XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre

Straipsniai / Articles 221 IRENA DUKAVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: prūsų resp. baltų kalbos, antroponimika. XIII AMŽIAUS PRŪSŲ ASMENVARDŽIAI PRŪSŲ REGISTRE 13th Century Prussian Personal Names in the Prussian Register ANOTACIJA Straipsnyje apžvelgiami XIII a. prūsų asmenvardžiai iš istorijos šaltinio Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts („Prūsų registras iki XIII a. pabaigos“), stengiantis atskleisti istorinį prūsų asmenvardžių gyvavimo kontekstą. Taip pat aptariama kai kurių asmenvardžių daryba ir paaiškinama jų kilmė bei vokiečių kalbos įtaka asmenvardžių kitimui. Prūsų asmenvardžių svarba baltų vardyno tyrimams abejonių nekelia. Iš akių neišleistinas faktas, kad prūsiški resp. baltiški tikriniai vardai yra anksčiausiai užfiksuoti baltų kalbų faktai. ESMINIAI ŽODŽIAI: prūsai, asmenvardis, vardynas, giminystės ryšiai, Maxas Perlbachas, Preussische Regesten. ANNOTATION The article reviews the 13th century Prussian personal names from the historical source Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts (Prussian registers until the end of the 13th century) in order to reveal the historical context of existence of Prussian personal names. It also discusses the formation of certain personal names and explains their origin as well as the influence of the German language on the change of personal names. IRENA DUKAVIČIENĖ 222 Acta Linguistica Lithuanica LXXII The importance of Prussian personal names to the research of Baltic proper names is unquestionable. It should be noted that Prussian (i.e. Baltic) proper names are the earliest recorded facts of the Baltic languages. KEYWORDS: Prussians, personal name, proper names, family connections, Max Perlbach, Preussische Regesten. ĮVADAS Tikrinių daiktavardžių – vieno iš pastoviausių leksikos sluoksnio – tyrimai suteikia svarbių žinių apie jau mirusios kalbos fonetikos, leksikos ir morfologijos ypatybes, kurios yra užfiksuotos tikriniuose varduose, bet gali būti išnykusios apeliatyvinėje leksikoje. Būtent tokie tyrimai ir leidžia vis daugiau sužinoti apie mirusią prūsų tautą. Iš gausių šaltinių buvo pasirinktas 1876 m. Karaliaučiuje publikuotas Maxo Perlbacho sudarytas registras Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts (toliau – PrR). M. Perlbachas buvo vokiečių istorikas ir bibliotekininkas, Vokiečių ordino istorijos žinovas, viduramžių Rytų Prūsijos ir Lenkijos tyrėjas (Mentzel-Reuters 2007: 39–53)1. Kadangi žinių apie M. Perlbachą (gimė 1848 m. lapkričio 4 d. Gdanske, mirė 1921 m. vasario 18 d. Berlyne) lietuvių spaudoje beveik nėra, tad norima trumpai supažindinti ir su jo biografija. Būsimasis mokslininkas 1860–1868 m. mokėsi Karališkojoje Friedricho gimnazijoje, kurioje susipažino su Colmaru Grünhagenu2, vėliau dirbusiu su Wilhelmu Wattenbachu3. Baigęs gimnaziją M. Perlbachas pradėjo studijuoti istoriją Vroclavo universitete, kur W. Wattenbachas darbavosi provincijos archyvaru. Kai W. Wattenbachas 1862 m. tapo Heidelbergo profesoriumi, M. Perlbachas taip pat iškeliavo į 1 Tai pagrindinis šaltinis apie M. Perlbachą, kurį pavyko rasti. 2 C. Grünhagenas (gimė 1828 m. balandžio 2 d. Trebnitze, mirė 1911 m. liepos 27 d. Breslau) buvo vokiečių archyvaras ir istorikas. Jis dirbo Karališkojoje Friedricho gimnazijoje, dėstė istoriją Vroclavo universitete, buvo Silezijos provincijos archyvų direktorius. Nuo 1866 m. tapo Vroclavo universiteto istorijos profesoriumi. 1864–1905 m. jis buvo Silezijos istorijos žurnalo redaktorius (DB, žiūrėta 2014-11-10). 3 W. Wattenbachas (gimė 1819 m. rugsėjo 22 d. Rantzau, mirė 1897 m. rugsėjo 20 d. Frankfurte) buvo vokiečių istorikas ir paleografas. Vroclave W. Wattenbachas tarnavo provincijos archyvaru, 1862 m. tapo profesoriumi Heidelberge, vėliau Berlyne (DB, žiūrėta 2014-11-10). Straipsniai / Articles 223 XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre Heidelbergą. Heidelberge M. Perlbachas susipažino su Georgu Waitzu4. Būtent C. Grünhagenas, W. Wattenbachas ir G. Waitzas darė M. Perlbachui labai didelę įtaką. Mokslus M. Perlbachas baigė Getingene. Ten W. Waitzo vadovaujamas 1871 m. apgynė daktaro disertaciją Die ältere Chronik von Oliva („Senoji Olivos kronika“). Vėliau M. Perlbacho akys krypo į tas temas, kurios buvo jam įdomesnės. 1872–1876 m. dirbo Karaliaučiuje bibliotekininku, 1876 m. – Greifswalde, 1883 m. – Halėje, čia jis 1894 m. tapo vyresniuoju bibliotekininku, o 1899 m. – profesoriumi. 1903 m. jis atvyko į tuomet dar karališkąją, vėliau tapusią valstybine, Berlyno biblioteką, kur buvo paskirtas skyriaus direktoriumi. Tais pačiais metais gruodžio 31 dieną M. Perlbachas pasitraukė iš aktyvios tarnystės. M. Perlbachas daug nusipelnė Prūsijos istorijos tyrimams. Jis rašė apie Silezijos, kurią pats vadino antraisiais namais, istoriją, tačiau gimtaisiais namais laikė Prūsiją, kurią daugiausia tyrinėjo (Rytų ir Vakarų Prūsiją). 1873 m. savo straipsnyje „Die ältesten preußischen Urkunden kritisch untersucht“ („Senieji prūsų dokumentai kritiškai ištirti“) paneigė Kruschwitzo sutarties5, kuri buvo svarbi Vokiečių ordinui, autentiškumą. Jis taip pat buvo garsaus ir Prūsijos istorijai svarbaus žurnalo Altpreußische Monatsschrift („Senosios Prūsijos mėnraštis“) redaktorius. Kaip rašo Mentzer-Reuters (2007: 44), M. Perlbachui darbuojantis Karaliaučiuje, Prūsijos istorijos tyrimai išgyveno krizę. Penkiatomis istorijos šaltinių rinkinys Scriptores rerum Prussicarum („Prūsijos retieji raštai“), sudarytas 4 G. Waitzas (gimė 1813 m. spalio 9 d. Flensburge, mirė 1886 m. gegužės 24 d. Berline) – Vokietijos teisės ir viduramžių istorikas. Jis buvo žinomiausias Vokietijos istorijos leidėjas. Studijavo istoriją, filosofiją, teisę bei protestantų teologiją. 1842 m. W. Waitzas tapo Kylio universiteto istorijos profesoriumi. 1848 m. Getingeno universitete įkūrė istorijos katedrą. Nuo 1860 m. tapo Berlyno universiteto teisės daktaru (DB, žiūrėta 2014-11-10). 5 Krušvico sutartis – 1230 m. birželio mėn. dokumentas, kuriame Mazovijos kunigaikštis Konradas besąlygiškai perleidžia Vokietijos ordinui Kulmo ir visas kitas užkariautas žemes. PUB I 58–60 užfiksuotas, šis dokumentas skamba taip: ,,1230 Juni. Bei Kruswica. Conrad, Herzog von Masovien, übergiebt dem DOrden das Culmer Land in bestimmten Grenzen und mit allen landesherrlichen Rechten zu freien Besiß gegen das Versprechen des Beistandes im Kampfe wider die heidnischen Preußen, desgleichen alle weiteren Eroberungen“ („1230 m. birželis. Krusvica. Konradas, Mazovijos kunigaikštis, perleidžia Ordinui Kulmo žemę su visomis teisėmis į ją už pagalbą kovojant su pagoniškąja Prūsija, taip pat visas kitas užkariautas žemes“). Visas kitas tekstas parašytas lotynų kalba. Paaiškinimuose (PUB I 60) kalbama apie tai, kad tekstas greičiausiai nėra originalus. 1873 m. M. Perlbachas straipsnyje „Die ältesten preußischen Urkunden kritisch untersucht“ paneigė Kruschwitzo sutarties autentiškumą. Augustas Seraphimas bandė įrodyti dokumento tikrumą. 1980 m. Gerardas Labuda ginčą išsprendė M. Perlbacho nenaudai (Mentzel-Reuters 2007: 45, 47; PUB I 58–60). IRENA DUKAVIČIENĖ 224 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Theodoro Hirscho6, Maxo Polluxo Toeppeno7 ir Ernsto Strehlke8, viena vertus, buvo baigtas, tačiau iš kitos pusės – buvo labai problemiškas dėl redaktorių sprendimų. Gabiausias darbuotojas – E. Strehlke – mirė 1869 m. M. Perlbachas švelniai kritikavo vyresniuosius, savo kritiką dažnai paslėpdamas tarp eilučių. Tiesa, buvo sakoma, jog lenkai buvo labiausiai įpratę dėl savo Prūsijos archyvų istorinių tyrimų konsultuotis Gdanske, o štai jų kolegų vokiečių žvilgsniai krypo ne į Lenkiją, bet labiau į pietus ir vakarus. Dirbant parengiamuosius darbus, susijusius su pirmąja Pomeranijos dokumentų knyga, jau nuo 1877 m. buvo aišku, kad neištyrus Lenkijos archyvų, seniausiųjų dokumentų rinkinys gali taip ir likti nebaigtas. Be Rytų ir Vakarų Prūsijos istorijos draugijos, dar buvo ir Hanzos istorijos draugija, o svarbiausia – 1879 m. įkurta Vakarų Prūsijos istorijos draugija. M. Perlbachas siekė suvienyti susiskaldžiusias draugijas. Jo ir Karlo Heinricho Lohmeyerio9 iniciatyva susirinko Prūsijos provincijos istorijos draugijos istorijos tyrėjų ir draugų būrys ir buvo nuspręsta išleisti Simono Grunau kroniką10, o 6 T. Hirschas (gimė 1806 m. gruodžio 17 d. Altschottlande, mirė 1881 m. vasario 17 d. Greifswalde) vokiečių istorikas, Berlyne studijavęs teologiją, istoriją ir geografiją, dirbęs mokytoju Friedricho-Wilhelmo gimnazijoje, o nuo 1833 m. dėstęs istoriją gimnazijoje Gdanske. 1850 m. tapo Gdansko miesto archyvo direktoriumi, o nuo 1865 m. Greifsvaldo universiteto istorijos profesorius ir bibliotekos direktorius (DB, žiūrėta 2014-11-10). 7 M. P. Toeppenas (gimė 1822 m. balandžio 4 d. Königsberge, mirė 1893 m. gruodžio 3 d. Elbinge) buvo vokiečių istorikas, geografas ir mokytojas. Toeppenas yra nusipelnęs Prūsijos istorijai. Karaliaučiuje studijavo senovės kalbas ir istoriją. Vėliau dirbo įvairiose Rytprūsių ir Poznanės mokyklose. 1854 m. buvo paskirtas Hohensteino progimnazijos direktoriumi (DB, žiūrėta 2014-11-10). 8 E. Strehlke (gimė 1834 m. rugsėjo 27 d. Berline, mirė 1869 m. kovo 23 d. Berline) buvo vokiečių istorikas ir archyvaras, savo trumpą gyvenimą paskyręs Vokiečių ordino istorijai. Jis studijavo Berlyne Friedricho-Wilhelmo universitete. Nuo 1860 m. tapo archyvaru (DB, žiūrėta 2014-11-10). 9 K. H. Lohmeyeris (gimė 1832 m. rugsėjo 24 d. Gumbinnen, mirė 1909 m. gegužės 15 d. Königsberge) buvo vokiečių istorikas, nusipelnęs Prūsijos istorijos tyrimams. K. H. Lohmeyeris bendradarbiavo rašant Vokietijos istoriją. 1857 m. baigė Karaliaučiaus universitetą, nuo 1873 m. buvo profesorius (MLE 2003: 680; DB, žiūrėta 2014-11-10). 