Fonosemantinės sakmės Lietuvių kalbos žodyne

Įžvalgos / Insights 229 ALGIRDAS SAUDARGAS Europos parlamentas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitetas Mokslinių tyrimų kryptys: kognityvinė lingvistika, kognityvinė neuropsichologija, biofizika. FONOSEMANTINĖS SAKMĖS LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE Fonosemantic Sagas in the Dictionary of the Lithuanian Language ANOTACIJA Straipsnyje išdėstytas požiūris, aiškinantis fonosemantinius reiškinius lietuvių kalboje. Šis požiūris skaido žodžio reikšmės turinį į konceptualiąją dalį ir tuos turinius, kurie išreiškia erdvės, laiko ir jėgos dinamikos santykius. Fonosemantiniai reiškiniai šiuo požiūriu yra aiškinami kaip žodžio reikšmių tinklo kognityvinės topologijos plėtiniai fonologiškai panašiems, bet nebendrakilmiams žodžiams. Ištirti keletas pavyzdžių. Išanalizuoti lietuviškų žodžių su priebalsiais K/L; N/R; M/L <> L/M šaknyje reikšmių tinklai. ESMINIAI ŽODŽIAI: fonosemantinė sakmė, atskaitos freimas, vaizdinio schema, jėgos dinamika, kognityvinė topologija. ANNOTATION An account explaining fonosemantic phenomena in the Lithuanian language is presented. This account partitions the content of the word sense into the conceptual part and the content which expresses space, time and force dynamic (STD) aspects. Fonosemantic phenomena under this account are explained as the extension of the cognitive topology of the network of word senses to phonologically similar though not genetically related words. Several examples are investigated. The network of senses of Lithuanian words with consonants K/L; N/R; M/L <> L/M is analysed. KEYWORDS: fonosemantic saga, frame of reference, image schema, force dynamics, cognitive topology. ALGIRDAS SAUDARGAS 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV 0. ĮVADAS „…savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba.“ Antanas Maceina Daugiau nei prieš tris dešimtmečius savilaida pasirodė Algirdo Patacko pasvarstymai apie baltų kultūrą Saulė ir kryžius (Patackas 1983; Patackas 2014: 30–85). Ten pirmą kartą paminėtas „simetrijos dėsnis“: pastebėta, kad sukeitus kai kurių žodžių šaknies priebalses, jų prasmė taip pat įgyja tam tikru būdu simetrišką reikšmę, įvyksta savotiška prasmės inversija (pavyzdžiui: meilė – laimė) (Patackas 2014: 78). Kitas pastebėjimas buvo, kad žodžių su tais pačiais šaknies priebalsiais, bet skirtingais balsiais prasmė išlieka vienijama bendros idėjos, nors patys žodžiai visiškai negiminingi (pavyzdžiui: nokti – nykti) (Patackas ir kt. 1984; Patackas ir kt. 2014: 93). Formaliosios kalbotyros požiūriu šie pavyzdžiai atrodė kaip niekuo nepagrįsti žinomų lingvistikos reiškinių – metatezės ir apofonijos – išplėtojimai ir negalėjo būti priimtini. Patacko buvau sudomintas jo studijoje iškeltomis kalbos problemomis ir paragintas savo mintis išdėstyti raštu. Tas rašinys (Saudargas 1986) kupinas filosofavimų, kurie šiandien galėtų dominti nebent savilaidos žanro tyrinėtojus. Tačiau jis grįstas idėja, kuri yra ir šio straipsnio esmė. Mano žvilgsnis nukrypo į žodžius, kurių šaknys fonologiškai panašios, bet jų giminystė nepatvirtinta. Mėginau atskleisti jų semantinius ryšius. Vedliu buvo (ir tebėra) Antano Maceinos požiūris į gimtąją kalbą: „Lietuvių kalbos žodyno turtingumas ir gramatinės sandaros įvairumas rodo, kad lietuviškasis mąstymas pajėgia nuostabiai plačiu mastu bei giliu laipsniu įsiskverbti į mąstomąjį objektą ir nusakyti net ir vos suvokiamus, betgi tikrovinius jo ryšių bei santykių atspalvius. Šiuo atžvilgiu lietuvių kalba nenusileidžia jokiai kitai kalbai, kuria istorijos eigoje buvo sukurta ar yra kuriama aukšto lygio filosofija. Mūsų kalba yra atviras kelias į mūsų filosofiją. Ar mes juo eisime, ar pasuksime sustabarėjusiu svetimybių keliu, priklauso nuo mūsų įžvalgos, kad savas mąstymas yra nusakomas tik sava kalba“ (Maceina 1994: 309). Minėtame rašinyje aptariau veiksmažodžius, kurie nusako regėjimo juslę: žiūrėti, domėtis, regėti, matyti bei vysti (vydau), ir jų semantiką lyginau su fonologiškai artimas šaknis turinčiais žodžiais. Kai tyrinėjau šiuos fonosemantinius santykius, besiformuojančios kognityvinės lingvistikos studijos man buvo nežinomos, nes to meto sąlygomis sunkiai pasiekiamos, o gal ir visai neprieinamos. Prie šių svarstymų grįžau prieš dešimtmetį ir neilgai trukęs radau, kad kognityvinė lingvistika turi reikiamą tyrimo techniką. Anuomet nežinojau ir daugelio kitų dalykų, apie kuriuos užsimenu šiandien. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 231 Šiame straipsnyje surinkti tekstai rašyti pastarąjį dešimtmetį. Jie buvo iš naujo permąstomi ir perrašinėjami po kelis kartus. Surinkdamas į vieną daiktą, dar kartą viską persvarsčiau, pataisiau ir išplėtojau. Daug ką teko parašyti visiškai iš naujo. Šie tekstai yra dvejopo pobūdžio. Pirmosios rūšies tekstai yra empiriniai tyrimai, kuriuose siekiau būti kiek įmanoma objektyvesnis. Todėl tiksliai apibrėžiau tiriamus objektus: tai Lietuvių kalbos žodyno (toliau LKŽ) leksemos ir tiktai jos. Tyrimas siekia aprašyti fonologiškai artimų (turinčių šaknyje tą pačią priebalsių porą) žodžių semantinius ryšius. Tyrimo tikslas parodyti, kad kai kurios fonologiškai artimos lietuviškos šaknys (vadinamieji šaknų pluoštai) sudaro ir semantinius visetus, kurie patogumo dėlei pavadinti fonosemantinėmis sakmėmis. Tyrimo esmė glūdi lietuviškų žodžių reikšmių turinio suskaidyme į konceptualinę ir erdvėlaikinę dalis. Erdvėlaikiniai turiniai apima ir jėgų sąveiką (dinamiką), todėl naudoju trumpinį ELD (erdvė, laikas, dinamika). Semantiniam tyrimui vartoju kognityvinės semantikos techniką. Stengiausi remtis kuo patikimesniais, patikrintais metodais, pavyzdžiui, jėgų sąveikai aprašyti naudoju jau tapusias klasika Leonardo Talmy jėgos dinamikos schemas. Visi empiriniai rezultatai pakankamai akivaizdūs, nors (ką pačiam teko patirti) kai kuriems jų įžvelgti reikia šiokio tokio įpratimo prie vartojamos technikos. Antrosios rūšies tekstai subjektyvūs. Jų prisireikė, nes minėti empiriniai tyrinėjimai neturi savo vietos tradiciniame lingvistikos studijų spektre. Be abejo, laisvalaikiu kiekvienas gali žodžių reikšmes tyrinėti, kiek širdis geidžia. Jei tokie tyrinėjimai atsispindi poezijoje – sprendžia skaitytojas. Jei norima juos pateikti mokslo bendruomenės dėmesiui, jie turi rasti savo vietą. Beieškant tokios vietos paaiškėjo, kad šie tyrimai lingvistikoje yra ekstrasisteminiai ar net apskritai ekstralingvistiniai. Tiksliau kalbant, fonosemantinės sakmės yra mokslų sandūros objektas, nors jomis turėtų domėtis kalbotyra, suprantama pačia plačiausia prasme. Besidairydamas analogijų, klaidžiojau tarp matematinės topologijos ir viduramžių alchemijos. Ieškodamas argumentų, varčiau monografijas, disertacijas ir straipsnius iš pačių įvairiausių sričių: nuo marginaline laikomos fonosemantikos iki šiuolaikinių smegenų tyrimų. Tokie klaidžiojimai nuolat graso virsti beprasmiu minties išsiblaškymu, nes įsigilinti į vieną nuo kitos nutolusias sritis įmanoma tik labai ribotai. Kita vertus, tik mokslų sandūroje keičiasi paradigmos ir formuojasi naujos srovės. Todėl šiuose tekstuose remiuosi pačiais įvairiausiais autoriais ir šaltiniais, kuriuos visus išsamiai išstudijuoti neužtektų kelių gyvenimų, bet pateikiamos nuorodos smalsiam skaitytojui sutaupys laiko. Suprantama, kad šio pobūdžio tekstai atspindi mano subjektyvų pasirinkimą ir asmeniškus vertinimus bei negali pretenduoti į moksliškai išsamią kurios nors srities apžvalgą. Dabar metas pereiti prie konkretesnių įžvalgų. Tačiau visų pirma privalu prisiminti pranokėjus, nuo kurių viskas prasidėjo. ALGIRDAS SAUDARGAS 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV 1. ĮŽVALGOS Į METODĄ 1.1. Pranokėjai ir jų kritikai „Jam ir patis medus kartumi regis“ (LKŽ) Algirdas Patackas kartu su Aleksandru Žarskumi išplėtojo pradines įžvalgas į savitą ir gausiais etnografiniais šaltiniais paremtą dvasinių virsmų valdymo senojoje baltų kultūroje studiją (Patackas, Žarskus 2013). Šiuos tyrinėjimus Dainius Razauskas įvertino šitaip: „Algirdo Patacko ir Aleksandro Žarskaus kūryba yra vienas iš įdomiausių, vienas iš giliausių reiškinių šiuolaikinėje lietuvių žodžio kultūroje, savo dvasia galbūt palygintinas su Vydūno reiškiniu prieš šimtą metų“ (Razauskas 2006: 47). Tačiau, anot Razausko, „šį milžinišku darbu suneštą dvasios „medų“ nuodija „šaukštas deguto“ (ten pat: 45). Tai Patacko ir Žarskaus „santykis su kalba, arba veikiau su kalbotyra, su kalbos mokslais“ (ten pat). Iš tiesų, dar dešimtmečiu anksčiau Patacko ir Žarskaus svarstymai sulaukė aštrios (ir, matyt, teisingos) kalbininko Simo Karaliūno (1995) kritikos. Oficialusis kalbotyros pasaulis minėtuose tyrimuose neįžvelgė jokio reiškinio, kurį galima būtų tirti. Razauskas, švelnindamas Karaliūno kritiką, 1996 m. perskaitytame emocionaliame pranešime, pavadintame „Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba“, tvirtina: „Tikslas čia – ne įrodyti vieno ar kito žodžio kilmę, ne žodžių etimologinę giminystę, bet atkreipti dėmesį į kartais tikrai stulbinantį atitikimą, pavyzdžiui, tarp žodžių šaknų fonetinės ir semantinės simetrijos, klausimą apie žodžių kilmę išvis paliekant nuošaly“ (Razauskas 1997: 10). Visgi Razauskas kažkodėl rezignuoja: „Šiaip ar taip, būtent lingvistikai toks tikslas, regis, iš tikrųjų nepriklauso. Trumpai drūtai: nagrinėjamas santykis su kalba ne lingvistika, ne mokslas“ (ten pat). Po to svarstymą Razauskas permeta į Ferdinando de Sosiūro atrastą ir Vladimiro Toporovo iš naujo surastą anagramų reiškinį. Problemą jis formuluoja teisingai: „Ar galima – o jei galima, tai kokiu pagrindu, kuo remiantis – paprasčiausią fonetinę žodžio šaknies priebalsių simetriją sieti su atitinkamų žodžių semantika, juolab su ištisa jų lyg ir menama pasaulėžiūra?“ (ten pat). Deja, paniręs į įdomų, bet vis dar gana miglotą anagramų ir su jomis susietų indoeuropietiškos poetikos tyrimų srautą, jis išnyra su labai jau etnosofišku (jo paties terminais1) atsakymu: „Taigi turime ne tik dvi kalbas – įprastąją, kasdieninę, ir šventą, poetinę, bet atitinkamai ir dvi lingvistikas, 1 Plg. Razauskas 2006. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 233 1 PAV. Akademiko Pauliaus Slavėno fonosemantinis tinklas ALGIRDAS SAUDARGAS 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV t. y. du skirtingus, skirtingai teoriškai bei metodologiškai grindžiamus santykius su kalba kaip skirtingų santykių su tikrove apskritai atspindžius – būtent paprastą, profanišką, ir slaptąją, šventąją lingvistiką“ (ten pat: 16). Kitas pranokėjas, Lietuvos astronomijos patriarchas, akademikas Paulius Slavėnas, paskelbęs seriją straipsnių 1974–1985 m., labai įdomiai studijavo garso ir prasmės ryšius lietuvių kalboje (Slavėnas 2001; 1984). Jis pastebėjo, kad labai dažnai balsių kaita žodžio šaknyje jo prasmės nepakeičia iš esmės, o ją tik modifikuoja. Peržvelgęs įvairias kombinacijas bei atmetęs netinkamas jis nubraižė plokštumoje schemą. Jo paties liudijimu, „nelabai smulkiai surašius, brėžinys sudarė apie trečdalį kvadratinio metro“ (Slavėnas 1984: 34). Kadangi Slavėno studija nesulaukė kalbininkų dėmesio, 1 paveiksle pateikiu jo fonosemantinio tinklo brėžinį (Slavėnas 2001: 278). Pats brėžinys tėra lingvistinės informacijos sutvarkymo būdas. Priebalsių sandara jungiama paprasčiausios kombinatorikos būdu. Slavėnas savo tyrimu tarytum siūlo: užmirškime laikinai viską, ką žinome apie žodžių šaknis, ir pažvelkime, kokias prasmių asociacijas kelia fonologiškai artimi žodžiai. Tuomet kruopščiai sudarytame fonosemantiniame tinkle galima įžvelgti tam tikrų dėsningumų. Tokia metodika įprasta ne tik eksperimentiniuose gamtos moksluose, bet ir teoriniuose ieškojimuose. Teisybės dėlei dera pastebėti, kad tokią metodiką neretai vartoja ir patys kalbininkai. Taigi, šitoks eksperimentavimas su žodžių šaknimis nepažeidžia jokių žinomų kalbotyros dėsnių. Laisvalaikiu kiekvienam valia tokiais eksperimentais mėgautis. Tačiau jei norime ką nors pateikti mokslui, reikia iš tų eksperimentų padaryti išvadas ir jas apginti. Akademikas Slavėnas iš savo tyrinėjimų daro tikrai drąsias išvadas, kurios kalbininkų bendruomenei neatrodo pakankamai pagrįstos. Pateiksiu keletą ištraukų iš straipsnio „Prokalbės prasmingumas“. „Senovinė izoliuotos genties prokalbė vystėsi vien vyresnės kartos sekimu bei genetiškai užprogramuotais kalbėjimo įpročiais. Ją sudarė ne žodžiai (lietuvių kalbos prasme), o trumpesni daugiaprasmiai formantai, kurie paskiau galėtų tapti tiek žodžių šaknimis, tiek šaknų priedais. Tikriau sakant, formantas turi ne prasmių, o platesnę nuovoką, kiek miglotą mąstymo kategoriją, o prasmės atsiranda tik formantų junginiuose. Formantas nėra nei žodis įprasta gramatikos prasme, nei kalbos dalies vienetas: įvairiuose junginiuose jis galėtų turėti daiktavardžio, veiksmažodžio ar kitą prasmę, atseit, turėti dabartinės anglų kalbos vadinamą konversiją, galėtų tikti pavadinimui, pravardei, konstatavimui, veiksmui ar kitai paskirčiai. Paskiras formantas duodavo tik užuominą, apie ką kalbama, o prasmė išryškėdavo junginyje“ (Slavėnas 2001: 261). „Įvairios čia padarytos pastabos kelia gana paradoksišką mintį, jog indoeuropinių kalbų išsiskirstymas reiškia nutolimą ne nuo hipotetinės prasanskritinės prokalbės, o nuo archaiškos tebegyvos lietuvių kalbos sandaro“ (ten pat: 273). Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 235 Šios įžvalgos tikrai gilios ir įdomios, bet, nors ir labai glostančios lietuviškai kalbančios bendruomenės savimeilę, nėra pakankamai pagrįstos. Todėl kalbininkų užmaršumas senojo akademiko tyrinėjimų atžvilgiu visiškai suprantamas. 1.2. Proto vaistinė „Vaistinė proto yra po tuo stogu. Gal palinksminti su nuomone žmogų.“ Dionizas Poška „Nesąmoningas protas siūlo, sąmoningas protas atrenka.“ Stanislas Dehaene Grįžkime prie Razausko išvados, kad „turime […] du skirtingus, skirtingai teoriškai bei metodologiškai grindžiamus santykius su kalba kaip skirtingų santykių su tikrove apskritai atspindžius – būtent paprastą, profanišką, ir slaptąją, šventąją lingvistiką.“ Kur ieškoti metodikos mus dominančiam reiškiniui tirti? Pirmasis žingsnis galėtų būti teiginys, kad ta „kasdienė, paprasta, profaniška“ lingvistika tiria sąmoningai suvoktus kalbos reiškinius, o „slaptoji, šventoji, poetinė“ – siekia atskleisti tai, kas kalboje yra nesąmoninga, t. y. sąmonei tiesiogiai neprieinama. Kad viskas priklauso nuo požiūrio taško, aišku iš paprasto pavyzdžio. Gramatika neabejotinai yra tradicinė lingvistikos sritis. Tačiau į tą pačią gramatiką galime žvelgti iš dviejų pusių. Ikimokyklinio amžiaus vaikai kalba gramatiškai taisyklingai, nors niekuomet gramatikos nesimokė. Kai jie pradeda mokykloje gramatikos mokytis, ne vienam ši disciplina pasirodo varginanti ir nuobodi. Tai gerai žinoma ir aišku. Kaip važiuodami dviračiu ar vairuodami automobilį dalį veiksmų atliekame automatiškai, o sąmoningai atliekame kitus, lygiai taip kalbėdami automatiškai tariame žodžius ir gramatiškai taisyklingus sakinius, o sąmonė stebi ir kreipia prasmingą kontekstą. Žodis yra tas langas, per kurį sąmonė žvelgia į prasmę, bet prasmė panardinta žmogaus pasąmonėje, o riba tarp sąmoningo ir nesąmoningo nėra lengvai sugaunama. Sąmoningo ir nesąmoningo santykis visuomet domino mąstytojus, bet objektyvūs moksliniai tyrimai prasidėjo tik XIX a. pabaigoje XX a. pradžioje Pierre’o Janet, Sigmundo Freudo, Carlo Gustavo Jungo ir jų pasekėjų darbais (Ellenberger 1970). XX a. pabaigoje šie tyrimai įgavo naują impulsą, pasitelkus šiuolaikinius smegenų veiklos registravimo būdus. Šiandien sąmoningo ir nesąmoningo mąstymo ir suvokimo santykis yra ir lingvistinių (Lakoff, Johnson 1999; Lakoff, Núñez 2001), ir neurofiziologinių (Dehaene 2014) tyrimų akiratyje. Šiame skirsnyje apžvelgsiu kai kuriuos požiūrius į pasąmonę ir archetipo ALGIRDAS SAUDARGAS 236 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV sąvoką. Kitame skirsnyje klausiu, ką gali šiandien mums padėti neurofiziologiniai smegenų veiklos matavimai. Paskutiniuose įžvalgų į metodą skirsniuose apibrėžiama fonosemantinė sakmė – šio straipsnio tyrimo objektas. Ypatingai svarbus kalbos matmuo yra tarp vienareikšmiškumo ir bejos (an. ambiguity)2. Atrodytų, kad vienareikšmiškumas turėtų būti kalbos idealas. Taip iš tiesų yra, kai dviprasmybė gali būti pavojinga. Karininko duodamas įsakymas privalo būti vienareikšmiškai suprastas. Chirurgo nurodymai operacijos metu negali būti dviprasmiai. Nuo to priklauso karių ar pacientų gyvybė. Įstatymų leidyboje ir daugelyje kitų sričių siekiama, kad vartojami terminai būtų suprantami vienareikšmiškai. Tad kodėl kalboje yra abeja? Abeja kalboje yra empirinis faktas. Į ją reikia žvelgti, kaip į kūrybos kalboje šaltinį, į kalbos gyvastingumo laidą. Kalboje visuomet buvo ir terminas, ir poetinis žodis3. Lietuvių kalboje dvejonė nuo abejonės subtiliai skiriasi: dvejonė pabrėžia neišvengiamą pasirinkimą iš dviejų galimybių, abejonė nusako ir būseną, apimančią abi galimybes. Galime pasakyti, kad dvejonė labiau būdinga mechaniškam mašinos pasirinkimui pagal iš anksto nusakytus kriterijus ir žymi algoritmo išsišakojimo tašką. Tuo tarpu abejonė apibūdina proto instrumento – žmogaus smegenų – veiklos metodą. Abeja yra šiandieninių kognityvinių tyrimų dėmesio centre (Zeki 2004). Taip paaiškėja mūsų tyrimo metodo vieta mokslų sistemoje: mus domina kalba kaip priemonė proto būsenai pažinti. Šiandien ši sritis – tai kognityvinė lingvistika pačia plačiausia prasme (Cuyckens, Geeraerts 2007). Kalboje susiduriame su dviem skirtingomis pasirinkimo kryptimis. Paprasčiausias pavyzdys yra homonimija ir sinonimija (žr. 2 pav.). Kai girdime daugiaprasmį žodį (pavyzdžiui, baras), esame abejonės taške. Norėdami apsispręsti, paprastai turime sulaukti papildomos informacijos iš vienokio ar kitokio konteksto. Priešinga kryptimi patenkame į abejonės tašką, kai turime kelis būdus tai pačiai prasmei išreikšti: paukštis skrenda / paukštis lekia. Vėlgi apsisprendžiame, pasitelkę papildomą informaciją. Priklausomai nuo krypties skirsime onomasiologinę beją ir semasiologinę beją4. Homonimija ir sinonimija nėra tiesioginis mūsų tyrimo objektas. Poliseminė šaknis yra semasiologinė abeja. Semasiologinės ir onomasiologinės ãbejų sąveika glūdi pačioje kalbos suvokimo mechanizmo šerdyje. Vienareikšmiškumas ir abeja nėra dvi diskretinės būsenos, bet svarbaus žmogaus proto veiklos bruožo matmens kraštiniai poliai. Žmogaus proto 2 Ši sąvoka labai plačiai vartojama. Mums svarbus požiūris, kurį išdėstė Semiras Zeki savo straipsnyje (Zeki 2004) bei kitur. 3 Panašiai mano ir Skirmantas Valentas (2012: 12). 4 Plg. Geeraerts 2010: 281–284. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 237 instrumentas – smegenys – nėra kompiuteris. Šiuolaikinių kompiuterių architektūros esmė nesikeitė nuo Alano Turingo ir Johno Von Neumanno laikų. Galima pasakyti, kad kompiuterio architektūra atspindi sąmoningo proto veiklą (Dehaene, Brannon 2011; Zylberberg ir kt. 2011). Šiame vienareikšmiškumo poliuje žmogaus smegenys atrodo beviltiškai lėtos palyginti su šiuolaikiniais kompiuteriais. Tačiau net patys galingiausi kompiuteriai ir išmaniausios programos kol kas nesugeba patikimai išspręsti net paprasčiausių žmogaus proto užduočių. Kodėl taip yra, numanė dar Von Neumannas: didžiausią darbą žmogaus protas atlieka nesąmoningai, išnaudodamas lygiagrečiai veikiančius analoginius smegenų mechanizmus. Stanislasas Dehaene’as taip apibūdina pastarojo trisdešimtmečio kalbos psichologų kruopščių tyrimų rezultatus: „Taigi mūsų nesąmoningas protas yra pakankamai sumanus lygiagrečiai patalpinti į atmintį ir iš jos iššaukti visas semantines žodžio asociacijas, netgi kai žodis yra daugiareikšmis ar kai tik vienintelė jo reikšmė tinka kontekstui. Nesąmoningas protas siūlo, sąmoningas protas atrenka“ (Dehaene 2014: 66). Šiuolaikiniais kruopščiais tyrimais psichologai aiškinasi, kaip vaikai suvokia žodžius. Garsi psichologė Jean Mandler, apibendrindama šiuos tyrimus, pastebi, kad dvejų metų vaikas susiduria su dviguba problema: kuriais atvejais vartoti išmoktą žodį ir kurį žodį vartoti konkrečiu atveju (Mandler 2004: 131). Mūsų terminais, vaikas susiduria su semasiologine ir onomasiologine ãbeja. Žodis tas pats, bet vaikui jis reiškia ką kitą nei suaugusiam. Bendraudamas vaikas abeją mažina, kol ji tampa to paties lygmens kaip kalbančios bendruomenės. Šie ir 2 PAV. Homonimija ir sinonimija kaip semasiologinė ir onomasiologinė ãbeja ‘judėti oru, mosuojant sparnais’ lėkti skristi ‘nedidelis restoranas’ ‘vienu kartu užimamas lauko ruožas dirbant’ bãras semasiologinė abeja onomasiologinė abeja ‘atmosferos slėgimo vienetas’ 2 PAV. Homonimija ir sinonimija kaip semasiologinė ir onomasiologinė ãbeja ALGIRDAS SAUDARGAS 244 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Viskas vyksta nesąmoningai. Sąmonei pateikiamas tik vienas galutinis sakinio prasmės variantas. Jungo ir Riklino eksperimentai mums pasako kai ką daugiau. Eksperimento dalyviai raginami pateikti savo asociaciją nurodytam žodžiui. Jo rezultatai rodo, kad asociacijos būna ir semantinės, ir fonologinės. Tai atitinka ERP tyrimo išvadas. Bet Burghölzlio klinikoje vykdyti tyrimai parodė, kad asociacijos pobūdis priklauso nuo tiriamojo būsenos sąmonės atžvilgiu. Jungas padarė svarbią išvadą, kad sąmoningas protas ieško semantinių asociacijų, o fonologines slopina. Fonologinės asociacijos prasiveržia, kai tiriamojo sąmonė yra prislopinta. Analogiški rezultatai buvo gauti tiriant amnezija sergančius ligonius, kurie negalėdavo atsiminti fakto (pažeista eksplicitinė atmintis), kad jie žaidė vizualinį kompiuterinį žaidimą (pavyzdžiui, Tetris), bet prieš miegą matė šio žaidimo vaizdinius ar juos sapnavo (Stickgold ir kt. 2000). Psichologai tai aiškina implicitinės atminties pasireiškimu. Šiuolaikiniai sąmonės tyrimai skiria penkias nesąmoningos smegenų veiklos rūšis (Dehaene 2014: 190–197). Pagal „globalaus darbalaukio“ hipotezę, sąmoningai suvokiama mintis didelių neuronų yra smegenyse plačiai „retransliuojama“. Į sąmonės dėmesį gali patekti tik stiprūs, vadinamieji viršslenkstiniai signalai. Tokių signalų smegenyse gali būti daug vienu metu, bet sąmonė atrenka tik po vieną nuoseklia seka. Šie signalai neišnyksta, laukia sąmonės dėmesio ir gali būti sustiprinti globaliai retransliacijai. „Nesąmoningas protas siūlo, sąmoningas protas atrenka“ (Dehaene 2014: 66). Tie stiprūs, bet dar laukiantieji sąmonės dėmesio signalai yra pirmosios rūšies nesąmoningi smegenų turiniai. Antrosios rūšies signalai yra per silpni, kad atkreiptų sąmonės dėmesį. Tai poslenkstiniai signalai, kurie išnyksta ir sąmonei lieka nepasiekiami. Šie signalai patys nepajėgūs patraukti sąmonės dėmesio, tačiau per savo trumpą gyvavimo laikotarpį gali paveikti vėliau sąmoningai suvokiamą informaciją. Trečios rūšies nesąmoninga smegenų veikla apima visą mūsų nervų sistemos automatizmą, pavyzdžiui, kvėpavimą. Ketvirtoji rūšis apima visokeriopą pirminį pojūčių kodavimą, kuris prieš patekdamas sąmonės akiratin privalo būti perkoduotas. Mus labiausiai domina penktoji nesąmoningų žinių rūšis, kurią Dehaene’as vadina snaudžiančia. Ši informacija užkoduota sinaptiniuose ryšiuose. Ji pradedama kaupti dar iki gimimo. Pirmaisiais gyvenimo metais, nors dauguma žmogaus smegenų neuronų jau yra savo vietose, dideliu greičiu yra mezgami sinaptiniai ryšiai. Per dvejus pirmuosius metus užauga pusė suaugusio žmogaus smegenų – nuo ketvirtadalio iki trijų ketvirtadalių apimties. Tačiau mes neprisimename nieko iš pirmųjų trejų gyvenimo metų (vadinamoji infantilinė amnezija). Kur dingo ši informacija? Visa tai ir yra snaudžiančioji atmintis. Informacija tebėra, tik ji neprieinama sąmoningai atminčiai. Ten glūdi visa kalbos gramatika ir fonologija, ir glūdi taip giliai, kad milijardinių smegenų tyrimo projektų vadovai nesitiki jos pasiekti per artimiausius penkiasdešimt metų. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 245 Snaudžiančioji atmintis – tai ta pati mūsų proto vaistinė. Ji nėra tiesiogiai prieinama sąmonei, bet gali būti pasiekiama intuicijos keliu. Į šį kūrybos šaltinį kreipiasi ir poetai, ir matematikai. Prancūzų matematikas Jacques’as Hadamardas (1945), remdamasis jau klasika tapusia vieno žymiausių matematikų Henrio Poincaré patirtimi, skirsto šį dialogą į keturis etapus: iniciaciją, inkubaciją, iliuminaciją ir verifikaciją. Matematikas nesulauks įkvėpimo be ilgo varginančio pradinio darbo, kuris dažnai lieka be norimo rezultato. Matematikas dirba su sąmoningai suvokiamomis, ilgomis studijomis įgytomis bei įtemptais apmąstymais nugludintomis minties formomis. Inkubacijos periode matematiko sąmoningos veiklos formų kombinacijos panardinamos į pasąmonėje glūdinčių, snaudžiančių, bet realių schematinių instrumentų valdomą pirmavaizdžių vandenyną. Iliuminacija (įkvėpimas) ateina, kai pasąmonė išmeta sąmonės švieson netikėtą sprendimą. Jo forma atitinka psichoanalizės apibūdintą pavidalą – archetipą. Jis visuomet turi emocinį krūvį. Matematikoje emocija pasireiškia estetiniu būdu: netikėtas sprendimas visuomet būna gražus. 1.4. Fonosemantinės sakmės „Beveik neliesti lietuvių kalbotyros dirvonai – semantikos ryšys su fonetine šaknies sandara“ Audronė Kaukienė (Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija I d.) „Oi, katinai, katinėli, ko dirvonų nekėlei, ko linelių nesėjai?“ Juozas Tumas Vaižgantas (LKŽ) Audronė Kaukienė studijoje Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija rašo: „Struktūros ir semantikos ryšys jau seniai pastebėtas. Dažnai akcentuojamas fonomorfologinės struktūros ryšys su konkrečiąja semantika.