Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga)

Straipsniai / Articles 175 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: rašytinių šaltinių tarmės analizė, tarmių leksikografija ir leksikologija, sociolingvistika, geolingvistika. SAVITAS KALBINIS REIŠKINYS ŠIAULIŠKIŲ PLOTE (REMIANTIS LKA PUNKTO NR. 73 MEDŽIAGA) Peculiar Linguistic Phenomenon in the Area of Šiauliškiai (According to Data of Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language) ANOTACIJA Straipsnyje pirmą kartą mokslo visuomenei pristatomas emfatinės dalelytės -agei ir jos variantų -agė, -agi vartojimas su veiksmažodžiais ir kitomis kalbos dalimis. Šis lokalusis kalbos reiškinys aptiktas 2013 m. lauko ekspedicijos metu vakarų aukštaičių šiauliškių (trumpinama – VAŠ) Lietuvių kalbos atlaso punkte Nr. 73 (Dargaičiai)). Nurodomos galimos tokio kalbinio reiškinio susiformavimo ir vartojimo priežastys. Aptariamos kai kurios šnektos įrašuose pastebėtos VAŠ kalbinės ypatybės ir tarmių sąveikos apraiškos, paminėtos lietuvių dialektologų darbuose jau XX a. 6–7-ame dešimtmetyje. Priedų medžiaga papildo straipsnio tekstą. ESMINIAI ŽODŽIAI: vakarų aukštaičiai šiauliškiai, tarmių sąveikos procesai, emfatinė dalelytė, uždaroji kalbinė bendruomenė, idiolektas. ANNOTATION The article is the first-time presentation of the use of emphatic particle -agei and its variants -agė, -agi in combination with verbs and other parts of speech to the scien tific community. This local linguistic phenomenon was discovered in the course of fieldwork carried out in 2013 in Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language (hereinafter – ALL), JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV which marks the Western Aukštaitian subdialect of Šiauliškiai (hereinafter – VAŠ) (Dargaičiai). It specifies the likely reasons behind the formation and use of such a linguistic phenomenon. Certain linguistic peculiarities of VAŠ and the manifestations of cross-dialectal interaction observed in the records of the subdialect and mentioned in the works of Lithuanian dialectologists as far back as the 1950s–1960s are discussed. The material of the supplements is a valuable contribution to the text of the article. KEYWORDS: Western Aukštaitian subdialect of Šiauliškiai, processes of cross-dialectal interaction, emphatic particle, self-contained linguistic community, idiolect. ĮVADAS 2011–2014 m. Lietuvių kalbos instituto (trumpinama – LKI) ir Lietuvos aukštųjų mokyklų vykdytas projektas Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida (Projekto kodas Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028) sudarė galimybę po daugiau nei septyniasdešimties metų patikrinti visų Lietuvių kalbos atlaso (trumpinama – LKA) punktų kalbinę situaciją (medžiaga šiam leidiniui rinkta 1950–1971 m). Vienas iš straipsnio autorės tirtųjų vakarų aukštaičių šiauliškių punktų LKA Nr. 73 buvo unikalus gatvinio rėžinio tipo Dárgaičių kaimas, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1620 m. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (trumpinama – LDK) laikais Dárgaičiai priklausė Šiauli ekonomijai, o nuo 1791 m. – Šiaulių valsčiui. Nuo 1897 m. Dargaičiai buvo pavaldūs Gruzdži valsčiaus Piktužių seniūnijai, mat ten, septyni kilometrai į šiaurės vakarus nuo Gruzdžių, buvo dvaras, vėliau įkurtas kolchozas. Nuo 1919 m. Dargaičiai priklausė Šiaulių apskrities Savekių seniūnijai (Savekiai kaip seniūnijos centras gyvavo nuo 1919 iki 1945 m. Saveikiai nuo Dargaičių nutolę 2,3 km, o nuo Piktuižių – 3,3 km). Pagal 1923 m. surašymo duomenis Dargaičiuose buvo 43 ūkiai ir gyveno 211 gyventojų. Nuo 1950 m. Dargaičiai priklausė Šiaulių apskrities Gruzdžių apylinkei. 1953–1991 m. Dargaičių kaimo žemės priklausė Gruzdžių žemės ūkio technikumo ūkiui. 1959 m. surašymo duomenimis kaime gyveno 142 gyventojai. Vėliau gyventojų skaičius mažėjo: 1970 m. – 121, 1979 m. – 83, 1989 m. – 62. 