10 S. Grunau (gimė apie 1470 m. Tolkemit (Rytprūsiai), mirė apie 1530–1537 Gdanske (?)) buvo Prūsijos metraštininkas, etnografas, dominikonų vienuolis. Gyveno Elbingo ir Gdansko vienuolynuose. Apie 1510–1526 m. parašė Prūsijos kroniką Cronica und beschreibung allerlüstichen, nützlichsten und waren historien des namkundingen landes zu Prewssen („Kronika ir aprašymas linksmiausių, reikalingiausių ir tikrų Prūsijos žemės istorijų“). Rėmėsi lotynų kalba rašytomis kronikomis, tarp jų neišlikusia Prūsijos vyskupo Kristijono kronika. Aprašė Prūsijos kraštą nuo IV–VI a. iki 1529 m. Pateikė daug vertingų etnografijos ir istorijos, mitologijos žinių apie prūsus ir lietuvius. Aprašyta prūsų kilmė, išvaizda, gyvenimo būdas, maistas, drabužiai, tikėjimas. Straipsniai / Articles 225 XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre M. P. Toeppenas pradėjo leisti Acten der Ständetage Preussens unter der Herrschaft des Deutschen Ordens („Prūsijos luomų susirinkimų aktų knygos valdant Vokiečių ordinui“). Senieji Prūsijos dokumentai, Mecklenburgo archyvarų nuomone, turėjo būti aprašomi pagal vyskupijas ir Ordino valdomas žemes (vadinamasis 1880 m. Elbingo planas). Turėjo rastis nauja keturių skyrių Prūsijos dokumentų knyga: politiniai dokumentai, vyskupijų ir vienuolynų, komtūrijų ir miestų dokumentai. M. Perlbachas suvokė, kad tokiu būdu Ordino ir šalies valdovų veikla buvo nustumta į antrąjį planą. Senosios Prūsijos istorija galėjo būti susieta, pasak M. Perlbacho, tik per kovos su Vokiečių ordinu etapą. Šį kontekstą atspindi pavyzdiniais laikomi Ordino statutai. M. Perlbachui susipažinti su Prūsijos rankraštiniais dokumentais nebuvo leista, nes tokia buvo archyvo tarybos pozicija – neleisti naudotis nespausdintais Karaliaučiaus archyvo dokumentais. M. Perlbachas parašė nemažai straipsnių bei knygų. Visą jo veiklą puikiai atspindi bibliografija, kurią pateikė Arno Mentzel-Reuters (2007: 49–53). Be kalbamojo veikalo, vertėtų paminėti dar tokius M. Perlbacho veikalus, kaip antai: Die ältere Chronik von Oliva („Senoji Olivos kronika“), Zur Geschichte der ältesten preußischen Bischöfe („Dėl seniausių Prūsijos vyskupų istorijos“), Grunau, Simon: Simon Grunau’s preußische Chronik („Simonas Grunau: Simono Grunau Prūsijos kronika“) ir kt. Kalbamojo veikalo pratarmėje M. Perlbachas mini Johannesą Voigtą11, kuris laikomas prūsų istorijos tyrimų pradininku. Jo didžiulis, niekada tinkamai neįvertintas nuopelnas yra tai, kad jis pirmasis skaitė Karaliaučiaus archyvo dokumentus ir paskelbė Codex diplomaticus Prussicus („Prūsijos diplomatijos kodeksas“). J. Voigtas apsiribojo nespausdintų dokumentų publikavimu ir taip į savo veikalą neįtraukė visų tik vėlesnių leidimų tekstuose įvardytų dokumentų, pavyzdžiui, Ermländische Urkundenbuch („Varmės dokumentų knyga“), kurios vertingi fragmentai buvo jau paskelbti. Norėdamas įrodyti, kad prūsai ir lietuviai skiriasi nuo vokiečių, į kroniką įdėjo 100 prūsų kalbos žodžių žodynėlį ir prūsišką maldą Tėve mūsų (MLE 2000: 527; DB, žiūrėta 2014-11-10). 11 J. Voigtas (gimė 1786 m. rugpjūčio 27 d. Bettenhausene, mirė 1863 m. rugsėjo 23 d. Königsberge) buvo vokiečių istorikas, nusipelnęs Prūsijos istorijos tyrimams. Studijavo Jenos universitete teologiją, vėliau istoriją ir filologiją. Dirbo mokytoju Frankės karališkajame pedagogiume Halėje, vėliau ten dėstytojavo. Nuo 1817 m. Karaliaučiaus universiteto istorijos profesorius, 1830–1847 m. rektorius, Filosofijos fakulteto dekanas. J. Voigtas parašė labai daug straipsnių. Vertėtų paminėti 1860 m. paskelbtą straipsnį Einige Beiträge über altpreußische Personenund geographische Localnamen („Apie prūsiškus asmenų ir geografinių vietų vardus“). Jis surinko daugiau kaip 300 prūsiškų asmenvardžių. J. Voigtas nustatė, kad visi prūsiški asmenvardžiai yra nevienskiemeniai, dokumentuose užfiksuoti giminystės ryšiai, pasitaiko įvardijimų ir dviem vardais (DB, žiūrėta 2014-11-10; Blažienė 2011: 467). IRENA DUKAVIČIENĖ 226 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Jau ne kartą istorikai buvo išreiškę pageidavimą surinkti į vieną vietą visus pasklidusius dokumentus. M. Perlbachas pradėjo rinkti medžiagą XIII a. Prūsijos registrui. Minėto veikalo pratarmėje aiškinama, kad sudarant registrus, kai dokumento turinys buvo siejamas tik su provincija, ypatingas dėmesys skirtas išsamumui: jei nenumatytos aplinkybės, eksponentai arba liudytojai nulemdavo įtraukimą į registrą, ištrauka būdavo pateikiama kiek įmanoma glausčiau. Į registrus buvo įtraukti visi dokumentai, susiję su Vyslos dešinėje pusėje esančių Prūsijos teritorijų istorija, nepaliesta, pasak M. Perlbacho, liko Rytų Pomeranija, kaip ir visa kita, kas sietina tik su Vokiečių ordinu. O visi liudijimai, susiję su Prūsijos vyskupais ar kitais garbingais asmenimis, buvo kruopščiau surinkti. Be spausdintų dokumentų, M. Perlbachas galėjo laisvai naudotis Gdansko, Elbingo, Torunės ir Vroclavo archyvais. Vertingos informacijos jis gavo iš Drezdeno ir Pelplino miestų, iš Karlo Herqueto12 iš Idsteino ir Paulo Ewaldo Hasse’s13 iš Halės. Karaliaučiaus archyve jis galėjo rinkti tik 1260–1285 m. medžiagą. Prasminga prisiminti paramą, kurią suteikė archyvo sekretorius Rudolfas Philippi14, padarydamas išrašus iš įvairių dokumentų, kuriais pagal archyvo taisykles nebuvo leista naudotis (PrR III). Pagrindinis trūkumas yra tai, jog apdorojant dokumentų ištraukas, nebuvo išvengta klaidų, kurios paaiškinamos naudotų šaltinių pobūdžiu. Iki šiol ne visada buvo galima ištraukomis publikuotus dokumentus pagrįsti rankraščiais, dėl to, kad M. Perlbachui nebuvo leidžiama sistemingai naudotis Karaliaučiaus archyvu. Dokumentų komentarai, ypač vietovardžių paaiškinimai, apsiribojo tik būtiniausia informacija, kita vertus, pateikta naudotų šaltinių apžvalga ir asmenvardžių rodyklė. 