Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais)

166 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika (tikrinių žodžių darybos, kilmės, motyvacijos tyrimai). DĖL PRAGMATINĖS LINGVISTINĖS VIETOVARDŽIŲ ANALIZĖS (REMIANTIS MARIJAMPOLĖS APSKRITIES VIETOVARDŽIAIS)1 On Pragmatic Linguistic Analysis of Place Names (Based on the Place Names of Marijampolė County) ANOTACIJA Šis straipsnis – mokslinė pragmatinio vietovardžių tyrimo įžanga su keletu pradėtos analizės rezultatų. Jame remiamasi LKI Vardyno fonduose saugomais unikaliais tarpukario Lietuvos anketų toponimijos duomenimis (Marijampolės apskrities vietovardžiais). Vienos etninės srities vietų vardų analizė pasirinktu aspektu yra ankstesnių vietovardžių tyrimų įprastais darybos ir kilmės požiūriais tąsa. Straipsnyje išdėstytos pagrindinės pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės teorinės ir metodologinės nuostatos, atskleidžiami lietuvių toponimikoje mažai naudoti tyrimo aspektai. Šioje publikacijoje remiamasi ypač įdomia ir vertinga iki šiol nepublikuota „Žemės vardų“ anketų pastabų skilties informacija, leidusia pažvelgti į tiriamąją toponiminę medžiagą per etninės srities kalbos vartotojų patyrimo prizmę. Atliktas tyrimas apibendrintas, pateiktos išvados ir rekomendacijos. ESMINIAI ŽODŽIAI: tarpukario laikotarpis, vietovardžiai, pragmatinė lingvistinė vietovardžių analizė, emocinė vertinamoji konotacija, vaizdinė ekspresinė konotacija, etnokultūrinis konotacinis komponentas, 1 Padėka. Straipsnio autorė nuoširdžiai dėkoja už vertingas pastabas, patarimus, geranoriškumą prof. Rūtai Petrauskaitei, prof. Kazimierui Župerkai ir slaptiesiems straipsnio recenzentams. Straipsniai / Articles 167 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) stereotipas, įvardijimo situacija, komunikacinė intencija, perlokucija, adresantas (įvardytojas), adresatas. ANNOTATION The article is a scientific introduction to the pragmatic research of place names presenting several results of the analysis in progress. It relies on unique data of toponymy from the questionnaires of interwar Lithuania stored at the Department of Onomastics in the Institute of the Lithuanian Language (place names from Marijampolė County). The analysis of place names of a single ethnic region from the selected perspective is a continuity of the previous place-name research based on the usual aspects of word-formation and origin. The article presents the major pragmatic theoretical and methodological principles of the linguistic analysis of place names; it reveals the research aspects which have scarcely been used in Lithuanian toponymy. The present publication is based on especially interesting and valuable information from the comments section of the “Land Names” questionnaires, which has not been published before. It enabled to approach the toponymic research material through the prism of experience of language users from a specific ethic region. The research generalizations were formulated; conclusions and recommendations were provided. KEYWORDS: interwar period, place names, pragmatic linguistic analysis of place names, emotional evaluative connotation, visual expressive connotation, ethnic-cultural connotative component, stereotype, naming situation, communicative intention, perlocution, addresser (name-giver), addressee. 0. ĮVADAS Regioninės toponimikos studijose, greta vietų vardų darybos, semantikos ir kitų specifinių ypatybių, galėtų būti nustatyta ir daugiau bendrųjų lingvistinių – pragmatikos sričiai priskirtinų dalykų. Pragmatinis lingvistinis požiūris į vietų vardus išplėstų toponimikos analizės ribas. Taip pat būtų išsaugotas ir kompleksinis keliaaspektis tyrimų aktualumas. Be to, šios studijos patvirtintų arba paneigtų deklaruojamą tam tikrų Lietuvos plotų vietų vardų savitumą, kitoniškumą ar bendrumus, kurių galbūt galėtų būti daugiau nei skirtumų. Tam prireiktų įtraukti į kalbamųjų tyrimų sritį ir kitų plotų toponimiją. Rūta Marcinkevičienė, ko gero, pirmoji šiandienos lietuvių toponimikos tyrimų kontekste atkreipė dėmesį į tai, kad tikrinių žodžių reikšmė panaši į DALIA SVIDERSKIENĖ 168 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII apeliatyvų konotacinę reikšmę <...>, ne tiek į pačią reikšmę, kiek į jos užribį, apimantį įvairias vaizdines, funkcines asociacijas ir vertinamuosius elementus (plg. Marcinkevičienė 2000: 137–146). Kauno konotaciją mokslininkė tyrė laisvuoju ir kryptiniu asociaciniu eksperimentu2, taip pat buvo atlikta kontekstinė pasirinktojo vietovardžio analizė. Tiek vienu, tiek kitu metodu atlikto tyrimo duomenys leido kalbininkei daryti išvadą dėl tam tikrų sąsajų tarp vietos vardo vartojimo konteksto ir jo konotacijos buvimo. Šis tyrimas paskatino ir kitas lingvistes – Iloną Sideravičiūtę-Mickienę ir Saulę Juzelėnienę – pasinaudojus elektronine tekstyno analizės programa, atrinkti Palangos ir Nidos miestų kolokatus ir juos suskirsčius pagal kalbos dalis tirti dažnumo požiūriu (Sideravičiūtė-Mickienė, Juzelėnienė 2005: 70–75). Pastaruoju atveju naujų teorinių įžvalgų, regis, neatsirado. Kazimieras Župerka pastebėjo, kad dalykinių stilių tekstuose vietovardžiai turi tik informacinę paskirtį, kitaip yra laisvųjų stilių tekstuose (šnekamojo, meninio, publicistinio) (Župerka 2009: 263–271). Pirmuoju atveju vartojami tiesiogine reikšme, vietų vardai neįgyja konotacijų, antruoju – jų teikiamą pagrindinį turinį gali nusverti papildomoji informacija – vietos įvaizdis. Mokslininko teigimu, vietovardžio aktualizacijoje3 artimai susiję yra du dėmenys: žodis (jo garsinė sudėtis, daryba, semantika) ir tuo žodžiu pavadintos vietos įvaizdis. Aleksandro Vanago teigimu, „hidronimo semantikos tyrinėjimo objektas yra toji specifinė hidronimo reikšmė, kurią hidronimas turėjo susidarymo metu“ (Vanagas 1981: 9), nes „susidarymo metu hidronimai galėjo reikšti, buvo motyvuoti, tiksliau – turėjo labai platų ir konkretų semantinį turinį (nes konotavo, apėmė bruožus, būdingus ir visai objektų rūšiai, ir bruožus, kuriuos dar turėjo tik tas vienas žymimasis objektas)“ (dar žr. ten pat, 6–17). Taigi svarbiausia – ką reiškė žodis virtimo nomina proprium metu [čia ir kitur išretinta mano – D. S.]. Toks požiūris į vieną vietovardžių klasę (hidronimus) tinka analizuojamiems visų klasių (poklasių) vietovardžiams. Išdėstyta vietų vardų tyrimo pragmatinės lingvistikos aspektu įvairovė rodo, kad galimos kelios kalbamųjų onimų tyrimų kryptys, leidžiančios išsiaiškinti: 2 Psicholingvistinio eksperimento metu žmonės pateikia pirmus į galvą atėjusius žodžius duotam žodžiui-stimului. Iš jų paaiškėja, kokias asociacijas jiems sukelia išgirstas, pamatytas ir perskaitytas žodis (dar žr. Marcinkevičienė 2011: 32). 