Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga)

JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: rašytinių šaltinių tarmės analizė, tarmių leksikografija ir leksikologija, sociolingvistika, geolingvistika. SAVITAS KALBINIS REIŠKINYS ŠIAULIŠKIŲ PLOTE (REMIANTIS LKA PUNKTO NR. 73 MEDŽIAGA) Peculiar Linguistic Phenomenon in the Area of Šiauliškiai (According to Data of Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language) ANOTACIJA Straipsnyje pirmą kartą mokslo visuomenei pristatomas emfatinės dalelytės –agei ir jos variantų –agė, –agi vartojimas su veiksmažodžiais ir kitomis kalbos dalimis. Šis lokalusis kalbos reiškinys aptiktas 2013 m. lauko ekspedicijos metu vakarų aukštaičių šiauliškių (trumpinama – VAŠ) Lietuvių kalbos atlaso punkte Nr. 73 (Dargaičiai)). Nurodomos galimos tokio kalbinio reiškinio susiformavimo ir vartojimo priežastys. Aptariamos kai kurios šnektos įrašuose pastebėtos VAŠ kalbinės ypatybės ir tarmių sąveikos apraiškos, paminėtos lietuvių dialektologų darbuose jau XX a. 6–7-ame dešimtmetyje. Priedų medžiaga papildo straipsnio tekstą. ESMINIAI ŽODŽIAI: vakarų aukštaičiai šiauliškiai, tarmių sąveikos procesai, emfatine dalelytė, uždaroji kalbinė bendruomenė, idiolektas. ANNOTATION The article is the first-time presentation of the use of emphatic particle –agei and its variants –agė, –agi in combination with verbs and other parts of speech to the scientific community. This local linguistic phenomenon was discovered in the course of fieldwork carried out in 2013 in Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language (hereinafter – ALL), Straipsniai / Articles 175 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ which marks the Western Aukštaitian subdialect of Šiauliškiai (hereinafter – VAŠ) (Dargaičiai). It specifies the likely reasons behind the formation and use of such a linguistic phenomenon. Certain linguistic peculiarities of VAŠ and the manifestations of cross-dialectal interaction observed in the records of the subdialect and mentioned in the works of Lithuanian dialectologists as far back as the 1950s–1960s are discussed. The material of the supplements is a valuable contribution to the text of the article. KEYWORDS: Western Aukštaitian subdialect of Šiauliškiai, processes of cross-dialectal interaction, emphatic particle, self-contained linguistic community, idiolect. ĮVADAS 2011–2014 m. Lietuvių kalbos instituto (trumpinama – LKI) ir Lietuvos aukštųjų mokyklų vykdytas projektas Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida (Projekto kodas Nr. VP1-3.1-ŠMM-07-K-01-028) sudarė galimybę po daugiau nei septyniasdešimties metų patikrinti visų Lietuvių kalbos atlaso (trumpinama – LKA) punktų kalbinę situaciją (medžiaga šiam leidiniui rinkta 1950–1971 m.). Vienas iš straipsnio autorės tirtųjų vakarų aukštaičių šiauliškių punktų LKA Nr. 73 buvo unikalus gatvinio rėžinio tipo Dargaičių kaimas, rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1620 m. Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (trumpinama – LDK) laikais Dargaičiai priklausė Šiaulių ekonomijai, o nuo 1791 m. – Šiaulių valsčiui. Nuo 1897 m. Dargaičiai buvo pavaldūs Gruzdžių valsčiaus Piktuižių seniūnijai, mat ten, septyni kilometrai į šiaurės vakarus nuo Gruzdžių, buvo dvaras, vėliau įkurtas kolchozas. Nuo 1919 m. Dargaičiai priklausė Šiaulių apskrities Saveikių seniūnijai (Saveikiai kaip seniūnijos centras gyvavo nuo 1919 iki 1945 m. Saveikiai nuo Dargaičių nutolę 2,3 km, o nuo Piktuižių – 3,3 km). Pagal 1923 m. surašymo duomenis Dargaičiuose buvo 43 ūkiai ir gyveno 211 gyventojų. Nuo 1950 m. Dargaičiai priklausė Šiaulių apskrities Gruzdžių apylinkei. 1953–1991 m. Dargaičių kaimo žemės priklausė Gruzdžių žemės ūkio technikumo ūkiui. 1959 m. surašymo duomenimis kaime gyveno 142 gyventojai. Vėliau gyventojų skaičius mažėjo: 1970 m. – 121, 1979 m. – 83, 1989 m. – 62. 2001 m. Dargaičiuose gyveno 46 gyventojai, o 2011 m. surašymo duomenimis – 51 gyventojas (pastaraisiais metais, respondentų teigimu, į Dargaičius keliasi aplinkinių Šiaulių miesto ir Gruzdžių gyventojai). Dargaičiai, kurių rėžinė kaimo išplanavimo struktūra iki šiol yra išlaikyta, paskelbti etnografiniu kaimu. 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) Etnografiniame Dargaičių kaime, nutolusiame nuo Šiaulių 25 kilometrus, yra poilsiavietė „Pelėdynė“, organizuojamos ekskursijos, tradicinių kaimo valgių degustavimas, vaikščiojimas su kojūkais bei pasivažinėjimas vasaros slidėmis. Užtvenkto Mūšos intako Kūros tvenkinyje organizuojama žvejyba, važinėjama arkliu kinkyta vežimu, lankomas valstybės saugomas objektas – Kulnio ąžuolas ir švenčiamos tradicinės šventės – Jurginės (pirmąjį savaitgalį po balandžio 23 d.) ir Tradicinė senųjų amatų šventė (pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, paprastai sekmadienį). TIRIAMOJI MEDŽIAGA, TYRIMO TIKSLAS, UŽDAVINIAI, TIRIAMIEJI METODAI 2013 m. lauko ekspedicijos metu LKA punkte Nr. 73 apklausti 5 vyriausiosios kartos vietiniai Dargaičių kaimo respondentai: 3 moterys (R 2 (1923), R 3 (1947), R 5 (1953) ir 2 vyrai (R 1 (1926), R 4 (1951). Vyriausiam respondentui 2013 m. buvo per 90, o jauniausiam – per 60 metų. Respondentai R 1 ir R 2 buvo mokęsi pradžios mokyklose: R 1 Šakynos pradžios mokykloje baigė 3 klases, o R 2 – 4-ias Gruzdžių pradžios mokyklos klases. R 3, R 4 ir R 5 buvo baigę vidurines mokyklas: R 3 ir R 5 – Gruzdžių vidurinę, o R 4 – Mindaugių (Joniškio r.) vidurinę mokyklas. R 4 baigė studijas Joniškėlio žemės ūkio technikume, o R 5 – Gruzdžių žemės ūkio technikume. Apklaustų respondentų kalbinių įrašų trukmė – daugiau nei dešimt valandų tarminio teksto įvairiomis temomis. Pagrindinės iš jų – prisiminimai apie buvusį kaimą; apie įvairius ūkio darbus; apie istorines pervartas: karą, okupacijas, tremtis, pasipriešinimo kovas, tarnystę sovietų kariuomenėje, kolchozų kūrimąsi; ligas ir gydytojus; religines šventes; pasikeitusį ūkininkavimo būdą; emigraciją; vietos bendruomenės nesutarimus; kasdienius