Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje

82 acta Linguistica Lithuanica LXX esMiniai ŽodŽiai: pietų aukštaičių paribio salų šnektos, stebimasis laikas, archajiškosios veiksmažodžio ypatybės, inovacinės veiksmažodžio ypatybės, kalbų sąveika. keyWords: sub-dialects of boundary micro-areas of southern aukštaitian, apparent time, archaic peculiarities of the verb, innovative peculiarities of the verb, interaction of languages. nijoLė tuoMienė Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptis: dialektologija, tarmių morfologija, sociolingvistika, kalbų sąveika. archajiŠkosios ir inoVacinės VeiksMaŽodŽio yPatybės PietŲ aukŠtaičiŲ PatarMėje baLtarusijoje archaic and innovative Peculiarities of the Verb in the southern aukštaitian sub-dialect in belarus anotacija straipsnyje analizuojamos dvejopos pietų aukštaičių patarmės tęsinio baltarusijoje, Varanãvo rajone, veiksmažodžio ypatybės: archajiškosios liekanos ir inovaciniai reiškiniai. Šiais aspektais apžvelgiama pietų aukštaičių paribio salų šnektų veiksmažodžio kaityba, daryba ir semantika. remiamasi ne tik dialektologiniais, bet ir sociolingvistiniais pastarųjų dvidešimties metų duomenimis, todėl yra galimybė aprašyti ne tik pačias archajiškąsias ir inovacines veiksmažodžio formas, bet ir atskleisti jų vartosenos įvairavimą, nustatyti kitimo kryptį. duomenys apie pakaitinį arba lygiagretų šių veiksmažodžio formų vartojimą buvo kaupti tiek iš vyresniosios, tiek ir iš jaunesniosios kartos pateikėjų, vadinasi, galima jų analizė stebimuoju laiku, nes senesniųjų kalba atspindėjo vartojimo tendencijas, kurios buvo būdingos patarmei mažiausiai prieš pusšimtį metų, o jaunesniosios – dabartines, būdingas tai pačiai patarmei jau po pusšimčio metų. straipsnyje pateikiama unikalių lituanistinių duomenų, nes kai kurios jame aptariamos veiksmažodžio ypatybės visai nebūdingos arba mažai būdingos pagrindinio pietų aukštaičių ploto gyventojų kalbai, todėl ir neužfiksuotos arba labai mažai kur teužfiksuotos. Viena vertus, ilgalaikė kitakalbė apsuptis ir patarmės izoliacija nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto skatino Varanãvo šnektas vis labiau užsikonservuoti, todėl ten esama, nors ir labai sporadiškai vartoja- archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 83straipsniai / articles mų, itin archajiškų lietuvių kalbos veiksmažodžio formų, paveldėtų iš labai tolimos praeities, gal net siekiančios gentines baltų kalbas. kita vertus, dėl nuolatinės sąveikos su slavų kalbomis (labiausiai – su baltarusių) tiriamosios šnektos yra patyrusios tokių inovacinių pakitimų, kurie net suformavo neploną slaviškų apnašų sluoksnį. archajiškųjų ypatybių pavyzdžių turimuose patarmės įrašuose labai nedaug, jie sporadiški, o apskritai šiai visai beišmirštančiai patarmei baltarusijoje būdinga gretutinių veiksmažodžių formų gausa ir vis intensyvėjanti semantinių kalkių vartosena. didelis tiriamųjų veiksmažodžio formų vartosenos įvairavimas ir netolygumas nulėmė tai, kad straipsnyje aprašyta veiksmažodžio formų analizė kartais sudaro neproporcingumo ar epizodiškumo įspūdį. annotation the article addresses two-fold peculiarities of verbs of the continuity of the southern aukštaitian sub-dialect in belarus, Voranava district: archaic remains and innovative phenomena. conjugation, formation and semantics of verbs from the sub-dialects of the boundary micro-areas of southern aukštaitian are reviewed from this perspective. the article follows both dialectological and sociolinguistic data of the past twenty years; therefore, there is a possibility to describe the most archaic and innovative verbal forms as well as to reveal the variation of their use and to identify the direction of their change. data on the alternative or equivalent use of these verb forms were gathered from the information providers of both the older and the younger generation, enabling their analysis at the apparent time because the language of the older generation reflected the tendencies of use characteristic of the sub-dialect at least fifty years ago, while the language of the younger generation reflects contemporary tendencies characteristic of the same sub-dialect fifty years later. the article provides unique data on the Lithuanian language because certain verbal peculiarities discussed in the article are either not characteristic or little characteristic of the language of residents from the main area of southern aukštaitian; they are therefore not recorded or scarcely recorded. on the one hand, a long-term foreign environment and the isolation of the sub-dialect from the main area of the Lithuanian language led the sub-dialects of Voranava into even greater conservation; therefore, though very sporadically used, they feature especially archaic forms of Lithuanian verbs inherited from the remote past, perhaps even dating back to tribal baltic languages. on the other hand, due to the continuous interaction with slavic languages (mostly belarusian), the sub-dialects under analysis underwent such innovative changes which have even formed a rather solid slavic cover. the available records of the sub-dialect contain very few examples of archaic properties; they are sporadic. generally speaking, this sub-dialect, which is on the verge of extinction in belarus, can be characterised by a high number of contiguous forms and the intensifying use of semantic loan translations. a high variation and inconsistency of verbal forms under analysis determined that the analysis of verb forms described in the article creates an occasional expression of non-proportionality or episodicity. 