Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius

Straipsniai / Articles 41 ALDONAS PUPKIS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: kalbotyros istorija, norminamoji kalbotyra, dialektologija, leksikografija. APIE JUOZO BALČIKONIO IR JANO OTREMBSKIO SANTYKIUS About the Relationship of Juozas Balčikonis and Jan Otrębski ANOTACIJA Straipsnyje aptariamas dviejų žinomų kalbininkų lituanistų Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio mokslinis bendradarbiavimas. Remiantis dokumentiniais šaltiniais stengiamasi nustatyti to bendradarbiavimo pradžią ir tolesnį bendravimą. Iš jo aiškėja, kaip abu kalbininkai vertino vienas kito darbus, kiek tie santykiai turėjo įtakos lietuvių kalbos mokslui ir praktikai, taip pat sudaro sąlygas plačiau atskleisti kai kurias jų kalbines nuostatas. ESMINIAI ŽODŽIAI: Balčikonis, Otrembskis (Otrębski), leksikografija, gramatika, bendrinė kalba. ANNOTATION The article discusses the scientific cooperation of two prominent linguists of the Lithuanian language, Juozas Balčikonis and Jan Otrębski. Based on documentary sources, it attempts to trace the beginning of their cooperation and their further communication. It becomes clear how the two linguists evaluated the works of each other; how much influence their relationship had on the science and practice of the Lithuanian language; the article also creates conditions to reveal certain linguistic positions followed by them in a broader way. KEYWORDS: Balčikonis, Otrębski, lexicography, grammar, standard language. ALDONAS PUPKIS 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Vienas iš mokslo istorijos klausimų yra tos pačios srities mokslininkų bendradarbiavimas. Kiekvienu atveju jis būna specifiškas: skirtingai bendradarbiauja mokytojas su mokiniu, mokinys su mokytoju, tos pačios srities specialistai. Bet kiekvienu atveju mokslininkų ryšiai, draugystė ar bičiulystė yra savita, ji leidžia plačiau pažvelgti į tos srities mokslo istoriją, atskleisti netikėtų momentų, patikslinti kai kurias bendradarbiavusių žmonių teorines pažiūras ar asmens ypatybes. Skaitant Juozo Balčikonio raštus, jo korespondenciją matyti, kad profesorius moksliniais interesais bus daugiausia bendravęs su rusų kalbininku Michailu Petersonu (1885–1962) ir lenkų kalbininku Janu Otrembskiu (Jan Otrębski, 1889–1971). Jaunesnį savo kolegą Otrembskį Balčikonis nepaprastai vertino, kartais net pernelyg tiesmukai pasitikėdavo jo nuomone, lenkų kalbininko parašytą „Lietuvių kalbos gramatiką“ ryžosi versti į lietuvių kalbą. Kada Balčikonis pasižino su Otrembskiu, kol kas nėra nustatyta. Galima spėti, kad pirmoji, neakivaizdinė pažintis prasidėjo per Eleną Samaniūtę (Horodničiūtę). Kaip žinoma, Samaniūtė baigdama Vilniaus universitetą rašė diplominį darbą apie Konstantino Sirvydo raštų kalbą. Darbui vadovavo universiteto profesorius Otrembskis, diplomantė jį sėkmingai apgynė 1934 m. Tuo darbu profesoriaus ir diplomantės pažintis nesibaigė ir jie nenustojo bendravę. Su Balčikoniu Samaniūtę veikiausiai suvedė didžiojo Lietuvių kalbos žodyno rengimo reikalai. Mat Balčikonis, ėmęsis to žodyno redaktoriaus pareigų, pradėjo rūpintis pildyti Kazimiero Būgos paliktą kartoteką tarmių ir Būgos nerinktų knygų bei rankraščių duomenimis. Jam rūpėjo ir tada lenkų okupuoto krašto Vilniaus universiteto ir Lietuvių mokslo draugijos archyvai. Yra žinoma, kad