Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate „Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift“ (1706)

ONA ALEKNAVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių rašomosios kalbos istorija, Mažosios Lietuvos kalbos, literatūros ir kultūros istorija. LEKSIKOLOGIJOS PRADMENYS JOKŪBO PERKŪNO TRAKTATE WOHLGEGRÜNDETES BEDENKEN ÜBER DIE INS LITAUISCHE ÜBERSETZTEN ZEHN FABELN AESOPI UND DERSELBEN PASSIONIERTE ZUSCHRIFT (1706) The Basics of Lexicology in the Tractate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) by Jokūbas Perkūnas ANOTACIJA Straipsnyje tiriamas Jokūbo Perkūno traktatas Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) kaip lingvistinės minties leksikologijos srityje šaltinis. Perkūnas, analizuodamas Ezopo pasakėčių (1706) vertėjo gebėjimą praktiškai taikyti Michaelio Mörlino traktate Principium primarium in lingua Lithvanica (1706) deklaruotus kalbos vartojimo ir norminimo principus, daugiausia dėmesio skyrė leksikai. Perkūno tyrimas labiau rėmėsi praktiniu (empiriniu) lygmeniu – kalbos duomenų rinkimu, vertinimu ir teikimu, o ne teoriniais apibendrinimais ir griežtų sprendimų priėmimu. Nors teoriniam leksikos normų svarstymui Perkūnas skyrė mažiau dėmesio negu Mörlinas, tačiau taisomi ir komentuojami Ezopo pasakėčių žodžiai bei žodžių junginiai rodo, kaip jis suvokė klausimus, kuriuos tiria leksikologija (daugiareikšmiškumas, homografai, sinonimija, leksinis ir gramatinis junglumas, skoliniai, Straipsniai / Articles 9 ONA ALEKNAVIČIENĖ frazeologija). Siūlydamas variantą, Perkūnas rėmėsi tiek kiekybiniu kriterijumi – labiau paplitusia vartosena, tiek kokybiniu – sąvokas geriausiai atitinkančia raiška. ESMINIAI ŽODŽIAI: Jokūbas Perkūnas, Michaelis Mörlinas, Mažoji Lietuva, lietuvių kalbotyros istorija, leksikologija. ANNOTATION The tractate of Jokūbas Perkūnas Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) is analysed as a source of linguistic idea in lexicology in this article. While analysing the skills of the translator of the Aesop’s fables Die Fab uln Aesopi (1706) to practically apply the principles of language use and standardization declared in Die Fabeln Aesopi Michaeli Mörlin’s tractate Principium primarium in lingua Lithvanica (1706) Jokūbas Perkūnas paid great attention to lexis. The research of Perkūnas referred to practical (empirical) level, i.e. the collection of linguistic data, its evaluation and presentation as opposed to theoretical generalisations and rigid decision making. Even though Perkūnas paid less attention to theoretical consideration of lexis norms than Mörlin, however, the corrected and commented words and word junctions of Aesop’s fables demonstrate the way he perceived issues which are analysed by lexicology (polysemy, homographs, synonymy, lexical and grammatical valency, loan words and phraseology). By offering his variant Perkūnas referred to both: quantitative criterion i.e. more widely spread usage and qualitative criterion, i.e. best notional expression. KEYWORDS: Jokūbas Perkūnas, Michaeli Mörlin, Minor Lithuania, history of Lithuanian linguistics, lexicology. 0. ĮVADAS XVIII a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje kilusi filologinė polemika dėl lietuvių kalbos paliko tris tarpusavyje susijusius šaltinius: 1) Gumbinės kunigo Michaelio Mörlino (Michael Mörlin, 1641–1708) traktatą Principium primarium in lingua Lithvanica (Pagrindinis lietuvių kalbos principas)1; 2) iš Katniavos kilusio Jono Šulco (Johann Schultz, 1684–1710) knygelę Die Fab uln Aesopi (Ezopo 1 Žinomi du egzemplioriai: 1) Lenkijos mokslų akademijos Gdansko bibliotekoje (Biblioteka Gdańska Polskiej Akademii Nauk: NI 86 5º adl. 15); 2) Saksonijos-Anhalto universiteto ir žemės bibliotekoje Halėje: (Universitäts- und Landesbibliothek Sachsen-Anhalt: AB 153123) (Aleknavičienė, Schiller 2002: 79–98); dokumentinis leidimas: Drotvinas 2008, 1–166; internetinis leidinys (perrašas, lietuviškų žodžių indeksas): www.lki.lt/seniejirastai (toliau – MP). 10 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) pasakėčios) su dešimčia į lietuvių kalbą išverstų pasakėčių2; 3) Valtarkiemio kunigo Jokūbo Perkūno jaunesniojo (Jacob Perkuhn, Perkhun, 1665–1711) traktatą Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (Pagrįsta nuomonė apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių ir jas įkvėpusį raštą)3. Šios knygos parengtos viena po kitos: dvi pirmosios išleistos 1706 metais Karaliaučiuje, paskutinė – Leipzige ir Frankfurte. Kai diskusijos, prasidėjusios apie 1702-uosius, įsisiūbavo, Mörlinas paskelbė lietuvių kalbos norminimo principus ir kvietė kunigus juos svarstyti. Šulcas turėjo tikslą parodyti, kaip jie gali būti realizuojami praktiškai – pagal Mörlino iškeltus principus išvertė dešimt pasakėčių. Perkūnas, įvertinęs Mörlino teorinį ir Šulco praktinį darbą, analizės rezultatus išdėstė traktate. PB galėtų būti laikomas EP recenzija, tačiau jo teiginiai orientuoti ne vien į EP. Šulcas antraštiniame lape aiškiai deklaravo vertimo sąsają su Mörlino traktatu: „Zum Versuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanicæ Lingvæ, Littauisch vertiret“ („bandant išversti į lietuvių kalbą pagal Lietuvių kalbos principą“), o Perkūnas traktato antraštiniame lape nurodė ryšį ne su viena, bet su abiem knygomis: „Bedenken / Uber die / Ins Litthauſche / Uberſetzte zehen Fabeln Æſopi, Und derſelben paſſionirte Zuſchrifft“ („nuomonė apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių ir jas įkvėpusį raštą“). Pasakėčių vertėjų ir EP pratamės autoriumi Perkūnas laikė ne Šulcą, bet Mörliną ir diskutavo daugiausia su jo traktate išdėstytais teiginiais. Perkūnas siekė paveikti ir įveikti pirmiausia Mörliną, kritikavusį Mažojoje Lietuvoje gimusius ir lietuviškose parapijose dirbusius kunigus. Pagrindinis PB adresatas tikrąja pavar- de niekur nepavadintas – jis įvardijamas tik pravardiniu asmenvardžiu Gumbinner ‘Gumbiniškis’ (12×), padarytu iš vietovardžio Gumbinnen: Gumbinner PB 318, 45,16,23,26–27, 614, 92–3, 2117, 2222–23, Gumbinners PB 312,14, Gumb. PB 231 pridedant dar ir Herr ‘Ponas’. Mörlino traktatas PB minimas trejetą kartų: Princip. Ling. Lith. p. 21 PB 318–19; in Principio Lingv. Lith. PB 61–2; In Princip. Ling. Litv. p. 1 PB 926, kai kur nurodant ir puslapius. Šulco ir Mörlino bendradarbiavimas ir pastarojo įtaka yra neabejotina. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad versti pasakėčias Šulcas 2 Išlikęs tik vienas egzempliorius Krokuvos nacionalinio muziejaus Kunigaikščių Čartoryskių bibliotekoje (Muzeum Narodowe w Krakowie, Biblioteka Książąt Czartoryskich: 35174/I); dokumentinis leidimas: Citavičiūtė 2008: 1–206; internetinis leidinys (perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos, indeksas): www.lki.lt/seniejirastai (toliau – EP). 3 Žinomas tik vienas egzempliorius, rastas 2002 m. Bavarijos valstybinėje bibliotekoje Münchene (Bayerische Staatsbibliothek München: 4 A. gr. b. 80) (Aleknavičienė, Schiller 2003: 15–50); kritinis leidimas: Aleknavičienė, Schiller 2008: 1–186; internetinis leidinys (perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos, indeksas): www.lki.lt/seniejirastai (toliau – PB). Straipsniai / Articles 11 ONA ALEKNAVIČIENĖ pradėjo Mörlino paragintas. Šulcui padėjo Gumbinės lietuviai, vadinasi, jis vertė viešėdamas pas Mörliną Gumbinėje ir tik šis galėjo parinkti jam lietuviškai gerai mokančių parapijiečių (apie vertimo autorystės klausimą ir lingvistines bendrautorystės prielaidas žr. Aleknavičienė, Schiller 2008: 121–125)4. Perkūno traktatas išėjo paskutinis, todėl svarbus dėl polemikos raidą liudijančių ir jos turinį apibendrinančių teiginių. Be to, jis parodo Mörlino priešininkų poziciją, kuri būdavo rekonstruojama tik iš antrinių šaltinių, daugiausia kalbinių Pilypo Ruigio (Philipp Ruhig, 1675–1749) veikalų: rankraštinės Meletemos (1735, toliau – RgM) ir spausdinto Betrachtung der litauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften (Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, 1745, toliau – RgB). Iki 2002-ųjų istoriografinėje ir bibliografinėje lietuvių literatūroje nebuvo užfiksuotas nei traktato pavadinimas, nei leidimo metai. Radus traktatą, ėmė aiškėti Perkūno bei jo šalininkų teiginiai kalbos vartojimo klausimais, polemikos dalyvių tarpusavio sąveika ir tikslai (Alekna-vičienė, Schiller 2003: 15–50). Abu traktatai parašyti vokiškai su intarpais lotynų ir lietuvių, retkarčiais ir graikų kalba. Bemàž pusė EP teksto taip pat vokiška: tai Šulco pratarmė, eiliuota Ruigio dedikacija vertėjui, pasakėčių komentarai ir klaidų atitaisymas. Intarpai kitomis kalbomis vokiškame EP tekste, skirtingai negu traktatuose, reti, bet lietuviškų žodžių formų EP daugiausia – apie 1 770. PB yra apie 760, o MP – apie 190 lietuviškų žodžių formų. Lietuvių leksikos tyrėjams Perkūno traktatas įdomus visų pirma dėl jame užfiksuotų XVIII a. pradžios gyvosios kalbos faktų, o kalbotyros istorikams – dėl lingvistinės minties raidos kalbos norminimo ir leksikologijos srityje. Atitinkamai ir mokslinis traktato pažinimas galimas dviem lygmenimis – empiriniu ir teoriniu, o tyrimo rezultatai gali būti panaudoti tiek mokslo tiriamiesiems, tiek taikomiesiems darbams. Leksikologijos uždaviniu laikomas žodžių kaip kalbos sistemos ir kalbėjimo veiklos vienetų tyrimas: jų reikšmių, tarpusavio santykių, kilmės, raidos aiškinimas, žodžių santykių su juos vartojančios visuomenės poreikiais ir tikslais nustatymas (Jakaitienė 22010: 8; Lutzeier 2002: 7–8; Römer, Matzke 22005: 2–7). Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos nei leksikai, nei jos norminimui dėmesio faktiškai neskyrė. Šiek tiek duomenų galima rasti tik sintaksės skyriuose, kur rašoma apie žodžių junginius ir derinimą atkreipiant dėmesį į skirtumus nuo lotynų ir vokiečių kalbos, pateikiant iliustracinių pavyzdžių. Žinoma, neverta tikėtis bent kiek nuoseklesnės sistemos ir Perkūno traktate, tačiau kai kurie jo vartojami terminai ir teiginiai liudija lingvistinės minties užuomazgas 4 1706 m. Šulcas buvo tik baigęs Karaliaučiaus universitetą, dar tik kandidatas į kunigus. Mörlinas buvo gerokai vyresnis, Gumbinėje išdirbęs 34 metus, parašęs bent porą traktatų apie lietuvių kalbos vartojimą ir skatinęs diskusijas kalbos klausimais. 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) ir leksikologijos srityje. Šio straipsnio tikslas – nustatyti, kaip Perkūnas suvokė klausimus, kuriuos dabar tiria leksikologija. 1. LEKSINĖ SEMANTIKA Perkūnas iškėlė mintį apie lietuvių kalbos žodžių daugiareikšmiškumą, arba polisেমiją, kaip dėsningą kalbos sistemos reiškinį. Tai dabartinės leksinės semantikos – vienos iš leksikologijos šakų – tyrimo objektas. Kritikuodamas EP pasakėčios „Vilkas ir gerე“ moralo vertimą, kuriame gėdijamas tas, kuris nepadėkoja jį išgelbėjusiam žmogui (plg. 1 pav.), Perkūnas pasiūlo kitą variantą gelbėtojui įvardyti – išganytoją vietoj išlaikytojo – ir pateikia versiją, kodėl vertėjas jo nepasirinko, plg.: EP 1113–15 Tas žodis tawę bára: jey War= ‖ gůfe išlaikyt’s ſawo Išlaikytojui ne ‖ dekuj ne ſakyſi. PB 163–17 l. 14. Iſlaikyts ſawo Iſzlaikytojui. Vulgus ſagt allemahl: ‖ iſžganyts ſawo Iſžganytojui, und wundert mich ēber die ‖ unverſchämte Gottloſigkeit des jenigen / der geſprochen: ‖ Iſžganytojis, wäre ein Graßteuffel / aus Urſachen / weil ‖ iſžganam Piewas, ein conjugatum von jenem iſt. Allein ‖ wenn alle Aequivoca, der Simplicius verſtēnde / möchte er ‖ anders ſprechen? Wo iſt eine Sprache / da nicht ein ‖ Wort variè gebraucht wird. Inzwiſchen habe noch nie ‖ gehēret / das Wort Iſžganytojis, im letzten Verſtand ‖ brauchen / vielmehr aber / nennen alle Litthauer / ſo wohl ‖ GOtt den HErrn / als auch einen Menſchen / der ſie er= ‖ rettet / aus Noht geholffen / Iſžganytojis. v. c. Ak Diwe ma= ‖ nas Iſžganytojau! Ach GOtt / du mein Erretter / Hey= ‖ land! Diaw’s mane iſž tu Bedü iſžgane. GOtt hat mich ‖ aus der Noht errettet / geholffen. Į savo komentarą Perkūnas įtraukė, jo nuomone, nevykusį išganytojo kildinimą iš išganyti, girdėtą iš vieno neįvardyto asmens. Kaip liudija to neįvardyto asmens duota jo sąsaja su iſžganam Piewas, žodį išganyti šis supratęs tik kaip ‘leisti ganomiems gyvuliams išeiti, išminti (javus, pievą)’ (plg. LKŽe s. v. išganýti tr. 4). Šiuos du žodžius – vedinį išganytojis ir pamatinį žodį išganyti – iš tiesų sieja dvipusis ryšys (formalusis ir semantinis), jie sudaro darybos opoziciją (dėl terminų žr. Jakaitienė 1988: 86–94), tačiau vedinio reikšmė to asmens aiškinta remiantis tik viena pamatinio žodžio reikšme ‘leisti ganomiems gyvuliams išeiti, išminti (javus, pievą)’, t. y. nepaisyta veiksmažodžio išganyti polisемijos. Perkūnas tokią motyvaciją laikė „akiplėšiškai bedieviška“ – jis niekur nėra girdėjęs Straipsniai / Articles 13 ONA ALEKNAVIČIENĖ 1 PAV. EP 114: išlaikyt’s ſawo Išlaikytojui pasakėčios morale; Muzeum Narodowe w Krakowie, Biblioteka Książąt Czartoryskich: 35174/I žodį išganytojis vartojant tokia reikšme, t. y. suprantant jį tarsi kokį pievų kipšą. Lietuviai, pasak Perkūno, išganytoju vadina ir Dievą, ir žmogų, kuris juos išgelbėjo (plg. 2 pav.). Nors daiktavardžio išganytojis darybos reikšmė ta pati – ‘tas, kas išgano’, tačiau jo leksinės reikšmės trys: pirmuoju atveju – ‘gyvulių ganytojas, išganantis pievas’, antruoju – ‘išgelbėtojas, išvaduotojas (žmogus)’ ir ‘išgelbėtojas, išvaduotojas (Dievas)’. Atitinkamai tai trys leksemos. Tas neįvardytasis asmuo ir Perkūnas pagrindine pamatinio žodžio reikšme laikė ne tą pačią reikšmę: pirmajam svarbesnė buvo tiesioginė (istoriškai senesnė, žemdirbiškoji) ‘leisti ganomiems gyvuliams išėsti, išmintı (javus, pievą)’, o antrajam – perkeltinė (antrinė, dvasinė) ‘išgelbėti, išvaduoti’ (plg. LKŽe s. v. išganyti tr.: 2. prk.). Būtent pastarąją reikėtų laikyti šalutine, susiformavusia iš pagrindinės. 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) 2 PAV. PB 163–17: Perkūno komentaras apie išganytojo vartoseną gyvojoje kalboje; Bayerische Staatsbibliothek München: 4 A. gr. b. 80 EP, kaip minėta, vartojamas ne išganytojis, bet išlaikytojis: išlaiky’s fawo Išlaikytojui EP 1114. Jo pamatinis žodis išlaikyti, kurio reikšmė galėtų būti siejama Straipsniai / Articles 15 ONA ALEKNAVIČIENĖ su LKŽe nurodyta 4-ta reikšmė: ‘išsaugoti ką kokioje padėtyje, palikti sveiką, gyvą, nesugadintą’. Vertimo originalo — lotyniškos pasakėčios „Lupus et Crus“ — morale „Fabula in eos dicitur, qui servati de malis, erga salutis suae / autores ingrati reperiuntur“ (Citavičiūtė 2008: 187) esantis dalyvis servati vertėjui suteikė galimybę rinktis kelis variantus: išgelbėtas, išlaikytas, išsaugotas, o konstrukcija erga salutis suae autores — versti junginiu savo išgelbėtojui (plg.: servo, -āre, -āvi, -ātum vt 5. prk. ‘išlaikyti, išsaugoti’; ‘(iš)gelbėti’; salūs, -ūtis f 2. ‘gerovė, labas’; ‘išsigelbėjimas’ [Kuzavinis 1996: 789–790, 765]). Seniausiame vokiečių–lietuvių kalbų žodyne Lex ir pirmajame spausdintame žodyne H išlaikytojis nepateikiamas, o C jis siejamas su išlaikymu – maitinimu, prižiūrėjimu, saugojimu, gynimu. Išlaikytojis C tepavartotas žodyno straipsnyje Erhalter (2x), plg. ir jo pamatinį žodį išlaikyti trijuose straipsniuose: erhalten, behaupten ir zubebhalten: C I 589₃₀–₃₂　Erhalter. Išlaikytojis, jįó. M. ‖ Er war ein Erhalter seinen Leute: Buwo Išlaikytojis ſa= ‖ wo Źmonù, Syr. 49.17. C I 589₂₃–₃₁　Erhalten. Išlaikau, jau, ſu, ti. Apturreti. ‖ Pramaitinnu, Ißprowíu. ‖ Die Speiße, der Trunck und die Ruhe erhal= ‖ ten des Menschen Leben: Walgis, Gerims bėj ‖ Atilfis pramaitin Źmogaus Gywatą. ‖ Der Herr erhhält meine Seele: Wießpats išlaiko mana Dubią Ψ 54.6. C I 259₉–₁₁　Behaupten. Apģinnu, gynau giſu, ginti. ‖ Ißlaikau, kiau kyſu, kyti ‖ Ißluddiu, diau, dyſu, ti. C II 1058₂₉–1059₆　Zubebalten. Ißlaikau, kiau kyſu. ‖ Fülle ein Gomor davon, zubebalten auff ‖ eure Nachkom[m]en [...] Pripilk Setuwaite to, ‖ išlaikytu ant Potamku juſu [...] Exod. 16.32. Vėlesniuose žodynuose išlaikytojis taip pat kaip ir C tesiejamas su išlaikymu – maitinimu, prižiūrėjimu, saugojimu, gynimu, plg.: Erhalter, Išlaikytojis, ojo, m. Rvl 124 II₇; Erhalter Išlaikytojis Syr 49,17. vid. Ernehrer, Belčhirmer B 423₅₂; Ernehrer. Papennėtojis, Išlaikytojis B 427₄₄ ir pan. Ar žodis išganytojis kėlė abejonių tik pasakėčių vertėjui ir tam neįvardytam asmeniui, ar ir kitiems kalbinės visuomenės nariams? Bet kokio žodžio, kaip sutartinio ženklo, reikšmė negali susidaryti be tikrovės objekto suvokimo, jo psichinio atitikmens žmonių sąmonėje. Kai reikia įvardyti egzistuojantį objektą, sąmonėje fiksuojami esminiai jo požymiai, susidaromas tam tikras jo psichinis atitikmuo (atspindys). Tokį pat atitikmenį turi susidaryti ir kiti tos visuomenės nariai – reikšmę nulemia to dalyko suvokimas visuomenės sąmonėje, bendras susitarimas (Jakaitienė 2010: 18, 46–48). Ar sąsaja tarp žodžio išganytojis žymiklio (raiškos) ir žyminio (reikšmės) visuomenės sąmonėje nebuvo tvirta? 