3 Dėl termino žr. Župerka 2009: 263. Šios sąvokos aiškinimas autoriaus pateikiamas ir su priešingu kalbos priemonių vartojimo būdo paaiškinimu (kas daro kalbamąją sąvoką geriau suprantamą): automatizacija – įprastinis vartojimas, o aktualizacija – vartojimas, patraukiantis dėmesį, suvokiamas kaip neįprastas, nepaprastas (dar žr. Župerka 2008: 75). Aktualizacijos sąvoka, anot mokslininko, artima ekspresyvumo, išraiškingumo sąvokoms (ten pat). Straipsniai / Articles 169 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) (1) kaip panaudojamas vietos vardas kaip kalbinis ženklas tam tikruose pragmatiniuose kontekstuose, (2) asociacinis vietos vardo eksperimentas ir (3) socialiai suvokto bei užkoduoto tikrinio žodžio reikšmėje pragmatinio jos komponento paieškos. Mūsų atveju aktuali pastaroji tyrimų kryptis. Šiuo atveju tyrimo objektas ir yra pragmatinis komponentas onimo reikšmėje, o pagrindinė tyrimų krypties sąvoka – konotacija. Konotaciją R. Marcinkevičienė apibūdina kaip leksinės reikšmės dalį, papildančią kai kurių žodžių denotatinę reikšmę. Ši konotacija aprėpia viską, kas yra daugiau nei įvardijimas, ir parodo kalbėtojo požiūrį į minimą dalyką, o kai kada ir bendraujančių žmonių tarpusavio santykius (Marcinkevičienė 2011: 31). Mokslininkės teigimu, ji būna 1) sisteminė, pastovi, atsispindinti žodynų straipsniuose, ir 2) kontekstinė4. Sisteminę konotaciją, remdamasi Juozo Pikčilingio skirstymu, ji skiria į tris rūšis: a) vaizdinę ekspresinę, b) funkcinę stilistinę ir c) emocinę vertinamąją. Mūsų atveju, atsižvelgus į tiriamos medžiagos specifiką, bus kalbama tik apie dvi pastoviõs konotacijos rūšis: vaizdinę ekspresinę ir emocinę vertinamąją. „Emocinė vertinamoji konotacija rodo, kaip kalbėtojas vertina žodžiu pavadinamą dalyką“ (ten pat). „Emocinis vertinimas kaip žodžio reikšmės komponentas, vadinamoji konotacinė sema, – ne kalbančiojo tiesioginė emocinė reakcija, o sąmoningas pranešimas apie tokį emocinį santykį vartojant kalboje įtvirtintą, konvencionalizuotą raiškos būdą. Taigi emocinis reikšmės komponentas iš esmės nesiskiria nuo konceptualiųjų, vadinamųjų denotatinių, reikšmės semų“ (Gudavičius 2007: 83–84). Ši konotacijos rūšis gali būti (a) teigiama ir (b) neigiama. Evalda Jakaitienė skiria dvi teigiamos (maloninė, patetinė) ir tris neigiamos (menkinamoji, pajuokiamoji, vulgarioji) kalbamosios konotacijos rūšis (Jakaitienė 1988 48–57; 2010: 162). Pãstarosios pažymomis (santrumpomis) nurodomos ir žodynuose prie vienareikšmių bei daugiareikšmių žodžių reikšmių (mūsų atveju malon., menk., vlg.). Vaizdinę ekspresinę konotaciją turintis žodis nusako denotatą vaizdu, kelia įvairias asociacijas (Marcinkevičienė 2011: 30). Šią konotacijos rūšį lemia sub jektyvios asociacijos, ji žodynuose pažymomis (santrumpomis) prie žodžių reikšmių nenurodoma. Straipsnio tikslas – išaiškinti pragmatinės prigimties komponentus vietų vardų reikšmėse. Siekiant šio tikslo, neišleistina iš akių topoobjekto įvardijimo situacijos svarba, kurioje akcentuotina adresanto (mūsų atveju įvardytojo) intencija adresato atžvilgiu bei paties adresato reakcijos. 4 Kontekstinė konotacija neatpažįstama iš atskirai paimto žodžio reikšmės, bet išryškėja iš dažnai ar nuolat žodį supančio teksto, jos tyrimo būdai susiję su dažniausiais analizuojamojo žodžio junginiais arba per psicholingvistinį eksperimentą (plg. Marcinkevičienė 2011: 32). DALIA SVIDERSKIENĖ 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Siekiant užsibrėžto tikslo, buvo keliami šie uždaviniai: 1) tiriamoje medžiagoje rasti vietų vardų pavyzdžių, kurių pamatas a) emocinio vertinimo požymį savo reikšmėje turintis žodis, b) vaizdingasis žodis, c) etnokultūrinį konotacinį komponentą savo reikšmėje turintis žodis, ir juos aptarti; 2) tarpukario medžiagoje rasti tam tikromis asociacijomis paremtos reikšmės vietų vardų pavyzdžių ir juos aptarti. Žinant, kad emocinis vertinimas leksiškai reiškiamas trimis būdais: pačia žodžio šaknimi kaip nominacijos pagrindu, darybiniais afiksais ir perkeltiniu žodžių vartojimu (plg. Gudavičius 2007: 85), tenka konstatuoti, kad straipsnio užribyje liko vietų vardai, turintys deminutyvų / pejoratyvų darybai būdingas priesagas. Tiriamoji medžiaga – Lietuvių kalbos instituto Vardyno skyriuje saugomi unikalūs tarpukario Lietuvos anketų duomenys, t. y. vietovardžių sankaupa lokaliniu principu pagal buvusias apskritis. Šių vietovardžių rinkimas buvo inicijuotas ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisijos, tuo laiku priklausiusios Kauno Vytauto Didžiojo muziejui bei Pavardžių ir vietovardžių keitimo komisijos. Pagal parengtus vietovardžių surašymo lapus, pavadintus Žemės vardai, pradinių mokyklų mokytojai bei girininkai, kurie, vadovaudamiesi specialiai parengta Kazio Alminauskio Instrukcija Lietuvos žemės vardynui surašyti (toliau – Instrukcija), kelerius metus (daugiausiai 1935–1937 m.) užrašinėjo vietovardžius, o užpildytus lapus grąžino minėtai komisijai. Anketos išliko ir šiuo metu saugomos Vardyno fonduose. Iš viso jose užrašyta per 150 000 vienetų vietų vardų5. Tyrimo pagrindu pasirinkti iš gyvosios kalbos užrašyti Marijampolės apskrities vietovardžiai užfiksuoti trylikoje valsčių: Balbieriškio, Gudelių, Igliškėlių, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Krosnos, Liubavo, Liudvinavo, Marijampolės, Prienų, Sasnavos, Šilavoto ir Veiverių. Kiekvienos valsčiaus gyvenamosios vietos vietovardžiams skirta atskira anketa. Pagal tuometinį administracinį suskirstymą vietovardžiai į 640 anketų surašyti iš šių valsčių teritorijai priklausiusių kaimų, viensėdžių, dvarų, bažnytkaimių, palivarkų ir į 17 girininkijų anketų. Iš viso Marijampolės apskrities anketose užrašyta per 5000 vienetų vietovardžių6. 5 Plačiau apie vietovardžių rinkimą iš gyvosios kalbos XX a. ketvirtajame dešimtmetyje žr. Maciejauskienė 2002: 57; 2002a: 104; 2002b: 3–4; LVŽ I XIV–XV. 6 Šioje straipsnio vietoje, atsižvelgiant į slaptojo recenzento pastabas dėl vykdomų tyrimų savarankiškumo ir pirmumo nagrinėjant bei publikuojant Marijampolės apskrities Žemės vardų anketų tarpukario medžiagą Lietuvos vietovardžių geoinformacinės duomenų bazės (toliau – bazės; prieiga per internetą http://lvvgdb.lki.lt) atžvilgiu, išsamiai paaiškinamos kalbamųjų tyrimų ištakos, eiga, naujumas, aktualumas, skiriamoji riba tarp jų ir duomenų bazėje pateikiamos informacijos. Straipsniai / Articles 171 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) 2001 m. pradžioje, sudarant individualius planus tuometiniame LKI Vardyno skyriuje, šio straipsnio autorei buvo numatyta ir patvirtinta mokslinės studijos, o 2004 m. ir kaip būsimos disertacijos, tema Marijampolės apskrities vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai. Svarbiausiais ir įprastais tikrinių žodžių tyrimo požiūriais (darybos, kilmės) planuota analizuoti vieno administracinio vieneto vietovardžius, tarpukariu užrašytus Žemės vardų anketose. 2005 m. iš anketų baigus rinkti Marijampolės apskrities toponiminę medžiagą, pasirodė pirmoji publikacija (žr. Sviderskienė 2005: 91–118). Surinktos medžiagos pagrindu atliekamų tyrimų rezultatai buvo skelbiami recenzuojamuose mokslo leidiniuose ir vėliau, t. y. 2006–2012 m. Visų tarpukariu užrašytų Marijampolės apskrities vietovardžių savarankiškai vykdytųtyrimų rezultatai paskelbti atskiroje publikacijoje (plačiau žr. Sviderskienė 2012: 232–243). Joje pristatyta šio regioninio vietovardžių tyrimo darybos ir kilmės aspektais patirtis ne tik patvirtino atliktų darbų aktualumą, bet ir išryškino pietvakarinio Lietuvos ploto vietovardžių tyrimų neišbaigtumą bei būtinybę juos tęsti. 2013 m. atnaujinus doktorantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete su Klaipėdos universitetu, Lietuvių kalbos institutu, Šiaulių universitetu, minėti darbai Dalios Sviderskienės yra tęsiami. Turėta toponiminė medžiaga papildyta vietų vardais, užfiksuotais Marijampolės apskrities girininkijų anketose. Kiek pakeista vykdomų tyrimų kryptis ir pakoreguotas mokslinės temos pavadinimas – Marijampolės apskrities vietovardžių daryba ir motyvacija. Taigi, turint omenyje Aleksandro Vanago keltą mintį dėl toponimų tyrimo nepaprastai glaudžiai susijusiais darybos, kilmės ir semantikos aspektais, minėtais dviem požiūriais iki šiol analizuoti Žemės vardų anketose užrašyti Marijampolės apskrities vietovardžiai ir toliau tiriami, labiau gilinantis į jų semantinę motyvaciją, nei iki šiol to reikalavo tyrimo tema. Visi onimai kvalifikuojami, klasifikuojami remiantis ne tik savos onomastikos praktika, t. y. A. Vanago upių ir ežerų vardų semantinės analizės metodologija, bet ir rusų kalbininkų, etnolingvistų darbais, bandant tinkamai panaudoti kalbinėmis universalijomis laikomas teorines bei praktines nuostatas. Vietovardžių motyvacinė analizė grindžiama topoobjektų įvardijimo rincipų išskyrimu (dėl jų žr. Sviderskienė 2014: 16–17) ir tyrimu. Toks analizės aspektas regioninės lietuvių toponimikos studijose yra naujas ir perspektyvus.Topoobjektų įvardijimo principų išskyrimas ir tyrimas yra svarbūs daugeliui kalbos mokslo sričių, nes sutelkia etnolingvistinę, sociolingvistinę, psicholingvistinę informaciją kalbos santykio su tikrove išaiškinimui, atspindi kalbos pasaulėvaizdį. 