Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II)
Full text
147straipsniai / articles LaiMutis biLkis Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. dėL kai kuriŲ LietuViŲ VandenVardŽiŲ kiLMės (ii) regarding the origins of some Lithuanian hydronyms (ii) anotacija remiantis išsamiais lietuvių vietovardžių kilmės tyrimais rašant Lietuvos vietovardžių žodyną, straipsnyje iškeliama kitų toponimikų darbuose jau analizuotų ežerų ir upių vardų Bldiš kės ẽžeras, Drabùžis, Drančiùkas, Draudẽnių ẽžeras, Dvõliškis, Dzindzak (Dindžiak), Karčiãme tis, Kemešà, Kẽ mešė, Kemešỹs, Kūnà , Kurtinỹs, Kurtinlis, Paguž, Pãspitris, Samavà, Sãmė, Sa mãvas, Sã mis, Sã ga vas, Strta, Strtos naujų kilmės versijų, kurios paremtos šios klasės toponimų darybos, kilmės, semantikos (motyvacijos) tendencijomis ir analogijomis ar, kai kuriais atvejais, naujais bei seniau nepastebėtais duomenimis, susijusiais su vandenvardžių formų autentiškumu, vartosenos ypatumais. annotation the article deals with the new versions of name origins of lakes and rivers such as Bl diškės ẽžeras, Drabùžis, Drančiùkas, Draudẽnių ẽžeras, Dvõliškis, Dzindzak (Dindžiak), Karčiãme tis, Kemešà, Kẽmešė, Kemešỹs, Kūnà, Kurtinỹs, Kurtinlis, Paguž, Pãspitris, Samavà, Sãmė, Samãvas, Sãmis, Sãgavas, Strta, Strtos and which were previously analysed by other toponymists; the research is based on thorough investigation of the origins of Lithuanian toponyms while compiling the Lithuanian Dictionary of Toponyms; the new versions are either based on tendencies and parallels of semantics (motivation), toponym derivation, and origin of this class, or, in some cases, is based on new and previously unnoticed data related to the authenticity and peculiarities of usage of forms of hydronyms. esMiniai ŽodŽiai: vandenvardžių kilmė, vandenvardžių daryba, vandenvardžių semantika. keyWords: origin of hydronyms, derivation of hydronyms, semantics of hydronyms.
148 LaiMutis biLkis acta Linguistica Lithuanica LXXI Paskirų lietuvių vandenvardžių kilmės dalykai jau buvo analizuoti poroje ankstesnių straipsnių (bilkis 2006: 47–62; 2011: 9–25). tolesnis lietuvių vietovardžių kilmės tyrimas rašant Lietuvos vietovardžių žodyną1 (LVŽ) leidžia iškelti ir daugiau kitų toponimikų darbuose jau analizuotų ežerų ir upių vardų naujų kilmės galimybių, kurios paremtos šios klasės toponimų darybos, kilmės, semantikos (motyvacijos) tendencijomis ir analogijomis ar, kai kuriais atvejais, naujais (tiksliau, seniau nepastebėtais) duomenimis, susijusiais su vandenvardžių formų autentiškumu, vartosenos ypatumais. straipsnio tikslas nėra paneigti anksčiau skelbtas kilmės hipotezes, bet šalia pateikti alternatyvių pagrindžiant jų pranašumus. Bldiškės ẽžeras ež. onš. aleksandro Vanago darbuose sudėtinė vardo forma kildinama iš spėjamo kokios kitos vietos (pievos, lauko ar pan.) vardo *Bildiškė, kuris kilęs iš pvd. Blda (Vanagas 1981: 64). remiantis Vanagu, tokia vandenvardžio kilmė pateikiama ir Lietuvos vietovardžių žodyne (LVŽ i 478). tačiau tarpukario 1935 m. onuškio valsčiaus Ūtos k. žemės vardyno anketoje užrašyta nesudėtinė šio ežero vardo forma – Bldiškis2. ji greičiausiai yra autentiška, kilusi iš liet. bildti ‘išduoti tam tikrą garsą daužant į kietus daiktus; trinksėti, dundėti’3. su priesaga -iškis iš veiksmažodžių padarytų vietovardžių nėra daug, tačiau toks darybos tipas galimas, plg. helonimus Bld-iškis rst. Vrn, Spand-iškis lk. rdn : spándyti ‘statyti spąstus, kilpas, žabangus’, Žb-iškis b. Mlt : žibti (bilkis 2008: 86). dėl semantikos plg. ežerų vardus Bildẽlis jrb, Baršktis, Barškėtà Švnč, upėvardžius Bárškelis, Barškelỹs rd, Baršk-upỹs, Báršk-upis Dt (Vanagas 1981a: 114). Drabùžis ež. sem. Žinomos dvi kilmės versijos: siejamas su lat. vv. Drabas, Drab- -enas, pr. vv. Drab-inow4, liet. drab-na ‘liūnas’, drabà ‘šlapio sniego dribimas, dreblius, dreblys’ (savukynas 1962: 195); šaknis drablaikoma apofoniniu ar net tarminiu drobvariantu, siejama su liet. drabùžis, dróbė ir manoma, kad drab-, drobišsirutuliojo iš senesnių leksemų, turėjusių bendresnę laužymo, draskymo reikšmę (Vanagas 1981: 90). be nurodytų kilmės galimybių, labai įmanomas ryšys su liet. drabùs ‘kuris dreba’, drebti ‘ būti apimtam dažno krečiančio judesio (dėl šalčio, baimės ir t. t.), virpėti, tirtėti; kratytis, virpėti, veikiant išorinėms jėgoms ’. tokį siejimą paremia hidronimų darybos analogija: plg. ypatybės turėtojų pavadinimams priskirtinus ežerų vardus su šia priesaga Dubùžis dgč, ds, ob, Gilùžis aln, ktk, Mlt, r, stk, Gėlùžis ut (Vanagas 1970: 215). semantika šiuo atveju būtų susijusi su banguojančiu, „dre1 straipsnio autorius yra Lietuvos vietovardžių žodyno vienas iš autorių ir atsakingasis redaktorius. 2 užrašė mokytojas justinas rūkas iš Ūtos k. gyventojo juozo trakimavičiaus. 3 Žodžių reikšmės nurodomos iš LkŽe. 4 Plačiau dėl prūsiškų vietovardžių *Drab-n-av- / *Drabn-avžr. blažienė 2000: 31.
dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (ii) 149straipsniai / articles bančiu“ ežero paviršiumi, plg. upėvardį Trišikštė skdv : liet. trišti, lat. trsêt ‘ virpėti, drebėti, tirtėti ’ (Vanagas 1981a: 88), dar plg. vv. Drebùlė pv. Vrn, Drẽb-a-balis b. Lp, Drẽb-daubis db. Štk, Dreb-ù-balė pv. Lzd, Drebantỹs rastas rst. klr (Vk). Drančiùkas up. klm. siejamas su germanizmu dránka ‘ėdalas, jovalas, pamazgos’ (Vanagas 1981: 90), tačiau tokiu atveju neaišku, kaip šaknies k virto į č. todėl galbūt įtikimiau sieti su liet. (skoliniu) drañčyti, drañčintis ‘ siausti, šėlti ’, dránča ‘kas šėlsta’. semantika tada būtų susijusi su greita vandens tėkme, putojančiu vandeniu ar pan. Draudẽnių ẽžeras ež. Žgč. oficialiąją formą galima kildinti iš šalia esančio kaimo vardo Draudẽniai (žr. savukynas 1962: 195; Vanagas 1981: 90). tačiau tarpukariu Pavardžių ir vietovardžių komisijos surinktų vietovardžių kartotekoje užrašyta vienaskaitos forma Draudẽnio ẽžeras, kuri greičiausiai yra tariamai kilmininkinė iš Draudẽnis, be to, tokios formos užrašymų esama ir po karo užpildytose vietovardžių kartotekos kortelėse. todėl, kaip rodo gyvosios kalbos duomenys, sudėtinis hidronimas Draudẽnių ẽžeras laikytinas antriniu, o autentiškas, matyt, yra Draudẽnis, kilęs iš liet. draũsti (draũdė) ‘ sakyti, kad ko nedarytų, neleisti, įspėti, ginti; neleisti naudotis (kuo), užginti ’. tokią galimybę paremia vandenvardžių darybos analogija: hidronimai su priesaga -enis paplitę tame pačiame pietų žemaičių raseiniškių plote (netgi ir Žygaičiuose!), kaip ir Draudẽnis (žr. Vanagas 1970: 132–133, 398). be to, galima surasti ir semantinių paralelių – plg. su liet. draũsti neabejotinai susijusį upėvardį Draũstinė ar. tokiu atveju ežero ir kaimo vardų atsiradimo chronologija būtų tokia: hidronimas Draudẽnis → oikonimas Draudẽniai → antrinis hidronimas Draudẽnių ẽžeras. remiantis šia versija tampa abejotinas kaimo vardo Draudẽniai kildinimas iš avd. *Draudẽnis ir atitinkamai tokio asmenvardžio rekonstravimas iš oikonimo (plg. savukynas 1962: 195; zinkevičius 2008: 85, 280). Dvõliškis (Dvóliškis?) up. Šl. aiškinant upėvardžio kilmę abejojama lyties autentiškumu, manoma, kad tai gali būti vėlesnis perdirbinys iš *Dvolikis, kuris iš liet. dvõlikis ‘saikas grūdams seikėti’ (Vanagas 1981: 99). tačiau toks lyties pasikeitimas fonetiškai negalimas, be to, kaip rodo gyvosios kalbos duomenys, taip vadinama ne tik upė, bet ir šalia esanti pieva. todėl Dvõliškis (Dvóliškis?) greičiausiai yra autentiška forma, sietina su šiauliškių plote vartojamu apeliatyvu dvaliúoti ‘eiti’, a → o suprantant kaip šaknies balsių kaitą, plg. liet. võliuotis, vóliuotis ‘ savivaliauti, išdykauti, dūkti, šėlti ’, võlis ‘ savivalė, nepaklusnumas ’ : valià. atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarpukario Šiaulių valsčiaus Žvigų k. žemėvardžių anketoje pievos vardo už rašytojas5 taip pat pažymi, jog vardas kilo nuo bėgančio, t. y. dvaliuojančio, vandens. todėl galima spėti, kad liet. dvaliúoti galėjo reikšti ir *‘greitai eiti, bėgti’. 5 užrašė mokytojas Liudas osipauskas iš Žvigų k. gyventojo antano remeikos.
150 LaiMutis biLkis acta Linguistica Lithuanica LXXI Dzindzak ‖ Dindžiak of. up. jz. ne visai aišku, ar Dzindzak yra tarminė, ar autentiška, t. y. etimologinė, lytis: manoma, kad oficialus upėvardis Dindžiak gali būti hipernormalizmas iš Dzindzak ar Džindžiak, kuri galbūt sudurtinė, jos pirmasis sandas sietinas su liet. džiñdžė, džndžė ‘naminė degtinė’, o antrasis – kilęs iš liet. aks ‘aketė; liūne kiaura vieta, pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotas’ (Vanagas 1981: 86, 37). kita vertus, teigiama, jog jieznas nėra vakarų