84 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX 0. ĮVadas naujesni dialektologiniai ir sociolingvistiniai duomenys iš lietuvių kalbos paribio salų1 tyrėjams suteikia galimybę stebėti ir įvertinti šių izoliuotų šnektų raidą, o gautus tyrimų rezultatus palyginti su jau paskelbtais. taip patikslinamas tiek sinchroninis, tiek ir diachroninis paribio salų vaizdas, atskleidžiama šnektų įvairovė, užpildomos jau turimų dialektologinių duomenų spragos, pateikiama naujų kalbų sąveikos rezultatų. tai itin svarbu XXi a. tapusių sunkiau pasiekiamomis lietuviškų salų baltarusijoje atžvilgiu. ten dėl spartaus lietuvių kalbos nykimo prarandama galimybė užfiksuoti ne tik svarbius ir įdomius kalbos raidos, jos funkcionavimo faktus, bet ir apskritai netenkama įrodymų dėl pačių seniausių vietinių gyventojų etninės kilmės ir priklausomybės. Šiuo darbu stengiamasi atlikti nors dalį iš minėtų užduočių. straipsnio tikslas – dvejopų veiksmažodžio sistemos bruožų tyrimas: išlaikytų senųjų bei atsiradusių inovatyviųjų. Šių dviejų ypatybių santykis analizuojamas remiantis naujausia, unikalia XX a. pabaigos – XXi a. pradžios dialektologine medžiaga iš baltarusijoje, Varanãvo rajone dar esančių (ar buvusių) lietuviškų salų. kitaip tariant, bandoma nustatyti stabiliausias ir labiausiai linkusias kisti veiksmažodžio ypatybes yrant ir nykstant lietuvių šnektai apskritai. nagrinėjant surinktą medžiagą, atsižvelgiama į sociolingvistines aplinkybes, kuriomis lietuvių kalba egzistavo baltarusijos lietuvių salose. taigi vartosenos įvairavimas aptariamas stebimuoju laiku2, t. y. analizuojamos veiksmažodžio ypatybės ir jų vartosenos ypatumai įvairaus amžiaus šnektų atstovų kalboje. fiksuojamas dabartinis kalbos vaizdas, pasitelkiant tiek geriau, tiek menkiau lietuviškai kalbančius vietinius informantus. individualiose ekspedicijose naudotasi galimybe pasitikslinti dėl skirtingų veiksmažodžių formų vartojimo tiesiogiai pasiklausiant pateikėjų, stengiantis išsiaiškinti galimų variantų patikimumą: ar tokia vartosena yra įsisąmoninta, pateikėjams priimtina, ar tai lapsus linguae arba užrašytojo klaida. Prie teiginius iliustruojančių sakinių, kur tik įmanoma, stengiamasi nurodyti konkretų kaimą, kuriame buvo 1 Šiame straipsnyje pasirinkti vartoti pietų aukštaičių paribio salų, dar konkrečiau – Varanãvo salų šnektų – terminai. jie dar nėra nusistovėję, tačiau, autorės nuomone, yra tinkamesni apibūdinti lietuvių kalbos plotams, dėl vienų ar kitų aplinkybių atsidūrusiems už Lietuvos teritorijos ribų, nei periferinių tarmių terminas (taip pat siūlo ir Vytautas kardelis (2014)). 2 terminas stebimasis laikas (an. apparent time) kalbotyros darbuose labiau paplito XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Pirmasis stebimojo laiko hipotezę suformulavo Williamas Labovas (1963: 207–309; 1975: 199–228): kad kalbos kitimas būtų fiksuotas vyksmo metu, turi būti stebima kelių tuo pačiu metu gyvenančių kartų kalba. stebimuoju laiku yra atliktas ramaškoni, vienos iš kelių lietuviškų Varanãvo paribio salų šnektos, daiktavardžio tyrimas (tuomienė 2010). archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 85straipsniai / articles užrašytas pavyzdys, nes lietuviška Varanãvo paribio sala buvusi ne viena, o net kelios. Šios salos išsidėstę apie 50 km palei dabartinę valstybinę sieną besitęsiančioje vingiuotoje juostoje (kadaise ji buvusi vientisa ir jungėsi su Lietuva) nuo dievẽniškių iškyšulio iki Pelesõs apylinkių (žr. 1 pav.). 3 Žemėlapyje pažymėti stambesni punktai – rajono centras, miesteliai, gyvenvietės, bažnytkaimiai ir kolūkių centrai. Šie punktai likę nuo tų laikų, kai XX a. viduryje buvo renkama tarminė medžiaga Lietuvių kalbos atlasui. tačiau pastarųjų metų tyrimai parodė, kad, pavyzdžiui, nei pačiame Varanãve, nei nočiojè, asavojè, nevãšiuose vietinių žmonių, gerai kalbančių lietuviškai, jau nėra. Šiame darbe nagrinėjami kalbos duomenys, dažniausiai užrašyti ne tik įvairiuose šių punktų kaimuose, bet ir vienkiemiuose – ten, kur pastarąjį dvidešimtmetį buvo rastas bent vienas vietinis žmogus, gerai kalbantis lietuviškai. straipsnyje prie kiekvieno teiginius iliustruojančio sakinio ar žodžių junginio stengiamasi nurodyti vietovių, kuriose jie buvo užrašyti, pavadinimus. 1 PaV. Pietų aukštaičių patarmė su tęsiniu baltarusijoje – lietuviškomis Varanãvo rajono salomis3: Varanãvas, nevãšiai, asavà (pagal Lietuvių kalbos atlasą Vi punktas); nočià (Vii punktas); ródūnia, Plkiai (Viii punktas); Pelesà (iX punktas). Į aprašomos teritorijos plotą nepatenka azirkai (X) ir naujeji gernykai (Xi). Žemėlapis paimtas iš Lietuvių tarmių chrestomatijos (sudarytojas edmundas trumpa). 86 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX Pažymėtina, kad pastarųjų metų kalbotyros darbai, susiję su paribio salomis (ir apskritai su lietuvių tarmėmis), neretai palyginti nediferencijuotai laiko atžvilgiu remiasi praeityje užfiksuotais duomenimis – dažniausiai įvairiais žodynais, tarminių tekstų rinkiniais, išnykusių šnektų rašytiniu palikimu ir garso įrašais, Lietuvių kalbos atlaso medžiaga, kur užfiksuotas keleto ne vienu metu gyvenusių kartų kalbos vartojimas, kartais prieš 100 ir daugiau metų (pavyzdžiui, pastarųjų metų darbai: ragaišienė 2010; Mikulėnienė 2012: 51–62; tamulionienė 2013: 128–145 ir kt.). todėl kai kuriuos kalbos reiškinius ir jų kitimą sunku arba net neįmanoma interpretuoti sociolingvistiškai, nes nėra stebimojo laiko perspektyvos. Šiame straipsnyje tęsiami baltarusijos pietiniame pakraštyje, Varanãvo rajone, esančių (ar visai neseniai buvusių) lietuviškų salų – ramaškoni, nevãšių, ródūnios, Plkių, nočiõs, Pãaradnės, asavõs, Pelesõs4 – šnektų morfologijos tyrimai5. Įdomi ir bene mažiausiai atskirai nagrinėta kalbos dalis – veiksmažodis. straipsnyje bandoma į Varanãvo apylinkių šnektų veiksmažodžio sistemą pažvelgti kiek neįprastai: a) pirmiausia siekiama aptarti užfiksuotas veiksmažodžio lyčių archajiškąsias liekanas (pateikiant ir anksčiau atsiradusius jų perdirbinius); b) antra – siekiama aprašyti inovacinius reiškinius, susijusius su kalbų sąveika, todėl nevengiama plačiau aptarti keletą įdomesnių veiksmažodžio kaitybos, darybos, reikšmės ir kitų ypatumų. 4 didžiausios ir iki mūsų dienų išlikusios Pelesõs apylinkių lietuviškos salos kaimuose viešai ir namų aplinkoje bendraujama lietuviškai. Pelesojè nuo 1992 m. veikia lietuviška mokykla. tai pirmoji baltarusijoje lietuvių pagrindinė mokykla – Pelesos krašto kultūros ir švietimo centras. Mokyklos įkūrėjai yra Lietuvos respublikos kultūros fondas bei kultūros ir švietimo ministerija. 2012 m. mokykla išleido 13-tą abiturientų laidą. dauguma jų sėkmingai studijuoja Lietuvos respublikos aukštosiose mokyklose. keletas buvusių šios mokyklos mokinių po studijų sugrįžo dirbti į lietuvių mokyklą mokytojais. Vietinių lietuvių bendruomenė ir visuomeninis susivienijimas Gimtinė yra palaikomi ir remiami Lietuvos valstybės. Pelesõs kaimo apylinkių lietuvių šnektos raida pastebimai skiriasi nuo kitų Varanãvo rajone bei visame Lydõs krašte esamų ir buvusių lietuvių šnektų. Šnekta, be abejonės, reikalinga atskiro ir atidesnio įsižiūrėjimo (bene svarbiausias ir didžiausias pastarųjų metų darbas, skirtas Pelesõs šnektai, yra edmundo trumpos 2008 m. išleista monografija Pelesos šnektos fonemos ir jų variantai). Šiame straipsnyje dėmesys labiau koncentruojamas į mažesnes, nykstančias ar ir visai sunykusias geografiškai į dabartinę Varanãvo rajono teritoriją patenkančias šnektas. 5Pirmas išsamesnis sinchroninis nykstančios lietuvių salos daiktavardžio linksniavimo sistemos aprašas pateiktas 2010 m. išleistoje knygoje Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas. Leidinyje taip pat išsamiai apibūdinama viso Varanãvo krašto sociolingvistinė situacija stebimuoju laiku, lyginamos iš dviejų kartų (vyresniosios ir sąlygiškai jaunesniosios) atstovų sudarytos visų daiktavardžio kaitybos tipų paradigmos, aptariama kodų kaitos problema. o 2008 m. išėjusio Ramaškonių šnektos tekstų (su kompaktine plokštele) rinkinio įvadinėje dalyje detaliai pristatytos būdingosios šnektos ypatybės, kirčiavimo dalykai. abiejose knygose pateikiama ankstesnių šį mikroarealą tyrusių autorių darbų apžvalga. naujesnių minėtų salų lietuvių kalbos raidos tyrimų šiandien dar neturime. taigi ir išsamus visų kalbos dalių nagrinėjimas laukia ateityje. archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 87straipsniai / articles 1. senojo kaLbos ModeLio Liekanos – archajiŠkosios VeiksMaŽodŽio yPatybės 1.1. kai kurios veiksmažodžių tariamosios nuosakos formos Lietuvių kalbos tarmėse tariamosios nuosakos formos labai įvairuoja (kazlauskas 2000: 385–403). iš esmės visi pietų aukštaičiai, dzūkai, turi savitą tariamąją nuosaką, kurios daryba iki šiol nėra visai aiški, plg.: vienaskaitos 1 asmuo būtáu, 2 asmuo būtái, o 3 asmuo – būt; daugiskaitos 1 asmuo būtm (būtūmè), 2 asmuo būtt (būtūtè). daugiskaitos 1 ir 2 asmens formos yra naujos, sudarytos prie 3 a. formos būtų pridedant senesnes būtum, būtut, dar vartojamas pietų aukštaičių patarmėje. ir vienaskaitos 1 ir 2 asmens formos sudarytos naujai ā-kamienių veiksmažodžių asmenavimo pavyzdžiu. Šių formų išlaikyta tvirtapradė priegaidė aiškintina tuo, kad galūnės -au, ir -ai, būdamos akūtinės, akūtinių galūnių kitimo metu tariamosios nuosakos sistemoje galėjo būti tik kirčiuotos (plačiau žr. kazlauskas 2000: 101–102). dabartinėse Varanãvo apylinkių šnektose užrašyta nemažai tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens dviskiemenių veiksmažodžių formų, pvz.: àš bu.tá.u, tù bu.tá.i ‘aš būčiau, tu būtumʼ; àš dirptá.u, tù dirptá.i; ‘aš dirbčiau, tu dirbtumʼ; àš ɛitá.u, tù ɛitá.i ‘aš eičiau, tu eitumʼ; àš neštá.u, tù neštá.i ‘aš neščiau, tu neštumʼ, àš vestá.u, tù vestá.i ‘aš vesčiau, tu vestumʼ ir kt. jos tariamos su pakitusiu baigmeniu, paprastai kirčiuojamu gale, o priegaidė – iš esmės visuomet išlaikoma tvirtapradė. kaip ir visoje šiandieninėje pietų aukštaičių patarmėje (plg. Lka iii 107–109, žemėl. nr. 103– 105; Lktch 2004: 83; Markevičienė 1999: 33; Leskauskaitė 2006: 60; 2009: 65). tariamosios nuosakos formų (vienaskaitos 1 ir 2 asmens) kitimo raida greičiausia susijusi su žinomu pietų aukštaičių patarmės dėsniu: jei č, dž paradigmoje pasitaiko tik vieną kartą, tai paradigma išlyginama ir visur tariama t, d, tiek daiktavardžio paradigmoje, pvz.: d·u., mergá.iu. ‘dėdžių, mergaičiųʼ, tiek ir veiksmažodžio, pvz.: á.uåu, maåũ. ‘audžiau, mačiauʼ. todėl ir bú·åu, drbåu, ɛ.åu išlyginta į bu.tá.u, dirptá.u, ɛitá.u. Visoje paradigmoje veiksmažodžių priebalsis išlieka kietas, todėl ir tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens formos tariamos kietai, pvz.: mæstá.u, mæstá.i ‘mesčiau, mestumʼ; rktá.u, rktá.i ‘rėkčiau, rėktumʼ; væštá.u, væštá.i ‘vežčiau, vežtumʼ. tiriamosiose šnektose užrašyta retesnių atvejų, kai sukirčiuojama šaknis – ε.tåu šы.ná.u, ã·le labα. l·jα ‘eičiau šienauti, bet labai lyjaʼ; vèstαi tu.‿mẹ.gu. iȓ‿gi.vǽ.ntαi sá.u ‘vestum tą mergą (mergaitę) ir gyventum sauʼ; bú·tαi pas.us, ku.‿pαskα. raš· næm·ki, næpraš·tåu ‘būtum pasakius, kad lenkiškai rašyti nemoki, neprašyčiauʼ (pavyzdžiai daugiausia iš ródūnios apylinkių 88 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX kaimų). Šakninis tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens formų kirčiavimas Varanãvo šnektose yra itin retas, greta galūninio kirčiavimo formų čia greičiausiai atsiradęs dėl informantų pastangų kalbėti „taisyklingai“ ir „gramatiškai“, t. y. stengiamasi pamėgdžioti bendrinę lietuvių kalbą6. nors minėtų formų kirtis šaknyje yra fiksuojamas daugumoje didžiojo pietų aukštaičių ploto šnektų (žr. Lka iii 108; Leskauskaitė 2006: 60; 2009: 65). Priesaginiai veiksmažodžiai Varanãvo šnektose paprastai išlaiko bendraties kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: gαlvó·tåu, gαlvó·tαi ‘galvočiau, galvotumʼ; mọk·tåu, mọ k· tαi ‘mokėčiau, mokėtumʼ; raš·tåu, raš·tαi ‘rašyčiau, rašytumʼ; skαic·tåu, skαic·tαi ‘skaityčiau, skaitytumʼ; šá.udi.tau, šá.udi.tαi ‘šaudyčiau, šaudytumʼ; žu.r·tåu, žu.r·tαi ‘žiūrėčiau, žiūrėtumʼ. iš dviskiemenių atsiradusių priešdėlinių formų kirčio vieta paprastai išlieka galūnėje, pvz.: næsupá.isi.tåu, visùs burõ·kus nuråutá.i ‘nesupaisyčiau (nesužiūrėčiau), visus burokus (runkelius) nurautumʼ (tùsamonys); kad‿àž gal·tåu, ir‿tá.u dú·nọs7 iš‿krá.utuvẹs pαȓnæštá.u ‘kad aš galėčiau, ir tau duonos iš krautuvės (parduotuvės) parneščiauʼ (ramaškónys); nuɛitá.i tù ir‿má.n ká.