Lithuanian incantation in Arabic script from a Tatar manuscript

11straipsniai straipsniai MichaiL tareLka Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Baltarusijos kultūros, kalbos ir literatūros tyrimų centras. sergejus teMČinas lietuvių kalbos institutas mokslinių tyrimų sritys: slavų ir Baltijos studijos. Lietuvių užrašas arabų raštu iš tatarų rankraščio Lietuviškas užkalbėjimas, užrašytas arabiškais rašmenimis totorių rankraštyje anotacija straipsnyje pateikiamas pirmasis kada nors žinomas lietuvių rankraščio tekstas, parašytas arabų raštu buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės tatarų. Tekstas neseniai buvo identifikuotas kaip XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje parašytas šamailas, dabar saugomas privačioje kolekcijoje Minske. rankraštis anksčiau buvo naudojamas Pastavių mieste (miestuose) ir galbūt Myadzyelyje Baltarusijoje, netoli Lietuvos sienos. lietuviškas tekstas yra trumpas užrašas prieš gyvatės įkandimus. autoriai ją išleidžia lotynų transliteracijoje (kartu su atitinkamo rankraščio fragmento nuotrauka) ir siūlo jos interpretaciją, pagrįstą tekstiniu požiūriu panašiomis lietuvių folkloro užkalbėmis prieš gyvatės įkandimus. Lietuvių užrašas, žinomas iš unikalaus tatarų rankraščio, turėjo kilti daugiau ar mažiau iš to paties rytinės Lietuvos ir vakarinės Baltarusijos regiono (kažkur tarp gyvenviečių Dysna, Tverčijus, Miela Gėnai, Adutiskis Lietuvoje ir Pastavy Baltarusijoje), kur, greičiausiai, vėliau jį parašė tatarai arabų raštu. raktiniai žodžiai: lietuvių tatarai, rankraščiai, lietuvių kalba, folkloras, užrašai. esMiniai Žodžiai: Lietuvos totoriai, rankraščiai, lietuvių kalba, tautosaka, užkalbėjimai. 12 acta MichaiL tareLka, sergejus teMČinas Linguistica Lithuanica LXXI anotacija Šiame straipsnyje aptariamas pirmasis žinomas arabiškais rašmenimis užrašytas tekstas. jį užrašė Lietuvos didžiosios kunigaikštystės totoriai. neseniai tekstas buvo aptiktas XiX a. pabaiga XX a. pradžios chamaile, šiuo metu saugomame privačioje kolekcijoje Minske. rankraštis anksčiau buvo naudojamas Pastovio arba Medilo miestų regione baltarusijoje, esančiuose visai netoli Lietuvos sienos. Lietuviškas tekstas tai trumpas užkalbėjimas nuo gyvatės įgėlimo. autoriai tekstą užrašė lotyniškais rašmenimis (kartu pateikdami atitinkamą rankraščio fragmento kopiją) bei pasiūlė jo interpretaciją, paremtą panašiais lietuvių liaudies užkalbėjimais. Lietuviškas užkalbėjimas totoriškame rankraštyje greičiausiai bus kilęs iš beveik to paties Lieriai, naudodami arabiškus rašmenis. tuvos rytų ir baltarusijos vakarų regiono (maždaug tarp dysnos, tverečiaus, Mielagėnų, adutiškio gyvenviečių Lietuvoje ir Pastovio gyvenvietės baltarusijoje), kur vėliau jį ir užrašė totoĮžanginis pastabas: buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (dabar Baltarusija, Lietuva ir rytinė Lenkijos Podlasės sritis) tatarų sukurtas rankraščių paveldas nuo XIX a. buvo mokslininkų tyrimų objektas. Tačiau šie tyrimai dar tik pradeda vykti, nes tyrėjai nuolat randa naujus rankraščius. Šiuo metu žinoma, kad daugiau nei 300 XVI a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje parašytų tatarų rankraščių saugoma tam tikrose Baltarusijos, Lietuvos, Lenkijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Ukrainos, Latvijos valstybinėse bibliotekose ir muziejuose, taip pat daugelyje privačių kolekcijų Baltarusijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Tatarų rankraščių tradicija yra daugiakalbiška ir apima tekstus slavų (belorusų, lenkų ir, kai kuriuose vėlyvuosiuose rankraščiuose, rusų), arabų ir kai kurių turkų kalbų, visos šios (įskaitant slavų tekstus) yra rašomos arabų rašmenimis. Kadangi daugelis tatarų rankraščių vis dar yra visiškai nežinomi mokslininkams, yra visiškai įmanoma, kad kai kurie būsimi atradimai atskleistų tekstus, parašytus kitomis kalbomis, pavyzdžiui, persų, ukrainiečių ar lietuvių. Pats tam tikrų lietuviškai, arabų rašmenimis parašytų tatarų rankraščių egzistavimas atrodo gana tikėtinas, nes XVI-XVII amžiuose lietuvių ir baltarusų etninė riba išėjo toliau į pietus ir į rytus nuo dabartinės vietos. 14-16 amžiuose etniškai ir lingvistiniu požiūriu lietuvių žemių rytinės sienos ne tik buvo maždaug prie dabartinių Baltarusijos gyvenviečių grodno, ščučynų, navahrudakų, valozhynų, smarhonų, pastavų, braslavų ir drujų su daugybe lietuvių gyvenviečių į rytus, bet ir kai kurių slavų gyvenviečių į vakarus nuo šios linijos (Gaučas 1988; zinkevičius 1993: 31 […] 39; gaučas 2004: 8 […] 20). Tai reiškia, kad didelė dalis tatarų gyvenviečių turėjo egzistuoti daugiausia lietuvių arba bent jau mišriose lietuvių ir baltųjų etninėse ir kalbinėse aplinkose. 13straipsniai straipsniai Lithuanian incantation in arabic script from a tatar manuscript 1611 m. jėzuitų provincijos vadovo Klavdijaus Akvaviui parašytame paminklyje aiškiai nurodoma, kad vietiniai musulmonai gali kalbėti lenkų, rusų (iš tikrųjų rutenų) ir lietuvių kalbomis (Lebedys 1976: 217). Tatarų rankraščiai skiriasi savo turiniu ir praktiniu naudojimu: yra Korano kopijų, tafsirs1, kitabs2, chamails3 ir t. t. Kai kuriuose chamails yra užrašų, kurie paprastai susideda iš instrukcijos ir tinkamo apotropainio teksto. Instrukcija paprastai yra parašyta slavų kalba (belorusų, lenkų ar retai rusų kalba), tačiau apotropinis tekstas labai dažnai yra arabų kalba, kuri buvo ir vis dar yra islamo sakralus kalba. Tai gali būti citatas iš Korano arba musulmonų religinė formulė. kartais apotropainis tekstas gali būti turkų ar slavų kalba4; abracadabra. kai kurie abrakadabrų tekstai primena arabų (pseudo-arabų) sometimes it can be a set of arabic characters with no clear meaning or just an ar net lotynų (pseudo-latynų). Vienas užrašas prieš gyvatės (žvėrių ar žolės gyvatės) įkandimus (5) pritraukė mūsų dėmesį, nes atrodė ir iš tiesų pasirodė, kad jis parašytas lietuvių kalba. "Lietuvos užrašas arabų raštu ""Skribt"" ir jo folklore ""Parallels"" tekstas yra parašytas 37b puslapyje, dabar saugomas privačioje kolekcijoje Minske." rankraštį be viršelio sudaro 44 175 × 110 mm folijos. Deja, rankraštyje nėra kolofono. jo popieriuje nėra jokio vandens ženklo, tačiau jame yra antspaudas su erelo atvaizdu ir tokiu tekstu: Кн[язя] Паске[вича] […](gaminta) princo Paskievich[…] (fol. 5a ir t. t.). Todėl jis negali būti senesnis už 1872 m. - metus, kai Dobrušo mieste (dabar Baltarusijoje) pradėjo veikti kunigaikščio Paskevičiaus popieriaus gamykla. Žmogus... 1 iš arabų kalbos ήϴδϔΗΏΎΘϛϞ΋ΎϤΣΏΎΑ [tafsīr] […] komentaras[…]. jis susideda iš Korano teksto arabų kalba su komentaru arba vertimu į kitą (turkų, lenkų, baltarusų) kalbą. 2 iš arabų kalbos ήϴδϔΗΏΎΘϛϞ΋ΎϤΣΏΎΑ [kitāb] […]knyga[…]. tai komentarų apie kai kuriuos Korano fragmentus, didaktinių istorijų ir t. t. rinkinys baltų ar lenkų kalba. 3 iš arabų kalbos ήϴδϔΗΏΎΘϛϞ΋ΎϤΣΏΎΑ [ḥamāil] […]amuletai[…]. Tai maldų rinkinys, daugiausia arabų kalba, su tam tikrais komentarais belarusiškai ar lenkų kalba, kartu su kalendoriumi, astrologiniais ir kitais tekstais. 4 pavyzdžių tatarų rankraščių užrašų slavų kalba žr. (Сынкова 2012). 5 Žolės gyvatė akivaizdžiai laikoma nuodinga, kaip gyvatė. verta paminėti, kad kiekvieną nuodingą gyvatę galima vadinti žolės gyvatė, o kiekvieną žolės gyvatę galima vadinti tiesiog gyvatė lietuvių folklore ir žodinėje tradicijoje (dundulienė 2005: 13). 14 acta MichaiL tareLka, sergejus teMČinas Linguistica Lithuanica LXXI Uskriptas, parašytas XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje, vėliau buvo naudojamas Pastavų mieste (miestuose) ir galbūt Myadzyelyje, netoli Lietuvos sienos. "Šį žodį galima ištarti ir slavų kalba: ""bāb6 i ṭo ṭože āmāwlāc hāiná ilī ūžā pred āḥodām ṣloncā i dūc nāḥl pūinu a kapitulas, kuris taip pat turi būti parašytas prieš gyvatę ar žolės gyvatę7 prieš saulėlydį ir [tu] su eilutė aukščiau." should] blow on the tumor’. What follows is a Lithuanian apotropaic text: žemā žimā ’abriwā peḳtibā ẓāmān ġūṣ ʒewā ġeribā. the Lithuanian text is singled out yra gana panašus lietuviškas užrašas prieš gyvatės įkandimus: Žeme žemybe, ‘o, žemė, didelė žemė, Dangaus gėrybe, o, dangaus gėrybe, Tava piktybį, tavo blogis, Tava piktybį tavo blogis Ažumuž Dievo galybė! bus sunaikintas dievo galia […] […] Ataduok gėrybę […] […] grąžinti gerumą […] Žmogaus baltybę. žmogaus balta spalva [pvz., sveika spalva] (Vaitkevičienė 2008: 217, nr 280; cf. taip pat nr 279). Tatarų rankraštyje iš esmės tas pats tekstas pateikiamas trumpesne versija, kurioje trūksta 2 ir 4 eilučių, taip pat dviejų baigiamųjų eilučių. Taip pat žinomi ir trumpesni tokio pobūdžio tekstai (žr. Žeme žemybė, tavo piktybė, mano Dievas duos man gerybį. Amene. O žemė, didžioji žemė, tavo blogybė, mano Dievas duos man savo gerumą. amen (Vaitkevičienė 2008: 216, nr 277). 6 arabų kalba ήϴδϔΗΏΎΘϛϞ΋ΎϤΣΏΎΑ [bāb] […] skyrius[…]. 7 Ankstesnis rankraštyje esantis tekstas yra dar vienas užrašas prieš gyvatės įkandimą (slaviškai). 15straipsniai straipsniai Lithuanian incantation in arabic script from a tatar manuscript Aukščiau pateiktas folklorinis užrašas yra artimiausias (nors ne visiškai identiškas) lygiagrečias tam, kuris buvo rastas tatarų rankraštyje, kurį mes sugebėjome identifikuoti. teXtuaL ir lingvistinis aiškinimas Šie lietuviški lygiagrečiai leidžia taip aiškinti tatarų lietuvių užrašą: žemā žimā abriwā petibā āmān ġūš ewā ġeribā *Žeme pikt žemybe, tavą piktybą ažumuž dzieva geryba! […]o, žemė, didžioji žemė, tavo blogis bus sunaikintas Dievo galios![…] Tiksli lingvistinė interpretacija neįmanoma, nes arabų raštu parašyta lietuvių užrašas neleidžia atskirti fonetiškai ir semantiškai panašių dialektinių formų piktybą ir piktybę, ar net gerybą, gėrybą, gerybę ir gėrybę. Šiuo kontekste jie visi yra vienodai galimi. yra bent du pagrindiniai nesuderinamumai tarp faktinio teksto ir jo siūlomo aiškinimo: 1) žimā abriwā žemybe, tavą ‘didžioji žemė, tavo; 2) […]āmān ġūš […] ažumuš […][jis] nužudys[…]. Juos sunku paaiškinti. yra visiškai įmanoma, kad jie yra tik tekstinės korupcijos rezultatas, įvykęs tam tikro (ne būtinai labai ilgo) tekstinio perdavimo procese. Tačiau negalima visiškai atmesti kitokio aiškinimo galimybės. Pavyzdžiui, žimā abriwā petibā gali būti alternatyviai suprantama kaip žeme, per tava piktybę ‘oh, žemė, dėl tavo blogio, cf. per tavo piktybę ‘dėl tavo blogio tekstiniu požiūriu panašiame lietuvių užrašyme (Vaitkevičienė 2008: 216, nr 278). Kita vertus, skaitymas […]abriwā kažkaip primena lietuvių bjaurybė […]creep, toad[…], kuris yra gana paplitęs lietuvių užklausose prieš gyvatės įkandimus8, bet daugiau ar mažiau aiškios tekstinės paralelės su nagrinėjamu tekstu, kuriame būtų ši leksema, lietuvių tradicijoje nežinomos. āmān ġūš skaitymas taip pat gali būti suprantamas kaip sugadinta eilutė man duos ‘(jis) man duos, cf. šiuos pavyzdžius iš dviejų tekstiniu požiūriu panašių 8 yra visa abstrakčių vardinių grupių -ybė, dažnai naudojamų lietuvių užrašuose: žemy bėgreat earth, gėrybė goodness, piktybė evilness, galybė might, baltybė whiteness, bjaurybė creep, toad ir t.t. (cf. Завьялова 2006: 87). 16 acta MichaiL tareLka, sergejus teMČinas Linguistica Lithuanica LXXI Lietuvių užrašai: mano Dievas duos man gerybį ‘Mano dievas duos man savo gerybę ir Dievas duos man savo gerybę ‘dievas duos man savo gerybę (Vaitkevičienė 2008: 216, nr 277 ir 278). Šis aiškinimas sukuria naują problemą, nes jam reikia nom. sg. Dievas, o ne gen. sg. Dievo, kuris iš tikrųjų pateikiamas tekste (jo dialektinėje formoje […]ewā). Kita vertus, galima daryti hipotezę, kad čia tatarų lietuvių žodis "man bus" reiškia "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus" "man bus". forma, tiksliai tokia, kokia yra tekste, bet ši seka nežinoma iš tekstiniu požiūriu panašių lietuvių užrašų. Abiejuose atvejais pradinis […]ā sekos […]āmān ġūš segmentas lieka nepaaiškinamas. Nepaisant šių nedidelių problemų, tatarų lietuvių užrašų tekstinis tipas ir jo bendra prasmė yra gana aiški. Aukščiau minėtos lietuvių užrašų, lygiagrečių tatarų rankraščiui, buvo užfiksuotos Ignalinos ir Utenos rajonuose (Rytų Lietuvos dalis), netoli Pastavų (Belarus) gyvenvietės, kur tas pats tatarų rankraštis veikia bent jau kurį laiką. bet kuriuo atveju vokalai [e] ir [i], kurie yra gana skirtingi lietuvių ištarime, abu transkribuojami skirtingai, naudojant arabų diakritinius vokalizacijos ženklus [e] ir [i], cf.: žemā žimā *Žeme žemybe; petibā *piktybą. Tai gali būti nedideli tekstinio pažeidimo rezultatai, atsiradę dėl konkrečiai slavų (belorusų) ištarimo su jo vokalų sumažėjimu (ir neutralizavimu), reguliariai pasitaikančiu nespaudžiamuose skiemenyse. Jei tikrai taip, tokio tipo klaida turi būti antrinė, kurią padarė vėlesnis slavų kalbą kalbanti kopistas, neturintis pakankamų arba jokių praktinių lietuvių žinių9. šiuo atveju tekstas turi būti perduotas tekstiniu būdu. tatarų lietuvių užrašų kalba gali būti identifikuojama kaip dialektas, aiškiai skirtingas nuo lietuvių standarto. galima pažymėti bent du dialektinius bruožus: a) pietinė ir rytinė Lietuvos palatalizacija t(v)¢, d(v)¢ → c(v)¢, dz(v)¢ 1966: 518, žemėlapis nr 73), cf. ewā *Dzieva (ne *Dieva); b) centrinė ir šiaurinė Lietuvos nepagrįstas pavadinimas. sg. vyriškųjų vardinių vardų pabaiga -a -as, atitinkanti standartinį nomą. sg. before the front vowels of i-type, e.g. the so called dzūkavimas (zinkevi čius pabaiga -o (zinkevičius 1966: 477, žemėlapis nr 32), cf. ewā *Dzieva (ne *Dzievo). Tiesa, tatarų rašytojai, rašydami arba kopijuodami arabų raštu slėviškus (belorusų ar lenkų) tekstus, paprastai nesusidūrė su panašiomis problemomis dėl [e] ir [i] vokalizacijos ženklų, tačiau tai buvo dėl jų gebėjimo kontroliuoti tekstą per tobulus jo supratimą. situacija turėjo būti visiškai kitokia, kai jie turėjo spręsti tekstą kalba, kurią jie negalėjo lengvai suprasti. 17straipsniai straipsniai Lithuanian incantation in arabic script from a tatar manuscript Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad skaitymas petibā nebūtinai turi tą patį palatalizavimo rezultatą (*pecibā), kuris gali būti tikimasi kaip paralelis su ewā *Dzieva (ne *Dieva). arabų raidė Tā (t), kuri buvo naudojama trečiajam subalansu petibā, reguliariai atspindi palatalizuotą [t¢] (yra dar vienas raidė velar [t]), bet kartais taip pat yra garso pasikeitimo rezultatas [t¢] → [c¢] (Антонович 1968: 256, 258). Taigi neįmanoma, kad petibā tas pats arabų raidė atspindi [c¢], pvz., lietuvių dzūkavimas. arabų raidės naudojimas Tai, kad [t ¢] ir jo pakaitalas [c ¢] yra tipiškas Baltarusijos tekstams arabų kalba, randami vietiniuose tatarų rankraščiuose XVII amžiuje, gali būti retai randami XVIII amžiuje ir tampa labai retas XIX amžiuje (Antonovič 1968: 250 […] 261). Jei leistume paraleliu tarp arabų kalba parašytų Baltarusijos ir Lietuvos tekstų, būtų galima hipotetinį lietuvių užrašų arabų kalba protografą (dabar žinomą iš XIX a. rankraščio) datuoti iki XVII a. Šiuo atveju skaitymas […]ewā […] *Dzieva gali būti geriau paaiškinamas kaip vėlesnės ortografinės modernizacijos rezultatas (jei mes sutinkame, kad rašytojui yra natūralu rašyti naudojant sistemingą ortografiją, kuri nuosekliai atspindėtų lietuvių dzūkavimas)10. Teoriniu požiūriu galima daryti hipotezę, kad šie du fonetiniai bruožai nebuvo iš pradžių pateikti lietuvių tekste arabų kalba, o tik vėlesnių Baltarusijos kalbomis kalbančio tataro rašytojo modifikacijų rezultatas, nes Baltarusijoje yra gana panašių fonetinių reiškinių tsekannie, dzekannie ir akannie. tačiau nėra realaus poreikio postuliuoti vėlesnius pakeitimus tam tikriems bruožams, kurie yra visiškai tinkami lietuviškame tekste (žr. Ockhamo skustuvo principą). Dviejų dialektų fonetiniai izoglosai aiškiai atsispindi na ir adutiškis (tie yra išsklaidyti šalia rytinio Ignalinos ir tatar Lithuanian incantation overlap in a quite restricted area in the eastern part of Lithuania – between the settlements of kaltanėnai, Mielagėnai, tverečius, dysŠvenčionės rajonų sienos segmento), pavyzdžiui, netoli Baltarusijos gyvenvietės Pastavy, kur jau kurį laiką veikia tatarų rankraštis, kuriame yra lietuvių užrašas. Reikėtų prisiminti, kad 1920-1939 m. etniniai lietuvai aplink Baltarusijos gyvenvietes Pastavy, Hruzdaw, Kamai, Lyntupy ir Zhukoini sudarė apie 10% viso vietinio gyventojų (zinkevičius 1993: 178-179). Ši prielaida nėra privaloma, nes net profesionalūs folkloro įrašai kartais yra nesuderinamūs perduodant dzūkavimas: žr., pavyzdžiui, lygiagrečių formų Dzievo (du kartus) ir Dievo (du kartus) buvimas tame pačiame lietuvių užrašyme, kurį įrašė V. Mansikka ir a. Bielinis netoli Alytus pietinėje Lietuvos dalyje (Vaitkevičienė, 2008: 454, 1057). 18 acta MichaiL tareLka, sergejus teMČinas Linguistica Lithuanica LXXI aišku, kad lietuvių užrašas rankraštyje "Čamailas" iš pradžių buvo parašytas arabų raštu vietovėje, kur vietiniams tatarams buvo prieinami lietuvių užrašai (ir jų tiesioginis šaltinis - lietuvių gyventojai). galima daryti išvadą, kad jis turėjo kilti daugiau ar mažiau tame pačiame rytinės Lietuvos ir vakarinės Baltarusijos regione, kur cirkuliavo šis tatarų rankraštis. Nors tiksli rankraščio kilmės vieta tebėra nežinoma, šis geografinis sutapimas verčia mus galvoti, kad tai tikriausiai tas pats regionas, kur lietuvių užrašas pirmą kartą buvo parašytas tatarų arabų raštu (hipotetiškas XVII a. originalas) ir kur atsirado jo egzistuojanti XIX a. pabaigos - XX a. pradžios kopija (ir vėliau buvo naudojama). tarpkultūriniai conteXt užrašai prieš gyvatės įkandimus dažnai pasitaiko chamailuose, tačiau kituose rankraščiuose yra apotropinių tekstų kitomis kalbomis nei lietuviškai. aukščiau paskelbtas tekstas yra unikalus ir žinomas iš vieno rankraščio (be kitų kopijų, su kuriomis galima palyginti), o tai, žinoma, labai apsunkina jo tikslią tekstinę ir lingvistinę interpretaciją. Nepaisant to, tai yra įdomus ir anksčiau nežinomas (nors ne visai netikėtas) kultūrinis reiškinys - lietuviškas tekstas, parašytas arabų raštu buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tatarų. Žodžiai prieš gyvatės įkandimus sudaro didžiausią lietuvių folkloro žodžių grupę11 ir taip pat turi svarbų vietą Baltarusijos folklore (Завьялова 2006: 161). Tai gali būti suprantama kaip regioninis bruožas (su tikėtina Baltijos substrato fonu belarusų kalboje), kuris yra ryškiai priešingas Rusijos folklorui, kur užklausos prieš gyvatės įkandimus yra daug rečiau (Завьялова 2000: 197). Galbūt nėra didelio nustebimo, kad būtent tokio pobūdžio lietuviškas užrašas yra rastas tatarų rankraštyje. Lietuvių užrašų buvimas tatarų rankraštyje nebūtinai rodo, kad tatarų rašytojas, kuris iš pradžių parašė tekstą arabų raštu, buvo gerai susipažinęs su lietuvių kalba - jis galėjo daugiau ar mažiau mechaniniu būdu perrašyti tekstą, kurį jam ištarė kažkas kitas. Yra gerai žinomas faktas, kad užrašai dažnai buvo laikomi efektyvesniais, kai buvo religinė ar kultūrinė aplinka. Tai gali, pavyzdžiui, paaiškinti keletą kareliško-vepsų užrašų (kartu su rusų instrukcijomis) buvimą, ir, taigi, pats šis faktas atspindi labai svarbų vaidmenį, kurį gyvatė vaidino tradiciniuose lietuvių tikėjimuose (dundulienė, 2005). uttered in a more or less “exotic” language and/or by a person with an “exotic” 19straipsniai straipsniai Lithuanian incantation in arabic script from a tatar manuscript Rusų rašytojai, kurie buvo parašyti kartu su daugeliu rusų užrašų XVII a. antrojo ketvirtelio olonets rankraštyje (Топорков 2010: 46[…]54, 286[…]310). kai kurie lietuvių burtininkai rašydavo burtus keliomis kalbomis - lietuviškai, lenkų ir rusų; retos lotynų, latvių ir vokiečių kalbos užrašai taip pat žinomi lietuvių tradicijoje (Vaitkevičienė 2008: 1721, 53, 611710). Įdomu pažymėti, kad vieną arabų kalba ištartą užrašą Švenčionyje (Rytų Lietuvoje) XX a. pradžioje užrašė V. Mansikka: A uzi-i bie-la-hi-i bez me-la-hi ra-cha-li-ra-chim (Mansikka 1929: 27, p. 1). tai yra iškraipyta garsaus musulmonų formulės "a‘ūzu billahi min aš-šajṭāni-r-raīm bismi-llahi-r-raḥmāni-r-raḥīm ‘i seek protection from allah against the devil; V. Mansika nenurodė, ar arabų "inkantaciją" jis išgirdo iš krikščionio, ar iš vietinio tataro. antrasis variantas yra gana įmanomas, nes tuo metu Švenčionyje buvo tatarų bendruomenė. Švenčionyje yra mizar (musulmonų kapinės) (buinovska 2014: 11). Mažiausiai vienas tatarų rankraštis (aleksandro Časenevičiaus 1868 m. Knyga) yra žinomas, kad buvo naudojamas Švenčionės uyezde XX a. pradžioje (Mishkinė, kiek tai vargu ar yra suderinama su jo galimu tatarų 2000: 110). kilme, nes bet kuris tataras, nepriklausomai nuo jo raštingumo ir išsilavinimo lygio, turėtų žinoti bent basmala (žodžiai bismi-llahi-r-raḥmani-r-raḥim, panašūs į "Alah vardu, gailestingiausias, antrasis" - kurie sudaro didžiąją dalį arabų teksto, apie kurį kalbama) ir taip pat nesuklysti su tais, kurie pateikiami sekos bez-me-hi-ra-cha-la-raḥim. atrodo labiau tikėtina, kad tekstas buvo užrašytas iš krikščioniško (lituaniškai ar slavų kalba kalbančio) asmens, kuris arabų formulę išmoko iš vietinio tataro. Jei tai tikrai taip, мавичюте, Покровская 2005: 62–64). nevertheless, the arabic “incantation” recorded in Švenčionys is corrupted to Švenčionys pasirodo kaip dar viena teritorija, kurioje vyko abipusis krikščionių ir musulmonų tarpusavio mainai realių ar konceptualių užrašų. Tai yra netoli gyvenviečių Dysna, Tverečius, Mielagėnai, Adutiškis Lietuvoje ir Pastavy Baltarusijoje, kur iš tatarų rankraščio žinomas lietuviškas užrašas pirmą kartą atsirado lietuvių aplinkoje, tada buvo perrašytas arabų raštu tatarų chamail ir vėliau buvo naudojamas egzistuojančioje kopijoje. mūsų tyrimai parodė, kad labiausiai tikėtinas šio tipo tarpkultūrinio mainų regionas gali būti identifikuojamas kaip Rytų Lietuva ir Vakarų Baltarusija. tai