Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. „Pargrubi(j)us“ („G[r]ubrium“, „Pergrubrius“ ir kt.); lie. „maselis“

Straipsniai / Articles 9 ROLANDAS KREGŽDYS Lietuvos kultūros tyrimų institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senoji baltų religija ir mitologija, šaltiniotyra; lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, etimologija. BALTŲ MITONIMŲ KILMĖ: VAK. BL. PARGRUBI(J)US (G[R]UBRIUM, PERGRUBRIUS IR KT.); LIE. MASELIS Origin of the Baltic Mythonyms: West Balt. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius, etc.), Lith. maselis ANOTACIJA Straipsnyje pateikiama XVI a. pradžios vakarų baltų religijos ir kultūros šaltinyje Sūduvių knygelė minimos mitologemos Pargrubij (A, B), Pargrubius (B, C) ir jos variantų (Grubrium [A], Gubrium [C], Pergrubrius [D, ε] ir kt.) bei lietuvių Užgavėnių personažo įvardijimo maselis (LKŽe) faktografinė bei etimologinė analizė. Trumpai apžvelgiami vakarų baltų kultūros šaltinio Sūduvių knygelė faktografijos ypatumai bei Azazelio fenomenas (Užgavėnių judėjo kaukės prasmė). ESMINIAI ŽODŽIAI: mitonimas; teonimas; semitizmas; Sūduvių knygelė; Pargrubij, Pargrubius, Pergrubrius, Grubrium; maselis. ANNOTATION The article deals with the etymological analysis of the West Baltic mythologeme Pargrubij (A, B) / Pargrubius (B, C), including its alternative forms Grubrium (A), Gubrium (C), Pergrubrius (D, ε), etc., and Lithuanian mythonym maselis ‘a man dressed in the clothes of Shrovetide mummers.’ It also presents a short review of the realia concerning “The Yatvigian book” and introduces the so called Phenomenon of Azazel (name of the place or the “power” to which one ROLANDAS KREGŽDYS 10 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII of the goats in the Temple service of the Day of Atonement has to be sent), i.e. a scapegoat icon reflected in the data collected in the Dictionary of Lithuanian Language, which is also traced in Shrovetide rites that lasted three day before the Lenten fast which begins on Ash Wednesday (Shrove Tuesday in Lithuania). KEYWORDS: mythonym, theonym; Hebraism; “The Yatvigian book”; Pargrubij, Pargrubius, Pergrubrius, Grubrium; maselis. 0. ĮVADAS. SŪDUVIŲ KNYGELĖS FAKTOGRAFIJOS YPATUMAI. AZAZELIO FENOMENAS (UŽGAVĖNIŲ JUDĖJO KAUKĖS PRASMĖ) Viename reikšmingiausių (faktografijos autentiškumo aspektu) vakarų baltų kultūros šaltinių Sūduvių knygelėje1 (apie jį ir liter. plačiau žr. Kregždys 2009) pateikiami duomenys yra ypatingos2 svarbos, mat daugelis vėlesniojo laikotarpio baltų religijos ir mitologijos tyrėjų (dažnai ir kūrėjų resp. kabinetinės mitologijos atstovų) rėmėsi minėto rašytinio paminklo perpasakojimu, cituodami vieni kitų interpretacijas (pavyzdžiui, duomenis apie aptariamą dievybę, Ingės Lukšaitės teigimu, Matas Praetorijus pateikė, „remdamasis Johanno Meletijaus [Maleckio] ir Martino Murinijaus žiniomis“ [MP I 645]). Vadinasi, vienintelis patikimas šaltinis, kuriuo galima remtis, rekonstruojant vak. bl. Pargrubi(j)us autentišką grafeminę struktūrą resp. etimologinę raidą, mitonimo reikšmę (apie semantinės rekonstruojamo žodžio vertės nustatymo svarbą plačiau žr. Bréal 1964: 48–56; Mailhammer 2013: 5–6, 2013a: 20, 23, 25, 27) bei funkcijas yra tik Sūduvių knygelė. 1 Arba Netikinčiųjų sūduvių ožio aukojimas su visomis apeigomis, kurias jie atlikinėjo (Der vnglaubigen Sudauen ihrer bockheiligung mit sambt andern Ceremonien, so sie tzu brauchen gepflegeth), parašyta apie 1520–1530 m. Anoniminio veikalo vokiečių kalba parašymo vieta ir tikslus sukūrimo laikas taip pat nežinomi (BRMŠ II 123). 2 Tenka apgailestauti, kad ir šiuo metu vis dar pasitaiko jaunųjų tyrėjų, itin atsainiai vertinančių rašytinių šaltinių faktografiją, plg., pavyzdžiui, Vytauto Rinkevičiaus (2015: 21) naivų teiginį, neva „Knygelės publikavimu pasirūpino ir jos pratarmę (tačiau nebūtinai ir patį knygelės tekstą) parašė Jeronimas Maleckis.“ Idant būtų išvengta tokių anachronistinių teiginių, akcentuotina, kad Wilhelmas Mannhardtas (1936: 306) jau XX a. pradžioje argumentuotai įrodė, o Ingė Lukšaitė (BRMŠ II 125) dar kartą, besiremdama tekstologinės analizės principais, pagrindė teiginį, kad Jeronimas Maleckis tik išleido iki tol keliais nuorašais paplitusį nežinomo autoriaus veikalą (plačiau žr. Kregždys 2009: 179–180). Straipsniai / Articles 11 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis Taip pat atkreiptinas dėmesys į itin svarbią šio šaltinio faktografinę ypatybę – duomenų patikimumo kriterijų, nustatomą remiantis temporaliniu aspektu: iš žinomų (deja, ne visų išlikusių) 10 perrašų (žymimų didžiosiomis A, B, C, D, E, F, G, H, J, K) ir E perrašo antrinio varianto ε bei 5 perspaudų (a, b, c, d, e) patikimiems priskiriami seniausieji rankraščio egzemplioriai A, B, C: 1) A, arba I K folianto 736a lp.; tekstas nuo 724a iki 738 lp. – pats vertingiausias perrašas3, perrašytas profesionalaus kopijuotojo (dar žr. Kregždys 2009: 176); 2) B, arba I E 36 folianto 724a lp., perrašytas profesionalaus kopijuotojo4; 3) C, arba Cod. Guelf. 14. 11 Aug. 4 (lapai: fol. 1-17)5, yra žymiai prastesnės kokybės: daugybė lakūnų, o kai kurie puslapiai apskritai yra dingę. Pasak Wilhelmo Mannhardto (1936: 238–239), jo vertė trim ketvirtadaliais menkesnė nei A ir B variantų (dar žr. 6 išn.). Kiti, arba naujesnės redakcijos – *R (D, E, F, G)6, J ir seniausiųjų bei šių grupių hibridinio varianto – K perrašai, nors ir geresnės fizinės būklės (išliko ne visi [žr. Kregždys 2009: 176–177]), bet ne tokie patikimi faktografijos aspektu resp. dėl galimų inovacijų, sukurtų juos perrašiusių ir savaip medžiagą interpretavusių mitologijos tyrėjų7 (plačiau žr. Kregždys 2009: 176–183). Taigi remiantis perrašų pateikiamos informacijos patikimumo kriterijumi, vertingiausia resp. autentiškiausia yra A, B ir C nuorašų faktografija. Ja, matyt, reikėtų remtis, rekonstruojant vak. bl. Pargrubi(j)us formaliąją prolytę (resp. nustatant teonimo etimologiją) bei dievybės funkcijas ir galimą jos vakarų baltų panteono subordinacinę poziciją. 