Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje

224 Acta Linguistica Lithuanica LXXV AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija ir leksikografija. ASMENŲ PAVADINIMAI ŠIAURĖS PANEVĖŽIŠKIŲ PATARMĖJE Personal Names in the Northern Panevėžiškiai Subdialect ANOTACIJA Straipsnio objektas yra gausi ir iki šiol plačiau netirta semantinė grupė – šiaurės panevėžiškių patarmėje užrašyti asmenų pavadinimai. Šiam tyrimui atrinkta 280 asmenų pavadinimų pagal žmogaus fizines savybes, amžių, atliekamą veiklą ir socialinius santykius. Tyrimu siekiama parodyti tokių pavadinimų gausą ir įvairovę, aptarti jų darybą, kilmę bei pabandyti nustatyti, kuriuos iš jų informantai dar aktyviai vartoja, o kurie yra nykstantys ar visai pasitraukę iš aktyviosios vartosenos. ESMINIAI ŽODŽIAI: patarmė, leksika, nominacija, leksinė reikšmė, darybinė analizė, asmens pavadinimas ANNOTATION The object of the article is a large semantic group lacking thorough studies – personal names recorded in the Northern Panevėžiškiai Subdialect. 280 personal names reflecting the person’s physical properties, age, occupation and social relations were selected for the study. The study intends to show the abundance and diversity of such names, to discuss their formation and origin and to try to identify which of them are still actively used by informants and which are gradually going out from the active usage or are abandoned altogether. KEYWORDS: subdialect, lexis, nomination, lexical meaning, derivational analysis, personal name. Straipsniai / Articles 225 Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje 1. ĮVADAS Lietuvių kalbotyroje atlikta nemažai tyrimų, skirtų įvairiems asmenų pavadinimams. Plačiai ištirti lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai (aprašyta jų kilmė, raida, paplitimas, reikšmė bei ryšiai su kitomis kalbomis) (Buivydienė 1997). Išsamiai įvairiais aspektais aprašyti zoomorfizmai (Rosinienė 1987: 41–51; 1982: 78–87; 1989: 384–387). Ištyrinėti asmenų pavadinimai tradicinėje žemaičių dounininkų tarmėje (Babickienė 2015). Ypač išsamiai išanalizuoti neigiamieji žmogaus apibūdinimai endriejaviškių šnektoje (Jasiūnaitė 1999: 300–325). Aprašyta endriejaviškių leksika ir frazeologija, apibūdinanti žmogaus išorę ir charakterio ypatybes (Ruškys 2010). Ištirta lietuvių kalbos frazeologizmų, pejoratyviškai apibūdinančių žmogaus charakterį, semantika ir stilistinės ypatybės (Ruškys 1982: 88–95). Išanalizuoti bendrinės kalbos asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (Dzežulskienė 2001: 55–69). Aptarti dėmenį bendrturintys asmenų pavadinimai ir jų darybos ypatumai administracinėje kalboje (Pečkuvienė 2014: 648 – 660). Studentų baigiamuosiuose darbuose aprašyta asmenis įvardijančių daiktavardžių sinonimija ir vartosena (Klimavičiūtė 2012), analizuoti lietuvių kalbos žmogų apibūdinantys palyginimai (Zlatkutė 2011). Visų tarminę leksiką tyrusių autorių darbuose akivaizdi viena išvada: zoomorfizmais, somatiniais ar kitokiais frazeologizmais, tarmių vaizdingąja leksika asmenys dažniausiai apibūdinami neigiamai. Apskritai lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, neigiamo emocinio vertinimo žodžių nepalyginamai daugiau negu teigiamo1. Šis faktas gali būti paaiškintas psichologinėmis ir socialinėmis priežastimis: visa, kas gera, paprastai laikoma normaliu dalyku, o ypatingų emocijų dėl normalių dalykų niekas nereiškia (Jakaitienė 1988: 51; 2010: 162). Kaimo kultūroje buvo stengiamasi nenukrypti nuo tradicinių dorovės normų, laikytis vadinamojo „aukso vidurio“, todėl „visa, kas neabejotinai gera, dora ir visiems aiškiai suprasta, atrodė, kelia mažiausiai rūpesčio“ (Ruškys 2010: 4). Šiaurės panevėžiškių patarmėje užrašyta 280 leksemų, kuriomis įvardijami žmonės pagal fizines savybes, amžių, atliekamą veiklą ir socialinius santykius. Juk ne veltui liaudies išmintis sako, kad sutinka pagal rūbą, išleidžia pagal protą. Žmogui išvaizda buvo svarbi visą laiką, nuo seniausių amžių iki mūsų – amžinos jaunystės kulto – laikų. Vertinant žmogų visais laikais lygiai taip pat svarbu buvo ir jo amžius bei socialiniai santykiai – žmogaus atliekama veikla, turtinė padėtis, priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Pavienės šių semantinių grupių leksemos minimos atskiruose šiaurės panevėžiškių patarmės tyrėjų darbuose, 1 Iš ryškų teigiamą vertinimą nusakančių žodžių galima paminėti tik