (žr. oLd ibd.). Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 107straipsniai / articles 1. subst. Lie. KiRNiS ‘(bot.) krykLė VyŠnia (PRUNUS CERASUS)’ / subst. Lie. KiRNĖ ‘t. P.’ ir teoniMo Lie. KiRNiS interferentinio santykio ProbLeMa sprendžiant žodžių etimologizavimo problemas, dažnai remiamasi būtent onomasiologiniu semantinio ekstensionalo ir referento santykio nustatymu, lemiančiu fantasmagorinių hipotezių radimąsi. kai kurios jų iki šiol nepaneigtos, o tokio atsainaus požiūrio į žodžių kilmę rezultatas – pseudoleksemų kodifikacija resp. jų pateikimas pagrindiniuose lietuvių kalbos leksikografiniuose sąvaduose (pavyzdžiui, LkŽ[e]), kurių medžiagos patikimumu (resp. istoriškumu) įprastai nėra abejojama. aklai pasitikėdami minėtų žodynų faktografija bei vartodami jau minėtą onomasiologinį metodą (resp. neatsižvelgdami į vidinio kalbos rekonstrukcijos metodo pranašumo ypatumus), kai kurie tyrėjai net sukūrė ide. prokalbės prototipines lytis (apie hjalmaro frisko ir Viačeslavo ivanovo hipotezę žr. toliau). Vienas tokių žodžių – subst. lie. kirnis reikšme ‘(bot.) kryklė vyšnia (Prunus cerasus)’ Lietuvių kalbos žodyne pateikiamas, remiantis tik dviem šaltiniais: kazimiero būgos ir leidinio Lietuviškas botanikos žodynas. i dalis (sudarė Botanikos žodyno komisija, vadovaujama doc. L. Vailionio. redagavo dr. j. dagys. kaunas 1938) sudarytojų duomenimis (žr. LkŽe), o subst. lie. kirnė ‘t. p.’ – tik iš leidinio Lietuviškas botanikos žodynas (LkŽe). kyla pagrįstų abejonių, kad tai yra dirbtinis botanikos terminas, sukurtas pagal pirmojo lietuviškosios floros tyrinėtojo jurgio ambraziejaus Pabrėžos metodiką, kuris „<…> darėsi naujadarų, greta kitų duodamas augalams ir lietuvių (žemaičių) mitologinių būtybių (be austėjos, dar eraičinas, gardunytis, guboja, Poklius, raganė, ratainytė, sotvaras, tvertikas, gabė ir kt.) vardus <…>“ (balsys 2006: 78). deja, kai kurie tyrėjai yra linkę šias lytis archaizuoti (senvaitytė 2002: 6), nors tokį spėjimą argumentuoja ne lingvistiniais, bet botaniniais motyvais (žr. 4 išn.). galima daryti atsargią prielaidą, kad k. būga, remdamasis jano Łasickio veikale De Diis Samagitarvm Cæterorvmque Sarmatarum, & falſorum Chriſtianorum. item de religione Armeniorum (1582)1 pirmą kartą paminėtu teonimu lie. Kirnis2, spėtina, k laidingai (žr. toliau) interpretuojamu kaip vyšnių dievas (plg. Kirnis cæraſos arcis alicuius ſecundum lacum ſitae curat, t. y. „kirnis – globoja prie vienos, 1 apie šį veikalą ir jo tyrimo aplinkybes bei peripetijas plačiau žr. dini 2010: 305–307; kregždys 2011a: 101–106; ališauskas 2012. 2 apie šio teonimo iki šiol nenustatytą funkcinę atribuciją plačiau žr. senvaitytė 2002: 6. 108 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXX paežerėje stovinčios, tvirtovės augančias vyšnias“), garbintu Žemaitijoje3: Præterea, ſunt certis agris, quemadmodum nobilioribus familijs, ſingulares dei. videlicet Deuoitis agri Poiurskij, Vetuſtis Retovvskij, Guboi ac Tvverticos Sarakovvskij, Kirnis Plotelſcij, t. y. „be to, tam tikros vietovės, kaip ir kilmingesnės šeimos, turi ypatingus savo dievus. Pavyzdžiui, pajūryje garbinamas deuoitis [dievaitis], rietave – Vetustis, sarake – guboi ir tvverticos, Plateliuose – kirnis“ [Lasickis 1969: 19, 21, 40–41]), įvardijo juo augalą ‘kryklė vyšnia (Prunus cerasus)’. k. būga, matyt, rėmėsi otto schraderio (i 589; 1907: 175) iškelta hipoteze (jai pritarė Maksas niedermannas [1902: 97]), neva j. Łasickio veikale De Diis Samagitarvm… minimas teonimas Kirnis ‘dievas – vyšnių globėjas’ reflektuoja pralie. *kirnas ‘vyšnia’ (→ *Kirnijas) (plačiau žr. ieW 572; Walde, hofmann i 277; dar žr. Грошева 2009: 307–308). toks šių tyrėjų mėginimas rekonstruoti nulinio šaknies laipsnio baltiškąjį veldinį, matyt, yra nesėkmingas (plg. beekes i 771), lėmęs daugybės klaidingų teiginių, minimų vėlesniuose veikaluose, radimąsi4. daryti tokią prielaidą galima dėl šių priežasčių: i. faktografinių neatitikimų – a) kultūr inių vyšnių medeliai Lietuvoje pradėti sodinti dvaruose tik XVi5 a.; b) lietuvių folklore šis augalas nėra poetizuojamas, 3 atskirai minėtina, kad mitologinę medžiagą janui Łasickiui surinko ir pateikė jakobas Łaskowskis, kališo srities lenkų bajoras, Žygimanto augusto žemės matininkas (revizorius) Žemaitijoje (plačiau žr. Le 1958: 188). jo lankytos vietos atsekamos pagal paties j. Łaskowskio sudarytus žemėvaldos registro sąrašus. todėl manoma (Le ibd.), kad j. Łaskowskis darbavosi Plateliuose ir gargžduose (šiaurės žemaičių kretingiškių plotas), josvainiuose (vakarų aukštaičių šiauliškių dialektinė zona), ariogaloje (vakarų aukštaičių kauniškių tarminis plotas), Šiaudinės kaime (kidulių vls. Šakių apskr. prie kaimelio [netoli jurbarko [vakarų aukštaičių kauniškių arealinė zona]) bei karšuvoje — Vakarų Lietuvos žemėse (dar žr. kregždys 2011a: 105; ališauskas 2012: 32–33). 4 be kalbotyros veikalų, šis fantasmagorinis pasakojimas buvo interpretuojamas ir lietuvių mitologija besidominčių darbuose (tenka apgailestauti, kad tautosakos tyrėjai, mėginantys interpretuoti mitologijos dalykus, itin retai remiasi kalbininkų darbais, plg. j. Łasickio minimos dievybės Apidome (Lasicius 1868: 12 [89]) lingvistinę Zigmo Zinkevičiaus [1981: 96–97] analizę, kuri iki šiol ignoruojama [žr. Vaitkevičienė 2002: 18; ališauskas 2012: 45, 113]), plg. antonio Mierzyńskio (1892: 59, 77), aleksanderio brücknerio (1980: 212), Wilhelmo Mannhardto (1936: 380), jono basanavičiaus ir Petro klimo teiginius apie dendroforinę lietuvių dievų garbinimo tradiciją, paremtą kirnio kultu (plačiau žr. LM ii 153; 175). Šią, itin abejotiną, idėją savo darbuose plėtojo ir Vittorė Pisanis (1950: 91; dar žr. LM iii 71), Walteris jaskiewiczius (1952: 85), Marija gimbutienė (2002: 54), ignas narbutas (2003: 617, 618, 619), gintaras beresnevičius (2004: 190), romas batūra (2005: 115), Marta eva běťáková ir Václavas blažekas (2012: 91–93) ir kt. algirdas julius greimas (1990: 95–96) bene pirmasis suabejojo dievybės autentiškumu ir teigia jo pateikiamą funkcinį aprašą esant renesanso epochai būdingą stereotipą, t. y. vietoje, jo manymu, klampynių ir dumblynų dievo, j. Łasickis sukūrė vyšnių dievybę. 5 Mato Pretorijaus (MP ii 387) teigimu, XViii a. Prūsijoje vyšnių jau buvo gausu resp. jis tampa įprastu sodo augalu (plg. MP iii 633). Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 109straipsniai / articles t. y. suponuojama labai vėlyva jo etiologija (žr. balsys 2006: 351). be to, k. būga (ii 199–201, 225) yra konstatavęs, kad vyšnių – ir laukinės (resp. Cerasus vulgaris), ir kultūrinės (resp. Prunus cerasus L.) – pavadinimai lietuvių pasiskolinti iš slavų kalbų. Pirmieji šio augalo skoliniai datuojami V–Vii a., remiantis lie. dial. (žem.) viẽšnė ‘vyšnia’ Pl (< sl. *v[<-ei-]śnā ‘t. p.’). skolinį vartojo ir vakarų baltai, plg. pr. wisnaytos ‘vyšnios’ e 620 (žr. PeŽ iV 255), tačiau tai nereiškia, jog tuo metu Lietuvoje tokie augalai buvo auginami. kultūrinių skolinių statusą galima motyvuoti jų semantine diskrecija, plg. V. Mažiulio (PeŽ ibd.) teiginį, kad pr. *vīsnaitā iš pradžių reiškė sememą *‘slyvų vaisiai ir medeliai.’ ii. formaliosios analizės, suponuojančios lapsus calami j. Łasickio veikale De Diis Samagitarvm… egzistavimą. aptariant formaliuosius resp. gramatinius lo. cerasus ‘vyšnia (medis)’ fem.; ‘vyšnios vaisius’ neutr. ↔ subst. lo. cerasum ‘vyšnios vaisius’ (morfologinė inovacija, t. y. g. neutr. yra antrinis dėl 1) gr. κεράσιον ‘vyšnios vaisius’ neutr. [Ls 798]; 2) sąsajos su subst. lo. pomum ‘medžio vaisius [ypač obelų, vyšnių, figmedžių, riešutmedžių ir kt.]’ neutr. – žr. Lewis, short 1958: 317; Дворецкий 1976: 596; oLd 301) ir j. Łasickio nurodomo funkcinės atribucijos denotato caerasos neatitikimus, pirmiausia konstatuotinas radicialinio -eir -aekontradikcinis santykis, kuris iki šiol ignoruojamas, nors iš tiesų turi lemiančios reikšmės konstatuojant šių dviejų leksemų genetinių saitų nebuvimą, mat lo. cerasus yra skolinys iš gr. κερασός ‘vyšnia’ (ernout, Meillet 2001: 114; dar žr. Ls 798), antikos šaltiniuose neužfiksuotas su šakniniu -ae- (žr. ernout, Meillet ibd.), kuris įprastai reflektuoja skolinių diftongoidą, plg. subst. lo. Graecus ‘graikas’, adj. lo. Graecus, -a, -um ‘graikų, graikiškas’ ← gr. Γραικός ‘graikas’ (dar žr. ernout, Meillet 2001: 280); subst. lo. Aeoles ‘ajoliečiai’ ← gr. aἰολεῖς ‘t.p.’ ir kt. Žinoma, galima spėti, kad tokiai kaitai įtakos galėjo turėti viduramžių lotynų kalbos garsų modifikacinė tendencija, plg. subst. lo. aecclesia ‘bažnyčia’ ↔ ecclesia ‘t.p.’ (žr. Дрбоглав 1993: 11; dar žr. harrington 1997: 3). toks spėjimas būtų teisingas, jei XVi a. Lenkijos karalystėje vartotuose žodynuose būtų nurodyta tokia kaita. deja, taip nėra, plg. V. lo. cerasum ‘vyšnios vaisius’ neutr. / V. lo. cerasus ‘vyšnia (medis)’ fem. (žr. Maczinsky 1564: 48; dar žr. erzepki 1900: 18), t. y. ne tik neįvairuoja radicialinis -e-, bet labai aiškiai determinuojami ir žodžių diferentiniai variantai pagal semantinį bei gramatinį resp. giminės kategokazimieras būga (ii 201), aiškindamas šio augalo įvardijimą slavizmais jau senuosiuose lietuvių raštuose, teigia, jog „<…> Lietuvoje neauga laukinė vyšnia ‘prunus avium’“, o dalia senvaitytė (2002: 7), remdamasi botanikų tyrimais (LP 109), nurodo, jog „Vyšnios Lietuvos teritorijoje auga nuo seno. nuo seniausių laikų paplitusi paprastoji vyšnia (dar vadinama rūgščiąja vyšnia) (cerasus vulgaris).“ Vis dėlto šios tyrėjos noras pagrįsti fitonimų lie. kirnis / kirnė ‘(bot.) kryklė vyšnia (Prunus cerasus)’ paveldėtųjų formų statusą yra visiškai nesėkmingas, mat minėti augalo pavadinimai nevartojami senuosiuose raštuose ir, svarbiausia, tarmėse. taigi šių žodžių itin vėlyva kilme, matyt, nevertėtų (žr. anksčiau) abejoti. 110 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXX rijos rodiklį. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad ligšioliniai šio teksto interpretavimo variantai, neva dievybė Kirnis yra „vyšnių dievas“, gali būti klaidingi: Kïrnis caerasos arcis alicuius secundum lacum sitae curat. in quos, placandi eius causa, gallos mactatos inijciunt, caereosque accendos in eis figunt (Lasicius 1868: 11 [88]; dar žr. Lasickis 1969: 40) ↔ „kirnis – globoja prie vienos, paežerėje stovinčios, tvirtovės augančias vyšnias. norėdami jį permaldauti, jie papiautus gaidžius sumeta tarp vyšnių ir prismaigsto ten degančių vaškinių žvakių“ (Lasickis 1969: 19). toks teiginys argumentuotinas formaliosios resp. gramatinės analizės rezultatais: 1) antrojo sakinio in quos nėra suderintas su pirmojo caerasos, mat pastaras žodis yra mo ter iš ko sios g iminės, o prielinksninė sintagma – vyr iškosios arba niekatrosios g iminės reprezentantai, mat jei šie leksiniai dėmenys būtų suderinti, j. Łasickis būtų parašęs in quas (jei būtų reflektuojama sąsaja su lo. cerasus ‘vyšnios medis’ fem.) arba in quae (jei turėtas omeny lo. cerasum ‘vyšnios vaisius’ neutr.); 2) in quos, matyt, traktuotinas kaip įterpinys, verstinas ‘dėl šios priežasties; todėl’ (žr. oLd 1560 [16 semantinį lizdą]). taigi nekyla jokių abejonių, kad j. Łasickio veikalo analizuojama atkarpa suponuoja visiškai kitą informaciją, nei įprasta manyti iki šiol. galima atsargiai spėti, kad tiek daug diskusijų implikavęs subst. lo. caerasos reflektuoja struktūrinę kaitą, būdingą įvairaus laikotarpio konstrukcinėms sekoms su sonantu, plg. verb. lo. arcessō / accerso ‘pakviesti, sušaukti’ (Vaan de 2008: 51), subst. lo. nervus ‘sausgyslė, gysla; membrum virile ir kt.’ ← pralo. *neros (Vaan de 2008: 408), subst. lo. pūlex ‘blusa’ ← pralo. *pusl- ‘t.p.’ < ide. *plus- ‘t.p.’ (Vaan de 2008: 497), t. y. j. Łasickio minimas lo. cæraſos, matyt, reflektuoja sonanto -rir frikatyvinio -stranspoziciją, suponavusią autentiškos lyties su etimolog i niu radicialiniu -aetransformaciją: lo. caesor ‘medkirtys’6 (← [deverbatyvas] lo. caedo ‘kirsti, kapoti’ [Lewis, short 1958: 6 jau seniesiems italikams buvo būdinga garbinti socialinių grupių veiklą lemiančias dievybes. jos vadintos lo. numina ‘dievų valios / galios ženklai resp. dievų valia / galia ↔ dievybė’. Vienas tokių mitonimų buvo dievas silvanas, globojęs medkirčius (Гамильтон 2009: 13). Medkirčio mitonimas dažnas graikų mituose (plačiau žr. hansen 2004: 3–4, 241; Лосев 1957: 142, 1996: 164, 854). jis minimas ir šiaurės germanų sagose (Macculloch 1930: 207, 280). keltai garbino dievą ezusą (Esus, Aesus), vaizduotą medkirčiu (Штаерман 1961: 181, 264; dar žr. Калыгин 2006: 81–82). senieji indai manė, jog dievas rudra – medkirčių valdovas (Macdonell 1912: Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 111straipsniai / articles 265]) → *caer-a-sos (pl.) dėl homofoninės kontaminacijos su toliau sekančiu caereosque accendos ‘ir uždegtas vaškines žvakes / deglus’, matyt, lėmusiu ir inovacinės fleksijos -os atsiradimą (t. y. veikė analogijos faktorius). todėl cituotą teksto atkarpą, spėtina, vertėtų interpretuoti taip: Kirnys globoja / rūpinasi kažkokios prie ežero pastatytos pilies medkirčiais. Todėl (jie, t. y. medkirčiai – R. K.), idant jį palenktų savo pusėn, gaidžius nugalabytus sumeta ir uždegtus deglus ten (resp. toje vietoje – R. K.) susmeigia. tokį spėjimą galima argumentuoti ir faktografine medžiaga, mat yra žinoma, kad Platelių miestas įsikūręs prie to paties pavadinimo ežero, kurio apylinkės buvo itin miškingos. jose gyvenę žmonės vertėsi ir miško pramone, t. y. kirto medžius, juos pjaustė lentpjūvėse ir pan. (plačiau žr. Le XXiii 94–95), o j. Łasickis (Lasicius 1868: 13 [90]) nurodo, kad dievybė Kirnys buvo garbinamas būtent prie Platelių pilies: Praeterea, sunt certis agris, quemadmodum nobilioribus familijs, singulares dei videlicet Deuoitis agri Poiurskij, Vetustis Retovvskij, Guboi ac Tvverticos Sarakovvskij, Kïrnis Plotelscij (Lasickis 1969: 41), t. y. „be to, kai kuriose vietovėse, kaip ir kilmingose šeimose, yra pavieniai (resp. tik tai vietovei būdingi) dievai; būtent: deuoitis Pajūrio vietovės, Vetustis rietavo, guboi ir tvverticos sarakų, kirnis Platelių.“ akivaizdu, kad onomasiologinis leksemos reikšminės sklaidos interpretavimas lėmė ir nagrinėjamo teonimo etimologinių paieškų kryptingumą, jo gramatinės reikšmės kodifikaciją. toks leksemų tyrimo metodas lemia ne tik lietuvių, bet ir kitų ide. kalbų leksikografinės sistemos ypatybių determinaciją, pavyzdžiui, neatlikęs lotyniškojo teksto formaliosios analizės, Viačeslavas ivanovas (gamkrelidze, ivanov ii 554) netgi rekonstruoja ide. *khnŏ- ‘sedula’, taip suponuodamas ne tik niekuomet baltų kalbose neegzistavusio žodžio veldinio statusą (gamkrelidze, iva303). jų mitologiniuose pasakojimuose užfiksuotas mitonimas s. i. dru-han ‘medkirtys’ bei sakralizuotas kirvio pavadinimas s. i. paraçu (Macdonell 1912: 384, 492). Panašių mitologinių motyvų esama ir iranėnų padavimuose (Алборов ii 84). 