3 Foliantą sunumeravo Kasparas Hennenbergeris. Originalus jo pavadinimas yra Der vnglaubigenn/Sudaven ihrer bock/heiligung mit sambt/andern Ceremonien/so sie tzu brauchen gepflegeth; [725a lp.]: Der Sudavenn/wourschaity, welcher/Ihren Bock heiliget. Iki II-ojo pasaulinio karo jis buvo saugojamas Gdansko miesto bibliotekoje, padovanotas Gralath žemės valdytojo. Šiuo metu vertingiausias A nuorašas yra LMAGBR (Ms. 1277; mkrf. nr. 716). 4 Der unglaubigen Su/dauen ihrer Bockheili/gung mit sampt an/dern Ceremonien so / sie tzu brauchen / Pflegenn; (725 lp.) Der Sndauen woürsch/kaity, welcher ihren Bock heiligett. Šis perrašas buvo saugojamas Gdansko miesto bibliotekoje, šiuo metu – LMAGBR (Ms. 1271; mkrf. nr. 711). 5 Der Sudawen Bockheyligung und ander Ceremonien derselbenn, saugomas Wolfenbütelio hercogo Augusto bibliotekoje Vokietijoje „manuscripta Augustea“ konvoliute. 6 *R ženklu žymimi vėlyvesnio laikotarpio rankraštiniai variantai. Pasak W. Mannhardto (1936: 239–240), šie perrašai redakciniu požiūriu lygintini su C nuorašu, mat juose, kaip ir pastarajame, nėra įžangos, kai kurių dalių. 7 Pavyzdžiui, perrašo K, arba I E 20 folianto (Pruische Chronica), dabar – LMAGBR (Ms. 1279; mkrf. nėra), autorius kai kuriuos epizodus itin išplečia, savaip reinterpretuodamas jau iki tol žinotą informaciją. Jame dievų vardų ir funkcijų vardijimas itin komplikuotas dėl kelių rankraščių lyginimo ir mėginimo pateikti vieną variantą. ROLANDAS KREGŽDYS 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Kita, šiame straipsnyje gvildenama, mitonimo lie. maselis ‘Užgavėnių papročiais persirengęs žmogus’ (LKŽe) kilmės problema susijusi su Azazelio fenomenu (žr. toliau), mat šios šventės metu, vejant žiemą ir jos palydovus iš kiemo, buvo tikimasi atsikratyti visų įmanomų blogybių, siejant jų genezę ne su savo veikla (resp. nulemtą vidinio priežastingumo), bet išoriniais faktoriais (resp. svetimtaučių įtaka), t. y. įžvelgtinos farmako (gr. φαρμακός), arba atpirkimo ožio (dar vadinamo Azazelio8), apeigų apraiškos9. Analizuojant mitonimo lie. maselis genezę, būtina pabrėžti, kad „Nors XVII–XVIII a. raštuose ir neminimas persirenginėjimas, tačiau kai kuriuose to laiko dokumentuose sutinkamas demono (išretinta mano – R. K.) aprašymas labai artimas Užgavėnių persirengėlio paveikslui“ (Skrodenis 2009: 11). Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad farmako fenomenas (apie jį žr. 8 išn.) suponavo pejoratyvinės konotacijos (matyt, ir funkcijos) Užgavėnių 8 Vieno 200 puolusių angelų vadų vardo Azazelis (ir jo variantų: Hazazelis, Azaelis, Azozelis) resp. s. hebr. lzEaz;)[;>, minimo Enocho I-ojoje, arba Etiopijos, knygoje (En I 12–36 [tai vienas svarbiausių, apokalipsės egzegezei skirtų veikalų, datuojamų Antrosios Šventyklos laikotarpiu (žr. EJ VI 442–443, XIX 608 tt.)]), kilmė iki šiol nėra atskleista. Todėl mitonimas priskiriamas apeliatyvams, plg. mitologemos etimologijos aiškinimo būdus: 1. ‘tvirtas + stiprus’; 2. ‘ožys išėjo’; 3. ‘panaikinimas’; 4. ‘ožys + Dievas’ (plačiau žr. Klein 1987: 468; Штейнбергъ 1878: 346]). Jis troško žmonių dukterų (En I 6.4), mokė vyrus karybos amato, o moteris – puoštis (En I 8.1–2). Farmako funkcija (apie ją plačiau žr. Harrison 1913: 45; Barton 1918: 186) minima rabinistinėje literatūroje, Biblijoje aramėjų kalba ir Kunigų knygoje (16.8–10, 21 [žr. Davidson 1971: 63; EJ II 763]). 9 Jos būdingos ir indoeuropiečiams, pavyzdžiui, tokios tradicijos paisė helėnai (plačiau žr. Harrison 1913: 44–45; Burkert 1977: 64–66; Cameron 2004: 181; Dougherty 2006: 20; Graf 2009: 76, 88; dar žr. EJ II 763), romėnai (Dunstan 2011: 540; Kuiper 2011: 162; Malitz 2005: 69; dar žr. Adkins, Adkins 2004: 325) ir kt. Vėliau šis fenomenas buvo pasitelkiamas, norint pagrįsti judėjų tautos eksterminaciją (plg., pavyzdžiui, išvarymą iš Ispanijos [1492 m. (Beker 2008: 90)], iš Prahos [1400 m.], iš Maino [1420, 1438, 1462 m.] ir kt. miestų bei valstybių [žr. EJ VII 523]; pogromus Rusijos imperijoje ir holokaustą). Straipsniai / Articles 13 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis personažo – (?) judėjo10 etiologiją11, nulemtą šios religijos atstovų tikėjimo tiesų profanacijos12. 10 Stasio Skrodenio (2009: 37) ir Arūno Vaicekausko (2009: 92) teigimu, jie buvę vieni pagrindinių Užgavėnių persirengėlių, ypač Žemaitijoje. Plg. išskirtinį semitų tautybės žmonių demonizavimą Velykų šventės metu taip pat Žemaitijoje (plačiau žr. Skrodenis 2009: 11–12, 42), kuris, tenka apgailestauti, iki šiol puoselėjamas Pievėnuose (Mažeikių r.). Saugodami kryžių Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje, šio kaimo gyventojai, persirengę kariais ir „žydais“ / „velykžydžiais“, pastaruosius stengiasi nuvyti nuo sakraliojo objekto, kad jo nepavogtų ir nesutrukdytų krikščionių dievo prisikėlimo. Patys to nesuvokdami, minėtos šventės dalyviai tęsia viduramžiais atsiradusią krikščionių kraujo difamacijos (judėjų religijos aspektu) antisemitinę tradiciją (žr. 12 išn.). 11 Kai kurie Užgavėnių šventės ir kaukių tyrėjai, matyt, norėdami pateisinti svetimtaučių personažų pajuokiamą ar niekinamą įvaizdį, formuluoja kontradikcinius teiginius, suponuojančius aiškias fantasmagorijas, plg.: „<…> „svetimšalių“ kaukės nereiškė tautinės priklausomybės, o buvo tik priemonė priešpriešai svetimas – savas išryškinti. Savo ištakomis „žydo“ <…> kaukės nebuvo kokio nors tautinio charakterio reiškėjos, o jų pirminėje semantikoje glūdi mitinis vaizdinys, susijęs su žemiškomis ar požemio dievybėmis – protėvių dvasiomis, namus ar laukus globojančiomis dievybėmis“ (Skrodenis 2009: 39) // „<…> žydo, čigono, ubago personažams buvo suteikta jų etninius ar profesinius ypatumus atspindinti išvaizda“ (Vaicekauskas 2009: 69). Tokių teiginių menką pagrįstumą galima argumentuoti Užgavėnių šventės dalyvių elgsena – žiemos ir jos palydovų (persirengėlių) varymu lauk resp. noru atsikratyti blogio (Azazelio fenomenas). Nekyla abejonių, kad svetimtaučių personažų introdukcija yra vėlyva, matyt, nulemta viduramžiais sukurta šmeižikiška judėjų tautos religijos ir kultūros vertinimo ideologija (žr. 12 išn.), plg. Užgavėnių žydo kaukės ypatybę, sietiną su krikščionių kraujo difamacija – į nosį įtaisytą vinutę ar adatą, kuria persirengėliai, bučiuodami kaimo gyventojų rankas, jas skaudžiai įdurdavo (Vaicekauskas 2009: 92–93). 