gausius lietuvių kalbos deminutyvus ir vieną kitą patetinės spalvos žodį (Jakaitienė 2010: 162). AURELIJA GRITĖNIENĖ 226 Acta Linguistica Lithuanica LXXV tačiau išsamesnio minėtos leksikos aprašo iki šiol neturime. Tarmių niveliavimosi laikais tokie tyrimai labai aktualūs. Šnekamoji kalba kinta ir nepaliaujamai kis, todėl ypač svarbu „ištirti tą vyksmą, sukaupti duomenis, turtinančius lituanistiką ir prisidedančius prie mūsų tautos praeities pažinimo“ (Zinkevičius 2006: 255). Taigi ir šio straipsnio tikslas – plačiau aptarti, kokiomis leksemomis šiaurės panevėžiškiai įvardija asmenis pagal jų išorės bruožus, amžių, atliekamą veiklą ir socialinius santykius. Šiam tikslui įgyvendinti išsikelti tokie uždaviniai: suskirstyti pavadinimus pagal leksinę reikšmę į atitinkamas semantines grupes ir pogrupius, aptarti pavadinimų darybą bei kilmę, pabandyti nustatyti, kurie iš šių pavadinimų dar vartojami, o kurie yra nykstantys ar visai pasitraukę iš aktyviosios vartosenos. Autorės ekspedicijose užrašyta medžiaga ir Lietuvių kalbos žodyno Papildymų kartotekoje (LKŽP) rasti naujesni duomenys lyginami su senesniais Lietuvių kalbos žodyno (LKŽe) duomenimis. Jeigu žodis rastas žodyne, o per 20 metų ekspedicijose nepavyko jo užrašyti, taip pat jis nefiksuotas ir LKŽP, didelė tikimybė, kad jis pamažu traukiasi iš aktyviosios vartosenos. Straipsnyje taikomi aprašomasis, darybinės analizės ir medžiagos struktūrinimo metodai. Šis tyrimas gali būti įdomus ir vertingas ne tik leksikos, dialektologijos, bet ir etnolingvistikos specialistams. Jau seniai buvo pastebėta, kad „įvardijimas daugiau pasako apie įvardijantį (subjektą) negu apie patį įvardijimo objektą. Tai juo labiau įtikinama todėl, kad įvardijantysis perduoda ne tiek savo asmeninį įspūdį, kiek norom nenorom parodo savo pasaulėvaizdį, – vėlgi ne tiek savo asmeninį, kiek tą, kuriam jis priklauso“ (Civjan 1990: 54; cituota iš Gudavičius 2000: 17). Taigi, kaip jau minėta, šiam tyrimui surinkta 280 leksikos vienetų. Medžiaga iš šiaurės panevėžiškių patarmės (daugiausia iš Pãsvalio rajone esančių šnektų – Daujnų, Gržių, Jonišklio, Krinčno, Krklinių, Pùmpėnų, Pãsvalio, Pùšaloto, Skrebótiškio, Salõčių ir Vašk parapijų) rinkta ekspedicijose (nuo 1998 m.) ir iš LKŽP bei LKŽe, į kurį galima žvelgti kaip į hipertekstą – tai duomenų šaltinis, kuriuo remiantis galima tyrinėti ne tik „naivųjį“, bet ir „mokslinį“ pasaulėvaizdį, reprezentuojamą nacionalinės kalbos leksika (Kravcova 2013: 5). Straipsnyje aptariama tik vadinamoji tarminė (diferencinė) leksika – bendrinei kalbai nežinomas ar kuo nors (šaknimi, reikšme, žodžių daryba) nuo jos besiskiriantis leksikos sluoksnis (plg. Jakaitienė 2010: 176–177). Šių žodžių nerasime nei Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DŽe), nei Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (BŽe). Straipsnyje analizuojami ir nekonotuoti, ir turintys neigiamą ar teigiamą atspalvį pavadinimai. Pagal leksines reikšmes skiriama keletas pavadinimų grupių. Kiekvienos grupės viduje leksemos dar smulkiau grupuojamos; prie atitinkamų poskyrių, norint parodyti kuo išsamesnį aptariamos leksikos Straipsniai / Articles 227 Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje vaizdą, papildomai pateikiama patarmėje užrašytų ar žodynuose2 rastų frazeologizmų ir palyginimų. 2. PAVADINIMAI, NUSAKANTYS ĮVAIRIUS ASMENS IŠORĖS TRŪKUMUS Kaip jau minėta anksčiau, apibūdinant žmogaus išorę neigiamos reikšmės (menkinamųjų, pašiepiamų) leksemų visose mūsų tarmėse vartojama daug daugiau nei teigiamai konotuotos leksikos3. Normalaus sudėjimo ir įprastai atrodantys žmonės patarmėje lieka tarsi nepastebėti, į juos nekreipiama jokio ypatingo dėmesio, jiems pavadinti nereikia specialių leksemų. Vaizdingoji leksika pasitelkiama, kai kalbama apie regimąsias asmens ypatybes, t. y. apie neįprastą žmogaus išvaizdą (storus arba plonus, apžėlusius arba nuplikusius, turinčius kokią nors neįprastai didelę kūno dalį ir pan.) ir motoriką (tai dinaminė žmogaus išvaizda, jo eisena, judesiai, pavyzdžiui, šlubavimas, klišenimas ir pan.). Iš viso tarmėje užrašyta 111 pavadinimų, sietinų su įvairiais asmens išorės trūkumais. Gausi semantinė grupė – leksemos, apibūdinančios žmogaus kūno sudėjimą. Jų fiksuota 18. Daugiausia žodžių skirta didesnio nei įprasta svorio asmenims pavadinti. Čia minėtini iki šių dienų gana plačiai vartojami įvairių priesagų ir galūnių vediniai: apskrituõlis, -ė „kas kresno, apvalaus kūno sudėjimo“ (Všk)4, deriūgà „labai tvirtas žmogus“ (Grž), driùčkis, -ė „storas žmogus“ (Grž), išpùtėlis, -ė „kas išputęs, storulis, storapilvis“ (Grž), riebùckis, -ė „riebulis“ (Grž). Tik LKŽe fiksuoti priesaginiai pavadinimai – dùmza „storas, nerangus, nevikrus žmogus“ (Ps) ir sudùbėlis, -ė „kas sudubęs, susmukęs, sudribęs“ (Grž). Stambaus sudėjimo asmenys iki šių dienų vadinami ir dūriniais keraplšas „mažas, drūtokas žmogus“ (Slč), mspilvis, -ė „storapilvis“ (Všk). Riebaus, stambaus 2 Kai kurie pavyzdžiai imti iš Frazeologijos žodyno (FzŽ) ir Palyginimų žodyno (PlgŽ). Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt. 3 Patarmėje užrašyta visai nedaug diferencinių leksemų, frazeologizmų ir palyginimų, kuriais įvardijami gražios išvaizdos, fiziškai patrauklūs, stiprūs asmenys. Pavyzdžiui: baltvedis, -ė „balto veido žmogus“ (Grž), skaidravedis, -ė „kas skaidraus, šviesaus veido“ (Grž), želvỹs, - „kas tvirtas, stiprus“ (Jnšk), kap š peno plaũkęs „labai gražus, sveikas, skaistus“ (Jnšk), kap š paveiksliùko „labai gražus“ (Grž) ir kt. 4 Skliaustuose nurodoma vietovė, kurioje užrašytas žodis. Sutrumpinimai tokie patys kaip LKŽe. Visa autorės ekspedicijose užrašyta medžiaga yra patekusi į LKŽP, todėl straipsnyje iš asmeninės kartotekos imti pavyzdžiai neatskiriami nuo LKŽP ar LKŽe esančių duomenų. Žodyno medžiaga ir autorės surinkti duomenys straipsnyje akivaizdžiau atsiskiria kalbant apie pavadinimų traukimąsi iš aktyviosios vartosenos. AURELIJA GRITĖNIENĖ 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXV veido žmogus vadinamas marmūzù (Grž), o vulgarizmas subnius, -ė (Grž) vartojamas asmeniui dideliu užpakaliu pavadinti. Patarmėje užrašyti ir 7 perkeltine reikšme vartojami žodžiai: arbzas, moligas „apie nutukusį, nerangų, tingų žmogų“ (Grž), peniùkšlis, -ė „apie nutukusį, riebų žmogų“ (Grž), pumpùrė „apie mažą, storą merginą, moterį“ (Jnšk), pūžlỹs „mažo ūgio, storas, silpnas vaikas“ (Ps), kalãdė, spnta „apie storą, nerangią moterį“ (Všk). Tai metaforinis reikšmių perkėlimas, kuris kognityvinėje lingvistikoje suprantamas ne kaip nominacijos būdas, o kaip vaizdingas situacijos ar įvykio supratimas, paslėptas palyginimas, vienas iš esminių pasaulio pažinimo būdų (Gudavičius 2000: 88). Storam žmogui pavadinti šiaurės panevėžiškių patarmėje pasitelkiami ir zoomorfizmai5. Jų ekspedicijose užrašyta 7: kiaũlė, pašas 1. „apie nemandagų, mažai išmanantį žmogų“; 2. „apie drūtą, nutukusį žmogų“ (Ps, Všk), kárvė, kumlė „apie nerangią, didelę, storą moterį“ (Grž), jáutis, vešis „apie didelį, stambų vyrą“ (Všk), meškà „apie stambaus sudėjimo, didelį žmogų“ (Krč)6. Kaip matyti, drūtumas, storumas, nerangumas patarmėje dažniausiai nusakomas didelių, stambių, dažniausiai naminių gyvulių pavadinimais. Ši tendencija būdinga ne vienai tarmei (plg. Jasiūnaitė 1999: 306). Tokie pavadinimai rodo žmogaus gebėjimą įžvelgti asmens ir atitinkamo gyvūno panašumą. Kadangi žmogus yra be galo sudėtinga būtybė, visa ko centras, todėl diduma metaforų esti „įcentrinės“, einančios į žmogų (Pikčilingis 1975: 279). Apskritai metaforų kūrimo tikslas – „pasakyti išraiškingiau, efektyviau, kad klausytojui būtų padarytas didesnis poveikis, kad jis ne tik protu, bet ir emociškai suvoktų perduodamą informaciją“ (Gudavičius 2000: 90). Šiaurės panevėžiškiai apkūniems asmenims pavadinti iki šių dienų vartoja ir skolinių: pampuškà (bru. пампушка7, le. pampuszka, pastarieji kildintini iš vo. Pfannkuchen) „apie storą moterį, merginą“ (Krč), verblidas, verligas (ru. верблюд) „apie tvirtą, storą, nerangų žmogų ar gyvulį“ (Krč, Pmp). 5 Zoomorfizmai būdingi daugeliui kalbų, gal net visoms, tačiau jų realizacija kalbose esti skirtinga ir gali būti labai esminga tautos kultūrai pažinti. Mūsų arealo kalbose tokios metaforos dažnai sutampa ir paprastai turi neigiamas konotacijas. Tai, kad gyvūnų pavadinimai šiuo atveju yra labai produktyvūs, liudija iš esmės neigiamą lietuvių požiūrį į gyvūnijos pasaulį (Gudavičius 2000: 92, 94). 6 Ypač vaizdingi, sodrūs didelių, apkūnių žmonių palyginimai su dideliais namų apyvokos daiktais (staklėmis, pečiumi „krosnimi“, kubilu, bubinu „būgnu“) ar atitinkamais gyvūnais: Merga kaip staklės (didelė, stambi) (Grž). Agi tavo pačios, vyrel, išsipenėjimas – kaip pečius! (Jnšk). Klebono drūtybė – kaip kubiliukas! (Jnšk). Jo pilvas išvirtęs kaip bubinas (Jnšk). Drūtas kaip meška (Pmp). Riebus kaip barsukas (Pšl). Didelė kaip kumelė, durna kaip višta (Ps). 