Ar Frydrichas Vilhelmas Hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius?

292 acta Linguistica Lithuanica LXXI birutė triŠkaitė Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: Mažosios Lietuvos leksikografijos istorija, lietuvių rašomosios kalbos istorija. ar frydrichas ViLheLMas hakas – VadinaMojo Prahos rankraŠtinio Žodyno autorius?1 is friedrich Wilhelm haack the author of the so-called Prague Manuscript dictionary?2 anotacija straipsnyje analizuojama vadinamojo Prahos rankraštinio vokiečių–lietuvių kalbų žodyno (XViii amžiaus pirmoji pusė), kurį ilja Lemeškinas prieš kelerius metus rado Čekijos respublikos nacionalinėje bibliotekoje (nk Čr: XVi.f.30), autorystės problema. straipsnio tikslas – nustatyti, ar leksikografas ir Mažosios Lietuvos evangelikų liuteronų kunigas frydrichas Vilhelmas hakas (friedrich Wilhelm haack, 1707–1754) galėjo būti šio žodyno autorius. kelti tokią prielaidą leidžia rankraščio pradžioje įrašyta proveniencija, kurioje teigiama: „auctor hacke“. 1 straipsnis parengtas pagal projektą Friedrichui Wilhelmui Haackui priskiriamo rankraštinio vokiečių–lietuvių kalbų žodyno tyrimas ir rengimas spaudai (XViii a. pr.) (vadovė prof. dr. grasilda blažienė), įtrauktą į programą Valstybinės kalbos norminimas, vartojimas, ugdymas ir sklaida 2006–2015 m. tyrimą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija (sutarties nr. k-4/2012). 2 the article is written under the framework of the project The Research and Editing of the Manuscript German-Lithuanian Dictionary Attributed to Friedrich Wilhelm Haack (Beginning of the 18th Century) (supervisor Prof. dr. grasilda blažienė) under the programme of Standardisation, Use, Development and Dissemination of State Language in the Period of 2006–2015. the research was sponsored by the state commission of the Lithuanian Language (contract no. k-4/2012). esMiniai ŽodŽiai: Mažosios Lietuvos leksikografija, Prahos rankraštinis žodynas, frydrichas Vilhelmas hakas, autorystė. keyWords: lexicography of Lithuania Minor, the Prague manuscript dictionary, friedrich Wilhelm haack, authorship. 293straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? siekiant atsakyti į minėtąjį klausimą, straipsnyje svarstoma, ar rankraščio donacijos įraše minimas „hacke“ gali būti identifikuojamas su frydrichu Vilhelmu haku, taip pat aptariamas žodyno teksto pobūdis ir trumpai apžvelgiamas santykis su kitais XVii–XViii amžiaus Mažosios Lietuvos rankraštiniais vokiečių–lietuvių kalbų žodynais, remiantis Vokietijos archyvuose rastais hako autografais jo rašysena lyginama su Prahos žodyno perrašytojo. annotation the issue of authorship of the so-called Prague manuscript german-Lithuanian dictionary (first half of the 18th century) which was found by ilya Lemeshkin in the national Library of the czech republic few years ago (nk Čr: XVi.f.30) is analysed in the article. the aim of the article is to investigate if the lexicographer and evangelical Lutheran priest of Lithuania Minor friedrich Wilhelm haack (1707–1754) could be the author of the dictionary. such an assumption is preconditioned due to the provenience at the beginning of the manuscript which states ‘auctor hacke’. in order to answer this question the article discusses if the ‘hacke’ mentioned in the donation inscription could be identified with friedrich Wilhelm haack; also the character of dictionary text is examined and the relation to other manuscript german-Lithuanian dictionaries of Lithuania Minor is briefly reviewed; based on haack’s autographs found in german archives his handwriting is compared to the handwriting of the rewriter of the Prague dictionary. 1. ĮVadas 2010-ųjų vasarą Čekijos respublikos nacionalinėje bibliotekoje habil. dr. ilja Lemeškinas, Prahos karolio universiteto docentas, rado rankraštį – vokiečių–lietuvių kalbų žodyną (Národní knihovna České republiky [nk Čr]: XVi.f.30; toliau – P)3, kuris svariai praturtina Mažosios Lietuvos rankraštinės leksikografijos paveldą. Šis radinys praplečia iš XVii ir XViii amžiaus mūsų laikus pasiekusių rankraštinių dvikalbių žodynų ratą. Prahos vokiečių–lietuvių kalbų žodynas (P 2r–344v), prie kurio pridėta ir trumpa etimologinė studija, tiksliau – tik jos užuomazgos (P 345r), neturi antraštinio puslapio. kaip rodo rankraščio įrišimas, šio veikiausiai ir nebuvo, o pirmasis rankraščio puslapis – tai žodyno teksto puslapis. taigi nėra autentiškos informacijos nei apie autorių (sudarytoją ar perrašytoją), nei atsiradimo laiką ir vietą, juo labiau teksto šaltinius. todėl šis neseniai į tyrėjų akiratį patekęs rankraštis, kaip kiekvienas anoniminis šaltinis, pirmiausia skatina kelti klausimą dėl atribucijos – autorystės, datavimo ir lokalizavimo. Į kai kuriuos P atribucijos klausimus iš dalies jau atsakyta. Lemeškino atlikta šio rankraščio popieriaus analizė liudija, kad vokiečių–lietuvių kalbų žodynui nau3 Plačiau apie šio leksikografinio šaltinio archeografinį aprašą, jo atradimo aplinkybes ir vietą XiX amžiaus čekų lituanistikoje žr. Lemeškin 2012: 31–57. 294 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI dotas popierius su dviem vandenženkliais datuotinas nuo 1683 ir 1712 metų. etimologinei studijai skirtos P dalies popierius, kaip rodo trečiasis vandenženklis, pradėtas gaminti 1701 metais (Lemeškin 2012: 52–53). Vadinasi, 1712-ieji yra neabejotinas šio rank raščio terminus post quem. Linkstama manyti, kad P galėjo atsirasti XViii amžiaus 3–4-ąjį dešimtmetį (Lemeškin 2012: 31; Lemeškin 2013: 269). Vis dėlto kokia tiksli P vieta chronologinėje išlikusių XViii amžiaus Mažosios Lietuvos rankraštinių žodynų grandinėje, dar turės būti nustatyta. jo datavimą patikslinti galbūt padėtų ket virtojo vandenženklio identifikavimas. rankraštis, prieš patekdamas į Prahą, o prieš tai – į Vieną, kurį laiką buvo halėje (žr. toliau), tačiau tikėtina, kad P parengtas ne ten, o rytų Prūsijoje – mat užrašytas būtent čia XVii–XViii amžiuje veikusių finkeno ir trutnavos dirbtuvių popieriuje (Lemeškin 2012: 52–53; Lemeškin 2013: 278). svarstant šio žodyno autorystės klausimą išeities taškas turėtų būti rankraščio pradžioje, laisvajame priešlapyje, esanti pirmoji proveniencija, tiksliau – donacijos įrašas (žr. ir 1 pav.): auctor hacke. ǁ War Prediger in Lithauen. hat ǁ ʒu halle ſtudirt. seine sprach=ǁlehre ſoll auf4 dem Waiſenhauſe ǁ gedruckt ſeÿn. dono dedit ǁ {i. / d.}5 baumgarten. (P 1r) Vertimas autorius hacke. buvo pamokslininkas Lietuvoje. studijavo halėje. jo gramatikos vadovėlis turi būti išleistas našlaičių prieglaudoje. dovanoja {i. / d.} baumgarten. Labiausiai tikėtina, kad rankraščio nenustatytam asmeniui dovanotojas identifikuotinas su žymiuoju XViii amžiaus halės universiteto teologijos profesoriumi siegmundu jakobu baumgartenu (siegmund jakob baumgarten, 1706–1757)6 (Lemeškin 2012: 54), kurio asmeninėje bibliotekoje būta ir lietuviškų knygų (kaunas 1996: 188), nors kol kas tebėra neaišku, ar tai jo paties ranka darytas įrašas (Lemeškin 2013: 277). bet kuriuo atveju baumgartenas turėjo būti vienas iš pirmųjų šio rankraščio savininkų. kaip matyti iš donacijos įrašo, P autoriumi įvardijamas asmuo pavarde „hacke“. Ši pavardė įrašyta ir rankraščio nugarėlėje: „hacke ǁ Lexicon Lithuani=ǁcum“. todėl kyla klausimas, koks šio rankraščio ryšys su lietuvių leksikografijos istorijoje žinomu frydrichu Vilhelmu haku (friedrich Wilhelm haack, 1707–1754). 4 tikėtina, kad šis įrašo žodis šifruotinas auf. Vis dėlto paskutinės raidės grafika neleidžia visiškai atmesti galimybės, kad čia įrašytas prielinksnis auß. 5 riestiniuose skliaustuose { } čia ir toliau teikiamos sunkiai įskaitomos raidės. Šiuo atveju galimi du raidės perskaitymo variantai – I arba D (apie jų interpretavimo galimybes žr. Lemeškin 2012: 55; Lemeškin 2013: 277). 6 Plačiau apie jį žr. prof. dr. grasildos blažienės straipsnį šiame Acta Linguistica Lithuanica tome. 295straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? ar hakas galėjo būti P autorius? Šis klausimas jau keltas (Lemeškin 2012: 55, 57; Lemeškin 2013: 277), bet išsamiau tema neanalizuota, tad įtikinamai argumentuoto atsakymo kol kas nėra. Šio straipsnio tikslas – nustatyti, ar vadinamojo Prahos vokiečių–lietuvių kalbų žodyno autorystė7 gali būti priskirta frydrichui Vilhelmui hakui. todėl svarbu: 1) išsiaiškinti, ar donacijos įraše minimas „hacke“ iš tikrųjų identifikuotinas su frydrichu Vilhelmu haku (žr. 2 sk.); 2) aptarti žodyno teksto pobūdį (žr. 3.1 sk.) ir trumpai apžvelgti santykį su kitais XVii–XViii amžiaus Mažosios Lietuvos rankraštiniais žodynais (žr. 3.2 sk.); 3) atlikti žodyno bei hako autografų rašysenos analizę (žr. 4 sk.). 2. frydricho ViLheLMo hako biografijos aPŽVaLga frydrichas Vilhelmas hakas gimė 1707 metų balandžio 8 dieną8 kretingalėje (klaipėdos aps.). jo tėvas – evangelikų liuteronų kunigas erdmanas hakas (?–1731), vienas iš Martino Lutherio Mažojo katekizmo (1719) vertimo tikrintojų (Lyk 145; 7 toliau kalbant apie P autorystę omenyje bus turimas tik rankraštyje užfiksuotas vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, t. y. į autorystės tyrimą netraukiama rankraščio pabaigoje pradėta etimologinė studija. 8 Paprastai nurodoma, kad hakas gimė 1706-aisiais, tačiau halės universiteto dokumentuose jo paties ranka įrašyta tiksli data – 1707 metų balandžio 8-oji (haack [po 1728-09-02], haack [1730-07-12 ar vėliau]) – liudija jį iš tikrųjų gimus metais vėliau (žr. 5 pav.). 1 P a V. P 1r: žodyno rankraščio donacijos įrašas; Praha, národní knihovna České republiky: XVi.f.30 296 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI brž ii 67). būdamas septyniolikos, 1724 metų rugsėjo 6 dieną hakas įsiimatrikuliavo karaliaučiaus universitete („1724 [...] 6. septembris haack frdr. Wilh., Memel. Pruss.“; erler 1911/1912: 322), kur trejus metus studijavo teologiją. Čia tikriausiai išsiskyrė kaip puikus lietuvių kalbos mokovas – mat jam patikėta skaityti jono jokūbo kvanto (johann jacob Quandt, 1686–1772), karaliaučiaus universiteto teologijos profesoriaus ir tenykščio Lietuvių kalbos seminaro inspektoriaus, rūpesčiu leidžiamo 1727-ųjų naujojo testamento korektūrą9. tad veikiausiai neatsitiktinai šis naujojo testamento leidimas ir tapo vėliau hako parengto žodyno pagrindiniu šaltiniu. 1727 metų pabaigoje tęsti studijų hakas išvyko į halę, pietizmo idėjų centrą. halės universitete įsiimatrikuliavo 1727 metų gruodžio 17 dieną10, lankė ten ką tik įsteigtą Lietuvių kalbos seminarą11, kuriam vadovavo gotthilfas augustas francke (gotthilf august francke, 1696–1769), žymiojo augusto hermanno francke’s sūnus. o netrukus ir pats hakas ėmė mokyti lietuvių kalbos drauge su pirmuoju seminaro docentu jonu richteriu (johann richter, 1705–1754). Šiam išvykus atgal į rytų Prūsiją, hakas seminaro docentu buvo ketverius metus – iki 1732-ųjų balandžio. halėje prabėgo kūrybingiausi ir produktyviausi hako gyvenimo metai. kartu su seminaro lankytojais čia išverstas ir išleistas garsaus halės pietisto johanno anastasijaus freylinghauseno traktatas Ordnung des Heyls (Davadnas mokslas apie dūšios išganymą, halė, 1729; francke 1730-11-17: 2v). Žinoma, kad tuo metu seminare versta ir daugiau pietistinių veikalų – freylinghauseno Compendium Theologiae (Trumpas teologijos mokslas), augusto hermanno francke’s Die Lehre vom Anfang des Christlichen Lebens (Mokslas apie krikščioniškojo gyvenimo pradžią), bet apie šių vertimų likimą žinių kol kas nerasta (aleknavičienė, schiller 2002: 60, 64). nors hakas kaip šių darbų vertėjas tiesiogiai neminimas, jo indėlis neabejotinas. Vis dėlto svarbiausias hako kūrybinis palikimas – 1730 metų pabaigoje pasirodęs lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių kalbų žodynas Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm, et Germanico-Litthvanicvm (toliau – hŽ)12. Į lietuvių raštijos istoriją jam 9 kad hakas skaitė 1727 metais karaliaučiuje išleisto lietuviško naujojo testamento korektūrą, mini klaipėdos bažnytinės apskrities vyriausiasis kunigas (vok. Erzpriester) johannas arnoldas Pauli’s 1727-09-10 laiške gotthilfui augustui francke’ei iš klaipėdos į halę (Pauli 1727-09-10; publikaciją žr. Winter 1954: 200–201). 10 tai liudija hako įrašas halės universiteto metrikose (haack 1727-12-17; juntke 1960: 195; žr. 4 pav.). 11 halėje Lietuvių kalbos seminaras veikė nuo 1727 iki 1740 metų (specht 1935: 36; schiller 1994: 195). 12 apie šio žodyno rengimą užsimena johannas arnoldas Pauli’s 1728-01-07 laiške gotthilfui augustui francke’ei iš klaipėdos į halę (Pauli 1728-01-07; publikaciją žr. Winter 1954: 201–203). 297straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? buvo lemta įeiti kaip pirmajam spausdintam paraleliniam žodynui, turinčiam lietuvišką antraštyną, t. y. jame pirmą kartą lietuvių kalbos žodžiai pateikti lemų pozicijoje13. kiek mažesnė vokiečių–lietuvių kalbų dalis, kurios mikrostruktūra elementari, veikiau atliko registro, padedančio pirmojoje dalyje susirasti lietuvišką žodį, funkciją (drotvinas 1998: 86). Prie žodyno pridėta trumpa vokiška lietuvių kalbos gramatika iš esmės rėmėsi danieliaus kleino Grammatica Litvanica (1653) ir Compendium Litvanico-Germanicum (1654) (buchienė, Palionis 1957: 42–43; zubaitienė 2012: 122), bet kaip leksikografas hakas buvo originalus. rengdamas savąjį žodyną, jis nesirėmė Mažojoje Lietuvoje dar XVii amžiuje parengtais rankraštiniais žodynais, kurie kone jau šimtmetį plito nuorašais ir buvo jam matyti (vienas iš nuorašų, darytas jo kolegos richterio, kurį laiką naudotas seminare kaip mokymo priemonė14), o pasuko visai kitu keliu – sudarė jį pasitelkdamas naujausius naujojo testamento (1727) ir Psalmyno (1728) vertimus į lietuvių kalbą15. taigi hako žodyne, kitaip nei iki tol parengtuose rankraštiniuose, iš esmės užfiksuota tik šių biblijos knygų leksika. toks šaltinių pasirinkimas greičiausiai buvo orientuotas į adresatą – teologijos studentą ir religinių raštų vertėją. kitaip tariant, hakas stengėsi parengti to meto poreikius atitinkantį žodyną – tinkantį ir teologijos studentų lietuvių kalbos mokymui bei mokymuisi, ir vis intensyvėjančiam religinių raštų vertimui į lietuvių kalbą16. 1732 metų pavasarį karalius frydrichas Vilhelmas i (friedrich Wilhelm i, 1688– 1740) paskyrė haką lydėti į rytų Prūsiją besikraustančius zalcburgiečius. kaip liudija archyviniai šaltiniai, francke itin apgailestavo netekęs savo kuruojamo seminaro docento ir netgi prašė karaliaus leidimo hakui sugrįžti (francke 1732-05-01). 13 galimas dalykas, kad anksčiau su lietuvišku antraštynu būta rankraštinių žodynų. 14 tai vadinamasis richterio žodynas, tebesaugomas halės francke’s įstaigų archyve (afst: j 84; žr. 3.2 sk.). rankraščio pradžioje yra hako rankos papildymų (schiller 2009: 126), kurie galėjo būti įrašyti tarp 1728-06-18, kai žodynas baigtas perrašyti, ir 1732-ųjų balandžio, kai hakas išvyko iš halės. 15 hako žodyno šaltiniai – 1727 metų naujasis testamentas ir 1728 metų Psalmynas – nurodyti ir šio antraštiniame puslapyje, ir francke’s parašytoje pratarmėje: „darin alle im ǁ neuen teſtament und Pſalter ǁ befindliche Wrter nach dem alpha=ǁbeth enthalten ſind“ (HŽ 1r); „ein kleines ǁ Vocabelbuch / darin die Wrter aus ǁ dem neuen teſtament und Pſalter / ſo ǁ ſie in hnden haben / enthalten wren“ (francke 1730-11-17: 3r). naujausi šio žodyno tyrimai nepatvirtina, kad hakas būtų naudojęsis dar kokiais kitais šaltiniais (žr. zubaitienė 2012: 35–36, 122). 16 tuo metu religiniai raštai į lietuvių kalbą aktyviai versti dviejose akademinėse institucijose: karaliaučiaus universitete vadovaujant kvantui ir halės universitete vadovaujant francke’ei. nors abiejuose universitetuose įsteigtų Lietuvių kalbos seminarų pagrindinis tikslas – būsimus evangelikų liuteronų kunigus ir mokytojus rengti darbui lietuviškose rytų Prūsijos parapijose, jų vadovai, pasitelkę geriausiai lietuviškai mokančius seminaro lankytojus, kėlė ir daugiau tikslų – rengti mokomąją literatūrą ir trūkstamus religinių raštų vertimus lietuvių kalba. 298 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI nors toks leidimas buvo duotas17, hako jis nepasiekė18. Pakeliui į tėviškę, berlyne, hakas ordinuotas emigruojančių zalcburgiečių pamokslininku. grįžęs į rytų Prūsiją, 1733 metų vasario 7 dienos karaliaus reskriptu19 hakas paskirtas diakonu į gumbinę. kartu ėjo ir kunigo pareigas naujoje gerviškėnų (gumbinės aps.) bažnyčioje20. netrukus, 1733-ųjų pabaigoje, veikiausiai dėl nesutarimų su gumbinės klebonu christophu geystadtu, perkeltas į Pilkalnį (Pilkalnio aps.), kur kunigavo iki pat gyvenimo pabaigos – 1754-ųjų lapkričio 19 dienos (Quandt 4 14v, 17r, 85v; arnoldt 1777: 111, 129; Moeller 1968: 50, 110). taigi trumpa hako biografijos apžvalga nekelia abejonių, kad jis iš tiesų identifikuotinas su donacijos įraše minimu „hacke“. kaip šiame ir teigiama, hakas studijavo halėje, čia išleido gramatiką (kartu su žodynu), o grįžęs į gimtinę iki paskutiniųjų gyvenimo dienų kunigavo lietuviškose rytų Prūsijos parapijose (plg. 1 lentelę). 1 LenteLė. frydricho Vilhelmo hako biografijos ir P (1r) donacijos įraše minimi faktai P donacijos įraše minimi faktai frydricho Vilhelmo hako (1707-04-08– 1754-11-19) biografijos faktai Auctor Hacke. ǁ Pats pasirašydavo: Haack, Friederich Wilhelm, Haack, Friedericus Wilhelmus, Haack, Friedericus Gvilielmus; kitos jo pavardės formos: Haacke, Haak War Prediger in Lithauen. gumbinės diakonas (1733) gerviškėnų kunigas (1733) Pilkalnio kunigas (1733–1754) Hat ǁ ʒu Halle ſtudirt. teologijos studijos halės universitete ir dėstymas tenykščiame Lietuvių kalbos seminare (1727–1732) Seine Sprach=ǁlehre ſoll auf dem Waiſenhauſe ǁ gedruckt ſeÿn. Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm, et GermanicoLitthvanicvm [...] Nebſt einem Anhang einer kurtʒgefaßten Litthauiſchen Grammatic (1730, halė, stephanus orban) netikslus tik spėjimas, kad hako gramatika, išėjusi kartu su žodynu, turėjo būti išspausdinta našlaičių prieglaudoje (vok. Waisenhaus): „seine sprach=ǁlehre 17 taip spręstina iš gotthilfo augusto francke’s 1732-05-13 laiško Prūsijos karaliui frydrichui Vilhelmui i, kuriame jis dėkoja už leidimą hakui pusei metų sugrįžti į halę (francke 1732-05-13). 18 Šitaip teigiama hako laiške gotthilfui augustui francke’ei, rašytame 1732-05-19 iš Štetino, karaliui jau davus leidimą sugrįžti į halę (haack 1732-05-19; publikaciją žr. drotvinas 2001: 179–186). 19 Šis dokumentas nurodomas hako 1733-06-22 laiške Prūsijos karaliui frydrichui Vilhelmui i iš karaliaučiaus į berlyną (?) (haack 1733-06-22: 1r; žr. 7 pav.). 20 gerviškėnuose evangelikų liuteronų bažnyčia pastatyta 1730 metais. nuo 1733 iki 1746-ųjų čia kunigavo gumbinės diakonai (Moeller 1968: 42). 299straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? ſoll auf dem Waiſenhauſe ∥ gedruckt ſeÿn“ (P 1r). nors našlaičių prieglauda spaustuvę turėjo, hako Vocabvlarivm, kaip įrašyta šio antraštiniame puslapyje, išleistas halės universitete veikusioje stephano orbano spaustuvėje: „haLLe, ǁ druckts stephanus orban, univerſ. buchdr.“ (hŽ 1r). o skirtinga pavardės rašyba aiškintina tuo, kad jos formos įvairavo. nors pats hakas, kaip spręstina iš išlikusių jo autografų (žr. 4 sk.), savo pavardę rašė Haack (haack 1727-12-17; haack 1732-05-03; haack 1732-05-19; haack 1733-06-22), tačiau jo tėvas Mažajame katekizme pasirašė Haak21. Šitaip hako pavardę rašė ir Pauli’s bei kvantas (Pauli 1727-09-10; Pauli 1728-01-07; Quandt 4 14v, 17r, 85v). francke rašė Haack (francke 1730-11-17; francke 1732-05-13). archyviniuose dokumentuose, be Haack ir Haak, pastebėta dar viena hako pavardės forma – Haacke (friedrich Wilhelm i 1733-10-01a; friedrich Wilhelm i 1733-10-01b). apskritai šios pavardės būta ir esama įvairių ortografinių variantų, plg.: Haack, Haacke, Haak, Haake, Hack, Hacke, Hacken, Hak, Hake, Haken, Hakius (žr. karaliaučiaus ir halės universitetų metrikas [erler 1917: 154–155, 157; juntke 1960: 194]; taip pat žr. falkenhahn 1964: 256–257; kohlheim, kohlheim 2005: 300–301, 304). toliau būtina išsiaiškinti, ar tiksli P donacijos įraše teikiama informacija, kad hakas yra šio rankraštinio žodyno autorius. 3. VadinaMasis Prahos Žodynas – ankstesnio MaŽosios LietuVos rankraŠtinio Žodyno nuoraŠas analizuojant bet kokio teksto autorystę svarbu nustatyti, koks jo pobūdis – originalus autentiškas tekstas, t. y. autografas, ar nuorašas. 3.1. nuorašo požymiai P kad P užfiksuotas vokiečių–lietuvių kalbų žodyno tekstas nėra originalus, o nurašytas iš ankstesnio šaltinio, liudija fiziniai teksto požymiai – taisymai, kuriuos lėmė parablepsis arba ditografija22. skaitant protografą ir nurašant jo tekstą perrašytojo žvilgsnis dėl sutampančių ar panašių žodžių, morfemų ar frazių kartais gali nušokti pirmyn prie tolesnės teksto atkarpos arba grįžti atgal prie jau buvusios, 21 Plg.: „erdmann haak Pfarrer in deutſch crottingen d[en] 18 octob[e]r 1719“ (Lyk 145). 22 apie nuorašams būdingas teksto ypatybes žr. subačius 2001: 294–313. 300 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI tad perrašomas arba tolesnis, arba jau nurašytas fragmentas. P pasitaiko abu atvejai, jie paprastai taisyti. dažnesnis P parablepsis, kai nurašant tekstą perrašytojo žvilgsnis nušoko toliau ir dėl žodžių pradžios sutapimo jis perrašė tolesnio žodyno straipsnio atkarpą. tai pastebėjęs taisė skusdamas klaidingai įrašytus žodžius ar užrašydamas ant jų reikiamus. antai dėl sutampančios eilučių pradžios (vadinamojo homoearktono), tiksliau – dėl vienodo gretimų lemų – dūrinių – pirmojo sando Laß-, žodyno perrašytojas užuot įrašęs Laßeiſen nurašė protografe eilute žemiau buvusią Laßdünckel. Pastebėjęs apsirikimą, taisė išskusdamas antrąjį dūrinio sandą -dünckel ir įrašydamas jo vietoje -eiſen, plg.: P 156r Laßeiſen ⌈2⌉23 ‹←Laßdünckel›24 – kirſtuwas kerteklis Laßdünckel ⌈1⌉ o štai prie lemos Bratpfan iš pradžių perrašytas tolesnės lemos Bratſpieß atitikmuo Gieſmas, tačiau vėliau jis išskustas ir jo vietoje įrašytas tinkamas – Skaurad, plg.: P 44v bratpfan – skaurad ‹←gieſmas› bratſpieß – gieſmas Panašiai nutiko ir prie lemos Churfürſtl[ich]: čia iš karto įrašytas toliau, eilute žemiau, buvusios lemos Churfürſtin atitikmuo Ercikene, bet vėliau, pastebėjus klaidą, ištaisyta į Ercikiſƶkas (-iſƶužrašyta ant -ene), plg.: 23 Ženklu ⌈ ⌉ išskiriami skaičiai, žodyne įrašyti virš eilutės. jie rodo, kad jau ištaisęs pagal protografą, perrašytojas pastebėjo, jog žodžių abėcėlinė tvarka vis dėlto koreguotina, todėl lemas sunumeravo, taip parodydamas, kuris žodyno straipsnis po kurio turėtų eiti. 24 Čia ir toliau kampiniuose skliaustuose ‹ › teikiami tekstologiniai komentarai; rodyklė ← rodo, iš ko taisyta. 307straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? 2 P a V. P 19v: žodyno fragmentas; Praha, národní knihovna České republiky: XVi.f.30 atliekant P perrašytojo ir hako rašysenos analizę remtasi raštotyros ekspertų rašysenos tyrimo metodika (Michel 1982; kurapka, Malevski, Palskys, kuklianskis 1998). Lyginant abi rašysenas ir ieškant sutapimų arba skirtumų dėmesys telktas į bendruosius rašysenos požymius ir specialiuosius, iš kurių pastarieji yra stabiliausi, tad jų įrodomoji vertė didžiausia (kurapka, Malevski, Palskys, kuklianskis 1998: 205) . 308 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI 3 P a V. P 109v: žodyno fragmentas; Praha, národní knihovna České republiky: XVi.f.30 4 P a V. frydricho Vilhelmo hako įrašas halės universiteto metrikose, 1727-12-17; halle, archiv der Martin-Luther-universität: rep 46, nr. 3 (Matrikel 1724–1741) 309straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? 6 P a V. frydricho Vilhelmo hako laiško gotthilfui augustui francke’ei fragmentas, 1732-05-03; halle, archiv der franckeschen stiftungen: h c 424:1 7 P a V. frydricho Vilhelmo hako laiško Prūsijos karaliui fryd richui Vilhelmui i fragmentas, 1733-06-22; berlin, geheimes staatsarchiv Preu ßi scher kulturbesitz: XX. ha hist. sta königsberg, eM 56 e 4, nr. 22, 1r 5 P a V. frydricho Vilhelmo hako įrašas Album Alumnorum, po 1728-09-02; halle, archiv der franckeschen stiftungen: W XX/iii/5 310 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI Vertinant bendrą grafinį P perrašytojo ir hako braižo vaizdą, lyginant P gotikinio ir humanistinio rašto atkarpas su atitinkamomis hako autografuose, atrodo, kad tai skirtingų asmenų rašysenos (plg. 2, 3 ir 4, 5, 6, 7 pav.). Įspūdis nepasikeičia dėmesį sutelkus į pavienių atitinkamo rašto raidžių ir atskirų jų elementų grafiką ar jungimo būdus. antai lyginant gotikinio kursyvo pavyzdžius iš Prahos žodyno ir hako autografų matyti, kad ypač skiriasi raidžių D, E, G, K, T, V, a, e, g, h, k, r ir kitų formos, jungimo būdai (plg. 4 lentelę36). 4 LenteLė. naujųjų laikų gotikinis kursyvas P ir hako autografuose P perrašytojo tekstas hako autografai durch ewigkeit gnade herr könig, könige Pfarrer tag, tages Vater, Vaters 36 Lentelėje fragmentai iš P ir hako autografų pateikti autentiško dydžio. 311straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? o analizuojant humanistinio rašto pavyzdžius akivaizdūs raidžių A, D, I, P, f, l, ſ ir kitų formos ir jungimo būdų skirtumai (plg. 5 lentelę37). 5 LenteLė. humanistinis raštas P ir hako autografuose P perrašytojo tekstas hako autografai april, aprill december, decembr. ianuari[us], ianuarij Profeſſor, Profeſſeur taigi iš rašysenos lyginimo matyti, kad P perrašytojui būdingos rašysenos ypatybės neatsispindi hako autografuose ir atvirkščiai. todėl hako laikyti P perrašytoju negalima. Šią išvadą paremia ir dar vienas argumentas, neleidžiantis hako tapatinti su P perrašytoju. kaip jau minėta, P esama klaidingai iš protografo perrašytų lietuviškų atitikmenų (neteisingai perskaičius rašmenis ar nustačius žodžių ribas, žr. 3.1 sk.), kurie liudija ne itin aukštą P perrašytojo lietuvių kalbos kompetenciją. atrodo neįtikėtina, kad naujojo testamento korektūros tikrintojas, lietuvių kalbos žodyno bei gramatikos parengėjas hakas būtų galėjęs apsirikti perrašydamas lietuvių kalbos žodžius, ypač tuos, kurie sudaro leksinį kalbos branduolį, pvz.: Prolis ‹corr. brolis› P 81v, Awaikei ‹corr. Pawaikei› P 256v ir pan. Priešingai, netgi manytina, kad protografe buvusių klaidų hakas į nuorašą nebūtų perkėlęs, o ištaisęs. grįžtant prie hako autorystę teigiančio donacijos įrašo rankraščio pradžioje tenka konstatuoti, kad jis netikslus – hakas nėra nei žodyno autorius, nei jo perrašytojas. apsirikimo priežastis veikiausiai ta, kad įrašas darytas, kaip minėta Lemeškino (Lemeškin 2013: 277), jau po hako mirties, t. y. po 1754-ųjų lapkričio 19 dienos – tai rodo būtojo kartinio laiko vartojimas: „auctor hacke. ǁ War Prediger in Lithauen.“38 („autorius hacke. Buvo pamokslininkas Lietuvoje.“). tiksliau 37 Lentelėje fragmentai iš P ir hako autografų pateikti autentiško dydžio. 38 Paryškinta cituojant. 312 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI tariant, hako autorystę teigianti proveniencija rankraštyje atsirado praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po to, kai 1732-ųjų pavasarį hakas išvyko iš halės. toks šios proveniencijos datavimas visai įmanomas, nes labiausiai tikėtinas rankraščio dovanotojas siegmundas jakobas baumgartenas haką pragyveno pustrečių metų (mirė 1757 metų liepos 4 dieną). tad jei proveniencija įrašyta baumgarteno ranka ar jam diktuojant, ji datuotina tarp 1754-ųjų lapkričio pabaigos ir 1757-ųjų liepos pradžios, o jei įrašas kito asmens, tai gali būti dar vėlyvesnis – iki 1777-ųjų, kai rankraštis pateko į Vienos universiteto profesoriaus josepho zlobicky’o asmeninę biblioteką39. kad ir kaip būtų, šis donacijos įrašas liudija, kad prabėgus net ketvirčiui amžiaus ar dar daugiau hako vardas haliečių atmintyje tebebuvo gyvas. svarstant, kodėl būtent hakas įrašytas kaip P rankraščio autorius, nekyla abejonių, kad tai susiję su aktyvia jo veikla halės Lietuvių kalbos seminare. jau minėta (žr. 2 sk.), kad hakas buvo antrasis šio seminaro docentas, teologijos studentus lietuvių kalbos mokęs ketverius metus (1728–1732-04). kaip tik tuomet seminare intensyviausiai vyko kūrybinis darbas. kuruojant francke’ei prie lietuviškų raštų darbavosi ne tik pats hakas, bet šiam vadovaujant į jų rengimą įtraukti ir seminaro lankytojai. atkaklus darbas davė vaisių – kaip minėta, išleistas freylinghauseno traktato kolektyvinis vertimas (1729), hako dviejų dalių žodynas ir lietuvių kalbos gramatika (1730), be to, versta ir daugiau religinių veikalų (žr. 2 sk.). Lemiamas vaidmuo šiame darbe, suprantama, teko iš lietuviškosios kretingalės kilusiam ir puikiai lietuvių kalbą mokėjusiam hakui – jo įnašas didžiausias. 1732-ųjų balandį jam išvykus atgal į gimtinę kūrybinė veikla seminare nutrūko (schiller 1994: 198). taigi hakas – giliausią pėdsaką halės Lietuvių kalbos seminaro istorijoje palikęs jo dėstytojas. Labiausiai tikėtina, kad P dovanotojas baumgartenas susiejo šią rankraštinę knygą, į halę atsivežtą veikiausiai kurio nors seminaro lankytojo, su hako parengtu Vocabvliarivm ir palaikė šio rankraščiu. turbūt neatsitiktinai donacijos įraše minima ir gramatika, pasirodžiusi kartu su hako žodynu. taigi P autorystės klausimai – kas žodyną parašė ir kas jį vėliau perrašė – tebelieka atviri. bene vienintelis būdas atsakyti į šiuos teksto ir rankraščio istorijai svarbius klausimus yra dokumentinės medžiagos paieškos ir rašysenos analizė. tad archyvuose ieškotina XVii–XViii amžiaus karaliaučiaus ir halės universiteto studentų ir rytų Prūsijos lietuviškose parapijose dirbusių kunigų ar precentorių autografų bei jų lituanistinę veiklą liudijančių dokumentų, kurie galbūt padėtų įminti šio rankraščio ir jame užfiksuoto teksto autorystės mislę. 39 Žr. antrą provenienciją P laisvajame priešlapyje: „ex Libris iosephi Ƶlobický ǁ Profeſsoris litteraturæ bo=ǁhemicæ Vienæ 1777.“ (P 1r). 313straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? 5. IŠVaDOS 5.1. Prahos rankraštinio vokiečių–lietuvių kalbų žodyno (XViii amžiaus pirmoji pusė) tekstologinė analizė liudija, kad P yra ankstesnio Mažosios Lietuvos rankraštinio žodyno nuorašas. P atsispindi XVii amžiuje parengtų anoniminių žodynų *Lex ir *Q tekstai. 5.2. P, kaip ir vadinamuosiuose richterio (1728) ir krauzės (XViii amžiaus 3–4 dešimtmetis) žodynuose, užfiksuoto genezės požiūriu keliasluoksnio vokiečių–lietuvių kalbų žodyno teksto parengėjai ieškotini XVii amžiuje. todėl XViii amžiaus pirmoje pusėje gyvenęs frydrichas Vilhelmas hakas (friedrich Wilhelm haack, 1707–1754), kuriam P autorystė priskiriama vienoje iš rankraščio proveniencijų, negali būti laikomas šio žodyno teksto autoriumi. 5.3. hakas negali būti identifikuojamas ir su žodyno nuorašą dariusiu asmeniu. tai nustatyta palyginus P perrašytojo ir hako rašysenas remiantis Vokietijos archyvuose rastais jo autografais. 5.4. kol neidentifikuotas šio rankraštinio žodyno perrašytojas, tikslinga rankraštį toliau vadinti ne hako, bet miesto, kuriame jis dabar saugomas, vardu – t. y. Prahos žodynu. ŠaLtiniai ir LiteratŪra ale knav ičienė ona, schille r chr isti ane 2002: johannas behrendtas – Dawádno Mókſlo apie Dußiôs Ißgánim (1729) redaktorius, recenzentas ir maldos vertėjas. – Archivum Lithuanicum 4, 43–78. ar n o ldt dan iel hei nr i ch 1777: d. daniel heinrich arnoldts, kniglichen Preußiſchen oberhofpredigers und conſiſtorialraths, kurʒgefaßte nachrichten von allen ſeit der reformation an den Lutheriſchen kirchen in oſtpreußen geſtandenen Predigern. herausgegeben von friedrich Wilhelm benefeldt, Pfarrer in arnau, knigsberg, bey gottlieb Lebrecht hartung. 1777. brža ii – Vaclovas biržiška, Aleksandrynas. Senųjų lietuvių rašytojų, rašiusių prieš 1865 m., biografijos, bibliografijos ir biobibliografijos 2. XVIII–XIX amžiai. Čikaga: jaV Lb kultūros fondas, 1963. buc hienė tamara, Pa lionis jo nas 1957: Pirmosios spausdintos lietuvių kalbos gramatikos. – Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 9–63. c – cLaVis gerManico-LithVana [po 1680]; LMaVb rs: f. 137 13–14; faksimilinis leidimas: Clavis Germanico-Lithvana. Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių–lietuvių kalbų žodynas 1–2, parengė Vincentas drotvinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995–1997; 3–4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. 314 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI drotv inas Vincen t as 1998: f. W. haacko „Vocabvlarivm Litthvanico-germanicvm, et germanico-Litthvanicvm“ (halle, 1730). – Lietuvių kalbotyros klausimai 39, 82–99. drotvi n as Vincen t a s 2001: friedricho Wilhelmo haacko laiškas gotthilfui augustui franckei. – Acta Linguistica Lithuanica 45, 179–186. erler georg 1911/1912: Die Matrikel und die Promotionsverzeichnisse der AlbertusUniversität zu Königsberg i. Pr. 2. Die Immatrikulationen von 1657–1829. Leipzig: Verlag von duncker & humblot. erler georg 1917: Die Matrikel der Albertus-Universität zu Königsberg i. Pr. 3. Personenregister und Heimatsverzeichnis. Leipzig: Verlag von duncker & humblot. falkenhahn Viktor 1964: zu den anfängen der baltistik. – Beiträge zur Geschichte der Slawistik. berlin: akademie-Verlag, 256–265. fra ncke gotth ilf august 1730-11-17: Vorbericht. – HŽ, 2r–3v. fra ncke gotthilf augu st 1732-05-01: Laiškas Prūsijos karaliui frydrichui Vilhelmui i iš halės į berlyną; afst: h c 424:2. fra ncke gotthilf augu st 1732-05-13: Laiškas Prūsijos karaliui frydrichui Vilhelmui i iš halės į berlyną; afst: M 5 c 5:28. fr iedr ich Wilhel m i 1733-10-01a: Prūsijos karaliaus frydricho Vilhelmo i potvarkis ragainės bažnytinės apskrities vyriausiajam kunigui dėl frydricho Vilhelmo hako įvesdinimo į Pilkalnio parapiją; gsta Pk: XX. ha hist. sta königsberg, eM 118 e 3, nr. 72. fr iedr ich W ilhelm i 1733-10-01b: Prūsijos karaliaus frydricho Vilhelmo i potvarkis ragainės seniūnui dėl frydricho Vilhelmo hako įvesdinimo į Pilkalnio parapiją; gsta Pk: XX. ha hist. sta königsberg, eM 118 e 3, nr. 72. haa c k fr i edr i ch Wilhelm 1727-12-17: Įrašas halės universiteto metrikose; ua halle: rep 46, nr. 3 (Matrikel 1724–1741). haack friedrich Wilhelm [po 1728-09-02]: Įrašas „album alumnorum Mensae regiae borusſicae provincialis ex regia liberalitate adparatae inde a cal. ian. MdccXXViii“. – Ordnung und Album des königlich preußischen Provinzial-Freitischs; afst: W XX/iii/5. haack friedrich Wilhelm [1730-07-12 ar vėliau]: Įrašas „album alumnorum Mensae regiae borusſicae provincialis ex regia liberalitate adparatae inde a cal. ian. MdccXXViii“. – Ordnung und Album des königlich preußischen Provinzial-Freitischs; afst: W XX/iii/5. haa ck fr ie d r i c h Wilhelm 1732-05-03: Laiškas gotthilfui augustui francke’ei iš berlyno į halę; afst: h c 424:1. haa ck fr ie d r i c h Wilhelm 1732-05-19: Laiškas gotthilfui augustui francke’ei iš Štetino į halę; afst: M 5 c 5:14. haa ck fr i e dr i ch Wilhel m 1733-06-22: Laiškas Prūsijos karaliui frydrichui Vilhelmui i iš karaliaučiaus į berlyną (?); gsta Pk: XX. ha hist. sta königsberg, eM 56 e 4, nr. 22, 1r–2v. 315straipsniai / articles ar frydrichas Vilhelmas hakas – vadinamojo Prahos rankraštinio žodyno autorius? hŽ – VOCABVLARIVM LitthVanico-gerManicVM, et gerManico-LitthVanicVM, darin alle im neuen teſtament und Pſalter befindliche Wrter nach dem alphabeth enthalten ſind; nebſt einem anhang einer kurtʒgefaßten Litthauiſchen graMMatic. ausgefertiget von friederich Wilhelm haack / s.s. theol. cultore, ʒur Ʒeit docente im Litthauiſchen seminario ʒu halle. haLLe, druckts stephanus orban, univerſ. buchdr. juntke fritz 1960: Matrikel der Martin-Luther-Universität Halle-Wittenberg 1. 1690– 1730. halle: universitätsund Landesbibliothek sachsen-anhalt. k – rankraštinis vad. krauzės vokiečių–lietuvių kalbų žodynas [XViii a. 3–4 deš.]; LLtib r: f. 1 – 5792. kaunas domas 1996: Mažosios Lietuvos knyga. Lietuviškos knygos raida 1547–1940. Vilnius: baltos lankos. kohlheim rosa, kohlheim Volker 2005: Duden Familiennamen. Herkunft und Bedeutung. Mannheim, Leipzig, Wien, zürich: dudenverlag. kurapka egidijus, Malevski hendryk, Palskys eugenijus, kuklianskis samuelis 1998: Kriminalistikos technikos pagrindai. Vilnius: eugrimas. Lem eškin il j a 2012: friedrichui Wilhelmui haackui priskiriamas Prahos rankraštinis vokiečių–lietuvių kalbų žodynas. – Mažoji Lietuva: paribio kultūros tyrimai. Kalbų ir kultūrų sankirtų archyvai 3. Vilnius: europos kalbų ir kultūrų dialogo tyrėjų asociacija, 31–58. Lem eškin ilja 2013: Prahos vokiečių–lietuvių rankraštinio žodyno autorystės klausimu. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 269–279. Lex – LeXicon LithuanicuM [XVii a. vid.]; LMaVb rs: f. 137 – 10; dokumentinis leidimas: Lexicon Lithuanicum. Rankraštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, parengė Vincentas drotvinas. Vilnius: Mokslas, 1987. Lyk – [heinrich johann Lysius] 1993: Mažasis katekizmas, pagal berlyno rankraštį parengė Pietro umberto dini. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Michel Lothar 1982: Gerichtliche Schriftvergleichung. Eine Einführung in Grundlagen, Methoden und Praxis. berlin, new york: Walter de gruyter. Moeller friedwald 1968: Altpreußisches evangelisches Pfarrerbuch von der Reformation bis zur Vertreibung im Jahre 1945 1. Die Kirchspiele und ihre Stellenbesetzungen. hamburg: selbstverlag des Vereins für familienforschung in ostund Westpreußen e. V. P – rankraštinis vad. Prahos vokiečių–lietuvių kalbų žodynas [XViii a. pirmoji pusė]; nk Čr: XVi.f.30. Pauli joha nn ar n old 1727-09-10: Laiškas gotthilfui augustui francke’ei iš klaipėdos į halę; afst: h c 467:3. 316 birutė triŠkaitė acta Linguistica Lithuanica LXXI Pauli joha nn ar n old 1728-01-07: Laiškas gotthilfui augustui francke’ei iš klaipėdos į halę; afst: h c 467:1. Q1 – rankraštinis vokiečių–lietuvių kalbų žodynas [XViii a. 3–4 deš.?; dingęs; buv. Prūsijos valstybinio archyvo karaliaučiuje signatūra: Msc. 84 4o]. Quandt 4 – [ johann jacob Quandt, prieš 1772] Preuss. Presbyterologie 4; gsta Pk: XX. ha hist. sta königsberg, hs. 2. r – rankraštinis vad. richterio vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, 1728; afst: j 84. sch iller chr istiane 1994: das Litauische seminar in halle (1727–1740) und seine Mitglieder. auf spurensuche. – Acta Baltica 32, 195–223. schiller christiane 2002: Clavis Germanico-Lithvana – ein Werk von friedrich Prätorius d.Ä.? – Linguistica Baltica 10, 159–172. sch iller ch r is tiane 2005: Wie alt ist ein Wörterbuch? Überlegungen zur relativen chronologie von Wörterbüchern. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 1. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 153–159. schiller christiane 2009: Zur Geschichte der preußisch-litauischen Lexikographie. Die handschriftliche Lexikographie bis 1744. berlin (habilitationsschrift). spe c ht franz 1935: das Litauische seminar an der universität halle. – Archivum Philologicum 5, 36–53. subačius Paulius 2001: Tekstologija. Teorijos ir praktikos gairės. Vilnius: aidai. triškaitė birutė 2008: Rankraštinio Mažosios Lietuvos žodyno clavis germanico-Lithvana genezė (daktaro disertacija). kaunas: Vytauto didžiojo universiteto leidykla. urb utis Vinca s 1987: 1728 m. klaipėdiškių žodyno leksikografiniai šaltiniai. – Baltistica 23(1), 57–75. urb utis Vincas 2008: Žodynų istorija. – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 622–628. Winter eduard 1954: Die Pflege der Westund Südslavischen Sprachen in Halle im 18. Jahrhundert. Beiträge zur Geschichte des bürgerlichen Nationwerdens der westund südslavischen Völker. berlin: akademie-Verlag. zubaitienė Vilma 2009: Neišlikusių XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos rankraštinių žodynų fragmentai. Bibliotheca Archivi Lithuanici 8. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. zub aitienė Vil ma 2012: frydrichas Vilhelmas hakas, Vocabvlarivm Litthvanico-Germanicvm, et Germanico-Litthvanicvm... Nebst einem Anhang einer kurtzgefaßten Litthauischen Grammatic (1730) 2. Studija, indeksai, rodyklės. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.