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegrün- detes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) Ieškoti atsakymo tenka kituose XVII a. pabaigos ir XVIII a. pirmos pusės Mažosios Lietuvos šaltiniuose. Viename iš chronologiškai seniausių leksikografijos šaltinių – rankraštiniame Lex – išganytojis (2x) duodamas kaip dviejų vokiškų žodžių atitikmuo: 1) Heiland (1x); 2) Seeligmacher (1x). Panaši išganytojo (6x) vartosena ir C: 1) Heiland atitikmuo Ißganytojis (5x); 2) Seeligmacher – Ißganytojis (1x), plg. atitikmenis ir derivacines šeimas: Lex 49₂₆–₂₉ Heyland Ißganitojis Heyl Ißganimas Heyllam Ißganitingas, a Lex 79₈–₁₁ Seeligmacher Ißganitojis Seeligmachen Ißganyti Seelig Ißganytas, Ißganitingas, a Seeligk[eit] Ißganimas C I 924₁₆–925₇ Heyland. Ißganytojis, ô. M. Heyl. Ißgánimas, ô. M. Heilig. Sȝwentas, ô. M. ta, ôs. F. tay. Adverb: Heyligen. Sȝwencȝu, au, fu, ti Heyllahm Ißganitingas, ô. M. ga, ôs. F. gay. C I 877₁₈–₂₀ Heiland. Ißganytojis, ô. M. || Außer mir ist kein Heyland: Be mane nera Ißgany= || tojo, Efz. 44,11. C II 1131₁₉–₂₀ Seelig machen. Ißganau, niau, nyfu, nyti. Seeligmacher. Ißganytojis, jô, M. C II 532₁₂–₁₃ Seelig Ißganitingas, ô. M. ga, ôs. F. gay. Seeligkeit Ißganimas, ô. M. H išganytojis (3x) irgi yra tų pačių dviejų vokiškų žodžių atitikmuo: 1) Heiland (2x); 2) Seeligmacher, plg.: 1) Ißganytojis, jô der Heyland, Seeligmacher I dec. gen. masc. H 40 I₃₄–₃₆; Heyland Ißganytojis H 185 I₃₃; 2) Seeligmacher Ißganytojis H 206 II₁₈; plg. ir pamatinį žodį išganyti: Ißganyti feelig machen, pf. nau. praet. niau. futur. nyfu H 40 I₂₇–₂₉; Seelig machen ißganyti H 206 II₁₇. B išganytojis (3x) taip pat dviejų vokiškų žodžių atitikmuo, tačiau vienas iš jų skiriasi nuo ankstesniųjų žodynų: 1) Heiland (2x); 2) Erlöjer (1x), plg.: 1) Heiland Salvator vid Heyland. Ißgélbētojis Judic 3,9. [etc.] Ißganytojis Luc 1,47. C 2,11 B 654₁₁–₁₂; Heyland Ißganytojis vid Heiland B 695₄₄; 2) Erlöfer Ißgelbētojis Job 19,25. Ißganytojis. ψ 19,15 Atpirktojis Ißwaddātojis B 426₅₇. Pamatinis žodis išganyti yra tokiuose žodyno straipsniuose: 1) Machen feelig ißganyti B 890₅₈; 2) Erlölen. Atpirkti. Ebr 2,15. Ißganyti. Ißgelbēti Gen 48,16. Exod 15,13 ißbwalnyti Judic 6,36 Straipsniai / Articles 17 ONA ALEKNAVIČIENĖ Ißwaddūti. Exod 6,6. Atwaddūti. ψ 14,7 B 89053–56. Du kartus dalyvis išganytas pasitaiko iliustraciniuose pavyzdžiuose (B 74321 ir B 98533). R išganytojis (6x) yra jau trijų vokiškų žodžių atitikmuo: 1) Heiland (3x); 2) Erlöfer (2x); 3) Seeligmacher (1x), plg.: 1) Ißgánytojis, ojo, m. der Heyland Rlv 35 II36; 2) Erlöfer, Ißgelbėtojis, ojo, m. Ißganytojis, jo, m. Atpirktojis, jo, m. Ißwadótojis jo, m. Ißwadótojis, jo, m. Rvl 126 I14–16; 3) Seligmacher, Ißganytojis, jo, m. Rvl 324 II26–27. Nė viename iš minėtų leksikografijos šaltinių nėra žodžio išganytojis, kuris būtų padarytas iš išganyti ‘leisti ganomiems gyvuliams išėsti, išminti (javus, pievą)’. Veiksmažodis išganyti šia reikšme pirmą kartą randamas B, kur yra dviejuose žodyno straipsniuose: 1) Ausfretzen Ißganyti, nuganyti vid abfretzen hat das gantze Feld ausfretzen laßen Wiʃʃa Lauka iß- nugáne B 1631–2; 2) [Ausweiden] abfretzen Nu- Ißgannÿti B 17745. Plg. taip pat ir R: 1) abäßen, abfretzen, nuganàu, ißganàu Rvl 3 I30–31; 2) ausweiden, Ißganàu Rvl 49 II19. R lietuvių–vokiečių kalbų dalyje vienur skiriamos dvi, kitur trys išganyti reikšmės, tačiau abiem atvejais tolesnėje eilutėje einančiame žodyno straipsnyje vedinys išganytojis turi atitikmenį, susijusį ne su minėtąja tiesiogine reikšme, o su perkeltine ‘išsaugoti; išgelbėti, išvaduoti’, plg.: Rlv 49 II4–6 Ißganàu, 1. ich hūte ab, 2. ich erlöfe. Ißgánytojis, jo, m. ein Erlöfer. Rlv 35 II32–37 Ißganàu, 1. ich hūte die Wießen [et]c. ans, 2. ich erlöfe, mache selig, 3. ich hūte zu Ende, ṅiau, ißu, iti. Ißgánytojis, ojo, m. der Heyland. Atsižvelgiant į Mažosios Lietuvos žodynų duomenis, galima manyti, kad išganytojo siejimas su nuganymu buvo tik to vieno ar kelių asmenų kitaip suprasta reikšmė ir tik jų sąmonėje susiformavęs toks atitikmuo. Žodžiai išganytojis ir išlaikytojis galėjo būti sinonimiški, tačiau ne visa savo semantine apimtimi, o tik viena reikšme. Perkūnas kelia retorinį klausimą: kur yra tokia kalba, kurioje nė vienas žodis nebūtų vartojamas keleriopai? Vadinasi, daugiareikšmiškumą jis laikė dėsningu ir lietuvių kalbos sistemos reiškiniu. Nevienodą suvokimą paprastai lemia skirtingas patyrimas, išsilavinimas, vaizduotė. Tas neįvardytasis asmuo, labai tikėtina, buvo Mörlinas. Tokią darbo motyvaciją Perkūnas veikiausiai išgirdo iš jo žodinėse diskusijose. Beveik neabejotina, kad išganytojo nepavartojimas EP iš tiesų susijęs su Mörlino dalyvavimu verčiant pasakėčias. Mörlinas, skirtingai negu dauguma kitų lietuviškose parapijose dirbusių kunigų, lietuviškai mokytis pradėjo jau suaugęs, todėl daugiau mąstė apie kalbą, analizavo, ieškojo tarp žodžių struktūrinių bei semantinių ryšių. Nuolatinė refleksija leido jam geriau negu vietiniams kunigams 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) pajusti ir bažnytinės kalbos trūkumus, visų pirma atotrūkį tarp šnekamosios ir rašomosios kalbos. Mörlinas savo traktate deklaravo principą kalbėti su menko išsilavinimo (nemokančiais nei skaityti, nei rašyti) lietuviais jiems suprantamais žodžiais ir siūlė ne tik išmesti visus nelietuviškus žodžius, bet ir nevartoti naujadarų, archaizmų ir dviprasmiškų žodžių (MP 4–16). Dviprasmiškus žodžius reikia „išvaduoti iš dviprasmybės“, kad nekeltų sumaišties (MP 15). Tačiau Perkūnas minėtu retoriniu klausimu parodė, kad raiškos ir turinio santykis negali būti suprantamas supaprastintai: vieną raišką nebūtinai turi atitikti viena leksinė reikšmė. Perkūnas irgi svarstė kalbos norminimo galimybes, ieškojo kalbos valdymo ir tvarkymo būdų, tik jis kalbos problemas matė kitur negu Mörlinas. Perkūnas svarbiu sakytinės kalbos norminimo objektu laikė tartį ir kirčiavimą, o rašytinės – rašybą. Būtent čia jis pirmiausia įžvelgė tapatumo (adekvatumo) taisyklės pažeidimų: kai kurios EP formos neperteikia informacijos tokiu tikslumu, kokio reikia kalbos vartotojams (apie tapatumą [adekvatumą]) kaip vieną iš kalbos planavimo kriterijų žr. Haugenas 1994: 23), dėl to kyla bendravimo sutrikimų. Perkūnas atkreipė dėmesį į tai, kad lietuvių kalboje yra vienodai rašomų, bet skirtingai dėl kirčio vietos ar priegaidės tariamų ir skirtingą reikšmę turinčių žodžių, t. y. homografų. Antai EP skaitytoją klaidinęs nesukirčiuotas žodžių junginys Malkas kertant (PB 520). Mat malkas reiškias ‘gurkšnis, maukas’. Kad šis žodis minėtame junginyje būtų suprantamas ne kaip gurkšnis, o kaip pagaliai kurui, reikia pailginti pirmąjį a ir daugiskaitos galininką tarti Málkas. XVII–XVIII a. Mažojoje Lietuvoje vartotos abi leksemos: malkas sm ‘gurkšnis, maukas’ ir málka sf ‘pagalys kurui’, plg. Lex: Trunck Malkas Lex 89a ir Holtz Malka Lex 50a; C: Trunck. Malkas, ô. M. C II 603 ir Holtz. Medis, džio. M. Málka, os. F. Medégas, ô. M. C I 969; H: Trunck Malkas H 212 II6; R: Trunk, Schluck, Malkas, ko, m. Rvl 357 I32 ir Brennholz, Málka, ôs, f. Rvl 84 I40; B: Bitter Trunck Kartus malk’s gérimo Jer 8,14 B 265 ir Holtz Malka B 723 ir pan. Perkūno nuomone, panaši dviprasmybė atsirandanti ir pasakyme Gaidys kâsdam’s Meſzlufe (PB 1014). Žodis kâsdam’s, jei jis turįs ilgiausią â, tai reiškias „mordens, beißende“, kilęs iš kándu: kâsdam’s arba kánsdām’s. Čia cirkumfleksas (stogelio formos ženklas) negalįs būti rašomas (PB 10). Vadinasi, pagrindiniu lietuvių kalbos priegaidės požymiu jis laikė tarimo trukmę. Cirkumfleksas, jo nuomone, turėtų žymėti patį ilgiausią balsį, bet jokiu būdu ne trumpąjį5. Dar vienas pavyzdys – jungtukas jei, kuris turėtų būti kirčiuojamas ant é, kad 5 Perkūno pavyzdžiuose cirkumfleksas dažniausiai rašomas ten, kur dabartinėje bendrinėje lietuvių kalboje yra tvirtrapradė, o ne tvirtagalė priegaidė, plg.: iſžbêgo PB 516, nutwêres PB 519, iſžwar­tót, kawôt PB 1116, ijžmôkſi PB 1120, apfidéjes PB 1214, pradėjo PB 1214, rūſčiey PB 1220, turret’s PB 133–4, ſugrêbes PB 1311, Mûsû PB 188 ir pan. Straipsniai / Articles 19 ONA ALEKNAVIČIENĖ skirtųsi nuo moteriškosios giminės naudininko jei „jai“ PB 114–6. Iš priekaištų vertėjui matyti, kad Perkūnas juto, jog skiriamąją funkciją lietuvių kalboje atlieka ir kirčio vieta, ir priegaidė. Siūlymas žymėti kirtį iš tikrųjų būtų padėjęs atskirti homografus. Perkūnas ne tik priekaištavo vertėjui dėl rašybos ir kirčiavimo nepaisymo, bet siūlė ir sprendimo būdų: norint išvengti dviprasmybių, reikia kirčiuoti visus lietuviškus žodžius, kaip tai daroma graikų kalboje (PB 23). Žodžių raiškos sutapimas ar panašumas, dėl kurio atsiranda kliuvinių komunikacijos procese, Perkūnui atrodė tokia pat problema kaip nesuprantamų žodžių vartojimas. Maža to, rašybos netaisyklingumas neigiamai veikia ir stilių (Stylum) – darąs jį nepatrauklų, taigi ir neįtaigų, nepaveikų. Išskirtinė PB ypatybė – kalbos leksinės semantinės sistemos suvokimo atspindžiai. Pirmiausia išskirtini sintagminiai santykiai. Iš taisymų matyti Perkūną jut us, kad vertime esti yd ingų žodžių junginių, sudarytų nesilaikant gyvojoje kalboje įprasto leksinio junglumo (leksinio valentingumo), pažeidžiant semantinės dermės principą (apie jį žr. Jakaitienė 1988: 70–74; Jakaitienė ²2010: 62–63), plg.: PB 1226–13₂ l. 2. Wandenelį įpurwini. Der Vulgus redt: ſadrumſti. || Denn ſie ſtanden am fließenden Waſſer / jei gyw’s || oder tekkas wandenėlis buwo, kaipogi galejo jį ſapur- || winti. PB 1224–25 p. 5. l. 1. Smarkeis žodžeis. Vulgus: Skaudžeis. Smarkus || wird gebraucht von der That. PB 141–2 l. 14. y paczę Gillybe iedama. Vulgus ſagt: i pacė Gyle || nunerdama. PB 213–4 p. 20. l. 4 Galli lekt’ y aukščcziaufus Dangaus Orus. Alle= || mahl ſagt der Vulgus: i pačie Pádange. Perkūnas taisė ir tuos žodžių junginius, kur matė esant pažeistą gramatinį junglumą, plg.: PB 1319–21 l. 12. Kojai Vulgus: Kojós cum Genitivo. Denn ich ſage || vor: pri Kojós prifirifzti dumies; prifirifzdinu Kojós, und || nicht: Kojai. PB 1521 l. 7. tai jžtráukt. Vulgus: ta jžtráukt’ nemlich: Kàula. PB 177–8 l. 12. Kiaulei ſutikko Aſil’s. Vulgus ſagt: Kiaule cum Ac- || cuſativô. V. C. Jurgis ſutikko Anſą, Petras ſutikko Paula PB 1713 p. 13. l. 2. tâw aprūpijim? Vulgus: tawę. PB 1723–24 p. 16. l. 2. ta czefą nefuldaukj. Vulgus ſagt: to czefô. v. c. || nefuldáukem’ Lytaus, Giedrôs, Láukem’ Sweczû. 