dzūkų teritorija, todėl Dzindzak gali rodyti anksčiau buvusį didesnį vakarų dzūkų plotą, t. y. ši lytis laikoma tarmine, bet neigiamas bet koks vv. ryšys su XX amžiaus pradžioje iš amerikos sugrįžusių emigrantų atsivežtu žodžiu džiñdžė (Vitkauskas 1984: 83). kadangi pripažįstama, kad Dzindzak nėra dabartinių vakarų dzūkų plote, jį būtų galima laikyti autentišku sudurtiniu vv., kurio pirmasis sandas sietinas su liet. dziñ, dzn ‘cin, din (skambėjimui nusakyti)’, dzindzti, dziñdzinti ‘skambėti, dindėti, dzingėti’, o antrasis sandas – su liet. dzàk ‘ cak (kartojant nusakomas kanopų bildesys bėgant, jojant); cakt (staigiam judesiui nusakyti) ’, dzàkoti ‘greitai eiti’; dėl semantikos plg. vv. Dziñdziliai (Dzndziliai?) kln. gdl : dzindziliúoti ‘skambėti, dzingiliuoti’, Dzindz-iù-balis b. gdž : dzindzti, dziñdzinti ‘skambėti, dindėti, dzingėti’, Skabalas kln. Šll, Skambnės rst. kš ir Eináutas up. grz, Einkė pv., rst. Žlv, Enupis up. Žm (Vk). Karčiãmetis up. Šd. Manoma, kad upėvardis sutrumpėjęs iš *Karčemã-vietis > *Karčiãmvietis (dial. *Karčiãmvetis) > Karčiãmetis ir kilęs iš liet. karčemà ‘smuklė’ ir vietà (‘karčemos vieta’) (Vanagas 1981: 147). toks kilmės aiškinimas kelia ir šiokių tokių abejonių fonetiniu bei semantiniu požiūriu: neáiškios nurodytų fonetinių pakitimų priežastys, o tokia motyvacija (‘karčemos vieta’) labiau tiktų žemėvardžiams ar gyvenamųjų vietų vardams, bet ne vandenvardžiams. todėl įmanoma kitokia šio upelio vardo kilmė: iš liet. kártis ‘ilgas plonas medis, virptis, šatra’, kačius ‘kelmas, keras’ ir mèsti (mẽta, mẽtė) ‘sviesti tolyn, aukštyn, žemyn; pašalinti, nebelaikyti (nereikalingą, netinkamą); leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą)’. tokią kilmės galimybę labai paremia darybiškai ir semantiškai analogiški dūriniai Kanãp-ia-merkis ež. jnšM, Plaũš-mirkis up. skd ir pan. (Vanagas 1981a: 117– 118). semantikos požiūriu, tai hidroobjekto paskirtį rodantis vardas: upelis, į kurį metamos, nardinamos kartys ar kelmai, dar plg. vv. Kárč-ia-pievis krm., pv. sdk. Kemešà, Kẽmešė up. Lkm, Kemešỹs ež. Lkm. abejojant dėl formų autentiškumo („ar Kemėšà, Kẽmėšė, Kemėšỹs“) siejami su liet. kemša, kemšis, kemšius ‘griozdiškas žmogus’ ir laikomi konfigūracinės reikšmės hidronimais (Vanagas 1981: 152). Pirmiausia pastebėtina, kad autentiškos formos yra Kemešà, Kẽmešė, Kemešỹs, nes vietiniai gyventojai vandenvardžių priesagos e taria trumpą. todėl ryšys su nurodytais apeliatyvais kiek abejotinas dėl priesagos balsių netapatumo. galbūt laikytini priesagų -eša, -ešė, -ešys vediniais ir sietini su liet. kãmas ‘ kamuolys, gniūžtė, gurvolys; kabinys ’ , kém-sas ‘ kupstas ’ bei kildintini iš balt. *kem- ‘gniaužti(s)’ (Mažiulis 1993: 100–103). tokiu atveju dėl semantikos plg. upėvardį Gniužà Pbs : gniùžti ‘ linkti; smukti; kniubti; glebti; silpnėti; mažėti, slūgti ’ (Vanagas 1981a: 55).
dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (ii) 151straipsniai / articles Kūnà ež., up. Švnč. siejamas su liet. kunė ‘klampi bala, liūnas’ (Vanagas 1981: 172), tačiau tokio apeliatyvo nėra Lietuvių kalbos žodyne, jo tikrumas abejotinas. galbūt vandenvardis sietinas su liet. kūnas ‘ žmogaus ar gyvulio organizmas ’ ir kildintinas iš balt. *kū- / *kēu- ‘ dengti(s), lenkti(s) ’ < ide. *(s)ku- (: *-ou- : *--) (žr. Mažiulis 1993: 169, 183–184; plg. LiV 561). Vardo semantika šiuo atveju sietina su vandens objektų konfigūracija – lenktumu ar pan. Kurtinỹs up. rgv, Kurtinlis ež. klt, Lkm. siejami su liet. kurtinỹs ‘ tetervinų šeimos paukštis (Tetrao urogallus) ’ (Vanagas 1981: 175). Pagal tokią versiją vandenvardžiai būtų sudaryti iš gyvūno pavadinimo: pirmas be papildomų darybos priemonių, o antras su neposesyvinės reikšmės priesaga -ėlis. tačiau toks vandenvardžių susidarymo būdas yra retas. kažin ar ne tikriau būtų hidronimus priskirti ypatybės turėtojų pavadinimams ir sieti su liet. kutinas ‘ kurčias ’ , kurtina ‘ aklinai, visiškai ’. tada tai būtų aklinas, t. y. ankantis, ežeras ir nestiprios srovės, džiūstanti upė. tokios semantikos ežerų vardų labai gausu, plg. Ãklas Lbv, Vp, rdnk, Aklẽlis gdž, Lp, rud, Aklùtis Švnčl ir kt. (Vanagas 1981a: 54), pasitaiko ir upėvardžių, plg. Ãklė dbg, imbr, krš (LueV 2). Paguž up. Šd. Vardas kildinamas iš kito spėjamai buvusio vietovardžio *Pagužė (Vanagas 1981: 238), tačiau tokio toponimo realiai nesant, labiau tikėtina, kad yra priešdėlio pavedinys, kilęs iš avd. Gùžas, Gužỹs. tai būtų per žmogaus, pavarde gužas, gužys, žemę tekantis upelis ar pan. Pavardė Gùžas, be kitų vietų, paplitusi ir Šeduvos apylinkėse (žr. LPdb), todėl tokia kilmės galimybė visiškai įmanoma. Pãspitris up. Šd. Vardas laikomas priešdėlio pavediniu iš avd. Sptris, Spitrỹs (Vanagas 1981: 247), bet tokia pavardė žinoma tik pietų Lietuvoje (LPdb), istoriniuose dokumentuose bent kol kas taip pat nerasta duomenų, kad ji seniau būtų vartota Šeduvos apylinkėse. todėl galbūt įtikimesnis atrodytų siejimas su liet. paspitrióti ‘kiek neprimatyti’, paspitrỹs ‘gana spitras, neprimatantis’, dėl semantikos plg. upėvardį Ãklė dbg, imbr, krš (LueV 2). Samavà up. dgč, Samavà, Sãmė up. onš, Samãvas ež. dgč, Mlt, Sãmis ež. onš. spėjama, kad vandenvardžiai išlaikė žodžio sãmana formą sam-, plg. samti : ap-samti ‘apsamanoti’ (Vanagas 1981: 289–290). kita vertus, gali būti su šaknies balsių kaita ir sietini su liet. sémti (sẽmia) ‘imti, pilti skysčių, kabinti biralų; užlieti, tvindyti’ < balt. *sem- ‘(ap)semti’ (Mažiulis 1997: 56–58). balsių kaitos šaknyje galimybę rodo liet. samùs ‘kuriuo galima daug pasemti; kuriuo patogu semti’, samáuti ‘samstyti; su samčiu gaudyti žuvis’, samúoti ‘samstyti’, sámtis ‘ kaušas viralui semti; jame telpantis kiekis; kaušas vandeniui semti iš valties; ant lanko užtemptas tinklas žuvims ar vėžiams gaudyti braidant, graibštas ’. semantika (motyvacija) visų pirma galėtų būti susijusi su apsėmimu, užliejimu, užtvindymu, plg. to paties kaip ir vandenvardžiai su sam-, pietų aukštaičių, ploto Tvaniùs ež. btr : tvnti ‘ kilti, daugėti vandeniui; gausiai, smarkiai tekėti, lietis, plūsti, bėgti; būti užlietam, apsemtam ’
152 LaiMutis biLkis acta Linguistica Lithuanica LXXI (Vanagas 1981a: 72), dar plg. Pyvesà up. Ps : pýti ‘tilžti; kiek patvinti’ (Vanagas 1981: 260). antra vertus, vandens ėmimo, sėmimo motyvai taip pat įmanomi, plg. helonimą Sém-prūdis b. Vv (bilkis 2008: 138), agronimą Sėmyklà pv. Mrk (Vk). Sãgavas ež. srj. spėjama, kad gali būti vėlesnis asimiliacinis (distraktinė asimiliacija?) darinys iš *Zagavas, kuris laikytinas jotvingizmu iš *Žagavas : žàgti ‘teršti valgį, vandenį’, lat. zagt ‘blogai ką daryti; vogti’. tačiau kartu pastebima, jog ir šaknis sagyra įmanoma, plg. pr. avd. Sage (Vanagas 1981: 286, 396). kita vertus, vandenvardis galbūt giminingas su liet. sagà ‘ į kilpą (skylutę) neriamas skrituliukas drabužiams susegti; kilpa, ąsa kam pritvirtinti ’ , sãgas ‘ kilpa, ąsa kam pritvirtinti ’ < sègti ‘ kabinti, tvirtinti (smeigtuku, adata ir pan.) ar nuimti ką prikabintą; vieną su kitu kabinti, jungti, sieti (saga, sagtimi ir pan.) ar atkabinti ’ , pr. sagis < * sagas ‘sagtis’ < ‘susegimo priemonė’ < *‘(su)segimas’ < *‘ segimas ’ (Mažiulis 1997: 35–36). Vandenvardžio motyvacija galėtų būti susijusi su objekto konfigūracija: susegtos formos, t. y. iš dviejų dalių, susijungiančių per susiaurėjimą, susidedantis, ežeras ar pan. Strta up. kpč, Strtos ež. Lp. Labiausiai įtikima laikoma kilmė iš k. būgos minimo žuvies pavadinimo strta ‘ maža blizganti žuvelė, mėgstanti plaukioti prieš srovę ’ (Vanagas 1981: 315). tačiau šie vandenvardžiai galėtų būti susiję su abstraktesnės reikšmės liet. strti ‘ kietėti, darytis nelanksčiam (ppr. džiūstant); stingti, kietėti (ppr. šąlant, vėstant) ’ < balt. *stur- / *stir- / *ster- ‘ standėti ir pan. ’ (Mažiulis 1997: 163–164). tokiu atveju semantika būtų paremta nejudriu, „sustingusiu“ vandens paviršiumi, plg. to paties pietų aukštaičių ploto semantinius atitikmenis Stángė, Stángis : stangùs ‘ standus, nelankstus, stangrus ’ up. Mrk, Vrn (Vanagas, 1981: 313). IŠVaDOS sudėtinis hidronimas Bldiškės ẽžeras greičiausiai yra antrinis, susidaręs iš autentiškos formos Bldiškis, kuri kilusi iš liet. bildti ‘išduoti tam tikrą garsą daužant į kietus daiktus; trinksėti, dundėti’. ežero vardą Drabùžis, be kitų kilmės galimybių, įmanoma sieti su liet. dra bùs ‘kuris dreba’, drebti ‘ būti apimtam dažno krečiančio judesio (dėl šalčio, baimės ir t. t.), virpėti, tirtėti; kratytis, virpėti, veikiant išorinėms jėgoms ’. upėvardžio Drančiùkas ryšys su germanizmu dránka ‘ėdalas, jovalas, pamazgos’ abejotinas dėl šaknies priebalsių č : k netapatumo, todėl jį įtikimiau sieti su liet. (skoliniu) drañčyti, drañčintis ‘ siausti, šėlti ’, dránča ‘kas šėlsta’. sudėtinį hidronimą Draudẽnių ẽžeras formaliai galima kildinti iš šalia esančio kaimo vardo Draudẽniai, tačiau, kaip rodo gyvosios kalbos duomenys, autentiška
dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (ii) 153straipsniai / articles jo forma yra Draudẽnis, kilusi iš liet. draũsti (draũdė) ‘ sakyti, kad ko nedarytų, neleisti, įspėti, ginti; neleisti naudotis (kuo), užginti ’. upėvardis Dvõliškis (Dvóliškis?) greičiausiai yra autentiškas, sietinas su liet. dvaliúoti ‘eiti’. Manyti esant jį kilusį iš *Dvolikis, kuris iš liet. dvõlikis ‘saikas grūdams seikėti’, nėra pamato tiek dėl fonetinio neatitikimo, tiek dėl gyvosios kalbos duomenų. upės vardas Dzindzak gali būti autentiškas sudurtinis hidronimas, kurio pirmasis sandas sietinas su liet. dziñ, dzn ‘cin, din (skambėjimui nusakyti)’, dzindzti, dziñdzinti ‘skambėti, dindėti, dzingėti’, o antrasis sandas – su liet. dzàk ‘ cak (kartojant nusakomas kanopų bildesys bėgant, jojant); cakt (staigiam judesiui nusakyti) ’, dzàkoti ‘greitai eiti’. upėvardis Karčiãmetis gali būti ne sutrumpėjęs iš *Karčemã-vietis > *Karčiãmvietis (dial. *Karčiãmvetis) > Karčiãmetis : karčemà ‘smuklė’ ir vietà (‘karčemos vieta’), bet kilęs iš liet. kártis ‘ilgas plonas medis, virptis, šatra’, kačius ‘kelmas, keras’ ir mèsti (mẽta, mẽtė) ‘sviesti tolyn, aukštyn, žemyn; pašalinti, nebelaikyti (nereikalingą, netinkamą); leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą)’. hidronimus Kemešà, Kẽmešė, Kemešỹs galima sieti su liet. kãmas ‘ kamuolys, gniūžtė, gurvolys; kabinys ’ , kém-sas ‘ kupstas ’ ir kildinti iš balt. *kem- ‘gniaužti(s)’. ežero ir upės vardas Kūnà galbūt giminingas su liet. kūnas ‘ žmogaus ar gyvulio organizmas ’ ir kildintinas iš balt. *kū- / *kēu- ‘ dengti(s), lenkti(s) ’. hidronimai Kurtinỹs, Kurtinlis veikiau yra ne „gyvūninės“ kilmės, bet priskirtini ypatybės turėtojų pavadinimams ir sietini su liet. kutinas ‘ kurčias ’ , kurtina ‘ aklinai, visiškai ’. upėvardį Paguž patikimiau kildinti ne iš kito spėjamai buvusio vietovardžio *Pagužė, bet iš avd. Gùžas, Gužỹs. Pãspitris greičiausiai yra ne asmenvardinės, o apeliatyvinės kilmės hidronimas, sietinas su liet. paspitrióti ‘kiek neprimatyti’, paspitrỹs ‘gana spitras, neprimatantis’. Vandenvardžiai Samavà, Sãmė, Samãvas, Sãmis galbūt sietini su liet. sémti (sẽmia) ‘imti, pilti skysčių, kabinti biralų; užlieti, tvindyti’ < balt. *sem- ‘(ap)semti’. ežero vardas Sãgavas veikiau nėra antrinis iš *Zagavas, bet giminingas su liet. sagà ‘ į kilpą (skylutę) neriamas skrituliukas drabužiams susegti; kilpa, ąsa kam pritvirtinti ’ , sãgas ‘ kilpa, ąsa kam pritvirtinti ’ < sègti ‘ kabinti, tvirtinti (smeigtuku, adata ir pan.) ar nuimti ką prikabintą; vieną su kitu kabinti, jungti, sieti (saga, sagtimi ir pan.) ar atkabinti ’ , pr. sagis < * sagas ‘sagtis’ < ‘susegimo priemonė’ < *‘(su)segimas’ < *‘ segimas ’. Vandenvardžiai Strta, Strtos gali būti susiję su liet. strti ‘ kietėti, darytis nelanksčiam (ppr. džiūstant); stingti, kietėti (ppr. šąlant, vėstant) ’ < balt. *stur- /*stir-/*ster- ‘ standėti ir pan. ’
154 LaiMutis biLkis acta Linguistica Lithuanica LXXI ŠaLtiniai ir LiteratŪra bilkis Lai mutis 2006: dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės. – Baltų onomastikos tyrimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 47–62. bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. bilkis Laimu ti s 2011: dar kartą dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės. – Baltų onomastikos tyrimai 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 9–25. blažien ė grasilda 2000: die baltischen ortsnamen im samland. – Hydronymia Europaea. sonderband 2. stuttgart: franz steiner Verlag. LIV – Lexikon der indogermanischen Verben. unter Leitung von helmut rix und der Mitarbeit vieler anderer bearbeitet von Martin kümmel, thomas zehnder, reiner Lipp, brigitte schirmer. zweite, erweiterte und verbesserte auflage bearbeitet von Martin kümmel und helmut rix. Wiesbaden: dr. Ludwig reichert Verlag, 2001. LkŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. i–XX, 1941–2002): elektroninis variantas. redaktorių kolegija: gertrūda naktinienė (vyr. redaktorė), jonas Paulauskas, ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, jolanta zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt LPdb – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: pavardes.lki.lt LueV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LVŽ i – Lietuvos vietovardžių žodynas 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Mažiulis Vytautas 1993: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Mažiulis Vytautas 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. savukynas bronys 1962: ežerų vardai. – Lietuvių kalbotyros klau simai 5, 191–198. Vanagas aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mokslas. Vanagas aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Vanagas al ek sandras 1981a: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153. Vitkauska s Vyt au ta s 1984: Vanagas a. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. – 408 p. (recenzija). – Baltistica 20(1), 82–88. Vk – Vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka (saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje). zinkevičius zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (ii) 155straipsniai / articles sutruMPiniMai aln – alantà (Moltų r.) ar – ariógala (raséinių r.) b. – bala btr – butrimónys (alytaũs r.) db. – dauba dbg – dubingia (Moltų r.) dgč – degùčiai (zaras r.) ds – dùsetos (zaras r.) dt – dotnuvà (kėdáinių r.) ež. – ežeras gdl – gudẽliai (Marijámpolės sav.) gdž – gudžinai (kėdáinių r.) grz – gruzdžia (Šiauli r.) imbr – ibradas (zaras r.) jnšM – jõniškis (Moltų r.) jrb – jùrbarkas jz – jiẽznas (Prenų r.) klm – kemė kln. – kalnas klr – klriškės (kaišiadori r.) klt – katanėnai (Švenčioni r.) krm. – krūmai krš – kuršnai (Šiauli r.) kš – kaišiadórys ktk – kùktiškės (utenõs r.) Lbv – Liubãvas (kalvarjos sav.) lk. – lieknas (dkt.) Lkm – Liñkmenys (ignalnos r.) Lp – Léipalingis (drùskininkų sav.) Lzd – Lazdjai Mlt – Moltai Mrk – Merknė (Varėnõs r.) ob – obẽliai (rõkiškio r.) onš – Õnuškis (trãkų r.) Pbs – Pabáiskas (ukmergs r.) Ps – Pasvalỹs pv. – pieva r – rieš (Vlniaus r.) rd – radvliškis rdn – nemunlio radvliškis (bržų r.) rdnk – rdninkai (Šačininkų r.) rst. – raistas rud – rudnià (Varėnõs r.) sdk – sudekiai (utenõs r.) sem – semelškės (elektrnų sav.) skd – skuõdas skdv – skaudvlė (taurags r.) srj – seirjai (Lazdjų r.) stk – stãkliškės (Prenų r.) Šd – Šeduvà (radvliškio r.) Šl – Šiaulia Šll – Šilãlė Štk – Šatekiai (Plùngės r.) Švnč – Švenčiónys Švnčl – Švenčionliai (Švenčioni r.) up. – upė ut – utenà Vp – Vẽpriai (ukmergs r.) Vrn – Varėnà Vv – Veiveria (Prenų r.) Žgč – Žygáičiai (taurags r.) Žlv – Žalvaria (Moltų r.) Žm – Žemiai (jonavõs r.)