Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius

ALDONAS PUPKIS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: kalbotyros istorija, norminamoji kalbotyra, dialektologija, leksikografija. APIE JUOZO BALČIKONIO IR JANO OTREMBSKIO SANTYKIUS About the Relationship of Juozas Balčikonis and Jan Otrębski ANOTACIJA Straipsnyje aptariamas dviejų žinomų kalbininkų lituanistų Juozo Balčikonio ir Jano Otrębskio mokslinis bendradarbiavimas. Remiantis dokumentiniais šaltiniais stengiamasi nustatyti to bendradarbiavimo pradžią ir tolesnį bendravimą. Iš jo aiškėja, kaip abu kalbininkai vertino vienas kito darbus, kiek tie santykiai turėjo įtakos lietuvių kalbos mokslui ir praktikai, taip pat sudaro sąlygas plačiau atskleisti kai kurias jų kalbines nuostatas. ESMINIAI ŽODŽIAI: Balčikonis, Otręmbskis (Otrębski), leksikografija, gramatika, bendrinė kalba. ANNOTATION The article discusses the scientific cooperation of two prominent linguists of the Lithuanian language, Juozas Balčikonis and Jan Otrębski. Based on documentary sources, it attempts to trace the beginning of their cooperation and their further communication. It becomes clear how the two linguists evaluated the works of each other; how much influence their relationship had on the science and practice of the Lithuanian language; the article also creates conditions to reveal certain linguistic positions followed by them in a broader way. KEYWORDS: Balčikonis, Otrębski, lexicography, grammar, standard language. Straipsniai / Articles 41 ALDONAS PUPKIS Vienas iš mokslo istorijos klausimų yra tos pačios srities mokslininkų bendradarbiavimas. Kiekvienu atveju jis būna specifiškas: skirtingai bendradarbiauja mokytojas su mokiniu, mokinys su mokytoju, tos pačios srities specialistai. Bet kiekvienu atveju mokslininkų ryšiai, draugystė ar bičiulystė yra savita, ji leidžia plačiau pažvelgti į tos srities mokslo istoriją, atskleisti netikėtų momentų, patikslinti kai kurias bendradarbiavusių žmonių teorines pažiūras ar asmens ypatybes. Skaitant Juozo Balčikonio raštus, jo korespondenciją matyti, kad profesorius moksliniais interesais bus daugiausia bendravęs su rusų kalbininku Michailu Petersonu (1885–1962) ir lenkų kalbininku Janu Otrębsk i (Jan Otrębski, 1889–1971). Jaunesnį savo kolegą Otrębski Balčikonis nepaprastai vertino, kartais net pernelyg tiesmukai pasitikėdavo jo nuomone, lenkų kalbininko parašytą „Lietuvių kalbos gramatiką“ ryžosi versti į lietuvių kalbą. Kada Balčikonis pasižino su Otrębsk i, kol kas nėra nustatyta. Galima spėti, kad pirmoji, neakivaizdinė pažintis prasidėjo per Eleną Samaniūtę (Horodničūtę). Kaip žinoma, Samaniūtė baigdama Vilniaus universitetą rašė diplominį darbą apie Konstantino Sirvydo raštų kalbą. Darbui vadovavo universiteto profesorius Otręmbskis, diplomantė jį sėkmingai apgynė 1934 m. Tuo darbu profesoriaus ir diplomantės pažintis nesibaigė ir jie nenustojo bendravę. Su Balčikoniu Samaniūtę veikiausiai suvedė didžiojo Lietuvių kalbos žodyno rengimo reikalai. Mat Balčikonis, ėmęsis to žodyno redaktoriaus pareigų, pradėjo rūpintis pildyti Kazimiero Būgos paliktą kartoteką tarmių ir Būgos nerinktų knygų bei rankraščių duomenimis. Jam rūpėjo ir tada lenkų okupuoto krašto Vilniaus universiteto ir Lietuvių mokslo draugijos archyvai. Yra žinoma, kad prieš karą Balčikonis žodyno reikalais pats yra ne kartą važiavęs į Vilnių, ten ir galėjo susipažinti ir su Samaniūte, galbūt ir su Otrębsk i, bet tą faktą patvirtinančių dokumentų nerasta. Gali būti, kad Otręmbskis skatino Samaniūtę neužmesti Sirvydo raštų kalbos tyrimo, tad ji apie tai ryžosi kalbėti su jau pažįstamu Balčikoniu. Jos susirašinėjimas su Balčikoniu galbūt kaip tik dėl Sirvydo prasidėjo ne vėliau kaip 1938 m. Antai tų metų kovo 28 d. Balčikonis laiške jai rašė, kad Kaune neketinama leisti Sirvydo žodyno. Bet jeigu jį jai leistų (savo jėgomis), reikėtų atsižvelgti į to leidimo paskirtį: skiriamas mokslui ar praktikai. „Jei Tamsta kada būtum Kaune, galima būtų plačiau apie leidimo tikslą ir darbą pakalbėti“ (Balčikonis 1982: 274). Apie tuos dalykus turbūt buvo plačiau šnekėta ir per Samaniūtės viešnagę Kaune 1938 m. pabaigoje ar 1939 m. pradžioje. 1938 m. kovo 15 d. laiške Balčikonis jai rašė: „Prašom nebijoti įkyrėti: priešingai, man labai malonu, jei galiu Jum kuo nors atsitarnauti. Dėl rūpimų prof. Otrębskui žodžių „žmonės“, „gimti“, „praminti“ ištrauką pridedu skyrium“ (Balčikonis 1982: 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius 278). Tie žodžiai patvirtina, kad Samaniūtė neabejotinai buvo tarpininkė tarp dviejų kalbininkų, per Balčikonį rūpinosi ir Otrembskio reikalais. Tiesiogiai abu kalbininkai susidūrė tikriausiai jau Vilniuje, kai 1940 m. lapkritį Lietuvių kalbos institutas iš Kauno persikėlė į Vilnių. 1942 m. rudenį Otrembskis kaip Vilniaus universiteto atstovas buvo pakviestas į Lietuvių kalbos institute sudarytą Lietuvių kalbos žodyno Mokslinę pagalbinę komisiją (apie ją plačiau Pupkis 2013: 172). Šiuokart gal derėtų trumpai priminti, kad 1939 m. įkūrus Lituanistikos institutą ir Lietuvių kalbos žodyno redakciją įtraukus į instituto sudėtį, jaunesnieji kalbininkai Antanas Salys ir ypač Pranas Skardžius stengėsi jo reikalus perimti į savo globą. Balčikonis, įpratęs dirbti savarankiškai be kokios pašalinės priežiūros, norėjo išlaikyti žodyno rengimo savarankiškumą ir priešinosi kišimuisi į jo darbą. Balčikonį ypač erzino nuolatinės kalbos apie rašybos keitimą, kurią daugiausia siūlė Skardžius. Negalint kitaip žodyno redaktoriaus paveikti, 1942 m. rudenį institute buvo sudaryta Mokslinė pagalbinė komisija, turinti teikti patarimus žodyno rengėjams. Balčikonis nesipriešino dalykiniams patarimams, bet kai jau gerokai įsivarius spausdinti žodyno II tomo tekstą buvo pareikalauta keisti jo rašybą, Balčikonis kategoriškai stojo prieš. Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad komisijos narys Otrembskis stengėsi taikinti abi puses, su savo taikdariškais ketinimais ėjo tartis su Saliu ir Skardžiumi, bet dėl pernelyg didelių abiejų pusių ambicijų jam to padaryti nepavyko. Balčikonis labai pasitikėjo Otrembskiu, šio nuomonė jam buvo nekvestionuojama. Antai žinoma, kad žodyno redaktorius Otrembskio patarimu nuo II tomo buvo pasiryžęs skolinių kilmę žymėti ne santrumpomis sl., germ., bet pateikti tą kitos kalbos žodį, iš kurio kilusi svetimybė (Lyberis 2009: 272). Šitaip jis dar ne vienu atveju paisė Otrembskio patarimų. Vienas iš žodyno redakcijos tarnautojų Kostas Vosylius vėliau pripažino, kad žodyno skubumui buvo „daug kaltas ir prof. B[a]čikonio] ir Otr[embskio] susipažinimas“ (Lyberis 2009: 381). Dėl nesutarimų su Moksline redakcine komisija Balčikonis pasitraukė iš žodyno ir išvažiavo į tėviškę. Rusams reokupuojant Vilnių, rudenį iš tėviškės grįžo ir Balčikonis. Čia iš žinomų kalbininkų rado tik Otrembskį, kiti buvo pasitraukę į Vakarus. Balčikoniui teko organizuoti studijų reikalus Vilniaus universitete, rūpintis atgaivinti žodyno darbą Lietuvių kalbos institute. Institute, kaip rodo dokumentai, į darbo planus buvo traukiama ir nemaža Otrembskio sumanymų. Antai į 1944–1945 m. mokslo darbų planą Balčikonis įrašė išleisti Otrembskio Tverečiaus tarmės aprašo II dalį – žodyną ir tekstus. Be to, kaip bendri abiejų kalbininkų darbai nurodyti lietuvių kalbos etimologijos žodynas ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ kalbos tyrimai. Deja, tie darbai nebuvo išleisti, nes Otrembskis po metų sumanė grįžti į Lenkiją. Nėra abejonių, kad Balčikonis stengėsi savo bičiulį atkalbėti nuo to žingsnio. Štai iš Balčikonio 1945 m. Straipsniai / Articles 43 ALDONAS PUPKIS lapkričio 12 d. laiško Otrembskiui į Lenkiją matyti, kad Vilniuje dar nebuvo prarasta vilčių matyti Otrembskį pasiliekant Lietuvoje. Balčikonis rašė: „Tamstos laukia fakultetas, cigarai, papirosai