Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija

243 DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika (tikrinių žodžių darybos, kilmės, motyvacijos tyrimai). SUDURTINIŲ MARIJAMPOLĖS APSKRITIES HELONIMŲ MOTYVACIJA Motivation of Compound Helonyms of Marijampolė County ANOTACIJA Straipsnyje analizuojama sandūros būdu padarytų tarpukariu Žemės vardų anketose užrašytų Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. Šis šaltinis toponimizacijos tyrimams ypač tinkamas, nes anketose yra išlikę užfiksuoti onomastinę situaciją paaiškinantys aprašai, vietovardžių pateikėjų komentarai, leidžiantys pažvelgti į toponiminę medžiagą per etninės srities atstovų patyrimo, vertinimo prizmę. Siekiant išaiškinti pelkėtų vietų įvardijimo dėsningumus, vietovardžių analizė grindžiama topoobjektų nominacijos principų, paremtų kraštovaizdžio ypatybių, lokaliųjų, nuosavybės, kultūrinių-istorinių santykių, išskyrimu. Atkreipiamas dėmesys ir į kalbinės bendruomenės (tautos) atstovo savojo aš deklaravimą kalbiniuose vienetuose. Taip pat pirmą kartą lietuvių toponimikoje išskirti ir aptarti situaciniai helonimai, kai tipizuota situacija ar įvykis paženklina mažai žinomą, menkai pažįstamą objektą. ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžiai, vandenvardžiai, helonimai, dūriniai, motyvacija, įvardijimo situacija, nominacijos principai, tarpukario laikotarpis. ANNOTATION The article analyses the motivation of helonyms from Marijampolė County formed by means of compounding and recorded in the “Land Names” questionnaires during the interwar period. It is an excellent source for the research of toponomination because the questionnaires record the descriptions explaining the onomastic situation and the commentaries of informants providing place names which enable us to take a look at the DALIA SVIDERSKIENĖ 244 Acta Linguistica Lithuanica LXXV toponymic material through the prism of experience and evaluations of representatives of the ethnic region. In order to find out the tendencies of naming swampy places, the analysis of place names is based on the distinction of the principles of topoobject nomination according to landscape peculiarities, local, ownership-related, cultural-historical relations. Attention is also paid to the declaration of self by a member of the linguistic community (nation) in linguistic units. It is also the first time when situational helonyms in which a typified si tuation or event marks a little known and poorly familiar object are distinguished and discussed in Lithuanian toponymy. KEYWORDS: place names, hydronyms, helonyms, compounds, motivation, naming situation, nomination principles, interwar period. 0. ĮVADAS Tam tikro ploto sandūros būdu padarytų helonimų (pelkėtų vietų vardų)1 analizė motyvacijos aspektu – ankstesnių tarpukario Marijampolės apskrities vietovardžių tyrimų darybos ir kilmės požiūriu tąsa. Be Laimučio Bilkio vykdytų lietuvių helonimų tyrimų (Bilkis 2008), kelių Lietuvos plotų helonimija analizuota regioninės toponimikos studijose (Mickienė 2001; Endzelytė 2005; Bartkutė 2008) ir atskirame straipsnyje (Adamonytė 2013). Dalis sudurtinės toponimijos – oikonimų ir oronimų – taip pat yra sulaukusi mūsų tyrėjų dėmesio (Razmukaitė 2002; Sviderskienė 2006; Kačinaitė 2008). Atsižvelgiant į esamą pelkėtų vietų ir kitų klasių (poklasių) sudurtinių vietų vardų tyrimų padėtį2, tenka konstatuoti, kad vieno darybos būdo toponimų motyvacijos analizė ne tik papildytų iki šiol aktualiais ir įprastais (darybos ir kilmės) aspektais vykdytus lietuvių toponimijos tyrimus, bet atsižvelgus į kalbos vartotojų kalbinės sąmonės duomenis, padėtų atskleisti tam tikro ploto vietovardžių motyvaciją. Tarpukario Žemės vardų anketos3, kaip šaltinis, nominacijos tyrimams ypač tinkamos, nes jose yra išlikę užfiksuoti onomastinę situaciją paaiškinantys aprašai, vietovardžių pateikėjų komentarai, leidžiantys pažvelgti į toponiminę medžiagą per etninės srities atstovų patyrimo, vertinimo prizmę. Be to, motyvaciją kalboje suprantant ir kaip tam tikros atrankos mechanizmą, šį tyrimą ypač paremia Prano Skardžiaus sudurtinių žodžių vertę 1 Dėl termino žr. Bilkis 1997: 35–57. 2 Dėl helonimų tyrimų padėties plačiau žr. Bilkis 2008: 27–29. 3 Plačiau dėl tyrimui naudojamos medžiagos dar žr. Sviderskienė 2015: 170. Straipsniai / Articles 245 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija pagrindžiantys argumentai: „jie savo pobūdžiu daugiausia tinka tikslesniam, kondensuotesniam ir turtingesniam, prasmingesniam reiškimo būdui. Dėl to sudėtiniai žodžiai labai dažnai turi daug gausesnį, turtingesnį ir tuo pat metu specialesnį turinį, negu atskiros, dar vienove neaperceptuotos žodžių grupių dalys“. „Tuo būdu sudėtiniai žodžiai sudaro vieną iš pagrindinių specialių raiškos <…> priemonių, <…> jie dažniausiai turi ką nors pasirinkta“ (Skardžius 1943: 396–397). Svarbus ir lokalinis vykdomo tyrimo aspektas. Pastarojo pamatą sudaro ne helonimų reikšmių arealų identifikavimas, bet motyvacinių požymių nustatymas, jų hierarchijos išryškinimas, nes „dėsningas motyvacinių požymių pasikartojimas atspindi tam tikrus tautos polinkius, dėmesį vienai ar kitai tikrovės sferai“ (Gudavičius 2007: 221). Dėstomas nuostatas paremia Aleksandro Vanago hidronimų semantikos tyrimų atžvilgiu išsakyta mintis, galiojanti ir helonimų motyvacijos tyrimo kontekste: „sunku įsivaizduoti, kad sudarytų arealus patys semantiniai fenomenai“. „Juk svarbiausios hidronimų reikšmės – iš prigimties „antiarealus“ reiškinys, neabejotina hidroniminė universalija. Kalbėti galima daugiausia tik apie įvairių semantinių kategorijų kiekybinį (tam tikra prasme ir kokybinį) santykį“ (Vanagas 1981: 124). Straipsnio tikslas – išaiškinti sandūros būdu padarytų tam tikro ploto helonimų motyvaciją, atskleisti tikrovės fragmento kategorizacijos kalboje savitumą, išryškinti pelkėtų vietų vardų atsiradimo motyvų hierarchiją, nustatyti įvardijimo polinkius. Tiriamajai medžiagai taikomi toponimų darybinės analizės metodas, tiriamõs etninės srities vietovardžių pateikėjų komentarų interpretacijos metodas, komponentinės analizės metodas, aprašomasis metodas su lyginamojo metodo elementais. Pirmiausia tiriamoji medžiaga buvo vertinama