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) Kaip dar vieną iš Perkūno suvoktų sisteminių semantinių santykių tipų reikia išskirti sinoniminius santykius. Tai paradigminių santykių tipas (apie leksines semantines paradigmas žr. Jakaitienė 1988: 84–86; Jakaitienė ²2010: 71–80). Perkūnas vartojo terminą sinonimas (2x; Synonyma PB 13₂₃, Synonyma PB 21₇), pateikė ir sinonimų porų, ir jų eilių, plg.: PB 13₂₂–₂₈ l. 13. y Purwyna ijžókuli y pacze Gillybe i eidama. Pur- ‖ wynas heit ein Mottorth / da kein Waffer ift. Synonyma ‖ lind: Klampyne, Lekmėne, Makône, Lutynas &. PB 18₁₂–₁₄ l. 17. pilka žirni. Vulgus lagt: rainas žirnis, eine graue ‖ Erbfe / žilas Plákaus «err. Pláukas», ein graues Haar / pilka fermega, ein ‖ grauer Rock / žirmas Arklys, ein graues Pferd. PB 21₇ l. 8. Tiežė. Vulgus: Dežė, Synonyma: Kurkulaj, Geldelės. Pirmame pavyzdyje prie daiktavardžio purvynas jis davė keturių sinonimų eilę: klampynė, lekmenė, makonė, liūtynas, kur purvynas laikytinas dominante, o klampynė, lekmenė, makonė, liūtynas – sinonimų eilės nariais. Antrame pavyzdyje dominante laikytinas būdvardis pilkas; sinonimų eilė sudaryta iš trijų narių: rainas, žilas, šir̃mas; trečiame – dominantė dėžė ‘kiaukutas‘, o sinonimų eilės nariai du daiktavardžiai: kurkulai, geldelės. Pirmuoju atveju dominantės ir visų narių tarpusavio pakeičiamumas galimas, antruoju – ribotas: dominantės ir sinonimų eilės narių santykiai čia susiję hierarchiniais ryšiais ir yra artimi hiperonimo bei hiponimo santykiams. Pagal reikšmės artimumą pirmieji laikytini absoliučiaisiais, antrieji diferenciniais ideografiniais sinonimais. Veikiausiai todėl Perkūnas ir neįvardijo pastarųjų kaip sinonimų, tačiau visais trimis atvejais žodžius suvokė kaip turinčius bendrą reikšmės požymį. Panašių pavyzdžių, norėdamas pademonstruoti lietuvių kalbos žodingumą, vėliau davė Ruigys rankraštinėje Meletemoje (1735): vokiečiai vienu ir tuo pačiu žodžiu grau apibūdina vyrą, arklį, sermėgą ir žirnius, o lietuviai tai nusaką skirtingai: žillas wÿr’s, βirmas arba βÿwas arklys, pilka sermėgà, raini arba būri žirnei (RgM 82). Šiuos pavyzdžius ypač išpopuliarino spausdintas jo traktatas Betrachtung der litauischen Sprache in ihrem Ursprunge, Wesen und Eigenschaften, pateikęs tą pačią mintį ir tuos pačius pavyzdžius: Wyrs žillas, Arklys βirmas, Sermėga pilkà, Žirnei raini arba būri (RgB 70). Vis dėlto pirmasis šią sinonimų eilę sudarė ir paviešino ne Ruigys, bet Perkūnas (plg. 3 pav.). Perkūno priekaištai vertėjui dažniausiai susiję su, jo nuomone, netinkamo žodžio parinkimu. Taisydamas jis paprastai siūlo kitą diferencinį ideografinį sinonimą, kartais du ar daugiau, plg.: Straipsniai / Articles 21 ONA ALEKNAVIČIENĖ 3 PAV. PB 1812–14: sinonimų eilė: rainas, žilas, pilkas, širnas; Bayerische Staatsbibliothek München: 4 A. gr. b. 80 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) PB 1311 l. 22. nutweres. Vulgus: ſugrebēs. PB 141–2 l. 14. y pacze Gillybę ieidama. Vulgus ſagt: i pačie Gyle || nunerdama. PB 147–8 l. 19. del tokio ſmerczio ſaw newerto taw negallu atdut. || Vulgus ſagt hier: Gálo v. c. baiſie Gála turrėjo. PB 157–9 p. 10. l. 1. y wiena draugyſtę ſuſſiejo. Vulgus: i wiena || Dái̇kta ſuſ’ego, ʒuweilen auch: i wiena drauge oder || draugen’. PB 1511–12 l. 4. y kėturis dalykus iſždallijus. Vulgus: i Dalykus pėrda-|| lyjus, oder paſkyrus. PB 1518–19 p. 11. l. 3. duwoſtojáſi (err. buwo ſtojáſi. kâulas kakle. Vulgus ſagt beſſer: || i remes oder: ſpringſójo, imgleichen: rymôjo kakle. PB 1920–21 p. 18. l. 10. Maiſztui palówus. Vulgus: Nukirmui palowus || oder plat: nutilus. PB 203 l. 15. blogo penukſzlo. Vulgus: práſto Maiſto. Matant tokius taisymus, atrodo Perkūną nepripažinus, kad tas pats turinys gali turėti kelias raiškos galimybes, kad tas pats dalykas gali būti pavadinamas keliais žodžiais, vienu atveju akcentuojant vieną, kitu – kitą pavadinamo dalyko požymį (apie sinonimijos ir polisemijos santykį žr. Jakaitienė ²2010: 130–131). Tačiau sinonimų jis duoda ne tik taisydamas, bet ir savo paties teikiamuose iliustraciniuose pavyzdžiuose, t. y. gyvosios kalbos pavyzdžiuose. Nors daug kur jų tiesiogiai neįvardija kaip sinonimų, bet sinoniminius teikiamų žodžių ryšius liudija jungiamieji žodžiai oder, das ist, imgleichen, zuweilen auch arba tiesiog kabelis tarp žodžių, plg.: PB 1028–29 Meſzluſe oder Mežinij’ || gul’. Es liegt im Miſt. PB 1420–24 Penukſzlas aber || heiſt beym Vulgo: ein Maſt=Vieh / ſonderlich ſagen ſie || von den Schweinen. Penukſzlas, das iſt / kawôjem’s, pé- || nim’s Meitelis. V. C. Neſzkit’, dukit’ Penukſzliui ſówalo. || Gebt dem Maſt=Schweinen ʒu freſſen. PB 1922–201 l. 11. krutancze ſžirdže. Vulgus: drébancze, oder: ſžirdis || lekėtûj, krûpčoj’, &c. denn ſo lange der Menſch lebt || muß das Hertz ſich rühren PB 1825 l. 2. Smertij’ neſuláuſki. Vulgus: padwėſuſi, numirruſi PB 2316–17 Páfaka yra ſudumôtas, ſumiſlytas dáiktas, || nor ne bûta jo. Taigi Perkūnas iškėlė lietuvių kalbos sinonimijos išgales ir kartu parodė tam tikrų sąvokų raiškos variantiškumą. Rašydamas traktatą, jis atliko lyginamąją tikrų sąvokų raiškos variantiškumą. Rašydamas traktatą, jis atliko lyginamąją Straipsniai / Articles 23 ONA ALEKNAVIČIENĖ analizę: tuos variantus įvertino ir siūlė geriausią. Jos rezultatai rodo ir jo paties gebėjimą įvairiai pavadinti tikrovės dalykus atsižvelgiant į požymių įvairovę. Sisteminiai santykiai tarp žodžių, kurių reikšmės priešingos, t. y. tarp antonimų, PB atspindėti tik vieną kartą. Išskirtina antonimų pora: nam̃inis – laukinis (apie gėles). Ji turi bendrą lyginamąjį pamatą – augimo vietos požymį. Kita panašiu vietos pamatu pagrįsta pora galėtų būti nam̃inis – medinis (apie gyvūnus), tačiau šiuo atveju pirmasis narys neįvardytas, o antrasis teikiamas vietoj laukinis, nes šis, pasak Perkūno, kalbant apie gyvūnus liaudies kalboje nevartojamas, t. y. laukiniai (nenaminiai) žvėrys ir paukščiai vadinami mediniais, o ne laukiniais, plg.: PB 171–6 l. 11. Laukinę Kiaulę. Vulgus redet niemahlen alſo / ſon= || dern: Medinne kiaule, alſo auch: medinne žaſis, ántis; || von den Blumen aber ſagt er: Laukinne v. c. laukinnes || Rožes, woſilkos &c. zum Unterſcheid deren / ſo in den || Gärten wachſen und von ihnen / namminnes, genennet || werden. Iš socialinių leksikos aspektų minėtinas jungtuko jeib taisymas – keitimas jei arba kad. Manytina, kad Perkūnas įžvelgė jungtuką jeib esant pasenusį, besitraukiantį iš aktyviosios vartosenos, t. y. laikė jį archaizmu. Šis jungtukas pasakėčių vertime galėjo atsirasti dėl religinių raštų įtakos, nes XVI–XVII a. juose dar buvo vartojamas. Jis fiksuotas Kleino bei Sapūno ir Šulco gramatikose – jeib kartu su jei, jog, idant dažnai pridedamas asmenavimo paradigmose prie tariamosios nuosakos veiksmažodžių, plg.: jev / jeib / idant wadin̄namas bučia KlG 104₂; Jeib / jog / idant fakýčia KlG 113₅; (Jeib / idant) mylėčia KlC 74₉; jeib iškada nebūtu KlG 167₆; Jeib daugiaus nėſluſitum̄bim Griekui ŠŠG 79₆. Įtrauktas jeib ir į žodynus (Lex, C, H, B, R), tačiau, Perkūno teigimu, jungtuko jeib liaudies kalboje beveik negirdėti, ypač priežasties sakiniuose. Vietoj jo sakomas jei, bet dažniausiai kad. Jungtuką jeib vartojo Mörlinas mokydamas katekizmo, tai liudija Perkūno pateiktas Mörlino kalbos pavyzdys PB 72–3, plg.: PB 114–9 l. 10. jeib butu Kwieczu Grudas. Vulgus sagt: jėi’, wirfft || das b weg und leſt den Accent auffſ é zum Unterſcheid || des Dativi fœminini, jei, ihr. Allein hier brauchen ſie / || kad; denn das Wort jeib, als ein ut cauſale, wird man || kaum bey ihnen hören / vielmehr ſagen ſie: Sakyk kad || parneſztu, liep̄k kad ateitu &c. PB 1520 l. 5. jeib Snápa ikijžufi. Vulgus: kad Snápa &c. PB 72–3 Gárbink Tewa tawo, ir Mo- || ſtina «err. Motina» tawo, jeib geray gywentumbei ant žemės. Perkūno pastaba dėl jungtuko jeib turėjo parodyti, kad Mörlinas ir jo sekėjas Šulcas nesilaiko dar vieno iš deklaruotų principų: vartoti tik bendriausius, 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) žinomiausius žodžius, suprantamus visame krašte. Mörlinas kaip ribotoje teritorijoje suprantamo ir dėl to nevartotino žodžio pavyzdį buvo pateikęs veiksmažodžio būti praet. 3 bit MP 15–16. Perkūno traktatas teikia duomenų ir leksinei pragmatikai ar, žiūrint plačiau, lingvistinei pragmatikai, tiriančiai, kaip kalbos vienetai atskleidžia santykius tarp to, kas sakoma, bendravimo situacijos ir jos dalyvių – adresanto ir adresato (apie leksinę pragmatiką žr. Jakaitienė ²2010: 143–167). Sk aidant PB tekstą į atskirus šnekos aktus, arba diskursus (jų sampratą žr. ir Karaliūnas 2008: 211), ir analizuojant jų komponentus – lokuciją (patį pasakymą), ilokuciją (pasakymu išreiškiamą adresanto komunikacinę intenciją) ir perlokuciją (pasakymo poveikį adresatui) – bei pragmatinį kontekstą, galima įvertinti ir komunikacinius tikslus, ir socialinius bei psichologinius bendravimo dalyvių santykius. Šis traktatas – įdomus šaltinis socialinės interakcijos ir kalbos kaip pagrindinės komunikacijos priemonės tyrimui, tačiau šio tyrimo palankiau imtis vokiečių kalbos tyrėjams. 