ir kitos gėrybės. Truputį siunčiu kelionei į Vilnių. Laimingai grįžti“ (VUB RS, f. 124–365). Tame laiške dar yra Juozo Senkaus prierašas apie Otrembskiui gautą Janio Endzelyno gramatiką, taip pat žodžiai: „Visi Jūsų laukiam. Norėčiau pasitarti tema „Dviskiemėniai lietuvių asmenvardžiai“ (VUB RS, f. 124–365), apie kuriuos Senkus manė rašyti disertaciją. Deja, prikalbinti Otrembskį pasilikti Vilniuje nepasisekė. Iš abiejų kalbininkų bendravimo yra išlikę nemaža rankraštinių ir spaudoje paskelbtų dokumentų. Vienas iš tokių neskelbtų tekstų yra 1945 m. kovo 18 d. Otrembskio ranka rašytas straipsnis (rodantis ir jo puikų lietuvių kalbos mokėjimą) Balčikonio gimimo 60-ųjų metinių minėjimui (BNA). Iš vėlesnių metų žinoma, kad Balčikonis nemėgo savo sukakčių minėjimų, jiems griežtai priešindavosi. Tad Otrembskio tekstas kelia nemažą klausimų: kodėl sutiko Balčikonis, gal jį įkalbėjo Otrembskis? Pagaliau ar tikrai tas renginys įvyko? Dėl pastarojo klausimo galima neabejoti, tam yra aiškus liudijimas. Aptardamas Balčikonio vertimo darbą Dominykas Urbas (1966) rašo, kad labai gražiai apie tai per Balčikonio šešių dešimčių metų sukakties minėjimą yra pasakęs prof. Otrembskis. Urbas cituoja (ne atpasakoja) kaip tik kalbamo Otrembskio teksto vietą (p. 2–3) apie Balčikonio vertimus. Užsirašyti šią ilgą citatą per patį minėjimą vargu ar buvo fiziškai įmanoma, tad lieka spėti, kad tai galėjo būti išsirašyta iš rankraščio Balčikonio namuose. O gal buvo koks fotografuotas tekstas, nors anais laikais tai vargu buvo įmanoma. Kad ir kaip ten buvo, tas tekstas (žr. rankraščio faksimilę 1 pav.), kuris jau iš dalies funkcionavo mokslinėje apyvartoje, svarbus ir abiejų kalbininkų bendravimui nušviesti, ir apskritai lietuvių kalbotyros istorijai papildyti, tad jį reikia plačiau aptarti. Tekstas pradedamas žodžiais: „Šios dienos minėjimas yra ir lietuvių kalbos šventė. Šį minėjimą gali suprasti tik tas, kas kaip reikiant supranta lietuvių kalbos [...] reikšmę. Ji turi reikšmės visų pirma lietuvių tautai“ (p. 1). Toliau Otrembskis rašo, kad apie tą reikšmę prieš kelis šimtmečius yra prot ingai ir gražiai kalbėjęs lietuvių rašomosios ir bendrinės kalbos tėvas Daukša. Be to, lietuviai dėl geografinių ir istorinių sąlygų „išlaikė savo kalbą senoviškoje formoje“. Dėl miškingos teritorijos kalba seniai suskilo į tarmes, sugebėjo išlaikyti tų tarmių įvairovę. „Iš to išeina didelė lietuvių kalbos reikšmė kalbotyrai. Būtent lietuvių kalbos garsai, deklinacija ir žodžių daryba daug kur padeda mokslo žmonėms atstatyti indoeuropiečių prokalbę ir geriau suprasti indoeuropiečių istorinių kalbų išvaizdą“ (ten pat; pabr. J. O.). Ta senovė ir reikšmė reikalauja, kad kalba būtų protingai puoselėjama ir tyrinėjama. Puoselėti ir tyrinėti – du skirtingi uždaviniai. Protingai kalbą puoselėti gali tik žmogus, ją gerai pažįstantis ir 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius Straipsniai / Articles 45 ALDONAS PUPKIS 1 PAV. Sveikinamosios Jano Otrembskio kalbos teksto 1-o ir 4-o puslapio faksimilės. 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius suprantantis. Balčikonis kaip tik yra toks žmogus, kuris nusipelnė tą kalbą tiek tyrinėdamas, tiek puoselėdamas. Kad Balčikonis gimė ir užaugo sodžiuje, yra didelė pirmenybė, prerogatyva tolesniam jo gyvenimui ir darbui. Iš mažens Balčikonis pasisavino gimtąją kalbą, o tarmės mokėjimas būna naudingas kiekvienam, kuris vėliau vartoja rašomąją kalbą. Kaip tik „tarmėje glūdi tam tikros kalbos vadinamoji dvasia, o tuo pačiu ir tautos dvasia; rašomoji kalba būna visada, daugiau arba mažiau, kosmopolitinė, ji būna daugiau atitolusi nuo savo pagrindinio tipo“ (ten pat, p. 2). Trumpai pamini, kur Balčikonis studijavo, kaip pradėjo pedagoginę veiklą. Rašo, kad iš Balčikonio pedagoginės mokyklos išėjo didelis būrys lietuvių kalbos mokytojų. Jie iš mokytojo pasisavino lietuvių kalbos pavyzdį, jos meilę. „Per savo mokinius Balčikonis galėjo toliau išplatinti savo lietuvių kalbos idealą“ (ten pat). Otrembskis nurodo ir Balčikonio polinkį prie literatūrinio darbo. „Nėra tokio literato, kurs nebūtų kreipęs dėmesio į savo darbo įrankį, kalbą ir nenorėtų ją patobulinti“ (ten pat). Tas dėmesys geriausiai pasireiškė Balčikonio pasakų vertimuose. Juose matyti, kaip jis pamilo ne tik liaudies kalbą, bet ir jos gyvenimą, jos dvasią ir idealus. Todėl jis geba suprasti ir kitų tautų liaudį, jos dvasią ir literatūrą: „juk bemaž visur liaudis yra ta pati“. Balčikonis jaučia, kad kitų tautų pasakos patiks ir jo liaudžiai ir tai gali „pralobinti jos sielą“. Populiarių brolių Grimų pasakų vertimas „[s]tiliaus ir kalbos atžvilgiu yra tikras šedevras“ (ten pat, p. 3). Kiekvienas lituanistas, lietuvis ar kitatautis, norėdamas pasigrožėti lietuvių kalba, visada grįš prie Grimų pasakų vertimo, nes „Balčikonio kalba yra stilizuota liaudies kalba, tokia, kokią ją sukūrė amžiai: ar ji gera, ar bloga, bet tikra, liaudiška, lietuviška“ (ten pat). Pereidamas prie Balčikonio mokslinio darbo Otrembskis prisimena Jono Jablonskio kelią – „atkurti rašomąją kalbą“ kuo daugiau išnaudojant tarmių turtą. Balčikonis norėjo prisidėti prie šio darbo ir tapo lietuvių kalbos žodžių rinkėju: senų žodžių rinkėju, ne naujų kūrėju. „Kaip naujų žodžių kūrėjas, Balčikonis neturėtų nė mažiausios vietos lituanistų širdyje: naujų žodžių, naujadarų gausumas tik iškraipo tikrą lietuvių kalbą“ (ten pat, p. 3). Likimas lėmė, kad Balčikonis paveldėjo Lietuvių kalbos žodyno redakciją. „Naujas redaktorius atsinešė į redakciją visą savo liaudies kalbos žinojimą ir meilę“ (ten pat, p. 4). Jo sumanymu žodynas turėjo būti pirmiausia gyvosios kalbos rinkinys, nors redaktoriui nebuvo svetimi ir senieji lietuvių raštai (tai rodo ir jo parengtas bei išspausdintas Merkelio Petkevičiaus „Kate kizmas“). Nors Lietuvių kalbos žodyno tuo metu buvo išleistas tik I tomas, bet, Otrembskio teigimu, ir iš jo matyti lietuvių kalbos žodžių gausa su visomis jų lytimis ir reikšmėmis. Žodžiai duodami sakiniuose ir tuo parodomas jų gyvumas ir vartosena. Šis žodyno sudarymo principas esantis visai teisingas ir neabejotinas. „Apskritai imant, Žodynas yra didelio triūso rezultatas ir kruopštumo pavyzdys“ Straipsniai / Articles 47 ALDONAS PUPKIS (ten pat). Otrembskis pabrėžia, kad žodynas yra visos lietuvių tautos lobis, toks, kuriuo tauta galinti didžiuotis. Ilgainiui tas pasididžiavimas būsiantis vis didesnis ir indoeuropiečių kalbų moksle lietuvių kalba užimsianti vis daugiau vietos, daugiau negu kuri kita gyva indoeuropiečių kalba. „Šiaip ar taip, Balčikonis padėjo tvirtą pagrindą nenykstamam lietuvių kalbos paminklui“ (ten pat). Visas savo jėgas jis atidavė lietuvių kalbai. „Tokiu būdu jis visiems laikams surišo savo vardą su lietuvių tautos kultūros istorija“ (ten pat). Otrembskis rašo, kad Balčikonis, išleidęs penkis Jablonskio raštų tomus, pasidarė ir Jablonskio testamento vykdytoju. Čia, be abejo, galvoje turima Balčikonio kalbos praktikos veikla. Paskaitoje apie ją plačiau nekalbama, bet visai tinka tie tos veiklos apibūdinimai, kurie buvo skirti Jablonskiui. Otrembskio fonde Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne (VUB RS, f. 124–80) yra Samaniūtės į lietuvių kalbą išverstas Otrembskio straipsnis „Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos normintojas“ (metai nenurodyti). Jame autorius rašo, kad „literatūrinė kalba yra ištobulinta tarmė“ (ten pat, p. 1), „vienas pirmųjų ir svarbiausiųjų saitų, išlaikančių tautą kaip ištisinį vienetą“ (ten pat), „visur ir visada yra stipriausias visuomenės ryšys“ (ten pat, p. 7). Ją kuriant „dalyvauja visa tauta, atstovaujama žmonių, kuriančių visuotinės kultūrinės vertybės“ (ten pat, p. 1). Kaip teigia Otrembskis, lietuvių rašomosios kalbos raidai trūksta tolydumo, ji buvo kuriama kitaip negu kitų tautų bendrinės kalbos. Dėl susidariusių aplinkybių lietuvių bendrinės kalbos formavimas turėjo būti labai greitas, tai, ką kitos tautos kūrė šimtmečiais, Lietuvoje teko atlikti vienai kartai. Todėl ji nėra tobula ir labai išbaigta, jos kūrimas tebesitęsia iki šiol. Autorius pasako ir savitą nuomonę apie Jablonskio darbus. Jablonskio palikimas „nėra teoriniai mokslo dalykai, kuriuose aiškinama bei nagrinėjama lietuvių kalbos faktų kilmė. Jablonskio protavimai turi norminį pobūdį“ (ten pat, p. 8). Mokslui daugiausia vertės turi Jablonskio sintaksės darbai. Otrembskis mano, kad nėra tiks lu Jablonskį vadinti „lietuvių literatūrinės kalbos kūrėju“, nes „kalbos kūrime dalyvavo visa kultūringoji visuomenė, kad ir kontroliuodama Rygiškių Jono veikimą: priimdavo, kas atitikdavo kalbinę visuomenės nuojautą, taisė arba atmesdavo, kas nevisiškai tiko“ (ten pat, p. 11). Jablonskio nuopelnas tas, kad jis nurodė bendrinės kalbos raidos kryptį – „neatsipalaiduoti nuo liaudies kalbos“ (ten pat). Taigi Otrembskis parodė tik bendruosius Jablonskio ir Balčikonio bendrinės kalbos kūrimo ir ugdymo sąlyčio taškus, bet jų nedetalizavo, nenagrinėjo abiejų kalbininkų skirtingo įnašo į bendrinės kalbos ugdymą. Kokias išvadas iš tų dviejų Otrembskio rašinių galėtume padaryti? Kalbotyros mokslui, dialektologijai, leksikografijai svarbi Otrembskio mintis, kad pirminė, tikroji kalbos egzistavimo forma yra tarmė: joje viskas natūralu, 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius prigimta. Savo pažiūromis jaungaramatikui Otrembskiui tas faktas buvo savaiminė vertybė. Tarmės mokslininkas laiko idealu ir bendrinėms kalboms kurti bei tobulinti: ir Jablonskio, ir Balčikonio nuopelnas tas, kad bendrinės kalbos raidoje abu skatino neatitrūkti nuo tarmių. Čia jis nemini, kad tarmėse esti visokių joms nebūdingų elementų, bet tai turbūt jam buvo savaime aišku. Balčikonis savo raštuose šį faktą yra paminėjęs kelis kartus. Otrembskis nurodo, kad Jablonskis prie bendrinės kalbos kūrimo prisidėjo ne kopijuodamas tarmes, o stengdamasis kuo daugiau panaudoti tarmių turtą. „Tai buvo [...] vienintelis teisingas kelias“ (ten pat, p. 3). Bet mokslui, indoeuropeistikai svarbesni ne apskritai lietuvių (bendrinės) kalbos faktai, bet tarmių vartosena. Mat bendrinė kalba yra kosmopolitiška (gal čia turėta galvoje ir tarptautiniai žodžiai, įvairūs kiti skoliniai), joje daug naujadarų, kurie bendrinę kalbą, Otrembskio nuomone, tik iškraipantys. Todėl Lietuvių kalbos žodyne rėmimasis gyvąja (tarmių) kalba yra ne tik pateisinamas, bet ir visapusiškai palaikytinas. Jubiliejiniame straipsnyje, paskaitoje, kaip jis pats pabaigoje vadina, Balčikonio žodyno darbas laikomas moksliniu, ir tai esą svarbiausia, kuo Balčikonis išliks lietuvių kultūros istorijoje. Šiuo atžvilgiu Otrembskis savo vertinimu labai skyrėsi nuo Skardžiaus (žr. Pupkis 2012: 126), nelaikiusio Balčikonio (ir Jablonskio) mokslininku, tik praktiku. Lenkų mokslininko pažiūros skiriasi ir nuo dabartinių mokslo funkcionierių nuomonės, kad žodyno darbas esantis tik taikomojo pobūdžio veikla. Lenkų kalbininkas daug geriau suprato leksikografijos darbo specifiką, ypač tokių leidinių kaip akademinio Lietuvių kalbos žodyno rengimo reikšmę ir svarbą, ir neabejodamas tai skyrė mokslo darbui. Jubiliejinėje paskaitoje kone iš kiekvieno žodžio sklinda didelė pagarba Balčikoniui. Tolesni abiejų kalbininkų santykiai rodo, kad 1945 m. parašyti žodžiai nebuvo tik proginiai pagarbos ženklai. Per visą abiejų kalbininkų veiklą ta didi abipusė pagarba ne tik nesumažėjo, bet kasmet vis didėdavo. Otrembskiui persikėlus gyventi į Lenkiją abu kalbininkai nuolat susirašinėjo, kelis kartus susitiko. Iš jų korespondencijos daugiau yra išlikusių Otrembskio laiškų ir atvirukų (BNA). Vienas kitą jie kviesdavo į konferencijas, planuodavo susitikimus, bet ne viskas pasisekdavo. Otrembskis informuodavo Balčikonį apie Lenkijos lingvistinį gyvenimą, teiravosi dėl lietuvių kalbos faktų (kirčiavimo, formų vartojimo ir pan.), abu susirašinėjo ir dėl Lietuvių kalbos gramatikos vertimo (kartais rašydavo Elena Otrembskienė). 1956 m. gruodžio 18 d. Otrembskienė Balčikonį kvietė atvažiuoti į Poznanę, pranešė kitų naujienų, pasidžiaugė pradėtu ar pradedamu versti gramatikos III tomu: „Jūs verskit tą tomą, o aš I ir paskui Jūs suredaguotumėt“ (ten pat). 1959 m. rugpjūčio 5 d. laiške Otrembskis rašė: „Dar labiau džiaugiamės, kad Jūs baigėte jau Gramatikos III tomo vertimą – geresnio vertimo negu Jūsų iš viso niekad negali būti“ Straipsniai / Articles 49 ALDONAS PUPKIS (ten pat). Autorius priduria, kad lauks verčiant ir I gramatikos tomą. 1959 m. lapkričio 5 d., gavęs III tomo vertimo mašinraštį, rašo: „Vertimas mums atrodo nuostabiai tikslus ir gražus“ (ten pat). Gražų žingsnį Otręmbskis žengė 1955 m. savo redaguojamame žurnale Lingua Posnaniensis paskelbdamas Balčikonio pastabas apie veiksmažodžio veizdėti kilmę (žr. Balčikonis 1978: 259–260). Balčikonis 1953 m. gruodžio 15 d. laiške Otręmbskiui buvo parašęs savo samprotavimų dėl jo straipsnyje žurnale Lingua Posnaniensis aptariamos lietuvių prebal­sių d : zd kaitos. Otręmbskis tuos samprotavimus parengė kaip atskirą straipsnį ir jį paskelbė žurnale. Balčikonio namų archyve yra jo ranka rašyta informacija apie 1959 m. spalio 22–24 d. Krokuvoje vykusią onomastikos konferenciją (Balčikonis 1978: 352), kurios programą ar tezes turėjo gauti iš savo lenkų bičiulio. Joje, be kitų dalykų, iškeliamas Otręmbskio pranešimas apie Lietuvos vandenvardžių ir kitų vietovardžių tyrimus. Otręmbskis apie Balčikonį ir jo darbus ne kartą yra rašęs spaudoje. Nors apie Lietuvių kalbos žodyno I tomą savo nuomonę jau buvo pareiškęs minėtoje sukaktuvinėje paskaitoje, bet plačią recenziją dėl susidėjusių aplinkybių išspausdino tik 1947 m. Tai buvo vienas iš išsamiausių šiam tomui skirtų rašinių. Recenzijoje iškeliama žodyno frazeologijos gausa, nepaprastas lietuvių kalbos grynumas, nurodoma tam tikrų svarstytinų žodyno sandaros dalykų. Pats darbas vertinamas labai teigiamai, vadinamas monumentaliu. Jos pabaigoje palinkima redaktoriui sulaukti žodyno pabaigos: „Exegi monumentum aere perennius“ (Otrębski 1947: 404). Po metų Otręmbskis paskelbė II tomo recenziją (Otrębski 1948). Joje taip pat labai palankiai vertinamas Balčikonio ir jo vadovaujamos redakcijos darbas, pateikiama kritinių pastabų. Tas lenkų kalbininko rašinys buvo didelė išimtis iš to meto sovietinės valdžios ir jos atstovų neigiamų recenzijų, kuriose Balčikonis buvo kaltinamas buržuazinės ir klerikalinės leksikos propagavimu ir kitomis ideologinėmis klaidomis. Nėra žinoma, kokį poveikį ta recenzija turėjo Lietuvoje, apie ją niekur nebuvo viešai kalbėta. Balčikonis buvo užėmęs kitokią poziciją valdžios atžvilgiu: jis nuolankiai pripažindavo savo „ideologines klaidas“ ir niekad nemėgino gintis remdamasis kitų autoritetais. Balčikonio 80-ųjų gimimo metinių sukakčiai Otręmbskis (1967) paskelbė jubiliejinį straipsnį žurnale Acta Baltico-Slavica, 1966 (čia įdėta ir sukaktuvininko nuotrauka). Jame remiamasi daugeliu 1945 m. minėtos paskaitos teksto minčių, bet jos nėra paraidžiui kartojamos. Plačiau rašoma apie kai kuriuos Balčikonio gyvenimo ir veiklos tarpsnius, daugiau pasakojama apie kalbos praktikos darbus, bet kaip svarbiausias nuopelnas iškeliamas didžiojo Lietuvių kalbos žodyno rengimas. 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius Balčikonis savo ruožtu stengdavosi spaudoje pranešti apie svarbesnius Otrembskio lituanistikos darbus. Antai 1956 m. spalio 27 d. Literatūros ir meno laikraščio numeryje jis išspausdino plačią informaciją (ją galima vadinti ir recenzija) apie Otrembskio rašomą Lietuvių kalbos gramatiką (Balčikonis 1978: 273–275). Joje pranešama apie lenkų kalbininko rengiamą penkiatomę gramatiką, pristatomas 1956 m. išėjęs I jos tomas – morfologija. Nurodoma, kad autorius joje duoda visų kaitomų kalbos dalių formas, vartojamas rašomojoje kalboje, jų susidarymą ir istorinę raidą. Taip pat pateikta, kaip susidarė ir pasiskirstė reikšmėmis nekaitomos kalbos dalys. Visi gramatikoje pateikti žodžiai sukirčiuoti. Šių dienų formos lyginamos su senųjų raštų formomis, daugiausia paimtomis iš Daukšos „Postilės“, taip pat su latvių, prūsų, kitomis indoeuropiečių kalbomis. Taigi, pabrėžia Balčikonis, čia turime i s t o r i n ę l i e t u v i ų k a l b o s g r a m a t i k ą. Ji labai pravers lietuvių kalbos mokytojams ir studentams lituanistams. Ją reikia kuo greičiau išversti į lietuvių kalbą. Balčikonis rašo, kad visas gramatikos mokslas čia išdėstytas su dideliu dalyko išmanymu, nuoseklumu ir aiškumu, parašytas su talentu. „Prof. Otrembskio gramatika sudarys epochą lietuvių kalbos moksle“ (ten pat, p. 274). Kokių priekaištų autoriui Balčikoniui neturintis, tik nurodo vieną kitą pavyzdį, paimtą ne iš gyvosios kalbos, keletą gyvojoje kalboje vartojamų gramatikoje nepaminėtų formų. Tik­rą tos gramatikos III tomo recenziją Balčikonis prancūzų kalba paskelbė 1957 m. žurnale Lingua Posnaniensis (Balčikonis 1978: 283–287). Joje darbas taip pat vertinamas teigiamai, iškeliama daugiau gramatikoje nenurodytų gyvosios kalbos pavyzdžių, pateikiama diskutuotinų ir taisytinų atvejų. 1958 m. vasarą iš spaudos išėjo Otrembskio Lietuvių kalbos gramatikos I tomas – fonetika su plačiu įvadu. Tų metų rugpjūčio mėn. 8 d. Balčikonis jau skelbia tos knygos recenziją (Balčikonis 1978: 322–323). Joje atpasakotas gramatikos turinys, paminima, kad įvade duodama nauja Lietuvos vardo etimologija. Recenzijoje teigiama, kad čia turime kartu dabartinės kalbos, istorinę ir lyginamąją lietuvių kalbos fonetiką. „Apskritai visas mūsų kalbos fonetikos mokslas čia išdėstytas su dideliu tikslumu ir dideliu dalyko pažinimu. Ką prof. Otrembskis sako, visur turi tvirtą pamatą“ (ten pat, p. 323). Lietuvių visuomenei Balčikonis yra paskelbęs informacijų ir apie kitus Otrembskio lituanistikos darbus: 1957 m. apie sudarytą senųjų lietuvių tekstų rinkinį (Balčikonis 1978: 278–279), 1960 m. apie Otrembskio ir E. Otrembskienės parengtus senesniuosius lietuvių tekstus (ten pat, p. 349–352), 1958 m. apie tais pačiais metais išleistą Otrembskio parengtą Chylinskio biblijos vertimo tekstą. Tai ne tik informaciniai rašiniai, bet ir aptariamų leidinių recenzijos (ypač apie senesniuosius tekstus). Visose jose yra vertingų Balčikonio svarstymų tam tikrais aktualiais lietuvių kalbos mokslo ir praktikos klausimais. Straipsniai / Articles 51 ALDONAS PUPKIS Bene paskutinis Balčikonio rašinys apie Otrembskį yra sukaktuvinis lenkų kalbininko 75-osioms gimimo metinėms skirtas straipsnis „Žymus kalbininkas“ (Balčikonis 1982: 220–222). Tai nėra kokia išsami sukaktuvininko biografija ar mokslo darbų apžvalga, bet vis tiek gana informatyvus skelbinys, iš kurio sklinda didelė pagarba bičiuliui. Iš to straipsnio galima paminėti, kad 1921 m. Otrembskis atvažiavo į Vilnių profesoriauti „visą laiką turėdamas akivaizdoj didesnį lietuvių kalbos pažinimą“ (ten pat, p. 220–221). Nuo 1940 m. universitete dėstė lyginamąją kalbotyrą ir sanskritą, skaitė kursą iš istorinės lietuvių kalbos gramatikos. Balčikonis pabrėžia, kad stambiausi Otrembskio darbai skirti lietuvių kalbai. Pastaruoju metu mokslininkas susidomėjęs jotvingių problema: „[j]is mato jų įtaką ne tik lietuvių, lenkų ir baltarusių kalbai, bet ir tų tautų susidarymui“ (ten pat, p. 221). 2014 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Seime buvo gražiai paminėtos Otrembskio 125-osios gimimo metinės. Pranešimuose buvo plačiai kalbėta apie lenkų kalbininko lituanistikos darbus, ypač apie Lietuvių kalbos gramatiką, onomastikos tyrimus ir kt. Šia proga prisiminta ir Otrembskio draugystė su Balčikoniu. Tą bičiulišką jų bendravimą galima pavadinti vienu iš šviesiausių lietuvių kalbotyros istorijoje. Kaip tos draugystės simbolį – Balčikonio išverstą į lietuvių kalbą Otrembskio gramatiką – reikėtų vis dėlto ryžtis greičiau išleisti. Tai būtų dar vienas gražus lietuvių ir lenkų mokslininkų vaisingo bendravimo pagerbimas. Antra vertus, Otrembskio Lietuvių kalbos gramatika nėra pasenusi; joje ne tik gausu retų lietuvių kalbos faktų, bet yra ir įdomių daugelio lietuvių kalbos reiškinių interpretacijų. Tokiu būdu ji tebėra naudinga lietuvių kalbos mokslui ir studijoms. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Balčikonis Juozas 1978–1982: Rinktiniai raštai 1–2, sud. Aldonas Pupkis. Vilnius: Mokslas. BNA – Juozo Balčikonio namų archyvas. Lyberis Antanas 2009: Leksikografijos teorija ir praktika, sud. Zita Šimėnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Otrębski Jan 1947: [Rec.:] Lietuvių kalbos žodynas (‘Słownik języka litewskiego’). t. I. Redagował Balčikonis, Str. XXIV + 1008. – Wydawnictwo Institutu języka litewskiego Litewskiej Akademiji Nauk. – Wilno 1941. – Slavia occidentalis 18, 395 – 404. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otręmbskio santykius Otrębski Jan 1948: [Rec.:] Lietuvių kalbos žodynas (‘Słownik języka litewskiego’), tom II, C–F. Redaktor prof. J. Balčykonis, rzeczywisty członek Akademii Nauk Litewskiej Radzieckiej Socjalistycznej Republiki. Podpisano do druku 23. VI. 1947. Nakład 5000 egzemplarzy. Str. 851. – Slavia occidentalis 19, 482–486. Otrębski Jan 1967: Jubileusz Józefa Balčikonisa w Wilnie. – Acta Baltico-Slavica 5, 466–469. Pupkis Aldonas 2012: Pranas Skardžius ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. – Acta Linguistica Lithuanica 67, 101–129. Pupkis Aldonas 2013: Juozas Balčikonis ir didysis „Lietuvių kalbos žodynas“. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Urbas Dominykas 1966: Apie Balčikonio vertimus. – Kalbotyra 14, 37–43. VUB RS – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyrius. About the Relationship of Balčikonis and Otrębski SUMMARY The article argues that the communication between Juozas Balčikonis and Jan Otrębski could begin in the late 1930s. Afterwards, their communication evolved into a deep friendship, even camaraderie, of the two linguists. Otrębski considered the compilation of the great “Dictionary of the Lithuanian Language” Balčikonis’ principal work; he supported its type and composition and expressed his positive feedback on volumes I and II of the dictionary in the press. What is more, when speaking about Balčikonis, Otrębski evaluated his translation works, the published writings of Jonas Jablonskis in a highly positive way and indicated that the way of development of the standard language chosen by Jablonskis and Balčikonis was the only right way in the history of the Lithuanian language and the nation. It is the development of a single dialect, continuous reference to the treasuries of dialects and the maintenance of a close relationship with the folk language. Balčikonis was probably the only in Lithuania to spread the word on Otrębski’s works in the broadest way. He wrote about Otrębski’s principal works on Lithuanian linguistics in the press, highlighting that the studies on Lithuanian linguistics are a highly valuable field of his research work. “The Grammar of the Lithuanian Language” translated by Straipsniai / Articles 53 ALDONAS PUPKIS Balčikonis is considered a sign of a strong friendship. It is a good occasion to remind that no other anniversaries should be waited for and Balčikonis’ Lithuanian translation should be published without delay. Otrębski’s grammar has not become outdated to this day: it is still a rich source of rare facts of the Lithuanian language; it is noteworthy for numerous original interpretations of the phenomena of the Lithuanian language. Įteikta 2015 m. kovo 12 d. ALDONAS PUPKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 54 Acta Linguistica Lithuanica LXXII