1876 m. veikalą Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts išspausdino Karaliaučiaus Ferds. Beyerio spaustuvė. Registrą iš Altpreussische Monatsschrift perspausdino Rudolfas Reicke ir Ernstas 12 K. Herquetas (gimė 1832 m. spalio 5 d. Fuldoje, mirė 1888 m. kovo 6 d. Osnabrücke) buvo vokiečių istorikas, archyvaras. Studijavo 1852–1856 m. Marburge ir Miunchene istoriją ir filologiją. 1869–1873 m. dirbo miesto archyve Mühlhausene (DB, žiūrėta 2014-11-10). 13 P. E. Hasse (gimė 1845 m. birželio 7 d. Lübecke, mirė 1907 m. balandžio 30 d. Lübecke) – vokiečių istorikas ir archyvaras. Getingeno universitete buvo teisės ir viduramžių istoriko Georgo Waitzo mokinys, nuo 1875 m. dirbo Kylio universitete docentu, o nuo 1880 m. ten pat profesoriavo. 1876–1889 m. dirbo sekretoriumi Šlėzvigo-Holšteino istorijos draugijoje, 1889 m. persikėlė į Liubeką, kur sekretoriavo senate, o nuo 1892 m. tapo miesto archyvaru (DB, žiūrėta 2014-11-04). 14 R. Philippi (1821–1897 arba 1902) buvo Karaliaučiaus archyvo sekretorius. Nuo 1864 m. dirbo archyvinį darbą. Išleido Georgo Christopho Pisanskio Entwurf einer Preussischen Literärgeschichte („Prūsų literatūros istorijos bandymas“) ir S. Grunau Preussische Chronik II, 1889 m. („Prūsijos kronika“) kartu su M. Perlbachu ir P. Wagneriu. Rinko dokumentus leidiniui Preussisches Urkundenbuch („Prūsijos ist. šaltinių knyga“) (MLE 2006: 560). Straipsniai / Articles 227 XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre Wichertas. M. Perlbachas nevartė rankraštinių šaltinių15, vadinasi, vardų perskaitymas ir užrašymas priklausė nuo istorikų, kurie rinko ir užrašė tuos vardus savo veikaluose. Istorikai, leidžiantys ir interpretuojantys Ordino dokumentus, kuriuose užfiksuoti prūsų ir prūsiški tikriniai vardai, ne visada tiksliai juos perteikė ir perteikia dabar. Dėl šios priežasties tikriniai vardai turėtų būti tikrinami kalbininkų, kad juos būtų galima įtraukti į mokslinę apyvartą. Kaip minima veikalo pavadinime, registre užfiksuoti XIII a. dokumentai. Tai dokumentai apie žemės nuosavybės reguliavimą, miestų griovimą ir kūrimą, valstiečių atleidimą nuo dalies prievolių, apie duoklės paskyrimą, lengvatas kolonistams ir daliai vietinių gyventojų. PRŪSŲ ĮVARDIJIMAS Šaltinyje užfiksuoti 283 prūsų asmenvardžiai. Kad tai tikrai prūsų asmenvardžiai, patikslina šalia esantys prierašai. Neretai tai tiesiog etnonimas Preusse (prūsas) arba Prūsijos krašto sričių gyventojų vardai: Samen (sembai), Barther (bartai), Sudauer (sūduviai), Pogesanier (pagudėnai), Natanger (notangai), Schalauer (skalviai). Taip pat 1299 m. užfiksuota daug didikų, vadinamų vitingais (Wittinge), kurie su savo įpėdiniais gavo žemių. Kaip aškina MLE (2009: 766) autoriai, vitingai, rikiai – prūsų karo tarnybininkai, daugiausia gentinės diduomenės palikuonys Kryžiuočių ordino valstybėje. XIII–XV a. jie sudarė dalį smulkiųjų žemvaldžių. Už karo tarnybą, pilių statybos bei remonto darbus vitingai prūsiškąja bei Kulmo teise valdė paveldimus lėnus. Registre dominuoja vienanaris asmenų įvardijimas (1277 Pigant, Waysel, Sthonem, Naschom), bet randasi ir įvardijimų dviem vardais. Pvz.: 1271 Diwan genannt Klekine; 1284 Conrad Kirsin; 1287 Robe, Sangro, Cumdris, Ardange Preussen genannt Cirsini; 1289 Bottohonus Stango; 1290 Dubius, genannt Kirsini; 1296 Schude Grande. Šie pavyzdžiai rodo, kad XIII a. būta vienanario asmenų įvardijimo ir pradėjo rastis įvardijimas dviem vardais. Anksčiausiai, 1216 m., užfiksuoti keli asmenvardžiai, kurie pateikiami su šaltinio kontekstu: 15 M. Perlbachas (1876: V–XIII) išvardijo visus spausdintus istorijos šaltinius, iš kurių rinko medžiagą, pvz.: Acten der Ständetage Ostund Westpreussens 1874 m. („Rytų ir Vakarų Prūsijos luomų susirinkimų aktų knygos“); Chronicon terrae Prussiae („Prūsijos žemės kronika“); Monumenta historiae Warmiensis („Varmės istorijos paminklai“); Johannes Voigt. Geschischte Preussens von den ältesten Zeiten bis zum Untergange der Herrschaft des deutschen Orden 1827–39 m. („Johannes Voigt. Prūsijos kronika nuo seniausių laikų iki Vokiečių ordino valdymo pabaigos“) ir kt. IRENA DUKAVIČIENĖ 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXII 1216 a.p. XVIII. XII Cal. Mar. 18. Febr. Lateran. Papst Innocenz III. bestätigt dem Bischof von Preussen die Schenkung des Preussen Philipp ehemals Warpoda) und seinen Genossen, der neulich bei dem apostolischen Stuhle getauft ist, über das Land Lansania. 1216 a.p. XVIII. XII Cal. Mar. 18. Febr. Lateran. Derselbe bestätigt demselben die Schenkung des Preussen Paul ehemals Suavabuno und seiner Genossen, der neulich beim päpstlichen Stuhle getauft ist, über das Land Lubovia gleichlautend. Iš pavyzdžių matyti, kad 1216 m. jau būta pakrikštytų prūsų: Warpoda16 po krikšto tapo Philippu, o Suavabuno17 – Pauliumi. PUB I, I 7 (Preussisches Urkundenbuch, toliau – PUB) pateikta kiek daugiau informacijos: [1216] Februar 18. im Lateran. Papst Innocenz III bestätigt dem Bischof von Preußen den Besiß des Landes Löbau, als Schenkung des neugetauften Preußen Survabuno. Ea propter, venerabilis in Christo frater dilecti filiis Pauli Pruteni, qui dim dicebatus Suṙvabuno… (į lietuvių kalbą išversta tik sakinio pabaiga: „brangus sūnus prūsas Paulius, kurį vadino Survabuno...“). Atkreiptinas dėmesys į šių abiejų prūsiškų vardų darybą bei kilmę. Survabuno Preusse (7) Galbūt pr. *Surva-bunā. Dėl pirmojo kamieno plg. lie. avd. Survas, kurį Zigmas Zinkevičius laiko trumpiniu, padarytu iš I kamieno dėmenų ir II kamieno pradžios (Zinkevičius 2008: 320). Dar plg. lie. avd. Surwalowa 1759–1787 m. (IAK). Dėl antrojo kamieno pr. *bunplg. lie. avd. Bùnas, Bunáitis (LPŽe), lie. avd. Bùnis, Buns (: bun-ióti ʻklestėti, vešėtiʼ) (Zinkevičius 2012: 192), Bunelis 1598 m. (IAK), Buniena 1729–1771 m. (IAK), Buniewicz 1785 m. (IAK), Bunonis 1633 m. (IAK). Warpoda Preusse (7) Pr. *Varp-ād-ā. Reinholdas Trautmannas mini pr. avd. su šaknimi *varp-: Warpote, Warputte, Warpele (TAP 116) ir yra linkęs įžvelgti priesagą *-ād-. Plg. lie. avd. Vapiotas, kurį LPŽe autoriai sieja su pr. avd. Warpote, lie. avd. Varpùlis (: várpa ʻpailgos formos žiedynas ar iš jo išaugęs grūdų vaisynasʼ). Z. Zinkevičius (2008: 127, 156, 257) mini lie. avd. Vár-putas, kurį laiko dvikamieniu (: lie. avd. Vãras + pùsti pùto ʻtinti, pūstisʼ). Dar plg. lie. avd. Warpiot 1665 m. (IAK), Warpis 1759–1787 m. (IAK). 16 Prūsišką asmenvardį Warpoda užfiksavo Wilhelmas Piersonas (1873: 733), Reinholdas Trautmannas (1925: 116). 17 W. Piersono kodekse (1873: 721) ir M. Perlbacho registre (1876: 19) užfiksuotas to avd. variantas dėl netikslaus užrašymo Suavabuno leidžia daryti prielaidą, kad abu autoriai rinko medžiagą iš tų pačių šaltinių. R. Trautmannas (1925: 101), stropiai rinkęs medžiagą iš Ordino foliantų, perskaitė Survabuno. Straipsniai / Articles 229 XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre DOKUMENTE APTIKTI ASMENVARDŽIAI SU PRIERAŠU PREUSSE Šaltinyje nurodoma, kad vienas ar kitas asmenvardžio turėtojas buvo prūsas18. Su prierašu Preusse rasti 89 asmenvardžiai. Pavyzdžiui: 1216 ...des Preussen Philipp ehemals Warpoda... (7); ...des Preussen Paul ehemals Suavabuno... (7); 1239–1240 ...des Preussen Pomande... (53); 1242 ...des Preussen Nerdingis... (58); 1248 ...eines Preussen Preroch... (92); 1261 ...den Preussen Gedun... (177), …den Preussen Szinte, Pisz, Pogononie und A z o v i r t h … (178); …dem Preussen Wergule… (179); …den Preussen Waydote und Keytin… (179); 1262 …dem Preussen Tyrune (182), dem Preussen Grunau… (188); 1267 …den Preussen Santyrmes, Woczeslon und Buchelo … (205); 1267–70 …den Preussen Paul (211), dem Preussen Tulizede… (212); …dem Preussen Blivot… (212); 1273 …dem Preussen Peter… (217); 1274 …den Preussen Gastimo und Luthymero… (218); 1275 …dem Preussen Pomuzel… (220); 1276 …dem Preussen Padangen (224), dem Preussen Redethin… (228); 1277 …den Preussen Pigant, Waysel, Sthonem, Naschom… (229); 1278 …dem Preussen Ponatho (p. 231), dem Preussen Regune… (231); 1279 …dem Preussen Pakoke… (234); 1280 …dem Preussen Sambango… (236); 1282 …den Preussen Wargin und Napergann… (240); …den Preussen Poytun… (242); …den Preussen Curthi, Tarpi und Symon… (242); 1284 …dem Preussen Blivot… (250); …den Preussen Doybe, Smyge, Sange und Conrad Kirsin, des Preussen Pede… (251); …dem Preussen Kerso, der Preusse Canthyr… (251); …dem Preussen Schroite… (252); …dem Preussem Trumpe… (252); …den Preussen Gandinis, Poburs, Cantune, Cawald, Argaldinus… (253); 1285 …den Preussen Gedite und Cantym… (261); …des Preussen Thessym… (261–262); …dem Preussen Tulikoithe… (264); 1286 …dem Preussen 18 W. Piersono prūsiškų onimų kodekse (1873: 483–744) randami tokie prūsų vardų variantai kaip Bliwot (Blivot), Klecz (Clecz), Pygant (Pigant), Poythune (Poytun), Ponate (Ponatho), Scroyte (Schroite), Swinko (Swinco), Tessym (Thessym), Tirune (Tyrune), Tulicede (Tulizede), Tulicoyte (Tulikoithe), Waidote (Waydote), Waisel (Waysel), Wargule (Wergule). Jo kodekse nepavyko rasti šių vardų: Bottohonus Stange, Butelo, Grunau, Canthyr, Cantym, Luthymero, Methuo, Naschom, Pomuzel, Sangite, Symon, Sthonem, Stylige, Woczeslon. Ernstas Lewy yra pirmasis, kuris apgynė disertaciją iš prūsų asmenvardžių Altpreussischen Personennamen, kurioje išvardija slaviškus ir vokiškus prūsų vardus. Jis mini Luthymer, Simon. Rasti tokie vardų variantai: Asovirt (Azovirth), Nadop (Nodobe), Ponato (Ponadho), Skroite (Schroite), Stenam (Stenym?), Sinte (Szinte), Wargule (Wergule). E. Lewy nėra užfiksavęs Botohonus Stange, Butelo, Grunau, Ittunthe, Juncter, Cantym, Keytin, Clecz, Curnoron, Mehtuo, Naschom, Navier, Pede, Philipp, Pigant, Pogononie, Pomuzel, Redethin, Sange, Symun, Smyge, Sthonen, Stylige, Swinco, Tyrune, Tulizede, Waydote, Woczeslon. Ne