2. ETIMOLOGIJA: SKOLINIAI Kaip rodo bendrinių kalbų istorija, kalbos normintojai variantų atranką paprastai daro pagal kelis kriterijus: 1) paveikumo (efektyvumo) – paveikus tas, kurį vartotojams lengva suprasti ir vartoti; 2) tapatumo (adekvatumo) – variantas resp. jo forma turi perteikti informaciją tokiu tikslumu, kokio reikia vartotojams; 3) priimtinumo – variantas resp. jo forma turi atitikti įprastas kalbos normas (įprastinę vartoseną) ir būti priimtinas lyderiams (Haugenas 1994, 22–25). Mörlinas ypač akcentavo dar vieną – grynumo kriterijų – variantas turi būti genetiškai grynas, savakilmis. Jis siūlė išmesti visus kitakilmius žodžius, t. y. skolinius, nesvarbu, iš kokios kalbos jie atėję. Net jei visuotinai vartojami ir daugeliui suprantami, jie vis tiek svetimi. Nesant atitinkamo lietuviško žodžio, geriau esą vartoti perifrazę arba aprašymą (MP 6–8). Mörlinas rėmėsi Rudolpho Goklenijaus lotynų kalbos gramatika Observationum linguae Latinae6, kurioje rašoma apie netinkamą, nors ir visuotinę praktiką: daugumos arba vieša ir plačiai paplitusi klaida nesukuria kalbos taisyklės, daugybė klystančiųjų negali pateisinti klaidos (MP 17). Vis dėlto Mörlinas nebuvo nuoseklus – kitoje traktato vietoje jis reikalavo iš knygų pašalinti tuos bažnytinius žodžius (juos vadina Ecclesiastica, tai daugiausia polonizmai), kurie nėra įsigalėję viešojoje bei 6 Rudolphas Goklenijus (vok. Rudolph Gockel [Göckel] d.Ä., 1547–1628) – Marburgo universiteto filosofijos, metafizikos ir etikos profesorius. Jo gramatika Mörlinui buvo priimtina dėl to, kad joje daug dėmesio skirta praktinei lotynų kalbos vartosenai, graikų, hebrajų, vokiečių ir lotynų kalbų interferencijai (plg. MP 7–8, 10–11, 14, 16–24; žr. taip pat Drotvinas 2008: 142–145). Straipsniai / Articles 25 ONA ALEKNAVIČIENĖ privačiojoje vartosenoje, kaip sakoma, nevartojami prie Nammû (MP 6–7). Reikia suprasti, kad jei jau įsigalėję, tai galima ir palikti. Šitą nenuoseklumą Perkūnas pastebėjo ir priekaištavo pasakėčių vertėjui dėl gausaus skolinių vartojimo. Nors pats Šulcas EP pratarmėje sakė norėjęs pabandyti, ar galima pasakėčias perteikti „grynais, natūraliais ir gerais lietuviškais žodžiais, kuriuos suprastų ir paprastas lietuvis“ („mit puren / echten / und guten Litauſchen Worten / die auch ein gemeiner Littau verſtehet“ EP 3v), tačiau vertime daug slavizmų, šiek tiek germanizmų. Šis Perkūno priekaištas vienas rimčiausių, rodantis visų pirma teorinius prieštaravimus Mörlino traktate. Perkūnas primena, kad MP karščiuojamasi dėl žodžių, seniai pasiskolintų iš lenkų ir kitų kalbų, bet tebevartojamų ir suprantamų. Opozicija savas – svetimas liudija Mörlino siekį nubrėžti aiškias ribas ir suformuoti barjerus, neleidžiančius svetimam žodžiui tapti savu. Perkūnas ironizavo, kad nuomonė dėl skolinių, matyt, jau pakeista, nes vertime daug žodžių, kurių giminystė ir kilmė iš kitų kalbų jau esanti įrodyta: PB 529–613 Dann ſo finde ich auch eine Contradiction in dieſen || Fabeln. Es ſoll dieſe Überſetzung eine Probe und Exem= || pel ſeyn / wie im Rubrô ſteht / nachdem in Principio Lingu. || Lith. gethanem Vorſchlage / allwo der Autor ſehr erhitzt || iſt / über die aus der Polniſchen und andern Sprachen / || vor alten Zeiten hergeleitete und numehro bräuchliche / || verſtändliche Wörter / wenn er unter andern ſagt: Und || geſetzt / daß ſie auch uſu recepta, ſo ſolte man doch kein || Sammelſurium oder Potage aus frembden Sprachen ma= || chen / [et]c. allein hier bemercke ich / daß dieſe ungegrun= || dete Meinung ſey geändert und unterſchiedene frembde || Wörter gebraucht worden / als: Skárbas, Geſas ‹err. Čeſas, Liût’s, || Stukis, Slúžma, Pons, Gazpadinne, Mieftas, Naktis, [et]c. || welche Verwandſchafft und Herleitung aus andern || Sprachen / anderwerts iſt erwiesen worden. Tarp Perkūno čia išvardytų skolinių daugiausia slavizmų (skarbas, čėsas, slūžma, liūtas, miestas, gaspadinė, ponas), tik vienas germanizmus (stukis). Tarp skolinių patekusi ir iš indoeuropiečių prokalbės paveldėta naktis. EP vartoti įvairiu metu į lietuvių kalbą atėję leksiniai skoliniai, dauguma jų buvo ne tik įsigalėję religiniuose raštuose, bet ir prigiję šnekamojoje kalboje. Retų skolinių EP nedaug (pvz.: Elwantû ‘dramblį’ EP 17₄, Prabajus ‘durų sklendės’ EP 18₂), nes svetimos kultūros objektų pavadinimus stengtasi versti aprašomuoju būdu. Perkūnas kritikavo ir šį būdą (pavyzdžiui, laikė nesuprantamu pačios pirmos pasakėčios pirmą sakinį GAidys kásdam’s Mėſzlufę / brangû baltû Akmenelû vieną Mėžinį’ rado EP 1₆–₈ – ką rado: deimantą ar perlą? PB 9₂₃–₂₆), tačiau keisti nesiūlė ir pats pakaitų jiems neieškojo. 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) Žinoma, keltinas klausimas, kodėl tiek daug skolinių pasakėčių vertime toleravo Mėrlinas, nors vienas svarbiausių kalbos norminimo principų ir buvo kalbos grynumo siekis. Veikiausiai jis neskyrė jų nuo lietuviškos kilmės žodžių ir nelaikė svetimybėmis. Tai liudytų kad ir pavyzdžiai, kuriais jis iliustruoja, kaip pats svetimybes keičia esą lietuviškais žodžiais gromata ir prova: „Ich lage von der Epiftel auff Littauiſch Gromata“ MP 96–7; „An ſtatt des Gerichts / bey den Iuden / von 3 Män̄ern / ſage: Maǯauſa Źydû Prowa“ MP 923–24. Perkūnas keitė kai kuriuos EP vartotus slavizmus ir iš jų padarytus hibridus liaudies vartojamais žodžiais, tačiau keitimo priežasties aiškiai neįvardijo. Pagrindinis ir vienintelis jo argumentas siūlant kitą variantą – liaudinė vartosena („Vulgus“), plg.: PB 1710–12 l. 14. prietelíſzkay ikal̄bint. Vulgus: meiley pakálbint. PB 1425–26 l. 9. [...] ku ſzęfu. ‖ Vulgus: kafzkadai. PB 151 l. 15. kita nilka ‹err. nieka› nedûmōjent. Vulgus: Neminoj’ éłant. PB 1619 p. 12. l. ult. žiemôs Geſe‹err. Céle›. Vulgus lieber: žiema. PB 1628 l. 6. Smertélna Rona padare. Vulgus: n’ iſžgýtinai ilieźé. PB 147–8 l. 19. del tokio ſmerczio ſaw newerto taw negallu atdut. ‖ Vulgus ſagt hier: Gálo v. c. bailjie Gála turréjo. PB 1825 l. 2. Smertij’ neſuláuſki. Vulgus: padwėſuſi, numirruſi Yra keletas atvejų, kur taisydamas Perkūnas pats teikė panašų skolinį ar hibridą – tiek vietoj lietuviško žodžio (rečiau), tiek vietoj kito skolinio resp. hibrido (dažniau), plg.: PB 1316 l. 19. rodeſi dekui ſakyſenti, Vulgus: dejoſi, oder būk. PB 1317 p. 7. l. 6. Sopoſta. Vulgus. Zopoſta. PB 152 l. 20. Nepekorawōta. Vulgus lieber: be korōs PB 1815 l. ult. Daug wynugû. Vulgus: Rinſzwinugû. PB 1823 p. 16. l. 2. ta czeſa neſuláuſki. Vulgus ſagt: to czeſo. PB 204 l. 16. afz wėlıju. Vulgus: b{ę}ſwėliju. Nemažai skolinių (dažniausiai slavizmų) yra PB sakiniuose bei frazėse, kuriomis Perkūnas, komentuodamas taisomą žodį ar žodžių junginį, papildomai iliustravo liaudiškąją vartoseną, plg.: PB 1025 Po Stubba, po Mielta waikſztinej’ PB 1213–15 Bérn’s Ly- ‖ czyna apſidėjes pradėjo gandit’ Waikáičius, na anie iſſigaft, ‖ wijka-gi pamėte, begt’, klykt’, sleptis’ Straipsniai / Articles 27 ONA ALEKNAVIČIENĖ 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) 4 PAV. Quandt 4 34v: įrašas apie Perkūno lietuvių kalbos žodyno ir lietuviškų priežodžių rinkinio rankraštį; GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Hs. 2 Straipsniai / Articles 29 ONA ALEKNAVIČIENĖ PB 1417–18　Wilkai Pėno || jiežkódami papūfijė Lonė Waikām’s i Ulā nuboginno PB 1422　Penukƒžlas, das ift / kawōjem’s, pé- || nim’s Meitelis. PB 196–7　Buttas pro ƒweczus laikomas, || oder ƒwetlyčia PB 2316–17　Páłaka yra ƒudumōtas, ƒumislytas dáiktas, || nor ne būta jo Vartojo Perkūnas ir terminą germanizmas, tačiau taikė ne žodžiui, bet frazei: PB 144–6　I. 19. Ir Pelle ƒawo Nufkendima po Akiu matydama. Ein || feiner Germanifmus. Vulgus: Ir Pete matydama nufkefenti || ƒake. Vertinant PB užfiksuotą leksiką pagal kilmę ir amžių, t. y. žiūrint leksikos genetinės diferenciacijos, žodžiai gali būti analizuojami kaip XVIII a. pradžioje vartoti veldiniai ir neologizmai (jų sampratą žr. Urbutis 2008: 308–310). PB nemažai seniausiam lietuvių kalbos leksikos sluoksniui priklausančių žodžių, laikomų indoeuropietiškaisiais veldiniais, taip pat baltų ir slavų bendrybių, baltų ir tik lietuvių kalbai būdingų žodžių. Atskiro lietuvių kalbos gyvavimo laikotarpiu atsiradę ir dauguma šiuose šaltiniuose vartojamų skolinių – slavizmų ir germanizmų (skolinių apžvalgą žr. Aleknavičienė, Schiller 2008: 154–159). Gana gausus skolinių pateikimas PB vertintinas dvejopai: arba jie neatpažinti kaip skoliniai, arba norėta parodyti, kad tai įprastas lietuvių kalbos reiškinys. Apibendrinant pasakytina, kad Perkūnas nekėlė žodžių kilmei tokių griežtų reikalavimų kaip Mörlinas. Nors ir suprato kai kuriuos žodžius esant atėjusius iš kitų kalbų, bet griežtos ribos tarp savų ir svetimų nebrėžė, vartojimo sričių nesiaurino, keisti lietuviškais nereikalavo. Daug dėmesio skoliniams veikiausiai būtų ir neskyręs, jei nebūtų pastebėjęs nenuoseklumų Mörlino teorijoje ir Šulco praktikoje. 