2008–2009 m. dabartinių Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės savivaldybių teritorijoms priklausantys tarpukariu Žemės vardų atitinkamose anketose užrašyti vietovardžiai įtraukti į 2007 m. pradėtą kurti internetinę bazę. Čia jie buvo grupuojami, klasifikuojami, aprašomi numatytais tiek lingvistiniais, tiek internetinei erdvei pritaikytais ir tinkamais kitais aspektais (plačiau žr. Bilkis 2011: 3–10). Neišleistina iš akių tai, kad tarpukario administracinio vieneto (apskrities) ir dabartinių minėtų savivaldybių ribos sutampa iš dalies. Taigi internetinę bazę papildė tik dalis šio straipsnio autorės ištirtos medžiagos (žr. bazės darbams panaudotos mokslinės literatūros sąrašą: prieiga per internetą http://www.lvvgdb.lki.lt/vietovardziai/Default.aspx?pid=5). Be to, skiriamoji riba tarp duomenų bazėje skelbiamos Marijampolės apskrities toponimų dalies ir savarankiškai vykdomų regioninių tyrimų akivaizdi. Pirmuoju atveju bazė yra tam tikras toponiminės medžiagos šaltinis, pateikiantis kai kuriais aspektais apdorotą tarpukario anketų medžiagos dalį, standartizuotus atskirų toponimų darybos, kilmės aprašus ir kt. (plačiau žr. Bilkis 2011: 6, 9). Šią medžiagą galima toliau rūšiuoti ir tirti rūpimu aspektu. Antruoju atveju pirminio šaltinio – anketų – tam tikro ploto toponiminė medžiaga šio straipsnio autorės lingvistiškai visapusiškai savarankiškai apdorota: išanalizuota darybos, DALIA SVIDERSKIENĖ 172 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Taigi akivaizdu, kad keliamam straipsnio tikslui įgyvendinti panaudoti vietų vardai sudaro tik menką šio duomenų banko dalį. Straipsnyje vartojami savo kilme mišrūs terminai: tiek lietuviški, tiek turintys graikiškos kilmės kamienus – tai atitinka lietuvių toponimikoje jau egzistuojančias tradicijas: vandénvardis – hidronmas; gyvẽnamosios viẽtos vadas – oikonmas; pélkėtos viẽtos vadas – helonmas; kálno vadas – oronmas, laũko, pevos vadas – agronmas, mško vadas – drimonmas; kẽlio, tãko vadas – hodonmas. Prireikus šie keičiami sinonimais vietóvardžiai ir toponmai. Kaip jau tapo įprasta visose lietuvių regioninės toponimijos studijose (Mickienė 2001; Endzelytė 2005; Bartkutė 2008), žemės dangos vardams: kalnams, laukų, pievų, miškų, kelių, takų vardams pavadinti vartojamas Petro Joniko pasiūlytas terminas žemvardžiai (Jonikas 1990: 563). Jį vartojo lietuvių geografas, rašęs ir kalbos klausimais, Stanislovas Tarvydas (Tarvydas: 1958 5, 46), kiti lietuvių kalbininkai (Savukynas 1963: 235; 1971: 168; Razmukaitė 2003: 67), etnologė Auksuolė Čepaitienė (Čepaitienė 2013: 112, 129). Prigijusios tradicijos laikomasi ir šiame straipsnyje. Žvilgsnis į vietų vardus iš pragmatikos pozicijų (nu)lėmė ir kitus, papildomus, straipsnio terminus. Buvo pasirinkti įprasti lietuvių kalbininkų (Čepaitienė 2007; Župerka 2008; Jakaitienė 2010; Ryvitytė 2011) darbuose vartojami terminai: šnekos aktas – kalbos realizacijos procesas, adresantas (mūsų atveju – įvardytojas) ir adresatas7, pragmatinė kompetencija – gebėjimas suprasti adresanto (įvardytojo) ketinamą perduoti reikšmę, ilokucija – vieno iš šnekos akto lygmenų turinio komponentas, kuris perteikia adresanto (įvardytojo) komunikacinį tikslą (komunikacinę intenciją), perlokucija – veiksmo poveikis, arba kas pasiekiama tuo, kas pasakyta. Tarpukario vietovardžių pateikėjus ir užrašinėtojus užmarštin nusinešė laikas. Taigi, siekiant išsiaiškinti fonines, vertinamąsias ir kt. vietų vardus lydinčias žinias, informantų (mūsų atveju ir adresatų) reakcijas, belieka pasikliauti išlikusia tarpukario anketų „Pastabų“ skilties informacija. Be šių komentarų, kilmės, motyvacijos aspektais, jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Ji yra informatyvi kaip visuma: paaiškėja atskirų vietovardžių poklasių darybos tipų produktyvumas, išryškėja jų panašumai ir ypač skirtumai, sužinomi etninės srities topoobjektų įvardijimo dėsningumai. Gauti regioninės toponimikos tyrimo rezultatai yra vertingi onomastikos mokslui, svarbūs rengiant sintetinį lietuvių toponimikos darbą Lietuvos vietovardžių žodyną, reikšmingi ir baltistikai, ir indoeuropeistikai, jais gali pasinaudoti ir kitų mokslo sričių tyrėjai. Be to, aiškinantis vietovardžių motyvaciją, pragmatinės prigimties komponentus vietų vardų reikšmėse, ypač praverčia iki šiol nepublikuota ir interneto viešojoje prieigoje neskelbta „Pastabų“ ir kitų Žemės vardų anketų skilčių informacija (dėl jos plačiau žr. šio straipsnio 0. Įvadą). 7 Kitaip Birutės Ryvitytės Lingvistinės pragmatikos įvade (2011), kuriame vartojami kalbėtojo ir klausytojo terminai. Dėl pastarųjų vartojimo dar žr. Ingos Hilbig recenziją (Hilbig 2011). Straipsniai / Articles 173 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) apibūdinimų, motyvacinių aprašų, t. y. unikalių, autentiškų duomenų apie anketose užfiksuotus vietų vardus, topoobjektų ypatumus, pateikėjo santykį su jais, toponimų analizė vienu ar kitu aspektu (darybos, motyvacijos)8, pretenduojanti į tikslumą, išsamumą, preciziškumą, daugeliu atvejų yra negalima. Be to, studijuoti kalbamuosius aprašus reikštų pažvelgti į tiriamąją toponiminę medžiagą per etninės srities kalbos vartotojų patyrimo prizmę. Šią mūsų nuostatą paremia ir R. Marcinkevičienės nuomonė: „Iš tiesų ne žodis, o žmogus turi galvoje tam tikrą reikšmę – konceptą, sąvoką ar sampratą, kurią gali išreikšti vienu ar kitu žodžiu. Tik individui vartojant žodžius kyla asociacijos, atsiranda vaizdiniai. Todėl reikšmės reikia ieškoti ne žodyje ar žodyne, bet jo vartosenos kontekste, klausiant pašnekovo ir lyginant savąjį konkretaus žodžio supratimą su išgirsto ar perskaityto žodžio ypatumais“ (Marcinkevičienė 2011: 8). Jelena Berezovič (Jekaterinburgas), vykdydama kompleksinius toponimų tyrimus semantikos, pragmatikos aspektu (Березович 2014: 91), remiasi Svetlanos Tolstajos (Maskva) išdėstytomis nuostatomis, kuriomis tvirtinama, kad ne „plikos“ reikšmės iš žodynų išaiškina vietų vardų semantiką, bet vietovardžių aprašų, komentarų studijos atskleidžia realią vietovardžio atsiradimo (susidarymo) situaciją9 (žr. Толстая 2008: 13–14). S. Tolstaja ir anksčiau yra akcentavusi vietovardžių aprašų, juos lydinčių komentarų svarbą (Толстая 2002: 112– 127). Ji teigė: kuo daugiau vietovardis „apipintas“ pasakojimais, tuo daugiau jis pats yra „pasakantis“. Rusų tyrėjų bendra nuomone, vietų vardų aprašuose komentarų varijuojantis pasikartojimas suteikia raktą vietovardžių reikšmių interpretacijoms. Taigi tyrimų objektu tampa ir anketose užfiksuoti aprašai bei komentarai, padėsiantys išsiaiškinti adresato poziciją. Kalbamojoje medžiagoje svarbūs išlieka ir pateikėjų išsakyti apibūdinimai, kokiais ypatumais pasižymi įvardijamasis topoobjektas, bei priežasčių, dėl kurių suteikiamas vietai vardas, nusakymas. Lietuvių etnologė, tautosakos, baltų religijos ir mitologijos tyrinėtoja Radvilė Racėnaitė, analizavusi, kaip atsiminimai apie praeitį įtvirtinami skirtinguose sakmių žanruose ir kaip jie sąveikauja su kraštovaizdžiu, rėmėsi Alytaus bei Trakų apskričių Žemės vardų anketų medžiaga (plačiau žr. Racėnaitė 2013: 107–131). Mūsų tyrimo kontekste neatrodo bereikšmė jos įžvalga, jog vietų vardų aprašymų, komentarų gausa anketose priklauso nuo surašytojo kilimo 8 Kitose anketų skiltyse pateiktos informacijos nauda jau yra tekę įsitikinti ir anksčiau: skilčių „Žemės paviršiaus rūšis, išvaizda, kokybė“ ir „Upių, upelių ištakų bei žiočių vietos ir jų apibūdinimas“ įrašai pravertė tiksliau nustatant tiriamų vietovardžių darybos būdą, jų pamatinius žodžius, identifikuojant topoobjektus ir pan. (žr. Sviderskienė 2010: 341–353; 2012: 81–98). 