12 Viduramžiais buvo suformuluoti 2 pagrindiniai kriterijai (religinės motyvacijos), lėmę neapykantą judėjams: 1) kaltinimas Jėzaus Kristaus nužudymu (žr. Beker 2008: 90); 2) krikščionių kraujo, neva reikalingo dvejopoms apeigoms, difamacija – 2a) buvo teigiama, kad jie prieš Pesachą (judėjų Velykas resp. s. hebr. esah resp. xs;P,, ‘pavasario šventė, švenčiama 15–21 d. nisano [resp. kovo 10 d. – balandžio 11 d.] mėnesį, minint judėjų išsilaisvinimą iš Egipto vergijos; Pesacho aukojamasis gyvūnas [džn. avinėlis, plg. s. hebr. esaẖim resp. ~yxis;)P. ‘Pesacho avinėliai, ėriukai; 3-asis Mišnos traktatas’ (Brown, Driver, Briggs 2000: 1980; dar žr. EJ XVI 5–6) ir kt.’ (Brown, Driver, Briggs ibd.; dar žr. EJ XV 678–683)]) pagrobia ir nužudo krikščionių vaiką (akivaizdi klaidinga aliuzija į judėjų aukoto Pesacho avinėlio kraują [plg. s. hebr. ḏām resp. ~D;) ‘Pesacho avinėlio kraujas’ (Brown, Driver, Briggs 2000: 535–538)], aukojimo metu rinktą į specialų indą / taurę, plg. s. hebr. saf resp. @s; ‘dubuo, taurė’ [žr. Brown, Driver, Briggs 2000: 1705– 1706]), kurio kraują pila į apeiginės duonos tešlą (plg. subst. lie. mãcas 2 [ppr. pl.] ‘velykinis kvietinių miltų prėskas plonas paplotėlis [religinėje žydų buityje]’ [LKŽe] < jdš. mace resp. hcm ‘bemielės tešlos paplotėlis, kepamas iš kvietinių, miežinių, kvietinių speltos, ruginių ar avižinių miltų; vienintelė duonos rūšis, valgoma per Pesachą’ ← s. hebr. maccāh resp. hC;)m; ‘bemielė duona ar pyragas’ [Weinreich 1977: 199; Brown, Driver, Briggs 2000: 1432; Klein 1987: 374; Wolf 1998: 62; dar žr. Velikovsky 1952: 42; EJ XIII 689–690]); 2b) taip pat buvo kaltinami šventojo kryžiaus, Komunijos ir krikščionių šventųjų atvaizdų mušimu virve ir badymu vinimis, kol šie pradėdavę kraujuoti (žr. Anglickienė 2004: 45; dar žr. 10 išn.). ROLANDAS KREGŽDYS 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII 1. VAK. BL. PARGRUBI(J)US (G[R]UBRIUM, PERGRUBRIUS IR KT.) ETIMOLOGINĖ RAIDA 1A. FORMALIOJI MITONIMO ANALIZĖ Remiantis Sūduvių knygelėje pateikiamų duomenų patikimumo kriterijumi (žr. 0 skyrių), būtina atlikti teonimo variantų formaliąją (resp. grafeminę) analizę, t. y. išskirti seniausią resp. autentiškiausią mitonimo struktūrinę lytį, reflektuojamą A, B, ir C perrašuose. Vėlesniuose veikalo rankraštiniuose variantuose pateikiamų mitonimo formų neatitikimai svarbūs, nustatant būdingus žodžio kitimus ir jų dėsningumų sekas. Iš viso šiame šaltinyje (perrašuose ir perspauduose) minimos 17 teonimo formų, 3 iš jų – hipokoristikai (žr. lentelę)13. Mitonimo lytis Perrašo / perspaudo variantas W. Mannhardto veikalo paginacija / perrašo(-ų) autorius Pargrubij A, B 247 / profesionalus kopijuotojas Pargrubius B, C 247 / profesionalus kopijuotojas (A, B), nežinomas (C) Grubrium A13 249 / profesionalus kopijuotojas Gubrium C 249 / nežinomas Pergrubrius D, ε 246 / Johanas Freibergas (D), nežinomas (ε) Pergrubri D, E, ε 247 / Johanas Freibergas (D), Christophas Janas von Weissenfelis (E), nežinomas (ε) Pergrubrium *R, E, J, a 247, 249 / Christophas Janas von Weissenfelis (E), Matthaejus Waisselis (J) Pergrubriüs E246 / Christophas Janas von Weissenfelis Pergrubij F 247 / Hansas von Kreytzenas Pergrubium F 249 / Hansas von Kreytzenas Pergrubius F, G, a, b, c, d 246, 247 / Hansas von Kreytzenas (F), Lukas Davidas (G) Pergubri J247 / Matthaejus Waisselis 13 Viačeslavas Ivanovas ir Vladimiras Toporovas (МНМ II 302) kažkodėl vietoj formos Grubrium, pateikia jų pačių sugalvotą lytį ‡ Grubrius, teigdami, kad ji yra užfiksuota vėlyvuose rašto šaltiniuose (kokiuose, nenurodoma), nors tokia lytis nėra minima ne tik Sūduvių knygelės perrašuose bei perspauduose, bet ir vėlesnių autorių veikaluose (žr. toliau). Straipsniai / Articles 15 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis Mitonimo lytis Perrašo / perspaudo variantas W. Mannhardto veikalo paginacija / perrašo(-ų) autorius Pergubrium J247, 249 / Matthaejus Waisselis Pergribrius J246 / Matthaejus Waisselis Pergubrius K246 / nežinomas Guberium K249 / nežinomas Pergrubrij a, b, c, d 247 Remiantis aptariamo mitonimo grafeminio įvairavimo akivaizdžiais ypatumais (lyginant tik struktūriškai diferentines to paties rankraščio lytis [žr. lentelę]), galima išskirti egzogeninės ir endogeninės struktūrinių kaitų tipus (akcentuotina, kad jų etiologija gali būti ir natūrali resp. suponuota kalbos vartotojų / senosios religijos išpažinėjų, ir vėlyva, priskirtina lapsus calami tipui, t. y. perrašymo klaidoms; tiksli jų determinacija, matyt, negalima [žr. 1 schemą]): I. egzogeninės kaitos: I.1. aferezė (suponavusi hipokoristikus): a) Grubrium A (↔ Pargrubij A) ← *Par-grubius (dėl sonanto epentezės žr. II.3.1 tipą); b) Gubrium C (↔ Pargrubius C) ← *Grubium ← *Par-grubius (dėl sonanto metatezės žr. II.1 tipą); c) Guberium K (↔ Pergubrius K [dėl sonanto metatezės žr. II.1 tipą]) ← *Par-grubius (dėl epentezės žr. II.3.1 tipą) ← *Pargrub/īs (plg. Pargrubij A, B / Pargrubius B, C); II. endogeninės kaitos: II.1. distancinė sonantų metatezė: Gubrium C (← *Par-grubium [žr. I.1 tipą]) ↔ Pargrubius C ← *Pargrub/īs (plg. Pargrubij A, B / Pargrubius B, C); II.2. distancinės asimiliacijos suponuotos kaitos: Pergribrius J (← *Pergr-ubr-i-us [regresyvioji]) ↔ Pergrubrium J; II.3. ireguliariosios kaitos: II.3.1. paratetinių (resp. neetimologinių) garsų epentezė: a) Guberium K ↔ Pergubrius K; b) Grubrium A (↔ Pargrubij A) ← *Pargrubius ← *Pargrub/īs; II.3.2. garsų absorbcija: Pergubri / Pergubrium J (↔ Pergrubrium J) ← *Pergrubrius (plg. Pergribrius J [dėl distancinės asimiliacijos žr. II.2 tipą]) ← *Pargrubius (plg. Pargrubius B, C [dėl sonanto epentezės žr. II.3.1 tipą]) ← *Pargrub/īs; II.3.3. analogijos suponuotos kaitos: Pergrubius D, ε / Pergrubriüs E / Pergrubri D, E, ε / Pergrubrium *R, E, J, a / Pergrubij F / Pergrubium F / Pergrubius F, G, a, b, c, d / Pergubri J / Pergubrium J, Pergribrius J, Pergubrius