3. FRAZEOLOGIJA Ir Mörlinas, ir Perkūnas pripažino esant specifinių žodžių junginių, teikiančių informacijos apie savitai žmonių suvokiamas tikrovės realijas, jas pavadinančių ne tiesiogiai, bet perprasmin­tai, taigi išskyrė specifinį leksikos sluoksnį, leksikologijoje vadinamą frazeologizmais. Mörlinas pirmasis atkreipė dėmesį į tai, kad lietuvių kalboje yra posakių, pažodžiui neišverčiamų į vokiečių ir kitas kalbas. Mintį apie sąlyginį metaforų, alegorijų, patarlių, sentencijų ir posakių neišverčiamumą jis perėmė iš Goklenijaus gramatikos, rėmėsi ir panašia italų humanisto, filologo, poeto Julijaus Cezario Skaligerio (Julius Caesar Scaliger, 1484–1558) nuomone (MP 21–23). 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) Tiek Mörlinas, tiek Perkūnas vartojo lotynišką terminą idiotismus. PB šiuo terminu yra apibūdinti du pavyzdžiai ir dar kartą jis pavartotas apibendrinant pasakėčių vertimą kaip prieštaraujantį lietuviškai kalbėsenai: PB 11₁₇–₂₇ Daß ein Idio- || tifmus sey: Jáúcies gywet gelten ichs / aber hieher ſchickt || ſichs nicht. Der Vulgus ſagt: Nežinnójei Jáúcíeis gywet, || das iſt / ár’t, įžmókſi gywet’ Arkleis. Dieſes Wort brau= || chen ſie propriè vom Ackerbau. Ne tur ne Plàuko (Gal- || wijù) ku gywes? Er hat keine Klau Vieh / womit wird || er den Acker betreiben? PB 15₅–₆ l. 12. Nafrus atweres. Vulgus nach ſeinem Idiotifmo ſagt: || įſſizójes įžmete. PB 21₉–₁₃ So wie nun aus dieſem allen erhellet / daß die zehen || Fabelchen / die kaum einen Bogen ausmachen dürff= || ten / sehr wider den Litthauſchen idiotifmum und alſo || contra Vulgus, von dem man überflüßige Worte machet / || ſchnurſtracks lauffen. Nė vienas iš dviejų čia nurodytų žodžių junginių (Jáúcies gywet PB 11₁₈, įſſizójes įžmete PB 15₆) pagal dabartinę idiomos sampratą (žr. Burger ⁴2⁰10: 85–105, Jakaitienė ²2010: 286–288) nepriskirtinas idiomoms, t. y. semantiškai visiškai nemotyvuotiems frazeologizmams, kurių dėmenys, atskirai imant, yra desemantizuoti. Tai veikiau laisvieji gyvosios kalbos žodžių junginiai. Tik Jáúcies gywet PB 11₁₈ gali būti laikomas stabiliuoju junginiu, vadinamąja kolokacija (dėl sampratos žr. Marcinkevičienė 2001: 83–85; Burger ⁴2⁰10: 52–55; Jakaitienė ²2010: 281), ar tropiniu frazeologizmu, bet ne idioma. Perkūno vartojamas idiotismus suprastinas dvejopai: kaip ‘savitas posakis’ ir kaip ‘įprastinė vartosena’. Panaši šio termino samprata ir MP bei EP (žr. MP 3₂–₆, MP 16₂₇–₃₁, MP 21₁₁–₂₃, EP [2]₁₄–₂₁, EP 3₁–₃), plg. MP: MP 3₂–₆ ſind || einige von dieſen ſo pertinaces geworden / daß Sie durch = || aus nichts wollen paffiren laſſen / was Ihnen nur ein we= || nig ſuſpect iſt / und mit Ihrem Idiotifmo nicht überein || kommt. MP 16₂₇–₁₇₁ Und denſelben muß man fleißig || examiniren ex Idiotifmis hujus linguæ: und alle Reden || und Redens=Arten / die mit dem Deutſchen überein || kommen / müſſen vor ſuſpect gehalten und angeſehen wer= || den / und ſind daher nicht ſicher zu gebrauchen / ſondern || vielmehr zu meiden / und zu verwerffen MP 21₁₁–₂₃ Hieher ge= || hören nun vor allen Dingen die Idiotifmi Lithvanici, huic || lingæ proprii ac ſingulares loquendi modi. Und die || findet man nicht in der Grammatica. Und ſo ja welche || ſeyn / ſo ſinds wenigſtens [...] Da wird man hernach den Unterſcheid || ſehen / und erkennen können / quod aliud ſit Grammaticè, || & aliud Idioticè & Lithvanicè loqui. Straipsniai / Articles 31 ONA ALEKNAVIČIENĖ Mörlinas teigė, kad pagal idiomas galima atskirti savus žodžius nuo skolinių – laikyti įtartinais visus žodžius ir posakius, kurie sutampa su vokiškais. Sutampančių reikėtų vengti, šalinti iš lietuviškų žodžių ir priežodžių rinkinių (MP 16, 22–23). Stabilųjų posakių – tiek motyvuotųjų, tiek nemotyvuotųjų – ar patarlėms artimų sakinių, PB pateikta nemažai, plg.: PB 1412 Krauje fawo atgaut ‘atkeršyti, atsiskaityti’ PB 149 Gala faw pafidaryfu ‘nusižudysiu’ PB 148 baijie Gála turrėjo ‘mirė baisia mirtimi’ PB 153 Pedas įdut ‘pamokyti, patarti, duoti mintį’ PB 157–8 i viena || Dáikta fuſ’ego ‘krūvon, kartu, į vieną vietą’ PB 1616 Diaw’s ‹err. Diew’s› mane įſž tu Bedū įſžgane ‘išgelbėjo’ PB 187–8 Pade’ || Die’s! ‘sakoma sveikinant dirbantį’ PB 516 Jau buwo nutweres Kurt’s kiſzki, ale tikt’ įſžbēgo PB 1119–20 Nežinnojei Jaučieis gywet, || das iſt árt’, įžmóhſi gywet’ Arkleis PB 1115–16 Buwo Diew’s dáwes, || ale nežinnojo kawót, įžwartót PB 1121–22 Ne tur ne Plàuko (Gal- || wijû) ku gywes? PB 1127 Mane pargywênes, kur gáufi kita? PB 123 Sawo Jaučieis atgywenau PB 1314 nei dilwo ‹err. diewo›, nei wél’no bijodamafi Yra žinoma, kad Perkūnas ir pats užrašinėjo lietuviškus priežodžius, patarles bei posakius. Jo rinkinį minėjo Mörlinas kaip didelį ir vertingą, pageidavo, kad būtų platinamas ir pildomas, bet ne vokiškais, o „grynais“ lietuviškais, pridedant dar ir paaiškinimų, kaip darė Erazmas Roterdamietis savo patarlių rinkinyje7: MP 2224–23 §. 33. Drum iſt die Arbeit des Tit. Herrn Pfar= || rern von Walterkehm / Perkuhnii, ein vieles werth / || der einen ziemlichen Vorrath von Sprüch=Wörtern zufam= || men getragen hat. Nur das eine verlange ich dabey / daß ſie || dilatiret / und propter copiam vocabularum (wenn ja || Tit. Herr Walterkehmer ſelbſt ſo eine groſſe Arbeit nicht über || ſich nehmen wolte [etc.]) nicht mit Germanifmis angefüllet / || ſondern von einem puren Littauen ampliciret / und mit an= || dern Worten gegeben werden. Erafmus hat ſeine Proverbia weitläufig genug gemachet. 7 Erazmas Roterdamietis (Erasmus [Desiderius] von Rotterdam, 1469–1536) 1500 m. Paryžiuje išleido Antikos autorių 818 patarlių ir priežodžių rinkinį Adagia, 1536-aisiais išėjo komentuotas 3260 vienetų rinkinys. Daug kartų perleistas, populiarus ir XVIII a. 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) Perkūnas rašė ir vokiečių–lietuvių kalbų žodyną. Jį buvo matęs Ruigys, tačiau tolesnis žodyno likimas jam buvo nežinomas (R 2v–3r)8. Perkūno žodyną ir kelių šimtų priežodžių rinkinį nurodo ir Jonas Jokūbas Kvantas (Johann Jacob Quandt, 1686–1772) aprašydamas Valtarkiemio parapijos kunigus (plg. 4 pav.): Quandt 4 34r 1690. Jacob Perkuhn, Ißdagga-Pr. [...] Er hat ein geschrieben[e]s Litth. Lexicon auch einige centurien v[on] Proverbiis Lithuanici i[n] MSto [reilaße[n] Nei žodynas, nei priežodžių rinkinys nėra išlikę9, tačiau jų paminėjimas dviejuose XVIII a. šaltiniuose nepalieka abejonių, kad XVIII a. pradžioje imta fiksuoti posakius ir specifinius žodžių junginius, turinčius vientisą reikšmę, išsiskiriančius sustabarėjimu ir vaizdingumu, teikiančius informacijos apie savitą tikrovės suvokimą, minčių bei jausmų reiškimą. Senų lietuviškų priežodžių ir posakių rinkinį, beje, ketino parengti ir pats Mörlinas, ragino ir kitus pasidalinti tuo, ką turi, ir taip sukaupti dideles jų atsargas (MP 21). Perkūnas, skirtingai negu Mörlinas, nekėlė klausimo ir dėl frazeologizmų kilmės, neskirstė į savakilmius ir skolintinius ar verstinius. 4. IŠVADOS Jokūbas Perkūnas traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706, PB) teoriniam leksikos normų svarstymui skyrė daug mažiau dėmesio negu Michaelis Mörlinas traktate Principium primarium in lingua Lithuanica (1706, MP). Perkūno lingvistinė veikla labiau rėmėsi praktiniu (empiriniu) lygmeniu – kalbos 8 Žodyną sudarinėjo ir Perkūno pirmtakas Valtarkiemio parapijos klebonas Ernestas Dicelijus (Ernestas Dietzelius, Ditzel, 1629–1692). Perkūnas 1690–1692 m. buvo jo adjunktas, vėliau tapo šios parapijos kunigu. Ruigys į šią parapiją atėjo 1708-aisiais. Jis sako rėmęsis Dicelijaus rankraščiu („die locos des fel. Herrn Ernesti Dizelii“ R 4r–4v) rengdamas lietuvišką žodyno registrą. Tikėtina, kad Perkūnas savo rankraščius išsivežė į Įsrutį. 