9 Ši situacija teoriniuose toponimikos darbuose dar vadinama onomastine. Dėl termino onomastinė situacija žr. TMOI: 220. DALIA SVIDERSKIENĖ 174 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII vietos. Tyrėjos pastebėjimas paremtas anketų tituliniame puslapyje pateiktos informacijos duomenimis: kokios apskrities, valsčiaus, bažnytkaimio, kaimo, dvaro vietovardžiai surašyti anketoje, kokie surašytojo duomenys: pavardė, vardas, verslas (mokytojas, -a; girininkas), gimimo vieta valsčiaus ir apskrities tikslumu bei adresas. Pagal tai ir galima spręsti, ar surašytojas savas, ar svetimas. Anot tyrėjos, svetimam žmogui žinios apie vietas ir jų vardus pateikiamos gausesnės: „akivaizdu, kad tokių, kartais net pernelyg gausių topografinių nuorodų yra daugiausia, kai mėginama vieną ar kitą kraštovaizdžio vietą nusakyti svetimam žmogui“ (Racėnaitė 2013: 127). Ši tendencija, rodos, galioja ir mūsų atveju. Ko gero, tokiu būdu siekiama būti tinkamai suprastam, todėl sava kalbinė raiška komentuojama. Be to, kalbamasis dalykas (mūsų atveju topoobjektas) surašytojo menkai pažįstamas ir netinkamai jo įsivaizduojamas. Galima manyti, jog todėl ir siekiama sužadinti analogiškus (kaip ir pateikėjo) informacinius, asociacinius ar pan. procesus surašytojo sąmonėje, kad išgirstas vietos vardas jam „neliktų svetimkūniu, nesupratimo figūra, neįvykusiu dialogu“ (Mykolaitytė 2013: 16). Juk gebėjimas suprasti kito kalbėtojo ketinamą perduoti reikšmę ir yra vadinama pragmatine kompetencija (plg. Ryvitytė 2011: 9). Siekiant užsibrėžto tikslo ir paisant iškeltų uždavinių, straipsnyje tiriamajai medžiagai buvo taikomi: 1) darybinės analizės metodas, 2) komponentinės analizės metodas, 3) aprašomasis metodas su lyginamojo metodo elementais. Tarpukario medžiagos vienetai pirmiausiai buvo vertinami darybos aspektu taikant vandenvardžių klasei tirti A. Vanago sudarytą struktūrinį-gramatinį analizės metodą (plačiau žr. Vanagas 1970: 21–27), lengvai pritaikomą ir kitų klasių (poklasių) vietovardžiams analizuoti. Šiuo būdu išsiaiškinus vietų vardų pamatinius žodžius, jų morfologinį ir leksinį statusą, toliau buvo dirbama su Lietuvių kalbos žodynu (antrasis elektroninis leidimas (2013); toliau – LKŽe2). Konotaciniai pamatinių žodžių skirtumai paaiškėjo iš žodyne pateikiamų pažymų (santrumpų) ir komponentinės šių žodžių reikšmių analizės. Be to, buvo analizuojami tarpukario anketose užfiksuoti vietovardžių aprašymai, pateikėjų komentarai, iš kurių, kaip jau buvo minėta, ir paaiškėjo adresato reakcijos, duomenys apie vietas ir vardus. Vietovardžiai straipsnio skyriuose išdėstomi abėcėlės tvarka. Darybos formantai galūnių, priesagų vediniuose ir vienas sandas nuo kito dūriniuose atskiriami brūkšneliu. Remiantis publikuotais vandenvardžių šaltiniais10, vandenų vardai kirčiuojami. Kirčiuojami ir kiti patikimai anketose sukirčiuoti vietų vardai. Jeigu tarpukario duomenimis toponimas nesukirčiuotas arba jo kirčiavimas 10 Oficialūs spausdinti vandenvardžių šaltiniai: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas (1963; toliau – LUEV) ir Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas (1981; toliau – LHEŽ). Straipsniai / Articles 181 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) ž. Ss: avd. *Žvairys ar pan., plg. avd. Waliul Zwayris 1610 m. (IAK), dar plg. lie. žvairỹs, - ʻkieno žvairos akys, kas žvairakisʼ. 2) Vertinimas dėl kalbėjimo būdo: Miketón-iškė pv. Lbv: avd. *Miketonis ar pan., plg. lie. mikẽtis ʻkas mikčioja, miksi, užsikerta kalbėdamasʼ; Vekč-iškė ar. Klvr: avd. *Vekčius ar pan., plg. lie. vekčióti, -iója, -iójo ʻmikčiotiʼ; 3) Vertinimas dėl judėjimo ir darbo spartos: Riõgl-iškis upl. Mrj: avd. *Rioglys ar pan., plg. Valentinum Roglis 1639 m. (IAK), dar plg. lie. rioglỹs, - ʻkas nevikrus, nerangus, griozdas, kerėplaʼ (vandenvardžio reikšmė motyvacijos požiūriu – upelis, tekantis per Riogliui priklausantį žemės plotą)28; Tupika ž. Brb – greičiausiai iš pvd. Tupikas (LPŽ II 1086), plg. lie. tupkas, -ė Mrj šnek. ʻkas tupinėja vietoje, lėtai dirba, lėtadarbisʼ; 4) Vertinimas dėl emocijų raiškos: Verksn-škės pv. Klvr: pvd. Verksnỹs (LPŽ II 1195), plg. lie. verksnỹs, - ʻkas nuolat verkia ar greit pravirkstaʼ. Visų šių žemėvardžių pamatiniams žodžiams būdinga neigiama konotacija, slypinti apeliatyvinių asmenų pavadinimų reikšmėse. Įdomus pasirodė tiriamoje medžiagoje pastebėtas asmenvardinės kilmės vedinys Vilkpaul-ynė mš. dalis KzR: avd. *Vilkpaulis ar pan., dėl kurio plg. lie. vikas ir avd. Paũlius (LPŽ II 410; LVKŽ5 261). Vieta, greičiausiai, gavo vardą dėl čia gyvenusio asmens / miško dalies savininko asmenvardžio Paũlius. Taigi svarbiausias vietos požymis nusakomas šio sudurtinio onimo Vilkpaulis antruoju sandu -paul-: ‘Pauliaus gyvenamoji vieta / Pauliaus valdoma miško dalisʼ. Kadangi anketoje jokių papildomų duomenų, komentarų nepateikta, belieka spėjamai manyti, kad pirmasis dūrinio Vilkpaulis dėmuo vilkperteikia tam tikrą (greičiausiai neigiamą) konotaciją. Tiriant Marijampolės apskrities vietovardžių motyvaciją, taipogi pastebėta, kad ne visi vietų vardai, kurių pamatinis žodis vikas, yra susiję su šiuo gyvūno pavadinimu tiesiogiai, t. y. reiškia jo paplitimo (gyvenimo, buvimo ar pan.) vietas, pavyzdžiui, oronimas Vik-a-kalnis kln. Ss. Purviniškės dvaro ir kaimo anketose rašoma, kad ši pakilesnė žemės dangos vieta yra dirvose, kalnelis – smėlio. Iš šių aprašų aiškėja, kad pirmasis dūrinių sandas turi ir vertinamąjį reikšmės komponentą, t. y. konotacinę semą ‘netikrasʼ29. Vertinamąjį reikšmės komponentą, atrodo, turi ir kiti tiriamojo ploto sudurtiniai vietų vardai su „gyvūniniais“ pirmaisiais sandais, pavyzdžiui, oronimas 28 Galbūt neatmestina ir alternatyvi hidronimo Riõgliškis kilmės aiškinimo galimybė – jis galėtų būti kilęs iš lie. riõglinti (-yti), -ina, -ino ‘nerangiai eiti, vilktisʼ, plg. Kur rioglini tu, rioglỹ? Mrj. 29 J. Lubienės teigimu, „rusų kalbos fitonimų ir mikonimų neigiamas emocinis vertinimas ypač akivaizdžiai perteikiamas būtent vilko pavadinimu, nuodingieji augalai ar grybai vadinami „vilkiniais“ (Lubienė 2012: 111). DALIA SVIDERSKIENĖ 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Blus-a-kalnis aukšt. Igl: lie. blusà30; hodonimai Kurap-kelis (< *Kurapk-kelis) kl. Gdl: lie. kurapkà; Rupuž-kelis kl. KzR: lie. rupùžė. Aptariamaisiais atvejais konotacinė sema – ‘menkasʼ. Be to, kaip rodo šie nominaciniai vienetai, visi gyvi padarai (blusa, kurapka, rupūžė) yra maži, galbūt dėl to būtent jų pavadinimai pavartoti įvardijimo procese norint nusakyti mažesnes negu įprasta topoobjektų (aukštumos ir kelių) apimtis. Taigi pastebėtajai daliai vietų vardų dūrinių būdinga neigiama konotacija, susijusi, ko gero, su apibrėžiančiais dūrinių sandais einančių gyvūnų pavadinimų semantika. A. Gudavičiaus teigimu, „gyvūnai kalboje paprastai vertinami neigiamai“ (Gudavičius 2007: 87)31. 2. VIETŲ VARDAI, PADARYTI IŠ VAIZDINGŲJŲ ŽODŽIŲ Išraiškingą grupelę sudaro vietovardžiai, padaryti iš veiksmažodžių. Balos vardas Marm-ỹnė Mrj sietinas su veiksmažodžiu marmti, mama, -jo, pavartotu šalutine perkeltine reikšme ‘blerbėti, plepsėti (verdant); smarkiai virtiʼ, plg. Mama puodas – dar pradės bėgti sriuba Brt [pagrindinė reikšmė ‘su garsu grimzti, skęstiʼ]. Kalno vardas Ùžkirsč-iai Lbv – sietinas su lie. užkisti, ùžkerta, užkito prk. ‘kertant užversti, uždaryti; užstotiʼ, plg. Net paprasta akimi galima buvo matyti priešakyje milžiniškus kalnus, kurie užkerta kelią (iš raštų) [pagrindinė reikšmė ‘atskirti dalį nuo visumosʼ]. Tokio tipo nominacija, tikėtina, siekiama paveikti adresato vaizduotę, sukeliant tam tikrų su garsu (Marmỹnė) ir vaizdu (Ùžkirsčiai) susijusių asociacijų. Tiriamoje medžiagoje buvo atkreiptas dėmesys ir į žemėvardžius, kurių darybos pamatas – ištiktukai, sietini su konotuotais veiksmažodžiais. Pievos vardas Šnkšt-a-pievė KzR – sietinas su lie. šnkšt ‘čekšt, čiaukšt (nupjovimui, nukirtimui žymėti)ʼ, plg. Aš tik šnikšt ir nupjoviau šniūrą Vv. Tokį žemėvardžio darybos pamato pasirinkimą paremia ir šie lingvistinės geografijos duomenys, paaiškinantys, kokio pločio yra šniūras (lie. šniras ‘ilgas siauras žemės sklypas, rėžisʼ), kad vienu užsimojimu jį galima nupjauti / nukirsti: Šniras – kap tik akėčia galima pereiti (toks siauras) Brt32. Ištiktukas šnkšt su30 Dėl jo darybos ir kilmės aiškinimo dar žr. LVŽ I 523. 