namų apyvokos darbus; apie darbus miške ir pan. Respondentai straipsnio autorę, t. y. svetimąją, priėmė įvairiai: R 1 – kaip pašnekovą, su kuriuo reikia palaikyti atskirtį (vėliau, po kokio pusvalandžio, kai straipsnio autorė papasakojo savo ir tėvų gyvenimo istoriją, ta nuostata buvo pamiršta), kaip klausytoją, kuriam reikia kalbėti pasididžiuojant (ypač pasakojant apie savo vaikaičius), arba kaip aiškintoją, mokytoją, kuriam reikia perteikti savo gyvenimo patirtį, kartais prasiveržiančią ir emociniu pasakojimu (lyginant praeities ir dabarties gyvenimo realijas). Su R 2 bendrauta labai natūraliai, nejaučiant jokios atskirties, dėl to R 1 dažnai pertraukdavo R 2, tarsi žemindamas ir neleisdamas R 2 pasakoti. Respondentas R 3 gana ilgai kalbintas. Iš pradžių atsakinėta tik į klausimus, bet (beveik po valandos) leistasi į natūralų pasakojimą, palaikomą straipsnio autorės. Su R 4 ir R 5 kalbėtasi labai natūraliai, Straipsniai / Articles 177 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ be jokios išankstinės nuostatos, kartais kiek emociškai, kelti net kalbiniai klausimai, kuriuos patys R 4 ir R 5 mėgino aiškinti, pagrįsdami gyvenimiškais kalbos vartojimo pavyzdžiais ir savo kalbiniais pastebėjimais. Ryškesnio emocinio kalbos fono respondentų pasakojimuose straipsnio autorė nepastebėjo. Straipsnio tikslas – pristatyti LKA punkto Nr. 73 savitą (lokalųjį) kalbos reiškinį, susiformavusį tarmių kontaktų pagrindu ir išsilaikiusį aktyviojoje vartosenoje daugiau nei 90 metų. Uždaviniai: a) iššifruoti tarminius tekstus, b) atlikti pirminę iššifruotų tekstų kalbinę analizę, c) tarminius faktus palyginti su 1950–1965 m. Šiaulių ir Kuršėnų apylinkėse organizuotų ekspedicijų medžiaga, paskelbta mokslo tiriamuosiuose leidiniuose ir disertacijose; d) išnagrinėti savitą lokalųjį reiškinį – emfat inės dalelytės -agei (-agė, -agi) vartojimo atvejus; e) apibendrinti gautus rezultatus ir pateikti šio kalbinio reiškinio prognozes. Tiriamasis objektas – unikalaus iki šių dienų išlikusio gatvinio rėžinio tipo Dargaičių kaimo (Gruzdžių sen., Šiaulių r.) vietinių gyventojų tarmės įrašai (daugiau nei dešimt valandų teksto, saugomo LKI Tarmių archyve) ir vietinių respondentų pavartotos daugiau nei 280 formų su dalelyčių samplaika -agei ir jos variantais -agė, -agi. Straipsnyje remiamasi tarminių įrašų tekstų analizės, kalbinių reiškinių lyginamuoju, skaičiavimo metodais ir kalbinėmis prognozėmis. VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ ŠIAULIŠKIŲ (VAŠ) IR ŠIAURĖS ŽEMAIČIŲ TELŠIŠKIŲ (ŠŽT) BEI PIETŲ ŽEMAIČIŲ VARNIŠKIŲ (PŽV) TARMINIŲ YPATYBIŲ ATSPINDŽIAI LKA PUNKTE NR. 73 Dargaičiai priklauso VAŠ patarmei, kuri kalbininkų laikyta pereinamąja tarme tarp vakarų ir rytų dialektų (Zinkevičius 1994: 39; Lktch 2004: 60; Vaš 2007: 25). Dargaičių kalbiniame punkte vyrauja skiriamosios šiauliškių ypatybės: a) išlaikyti dvigarsiai an, am, en, em (brañgi, samdí:dava, pagrāndu., su angliū.ms (su anglais), gyvėntojei, bet piñkól ikto (penkiolikto); b) nosinėmis ą, ę žymimi garsai taip pat išlaikomi (akulū.ka. (akoliuką), mažū.te. (mažutę), plečū.ka. (pleciuką), tarba. (terbą), bet ne visada nuosekliai (nes veiksmažodžio veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvių formose nosinis ę virsta į, plg.: atė:ji. (atėję), nusipīrki. (nusipirkę), nuvė:ži. (nuvėžę), kā:si. (kasę)); c) nuosekliausiai išlaikomas atitrauktas iš galūnės kirtis (par_ miškūs (per miškus), màmās (mamõs) (Zinkevičius 1994: 36–39; Lktch 2004: 60–61; Vaš 2007: 25–28). Balsiai a ir e 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) žodžio šaknyse yra vartojami pramaišiui, pvz.: ãpušes (epušes) (R 2), ẽšmenis (ašmenys) (R 2), su_alėktrà (su elektra) (R 3). Respondentų R 1, R 2 ir R 3 (rečiau R 5) diskurse pastebimas sutrumpintų žodžių formų gelžies (R 1), gelžinius (R 2) ėže / kur_àkmai nudėta (akmenys) (R 1) vartojimas. Itin ryškus Dargaičių tekstuose priebalsių k, l, n, v, ž minkštinimas, pvz.: krẽutis (R 1, R 2), kilõt (rankas) (R 1, R 5), dainúot (R 2), senù.ke (R 3), senù.kai (R 5), akmìnù.kai (R 5), tevùkai (R 1, R 2, R 3), žùvù. ĩ čė daug (R 1), mažù.tis (R 5). Pastebėtas pietiniams VAŠ būdingesnis priebalsio r kietinimo atvejis prieš dvibalsį ei, plg.: graĩt (R 2). Respondentai R 1 ir R 2 priebalsių sandūrose arba žodžio, prasidedančio balsiu, pradžioje įterpdavo priebalsius j, v, plg.: nuvėję (R 1), nebėjėmi (R 2), ji.magei (ima) (R 1). Tie patys respondentai pavartodavo skirtingas vardyno priesagas: vienu atveju pasakydavo aukštaitiškas formas su priesaga -yčia (mergautinės pavardės), kitu atveju – žemaitiškas formas su -atis (moteriškos ir vyriškos pavardės), plg.: Bajelyčia (Bajelytė) (R 1), Lukýčia (Lukytė arba Lukaitė) (R 2), bet Bajãla (Bajelytė) (R 1), su tuo Baltramãčiu (Baltramaistis) (R 2). Tarminiuose Dargaičių įrašuose yra skirtingo kamieno (lyginant su bk) vardažodžių, pvz.: tárdytojis (tardytojas) (R 1), siuvėjis (siuvėjas) (R 2), póperis, póperi. (popierius) (R 2), popereĩs (R 3), mėgėjis (mėgėjas) (R 3), gýdytojus (R 5), mókytojus (R 2), leñguvu (lengvus) (R 2). Kai kurių vardažodžių formos rodo, kad daugiskaita linksniuojama pagal kito kamieno paradigmą, plg.: alùčiaus (R 2), sūnai (R 2), píetai (R 2, R 3). Kamienų mišinimas, būdingas ne tik VAŠ, bet ir žemaičiams (ŠŽT ir PŽV), pastebimas veiksmažodžių paradigminėse formose, plg.: gãliam, gãliat (galim(e), galit(e)) (R 3), lėide (leido) (R 1), sėdžiam, sėdž (sėdim(e), sėd(i)) (R 2, R 5), sudėkiam (sudėkim) (R 2), túriam (turim) (R 3), nebetúriam (nebeturim) (R 2), túriat (turit(e)) (R 1), žiūriam (žiūrim(e)) (R 3). Respondentų (VAŠ) pavartota viena kita atematinė forma, taip pat vartojama ŠŽT ir PŽV plote, plg.: acigérsme, ateĩsme (R 2), lėksme (R 3), pìrkšme (R 3), paliėkt (palieka) (R 2), skaũst (skauda) (R 2). Šifruotuose tekstuose pastebėta skirtingų (nuo bk) vardažodžių giminės formų (bìržis (biržė) (R 2), be_cùkra gẽr; cùkra (cukrus) (R 3), saldaĩnes (duod) (saldainius) (R 2)) ir dvisskaita (dù mètù (R 1, R 2)). Šlekiavimo