ȓvi. pαrvar·tαi ‘nueitum tu ir man karvę parvarytumʼ (stanšiai); imestá.u a‿jũ· i‿pi.ọs, .le kũ· v.tas pasak·s ‘išmesčiau aš ją iš namų, bet ką svietas (visi žmonės) pasakysʼ (ramaškónys). daugelio kalbininkų nuomone, galūninis tariamosios nuosakos 1 ir 2 asmens formų kirčiavimas yra vėlyvesnis. jis galėjo susiformuoti dėl 3 asmens formos įtakos, nes nemaža dalis pietų aukštaičių, kaip ir rytų aukštaičiai uteniškiai bei vilniškiai, turi 3 asmens formą būt (Ld 367–368; Lka ii 128, žemėl. nr. 109). kaip teigia Zigmas Zinkevičius, kirčio perkėlimas neįvyko staiga – matyt, kurį laiką buvę du kirčiai. gerai įsiklausius, antrasis kirtis girdimas ir tiriamųjų Varanãvo šnektų pavyzdžiuose: at sùktá.u tu. šr.bu., ci(g)‿nætur. su‿ku. ‘atsukčiau šitą varžtą, tik neturiu su kuoʼ (ramaškónys); ε.tá.i tù sá.u ir‿nesùktá.i má.n gαlv.s ʻeitum tu sau ir nesuktum man galvosʼ (stanšiai); mtá.i, žm.gus, ir‿pab·ktá.i nọk‿t. savi.tu. ‘imtum, žmogus, ir pabėgtum nuo tų sovietų (tarybinės santvarkos)ʼ (Plkiai); pọ‿gl· bi., pọ‿glb.li. ir‿ su nštá.u s. v.su. šiẽnu. ʻpo glėbį, po glėbelį ir suneščiau sau visą šieną (kargau da). būtų galima daryti prielaidą, kad tiriamosiose šnektose išlaikytas archajiškesnis kirčiavimas. nors be specialių tyrimų sunku įrodyti, ar tai „padalintas“ kirtis, ar tiesiog pabrėžiamasis, utriruotasis, tarimas, susijęs su teksto intonacija. kai kurių tyrėjų 6 dabartinės bendrinės lietuvių kalbos pagrindų nė vienas iš vietinių lietuvių neturi ir laisvai kalbėti bendrine kalba negali. kiek labiau bendrinę lietuvių kalbą sugeba pamėgdžioti patys vyriausieji vietiniai lietuviai, lietuviškai skaityti ir rašyti pramokę tarpukario lietuviškose mokyklose-skaityklose, dažniau žiūrintys Lietuvos televiziją (būtų tiksliau - žiūrėję, nes pastaraisiais metais baltarusijos teritorijoje (tiksliau – jos pasienyje) lietuviškus kanalus galima matyti tik su specialiais skaitmeniniais priedėliais). 7 kirčiuotų dvibalsių ie, uo įvairaus laipsnio vienbalsinimas (pvz., tarimas su vieno iš dėmenų atspalviu ir pan.) būdingas daugumai tiriamų Varanãvo šnektų. Labiausiai šiuos dvibalsius vienbalsina ramaškoni apylinkėse (plačiau apie tai žr. tuomienė 2008: 46; 2010a: 62–67). archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 89straipsniai / articles teigiama, kad ir kitose pietų aukštaičių patarmės šnektose šios veiksmažodžių nuosakos 1 ir 2 asmens formos taip pat yra aiškiai ištariamos su dviem kirčiais, pvz.: d·tá.u, ne.tá.u, sùktá.u, sak·tá.u – apie Pùnią, kučinų apylinkių šnektose (žr. Ld 363; Markevičienė 1999: 33–34; Leskauskaitė 2006: 60). Įvairiose Varanãvo apylinkių šnektose užrašytos dvejopos tariamosios nuosakos vienaskaitos 3 asmens formos: ilgesnioji su -tų ir trumpesnė – be -ų, pvz.: imtá.u, kàt anà εitũ· ʻimčiau (vesčiau), kad ana eitų (tekėtų)ʼ ir ọ kàt kàs ε.t ir‿má.n pad·t ʻo, kad kas eitų ir man padėtųʼ; n.kas jọ‿næmuštũ·, pàc prыsprã·šọ ʻniekas jo nemuštų, pats prisiprašoʼ; v.stu. jåu‿rε.kæ mùš ʻsviestą jau reikia muštiʼ; atvaž.t br·lis, patαisí·tu. má.n dαnkci. ‘atvažiuotų brolis, pataisytų man dangstį (stogą)ʼ; jei‿kàs patαisí·t má.n vrači. ‘jei kas pataisytų man dviratįʼ; kùnigas sakí·tu., k. c gr.kas ‘kunigas sakytų, kad čia griekas (nuodėmė)ʼ; kàs má.n k. sakí·t, n.kọ kitàp næbùs ‘kas man ką sakytų, nieko kitaip nebusʼ; važú·tu trá.ukiu, cik nætur·jọ ažu‿kũ· ʻvažiuotų traukiniu, tik neturėjo už ką (nusipirkti bilieto)ʼ; pr·š, ka‿sæsuvà važ·t li·d·n ‘prašė, kad sesuo važiuotų Lydon (į Lydą)ʼ (pavyzdžiai iš ramaškoni kaimo apylinkių). forma su -tų vis dėlto dažnesnė, kaip ir daugelyje pietų ir rytų pakraščio lietuvių tarmių. apskritai dažniau trumpinami dviskiemeniai žodžiai (plg. Lka iii 110–111, žemėl. nr. 106; Ld 114). 1.2. atematinio (priebalsinio) asmenavimo liekanos ir naujieji perdirbiniai dabartinėse lietuvių kalbos tarmėse jau visai nedaug, bet dar yra išlikusių atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių formų. Labiausiai paplitusios reliktinės esamojo laiko 3 asmens formos, turinčios būsenos ir intranzityvumo reikšmes (žr. Lktch 2004: 33; 202; kazlauskas 2000: 309–311), plg.: nešti ‘neršiaʼ; kósti, niẽžti, gélbsti, peš ti, pléišti ‘pleišėjaʼ, ẽsti ‘būvaʼ; čiáusti ‘čiaudiʼ; sniẽgti ‘sningaʼ ir kt. kaip teigia jonas kazlauskas, XVi–XVii a. lietuvių raštuose randamos veiksmažodžių formos su atematine fleksija rodo, kad atematinių veiksmažodžių nykimas, perėjimas į tematinius siekia priešrašytinius laikus ir prasidėjo anksčiau, negu pradėjo nykti atematinė fleksija (2000: 309). iš minėtų senųjų raštų matyti, kad šie veiksmažodžiai sudarė leksinę-semantinę grupę su būsenos ir intranzityvumo reiškme. tokia grupė galėjo susidaryti greičiausiai dėl to, kad atematinių veiksmažodžių 3 asmens forma su galūne -ti, turinčia -i, labai priminė i-kamienius veiksmažodžius, turinčius taip pat 3 asmens galūnę -i ir būsenos reikšmę, plg.: ẽsti ir gùli. taigi atematinės 3 asmens formos reliktai dabartinėse tarmėse (pešti, niẽžti ir kt.) yra išlikę ir todėl, kad jų forma primena i-kamieno veiksmažodžių 3 asmens (plg. dar naujai sudarytas bendratis perštti, niežtti). be to, ilgesnę atematinių veiksmažodžių egzistenciją lėmė ir jų reikšmės artimumas i-kamieniams veiksma- 90 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX žodžiams (plačiau žr. kazlauskas 2000: 311–313). tiek praėjusio amžiaus viduryje, tiek ir šiame amžiuje Varanãvo šnektose taip pat užrašyta esamojo laiko atematinių veiksmažodžių liekanų (plg. Šukys 1960: 182; tuomienė 2008: 70), kurios buvo pavartotos sporadiškai, pavyzdžiui, 2008 m. ramaškonyse buvo užfiksuota reta 1 asmens formos liekm pagrindu pasidaryta 3 asmens forma (pa)liẽkma / (pa)l.kma ‘(pa) liekaʼ (greičiausiai įprastos šnektoje formos miẽgma ‘miegaʼ pavyzdžiu). Pagal šios išlaikytos formos modelį, matyt, buvo pasidaryta ir visa paradigma. užrašyta keletas pavyzdžių iš kitų šnektų: ka(p)‿pasaå., àš liekù cæn.jaka, nævaž.ou su‿ jù mim, tadù .ni.s man. m. ‘kai pasakiau, aš lieku čionai, nevažiuosiu su jumis, tada jie mane (pradėjo) muštiʼ (Plkiai); paklá.uåu s. mærg.las, α.