K, Pergrubrij a, b, c, d ↔ Pargrubij A, B / Pargrubius B, C ← *Pargrub/īs – su pirmojo sando ROLANDAS KREGŽDYS 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII šaknies balsio kaita -a- > -ematyt, pagal analogiją su pr. percunis ‘perkūnas’14 E 50 (dėl šios leksemos žr. PEŽ III 265–266). Remiantis nustatytais mitonimo kitimų dėsningumais, galima atsargiai teigti, kad visos aptartos lytis suponuoja prolytę *Pargrub/īs: Vėlesni autoriai (taip pat ir Sūduvių knygelės *R variantų perrašinėtojai [žr. lentelę]) nurodo savaip interpretuojamas mitonimo lytis (kartais keisdami jų morfologinę, kaitydami žodžius pagal vartojamos kalbos deklinacinę sistemą): Jonas Maleckis-Sandeckis pateikia formą Pergrubrio (dat. sg. [BRMŠ II 203]), Jonas Bretkūnas – Pergrubrius (nom. sg. [BRMŠ II 307]), Aleksandras Guagninis – Pergrubiusa (gen. sg.), Pergrubi (nom. sg.), Pergrubios, Pergrubiusie (voc. sg. [BRMŠ II 482]), Motiejus Strijkovskis – Pergrubius (nom. sg.), Pergrubiusa (gen. sg.), Pergrubios, Pergrubiusie (voc. sg. [BRMŠ II 512, 515–516]), Jonas Lasickis – Pergrubrio (dat. sg.), Pergrubrij (gen. sg.), Pergrubrium (acc. sg. [BRMŠ II 586]), 14 Sūduvių knygelės hibridiniame K nuoraše akcentuojama, kad Pergrubrium buvo didžiausias ir galingiausias dievas, plg. „den grosten vnd mechtigsten got“ (BRMŠ II 129, 144; dar žr. poskyrį 1c.). 1 SHEMA. Vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.) grafeminių kaitų sisteminė sklaida 6 II.3.3. analogijos suponuotos kaitos: Pergrubius D, ε / Pergrubriüs E / Pergrubri D, E, ε / Pergrubrium *R, E, J, a / Pergrubij F / Pergrubium F / Pergrubius F, G, a, b, c, d / Pergubri J / Pergubrium J, Pergribrius J, Pergubrius K, Pergrubrij a, b, c, d ↔ Pargrubij A, B / Pargrubius B, C ← *Pargrub/īs – su pirmojo sando šaknies balsio kaita -a- > -ematyt, pagal analogiją su pr. percunis ‘perkūnas’14 E 50 (dėl šios leksemos žr. PEŽ III 265–266). Remiantis nustatytais mitonimo kitimų dėsningumais, galima atsargiai teigti, kad visos aptartos lytis suponuoja prolytę *Pargrub/īs: 1 SHEMA. Vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.) grafeminių kaitų sisteminė sklaida Vėlesni autoriai (taip pat ir Sūduvių knygelės *R variantų perrašinėtojai [žr. lentelę]) nurodo savaip interpretuojamas mitonimo lytis (kartais keisdami jų morfologinę, kaitydami žodžius pagal vartojamos kalbos deklinacinę sistemą): Jonas Maleckis-Sandeckis pateikia formą Pergrubrio (dat. sg. [BRMŠ II 203]), Jonas Bretkūnas – Pergrubrius (nom. sg. [BRMŠ II 307]), Aleksandras Guagninis – Pergrubiusa (gen. sg.), Pergrubi (nom. sg.), Pergrubios, Pergrubiusie (voc. sg. [BRMŠ II 482]), Motiejus Strijkovskis – Pergrubius (nom. sg.), Pergrubiusa (gen. sg.), Pergrubios, Pergrubiusie (voc. sg. [BRMŠ II 512, 515–516]), Jonas Lasickis – Pergrubrio (dat. sg.), Pergrubrij (gen. sg.), Pergrubrium (acc. sg. [BRMŠ II 586]), Wolfgangas Christophoras Nettelhorstas – Pergubrio (abl. sg. [BRMŠ III 72]), Matas Pretorijus – Pergubrius (nom. sg.), 14 Sūduvių knygelės hibridiniame K nuoraše akcentuojama, kad Pergrubrium buvo didžiausias ir galingiausias dievas, plg. „den grosten vnd mechtigsten got“ (BRMŠ II 129, 144; dar žr. poskyrį 1c.). vak. bl. *Pargrub/īs pr. percunis ‘perkūnas’ per- < paregzogeninės kaitos analogija β 5 aferezė α Grubrium αβ3 Pargrubij / Pargrubius Pergubrius β1β5 metatezė β1 Gubrium αβ1 Guberium αβ3 endogeninės kaitos epentezė β3 Pergrubius / Pergrubriüs / Pergrubri / Pergrubrium / Pergrubij / Pergrubium / Pergrubius / Pergubri / Pergubrium, Pergribrius, Pergubrius, Pergrubrij β5… absorbcija β4 asimiliacija β2 Pergribrius β2β3 Pergrubrium β3β5 Pergubri / Pergubrium β4β5 Straipsniai / Articles 17 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis Wolfgangas Christophoras Nettelhorstas – Pergubrio (abl. sg. [BRMŠ III 72]), Matas Pretorijus – Pergubrius (nom. sg.), Pergubrio (dat. sg.), Pergrubrii (gen. sg.), Pergrubrius (nom. sg.), Pergrubrio (dat. sg.), Pergrubio (dat. sg.), Pergubrius (nom. sg.), Pergibrius, Pergubrii (gen. sg.), Perguberis (nom. sg. [šventės pavadinimas]) (BRMŠ III 104, 121, 134, 141, 142, 147, 179, 183, 197), Laurencijus Bojeris – Pergrubos (acc. pl. [BRMŠ III 456]), Gothardas Fridrichas Stenderis – Pergruhbis (nom. sg. [BRMŠ IV 199]). Teodoras Narbutas (1835: 58–61) nurodo moteriškos lyties dievybės vardus Grubite / Pergrubie. 1B. VAK. BL. PARGRUBI(J)US (G[R]UBRIUM, PERGRUBRIUS IR KT.) KILMĖS APRAŠAS Rimantas Balsys (2006: 57–60) labai išsamiai išvardija visus ligšiolinius mėginimus atskleisti aptariamos vakarų baltų dievybės vardo kilmę: a) M. Pretorijus formą Pergubrius veda iš: a1) verb. lie. ‡ paguberu15 (plg. „Wiespatie, Diewe, pagu-/beru dabar lauka mana etc. pristok mus, i. e. Herr Gott, jetzt he-/be ich an oder wil {be}arbeiten meinen Acker“ / „Viešpatie Dieve, dabar pradedu arba ketinu įdirbti savo lauką“ [MP III 500–501; dar žr. BRMŠ III 183, 289]); a2) „dezideratyvinio veiksmažodžio“ Per gū berū (plg. „perguberu dirwą“ / „Ich will jetzo den Acker durcharbei-/ten lassen“ – „noriu dabar lauką įdirbti“; „pergubyk tą em“ i. e. „Arbeit mir die Erde gutt durch“ – „pervaryk, įdirbk man tą žemę gerai“; „pergubyk, iszgubyk / man gerrai“, „Knete ihn woll durch“ – „perminkyk ją gerai“ (MP III 264–265; dar žr. BRMŠ III 141, 256); b) Simonas Daukantas (1993: 78) mitonimą interpretuoja kaip verb. lie. perėti ir sub. lie. grūdas dūrinį; c) T. Narbutas (1835: 58), priskyręs sūduvių dievą lietuvių deivėms (žr. 1a poskyrį), nurodo savo paties sukurtą prolytę ‡ Grubios „ogrod kwiatowy i owocowy“; d) Algirdas Julius Greimas (1990: 454–455), besiremiantis Mikalojaus Akelaičio spėjimu apie galimą mitonimo sąsają su verb. lie. grubtie ‘grubti’ (beje, pastarojo autoriaus kažkodėl nemini), teigia, kad dievybės vardą reikia kildinti iš sub. lie. grubas ‘paprasčiausias gruodas, nuo šalčio sukietėjusi žemės luoba, susidariusi sušalusio vandens – pašalo – dėka’; 15 I. Lukšaitės teigimu (MP I 645), lietuvių kalbos žodžio, galėjusio suponuoti mitonimą Pergubrius, M. Pretorijus nepateikė. ROLANDAS KREGŽDYS 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII 34, 143]), kurios orakulą – šventąjį ąžuolą (ἡ παλαιὰ φηγός) kai kurie tyrėjai vadina pačia seniausia sakralinių apeigų vieta Heladoje (plačiau žr. Harrison 1913: 22, 31, 34; Lhôte 2006: 49–56). Į šią vietovę keliaudavo helėnai, norintys sužinoti ateitį, pelnyti dievų palankumą ir pan. Pranašaudavo žyniai ir žynės, rašytiniuose šaltiniuose įvardyti keliais hieronimais: 1) gr. ἀνιπτόπους ‘Dzeuso orakulo žynys Dodonėje ↔ neplaunantis kojų’; 2) gr. Σελλοὶ ἀνιπτόποδες ‘Dodonės gyventojai autochtonai, rūpinęsi Dzeuso orakulu ↔ neplaunantys kojų’; 3) gr. Τόμουροι ‘Dodonės Dzeuso žyniai’ (← ? *Τομάρουροι [Chantraine IV1 1124) [su šaknies -άρabsorbcija] < top. gr. Τόμαρος ‘Tomaro kalnas Dodonėje’ [Pape II 1540] [? < top. gr. Τόμις / Τομεύς / Τομεῦς / Τόμοι ir kt. [žr. Pape ibd.] + gr. ὄρος [jon. οὖρος] ‘kalnas’ [kitaip aiškina Hjalmaras Friskas (II 909): τομάρ-ουροι ↔ οὖρος ‘sargas’] ~ Τομοῦραι ‘Dodonės Dzeuso orakulas’ [Pape ibd.]); 4) gr. πέλειαι ‘žynės – ateities spėjikės (? Dodonėje)’ ← πέλεια ‘tamsios spalvos laukinis karvelis (Columba oenas)’ (žr. Il. 16. 234 – LS 131, 1171, 1380, 1563; plačiau žr. Kregždys 2012: 117, 161, 221, 495–496; Крегждис 2011: 284). Jie požemio25 Dzeuso26 resp. Ζεὺς καταχϑόνιος (Pape I 441; dar žr. Лосев 1957: 46, 123; Иванов 1994: 19, 332; dar žr. Kregždys 2012: 92, 138, 487–488) valią spėdavo, remdamiesi Dodonės ąžuolo lapų šlamėjimu (Кагаровъ 1913: 104). Labai panašiai dievų valią aiškindavo resp. spėdavo ateitį, remdamiesi ąžuolo27 – deus rōbus (~ lo. Jū[p]piter) – lapų šlamesiu ir keltai (Phythyon, Soesbee, Bennighof 2002: 91; dar žr. Филип 1961: 43, 75). Tokios mantikos apeigų (būrimo iš medžio lapų) būta ir italikų gyvenamose vietovėse, tačiau romėnų raštuose yra užfiksuotas tik pasakojimas apie ateities spėjimą, remiantis topolio, o ne ąžuolo lapų skirtingais atspalviais (Штаерман 1987: 271). Šiaurės germanai tikėjo, kad jų šventasis uosis (arbor vitae ↔ axis mundi = s. isl. Yggdrasill) praneš apie pasaulio pabaigą savo lapų drebėjimu ir šlamėjimu (žr. Davidson 1990: 191; dar žr. Kregždys 2012: 266, 327, 430, 470). Beje, kaip ir senųjų prūsų, helėnų aukojimo apeigynui taip pat būdingos kraujo (ir žmonių) aukos, kuriomis siekta išvengti dvasių puolimo (plg. mitą 25 T. y. lunarinės, o ne soliarinės dievybės, plg. uranistinės sferos Dzeuso epitetus: Ζεὺς νεφεληγερέτα ‘Dzeusas – debesų rinkėjas’, Ζεὺς οὐράνιος ‘dangiškasis Dzeusas’ (žr. Il. IV 30; Od. I 63; Pape I 442). 26 Panašios etiologijos dievybę, pavyzdžiui, Ditą (lo. Dīs / Dīs pater) ‘Plutonas resp. požemio dievas’ ↔ lo. Di(ē)spiter ‘Jupiteris; Plutonas’, garbino ir italikai (plačiau žr. Kregždys 2012: 373). 27 Plg. s. bret. / [s.] korn. dar ‘ąžuolas’, air. daur ‘t. p.’, gal. *dera, *d(e)rullia ‘t. p.’ (žr. Pedersen 1909: 144; Matasović 2009: 91; IEW 214–217; Buck 1988: 48–49; Gamkrelidze, Ivanov II 525–526; Lucht 2007: 401–402, 404). Straipsniai / Articles 25 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis apie piktąjį demoną Forbantą [gr. Φόρβας (žr. Pape II 1643)], gyvenusį ąžuole ir kabinusį nužudytų žmonių galvas ant jo šakų [Кагаровъ 1913: 107]). Mitologinio referento žolė paminėjimas taip pat galėtų būti siejamas su dievo Perkūno veiklos sfera, mat požemio Dzeuso (resp. chtoninės sferos dievo) etiologija (žr. Kregždys 2012: 92, 138) suponuoja protohelėnų lunarinę dievybę, savo funkcijomis artimą lietuvių Mėnuliui, kuris „<…> skatinąs žemės paviršiuj esančių augalo dalių, t. y. stiebų bei varpų augimą“ (JBR II 26; dar žr. Kregždys 2012: 233). Rytų baltai (lietuviai) daržoves sėjo ir sodino per delčią, kad jų šaknys (resp. šakniavaisiai) būtų tvirtos, t. y. jaunaties funkcinei atribucijai 2 SCHEMA. Vak. bl. *Garburv/īs funkcijų etiologija 13 ąžuolo27 – deus rōbus (~ lo. Jū[p]piter) – lapų šlamesiu ir keltai (Phythyon, Soesbee, Bennighof 2002: 91; dar žr. Филип 1961: 43, 75). Tokios mantikos apeigų (būrimo iš medžio lapų) būta ir italikų gyvenamose vietovėse, tačiau romėnų raštuose yra užfiksuotas tik pasakojimas apie ateities spėjimą, remiantis topolio, o ne ąžuolo lapų skirtingais atspalviais (Штаерман 1987: 271). Šiaurės germanai tikėjo, kad jų šventasis uosis (arbor vitae ↔ axis mundi = s. isl. Yggdrasill) praneš apie pasaulio pabaigą savo lapų drebėjimu ir šlamėjimu (žr. Davidson 1990: 191; dar žr. Kregždys 2012: 266, 327, 430, 470). Beje, kaip ir senųjų prūsų, helėnų aukojimo apeigynui taip pat būdingos kraujo (ir žmonių) aukos, kuriomis siekta išvengti dvasių puolimo (plg. mitą apie piktąjį demoną Forbantą [gr. Φόρβας (žr. Pape II 1643)], gyvenusį ąžuole ir kabinusį nužudytų žmonių galvas ant jo šakų [Кагаровъ 1913: 107]). 27 Plg. s. bret. / [s.] korn. dar ‘ąžuolas’, air. daur ‘t. p.’, gal. *dera, *d(e)rullia ‘t. p.’ (žr. Pedersen 1909: 144; Matasović 2009: 91; IEW 214–217; Buck 1988: 48–49; Gamkrelidze, Ivanov II 525–526; Lucht 2007: 401–402, 404). Mėnulis – lunarinė dievybė A Jū(p)piter ‘dangaus dievas’ Bα Jū(p)piter Stygius = Pluto Aαβ C delčia žolė α augalų paviršinės dalies vegetacija augalų požeminės dalies vegetacija ἡ παλαιὰ φηγός Rickoiot šventykla Ζεὺς καταχϑόνιος Aαβ ąžuolo lapų šlamėjimas β šventasis ąžuolas – arbor mundi *‘medis – būrėjas, burtų medis’ β geras derlius vak. bl. *Garburv/īs ABαβ Ζεὺς χϑόνιος Bαβ keltų deus rōbus bl. *perkus ‘Perkūno medis = ąžuolas’ italikų būrimas iš medžio lapų „priverčia augti lapus ir žolę“ „varai žiemą lauk“ pr. Patollo Aβ lapai β baltų griausmo dievas Perkūnas Bα raguotas Perkūnas Aα fertilinė funkcija α mantinė funkcija β Ζεὺς νεφεληγερέτης / οὐράνιος Bα ragai Saulė – soliarinė dievybė B Dodonės orakulas Ɔ jaunatis ROLANDAS KREGŽDYS 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII buvo priskiriama gera augalų paviršinės dalies vegetacija, o delčios – požeminės dalies (žr. JBR II 177). Remiantis minėtais argumentais, galima formuluoti atsargią baltų griausmo dievo dualistinės kongruencinės genezės prielaidą (plg. lietuvių griausmo dievo Perkūno ir raguoto Perkūno / raguoto senio [↔ ? prūsų Patulo] sąsają, remiantis identišku italikų Jū(p)piter ‘dangaus dievas’ ↔ Jū(p) piter Stygius ‘požemio pasaulio Jupiteris = lo. Pluto’ genetine kongruencija]), plg. senose lietuvių maldose jaunajam mėnuliui minimą ne Dievo, o Perkūno karalystę (žr. Kregždys 2012: 138, 373). Ilgainiui mitonimo funkcinė motyvacija galėjo būti pamiršta (kaip Perkūno dualistinė genezė, dendroniminis referentas bei lunarinio kulto tradicija) dėl onimo itin gausių fonotaktinių kaitų, suponavusių prasminio struktūrinių elementų ryšio praradimą bei religinės prūsų reformos (apie ją žr. Beresnevičius 1995: 103–118). Todėl teonimas imtas suvokti ir kaip vegetacijos pradžios (impulsą suteikia Perkūno pavasarinis žaibas), ir derliaus dievybė (lunarinio kulto reminiscencija). Reziumuojant, galima daryti atsargią prielaidą, kad vak. bl. *Garburv/īs (→ *Pargrub/īs) ‘dievas, išvarantis žiemą, priverčiantis augti lapus ir žolę bei lemiantis gerą derlių’ (< *‘medis – būrėjas, burtų medis’) yra vienas iš daugelio Perkūno epitetų (dar žr. Greimas 1990: 454), suponuojančių itin archajiškos mantinės funkcijos sakralinį referentą – dendroniminį totemą, garbintą ir helėnų, keltų, šiaurės germanų (galbūt ir italikų). Vadinasi, šį mitonimą galima būtų priskirti baltų ir išvardytų ide. tautų izomitologemoms. 2. LIE. MASELIS ‘UŽGAVĖNIŲ PAPROČIAIS PERSIRENGĘS ŽMOGUS’ LKŽe nurodoma, kad rytų aukštaičių panevėžiškių plote – Šeduvos apylinkėse – yra vartojamas (ar kadaise vartotas) Užgavėnių šventės dalyvio – persirengėlio – įvardijimas maselis. Remiantis pateikiamu šios lyties leksikografiniu aprašu (nenurodoma, kad žodis būtų skolinys), žodyno sudarytojai jį priskiria lietuvių leksikos veldiniams. Pritarti tokiam sprendimui nėra lengva dėl kelių priežasčių: 1) suponuoti rytų aukštaičių plote pasitaikantį asimiliacinio suff. lie. -ala- > -ela- (žr. Skardžius I 175–176) vartojimo atvejį, t. y. vesti šį žodį iš sub. lie. mãsalas 3b (sm.) ‘kas kuo masinama, prievilas; dvėseliena medžiojamiems žvėrims vilioti’ DŽ; LL 272; ‘ant kabliuko kabinamas maistas žuvims vilioti meškeriojant’ rš (LKŽe) negalima dėl tokios funkcinės konotacijos Užgavėnių šventės personažo fiksavimo stokos; 2) įžvelgti esant darybinį alternantą sub. lie. masẽnis, -ė 2 (smob.) ‘k a s ma si na’ Als, J (LKŽe) resp. verb. lie. mãsinti (-yti), -ina, -ino K, masnti, -na, -no 1. (tr.) Straipsniai / Articles 27 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis ‘t r au k ti į s ave, v i l ioti, ž avėt i, gu ndy ti ’ Jms, Kv ir kt.; 2. (refl.) ‘t rok š ti ko, susivilioti’ J; 3. (tr.) ‘kalbinti, vadinti, kviesti prie savęs, viliojant kuo’ Brs, Slnt, J, M. Valanč, S. Dauk ir kt.; 4. (tr.) ‘stengtis išvilioti, išgauti’ Grdm; 5. (tr.) ‘žadinti norą kuo, duodant pamėginti’ Kal; 6. (tr., intr.) ‘meluoti, apgaudinėti’ D. Pošk, Skd, Dr, Pln, Kam, J, (tr.) ‘erzinti, tyčiotis’ G 20 (LKŽe) suff. -elŏvedinį (plačiau žr. Skardžius I 176–177, 235) taip pat negalima ne tik dėl sub. lie. masẽnis, -ė semantinės diferencijos vykdomų apeigų aspektu, bet ir dėl jau minėto šios šventės personažams nebūdingo funkcinio hiperonimo ‘viliotojas, melagis, apgavikas ar erzintojas’ (žr. Vaicekauskas 2009: 67–68). Sprendžiant leksemos lie. maselis kilmės problemą, dėmesys atkreiptinas į identiškos morfologinės struktūros pavardės lie. Masẽlis (LPŽ II 171) vartojimą toje pačioje dialektinėje zonoje, t. y. rytų aukštaičių panevėžiškių plote – Pumpėnuose (Pasvalio r.), Panevėžyje, Raguvoje (Panevėžio r.), Žeimelyje (Pakruojo r.). Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ II 172) autorių teigimu, šis onimas gali būti vedamas iš hipokoristikų: le. Maś (← avd. le. Mateusz), vo. Maaß, Maas (← avd. vo. Thomas). Iš šių dviejų aptariamos pavardės kilmės aiškinimo variantų patikimesnis būtų antrasis, mat hipotezės autoriai nepaaiškino (resp. neiliustravo alternatyviais pavyzdžiais) spėjamo slavizmo frikatyvinių ś → s kaitos. Vis dėlto ir germanizmo vartosenos spėjimu patikėti labai sunku, mat galimas šios pavardės etiologinis pagrindas lie. maselis ‘Užgavėnių papročiais persirengęs žmogus’ (tokia hipotezė kažkodėl apskritai nesvarstoma) nesuponuoja vokiečių tautybės personažo – tokio šios šventės dalyvio nemini joks etnologas. Remiantis vos ne pagrindinio Užgavėnių šventės persirengėlio, judėjų tautybės personažo, statusu – šventės metu buvo dėvimos ir šios tautos atstovus imituojančios kaukės (pavyzdžiui, prekeivio [Beresnevičius 2005: 397; plačiau žr. 0 poskyrį, 10 išn.]), – galima iškelti atsargią prielaidą apie semitizmo, o ne germanizmo (matyt, ir ne slavizmo [žr. anksčiau]) vartosenos refleksiją, t. y. suponuotinas retrogradinės antonomazijos atvejis: avd. jdš. Massel (plg. avd. Sam Massell, Jr. [EJ XIII 667] < vak. jdš. massel / maššel ‘laimė, sėkmė; žvaigždynas’ [plg. Lötzsch 1992: 115–116] / ryt. jdš. mazal resp. lzm ‘t. p.’ [wwa;)ja;dla;)s. 2011: 354, 569] < v. hebr. mazzāl resp. lZ;)m; ‘planeta; žvaigždynas; sėkmė; turtas’ [Stern 2000: 129; Jastrow II 755]) → lie. maselis ‘Užgavėnių papročiais persirengęs žmogus’. 3. APIBENDRINIMAS Remiantis konsekventualiosios resp. struktūrinės etimologijos tyrimo principais (apie juos plačiau žr. Mailhammer 2013: 4, 2013a: 9, 11]), prieš pateikiant ROLANDAS KREGŽDYS 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII konkrečios leksemos kilmės būdus, būtina atsižvelgti į: (1) šaltinio, kuriame minimas žodis, formaliuosius ypatumus resp. įvertinti jį pagal verifikacinės metodologijos principus; (2) to paties žodžio variantų struktūrinius skirtumus, stengiantis nustatyti pirminę formą; (3) formaliosios gramatikos predisponuojančio faktoriaus svarbą, idant būtų išvengta kalbos sistemai nebūdingų faktų konstatavimo ar formuluočių. Leksikografinių sąvadų sudarymas, remiantis dispozityvia struktūrinių leksinių lizdų (žr. Corseriu 1967: 297; Mailhammer 2013: 3; dar žr. Bussmann 2006: 673–674) sistema, selektyviai žymint ir / ar nurodant svetimos kilmės žodžių pagrindą (etiologiniu aspektu), yra iš dalies ydingas, suponuojantis galimai mistifikacija grįstus žodžių vertinimus ir skolinių introdukciją į paveldėtos leksikos bazę. 4. IŠVADOS 1. Sūduvių knygelėje minima mitologema vak. bl. Pargrubi(j)us (ir jos variantai G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.), spėtina, suponuoja tokią etimologinę raidą: vak. bl. *Pargrub/īs ‘dievas, išvarantis žiemą, priverčiantis augti lapus ir žolę bei lemiantis gerą derlių’ ← *Gar-brub/īs ‘t. p.’ ← *Gar-bruv/īs ‘t. p.’ ← *Gar-burv/īs *‘medis – būrėjas, burtų medis’ ← pr. garian ‘medis’ E 628 + pr. *burv- *‘būrimas, spėjimas; ženklas’. 2. Vak. bl. *Garburv/īs (→ *Pargrub/īs) ‘dievas, išvarantis žiemą, priverčiantis augti lapus ir žolę bei lemiantis gerą derlių’ (< *‘medis – būrėjas, burtų medis’) yra vienas iš daugelio Perkūno epitetų. 3. Semema *‘medis – būrėjas, burtų medis’ suponuoja mantinės funkcijos sakralinį referentą – dendroniminį totemą, garbintą ir helėnų, keltų, šiaurės germanų (galbūt ir italikų). 4. Lie. maselis ‘Užgavėnių papročiais persirengęs žmogus’ yra semitizmas, vestinas iš avd. jdš. Massel. LITERATŪRA Adkins Lesley, Adkins Roy A. 2004: Handbook to Life in Ancient Rome. New York: Facts On File, Inc. Anglickienė Laima 2004: Judėjų įvaizdis lietuvių folklore: viduramžiškų prietarų atspindžiai. – Tautosakos darbai 21(28), 41–53. Baldžius Juozas 2005: Rinktiniai raštai. Etnologijos ir tautosakos baruose. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Straipsniai / Articles 29 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis Balsys Rimantas 2006: Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro. Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla. Barton George A. 1918: The Religion of Israel. New York: The Macmillan Company. Beker Avi 2008: Chosen: the history of an idea, the anatomy of an obsession. New York: Palgrave Macmillan. Beresnevičius Gintaras 1995: Baltų religinės reformos. Vilnius: Taura. Beresnevičius Gintaras 2004: Lietuvių religija ir mitologija. Sisteminė studija. Vilnius: Tyto alba. Beresnevičius Gintaras 2005: Meditacija, kontempliacija, ekstremalios būklės: Lietuva ir Rytai. – Kultūrologija 12, 397–416. Berneker Erich 1896: Die preussische Sprache. Texte, Grammatik, etymologisches Wörterbuch. Strassburg: Verlag von Karl J. Trübner. Běťáková Marta Eva, Blažek Václav 2012: Encyklopedie baltské mytologie. Praha: Libri. Blažek Václav, Běťáková Marta Eva 2014: Prussian *Grubrius ‘god of spring and vegetation’ in perspective of the Italic pantheon. – Baltistica 49(2), 345–356. Blažienė Grasilda 2005: Baltische Ortsnamen in Ostpreußen. Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Bréal Michael 1964: Semantics: Studies in the Science of Meaning. New York: Dover Publications. BRMŠ I–IV – Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sud. Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 1–2), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 3–4), 1996–2005. Brown Francis, Driver R. S., Briggs Charles 2000: Enhanced Brown-Driver-Briggs Hebrew and English Lexicon, with an appendix containing the Biblical Aramaic, based on the lexicon of William Gesenius as translated by Edward Robinson, by Francis Brown, with the cooperation of S. R. Driver and Charles A. Briggs. Based on the 1906 edition originally published by Clarendon Press: Oxford. Washington (electronic edition). Brückner Alexander 1904: Starożytna Litwa. Warszawa: Druk K. Kowalewskiego. Buck Carl Darling 1988: A Dictionary of selected Synonyms in the pricipal Indo-European Languages. Chicago & London: The University of Chicago Press. Būga I–III – Kazimieras Būga. Rinktiniai raštai 1–3, sud. Zigmas Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. ROLANDAS KREGŽDYS 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Burkert Walter 1977: Griechische Religion der archaischen und klassischen Epoche. Stuttgart & Mainz: Verlag W. Kohlhammer. Bussmann Hadumod 2006: Routledge Dictionary of Language and Linguistics. London and New York: Routledge. Cameron Alan 2004: Greek Mythography in the Roman World. Oxford & New York: Oxford University Press, Inc. Chantraine I–IV1–2 – Pierre Chantraine. Dictionnaire étymologique de là langue grecque. Histoire des mots. Paris: Éditions Klincksieck (1 (A–Δ) – 1968, 2 (E–K) – 1970, 3 (Λ–Π) – 1974, 4(1) (P–ϒ) – 1977, 4(2) (Φ–Ω et index) – 1980). Coseriu Eugenio 1967: Lexikalische Solidaritäten. – Poetica 1, 293–303. Daukantas Simonas 1993: Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių. Vilnius: Ethnos. Davidson Gustav 1971: A Dictionary of Angels: Including the Fallen Angels. New York: Free Press. Davidson H. R. Ellis 1990: Gods and Myths of Northern Europe. London: Penguin Books. Delamarre Xavier 2003: Dictionnairede la langue Gauloise. Une approche linguistique du vieux-celtique continental. Paris: Editions Errance. Dini Pietro Umberto 2000: Baltų kalbos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Dini Pietro Umberto 2010: Elementi di mitologia baltica. – Polifemo 10, 101–126. Dini Pietro Umberto 2014: Foundations of Baltic Languages. Vilnius: Vilnius University. Dougherty Carol 2006: Prometheus. London & New York: Routledge Taylor & Francis Group. Dunstan William E. 2011: Ancient Rome. Lanham & Plymouth, UK: Rowman & Littlefield Publishers, Inc. Dusburgietis Petras 2005: Prūsijos žemės kronika. Vilnius: Versus aureus. DvŽ I–II – Dieveniškių šnektos žodynas 1–2. Autoriai: Laima Grumadienė, Danguolė Mikulėnienė, Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005–2010. Straipsniai / Articles 31 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis EJ I–XXII – Encyclopaedia Judaica 1–22. Fred Skolnik, Editor in Chief. Michael Berenbaum, Executive Editor. Detroit & London: Thomson & Gale, USA; Keter Publishing House LtD., Jerusalem, 2007. Frisk I–III – Hjalmar Frisk. Griechisches Etymologisches Wörterbuch 1–3. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, 1960. Gamkrelidze, Ivanov I–II – Thomas V. Gamkrelidze, Vjačeslav V. Ivanov. Indo-European and the Indo-Europeans. A Reconstruction and Historical Analysis of a Proto-Language and a Proto-Culture 1–2. Berlin & New York: Mouton de Gruyter, 1995. Gerullis Georg 1922: Die altppreußischen Orstnamen. Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger. Graf Fritz 2009: Apollo. London and New York: Routledge. Greimas Algirdas Julius 1990: Tautos atminties beieškant. Vilnius & Chicago: Mokslas. Grunau Simon 1876: Preussishe Chronik. Die preussischen Geschichtschreiber des XVI und XVII Jahrhunderts. Bd. 1, herausg. von M. Perlbach. Leipzig: Verlag von Duncker & Humblot. Harrison Jane Ellen 1913: The Religion of Ancient Greece. London: Constable & Company LTD. IEW – Julius Pokorny. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2. Bern und München: A. Francke AG-Verlag, 1959–1969. Il. – Ὁμήρου ‘Ἰλιάς’ Jastrow I–II – Marcus Jastrow. A Dictionary of the Targumim, The Talmud Babli and Yerushalmi, and the Midrashic Literature. London & New York: Luzac & Co., G. P. Putnam’s Sons, 1903. JBR I–V – Jonas Balys. Raštai 1–5, par. Rita Repšienė. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1998–2004. JBŽ I–III – Jokūbas Brodovskis. Lexicon Germanico=Lithvanicvm et Lithvanico=- Germanicvm. Rankraštinis XVIII amžiaus žodynas, 1–3, par. Vincentas Drotvinas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. Kabelka Jonas 1982: Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas. Klein Ernest 1987: A coprehensive etymological Dictionary of the Hebrew Language for Readers of English. Jerusalem & Tel Aviv: Eisenbrauns. Kolczyński Jarosław 1996: Trójnożna koza. Uwagi o symbolice trójnożności. – Etnografia Polska 40(1–2), 81–107. ROLANDAS KREGŽDYS 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXIII Kregždys Rolandas 2009: Sūduvių knygelė – vakarų baltų religijos ir kultūros šaltinis. I dalis: formalioji analizė. – Lituanistica 55 (3–4 [79–80]), 174–187. Kregždys Rolandas 2009a: Pr. Romow pagal Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kroniką“ ir kitos istorinės interpretacijos iki mūsų laikų (toponimo etimologinė analizė, lokalizacija). – Senovės baltų kultūra 8. Vilnius: Kronta, 122–187. Kregždys Rolandas 2010: M. Stryikowskio veikalo Kronika Polska, Litewska, Żmódzka i wszystkiej Rusi teonimai: Chaurirari. – Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 50–81. Kregždys Rolandas 2011: Baltiškųjų teonimų perteikimo ir dievų funkcijų nustatymo problematika Jano Łasickio veikale „De diis Samagitarvm cæterorvmque Sarmatarum, & falſorum Chriſtianorum. Item de religione Armeniorum“: Salaus, Klamals, Atlaibos, Tawals. – Perspectives of Baltic Philology II. Poznań: Wydawnictwo „Rys“, 101–121. Kregždys Rolandas 2012: Baltų mitologemų etimologijos žodynas I: Kristburgo sutartis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Kuiper Kathleen 2011: Ancient Rome: from Romulus and Remus to the Visigoth invasion. New York: Rosen Educational Services, LLC. Kuzavinis Kazys 1964: Prūsų kalba. Vilnius: Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas. Laurinkienė Nijolė 1990: Mito atšvaitai lietuvių kalendorinėse dainose. Vilnius: Vaga. LE I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija 1–37. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985. Lhôte Éric 2006: Les lamelles oraculaires de Dodone. Genève: Droz. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (t. 1–20, 1941–2002) elektroninis variantas. Antrasis elektroninis leidimas. Red. kolegija: G. Naktinienė ir kt. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. LMAGBR – Lenkijos mokslų akademijos Gdansko bibliotekos Rankraščių skyrius. Lötzsch Ronald 1992: Duden Jiddisches Wörterbuch (2., durchgesehene Auflage). Mannheim & Zürich: Dudenverlag. LPŽ I–II – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. Lucht Martina 2007: Der Grundwortschatz des Altirischen. Inaugural-Dissertation zur Erlangung der Doktorwürde der Philosophischen Fakultät der Rheinischen Friedrich-Wilhelms-Universität zu Bonn. Bonn: Rheinischen Friedrich-Wilhelms-Universität. LVŽ I–II… – Lietuvių vietovardžių žodynas 1–2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014… Straipsniai / Articles 33 Baltų mitonimų kilmė: vak. bl. Pargrubi(j)us (G[r]ubrium, Pergrubrius ir kt.); lie. maselis Mailhammer Robert 2013: Introduction: Etymology beyond word histories. – Lexical and Structural Etymology. Beyond Word Histories. Ed. Robert Mailhammer, Boston & Berlin: Walter de Gruyter, Inc., 1–7. Mailhammer Robert 2013a: Towards a framework of contact etymology. – Lexical and Structural Etymology. Beyond Word Histories. Ed. Robert Mailhammer, Boston & Berlin: Walter de Gruyter, Inc., 9–31. Malitz Jürgen 2005: Nero. Oxford: Blackwell Publishing. Mannhardt Wilhelm 1936: Letto-Preussische Götterlehre. Riga: Herausgegeben von der Lettisch-Literärischen Gesellschaft. Matasović Ranko 2009: Etymological dictionary of proto-Celtic. Leiden & Boston: Brill. Mažiulis Vytautas 1966: Prūsų kalbos paminklai. Vilnius: Mintis. Mažiulis Vytautas 2004: Prūsų kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mierzyński Antoni 1900: Romowe. Poznań: Drukarnia dziennika poznańskiego. MP I–IV – Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla 1–4. Parengė Ingė Lukšaitė. Vilnius: Pradai (t. 1 – 1999), Lietuvos istorijos instituto leidykla (t. 2 – 2004, t. 3 – 2006, t. 4 – 2011). Narbutt Teodor 1835: Dzieje starożytne narodu litewskiego. Tom 1. Mitologia litewska. Wilno: A. Marcinowski. Od. – Ὁμήρου Ὀδυσσείη Pape I–II – Dr. W. Pape’s Wörterbuch der griechischen Eigennamen 1–2 (I: α–κ; II: λ–ω). Braunschweig: Druck und Verlag von Fried. Bieweg & Sohn, 1911. Pedersen Holger 1909: Vergleichende Grammatik der keltischen Sprachen. Erster Band. Einleitung und Lautlehre. Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. PEŽ I–IV – Vytautas Mažiulis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas (t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2, 3), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4), 1988–1997. Phythyon John R., Soesbee Ree, Bennighof Mike 2002: Celtic Age. Roleplaying the Myths, Heroes and Monsters of the Celts. Virginia Beach: Avalanche Press LTD. Przybytek Rozalia 1993: Ortsnamen baltischer Herkunft im südlichen Teil Ostpreußens. Stuttgart: Franz Steiner Verlag.