112 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXX nov ii 555), bet ir paralogizmą ide. *khnŏ-, mat ir pats V. ivanovas (gamkrelidze, ivanov ii 554), remdamasis hjalmaro frisko (i 828) hipoteze, spėja, neva lie. Kirnis giminaičiai subst. lo. cornus, -ī, -ūs fem. ‘sedula (Cornus mas L.); sedulos mediena; ietis’ (oLd 446–447), gr. κράνον ‘sedula’, gr. κερασός ‘vyšnia’ yra skoliniai iš kažkokios Mažosios azijos srities (dar žr. Vaan de 2008: 137), o alb. thanë ‘sedula’ taip pat gali būti visai kitos kilmės (žr. orel 1998: 472), nei teigia minėtos hipotezės vienas autorių, remdamasis ankstesniais šios leksemos aprašais (plačiau žr. Walde, hofmann i 277). todėl neaiškios kilmės lo. cornus ‘sedula (Cornus mas L.)’ (ernout, Meillet 2001: 143–144) ir gr. κράνον ‘t. p.’ (beekes i 770–771) negali būti gretinami su teonimu7 lie. Kirnis, nereflektuojančiu fitoniminės konotacijos (jo kilmės aprašą žr. 2 poskyryje), kaip tai buvo įprasta daryti iki šiol (plg. schrader i 589; 1907: 175; niedermannas 1902: 97; boisacq 1916: 509; chantraine ii 577; ieW 572; frisk ii 7; ernout, Meillet 2001: 144; Vaan de ibd.; Walde, hofmann ibd.; Грошева 2009: 306 ir kt.). Vadinasi, suponuoti graikų, italikų ir baltų tos pačios kilmės izoleksą (plg. Грошева 2009: 308), reiškiančią vyšnią, nėra jokio pagrindo. 2. teoniMo Lie. KiRNiS etiMoLogiZaViMo būdai teonimas lie. Kirnis iki šiol interpretuojamas įvairiai: 1) kaip fleksijos -ys subst. lie. krna 1 ‘vandens išplauta medžio ar krūmo šaknis upės krante’ kzr, ‘krūmuota, šlapia vieta’ j, j. jabl, ‘vieta, kur suvirtę medžiai, laužas, lūžtvė’ j, ‘aštrus virbo ražas, nukirsto krūmo kelmas’ j, kv, sr, ‘vyčių grįžtė’ k, slav ii 2, ‘daugybė, krūva, gauja ko, centras’ Šv, bržr, ggr, j, ‘šykštuolis’ trgn ↔ subst. lie. dial. kirnas ‘vyčių grįžtė’ MŽ, n, j ↔ subst. lie. krnos 1 (pl.) ‘šlapios, beveik neįeinamos krūmuotos vietos, klampynės’ bzbk XXViii 308, g 91, k. būg, dr, rt (LkŽe) vedinys (žr. Mannhardt 1936: 380–381; jaskiewicz 1952: 85; greimas 1990: 95–96 [dar žr. 3 išn.]; balsys 2006: 351); 2) siejamas su pr. kirno ‘keras, krūmas’ e 637 (grienberger 1896: 20–21; brückner 1980: 214); 3) top. pr. Kirno 1326 (Mierzyński 1892: 77), kuris interpretuojamas kaip subst. pr. kirno ‘keras, krūmas’ apeliatyvas (dėl toponimo žr. gerullis 1922: 63); 7 tai yra ne pirmas visiškai nesėkmingas mėginimas susieti gr. κράνον ‘sedula (Cornus mas L.)’ su teonimu. Marinus Willemas de Visseris (1903: 156) iškėlė hipotezę, kad teonimo gr. Ἀϑήνη epitetas Κραναία (P. 10.34) vestinas iš subst. gr. κράνεια ‘sedula’, nors jo kilmė visai kita (žr. Кагаровъ 1913: 165–166). Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 113straipsniai / articles 4) top. lie. Kirnės – vietovardžiais Šilalės rajone prie Pajūrio ir Piliakalnio (ališauskas 2012: 62; dar žr. LatŽ 135)8; 5) ide. *khnŏ- ‘sedula (Cornus)’ > pralie. *kirnas ‘vyšnia’ → pralie. *Kirnijas → lie. *kirns ‘tas, kuris gyvena kirnis’ → lie. Kirnis ‘deus cerasorum’ (schrader i 589, 1907: 175; niedermann 1902: 97; dar žr. ПЯ iV 15; gamkrelidze, ivanov ii 554; Грошева 2009: 308). Minėtina, kad šis mitonimas nėra minimas ernsto fraenkelio (LeW 241, 257) ir Wojciecho smoczyńskio (sejL 276–277) etimologiniuose lietuvių kalbos žodynuose. remiantis atlikta tekstologine ir formaliąja j. Łasickio veikalo ištraukos analize (žr. 1. poskyrį), galima atsargiai spėti, kad teonimas lie. dial. Kirnis reflektuoja defektyvinę lytį su absorbuotu elementu9 -it-: lie. dial. (žem.) Kirnis (j. Łasickis) ↔ 8 Šis Vytauto ališausko (ibd.) spėjimas yra visiškai neįtikėtinas dėl itin keistos argumentacijos resp. motyvacijos stokos. hipotezės autorius, remdamasis onomasiologine semantinės teonimo raidos tyrimo metodika, teigia lie. Kirnis esant apeliatyvą, t. y. onimą, reflektuojantį toponiminės dievybės garbinimo lokalizacijos referentą. beje, taip jis (ališauskas 2012: 61–63) interpretuoja, perpasakodamas Walterio charleso jaskiewicziaus liaudies etimologijos principu sukurtus dievų vardų kilmės aiškinimus (plačiau žr. kregždys 2011a: 102), ne tik teonimą lie. Kirnis, bet ir lie. Deuoitis, Vetustis, Tvverticos, Guboi. tenka apgailestauti, kad šis tyrėjas iškreipia j. Łasickio veikale pateikiamą informaciją, t. y. keičia dievybės garbinimo lokalizaciją (resp. paneigia savo paties spėjimą, argumentuojamą vietovės ir dievybės vardų homofonija): De Diis Samagitarvm autoriaus minimą dievybės kulto vietą P lat el ius resp. šia urė s žem aič ių k ret in g iškių plo tą P lun gė s rajone jis „perkelia“ į už keliasdešimties kilometrų esantį p iet ų že ma iči ų var nišk ių tar mi nį a rea lą Šila lė s ra jone, kur yra jo minimi toponimai lie. Kirnės. Minėtina, kad Vytautas ališauskas itin keistą metodiką taiko, ne tik mėgindamas analizuoti lietuvių mitologemas, bet ir interpretuodamas lotynų kalbos leksemas (plačiau žr. kregždys 2011a: 102–103) bei kitų ide. tautų kultūrines realijas, pavyzdžiui, šio tyrėjo teigimu, sintagma gr. πότνια ϑηρών ‘žvėrių valdovė’ il. 21.470 yra „mikėniškosios kilmės“, nors klasikinės filologijos specialistai teigia priešingai, plg. „this title of artemis, so often used by modern scholars, only occurs here in homer“ (richardson 2000: 94), t. y. linijinio b rašto paminkluose, sukurtuose kretos ir Mikėnų kultūros klestėjimo laikotarpiu, tokia mitologema nėra užfiksuota (žr. Казанскене, Казанский 1986; bartoněk 2002) ir kt. 9 Plg., pavyzdžiui, 1) teonimą pr. Curche /kurkē/ < *Kurk-is/-īs/-as ‘raguotųjų dievas, t. y. tas, kuriam yra pavaldūs raguotieji (galvijai)’ ← *Kur-va-ka- ‘t. p.’ (su struktūrinių elementų -vaabsorbcija [plačiau žr. Крегждис 2009: 280–281; kregždys 2012: 108–109]); 2) mitonimą s. isl. Váli ‘odino ar Lokio sūnus’ < *Wa-ni-lo (su struktūrinių elementų -niabsorbcija [plačiau žr. Vries 1977: 641; dar žr. kempiński 2003: 219; kregždys 2012: 286) ir kt. (daugiau pavyzdžių žr. kregždys 2012: 41, 44, 92, 110, 116, 117, 131, 221, 286, 289–290, 307–308, 348, 355, 363, 373, 412, 414, 496, 497; kregždys 2013: 94). absorbcijos paveiktas lytis nėra taip lengva nustatyti, ypač apibrėžiant onomastinių formų etimologinę raidą, plg., pavyzdžiui, avd. lie. Šrka (dar plg. avd. lie. Šrkus, Šikus resp. Širkáitė) Lietuvių pavardžių žodyne (LPŽ ii 937), priskiriamus slaviškos kilmės onimams resp. siejamus su avd. (s.) br. Шыр ко, Ширко, avd. r. Ширков, Ширкин. Vis dėlto toks aiškinimas argumentuojamas onomasiologinės analizės kriterijais (žr. 0 skyrių), kurie yra kazuistiniai, mat avd. r. Ширков kilmė siejama su rusų kalbos apeliatyvu avd. (s.) r. Ширяев(ъ) ← avd. (s.) r. Ширяй *‘darbštus, uolus; petingas žmogus’ / 120 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXX sejL – smoczyński Wojciech. Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Printer Polyglott, 2007. senvai tytė d alia 2002: Mitologinės kirnio interpretacijos. – Liaudies kultūra 6(87), 6–10. skardžius i–Vii – ska rd žius P ranas. Rinktiniai raštai 1–7, par. albertas rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–2013. sst i–Xi – Słownik staropolski 1–11, red. s. urbańczyk (t. 1, a–Ć, Warszawa 1953–1955; t. 2, d–h, Wrocław–kraków–Warszawa 1956–1959; t. 3, i–k, Wrocław–kraków–Warszawa 1960–1962; t. 4, L–M, Wrocław–Warszawa–kraków 1963–1965; t. 5, n–Ó, Wrocław– Warszawa–kraków 1965–1969; t. 6, P–Pożżenie, Wrocław–Warszawa–gdańsk 1970–1973; t. 7, Póć–rozproszyć, Wrocław–Warszawa–kraków–gdańsk 1973–1977; t. 8, rozpróchnieć–szyszki, Wrocław–Warszawa–kraków–gdańsk–Łódź: 1977–1981; t. 9, Ściadły–używowanie, Wrocław–Warszawa–kraków–gdańsk–Łódź 1982–1987; t. 10, W–Wżgim, kraków 1988–1993; t. 11, Z–Ż, kraków 1995–2002…). Zakład narodowy imienia ossolińskich; Wydawnictwo Polskiej akademii nauk. sW i–Viii – karłowicz jan, kryński adam a., niedźwiedzki Władysław (red.). Słownik języka polskiego 1–8. Warszawa: W drukarni e. Lubowskiego (1–2), W drukarni „gazety handlowej“ (3–6), W drukarni „Współczesnej“ (7), Wydawnictwo kasy pomocy dla osób pracujących na polu naukowem imienia j. Mianowskiego (8), 1898–1923. V. g. – Publi Verg ili Ma ron is. Georgica. Vaan Michiel de 2008: Etymological Dictionary of Latin and the other italic Languages. Leiden & boston: brill. Vaitkevičie nė daiva 2002: namų laimė. – Liaudies kultūra 4(85), 9–21. Visser Marinus Willem de 1903: Die nicht menschengestaltigen Götter der Griechen. Leiden: buchhandlung und druckerei vormals e. j. brill. Vries jan de 1977: Altnordisches Etymologisches Wörterbuch. Leiden: e. j. brill. Walde, hofmann i–ii – Walde alois, hofmann johann baptist. Lateinisches Etymologisches Wörterbuch. heidelberg: carl Winter universitätsbuchhandlung, 1938 (bd. 1 [a–l]), carl Winter universitätsverlag1954 (bd. 2 [m–z]). Zink evičius Zigma s 1981: dėl vienos mitologinės dievybės vardo. – Baltistica 17(1), 96–97. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Алборов i–ii – Албо ров Бор ис А ндрее вич. Некоторые вопросы осетин ской филологии 1–2. Владикавказ: Издательско-полиграфическое предприятие им. В. А. Гассиева, 1979–2005. Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 121straipsniai / articles Анненковъ Николай 1878: Ботанический словарь. Санкт Петербургъ: Типографiя императорской академiи наукъ. Байкоў Мiкалай Я., Некрашэвiч Сцяпан М. 1993: Беларуска-расiйскi слоўнiк. Факсімільнае выданьне. Мiнск: Народная асвета. Бірыла Мiкалай В. 1966: Беларуская антрапанімія. Уласныя iмёны, iмёны-мянушкi, iмёны па бацьку, прозвiшчы. Мінск: Навука і тэхніка. Біры ла Мiк алай В. 1969: Беларуская антрапанімія 2. Прозвішчы, утвораныя ад апе лятыўнай лексікі. Мінск: Навука і тэхніка. БСЭ i–L – Большая советская энциклопедия 1–50, ред. Б. А. Введенский. Москва: Большая советская энциклопедия, 1969–1981. Ведина Тамара Ф. 2008: Энциклопедия русских фамилий. Тайны происхождения и значения. Москва: Астрель, АСТ. Гамильтон Эдит 2009: Мифы и легенды Греции и Рима. Москва: Центрполиграф. Грошева Антонина В. 2009: Латинская земледельческая лексика на индоевропейском фоне. Санкт-Петербург: Наука. Даль i–iV – Даль В ладим ир. Толковый словарь живого великорусского языка 1–4. Москва: Русский язык, 1989–1991. Дворецкий Иосиф Хананович 1976: Латинско-русский словарь. Изд. 2-е. Москва: Русский язык. Дрбоглав Донат Александрович 1993: Учебное пособие по средневековой латыни. Москва: Изд-во МГУ. Кагаровъ Евгенiй 1913: Культъ фетишей, растенiй, животныхъ въ Древней Грецiи. С.-Петербургъ: Сенатская Типографiя. Казанскене Ванда Петровна, Казанский Николай Николаевич 1986: Предметно-понятийный словарь греческого языка. Крито-микенский период. Ленинград: Наука. Калыгин Виктор Павлович 2006: Этимологический словарь кельтских теонимов. Москва: Наука. Крег ждис Рол андас 2009: Прусс. Curche: этимология теонима, функции божества; проблематика установления культовых соответствий на почве обрядовой традиции восточно-балтийских, славянских и других индоевропейских народов. – Studia Mytho logica Slavica 12, 249–320. Кюршунова Ирина Алексеевна 2010: Словарь некалендарных личных имен, прозвищ и фамильных прозваний Северо-Западной Руси XV–XVii вв. Санкт-Петербург: Дмитрий Буланин. 122 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXX Лосев Алексей Федорович 1957: Античная мифология в ее историческом развитии. Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство министерства просвещения РСФСР. Лосев Алексей Федорович 1996: Мифология греков и римлян. Москва: Мысль. Носовичъ Иван И. 1984: Словарь бѣлорусскаго нарѣчiя (specimina philologiae slavicae). München: Verlag otto sagner. ПЯ i–V – Топоров Владимир Николаевич. Прусский язык: Словарь. Москва: Наука, 1975–1990. РООР – Русская ономастика и ономастика России. Словарь, под ред. Олега Николаевича Трубачева. Москва: Школа-Пресс, 1994. СБГП i–V – Слоўнiк беларускiх гаворак Паўночна-Заходняй Беларусi i яе пагранiчча 1–5. Мiнск: Навука i тэхнiка, 1979–1986. СД i–V – Славянские древности. Этнолингвистический словарь 1–5, ред. Никита И. Толстой. Москва: Международные отношения, 1995–2012. Скрипник Лариса Григорiвна, Дзяткiвська Нiна Пантелеймонiвна 2005: Власнi iмена людей. Киiв: Наукова думка. Стеблин-Каменский Иван М. 1999: Этимологический словарь ваханского языка. Санкт-Петербург: Петербургское Востоковедение. Суперанская Александра Васильевна и др. 1986: Теория и методика ономастических исследований. Москва: Наука. Суслова Анна Владимировна, Суперанская Александра Васильевна 1991: О русских именах. Ленинград: Лениздат. Тупиковъ Николай М. 1903: Словарь древне-русскихъ личныхъ собственныхъ именъ. С.-Петербургъ: Типографiя И. Н. Скороходова. Унбе гау н Б. 1989: Русские фамилии. Москва: Прогресс. Фасмер i–iV – Фа сме р Макс. Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс, 1986–1987. Чайкина Юлия Ивановна 1995: Вологодские фамилии: Этимологический словарь. Вологда: Русь. Штаерман Елена Михайловна 1961: Мораль и религия угнетенных классов Римской империи (Италия и Западные провинции). Москва: Издательство академии наук СССР. Lietuvių kalbos leksemų morfologinio ir semasiologinio lygmenų interferencinio ryšio kvintesencija: Kirnis 123straipsniai / articles determination of the interferential relationship of the Lexemes at the Morphological and semasiological Levels: Kirnis suMMary the article presents a semasiological analysis of theonym Lith. Kirnis mentioned in De Diis Samagitarum (1582) by jan Łasicki. it also deals with the determination of the interferential relationship of the semantic extensionale and referent, which is to be based on the arguments of the twofold criteria (onomasiological and semasiological). the assumption of the deity cult reconstruction by the individual social group of hewers is based on the following conclusions: 1. onomasiological word research methodology, based on the syncretic semantic distribution of the lexeme, which accounts for hyperonymic status of the definite object / subject in the case of taxonomy of its structural complexes, presupposes the emergence of pseudoscientific etymologies. 2. theonym Lith. Kirnis with the meaning ‘protector of the cherries’, mentioned in De Diis Samagitarum by j. Łasicki, cannot be interpreted as a reflection of Proto-Lith. *kirnas ‘cherry’. the said conclusion can be drawn on the basis of 2a. factographic discrepancy, for the cultivation of tamed cherries as plants of the manor in Lithuania began in the 16th c. only; 2b. outcomes of the formal analysis of Łasicki’s text, which is written in Latin, that presuppose existence of lapsus calami, i.e. M.a. Lat. cerasus ‘cherry (tree)’ fem.; ‘cherry (fruit)’ neutr. ≠ M.a. Lat. caerasos (j. Łasicki); 2c. M.a. Lat. caerasos fem. (j. Łasicki) does not agree with the grammatical status of prepositional syntagma in quos (masc. / neutr.), which regularly should be put down as in quas, in quae. 3. theonym Lith. dial. (Lowland) Kirnis presupposes reconstruction of the defective form Lith. dial. *Kirns ‘deity of hewers’, which is to be derived from Lith. dial. *Kirtins ‘ditto’. the origin of the last is to be justified by the phenomenon of antonomasia. 4. given the analysis of the theonym Lith. Kirnis, the possibility of the reconstruction of i-e *khnŏ- ‘cornel (Cornus)’, as well as the existence of greek, italic and baltic isolexeme with the meaning of ‘cherry’ must be rejected. Įteikta 2014 m. kovo 4 d. roLandas kregŽdys Lietuvos kultūros tyrimų institutas Saltoniškių g. 58, Vilnius LT-08105, Lietuva [email protected]