visi M. Perlbacho surinkti prūsų vardai yra paminėti R. Trautmanno, nes jis nefiksavo dvinario prūsų įvardijimo krikštavardžiu ir prūsišku vardu. IRENA DUKAVIČIENĖ 236 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Neaišku, kaip perskaityti cz, kaip *-tar *-d-. Dėl šaknies *bandplg. pr. avd. Bandot, Perband, Bandune (Lewy 1904: 44), plg. pr. en-banden ʻnaudaiʼ, lie. bandà, bandti (TAP 132). Dėmuo *bandsiejamas su band-ti, bandà ʻturtasʼ (Zinkevičius 2008: 76). Plg. lie. avd. Bąnda 1650 m. (IAK), Bandawa 1691 m. (IAK), Bande 1787 m. (IAK), Bandy 1786 m. (IAK), Bandinis 1787 m. (IAK), Bandorius 1756 m. (IAK). Dėl šaknies *bantplg. pr. avd. Bantiko, Bantun (TAP 17), lie. avd. Nór-bantas (Zinkevičius 2008: 76). Galbūt pr. *Sur-/*Zur-band-/-bant- (?). DOKUMENTE MINIMI VITINGAI 1299 m. užfiksuoti vitingai, kurie išvardyti lentelėje. Patikslinama, kad jie per sukilimą liko ištikimi Ordinui, todėl gavo valdas.21 Vietovardžiai21 Vitingai Labota (Labtau) Grande, sein Sohn Stantike, Sandir, sein Sohn Judute, Parupe, sein Sohn Gedete, Ibute, sein Sohn Kerse, Jodute, sein Sohn Logote, Schude Grande, Muntemil, sein Sohn Wissebute, Runkim, sein Sohn Waystote, Nakuntie, Nasynne, Tyrune, Swaymuzel, sein Sohn Rixte, Panote, sein Sohn Preytor. Kvedenava (Quedenau) Sclode, sein Sohn Nalube, Goyres, sein Sohn Buse, Tlokote, sein Sohn Prewilte, Heninke, sein Sohn Stintele, Schude, sein Sohn Dargute. Medenava (Medenau) Noytite, sein Sohn Surteyke, Gedune, sein Sohn Antime, Wissegawde, Napelle, Albert Dyabulus, Conrad Sagittarius, Tulekinste, Junde, sein Sohn Preydesse, Eytiow, sein Sohn Queydange, Polexe, sein Sohn Nermok, Nemote, Dirke, Nodrans. Rinava (Rynau) Darexte, Glande, Nawalde, Gubike. Kaimė (Kaymen) Philipp und Dietrich, Palstok, Gedute. Tepliava (Tapiau) Sapelle, Azayme. Valdava (Waldau) Missote mit seinen Brüdern, Johann Brulant, Conrad Dyabulus. Žiokai (Schaken) Muskte. Rudava (Rudau) Rege und Romeke, Gedune, sein Sohn Stantele, Bayse, sein Sohn Santirme, Dywote und sein Bruder Pagawle, Sambil, sein Sohn Glande. Vargiai (Wargen) Sclode, Scardune, Guntar, sein Sohn Nakoken, Bygune, sein Sohn Kortie, Garbote, sein Sohn Bayone, Nadar, Wargatte, Eytiow, sein Sohn Dargote, Surteik, Paytone. Girmava(Germau) Gymme, Kunkite, Biriske (329) 21 Vietovardžiai atstatyti pagal interaktyvų Rytų Prūsijos žemėlapį II. Vietovardžiai (P, žiūrėta 2014-09-10). Straipsniai / Articles 237 XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre Aiškinama kai kurių vitingų vardų daryba bei kilmė. Goyres Same (329) PUB I 448 yra šio avd. užrašymo variantas Gvyros. R. Trautmannas (TAP 37) užfiksavęs pr. avd. Gvyres. V. Toporovas (1979: 351) šaknį *gviratsargiai sieja su lie. gvra ʻvėpla, kas išgveręsʼ, gvérti ʻiškliptiʼ, gvrinti ʻžioplintiʼ. Asmenvardis registre netiksliai užrašytas. Gal pr. *Gvir-as (?). Pagawle Same (329) R. Trautmannas (TAP 147) laiko šį avd. priešd. *pavediniu, bet nurodo (TAP 160) ir Augusto Leskyno siūlytą šio avd. siejimą su lie. pagaulùs ʻgreitai suvokiantis, supratingas, sumanusʼ, plg. lie. avd. Gáulia (TAP 73). Pr. *Pagaul-(?). GIMINYSTĖS RYŠIAI Iš aptariamojo registro sužinoma daug informacijos ir apie giminystės ryšius. Nurodoma, kad vienas ar kitas vardo turėtojas yra kažkieno Vater (tėvas), Oheim (dėdė), Sohn (sūnus), Bruder (brolis), Brudersohn (brolio sūnus, brolėnas), Schwestersohn (sesers sūnus, seserėnas). Čia taip pat surašyti ir visi vitingai bei jų sūnūs. Pvz.: Tėvas, dėdė: 1284 …verschreibt den Preussen Gaudinis, Poburs, Cantune, Cawald, Argaldinus und ihrem Oheim Scanthit das Feldloos, Spal genannt, das einst ihr Vater Stirnis besessen… (253); 1292 …verschreibt dem Preussen Tulne das Feld Lymite, wofür er die 30 Hufen, die sein Vater Alsutte und seine Oheime Dirsune und Suyrnis besassen… (294). Sūnus: 1261 …dem Preussen Wergule, Sohn des adlen Sclodo… (179); … den Söhnen des Ybuthe, Kerse und Nekarkis… (180); 1278 …für Petrus des Ponathi Sohn... (231); 1285 …dem Sudauer Scumant und seinen drei Söhnen, Rukals, Gedetes und Galms… (260–261); 1287 …dem Preussen Swinco und seinen Söhnen Nawekis, Nacolnis, Baynne, Samides… (273–274); 1288 …dem Otto von Russen, Sohn des Preussen Juncter… (276); 1289 …dem Preussen Navier, seinen Söhnen Tulkoyte, Ludewicus und Merune, sowie ihrem Bruderssohn Truncz… (279); 1290 …Sange und sein Sohn Ardange… (287); 1295 …von ihrem Führer Naudiota, dem Sohne des Jodute’s… (311); 1297 …dem Preussen Curnoron und seinen Söhnen Knaypan und Spayrote… (318). Brolis: 1261…den Brüdern Romike und Gilbirs… (181); 1267 …dem Marus und seinen Brüdern Stortcz, Runot, Menant, Postreyde und Stenians… (205); 1280 …dem Mandio und seinem Bruder Saluch… (237); 1281 …dem Samen Napellin und seinen Brüdern Nargotin und Nermedin… (238–239); …Tuschero und seinem Bruder Queriam… (238); 1282 …den Preussen Poytun, seinem Bruder Sassin… (242); 1283 … den leiblichen Brüdern Wargele, Astiothe, Spandothe und Ybuthe… (249); 1284 … IRENA DUKAVIČIENĖ 238 Acta Linguistica Lithuanica LXXII dem Preussen Schroite, wie sein