‿liekt su‿m.nim ‘paklausiau savo mergelės, ar lieki su manimʼ (iš pasakos, nočià). atematinę 3 asmens formą liẽkti ‘liktiʼ turi gretima dievniškių šnekta ir daugelis didžiojo ploto pietų aukštaičių šnektų bei jau išnykusi Zetelos lietuvių šnekta baltarusijoje, priskiriama vakarų aukštaičiams. Šios formos pagrindu šnektose pasidaryta visa paradigma: aš liekčiù, tu liekt, mes liẽktim, jūs liẽktit (plg. Ld 348–349; Lka iii 89; Vidugiris 2004: 243–244; dvŽ 2005: 21; Leskauskaitė 2006: 60; 2009: 64). ramaškoni, ródūnios, nočiõs, Pelesõs apylinkių šnektose užrašytas perdirbinys iš miegmù su u iš tematinio asmenavimo. ir čia, matyt, pasidaryta visa paradigma, pvz.: àš miegmù, ci(g)‿giȓù, šá.udọ ‘aš miegu, tik girdžiu, šaudoʼ (klaišia); a(r) tù gærα. miem ‘ar tu gerai miegi?ʼ; ã·nas miẽgma lã·škọ, àš i‿p·ọ ‘jis miega lovoj, aš ant pečiaus (krosnies)ʼ (kargauda); mẽ·s .(i) i‿miẽgmαm, i‿.rbαm vis ‘mes šičia ir miegam, ir dirbam visiʼ (ródūnia); ku. jũ·s ti.‿miẽ.gmαt, αn‿šiẽnọ ‘kur jūs ten miegat, ant šieno?ʼ (Pelesà); á.i jũ·s vαikα. ciŋgine., kọ‿te‿jilgα. miẽ.gmαt, ɛ.- kit dα.bui ‘ai jūs vaikai tinginiai, ko taip ilgai miegat, eikit dirbtiʼ (nočià). Šias formas turėjo išnykusios Zetelos, Laznų šnektos (žr. Ztt i: 29; jaroslavienė, tuomienė 2013: 31). Varanãvo šnektose užrašytos kelios itin retos šio veiksmažodžio formos su s, pvz.: aš miegm klúoni an‿šinọ ‘aš miegu kluone ant šienoʼ (Plkiai) arba a‿nemiegsmù jilgα., šαštõ· valαndõ· keuõs ‘aš nemiegu ilgai, šeštą valandą keliuosʼ (tùsamonys)8. iš ramaškoni apylinkių daugiausiai užrašyta na-kamienių esamojo laiko formų: àš mi.knù, li.knù ‘aš miegu, liekuʼ; tù mikn, likn ‘tu miegi, liekiʼ; ã·nas m.kna, l.kna ‘jis miega, liekaʼ; mẽ·s m.knαm; l.knαm ‘mes miegam, liekamʼ; jũ·s m.knαt, l.knαt ‘jūs miegat, liekatʼ; ã·ni.s m.kna, l.kna ‘jie miega, liekaʼ (plačiau apie šias formas žr. kaukienė, Pakalniškienė 2002: 113–131). Šie tipiški intarpinių veiksmažodžių perdirbiniai seniai pastebėti ir gretimoje dievniškių šnektoje (plg. Ld 348–351; Lka iii 82–83, žemėl. nr. 85–87). be to, tiriamose paribio salų šnektose, kaip ir visame pietų aukštaičių patarmės plote, labai dažna esamojo laiko 3 asmens forma 8 Šis įterptasis s dažnai ištariamas neaiškiai. archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 97straipsniai / articles ir nureikšme, pvz.: tá.m gα.u visàs plù(n)ksnas šuvà apró·vẹ ‘tam gaidžiui visas plunksnas šuva nurovėʼ (tùsamonys), ic. k.mọ vαikα. ó·buous má.n aptrá.uki.s ‘šitie kaimo vaikai obuolius man nudraskysʼ (ramaškónys). Ši priešdėlio reikšmė lietuvių kalbai nebūdinga. tai greičiausiai morfologinis vertinys iš vietinės baltarusių kalbos (plg. bru. aбадраць ‘apdraskytiʼ, абарваць ‘apluptiʼ); b) šnektose vartojamas priešdėlis atatitinka b. k. at-, pvz.: atã·jọ žebrõ·kas, daå. jǽ.m du‿pọutù ‘atėjo žebrokas (ubagas), daviau jam du pautus (kiaušinius)ʼ (ramaškónys); ak·åu vαrtùs, invaž·ki ‘atkėliau vartus, įvažiuokitʼ; acẹåu s.vọ dá.iktus iȓ‿išẹjå. i‿t ‘atsiėmiau savo daiktus ir išėjau iš tenʼ (nevãšiai). tačiau užrašyta nemažai pavyzdžių, kai atpavartojamas lietuvių kalbai svetima nuar parreikšme, pvz.: aki.tọ så.su. š.ku. (plg. bru. адрубау сук) ‘nukirto sausą šakąʼ (asavà); aki.kẹ á.rkus ir‿nùvædẹ klúonαn (plg. bru. атпрох каней) ‘nukinkė arklius ir nuvedė kluonan (į kluoną)ʼ (nočià); bró·lis cik‿r·tọ atvažã·vọ namõ· (plg. bru. рыехау да хаты) ‘brolis tik ryte parvažiavo namo“ (Plkiai); c) priešdėlis ažu- / až- (bk už-) paprastai vartojamas veiksmo pabaigai žymėti, pvz.: àveȓtẹ gá.lvu. ir‿pá.isọ in‿man ‘užvertė galvą ir žiūri į maneʼ (stenšiai); vid.- ʒi.ni. ká.ȓvi. visadù aždaråũ. tvá.rtαn ‘vidurdienį karvę visada uždarau tvartan (į tvartą)ʼ (kargauda); ažudirbå. r.sijọj nædåũ.gi pinigũ· ‘uždirbau rusijoje nedaug pinigųʼ (ramaškónys). kartais šis priešdėlis gali reikšti ir veiksmo pradžią: ažusir gå., tαi‿c·lu. ž·mu. pragul·jåu (plg. bru. захварэу) ‘susirgau, tai visą žiemą pragulėjauʼ (ramaškónys); giȓù, vα.kas ažùveȓkẹ (plg. bru. заплакау) ‘girdžiu, vaikas pravirkoʼ (asavà). o kartais jis vartojamas ir kai kurių kitų priešdėlių reikšmėmis, pvz.: asilá.idọ sá.ul (plg. bru. слонца зайшло) ‘nusileido saulėʼ; asibα.dẹ αrkl·s (plg. bru. спалохауся конь) ‘pasibaidė arklysʼ. Pastarosios priešdėlio až- (ažsi-) reikšmės greičiausiai skolintos (plg. gervčių, Zetelos tarmėse: grinaveckienė 1973: 226; Vidugiris 2004: 278); d) Varanãvo šnektose labai dažnas slaviškas priešdėlis da-, kuris neretai pavartojamas vietoj priešdėlių pa-, pri-, iš-, nu- (plg. Leskauskaitė 2006: 61-62; 2009: 66), pvz.: dasak·k jåu‿vsku. (plg. bru. да(с)кажы) ‘pasakyk / išsakyk jau viskąʼ; da·jọ iŋgi‿dùru. ir‿grùvọ (plg. bru. дайшоу) ‘priėjo prie durų ir griuvoʼ, dašó· kọ ir‿ištá.ukẹ man iš‿vùpẹs (plg. bru. даскочыу) ‘prišoko ir ištraukė mane iš upėsʼ, dagi.v·nọ dá.r i‿tọ kã·rọ (plg. bru. дажыу) ‘nugyveno dar iki šito (antrojo pasaulinio) karoʼ (visi pavyzdžiai iš ramaškoni); e) priešdėliu pareiškiamas visiškas veiksmo (dažniausiai kartotinio) užbaigimas praeityje (ar galimas toks jo pasibaigimas ateityje). tuo atveju šis priešdėlis čia, kaip ir daugelyje kitų pietrytinio lietuvių kalbos pakraščio tarmių, baltarusių kalbos pavyzdžiu pridedamas ir prie kitų priešdėlinių veiksmažodžių arba