laikantis A. Vanago hidronimų klasei tirti sudarytos struktūrinės-gramatinės klasifikacijos (dėl jos plačiau žr. Vanagas 1970: 21–27), kuri, kaip rodo lietuvių toponimijos tyrimai, lengvai pritaikoma ir kitų klasių (poklasių) vietų vardų analizei. Tokiu būdu buvo išskirti determinatyviniai4 dariniai, kurių pirmieji sandai – apeliatyvai (daiktavardžiai, būdvardžiai ir kt.) ir onimai (mūsų atveju pasitaikė tik asmenvardžiai). Kadangi tiriamieji vietovardžiai užrašyti iš gyvosios kalbos, bene svarbiausiu apeliatyvų, iš kurių jie padaryti, reikšmių išaiškinimo šaltiniu laikyti tiriamõs etninės srities vietovardžių pateikėjų komentarai, lydintys vietų vardus, užfiksuotus Žemės vardų anketose. Tačiau, kaip rodo patirtis, komentarai, nėra absoliutus rodiklis. Kalbos vartotojai dažnai stengiasi išgalvoti semantinį ryšį ir jį pritaikyti pagrįsdami vietų vardų motyvacijos aiškinimus. Taigi pamatinių 4 Dėl termino žr. Urbutis 1978: 173. DALIA SVIDERSKIENĖ 246 Acta Linguistica Lithuanica LXXV žodžių (apeliatyvų) reikšmių išaiškinimą rėmė vieno ar kito žodžio vartosenos atvejų fiksavimas kituose šaltiniuose – tarminiuose žodynuose5, Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽe). Svarbus šaltinis, parėmęs toponimų motyvacijos tyrimą – įvairiais laikotarpiais iš gyvosios kalbos užrašytų vietovardžių sankaupa (Vietovardžių kartoteka; toliau – VK), saugoma LKI Vardyno fonduose6. Pagrindiniai asmenvardžių šaltiniai – lietuvių antroponimijos žodynai Lietuvių pavardžių žodynas (LPŽ), Lietuvių vardų kilmės žodynas (LVKŽ)7, abėcėlinė istorinių asmenvardžių kartoteka, saugoma Lietuvių kalbos instituto Vardyno fonduose (IAK). Tyrimas parodė, kad ieškant apeliatyvų ir asmenvardžių pamatiniam žodžiui (etimonui) pagrįsti neapsieita be lenkų kalbos žodynų8. Išskirtų dūrinių antrieji sandai – -bal-, -pelk-, -plyn-, -raist-, parodantys jų priklausomybę pasirinktajam pelkėtų vietų vardų poklasiui. Pélkė reiškia ‘klampi vieta su stovinčiu vandeniu, liūnasʼ. Kaip matyti, šia reikšme vartojamas fiziografinis terminas pélkė įeina į tam tikrą semantinę paradigmą – pelkėtos vietos reiškia gimininę sąvoką ir apima kitas rūšines sąvokas pavadinančius fiziografinius terminus: balà ‘klampi vieta, dažniausiai su stovinčiu joje vandeniu; pelkė, raistas; klanas, valkaʼ, plýnė ‘pelkė, raistasʼ, rastas ‘klampi vieta, apaugusi krūmais ar medžiais, pelkė, lieknasʼ. Į tiriamąją medžiagą buvo įtraukti ir objektų vardai su antruoju sandu -kamp-, padarytu iš apeliatyvo lie. kapas ʻpakraštysʼ, reiškiančio tam tikros erdvės dalį – jos kraštą, pakraštį (mūsų atveju – pelkėtų vietų dalį, nes tai paliudijo objektinės nuorodos – b., rst., užfiksuotos anketose). Analizuojant medžiagą motyvacijos aspektu, remtasi ne tik savos onomastikos praktika, t. y. A. Vanago vandenų vardų semantine klasifikacija (plačiau žr. Vanagas 1981: 4–153), bet ir rusų toponominacijos tyrimuose taikomo klasifikavimo pavyzdžiais (dėl kvalifikavimo ir klasifikavimo žr. Sviderskienė: 2014). Šiame straipsnyje vien helonimų atsiradimo motyvų išskyrimu neapsiribojama. Topoobjektų nominacijos principų (iš)skyrimas suteikė papildomą semantinį kriterijų aiškinantis vietovardžių motyvaciją. Taigi pelkėtų vietų vardai straipsnyje skirstomi ir pagal nominacijos principus: 1) pagal objektų ypatybes, 2) pagal objektų santykį su kitais objektais, 3) pagal santykį su žmogumi. Toks onimų klasifikavimas yra nulemtas pačių realijų ypatybių bei požymių. Tyrimo metu problemiškas pasirodė dalies helonimų pirmojo apibrėžiančiojo sando leksinio statuso nustatymas – apeliatyvinis jis ar oniminis (mūsų 5 Dėl jų žr. šaltinių sąrašą straipsnio gale. 6 Plačiau apie šią kartoteką žr. Maciejauskienė 2002: 57; 2002a: 103–105; LVŽ I: XIII–XIX. 7 Straipsnyje šių santrumpų atsisakyta dėl dažno jų pasikartojimo. 8 Dėl jų žr. šaltinių sąrašą straipsnio gale. Straipsniai / Articles 247 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija atveju – antroponiminis). Pasitaikė ir kitokio pobūdžio motyvacijos išaiškinimo keblesnių atvejų, sietinų su pirmojo apeliatyvinio sando polisemija bei homonimija. Neužfiksuoti Žemės vardų anketose komentarai šią problemą tik pagilino. Metaforinė motyvacinio požymio raiška, kaip yra žinoma, pagrįsta palyginimu, kuris iš vienos pusės suteikia asociacinę kryptį, iš kitos – interpretacijos laisvę. Taigi, neturint užfiksuotų papildomų duomenų anketose, beliko argumentuotai spėlioti, kuri vietos ypatybė inspiravo vietų vardų atsiradimą perkeltine reikšme. Kadangi aiškumo ir neaiškumo požiūriu medžiaga yra nevienalytė, straipsnyje skiriami sandūros būdu padarytų helonimų du skyriai: aiškios motyvacijos helonimai (I) ir dvejopai (keleriopai) paaiškinamos, t. y. dabar ne visai aiškios, motyvacijos helonimai (II). 1. AIŠKIOS MOTYVACIJOS SUDURTINIAI HELONIMAI 1.1. Pagal objektų ypatybes 1.1.1. Su gyvūnų pavadinimais susijusios motyvacijos helonimai – gausiausiai paliudyti analizuojamų vietų vardų reprezentantai: Añč-balė b. Ss9; Anč-plynė b. KzR: lie. ántis; Avn-a-raistis b. Gdl: lie. ãvinas ʻavių patinasʼ10; Barsùk-raistis rst. Gdl: lie. barsùkas; Bùl-ia-raistis rst. Brb: lie. bùlius ʻkarvių patinasʼ11; Gaidž-iã-raistis b. Ss: lie. gaidỹs; Gérv-a-balė rst. Igl; Gerv-a-raistis 9 Nominacinės semantinės grupės išdėstomos pagal reprezentantų skaičių kiekvienoje. Helonimai straipsnio skyriuose dažniausiai rašomi abėcėlės tvarka; kitaip, jeigu to reikalauja analizuojamos medžiagos specifika. Vienas sandas nuo kito dūriniuose atskiriami brūkšneliu. Vietovardžiai, patikimai sukirčiuoti Žemės vardų anketose, kirčiuojami. Jeigu tarpukario duomenimis toponimas nesukirčiuotas arba jo kirčiavimas neaiškus, straipsnyje jis nekirčiuojamas. Jeigu priegaidė kelia abejonių, pabraukiamas kirčiuoto skiemens pagrindas. Prie visų vietų vardų pateikiamos įvardijamų objektų ir jų lokalizacijos nuorodos. Jos bei objektų nuorodų sutrumpinimų sąrašai iš naujo sudaromi nebuvo, remtasi jau sudarytais Lietuvos vietovardžių žodynui (toliau – LVŽ) rašyti. Straipsnyje naudojamų santrumpų sąrašas pateikiamas straipsnio gale. 10 Dar žr. LVŽ I 244–245. 