9 Jurgis Lebedys (1956: 14–16) darė prielaidą, kad LMAVB saugomas priežodžių, patarlių ir mįslių rinkinys Litauische Sprichwörter und Rätsel galbūt galėtų būti priskiriamas Perkūnui, tačiau 2011 m. nustatyta, jog šis rinkinys – Trempų kunigo Jokūbo Brodovskio (Jacob Brodowski, 1692–1744) autografas (Aleknavičienė 2011: 39–72), išskyrus keliolika vėlesnių Gotfrydo Ostermejerio (Gottfried Ostermeier, 1716–1800) prierašų (Aleknavičienė 2012: 23–51). Tad nebelieka pagrindo tiesiogiai sieti jį su Perkūno vardu, juo labiau kad nematyti bent kiek aiškesnio ryšio tarp minėto rinkinio ir PB. Straipsniai / Articles 33 ONA ALEKNAVIČIENĖ duomenų rinkimu, lyginimu ir teikimu, bet ne teoriniais apibendrinimais ir griežtų sprendimų priėmimu. Perkūno taisyti Ezopo pasakėčių (1706, EP) žodžiai ir žodžių junginiai rodo, kaip jis suvokė klausimus, kuriuos dabar tiria leksikologija. Perkūnas iškėlė mintį apie lietuvių kalbos žodžių daugiareikšmiškumą, laikydamas jį dėsningu lietuvių kalbos sistemos reiškiniu. Jis parodė, kad raiškos ir turinio santykis negali būti suprantamas supaprastintai: vieną raišką nebūtinai turi atitikti viena leksinė reikšmė. EP žodžių junginių, sudarytų nesilaikant gyvojoje kalboje įprasto leksinio ir gramatinio junglumo, pažeidžiant semantinės dermės principą, taisymas liudija leksinės semantinės sistemos suvokimą – sintagminius santykius. Paradigminių santykių suvokimą rodo žodžių jungimas į sinonimų eiles (sinoniminių paradigmų sudarymas). Perkūnas iškėlė lietuvių kalbos sinonimijos išgales (vartojo terminą Synonyma) ir kartu parodė tam tikrų sąvokų raiškos variantiškumą. Nors kai kur raiškos galimybes buvo linkęs siaurinti, bet jo paties pateikti pavyzdžiai liudija gebėjimą tikrovės dalykus pavadinti atsižvelgiant į požymių įvairovę. Vertindamas EP kalbą, Perkūnas įžvelgė tapatumo (adekvatumo) taisyklės pažeidimų leksikos srityje: vertėjas netinkamai naudojosi kalbos išgalėmis, nerado priemonių tolimos ir nepažįstamos kultūros sąvokoms perteikti, nesilaikė rašybos ir kirčiavimo taisyklių. Žodžių raiškos sutapimą ar panašumą (homografai), dėl kurio atsiranda kliuvinių komunikacijos procese, Perkūnas laikė tokia pat problema kaip nesuprantamų žodžių vartojimas. Spręsdamas, koks atitikmuo būtų geriausias, pats rėmėsi tiek kiekybiniu kriterijumi – rinkosi labiau paplitusią vartoseną, tiek kokybiniu – ieškojo sąvokas geriausiai atitinkančios raiškos formų. Perkūno pozicija skolinių atžvilgiu nebuvo tokia kategoriška kaip Mörlino. Jis daug nuosaikiau žiūrėjo į skolinių vartojimą – laikėsi nuomonės, kad kalboje prigiję ir visuotinai vartojami nelietuviški žodžiai paliktini ir raštų kalboje. Priekaištai pasakėčių vertėjui dėl gausaus skolinių vartojimo paremti pastebėtu neatitikimu tarp teorinių Mörlino reikalavimų ir kalbos realizacijos Ezopo pasakėčių vertime. Perkūnas, kaip ir Mörlinas, išskyrė stabiliausius žodžių junginius, teikiančius informacijos apie savitai žmonių suvokiamas tikrovės realijas; jų vartotas terminas idiotismus suprastinas dvejopai: kaip ‘savitas posakis’ ir kaip ‘įprastinė vartosena’. Perkūnas, skirtingai negu Mörlinas, nekėlė reikalavimo griežtai atriboti skolintinius frazeologizmus nuo savakilmių. Perkūno vartojami terminai ir teiginiai leidžia įžvelgti leksikologijos užuomazgas ir daryti išvadą, kad filologinė diskusija gana anksti paskatino lingvistinės minties raidą ir šioje kalbos mokslo srityje. 34 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Alek­navičienė Ona, Schiller Christiane 2002: Rastas antras Michaelio Mörlino Principium primarium in lingua Lithuanica (1706) egzempliorius. – Archivum Lithuanicum 4, 79–98. Alek­navičienė Ona, Schiller Christiane 2003: Jokūbas Perkuhnas prieš Michąęlį Mö̈rliną, Johanną Schultz̨ą ir Philippą Ruhigą traktate Wolgegründetes Bedenken Über die Ins Litthauſche Überſeßte zehen Fabeln Æſopi, Und derſelben paſſionirte Zuſchrifft (1706). – Archivum Lithuanicum 5, 15–50. Alek­navičienė Ona, Schiller Christiane, par., 2008: Jokūbo Perkūno traktatas Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift. Kritinis komentuotas leidimas ir studija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Alek­navičienė Ona 2011: Rankraštinio šaltinio Litauische Sprichwörter und Rätsel atribucija. – Archivum Lithuanicum 13, 39–72. Alek­navičienė Ona 2012: Gotfrydo Ostermejerio prierašai Jokūbo Brodovskio rankraščiuose: Litauische Sprichwörter und Rätsel ir Lexicon Germanico-Lithvanicum et Lithvanico-Germanicum. – Acta Linguistica Lithuanica 67, 23–51. B – [Brodovskis Jokūbas] LEXICON GERMANICO=LITHVANICVM ET LĪ-THVANĪCO=GERMANĪCVM Darinnen ſo wohl die Vocabula Biblica Veteris et Novi Teſtamenti, als auch Vocabula Domeſtica item ūber zwey Tauſend Proverbia und ūber ein Hundert Aenig­mata Lithvanica und viele Phraſes anzutreffen und alſo wo nicht gantz völllig doch ziemlich Complet iſt. Welches alles GOTT allein zu Ehren und denen Liebhabern der Lithauiſchen Sprache zum Beſten mit großer Mühe und Fleiß zuſammen getragen. von Jacobo Brodowsky Praecentor Trempenſi, [prieß 1744]; LMAVB RS: f. 137 – 15; dokumentinis leidimas: Jokūbas Brodovskis, Lexicon Germanico=Lithvanicum et Lithvanico=Germanicum. Rankraštinis XVIII amžiaus žodynas. Dokumentinis leidimas su faksimile, perrašu ir žodžių indeksu 1–3, parengė Vincentas Drotvinas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. [Brodovskis Jokūbas] Littauiſche Sprichwörter und Räſel, [po 1716], LMAVB RS: f. 137 – 1; internetinis leidinys: perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos, indeksas: Jokūbas Brodovskis, Litauische Sprichwörter und Rätsel, po 1716, parengė Ona Aleknavičienė, Vytautas Zinkevičius, 2011, www.lki.lt/seniejirastai. Burger Harald 42010: Phraseologie. Eine Einführung am Beispiel des Deutschen. Berlin: Erich Schmidt Verlag. C – Clavis Germanico-Lithvana [po 1680]; LMAVB RS: f. 137 13 – 14; faksimilinis leidimas: Clavis Germanico-Lithvana. Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių–lietuvių kalbų Straipsniai / Articles 35 ONA ALEKNAVIČIENĖ žodynas 1–2, parengė Vincentas Drotvinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995–1997; 3–4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997. Citavičiūtė Liucija, par., 2008: Jono Šulco Ezopo pasakėčios. Dokumentinis leidimas ir straipsniai. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Dilytė Dalia 2008: Jono Šulco Ezopo pasakėčių vertimo klausimai. – Citavičiūtė 2008, 167–184. Drotvinas Vincentas, par., 2008: Michaelio Mörlino traktatas Principium primarium in lingva Litvanica. Dokumentinis leidimas ir studija. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. EP – [Šulcas Jonas] Die Fabuln ÆSOPI, Zum Versuch Nach dem PRINCIPIO Lithvanicæ Lingvæ, Littauisch vertiret von Johann Schultzen / S. Minist. Cand. Königsberg / gedruckt in der / von S. K. M. privilegirten / Georgischen Buchdruckerey / 1706; dokumentinis leidimas: Citavičiūtė 2008; internetinis leidinys: perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos, indeksas: Jonas Šulcas, Ezopo pasakėčios, 1706, parengė Liucija Citavičiūtė, Ona Aleknavičienė, Vytautas Zinkevičius, 2007, www.lki.lt/seniejirastai. H – [Hakas Frydrichas Vilhelmas] VOCABVLARIVM LITTHVANICO-GERMANICVM, ET GERMANICO-LITHVANICVM [...] Nebst Einem Anhang einer kurtzgefaßten Litthauischen Grammatic. Ausgefertiget von Friederich Wilhelm Haack [...] HALLE, Druckts Stephanus Orban, Univers. Buchar. [1730]; kritinis leidimas: Vilma Zubaitienė (par.), Frydrichas Vilhelmas Hakas, Vocabularium Litthvanico-Germanicum, et Germanico-Litthvanicum... Nebst einem Anhang einer kurtzgefassten Litthauischen Grammatic (1730) 1–2. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2012. Haugenas Einaras 1994: Kalbotyra ir kalbos planavimas. – Sociolingvistika ir kalbos kultūra, sud. Laima Grumadienė, Rūta Marcinkevičienė. Vilnius: Gimtoji kalba, 14–27. Jakaitienė Evalda 1988: Leksinė semantika. Monografija. Vilnius: Mokslas. Jakaitienė Evalda ²2010: Leksikologija. Studijų knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Karaliūnas Simas 2008: Kalbos vartojimas ir socialinis kontekstas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. K1G – [Kleinas Danielius] GRAMMATICA Litvanica Mandato & Autoritate SERENISSIMI ELECTORIS BRANDENBURGICI adornata, & præviâ Censurâ primùm in lucem edita à M. DANIELE Klein / Pastore Tils. Litv. Præmiffa eſt ad Lectorem Præfatio non minùs utilis, quàm neceſſaria. Cic. de Clar. Orat. Nihil ſimùl eſt & inventum & perfectum. REGIOMONTI, Typis & ſumptibus JOHANNIS REUSNERI, Anno χρισογονίας cIƆ IƆc. LIII; faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai, atsakingasis redaktorius Jonas Kruopas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės 36 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) literatūros leidykla, 1957, 65–272; Kazimiero Eigmino vertimas: 395–528; internetinis leidinys: perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos: Danielius Kleinas, Grammatica Litvanica, 1653, parengė Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius, 2011, www.lki.lt/seniejirastai. K1C – [Kleinas Danielius] M. DANIELIS KLEINII COMPENDIUM LITVANICO-GERMANICUM, Oder Kurtze und gantz deutliche Anführung zur Littauſchen Sprache / wie man recht Littauſch lesen / ſchreiben und reden sol. Cum Privilegio S.R.M. Pol. & Seren. Elect. Brandenb. Königsberg / Gedruckt und verleget durch Iohann Reuſnern / M. DC.LIV; faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653 metai, atsakingasis redaktorius [Jonas] Kruopas. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, 275–394; Emilijaus Kraštinaičio vertimas: 529–610; internetinis leidinys: perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos: Danielius Kleinas, Compendium Lituanico-Germanicum, 1654, parengė Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius, 2011, www.lki.lt/seniejirastai. Kuzavinis Kazimieras 1996: Lotynų–lietuvių kalbų žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Lebedys Jurgis 1956: Pirmieji smulkiosios lietuvių tautosakos rinkiniai. – Smulkioji lietuvių tautosaka XVII–XVIII a. Priežodžiai, patarlės, mįslės, parengė Jurgis Lebedys. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 5–40. Lex – Lexicon Lithuanicum [XVII amžiaus vidurys]; LMAVB RS: f. 137 – 10; dokumentinis leidimas: Lexicon Lithuanicum. Rankraštinis XVII a. vokiečių–lietuvių kalbų žodynas, parengė Vincentas Drotvinas. Vilnius: Mokslas, 1987. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002. Elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, www.lkz.lt. Lutzeier Peter Rolf 2002: Der Status der Lexikologie als linguistische Disziplin. – Lexikologie. Ein internationales Handbuch zur Natur und Struktur von Wörtern und Wortschätzen 1, hrsg. von D. Alan Cruse. Berlin, New York: Walter de Gruyter, 2002, 1–14. Marcinkevičienė Rūta 2001: Tradicinė frazeologija ir kiti sustabarėję kalbos vienetai. – Lituanistica 4(48), 81–98. MP – [Mörlinas Michaelis] Zur wollmeinenden Vereinigung Und Einmüthigen Bedenken über das Principium primarium In Lingva Lithvanica, In den Worten: LOQVEN-DUM CUM VULGO, enthalten [...] M. Mörlin. P. Gumb. Königsberg / gedruckt In der / von Sr. Königl. Majest. privilegirten / Georgischen Buchdruckerey. Anno 1706; dokumentinis leidimas: Drotvinas 2008; internetinis leidinys: perrašas, lietuviškų žodžių indeksas: Straipsniai / Articles 37 ONA ALEKNAVIČIENĖ Michaelis Mörlinas, Principium primarium in lingua Lithuanica, 1706, parengė Vincentas Drotvinas, 2008, www.lki.lt/seniejirastai. PB – [Perkūnas Jokūbas] Wolgegründetes Bedenken / Über die / Ins Litthauſche / Überſetzte zehen Fabeln Æſopi, Und derſelben paſſionirte Zuſchrifft / Auf Begehren eines Liebhabers der Litthauſchen Sprachen / Aufgeſetzt von Iacob Perkhun / Pfarrern zu Walterkehmen. Leipzig und Franckfurt / Anno 1706; kritinis leidimas: Aleknavičienė, Schiller 2008; internetinis leidinys: perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos, indeksas: Jokūbas Perkūnas, Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift, 1706, parengė Ona Aleknavičienė, Christiane Schiller, Vytautas Zinkevičius, 2008, www.lki.lt/seniejirastai. Quandt 4 – [Kvantas Jonas Jokūbas] Preuss[iſche] Presbyterologie 4 [prieš 1772]; GStA PK: XX. HA Hist. StA Königsberg, Hs. 2. R, Rlv, Rvl – [Ruigys Pilypas] Littauiſch=Deutſches und Deutſch=Littauiſches Lexicon, Worinnen ein hinlänglicher Vorrath an Wörtern und Redensarten, welche ſowol in der H. Schrift, als in allerley Handlungen und Verkehr der menſchlichen Geſellſchaften vorkommen, befindlich iſt: [...] von Philipp Ruhig, Pfarrern und Seniore zu Walterkehmen, Inſterburgiſchen Hauptamtes. Königsberg, druckts und verlegts I. H. Hartung, 1747; perrašas, lietuviškų žodžių formų konkordancijos, parengė Vilma Zubaitienė, Vytautas Zinkevičius, 2011, Lietuvių kalbos instituto Senųjų raštų duomenų bazė, Inv. Nr. T-44, K-1-44; Rlv – lietuvių–vokiečių kalbų, Rvl – vokiečių–lietuvių kalbų dalis. RgB – [Ruigys Pilypas] Betrachtung der Littauiſchen Sprache, in ihrem Urſprunge, Weſen und Eigenſchaften [...] von Philipp Ruhig, Pfarrern und Seniore zu Walterkehmen, im Hauptamt Inſterburg. Königsberg, druckts und verlegts Johann Heinrich Hartung, 1745; faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą: Ruigys 1986, 20–164. RgM – [Ruigys Pilypas] MELETEMA, è re ipſa, Autoribus variis, atq[ue] experientia, ſiſtens LINGVAM Lithuanicam [...] à Philippo Ruhigio, Inſterb. Pruſſo, Eccleſiæ Walterkemenſis in Diſtrictu Inſterburgenſi Paſtore Germanico-Lituanico [...] [1735]; faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą: Ruigys 1986, 167–396. Römer Christine, Matzke Brigitte² 2005: Lexikologie des Deutschen. Eine Einführung. Tübingen: Gunter Narr Verlag. Ruigys Pilypas 1986: Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjimas, parengė Vytautas Jurgutis, Valerija Vilnon y tė. Vilnius: Vaga. SŠG – [Sapūnas Kristupas, Šulcas Teofilis] COMPENDIUM GRAMĀTI-CAE LITHVANICAE Theophili Schultzens Past: Cattenov, REGIOMONTI: Typis Friderici Reußneri, [...] Āō: 1673; faksimilė, vertimas į lietuvių kalbą, lietuviškų žodžių indeksas: Sapūno ir Šulco gramatika, parengė Kazimieras Eigminas, Bonifacas Stundžia. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997; internetinis leidinys: perrašas, 38 Acta Linguistica Lithuanica LXXII Leksikologijos pradmenys Jokūbo Perkūno traktate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) lietuviškų žodžių formų konkordancijos: Kristupas Sapūnas, Teofilis Šulcas, Compendium grammaticae Lithuanicae, 1673, parengė Mindaugas Šinkūnas, Vytautas Zinkevičius, 2010, www.lki.lt/seniejirastai. Urbutis Vincas 22008: Leksikos genetinė diferenciacija. – Lietuvių kalbos enciklopedija, antrasis patikslintas ir papildytas leidimas, sudarė Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 308–310. The Basics of Lexicology in the Tractate Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706) by Jokūbas Perkūnas S U M M A R Y The tractate of Jokūbas Perkūnas Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litauische übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift (1706, hereinafter referred to as PB) is analysed as a source of linguistic idea in lexicology in this article. While analysing the skills of the translator of the Aesop’s fables Die Fabuln Aesopi (1706, hereinafter referred to as EP) to practically apply the principles declared in Michaeli Mörlin’s tractate Principium primarium in lingua Lithuanica (1706, hereinafter referred to as MP) Perkūnas concentrated on lexis, however he paid much less attention to consideration of lexical norms than Mörlin did. The linguistic activity of Perkūnas was based on more practical (empirical) level, i.e. linguistic data collection, evaluation and presentation as opposed to theoretical generalisations and rigid decision making. Perkūnas considered Mörlin as the translator of fables instead of Jonas Šulcas, thus he discussed the principles of language use and standardisation with him in the tractate. The statements of Perkūnas and corrected words of the Aesop’s fables demonstrate the way he perceived the issues which are now analysed by lexicology. Perkūnas raised the idea of the polysemy of Lithuanian words by considering it a consistent phenomenon of Lithuanian language system. He emphasised that the relation between the expression and content cannot be conceived in a simplified way: one expression unit does not have to correspond to one lexical meaning. The correction of word junctions which were composed without observing the common lexical and grammatical valency and violating the principles of semantic accordance in Aesop’s fables witness the awareness of lexical semantic system, i.e. syntagmatic relations. The perception of paradigmatic relations is demonstrated by the joining of words in Straipsniai / Articles 39 ONA ALEKNAVIČIENĖ synonymic rows (designing synonymic paradigms). Perkūnas raised the resources of synonymy of Lithuanian language (he used the term Synonyma) and demonstrated the variability of certain notional expressions. Although, he was inclined to constrict expressional potential himself, however, his own provided examples witness the ability to name real objects in various ways regarding their feature variety. Perkūnas envisioned the violations of identity (adequacy) rule in the area of lexis while evaluating the language of the fables: the translator misused the resources of language, could not find means to convey the concepts of distant and unknown culture, and did not keep to the rules of spelling and accentuation. According to Perkūnas, the congruence or similarity of word expression due to which the barriers appear in communication were considered to be the problem of the same extent as the use of incomprehensible words. He was looking for the best equivalent and referred to both: quantitative criterion i.e. he was choosing the most widely spread usage as well as qualitative criterion i.e. he was looking for the best form of expressing the concept. Perkūnas was less categorical than Mörlin regarding the loanwords. He was more temperate in regards to usage of loanwords – he had his views to leave the non-Lithuanian words which are accepted and commonly used in the spoken language should be kept in written language as well. The reproaches to the translator regarding the abundant use of loanwords are based on the discrepancy between the theoretical requirements of Mörlin and language realisation in the translation of the fables. Perkūnas, as well as Mörlin, distinguished the stable collocations which carry information about unique human understanding of reality objects; the term they used idiotismus can have dual meaning: it can mean “distinctive phrase” or “conventional usage”. Perkūnas, opposite to Mörlin, did not require strict distinction between borrowed phraseologisms and native words. The terminology and statements used by Perkūnas predict the rudiments of lexicology and lead to a conclusion that the philological discussion induced the development of linguistic thought at a rather early stage in this area of linguistic science. Įteikta 2014 m. balandžio 3 d. ONA ALEKNAVIČIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vile išio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXII