Daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose „būti“ sakiniuose

9straipsniai / articles esMiniai ŽodŽiai: modalumas, daiktavardžio predikatyvas, morfosintaksinis žymėjimas. keyWords: modality, noun predicative, morphosyntactic marking. Loreta VaičiuLytė-seMėnienė Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių kalbos morfosintaksė, tipologinė morfosintaksė, valentingumas. daiktaVardŽio Vardininkas ir Įnagininkas finitiniuose askriPtyViniuose BūTi sakiniuose noun in the nominative and instrumental case in finite and ascriptive sentences of būti (to be) anotacija straipsnyje kalbama apie predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimo galimą sąsają su nuosakomis reiškiamu modalumu. nagrinėjamą medžiagą sudaro iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (dLkt) rinkti askriptyviniai finitiniai jungties būti sakiniai, kuriuose teigiamas predikatas pasakomas skirtingų nuosakų formomis. Laikomasi nuomonės, kad vertinamojo ir irealaus modalumo atžvilgiu morfosintaksinis žymėjimas yra laipsniškas ir preliminariai galima kalbėti apie santykinį polinkį dažniau vartoti predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininką skalių episteminis > deontinis (tiesioginė > liepiamoji nuosaka) ir realus > irealus (tiesioginė > tariamoji nuosaka) atžvilgiu. annotation the article deals with the possible connection between the marking of noun predicatives and the modality expressed by moods. the material analysed in the article consists of ascriptive finite sentences of the copula būti (to be) collected from the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (ccLL) where a positive predicate is expressed in the forms of different moods. the opinion is followed that in respect of the evaluative and irreal modality, morphosyntactic marking is gradual and we can speak in preliminary terms about the relative tendency to use the instrumental of the noun used as the predicative in respect of the scales epistemic > deontic (indicative > imperative mood) and real > irreal (indicative > subjunctive mood). 10 Loreta seMėnienė acta Linguistica Lithuanica LXX 0. ĮVadinės Pastabos klasikiniuose lietuvių gramatikos darbuose teigiama, kad predikatyvu1 einančio daiktavardžio žymėjimas derinamuoju ir / arba nederinamuoju linksniu jungties būti sakiniuose (an. copular sentence, vo. Prädikativsatz2), pavyzdžiui, Prisėsk, būsi svečias (plg. svečiu), susijęs su semantiniais ir formaliais kriterijais. be chrestomatine tapusios minties, jog daiktavardžio linksnį veikia predikatyvu pasakoma daikto pastovi arba laikina būsena3, taip pat teigiama, kad predikatyvo raiška susijusi ir su kaitybine jungties būti forma. Vienur, pavyzdžiui, pastebima, kad daiktavardžio „įnagininkas su būsimojo laiko būti kur kas dažnesnis“, su tariamosios nuosakos būti – „nėra itin dažnas“, o su liepiamosios nuosakos jungtimi „irgi nėra dažnas“ (kursyvas mano. – L. V.-S.) (Šukys 1998: 245–247). kitur laikomasi nuomonės, kad „daiktavardžio įnagininkas dažniau vartojamas su būsimojo laiko ar tariamosios nuosakos, rečiau – su kitų formų jungtimi“ (kursyvas mano. – L. V.