“ Toliau konstatuoja: „Beveik neliesti lietuvių kalbotyros dirvonai – semantikos ryšys su fonetine šaknies sandara“ (Kaukienė 1994: 164, 165). Šie kalbotyros dirvonai (kurie minimi skirsnio paantraštėje) ir yra ta mokslo dar neištirta teritorija, į kurią žengia pirmajame skirsnyje minimi pranokėjai. Prieštaravimų žinomiems kalbos faktams nėra, bet problema lieka nesuformuluota mokslui priimtinu būdu. Kita vertus, ta teritorija dirvonuoja tik lietuvių kalbos tyrimuose. Joje šiandien pluša dideli mokslininkų būriai, pasitelkę pačią naujausią techniką, nors pasėtų linelių, kaip perspėja liaudies išmintis (ir milijardinių smegenų tyrimo projektų vadovai), dar laukia ilgas ir kankinantis kelias. Tai mokslų paribio teritorija, ALGIRDAS SAUDARGAS 246 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV į kurią laikas žengti ir lietuvių kalbos tyrinėtojams (tereikia nugalėti vaižgantiško katino vangumą…). Kaip galėjome įsitikinti, į šią teritoriją kol kas kelias veda tik kabančiais tiltais. Vienos srities specialistai, saugiai įsikibę savo krašto, kito kranto nepasieks. Reikia intelektualinės rizikos. Kabantis tiltas saugumo negarantuoja. Hipotezės gali nepasitvirtinti, bet mokslas kito kelio nežino. Svarbu yra, kad tiltas, jungiantis dvi sritis, būtų patikimai pritvirtintintas ir vienoje, ir kitoje pusėje. Imkime konkretų pavyzdį – lietuviškų veiksmažodžių porą lemti / limti. SEJL nurodo prokalbės šaknį *lemHsu klaustuku, kuris, matyt, skirtas reikšmei ‘laužti’ (le. łamać) (SEJL 2007: 344). Šią šaknį randame ir MA, iš kurio sužinome, kad ši baltų ir slavų kalbose labai produktyvi šaknis indoeuropiečių dvasinio pasaulio enciklopedinės apimties monografijoje išlikusi tik pasibaisėtinų naktinių dvasių pavidalu: lotynų lemures ir graikų lamia (MA 2006: 411). Be abejo, vaikų gąsdinimo lygmenyje jos lygintinos su mūsų laumėmis. Lyginamoji kalbotyra, slegiama klasikinės triados (sanskritas, graikų, lotynų) autoriteto, linkusi baltiškus žodžius užmiršti, nors indoeuropietiškos poetikos tyrėjai juos prisimena (plg. West 2007: 384, 386). Pažvelkime į šį paprastą paveikslėlį (žr. 3 pav.), kurį šimtus kartų regėjome ekonominių bei sociologinių tyrimų tekstuose. 3 PAV. Visumos dalies schema Jis būdavo apipintas kitais panašiais paveikslėliais ir apibertas skaitmenimis. Tai vaizdinio schema, nurodanti į visumos santykį su jos dalimi. Vaizdinio schema (an. image schema) yra vienas pagrindinių kognityvinės lingvistikos instrumentų10. Čia mums svarbu tik prisiminti, kad vaizdinio schema nėra paveikslėlis ar brėžinys (jis gali būti visiškai kitoks), bet minties pirmavaizdis, į kurį paveikslėlis tik nurodo (Cuyckens, Geeraerts 2007). LKŽ tebeturime visumos daliai pavadinimą: 10 Terminą „vaizdinys“ vartoju pagal Jakaitienės vadovėlį (Jakaitienė 2010: 45). 3 PAV. Visumos dalies schema Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 247 1 lmas 1. ‘ko nors dalis, gabalas, lamantas’11 I kaip tu prarijai tokį lmą pyrago teip greitai! Ms. Veiksmažodžiai, turintys šaknyje L/M, prasme ‘laužti’ kaip ir nebevartojami (pavyzdžiui, lamėti ‘lūžti’, plg. slavų lomatj). Daiktavardžių yra daug: lmas ‘ko nors dalis, gabalas, žemės plotas, sklypas’, lamatà ‘smarkus laužymas (vėtros metu)’, lomà ‘įdubęs žemės plotas, slėnys, gabalas, gumulas, žemės plotas, sklypas’. Žodis luomas perkelia mus į socialinę sritį. LKŽ pateikiamos tokios reikšmės: ‘pagal kilmę, turtą ar užsiėmimą susidariusi visuomeninė grupė’; ‘šeimyninė padėtis’; ‘rūšis, kilmė’; ‘plotas, sklypas, gabalas’; ‘skaičių klasė’. Moteriškos giminės atitikmuo luoma greta pirmosios luomo reikšmės turi dar ir kitas: ‘laimė, likimas’; ‘kartas, eilė’; ‘laiko riba, terminas’. Visiems aišku, ką reiškia žodis laimė. Žinome jo sąsajas su žodžiais lemti, likimas. Šioje vietoje reikia sustoti ir nurodyti į išsamų Algirdo Juliaus Greimo studijos antrąjį skyrių „Aušrinė ir Laima“ (Greimas 2005b). Jame atskleistos 11 Šiame straipsnyje elementarūs objektai yra leksemos iš LKŽ (tik vienas kitas pavyzdys iš DLKŽ). Lemos rašomos paryškintu šriftu su savo numeracija. Terminus „leksema“ ir „lema“ vartoju pagal Jakaitienės (2005; 2010) apibrėžimą, tačiau siaurąja prasme, kaip LKŽ struktūrinius objektus. 4 PAV.Konceptualioji metafora ELD struktūra konkretesnė sritis abstraktesnė sritis 4 PAV. Konceptualioji metafora ALGIRDAS SAUDARGAS 248 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV sąsajos tarp laimės ir dalios, laimės ir likimo, Laimos ir Laumės plačiame lietuviškos tautosakos kontekste. Lietuviškos leksikos ir mitologijos semantinis turinys bendriausiu būdu atvaizduotas 4 paveiksle. Rodyklės priskiria schematinę struktūrą kiekvienai plotmei (freimui) ar perkelia ją iš vienos plotmės į kitą. Lyginamoji kalbotyra, nesidomėdama kognityvine žodžių reikšmių sandara, indoeuropiečių dvasinį pasaulį nuskurdina iki (šiuo atveju) vaikų baidyklių lygmens. Tai tik vienas pavyzdys, kuris rodo, kad lyginamajai kalbotyrai derėtų prisiimti bent dalį atsakomybės dėl minėto „deguto šaukšto“. Pažvelkime į kitą pavyzdį, kurį formalioji lingvistika automatiškai atmeta. Patackas ir Žarskus virsmus sudėsto į Rėdos ratą (žr. 5 pav.) (Patackas, Žarskus 2013: 10; Patackas 2014: 87). 5 PAV. Rėdos ratas Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 249 Niekas nedraudžia panašiai skambančius (nokti – nykti) ar invertuotus (migti – gimti) žodžius panaudoti virsmų santykiams pavadinti. Tradicinė lingvistika atmeta bet kokį tokių žodžių porų saryšį su kalbos mokslu. Imkime žodžių porą nokti / nykti. Lyginamoji kalbotyra atkuria tokias prokalbės šaknis: *neh2k- / *nik- (SEJL 2007: 427, 425). Tai skirtingos šaknys ir skirtingi etimologiniai lizdai. Tuo susidomėjimas pasibaigia12. Semantikos kognityvinis turinys, kaip matėme, kalbininkų nelabai domina. Vis dėlto derėtų pasidomėti. Visų pirma, būtina pastebėti, kad semantinę priešpriešą, Rėdos rate priskiriamą žožių porai nokti / nykti, apima pats veiksmažodis nokti: 1 nókti 1. ‘bręsti (apie vaisius, javus)’ 1 nókti 4. ’silpti, menkti’ Dar prisiminkime iš vartosenos besitraukiantį veiksmažodį: 2 nókti 1. intr. ‘eiti, sekti iš paskos’ 2 nókti 2. tr. ’vytis, gintis’ Šio reikšmių rinkinio sandarą galime atvaizduoti kaip dvi konceptualiąsias metaforas (Cuyckens, Geeraerts 2007). Veiksmažodžio 2 nókti turinį ‘eiti, sekti iš paskos; vytis, gintis’ išreiškia brėžinys 6 paveiksle. Taške P besivejantis panoko ‘pavijo’ ir pranoko ‘pralenkė’. Pirmoji metafora {2 nókti → 1 nókti 1. ‘bręsti’} perkelia brėžinio struktūrą iš judėjimo erdvėje 12 Plg. Karaliūnas 1995: 8. 6 PAV. 2 nókti schema P kelias laikas 6 PAV. Veiksmažodžio 2 nókti schema ALGIRDAS SAUDARGAS 250 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV plotmės į gamtos plotmę, kur taškas P žymi brandos viršūnę. Ta pati metafora atsispindi ir veiksmažodyje prieiti: 1 prinókti 1. ‘pribręsti, prieiti’ prieti 1. ’einant prisiartinti (prie ko)’ Liepto galą priėjo. prieti 13. ’pribręsti, prinokti’ Šiemet anksčiau prjo rugiai. Kita metafora turi vertybinę inversiją: {2 nókti → 1 nókti 4. ‘silpti, menkti’} Kulminacijos taškas atitinka ne pozityvą, bet negatyvą (Nks nks i nunks (numirs)). Veiksmažodis nykti gelbsti nuo nepatogios inversijos. Todėl abiejų veiksmažodžių pilną kognityvinę struktūrą nusako dvi tokios metaforos: {2 nókti → 1 nókti 1. ‘bręsti’} + {1 nókti 4. ‘silpti, menkti’ ← 1 nkti} Pirmasis pavyzdys tebuvo švelnus priekaištas lyginamosios kalbotyros baruose triūsiantiems kalbininkams, kad (akivaizdžiai) mažai gilinasi į šiuolaiknę semantiką, tačiau šis pavyzdys kelia klausimų. Pateikta struktūra yra LKŽ atspindėtos leksikos vartosenos lygmenyje (kuris yra sinchroninis kelių šimtmečių laike ir tarmių pasklidimo erdvėje tikslumu) kognityvinė sandara. Ji savo prasmėmis natūraliai apima ne tik vieno etimologinio lizdo žodžius, bet ir fonologinius „kaimynus“13. Kaip tokios struktūros susidaro, ir yra klausimas kalbininkams. Konceptualiųjų metaforų raida yra plačių diskusijų objektas (Fusaroli, Morgagni 2009). Kognityvinės pakraipos lingvistika pripažįsta metaforos svarbą kalbos kaitai. Kokią raidą liudija nokti / nykti semantinė struktūra – klausimas reikalauja kruopštaus tyrimo. Veiksmažodis 2 nókti, kuris yra erdvėlaikinis konceptualios metaforos pamatas, iš vartosenos jau pasitraukęs, nors įvykio veikslas 2 pranókti tebėra produktyvus naujų metaforų šaltinis (tuo įsitikinti galima pateikus šį žodį programai Google). Prie pateiktos schemos dar reikėtų pridurti virsmo tašką, kurį gražiai parodo veiksmažodžio noko abeja tautosakoje: Nko rūta, nko mėta, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia rūtelė (d.) Gs. Noksta darže rožė, noksta lelijėlė, noksta mano jaunystėlė pas šelmį bernelį LTR (Mrk). LKŽ ir DLKŽ pateikia šiuos sakinius prie reikšmės ‘netekti gaivumo, vysti’ (DLKŽ pateikia tik pirmą sakinio dalį). Įdomu, kad abeją pastebi profesorius Smoczyńskis, versdamas šį sakinį dvejopai: „Dojrzewala (= brendo) ruta, dojrzewala mięta, dojrzewala lilia, jak zieliona rutka więdly (= vyto) dni mej mlodosci“. Vertimas ar veiksmažodžių keitimas abeją atskleidžia ir fiksuoja konkrečią interpretaciją. Nepakartojamas tautosakos grožis glūdi abejos būsenoje: visur tas pats veiksmažodis nokti, bet pirmoje sakinio dalyje jis linksta prie reikšmės ‘bręsti’, o sakinio pabaigos frazėje išnyra grėsmė ‘netekti gaivumo, 13 Plg. Federmeier, Laszlo 2009. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 251 vysti’. Tai virsmo taškas, glūdintis vestuvių papročių ir Rasos šventės esmėje. Deja, kalbotyra Lietuvoje vis dar abejinga abejai. Žodžio reikšmės tarpusavyje yra paradigminiame santykyje. Sakiniuose Gėlė noksta ar Obuolys noksta prasmė priklauso nuo to, kokią žodžio noksta reikšmę parenkame: 1 nókti 1 ‘bręsti’ ar 1 nókti 3 ‘netekti gaivumo, vysti’. Tačiau sakinyje Nko rūta, nko mėta, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia rūtelė SEJL interpretacijoje tos pačios reikšmės yra sintagminiame santykyje: pradžioje noksta, po to nyksta. Ši sintagma yra ne sakinio sintaksės, bet naratyvo struktūros lygmenyje. Palyginkime tris šio sakinio variantus: Nko rūta, nko mėta, nko lelijėlė, nko mano jaunos dienos kap žalia rūtelė = abeja tautosakoje; Vyto rūta, vyto mėta, vyto lelijėlė, vyto mano jaunos dienos kap žalia rūtelė = LKŽ ir DLKŽ interpretacija; Brendo rūta, brendo mėta, brendo lelijėlė, vyto mano jaunos dienos kap žalia rūtelė = SEJL interpretacija. Pirmasis sakinys, kaip minėta, yra abeja, kuri suteikia tautosakai interpretacijos atvirumą. Antrasis sakinys pakeičia žodį nko LKŽ siūlomu sinonimu. Trečiasis sakinys yra atbulinis vertimas iš lenkų kalbos. Formaliai žiūrint, LKŽ interpretacija yra teisinga. Žodynas atspindi žemdirbio pasaulėvoką, kuri formavosi netgi ne vieną tūkstantmetį. Kalba labai jautri ir tiksli svarbiems gyvenamos aplinkos bruožams. Veiksmažodžio 1 nókti pagrindinė reikšmė yra ‘bręsti (apie vaisius, javus)’. Apie gėlę to nepasakysi. Tai aišku iš tokio sakinio: Aguona žydėdama kaip rožė skyleles gauna, atanka, išnokusi išbyra, vėjui papurtinus B. Aguona pirma žydi (kaip rožė), o po to noksta. Žiedas nenoksta, bet žydi, kol nuvysta. Noksta vaisius, grūdas, sėkla (išbyra, vėjui papurtinus ). Tačiau jaunystė ir žydi, ir bręsta, ir vysta: Petniūnas nepasitikėjo jaunikiais ir nesiryžo imti užkurio, nors duktė noko noko, kol nepernoko ir neprarado jaunystės žavumo rš. (LKŽ). Šis sakinys, LKŽ pažymėtas kaip perkeltinės prasmės, t. y. konceptualioji metafora, perkelia schemą iš augmenijos į žmogaus biologinę prigimtį. Jaunystę gaima lyginti ir su lelijos žiedu, ir su nokstančiu obuoliu, ir (deja) su pernokusiu vaisiumi ar nuvytusiu žiedu. Šis virsmo taškas gražiai ir konceptualiai tiksliai nusakytas Rėdos rato schemoje, bet mus domina raiškos kalboje atžvilgiai. Sakinyje formaliai tiksliai pakeitę noko į vyto, prarandame visą tautosakos poetinę esmę. Veiksmažodis vyto neturi abejos ir todėl neatveria skaitytojui (bei klausytojui – juk tai daina!) prieigos prie virsmo taško (taip suformuluotų kognityvinė ALGIRDAS SAUDARGAS 252 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV psicholingvistika). SEJL interpretacija, aukodama tikslumą14, mėgina konstruoti šią prieigą. Virsmo taškas yra atskleistas sąmoningame racionaliame lygmenyje, kaip diskurso sklaida (brendo lelijėlė > vyto mano jaunos dienos). Tautosaka naudoja abeją, glūdinčią veiksmažodyje nokti, kad atvertų nesąmoningą prieigą prie virsmo taško. Tai skirtumas tarp prozos ir poezijos. Šis neabejotinai ilgaamžis turinys neranda vietos lyginamosios kalbotyros baruose, nors SEJL, rekonstruodamas formą *neh2k-, šaknies indoeuropietiška kilme neabejoja. Ar toks žemdirbio pasaulėvokai kertinis turinys atėjo iš prokalbės, ar buvo baltų kalbose sukurtas, kaip postpoziciniai vietininkai, ir dabar jau nyksta – tai klausimai, kuriuos kelia kognityvinė analizė. DLKŽ parodo, kaip šis platus ir gilus semantinis laukas aižėja. Kalba neišvengiamai kinta. Kas išsaugotina, o kas nesvarbu – tai esminis klausimas. Nekomentuosiu ir nekvestionuosiu raiškos (ir rašybos) stabilumo svarbos. Kalbos išmokstame nesąmoningai, todėl nesąmoningo suvokimo mechanizmai kalbos gyvastingumui turi lemiamos reikšmės. Kad žinotume, ką ir kaip saugoti, jie turi būti nuodugniai ištirti. Dabar pažvelkime į ketvirtą sakinio variantą, kuriame paskutinis veiksmažodis nokti pakeistas veiksmažodžiu nykti. Nko rūta, nko mėta, nko lelijėlė, nyko mano jaunos dienos kap žalia rūtelė. Jis pateiktas ne tam, kad pakeistų dainos tekstą. Tam, kas pasakyta apie abeją, nebėra ką pridurti. Šio sakinio raiška (nokti / nykti), palieka abeją pirmoje sakinio dalyje (nko lelijėlė), bet atskleidžia sąmonei grėsmę sakinio antroje dalyje (nyko mano jaunos dienos). Tautosakoje virsmo taškas glūdi giliai panardintas veiksmažodžio nokti polisemijoje. Šis sakinys iškelia virsmo tašką į sąmonės lygmenį (kaip ir SEJL interpretacija), bet lieka panardintas į pasąmonę per fonologinį panašumą. Tai nėra koks naujas lingvistinis faktas, prieštaraujantis lyginamosios kalbotyros išvadoms. Tai nuoroda į semantiškai susietą telkinį, apimantį abi prokalbės šaknų formas. Semantinis visetas (geštaltas) yra kalboje apimantis abu etimologinius lizdus, esančius fonologiniu požiūriu „apofoniniame atstume“. Nokti / nykti pavyzdys motyvuoja pavadinimą fonosemantinės sakmės. Sakmė – naratyvo lygmens terminas. Šis straipsnis yra skirtas tokių struktūrų paieškos ir aprašymo metodikai. Šiame pavyzdyje fonosemantinė sakmė apima visą raiškos kontinuumą LKŽ: nokti, nykti, neikti, niūkti, […] niekas, naktis […] ir t. t. Semantinio geštalto pamatą sudaro minėta metaforų pora ir virsmo taškas. Paulo Kuglerio „diskurso alchemijos“ požiūriu tai fonetiškai artimų žodžių telkinys, vienijamas emociškai stipriai motyvuoto prasmių 14 Dojrzewala žodyne verčiama ‘bręsta, noksta’. Kaip matėme, šios reikšmės LKŽ gėlėms nepriskiria. Ar galima lenkų kalbos žodį dojrzewala vartoti ne tik vaisiams, bet ir gėlėms – spręsti nesiimu. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 253 viseto – imago. Beje, virsmo taško, siejamo su nokti / nykti, grėsmė, kuri išsamiai aprašyta Virsmų knygoje, yra ta pati, apie kurią kalba pagrindinis psichoanalitiko studijos pavyzdys (nekaltybės praradimas; Kugler 1980: 11). Tačiau psichoanalitikų aprašomam pasąmonės turinių kompleksui trūksta sandaros struktūros. Jungo kolektyvinės pasąmonės archetipai įžvelgia tik labai bendrus bruožus. Čia reikia tiesti tiltą į tvirtesnę uolą – matematiką. Iš Čilės kilęs šveicarų psichologas Rafaelis Núñezas (šiuo metu dirbantis San Diego universitete Kalifornijoje), analizuodamas Jungo susirašinėjimą su garsiu fiziku Wolfgangu Pauli’u, pastebi konceptualinį atitikimą tarp kolektyvinės pasąmonės archetipų ir kognityvinėje lingvistikoje vartojamų vaizdinio schemų (Núñez 2008: 9). Núñezas su vienu iš kognityvinės lingvistikos pradininku George’u Lakoffu tūkstantmečio pabaigoje atskleidė kognityvinę matematinio mąstymo sandarą (Núñez, Lakoff 1998; Lakoff, Núñez 2001). Tai pirmieji žingsniai į mūsų jau minėtą dar prieš pusę amžiaus Hadamard’o atliktos matematinės kūrybos analizės mokslinę studiją (žr. 1.3). Šiandien šia kryptimi dirbantys mokslininkai naudoja ir kognityvinės lingvistikos bei psichologijos metodus, ir neurofiziologinius smegenų veiklos matavimus (žr. Núñez, Marghetis 2014; Marghetis, Edwards, Núñez 2014; Dehaene, Brannon 2011; Dehaene 2014). 1.5. Fonosemantinių sakmių meistravimas „Ir mūsų laikais meistrautojas yra tas, kuris viską daro pats, savo rankomis ir naudodamas, priešingai negu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, dažnai atsitiktines priemones.“ Claude Levi-Strauss Apibendrindami galime pasakyti, kad fonosemantinė sakmė yra fonetiškai artimų žodžių telkinys, kurio žodžių reikšmių erdvės, laiko ir jėgos dinamikos (ELD) semantinis turinys sudaro visetą, dažnai įgyjantį emocinį krūvį. Kur tokių sakmių ieškoti? Atsakymas: LKŽ. Kugleris domisi pasąmonės apraiškomis žmogaus psichikoje ir tiria tuos atvejus, kai fonetiškai artimų žodžių telkinius galima įžvelgti sapnuose ar vizijose. Liguistoje psichikoje (Freudo aprašytas Rat Man atvejis) ar kalbos riktuose pasireiškia individualios psichikos būsena. Tiesiogiai kalboje sakmių galima ieškoti sukurtuose tekstuose arba pačioje žodyno sandaroje. Tautosaka, kaip matėme, slepia kognityvinę struktūrą žodžio daugiareikšmiškume – ãbejoje. Sintagmiškai sąskambius plėtoja per kaitybos ir darybos paradigmas (LKŽ: Aš keleivis keleivėlis, keleliu keliavęs KlpD20). Tekstų ALGIRDAS SAUDARGAS 260 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV sandarą. Ypač tai ryšku, kai svarstome tik lietuviškų (ar baltiškų) žodžių etimologinio lizdo semantinį turinį, o „pagrindinė reikšmė“ primesta klasikinių kalbų autoriteto19. Turtingas lietuviško lizdo semantinis turinys, kuris LKŽ pateiktas kaip ant delno, tiesiog ignoruojamas. Išugdomas ydingas paprotys mąstyti apie šaknį (žodžio ar rekonstruotą prokalbėje) kaip turinčią reikšmę ir ta reikšme dažnai manipuliuojama. Šitokį požiūrį į semantiką būtina keisti. Tikslesnis mąstymas (semantikos mokslo prasme) turi žvelgti į semantinį sekos {leksema < žodis < šaknis < rekonstruota šaknis} turinį kaip į nuoseklų abejos atskleidimą. Leksema išreiškia galutinį vienareikšmiškumo siekinį sąmoningoje kalboje. Rekonstruota šaknis turi didžiausią abeją. Štai tokioje perspektyvoje galime kalbėti apie priebalsių poros prasmingumą. Tai juo labiau nėra reikšmė, bet motyvuotas visų žodžių, visų reikšmių visetas. Fonosemantinė sakmė ir yra ŠP prasmė – motyvuotas jos semantinis turinys. Seką galime pratęsti {leksema < žodis < šaknis < rekonstruota šaknis < fonosemantinė sakmė}. Į sąsają tarp ŠP ir ELD struktūrų nurodo ir Patacko minimi simetrijos bei vadinamasis nokti / nykti dėsniai, ir Slavėno šaknų tinklas. Šios pranokėjų įžvalgos kalbos mokslo nebuvo pripažintos, nes, kaip buvo minėta, fonologiniai ryšiai yra ekstrasisteminiai, o semantiniai – ekstralingvistiniai. Vis dėlto jiems galima rasti vietos kad ir Ray’aus Jackendoffo lygiagrečiojoje architektūroje (Jackendoff 2003). Generatyvinė morfologijos ir sintaksės sandara, besiremianti fonologine sistema, sudaro pagrindinį kalbos faktų sisteminimo principą. Autonomiška kalbą aprašančių žinių sistema, kuriai pamatus paklojo Ferdinandas de Sosiūras, o formalų griežtumą suteikė Noamo Chomsky’io vadovaujama generatyvistų karta, pagrindė kalbotyros kaip tikslaus mokslo siekinį ir sukūrė visiško kalbos formalizavimo iliuziją. Generatyvinės lingvistikos pastangos kalbą formalizuoti buvo vadinamos kognityvine revoliucija, dirbtinio intelekto paieškų fone. Kognityvinės lingvistikos srovė radosi kaip reakcija į generatyvinių metodų nebevaisingą formalizmą. Užimdamas tarpinę, savotiško taikintojo, poziciją Jackendoffas pasiūlė lygiagrečiąją architektūrą, pastebėdamas, kad kalboje yra ne viena savita nepriklausoma generatyvinė sistema. Lygiagrečiosios architektūros požiūris ragina, nusakius atskiras generatyvines struktūras, tirti jų tarpusavio sąsajas. Pagrindinės yra fonologinė, sisntaksės (apimanti ir morfologiją) ir semantikos generatyvinės struktūros. Be šių, Jackendoffas mini dar ir erdvės struktūrą (žr. 9 pav.). Pats autorius pripažįsta, kad erdvinė struktūra apima ir laiko suvokimą bei jėgos dinamikos formas (Jackendoff 2003). Erdvės, 19 Plg. MA 2006: 396, 404, kur prokalbės šaknys *h1enek - ir *bherindoeuropiečių kalbų spektre apima reikšmes ‘imti’, ‘nešti’ ir ‘duoti’ plačiame freime, bet „pagrindinė reikšmė“ parenkama pagal „autoritetą“. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 261 klausa Motorinės instrukcijos kalbos padargams Fonologija Sintaksė Konceptualinė struktūra ELD struktūros rega lytėjimas propriorecepcija veiksmai ? 9 PAV. Lygiagreti architektūra pagal Jackendoff klausa Motorinės instrukcijos kalbos padargams Fonologija Sintaksė ir morfologija Konceptualinė struktūra ELD struktūra rega lytėjimas propriorecepcija veiksmai fonsemantinė sakmė 10 PAV. Fonosemantinė sakmė lygiagrečioje architektūroje 9 PAV. Lygiagrečioji architektūra pagal Jackendoffą 10 PAV. Fonosemantinė sakmė lygiagrečiojoje architektūroje ALGIRDAS SAUDARGAS 262 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV laiko ir jėgų sąveikos (dinamikos) suvokimas ir jo raiška kalboje pastaraisiais dešimtmečiais tiramos vis intensyviau. Jackendoffas savo lygiagrečiojoje architektūroje siūlo nusakyti fonologines, sintaksines bei semantines generatyvines struktūras bei tirti jų sąsajas. Erdvinei struktūrai jis nurodo sąsają tik su konceptualine struktūra. Tai sąvokų turinio sklaida per įvairius žmogaus pojūčius (modalumus). ELD struktūrų sąsajų su sintakse ar fonologija jis nenumato. ELD tiesioginė sąsaja su fonologine kalbos sandara ir yra ta teritorija, kurioje tvyro minėti neliesti lietuvių kalbotyros dirvonai. Mūsų požiūris siūlo tiesioginę ELD struktūrų raišką fonologijoje. Kitaip tariant, šitoks požiūris postuluoja, kad konceptualinės struktūros sąsają su fonologine raiška lydi ne tik sąsaja per sintaksę (įskaitant morfologiją), bet ir sąsaja per ELD. Prisimindami kognityvinės lingvistikos pasekėjų nuolat pabrėžiamą gramatikos (įskaitant sintaksę) prasmingumą bei gramatiniame turinyje vyraujančią ELD informaciją, Jackendoffo lygiarečios architektūros trikampį galime papildyti iki tetraedro (žr. 10 pav.). 2. SAKMĖ APIE KELIĄ IR LAIKĄ 2.1. Erdvės, laiko ir dinamikos suvokimas bei raiška kalboje „Tad pradinis erdvės vaizdinys yra apriorinis stebinys, o ne sąvoka“ Imanuelis Kantas (Kantas 1982: 77) Paklauskime, kas pavaizduota 11 paveiksle – gėlė rankoje ar ant rankos? Akivaizdu, kad vietininko ar prielinksnio ant pasirinkimas priklauso nuo to, kaip, žvelgdami į paveikslą, padalinsime erdvę: ar ranka bus suvokiama kaip talpykla (uždaras paviršius) ar kaip atrama (atviras paviršius). Ši situacija neatsitiktinai pastaruoju metu sulaukė išskirtinio dėmesio20. Joje susikerta jėgos dinamikos ir erdvės suvokimo raiška. Buvo išsamiai tiriama tiek angliškų prielinksnių on / in vartosena, tiek įvairių kalbų prielinksnių sistemos. Kalbos tyrimuose kontekstas, kurio atžvilgiu kalbama apie patalpintus daiktus, vadinamas atskaitos freimu. Psichologija tiria, kaip pojūčiais patiriamas 20 Žr. Evans, Chilton 2010 ir gausias nurodas ten. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 263 vaizdinys interpretuojamas viename ar kitame atskaitos freime. Semantikos požiūriu čia susiduria onomasiologinė pespektyva (kaip galima skirtingai pavadinti tą patį potyrį) su semasiologiniu tyrimu (kokioms situacijoms pritaikomas vienas ar kitas daugiareikšmis prielinksnis). Ir viena, ir kita abeja atskleidžiama pasirinkus trimatės erdvės padalinimą dvimačiu paviršiumi. Erdvė yra trimatė ir izotropinė. Ką nors erdvėje patalpinti galime tik ko nors kito atžvilgiu. Matematikoje ar ją naudojančiuose tiksliuosiuose moksluose daiktai talpinami koordinačių sistemos atžvilgiu. Kalbos turi savų būdų išreikšti dekartinės koordinačių sistemos santykius: aukštyn / žemyn; pirmyn / atgal; kairėn / dešinėn (Landau, Jackendoff 1993). Erdvinius santykius išreiškia tiek leksika, tiek gramatinės priemonės. Atskaitos freimai gali būti skirtingi ir kalbos jais savaip naudojasi. Dar aštuntajame dešimtmetyje pateikta Herberto Clarko analizė pristato požiūrį, kuris tiesiogiai klausia, kaip mes suvokiame erdvę (Clark 1973). Trumpai apžvelgsiu šį požiūrį. Vaikas gimsta pasaulyje, kur vaikšto stačias plokščia žeme ir visur jaučia gravitacijos poveikį. Tai jam suformuoja erdvės suvokimo struktūrą, kurią autorius vadina perceptualine erdve – P-erdve. Pradėdamas kalbėti vaikas šiam potyriui vartoja erdvinius kalbos terminus, kurie sudaro sistemą, autoriaus vadinamą Lerdve (kalbos erdve). Clarkas nagrinėja dvi hipotezes: koreliacijos hipotezę ir sudėtingumo hipotezę. Koreliacijos hipotezė teigia, kad Lerdvė savo sandara turi atitikti Perdvę. Sudėtingumo hipotezė tvirtina, kad vaikas anksčiau įsisavina paprastesnius terminus, o po to sudėtingesnius (žr. Clark 1973: 28). Be abejo, nuo minėto Clarko straipsnio praėjo ne vienas dešimtmetis tarpdisciplininių studijų. Paminėjau šį straipsnį, nes jo suformuluotos dvi hipotezės nusako šio skyriaus bendrą kontekstą. Literatūra erdvės suvokimo ir jos raiškos kalboje tema yra sunkiai aprėpiama. Bendrą apžvalgą ir analizę prieš du dešimtmečius yra pateikęs Stephenas C. Levinsonas (Levinson 1996), o vėlesnių darbų rinkinį redagavo Evansas ir Chiltonas (Evans, Chilton 2010). Ten galima 11 PAV. Gėlė rankoje ar ant rankos? ALGIRDAS SAUDARGAS 264 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV rasti ir daug nuorodų atitinkamomis temomis. Prie jų dar galima pridurti erdvės, laiko ir skaičių suvokimo smegenyse apžvalgą (Dehaene, Brannon 2011) bei neseniai pasirodžiusią Chiltono monografiją (Chilton 2014). Dekartinė koordinačių sistema įveda po ašį kiekvienai trimatės erdvės dimensijai. Mums rūpi pats pirmasis žingsnis, kuriuo mažinama erdvės izotropija. Tirsime pradinį žingsnį, kai trys matavimai suskaidomi į dvimatį paviršių ir vienmatę liniją. Dvimatis paviršius šiame pradiniame padalinime lieka izotropiškas. Turime du fundamentalius paprasčiausius pasirinkimus – begalinė plokštuma arba uždaras paviršius. Padalinus trimatę erdvę