atvejais laikytinos žodžių mėdze (medžio) (R 2), miškas, miškelis (miškas, miškelis) (R 2), šakau (sakau) (R 1, R 2), siẽns (šienas) (R 1), spitòle (špitolė) (R 2), pársoiete (peršvietė) (R 1) formos. Pavartotos ir kelios veiksmažodžio tolimosios asimiliacijos formos, plg.: pašižėt (R 3), pašižėję (R 1), pašišėrk (R 2), nešusišnekėsi (R 2). Dargaičių kalbiniame punkte užfiksuotas priebalsių d(ž) ir g, d ir t pakaitinis vartojimas, mišimas, pvz.: *dilỹs (pavardė Gylys) (R 1), žũ·megei (nudžiūvę medžiai) (R 1), dringėlėm (trinkelėm) [iškłos kiemą] (R 3). Straipsniai / Articles 179 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Minėtina, kad respondentai dažniau vartojo dūrinius, sudarytus be jungiamojo balsio, būdingus VAŠ šiauriniam plotui, pvz.: limpėlė (R 2), lįnplu.kįž (R 2), medžkirtys (R 1), pópermałkei (R 2), šiernpiūtis (R 2), špārmedžei (R 2), (ant) viensėdžu. (R 2) (plg. Jšpt 2001: 50–51). Termininiuose tekstuose atsispindi įvairi vaizdinga leksika, pvz.: vadīdava bādgribei / didesni / usikabini an_pėčėus / tīsi ta._grėbli. pa(r)_rugiēnas (R 1), dūonos su_saulōgražeis (saulėgrąžomis) [nusiperkį] (R 2), ã·psnuki. uždėje (deguonies aparatas) (R 2), páršvieta. [darė] (rentgeno nuotrauka) (R 2), gi.veņīmūks (sodyba) (R 1), (iš) plū.skes (pliauskos) (R 2), rāti-nis (verpimo ratelis) (R 2), susižaiždāva (susidarė žaizda) (R 3). Sintaksinė tarminio teksto struktūra atspindi VAŠ būdingą dvejybinio kilmininko formų vartojimą (giminū. giminęs (R 3)); posesyvumo raišką (Màmàs trỹz brólei bū.va (R 1)); prielinksnio par su vns. ar dgs. kilmininko linksniu vartojimą vietai ar laiko trukmei nusakyti (par_vīsa. kāima. viens arklēlis (visame kaime) (R 2), usikabini tarbėle. / ir_eiri par_žmōnes (R 1), par_diena bent_keli ateidāva ūbagai (R 1), par_pā.ra. i_mi.re (R 3)); prielinksnio pro su vns. kilmininko linksniu junginį vietoj prielinksnio apie (a(š)_šnekū pro_*kūlni. (R 2); priduriamųjų konstrukcijų vartojimą (sulėide stiprūs vaistūs / i_gātāus (R 2)). Nors Dargaičių terminuose įrašuose vyrauja VAŠ patarmės ypatybės, pastebima ir tarmių sąveikos reiškinių, jų savito vartojimo atvejų. Iš fonetinių ypatybių minėtinas išlaikytas nesuskar dėjęs priebalsis t, pvz.: baikštēs (baigščios) [apie stirnas] (R 2), šėpetei (šepečiai) (R 2) (Lktch 2004: 198, 225, 240). Dažnos žemaičiuose vartojamos dgs. įnagininko linksnio formos, aptinkamos ir VAŠ, plg.: abžėlušum kōjum (apžėlusiomis kojomis) [apie gaidį] (R 2), su_būlbūm (su bulvėmis) (R 2), juostum (juostomis) (R 2), formūkum (formiukėmis) (R 2), kārōum (karvėmis) (R 1), kėlnūm (kelnėmis) [apie gaidį] (R 2), rankėlūm (rankelėmis) (R 2), mergičkūm (mergičkomis) (R 2), su_piktžōlum (piktžolėmis) (R 2) (Lktch 2004: 227; Jonait ytė 1962: 10). Šifruotuose Dargaičių šnektos tekstuose pastebėtas reiškinys, kai sangraža kartais nukeliama į žodžio galą: neskīrsis (R 2), nebežė.nijos (R 1), neberašauš (R 1), laikos [karvę] (R 2), ne-auginās (R 2), nebesodinas (R 3). Žemaičiuose (ŠŽT ir PŽV) aptinkamos vardažodžių įvardžiuotinės formos, kurių yra ir Dargaičių tekstuose, plg.: ašāi (R 3), jīn (R 3), su jāje (R 1, R 2), gerėjei (R 2), šėnajei, senōji (R 3), stambējei (R 2), sti.pre.je. [kemiją] (stipriąją chemiją) (R 3). Pasakodami respondentai yra pavartoję ir perficientyvines formas, plg.: reĩb rāut že.me. [agurkus] (R 3), tik_naktinū(ž) že.mė / tuōs_jau nuvolīka (R 5) (Girdenis 2000: 307–314). Apžvelgus Dargaičių šnektos įrašų tarmines ypatybes matyti, kad VAŠ paribyje esama nemažai tarmių sąveikos atspindžių. 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) IŠSKIRTINIAI TARMIŲ KONTAKTŲ REIŠKINIAI: DALELYTĖS IR JŲ VAIDMUO ŠNEKTOS SISTEMOJE Dialektologai XX a. 6–7 dešimtmečiuose yra pastebėję, kad atskirose žemaičių ir VAŠ vietose žodžio gale vartojama priaugusi dalelytė -ai (Elena Grinaveckienė ją vadina postpozicija) ir ji pridedama prie trumpinamos esamojo ar būtojo kartinio laiko veiksmažodžių 3-iojo asmens formos1. Gramatikai pažymi, kad dalelytės, būdamos neapibrėžtos reikšmės žodžiai, gali priaugti prie atskiro žodžio ir žymėti dėmenų reikšminius, modalinius bei ekspresinius atspalvius (LKG II 543, 568)2. Funkcinės gramatikos požiūriu dalelytės kalboje leksinį krūvį perkelia kitiems žodžiams ir įvairiai juos modifikuoja, pabrėžia, emociškai nuspalvina (žr. Valeckienė 1998:188). Aldona Jonaitytė disertacijoje Šakynos tarmė yra paminėjusi, kad -ai seniau galėjo turėti sustiprinamąją, pabrėžiamąją reikšmę, kuri vėliau išblanko (Jonaitytė 1962: 431). Dialektologė mini ir dalelytę gi, turinčią stiprinamąją pabrėžiamąją reikšmę, kuri tiriamoje tarmėje gali būti išplečiama arba „afiksu o ir sudaro dalelytę ogi“, arba „afiksu a / agi/“ (Jonaitytė 1962: 437–438). Apie minėtose PŽR, PŽK, VAŠ vietose dialektologų pastebėtas veiksmažodžio esamojo ir būtojo dažninio laiko nekaitomas formas su -ai (sangrąžinė -aitis) mokslinėje literatūroje rašyta XX a. 7-ame dešimtmetyje (Grinaveckienė 1960: 198; 1962: 164)3. Tik žemaičiams tokias formas priskiria LKG ir įvardija 1 Grinaveckienės teigimu, -ai pridedama prie veiksmažodžių pietų žemaičių raseiniškių (PŽR) plote apie Kelmę, ir Kelmės r. apie Kušleikius, Tytuvėnėlius ir Kubilius, net šiaurės žemaičių kretingiškių (ŠŽK) plote apie Kretingą. Tokį pat reiškinį kalbininkė pastebėjo ir VAŠ Šiaulių r. apie Pakapę, Šakyną, Bridus, Valdomus (Gruzdžių seniūnija), Lūpaičius (Meškuičių seniūnija), Narušaičius (dabar Norušaičiai), Kirbaičius (buvęs kaimas Kairių seniūnijoje) ir Žagarę, Joniškio r. 2 Apie dalelytes rašoma: „Dalelytės yra labai nekonkrečios, neapibrėžtos reikšmės žodžiai“ (LKG II 543). „Pati būdingiausia ir vien žodžio reikšmingumui pabrėžti dažniausiai vartojama yra dalelytė gi. Ji gali sakinyje eiti atskiru žodeliu ir gali būti priaugusi prie kito žodžio“ (LKG II 568). „Dalelytė gali žymėti dėmenų reikšminius, modalinius bei ekspresinius atspalvius. Dalelytės tarsi ne pačios disponuoja savo leksiniu krūviu, o perkelia jį kitiems žodžiams, juos įvairiai modifikuodamos, pabrėždamos, emociškai juos nuspalvindamos (laisvai cituota)“ (Valeckienė 1998: 188). 3 „Pateikiamoji Kušleikių, Tytuvėnėlių ir Kubilių punktų tarminė medžiaga praplečia a-kamienių esamojo laiko III-ojo asmens veiksmažodžių galūnės -ai (jis éinai, gáunai, nėšai ~ jis eina, gáuna, nėša ir pan.) vartojimo ribas“ (Grinaveckienė 1960: 198). „Priesaga -davai (sangrąžinė -davaisis) greičiausiai sudaro būtojo dažninio laiko priesaga -dau- ir postpozicija -ai (-aisis). Tokia sudurtinė nekaitoma priesaga, kaip iš pavyzdžių matyti, dedama Straipsniai / Articles 181 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ -ai kaip emfat inę dalelytę (LKG II 132)4. Vytautas Vitkauskas reiškinį vadina garsų keitimu dėl analogijos (Vitkauskas 2001: 15).5 Dargaičių įrašai rodo, kad būtojo dažninio laiko 3-iojo asmens formos, kurios turėtų baigtis –(dav)o, turi –ai, tebevartojamą iki šiol, plg.: aidavai ‘aidavo’ (R 3), (ati-)dúodavai ‘(ati-)duodavo’ (R 1, R 2), džiáudavai ‘džiaudavo’ (R 2), (par-)eīdavai ‘(par-)eidavo’ (R 1, R 3), (nebe-)galėdavai ‘(nebe-)galėdavo’ (R 2), gáudavai ‘gaudavo’ (R 2), gerbdavai ‘gerbdavo’ (senus žmones) (R 1), (atsi-)neš-davai ‘(atsi-)nešdavo’ (R 2), sėdėdavai ‘sėdėdavo’ (R 2), šu vinėdavai ‘siuvinėdavo’ (R 2), turėdavai ‘turėdavo’ (R 2), (iš-)varydavai ‘(iš-)varydavo’ (R 2), važinėdavai ‘važinėdavo’ (R 5), veždavai ‘veždavo’ (R 2). Pastebimas polinkis –ai trumpinti ir išmesti balsį a. Apie galūnių trumpinimą artimoje Šakynos šnektoje yra rašiusi Aldona Jonaitytė6. Gali būti, kad dėl tos priežasties respondentai pavartojo formas su balsiu –i arba įtemptu, panašiu į balsį –ė, pvz.: gáudavi „gaudavai = gaudavo“ (R 2), laikydāvi „laikydavai = laikydavo“ (R 2), ateīdāvē „ateidavai = ateidavo“ (R 5). Matyt, tai galimas idiolektinis kalbos reiškinys7. prie visų būtojo dažninio laiko vienaskaitos ir daugiskaitos asmenų. Nurodytame plote postpozicija –ai gali būti pridedama ir prie būtojo kartinio laiko kamieno [...] (Bridai). Gretimose žemaičių (Kelmės r.) ir kitose šiaurės vakarų aukštaičių tarmėse (pietinė Šiaulių rajono dalis) postpozicija –ai dažnai pridedama prie visų esamojo laiko kamienų, pvz.: (Pakapė, Šiaulių r., Nr. 196, tyrė D. Skurkaitė) giestai „gieda“, išbirnai „išbyra“, nenūorai „nenori“, pàkelai „pakelia“, surišai „suriša“, stūovai „stovi“, tūrai „turi“ (Grinaveckienė 1962: 164). 4 „Kai kuriose žemaičių vietose pirmosios paradigmos veiksmažodžių trečiojo asmens formos turi savotišką galūnę, tiksliau sakant, emfatinę dalelytę –ai, pvz.: būnai, dirbai, džiūnai, einai, gęstai, griūnai, lȳnai, piáunai, pūnai, rȳnai Klm, eitai, ȳrai Krt“ (LKG II 132). 5 „Juk apie Šakyną, Skaistgirį, Žagarę įsivestas dvibalsis ai vietoj buvusio a sangrąžinių veiksmažodžių tiesioginės nuosakos esamojo laiko ir būsimojo laiko 3-iajame asmenyje: dúodais, n’èšais, n’èš eis, m’èš eis [...]. Čia yra ne fonetinis dėsnis, bet tam tikras garsų keitimas dėl analogijos, kokio panašumo [...]; ilgos galūnės a, e aukštaičių buvo suprastos kaip jiems išrodantis suvienbal-sintas dvibalsis (–ai, –ei)“ (Vitkauskas 2001: 15). 6 Galūnių trumpinimas „prasidėjo apie XV–XVI a.“ (Jonaitytė 160: 158). „Palyginus gretimas tarmes, atrodo, kad Šakynos tarmės galūnių trumpinimas yra žemaičių tarmių įtakos rezultatas“ (Jonaitytė 1960: 159). „[...] galūnių trumpinimo banga, bent jau Šakynos tarmės atžvilgiu, ėjo iš vakarų į rytus“ (Jonaitytė 1960: 159). 7 Panašias veiksmažodžio būtojo dažninio formas su –i straipsnio autorė girdėdavo (ir tebegirdi) tetų (Anicetos Rakickienės (Švambarytės) (1929 m.) ir Izolinos Barboros Švambarytės (1935 m.), gimusių ir užaugusių buvusiame Daušiškių kaime (6–7 km. į vakarus nuo Meškučių, Šiaulių r.) kalboje. Tokias formas, tik su –ai, Rita Urnežžiūtė yra girdėjusi ir įrašiusi Lydėkiuose 1998–1999 m. (Joniškio r. (apie 12 km. nuo Meškučių)). Reiškinys, manytina, plito į šiaurę ir šiaurės rytus. 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) Beje, Grinaveckienės yra pastebėta, kad „šiaurės vakarų aukštaičių tarmėje apie Šakyną ir Žagarę postpozicija –ai gali būti pridedama prie visų kaitomų ir nekaitomų kalbos dalių“ (Grinaveckienė 1962: 164). Tokie dalelyčių vartojimo atvejai kalbininkų laikyti kalbos paribiu, apie juos užsiminta, bet jie nelabai vertinti8. LOKALUSIS KALBINIS REIŠKINYS: DALELYČIŲ -AI IR -GI SĄAUGA Dargaičių šnektos įrašuose, kaip ir visame VAŠ plote, –a ir –i kamienų veiksmažodžių esamojo laiko trečiasis asmuo vartojamas sutrumpėjęs (eĩn, važúoj, nė̃š), –o kamieno turi galūnę –a (dāra, sāka, rāša). Respondentai pavartojo ir vieną veiksmažodžio sirgti esamojo laiko 3-iojo asmens formą su dalelyte –ai, nors VAŠ tikėtumės trumposios serg arba serga (bk), plg.: kaimi.jɨka lābai sūn̄kei sērgai (R 3). Manyti, jog tai atsitiktinė, pavienė forma neleidžia kitos veiksmažodžio esamojo laiko trečiojo asmens formos, vartojamos ne tik su –ai, bet galinčios prisijungti dar ir postpozicinę dalelytę –gi9. Jonaitytė jau 1962 m. yra pastebėjusi, kad Šakynos tarmėje „agi visada būna enklitinė“, jos „stiprinamoji reikšmė yra labai susilpnėjusi, virtusi lyg ir savotišku ritminiu sakinio elementu“, pvz.: õ·ška papjāuta gūl_agi (Darg.), tó·ks tā· sō·džus: kēli givān_agi (Darg.), šnā·k_agi, ka_dā· dāugau būva acitikimu· (Darg.), dàba grõ·vuos vā·ndens – prigē·rt gā·l_agi (Škn.) (Jonaitytė 1962: 438). Kalbininkės pastebėta, kad „Tose pat vietose, kur sakoma agi, kartais vietoj jos ta pačia reikšme pasakoma ir neaiškios darybos dalelytė age·i, pvz.: bré·kšt_a-ge·i, tai_vā·kars tā·mst (Darg.); skāust_agei kaip_skaudé·jus i_tiek (Škn.)“ (Jonaitytė 1962: 438). Vadinasi, prieš daugiau nei penkiasdešimt metų šis reiškinys gyvavo Gruzdžių–Šakynos apylinkėse, apie 15–20 km. spinduliu (nuo Gruzdžių iki Šakynos yra 12 km., iki sienos su Latvija – 15 km). Neatmestina mintis, kad dalelytė –agei galėjo susidaryti kaip trumpinys iš a(r) girdi, a(r) girdėjai. Tokią mintį perša literatūra, tiksliau, mokytojos ir rašytojos Stasės Jasiūnaitės, gimusios 1912 m. Joniškyje, mirusios 1986 m. ir palaidotos Kulautuvoje, kūrinys Gyvenimo apysaka, kuriame VAŠ tarminės leksikos 8 Autorė pasirinko LKG nuostatą –ai laikyti emfatine dalelyte, bet neatmetė ir Valeckienės termino monifikuojamoji dalelytė. Dargaičių šnektos įrašai ir respondentų vartota veiksmažodžio kait ybos paradigma leistų manyti, kad dalelyčių sąauga –agei emfatinę funkciją atlieka kartu su modifikacine. 9 Plg. negi, argi. Plačiau apie postpozicines dalelytes, jų sąaugas žr. Valeckienė 1998: 190. Straipsniai / Articles 183 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ ir termininių formų labai daug. Knygoje gausu ir tokių pavyzdžių: Ačiū, a girdėjai, kad atvedei (97), Turiu, a girdėjai, krekenos primelžus (98), Išsipilk, a girdėjai, pienelį (118), Kaip judu, a girdėjai, ir drįstat su kunigu! (117), Nukorė, a girdėjai, savo kačergas nuo stalo ir sėdi (120), Nespesi jai ne užduot, a girdėjai (122), Buvau užėjus, a girdėjai, pas Mikšienę (129), Tai kiek metų, a girdėjai, turi? (132), Ruoškites, a girdėjai, eit (132). Vis dėlto, autorės manymu, tai greičiausiai dalelyčių ai ir gi sąauga -a(i)gi, kuri galėjo išvirsti į -agei, -agė. Dargaičiuose -agei vartojama dažniausiai prie esamojo laiko veiksmažodžio trečiojo asmens formų, kurios VAŠ plote trumpinamos¹⁰. Tarminiuose tekstuose pastebėta, kad minėta dalelytė -agei gali būti vartojama prie sutrumpėjusios veiksmažodžio bendraties, kartais pasakoma kartu su bendratimi be pauzės, bet dažniausiai tarp bendraties ir dalelytės esama trumpos pauzės, pvz.: su-ein_agei vaikai pašōkt_agei (R 1), [vanduo] išgrāužė gā tve. / pravāžūot_agei negā.l (R 3), jau_pradējė tikri:tagei tas_pāšalpas (R 3). Emfatinė dalelytė -agei vartojama prie veiksmažodžio esamojo laiko 3-iojo asmens kamiengalio, besibaigiančio įvairiais priebalsiais, pvz.: vietoj VAŠ bėg, dirb, duod, gyven ir pan., sakoma bégagei (R 3), dírbagei (R 1, R 2, R 3), dúodagei (R 1, R 2), gyvēnagei (R 3), jīmāgei (R 1), juñtagei (R 1), mēkstagei (R 3), rìšagei (R 1), sėjagei (R 2), stóvagei (R 2), šnēkagei (R 2), šviēčagei (R 1), tū.ragei (R 1, R 3), ver̄pagei (R 2), vēžagei (R 1). Respondentų kalboje minėta dalelyčių sąauga ne visada tariama neatsiejamai nuo veiksmažodžio kamieno, yra tarsi suaugusi su žodžiu. Kartais po veiksmažodžio kamieno, prieš -agei, girdima ilgesnė ar trumpesnė pauzė, pvz.: ār_agei (R 2), dīrb_agei (R 1, R 2), su-ein_agei (R 1), kiš_agei (R 2), nèles_agei (R 2). Pauzė girdima tuomet, kai veiksmažodis yra daugiau nei dviejų skiemenų (daugias-kia menis) arba kai kamiengalis turi sunkiau ištariamas priebalsių samplaikas dž, nt, st, ir tarti visą formą darosi keblu, reikia atsikvėpti, plg.: (pa)dīrb_agei (R 2), (nebe)gāl_agei (R 3), mokytojāuj_agei (R 2), (iš)nykst_agei (R 2), sēdž_agei (R 2), (ap)sodīn_agei (R 1), (ne)suprānt_agei (R 1). Dalelyčių sąauga to paties ar kito respondento pasakojime įvairuoja ir gali išvirsti į -agė (rečiau) arba -agi (kur kas dažniau). Tokia kaita pastebėta respondentų R 3 (ryškiau) ir R 4 kalboje ir gali būti idiolektinis reiškinys. Minėtos dalelytės vartojamos kartu su veiksmažodžiais, pvz.: (iš)áugagi (R 3), bégagi (R 4), dēdagi (R 3), dírbagi (R 3), dúodagi (R 3), gamīnagė (R 1), [naūji žmōni.s] i.ra-gi (R 3), (pa)kelāujagi (R 3), keñčagi (R 3), (pa)kviēčagi (R 3), (nusi)nešagi (R 3), nuomōjagi (R 1), (su)organizūojagi (R 3), pāšakojagi (R 3), (nu)pelījagi (R 3), rūpag-i (R 3), (su)skaičūojagi (R 3), smirdžagi (R 3), stójagi (R 3), (pri)važūojagi (R 3). 10 Senesnė forma, tikėtina, *-ogei. Plg. LKŽ pateikta dalelytė jogei, žinoma iš rašytinių raštų. 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) Dalelytė -agi, kaip ir -agei, respondento R 3 pasakoma ir skyrium su veiksmažodžiu, pvz.: (par)dúod_agi (R 3), (neiš)lėidž_agi (R 3), pã.ded_agi (R 3), (nu) pasakoj_agi (R 3), (su)naudój_agi (R 3), žirž_agi (R 3). Tarminiuose Dargaičių kaimo šnektos tekstuose aptiktos ne tik veiksmažodžio esamojo laiko 3 asmens, bet ir 1 asmens formos su dalelytėmis -agei, -agi, pvz.: rí:ta / sáule nėtek / jeu_àš dainúoju_agei laukė (R 2), pàti susiskáldau_agi / kiẽk_jaũ reik tu._mã.lku. (R 3), àš tai_lendù_agei / màn sarmàtà / nė če_kō· ródìt (R 3). Pastebėtos ir kelios veiksmažodžio būtojo kartinio laiko formos su dalelyte -agei, pasakoma po pauzės, pvz.: tik pà-eme / spùrš’t iš_kièma / ir_išlėke_agei (R 2), i_sulėide_agei [vaistus] (R 2). Tekstuose yra ir labai įdomi liepiamosios nuosakos forma, kai dalelytė -agė vartojama žodžio viduryje, prieš liepiamosios nuosakos 2 asmens priesagą -k, pvz.: žù.ragėk / čè mãtos (R 2). Galima būtų manyti, kad respondentų kalboje (idiolekte) dalelyčių samplaika, vartota prie veiksmažodžio, atliko savotišką kaitymo paradigmos išlyginamąją funkciją, gal VAŠ linkusios trumpėti galūnės uždarai kalbinei bendruomenei rodėsi ne visada tinkamos minčiai išsakyti, todėl galimos pakoreguoti. Jonaitytės pastebėta neaiškios darybos dalelytė -agei per daugiau nei penkiasdešimt metų (nuo 1960-ųjų) Dargaičiuose įsigalėjo, o -agi ir -agė vartojimas prie veiksmažodžių sumenko. Verta prisiminti aukščiau cituotą Grinaveckienės pastebėjimą apie dalelytės -ai vartojimą prie kaitomų ir nekaitomų kalbos dalių. Dargaičių punkto tarminiuose tekstuose pasitaiko dalelytės -agei vartojimo su kaitomomis kalbos dalimis, pavyzdžiui, būdvardžiu ir įvardžiu, atvejų, plg.: gèṙagei žmòni.s (geri žmonės) (R 2); o_*dárgaičiuose / tik_mú·su._agei / viena kárve (R 1)¹¹. Respondentai dalelytę -agei vartoja ir su prieveiksmiu, net kitomis da, tikt dalelytėmis, pvz.: kaĩp_agei tu_búsi lú·dininku? (R 2), kai_kæũla da_paršúojes / anà pri·gul_da_agei [paršiukus] (R 2), senàeũ dà / dà_agei nebūdava gelžìes (R 2), tìktagei tuos_vaikùs nebeskaũdi.t [elgiasi taip, kad vaikų neskaudintų] (R 3). Tokių pavyzdžių aptinkame ir minėtame Jasiūnaitės kūrinyje, plg.: Viena, a girdėjai, kaip nendrele ant vėjo (105), Bagočiai, a girdėjai (115), Juk kur partijos, ten ir pjūtynės, a girdėjai (118), Tai kodėl, a girdėjai? (125). Dialektologai yra pastebėję, kad veiksmažodžio vaizdingumas gali sudaryti sąlygas rastis šalia dalelytei, sustiprinančiai veiksmažodžio emocinį krūvį. Kalbamosios temos, kurios išvardytos straipsnio pradžioje, emociškai nėra 11 Apie prie įvardžių priaugusią -ai ir įvardžių ašai, jinai ir pan. vartojimą žemaičiuose plačiau žr. Arumaa 1933: 19–21. Jonaitytė tokių formų, aptiktų ir vartojamų apie Šakyną, nesieja su formantu -ai. Plačiau žr.: Jonaitytė 1964, 165–177. Straipsniai / Articles 185 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ išskirtinės, bet respondentų pasakojimuose neišvengta vaizdingų veiksmažodžių, ypač pasakojant apie gydytojus, palaidą šiandienos visuomenės gyvenimo būdą, sunkų darbą užsienyje ir pan. Prie vaizdingųjų veiksmažodžių galėtume skirti (apsi)džiaugti, kęsti, kolioti, mauti [bėgti, sprukti], smirdėti, (pa)smirsti, zirzti su dalelyčių sąauga –agei (–agi). Visi kiti veiksmažodžiai emociškai neutralūs, pvz.: duoti, imti, nešti, parduoti, važiuoti, vesti ir pan. Galima būtų manyti, kad Dargačiuose –agei vartojama ir kaip emfatine dalelyčių sąauga, ir kaip modifikuojamoji dalelyčių sąauga, „kurios tikslina bei įvairiai modifikuoja žodžių, jų grupių, sakinių reikšmes“ (Valeckienė 1988: 190). Aprašytas reiškinys, kaip pastebėjo Jonaitytė, buvęs plačiau vartotas, nes R 1, gimęs ir augęs 10 km nuo Dargaičių, netoli Šakynos, kalba nesiskiria nuo R 2, gimusio ir užaugusio Dargaičiuose12. Apie šio reiškinio paplitimą Šakynos apylinkėse disertacijoje rašė ir Jonaitytė. Įdomus ir R 4 požiūris į vietos kalbą. R 4 susituokęs su Dargaičių kaimo gyventoja ir atvykęs iš Skilvionių, Joniškio r., kuris priklauso tai pačiai šiauliškių patarmei, bet Joniškio šnektai (Jšpt 2001: 13), iš karto pastebėjo kalbinį reiškinį, kuris jo ausiai buvęs labai išskirtinis: pàškui pas_juõs i.rà / àš kol_i.pràtaũ / jiẽ kõ_nors kal’b / kal’b / paskuĩ / nu_pàškui irà tõks priežodis / gãl ne_priežodis / tõks.../ tòke galī.ne. pri.deda prę_ kiekvienà veiksmažodžę / nepastebėjot? / pàvi:zždžui / paklausi / nu_kur_nõrs.. / kur̃ *pẽtras i.rà / anė? / dirbagi / sãko / dirbagi / ne_dīrb / ar_darbė / dirbagi / nu_dīrb_agi / pastōvei / žũrũ (R 4). Šį reiškinį galima būtų sieti su idiolektu. Mat respondentai patys pastebėjo, kad Dargaičių kaimas išskirtinis: če giminũ. gimines kaškaĩp ein (R 3), kaĩp ir negiminaičei / bet su-eidava i. giminũ. lizda. (R 3), *dárgaičei / ta(i)_i.rà giminaičiu. káimas (R 5), če nu_tẽvũ. kàs išlī. ke. [apie dalelyčių –agei, –agė, –agi vartojimą prie veiksmažodžių] (R 4). Idiolektą suvokiant tradiciškai, kaip socialinį, teritorinį, psichologinį kalbos ypatumą (Gaivenis, Keinys 1990: 81), galima būtų sakyti, kad leksika geriausiai atspindi asmens psichologinį ir kalbinį portretą, o jos vartojimo sistemą susikuria patys lokaliosios kalbos atstovai. Ir ji susijusi ne tik su asmens kalbos 12 LKI Tarmių archyve buvo tikrinti ekspedicijų Gruzdžių seniūnijoje šnektos rankraščiai. Studentės Ruškytė ir Andrijaitytė lankėsi punkte Nr. 73a ir užrašė kelias pasakas iš Gruzdžių (1 ir 2 sąsiuviniai Nr. 583). Pastebėta tik tai, kad postpozicinė dalelytė gi respondentų vartojama ir su veiksmažodžiais, ir kaip sakinius jungiantis jungtukas, ir kaip emfatine dalelytė (Gi kas buvęs, kas ne, bo vargs tai vargs). Šakynos apylinkes tyrusi Jonaitytė, aprašydama dalelytes, pirmiausia mini gi vartojimą (Jonaitytė 1962: 15). 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) formos ir turinio bet ir prasmės lygmenimis (Vulas 1977: 13, Žalkauskaitė 2011: 151–152). Minėtas lokalusis kalbinis reiškinys laikui bėgant išnyks, nes jau ir dabar pastebimas sutrumpėjusių VAŠ formų vartojimas ein, išein, valda (valdo) pagrečiui su straipsnyje aptartosiomis. Kyla klausimas, kada šis reiškinys galėjo susiformuoti. Tikėtina, kad tai įvyko XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Anot Jonaittytės, „žemaičiai tiriamąją Šakynos tarmę yra paveikę daug stipriau, negu ta tarmė žemaičius. Taip vyko galbūt todėl, kad žemaičių tarimų plotas yra didesnis ir kompaktiškas, o vakarų aukštaičių plotas čia driekiasi tiktai neplačia juosta, o tuoj už Šiaulių ir ta pati beveik nutrūksta. Vadinasi, tiriamoji tarmė drauge su vienintele gretima šiaurės vakarų aukštaičių Šiaulių tarme yra savotiškai izoliuota nuo kitų tos pačios grupės tarmių. O Šiaulių tarmė, būdama tokia pat pereinamoji kaip ir Šakynos, gretimų žemaičių tarimų įtaką nedaug tepajėdo sulaikyti. Be to, žemaičių įtakai plisti padėjo ir administracinis bei bažnytinis tarmės ploto suskirstymas, ir dėl to didesnis gyventojų bendravimas su žemaičiais“ (Jonaittytė 1964: 175). Kodėl šis reiškinys neišnyko, galima tik spėlioti. Viena išorinė priežastis, atrodo, būsianti kaimo neišsiskirstymas vienkiemiais. Tai leido bendruomenei natūraliai, prigimtiniu būdu iš kartos į kartą perteiktą kalbinę raišką išsaugoti, nors ir Dargaičiams, kaip ir kitų punktų kalbinei raidai, daug įtakos turėjo istorinės pervartos ir okupacinis periodas (XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas 2014: 200–2005). Beje, asmens ir kalbinės bendruomenės išsamių kalbinių tyrimų Lietuvoje kaip ir nėra, todėl tokio kalbinio reiškinio, gyvuojančio daugiau nei 90 metų, priežastys yra plačiau ir nuosekliau tirtinos, pasitelkiant aplinkinių punktų tarminių įrašus. Neatmestina ir tai, kad šis kalbinis reiškinys gali būti susijęs ir su kalbos ritmo dalykais, ir su kalbančiojo stiliaus dalykais, ir su idiolektu. IŠVADOS 2013 m. kalbiniame LKA punkte Nr. 73 (Dargaičiai) įrašytuose tarminiuose tekstuose aptiktos asmenuojamų (veiksmažodžio pagrindinių formų ir kaittymo paradigmos formų), linksniuojamų (būdvardžių, įvardžių) ir nekaitomų (dalelytės) kalbos dalių formos su dalelyčių sąauga -agei, -agė, -agi, kurios tariamos be pauzės ir su pauze. Tokių formų tekstuose respondentai pavartojo per 280 (skaičiuotos buvo ir pasikartojančios formos). Maždaug kas dešimtas–dvyliktas veiksmažodis buvo pasakomas su dalelyčių sąauga. Straipsniai / Articles 187 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Šis lokalusis reiškinys sietinas su šnektų sąveika. Dėl žemaičių (ŠŽT ir PŽV) ir aukštaičių (VAŠ) tarmių kontaktų (ypač galūnių trumpinimo proceso) kalbančiajam galėjo formuotis kalbinio netikrumo jausmas: trumpoji veiksmažodžio forma galėjo atrodyti tinkamai neatliekanti savo kalbinės raiškos funkcijos. Nėra atmestina mintis, kad -agei, -agi, -agė vartojimas yra susijęs ir su sakinio ritmika. Tai paremia pavyzdžiai iš grožinės literatūros, kurios kūrėjas puikiai moka tarmiškai ir tarmines lyti(s) natūraliai perkelia į grožinį tekstą. Susiformavęs idiolektinis, lokalusis kalbos reiškinys atsirado, tikėtina, XVII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje. Lokalinį vartojamų formų prestižas vienijo kalbinę bendruomenę, sudarė kalbinio saugumo jausmą. Mat istoriškai ir kultūriškai žiūrint, susiformavusiam kalbiniam reiškiniui sąlygos išsilaikyti galėjo būti režinis kaimas. Neišsiskirstymas į vienkiemius, uždaroji bendruomenė palaikė ir uždarąją kalbinę sistemą. Respondentai, iki šiol vartojantys veiksmažodžio (ir kitų kalbos dalių) formas su -agei, -agė, -agi jau daugiau nei devyniasdešimt metų, ima skirti kalbinį kodą: su svetimaisiais kalbama be minėtų formų, tik išsinešus ir psichologiškai peržengus savas / svetimas ribą, jos pradeda natūraliai rastis kalboje. Šis kalbinis reiškinys yra nykstantis, nes jaunesnės kartos vietos gyventojai dėl bendrinės kalbos įtakos ir gyventojų kaitos (atsikėlėlių iš kitų VAŠ plotų) nebevartoja -agei, -agi, -agė emfatininių (modifikuojamųjų) dalelyčių su veiksmažodžiu ir kitomis kalbos dalimis. 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) P R I E D A I 1 LENTELĖ. Dargaičių šnektos įrašų esamojo laiko 3 a. veiksmažodžiai su –agei –agei (tariama be pauzės) –agei (tariama su pauze) (ne-, nebe- už-) dirbagei (R 1, R 2, R 3), kalbagei (R 3), šviečagei (R 1), pučagei (R 3), duodagei (R 1, R 2), (i-) vedagei (R 1, R 3), (į-) dedagei R 2, verbagei (R 2), riedagei (R 2), (i)lendagei (R 2), (at-) važiuojagei (R 1, R 3), (ap-) sėjagei (R 2), važinėja­gei (R 2), nuomojagei (R 2), finansuoja­gei (R 3), prekiauja­gei (R 3), koliojagei (R 3), augagei (R 1, R 2, R 3), baigagei (ardyti pastatus) (R 2), sergagei (R 2, R 3), bėgagei (R 3), traukagei (R 2), renkagei (R 2), šne­kagei (R 2, R 3)), lekagei (R 2), prasisukagei (R 3), (už)mokagei (R 3), tinkagei (R 3), turagei (R 3), (nesi) kelagei [apie Žolinės atlaidus] (R 2), išbalagei (R 3), (atsi-, pri-, užsi-) (i) imagei (R 1, R 2), (ne-, nepa-) remagei (R 2, R 3), šutinagei (R 1), (at-, iš-, ne-, par-, pri-, su(v)-) einagei (R 1, R 2, R 3), gyvenagei (R 1, R 2, R 3), auginagei (R 2), dusinagei (R 2), (ne)lynagei (R 2), vadinagei (R 2), (nu)raunagei (R 2), (užsi-) auginagei (R 2, R 3), minagei (R 2), būnagei (R 3), gyvenagei (R 3), būnagei (R 3), gaunagei (R 3), maunagei (bėgti, sprukti, R 3), verpagei (R 2), rūpagei (R 3), kepagei (R 3), (ne-) turagei (R 1, R 3), (iš)aragei (R 2), noragei (R 3), (atsi)kuragei (R 3), (atsi-, pra-, pri-) geragei (R 3), mėkstagei (R 3), rišagei (R 1), (pa)ruošagei (R 3), prašagei (R 3), juntagei (R 1), mirštagai (R 3), (atsi) bostagei (R 3), varkstagei (R 3), (pa) virtagei (R 3), stovagei (R 2), (at-, iš(si)-), nu- važagei (R 1, R 3), smirdžagei (R 1), nebespaudžagei (R 1), negirdžagei (R 3), (neap-) (ne)leidžagei (R 3). (ne-, pa-, už-) dirb agei (R 1, R 2), (nebe-, su-) ded agei (R 2), (ne-, pa-r-) duod agei (R 1), (atsi-, ne-) rand agei (R 2), (at-, nu-, pri-) važiuoj agei (R 1, R 2, R 3), važinėj agei (R 2), mokytojauj agei (R 2), nusioj agei (R 2), sėj agei (R 2), (iš)rušiuoj agei (R 2), (nebeatsi)skrepliuoj agei (R 3), serg agei (R 3), trauk agei (R 2), renk agei (R 2), šnek agei (R 2), (nebe-) reik agei (R 3), (nu) kul agei (R 2), (nebe)gal agei (R 3), kalb agei (R 3), (pri(j))im agei (R 1, R 2), (ne)rem agei (R 2), (at-, iš-, ne-, su-) ein agei (R 1, R 2), (pri)min agei [apie gyvulių mėšlą] (R 2), (su)dažiūr agei (R 2), gyven agei (R 1, R 2), gaun agei (R 1), spausdin agei (R 1), [nieks] (neiš)ein agei [apie vyno gamybą] (R 1), (ap)sodin agei (R 1), gaun agei (R 1), (pa)būn agei (R 2), gyven agei [krėgždutės] (R 2), (ap)siūn agei (R 2), (su)gadin agei (R 2), (nebeiš-) per agei (R 2), ar agei (R 2), šėr agei (katinus) (R 2), (ne-) tur agei (R 1, R 2), (iš)nykst agei (R 2), (pri)prant agei (R 2), žiūr agei (R 3), (ne)les agei (R 2), (ne) kas agei [apie vištas] (R 2), kiš agei (R 2), (pra)neš agei (R 2), (neatsi)neš agei (R 2), (pri)kiš agei (R 2), (ne)suprant agei (R 1), įprant agei (R 2), tįst agei (R 2), trūkst agei (R 2), stov agei (R 2), (at-, iš-) vež agei (R 1, R 2), melž agei (R 2), sužeidž agei (R 1), sėdž agei (R 2). Straipsniai / Articles 189 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 2 LENTELĖ. Dargaičių šnektos esamojo laiko 3 a. veiksmažodžiai su –agė ir –agi –agė –agi (tariama be pauzės) –agi (tariama su pauze) gaminagė (R 1), patiragė (R 3), dirbagi (R 3), keñčagi (R 3), (pa)kviečagi (R 3), (par-) duodagi (R 3), dedagi (R 3), (nebepa)judagi (R 3), noragi (R 3), nuomojagi (R 1), (neiš)einagi (R 3), (at-, pri-, su-) važiuojagi (R 3), (pa)keliaujagi (R 3), (su)skaičiuojagi (R 3), (nu)pelyjagi (R 3), pasakojagi (R 3), (su)organizuojagi (R 3), stojagi (R 3), (nesi)ginčijagi (R 3), atostogaujagi (R 4), šarojagi (R 4), (apsi) džiaugagi (R 3), (par)bėgagi (R 3), (iš-, nebe-) augagi (R 3), bėgagi (R 4), (nebe-) reikagi (R 3), (pra-) lekagi [pravažiuoja greitai] (R 3), (pa)tinkagi (R 3), reikagi (R 3), (pa)šnekagi (R 3), šaukagi (R 3), (pa)šaukagi (R 3), (neatsi)tinkagi (R 3), (iš)traukagi (R 3), (nebeapsi)mokagi (R 3), (nenusi)perkagi (R 3), (nebeati)tinkagi (R 3), (nebe-) galāgi (R 3), (iš)balagi (R 3), (pa) gailagi (R 3), (atsi)(i)magi (R 3), gyvenagi (R 3), suprantagi (R 3), auginagi (R 3), (at-, iš-, nu-, pa-, pra-, pri-) einagi (R 3, R 4), (pri)kabinagi (R 3), būnagi (R 3, R 4), gyvenagi (R 3), kilnagi (R 4), (pa) kvimpagi (R 3), rūpagi (R 3), noragi (R 3), turagi (R 3), (pri)žiūragi (R 3), gūragi (R 3), turagi (R 3), (ne)norāgi (R 3), i.ragi (R 3), mėkstagi (R 3), (nusi)nešagi (R 3), (nu) slinkstagi (R 3), (pa)smirstagi (R 3), (už) mokėtagi (R 3), (at-, su-) vežagi (R 3), smirdžagi (R 3). (pa)ded agi (R 3), (par)duod agi (R 3), (pra)važiuoj agi (R 3), ūkininkauj agi (R 3), (su)naudoj agi (R 3), (nu) pasakoj agi (R 3), vedžioj agi (R 3), sirgulioj agi (R 4), (ne)gail agi (R 3), būn agi (R 3), (at-, neiš-) ein agi (R 3), (pa)senst agi (R 3), (atsi)bost agi (R 4), zirz agi (R 3), (neiš)leidž agi (R 3), (išsi)šluoj agi (R 3). 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) LITERATŪRA Arumaa Peeter 1933: Untersuchungen zur Geschichte der litauischen Personalpronomina. Tartu. Gaivenis Kazimieras, Stasys Keinys 1990: Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa. Girdenis Aleksas 2000: Kalbotyros darbai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Grinaveckienė Elena 1960: Tarmių medžiagos rinkimas Lietuvių kalbos atlasui. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 191–205. Grinaveckienė Elena 1962: Kai kurios lietuvių kalbos tarmių ypatybės (iš 1961 metų dialektologinių ekspedicijų). – Lietuvių kalbotyros klausimai 5, 147–169. Jasiūnaitė Stasė 1986: Gyvenimo apysaka. Vilnius: Vaga. Jonaitytė Aldona 1960: Šakynos tarmės žodžio galo vokalizmas. – Lietuvos TSR Mokslų akademijos darbai, serija A. 1(8), 151–162. Jonaitytė Aldona 1962: Šakynos tarmė (rankraštis, saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje, F 76–360). Jonaitytė Aldona 1964: Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje. – Lietuvių kalbotyros klausimai. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida, 165–177. Jšpt – Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, sud. Nerija Bartkutė, Rasa Dumčiūtė, Aušra Kaikarytė, Lina Kazlauskaitė, Janina Švambarytė (ats. red.). Šiauliai: K. J. Vasiliausko įm., 2001. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. Lktch – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa, mokslinė red. Laima Grumadienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vaš – Vakarų aukštaičiai šiauliškiai, sud. Rūta Kazlauskaitė, Lionė Lapinskienė, Rima Bacevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2007. Vitkauskas Vytautas 2001: Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai. Vilnius: Žara. Vulas S. M. 1977: Teoretičeskie i metodičeskie voprosy kriminalističeskogo issledovanija pismennoj reči. Moskva. Straipsniai / Articles 191 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 2014. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Žalkauskaitė Gintarė 2011: Idiolekto požymiai elektroninių laiškų leksikoje. — Kalbotyra 63(3), 149–164. Ионайтите А. 1962: Шакинский говор. Автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидата филологических наук. Вильнюс. Peculiar Linguistic Phenomenon in the Area of Šiauliškiai (According to Data of Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language) SUMMARY The author discusses a peculiar surviving local phenomenon of dialectal language recorded in the course of fieldwork carried out in 2013. 5 local oldest-generation respondents from Dargaičiai Village (Šiauliai District Gruzdžiai Eldership) were interviewed by the author in Point No. 73 of the Atlas of the Lithuanian Language (ALL): 3 women (R2 (1923), R3 (1947), R5 (1953)) and 2 men (R1 (1926), R4 (1951)). Over ten hours of dialectal text were recorded. Dargaičiai belongs to the Western Aukštaitian subdialect of Šiauliškiai (VAŠ) which linguists consider a boundary or transitional dialect between western and eastern dialects (Samogitian and Aukštaitian). The linguistic point of Dargaičiai is dominated by the distinctive features of the Šiauliškiai subdialect: retained nasal vowels ą, ę and diphthongs an, am, en, em; the stress is consistently retracted from the ending. Dialectologist Elena Grinaveckienė, who analysed the environs of Gruzdžiai belonging to VAŠ, and Aldona Jonaitytė, who collected the material in the environs of Šakyna (VAŠ) around the 1940s–1950s, paid special attention to the use of particles with the third person present and past iterative forms. Vytautas Vitkauskas also wrote about it. Having scrutinized the dialectal records of Dargaičiai Village, the author discovered the principal forms of the verb and the forms of the conjugation paradigm with the particle combination -agei and its variants -agė, -agi which are pronounced with the verb with a pause and without it, e.g.: pašokṭ_agei (R 1), lendu_agei (R 3), vežagei (R 1, R 2), gaun_agei 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXIV Savitas kalbinis reiškinys šiauliškių plote (remiantis LKA punkto Nr. 73 medžiaga) (R 1), mėkstagi (R 3), atsibost_agi (R 4), gaminagė (R 1), išlėkė_agei (R 1), etc. The respondents used over 280 of such forms in the texts (repetitive forms were included as well). This local phenomenon is associated with the interaction of subdialects. The contacts between Samogitian and Aukštaitian dialects and the process of shortening of endings could have given rise to an idiolect, a local linguistic phenomenon, which have possibly originated at the end of the 18th century or in the beginning of the 19th century. The local prestige of morphological forms united the linguistic community and created the sense of linguistic security. In fact, from a historical and cultural perspective, the so called strip village (Lith. rėžinis kaimas) could have been the decisive factor for the linguistic phenomenon to survive. A non-division into isolated farmsteads and a self-contained community also maintained a closed linguistic system. The respondents who have been using the verbal forms including -agei, -agė, -agi for over ninety years separate between the linguistic codes: they omit the aforementioned forms when speaking to strangers; they are naturally included in the language as the speakers get into the conversation and cross the psychological familiar / unfamiliar boundary. Įteikta 2015 m. spalio 10 d. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 193