2001 m. Dárgaičiuose gyveno 46 gyventojai, o 2011 m. surašymo duomenimis – 51 gyventojas (pastaraisiais metais, respondentų teigimu, į Dárgaičius keliasi aplinkinių Šiaulių miesto ir Gruzdžių gyventojai). Dargaičiai, kurių rėžinė kaimo išplanavimo struktūra iki šiol yra išlaikyta, paskelbti etnografiniu kaimu. Straipsniai / Articles 177 Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) Etnografiniame Dargaičių kaime, nutolusiame nuo Šiaulių 25 kilometrus, yra poilsiavietė „Pelėdynė“, organizuojamos ekskursijos, tradicinių kaimo valgių degustavimas, vaikščiojimas su kojūkais bei pasivažinėjimas vasaros slidėmis. Užtvenkto Mūšos intako Kūros tvenkinyje organizuojama žvejyba, važinėjama arkliu kinkytu vežimu, lankomas valstybės saugomas objektas – Kulnio ąžuolas ir švenčiamos tradicinės šventės – Jurginės (pirmąjį savaitgalį po balandžio 23 d.) ir Tradicinė senųjų amatų šventė (pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, paprastai sekmadienį). TIRIAMOJI MEDŽIAGA, TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, TIRIAMIEJI METODAI 2013 m. lauko ekspedicijos metu LKA punkte Nr. 73 apklausti 5 vyriausiosios kartos vietiniai Dargaičių kaimo respondentai: 3 moterys (R 2 (1923), R 3 (1947), R 5 (1953) ir 2 vyrai (R 1 (1926), R 4 (1951). Vyriausiam respondentui 2013 m. buvo per 90, o jauniausiam – per 60 metų. Respondentai R 1 ir R 2 buvo mokęsi pradžios mokyklose: R 1 Šakynos pradžios mokykloje baigė 3 klases, o R 2 – 4-ias Gruzdžių pradžios mokyklos klases. R 3, R 4 ir R 5 buvo baigę vidurines mokyklas: R 3 ir R 5 – Gruzdžių vidurinę, o R 4 – Mindaugių (Joniškio r.) vidurinę mokyklas. R 4 baigė studijas Joniškėlio žemės ūkio technikume, o R 5 – Gruzdžių žemės ūkio technikume. Apklaustų respondentų kalbinių įrašų trukmė – daugiau nei dešimt valandų tarminio teksto įvairiomis temomis. Pagrindinės iš jų – prisiminimai apie buvusį kaimą; apie įvairius ūkio darbus; apie istorines pervartas: karą, okupacijas, tremtis, pasipriešinimo kovas, tarnystę sovietų kariuomenėje, kolchozų kūrimąsi; ligas ir gydytojus; religines šventes; pasikeitusį ūkininkavimo būdą; emigraciją; vietos bendruomenės nesutarimus; kasdienius namų apyvokos darbus; apie darbus miške ir pan. Respondentai straipsnio autorę, t. y. svetimąjį, priėmė įvairiai: R 1 – kaip pašnekovą, su kuriuo reikia palaikyti atskirtį (vėliau, po kokio pusvalandžio, kai straipsnio autorė papasakojo savo ir tėvų gyvenimo istoriją, ta nuostata buvo pamiršta), kaip klausytoją, kuriam reikia kalbėti pasididžiuojant (ypač pasakojant apie savo vaikaičius), arba kaip aiškintoją, mokytoją, kuriam reikia perteikti savo gyvenimo patirtį, kartais prasiveržiančią ir emociniu pasakojimu (lyginant praeities ir dabarties gyvenimo realijas). Su R 2 bendrauta labai natūraliai, nejaučiant jokios atskirties, dėl to R 1 dažnai pertraukdavo R 2, tarsi žemindamas ir neleisdamas R 2 pasakoti. Respondentas R 3 gana ilgai kalbintas. Iš pradžių atsakinėta tik į klausimus, bet (beveik po valandos) leistasi į natūralų pasakojimą, palaikomą straipsnio autorės. Su R 4 ir R 5 kalbėtasi labai natūraliai, JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV be jokios išankstinės nuostatos, kartais kiek emociškai, kelti net kalbiniai klausimai, kuriuos patys R 4 ir R 5 mėgino aiškinti, pagrįsdami gyvenimiškais kalbos vartojimo pavyzdžiais ir savo kalbiniais pastebėjimais. Ryškesnio emocinio kalbos fono respondentų pasakojimuose straipsnio autorė nepastebėjo. Straipsnio tikslas – pristatyti LKA punkto Nr. 73 savitą (lokalųjį) kalbos reiškinį, susiformavusį tarmių kontaktų pagrindu ir išsilaikiusį aktyvioje vartosenoje daugiau nei 90 metų. Uždaviniai: a) iššifruoti tarminius tekstus, b) atlikti pirminę iššifruotų tekstų kalbinę analizę, c) tarminius faktus palyginti su 1950–1965 m. Šiaulių ir Kuršnų apylinkėse organizuotų ekspedicijų medžiaga, paskelbta mokslo tiriamuosiuose leidiniuose ir disertacijose; d) išnagrinėti savitą lokalųjį reiškinį – emfatinės dalelytės -agei (-agė, -agi) vartojimo atvejus; e) apibendrinti gautus rezultatus ir pateikti šio kalbinio reiškinio prognozes. Tiriamasis objektas – unikalaus iki šių dienų išlikusio gatvinio rėžinio tipo Dargaičių kaimo (Gruzdžių sen., Šiaulių r.) vietinių gyventojų tarmės įrašai (daugiau nei dešimt valandų teksto, saugomo LKI Tarmių archyve) ir vietinių respondentų pavartotos daugiau nei 280 formų su dalelyčių samplaika -agei ir jos variantais -agė, -agi. Straipsnyje remiamasi tarminių įrašų tekstų analizės, kalbinių reiškinių lyginamuoju, skaičiavimo metodais ir kalbinėmis prognozėmis. VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ ŠIAULIŠKIŲ (VAŠ) IR ŠIAURĖS ŽEMAIČIŲ TELŠIŠKIŲ (ŠŽT) BEI PIETŲ ŽEMAIČIŲ VARNIŠKIŲ (PŽV) TARMINIŲ YPATYBIŲ ATSPINDŽIAI LKA PUNKTE NR. 73 Dargaičiai priklauso VAŠ patarmei, kuri kalbininkų laikyta pereinamąją tarme tarp vakarų ir rytų dialektų (Zinkevičius 1994: 39; Lktch 2004: 60; Vaš 2007: 25). Dargaičių kalbiniame punkte vyrauja skiriamosios šiauliškių ypatybės: a) išlaikyti dvigarsiai an, am, en, em (bragi, samd·dava, pagrándu., su angli.ms (su anglimis), gyvéntojei, bet piηlikto (penkiolikto); b) nosinėmis ą, ę žymimi garsai taip pat išlaikomi (aku.ka. (akoliuką), ma.te. (mažutę), ple.ka. (pleciuką), taba. (terbą), bet ne visada nuosekliai (nes veiksmažodžio veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvių formose nosinis ę virsta į, plg.: at·ji. (atėję), nusipiki. (nusipirkę), nuv·ži. (nuvežę), k·si. (kasę)); c) nuosekliausiai išlaikomas atitrauktas iš galūnės kirtis (par‿ mšks (per miškùs), màmàs (mamõs) (Zinkevičius 1994: 36–39; Lktch 2004: 60–61; Vaš 2007: 25–28). Balsiai a ir e Straipsniai / Articles 179 Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) žodžio šaknyse yra vartojami pramaišiui, pvz.: ˑpušes (epušes) (R 2), ˑšmenis (ašmenys) (R 2), su‿alèktrà (su elektra) (R 3). Respondentų R 1, R 2 ir R 3 (rečiau R 5) diskurse pastebimas sutrumpintų žodžių formų gežies (R 1), gelžus (R 2) èže / kur‿àkma nudta (akmenys) (R 1) vartojimas. Itin ryškus Dargaičių tekstuose priebalsių k, l, n, v, ž minkštinimas, pvz.: ȓǽutis (R 1, R 2), ki (rankas) (R 1, R 5), daio (R 2), se.ke (R 3), se.kai (R 5), aki.kai (R 5), tekai (R 1, R 2, R 3), . ˑ čè daũg (R 1), ma.tis (R 5). Pastebėtas pietiniams VAŠ būdingesnis priebalsio r kietinimo atvejis prieš dvibalsį ei, plg.: grat (R 2). Respondentai R 1 ir R 2 priebalsių sandūrose arba žodžio, prasidedančio balsiu, pradžioje įterpdavo priebalsius j, v, plg.: nuvje (R 1), nebĕjemi (R 2), j.magei (ima) (R 1). Tie patys respondentai pavartodavo skirtingas vardyno priesagas: vienu atveju pasakydavo aukštaitiškas formas su priesaga -yčia (mergautinės pavardės), kitu atveju – žemaitiškas formas su -atis (moteriškos ir vyriškos pavardės), plg.: Bajelýčia (Bajelytė) (R 1), Lukýčia (Lukytė arba Lukaitė) (R 2), bet Bajła (Bajelytė) (R 1), su tuo Baltram- čiu (Baltramaitis) (R 2). Tarminiuose Dargaičių įrašuose yra skirtingo kamieno (lyginant su bk) vardažodžių, pvz.: tárdytojis (tardytojas) (R 1), siuvjis (siuvėjas) (R 2), pperis, pperi. (popierius) (R 2), poperes (R 3), mėgjis (mėgėjas) (R 3), gýdytojus (R 5), mókytojus (R 2), leῇgvu (lengvus) (R 2). Kai kurių vardažodžių formos rodo, kad daugiskaita linksniuojama pagal kito kamieno paradigmą, plg.: alčiaus (R 2), snai (R 2), petai (R 2, R 3). Kamienų mišimas, būdingas ne tik VAŠ, bet ir žemaičiams (ŠŽT ir PŽV), pastebimas veiksmažodžių paradigminėse formose, plg.: gliam, gliat (galim(e), galit(e)) (R 3), léide (leido) (R 1), sdžiam, sdž (sėdim(e), sėd(i)) (R 2, R 5), sudkiam (sudėkim) (R 2), triam (turim) (R 3), nebetriam (nebeturim) (R 2), triat (turit(e)) (R 1), žiriam (žiūrim(e)) (R 3). Respondentų (VAŠ) pavartota viena kita atematinė forma, taip pat vartojama ŠŽT ir PŽV plote, plg.: acigérsme, atesme (R 2), lksme (R 3), piksme (R 3), palikt (palieka) (R 2), skaũst (skauda) (R 2). Šifruotuose tekstuose pastebėta skirtingų (nuo bk) vardažodžių giminės formų (bržis (biržė) (R 2), be‿ckra gˑȓ; ckra (cukrus) (R 3), saldanes (duod) (saldainius) (R 2)) ir dviskaita (d mèt (R 1, R 2)). Šlekiavimo atvejais laikytinos žodžių mdze (medžio) (R 2), mskas, miskĕlis (miškas, miškelis) (R 2), ṡàka (sakau) (R 1, R 2), sins (šienas) (R 1), spitle (špitolė) (R 2), pársviete (peršvietė) (R 1) formos. Pavartotos ir kelios veiksmažodžio tolimosios asimiliacijos formos, plg.: pašiž (R 3), pašižje (R 1), pašišérk (R 2), nešušišneksi (R 2). Dargaičių kalbiniame punkte užfiksuotas priebalsių d(ž) ir g, d ir t pakaitinis vartojimas, mišimas, pvz.: *dils (pavardė Gylys) (R 1), ũˑmegei (nudžiūvę medžiai) (R 1), driŋglėm (trinkelėm) [išklos kiemą] (R 3). JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Minėtina, kad respondentai dažniau vartojo dūrinius, sudarytus be jungiamojo balsio, būdingus VAŠ šiauriniam plotui, pvz.: lmpeei (R 2), lˑnplu.kˑz (R 2), medžkirts (R 1), ppermakei (R 2), šienpjtis (R 2), špamedžei (R 2), (ant) viensu. (R 2) (plg. Jšpt 2001: 50–51). Tarminiuose tekstuose atsispindi įvairi vaizdinga leksika, pvz.: vadˑdava bàdgribei / didèsn / usikabn an‿pèæus / tˑsi ta.‿grễbli. pa(r)‿rugiĕnas (R 1), donos su‿saulgražeis (saulėgrąžomis) [nusiperki] (R 2), ·psnuki. uždje (deguonies aparatas) (R 2), páršvieta. [darė] (rentgeno nuotrauka) (R 2), gi.veiks (sodyba) (R 1), (iš) p.skes (pliauskos) (R 2), rtinis (verpimo ratelis) (R 2), susižaizdva (susidarė žaizda) (R 3). Sintaksinė tarminio teksto struktūra atspindi VAŠ būdingą dvejybinio kilmininko formų vartojimą (gmin. gmines (R 3)); posesyvumo raišką (Màmàs trz brôlei b.va (R 1)); prielinksnio par su vns. ar dgs. kilmininko linksniu vartojimą vietai ar laiko trukmei nusakyti (par‿vsa. káima. vens arkllis (visame kaime) (R 2), usikabn tarbêle. / ir‿en par‿žmônes (R 1), par‿diêna bent‿kèl atedava baga (R 1), par‿pˑra. i‿m.re (R 3)); prielinksnio pro su vns. kilmininko linksniu junginį vietoj prielinksnio apie (a(š)‿šnèk pro‿*kuni. (R 2); priduriamųjų konstrukcijų vartojimą (suléide stȓs vasts / i‿gàtàs (R 2)). Nors Dargaičių tarminiuose įrašuose vyrauja VAŠ patarmės ypatybės, pastebima ir tarmių sąveikos reiškinių, jų savito vartojimo atvejų. Iš fonetinių ypatybių minėtinas išlaikytas nesuskardėjęs priebalsis t, pvz.: bakštes (baigščios) [apie stirnas] (R 2), šèpetei (šepečiai) (R 2) (Lktch 2004: 198, 225, 240). Dažnos žemaičiuose vartojamos dgs. įnagininko linksnio formos, aptinkamos ir VAŠ, plg.: abžluum kjum (apžėlusiomis kojomis) [apie gaidį] (R 2), su‿búum (su bulvėmis) (R 2), jostum (juostomis) (R 2), forum (formiukėmis) (R 2), kárum (karvėmis) (R 1), kéum (kelnėmis) [apie gaidį] (R 2), rankum (rankelėmis) (R 2), mergčkum (mergičkomis) (R 2), su‿pktžoum (piktžolėmis) (R 2) (Lktch 2004: 227; Jonaitytė 1962: 10). Šifruotuose Dargaičių šnektos tekstuose pastebėtas reiškinys, kai sangrąža kartais nukeliama į žodžio galą: neskrsis (R 2), nebežnijos (R 1), neberašaũs (R 1), lakos [karvę] (R 2), ne-augnas (R 2), nebesodnas (R 3). Žemaičiuose (ŠŽT ir PŽV) aptinkamos vardažodžių įvardžiuotinės formos, kurių yra ir Dargaičių tekstuose, plg.: aša (R 3), jiñ (R 3), su jje (R 1, R 2), gerejei (R 2), snajei, senji (R 3), stambejei (R 2), st.pre.je. [kemiją] (stipriąją chemiją) (R 3). Pasakodami respondentai yra pavartoję ir perficientyvines formas, plg.: re ráu ž·mė. [agurkus] (R 3), tik‿nakt(ž) ž·mė / tus‿jau nuviľka (R 5) (Girdenis 2000: 307–314). Apžvelgus Dargaičių šnektos įrašų tarmines ypatybes matyti, kad VAŠ paribyje esama nemažai tarmių sąveikos atspindžių. Straipsniai / Articles 181 Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) IŠSKIRTINIAI TARMIŲ KONTAKTŲ REIŠKINIAI: DALELYTĖS IR JŲ VAIDMUO ŠNEKTOS SISTEMOJE Dialektologai XX a. 6–7 dešimtmečiuose yra pastebėję, kad atskirose žemaičių ir VAŠ vietose žodžio gale vartojama priaugusi dalelytė -ai (Elena Grinaveckienė ją vadina postpozicija) ir ji pridedama prie trumpinamos esamojo ar būtojo kartinio laiko veiksmažodžių 3-iojo asmens formos1. Gramatikai pažymi, kad dalelytės, būdamos neapibrėžtos reikšmės žodžiai, gali priaugti prie atskiro žodžio ir žymėti dėmenų reikšminius, modalinius bei ekspresinius atspalvius (LKG II 543, 568)2. Funkcinės gramatikos požiūriu dalelytės kalboje leksinį krūvį perkelia kitiems žodžiams ir įvairiai juos modifikuoja, pabrėžia, emociškai nuspalvina (žr. Valeckienė 1998:188). Aldona Jonaitytė disertacijoje Šakynos tarmė yra paminėjusi, kad -ai seniau galėjo turėti sustiprinamąją, pabrėžiamąją reikšmę, kuri vėliau išblanko (Jonaitytė 1962: 431). Dialektologė mini ir dalelytę gi, turinčią stiprinamąją pabrėžiamąją reikšmę, kuri tiriamoje tarmėje gali būti išplečiama arba „afiksu o ir sudaro dalelytę ogi“, arba „afiksu a / agi/“ (Jonaitytė 1962: 437–438). Apie minėtose PŽR, PŽK, VAŠ vietose dialektologų pastebėtas veiksmažodžio esamojo ir būtojo dažninio laiko nekaitomas formas su -ai (sangrąžinė -aitis) mokslinėje literatūroje rašyta XX a. 7-ame dešimtmetyje (Grinaveckienė 1960: 198; 1962: 164)3. Tik žemaičiams tokias formas priskiria LKG ir įvardija 1 Grinaveckienės teigimu, -ai pridedama prie veiksmažodžių pietų žemaičių raseiniškių (PŽR) plote apie Kelmę, ir Kelmės r. apie Kušleikius, Tytuvėnėlius ir Kubilius, net šiaurės žemaičių kretingiškių (ŠŽK) plote apie Kretingą. Tokį pat reiškinį kalbininkė pastebėjo ir VAŠ Šiaulių r. apie Pakapę, Šakyną, Bridus, Valdomus (Gruzdžių seniūnija), Lūpaičius (Meškuičių seniūnija), Narušaičius (dabar Norušaičiai), Kirbaičius (buvęs kaimas Kairių seniūnijoje) ir Žagarę, Joniškio r. 2 Apie dalelytes rašoma: „Dalelytės yra labai nekonkrečios, neapibrėžtos reikšmės žodžiai“ (LKG II 543). „Pati būdingiausia ir vien žodžio reikšmingumui pabrėžti dažniausiai vartojama yra dalelytė gi. Ji gali sakinyje eiti atskiru žodeliu ir gali būti priaugusi prie kito žodžio“ (LKG II 568). „Dalelytė gali žymėti dėmenų reikšminius, modalinius bei ekspresinius atspalvius. Dalelytės tarsi ne pačios disponuoja savo leksiniu krūviu, o perkelia jį kitiems žodžiams, juos įvairiai modifikuodamos, pabrėždamos, emociškai juos nuspalvindamos (laisvai cituota)“ (Valeckienė 1998: 188). 3 „Pateikiamoji Kušleikių, Tytuvėnėlių ir Kubilių punktų tarminė medžiaga praplečia a-kamienių esamojo laiko III-ojo asmens veiksmažodžių galūnės -ai (jis enai, gáunai, nšai ~ jis ena, gáuna, nša ir pan.) vartojimo ribas“ (Grinaveckienė 1960: 198). „Priesaga -davai (sangrąžinė -davaisis) greičiausiai sudaro būtojo dažninio laiko priesaga -davir postpozicija -ai (-aisis). Tokia sudurtinė nekaitoma priesaga, kaip iš pavyzdžių matyti, dedama JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV -ai kaip emfatinę dalelytę (LKG II 132)4. Vytautas Vitkauskas reiškinį vadina garsų keitimu dėl analogijos (Vitkauskas 2001: 15).5 Dargaičių įrašai rodo, kad būtojo dažninio laiko 3-iojo asmens formos, kurios turėtų baigtis -(dav)o, turi -ai, tebevartojamą iki šiol, plg.: adavai ‘aidavo’ (R 3), (ati-)dodavai ‘(ati-)duodavo’ (R 1, R 2), džiáudavai ‘džiaudavo’ (R 2), (par-)edavai ‘(par-)eidavo’ (R 1, R 3), (nebe-)galdavai ‘(nebe-)galėdavo’ (R 2), gáudavai ‘gaudavo’ (R 2), gebdavai ‘gerbdavo’ (senus žmones) (R 1), (atsi-)nèždavai ‘(atsi-)nešdavo’ (R 2), sėddavai ‘sėdėdavo’ (R 2), uvindavai ‘siuvinėdavo’ (R 2), turdavai ‘turėdavo’ (R 2), (iš-)varýdavai ‘(iš-)varydavo’ (R 2), važindavai ‘važinėdavo’ (R 5), vèždavai ‘veždavo’ (R 2). Pastebimas polinkis -ai trumpinti ir išmesti balsį a. Apie galūnių trumpinimą artimoje Šakynos šnektoje yra rašiusi Aldona Jonaitytė6. Gali būti, kad dėl tos priežasties respondentai pavartojo formas su balsiu -i arba įtemptu, panašiu į balsį -ė, pvz.: gáudai „gaudavai = gaudavo“ (R 2), laikýdai „laikydavai = laikydavo“ (R 2), atedaė „ateidavai = ateidavo“ (R 5). Matyt, tai galimas idiolektinis kalbos reiškinys7. prie visų būtojo dažninio laiko vienaskaitos ir daugiskaitos asmenų. Nurodytame plote postpozicija -ai gali būti pridedama ir prie būtojo kartinio laiko kamieno […] (Bridai). Gretimose žemaičių (Kelmės r.) ir kitose šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse (pietinė Šiaulių rajono dalis) postpozicija -ai dažnai pridedama prie visų esamojo laiko kamienų, pvz.: (Pakapė, Šiaulių r., Nr. 196, tyrė D. Skurkaitė) gestai „gieda“, ibinai „išbyra“, nenorai „nenori“, pàkelai „pakelia“, srišai „suriša“, stovai „stovi“, trai „turi“ (Grinaveckienė 1962: 164). 4 „Kai kuriose žemaičių vietose pirmosios paradigmos veiksmažodžių trečiojo asmens formos turi savotišką galūnę, tiksliau sakant, emfatinę dalelytę -ai, pvz.: bnai, drbai, džinai, enai, gstai, grinai, lnai, piáunai, pnai, rnai Klm, etai, rai Krtn“ (LKG II 132). 5 „Juk apie Šakýną, Skáistgirį, Žagãrę įsivestas dvibalsis ai vietoj buvusio a sangrąžinių veiksmažodžių tiesioginės nuosakos esamojo laiko ir būsimojo laiko 3-iajame asmenyje: dodais, nˈšais, nˈèšˈeis, mˈèsˈeis […]. Čia yra ne fonetinis dėsnis, bet tam tikras garsų keitimas dėl analogijos, kokio panašumo […]; ilgos galūnės a, e aukštaičių buvo suprastos kaip jiems išrodantis suvienbalsintas dvibalsis (-ai, -ei)“ (Vitkauskas 2001: 15). 6 Galūnių trumpinimas „prasidėjo apie XV–XVI a.“ (Jonaitytė 160: 158). „Palyginus gretimas tarmes, atrodo, kad Šakynos tarmės galūnių trumpinimas yra žemaičių tarmių įtakos rezultatas“ (Jonaitytė 1960: 159). „[…] galūnių trumpinimo banga, bent jau Šakynos tarmės atžvilgiu, ėjo iš vakarų į rytus“ (Jonaitytė 1960: 159). 7 Panašias veiksmažodžio būtojo dažninio formas su -i straipsnio autorė girdėdavo (ir tebegirdi) tetų (Anicetos Rakickienės (Švambarytės) (1929 m.) ir Izolinos Barboros Švambarytės (1935 m.), gimusių ir užaugusių buvusiame Daušškių kaime (6–7 km. į vakarus nuo Meškuičių, Šiaulių r.) kalboje. Tokias formas, tik su -ai, Rita Urnėžiūtė yra girdėjusi ir įrašiusi Lydẽkiuose 1998–1999 m. (Joniškio r. (apie 12 km. nuo Meškuičių)). Reiškinys, manytina, plito į šiaurę ir šiaurės rytus. Straipsniai / Articles 183 Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) Beje, Grinaveckienės yra pastebėta, kad „šiaurės vakarų aukštaičių tarmėje apie Šakyną ir Žagarę postpozicija -ai gali būti pridedama prie visų kaitomų ir nekaitomų kalbos dalių“ (Grinaveckienė 1962: 164). Tokie dalelyčių vartojimo atvejai kalbininkų laikyti kalbos paribiu, apie juos užsiminta, bet jie nelabai vertinti8. LOKALUSIS KALBINIS REIŠKINYS: DALELYČIŲ -AI IR -GI SĄAUGA Dargaičių šnektos įrašuose, kaip ir visame VAŠ plote, -a ir -i kamienų veiksmažodžių esamojo laiko trečiasis asmuo vartojamas sutrumpėjęs (en, vaoj, nš), -o kamieno turi galūnę -a (dãra, ska, rša). Respondentai pavartojo ir vieną veiksmažodžio sirgti esamojo laiko 3-iojo asmens formą su dalelyte -ai, nors VAŠ tikėtumės trumposios serg arba serga (bk), plg.: kaim.ŋka làba sukei segai (R 3). Manyti, jog tai atsitiktinė, pavienė forma neleidžia kitos veiksmažodžio esamojo laiko trečiojo asmens formos, vartojamos ne tik su -ai, bet galinčios prisijungti dar ir postpozicinę dalelytę -gi9. Jonaitytė jau 1962 m. yra pastebėjusi, kad Šakynos tarmėje „agi visada būna enklitinė“, jos „stiprinamoji reikšmė yra labai susilpnėjusi, virtusi lyg ir savotišku ritminiu sakinio elementu“, pvz.: ·ška pajuta g‿agi (Darg.), t·ks tǽ· s·us: kèli givǽn‿agi (Darg.), šn·k‿agi, ka‿dá· duau bva acitikmu· (Darg.), dàba ȓ·uos vá·ndens – prigé·ȓ gá·‿agi (Škn.) (Jonaitytė 1962: 438). Kalbininkės pastebėta, kad „Tose pat vietose, kur sakoma agi, kartais vietoj jos ta pačia reikšme pasakoma ir neaiškios darybos dalelytė age·i, pvz.: br·kšt‿age·i, tai‿v·kars tǽ·mst (Darg.); skust‿agei kaip‿skaud·jus i‿tek (Škn.)“ (Jonaitytė 1962: 438). Vadinasi, prieš daugiau nei penkiasdešimt metų šis reiškinys gyvavo Gruzdžių–Šakynos apylinkėse, apie 15–20 km. spinduliu (nuo Gruzdžių iki Šakynos yra 12 km., iki sienos su Latvija – 15 km). Neatmestina mintis, kad dalelytė -agei galėjo susidaryti kaip trumpinys iš a(r) girdi, a(r) girdėjai. Tokią mintį perša literatūra, tiksliau, mokytojos ir rašytojos Stasės Jasiūnaitės, gimusios 1912 m. Joniškyje, mirusios 1986 m. ir palaidotos Kulautuvoje, kūrinys Gyvenimo apysaka, kuriame VAŠ tarminės leksikos 8 Autorė pasirinko LKG nuostatą -ai laikyti emfatine dalelyte, bet neatmetė ir Valeckienės termino monifikuojamoji dalelytė. Dargaičių šnektos įrašai ir respondentų vartota veiksmažodžio kaitybos paradigma leistų manyti, kad dalelyčių sąauga -agei emfatinę funkciją atlieka kartu su modifikacine. 9 Plg. negi, argi. Plačiau apie postpozicines dalelytes, jų sąaugas žr. Valeckienė 1998: 190. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV 2 LENTELĖ. Dargaičių šnektos esamojo laiko 3 a. veiksmažodžiai su -agė ir -agi -agė -agi (tariama be pauzės) -agi (tariama su pauze) gaminagė (R 1), patiȓagė (R 3), dirbagi (R 3), keagi (R 3), (pa)kvieagi (R 3), (par-) duodagi (R 3), dedagi (R 3), (nebepa)judagi (R 3), noȓagi (R 3), nuomojagi (R 1), (neiš)einagi (R 3), (at-, pri-, su-) važiuojagi (R 3), (pa)keliaujagi (R 3), (su)skaičiuojagi (R 3), (nu)pelyjagi (R 3), pasakojagi (R 3), (su)organizuojagi (R 3), stojagi (R 3), (nesi)ginčijagi (R 3), atostogaujagi (R 4), šarvojagi (R 4), (apsi) džiauagi (R 3), (par)bėgagi (R 3), (iš-, nebe-) augagi (R 3), bėgagi (R 4), (nebe-) reiagi (R 3), (pra-) leagi [pravažiuoja greitai] (R 3), (pa)tinkagi (R 3), reiagi (R 3), (pa)šnekagi (R 3), šauagi (R 3), (pa)šauagi (R 3), (neatsi)tinkagi (R 3), (iš)trauagi (R 3), (nebeapsi)mokagi (R 3), (nenusi)perkagi (R 3), (nebeati)tinkagi (R 3), (nebe-) gaagi (R 3), (iš)balagi (R 3), (pa) gaiagi (R 3), (atsi)(i)magi (R 3), gyvenagi (R 3), suprantagi (R 3), auginagi (R 3), (at-, iš-, nu-, pa-, pra-, pri-) einagi (R 3, R 4), (pri)kabinagi (R 3), būnagi (R 3, R 4), gyvenagi (R 3), kilnagi (R 4), (pa) kvimpagi (R 3), rūagi (R 3), noȓagi (R 3), tuȓagi (R 3), (pri)žiūȓagi (R 3), giȓagi (R 3), tuȓagi (R 3), (ne)noȓagi (R 3), .ragi (R 3), mėkstagi (R 3), (nusi)nešagi (R 3), (nu) slinkstagi (R 3), (pa)smirstagi (R 3), (už) mokėagi (R 3), (at-, su-) vežagi (R 3), smirdžagi (R 3). (pa)ded agi (R 3), (par)duod agi (R 3), (pra)važiuoj agi (R 3), ūkininkauj agi (R 3), (su)naudoj agi (R 3), (nu) pasakoj agi (R 3), vedžioj agi (R 3), sirguliuoj agi (R 4), (ne)gai agi (R 3), būn agi (R 3), (at-, neiš-) ein agi (R 3), (pa)senst agi (R 3), (atsi)bost agi (R 4), zirz agi (R 3), (neiš)leidž agi (R 3), (išsi)šluoj agi (R 3). Straipsniai / Articles 191 Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) LITERATŪRA Arumaa Peeter 1933: Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina. Tartu. Gaivenis Kazimieras, Stasys Keinys 1990: Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa. Girdenis Aleksas 2000: Kalbotyros darbai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Grinaveckienė Elena 1960: Tarmių medžiagos rinkimas Lietuvių kalbos atlasui. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 191–205. Grinaveckienė Elena 1962: Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės (iš 1961 metų dialektologinių ekspedicijų). – Lietuvių kalbotyros klausimai 5, 147–169. Jasiūnaitė Stasė 1986: Gyvenimo apysaka. Vilnius: Vaga. Jonaitytė Aldona 1960: Šakynos tarmės žodžio galo vokalizmas. – Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A. 1(8), 151–162. Jonaitytė Aldona 1962: Šakynos tarmė (rankraštis, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, F 76–360). Jonaitytė Aldona 1964: Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje. – Lietuvių kalbotyros klausimai. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, 165–177. Jšpt – Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, sud. Nerija Bartkutė, Rasa Dumčiūtė, Aušra Kaikarytė, Lina Kazlauskaitė, Janina Švambarytė (ats. red.). Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2001. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Lktch – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa, mokslinė red. Laima Grumadienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaš – Vakarų aukštaičiai šiauliškiai, sud. Rūta Kazlauskaitė, Lionė Lapinskienė, Rima Bacevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. Vitkauskas Vytautas 2001: Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai. Vilnius: Žara. Vulas S. M. 1977: Teoretičeskie i metodičeskie voprosy kriminalističeskogo issledovanija pismennoj reči. Moskva. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 2014. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Žalkauskaitė Gintarė 2011: Idiolekto požymiai elektroninių laiškų leksikoje. – Kalbotyra 63(3), 149–164. Ионайтите А. 1962: Шакинский говор. Автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидатa филогических наук. Вильнюс. Peculiar Linguistic Phenomenon in the Area of Šiauliškiai (According to Data of Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language) SUMMARY The author discusses a peculiar surviving local phenomenon of dialectal language recorded in the course of fieldwork carried out in 2013. 5 local oldest-generation respondents from Dargaičiai Village (Šiauliai District Gruzdžiai Eldership) were interviewed by the author in Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language (ALL): 3 women (R2 (1923), R3 (1947), R5 (1953)) and 2 men (R1 (1926), R4 (1951)). Over ten hours of dialectal text were recorded. Dargaičiai belongs to the Western Aukštaitian subdialect of Šiauliškiai (WAŠ) which linguists consider a boundary or transitional dialect between western and eastern dialects (Samogitian and Aukštaitian). The linguistic point of Dargaičiai is dominated by the distinctive features of the Šiauliškiai subdialect: retained nasal vowels ą, ę and diphthongs an, am, en, em; the stress is consistently retracted from the ending. Dialectologist Elena Grinaveckienė, who analysed the environs of Gruzdžiai belonging to VAŠ, and Aldona Jonaitytė, who collected the material in the environs of Šakyna (VAŠ) around the 1940s–1950s, paid special attention to the use of particles with the third person present and past iterative forms. Vytautas Vitkauskas also wrote about it. Having scrutinized the dialectal records of Dargaičiai Village, the author discovered the principal forms of the verb and the forms of the conjugation paradigm with the particle combination -agei and its variants -agė, -agi which are pronounced with the verb with a pause and without it, e.g.: pašok‿agei (R 1), lendu‿agei (R 3), vežagei (R 1, R 2), gaun‿agei Straipsniai / Articles 193 Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) (R 1), mėkstagi (R 3), atsibost‿agi (R 4), gaminagė (R 1), išlėkė‿agei (R 1), etc. The respondents used over 280 of such forms in the texts (repetitive forms were included as well). This local phenomenon is associated with the interaction of subdialects. The contacts between Samogitian and Aukštaitian dialects and the process of shortening of endings could have given rise to an idiolect, a local linguistic phenomenon, which have possibly originated at the end of the 18th century or in the beginning of the 19th century. The local prestige of morphological forms united the linguistic community and created the sense of linguistic security. In fact, from a historical and cultural perspective, the so called strip village (Lith. rėžinis kaimas) could have been the decisive factor for the linguistic phenomenon to survive. A non-division into isolated farmsteads and a self-contained community also maintained a closed linguistic system. The respondents who have been using the verbal forms including -agei, -agė, -agi for over ninety years separate between the linguistic codes: they omit the aforementioned forms when speaking to strangers; they are naturally included in the language as the speakers get into the conversation and cross the psychological familiar / unfamiliar boundary. Įteikta 2015 m. spalio 10 d. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]