7 Kitų kalbų atitikmenys pateikiami iš elektroninių ir spausdintų žodynų. Jų bibliografija pateikiama bendrame literatūros sąraše. Straipsniai / Articles 229 Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje Dažnai patarmėje įvardijant asmenį atskirai pabrėžiama ir kuri nors neįprasto dydžio, storio ar ilgio kūno dalis. Tokiais atvejais daugiausia vartojami dūriniai. Jų ekspedicijose užrašyta 11: didžiadañtis, -ė „kas su dideliais dantimis“ (Grž), didžiakãktis, -ė „kas su didele kakta“ (Grž), driūtablaũzdis, -ė „storablauzdis“ (Jnšk), gervakãklis, -ė „kas ilgu kaklu, ilgakaklis“ (Jnšk), išvirstapivis, -ė „kas išvirtusiu, dideliu pilvu“ (Grž), nudribtapivis, -ė „kas su dideliu, nudribusiu pilvu“ (Grž), pakabntgurklis, -ė „kas nukabusiu gurkliu“ (Grž), puodyngavis, -ė „žmogus didele galva“ (Grž), sausablaũzdis, -ė „kas ilgomis, plonomis kojomis“ (Jnšk), smailasubnis, -ė „kieno siauras, smailus užpakalis“ (Grž), plačiasubnis, -ė „kieno didelis, platus užpakalis“ (Všk)8. Tarmėse iš karto pastebima ir neįprasta žmogaus eisena. Šlubuojantis, klumpantis, velkantis koją žmogus iš karto gauna atitinkamą pavadinimą: kabálda „kas eina iš lėto, šlubuodamas, šlubis“ (Jnšk), klývis, -ė „kas klyvas, klišis, šleivys“ (Grž), krãpas „kas krapinėja, eina netvirtu, smulkiu žingsniu, pamažu, susilenkęs“ (Grž), kreivùklis, -ė „kas kreivuliuodamas eina“ (Grž), krpis, -ė „kas krypuoja eidamas“ (Grž), štapitas „negražios eisenos žmogus“ (Jnšk). Kaip matyti, negražios, nerangios eisenos žmonės dažniausiai vadinami iš vaizdingųjų veiksmažodžių pasidarytais priesagų ar galūnių vediniais. LKŽe rodo, kad patarmėje ypač populiarūs priesagos -ãlis, -ė vediniai: knapãlis, -ė „kas eidamas knapsi, klumpa, griuvinėja“ (Grž), krapãlis, -ė „kas sunkiai eina, krapalioja“ (Jnšk), kripãlis, -ė „kuris vaikšto krypuodamas“ (Grž), štapãlis, -ė „kas štapalinėja, krapalius“. Dūriniais įvardijami kreivomis, išklypusiomis kojomis asmenys: išklyptkõjis, -ė „kas išklypusiomis kojomis, kreivakojis“ (Grž), klyptakõjis, -ė „kas išklypusiomis kojomis“ (Jnšk), klišakõjis, -ė „kas kreivomis, klišomis kojomis“ (Ps). Deja, šios semantinės grupės pavadinimai iš aktyviosios vartosenos sparčiai traukiasi. Iš 13 čia minimų šios semantinės grupės pavadinimų net 9 fiksuoti LKŽe ir tik 6 (išklyptkõjis, kabálda, klišakõjis, klývis, krãpas, krapãlis) užrašyti per ekspedicijas. Apskritai mūsų kalboje „daugelis vaizdingųjų vardažodžių ir veiksmažodžių įgauna archaizmų statusą“ (Zabarskaitė 2006: 170). Dar viena pavadinimų grupė – leksemos, žyminčios neįprastą žmogaus plaukuotumą. Dažniausiai vartojami sudurtiniai pavadinimai, kurių pagrindinis daiktavardinis dėmuo nurodo, kuri asmens kūno dalis yra plaukuota, o pirmasis dėmuo sietinas su veiksmažodžiu apželti. Autorės užrašyti 5 tokie dūriniai: apželtkõjis, -ė „kas su apžėlusiomis kojomis“ (Grž), apželtkrūtnis, -ė „kas 8 Kuri nors neįprastai didelė kūno dalis apibūdinama ir palyginimais. Dažniausiai žmogaus kūno dalys lyginamos su informantams gerai pažįstamais savos kaimo aplinkos buities daiktais, įrankiais, paukščiais: Jam veidas išpleręs kaip naginė (Jnšk). Tavo pirštai kaip akėčkuoliai (dideli, sugrubę) (Pšl). Kojos kaip dalgiakočiai (ilgos ir plonos) (Jnšk). Tavo akys kaip šakės (žvairos) (Všk). Akys kaip šakės, dantys kaip vargonai (Ps). Ko daba žiūri akis išpūtęs kaip špokas?! (Jnšk). AURELIJA GRITĖNIENĖ 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXV su apžėlusia krūtine“ (Grž), apželtnugãris, -ė „kas su apžėlusia nugara“ (Všk), apželtrañkis, -ė „kas su apžėlusiomis rankomis“ (Grž), apželtvedis, -ė „kas su apžėlusiu veidu“ (Grž). Priesagų -otis, -ė vediniais ūsõtis, -ė (Krč) ir barzdõtis, -ė dar ir šiandien patarmėje vadinamas ūsuotas ar barzdotas žmogus. Žymiai rečiau asmuo įvardijamas atskiru pavadinimu dėl menko plaukuotumo. Patarmėje užrašyti tik du šios semantinės grupės dūriniai: skustagavis, -ė „kas nuskustais plaukais“ (Ps) ir retabazdis, -ė „kas turi retą barzdą“ (Grž)9. Liaudies išmintis sako, kad sveikata ir už auksą brangesnė (PPr223), todėl stiprus, sveikas žmogus tradicinėje kaimo bendruomenėje buvo reikalingas, gerbiamas, svarbus. Daugelis tradicinių apeigų, visas kompleksas papročių ir gausi žodinė liaudies kūryba buvo skirta užtikrinti žmonių sveikatai ir išlikimui (Trimakas 2008: 9). Jei žmogaus sveikata gera, tuomet