Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II)

LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. DĖL KAI KURIŲ LIETUVIŲ VANDENVARDŽIŲ KILMĖS (II) Regarding the Origins of Some Lithuanian Hydronyms (II) ANOTACIJA Remiantis išsamiais lietuvių vietovardžių kilmės tyrimais rašant Lietuvos vietovardžių žodyną, straipsnyje iškeliama kitų toponimikų darbuose jau analizuotų ežerų ir upių vardų Bìldiškės ežeras, Drabužis, Drančiūkas, Draudėnių ežeras, Dvōliškis, Dzindzakė (Dindžiakė), Karčiāmetis, Kemešà, Kėmešė, Kemešys, Kūnà, Kurtinỹs, Kurtinėlis, Pagužė, Pãspitris, Samavà, Sãmė, Samāvas, Sãmis, Sãgavas, Stìrta, Stìrtos naujų kilmės versijų, kurios paremtos šios klasės toponimų darybos, kilmės, semantikos (motyvacijos) tendencijomis ir analogijomis ar, kai kuriais atvejais, naujais bei seniau nepastebėtais duomenimis, susijusiais su vandenvardžių formų autentiškumu, vartosenos ypatumais. ANNOTATION The article deals with the new versions of name origins of lakes and rivers such as Bìldiškės ežeras, Drabužis, Drančiūkas, Draudėnių ežeras, Dvōliškis, Dzindzakė (Dindžiakė), Karčiāmetis, Kemešà, Kėmešė, Kemešys, Kūnà, Kurtinỹs, Kurtinėlis, Pagužė, Pãspitris, Samavà, Sãmė, Samāvas, Sãmis, Sãgavas, Stìrta, Stìrtos and which were previously analysed by other toponymists; the research is based on thorough investigation of the origins of Lithuanian toponyms while compiling the Lithuanian Dictionary of Toponyms; the new versions are either based on tendencies and parallels of semantics (motivation), toponym derivation, and origin of this class, or, in some cases, is based on new and previously unnoticed data related to the authenticity and peculiarities of usage of forms of hydronyms. ESMINIAI ŽODŽIAI: vandenvardžių kilmė, vandenvardžių daryba, vandenvardžių semantika. KEYWORDS: origin of hydronyms, derivation of hydronyms, semantics of hydronyms. Straipsniai / Articles 147 LAIMUTIS BILKIS Paskirų lietuvių vandenvardžių kilmės dalykai jau buvo analizuoti poroje ankstesnių straipsnių (Bilkis 2006: 47–62; 2011: 9–25). Tolesnis lietuvių vietovardžių kilmės tyrimas rašant Lietuvos vietovardžių žodyną1 (LVŽ) leidžia iškelti ir daugiau kitų toponimikų darbuose jau analizuotų ežerų ir upių vardų naujų kilmės galimybių, kurios paremtos šios klasės toponimų darybos, kilmės, semantikos (motyvacijos) tendencijomis ir analogijomis ar, kai kuriais atvejais, naujais (tiksliau, seniau nepastebėtais) duomenimis, susijusiais su vandenvardžių formų autentiškumu, vartosenos ypatumais. Straipsnio tikslas nėra paneigti anksčiau skelbtas kilmės hipotezes, bet šalia pateikti alternatyvių pagrindžiant jų pranašumus. Bildiškės ežeras ež. Onš. Aleksandro Vanago darbuose sudėtinė vardo forma kil-dinama iš spėjamo kokios kitos vietos (pievos, lauko ar pan.) vardo *Bildiškė, kuris kilęs iš pvd. Bilda (Vanagas 1981: 64). Remiantis Vanagu, tokia vandenvardžio kilmė pateikiama ir Lietuvos vietovardžių žodyne (LVŽ I 478). Tačiau tarpukario 1935 m. Onuškio valsčiaus Ūtos k. žemės vardyno anketoje užrašyta nesudėtinė šio ežero vardo forma – Bildiškis2. Ji greičiausiai yra autentiška, kilusi iš liet. bildėti ‘išduoti tam tikrą garsą daužant į kietus daiktus; trinkseti, dundėti’3. Su priesaga -iškis iš veiksmažodžių padarytų vietovardžių nėra daug, tačiau toks darybos tipas galimas, plg. helonimus Bild-iškis rst. Vrn, Spand-iškis lk. RdN : spándyti ‘statyti spąstus, kilpas, žabangus’, Žib-iškis b. Mlt : žibėti (Bilkis 2008: 86). Dėl semantikos plg. ežerų vardus Bildėlis Jrb, Barškėtis, Barškėta Švnč, upėvardžius Bárškelis, Barškelys, Baršk-upýs, Báršk-upis Dt (Vanagas 