11 Žr. LVŽ I 612–613, kur greta bendrašaknių vv. apeliatyvinės kilmės galimybės dar pripažįstamas ir jų siejimas su asmenvardžiais. Helonimų Bulnė plk. Gir, Pdv; Buliùkas b. Pkn darybos pamatas, manoma, neaiškus (dar žr. Bilkis 2008: 48, 185). DALIA SVIDERSKIENĖ 248 Acta Linguistica Lithuanica LXXV rst. Brb: lie. gérvė; Kars-balė 2 b. Klvr; Karos-balė b. Klvr: lie. karõsas ʻkaulingoji atvirapūslė karpinių (Cyprinidae) šeimos žuvis, krakė, krekė (Carassius carassius)ʼ; Kiaũl-ia-balė b. Igl, Mrj12: lie. kiaũlė; Kiel-a-balė b. Mrj; Kel-ia-balė b. Ldvn: lie. kelė; Krek-a-balė b. Prn: lie. krkė ʻkarosas (Carassius carassius)ʼ; Kumél-balė b. Lbv, Ss; plk. Ss; Kumel-balė b. Brb: lie. kumelỹs ʻpaaugęs arklys; eržilasʼ, kumlė ʻnaminis darbinis gyvulys – patelė (Equa)ʼ; Kuk-a-balė b. Mrj: lie. kùrka ʻkalakutėʼ; Ož-ia-raistis rst. Prn, Vv: lie. ožỹs ‘ožkos patinasʼ13; Õžk-a-raistis rst. Brb: lie. ožkà; Pap-plynė (< *Papl-plynė) plk. KzR: lie. parplỹs ‘kurklysʼ14; Peld-balė b. Ss: lie. pelda; Šárk-a-balė b. Lbv; Šark-a-raistis rst. Prn: lie. šárka; Špók-a-raistis b. Ss: lie. špókas ʻvarnėnas (Sturnus vulgaris)ʼ; Strn-a-plynė b. KzR: lie. strna; Varn-a-balė b. Klvr; Varn-a-balė b. Klvr; Várn-a-plynė b. KzR; Varn-ã-plynė rst. KzR; Varn-a-plynė b. KzR: lie. várna ʻvarninių šeimos paukštis pilkomis ir juodomis plunksnomis (Corvus corone)ʼ, vanas ʻvarninių šeimos didelis juodas paukštis, kranklys, juodvarnis (Corvus corax)ʼ; Všt-a-balė b. Mrj: lie. vištà; Žalč-ia-balė b. Brb: lie. žaltỹs ʻnenuodingas į gyvatę panašus roplys (Natrix); bet koks gyvatėms priklausantis gyvūnasʼ; Žvrbl-ia-raistis rst. Brb: lie. žvrblis. 1.1.2. Tiriamame plote užrašyti keli helonimai, nominuoti pagal jų apimtį (gabaritus): Ddž-balė b. Igl, KzR, Mrj; rst. KzR; Ddž-plynė b. KzR – prie balovardžio Ddžbalė KzR Velniakalnio girininkijos anketoje objekto nuorodos skiltyje rašoma didelė bala. Remiantis šia informacija apie denotatą, galima manyti, kad vv. pamatinis žodis lie. ddis, -ė (-, -, didžià) reiškia ‘žymus savo apimtimi, stambusʼ. Būdvardis lgas be erdvės semos turi ir kiekio semą. Greičiausiai dėl šios priežasties ir A. Vanagas dvejojo, kvalifikuodamas ir klasifikuodamas hidronimus, padarytus iš pastarojo būdvardžio: ar juos laikyti konfigūracinės reikšmės (kaip pailgus hidroobjektus), ar apimties (gabaritiškumo) reikšmės reprezentantais15. Manant, kad topoobjektas kaip ilgas gali būti kvalifikuojamas nepriklausomai nuo jo padėties erdvėje, nes svarbesni yra objekto dalių kiekybiniai santykiai, helonimai (kaip ir hidronimai), kurių pirmasis sandas ilg-, straipsnyje kvalifikuojami kaip nominuoti pagal apimtį (gabaritus): Ìlg-a-balė b. KzR, Lbv, Prn; rst. Igl; Ilg-a-balė b. Lbv; Ilg-a-plynė rst. KzR; Ìlg-a-raistis rst. Gdl; 12 Užakusi; seniau čia anksti pavasarį ganydavo kiaules – rašoma Dambraukos k. anketoje. 13 Kadangi raisto vardas užrašytas Prienų-Ašmintos girininkijos anketoje, neatmestina siejimo su lie. ožỹs ‘stirninasʼ galimybė. 14 Dėl pelkėvardžio darybos dar žr. Bilkis 2008: 296. Čia jis vertinamas kaip priesagėtasis. 15 Dar žr. Vanagas 1981: 108. Straipsniai / Articles 249 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija Ilg-a-raistis b. Prn; 2 rst. Prn, rst. Šil; Ilg-a-kampis b. KzR: lie. lgas, -à ʻkas tęsiasi į ilgumą, tolį (erdvėje)ʼ. Kiti analizuojamojo semantinio būrio reprezentantai – vandens mažumo motyvacijos helonimai16: Saũs-balė rst. Igl; Saũs-plynė b. KzR; 3 rst. KzR; Saus-plynė 2 rst. KzR: lie. saũsas, -à ‘be drėgmės, be vandens, nesušlapęs, išdžiūvęsʼ. Vandens gilumo motyvacijos helonimas užfiksuotas tik vienas – Gil--balė b. Lbv. Būdvardis gilùs (kaip ir lgas) be erdvės semos (plg. gilia) turi ir kiekio semą. Šiuo atveju, greičiausiai, ir aktualizuota pastaroji. 1.1.3. Su augalų pavadinimais susijusios motyvacijos helonimai gausumu mažai nusileidžia „gyvūniniams“: Alksn-io-balė b. Prn: lie. aksnis; Bérž-balė b. Klvr: lie. béržas; Bul-ia-raistis b. Brb: lie. builỹs ʻaugalas, augantis pelkėtose vietoseʼ (DKŽ 39), lie. bulė ʻbalos žolė, panaši į samanasʼ, lie. bulis, builỹs ʻskėtinių šeimos augalas (Chaerefolium); pelkinis gailis (Ledum palustre)ʼ; Gail-ia-raistis b. Krsn: lie. galė ʻpelkėtų pušynų, durpynų stipriu kvapu augalas (Ledum palustre)ʼ; Geguž-balė b. Krsn: lie. geguž ʻtokios žolės, augančios pūdymuoseʼ; Yv-ã- -raistis rst. Šil – galbūt sietinas su le. iwa ʻgluosnisʼ (SJP II 116, VII 587), ʻgluosnių rūšis (Salix caprea)ʼ (LLKŽ 162); Kanã-plynis (< *Kanãpl-plynis) b. Prn: lie. kanãplė ʻkultūrinis augalas, iš jo stiebo gaunamas pluoštas, o iš sėklų spaudžiamas aliejus (Cannabis sativa)ʼ; Karkl-a-balė b. Mrj: lie. kaklas; Nendrn-balė b. Mrj: lie. néndrinis, -ė, nendrnis, -ė, plg. nèndrė ‘varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu (Phragmites communis)ʼ; Plov-a-balė b. Krsn: lie. plovà, plõvos ʻvandenyje augančios žolės, mauraiʼ; Pùp-a-balė b. Igl; Pùp-a-raistis rst. Brb: lie. pupà. Kiek kitokios semantikos šiam pogrupiui priskirtinas balovardis: Lapn-balė Mrj: lie. lapnė ʻlapuota vytis, šakaʼ. Šunskų girininkijos anketos duomenimis, bala apaugusi juodalksniais. Iš motyvuotės17 aiškėja, kad nominacinis požymis čia reiškiamas metonimiškai visumos ir dalies santykio pamatu: augalo dalies (lapuotos vyties, šakos) pavadinimas pakeičia viso augalo (juodalksnio) pavadinimą. Dar vieno helonimo pirmasis sandas – iš objektų kuopą reiškiančio vietos pavadinimo18: Beržýn-balė b. Krsn: lie. beržýnas ʻberžų miškasʼ, beržỹnė ʻberžų miškas; vieta, kur daug beržų augaʼ (motyvuotė – seniau buvęs beržynas). 16 Dėl tokio hidronimų semantinio kvalifikavimo ir klasifikavimo dar žr. Vanagas 1981: 108–110. 17 Konkretūs motyvacijos atvejai nusakomi terminu motyvuotė (dėl jo žr. Drotvinas 1987: 33). 18 A. Vanago teigimu, hidronimai, kilę iš kuopinės reikšmės augalų pavadinimų, turi vietos, kurioje tų augalų daug, reikšmę. Bet toji vieta nebūtinai yra pats vanduo, nes kalbama ne apie vandens augalus. Bet, šiaip ar taip, šios rūšies topoobjektai apibūdinami pagal augalus <…> (dar žr. Vanagas 1981: 90). DALIA SVIDERSKIENĖ 250 Acta Linguistica Lithuanica LXXV 1.1.4. Fiziografinės motyvacijos helonimai. Šių pelkėtų vietų vardų semantika susijusi su dugno ir paviršiaus (dangos) fiziografinėmis charakteristikomis (forma, konfigūracija ar pan.)19. 