prieš karą Balčikonis žodyno reikalais pats yra ne kartą važiavęs į Vilnių, ten ir galėjo susipažinti ir su Samaniūte, galbūt ir su Otrembskiu, bet tą faktą patvirtinančių dokumentų nerasta. Gali būti, kad Otrembskis skatino Samaniūtę neužmesti Sirvydo raštų kalbos tyrimo, tad ji apie tai ryžosi kalbėti su jau pažįstamu Balčikoniu. Jos susirašinėjimas su Balčikoniu galbūt kaip tik dėl Sirvydo prasidėjo ne vėliau kaip 1938 m. Antai tų metų kovo 28 d. Balčikonis laiške jai rašė, kad Kaune neketinama leisti Sirvydo žodyno. Bet jeigu ji jį leistų (savo jėgomis), reikėtų atsižvelgti į to leidimo paskirtį: skiriamas mokslui ar praktikai. „Jei Tamsta kada būtum Kaune, galima būtų plačiau apie leidimo tikslą ir darbą pakalbėti“ (Balčikonis 1982: 274). Apie tuos dalykus turbūt buvo plačiau šnekėta ir per Samaniūtės viešnagę Kaune 1938 m. pabaigoje ar 1939 m. pradžioje. 1938 m. kovo 15 d. laiške Balčikonis jai rašė: „Prašom nebijoti įkyrėti: priešingai, man labai malonu, jei galiu Jum kuo nors atsitarnauti. Dėl rūpimų prof. Otrębskiui žodžių „žmonės“, „gimti“, „praminti“ ištraukas pridedu skyrium“ (Balčikonis 1982: Straipsniai / Articles 43 Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius 278). Tie žodžiai patvirtina, kad Samaniūtė neabejotinai buvo tarpininkė tarp dviejų kalbininkų, per Balčikonį rūpinosi ir Otrembskio reikalais. Tiesiogiai abu kalbininkai susidūrė tikriausiai jau Vilniuje, kai 1940 m. lapkritį Lietuvių kalbos institutas iš Kauno persikėlė į Vilnių. 1942 m rudenį Otrembskis kaip Vilniaus universiteto atstovas buvo pakviestas į Lietuvių kalbos institute sudarytą Lietuvių kalbos žodyno Mokslinę pagalbinę komisiją (apie ją plačiau Pupkis 2013: 172). Šiuokart gal derėtų trumpai priminti, kad 1939 m. įkūrus Lituanistikos institutą ir Lietuvių kalbos žodyno redakciją įtraukus į instituto sudėtį, jaunesnieji kalbininkai Antanas Salys ir ypač Pranas Skardžius stengėsi jo reikalus perimti į savo globą. Balčikonis, įpratęs dirbti savarankiškai be kokios pašalinės priežiūros, norėjo išlaikyti žodyno rengimo savarankiškumą ir priešinosi kišimuisi į jo darbą. Balčikonį ypač erzino nuolatinės kalbos apie rašybos keitimą, kurią daugiausia siūlė Skardžius. Negalint kitaip žodyno redaktoriaus paveikti, 1942 m. rudenį institute buvo sudaryta Mokslinė pagalbinė komisija, turinti teikti patarimus žodyno rengėjams. Balčikonis nesipriešino dalykiniams patarimams, bet kai jau gerokai įsivarius spausdinti žodyno II tomo tekstą buvo pareikalauta keisti jo rašybą, Balčikonis kategoriškai stojo prieš. Iš archyvinių dokumentų žinoma, kad komisijos narys Otrembskis stengėsi taikinti abi puses, su savo taikdariškais ketinimais ėjo tartis su Saliu ir Skardžiumi, bet dėl pernelyg didelių abiejų pusių ambicijų jam to padaryti nepavyko. Balčikonis labai pasitikėjo Otrembskiu, šio nuomonė jam buvo nekvestionuojama. Antai žinoma, kad žodyno redaktorius Otrembskio patarimu nuo II tomo buvo pasiryžęs skolinių kilmę žymėti ne santrumpomis sl., germ., bet pateikti tą kitos kalbos žodį, iš kurio kilusi svetimybė (Lyberis 2009: 272). Šitaip jis dar ne vienu atveju paisė Otrembskio patarimų. Vienas iš žodyno redakcijos tarnautojų Kostas Vosylius vėliau pripažino, kad žodyno skubumui buvo „daug kaltas ir prof. B[alčikonio] ir Otr[embskio] susipažinimas“ (Lyberis 2009: 381). Dėl nesutarimų su Moksline redakcine komisija Balčikonis pasitraukė iš žodyno ir išvažiavo į tėviškę. Rusams reokupuojant Vilnių, rudeniop iš tėviškės grįžo ir Balčikonis. Čia iš žinomų kalbininkų rado tik Otrembskį, kiti buvo pasitraukę į Vakarus. Balčikoniui teko organizuoti studijų reikalus Vilniaus universitete, rūpintis atgaivinti žodyno darbą Lietuvių kalbos institute. Institute, kaip rodo dokumentai, į darbo planus buvo traukiama ir nemaža Otrembskio sumanymų. Antai į 1944–1945 m. mokslo darbų planą Balčikonis įrašė išleisti Otrembskio Tverečiaus tarmės aprašo II dalį – žodyną ir tekstus. Be to, kaip bendri abiejų kalbininkų darbai nurodyti lietuvių kalbos etimologijos žodynas ir Mikalojaus Daukšos „Postilės“ kalbos tyrimai. Deja, tie darbai nebuvo išleisti, nes Otrembskis po metų sumanė grįžti į Lenkiją. Nėra abejonių, kad Balčikonis stengėsi savo bičiulį atkalbėti nuo to žingsnio. Štai iš Balčikonio 1945 m. ALDONAS PUPKIS 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXII lapkričio 12 d. laiško Otrembskiui į Lenkiją matyti, kad Vilniuje dar nebuvo prarasta vilčių matyti Otrembskį pasiliekant Lietuvoje. Balčikonis rašė: „Tamstos laukia fakultetas, cigarai, papirosai ir kitos gėrybės. Truputį siunčiu kelionei į Vilnių. Laimingai grįžti“ (VUB RS, f. 124–365). Tame laiške dar yra Juozo Senkaus prierašas apie Otrembskiui gautą Janio Endzelyno gramatiką, taip pat žodžiai: „Visi Jūsų laukiam. Norėčiau pasitarti tema „Dviskiemeniai lietuvių asmenvardžiai“ (VUB RS, f. 124–365), apie kuriuos Senkus manė rašyti disertaciją. Deja, prikalbinti Otrembskį pasilikti Vilniuje nepasisekė. Iš abiejų kalbininkų bendravimo yra išlikę nemaža rankraštinių ir spaudoje paskelbtų dokumentų. Vienas iš tokių neskelbtų tekstų yra 1945 m. kovo 18 d. Otrembskio ranka rašytas straipsnis (rodantis ir jo puikų lietuvių kalbos mokėjimą) Balčikonio gimimo 60-ųjų metinių minėjimui (BNA). Iš vėlesnių metų žinoma, kad Balčikonis nemėgo savo sukakčių minėjimų, jiems griežtai priešindavosi. Tad Otrembskio tekstas kelia nemaža klausimų: kodėl sutiko Balčikonis, gal jį įkalbėjo Otrembskis? Pagaliau ar tikrai tas renginys įvyko? Dėl pastarojo klausimo galima neabejoti, tam yra aiškus liudijimas. Aptardamas Balčikonio vertimo darbą Dominykas Urbas (1966) rašo, kad labai gražiai apie tai per Balčikonio šešių dešimčių metų sukakties minėjimą yra pasakęs prof. Otrembskis. Urbas cituoja (ne atpasakoja) kaip tik kalbamo Otrembskio teksto vietą (p. 2–3) apie Balčikonio vertimus. Užsirašyti šią ilgą citatą per patį minėjimą vargu ar buvo fiziškai įmanoma, tad lieka spėti, kad tai galėjo būti išsirašyta iš rankraščio Balčikonio namuose. O gal buvo koks fotografuotas tekstas, nors anais laikais tai vargu buvo įmanoma. Kad ir kaip ten buvo, tas tekstas (žr. rankraščio faksimilę 1 pav.), kuris jau iš dalies funkcionavo mokslinėje apyvartoje, svarbus ir abiejų kalbininkų bendravimui nušviesti, ir apskritai lietuvių kalbotyros istorijai papildyti, tad jį reikia plačiau aptarti. Tekstas pradedamas žodžiais: „Šios dienos minėjimas yra ir lietuvių kalbos šventė. Šį minėjimą gali suprasti tik tas, kas kaip reikiant supranta lietuvių kalbos [...] reikšmę. Ji turi reikšmės visų pirma lietuvių tautai“ (p. 1). Toliau Otrembskis rašo, kad apie tą reikšmę prieš kelis šimtmečius yra protingai ir gražiai kalbėjęs lietuvių rašomosios ir bendrinės kalbos tėvas Daukša. Be to, lietuviai dėl geografinių ir istorinių sąlygų „išlaikė savo kalbą senoviškoje formoje“. Dėl miškingos teritorijos kalba seniai suskilo į tarmes, sugebėjo išlaikyti tų tarmių įvairovę. „Iš to išeina didelė lietuvių kalbos reikšmė kalbotyrai. Būtent lietuvių kalbos garsai, deklinacija ir žodžių daryba daug kur padeda mokslo žmonėms atstatyti indoeuropiečių prokalbę ir geriau suprasti indoeuropiečių istorinių kalbų išvaizdą“ (ten pat; pabr. J. O.). Ta senovė ir reikšmė reikalauja, kad kalba būtų protingai puoselėjama ir tyrinėjama. Puoselėti ir tyrinėti – du skirtingi uždaviniai. Protingai kalbą puoselėti gali tik žmogus, ją gerai pažįstantis ir Straipsniai / Articles 45 Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius ALDONAS PUPKIS 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXII 1 PAV. Sveikinamosios Jano Otrembskio kalbos teksto 1-o ir 4-o puslapio faksimilės. Straipsniai / Articles 47 Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius suprantantis. Balčikonis kaip tik yra toks žmogus, kuris nusipelnė tą kalbą tiek tyrinėdamas, tiek puoselėdamas. Kad Balčikonis gimė ir užaugo sodžiuje, yra didelė pirmenybė, prerogatyva tolesniam jo gyvenimui ir darbui. Iš mažens Balčikonis pasisavino gimtąją kalbą, o tarmės mokėjimas būna naudingas kiekvienam, kuris vėliau vartoja rašomąją kalbą. Kaip tik „tarmėje glūdi tam tikros kalbos vadinamoji dvasia, o tuo pačiu ir tautos dvasia; rãšomoji kalbà būna visada, daugiau arba mažiau, kosmopolitinė, ji būna daugiau atitolusi nuo savo pagrindinio tipo“ (ten pat, p. 2). Trumpai pamini, kur Balčikonis studijavo, kaip pradėjo pedagoginę veiklą. Rašo, kad iš Balčikonio pedagoginės mokyklos išėjo didelis būrys lietuvių kalbos mokytojų. Jie iš mokytojo pasisavino lietuvių kalbos pavyzdį, jos meilę. „Per savo mókinius Balčikonis galėjo toliau išplatinti savo lietuvių kalbos idealą“ (ten pat). Otrembskis nurodo ir Balčikonio polinkį prie literatūrinio darbo. „Nėra tokio literato, kurs nebūtų kreipęs dėmesio į savo darbo įrankį, kalbą ir nenorėtų ją patobulinti“ (ten pat). Tas dėmesys geriausiai pasireiškė Balčikonio pasakų vertimuose. Juose matyti, kaip jis pamilo ne tik liaudies kalbą, bet ir jos gyvenimą, jos dvasią ir idealus. Todėl jis geba suprasti ir kitų tautų liaudį, jos dvasią ir literatūrą: „juk bemaž visur liaudis yra ta pati“. Balčikonis jaučia, kad kitų tautų pasakos patiks ir jo liaudžiai ir tai gali „pralobinti jos sielą“. Populiariųjų brolių Grimų pasakų vertimas „[s]tiliaus ir kalbos atžvilgiu yra tikras šedevras“ (ten pat, p. 3). Kiekvienas lituanistas, lietuvis ar kitatautis, norėdamas pasigrožėti lietuvių kalba, visada grįš prie Grimų pasakų vertimo, nes „Balčikonio kalba yra stilizuota liaudies kalba, tokia, kokią ją sukūrė amžiai: ar ji gera, ar bloga, bet tikra, liaudiška, lietuviška“ (ten pat). Pereidamas prie Balčikonio mokslinio darbo Otrembskis prisimena Jono Jablonskio kelią – „atkurti rašomąją kalbą“ kuo daugiau išnaudojant tarmių turtą. Balčikonis norėjo prisidėti prie šio darbo ir tapo lietuvių kalbos žodžių rinkėju: senų žodžių rinkėju, ne naujų kūrėju. „Kaip naujų žodžių kūrėjas, Balčikonis neturėtų nė mažiausios vietos lituanistų širdyje: naujų žodžių, naujádarų gausumas tik iškraipo tikrą lietuvių kalbą“ (ten pat, p. 3). Likimas lėmė, kad Balčikonis paveldėjo Lietuvių kalbos žodyno redakciją. „Naujas redaktorius atsinešė į redakciją visą savo liaudies kalbos žinojimą ir meilę“ (ten pat, p. 4). Jo sumanymu žodynas turėjo būti pirmiausia gyvosios kalbos rinkinys, nors redaktoriui nebuvo svetimi ir senieji lietuvių raštai (tai rodo ir jo parengtas bei išspausdintas Merkelio Petkevičiaus „Katekizmas“). Nors Lietuvių kalbos žodyno tuo metu buvo išleistas tik I tomas, bet, Otrembskio teigimu, ir iš jo matyti lietuvių kalbos žodžių gausa su visomis jų lytimis ir reikšmėmis. Žodžiai duodami sakiniuose ir tuo parodomas jų gyvumas ir vartosena. Šis žodyno sudarymo principas esantis visai teisngas ir neabejotinas. „Apskritai imant, Žodynas yra didelio triūso rezultatas ir kruopštumo pavyzdys“ ALDONAS PUPKIS 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXII (ten pat). Otrembskis pabrėžia, kad žodynas yra visos lietuvių tautos lobis, toks, kuriuo tauta galinti didžiuotis. Ilgainiui tas pasididžiavimas būsiantis vis didesnis ir indoeuropiečių kalbų moksle lietuvių kalba užimsianti vis daugiau vietos, daugiau negu kuri kita gyva indoeuropiečių kalba. „Šiaip ar taip, Balčikonis padėjo tvirtą pagrindą nenykstamam lietuvių kalbos paminklui“ (ten pat). Visas savo jėgas jis atidavė lietuvių kalbai. „Tokiu būdu jis visiems laikams surišo savo vardą su lietuvių tautos kultūros istorija“ (ten pat). Otrembskis rašo, kad Balčikonis, išleidęs penkis Jablonskio raštų tomus, pasidarė ir Jablonskio testamento vykdytoju. Čia, be abejo, galvoje turima Balčikonio kalbos praktikos veikla. Paskaitoje apie ją plačiau nekalbama, bet visai tinka tie tos veiklos apibūdinimai, kurie buvo skirti Jablonskiui. Otrembskio fonde Vilniaus universiteto bibliotekos rankraštyne (VUB RS, f. 124–80) yra Samaniūtės į lietuvių kalbą išverstas Otrembskio straipsnis „Jonas Jablonskis – lietuvių bendrinės kalbos normintojas“ (metai nenurodyti). Jame autorius rašo, kad „literatūrinė kalba yra ištobulinta tarmė“ (ten pat, p. 1), „vienas pirmųjų ir svarbiausiųjų saitų, išlaikančių tautą kaip ištisinį vienetą“ (ten pat), „visur ir visada yra stipriausias visuomenės ryšys“ (ten pat, p. 7). Ją kuriant „dalyvauja visa tauta, atstovaujama žmonių, kuriančių visuotines kultūrines vertybes“ (ten pat, p. 1). Kaip teigia Otrembskis, lietuvių rašomosios kalbos raidai trūksta tolydumo, ji buvo kuriama kitaip negu kitų tautų bendrinės kalbos. Dėl susidariusių aplinkybių lietuvių bendrinės kalbos formavimas turėjo būti labai greitas, tai, ką kitos tautos kūrė šimtmečiais, Lietuvoje teko atlikti vienai kartai. Todėl ji nėra tobula ir labai išbaigta, jos kūrimas tebesitęsia iki šiol. Autorius pasako ir savitą nuomonę apie Jablonskio darbus. Jablonskio palikimas „nėra teoriniai mokslo dalykai, kuriuose aiškinama bei nagrinėjama lietuvių kalbos faktų kilmė. Jablonskio protavimai turi norminį pobūdį“ (ten pat, p. 8). Mokslui daugiausia vertės turi Jablonskio sintaksės darbai. Otrembskis mano, kad nėra tikslu Jablonskį vadinti „lietuvių literatūrinės kalbos kūrėju“, nes „kalbos kūrime dalyvavo visa kultūringoji visuomenė, kad ir kontroliuodama Rygiškių Jono veikimą: priimdavo, kas atitikdavo kalbinę visuomenės nuojautą, taisė arba atmesdavo, kas nevisiškai tiko“ (ten pat, p. 11). Jablonskio nuopelnas tas, kad jis nurodė bendrinės kalbos raidos kryptį – „neatsipalaiduoti nuo liaudies kalbos“ (ten pat). Taigi Otrembskis parodė tik bendruosius Jablonskio ir Balčikonio bendrinės kalbos kūrimo ir ugdymo sąlyčio taškus, bet jų nedetalizavo, nenagrinėjo