1981a: 114). Drabūžis ež. Sem. Žinomos dvi kilmės versijos: siejamas su lat. vv. Drabas, Drab-enas, pr. vv. Drab-inow4, liet. drab-na ‘liūnas’, drabà ‘šlapio sniego dribimas, dreblius, dreblýs’ (Savukynas 1962: 195); šaknis drab- laikoma apofoniniu ar net tarminiu drob- variantu, siejama su liet. drabūžis, dróbė ir manoma, kad drab-, drob- išsirutuliojo iš senesnių leksemų, turėjusių bendresnę laužymo, draskymo reikšmę (Vanagas 1981: 90). Be nurodytų kilmės galimybių, labai įmanomas ryšys su liet. drabùs ‘kuris dreba’, drebėti ‘būti apimtam dažno krečiančio judesio (dėl šalčio, baimės ir t. t.), virpėti, tirtėti; kratytis, virpėti, veikiant išorinėms jėgoms’. Tokį siejimą paremia hidronimų darybos analogija: plg. ypatybės turėtojų pavadinimams priskirtinus ežerų vardus su šia priesaga Dubūžis Dgč, Ds, Ob, Gilūžis Aln, Ktk, Mlt, R, Stk, Gėlūžis Ut (Vanagas 1970: 215). Semantika šiuo atveju būtų susijusi su banguojančiu, „dre- 1 Straipsnio autorius yra Lietuvos vietovardžių žodyno vienas iš autorių ir atsakingasis redaktorius. 2 Užrašė mokytojas Justinas Rūkas iš Ūtos k. gyventojo Juozo Trakimavičiaus. 3 Žodžių reikšmės nurodomos iš LKŽe. 4 Plačiau dėl prūsiškų vietovardžių *Drab-īn-av- / *Drabn-av- žr. Blažienė 2000: 31. 148 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II) bančių“ ežero paviršiumi, plg. upėvardį Trišiūkštė Skdv : liet. trišėti, lat. trišėt ‘virpėti, drebėti, tir­tėti’ (Vanagas 1981a: 88), dar plg. vv. Drebūlė pv. Vrn, Drēb-a-balis b. Lp, Drēb-daubis db. Štk, Dreb-ū-balė pv. Lzd, Drebantys raistas rst. Klr (VK). Drančiūkas up. Klm. Siejamas su germanizmu dránka ‘ėdalas, jovalas, pamazgos’ (Vanagas 1981: 90), tačiau tokiu atveju neaišku, kaip šaknies k virto į č. Todėl galbūt įtikinamiau sieti su liet. (skoliniu) drañčyti, drañčintis ‘siausti, šėlti’, dráńča ‘kas šėlsta’. Semantika tada būtų susijusi su greita vandens tėkme, putojančiu vandeniu ar pan. Draudėnių ežeras ež. Žgč. Oficialiąją formą galima kildinti iš šalia esančio kaimo vardo Draudėniai (žr. Savukynas 1962: 195; Vanagas 1981: 90). Tačiau tarpukariu Pavardžių ir vietovardžių komisijos surinktų vietovardžių kartotekoje užrašyta vienaskaitos forma Draudėnio ežeras, kuri greičiausiai yra tariamai kilmininkinė iš Draudėnis, be to, tokios formos užrašymų esama ir po karo užpildytose vietovardžių kartotekos kortelėse. Todėl, kaip rodo gyvosios kalbos duomenys, sudėtinis hidronimas Draudėnių ežeras laikytinas antriniu, o autentiškas, matyt, yra Draudėnis, kilęs iš liet. draũsti (draudė) ‘sakyti, kad ko nedarytų, neleisti, įspėti, ginti; neleisti naudotis (kuo), užginti’. Tokią galimybę paremia vandenvardžių darybos analogija: hidronimai su priesaga –enis paplitę tame pačiame pietų žemaičių raseiniškių plote (netgi ir Žygaičiuose!), kaip ir Draudėnis (žr. Vanagas 1970: 132–133, 398). Be to, galima surasti ir semantinį paralelių – plg. su liet. draũsti neabejotinai susijusį upėvardį Draũstinė Ar. Tokiu atveju ežero ir kaimo vardų atsiradimo chronologija būtų tokia: hidronimas Draudėnis → oikonimas Draudėniai → antrinis hidronimas Draudėnių ežeras. Remiantis šia versija tampa abejotinas kaimo vardo Draudėniai kildinimas iš avd. *Draudėnis ir atitinkamai tokio asmenvardžio rekonstravimas iš oikonimo (plg. Savukynas 1962: 195; Zinkevičius 2008: 85, 280). Dvōliškis (Dvólškis?) up. Šl. Aiškinant upėvardžio kilmę abejojama lyties autentiškumu, manoma, kad tai gali būti vėlesnis perdirbinys iš *Dvolikis, kuris iš liet. dvōlikis ‘saikas grūdams sėikėti’ (Vanagas 1981: 99). Tačiau toks lyties pasikeitimas fonetiškai negalimas, be to, kaip rodo gyvosios kalbos duomenys, taip vadinama ne tik upė, bet ir šalia esanti pieva. Todėl Dvōliškis (Dvólškis?) greičiausiai yra autentiška forma, sietina su šiauliškių plote vartojamu apeliatyvu dvaliúoti ‘eiti’, a → o suprantant kaip šaknies balsių kaitą, plg. liet. vōliuotis, vōliuotis ‘savivaliauti, išdykauti, dūkti, šėlti’, vōlis ‘savivalė, nepaklusnumas’: valia. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarpukario Šiaulių valsčiaus Žvigų k. žemėvardžių anketoje pievos vardo užrašytojas⁵ taip pat pažymi, jog vardas kilo nuo bėgančio, t. y. dvaliuojančio, vandens. Todėl galima spėti, kad liet. dvaliúoti galėjo reikšti ir *‘greitai eiti, bėgti’. 5 Užrašė mokytojas Liudas Osipauskas iš Žvigų k. gyventojo Antano Remeikos. Straipsniai / Articles 149 LAIMUTIS BILKIS Dzindzakė || Dindžiakė of. up. Jz. Ne visai aišku, ar Dzindzakė yra tarminė, ar autentiška, t. y. etimologinė, lytis: manoma, kad oficialus upėvardis Dindžiakė gali būti hipernormalizmas iš Dzindzakė ar Džindžiakė, kuri galbūt sudurtinė, jos pirmasis sandas sietinas su liet. džindždė, džindždė ‘naminė degtinė’, o antrasis – kilęs iš liet. akìs ‘akėtė; liūne kiaura vieta, pelkių ar baigiančių užaugti ežerų nedidelis vandens plotas’ (Vanagas 1981: 86, 37). Kita vertus, teigiama, jog įžnas nėra vakarų dzūkų teritorija, todėl Dzindzakė gali rodyti anksčiau buvusį didesnį vakarų dzūkų plotą, t. y. ši lytis laikoma tarminė, bet neigiamas bet koks vv. ryšys su XX amžiaus pradžioje iš Amerikos sugrįžusių emigrantų atsivežtu žodžiu džindždė (Vitkauskas 1984: 83). Kadangi pripažįstama, kad Dzindzakė nėra dabartinių vakarų dzūkų plote, jį būtų galima laikyti autentišku sudurtiniu vv., kurio pirmasis sandas sietinas su liet. dzin, džin ‘cin, din (skambėjimui nusakyti)’, dzindzėti, džiūdžinti ‘skambėti, dindėti, dzingėti’, o antrasis sandas – su liet. džak ‘cak (kartojant nusakomas kanopų bildesys bėgant, jojant); cakt (staigiam judesiui nusakyti)’, džakoti ‘greitai eiti’; dėl semantikos plg. vv. Džindžiliai (Džindžiliai?) kln. Gdl : džindziliuoti ‘skambėti, dzingiliuoti’, Dzindz-iù-balis p. Gdž : dzindzėti, džiūdžinti ‘skambėti, dindėti, dzingėti’, Skam̃balas kln. Šll, Skambìnės rst. Kš ir Eináutas up. Grz, Einìkė pv., rst. Žlv, Eĩnupis up. Žm (VK). Karčiàmetis up. Šd. Manoma, kad upėvardis sutrumpėjęs iš *Karčėmā-vietis > *Karčiāmvietis > Karčiāmetis (dial. *Karčiāmvetis) > Karčiāmetis ir kilęs iš liet. karčèma ‘smuklė’ ir vietà (‘karčemos vieta’) (Vanagas 1981: 147). Toks kilmės aiškinimas kelia ir šiokių tokių abejonių fonetiniu bei semantiniu požiūriu: neaiškios nurodytų fonetinių pakitimų priežastys, o tokia motyvacija (‘karčemos vieta’) labiau tiktų žemėvardžiams ar gyvenamųjų vietų vardams, bet ne vandenvardžiams. Todėl įmanoma kitokia šio upelio vardo kilmė: iš liet. kártis ‘ilgas plonas medis, virptis, šatra’, karčius ‘kelmas, keras’ ir mèsti (mėta, mėtė) ‘svies­ti tolyn, aukštyn, žemyn; pašalinti, nebel­aikyti (nereikalingą, netinkamą); leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą)’. Tokią kilmės galimybę labai paremia darybiškai ir semantiškai analogiški dūriniai Kanāp-ia-merkis ež. JnšM, Plauš-mirkis up. Skd ir pan. (Vanagas 1981a: 117–118). Semantikos požiūriu, tai hidroobjekto paskirtį rodantis vardas: upelis, į kurį metamos, nardinamos kartys ar kelmai, dar plg. vv. Kárč-ia-pievis krm., pv. Sdk. Kemešà, Kẽmešė up. Lkm, Kemešỹs ež. Lkm. Abejojant dėl formų autentiškumo („ar Kemešà, Kẽmešė, Kemešỹs“) siejami su liet. kemėša, kemėšis, kemėšius ‘griozdiškas žmogus’ ir laikomi konfigūracinės reikšmės hidronimais (Vanagas 1981: 152). Pirmiausia pastebėtina, kad autentiškos formos yra Kemešà, Kẽmešė, Kemešỹs, nes vietiniai gyventojai vandenvardžių priesagos e taria trumpą. Todėl ryšys su nurodytais apelatyvais kiek abejotinas dėl priesagos balsių netapatumo. Galbūt laikytini priesagų –eša, –ešė, –ešys vediniais ir sietini su liet. kãmas ‘kamuolys, gniūžtė, gurvolys; kabinys’, kėm-sas ‘kupstas’ bei kildintini iš balt. *kem- ‘gniaužti(s)’ (Mažiulis 1993: 100–103). Tokiu atveju dėl semantikos plg. upėvardį Gniužà Pbs : gniùžti ‘linkti; smukti; kniubti; glebti; silpnėti; mažėti, slūgti’ (Vanagas 1981a: 55). 