apie jį patarmėje sakoma sveikas kaip žuvis (Pšl), sveikas kaip ridikas (Ps)10. Kai sveikata payra, žmogus š kóto išvista (Grž), tuomet ironizuojama: Sveikas kaip ridikas kiauru viduriu (Jnšk). Taigi sergantis, negaluojantis žmogus nelikdavo nepastebėtas. Tokie asmenys dažniausiai buvo vadinami apibendrintu vardu, reiškiančiu apskritai ligotą, nesveiką žmogų. Tokių pavadinimų rasta 6, iki šių dienų tarmėje vartojami tik 3: tai priesagų vediniai ligãšninkas, -ė „nuolat sergantis, nesveikas žmogus“ (Grž, Ps), sirgalỹnė „dažnai sergantis žmogus, ligonis“ (Grž), sirgùtis, -ė „ligonis“ (Ps), tik LKŽe fiksuoti priesagų vediniai pūkšlỹs, -ė „kas vis pukši, negaluoja“ (Grž), sučipėlis, -ė „kas nesveikas, pasiligojęs“ (Pšl) ir galūnės vedinys stéipė „kas dažnai serga, negaluoja“ (Grž). 6 pavadinimai sietini su kokia nors konkrečia liga ar negalavimu. Tai LKŽe fiksuoti priesagų vediniai krunklỹs, - „kas vis krankia, kosti“ (Slč), spréngilas „kas sprengėja, kosti“ (Grž), šniaukšlỹs, - „kas kvėpuodamas šniurkščia“ (Pšl); iki šiol patarmėje vartojamas priesagos vedinys núomarninkas, -ė „epileptikas“ (Jnšk) ir dūriniai vištãtupis, -ė, vštakis, -ė „kas neprimato sutemus, serga vištakumu“ (Jnšk, Ps). Patarmėje fiksuota 17 leksemų, kuriomis pavadinamas apskritai silpnas, sunykęs, mažesnės nei įprasta jėgos ar mažo ūgio žmogus. Minėtini LKŽe rasti priesagų -ėlis, -ė, -la, -lė, -lys, -ė, -uoklis, -ė vediniai: čyplỹs, - „nususėlis“ (Grž), čirplỹs, - „kas nučirpęs, sunykęs“ (Grž), kliùrkla „menkas, silpnas žmogus“ (Grž), kniáuklė „labai sulysęs, nusibaigęs žmogus“ (Všk), mauklỹs, - „prastas, 9 Kalbėdami apie nuplikusius, pasišiaušusius, ilgaūsius vyrus ar menkais, silpnais plaukais moteris informantai vartoja įvairių palyginimų, frazeologizmų: Galva kaip kolis (plika) (Grž). Galvelėj mėnuo šviečia (praplikusi galva) (Grž). Jos kaselė nutriušus kaip katės uodega (Jnšk). Kasytė kaip pelės uodegytė (Všk). Pasišiaušęs lyg vilką vijęs (Krč). Apžėlęs kaip kelmas (Jnšk). Ūsai kaip kumelės uodega (ilgi) (Ps). 10 Lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje kaip sveikatos požymis suvokiama raudona spalva, tvirtumas (Papaurėlytė-Klovienė 2007: 91). Straipsniai / Articles 231 Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje sumauktas, sustumtinis žmogus“ (Jnšk), nučỹpėlis, -ė „nukeipėlis, išdžiūvėlis“ (Grž), pagỹbėlis, -ė „kas menkos sveikatos, silpnas“ (Grž), pasùsėlis, -ė „kas nususęs, apsileidęs, menkokas“ (Grž), pašpógėlis, -ė „kas pasiligojęs“ (Grž), pūtuõklis, -ė „kas greitai pailsta, pavargsta“ (Grž). Patarmėje autorė yra užrašiusi šiuos priesagų vedinius: apnỹkėlis, -ė „apnykęs, menkas, liguistas žmogus“ (Grž), apsipėlis, -ė „kas apsilpęs, silpnas“ (Jnšk), kvókšla „kas vis stena, pukši“ (Grž), nukãrėlis, -ė „perkarėlis, nusibaigėlis“ (Grž), nusisùkėlis, -ė „kas sunykęs, nuvargęs, menkos sveikatos, nuodvasa“ (Grž), pérkritėlis, -ė „kas perkritęs, nusibaigęs“ (Grž), sunỹkėlis, -ė „kas sunykęs, nusilpęs, nusibaigęs“ (Jnšk). LKŽe fiksuoti galūnių vediniai: keriaũžis „neūžauga, sunykęs, sulinkęs žmogus“ (Grž), kžis „neūžauga“ (Ps), nykà „sunykėlis, paliegėlis“ (Grž); ekspedicijose užrašyti šie galūnių vediniai: šdvasa „kas labai išdžiūvęs, silpnos sveikatos, nudvėsėlis, dvasna“ (Grž), núodvasa, núogara, núogaras, núogaiša „silpnas, sumenkęs, nesveikas žmogus, nuodvasa, sunykėlis“ (Grž, Všk). Iki šių dienų vartojami ir perkeltinės reikšmės žodžiai bei frazeologizmai: kukùrbezdalis „kas mažas, neūžauga“ (Grž, Pšl, Všk), dvseliena „sulysęs, sumenkęs žmogus“ (Ps) (plg. sprõgeliena „sulysęs žmogus“ (Grž)), spirgùtis „apie mažą, smulkaus sudėjimo žmogų“ (Všk), žiaužer „kas menkas, sudžiūvęs, susitraukęs“ (Všk), š véido išbgęs „sulysęs, sumenkęs“ (Grž), vjo pérpučiamas „silpnas, menkas, liesas“ (Skrb), bè savs „sunkiai sergantis“ (Jnšk). Patarmėje šia reikšme užrašyti ir 4 zoomorfizmai: čivỹlis „apie smulkų, silpną žmogelį“ (Dj), kkštas „mažas, lengvas, sudžiūvęs, silpnas žmogus“ (Všk), kirstùkas „mažas, susitraukęs vyras“ (Jnšk), sikė „apie ploną, sudžiūvusią, sunykusią moterį“ (Všk). Susisukęs, sukrypęs, nerangus, be sveikatos žmogus patarmėje apibūdinamas ir įvairiais palyginimais: Persisukęs kaip Grįžalo ratai (Pšl). Iškrypęs kaip Grįžulo ratai (į visas puses išsikėtęs, išpleręs) (Grž, Jnšk). Susirietęs, susitraukęs kai kukurbezdalis (Jnšk). Vieno kaulo (nejudrus, nerangus) – kaip vilkas (Pšl). Pikšės (jėgos) neturi – kaip svirplys (Grž). Kiek tos mano sveikatos – kaip viščiuko! (Jnšk). Ištižęs [žmogus] kaip karvašūdis (Jnšk). Apie liesą, sudžiūvusį, susiraukšlėjusį sakoma: Sudžiūvo moteris kaip tas šluotos kotas (Ps). Sudžiūvęs kaip šienas (Pšl). Sudžiūvęs kaip žaba (Ps). Dvėsinėja, nevalgo, užtata kaip permušta ir vaikšto (Grž). Parsmaugta kaip skruzdėlė (labai plona) (Krč). Laibutis kaip mašalo žarna (Jnšk). Veidelis susirukšlijęs, mažutis kaip šaukštas (Všk). Sergantis, ligotas žmogus praranda sveiką veido spalvą. Tuomet jis lyginamas su žeme, drobe, numirėliu ir pan.: Mano brolis arielką geria ir juodas kaip iš po žemių (Slč). Išbalus kaip bręzlės (griežlės) šūdas (Všk). Tas veido blyškumas – kaip numirėlio (Grž). Išbalęs kaip drobė (Jnšk). Merga ruda kaip linmarko[je] mirkusi, čiupryna – kaip sabalas (Ps). Įdomu tai, kad keletas pavadinimų priklauso gana siaurai semantinei grupei – pamėlusiam, pašiurpusiam, sušalusiam žmogui pavadinti. LKŽe rasti: styrà „sustirėlis“ (Grž), sukembrėlis, -ė „kas sustiręs, sugrubęs“ (Pšl), šiùršis, -ė AURELIJA GRITĖNIENĖ 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXV „kas pašiurpęs, šiurpis“ (Všk); ekspedicijose autorės fiksuotas šaltakõjis, -ė „kieno vis šaltos kojos, kas greit atšąla kojas“ (Grž). 3. PAVADINIMAI PAGAL ASMENS ATLIEKAMĄ VEIKLĄ Tai viena gausiausių semantinių grupių. Jai priklauso 109 leksemos. Patarmėje daugiausia fiksuota priesagų vedinių, kuriais įvardijamas žmogaus užsiėmimas, profesija11. Tai vieni dinamiškiausių pavadinimų, aiškiausiai rodantys tarminės leksikos pokyčius, kuriuos lemia nelingvistiniai veiksniai (Babickienė 2015: 379). Pirmiausia minėtini dariausios priesagos: -ininkas, -ė (ir jos varianto -(n)inkas, -ė) vediniai. Jų fiksuota 14, iš jų iki šiol gyvai tarmėje vartojamas tik amatniñkas, -ė „amatininkas“ (Grž). Likę pavadinimai fiksuoti LKŽe: akmeniniñkas, -ė „akmenų vežėjas, rinkėjas“ (Grž), cukrélninkas, -ė „cukrelio (sacharino) pardavinėtojas“ (Jnšk), dieniniñkas, -ė „padienis darbininkas“ (Grž), óbuolninkas, -ė „kas prekiauja obuoliais“ (Grž), pyrãgininkas, -ė „pyragų kepėjas ir pardavinėtojas“ (Grž), rýkštininkas, -ė „rykščių pjovėjas“ (Jnšk), ruõštininkas, -ė „kas atlieka namų apyvokos darbus“ (Grž), siekélninkas, -ė „kas rauna linų siekus“ (Grž), skliutiniñkas „su skliutu dirbantis, tašantis žmogus, dailidė“ (Pšl), škulininkas, -ė „skurlių supirkėjas, skudurininkas“ (Jnšk), úogininkas, -ė „kas uogauja, uogų rinkėjas“ (Pmp), vršininkas, -ė „piemenų vyresnysis, kerdžius“ (Všk), žuvélninkas, -ė 1. „kas gaudo žuvis, žvejys“, 2. „kas verčiasi žuvų prekyba, žuvų pirklys“ (Grž, Jnšk, Ps). Užrašyta 13 priesagos -ėjas, -a vedinių: arjas, -a „kas aria, artojas“ (Grž), bedjas, -a „kas beda, kasa daržoves“ (Grž), išdavjas, -a 1. „kas paduoda, išdalija maistą“; 2. „kas iškrauna vežimą“ (Jnšk), kirtjas, -a „kas kerta medžius“ (Ps), liuobjas, -a „kas liuobia gyvulius, šėrėjas“ (Grž), metjas, -a „kas apmeta audeklo metmenis“ (Grž), pasekjas, -a „senoviškų vestuvių palydovas“ (Ps), plūk- jas, -a „kas linus plūkia, bruka“ (Jnšk), privežjas, -a „kas priveža pašarus“ (Všk), 11 Dalis patarmėje fiksuotų priesaginės darybos asmenų pavadinimų yra padaryti iš veiksmažodžių. Jie žymi pamatiniu žodžiu pasakyto veiksmo atlikėją, tačiau turi apibendrintą, abstraktesnę reikšmę, todėl į bendrą analizuojamų leksemų sąrašą neįtraukiami, pavyzdžiui, baigjas, -a „kas baigia“ (Jnšk), pabaigjas, -a „kas pabaigia“ (Jnšk, Pšl), bjaũrintojas, -a „kas bjaurina, gadina“ (Grž), čiulpjas, -a „kas čiulpia“ (Grž), čiupkas, -ė „kas čiumpa, gaudo, griebikas“ (Grž), daužýtojas, -a „kas muša“ (Jnšk), dlintojas, -a „kas dilina“ (Grž), ėjkas, -ė „kas eina, kas gali toli ar greitai nueiti“ (Grž), gadntojas, -a „kas gadina“ (Jnšk), išdaužjas, -a „kas išdaužia“ (Jnšk), išdavintojas, -a „kas išdavinėja, įskundžia“ (Grž), paródytojas, -a „kas ką pateikia pažiūrėti, patikrinti“ (Pšl) ir kt. Straipsniai / Articles 239 Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje Sparčiausiai kinta su asmens veikla, pomėgiu ir socialiniu statusu susiję pavadinimai. Nykstant ar visai išnykus atitinkamos srities veiklai, nebevartojami arba prisimenami tik kalbant apie praeitį ir su ta veikla susijusių asmenų pavadinimai: akmeniniñkas, arkliãpjovis, aštúonduonis, birbjas, gãnas, dieniniñkas, kálkdegis, kraujalaidis, kūliãdaris, laũksargis, siekélninkas ir kt. Nemažai asmenų pavadinimų