1.1.4.1. Užfiksuoti du topoobjektai, vardus gavę dėl dugno ypatybių: Grįst- -a-balė 2 b. Ss20: lie. grstas ʻrąstas tilto (kelio, klojimo…) grindiniui, grindaʼ (motyvuotė – senovėje buvusi grįsta medžiais). Greta šių, regis, galima aptarti ir kitus analizuojamųjų objektų vardus, įgytus dėl paviršiaus ypatybių, nes paviršius helonimų atveju dažniausiai ir yra dugnas21. Kaip matyti toliau, dalies dūrinių apibrėžiančiuoju sandu gali būti nusakomas nelygus dugnas / paviršius (1) Kùpst-a-balė b. Vv: lie. kùpstas (motyvacijos požymis išreikštas tiesiogiai); Park-a-balė b. Ss: lie. párkai ʻtokia odos liga, niežai, šašaiʼ22 (motyvacijos požymis išreikštas metaforiškai – nelygumai, iškilimai kaip šašai)23 ir paviršiaus / dugno kokybė (2) Šlýn-a-raistis rst. Brb: lie. šlýnas ʻpilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis <…>ʼ. 1.1.4.2. Toliau aptarsimi topoobjektai – nominuoti pagal formą. Daugelio iš jų motyvacinio požymio raiška – metaforinė. Greičiausiai dėl išgaubto paviršiaus pelkėtos vietos gavo vardus Bõsiaraistis ir Plaũčiabalė. Išgaubtas, „išsipūtęs“ paviršius galėjo būti dėl augalų dangos ar durpių sluoksnio24. Bs-ia-raistis rst. Šil25: lie. bõsas ʻstatinė, bačkaʼ26 – tokį vv. motyvacijos aiškinimą paremia ir tiriamame plote iš gyvosios kalbos užrašytas sakinys: Išsipūtus karvė kaip bõsas Gs27. Šioje grupėje minėtino balovardžio Plaũč-ia-balė Krsn motyvacijos pamatas – vidaus organo pavadinimas (lie. plaũčiai ʻkvėpavimo organasʼ). Šis pavartotas 19 Plg. A. Vanago nuostatą dėl hidronimų motyvacijos: nors hidroobjektas fiziografiškai gali būti apibūdinamas įvairiai, vienos svarbiausių hidroobjekto ypatybių yra konfigūracija bei dugno kokybė (plg. Vanagas 1981: 67). 20 Vv. užrašyti Nuoragėlių ir Pavengliskos kaimų anketose. 21 Straipsnio autorė už šį pastebėjimą dėkoja slaptajam recenzentui. 22 Serbentiškių k. anketos informanto liudijimu. 23 A. Vanago tyrime hidronimai, apibūdinantys topoobjektus pagal krantų apaugimą tam tikra augalija, pagal krantų plikumą ar pan., pateikiami aplinką apibūdinančios reikšmės hidronimų poskyryje (žr. Vanagas 1981: 112–113). 24 Dėl šio teiginio dar žr. Jarašius 2012: 60. 25 Liepaloto k. anketos duomenimis, anksčiau ten buvo daug storų alksnių, iš kurių dirbo bosus-statines. Šis informanto liudijimas – puikus tarpinės motyvacijos pavyzdys, kada motyvuojantis požymis (išsipūtęs) etninės srities atstovų priskiriamas kitam denotatui (ne topoobjektui, bet toje vietoje augantiems alksniams). 26 Dar žr. LVŽ I 541. 27 Motyvacijos aiškinimus pagrindžiančių sakinių santrumpos kaip LKŽe. Jos atskirai neaiškinamos. Straipsniai / Articles 251 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija sudarant vietos vardą perkeltine reikšme, regis, ne tik dėl asociacijos pagal formą, bet ir pagal funkciją. Pogrupį papildo keletas tiriamojo ploto objektų, nominuotų dėl išsidėstymo (konfigūracijos) erdvėje: Krỹž-balė b. Prn: lie. krỹžius ʻkryžmų linijų figūraʼ (DŽe); Kuk-ia-balė b. Prn: lie. kùkis ‘kablys, vąšasʼ. Vieno balovardžio motyvacinis požymis išreikštas būdvardžiu: Ku-balė (< *Kup-balė) b. Lbv: lie. kupas, -à ʻkreivas, lenktasʼ (KzRŠŽ II 405), ʻlenktas, sulinkęs, kreivasʼ28. 1.1.5. Dar keli objektai vardus gavo dėl paviršiaus / dugno / vandens spalvos. Kadangi informantų liudijimų, pagrindžiančių raisto vardo Raudón-plynė KzR atsiradimą, neužfiksuota, motyvaciją bandoma perprasti remiantis tiriamame plote užrašyto priesaginio balovardžio Raudõnė Krsn motyvuote: greta balos esanti dirva yra rausvos spalvos ir baloj atsiranda rūdys. Iš jos galima numatyti, kad raudõnu, -a (rausvù, -à) greičiausiai vadinamos pelkėtos vietos, kuriose yra ištirpusios geležies rūdos ir dėl prastos pelkėtos žemės su durpių priemaišomis. Kaip ir aprašytu atveju, dėl paviršiaus, kuris greičiausiai buvo pilkšvai melsvo molio spalvos, topoobjektas gavo vardą Palš-a-raistis rst. Brb: lie. pálšas, -à, pašas ʻpilkšvasʼ Mrj (plg. Šlýnaraistis rst. Brb: lie. šlýnas ʻpilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis <…>ʼ). Šią grupę papildo vietų vardai su pirmuoju sandu juod-: Júod-balė b. KzR; Júod-a-raistis rst. Brb; Júod-a-raistis plk. Igl; Juod-raistis rst. Vv; rst. Šil. Pastaruosius du vietovardžius lydintys komentarai užfiksuoti anketose: priaugęs alksnių, bet šlapias – rašoma Skriaudžių k. (Vv), anketoje; kitos (Šil) anketos duomenimis, raisto žemė juoda – durpė. Kaip yra žinoma, durpių spalva – tamsiai ruda, lie. júodas, -à reiškia ʻanglies spalvos, tamsusʼ (LKŽe). Ko gero, šį motyvacijos aiškinimą geriausiai paremia raistavardžio Júodraistis gretybė Rùdraistis, užrašyta Mauručių k. anketoje – Júod-raistis ‖ Rùd-raistis Vv. Iš užfiksuotos helonimų poros aiškėja, kad leksema júodas reiškia ne tik ʻanglies spalvos, tamsusʼ, bet ir įvairius tamsių spalvų atspalvius (mūsų atveju – tamsiai rudos). Taigi tiek vieniems, tiek kitiems objektams su determinaciniu sandu juodvardai galėjo būti suteikti dėl tamsios vandens ar dirvožemio spalvos29. 28 Kita vertus, galbūt įmanomas vv. motyvacijos paaiškinimas, paremtas kita lie. kupas, -à reikšme – ‘su iškilimu, kauburiu, nelygumuʼ. Pastarojo spėjimo teko atsisakyti, kadangi iš gyvosios kalbos tiriamame plote iliustracinių sakinių, paliudijančių minėto būdvaržio vartoseną šia reikšme, neužrašyta. Informantų liudijimai anketoje taip pat neužfiksuoti. 29 I. S. Prosvirnina, tyrusi rusų sudėtinių vietovardžių savitumą, pastebi, kad vandenvardis Juoda upelė (Черная речка) terminologizavosi. Toponiminis terminas juoda upelė (черная речка) reiškia upes juodu vandeniu, surenkančias balų vandenis, upes, tekančias atkampiomis vietomis, taip pat šaltiniuotas, neužšąlančias upes, upes, kurių žiotys – šaltiniai. Čia tyrėja pasiremia kito rusų toponimijos tyrėjo E. M. Murzajevo nuomone: juodų upelių yra daug, bet nėra nė vienos didelės upės (dar žr. Просвирнина 2001: 47). DALIA SVIDERSKIENĖ 258 Acta Linguistica Lithuanica LXXV 2. DABAR NE VISAI AIŠKIOS MOTYVACIJOS SUDURTINIAI HELONIMAI Laikantis vieningų analizės nuostatų, išdėstytų straipsnio įvade ir taikytų pirmosios grupės reprezentantams, bandoma interpretuoti šių helonimų motyvaciją. Kai kuriais atvejais, dėl papildomos informacijos, paremiančios vieną ar kitą motyvacijos aiškinimo versiją, stokos, apsiribojama tik galimumo konstatavimu. 