yra net du kartus pakartojamas, pvz.: ã·ni.s jå. vis panumrы (plg. bru. павымi раушы) ‘jie jau visi išmiręʼ; žũ·.si·s pajvẹsẹ (plg. bru. павыдыхалi) ‘žąsys išdvėsėʼ, 98 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX pa raz·jọ v.tas kàs ku. (plg. bru. паразыходзiлiся) ‘išsivaikščiojo (pa+raz+si+ ėjo) svietas (visi žmonės) kas kurʼ; pasuv· vis i‿viená.m (plg. bru. пазыхо дзiлi ся) ‘suėjo visi iki vienoʼ (visi pvz. iš Plkių) (plg. Vidugiris 2004: 275–276); f) priešdėlis priVaranãvo šnektose pavartojamas ir kitų priešdėlių (at-, pa-, ap-) reikšmėmis, greičiausiai skolintinėmis, pvz.: àš nẹ‿iškα. prыpažыnåũ. tav (plg. bru. я нi зразу прызнала цябе) ‘aš ne iš karto atpažinau taveʼ (tùsamonys); prыsi- v.ikinåu gražε. su‿visa.s (plg. bru. папрыветствовала усiх) ‘pasisveikinau gražiai su visaisʼ (asavà); abvi dùktærы.s brαnge. prrαngtọs (plg. bru. абедзве дочкi прыадзетыя) ‘abidvi dukterys gražiai aprengtos (išpuoštos)ʼ (ramaškónys); g) tiriamų šnektų veiksmažodžiams būdingas ir slaviškas priešdėlis raz-, vartojamas bk pa-, išir kt. priešdėlių reikšmėmis, pvz.: vsku. mú·z žmó·nẹs rasi.kọ (plg. bru. раскупiлi) ‘viską mūsų žmonės (vietiniai) išpirkoʼ; razrы.ko mú·s klú·nu. ir‿kαlkòzαn pàjẹmẹ (plg. bru. разабралi) ‘išardė mūsų kluoną ir kolchozan (į kolūkį) paėmėʼ; itα. kã·cinas b·gọ i(r)‿ràveȓtẹ kã·šыku. (plg. bru. развярну) ‘katinas bėgo ir pavertė krepšįʼ (ramaškónys) (plg. Vidugiris 2004: 277–279). 2.4. Veiksmažodžių neasmenuojamųjų formų liekanos iš veiksmažodžio neasmenuojamųjų formų Varanãvo šnektose funkcionuoja veikiamosios ir neveikiamosios rūšies esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviai bei pusdalyviai. Pavyzdžiui, veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai: kek dåũ.k šы.m.t bú.bu. i·rà supùvuu. ‘kiek daug šiemet bulvių yra supuvusiųʼ (Pelesà); veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai: ir‿v·l bùvọ sæsuvà tọ‿atvažã·vus ‘ir vėl buvo sesuo toj atvažiavus, t. y. toji atvažiavusiʼ (nočià); neveikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviai: jilgα. tiná.i gul·jọ žmõ·gus nušá.utas ‘ilgai tenai gulėjo žmogus nušautasʼ (ramaškónys); mànọ d·dẹ i.gi sibirαñ. bùvọ jšveštas ‘mano dėdė irgi sibiran (į sibirą) buvo išvežtasʼ (Plkiai); pusdalyvis: dù zuiù v·damas, niẽkọ næpa gá.u si ʻdu zuikius vydamas, nieko nepagausiʼ (Pelesà) (plg. Leskauskaitė 2006: 63). Pelesojè užrašyta keletas esamojo ir būtojo kartinio laiko reikšmę turinčių padalyvių formų, pvz.: iš·jọ mùms dá.r bemiẽgαnt ‘išėjo mums dar bemiegantʼ; k. ti.‿dȓbi l·tu l·jαnt ‘ką ten dirbi lietui lyjantʼ (plg. Ld 387) (asavà). neatmetama, kad šie atvejai pavartoti dėl bendrinės kalbos poveikio. kitose pietų aukštaičių patarmės salelėse padalyvio formų neužfiksuota. taip pat neišgirsta ir neužrašyta pavyzdžių su būtojo dažninio ir būsimojo laiko dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių formomis. reikiamybė, būtinybė ir galimybė reiškiama sintaksinėmis konstrukcijomis daiktavardžio arba įvardžio vardininkas + modalinis veiksmažodis + veiksmažodžio bendratis, pvz.: rɛ.kæ linα. rá.u, grkei jǽ.u ‘reikia linai raut, t. y. linus rauti, grikiai, t. y. grikius pjautiʼ (ródūnia); v·rαi, sakå., rɛ.kæ nå.jαs kr·žus stac· ‘vyrai, sakau, reikia naujas kryžius, t. y. naują kryžių, statytiʼ (tùsamonys); mliju, gi‿jåũ archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 99straipsniai / articles mòžna bùbọs kà ‘misliju (galvoju), gi jau galima bulbos (bulvės) kast, t. y. bulves kastiʼ (ramaškónys); rɛik·jọ pirmà αrkl·s iž‿bã·lọs trá.uk, a‿paskùm‿jåu væžmas ‘reikėjo pirma arklys, t. y. arklį, iš balos traukti, o paskui jau vežimas, t. y. vežimąʼ (Piliãkalnis). Šias senas sintaksines konstrukcijas (ypač su reikėti) gerai išlaikę rytų ir pietų aukštaičiai bei iš esmės visos lietuvių kalbos salose baltarusijoje (žr. ambrazas 2006: 35–36, 331–332). neveikiamosios rūšies dalyviai, einantys sudėtinio tarinio vardine dalimi, derinami skaičiumi ir gimine su susijusiais daiktavardžiais, sakiniuose atliekančiais veiksnio funkciją, pvz.: tàvọ kã·šikas gražɛ. nupntas ‘tavo krepšys gražiai nupintasʼ (Pelesà); itα. bró·ọ klùpẹs, plọna. drọžыn·tọs ‘tai brolio klumpės, plonai drožinėtosʼ (ramaškónys). Vis dėlto dažniau neatsižvelgiama nei į daiktavardžio giminę, nei į skaičių ir vartojamos bendrõsios dalyvių gimins formos, pvz.: a‿kõ· tàvọ skl· pas a(d)dar·ta ‘o kodėl tavo sklepas (rūsys) atidaryta, t. y. atidarytasʼ (stanšiai); vi dur. pi.ọs zaslã·nas stóu pastac·ta ‘vidury namo zaslanas (toks suolas) stovi pastatyta, t. y. pastatytasʼ (asavà); gr·ọ dα.ci.s jåu‿prыgamnta ‘glėblio dantys prigaminta, t. y. prigaminti (paruošti)ʼ (ramaškónys). Šis reiškinys pastebimas ne tik pietų aukštaičių patarmės šnektose, bet ir kitose aukštaičių, ypač paribio, šnektose (žr. Ld 384–385; Leskauskaitė 2006: 63 ir kt.). 3. aPibendriniMas 3.1. sociolingvistinės aplinkybės nepalankios ir sunkios lietuvių kalbai sąlygos Varanãvo krašte egzistavo kelis šimtmečius, tačiau šnektos vidinės struktūros pakitimų šiandien negalima laikyti galutiniais. Šioje nedidelėje teritorijoje, atskirtoje nuo lietuvių etnografinės žemės kamieno, galima matyti kadaise vienodos kalbinės situacijos skirtingas stadijas: nuo dvikalbiškumo, kurį išlaikė tik patys senieji gyventojai (ramaškoni, ródūnios ir Pelesõs apylinkės) iki visiško kalbos išnykimo (asavõs, Pãaradnės, nočiõs, nevãšių apylinkių kaimai), kai prisimenama vos keletas buities daiktų pavadinimų. Šios 7 lietuviškų baltarusijos salų šnektos, nors ir sparčiai nutautėjus lietuviams, nuolat kito ir tebekinta gana nuosekliai. 