31 Lietuvių fitonimų ir mikonimų motyvacijos tyrimai (Gritėnienė 2006; 2010: 163–181; 2013; Lubienė 2012: 99–122; 2013: 52–70) šį pastebėjimą paremia. 32 Etnologės A. Čepaitienės teigimu, žemės plotas buvo skaičiuojamas lysvėmis, užuoganomis (vienu kartu užimamu arti lauko baru), vagomis (10–12 cm pločio), akėčiomis (apie 1 m) (žr. Straipsniai / Articles 183 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) sijęs su konotuotu veiksmažodžiu šnkštelėti, -ėja, -ėjo ‘staiga nupjauti <...>ʼ. Taigi veiksmo sukeltas įspūdis kalboje atkuriamas ištiktuku šnkšt. Kalno vardas Zig-lius Prn – sietinas su ištiktuku zg, kuriuo, LKŽe2 duomenimis, apibūdinamos aplinkybės, kokiomis vyksta veiksmas – kartojant nusakomas 1. ėjimas, bėgimas mažais žingsneliais, 2. tabalavimas, švytavimas33. Susiejus kalbamąjį ištiktuką su bendrakamieniu veiksmažodžiu zigaluoti, -uoja, -avo ‘lakstyti, zagaliuotiʼ, plg. Kur dabar tep rengiesi zigaluot? Vv, aiškėja, kad šiame plote greičiausiai aktualizuota pagrindinė ištiktuko reikšmė kartojant nusakomam ėjimui, bėgimui mažais žingsneliais žymėti. Taigi topoobjekto įvardijimo procese (galbūt dėl kalno statumo) darybos pamatu pasirinktas ištiktukas zg, matyt, ketinant pabrėžti, paryškinti juo nusakomą veiksmą – bėgimą mažais žingsneliais. 3. VIETŲ VARDAI, PADARYTI IŠ ETNOKULTŪRINĮ KONOTACINĮ KOMPONENTĄ SAVO REIKŠMĖJE TURINČIŲ ŽODŽIŲ „Kai kurie mokslininkai nurodo etimologinę bei etnokultūrinę reikšmes (ar reikšmės dalis), kurios vienų laikomos dalykinės reikšmės, kitų – konotacinės reikšmės dalimis. Pvz., etnokultūrinę reikšmę turi tik tie žodžiai (leksemos), kurie pavadina specifines realijas“ (Lubienė 2009: 21). Pritariant pastarajai nuomonei (etnokultūrinė reikšmė yra konotacinės reikšmės dalis34) ir žvelgiant iš Čepaitienė 2013: 298). Dar plg. lie. akčios ‘labai siaura žemės juostaʼ: Rėžis – dvejos akčios Rm (iliustracinis sakinys iš kito ploto). 33 Iliustracinis sakinys su šiuo ištiktuku žodyne užrašytas iš kito ploto: Tabaluoja kaip mazgas zg, zg, zg Ds. 34 Įdomus ir besisiejantis su etnokultūrine reikšme, arba su konotacine reikšmės dalimi, yra Vigmanto Butkaus, tyrusio literatūros topografiją, surastas ir aprašytas, kaip jis pats teigia (šiam teiginiui nepritarti neįmanoma), „labai intriguojantis“ Patricko Churos tyrimo fragmentas: „jis Henrio Davido Thoreau knygos Voldenas, arba gyvenimas miške (1854), kurios sudedamoji dalis yra Voldeno planas, analizei, jos aiškinimui greta įprastos literatūrinės analizės pasitelkė matininkystę: ir kaip mokslą, ir kaip praktiką. Sekdamas Thoreau (jo knyga, užrašais, dokumentais), pats matavo Voldeną, jo apylinkes, paraleliai Voldeno, arba gyvenimo miške studijoms, studijavo šių vietų planus, topografinius žemėlapius. Svarbiausios apibendrinamosios Churos tyrimo išvados: kiekvienas konkretus gamtos, gamtinės vietovės faktas simbolizuoja sielos faktą, vadinasi, kuo įdėmiau studijuosi gamtą(šiuo atveju – per matininkystę), tuo geriau suprasi save, tad Voldeno ir jo apylinkių matavimo darbai Thoreau buvę dvasinis užsiėmimas, pasaulio supratimo būdas, kurį jis „išrašė“ garsiąja savo knyga“ DALIA SVIDERSKIENĖ 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII šių dienų pozicijos, kai modernybė ir industrializacija išstumia iš gyvenimo tam tikrus specifinius tautos gyvensenos reiškinius, skelbti aptariamosios tematikos publikaciją nepaminėjus keleto tarpukariu iš gyvosios kalbos užrašytų vietų vardų su išlikusiais beekvivalenčiais žodžiais35, pavadinančiais minėtas specifines tautos realijas36, kurių nėra kitų tautų kultūroje, būtų neleistina. Šią grupelę sudaro (a) istorinės praeities realijų pavadinimai: mažažemių sklypininkų pavadinimas (išlikęs oikonime) Dažininkai (t. Dažinykai) bk. (Daukšių) dalis Pdvn: lie. dažininkas ‘mažažemis, sklypininkasʼ (dar žr. LVŽ II 143–144), (b) mato pavadinimas (išlikęs agronime) Preñtai ar. Ss: lie. preñtas ‘senovės ilgio matas (maždaug 4,5 m); ploto matas (maždaug 18,66 m2)ʼ, plg. Pirkau margą ir devynis prentùs žemės Kt. Dar vienas mato pavadinimas márgas ‘žemės matasʼ, gausiau išlikęs tiriamojo ploto vietovardžiuose Márgai kln. Igl, Lbv; Marg-ẽliai pv. Brb; Marg-ẽlis kln. Ldvn, Ss; 2 pv. KzR; Kal-ia-margis kln. KzR; Pst-a-margis kln. KzR, čia, kaip tautiniu savitumu pasižyminčios leksikos reprezentantas, gali būti minėtinas tik iš dalies. Margas – žodis kilęs iš vokiečių kalbos morgen – rytas, apskaičiuojamas plotu, kurį galima suarti nuo pusryčių iki pietų (Čepaitienė 2013: 297). Vokiškas margas mažesnis už mūsiškį. Lietuviškas margas – 0,71 ha; senasis karūnos (Lenkijos) margas lygus 0,59 ha (dar žr. Martinkėnas 2011) 37. „Materialusis daiktų pasaulis turi reikšmingą, jo tvarką lemiančią ypatybę. Jis yra proporcingas. Čia vienas daiktas, įrankis, rakandas ar baldas dera su kitu, telpa kitame ar įtalpina kitą“ (Čepaitienė 2013: 295). Šiam etnologės teiginiui neprieštarauja vietos vardas Traina pv. Prn, padarytas, tikėtina, iš lie. tranas ‘vežimo dalis – prie užpakalinio skersplaučio pritvirtintas dvišakas lovelis, į (Butkus 2011: 59). Šią citatą papildo ir kalbininkės Giedrės Čepaitienės pastebėjimas, paremtas Jokūbo Minkevičiaus mintimi: „tauta santykiauja su savo gamta psichologiškai, estetiškai ir etiškai“, o tautos dorovė išplaukianti iš jos natūros ir kultūros simbiozės (cit. iš Čepaitienė 2007: 256). 35 Dėl šio termino žr. Gudavičius 2007: 89; 2009: 93–96. Reginos Kvašytės teigimu, tautiniu savitumu pasižyminčiai leksikai įvardyti įvairių šalių kalbininkai vartoja terminus lakūna, regioninė geografinė leksika, kultūriniai skoliniai, beekvivalentė leksika. Lietuvių kalbotyroje tinkamiausiu laikytinas terminas beekvivalentė leksika, kalbininkės nuomone, yra sąlygiškas (plačiau žr. Kvašytė 2009: 56–67). 36 Dėl sąvokos realija vartojimo plačiau žr. Maksvytytė 2012: 50–56. 37 Lingvistinės geografijos duomenys tiriamajame plote paliudijo ir kitą, apie metrologiją senovės Lietuvoje rašiusio Vinco Martinkėno (žr. Martinkėnas 2011) paminėtą, mato pavadinimą katis, kártis ‘toks saikas biriems daiktams seikėtiʼ: Katį miežių gavau Klvr; Jis du karčiùs kviečių užsimeta Grš; Jam katis rugių nešti tik juokai Gdl; Katį bulvių pasodyk AlksnV; Seniau žmonės javus mieruodavo kačiais Šn. Deja, Marijampolės apskrities vietovardžių inventorius pastarojo, išlikusio tiriamojo ploto toponimijoje, nepaliudijo. Straipsniai / Articles 185 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) kurį įleidžiamas pertrauktis; pertrauktis kartu su loveliuʼ. Šiauliškių k. Žemės vardų anketoje rašoma: vidury pievos šakojasi. Nurodyta priežastis, dėl kurios denotatas buvo pavadintas būtent tokiu vardu, yra aiški ir suprantama: pievos konfigūracija įvardytojui priminė dvišakį lovelį su įleidžiamu pertraukčiu, kurie „dera pagal formas ar matmenis. Dera tarpusavyje visa žmogaus kuriama ir sukurta aplinka kaip sistema, kurios pagrindinis atskaitos vienetas yra jis pats – žmogus“ (ten pat)38. 4. ASOCIACINIAI IR STEREOTIPINIO VERTINIMO REIKŠMĖS VIETŲ VARDAI J. Berezovič teigimu, prie konotacijų šlyja asociacinis toponimų fonas. Ypatingas ekstralingvistinis kalbamojo komponento statusas sąlygotas tuo, kad šis neturi lingvistinės verifikacijos. Jis gali būti eksplikuotas motyvacijos aktuose, bet ne pačios nominacijos (plg. Березович 2001: 8). Kaip pavyzdį tyrėja pateikia vietų vardus Темник (ež.), Тёмной (upl.), Бездённое (ež.), Бездонный (tv.), padarytus iš apeliatyvų темный (tamsus) ir бездонный (bedugnis), lydimus pateikėjų komentarų „tamsus ežeras, ten piktosios jėgos vedžioja žmones, po to juos paskandina“; „ten kapinės ir upelis toks niūrus, baisi vieta“; „ten nėra dugno; žmonės kalba, kad ten velniai pasirodo“; „jame senoliai maudytis draudė; baisi vieta, ji be dugno“. Tokio pobūdžio reakcijų pastovumas ir pasikartojimas liudija tai, kad atitinkamos prasmės gali įgyti kalbinių konotacijų statusą (dar žr. ten pat). Regis, tai, kas pasakyta, siejasi ir su Renatos Gžegorčykovos stereotipo samprata. Ji stereotipu laiko nusistovėjusias reikšmės konotacijas, su atitinkamu tikrovės reiškiniu susijusias asociacijas, įtvirtintas kalboje frazeologizmais ir kitais sąlygiškai stabiliais junginiais. Aloyzas Gudavičius, argumentuodamas savo teiginį, kad lingvistikoje stereotipo sąvoka kartais suprantama labai plačiai, ir pateikia pastarąjį kalbininkės stereotipo sampratos pavyzdį (žr. Gudavičius 2007: 156). Mūsų atveju, ko gero, tikslesnė ir labiau besisiejanti su straipsnio tema yra ši žodžio stereotpas reikšmė: ‘visuomenės sąmonėje funkcionuojantis supaprastintas, schematizuotas, emociškai nuspalvintas kokio nors objekto vaizdinysʼ (TŽŽ: 704). Ją paremia ir pavyzdys iš tarpukario anketų medžiagos: Petkeliškių k. anketoje užrašytas durpyno vardas Šeldekšnýnas kitaip Vélniaraistis 38 Kita vertus, galbūt agronimas galėtų būti sietinas su lie. tranas reikšme ‘medžio gabalas, iš kurio skeliamos skalos, skalmedisʼ; dėl semantikos dar plg. Klỹnai dr., 2 pv. Brb: lie. klỹnas ‘trikampio pavidalo žemės plotas <...>ʼ (Vartų k. „Žemės vardų“ anketoje rašoma: išsidalinti smaili sklypeliai laukų). DALIA SVIDERSKIENĖ 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII (Šeldekšnýnas ‖ Véln-ia-raistis drp. Vv), objekto apibūdinimo skiltyje rašoma neišdžiūstamas durpynas. Pirmasis vardas reiškia šeldekšnių priaugusią vietą, kitas – sietinas su apeliatyvu vélnias. Antrasis žemėvardis vertinamas pritaikant tam tikrą nesikeičiantį standartinį požiūrį kur velniai, ten sunkumai ir nesėkmės, nekreipiant dėmesio į individualią vietos vardo reikšmę ‘šeldekšnių priaugusi vietaʼ (lie. šeldẽkšnis ‘šaltekšnių šeimos krūmas ar medis (Frangula)ʼ). Taigi vietovardžiu Šeldekšnýnas parodomas gana stereotipiškas, emociškai nuspalvintas vietos, kuri apibūdinama kaip neišdžiūstama, įsivaizdavimas ir neigiamas vertinimas. „Etninių stereotipų tyrimas yra aktualus, nes su etninėmis grupėmis siejami stereotipai turi įtakos žmonių elgesiui, atspindi konkrečiai bendrijai būdingą pasaulio suvokimą ir nuostatas dėl kitų žmonių“ (Papaurėlytė, Župerka 2010: 185). Kitu atveju leksiškai neutralus lauko vardas Abrom-ỹnė l. Mrj turi gretiminę lytį Žyd-ỹnė. Priesagos -ynė vediniai, padaryti iš asmenvardžių, tiriamame plote žymi žmonių gyvenamąsias ar gyventas vietas (plg. Ambrazas 2000: 55). Taigi Abromỹnė: avd. Abrõmas (LPŽ I 60; LVKŽ5 39) motyvacijos požiūriu – ‘Abromo gyvenamoji vietaʼ. Gyvojoje kalboje vartojamo kito žemėvardžio Žydỹnė: lie. žỹdas, -ė reikšmė – ‘žydų tautybės žmogaus gyvenamoji vietaʼ – papildo, patikslina pirmojo vietovardžio reikšmę (‘Abromo, kuris yra žydų tautybės žmogus, gyvenamoji vietaʼ)39 ir, matyt, parodo įvardytojo požiūrį į kitą, kitokį (kitos tautos, kitos kalbos, kitokių papročių) žmogų, gyvenantį / gyvenusį šioje vietoje. Į jį žiūrima kaip į „svetimą“, nepalankiai (plg. Papaurėlytė, Župerka 2010: 199)40. 5. REZULTATŲ APTARIMAS (A), IŠVADOS (B), REKOMENDACIJOS (C) A. Straipsnyje pateikta Marijampolės apskrities anketose XX a. ketvirtajame dešimtmetyje iš gyvosios kalbos užrašytos medžiagos dalis, susijusi su vieno ar kito kaimo aplinka, gyventojais, leido dar kartą41 pastebėti, kad išlikusios anketos, jų autentiški duomenys, yra atskiras svarbus tarpukario palikimo vienetas. 39 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Marijampolės apskrityje gyveno 6,42 % žydų. Kitų apskrities gyventojų tautinė sudėtis buvo tokia: lietuvių – 87,92 %, vokiečių – 3,42 %, lenkų – 1,31 %, rusų – 0,33 %, dar kitų – 0,60 %. Plačiau dėl tiriamojo ploto demografinių duomenų žr. Subačius 2009: 228. 40 Dar plg. kalbininkės Giedrės Čepaitienės pastebėjimą „skirtingos tautos skirtingai traktuoja „savą“ ir „svetimą“ (Čepaitienė 2007: 257). 41 Plg. Sviderskienė 2012a: 240. Straipsniai / Articles 187 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) Tyrimas atskleidė tam tikrą šio Lietuvos ploto žodžių fondo dalį, išlikusią vietovardžiuose: ne tik ekspresyvią, paremtą emocijų raiška, bet ir vulgarią, menkinamąją. Straipsnyje buvo prisimint ir kai kurie tarpukariu užrašyti vietovardžiai, kurių pamatiniai žodžiai (dažininkas, preñtas) drauge su išnykusiomis realijomis bei jas lydinčiomis kultūrinėmis konotacijomis, jau pasitraukę iš aktyviosios vartosenos. Žodžiai mudrùs, skaistùs, apibūdinantys žmogų (gyvą padarą), yra poros tiriamojo ploto vietovardžių nominacijos pamatas. Tai neprieštarauja teiginiui, kad emocinis komponentas teikia žinių apie adresanto (įvardytojo) santykį su pavadinamu objektu. Tačiau neišleistina iš akių ir tai, kad suvokdamas tam tikrus žemės dangos paviršiaus objektus kaip jutiminius, adresantas (įvardytojas) mato tarsi daugiau, negu yra iš tikrųjų42. Straipsnyje aptarti keli žemėvardžiai, padaryti iš pravardinės kilmės asmenvardžių. Čia pragmatiniu aspektu ir buvo vertinami būtent šie asmenvardžiai (žemėvardžių pamatiniai žodžiai). Daugelis iš jų padaryti pagal tam tikrą veiksmažodinę ypatybę – veiksmą, veiklos pobūdį (Rioglỹs, Šlùbis, Tupikas ir kt.) ar būseną (Verksnỹs) iš veiksmažodžių, kurių reikšmė ʻprastai, neaiškiai kalbėtiʼ (miksti, veksti), ʻlėtai, šlubuojant, nerangiai, judėtiʼ (riõglinti, šlubúoti, tupin- ti). Neigiamas vertinimas čia paremtas pajuoka (Kušlỹs, Vekčius, Žvairỹs ir kt.) ir menkinimu (Storkojis). Pastarųjų vertinimo atspalvių tiesioginė raiška galėjo atsirasti esant familiariam bendravimo būdui, bendraujant buitinėje aplinkoje. Iš šių asmenvardžių įmanoma spręsti ir apie bendruomenės atstovų tarpusavio santykius. Lygiaverčiais jie, ko gero, nelaikytini – pajuoka ir menkinimas, regis, susiję su „stovinčiais laipteliu žemiau“. Analizuoti pavyzdžiai taip pat parodė, kad tiriamojo ploto atstovai niekina lėtadarbius. Šis pastebėjimas siejasi su istoriko Petro Kalniaus pastebėjimu: kitų regionų lietuviai, visuotinai pripažindami Suvalkijos gyventojų perdėtą šykštumą, kartu mano, jog tai yra ir gana teigiamas jų bruožas, ekonomiškumas gerąja prasme, kad šis bruožas nulemia suvalkiečių racionalesnį ūkininkavimą, didesnį tvarkingumą ir darbštumą (plačiau žr. Kalnius 2002: 23–52). Taigi tiriamosios etninės srities ir kitų Lietuvos plotų atstovų nuomonės, susijusios su darbštumu, sutampa. Nesklandus bendruomenės narių kalbėjimas „savų“ ne tik nelieka nepastebėtas, bet ir neįvertintas – akivaizdu, neigiamai. „Garsiakalbiai, lėtakalbiai, kalba taupi, tiesi, net stačiokiška“ – apie suvalkiečių (zanavykų) kalbą ir kalbėseną rašo kalbininkas K. Župerka, aiškinęsis, į kokias tarminės kalbėsenos 42 Emotyvais gali būti apibūdinamos ir subjektyviai suvokiamos konkrečios aplinkybės (dėl šio teiginio žr. Jakaitienė 2010: 163). DALIA SVIDERSKIENĖ 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII apraiškas kreipia dėmesį nekalbininkai ir kokiais metakalbiniais komentarais tarminė šneka yra apibūdinama nelingvistiniuose tekstuose (plačiau žr. Župerka 2006: 178–191). Iš to, kas pasakyta, galima spręsti, kad pačių tiriamojo ploto gyventojų ir kitų etninių sričių atstovų vertinimai, susiję su „garsiakalbiais“ ir „lėtakalbiais“, sutampa tik iš dalies. Tarpukario medžiagos masyve pastebėta semantiškai susijusių helonimų pora Šiknãbalė ir Uodeglė yra tinkamas pavyzdys tiriant vietovardžius pragmatiniu aspektu. Pragmatika tiria santykius tarp komunikacijos priemonių ir jų vartotojų. Pragmatika ir yra tai, kaip semantiką suvokia klausytojas (plg. Župerka 2008: 42). Taigi įvardytojas atliko tam tikrą kalbinį veiksmą, kurį suprantamu būdu „perdavė“ bendruomenei. Neišleistina iš akių ir kita galimybė: galbūt kalboje nerasta alternatyvios tinkamos raiškos priemonės vietai pavadinti vienu vardu, todėl informacija perteikiama dviejų vardų deriniu. Pastebėta, kad dalis vietų vardų gyvojoje kalboje varijuoja (Abromỹnė ‖ Žydỹnė, Pauliùko kálnas ‖ Triedakalnis, Šeldekšnýnas ‖ Vélniaraistis), tokiu būdu visapusiškiau išreikšdami tiek denotatinį, tiek konotacinį savo semantikos turinį. Asociaciniai vietų vardai (Abromỹnė ‖ Žydỹnė, Šeldekšnýnas ‖ Vélniaraistis) neapibūdina denotato, nes padaromi iš koegzistuojančio leksiškai neutralaus vietovaržio pagal jo semantinį panašumą. Taigi šis vietos vardas apibūdina ne topoobjektą, bet kitą vietos vardą pagal jo sukeliamas asociacijas, paremtas stereotipiniu mąstymu. Jeigu vienu iš variantiškai vartojamų vardų išreiškiamas santykis yra tarp denotato ypatybių ir šio vardo, tai kitu, asociaciniu vardu, išreiškiamas santykis yra tarp jo ir minėto koegzistuojančio leksiškai neutralaus vietos vardo. Asociacinis vardas yra tarsi žaismas kitu jo vardu. Jeigu asociacinio vietovardžio pamatas yra koks nors objekto (šiuo atveju raisto) vardas (Vélniaraistis : vélnias, rastas), tai kitu vardu įvardintai vietai (Šeldekšnýnas : šeldẽkšnis) tarsi primetamos to objekto ypatybės, kuriomis iš tikrųjų ši nepasižymi. Iš tyrimo išryškėjo subjektyviai emociškai ir kultūriškai svarbių (savi)identifikacijos pavidalų kontūrai. Analizuoti atvejai parodė, kad šiame plote pasireiškia visiems lietuviams būdingas polinkis į paprastai neigiamą emocinį vertinimą43. Galbūt tai iš dalies lėmė tiriamos medžiagos specifika – vietovardžiai užrašyti iš gyvosios kalbos. Šiai prielaidai, atrodo, neprieštarauja ir R. Marcinkevičienės pastebėjimas, kad „stiprus neigiamo vertinimo ir šnekamosios stilistinės konotacijos ryšys <...>“ (Marcinkevičienė 2011: 31). B. Aptarus rezultatus, galima daryti išvadas. Verbalinį poveikį daro vietų vardai, kuriais apeliuojama į adresatą. Tam tikrų leksemų pasirinkimas – ar vardo pamatas yra emotyvas, ar ekspresyvas – tai ir 43 Dėl šio teiginio žr. Gudavičius 2009: 99. Straipsniai / Articles 189 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) nulemia topoobjekto įvardijimo intenciją. Kaip žinoma, emotyvai veikia adresato jausmus, ekspresyvai – vaizduotę. Adresato reakcijos išreiškiamos tiesiogiai ir pateikiamos vertinančių komentarų forma, tokiu būdu leidžiančių spręsti apie perlokucinį vietovardžio efektą. Savo denotatiniu pamatu emotyvinė leksika yra situacinė, kadangi emocijos glaudžiai susiję su jas patiriančiu subjektu ir jas sukeliančiu objektu. Taigi ir vietų vardai, kurių darybos pamatas yra emotyvas, laikytini situaciniais. Situaciniai yra ir iš ekspresyvų padaryti vietų vardai, ypač tada, kai situacija taikoma kito tipo situacijai, su pirmąja susijusiai panašumo ir (ar) kitais ryšiais (Marmỹnė, Ùžkirsčiai). Tam tikrų stilistinių figūrų funkciją tiriamojo ploto „kraštovaizdžio tekstuose“ atlieka ne tik vietų vardai Plerva, Šnkštapievė, Ziglius, bet ir antropomorfizuoti vietovardžiai Mùdrė, Pupučiai, Skastė bei kiti. Tokiu būdu realizuojami įvairūs ilokuciniai adresanto (įvardytojo) sumanymai. Antropomorfinis topoobjektų įvardijimas adresato atžvilgiu neišvengia tikrovės atspindėjimo deformacijų, todėl negali būti pakankamai informatyvus. Siekiant, kad adresatui būtų lengviau atpažįstami topoobjektai, vietoj platesnės reikšmės vieno vietos vardo gali būti pasirinkt konkretesnės reikšmės du vardai, sustiprinantys tiek aiškumą, tiek vaizdingumą (semantiškai susijusių helonimų pora Šiknãbalė ir Uodeglė). Tyrime pasitelkta vietų vardų grupė, kurios vienetuose užfiksuoti pravardiniai asmenvardžiai, atskleidė etninės srities atstovams būdingą požiūrį į bendruomenės narių būdo, išorės, elgesio bruožus. Varijuojančios žemėvardžių lytys parodė, kad jų koegzistavimas gyvojoje kalboje leidžia tiriamojo ploto bendruomenei geriau suvokti vietovardžių reikšmes, lydimas emocinio, stereotipinio vertinimo, bei dalintis šiomis kompetencijomis tarpusavyje. Iš vietovardžių galima spręsti ir apie stereotipus, palaikomus etninės srities atstovų, nes šie yra pagrįsčiausi. Pragmatinės lingvistinės Marijampolės apskrities vietovardžių analizės rezultatai parodė, kad onimo (vietovardžio) suteikimas galėtų būti kvalifikuojamas kaip kalbinis veiksmas, apibūdinantis įvardytoją. Šis parenka optimalią kalbinę priemonę, tikslingai ją nukreipia adresatui, ketindamas jį efektyviausiai paveikti įvardijimo situacijoje. Tokiu būdu atsiskleidžia įvardytojo pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, t. y. jo, kaip tam tikros etninės srities atstovo, kuriam svarbu tai, ką jis daro – įvardija vietas. Tik tuomet jos tampa pažįstamos, apgyvendintos, sutapatintos su konkrečia tautine bendrija ir kultūra. DALIA SVIDERSKIENĖ 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII C. Ateityje tyrėjo dėmesio lauktų ir kitos pragmatinės požymių sritys. Pavyzdžiui, galimà neigiama motyvacijos požymio reikšmė „moteriškas“44 (dėl jo rusų kalboje žr. ППК: 118). Čia neišleistina iš akių, kad „leksinis fonas turi tautinę specifiką“, „skirtingose kalbose ekvivalentiški žodžiai gali kelti skirtingas asociacijas“ (Gudavičius 2009: 101). Specialaus dėmesio laukia ir vietų vardai, padaryti iš lie. gùdas (pavyzdžiui, Gud-ã-pievė pv. Klvr; Gùd-a-raistis pv. Gdl ir kt.). Kadangi gùdas nėra tikrasis etnonimas, geografiškai jis nėra susijęs su kuria nors teritorija, tauta (plg. Karaliūnas 1999: 44), taigi, remiantis vietovardžių aprašais anketose, kiekvienu konkrečiu atveju tektų aiškintis, kada lie. gùdas vartojamas reikšme ‘baltarusis (kartais lenkas ar rusas)ʼ, kada pirmasis dūrinių sandas turi ir vertinamąjį reikšmės komponentą. Ateityje (1) morfopragmatiniu aspektu turėtų būti įvertinti ir vietų vardai, turintys deminutyvų / pejoratyvų darybai būdingas priesagas; (2) kaip vietų vardų koegzistavimas šnekos aktuose priklauso nuo kalbinės situacijos – oficialiosios ir buitinės (ypač oikonimų klasėje); (3) aktuali būtų pragmatinė vietų vardų analizė, paremta kelių nominacinių situacijų, priklausančių skirtingiems sinchroniniams pjūviams, priešpastatymu. Pastarosios analizės rezultatai iš dalies padėtų nustatyti besikeičiančios „onomastinės mados“ požymius (šiuolaikiškumą, kaitą ir pan.). Taigi Marijampolės apskrities vietovardžių inventorizacija pragmatiniu aspektu pradėta. Straipsnyje išdėstyti pastebėjimai yra būtina prielaida išsamesniems toponimijos tyrimams iš aptartos perspektyvos, nes keliamam straipsnio tikslui įgyvendinti panaudoti vietų vardai sudarė tik menką turimo duomenų banko dalį. Kitų Lietuvos plotų vietovardžių analizės įtraukimas į pragmatikos tyrimus ženkliai išplėstų lietuvių toponimikos akiračius ir leistų nagrinėti vietovardžių pragmatinę problematiką platesniu mastu – kitų šalių panašaus pobūdžio tyrimų kontekste. 44 Pavyzdžiui, Bób-a-kalnis mš. dalis Mrj ir kt. Straipsniai / Articles 197 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) Улльман С. 1970: Семантические универсалии. Prieiga per internetą: http://www. philology.ru/linguistics1/ullman-70.htm [žiūrėta 2014-08-01]. Федотова Т. В. 2008: Специфика метафорических топонимов в аспекте восприятия мира человеком. Вестник ВГУ, серия: Лингвистика и межкультурная коммуникация 2, 48–51. On Pragmatic Linguistic Analysis of Place Names (Based on the Place Names of Marijampolė County) SUMMARY In addition to word-formation, semantics and other specific characteristics of place names in the studies of regional toponymy, other general linguistic – pragmatic sphere related aspects could be taken into consideration as well. A pragmatic linguistic approach towards place names would expand the boundaries of toponymic analysis. It would also preserve complex multi-aspect research relevance. The diversity of research of place names from the perspective of pragmatic linguistics presented in the article shows that there is a possibility of several directions of research of the onyms under analysis. In this case, a relevant research field is the search for a pragmatic component in the meaning of a socially perceived and encoded proper name. In the present research the research object is a pragmatic component in the meaning of the onym, with connotation as the principal concept of the research field. In order to single out the components of pragmatic nature in the meanings of place names, the importance of the situation of naming a toponym object should be taken into consideration by highlighting the intention of the addresser (in our case – the name-giver) in respect of the addressee as well as the reactions of the addressee him / herself. The research material is unique data of toponymy from the questionnaires of interwar Lithuania which are stored in the Onomastics Department of the Institute of the Lithuanian Language. Whereas a pragmatic linguistic analysis of place names from a single ethnic region is a continuity of the previous research of place names from Marijampolė County recorded during the interwar period in terms of word-formation and origin, the place names from the same county, recorded from the actual language usage, have also been selected as the basis for this research. In pursuance of the goal, the following objectives were raised: 1) to find examples of places names in the research material with a) an emotive word, b) an expressive word, c) a word with an ethnic-cultural connotative component in its meaning as the base word and to discuss them; 2) to identify the examples DALIA SVIDERSKIENĖ 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII of place names of the meaning based on certain associations in the interwar material and to discuss them. Bearing in mind that an emotional evaluation is lexically expressed in three ways, i.e. the root of the word as the basis of nomination, derivational affixes and the figurative use of words, it should be noted that the places names with the suffixes characteristic of the formation of diminutives / pejoratives remained outside the focus of attention. The descriptions and comments recorded in the questionnaires, which help to identify the addressee’s position, have also been selected as the research object. In the material under analysis the addressee’s position does not only reveal in the descriptions expressed by information providers on the peculiarities of the toponym object being named but also in the description of the conditions under which the place is given its name. To achieve the goal and objectives, the article applied the following methods to the research material: 1) word-formation analysis method; 2) componential analysis method; 3) descriptive method with comparative method elements. The units of interwar material were first evaluated from the perspective of word-formation by applying a structural-grammatical analysis method developed by A. Vanagas for the analysis of the names of water bodies which can also be easily applied to the analysis of the place names of other classes (sub-classes). After identifying the base words of place names and their morphological and lexical status on the basis of this method, the research further focused on the “Dictionary of the Lithuanian Language” (2013). The connotative differences of base words became clear from the abbreviations provided in the dictionary and a componential analysis of the meanings of these words. What is more, the descriptions of place names recorded in interwar questionnaires and the comments of information providers were analysed; as mentioned before, they revealed the addressee’s reactions. In this way, the toponymic material under analysis was evaluated through the prism of experience of the language users from a specific ethnic region. The research revealed a certain part of the fund of words from the specific Lithuanian region surviving in place names: not only expressive, based on the expression on emotions, but also vulgar and pejorative. The article also recalls certain place names recorded in the interwar period with the base words (dažininkas, preñtas) already withdrawn from active usage together with defunct realia and the accompanying cultural connotations. The place names appealing to the addressee make a verbal impact. The choice of certain lexical properties – whether the base word is an emotive or expressive word – determines the intention of naming a toponym object. As it is well known, emotive words appeal to the addressee’s feelings, while expressive words affect his / her imagination. The addressee’s reactions are expressed directly and provided in the form of evaluative comments, thus enabling to decide on the perlocutionary effect of the place name. Emotive lexis is situational by its denotative base because emotions are tightly linked with the subject experiencing them and the object arousing them. Hence, place names with an emotive word as their base word should also be considered situational. Straipsniai / Articles 199 Dėl pragmatinės lingvistinės vietovardžių analizės (remiantis Marijampolės apskrities vietovardžiais) What is more, the place names formed from expressive words are also situational, especially in cases when the situation is applied to the situation of a different type, which is related to the former by similarity and / or other relations (Marmỹnė, Ùžkirsčiai). The function of certain stylistic figures in the “landscape texts” of the region under discussion is not only performed by place names Plerva, Šnkštapievė, Ziglius but also by anthropomorphized place names Mùdrė, Pupučiai, Skastė and others. In this way, various illocutionary intentions of the addresser (the name-giver) are realised. Anthropomorphic naming of toponym objects from the perspective of the addressee does not escape the deformations of the reflection of reality; thus, it cannot be sufficiently informative. To make toponym objects more easily recognizable to the addressee, two names of a more specific meaning can be selected instead of one place name of a broader meaning in order to strengthen both clarity and picturesqueness (a pair of semantically related helonyms Šiknãbalė and Uodeglė). A group of place names with nick-name related personal names recorded in its units used in the research revealed an approach characteristic of the representatives of the ethnic region towards the traits of personal manners, exterior looks and behaviour of certain community members. The varying forms of place names (Abromỹnė ‖ Žydỹnė, Pauliùko kálnas ‖ Triedakalnis, Šeldekšnýnas ‖ Vélniaraistis, etc.) showed that their co-existence in the actual language usage enables the community of the area under analysis to better understand the meanings of place names accompanied by an emotional and stereotypical evaluation and to share these competences among themselves. In addition to the above, place names enable us to decide about stereotypes supported by the representatives of the ethic region because they are most valid. The observations presented in the article are a necessary precondition for more thorough toponymic research from the perspective under discussion because the place names used to achieve the goal raised in the article account for a small share of the available databank only. The inclusion of the analysis of place names from other Lithuanian regions in pragmatic research would substantially expand the horizons of Lithuanian toponymy and enable the analysis of place-name related pragmatic problems on a broader scale – in the context of similar research of other countries. Įteikta 2015 m. spalio 19 d. DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected], [email protected]