Bruder Johann, Bruland… (252); 1289 …die Brüder Quesyge und Samsange… (279); 1292 …den Brüdern Curnotori und Santhaps… (293); 1296 …den Samen Philipp und seinem Bruder Dietrich, den Söhnen Rige’s Schude, Grande, Logot, seinem Bruder Jane, Kerse und seinem Bruder Nakoke, Jodute, seinem Bruder Theysote, Nasyne, Nalube, seinen Brüdern, Parupe und seinem Bruder Dygune… (314–315). Brolio sūnus: 1289 ...dem Preussen Navier, seinen Söhnen Tulkoyte, Ludewicus und Merune, sowie ihrem Bruderssohn Truncz... (279). Sesers sūnus: 1284 ...dem Preussem Trumpe und seinem Schwestersohn Nassencepis... (252). Giminystės pavadinimai apima kraujo ir vedybų giminystę nusakančius žodžius. Prūsų šeimos buvo didelės. Šiame šaltinyje rasta: 38 broliai, 18 sūnų, 3 dėdės, 2 tėvai, 1 brolio sūnus, 1 sesers sūnus. Minėtame registre prūsai minimi tik dokumentuose dėl žemės nuosavybės ar kitokių lengvatų. Iš medžiagos aišku, kad svarbiausi buvo vyrai, moterys neįvardijamos. Didysis Ordino magistras prūsiškąja ar Kulmo teise išduodavo prūsams dokumentus, susijusius su žemės valdymu (dovanojimas, skyrimas, perleidimas ir kt.) ar kitomis laisvėmis (atleidimas nuo valstiečių darbų, nuo dešimtinės ir kt.). Galima teigti, kad prūsų visuomenėje, iki ji pateko Ordino valdžion, turtas buvo paveldimas tik vyriškąja linija (Gelumbauskienė 2006: 81). Pavyzdžiui, 1284 m. užfiksuotame dokumente nurodyta, kad vyskupas Heinrichas iš Varmės skiria prūsams Gaudinis, Poburs, Cantune, Cawald, Argaldinus ir jų dėdei Scanthit Spal lauką, kurį anksčiau valdė jų tėvas Stirnis. Dar nurodyta, kad jie turėjo atlikti karo tarnybą, mokėti bažnyčiai ir atiduoti dalį derliaus. Vadinasi Stirnis (pr. *Stirn-īs) turėjo brolį Scanthit (pr. *Skant-t-) ir 5 sūnus: Gaudinis (pr. *Gaud-n-is), Poburs (pr. *Pa-burs-), Cantune (pr. *Kant-ūn-), Cawald (pr. *Ka-vald-), Argaldinus (pr. *Ar-galdn-us), kurie po tėvo mirties pasidalijo jo žemę. IŠVADOS 1. M. Perlbacho registras Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts ganėtinai gerai atskleidė XIII a. istorinį prūsų asmenvardžių gyvavimo kontekstą. Būtina ir toliau peržiūrėti ir pildyti asmenvardžių sąrašą, nustatyti prūsų įvardijimo dalykus. 2. Minėtame šaltinyje užfiksuoti 283 prūsų asmenvardžiai, užrašyti XIII a. Kad tai prūsų asmenvardžiai, patikslina šalia esantys prierašai – etnonimas Preusse arba Prūsijos krašto sričių gyventojų vardai: Samen, Barther, Sudauer, Pogesanier, Natanger, Schalauer. Taip pat 1299 m. užfiksuota 91 Wittinge. Straipsniai / Articles 239 XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre Su prierašu Preusse rasti 89 asmenvardžiai, taip pat 103 sembai, 5 bartai, 10 sūduvių, 3 pagudėnai, 6 notangai, 4 skalviai, 1 varmis. Visi vitingai buvo sembai. 3. Jau 1216 m. būta savo noru pasikrikštijusių prūsų (Philipp buvęs Warpoda, Paul buvęs Suavabuno). Prūsai davė savo sūnums prūsiškus (Warpoda) ir krikščioniškus (Paul, Peter, Johann) vardus. Manoma, kad per krikštą gautieji krikštavardžiai kurį laiką naudoti kartu su senaisiais pagoniškaisiais, o iš pastarųjų galėjo rastis pavardės. 4. Registre dominuoja vienanaris asmenų įvardijimas (1277 Pigant, Waysel, Sthonem, Naschom), bet randasi ir dviejų vardų. Pvz.: 1284 Conrad Kirsin; 1287 Robe, Sangro, Cumdris, Ardange Preussen genannt Cirsini. 5. Registre yra informacijos ir apie giminystės ryšius. Šiame šaltinyje rasta: 38 broliai, 18 sūnų, 3 dėdės, 2 tėvai, 1 brolio sūnus, 1 sesers sūnus. Prūsai minimi tik dokumentuose dėl žemės nuosavybės ar kitokių lengvatų. Turtas buvo paveldimas tik vyriškąja linija, moterys neįvardijamos. Didysis Ordino magistras prūsiškąja ar Kulmo teise išduodavo prūsams dokumentus susijusius su žemės valdymu (dovanojimas, skyrimas, perleidimas ir kt.) ar kitomis laisvėmis (atleidimas nuo valstiečių darbų, nuo dešimtinės ir kt.). 6. Daugiau kaip pusė aprašytų asmenvardžių yra neabejotinai baltiškos kilmės, bet gali būti ir kitokia (vokiška, slaviška ir pan.) arba neaiški. Didžioji dalis svetimos kilmės asmenvardžių yra kilę iš vokiečių kalbos. Rasti ir krikštavardinės kilmės asmenvardžiai, pavyzdžiui, Matto. 7. Darybos atžvilgiu ištyrinėti registro asmenvardžiai yra vediniai. Daugiausia asmenvardžių su priesagomis, yra ir dvikamienių asmenvardžių, keli priešdėlių vediniai. Nemažos dalies asmenvardžių daryba neaiški arba gali būti traktuojama įvairiai. 8. Patikimas medžiagos surinkimas, vieno asmenvardžio visų variantų pateikimas padėtų tiksliau paaiškinti jų darybą ir kilmę, o tai labai praverstų baltų antroponimijos tyrimams. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Blažienė Grasilda 2000: Die baltischen Ortsnamen im Samland. (Hydronymia Europaea; Sonderband 2.) Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Blažienė Grasilda 2005: Baltische Ortsnamen in Ostpreußen. (Hydronymia Europaea; Sonderband 3.) Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Blažienė Grasilda 2011: Dėl prūsų asmenvardžių. – Inveniens quaero: Ieškoti, rasti, nenurimti. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 463–474. IRENA DUKAVIČIENĖ 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Būga Kazimieras 1958–1961: Rinktiniai raštai 1–3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DB – Deutsche Biographie. Prieiga internete: http://www.deutsche-biographie.de FN – Duden Lexikon der Familiennamen. Herkunft und Bedeutung von 20000 Nachnamen, bearbeitet von Rosa und Volker Kohlheim. Mannheim, Leipzig, Wien, Zürich, 2008. Gelumbauskienė Regina 2006: Paveldėjimo institutas baltų paprotinės teisės šaltiniuose (XII–XIVa.) – Jurisprudencija 89(11); 78–82. Górnovicz Hubert 1980: Toponimia Powiśla Gdańskiego. Gdańsk. Gdańskie Towarzystwo Naukowe. IAK – Istorinė asmenvardžių kartoteka. Kiparsky Valentin 1939: Die Kurenfrage. Helsinki: Druckerei der finnischen Literaturgesellschaft. Lewy Ernst 1904: Die altpreussischen Personennamen. Breslau: Fleischmann. – Baltistica 45(2), 355–358. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: www.lkz.lt. LPŽe – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete: http://pavardes.lki.lt. LVKŽ – Kuzavinis Kazimieras, Savukynas Bronys 2009: Lietuvių vardų kilmės žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Mentzel-Reuter Arno 2007: Max Perlbach als Geschichtsforscher. Preußenland. Mitteilungen der historischen Kommission for Ostund Westpreussissche Landesforschung und aus den Archiven der Stiftung preussischer Kulturbesitz. Nr 2, Jahrgang 45, 39–53. MLE – Mažosios Lietuvos enciklopedija 1–4. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000–2009. P – http://www.prusija.lki.lt Palmaitis Letas 2010: Zintai-Cintai (o gal Žintai?) bei Prūzai-Prūsai (o gal Prūžai?). – Baltistica 45(2), 355–358. Pierson Wilhelm 1873: Altpreussischer Namencodex. – Zeitschrift für preussische Geschichte und Landeskunde. Bd. 10. Berlin, 483–744. Straipsniai / Articles 241 XIII amžiaus prūsų asmenvardžiai prūsų registre PKEŽ – Mažiulis Vytautas 2013: Prūsų kalbos etimologijos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. PKP I – Mažiulis Vytautas 1966: Prūsų kalbos paminklai. Vilnius: Mintis. PrR – Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts. Gesammelt und hrsg. von M. Perlbach. Königsberg: Ferds. Beyer vormals Th. Theile’s Buchhandlung, 1876. PUB I – Preussisches Urkundenbuch 1. Königsberg: Gräfe und Unzer, Marburg: Elwert, 1982. Rospond Stanisław 1973: Słownik nazwisk śląskich. T. 2, G–K. Wrocław – Warszawa – Kraków – Gdańsk: Zakład Narodowy im. Ossolińskich Skardžius Pranas 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius. TAP – Trautmann Reinhold 1925: Die altpreußischen Personennamen. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Zinkevičius Zigmas 2008: Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Zigmas 2010: Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Zigmas 2012: Vilnijos lenkakalbių pavardės. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Юркенас Юозас 2003: Основы балтийской и славянской антропонимики. Vilnius: UAB „Ciklonas“. Toporov – Топоров Владимир Николаевич. Прусский язык. Словарь 1–5. Москва: Наука. 1975–1990. IRENA DUKAVIČIENĖ 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXII 13th Century Prussian Personal Names in the Prussian Register SUMMARY The article reviews the 13th century Prussian personal names from the historical source Preussische Regesten bis zum Ausgange des dreizehnten Jahrhunderts compiled by Max Perlbach. Whereas the information of Perlbach in the Lithuanian press is rather scarce, his life also falls into the subject-matter of this research. Prussian names were entered into the register from different printed sources. The way they were read and recorded depended on historians who put them down. Inaccuracies are rather common; therefore, it is necessary to check the names and to add them to scientific circulation. Since the graphical expression is unclear in the case of a number of personal names, it is difficult to restore their authentic forms; nevertheless, attempts are made to do it. We can possibly speak about the outcome of Germanization: the supplementary -e as a mnd. inflectional element (hypothesis of Knut Olof Falk). Prussian personal names are first approached in terms of their formation because the analysis of word-formation best reflects their structure, the relationship between the base word and the derivative and helps to find out the origin of personal names which can be clear, not quite clear and unclear. In quest of the origin of personal names, they are associated with the common words of Baltic, Slavic and more remote Indo-European languages and compared with the proper names of the aforesaid languages. A quantitative method enables the generalization and evaluation of the word-formation research data. More than half of personal names under analysis are definitely Baltic by origin but they may also be of a different, other than Baltic, origin or the origin may be unclear. The majority of personal names of foreign origin derive from the German language. Įteikta 2015 m. birželio 3 d. IRENA DUKAVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]