3.2. archajiškųjų veiksmažodžio formų išlaikymas ilgalaikė kitakalbė apsuptis ir izoliacija skatino Varanãvo šnektas vis labiau užsikonservuoti. tai padėjo joms išlaikyti kelis ypatybių sluoksnius: dabartinį tradicinį, kurį sudaro pagrindiniai šnektos fonetiniai ir morfologiniai bruožai, susifor- 100 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX mavę per ilgus šnektų raidos amžius, ir labai neryškų, tikriausiai paveldėtą iš gilios praeities, baltų gentinių kalbų sluoksnį: • tariamosios nuosakos vienaskaitos 1 ir 2 asmens dviskiemenių veiksmažodžių formos (bu.tá.u, bu.tá.i ‘būčiau, būtumʼ; ɛitá.u, ɛitá.i ‘eičiau, eitumʼ) su išlaikytu archajiškesniu kirčiavimu; • esamojo laiko atematinių (priebalsinių) veiksmažodžių liekanos – daugiausia vienaskaitos 3 asmens formos (liẽkma ‘liekaʼ; ǽ.usti ‘čiaudiʼ; niẽgt ‘sningaʼ); • išlaikytos na-kamienės esamojo laiko formos (mi.knù ‘mieguʼ, mi.kn ‘miegiʼ, m·kna ‘miegaʼ ) bei vienaskaitos 1 asmens formos su kontaminacine galūne -mu (ɛimù, kimù ‘einu, skinuʼ); • išlaikytas senasis galūninis sangrąžinių veiksmažodžių būtojo laiko 3 asmens formų kirčiavimas (rad·s ‘radosiʼ; stọj·s ‘stojosiʼ). 3.3. inovaciniai kalbos reiškiniai – kalbų kontaktų padariniai dėl nuolatinės sąveikos su slavų kalbomis (daugiausia su vietine baltarusių šnekta, kiek mažiau – su vietinėmis lenkų ir rusų kalbomis) Varanãvo lietuvių šnektos patyrė sudėtingus struktūros pakitimus. čia nesunkiai galima įžvelgti akivaizdžiai naują ir gausų slaviškų apnašų sluoksnį – gretutinių veiksmažodžių formų, semantinių kalkių ir pan.: • nyksta veiksmažodžių neasmenuojamosios formos; • šnektose paprastai trečiuoju asmeniu vartojama forma yra retais atvejais eina ne tik trečiuoju, bet ir kitais asmenimis. tokios apibendrintos 3 asmens supletyvinės formos atsiradimą skatina ir vietinė baltarusių kalba, kurios esamojo laiko paradigmoje tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos formos yra vienodos – su ëсьць ‘yra’; • būtasis dažninis laikas, kai pasakojama apie dažnus įvykius praeityje, reiškiamas pridedant 3 asmens formą būdavo. tai vienas iš atvejų, kai baltarusių kalbos raiškos priemonės imamos laikyti savomis, lengvai įterpiamos į lietuvių kalbą; • priešdėlinio veiksmažodžio (dažniausia su neiginiu ne-) sangrąžos afiksas yra gale, kaip ir slavų kalbose; perimama baltarusiška atskirų veiksmažodžių sangrąžinių formų reikšmė; • nemažai veiksmažodžių priešdėlių vartojami lietuvių kalbai svetima reikšme: 1) priešdėlis appavartojamas ir nureikšme, būdinga vietinei baltarusių kalbai; 2) priešdėlis atgreta turi lietuvių kalbai svetimas nuir parreikšmes; 3) priešdėlis až- (ažsi-) gali reikšti veiksmo pradžią ir skolintas kai kurių kitų priešdėlių reikšmes; 4) slaviškas priešdėlis daneretai pavartojamas vietoj priešdėlių pa-, pri-, iš-, nu-; archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 101straipsniai / articles 5) priešdėlis pabaltarusių kalbos pavyzdžiu pridedamas ir prie kitų priešdėlinių veiksmažodžių arba yra net du kartus pakartojamas; 6) priešdėlis pripavartojamas skolintinėmis priešdėlių at-, pa-, apreikšmėmis; 7) slaviškas priešdėlis razvartojamas pa-, išir kt. priešdėlių reikšmėmis. Literatūra ir ŠaLtiniai ambrazas Vytautas 2006: Lietuvių kalbos istorinė sintaksė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. dLkŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: šeštas (trečias elektroninis) leidimas. redaktoriai: stasys keinys (vyr. redaktorius), Laimutis bilkis, jonas Paulauskas, Vytautas Vitkauskas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija, 2011. interneto prieiga: http://dz.lki.lt. dvŽ – Laima grumadienė, Mikulėnienė danguolė, Morkūnas kazys, Vid ug ir i s a loyzas. Dieveniškių šnektos žodynas 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. gr i navec kienė elena 1973: kai kurios gervėčių tarmės veiksmažodžio ypatybės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 14, 221–229. gr i naveckien ė elena 1997: izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse baltarusijoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 185–195. gr uma dienė Laima 2005: kodų kaita lietuvių tarmėse. – Valoda-2006. Valoda dażadu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVi. daugavpils: saule, 42–48. jaroslavienė jurgita, tuomienė nijolė 2013: Lazūnų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. kard elis Vytautas 2014: Lietuvių kalbos salos: probleminiai aspektai. – Lietuvių kalba 8. interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. kaukienė audronė 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija. klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla. kaukienė audronė 2002: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija ii. klaipėda: klaipėdos universiteto leidykla. kaukienė audronė, Pakalniškienė dalia 2002: Veiksmažodžių likti, snigti, migti struktūra ir kilmė. – Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums 6, 113–131. Liepāja. kazlauskas jonas 2000: Rinktiniai raštai 1, sud. albertas rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Labov William 1963: the social motivation of a sound change. – Word 19, 207–309. Ld – Zinkevičius Zigmas. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis, 1966. 102 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX Leskauskaitė asta 2006: Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė asta 2009: Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Lka ii – Lietuvių kalbos atlasas 2. fonetika, ats. red. kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. Lka iii – Lietuvių kalbos atlasas 3. Morfologija, ats. red. kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1991. Lkg ii – Lietuvių kalbos gramatika 2. Morfologija, vyr. red. kazys ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Lktch – b a cev i čiū tė r i ma, i va nau ski e nė a udr a, Les kau s ka i tė a s ta, trumpa edmundas. Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. Markevičienė Žaneta 1999: Aukštaičių tarmių tekstai 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mikulė nienė da nguolė 2012: dėl kalbos archaikos ir inovacijų santykio (Zietelos lietuvių šnektos duomenimis). – Lituanistica, t. 58. nr. 1(87), 51–62. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija. otrębski jan 1956: Gramatika języka litewskiego 3. (nauka i formach). Warszawa: Państwowe wydawnictwo naukowe. Pakalniškienė dalia 2004: bendrieji baltų kalbų veiksmažodžiai. Morfologinė struktūra. – Vārds un tā pētīšanas aspekti. rakstu krājums 8, 201–210. Liepāja. Palionis jonas 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVi–XVii a. Vilnius: Mintis. Palionis jonas 1979: Lietuvių literatūrinės kalbos istorija. Vilnius: Mokslas. ragaišienė Vilija 2010: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. stang christian 1942: Das Slawische und baltische Verbum. oslo, 172–173. Šukys Jonas 1960: būdingesnės ramaškonių šnektos ypatybės. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 177—187. tamul ionienė aurelija 2013: neapibrėžtą ypatybės kiekį žymintys būdvardžiai: priešdėlio povedinių daryba. – Acta Linguistica Lithuanica 68, 126–145. trumpa edmundas 2008: Pelesos šnektos fonemos ir jų variantai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. tuomienė nijolė 2006: ramaškoniškių šnekos kodų kaita. – Kalbos kultūra 79. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 161–172. archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje baltarusijoje 103straipsniai / articles tuomie nė nijolė 2006a: Perifērisko lietuviešu izlokšņu kalki. – Valoda – 2006. Valoda dažādu kulturu konteksta. Zinatnisko rakstu krajums XVi. daugavpils universitātes akademiskais apgads „saule“, 2006., 80.–86.lpp. tuomienė nijolė 2008: Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. tuomienė nijolė 2010: Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas (= Opera linguistica Lithuanica 13). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. tuomie nė nij olė 2010a: dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencijos periferinėse Varanavo šnektose. – Žmogus ir žodis 2(1). Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 62–67. tuomie nė nijolė 2010b: Pietų aukštaičių šnektos baltarusijoje: kalbų sąveikos padariniai. – Respectus Philologicus 18(23), kaunas, 223–234. Vidugiris aloyzas 2004: Zietelos lietuvių šnekta. Vilnius: Presvika. Zinkevičius Zigmas 1987: Lietuvių kalbos istorija ii. iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mintis. Ztt i – Vidugiris aloyzas, Mikulėnienė danguolė. Zietelos šnektos tekstai 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Лабов Уильям 1975: О механизме языковых изменений. – Новое в лингвистике 7. Москва: Прогресс, 199–228. archaic and innovative Peculiarities of the Verb in the southern aukštaitian sub-dialect in belarus suMMary the article addresses two-fold peculiarities of verbs of the continuity of the southern aukštaitian sub-dialect in belarus, Voranava district: archaic remains and innovative phenomena. conjugation, formation and semantics of verbs from the sub-dialects of the boundary micro-areas of southern aukštaitian are reviewed in this perspective. the article follows the latest dialectological and sociolinguistic data. it reveals the variation of the use of archaic and innovative verb forms and identifies the direction of their change. data are analysed at the apparent time. the current situation of language is recorded with local informants more and less fluent in Lithuanian. in other words, the paper aims to determine the peculiarities of verbs which are most stable and most prone to changes as the Lithuanian sub-dialect is generally declining. the material of sub-dialects from 7 small Lithuanian micro-areas analysed in the paper shows that with rapid denationalization of Lithuanians, the changes occurring in Lithuanian have been rather consistent. the small territory, separated from the stem of the Lithuanian ethnographic 104 nijoLė tuoMienė acta Linguistica Lithuanica LXX land, witnesses the different stages of once the same linguistic situation: from bilingualism preserved by the oldest residents (environs of ramashkantsy, radun’ and Pelyasa) to the complete extinction of language (villages of the environs of asava, Paharodna, nacha, niavošy). a long-term foreign environment and isolation led to increased conservation of Voranava sub-dialects. it helped them to maintain several layers of linguistic peculiarities. first and foremost, the contemporary traditional layer of peculiarities made of the main phonetic and morphological features of the sub-dialect that formed over long centuries of development of sub-dialects: a) two-stem 1st and 2nd person singular forms of verbs in the conditional mood with more archaic accentuation; b) remains of present tense athematic (consonantal) verbs (singular 3rd person forms); c) na-stem present tense forms and singular 1st person forms with a contaminated ending –mu preserved; d) the old ending accentuation of the 3rd person past tense forms of reflexive verbs maintained. due to continuous interaction with slavic languages, the Lithuanian sub-dialects of Voranava underwent complex structural changes. a clearly new and numerous slavic cover can easily be identified: a) the growing use of contiguous verbal forms as well as semantic loan translations is recorded; b) non-conjugated forms of verbs tend to decline; c) the form yra (is) usually used in the 3rd person acquires the forms of other persons in sub-dialects; c) past iterative tense when repetitive events in the past are told is expressed by adding a 3rd person form būdavo (used to be); d) as in slavic languages, the affix of the reflexive form of prefixal verbs is often at the end; the belarusian meaning of reflexive forms of individual verbs is intercepted; e) a number of verbal prefixes are used in the meaning foreign to Lithuanian. Įteikta 2014 m. gegužės 16 d. nijoLė tuoMienė Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] [email protected]