plokštuma, likusi dimensija yra vertikali kryptis, kuri kerta paviršių. Plokštuma lieka izotropiška. Uždaros sferos atveju likusi dimensija yra spindulys, einantis iš centro. Sfera taip pat lieka izotropiška (žr. 12 pav.). Lietuviškų šaknų sandaroje tai atitinka K/L >< L/K inversijos atvaizdavimą į atskaitos freimus AFK-L ir AFL-K. Erdvės suvokimo struktūros dažniausiai tiriamos sintaksės lygmenyje. Nagrinėjamos įvairių kalbų prielinksnių sistemos. Kol kas nepavyko rasti tyrimų, kaip pradinis erdvės padalijimas reiškiasi kalboje. Kiekvienu atveju atskaitos freimui galime priskirti vieną arba kitą padalijimo pobūdį. Šis padalijimas glaudžiai siejasi su atskaitos freimų skirstymu į egocentrinius ir alocentrinius, bet su juo nesutampa. Lietuviškoms šaknims tirti šį pradinį erdvės izotropijos sumažinimą imsime pagrindu. Erdvės padalijimas sąveikauja su laiko ir jėgų dinamikos suvokimu. Freime AFK-L laikas suvokiamas vienmačiu ar kitokiu judesiu erdvėje. Tuo tarpu freime AFL-K laikas turi savo unikalią, į erdvinę formą nesuvedamą prigimtį, tai 12 PAV. Trijų matavimų erdvės suskaidymas neribota plokštuma arba ribotu paviršiumi kelti laikyti AF K/L AF L/K 12 PAV. Trijų matavimų erdvės suskaidymas neribota plokštuma arba ribotu paviršiumi Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 265 gražiai parodo lietuviški veiksmažodžiai laukti ir likti (plg. Galton 2011). Toks erdvės padalijimas glaudžiai susietas su dvejopu jėgų santykiu. Jei perkeliant vieną daiktą judesys perduodamas kitam, tai gali vykti dviem būdais: judesį valdantis daiktas kito atžvilgiu yra atrama arba talpykla. Tai aišku iš mūsų pradinio pavyzdžio. Bet, pereidami nuo sintaksės lygmens prie šaknies sandaros, lietuviškų šaknų semantikoje atveriame gilesnį erdvės, laiko ir jėgų dinamikos santykį. Neurofiziologiniai erdvės suvokimo tyrimai parodė, kad smegenys taip pat linkusios trimatę erdvę dalyti į paviršių ir vertikalią kryptį.21 Tai, kas pasakyta, galima susumuoti lentelėje: AFK-L AFL-K atvira uždara kelias laikas erdvė plokštuma + vertikalė sfera + spindulys + taškas laikas trajektorija erdvėje trukmė taške jėga pasklidusi paviršiuje veikianti linijoje sukoncentruota taške 2.2. Jėgos dinamika veiksmažodžių kelti ir laikyti polisemijoje Pasigilinkime į jėgos dinamiką pagal Leonardo Talmy (Talmy 2000: 409; De Mulder 2007). Kadangi šis, kognityvinėje lingvistikoje jau senokai tapęs klasika, metodas lietuviškuose semantikos tyrimuose dar labai retai sutinkamas, išdėstysiu jo esmę smulkiau. Jėgos dinamika nusako santykį tarp dviejų saveikaujančių jėgų: agonisto ir antagonisto. Agonistas tai tas objektas, į kurį nukreiptas sakinio dėmesys ir kuris arba pasižymi polinkiu išlaikyti esamą stacionarią būseną, arba pats turi potenciją judėti ar kitaip veikti. Antagonistas veikia priešingai agonistui. Susidaro keturios situacijos. Dvi situacijos yra, kai antagonistas nugali agonistą: JDa – agonistas siekia išlaikyti stacionarią būseną, bet antagonistas jį išjudina; JDd – agonistas turi potenciją judėti, bet antagonistas jį sulaiko. Kitos dvi situacijos analogiškos, tik antagonistui nepasiseka nugalėti agonisto ir šis išlaiko stacionarią būklę ar judėjimą. Jos pažymėtos atitinkamai JDb ir JDc. Talmy (2000: 412) savo monografijoje daugiausia tiria jėgos dinamiką, atsiskleidžiančią sakinio sintaksėje. Jei kamuolys (krepšinio, futbolo ar golfo) guli 21 Žr. trimatės erdvės neurofiziologinių tyrimų apžvalgą (Jeffery et al. 2012). ALGIRDAS SAUDARGAS 266 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV ant žemės, jis ten ir pasiliks, nebent kas nors jį paspirs, paims ar kitaip išjudins. Tarkime, pučia pakankamai stiprus vėjas, kuris kamuolį išjudina. Tuomet situaciją JDa nusako toks sakinys: Pučiant stipriam vėjui, kamuolys rieda aikšte. Jeigu kamuolį padėsime ant šlaito, tai jis turės tendenciją nuriedėti, nebent jį kas laikytų: Kamuolys nerieda nuo šlaito, nes jį laiko tanki žolė. Čia turime atvejį JDd. Kamuolys abiem atvejais yra agonistas, į kurį nukreiptas teiginio dėmesys. Vėjas ir tanki žolė yra antagonistas, kuris įsijungęs į situaciją, pakeičia (ar siekia pakeisti) agonisto būseną. Šias dvi schemas Talmy laiko pagrindinėmis, atnešančiomis į kalbą veiksmą ir jo priežastį. Jis jas simbolizuoja jungtukais kadangi / nes: Kamuolys rieda, nes / kadangi pučia stiprus vėjas; Kamuolys nerieda, nes / kadangi jį laiko tanki žolė. Kitos dvi situacijos nusako nepavykusį antagonisto poveikį ir jas Talmy simbolizuoja žodžiu nepaisydamas (an. despite): Kamuolys guli nejudėdamas, nepaisydamas stipraus vėjo; Kamuolys rieda, nepaisydamas tankios žolės. Mus domina tie atvejai, kai jėgos dinamika glūdi pačioje veiksmažodžio šaknyje. Kitaip tariant, tirsime veiksmažodžio reikšmės ELD turinį. Pereidami prie lietuviškos leksikos pavyzdžių, juos galime pavaizduoti 13 paveiksle pateiktu pavidalu. Čia lyginame pagrindines kelti ir laikyti reikšmes bei jų neiginius: klti I.1. ‘ką sunkų imti aukštyn’ Kelk pūrą. Ar pakelsi nuo žemės? klti I.10. ‘arti, plėšti’ Oi, katinai, katinėli, ko dirvonų nekėlei, ko linelių nesėjai? laikti 1. ‘turėti, kad nenukristų, neištrūktų’ Stovi mergelė prie jo šalelės, laiko rankelėj šilkų skarelę; Gerai padarei, sesužėle, kad tu nelaikei bėrus žirgelius. Šiame paveiksle skritulys žymi agonistą, o pusmėnulis antagonistą. Rodyklė arba taškas skritulio viduryje nurodo agonisto tendenciją (judėti ar stovėti), o pliusas pusmėnulyje ar skritulyje rodo, kas laimi – antagonistas ar agonistas. Apačioje punktyrinė linija vaizduoja galutinį rezultatą: judesį arba stovėjimą. Sakiniuose iš LKŽ veiksmažodis, perteikiantis JD, paryškintas, o agonistas pabrauktas. JDa ir JDd atskleidžia pagrindinių reikšmių klti I.1. ‘ką sunkų imti aukštyn’ ir laikti 1. ‘turėti, kad nenukristų, neištrūktų’ semantikos ELD. Kaip minėta anksčiau, tai dvi pagrindinės schemos, nes jos nurodo į galimus situacijos pokyčius: laimi antagonistas, kuris agonistą išjudina (JDa) arba sustabdo (JDd). Pliusu abiem atvejais pažymėtas antagonisto pusmėnulis. Nenuostabu, kad šios schemos išreiškia pagrindinių reikšmių prasmes (klti I.1 ir laikti 1). Kitos dvi schemos nurodo į atvejus, kai laimi agonistas ir situacija išlieka nepakitusi. Schemas JDb ir JDc galime gauti schemoms JDa ir JDd pritaikę loginę transformaciją – neigimą. Pažvelgę į schemas JDa ir JDb, matome, kad jos skiriasi tik pliuso ženklo perkėlimu iš pusmėnulio (antagonisto) į skritulį (agonistą). Tai yra neiginio semantika – antagonisto pastangos paneigtos ir laimi (išlaiko savo tendenciją) agonistas: nepakėlė (nekėlė) pūro (dirvonų). Analogiškai perkeldami Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 267 pliusą, pereiname nuo JDd prie JDc (nelaikė, neišlaikė, nenulaikė bėrų žirgelių (šilkų skarelės)). Talmy schema atskleidžia keturis galimus santykius tarp agonisto ir antagonisto. Mus domina jos ryšys su erdvės suvokimu. Parodysiu, kad vertikaliu brūkšniu padalinus schemų ketvertą, kairėje pusėje atsidūrusios JDa ir JDc yra suvokiamos freime AFK-L, o dešinėje likusios JDb ir JDd atitinkamai freime AFL-K (žr. 14 pav.). Kad išryškėtų erdvės suvokimas, JDb ir JDc sakinius su neiginiais pakeičiau intranzityvinių veiksmažodžių kilti ir likti vartosenomis. Pažvelkime į intranzityvinę veiksmažodžio formą kilti. Ji nusako daikto būseną. Kai daiktą keliame, jis kyla. Tačiau LKŽ pateikti pavyzdžiai ir pats apibūdinimas rodo ką kita: k lti 1. ’keltis aukštyn’ Pro vinkšnas kyla mėnuo. 13 PAV. Jėgos dinamika su neiginiu → ● ------→------ ---------●-------- + + Stovi mergelė prie jo šalelės, laiko rankelėj šilkų skarelę. Kelk pūrą. Ar pakelsi nuo žemės? JDd ● ------→------ ---------●-------- + + Oi, katinai, katinėli, ko dirvonų nekėlei, ko linelių nesėjai? Gerai padarei, sesužėle, kad tu nelaikei bėrus žirgelius. JDb JDc JDa → 13 PAV. Jėgos dinamika su neiginiu ALGIRDAS SAUDARGAS 268 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Mėnuo kyla ne todėl, kad jį kas nors kelia. Nei kasdienėje pasaulėvokoje, nei pasiremdami astronomijos žiniomis negalėsime nurodyti jėgos, kuri kelia pagal schemą JDa. Ir ne pats mėnuo keliasi. Mėnuo tiesiog kyla. Sakinys išreiškia stebimą mėnulio judėjimą vinkšnos medžio atžvilgiu. Kitaip tariant, jėgos dinamikos sakinyje nebėra. Vis dėlto žodžių pora kelti / kilti neleidžia visiškos absencijos. Jėgos dinamika nėra išnykusi, bet nustumta į suvokimo pašalį – foną. Priekiniame plane grynas erdvinis judesys. Esminis kelti / kilti semantikos skiriantysis bruožas yra JD perkėlimas iš priekinio plano (profilio) į foną, profilį 14 PAV. Jėgos dinamika ir erdvės padalinimas → ● ------→------ ---------●-------- + + Stovi mergelė prie jo šalelės, laiko rankelėj šilkų skarelę. Kelk pūrą. Ar pakelsi nuo žemės? JDd → ● ------→------ ---------●-------- → + + Vienai viena likaũ namie, visi išėjo . Pro vinkšnas kyla mėnuo. JDb JDc JDa AF K-L AF L-K LAIKAS KELIAS 14 PAV. Jėgos dinamika ir erdvės padalijimas Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 269 paliekant erdvėlaikiui. Todėl šį sakinį dar sąlyginai galime patalpinti schemoje JDc. Palyginkime šią situaciją su pagrindinių reikšmių kelti (JDa) ir laikyti (JDd) schemomis. Mėnuo kyla, ne todėl, kad jį kas nors kelia, bet (pagal pradinę Talmy interpretaciją) jis kyla, nepaisydamas gravitacijos. Tokie yra visi tiesiogiai (be metaforinio perkėlimo) reiškinius nusakantys LKŽ sakiniai: Aukštyn kilo milžiniški dulkių debesys. Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas. Schemoje netekęs pliuso antagonisto pusmėnulis yra, viena vertus, atėjęs iš JDd (gravitacija nesugeba sulaikyti regėjimo lauke kylančio mėnulio). Kita vertus, jis atspindi vieną iš dviejų JDa sąveikaujančių jėgų (gravitacija nėra jėga, kuri kelia, bet yra jėga, kuri trukdo kelti). Antagonisto nugalinčioji jėga, kaip matėme, visiškai nebedalyvauja, o pralaimėjusiojo schemoje JDc antagonisto jėga yra gravitacija, kurią schemoje JDa nugali keliančioji jėga. Taigi veiksmažodžio kilti semantika yra vertikalus judėjimas gravitacijos fone. Tai ir yra veiksmažodžio kelti iššauktas atskaitos freimas AFK-L. Reikia pastebėti, kad veiksmažodžio kilti keitimas sangrąžine forma keltis kai kuriais atvejais tinka, bet prasmę keičia. Sangrąžinis veiksmažodis lieka schemoje JDa, sutapatinus agonistą su antagonistu. Kitos kalbos dažniausiai vietoje lietuviško kilti (ar analogiškų veiksmažodžių) vartoja būtent sangrąžines formas. Lietuvių kalboje toks keitimas, kai jis neišreiškia kognityvinės sandaros, ardo giluminį mūsų kalbos audinį. Analogiškai galima aptarti ir laikyti / likti. Mums svarbu, kad pasitraukus JD į foną, kilti ir likti atsiduria skirtingose atskaitos freimuose. Veiksmažodis kilti perkelia į vienmačio judesio raišką, kurį gražiai simbolizuoja daiktavardis kelias. Freimas AFL-K, pašalinus jėgas, užsklendžia vidinėje uždaroje erdvėje be erdvinio judesio. Lieka tik laikas. Pavyzdys iš poezijos gražiai parodo, kad veiksmažodis kilti turi savo reikšmės fone JD. LKŽ turime du sakinius, iliustruojančius leksemą paklti 2 ’pasikelti aukštyn’: Pakilo į dangų margi sakalai V.Myk-Put. Pulkas paukščių paklo KI121. Poezijoje margi sakalai negali kilti aukštyn kaip rūkas ar tiesiog paukščių pulkas. Todėl kitos Vinco Mykolaičio Putino eilėraščio „Margi sakalai“ eilutės atskleidžia į foną nustumtą JD: Lydėdami gęstančią žarą vėlai Pakilo į dangų margi sakalai. Paniekinę žemės vylingus sapnus, Padangėje ištiesė savo sparnus. Paaiškėja, kad margi sakalai ne šiaip kyla, bet nutraukė ryšį su žeme, kuri juos laikė, viliodama vylingais sapnais, o juos kelia ištiesti sparnai. ALGIRDAS SAUDARGAS 276 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV (kelia), bet arklio jau ne, visiškai atitinka šį apibūdinimą. Jam atitinka ir visi kiti straipsnyje klti I.2. pateikti pavyzdžiai, išskyrus mūsų posmelio fragmentą. Apibūdinimo antroji dalis ‘nešti ant savęs, ant savo paviršiaus’ akivaizdžiai tik jam ir skirta, nes visiems kitiems pavyzdžiams toks aiškinimas perteklinis. Pirmoji apibūdinimo dalis ‘išlaikyti, atlaikyti kokį sunkumą (spaudžiant kam žemyn)’ pirmajam sakiniui nelabai tinka. Iš tiesų neįtikinamai skambėtų veikmažodžio kelia reikšmės sakinyje Žemė kelia žolę išaiškinimas, kad žemė atlaiko žolės sunkumą spaudžiant jai žemyn. Keistokai atrodytų ir rasos spaudimas žolei. Iš esmės, antroji apibūdinimo dalis leidžia veiksmažodį kelia pakeisti veiksmažodžiu laiko: Žemė laiko žolę. Kadangi atmetėme JDb, kaip netinkamą, kas tuomet sąlygoja veiksmažodžių sinonimiją? Pažvelkime, kaip atrodo posmelis, jei visur sukeisime veiksmažodžius: Žemė laikė žolę, Balnas laikė raitą, Žolė laikė rasą, Raitas laikė kepurėlę Rasa laikė pasagėlę, Senai motinėlei. Pasagėlė – žirgą (Raitas kėlė kepurėlę Žirgas laikė balną, Senai motinėlei) Visur, išskyrus paskutinę frazę, veiksmažodis laikyti pavartotas taisyklingai pažodine ar perkeltine prasme. Veiksmažodis laikyti tiksliau negu kelti atspindi 19 PAV. veiksmažodžių kelti ir laikyti semasiologinė ir onomasiologinė abeja laikýti kélti ‘išlaikyti, atlaikyti kokį sunkumą (spaudžiant kam žemyn)’ ‘tverti, būti tinkamam’ kélti I.2.  laikýti 25 AFK-L AFK-L AFL-K AFL-K kélti I.1 ‘ką sunkų imti aukštyn’ laikýti 1 ‘turėti, kad nenukristų, neištrūktų’ kélti I.2. laikýti 25 19 PAV. Veiksmažodžių kelti ir laikyti semasiologinė ir onomasiologinė abeja Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 277 aprašomą vaizdinį. Tačiau vaizdinys lieka statiškas. Veiksmažodis laikyti pavartotas pagal schemą JDd. Tačiau visa dainelės poetika dingsta, nes žodis laikė mūsų sąmonėje iššaukia statišką freimą AFL/K. Liaudies kūryba pasirenka veiksmažodį kėlė, o kartu su juo ir dinamišką freimą AFK/L, per jam nebūdingą schemą JDd (‘nešti ant savęs, ant savo paviršiaus’). Dar daugiau, veiksmažodis kėlė atneša visą savo polisemiją (su JDa ir JDb) ã bejos pavidalu (prisiminkime patarlę!): Rasa kėlė pasagėlę – suprask kaip nori, t. y. visaip iš karto. Tai nuostabus ã bejos pavyzdys liaudies poezijoje, tikra kalbos garsuose paslėpta Džiokondos šypsena, analogiška Zeki minimiems vaizduojamojo meno Mikelandželo ar Vermejerio kūriniams (Zeki 2004:). Grįžkime prie patarlės (Daug rankų didžią naštą pà kelia). Girdėdami patarlę be konkretaus konteksto, jos pamokymą suvokiame be vargo, nesigilindami į konkrečią veiksmažodžio pakelia interpretaciją. Interpretaciją pasirenkame, susidūrę su konkrečia situacija. Patarlė, priklausomai nuo situacijos, sukelia tris esmingai skirtingus vaizdinius. Šis vidinio vaizdinio pasikeitimas visiškai analogiškas gerai žinomoms regėjimo iliuzijoms, pavyzdžiui, vadinamam Kanišos (arba Nekerio) kubui (žr. 20 pav.). Paklausę, kas pavaizduota viršutiniame brėžinyje, gausime vienareikšmį atsakymą, kad tai kubas. Šio brėžinio vaizdinio suvokimas analogiškas patarlės 20 PAV. Kanišos kubas 20 PAV. Kanišos kubas ALGIRDAS SAUDARGAS 278 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV be konkrečios interpretacijos prasmės suvokimui. Pradėję gilintis į konkrečią veiksmažodžio pakelia reikšmę, atsiduriame dviprasmiškoje situacijoje, kuri analogiška pavaizduotai apatiniuose brėžiniuose su punktyrinėmis linijomis. Kai klausiame, kaip kubas paveiksle pavaizduotas – žvelgiant iš viršaus ar iš apačios, paaiškėja, kad viršutinis brėžinys yra dviprasmis. Šios dvi interpretacijos tarpusavyje nesuderinamos. Neurofiziologinis iliuzijos pagrindas yra tas, kad mūsų smegenų mechanizmai neturi šio abejopo paveikslo interpretacijai aiškių kriterijų ir vaizdinys nevalingai vartosi. Reikia pažymėti, kad ši analizė vyksta nesąmoningai. Kanišos kubas atitinka abstrakčią patarlės pamokomą reikšmę, o pažymėję punktyru uždengtas linjas, palengviname vieną ar kitą interpretaciją. Analogiškai, nekeisdama patarlės prasmės, konkreti veiksmažodžio pakelia reikšmė atneša sau būdingą vaizdinį. Neabejotina, kad smegenų mechanizmai, atsakingi už regos ir kalbos vaizdinių suvokimą, yra analogiški. 2.3. ELD struktūros veiksmažodžio kelti polisemijoje LKŽ pateikia 45 kelti, 16 kilti bei 33 laikyti reikšmes. Reikšmių su priešdėliais rasime dar apie 300 reikšmių. ELD sandara leidžia šią įvairovę ženkliai supaprastinti, struktūruodama reikšmių tarpusavio santykius. Šiame skirsnyje aptarsime veiksmažodžio kelti polisemiją. Pagrindu imsime pagrindines eigos veikslo reikšmes. Įvykio veikslas (su priešdėliais) iš esmės atkartoja eigos veikslo sandarą. Veiksmažodžio kilti pagrindinės reikšmės semantika JD atžvilgiu buvo aptarta skirsnyje 2.2. LKŽ pateikia tokį kelti reikšmių grupavimą: I. ‘imti, stumti ką aukštyn; dėti ką į aukštesnę vietą’ II. ‘aukštinti, didinti, stiprinti’ III. ‘statyti’ IV. ‘žadinti, budinti, skatinti; sujusti’ V. ‘atsirasti, dygti, augti; pūsti; skleisti’ VI. ‘gabenti iš vienos vietos į kitą; verti, daryti’ VII. ‘rengti, organizuoti ką’. Visų pirma reikia pastebėti, kad dauguma šių reikšmių (31) yra konceptualiosios metaforos: I. 3, 9, 10; II. 2–8; III. 3–6; IV. 1–6; V. 1–9; VII. 1–2. Žinoma, konceptualioji metafora atvaizduoja ELD struktūrą į kokią nors kitą sritį (žr. 4 paveikslą). Pati metafora nėra mūsų tema. Mus domina ELD struktūros raiška šaknyje grynu pavidalu. Atitinkamos LKŽ reikšmės klasifikuojamos pagal srities, į kurią metafora atvaizduojama, konceptualiąją dalį. Tiesą pasakius, žodynui tai gana beviltiškas užsiėmimas. Būsimojo lietuvių kalbos semantinio tinklo kūrėjams (jei tokio tinklo kūrimo paskatas Lietuvoje jau Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 279 galima rimtai vertinti) tai rimta užduotis. Metaforų sandaros ir raidos tyrimai be galo gausūs (Cuyckens, Geeraerts 2007; Fusaroli, Morgagni 2009). Kad metaforų šaltinis neišsemiamas, galime įsitikinti, prisimindami penktokų užduotį iš 2.2 skirsnio. Mokiniai, interpretuodami patarlę Daug rankų didžią naštą pàkelia, iš tiesų turės sukonstruoti ŠTT (šaltinis > takas > tikslas) schemos šaltinį kaip laukinį mišką, tikslą kaip ariamą lauką, o taką užpildyti įvairiausios veiklos pavyzdžiais iš savo turimų žinių aruodo. ELD struktūra lieka nuo sąmonės paslėpta. Tai veiksmažodžio pakelia reikšmės ŠTT schema, kurią iliustruoja 21 paveikslas. Keisdami disciplinas ir atsižvelgdami į mokinių išprusimo lygį, tokių užduočių vienai vienintelei patarlei galime generuoti neribotą kiekį. LKŽ, suprantama, pateiktos jau vadinamosios mirusios ar įvairaus konvencionalizacijos lygmens, dažnai tapusios kalbos klišėmis, metaforos (Lakoff 1987; Lakoff 1993; Allan 2009). Tai plati tyrimų sritis ir šiame straipsnyje į ją gilinamės tik tuomet, kai to būtinai reikia pagrindiniams iškeltiems tikslams. Pažvelkime į kitas 14 reikšmių. Pačios pirmosios reikšmės I.1 ‘ką sunkų imti aukštyn’ JD jau tyrėme. JD betarpiška pasekmė erdvėlaikiui yra topologinis įvykis24. Iš tiesų, norėdami ką nors pakelti, turime nugalėti keliamo objekto svorio jėgą. Sakiniuose Kelk pūrą. Ar pakelsi nuo žemės? veiksmažodžiai yra ir eigos, ir įvykio veikslo. Raginime kelk pūrą, dar nėra informacijos, ar pūras iš tiesų bus pakeltas. Eigos veikslas tokios informacijos neperteikia. Pasakymas kelia pūrą yra atviras abiem loginėms pasekmėms, kurias jau būtinai atskleidžia įvykio veikslas: pūrą pakėlė arba pūro nepakėlė. Tačiau šis atvirumas nėra simetriškas, kadangi veiksmažodis kelti vienareikšmiškai numato tą informaciją, kuri glūdi įvykio veiksle, nes priešingas (nepavykęs) kėlimo pastangos rezultatas reikalauja neiginio su jam tinkančiais morfologiniais žymenimis (priešdėliu ne-). Kartu veiksmažodis kelti vienareikšmiškai nusako erdvėlaikines JD pasekmes, kurios aktualizuojamos įvykio veiksle: pakeltas objektas yra atsiejamas nuo to paviršiaus, su kuriuo jis buvo susietas (Ar pakelsi nuo žemės?), ir juda aukštyn. Jei pūras neprarado kontakto su žeme, jokia stebėtojų komisija nepripažins, kad jis buvo pakeltas, nebent pajudintas, patrauktas ar paslinktas. Erdvėlaikyje veiksmažodžio kelti turinį nusako trys vaizdinio schemos: vertkalė, ŠTT ir JD. Bendriausi jų tarpusavio santykio bruožai pavaizduoti 21 paveiksle. Leksemos perkelia dėmesį nuo vienos schemos prie kitos. I.1 sutelkia dėmesį į judesio pradžią – topologinį įvykį (apvesta apskritimu 21 paveiksle, kuris analogiškas iškėlimo iš paviršiaus schemai 7 paveiksle). Tai ŠTT schemos šaltinis. Pereikime prie leksemos: I.4. ‘dėti, nešti ką į aukštesnę ar į kitą vietą’ Kelk maišą į ratus. 24 „Topologija“ yra matematikos terminas, kurio vartojimas lingvistikoje dar nėra pakankamai aiškus (Talmy 2000: 25; Petitot, Doursat 1998). ALGIRDAS SAUDARGAS 280 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Čia pirmajame plane ŠTT schemos tikslas. Pati ŠTT schema dar susieta su vertikale. Kita leksema vėl grąžina prie šaltinio, o JD įgauna (topologinės prigimties) priežastinio ryšio pavidalą: I.7. ‘nuimti’ Kels nu galvelės rūtų vainikelį, maus nu pirštelio sidabro žiedelį. Leksema I.8. ‘kabinti, imti nuo vyrių (duris, langą, vartus…)’ tėra tos pačios ELD pritaikymas konkrečiai situacijai. Čia vertėtų prisiminti Kazimierą Būgą, kai jis pabrėžė, kad lietuviškas veiksmažodis kelti, skirtingai nuo slaviškų atitikmenų, gali būti vartojamas eigos veiksle (be priešdėlio) reikšmėmis pakelti ir nukelti (Būga 1958: 477). Be abejo, priešdėliai paskirsto dėmesį ŠTT (šaltinis > takas > tikslas) schemos sudėtinėms dalims, sau įprastu būdu modifikuodami prasmę. Eigos veikslas yra stumiamas iš vartosenos. Jis turi gilesnę abeją ir todėl jam sunkiau išlikti paviršutiniškų 21 PAV. Veiksmažodžio kelti polisemijos schemos 21 PAV. Veiksmažodžio kelti polisemijos schemos L1 L2 JDa JDb JDd TAKAS VERTIKALĖ kelti Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 281 detalių perkrautoje kalboje. Šen bei ten jis vis dar gyvas. Štai dar keturios leksemos: VI.1. ‘gabenti danginti ką į kitą vietą’ Rudenį jau reiks ir trobas kélt kolkozan Ktk. VI.2. ‘gabenti per vandenį valtimi į kitą krantą’ Kélk mane valty par upį J. VI.3. ‘perrišti į kitą vietą (gyvulius ganykloje)’ Tėvas karvių kelt nuejo Dgl. VI.4. ‘daryti, verti (vartus)’ Nekelk vartus iki galo KlvD92. Jų visų ELD sandara ta pati. Priekiniame plane (profilyje) likusi beveik vien ŠTT schema be JD ir vertikalės (nustumtos į foną). Karves perrišant niekas jų aukštyn nekelia. Tai grynai erdvėlaikinė topologinės prigimties struktūra. Nuo šaltinio srities atsieti ir su tikslo sritimi susieti. Gali pasirodyti, kad kontekstai visiškai pasenę ir šiandien tokios schemos niekam nebereikalingos. Anaiptol. Kontekstai keičiasi, schemos lieka. Šiandien pagal tokią schemą keliame bylas iš vieno išmanaus įrenginio į kitą. Tai ne metafora. Informacija svorio neturi. Ją, kaip tą karvutę, atrišame nuo vienos laikmenos ir pririšame prie kitos. Kai šaltinis ir tikslas susiejami su dviem įprastomis, bet priešingomis žmogaus kūno būsenomis – gulsčia ir stačia, turime ne tik dar dvi leksemas, bet ir visą pluoštą metaforų. Šias abi leksemas: III.1. tr. ‘padėti kam atsistoti, daryti, kad stovėtų, statyti’ III.2. intr. ‘stotis (parvirtus, sėdėjus)’ taip pat galime interpretuoti kaip metaforas, bet tai jau kita tema. Kitos dvi leksemos: I.5. ‘duoti kam aukštesnę padėtį, daryti, kad kiltų’ II.1. ‘daryti ką aukštesnį, pakilesnį’ užima tarpinę padėtį. Dera priminti, kad I.2. ‘išlaikyti, atlaikyti kokį sunkumą (spaudžiant kam žemyn)’ I.2. ‘nešti ant savęs, ant savo paviršiaus’ Žemė kelia žolę, žolė kelia rasą jau aptarėme 2.2 skirsnyje. Liko viena sangrąžinė forma: I.6. refl. ‘lipti, kilti aukštyn’ Iš pievų kėlėsi rūkas. Čia reikia prisiminti veiksmažodį kilti, kurio JD jau aptarėme 2.2 skirsnyje: klti 1. ‘keltis aukštyn’ Pro vinkšnas kyla mėnuo; Pavasarį iš tavo pievų kyla šiltas rūkas. Teks dar kartą pažvelgti į Būgos raštus (Būga 1959: 113). Jo žodžiai skamba kiek senoviškai, bet jų prasmė labai šiuolaikiška: „Svetimoji kalbos dvasia daugio inteligentų smageninėje nustelbė ne tiktai tą dalyvį, bet ir ištįsą savaiminių veiksmažodžių (neutra, media) rūšį. Vietoje sakyti kyla, pakilo; […] daug kas dabar ima sakyti ir rašyti keliasi, pasikėlė; […]“. Be abejo, lema I.6 refl. LKŽ yra visai teisėtai. Galima sakyti abejopai: Iš pievų kilo rūkas; Iš pievų kėlėsi rūkas. ALGIRDAS SAUDARGAS 282 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Tačiau jų kognityvinis turinys skiriasi. Kaip matėme 2.2 skirsnyje, veiksmažodis kilo atitinka schemą JDc, kur gravitacija lieka fone ir matomas tik erdvinis judesys (vertikalės schema). Tuo tarpu sangrąžinė forma gali būti interpretuota, kaip savotiškas schemos JDa variantas, kai agonistas sutampa su antagonistu. Palyginkime sakinius: Kilst iš jūros debeselis, sulys man šienelis. Kla iš jūros debeselis, sulys man šienelis. Keliasi iš jūros debeselis, sulys man šienelis. Pirmasis sakinys paimtas iš dainos ir pateiktas prie LKŽ klti 1. Jame sutinkame antrąją iš LKŽ pateiktų esamojo laiko formų: kla, kilsta, klna. Antrajame sakinyje palyginimui pavartota pirmoji forma (kla), o trečiajame sakinyje pavartota sangrąžinė forma, pagal pavyzdį iš lemos: kelti 6. refl. ‘lipti, kilti aukštyn’ Kelias juodas debesėlis, sulis lankoj šienelis. Debesėlis su kla yra pasyvus dėl priežasčių, kurias aptarėme 2.2 skirsnyje. Sangrąžinė forma suaktyvina debesėlį ir todėl priduoda gyvumo (įsijungia refleksyvinė JD forma). LKŽ pateikta veiksmažodžio forma kilsta yra homofoniška šiai lemai: klst interj. [staigiam kilstelėjimui pažymėti] Kas dainoje pavartota: ištiktukas klst ar patrumpinta klti 1 forma kilsta? Kaip čia bebūtų, kažkas mūsų „smageninėse“ susina labai jautrius ir gilius dalykus. Gal jau metas juos įvardyti iš tiesų griežta (ne formalia!) mokslo kalba? 2.4. Šaknų pluoštų K-L ir KLsandara Aš keleivis keleivėlis, keleliu keliavęs KlpD20 (LKŽ) Kloja žemę lapų šilkas S.Nėr (LKŽ) Augo klevelis aukščiausia, klėstė lapelius plačiausia (LKŽ) Pažvelkime į veiksmažodžio kalti reikšmes. Vėl turime pluoštą metaforų: 1 klti 4, 5, 8, 11–13. Lieka šios leksemos: 1 klti 1. tr., intr. ‘kūju mušti, mušant varyti, smeigti’ 1 klti 2. tr., intr. ‘mušti, plakti, tvoti’ 1 klti 6. tr., intr. ‘kirsti, kapoti’ 1 klti 7. tr. ‘aštrinti, plakti (girnas)’ 1 klti 10. tr., intr. ‘metalą kūju plakti’ 1 klti 14. tr. ‘plakti, tinti (dalgį), aštrinti’ 1 klti 3. tr., intr. ‘taukšėti, kalenti, klekenti; tiksėti’ Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 283 Matome esminį skirtumą nuo veiksmažodžio kelti polisemijos. Visos reikšmės turi vienodą ELD sandarą, o jų skirtumai konceptualiniai (su ar be metaforos). Mums įdomus yra tik ryšys tarp veiksmažodžių kelti ir kalti ELD struktūrų (žr. 22 pav.). Veiksmažodžio kalti erdvėlaikinės ir JD savybės tinka freimo AFK/L sandarai ir netgi ją užpildo. Nugalėdami traukos jėgą, pakėlę daiktą nuo žemesnės vietos L1 ir padėję jį į aukštesnę vietą L2 turime kelias galimybes (žr. 17 pav.). 2.2 skirsnyje ištyrėme sankryžą tarp statiškos būsenos (laikas) ir tolesnio kėlimo (kelias) (plg. 18 pav.). Būsenoje L2 galima daiktą paleisti iš rankų ar numesti žemėn. Tačiau išlaikydami su daiktu kontaktą ir jo valdymą, galime grąžinti jį atgal į dvimatį paviršių, iš kurio jis buvo iškeltas, tik vienu natūraliu būdu – kalti. 22 PAV. Veiksmažodžių kelti ir kalti schemos 22 PAV. Veiksmažodžių kelti ir kalti schemos L1 L2 JDa JDb JDd TAKAS kelti kalti ALGIRDAS SAUDARGAS 284 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV SEJL išskiria veiksmažodį kalėti į atskirą etimologinį lizdą. Žvelgdami iš ekstralingvistinės ir ekstrasisteminės pusės į šį pluoštą LKŽ leksemų, neturėtumėm turėti problemų jas interpretuoti ELD požiūriu lygiagrečiai su kalti: 3 k  l t i , kã li (kã la), kã lė [žr. 1 kalėti 3] Didelis medžias mažą medelį k la, arba gožia. 1 kalėti, kã li, -ėjo 1. intr. ‘būti kalėjime’ 1 kalėti 3. tr. ‘smelkti, stelbti, gožti (augalus)’ 23 PAV. Erdvės suvokimas K/L <> L/K šaknų pluošte L-K(T) lėkti L-(J)K likti, laikyti, laikas L-(V)K laukas I,II L-(V)K laukti L-(N)K lenkti, linkti LK alkūnė LK alkti, alka I,II K-L kelti, kilti K-L kalti K-L kalėti (S)K-LB kalbėti K-L kelias K-L kelta K-L kaulas K-LP kilpa K-L kaklas KL kloti KL klėsti I,II KL-JD klejoti, kliedėti KL-V kliauti, kliudyti KL klausti, klausyti KL-B klebti KL-VB klaupti KL-N klanas KL-V klevas KLŠ kulšė 23 PAV. Erdvės suvokimas K/L<>L/K šaknų pluošte AF K/L AF L/K erdvė 3D Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 285 1 kalėti 4. intr. ‘nykti būnant vienoje vietoje, būnant prispaustam’ Gal kiti, dausas pajutę, vienumoj nebekalės B.Sruog. refl.: Aš kalios visą dieną uždarytas ir nusinūdniju J. 2 kati, kãlia, kõlė tr. ‘ką į ką lošti, šlieti, remti’. Dabar pažvelkime į penkis daiktavardžius, SEJL išskirstytus į atskirus etimologinius lizdus (žr. 23 pav.). Jiems apibūdinti pavartosiu terminą „reifikacija“ maždaug Ronaldo Langackerio prasme (Langacker 2008: 95, 107, 119), kad mūsų požiūris išliktų nepriklausomas nuo žodžių darybos. Kad būtų aiškiau, imkime pavyzdį. Veiksmažodžio kelti polisemijos sklaidoje panaudojome ŠTT schemą. Išplėstinėje schemos formoje šALTINIS > TAKAS > TIKSLAS veiksmažodis kelti sutelkia dėmesį į pradžią ir pabaigą, pačią eigą ignoruodamas. Veiksmažodis kilti, kaip matėme, išreiškia schemą VERTIKALė. Tai štai daiktavardis kelias yra vienmatės freimo AFK/L dalies įdaiktinimas, arba reifikacija, visiškai nepriklausomai nuo šio žodžio darybos ar etimologijos. Veiksmažodžio kelti atžvilgiu kelias yra ŠTT schemos viduriniosios dalies TAKAS reifikacija. Savo ruožtu, šią schemą kaip pirmavaizdį panaudoja daiktavardžio kelias vartosenos konceptualiosios metaforos pavidalu. Pagrindinė vartosena yra konkreti: 1 klias 1. ‘žemės ruožas, kuriuo einama, važiuojama’ Šitas kelias dabar (žmonių) nebevažiuojamas J.Jabl. Kitose tos pačios leksemos vartosenose kelias suvokiamas kitaip: Tas kelias eina per Svierius. Tai fiktyvus judesys (Talmy 2000: 99). Šalia kelio vieškelėlio augo žalias ąžuolėlis. Čia kelias yra kraštovaizdžio dalis. 1 klias 3. ‘erdvėje (ore, vandenyje) linija, kuria vyksta judėjimas’ Aš vesiu ją žvaigždžių keliais Mair. Tai konceptualioji metafora. LKŽ apibūdinimas nusako pirmavaizdį. Šį sąrašą galima tęsti, bet visur schema bus ta pati. Tą patį galima pasakyti apie kitus etimologinius lizdus su kai kuriais komentarais. Kaulas akivaizdžiai tįsus vienmatis objektas, nors jo vartosena išnaudoja kaulo mechanines savybes. Kilpa tai vienmatė uždara linija. Kaklą naudojame ne tik linksėti vertikalioje ašyje, bet galime dairytis aplink horizontalioje plokštumoje. Įdomu, kad čia į pagalba ateina lyginamoji kalbotyra: kaklas < *kal-klas (SEJL 2007: 245). Galima suprasti įvairiai, bet pagal freimą AFK/L taip ir turi būti. Lieka senžodis kélta (tokia forma pateikta SEJL). LKŽ randame: 1 klta 1. žr. 1 keltas 1 kltas ‘medinis plaukiojantis tiltas, kuriuo persikeliama į kitą pusę upės, kai nėra tilto, plaustas’ 2 klta žr. keltava 1 kltava 1. žr. keltuva 1 kltuva ‘galvijas, gyvulys’. ALGIRDAS SAUDARGAS 292 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV vadinamąjį atskaitos freimą (AF). Pasirinkimas, prie kurio atveda šis ir kiti lietuviški pavyzdžiai, nepelnytai ignoruojamas šiuolaikiniuose erdvės suvokimo tyrimuose. Prisiminkime, kad erdvė yra trimatė ir izotropinė. Veiksmažodžio nerti semantika atveda prie to paties pirmojo žingsnio, kuriuo mažinama erdvės izotropija, kurį aptarėme skirsnyje 2.1. Du galimi paprasčiausi pasirinkimai skiria reikšmes 1 nérti ir 2 nérti. Reikšmė 1 nérti suvokiama freime AFK-L, nes vandens paviršius, pro kurį neriama, jokioje vartosenoje nėra ribojamas. Skirtingai nuo K/L semantikos, kur viskas vyksta virš žemės paviršiaus, čia nusakoma būsena po (vandens) paviršiumi. Reikšmė 2 nérti nebesusieta su vandeniu, bet paviršius, pro kurį neriama, yra ribotas. Persikeliame ne į freimą AFL-K, kaip L/K atveju, bet į freimų AFK-L ir AFL-K sankirtą. Čia terminą „sankirta“ derėtų paimti į kabutes, nes jis tiesiogiai nusako tik geometrinį faktą, kad kontūras L gaunamas kaip atviro ir uždaro paviršių pjūvis. Pačių atskaitos freimų kombinacijai reikėtų, matyt, pavartoti konceptualinės sanklodos (an. blending) techniką. Šiame straipsnyje tai užimtų per daug vietos. 4. SAKMĖ APIE MEILĘ IR LAIMĘ Šaknų pluošto L-M/M-L sandara pateikta 27 paveiksle. SEJL antraštiniai žodžiai surenkami į 11 etimologinių lizdų: L-M lemti, laimė M-L mylas, meilus, mylėti M-L milti M-L malti, malūnas, meleta, melmuo, miltai, molis, mėlas, sąmalas, smiltis M-L melas M-LD melsti M-LD meldas M-LK malka M-LK malkas M-LŠ malšti M-LŽ melžti, milžinas ŠP L-M apima tik vieną etimologinį lizdą, kurio semantiką, išreiškiančią dalies ir visumos santykį, apžvelgėme skirsnyje 1.4. Čia pasigilinsime į ŠP M-L, kurį sudaro dešimt etimologinių lizdų. Apžvelgsiu tik pagrindinių keturių lizdų (be papildomų priebalsių) semantiką. Sakmės pavadinime yra užuomina į simetriją meilė / laimė. Tačiau kognityvinė simetrijos prigimtis glūdi ne šiuose populiariuose žodžiuose, bet santykio tarp visumos ir dalies apgręžime. Apgręždami lemti / limti ELD struktūrą, kaip dalies (lamo) atlaužimą (lėmimą) iš visumos, turime laukti priešingo veiksmo – visumos sudarymo iš dalių. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 293 M-L kognityvinė struktūra sako ką kita. Kaip matysime, M-L žodžių semantika atveda į riboto / neriboto bei diskretinio tolydinio santykį. M-L pluošto veiksmažodžiai išreiškia virsmą iš diskretinio riboto į diskretinį neribotą ir po to transformaciją į tolydinį ribotą. Iš tiesų, atlauždami lamą pyrago ar duonos, neišimame sudėtinės dalies iš mechanizmo, bet atidaliname riboto tolydinio objekto dalį (atlaužiame). Įdomu būtų šiuo požiūriu pasigilinti ir permąstyti Greimo mitologinę analizę. Šiame straipsnyje apsiribosiu ŠP M-L analize, prie kurios ir pereinu. M-L / L-M semantika turi konceptualiosios metaforos (kaip ji suprantama kognityvinėje lingvistikoje) pavidalą. Tai atvaizdavimas iš konkrečios srities (duonos gamyba ir vartojimas) į abstrakčią (bendruomenės santykius), kurias jungia ta pati ELD sandara. Duonos gamybą (ir vartojimą) sudaro trys etapai: a) grūdai malami į miltus, b) miltai užmaišomi (su vandeniu), c) duona kepama (ugnyje), d) duona raikoma vartojimui. Šie etapai nėra išmonė, bet paimti iš kalbos. Jie atitinka tris etimologinius lizdus, kurių pamate yra veiksmažodžiai: malti, milti ir lemti. Visi kiti lizdai remiasi arba daiktavardžiais (pavyzdžiui, mylas), arba turi priebalsių samplaikas (pavyzdžiui, melsti) ir yra kognityviniu bei fonologiniu požiūriu išvestiniai. Šie 27 PAV. Šaknų pluoštas L-M / M-L 1 PAV. 27 Šaknų pluoštas L-M/M-L M-L (4) L-M M-LD M-LŠ M-LŽ M-LK M L ALGIRDAS SAUDARGAS 294 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV trys etapai bendruomenės santykių srityje nėra akivaizdūs, todėl pirma pateiksiu ELD. Kognityvinė semantika skirsto suvokiamus dalykus į ribotus / neribotus bei diskretinius / tolydinius (Talmy 2000: 59). Gautos keturios kombinacijos pavaizduotos 28 pav. Rodyklėmis pavaizduota virsmų seka: perėjimas nuo riboto diskretinio prie neriboto diskretinio, transformacija iš diskretinio į tolydinį ir, galiausiai, tolydinio neriboto virsmas į tolydinį ribotą. Mūsų tikslas įsitikinti, kad veiksmažodžių su šaknimi M-L semantikos ELD sandara atitinka būtent šiuos virsmus. Be to, šie virsmai lygiagrečiai vyksta tiek konkrečioje srityje (duonos gamyboje), tiek abstrakčioje (bendruomenės santykiuose), ko reikalauja konceptualiosios metaforos schema. Iš pirmo žvilgsnio neakivaizdu, kad veiksmažodis malti susietas su riboto diskretinio transformacija į neribotą diskretinį: malti 1. ‘smulkinti grūdus į miltus’. Ši reikšmė akivaizdžiai nurodo paprastą mechanizmą, kaip iš grūdų gaunami miltai. Vartosena platesniame kontekste ‘smulkinti, trinti, grūsti ką į miltus, į mažas daleles’ dar aiškesnė. Malti – reiškia didesnius materialius objektus paversti mažesniais, smulkesniais ar (miltų atveju) net vos įžiūrimais. Tokiu požiūriu veiksmažodis malti yra sinonimas veiksmažodžiams grūsti, trinti, smulkinti, skaldyti ir panašiai, kurie išreiškia tą patį vyksmą įvairiais atžvilgiais ir laipsniais. Pažvelkime plačiau į kontekstą, kurį mums pateikia LKŽ. Kad miltai yra ‘sumaltų grūdų produktas’, taip pat nieko nauja nepasako. Tačiau šio žodžio vienaskaita daug ką keičia: miltas ‘grūdo miltingoji dalis’. Kadangi mūsų tyrimui tai turi lemiamos reikšmės, verta pažvelgti į pluoštą pavyzdžių, kuriuos pateikia LKŽ: Avižų mažas miltas, o didelė sėlina. Grūdą parkandus, miltas matyti. Ar pupelė, ar žirnis – turia tokį pat miltą. Mažųjų linų sėmuo y[ra] juo pripurpęs, didelį miltą turia. Grūdai sudžiūvo, bet nebuvo dar milte, iš to badas [1868 m.]. Šie pavyzdžiai pateikia grūdo sandarą, kuri buvo labai aiškiai suvokiama žemdirbių bendruomenėje. Iš jos išplaukia, kad miltus gauname ne „smulkindami grūdus į miltus“, o kažkokiu kitu būdu, nes miltas jau yra grūde. Net buvo sakoma - „grūdas yra / nėra milte“, priklausomai nuo to, ar miltas yra didelis, ar mažas. Grūdai jau talpina miltus savyje. Kiekvienas grūdas turi miltą ir jų visuma malant sudaro miltus. Miltas yra grūde kaip talpykloje, kuri vadinama sėlena. Malant miltas atskiriamas nuo sėlenos ir išvaduojamas iš talpyklos. Pasitelkime kognityvines struktūras, kad būtų aišku, kuo skiriasi veiksmažodžio malti reikšmės ‘smulkinti grūdus į miltus’ ir ‘smulkinti, trinti, grūsti ką į miltus, į mažas daleles’, nors LKŽ jas pateikia kaip tos pačios reikšmės Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 295 variantus. Akmenis galime skaldyti į skaldą, dar smulkesnis bus žvyras, po to smėlis ir galiausiai dulkės. Taip suvokdami grūdų malimą, esame grubesniame kognityvinės sandaros lygmenyje, kuris tinka akmeniui, bet nekreipia dėmesio į gilesnę įžvalgą, į grūdo sandarą. Jei malame akmenį, tolydinis ribotas virsta diskretiniu neribotu. Tiksliau, tai kita schema, kai vienetinis objektas virsta daugybiniu. Jei malame grūdus ir paisome grūdo sandaros, diskretinis ribotas virsta diskretiniu neribotu. Tokie virsmai skirtingai vokiami. Akmuo (tolydinis ribotas), sumaltas į dulkes (diskretines neribotas), nėra tų dulkių talpykla. Grūdas turi sėleną, kuri talpina miltus ir, maldami grūdus, miltus iš tos talpyklos išlaisviname. Tai iš esmės skirtingos kognityvinės struktūros. Kalba yra labai tiksli ją išreikšdama. Išlaisvindami iš talpyklos diskretinį ar tolydinį turinį, vartojame skirtingus žodžius. Vandenį (tolydinis) iš indo liejame, o grūdus (diskretinis) iš maišo beriame. Negalime vandens išberti ar grūdų išlieti. Miltai, kaip ir dulkės, nei beriami, nei liejami. Jie užima tarpinę, pereinamą padėtį, todėl 28 PAV. Sakmės M/L ELD struktūros kaita 28 PAV. Sakmės M/L ELD struktūros kaita malti: diskretinis ribotas virsta diskretini u neribotu 2 milti: diskretinis neribotas vir sta tolydiniu neribotu 1 milti: tolydinis neribotas virsta tolydiniu ribotu ALGIRDAS SAUDARGAS 296 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV turime vartoti universalų žodį: miltus pilame (bet pilame ir vandenį, ir grūdus). Taigi malti semantikos kognityvinė struktūra turi savyje ir grubesnę, ir gilesnę sandarą. Ar malti yra berti, ar smulkinti, sinonimas priklauso nuo įžvalgos gilumo. Kalba būna ir preciziškai tiksli, ir poetiškai laisva. Kaip minėjome, vandens negalime berti, o grūdų lieti. Perkeldami tą pačią schemą metaforos keliu į socialinę sritį, LKŽ randame, kad žmonės gali ir lietis, ir birti, ir piltis. Šitaip pagrindžiame aukščiau minėtą duonos gamybos etapą a. Etapų b ir c sandara visiškai akivaizdi, nes duona gaminama iš miltų (diskretinis neribotas), užmaišant ir kepant virsta tolydiniu objektu. Beje, žodis duona vartojamas ir kaip ribotas (duonos kepalas), ir kaip neribotas (duok man duonos). Šie etapas apima du virsmus: iš diskretinio į tolydinį ir iš neriboto į ribotą. Apžvelgsime juos kartu, nes žodžių semantika įdomiu būdu persikloja. Nėra akivaizdus ryšys su veiksmažodžiu milti. LKŽ randame dvi reikšmes (ir dvi fonologines formas): 1 milti, milia, mylė ‘leisti įkaitintus akmenis (į šaltą vandenį pirtyje)’ Einam pirtin – jau, mačiau, akmenis milia. 2 milti, milsta, milo ‘imti mylėti’ Santaikoje gyvendami, milsta žmonės tarp savęs. Antroji reikšmė 2 milti atskleidžia kognityvinį sluoksnį. LKŽ pateikta prasmė ‘imti mylėti’ lieka paviršiuje, o pavyzdys rodo į gilesnį sluoksnį. Žmonės milsta, jei gyvena santaikoje. Tai galime suprasti, kad žmonės ima mylėti vienas kitą. Bet veiksmažodžio milsta vartosena yra intranzityvinė, t. y. ji atskleidžia, ne ką žmonės daro, bet kas su jais darosi, – žmonės milsta. Žmonės mildami pereina iš atskirų individų sambūrio (diskretinis neribotas) į bendruomenę (tolydinis ribotas). Tai toks pat virsmas, kaip gaminant duoną iš miltų. LKŽ nerandame reikšmės, kad miltai, virsdami duona, milsta. Vėlgi, visiškai nesvarbu, ar kažkada buvo tokia reikšmė, ar ji turėjo kokią nors kitą fonologinę išraišką. Konservatyvi yra pati kognityvinė struktūra, o ją liudija veiksmažodžio reikšmė. Nuostabiausia, kad pirmoji žodžio reikšmė 1 milti tiesiogiai susieta su duonos gamyba. Miltai individualumo nebeturi, bet be jų duonos neiškepsi. Tačiau kad ja taptų, miltai turi praeiti kupiną simbolizmo ugnies ir vandens procedūrą. Prasideda ugnies ir vandens misterija, ir tik dėl jos turėsime kvapnią duoną. Taigi miltai nėra vien tik malimo pasekmė, bet yra tolesnio vyksmo (milti) priežastis. Jie sulydo sudedamuosius elementus į vieną visumą – duoną. Belieka prisiminti, kad senovėje duoną kepdavo pirtyje… Etapų b ir c kognityvinę sandarą liudija ir kiti žodžiai. SEJL pateikia žodį mylas kaip antraštinį visoms su meile susietoms reikšmėms ir formoms, įskaitant 2 milti. Atskirai pateiktas tik 1 milti, kurio kilmė palikta neišaiškinta. Tuo tarpu kognityvinis žvilgsnis viską sustato į vietas. Daiktavardžiai grupuojasi aplink: mylas, mielas, mielės. Nesunku įžvelgti tą prasmės bendrą vardiklį – telkiantį į Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 297 vieną visumą (duoną, bendriją, pastatą) „fermentą“, – ar tai reikštų mieles, gipsą ar mielą žmogų. Tai virsmas iš diskretinio į tolydinį. Paskutinis etapas d susietas su fonologiniu virsmu M-L > L-M. ŠP L-M, kaip minėta, aptarėme skirsnyje 1.4. Įdomu, kad LKŽ yra ir fonologinė metatezė milinys / liminys. Suprantama, kad jos prigimtis visiškai kita. ŠALTINIAI DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, trečiasis elektroninis leid., vyr. red. Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. IPU 2014–2015 – Istorija. Pilietinis ugdymas. Mokymosi priemonių katalogas. Kaunas: Šviesa, Vilnius: Alma littera. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002; elektroninis variantas. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internete www.lkz.lt. MA 2006 – Mallory J. P., Adams D. Q. The Oxford Introduction to Proto-Indo-European and the Proto-Indo-European World. Oxford University Press. MNM 1997 – Mify Narodov Mira. Olimp. SEJL 2007 – Smoczyński Wojciech. Słownik etymologiczny języka litewskiego, Vilnius: Vilniaus universitetas. LITERATŪRA Adolphs Ralph 2015: The unsolved problems of neuroscience. – Trends Cogn Sci 19(4), 173–175. Allan Kathryn 2009: An Inquest into Metaphor Death: Exploring the Loss of Literal Senses of Conceptual Metaphors. – Conceptual Metaphor Theory: Thirty Years After. Journal of Cognitive Semiotics 5(1–2), ed. by Riccardo Fusaroli, Simone Morgagni, 291–311. Būga Kazimieras 1958–1962: Rinktiniai raštai 1–3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Chilton Paul 2014: Language, space and mind: the conceptual geometry of linguistic mea ning. Cambridge: Cambridge University Press. Clark Herbert 1973: Space, time, semantics, and the child. – Cognitive development and the acquisition of language, ed. by T. Moore. New York: Academic Press, 27–63. ALGIRDAS SAUDARGAS 298 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Cuyckens Hubert, Geeraerts Dirk 2007: Handbook of Cognitive Linguistics. Oxford University Press. Dehaene Stanislas 2014: Consciousness and the Brain: Deciphering How the Brain Codes Our Thoughts. Viking Press. Dehaene Stanislas, Brannon Elizabeth, ed. 2011: Space, Time and Number in the Brain. Searching for the Foundations of Mathematical Thought. Academic Press. De Mulder Walter 2007: Force dynamics. – Cuyckens, Geeraerts Handbook of Cognitive Linguistics. Oxford University Press, 294–317. Ellenberger Henri F. 1970: The Discovery of the Unconscious: The History and Evolution of Dynamic Psychiatry. New York: Basic Books. Evans Vyvyan, Chilton Paul, ed. 2010: Language, Cognition and Space: The State of the Art and New Directions. Equinox Publishing Ltd. Federmeier Kara, Laszlo Sarah 2009: A beautiful day in the neighborhood: An event-related potential study of lexical relationships and prediction in context. – Journal of Memory and Language 61, 326–338. Fusaroli Riccardo, Morgagni Simone, ed. 2009: Conceptual Metaphor Theory: Thirty Years After. Journal of Cognitive Semiotics 5(1–2). Galton Antony 2011: Time flies but space does not: Limits to the spatialisation of time. – Journal of Pragmatics 43(3), 695–703. Geeraerts Dirk 2010: Theories of Lexical Semantics. New York: Oxford University Press Inc. Greimas Algirdas Julius 2005a: Struktūrinė semantika. Metodo ieškojimas. Vilnius: Baltos lankos. Greimas Algirdas Julius 2005b: Lietuvių mitologijos studijos. Vilnius: Baltos lankos. Hadamard Jacques 1945: The Psychology of Invention in the Mathematical Field. New York: Princeton University Press. Jackendoff Ray 2003: Foundations of Language: Brain, Meaning, Grammar, Evolution. USA: Oxford University Press. Jakaitienė Evalda 2005: Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija: studijų knyga. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 299 Jeffery et al. 2012: Navigating in a 3D world. – Behavioral and Brain Sciences. Cambridge University Press. Kantas Imanuelis 1982: Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis. Karaliūnas Simas 1995: Etnokultūra, kalba ir krikščionybė. – Liaudies kultūra 3, 8–10. Kaukienė Audronė 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžio istorija 1. Klaipėda: Klaipėdos universitetas. Kašubienė Laima 2012: Marijampolės „Smalsučio“ pradinė mokykla. Lietuvių kalba. Skaitymas. Literatūros bei kultūros pažinimo pradmenys. Patarlės ir priežodžiai. 3 klasė. Prieiga internete: http://peliukai.lt/lietuviu-kalba/3-klase Koch Christof, Marcus Gary 2015: Neuroscience in 2064: a look at the last century. – The Future of the Brain, ed. by Marcus G., Freeman J. Princeton University Press, 255–269. Kugler Paul 1980: Archetypal linguistics: an inquiry into the relation between phonetics and the imagination. Thesis/dissertation. State University of New York at Buffalo. Ku g l e r P a u l 2002 (1982): The Alchemy of Discourse: Image, Sound and Psyche. Daimon. Kutas Marta, Hillyard Steven 1980: Reading senseless sentences: Brain potentials reflect semantic incongruity. – Science: 207, 203–205. Lakoff George 1987: The Death of Dead Metaphor. – Metaphor and Symbolic Activity 2(2). Lakoff George 1993: The Contemporary Theory of Metaphor. – Metaphor and Thought, ed. by Andrew Ortony. Cambridge: At the University Press. Lakoff George, Johnson Mark 1999: Philosophy In the Flesh: The Embodied Mind and Its Challenge to Western Thought. New York: Basic Books. Lakoff George, Nuñez Rafael E. 2001: Where Mathematics Comes From: How the Embodied Mind Brings Mathematics into Being. New York: Basic Books. Landau Barbara, Jackendoff Ray 1993: “What” and “Where” in Spatial Language and Spatial Cognition. – Behavioral and Brain Sciences 16, 217–38. Langacker Ronald 2008: Cognitive Grammar. A Basic Introduction. Oxford University Press. Levinson Stephen C. 1996: Language and space. – Annu. Rev. Anthropol. 25, 353–82. Lévi-Strauss Claude 1997 (1962): Laukinis mąstymas. Vilnius: Baltos lankos. ALGIRDAS SAUDARGAS 300 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Maceina Antanas 1994 (1978): Filosofijos kilmė ir prasmė. Raštai 6. Vilnius: Mintis. Mancia Mauro 2006: Implicit memory and early unrepressed unconscious: Their role in the therapeutic process (How the neurosciences can contribute to psychoanalysis). – Int J Psychoanal 87, 83–103. Mandler Jean 2004: The foundations of mind. Origins of conceptual thought. Oxford university press. Marcus Gary, Freeman Jeremy 2015: The Future of the Brain: Essays by the world’s leading neuroscientists. Princeton University Press. Marghetis T., Edwards L., Núñez Rafael R. 2014: More than mere handwaving: Gesture and embodiment in expert mathematical proof. – Emerging Perspectives on Gesture and Embodiment in Mathematics, ed. by L. Edwards, F. Ferrara, D. Moore-Russo. Charlotte, NC: IAP-Information Age Publishing. McGilchr ist Iai n 2009: B001KE101Y Master and His Emissary: The Divided Brain and the Making of the Western World. Yale University Press. McLuhan Marshall, Watson Wilfred 2011 (1970): From Cliche to Archetype. Gingko Press. Münte Thomas F., Urbach Thomas P., Düzel Emrah, Kutas Marta 2000: Event-related brain potentials in the study of human cognition and neuropsychology. – Handbook of Neuropsychology 1, ed. by F. Boller, J. Grafman, G. Rizzolatti. Nastopka Kęstutis 2010: Literatūros semiotika. Vilnius: Baltos lankos. Núñez Rafael 2008: What is Mathematics? Pauli, Jung, and Contemporary Cognitive Science. – Recasting Reality: Wolfgang Pauli’s Philosophical Ideas and Contemporary Science, ed. by H. Altmanspacher, H. Primas. New York: Springer. Núñez Rafael, Lakoff G. 1998: What did Weierstrass really define? The cognitive structure of natural and epsilon-delta continuity. – Mathematical Cognition 4(2), 85–101. Núñez Rafael, Marghetis K. 2014: Cognitive Linguistics and the concept(s) of Number. – The Oxford Handbook of Numerical Cognition, ed. by R. Cohen Kadosh, A. Dowker. Palionis Jonas 1999: Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius: Jandrija. Patackas Algirdas 1983 (1979): Saulė ir kryžius. Kaunas: savilaida. Patackas Algirdas ir kt. 1984: Ethos. Baltų kultūra ir lietuviškoji savimonė. Kaunas: savilaida. Fonosemantinės sakmės lietuvių kalbos žodyne Įžvalgos / Insights 301 Patackas Algirdas 2014: LITUA. Lituanistika, publicistika, beletristika. Vilnius: Versmė. Patackas Algirdas ir kt. 2014: Lietuva yra vydija. Kaunas. Patackas Algirdas, Žarskus Aleksandras 2013 (2002): Virsmų knyga. Kaunas. Petitot Jean, Doursat René 1998: Modèles dynamiques et linguistique cognitive: vers une sémantique morphologique active. – Rapport du CREA 9809, Ecole Polytechnique. Razauskas Dainius 1997: Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba. – Liaudies kultūra 1, 10–18. Razauskas Dainius 2006: „Etnosofai“A. Patackas ir A. Žarskus. – Liaudies kultūra 2, 45–47. Saudargas Algirdas 1986: Žodžio duris pravėrus. Kaunas: savilaida. Slavėnas Paulius 1984: Gamtamokslinis žvilgsnis į prokalbes. – Mokslas ir gyvenimas 7, 34–35. Slavėnas Paulius 2001 (1985): Prokalbės prasmingumas. Akademikas Paulius Slavėnas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 259–278. Smoczyński Wojciech 2006: Laringalų teorija ir lietuvių kalba. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Stickgold Robert, Malia April, Maguire Denise, Roddenberry David, O’Connor Margaret 2000: Replaying the Game: Hypnagogic Images in Normals and Amnesics. – Science 290, 350–353. Sulloway Frank J. 1991: Reassessing Freud‘s Case Histories. The social construction of psychoanalysis. – ISIS 82, 245–275. Talmy Leonard 2000: Toward a Cognitive Semantics 1. Concept structuring systems. Cambridge, MA: MIT Press. Valentas Skirmantas 1997: Lingvistinis pasaulis poezijoje. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Valentas Skirmantas 2007: Mė(lynojo)nulio lingvistika Vlado Braziūno ir Sigito Gedos poezijoje. Vilnius: Baltos lankos. Valentas Skirmantas 2012: Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Vandeloise Claude 2010: Genesis of spatial terms. – Language, Cognition and Space, ed. by Evans Vyvyan, Chilton Paul. Equinox Publishing Ltd., 171–192.