2.1. Ne visai aiškus dūrinių pirmojo sando darybos pamato leksinis pobūdis, jo priklausymas apeliatyvų ar antroponimų klasei: Barn-plynė rst. KzR: lie. barõnas ʻavinas, tekisʼ /62 avd. Barõnas, lie. plýnė ʻpelkė, raistasʼ63; Mrk-a-balė b. KzR: lie. morkà, mõrkas / avd. Mõrkus64; Ragaiš-balė rst. Prn: lie. ragašis ʻrupių kvietinių ar miežinių miltų duona, karaišisʼ65 / pvd. Ragašis; Rož-balė b. Mrj66: lie. rõžė ʻvandens lelija (Nymphaea)ʼ, dėl semantikos plg. vv. su Rožýnas b. Dg (VK), kuris, regis, galėtų būti sietinas su lie. rõžė ʻt. p.ʼ67 / pvd. Róžas, plg. pvd. Rožnas. 2.2. Kita galimos dvejopos motyvacijos vietovardžių grupė taip pat negausi. Čia įmanomas helonimų motyvacijos aiškinimas remiantis tiek viena, tiek kita pamatinio žodžio reikšme: Bais-raistis b. Vv: lie. baisùs, - ʻkeliantis baimę, gąsdinantisʼ – emocinio vertinimo reikšmės helonimas68 / lie. baisùs, - ʻlabai didelisʼ – motyvacija pagal objekto parametrus (dydį); Čỹst-a-balė b. Lbv; Čyst-a-balė b. Igl: lie. čỹstas, -à ʻšvarus, nesuterštasʼ – vietai vardas suteiktas 62 Kadangi abi motyvacijos aiškinimo galimybės yra tikėtinos, jos pateikiamos greta atskiriant vieną nuo kitos sutartiniu ženklu /, reiškiančiu „kita vertus, galima motyvacija iš“. Šį pasirinkimą lėmė noras išvengti itin dažno šio žodžių junginio pavartojimo straipsnyje ir bereikalingo straipsnio apimties plėtimo. 63 Dar žr. LVŽ I 379–380, kur spėjamai pateikiama dar viena kilmės versija – iš lie. barõnas ʻbajorų titulas, žemesnis už grafo; asmuo, turintis tą tituląʼ. 64 LPŽ duomenimis, tiriamame plote užfiksuota pvd. Morknas (žr. LPŽ II 271), greta nagrinėjamų toponimų lokalizacijos – ir Morklis (žr. ten pat, 270). 65 Apeliatyvinės kilmės atveju motyvacinis požymis, anot rusų tyrėjo N. V. Ovčiaro (Sverdlovskas), sietinas su vandens telkinio žuvingumu (plačiau žr. Овчар 1991: 62, 71). Kita vertus, galbūt įmanoma paaiškinti raistavardžio motyvaciją ir dėl galimai apvalios topoobjekto formos. 66 Informanto teigimu, seniau valdęs ūkininkas Rožėnas. LPŽ duomenys tai patvirtina – greta nagrinėjamų toponimų lokalizacijos ši pavardė užfiksuota (žr. LPŽ II 625). 67 Kitaip L. Bilkio – siejama su lie. rožýnas ‘vieta, kur auginamos rožėsʼ (žr. Bilkis 2008: 282). 68 Dėl emocinio vertinimo reikšmės hidronimų dar žr. Vanagas 1981: 115–116. Straipsniai / Articles 259 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija dėl vandens kokybės69 / lie. čỹstas, -à ʻtuščiasʼ70– vietai vardas gali būti suteiktas dėl kitos priežasties: bala be žuvies71; Degùs-balė b. Klvr: lie. dgus ar pan., plg. dègti ‘būti ugnies veikiamam, nykti ugnyje, liepsnotiʼ72 [Samaninės durpos gerai dẽga, tik nekaitrios Gs; Balos dega, ką nori, kad kalnai nedegtų Dkš] (galimas motyvacijos aiškinimas – išdegusi bala) / lie. dègti ‘švytėti, žėrėti, blizgėti, spindėtiʼ, plg. Jau dega žaromis saulėleidžio kraštai V. Myk-Put. (galimas motyvacijos aiškinimas – dėl balos vandens ypatybių). Tas-plynė b., plk. KzR: lie. tamsùs, - ʻkuris ne šviesios spalvos, juosvasʼ. Remiantis šia pamatinio žodžio reikšme, galima manyti, kad helonimai gavo vardus dėl tam tikrų vandens ypatybių, t. y. dėl neskaidraus vandens. Kadangi balos vardas užrašytas Runkių girininkijos anketoje, galbūt įmanoma ir kita motyvacijos aiškinimo versija – dėl topoobjekto apšviestumo / neapšviestumo. Šiuo atveju vv. galėtų būti sietinas su lie. tamsùs, - reikšme ʻmenkai apšviestas ar neapšviestasʼ. 2.3. Dėl vienodos raiškos leksemų, turinčių skirtingas reikšmes (lie. kul, kùlė ʻmedinis įrankis kalti tvoklėʼ / lie. kul, kùlė ʻkrepšys viduryje bradinio, į kurį sulenda žuvys; žvejų samtisʼ), galinčių eiti determinatyvinio darinio Kùl-ia-raistis rst. Vv pirmuoju sandu, įmanomas dvejopas jo motyvacijos aiškinimas. Skirtingos leksemų réikšmės realizuoja skirtingą motyvacijos aiškinimą: pagal formą (konfigūraciją) arba pagal gylį. Pastaruoju atveju metaforinio erdvinio įvardijimo pamatą sudarytų vertikalumo, nutolimo, ėjimo nuo paviršiaus žemyn komponentas, plg. Púodžiaplynė b. KzR ir Púodžiaraistis b. KzR (dėl jų žr. I. 1.1.8). Deja, neturint tikslesnių duomenų apie denotatą, apie geografines kraštovaizdžio ypatybes bei duomenų apie įvardijimo situaciją, tiksliai nustatyti, kuris iš minėtųjų požymių inspiravo vietos vardo Kùliaraistis atsiradimą, neįmanoma. 2.4. Saviti raiškos požiūriu dar du balovardžiai Lašn-balė b. Mrj: lie. lašinia ʻpoodinis skerdienos (ppr. kiaulės) riebalų sluoksnis; juok.73 menk. kūno riebalaiʼ; Smeton-balė b. Prn: lie. smetonà ʻgrietinė; grietinėlėʼ. Dėl šių helonimų semantikos plg. Sviestãkalnis kln. Klvr, Svestinė pv. Lbv. Žodžio svestas reikšmė – ʻiš grietinės gaunami standūs riebalaiʼ, plg. sakinį, užrašytą iš smulkiosios tautosakos Žemė kai svestas ʻderlinga, gerai įdirbtaʼ. Iš reikšmės matyti, kad sviestas, kaip ir lašiniai, grietinė, yra riebalai, o riebùs, - reiškia ‘turintis gausiai 69 Dar plg. čysta: Čysta nusimazgojau rankas Kt. 70 Dar plg. Nė gyvulio, nieko nėr – čystà žemė Prn; Oi sunku sunku dideliam medeliui vidur čysto laukelio Mrs. 71 Dėl tokio vandenvardžių motyvacijos aiškinimo rusų toponimijoje dar žr. Овчар 1991: 62, 71. 72 Dėl vv. darybos ir kilmės dar žr. LVŽ II 191. 73 Pažymos (santrumpos) kaip LKŽe, jos atskirai neaiškinamos. DALIA SVIDERSKIENĖ 260 Acta Linguistica Lithuanica LXXV maisto medžiagų augalams, trąšus, įtręštasʼ (apie žemę), plg. Riebūs kai Šakių laukai (iš raštų), ‘sodrus, tarpus, vešlusʼ, dėl kurio dar plg. pievos vardą Taukióji Mrj (lie. taukióji, plg. taukùs, - ‘vešlus, tarpusʼ). Kita vertus, toks aiškinimas, regis, semantiškai artimesnis žemėvardžiams (dar plg. Lašinýnas drb. ž. Klvr). Pelkėtų vietų vardų motyvacijai paaiškinti tinkamèsnės, ko gero, sąsajos su vandens kokybe74 ar žuvies gausa75, o galbūt ir paviršiaus / dugno (kaip sluoksnio) kokybe. Kuri motyvacijos aiškinimo versija bepasitvirtintų, aišku viena: metaforų ištakos srities (maisto produktų pavadinimų)76 perkeliamųjų požymių raiška balovardžių Lašnbalė, Smetonbalė darybinėje struktūroje (jų vidinėje formoje) pasinaudota siekiant pabrėžti paviršiaus / dugno / vandens kokybę. 