-S.) (ambrazas, red., 2006: 505–506, plg. ulvydas, red., 1976: 364). Pãstarosios nuomonės ir mintis, jog kaitybinė jungties būti forma daro didesnę įtaką predikatiškai vartojamo daiktavardžio morfosintaksiniam žymėjimui nei pačiu predikatyvu pasakomo daikto pastovi arba laikina būsena4, bei prieš akis turima Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno5 (toliau dLkt) medžiaga paskatino pasižiūrėti, ar / kaip teigiamuose finitiniuose būti sakiniuose predikatyvu einančio daiktavardžio linksnis koreliuoja su nuosakomis reiškiamu modalumu. straipsnyje, atsižvelgiant į anksčiau minėtas nuomones, ieškoma atsakymų į šiuos klausimus: (i) jei predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininkas, tarkim, dažnesnis su būsimojo laiko jungtimi (plg. Šukys 1998), vadinasi, jo vartojimas galė1 Predikatyvo terminas vartojamas pagal artūrą judžentį (2012: 69): tai sintaksiškai nuo veiksmažodžio priklausomas, bet semantiškai ne tik su juo, bet ir su veiksniu arba papildiniu siejamas žodis. tokio žodžio sintaksinė priklausomybė gali būti reiškiama modifikavimu arba valdymu. 2 Lietuvių kalbotyroje tokie sakiniai paprastai vadinami vardažodiniais (ambrazas, red., 2006: 612). straipsnyje bus nagrinėjami askriptyviniai (an. ascriptive) jungties būti sakiniai ir nuošalyje paliekami vadinamieji ekvatyviniai sakiniai (an. equative), kurie skiriami pagal predikatyvu einančio žodžio referento unikalumą (an. uniqueness), plg.: Jonas yra mokytojas vs. Jonas yra mano geriausias draugas; Aš esu Loreta (plačiau hengeveld 1992: 73–105). Prototipiški askriptyviniai sakiniai turi apibrėžtą (vo. definit) veiksnį ir neapibrėžtą (vo. indefinit) predikatyvą. ekvatyvinių sakinių tiek veiksnys, tiek predikatyvas prototipiškai yra apibrėžti. 3 Plačiau apie tai žr. semėnienė 2004 ir ten aptariamą literatūrą. 4 Plačiau apie tai žr. semėnienė 2004 ir ten aptariamą literatūrą. dar plg. toliau straipsnyje teikiamus pavyzdžius. 5 Prieiga internete: http://donelaitis.vdu.lt. 11straipsniai / articles daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose tų būti sietinas su veiksmažodžio laiko kategorija. o gal dažniau vartojamas daiktavardžio įnagininkas su būsimojo laiko būti forma koreliuoja ne (tik) su gramatiniu laiku, bet (pagrečiui ir) su modalumu (panašiai kaip tariamosios nuosakos atveju) (plg. ambrazas 2006)6? (ii) Modalumas reiškiamas veiksmažodžio nuosakomis. galbūt esama reliatyvaus polinkio jį papildomai (an. redundant) žymėti dar ir linksniu. kitaip sakant, gal modalumas reiškiamas ne tik veiksmažodžio, bet ir daiktavardžio gramatinėmis kategorijomis7. norint atsakyti į šiuos klausimus, toliau visų pirma trumpai kalbama apie nuosaką ir modalumą (žr. 1), po to – apie gramatinį laiką ir modalumą (žr. 2). galiausiai nagrinėjama modalumo ir predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos sąsaja (žr. 3–4) bei daromos išvados (žr. 5). 1. nuosaka ir ModaLuMas Lietuvių gramatikos darbuose nuosakos kategorija paprastai apibrėžiama kaip veiksmažodžio gramatinėmis priemonėmis reiškiamas modalumas, t. y. kalbėtojo santykis su situacija tikrumo, galimybės, būtinybės, sąlygos ir kt. atžvilgiu (plg. jablonskis 1922/1957: 258; ulvydas, red., 1971: 55–56; Paulauskienė 1979: 141; ambrazas, red., 2006: 304; Valeckienė 1998: 73; holvoet, judžentis 2004: 77–78; judžentis 2012: 165). reikšmės ir raiškos požiūriu nuosaka skirstoma nevienodai. Vienur jai priskiriami penki (ulvydas, red., 1971: 65; Valeckienė 1998: 73), kitur – keturi (jablonskis 1922/1957: 257; ambrazas, red., 2006: 304–305) ar trys (Paulauskienė 1979: 165–166; 1983: 252–253; 1994: 310–311; holvoet, judžentis 2004: 80–82; holvoet 2010; judžentis 2012: 172–177) nariai. daugiausia – penkias nuosakas – skyrė Pranas gailiūnas akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje ir adelė Valeckienė Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje. Pirmojoje jų aptariamos tiesioginė, netiesioginė, liepiamoji, tariamoji ir geidžiamoji, o antrojoje – tiesioginė, netiesioginė, liepiamoji, tariamoji ir klausiamoji nuosakos. jonas jablonskis Lietuvių 6 „one of the findings that he [t. y. ultan (1978)] reports is that future markers are often used in atemporal functions, especially functions associated with mood and modality. [...] several languages were found with markers whose primary function appeared to express mood, but wich could also be used to express future time“ (bybee 1985: 156; dar plg. t. p.: 157–159). Plg. „What is more, at least in the major area, that of the irrealis modality, the epistemic and evaluative modes overlap to quite an extent and often share their grammatical coding“ (givón 2001: 300–301, plg. dar 358–361). 7 Pavyzdžiui, Šiaurės australijos tangick kalbų šeimoje modalumas žymimas ir daiktavardžio linksniu (plačiau žr. de haan 2006: 40–41; dar šiuo klausimu plg. t. p.: 43). 12 Loreta seMėnienė acta Linguistica Lithuanica LXX kalbos gramatikoje nagrinėja tiesioginę, tariamąją, liepiamąją ir geidžiamąją, o Vytautas ambrazas Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje, be tiesioginės, tariamosios ir liepiamosios, dar ir netiesioginę nuosaką. aldonos Paulauskienės, akselio holvoeto ir artūro judženčio darbuose skiriama trinarė nuosakos kategorija, kurią sudaro tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji nuosakos (plg. holvoet 2010). netiesioginė nuosaka čia priskiriama evidencialumo kategorijai (holvoet, judžentis 2004; judžentis 2012) arba vadinama „formaliai išreikštu tiesioginės nuosakos variantu“ (Paulauskienė 1979: 158; 165), o geidžiamoji nuosaka (plg. tegul būna, tebūnie) – tiesioginei nuosakai (Paulauskienė 1979: 160, 165; holvoet 2010: 426). esama įvairių modalumo reikšmių klasifikacijų (plg. inter alia Palmer 2001; frawley (ed.) 2006; bybee 1985: 165–189; bybbe, Perkins, Pagliuca 1994: 176–242; Paulauskienė 1979: 137–141; holvoet, judžentis 2004: 82–85; holvoet 2007: 16–22; Plungian 2011: 189–215; judžentis 2012: 166–169 ir ten nagrinėjamą literatūrą). remiantis užsienio lingvistų nuomonėmis, naujausiuose lietuvių kalbotyrai skirtuose darbuose (judžentis 2012: 166; holvoet 2007; 2010; holvoet, judžentis 2004: 82–85) pagal tai, kaip kalbėtojas vertina situaciją, koks jo santykis su ja, skiriami du vertinamojo (an. speakers attitude pagal givón 2001: 300; plg. Plungian 2011: 189–190, 198) modalumo tipai: episteminis ir deontinis8. episteminiu modalumu reiškiamas kalbėtojo patirtimi ar pasaulio suvokimu paremtas teiginio arba situacijos vertinimas tikrumo (arba tikėtinumo) atžvilgiu, deontiniu modalumu – įvairūs kalbamos situacijos subjekto valios aktai (norai, leidimas, reikalavimas, būtinybė ir pan.) (judžentis 2012: 166–167; holvoet 2007: 16–17; holvoet, judžentis 2004: 82–83). sakinius su episteminį arba deontinį modalumą reiškiančiu modaliniu prieveiksmiu arba modaliniu veiksmažodžiu galima perfrazuoti paverčiant jį episteminį arba deontinį modalumą reiškiančio aukštesniojo predikato valdomu šalutiniu daiktavardiniu sakiniu, pvz.: Jonas tikrai buvo mokytojas, plg., Tiesa, kad Jonas buvo mokytojas; Tu turi būti mokytojas, plg., Reikia, kad būtum mokytojas (holvoet, judžentis 2004: 83; plg. holvoet 2007: 16–17). episteminis modalumas paprastai reiškiamas tiesioginės nuosakos konstatuojamaisiais teigiamais sakiniais (Jonas yra mokytojas). deontinio modalumo branduolį sudaro liepiamosios nuosakos formos (Jonai, būk mokytojas)9. jis taip pat, pavyzdžiui, reiškiamas ir tais atvejais, kai tiesioginės nuosakos veiksmažodis vartojamas 8 „the epistemic-deontic distinction seems to be relevant, in a certain way, to mood. [...] if dynamic modality has no counterpart in the domain of mood, then is perhaps because it belongs to the periphery of modality“ (holvoet 2007: 18). 9 „if we accept that the imperative is a mood, then regardless of whether we formulate its meaning semantically as based on valition, or pragmatically as expressing directives, it is obviously convenient to have deontic modality as a volitional type corresponding to it in the domain of modality“ (holvoet 2007: 17; dar plg. t. p.: 22–23). 13straipsniai / articles daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose su hortatyvine dalelyte te(gu(l)) ar proklitiku te-10 (Tegul būna Jonas mokytojas). tiesioginė nuosaka yra nežymėtas nuosakos sistemos narys; ji yra susijusi ne tik su episteminio, bet ir su deontinio modalumo reikšmėmis (holvoet, judžentis 2004: 86–87, 102–103; holvoet 2007: 23–24; plg. jablonskis 1922/1957: 258). tariamosios nuosakos formos, kaip ir tiesioginės, taip pat vartojamos sakiniuose reiškiant tiek episteminį, tiek deontinį modalumą (pvz., Jonai, būtum mokytojas, kita kalba būtų; Geriau jau būtum mokytojas). tačiau ji priešinama abiems – tiesioginei ir liepiamajai – nuosakoms kitu – irealumo (nefaktyvumo) – atžvilgiu (holvoet, judžentis 2004: 88; holvoet 2007: 25; judžentis 2012: 172–175). realus ir irealus modalumas skiriamas pagal kalbėtojo požiūrį į kalbamų dalykų realumą. realiojo modalumo yra nepriklausomai nuo žmogaus egzistuojančios ir faktyvios situacijos. tipiškai jos pasakomos sakiniais, kuriuose vartojamos veiksmažodžių tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo laiko formos. irealaus modalumo situacijos yra nefaktyvios, įsivaizduojamos; jų realumo mažų mažiausiai kalbėjimo momentu patikrinti negalima. tokios situacijos gali būti pasakomos tiesioginės nuosakos būsimojo laiko11, liepiamosios ir tariamosios nuosakos formomis (judžentis 2012: 168–169; plg. holvoet, judžentis 2004: 96–97, 104; Paulauskienė 1979: 141; 153; Plungian 2011: 124, 213–214). be to, irealios situacijos gali būti pasakomos ir jau minėtomis tiesioginės nuosakos esamojo ir būsimojo laiko formomis su tegu(l)12. taigi nuosakos sistema skiriama pagal du vienas nuo kito nepriklausomus kriterijus. Pagal faktyvumą realaus ir irealaus modalumo priešprieša (tiesioginė vs. tariamoji nuosaka), kurios žymėtas narys (irrealis), reiškiamas tariamosios nuosakos formomis, yra pabrėžtinio nefaktyvumo (nerealumo). Pagal vertinamojo modalumo tipą (episteminis vs. deontinis) tiesioginės nuosakos formos priešinamos su liepiamosios. jei pripažintume, kad nuosakos sistemos pagrindą sudaro realaus ir irealaus modalumo priešprieša (Paulauskienė 1979: 141; 1994: 310–311; holvoet, judžentis 2004: 103; holvoet 2007: 26, 59–60; holvoet 2010: 441–442), tai tada liepiamoji nuosaka skirtina prie realaus modalumo (holvoet, judžentis 2004: 103; holvoet 10 čia laikomasi panašios nuomonės kaip in holvoet 2007: 39, judžentis 2012: 172. Plg. „We will therefore describe teateina as an indicative and teateinie as a residual separate mood“ (holvoet 2007: 39). 11 Plg.: „it can be argued that future is a prototypical irrealis category because it refers to events that have not yet happened and are therefore unreal“ (de haan 2006: 41). „although the future can be considered to be an irrealis category, as it refers to events that have not (yet) taken place, it is expressed with the indicative mood in Latin“ (de haan 2006: 44). 12 „Pagrindinė nuosakų opozicija čia nustatoma pagal tai, ar kalbėtojas konstatuoja veiksmą kaip realų (tiesioginė nuosaka), ar kaip nerealų – liepiamą, pageidaujamą, tariamą (liepiamoji ir tariamoji nuosakos)“ (Paulauskienė 1979: 141). Plg.: (t. p.: 165): „tariamoji ir liepiamoji turi savo morfologinius rodiklius, žyminčius veiksmo nerealumą, o tiesioginė specialaus rodiklio neturi, todėl jos formomis galima išreikšti tiek realų, tiek ir nerealų veiksmą“. 14 Loreta seMėnienė acta Linguistica Lithuanica LXX 2007: 6013; judžentis 2012: 173; skirtingą nuomonę plg. Paulauskienė 1979: 141, 153–154). tiksliau sakant, (i)realumo atžvilgiu liepiamoji nuosaka atsidurtų skalės realu (tiesioginė nuosaka) > nerealu (tariamoji nuosaka) viduryje, panašiai kaip tariamoji nuosaka skalės episteminis (tiesioginė nuosaka) > deontinis (liepiamoji nuosaka) modalumas atžvilgiu. 2. Laikas ir ModaLuMas gramatinis laikas kaip deiktinė kategorija iš kalbėjimo momento perspektyvos lokalizuoja įvykius laiko ašyje. Vientisiniai veiksmažodžio laikai (esamasis, būtasis, būsimasis) reiškia deiktinio laiko priešpriešas (dabartis, praeitis, ateitis). skirtingai nei esamuoju ir būtuoju laiku reiškiami teiginiai, būsimuoju laiku reiškiami teiginiai kalbėjimo momentu nėra verifikuojami; jie mažiau kategoriški, nes teisingumo garantijos kalbėtojas negali duoti (plačiau žr. holvoet, Pajėdienė 2004: 121–124). taigi, kaip minėta, lietuvių kalbos būsimuoju laiku reiškiami teiginiai susiję su irealiu modalumu, o situacijos kalbėtojo santykio su tikrove atžvilgiu būsimasis laikas susijęs su episteminiu ir deontiniu modalumu. kyla klausimas, su kuriais modalumo požymiais (be gramatinio laiko) galėtų būti sietinas reliatyviai dažnesnis predikatiškai vartojamo daiktavardžio įnagininkas (plg. de haan 2006: 49–50)? Liepiamosios ir tariamosios nuosakos formos morfologinių laiko kategorijos raiškos rodiklių neturi ir tiksliau apibrėžtų laiko santykių nerodo. Šiomis vientisinėmis formomis reiškiamo veiksmo kalbamuoju momentu dar nėra ir anksčiau nebuvo. Vartojant liepiamosios nuosakos formas veiksmas turi būti vykdomas, vartojant tariamosios nuosakos formas – (ne)galimas, tik įsivaizduojamas ar tariamas (t. y. irealus); tuo būdu veiksmas gali prasidėti ir būti realizuojamas jau pačiu kalbamuoju momentu (dabartyje) arba po jo (ateityje) (ulvydas, red., 1971: 59). iš to, kas lig šiol trumpai sakyta, galima būtų manyti, kad lietuvių kalboje modalumas koreliuoja ne tik su veiksmažodžio, bet ir, galbūt, su daiktavardžio gramatinėmis kategorijomis14. Žiūrint į modalumą kaip į sudėtinę veiksmažodžio kategorijos – vadinamosios taM (an. time-aspect-modality; plg. givón 2001: 285, 303–305, 13 Plg. „in itself, the imperative cannot a priori be quantified as realis or irrealis. [...] With its explicit deontic meaning, the imperative is opposed to both the indicative and the conditional. if we regard the realis : irrealis distinction as the nucleus of the mood system, then the imperative only partly belongs belongs to mood: its functions can be defined pragmatically, and is actually superimposed on modal meanings“ (holvoet 2007: 26; plg. t. p.: 60). 14 Plg.: „the grammatical markers of modality a very varied. [...] basically there are three types of marker: (i) individual suffixes, clitics and participles, (ii) inflection and (iii) modal verb“ (Palmer 2001: 19; plg. de haan 2006: 40–41). 15straipsniai / articles daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose 337 t. t.) – dalį (ir, be abejo, pripažįstant, kad modalumas ir sakinio predikacija gali būti reiškiama ne tik veiksmažodžiu), straipsnyje ieškoma atsakymo, ar / kaip skirtingomis veiksmažodžio nuosakomis reiškiamas modalumas galimai veikia predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimo linksniu polinkius. ar lyginant predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos tendencijas apskritai galima kalbėti apie polinkį skirtingai žymėti atskirus modalumo tipus. straipsnyje bus kalbama apie modalumą askriptyviniuose15 jungties būti sakiniuose su predikatyvu einančiu daiktavardžiu; nagrinėjami finitiniai būti sakiniai, kurių teigiamas predikatas pasakomas tiesioginės, liepiamosios ir tariamosios nuosakos formomis. Pradedama nuo vertinamojo modalumo ir predikatyvu einančio daiktavardžio žymėjimo galimos koreliacijos nagrinėjimo (žr. 3), po to aptariamas (i)realaus modalumo ir predikatiškai vartojamo daiktavardžio raiškos santykis (žr. 4) ir galiausiai daromos išvados (žr. 5). Predikatyvu einančio daiktavardžio raiška nagrinėjama remiantis dLkt rasta empirine medžiaga. iš viso surinkti ir straipsnyje analizuojami 1462 finitiniai askriptyviniai būti sakiniai, kurių 639 yra su tiesioginės nuosakos formomis, 351 – su liepiamosios ir 472 – su tariamosios nuosakos formomis. turima medžiaga apibendrinama statistiškai. 3. VertinaMasis ModaLuMas (ePisteMinis VS. deontinis) ir PredikatyVu einančio daiktaVardŽio raiŠka episteminio modalumo branduolį sudaro konstatuojamieji tiesioginės nuosakos formomis pasakomi teiginiai, o deontinio – liepiamąja nuosaka reiškiami direktyvai. konstatuojamuosius sakinius, kuriuose vartojamos tiesioginės nuosakos teigiamos būsimojo laiko būti formos dėl anksčiau minėtų priežasčių kol kas palikime nuošalyje ir visų pirma palyginkime sakinius su tiesioginės nuosakos esamojo ir būtojo laiko būti formomis ir sakinius, kuriuose vartojama liepiamoji nuosaka, pvz.: (1) Dešimt metų už mane vyresnis. Na, ir čia jau vokiečiai užėjo, tai rusai buvo, tai vokiečiai, paskiau vėl rusai. Tėtė buvo statybininkas, jei namus statė. DLKT (2) Nuėjom į šokius ir atvažiavo tas Romas iš kito kolūkio. Atvažiuodavo į atlaidus Labūnavoj Onos. Atvažiuodavo su sunkvežimiu, prisėdę daug. Jis buvo vairuotoju. Atvažiavo, jisai ten atvežė. Nu tai pasimatymas toks, nu ir taip lyg draugavom. Paskui nakt… vakare grįžom pas pusseserę, paryčiui. dLkt 15 Plg. 2 išnašą. 16 Loreta seMėnienė acta Linguistica Lithuanica LXX (3) VU per ilgaamžę savo istoriją suvaidino ypatingą vaidmenį mūsų valstybės ir ne tik jos kultūriniame gyvenime. Šimtmečius jis buvo europinio lygio universitetas, kuriame studijavo ir profesoriavo įvairių šalių atstovai. dLkt (4) Pedagogas, akademikas Juozas Brazaitis, pasak minėtojo Stasio Ylos, buvo kovos žmogus – subtilus, garbus, patvarus, taiklus ir gilus. Jeigu ieškotume pavyzdžių svetur, artimų jam šiame pokaryje, rastume gal tris. dLkt (5) Valdyk arba paklusk! – štai koks devizas glūdi tokioje pozicijoje; arba būk Didžiu Žmogumi, Herojumi, besigrumiančiu su likimu ir pelnančiu šlovę („kuo didesnis kritimas, tuo didesnė šlovė“, – sako Herakleitas). DLKT (6) Laiško pabaigoje trys smulkia Aleksandro Stulginskio rašysena parašytos eilutės: „Brangi Aldute, sėkmingai baik mokslą, būk geras žmogus, aš nors toli gyvendamas mintimis visuomet su Tavimi. Tavim džiaugsiuos ir didžiuosiuos. Laiminu Tave, telaimina Tave Aukščiausias. Tėtė. DLKT (7) išgirstame V. Krėvės žodžius, artimus Vydūnui: „Jei tu esi sau žmogus, būk patsai sau žmogum ir ieškoki kelio, svetimos rankos nesilaikydamas“. DLKT (8) Prieš porą dienų lituanistė Eugenija tuos užsakė. – Petrai, būk žmogus, padaryk greičiau, pasistenk, už savaitės laukiame vizitacijos. Paskubėk, aš jau neliksiu skolinga. – Ką jūs, mokytoja, ką jūs. DLKT (9) Palydi!. Sako. Nors iki namų, žinai. Tai ką, sakau, da į lovą paguldyt gal reikės?. Sako, nors iki namų, žinai. Ne ne, sakau, nelydėsiu. Ne. Andriau, būk draugas, palydėk, ma baisu. Eik tu, aš įsitikinęs! Eik tu, te jis ma, šakės, sako, prisižaidėm. Daba, vyruti, namuose dvasios. Turėsi kunigą užpirkt. DLKT (10) Negaliu priimti tavo aukos! Užteks, jei sumokėsi už gyvulius. Paskui, kiek patylėjęs, tarė: – Aš taip pat norėčiau ši tą pasiūlyti. Būk mano draugu. Amžinos draugystės vardan vyrai be žodžių paspaudė vienas kitam dešinę. DLKT iš sakinių (1)–(10) matyti, kad juose predikatyvu einantis daiktavardis iš principo pagrečiui gali būti pasakomas ir vardininku, ir įnagininku. ar / kaip kalbamosiomis nuosakomis pasakomi modalumo skirtumai susiję su predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos polinkiais? jei pripažinsime, kad konstatuojamuose jungties sakiniuose su tiesioginės nuosakos esamojo laiko būti formomis yra įprastas daiktavardžio vardininkas, o su būtojo laiko formomis jis truputį retesnis, tai turėsime konstatuoti, kad sakiniuose su liepiamosios nuosakos būti formomis daiktavardžio įnagininką linkstama rinktis dažniau. konkrečiau kalbant, matyti, kad (5)–(10) tipo sakiniuose predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininkas pasirenkamas 23,1 % turimų atvejų (arba 81 sakiniuose iš 351), o (1)–(4) tipo sakiniuose 7 % visų atvejų (arba 10 sakinių iš 146) (apie tai dar plg. semėnienė 2004). taigi, jei predikatyvu einančio daiktavardžio įnagininkas dažnesnis sakiniuose su liepiamosios nuosakos forma, vadinasi, jis galėtų būti panašiai vartojamas ir sakiniuose su te(gu(l)), teir tiesioginės nuosakos formomis. Palyginkime: 17straipsniai / articles daiktavardžio vardininkas ir įnagininkas finitiniuose askriptyviniuose būti sakiniuose (11) – Už tą, su kiaukutu! – Už Ralfą! Ralfą! – Tegul tas su trimitu būna vadas. Ralfas pakėlė ranką, kad visi nutiltų. – Gerai. Kas nori, kad Džekas būtų vadas? Choristai paniuro, tačiau pakėlė rankas. – O kas nori manęs? DLKT (12) Vienas geriausių būdų padėti vaikams suprasti pagarbos sąvoką yra su jais pagarbiai elgtis. Tegul mokydamiesi jie būna jūsų partneriais. Padrąsinkite vaikus išsakyti savo pasiūlymus, įtraukite jų pasiūlymus į savo planus, vertinkite jų idėjas. Klausykite, ką jie kalba. dLkt (13) Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus. Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas. Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas. dLkt (14) Spalvinga grupės diskografija pateikia gerokai daugiau magiškų atradimų ir rock’n’roll’inės ekstazės akimirkų. Todėl šis dvigubas diskas tebūnie tiktai raktu, leisiančiu kiekvienam norinčiajam atverti modernaus heavy metal pasaulį. Pasaulį, kurio nekarūnuotais karaliais tapo Judas Priest. dLkt (15) Savanoriai tebūna mums pavyzdys. Partinius ir asmeninius ginčus atidėsime iki tos dienos, kada būsime visai laisvi ir tautiškai subrendę. Savanoriai ėjo mirti vardan Lietuvos. dLkt (16) Į Tautą, jos solidarumą ir gyvybę nukreipta klasta. Dėl to nė vienas padorus lietuvis negali būti šios konferencijos dalyviu. Verčiamas – turi nevykti. Tebūna mums pavyzdžiu du Lietuvos vyrai: dr. K. Grinius ir prof. J. Aleksa. dLkt (17) Girdi, mokytojau, tebūsiu aš puokštė gėlių, kad tu uostum jų aromatą! Tegul aš būsiu šviežias skanus vaisius, kad tu mane skanautum! Tegul aš būsiu amžina glamonė, o tu skęsk manyje!.. dLkt (18) Aš pats nenoriu (ir negaliu) būti liudytoju savųjų nesąmoningųjų potyrių. Tegu kitam aš tokiu nesąmonės šaltiniu būsiu. Jis įsižiūrėjo į savo atvaizdą veidrody, kabėjusiam čia pat, ant sienos. Dieve, iš veidrodžio į jį žvelgė