150 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II) Kūna ež., up. Švnč. Siejamas su liet. kunė ‘klampi bala, liūnas’ (Vanagas 1981: 172), tačiau tokio apeliatyvo nėra Lietuvių kalbos žodyne, jo tikrumas abejotinas. Galbūt vandenvardis sietinas su liet. kūnas ‘žmogaus ar gyvulio organizmas’ ir kildintinas iš balt. *kū- / *kēu- ‘dengti(s), lenkti(s)’ < ide. *(s)kēu- (: *-ou- : *-ū-) (žr. Mažiulis 1993: 169, 183–184; plg. LIV 561). Vardo semantika šiuo atveju sietina su vandens objektų konfigūracija – lenktumu ar pan. Kurtinỹs up. Rgv, Kurtinėlìs ež. Klt, Lkm. Siejami su liet. kurtinỹs ‘tetervinų šeimos paukštis (Tetrao urogallus)’ (Vanagas 1981: 175). Pagal tokią versiją vandenvardžiai būtų sudaryti iš gyvūno pavadinimo: pirmas be papildomų darybos priemonių, o antras su neposesyvinės reikšmės priesaga -ėlis. Tačiau toks vandenvardžių susidarymo būdas yra retas. Kažin ar ne tikriau būtų hidronimus priskirti ypatybės turėtojų pavadinimams ir sieti su liet. kūrtìnas ‘kurčias’, kurtinãi ‘aklinai, visiškai’. Tada tai būtų aklinas, t. y. ankantis, ežeras ir nestiprios srovės, džiūstanti upė. Tokios semantikos ežerų vardų labai gausu, plg. Āklas Lbv, Vp, Rdnk, Aklėlis Gdž, Lp, Rud, Aklūtis Švnč¹ ir kt. (Vanagas 1981a: 54), pasitaiko ir upėvardžių, plg. Āklė Dbg, Imbr, Krš (LUEV 2). Pagužė up. Šd. Vardas kildinamas iš kito spėjamai buvusio vietovardžio *Pagužė (Vanagas 1981: 238), tačiau tokio toponimo realiai nesant, labiau tikėtina, kad yra priešdėlio pa- vedinys, kilęs iš avd. Gùžas, Gužỹs. Tai būtų per žmogaus, pavardė Gužas, Gužys, žemę tekantis upelis ar pan. Pavardė Gùžas, be kitų vietų, paplitusi ir Šeduvos apylinkėse (žr. LPDB), todėl tokia kilmės galimybė visiškai įmanoma. Pāspitris up. Šd. Vardas laikomas priešdėlio pa- vediniu iš avd. Spìtris, Spitrỹs (Vanagas 1981: 247), bet tokia pavardė žinoma tik pietų Lietuvoje (LPDB), istoriniuose dokumentuose bent kol kas taip pat nerasta duomenų, kad ji seniau būtų vartota Šeduvos apylinkėse. Todėl galbūt įtikinamesnis atrodytų siejimas su liet. paspitrōti ‘kriek neprimatyti’, paspitrỹs ‘gana spitras, neprimatantis’, dėl semantikos plg. upėvardį Āklė Dbg, Imbr, Krš (LUEV 2). Samavā up. Dgč, Samavā, Sāmė up. Onš, Samāvās ež. Dgč, Mlt, Sāmis ež. Onš. Spėjama, kad vandenvardžiai išlaikė žodžio sāmana formą sam-, plg. samėti : ap-samėti ‘apsamanoti’ (Vanagas 1981: 289–290). Kita vertus, gali būti su šaknies balsių kaita ir sietini su liet. sémti (sémia) ‘imti, pilti skysčių, kabinti biralų; užlieti, tvindyti’ < balt. *sem- ‘(ap)semti’ (Mažiulis 1997: 56–58). Balsių kaitos šaknyje galimybę rodo liet. samùs ‘kuriuo galima daug pasemti; kuriuo patogu semti’, samáuti ‘sams-tyti; su samčiu gaudyti žuvis’, samúoti ‘samstyti’, sámtis ‘kaušas viralui semti; jame telpantis kiekis; kaušas vandeniui semti iš valties; ant lanko užtemptas tinklas žuvims ar vėžiams gaudyti braidant, graibštas’. Semantika (motyvacija) visų pirma galėtų būti susijusi su apsemi­mu, užliejimu, užtvindymu, plg. to paties kaip ir vandenvardžiai su sam-, pietų aukštaičių, ploto Tvaniùs ež. Btr : tvìnti ‘kilti, daugėti vandeniui; gausiai, smarkiai tekėti, lietis, plūsti, bėgti; būti užliet am, apsemtam’ Straipsniai / Articles 151 LAIMUTIS BILKIS (Vanagas 1981a: 72), dar plg. Pyvesà up. Ps : pýti ‘tilžti; kiek patvinti’ (Vanagas 1981: 260). Antra vertus, vandens ėmimo, sėmimo motyvai taip pat įmanomi, plg. helonimą Sėrn-prūdis b. Vv (Bilkis 2008: 138), agronimą Sernyklà pv. Mrk (VK). Sãgavas ež. Srj. Spėjama, kad gali būti vėlesnis asimiliacinis (distraktinė asimiliacija?) darinys iš *Zagavas, kuris laikytinas jotvingizmu iš *Žagavas : žągti ‘teršti valgi, vandenį’, lat. zagt ‘blogai ką daryti; vogti’. Tačiau kartu pastebima, jog ir šaknis sag- yra įmanoma, plg. pr. avd. Sage (Vanagas 1981: 286, 396). Kita vertus, vandenvardis galbūt giminingas su liet. sagà ‘į kilpą (skylutę) neriamas skrituliukas drabužiams susegti; kilpa, ąsa kam pritvirtinti’, sãgas ‘kilpa, ąsa kam pritvirtinti’ < sègti ‘kabinti, tvirtinti (smeigtuku, adata ir pan.) ar nuimti ką prikabintą; vieną su kitu kabinti, jungti, sieti (saga, sagtimi ir pan.) ar atk abinti’, pr. sagis < *sagas ‘sagtis’ < ‘susegimo priemonė’ < *(su)segimas’ < *‘segimas’ (Mažiulis 1997: 35–36). Vandenvardžio motyvacija galėtų būti susijusi su objekto konfiguracija: susegtos formos, t. y. iš dviejų dalių, susijungiančių per susiaurėjimą, susidedantis, ežeras ar pan. Stìrta up. Kpč, Stìrtos ež. Lp. Labiausiai įtikima laikoma kilmė iš K. Būgos minimo žuvies pavadinimo stirta ‘maža blizganti žuvelė, mėgstanti plaukioti prieš srovę’ (Vanagas 1981: 315). Tačiau šie vandenvardžiai galėtų būti susiję su abstraktesnės reikšmės liet. stìrti ‘kietėti, darytis nelanksčiam (ppr. džiūstant); stingti, kietėti (ppr. šąlant, vėstant)’ < balt. *stur- / *stir- / *ster- ‘standėti ir pan.’ (Mažiulis 1997: 163–164). Tokiu atveju semantika būtų paremta nejudriu, „sustingusiu“ vandens paviršiumi, plg. to paties pietų aukštaičių ploto semantinius atitikmenis Stángė, Stángis : stangùs ‘standus, nelankstus, stangrus’ up. Mrk, Vrn (Vanagas, 1981: 313). IŠVADOS Sudėtinis hidronimas Bìldiškės ežeras greičiausiai yra antrinis, susidaręs iš autentiškos formos Bìldiškis, kuri kilusi iš liet. bildėti ‘išduoti tam tikrą garsą daužant į kietus daiktus; trinksėti, dundėti’. Ežero vardą Drabužis, be kitų kilmės galimybių, įmanoma sieti su liet. drabùs ‘kuris dreba’, drebėti ‘būti apimtam dažno krečiančio judesio (dėl šalčio, baimės ir t. t.), virpėti, tirtėti; kraty tis, virpėti, veikiant išorinėms jėgoms’. Upėvardžio Drančiùkas ryšys su germanizmu drá nka ‘ėdalas, jovalas, pamazgos’ abejotinas dėl šaknies priebalsių č : k netapatumo, todėl jį įtikimiau sieti su liet. (skoliniu) drañčyti, drañčintis ‘siausti, šėlti’, drá nča ‘kas šėlsta’. Sudėtinį hidronimą Draudėnių ežeras formaliai galima kildinti iš šalia esančio kaimo vardo Draudėniai, tačiau, kaip rodo gyvosios kalbos duomenys, autentiška 152 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II) jo forma yra Draudėnis, kilusi iš liet. draušti (drauðė) ‘sakyti, kad ko nedarytų, neleisti, įspėti, ginti; neleisti naudotis (kuo), užginti’. Upevardis Dvōliškis (Dvōliškis?) greičiausiai yra autentiškas, sietinas su liet. dvaliuóti ‘eiti’. Manyti esant jį kilusį iš *Dvolikis, kuris iš liet. dvōlikis ‘saikas grūdams seikėti’, nėra pamato tiek dėl fonetinio neatitikimo, tiek dėl gyvosios kalbos duomenų. Upės vardas Dzindzakė gali būti autentiškas sudurtinis hidronimas, kurio pirmasis sandas sietinas su liet. džin, džin ‘čin, din (skambėjimui nusakyti)’, dzindzėti, džiñdzinti ‘skambėti, dindėti, dzingėti’, o antrasis sandas – su liet. džak ‘cak (kartojant nusakomas kanopų bildesys bėgant, jojant); cakt (staigiam judesiui nusakyti)’, džakoti ‘greitai eiti’. Upevardis Karčiámetis gali būti ne sutrumpėjęs iš *Karčėmā-vietis > *Karčiāmvietis (dial. *Karčiāmvetis) > Karčiámetis : karčėmà ‘smuklė’ ir vietà (‘karčemos vieta’), bet kilęs iš liet. kártis ‘ilgas plonas medis, virptis, šatra’, karčius ‘kelmas, keras’ ir mėsti (mėta, mėtė) ‘svieti tolyn, aukštyn, žemyn; pašalinti, nebel aikyti (nereikalingą, netinkamą); leisti, gramzdinti į vandenį (tinklą, meškerę, inkarą)’. Hidronimus Kemešà, Kẽmešė, Kemešys galima sieti su liet. kãmas ‘kamuolys, gniūžtė, gurvolys; kabinys’, kém-sas ‘kupstas’ ir kildinti iš balt. *kem- ‘gniaužti(s)’. Ežero ir upės vardas Kūnà galbūt giminingas su liet. kūnas ‘žmogaus ar gyvulio organizmas’ ir kildintinas iš balt. *kū- / *kēu- ‘dengti(s), lenkti(s)’. Hidronimai Kurtinỹs, Kurtinėlis veikiau yra ne „gyvūninės“ kilmės, bet priskirtini ypatybės turėtojų pavadinimams ir sietini su liet. kuŕtinas ‘kurčias’, kurtinai ‘aklinai, visiškai’. Upevardį Pagužė patikimiau kildinti ne iš kito spėjamai buvusio vietovardžio *Pagužė, bet iš avd. Gùžas, Gužỹs. Pãspitris greičiausiai yra ne asmenvardinės, o apeliatyvinės kilmės hidronimas, sietinas su liet. paspitrióti ‘kiek neprimatyti’, paspitrỹs ‘gana spítras, neprimatantis’. Vandenvardžiai Samavà, Sãmė, Samãvas, Sãmis galbūt sietini su liet. sémti (sémia) ‘imti, pilti skysčių, kabinti biralų; užlieti, tvindyti’ < balt. *sem- ‘(ap)semti’. Ežero vardas Sãgavas veikiau nėra antrinis iš *Zagavas, bet giminingas su liet. sagà ‘į kilpą (skylutę) neriamas skrituliukas drabužiams susegti; kilpa, ąsa kam pritvirtinti’, sãgas ‘kilpa, ąsa kam pritvirtinti’ < sègti ‘kabinti, tvirtinti (smeigtuku, adata ir pan.) ar nuimti ką prikabintą; vieną su kitu kabinti, jungti, sieti (sagą, sagtimi ir pan.) ar atkabinti’, pr. sagis < *sagas ‘sagtis’ < ‘susegimo priemonė’ < *‘(su)segimas’ < *‘segimas’. Vandenvardžiai Stirta, Stìrtos gali būti susiję su liet. stìrti ‘kietėti, darytis nelanksčiam (ppr. džiūstant); stingti, kietėti (ppr. šąlant, vėstant)’ < balt. *stur-/*stir-/*ster- ‘standėti ir pan.’ Straipsniai / Articles 153 LAIMUTIS BILKIS ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Bilkis Laimutis 2006: Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės. – Baltų onomastikos tyrimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 47–62. Bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų dar yba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bilkis Laimutis 2011: Dar kartą dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės. – Baltų onomastikos tyrimai 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 9–25. Blažienė Grasil da 2000: Die baltischen Ortsnamen im Samland. – Hydronymia Europaea. Sonderband 2. Stuttgart: Franz Steiner Verlag. LIV – Lexikon der indogermanischen Verben. Unter Leitung von Helmut Rix und der Mitarbeit vieler anderer bearbeitet von Martin Kümmel, Thomas Zehnder, Reiner Lipp, Brigitte Schirmer. Zweite, erweiterte und verbesserte Auflage bearbeitet von Martin Kümmel und Helmut Rix. Wiesbaden: Dr. Ludwig Reichert Verlag, 2001. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. I–XX, 1941–2002): elektroninis variantas. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Rიტutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt LPDB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internete: pavardes.lki.lt LUEV – Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. LVŽ I – Lietuvos vietovardžių žodynas 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Mažiulis Vytautas 1993: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Mažiulis Vytautas 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Savukynas Bronys 1962: Ežerų vardai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 5, 191–198. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1981a: Lietuvių hidronimų semantika. – Lietuvių kalbotyros klausimai 21, 4–153. Vitkauskas Vytautas 1984: Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981. – 408 p. (Recenzija). – Baltistica 20(1), 82–88. VK – Vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka (saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje). Zinkevičius Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 154 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II) SUTRUMPINIMAI Aln – Alantà (Molėtų r.) Ar – Aríogala (Raseinių r.) b. – bala Btr – Butrimónys (Alytaus r.) db. – dauba Dbg – Dubingiaĩ (Molėtų r.) Dgč – Degučiai (Zarasų r.) Ds – Dusetos (Zarasų r.) Dt – Dotnuva (Kėdainių r.) ež. – ežeras Gdl – Gudėliai (Marijámpolės sav.) Gdž – Gudžiūnai (Kėdainių r.) Grz – Gruzdžiai (Šiaulių r.) Imbr – Im̃bradas (Zarasų r.) JnšM – Jõniškis (Molėtų r.) Jrb – Jū̄rbarkas Jz – Jiežnas (Prienų r.) Klm – Kelmė kln. – kalnas Klr – Klėriškės (Kaišiadorių r.) Klt – Kal̃tanėnai (Švenčionių r.) krm. – krūmai Krš – Kuršėnai (Šiaulių r.) Kš – Kaišiadorys Ktk – Kūl̃tiškės (Utenos r.) Lbv – Liubāvas (Kalvarijos sav.) lk. – lieknas (dkt.) Lkm – Liñkmenys (Ignalinos r.) Lp – Leipalingis (Druskininkų sav.) Lzd – Lazdijai Mlt – Molėtai Mrk – Merkinė (Varėnos r.) Ob – Obėliai (Rokiškio r.) Onš – Ūnuškis (Trakų r.) Pbs – Pabāiskas (Ukmergės r.) Ps – Pasvalys pv. – pieva R – Riešė (Vilniaus r.) Rd – Radviliškis RdN – Nemūnėlio Radviliškis (Biržų r.) Rdnk – Rūdninkai (Šalčininkų r.) rst. – raistas Rud – Rudnia (Varėnos r.) Sdk – Sudeikiai (Utenos r.) Sem – Semeliškės (Elektrėnų sav.) Skd – Skuodas Skdv – Skaudvilė (Tauragės r.) Srj – Seirijai (Lazdijų r.) Stk – Stakliškės (Prienų r.) Šd – Šeduva (Radviliškio r.) Šl – Šiauliai Šll – Šilalė Štk – Šateikiai (Plungės r.) Švnč – Švenčionys Švnčl – Švenčionėliai (Švenčionių r.) up. – upė Ut – Utenà Vp – Vėpriai (Ukmergės r.) Vrn – Varėna Vv – Veiveriai (Prienų r.) Žgč – Žygaičiai (Tauragės r.) Žlv – Žalvariai (Molėtų r.) Žm – Žeimiai (Jonavos r.) Straipsniai / Articles 155 LAIMUTIS BILKIS Regarding the Origins of Some Lithuanian Hydronyms (II) SUMMARY New versions of the origin of the names of previously analysed lakes and rivers are raised in the article. The compound hydronyms Bildiškės ežeras is most probably secondary and originated from authentic form of Bildiškis, which originally comes from Lithuanian bildėti ‘meaning to produce a certain sound by hitting solid objects; to bump, to thunder’. The lake name Drabūžis, apart from other options, can be associated with Lithuanian drabūs, which means ‘the one who trembles’, Lithuanian drebėti means ‘to experience frequent shaking movement (due to cold, terror, etc.), to quiver, to shiver; to shake, to quiver under the influence of external forces’. The relation of the name of the river Drančiūkas to the Germanism dránka (which means mash, swill, hogwash) is dubious due to the non-conformity of the root vowels č : k, thus it is more credible to associate it to the Lithuanian loan word drančyti, drančintis (which means to romp, to rage), and dránča means ‘the one who rages’. The compound hydronym Draudėnių ežeras can formally be originated from a nearby village name Draudėniai, however, as the data of live language show, the authentic form is Draudėnis and it is originated from a Lithuanian word drausti (draũdė) which means ‘to say not to do something, to forbid, to warn, to protect; not to permit use something, to forbid’. The river name Dvōliškis (Dvól iškis?) is most probably authentic and is related to a Lithuanian word dualiúoti which means ‘to go’. There is no reason to associate it to the original of *Dvolikis which comes from Lithuanian dvõlikis and means ‘a tool to measure grains’ neither from the point of view of phonetic discrepancy nor from the point of view of the data of a spoken language. The river name Dzindzakė can be an authentic compound hydronym, the first component of which can be related to Lithuanian dziñ, dźin (‘cin, din’ which are used ‘to denote a tinkling sound’); dziñdzėti, dźiñdzinti (to tinkle, to clang, to jingle), meanwhile the second component can be related to Lithuanian dzāk (‘cak’ which, if repeated, denotes the sound of horse hooves while riding or running); cakt (denotes a sudden movement), dzākoti (to go fast). The river name Karčiàrnetis can be originated not from the abbreviated form of *Karčernā-vietis > *Karčiārmvietis (dial. *Karčiārmvetis) > Karčiàrnetis : karčèrnā ‘an inn’ and vietà (‘a place of an inn’), but can be originated from a Lithuania word kãrtis (which means a long, thin wooden stick), karčius (which means a stump, a stool) and a word mėsti (mėta, mėtė) which means (to throw upwards or downwards; to remove, to get rid of; to float a net, a fishing rod or an anchor into the water). The hydronyms Kemešà, Kėmešė, Kemešỹs can be related to a Lithuanian word kãmas which means ‘a ball, a wisp, a lump; something hanged’, and kém-sas which means ‘a hump’ can be originated from a Baltic *kem- which means ‘to clench’. 156 Acta Linguistica Lithuanica LXXI Dėl kai kurių lietuvių vandenvardžių kilmės (II) The name of the lake and river Kūnā may perhaps be related to a Lithuanian word kūnas which means ‘a human or animal organism’ and originated from a Baltic *kū-/*kēu- which means ‘to cover, to bend’. The hydronyms Kurtinỹs, Kurtinėlis should rather be attributed to the names denoting features and be related to a Lithuanian word kurtìnas which means ‘deaf’, or kurtināi which means ‘totally blind, completely’. The river name Pagũžė is more plausible to be originated not from previous toponym *Pagũžė but from the anthroponyms Gùžas, Gužỹs. The Pāspitris is probably not an anthroponym but a hydronym with an appellative origin and may be related to a Lithuanian word paspitrióti which means ‘to have seeing problems’, or paspitrỹs which means ‘a person who has serious seeing problems’. The hydronyms Samaõ, Sãmė, Samãõsas, Sãmis can be associated with a Lithuanian word sémti (sémia) which means ‘to scoop, to pour liquids or powdery substance; to flood’ < the Baltic *sem- means ‘to flood, to submerge’. The name of the lake Sãgaõsas is not probably a secondary derivative from *Zagaõsas but is a cognate of a Lithuanian word sagà which means ‘a round object thrust into a loop and used to pin a piece of cloth; a loop, an ear for attach something’, sãgas ‘a loop, an ear to attach something’ < sègti ‘to hang, to attach (by a pin, a needle, or etc.; or to take something attached off; to join, to relate (by a button, a buckle, etc.); or detach’, Prussian sagis < *sagas ‘a buckle’ < ‘a tool to buckle’ < *‘action of buckling’ < *‘buckling’. The hydronyms Stirta, Stìrtos can be related to a Lithuanian word stìrti which means ‘to harden, to become inflexible (while drying); to stifle (while cooling or freezing)’ < Baltic *stur-/*stir-/*ster- ‘to stiffen and etc.’ Įteikta 2014 m. rugsėjo 25 d. LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 157