2.5. Ne visai aiškios motyvacijos balovardis Skálk-a-balė KzR, greičiausiai sietinas su apslavintu *skalka, plg. lie. skalà ʻskeltinis šakalys, deginamas pasišviesti ar ugniai įkurti, balanaʼ. Dėl semantikos plg. toje pačioje Velniakalnio girininkijos anketoje užrašytą kalno vardą Skalkakalnis KzR, kurio motyvuotė – per vidurį persiskyręs. Taigi pastarasis vietovardis, remiantis minėtu pateikėjo liudijimu, vertintinas kaip gavęs vardą dėl savo formos ir skirtinas konfigūracinės reikšmės toponimams. Kadangi balovardžio motyvuotė anketoje neužfiksuota, galima tik spėjamai manyti, kad jis galbūt vertintinas kaip išsišakojusios formos topoobjektas, arba svarstyti dėl kitų šio nominacinio vieneto atsiradimo priežasčių. Raisto vardo Smal-ia-raistis Šil struktūroje, jo vidinėje formoje užfisuota leksema smalà77. A. Vanagas hidroobjektų vardus, kurių darybos pamatas smalà, vertina kaip vandens kokybės reikšmės hidronimus (žr. Vanagas 1981: 102)78. Tokį onomasto apsisprendimą lėmė viena iš aktualizacijos pusių – vandens kokybės ypatybė – klampumas, plg. sakinį iš Lietuvių tautosakos rankraštyno: Tu jodamas rasi plačią upę, smala tekančią Lš (dėl šio sakinio žr. LKŽe), dar plg. lie. klampùs, - ʻsunkiai tekantis, tąsus (apie skysčius)ʼ. Mūsų manymu, suteikiant raistui vardą, ko gero, galėjo būti aktualizuota tiek smalos konsistencija, t. 74 Plg. kitame plote užfiksuotą upėvardį Riebgalỹs Dt (LUEV 135), kurį Vanagas skiria vandens kokybės reikšmės hidronimams (žr. Vanagas 1981: 102). 75 Plg. Mėsinė rst. Žž (VK). 76 „Etnografiniai maisto sistemų tyrimai liudija, jog maisto prasmės nusidriekia į visas žmogiškąsias sritis“ (Mintz Du Bois, cit. iš Čepaitienė 2013: 255). Be to, etnologės teigimu, šventinėmis progomis valgytas geresnis maistas, kuris, valstietišku supratimu, buvo riebesnis ir gausesnis: daugiau riebalų, grietinės, sviesto (dar žr. ten pat, 266). 77 Lie. smalà ‘kaitinimu gaunama derva, degutasʼ, ‘dervaʼ (DKŽ 129). LKŽe duomenimis, kitame Lietuvos plote vartojamas apeliatyvas smãlis, smalỹs ‘velnias, nelabasis (keikiant)ʼ: Na, kurgi tave dabar smãlis neša? Dl. 78 Dar plg. ir vandenvardžius su darybos pamatu dervà; jie šio mokslininko semantiškai vertinami taip pat – kaip vandens kokybės reikšmės vandenų vardai (dar žr. Vanagas 1981: 101). Straipsniai / Articles 261 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija y. klampumas, tiek jos spalva79, t. y. tamsumas80. Taigi, be Pajiesio girininkijos anketoje užfiksuotų informantų liudijimų, tiksliai pasakyti, į kurį denotato požymį (o gal ir į abu) – fizines ypatybes ar spalvą – buvo atsižvelgta nominacijos procese81, yra sunku. Dar vienas ne visai aiškus nominacijos požiūriu atvejis – raisto vardas Vargn-balė KzR: lie. vargõnai ʻpučiamasis klavišinis muzikos instrumentasʼ. Kadangi jokie informantų liudijimai neužfiksuoti, plg. sakinį, užrašytą iš gyvosios kalbos LKŽe: Mūs klebonas kap vargõnas gieda Vlk82, tačiau dar plg. lie. vargonadantis, -ė ʻkas negražiais, dideliais dantimisʼ [Pažinom brolius vargonadančius Btr], lie. vargonliai prk. ‘drabužio klostėsʼ Sn83. Taigi lieka neaišku, ar dėl vandens telkinio skleidžiamų garsų, ar dėl jo formos, ar dėl nelygaus dugno paviršiaus, ar dar dėl kurių kitų (šiuo metu nežinomų) priežasčių, topoobjektas buvo pavadintas Vargõnbale iš perkeltine reikšme pavartoto muzikos instrumento pavadinimo. 2.6. Tam, kad būtų argumentuotai paaiškinta helonimų su meškmotyvacija, prireiktų informantų paliudijimų. Deja, jokių komentarų, be to, kad meškos vaikus vedžiodavę, anketose neužfiksuota. Kadangi, Lietuvos gamtininko Tado Ivanausko teigimu, paskutinis lokys Lietuvoje nušautas 1883 m.; lokiai tik retkarčiais užklysta iš kitur (plg. cit. iš Papaurėlytė-Klovienė 2007: 91), pastarasis argumentas vietų vardų Mẽšk-a-balė b. Mrj; Mešk-ã-balė b. Klvr; Mẽšk-a- -raistis rst. Gdl; 2 plk. Krsn84; Mešk-a-raistis rst. Brb sąsajoms su šio žvėries gyventomis vietomis, atrodo, mažiausiai įtikimas. Nominacijos vienetuose su 79 Priskiriant helonimus semantiniam tipui pagal spalvą, turima galvoje dėl žemės paviršiaus rūšies, vandens spalvos – plg. I. 1.1.5 reprezentantus. 80 Dar plg. lie. smalnis, -ė ‘prk. juodas, tamsusʼ. 81 Toje pačioje Pajiesio girininkijos anketoje užrašytas raisto vardas Júodvandenis Šil. Kodėl realija buvo taip pavadinta, aiškiai parodo jo vidinė forma – dėl juodo vandens. 82 Vandens garsų reikšmės hidronimų A. Vanagas yra užfiksavęs per 85 (dėl jų žr. Vanagas 1981: 114–115). Greta nagrinėjamų vv. lokalizacijos Čepkelių raisto „grožybėms“ apdainuoti Mardasavo dainininko Petro Zalansko poetiniame kūrinyje „Gudo šalis“ minimos „balos burbeklės“ [paryškinta mano – D. S.] – plačiau žr. Vaitkevičienė 2012: 34, 35. Mokslininkė straipsnį parengė skaityto pranešimo „Girdėti vietą ir būti išgirstam“ pagrindu. 83 Konstantinas A. Heinas (Rusija), tyręs Vologodsko srities toponimus, pastebi, kad topoobjektų palyginimai su muzikos instrumentais gali būti inspiruoti paties topoobjekto formos arba žemės paviršiaus išvaizdos, dėl žemės dirbimo būdo. Pavyzdžiui, kalvoto reljefo ir išsišakojusių krantų topoobjektai įvardijami kaip Armonika, Armonikos (Гармошки, Гармонь), netaisyklingos trapecijos formos žemės plotas gali būti pavadintas Guslėmis (Гусли) [guslės – styginis rusų liaudies instrumentas, panašus į kankles; jos būna stačiakampio, sparno ir kt. pavidalo – D. S.] ir pan. (plačiau žr. Гейн 2014: 73). 84 Išlandžių k. anketos duomenimis vv. meškos vaikus vedžiodavę. DALIA SVIDERSKIENĖ 262 Acta Linguistica Lithuanica LXXV mešk-, ko gero, gali būti užfiksuotos kitos šio žvėries ypatybės – susijusios su didesnėmis nei įprasta realijų (šiuo atveju heloobjektų) apimtimis85. Kokie kiti motyvacijos požymiai galėjo inspiruoti vietos vardo atsiradimą, šiandien pasakyti yra sunku86. Raistavardis Mẽšk-a-kampis KzR, dėl neužfiksuotų motyvaciją paaiškinančių aprašų taip pat nėra išimtis. Aleksandros J. Baranovos teigimu, vietovardis Медвежий Угол (semantiškai „artimas“ mūsų Mškakampiui) gana dažnas ir rusų toponimijoje. Anot tyrėjos, Медвежий reikšmė – ʻnuošalus, atkampusʼ (глухой, отдалённый), kampas (yгол) čia pavartotas perkeltine reikšme – ʻužkampisʼ (местность, обычно глухая) (dar žr. Баранова 2012). Kita rusų lingvistė I. S. Prosvirnina pastebi, kad glaudūs semantiniai sudėtinių toponimų dėmenų ryšiai gali nulemti jų frazeologizaciją (Просвирнина 2001: 44)87. Remiantis tuo, kas buvo pasakyta, ir turint galvoje tai, kad „skirtingose kalbose ekvivalentiški žodžiai gali kelti skirtingas asociacijas“, o „leksinis fonas turi tautinę specifiką“ (Gudavičius 2009: 101), vietos vardas Mškakampis motyvacijos požiūriu kol kas vertintinas kaip neaiškus. Viena yra akivaizdu – tiek lietuvių vietovardžio, tiek rusų toponimijos reprezentanto semantika turi kompleksinį pobūdį. Šią grupę, regis, papildo vietų vardai su pirmuoju sandu žyd-. Trempinių k. anketos duomenimis, bala Žỹd-balė Lbv vardą gavo dėl šienaujamos šerinės [= prastos – D. S.] žolės. Dėl panašių priežasčių vardai galėjo būti suteikti ir kitiems tarpukario anketose užfiksuotiems topoobjektams. Kadangi duomenų, leidžiančių spręsti apie implicitinę vertinamąją motyvaciją anketose neužfiksuota, išlieka ir kita motyvacijos aiškinimo galimybė – helonimai Žỹd-balė b. Lbv, Krsn, Mrj, Šil; rst. KzR; Žyd-balė b. Klvr; Žyd-a-raistis b. Krsn, užrašyti Žemės vardų anketose, galėtų būti vertinami kaip posesyvinės reikšmės vv., kurių pirmojo sando etimonas – lie. žỹdas, -ė ʻžydų tautybės žmogusʼ. Pastarąją versiją paremia su tiriamu plotu sietini demografiniai duomenys: tiriamoji etninė sritis tarpukario laikotarpiu apibūdinama kaip tautiškai mišri terpė, 1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Marijampolės apskrityje gyveno 6,42 % žydų88. 85 Plg. tiriamojo ploto vv.: Kurapkelis kl. Gdl: lie. kurapkà; Rupužkelis kl. KzR: lie. rupùžė. Kaip rodo šie nominaciniai vienetai, gyvi padarai kurapka ir rupūžė yra maži, galbūt dėl šios priežasties būtent jų pavadinimai pavartoti įvardijimo procese norint nusakyti mažesnes negu įprasta topoobjektų (kelių) apimtis (plg. Sviderskienė 2015: 182). 86 Dėl sudurtinių grybų pavadinimų su meškmotyvacijos lietuvių mikonimų nominacijos sistemoje žr. Lubienė 2012: 111–112. 87 Tai, regis, galioja ir šiuo atveju. 88 Dėl šių ir kitų demografinių duomenų dar žr. Subačius 2009: 228. Straipsniai / Articles 263 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija Pogrupyje aptariami ir dūriniai Šùn-a-balė b. Klvr; Šùn-ia-balė b. Mrj: lie. šuõ, šùns89; Vilk-a-balė 2 b. Brb: lie. vikas90. Nors anketų įrašų, leidžiančių spręsti apie implicitinę vertinamąją motyvaciją, nerasta, pastebėtoji vietų vardų dalis ją greičiausiai turi91. Neigiamas vietų vertinimas, ko gero, nulemtas prastos žemės kokybės – šlapiõs, netinkamos žemdirbystei, niekam tikusios tos vietos augalijos ar pan. 3. REZULTATŲ APTARIMAS 3.1. Didžiausia nominacijos įvairove pasižymi sandūros būdu padaryti helonimai pagal objektų ypatybes (192 / 64 %). Gyvūnų pavadinimai inspiravo 38 (20 %) pelkėtų vietų įvardijimus. Analizuota medžiaga parodė, kad „gyvūniniams“ toponimams būdingi implicitinės motyvacijos požymiai – konotacija ir dydis. Kaip yra žinoma, šiuos požymius padeda išaiškinti informantų liudijimai. Dėl pastarųjų skurdumo kai kurie iš požymių galėjo likti neatskleisti. Taigi ir kalbamojo pogrupio reprezentantų skaičius, ko gero, nėra tikslus. Dėl apimties (gabaritų) (dėl ilgumo1292, didumo5, gilumo1, vandens mažumo, t. y. sausumo7) nominuotos 25 (13 %) pelkėtos vietos. Išskirtinai dažnai fiksuojamas ilgis. Augalų pavadinimai inspiravo 14 (7 %) pelkėtų vietų nominaciją. Dėl išskirtinių fiziografinių ypatybių (dugno / paviršiaus ypatybių5, formos / išsidėstymo erdvėje5) vardus gavo 10 (5 %) objektų. Tiriamojo ploto sandūros būdu padarytų topoobjektų varduose užfiksuoti šie spalvos kategorijos reprezentantai: juodas6, rudas2, raudonas1, palšas1 (iš viso 10 (5 %)). Pirmieji trys – daugiareikšmiai. Jais nusakoma pelkėtų vietų paviršiaus / dugno / vandens spalva. 89 Dėl sudurtinių augalų pavadinimų su šunmotyvacijos lietuvių fitonimų nominacijos sistemoje dar žr. Gritėnienė 2010: 163–181. Jūratės Lubienės teigimu, lietuvių kalboje tipiškiausias ypač neigiamai konotacijai mikonimų sistemoje perteikti yra zoonimas šuo (plg. Lubienė 2012: 111). 90 Upės vardas Волчьи Воды (Rusija) turi pejoratyvinę reikšmę, rodančią, kad jos vanduo netinkamas gerti (dar žr. Березович 1991: 86). Lubienės teigimu, „rusų kalbos fitonimų ir mikonimų neigiamas emocinis vertinimas ypač akivaizdžiai perteikiamas būtent vilko pavadinimu, nuodingieji augalai ar grybai vadinami „vilkiniais“ (Lubienė 2012: 111). 91 Šį sprendimą paremia Aloyzo Gudavičiaus teiginys „gyvūnai kalboje paprastai vertinami neigiamai“ (Gudavičius 2007: 87) bei lietuvių fitonimų ir mikonimų motyvacijos tyrimai (plačiau žr. Gritėnienė 2006; 2010: 163–181; Lubienė 2012: 99–122). 92 Skaičius apačioje rodo reprezentantų skaičių. DALIA SVIDERSKIENĖ 264 Acta Linguistica Lithuanica LXXV 9 (4,5 %) įvardijimai, sietini su leksemomis velnias7, pekla1, vaidyklė1, greičiausiai nulemti pačios pelkėtų vietų vardų klasės (poklasio) specifikos93. Atsižvelgus į pelkėtų vietų vandens kokybę, nominuoti 7 (4 %) topoobjektai: dėl vandens klampumo (tąsumo)1, skystumo1, skaidrumo1 ir kt. (iš viso 5). Kitos nominacijos atsirado pelkėtų vietų vandenį apibūdinant pagal medžiagų, daiktų pavadinimus, kurių gausu / randama vandenyje2. Užfiksuoti 3 (1,5 %) helonimai, reiškiantys padėtį erdvėje. Vieno iš jų reikšmė – esantis aukštai1, kitų – esantys žemai2. Vienas atvejis liudija, kad pelkėta vieta buvo nominuota dėl fizinės vandens būsenos. 3.2. Pagal santykį su kitais objektais pelkėtos vietos nominuojamos kur kas rečiau (23 / 13 %). Iš jų gausiau paliudyti posesyvumo ir vietos motyvacijos helonimai15. Jie ir yra šios reikšmės dominantai (65 %). Aplinką apibūdinančios motyvacijos helonimų4 ir helonimų, nusakančių vietos ypatybę pagal tai, ko joje yra4, fiksuojama mažiau. 3.3. Už pastarąją intensyvesnė analizuojamų objektų nominacija dėl nuosavybės ir kultūrinių-istorinių santykių (43 / 23 %). Absoliuti dauguma – dėl nuosavybės. 3.4. Semantikos savitumu išsiskiria tiriamoje medžiagoje užfiksuota mikrosistema Šiknãbalė ir Uodeglė, atsiradusi dėl tarp savęs susijusių objektų išsidėstymo erdvėje, ir situaciniai helonimai, atsiradę dėl menko objektų pažinojimo. Rezultatų aptarimas parodė, kad tyrimo metu buvo išaiškinta sandūros būdu padarytų helonimų motyvacijos įvairovė, atskleistas tikrovės fragmento kategorizacijos kalboje savitumas, išryškinta pelkėtų vietų vardų atsiradimo motyvų hierarchija. 93 „Tais atvejais, kai kultūrinė erdvė yra teritorinio pobūdžio, sava, uždara, kultūrine ir saugia erdve paprastai laikoma žmonių gyvenvietė, kuri priešinama tam, kas yra už jos sienų (miškui, <…>) – svetimai, atvirai nekultūrinei erdvei“ (J. Lotmanas, cit. iš Masiulionytė 2008: 77). Taigi, remiantis surinktos medžiagos analize, galima daryti atsargią išvadą: balos, pelkės, raistai ir kitos šlapios vietos tautos atstovų, ko gero, suvokiamos kaip tarpinė zona, atsiverianti kitokybei. Virginija Masiulionytė, siekusi nustatyti, ar lietuvių kultūroje galima kalbėti apie ribos simbolius, ženklinančius perėjimą iš vienos erdvės į kitą (autorės terminai šiapus ir anapus žymi ne tik gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį, jie vartojami ir savai bei svetimai erdvei apibūdinti), pastebi, kad tiek tautosakoje, tiek frazeologijoje „žmonės susiduria su kito pasaulio atstovais prie vandeningų kraštovaizdžio objektų: miškuose prie balų, pelkių, raistų ir pan.“, „pelkės ne savo pasaulio prieangis“ (plačiau žr. Masiulionytė 2008: 77–91). Kadangi šio straipsnio tema ir keltas tikslas su tuo, kas pasakyta, tiesiogiai nesisieja, apsiribojama pastebėjimu, kad ateityje platesnis folklorinis bei etnologinis kontekstas kalbamojo pobūdžio toponimijos tyrimus paremtų ir padėtų tiksliau atskleisti motyvacijos ypatumus ir dėsningumus. Straipsniai / Articles 265 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija 4. IŠVADOS Pelkėtų vietų vardų analizė yra sąlygota šios klasės (poklasio) sistemos kalbinės sandaros (struktūros) ir istorinio, etninio, socialinio pobūdžio ekstralingvistinių veiksnių visumos tarpusavio santykių. Jų paisymas – būtina sąlyga pagrindžiant vietų vardų motyvacijos aiškinimus. Sandūros būdu padarytų helonimų motyvacijos analizė (dar žr. 3. Rezultatų aptarimas) padėjo atskleisti pelkėtų vietų įvardijimo polinkius tam tikrame plote. Nustatyta, kad dėl pačių realijų ypatybių nominuoti 64 % objektų, dėl santykio su žmogumi – 23 %, dėl tirtų realijų santykio su kitais objektais – 13 %. Kiekvieno iš jų dominantai byloja apie kalbinės bendruomenės atstovų dėmesį vienai ar kitai tikrovės sričiai. Nominacijos principo, sietino su kraštovaizdžio ypatybėmis, persvara susijusi su pačios realijos – pelkėtų vietų – specifika. Pelkėtų vietų vardų parinkimą lėmė vizualieji (regimieji) pastebėjimai. Objektų požymiai, labiausiai išskiriantys šiuos tiek iš aplinkos, tiek iš būrio kitų topoobjektų, reiškiami tiesiogiai ir netiesiogiai. Metaforiškai įvardijama įtikinamiau, sužadinamos papildomos asociacijos. Perkėlimo pamatu pasirenkamas tipiškiausias vienos ar kitos ypatybės „reiškėjas“ (skaidrumo – sidabras, klampumo, tamsumo – smala ir kt.) lengvai suprantamas kalbinės bendruomenės atstovų. Tokiu būdu fiksuojamas per amžius susiklostęs tautos pasaulėvaizdis, susijęs su etninės srities (tautos) atstovų materialine bei dvasine kultūra. Nominaciniais vienetais Pkliaraistis, Vaidykraistis, Vélniaplynė ir kt. (iš viso 4,5 %) parodomas stereotipiškas, emociškai nuspalvintas vietos įsivaizdavimas ir neigiamas vertinimas, nekreipiant dėmesio į nominuojamų vietų skiriamąsias specifines ypatybes. Pastebėta, kad didžioji dalis dūrinių su velnpirmajame sande užrašyta girininkijų anketose. Regis, tokiu būdu kalbiniuose vienetuose (mūsų atveju vietovardžiuose) fiksuojamos „savų“ ir „svetimų“ erdvių ribos. Pagal savo fizines ir funkcines charakteristikas analizuojamieji topoobjektai kalbos vartotojų suvokiami kaip turintys vidinę erdvę (Vélniabliūdis : vélnias, bli- das ‘dubuo; į jį telpantis kiekisʼ ir kt.) ir patys kaip edvės, santykiaujančios su aplinka: (a) kitais objektais (Beržýnbalė, Daržabalė, Tiltabalė ir kt.) ir (b) žmogumi (Duidžiabalė, Jõnbalė, Kedžiabalė, Micùtraistis ir kt.). Tyrimo metu pastebėtas reiškinys, kai leksema júodas, einanti apibrėžiančiuoju dūrinio sandu, reiškia ne tik ʻanglies spalvos, tamsusʼ, bet ir tamsių spalvų atspalvius (mūsų atveju – tamsiai rudos), leksema rùdas – ʻjuodas, tamsusʼ ir kt., interpretuotinas kaip polimotyvacija. Pelkėtų vietų vardų analizė motyvacijos aspektu padėjo atskleisti įvardytojo (kalbos vartotojo, tam tikros etninės srities kalbinės bendruomenės atstovo) poziciją santykyje su heloobjektais: objektyvią – pagal jo realius būties ryšius su pelkėtomis vietomis (lokatyvinius, posesyvinius ir kt.), ir subjektyvią – pagal DALIA SVIDERSKIENĖ 266 Acta Linguistica Lithuanica LXXV savo santykio (dažniausiai vertinamojo) su vienu ar kitu kraštovaizdžio elementu išraišką. Kalbinės bendruomenės (tautos) atstovo savojo aš deklaravimas nominacijos vienetuose skatina ateityje atlikti tam tikras vietovardžių klasifikacijos, paremtos topoobjektų nominacijos principų ir atsiradimo motyvų išskyrimu, korekcijas, t. y. papildymus, padėsiančius aprėpti toponimijos įvairovę. Šioje klasifikacijoje vietos ieškos lietuvių toponimikoje pirmą kartą (kiek yra žinoma) išskirti bei aptarti situaciniai vietovardžiai, vietovardžių mikrosistemos. OBJEKTŲ NUORODŲ IR KITI SUTRUMPINIMAI avd. – asmenvardis pv. – pieva b. – bala pvd. – pavardė drb. ž. – dirbama žemė rst. – raistas k. – kaimas t. – taria kln. – kalnas v. – vardas plk. – pelkė vv. – vietovardis Straipsniai / Articles 267 Sudurtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija LOKALIZACIJOS NUORODŲ SUTRUMPINIMAI Brb – Balbiẽriškis (Prenų r.) Brt – Batninkai (Vilkavškio r.) Dg – Daũgai (Alytaũs r.) Dl – Déltuva (Ukmergs r.) Dmk – Domekava (Kaũno r.) Ds – Dùsetos (Zaras r.) Dt – Dotnuvà (Kėdáinių r.) Gdl – Gudẽliai (Marijámpolės sav. ter.) Gir – Grininkai (Taurags r.) Grš – Grškabūdis (Šaki r.) Igl – Igliškliai (Marijámpolės sav. ter.) Jrb – Jùrbarkas Jrgž – Jùrgežeriai (Kalvarjos sav. ter.) Klvr – Kalvarijà (Marijámpolės sav. ter.) Krsn – Krosnà (Lazdjų r.) Kt – Ketùrvalakiai (Vilkavškio r.) KzR – Kazl Rūdà Lbv – Liubãvas (Kalvarjos sav. ter.) Ldvn – Liudvinãvas (Marijámpolės sav. ter.) Lp – Léipalingis (Drùskininkų sav. ter.) Mrj – Marijámpolė Pdv – Pãdievytis (Šilãlės r.) Pdvn – Padovinỹs (Marijámpolės sav. ter.) Pkn – Pakúonis (Prenų r.) Prn – Prenai Ss – Sasnavà (Marijámpolės sav. ter.) Šil – Šilavótas (Prenų r.) Šn – Šunska (Marijámpolės sav. ter.) Vlkv – Vilkavškis Vv – Veiveria (Prenų r.) Žž – Žiežmãriai (Kaišiadori r.)