abiejų kalbininkų skirtingo įnašo į bendrinės kalbos ugdymą. Kokias išvadas iš tų dviejų Otrembskio rašinių galėtume padaryti? Kalbotyros mokslui, dialektologijai, leksikografijai svarbi Otrembskio mintis, kad pirminė, tikroji kalbos egzistavimo forma yra tarmė: joje viskas natūralu, Straipsniai / Articles 49 Apie Juozo Balčikonio ir Jano Otrembskio santykius prigimta. Savo pažiūromis jaunagramatikiui Otrembskiui tas faktas buvo savaiminė vertybė. Tarmes mokslininkas laiko idealu ir bendrinėms kalboms kurti bei tobulinti: ir Jablonskio, ir Balčikonio nuopelnas tas, kad bendrinės kalbos raidoje abu skatino neatitrūkti nuo tarmių. Čia jis nemini, kad tarmėse esti visokių joms nebūdingų elementų, bet tai turbūt jam buvo savaime aišku. Balčikonis savo raštuose šį faktą yra paminėjęs kelis kartus. Otrembskis nurodo, kad Jablonskis prie bendrinės kalbos kūrimo prisidėjo ne kopijuodamas tarmes, o stengdamasis kuo daugiau panaudoti tarmių turtą. „Tai buvo [...] vienintelis teisingas kelias“ (ten pat, p. 3). Bet mokslui, indoeuropeistikai svarbesni ne apskritai lietuvių (bendrinės) kalbos faktai, bet tarmių vartosena. Mat bendrinė kalba yra kosmopolitiška (gal čia turėta galvoje ir tarptautiniai žodžiai, įvairūs kiti skoliniai), joje daug naujadarų, kurie bendrinę kalbą, Otrembskio nuomone, tik iškraipantys. Todėl Lietuvių kalbos žodyne rėmimasis gyvąja (tarmių) kalba yra ne tik pateisinamas, bet ir visapusiškai palaikytinas. Jubiliejiniame straipsnyje, paskaitoje, kaip jis pats pabaigoje vadina, Balčikonio žodyno darbas laikomas moksliniu, ir tai esą svarbiausia, kuo Balčikonis išliks lietuvių kultūros istorijoje. Šiuo atžvilgiu Otrembskis savo vertinimu labai skyrėsi nuo Skardžiaus (žr. Pupkis 2012: 126), nelaikiusio Balčikonio (ir Jablonskio) mokslininku, tik praktiku. Lenkų mokslininko pažiūros skiriasi ir nuo dabartinių mokslo funkcionierių nuomonės, kad žodyno darbas esantis tik taikomojo pobūdžio veikla. Lenkų kalbininkas daug geriau suprato leksikografijos darbo specifiką, ypač tokių leidinių kaip akademinio Lietuvių kalbos žodyno rengimo reikšmę ir svarbą, ir neabejodamas tai skyrė mokslo darbui. Jubiliejinėje paskaitoje kone iš kiekvieno žodžio sklinda didelė pagarba Balčikoniui. Tolesni abiejų kalbininkų santykiai rodo, kad 1945 m. parašyti žodžiai nebuvo tik proginiai pagarbos ženklai. Per visą abiejų kalbininkų veiklą ta didi abipusė pagarba ne tik nesumažėjo, bet kasmet vis didėdavo. Otrembskiui persikėlus gyventi į Lenkiją abu kalbininkai nuolat susirašinėjo, kelis kartus susitiko. Iš jų korespondencijos daugiau yra išlikusių Otrembskio laiškų ir atvirukų (BNA). Vienas kitą jie kviesdavo į konferencijas, planuodavo susitikimus, bet ne viskas pasisekdavo. Otrembskis informuodavo Balčikonį apie Lenkijos lingvistinį gyvenimą, teiraudavosi dėl lietuvių kalbos faktų (kirčiavimo, formų vartojimo ir pan.), abu susirašinėjo ir dėl Lietuvių kalbos gramatikos vertimo (kartais rašydavo Elena Otrembskienė). 1956 m. gruodžio 18 d. Otrembskienė Balčikonį kvietė atvažiuoti į Poznanę, pranešė kitų naujienų, pasidžiaugė pradėtu ar pradedamu versti gramatikos III tomu: „Jūs verskit tą tomą, o aš I ir paskui Jūs suredaguotumėt“ (ten pat). 1959 m. rugpjūčio 5 d. laiške Otrembskis rašė: „Dar labiau džiaugiamės, kad Jūs baigėte jau Gramatikos III tomo vertimą – geresnio vertimo negu Jūsų iš viso niekad negali būti“