nepažįstamas barzdotas vyras. dLkt (19) Meldžiu, išklausyk. Štai Aurimas tebus liudininkas. Jis neleis meluoti. dLkt (20) Sovietų lagerių duonos ragavęs A. Roslanas atsakė: „Jeigu nuvažiuočiau į Maskvą, nepulčiau jo smerkti ar barti. Ne aš, o Dievas jam tebus teisėjas“. dLkt (21) Ši mūsų laida tebus jiems atminimo žvakele. dLkt nors (11)–(21) tipo sakinių dLkt esama palyginti nedaug, kalbėti apie predikatyvu einančio daiktavardžio raiškos polinkius galima. sakiniuose, kur su tiesioginės nuosakos esamojo arba būsimojo laiko būti forma vartojama dalelytė te(gu(l)) (plg. sakinius (11)–(12); (17)–(18)), įprastas predikatyvu einančio daiktavardžio vardininkas: pirmuoju atveju jis vartojamas 93,75 % visų turimų atvejų (arba 15 sakinių iš 16), antruoju – 87,5 % (7 sakiniuose iš 8). Vardininkas gana dažnas ir su senąja tebūnie forma16: jį renkamasi 87,2 % sakinių (arba 34 sakiniuose iš 39) (plg. sakinius (13)–(14)). sakiniuose su tebūna (plg. sakinius (15)–(16)) derinamasis predikatyvu einančio daiktavardžio linksnis sudaro 66,7 % atvejų (22 sakiniai 16 Plg. „the permissive (historically continuing the indo-european optative) is now defunct, having been replaced with indicative forms: the contemporary equivalent of te-būnie would be te-būna or tegul būna“ (holvoet 2010: 426; plg. Paulauskienė 1994: 311–312). 24 Loreta seMėnienė acta Linguistica Lithuanica LXX ulvydas k a zys, red., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė. Vilnius: Mokslas. ulvydas k a zys, red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija. Vilnius: Mintis. Valeckienė adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir en ciklopedijų leidybos institutas. noun in the nominative and instrumental case in finite and ascriptive sentences of būti (to be) suMMary the article deals with the possible connection between the marking of noun predicatives and the modality expressed by moods. the material analysed in the article consists of ascriptive finite sentences of the copula būti (to be) collected from the Corpus of the Contemporary Lithuanian Language (ccLL) where a positive predicate is expressed in the forms of different moods. When the system of mood is considered bipolar and divided under two independent criteria – evaluative (speaker’s relationship with the situation) and irreality (speaker’s approach towards the reality of the subject of speaking), the scale of epistemic and deontic forms of modality and the forms of highlighted non-fact as well as the forms not marked like that (indicative > imperative mood and indicative > subjunctive mood) are singled out. in principle, the moods belonging to different modality types can be characterised by a relatively different marking of the noun used as a predicative. the opinion is followed that in terms of evaluative and irreal modality, morphosyntactic marking is gradual and we can speak about the relative tendency to use the instrumental of the noun used as a predicative in respect of the scales epistemic > deontic (indicative > imperative mood) and real > irreal (indicative > subjunctive mood). on the other hand, in cases when the expression of modality by moods is less typical, a relative tendency can be observed to use the instrumental of the noun used as a predicative in a redundant manner and to use it even more often. the more atypical modality is expressed by the forms of verbal moods, the more the instrumental of the noun used as a predicative is likely. Įteikta 2013 m. gruodžio 3 d. Loreta VaičiuLytė-seMėnienė Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]