pagal atliekamą veiklą vyresniosios kartos informantai vartoja tik kalbėdami apie praeityje dirbtus darbus, pavyzdžiui, prisimindami linarovį, rugiapjūtę ir pan. Nykstant seniesiems vestuvių, laidotuvių papročiams, iš vartosenos traukiasi ir atitinkami asmenų pavadinimai: kraičkrovỹs, kraičvežỹs, palỹdas, pasekjas, titlvežis, verkja, višteliáutojas. Dalis leksemų iš sistemos traukiasi kartu su išnykusiomis arba nebe tokiomis populiariomis realijomis, pavyzdžiui, nebenešiojamos vyžos, tad nebeaktualūs darosi vyžakõjo ir vyžiuõčio pavadinimai, niekas atskirai nebepardavinėja sacharino, skurlių, senų geležų, tad imami pamiršti cukrélninkai, séngeležiai ir škulininkai. Ypač daug iš aktyviosios vartosenos pasitraukusių pavadinimų pagal socialinį statusą. Didžioji dalis straipsnyje analizuotų šios semantinės grupės pavadinimų surinkta iš LKŽe, tik keli pavadinimai užrašyti iš informantų klausinėjant juos apie vaikystės ar jaunystės laikus. Iki mūsų dienų aktyviai vartojamos bendresns reikšms šios grupės leksemos (bekenis, juodnãgis, kiauraklỹnis, plikarris, ùbagas). Palyginti neblogai patarmėje išsilaikę asmenų pavadinimai pagal amžių. Pastebėta, kad iš vartosenos sparčiau traukiasi tie asmenis pagal amžių pavadinantys dūriniai, kurių leksinė reikšmė skiriasi nuo darybinės, pavyzdžiui, gltlaižis, šškabandis, žaliagltis, žaliapuvis. Kalbant apie skolintinę leksiką pastebėta tendencija, kad dalis slavizmų iki šių dienų dar gana aktyviai vartojami vyresniosios kartos informantų. Iš vartosenos sparčiau traukiasi vartotojams nebeaktualūs slavizmai: cigeninkas, desetniñkas, destninkas, pakajáuka, špigas, tùlkininkas, zenius ir pan. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Babickienė Zofija 2015: Asmenų pavadinimai tradicinėje žemaičių (dounininkų) tarmėje. – Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 370–393. Prieiga internete: http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/ tarms-europos-taut-kultros-paveldas-dialects-cultural-heritage-european-nations. Buivydienė Rūta 1997: Lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BŽe – rengiamas Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Redaktorių kolegija: D. Liutkevičienė (vyr. redaktorė), G. Naktinienė, R. Petrokienė, D. Svetikienė, K. Vosylytė, J. AURELIJA GRITĖNIENĖ 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Zabarskaitė. Programuotojas V. Satkevičius. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012– 2016. Prieiga internete: http://bkzd.lki.lt; BŽe rankraštis. Civjan Tatjana 1990: Цивян Т. В. Лингвистические основы балканской картины мира. Москва: Наука. Dzežulskienė Judita 2001: Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (substantiva mobilia). – Acta Linguistica Lithuanica 44, 55–69. DŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: šeštas (trečias elektroninis) leidimas, vyr. red. Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija, 2011. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt. FzŽ – Frazeologijos žodynas. Rengė Irena Ermanytė, Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas (red.), Zita Šimėnaitė, Angelė Vilutytė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt/ Gudavičius Aloyzas 2000: Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universitetas. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Jakaitienė Evalda 1988: Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. Jasiūnaitė Birutė 1999: Endriejaviškių pejoratyvinė leksika (neigiamieji žmogaus apibūdinimai). – Lietuvių dialektologijos skaitiniai 1. Vilnius: Vilniaus universitetas, 300–325. Kardelis Vytautas: 2003: Rytų aukštaičių šnektų slavizmų fonologijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Klimavičiūtė Rūta 2012: Asmenis įvardijantys daiktavardžiai: sinonimija ir vartosena. Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas. Kravcova Liudmila: 2013: Šiuolaikinės rusų kalbos asmenis įvardijantys daiktavardžiai kaip pasaulėvaizdžio atspindis (pagal „XXI amžiaus aiškinamąjį rusų kalbos žodyną. Aktuali leksika“). Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius: Vilniaus universitetas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008). Prieiga internete: www.lkz.lt. LKŽP – „Lietuvių kalbos žodyno“ Papildymų kartoteka. Prieiga internete: http://lkiis. lki.lt. Naktinienė Gertrūda 2015: Tarmių faktų pateikimas akademiniame Lietuvių kalbos žodyne. – Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas. Vilnius: Mykolo Straipsniai / Articles 241 Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje Romerio universitetas, 494–515. Prieiga internete: http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/ tarms-europos-taut-kultros-paveldas-dialects-cultural-heritage-european-nations. Papaurėlytė-Klovienė Silvija 2007: Lingvistinės kultūrologijos bruožai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Pečkuvienė Laima 2014: Dėmenį bendrturintys asmenų pavadinimai ir jų darybos ypatumai administracinėje kalboje. – Socialinių mokslų studijos 6(3), 648–660. Prieiga internete: file:///C:/Users/vartotojas/Downloads/4059-8713-1-SM.pdf. Pikčilingis Juozas 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: Mokslas. PPr – Patarlės ir priežodžiai. Rengė K. Grigas ir A. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. Rosinienė Gražina 1978: Žmogaus sudėjimo, jėgos, sveikatos, amžiaus, veiklumo ir darbštumo apibūdinimas zoomorfizmais. – Kalbotyra 29(1), 41–51. Rosinienė Gražina 1982: Zoomorfinis žmogaus apibūdinimas lietuvių kalboje (psicholingvistinio eksperimento duomenimis). – Kalbotyra 33(1), 78–87. Rosinienė Gražina 1989: Lietuvių kalbos zoomorfizmų semantinės struktūros sistemiškumas. – Baltistica 3(2), Priedas, 384–387. Ruškys Algirdas 1982: Lietuvių kalbos frazeologizmų, pejoratyviškai apibūdinančių žmogaus charakterio bruožus, semantika ir stilistinės ypatybės. – Kalbotyra 33(1), 88–95. Ruškys Algirdas 2010: Žmogaus pasaulio atspindžiai endriejaviškių šnektoje. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. Kalba. Prieiga internete: http://www.llt.lt/pdf/endriejavas/ endriejavas_kalba.pdf. Vėbra Rimantas 1990: Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje. Socialinės struktūros bruožai. Vilnius: Mokslas. PlgŽ – Vosylytė Klementina. Palyginimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt/ Vosyliūtė Anelė, Kasparavičienė Vida, Maniukaitė Gražina, Kocai Elena 2004: Varguomenė: gyvensena ir vertybės. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas. Zabarskaitė Jolanta 2006: Ekspresyvioji lietuvių kalbos leksika ir vartosenos žodynai. – Leksikografija ir leksikologija 1: Aiškinamųjų bendrinės kalbos žodynų aktualijos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 170–180. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zlatkutė Eglė 2011: Žmogų apibūdinantys palyginimai lietuvių kalboje. Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas. AURELIJA GRITĖNIENĖ 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXV INTERNETO RESURSAI: Русско-белорусский словарь. Prieiga internete: http://www.skarnik.by. Словари русского языка. Prieiga internete: http://www.gramota.ru/slovari. Słownik języka polskiego. Prieiga internete: http://sjp.pwn.pl/ http://sjp.pwn.pl. Wielki słownik języka polskiego. Prieiga internete: http://www.wsjp.pl. Personal Names in the Northern Panevėžiškiai Subdialect SUMMARY The article discusses 280 personal names from the Northern Panevėžiškiai Subdialect and Dictionary of the Lithuanian Language which reflect the person’s physical properties, age, occupation, and social relations. The material collected for the study shows that compound words (more than 80 of them are discussed in the present article) and suffixal derivatives (about 120 of them were recorded) are frequently employed for naming people in the traditional dialect. If the base word of a derivative or a compound word is still used in the subdialect, personal names formed from them tend to remain in use as well. Names denoting various external defects constitute the largest semantic group which is not prone to rapid changes. Personal names formed through metaphorisation are rather widely spread in the subdialect. Zoomorphisms are frequently used; personal ornitomorphic descriptions are also common. Age-denoting personal names are rather well preserved in the subdialect. The names linked to an occupation, hobby and social status are subject to most rapid changes. As the occupations of a certain sphere gradually disappear, the names related to those occupations are no longer used or are only remembered with reference to the past. A part of lexemes withdraw from the system together with the realia which are either defunct or no longer popular. Įteikta 2016 m. liepos 14 d. AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected]