Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje

AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija ir leksikografija. ASMENŲ PAVADINIMAI ŠIAURĖS PANEVĖŽIŠKIŲ PATARMĖJE Personal Names in the Northern Panevėžiškiai Subdialect ANOTACIJA Straipsnio objektas yra gausi ir iki šiol plačiau netirta semantinė grupė – šiaurės panevėžiškių patarmėje užrašyti asmenų pavadinimai. Šiam tyrimui atrinkta 280 asmenų pavadinimų pagal žmogaus fizines savybes, amžių, atliekamą veiklą ir socialinius santykius. Tyrimu siekiama parodyti tokių pavadinimų gausą ir įvairovę, aptarti jų darybą, kilmę bei pabandyti nustatyti, kuriuos iš jų informantai dar aktyviai vartoja, o kurie yra nykstantys ar visai pasitraukę iš aktyviosios vartosenos. ESMINIAI ŽODŽIAI: patarmė, leksika, nominacija, leksinė reikšmė, darýbinė analizė, asmens pavadinimas ANNOTATION The object of the article is a large semantic group lacking thorough studies – personal names recorded in the Northern Panevėžiškiai Subdialect. 280 personal names reflecting the person’s physical properties, age, occupation and social relations were selected for the study. The study intends to show the abundance and diversity of such names, to discuss their formation and origin and to try to identify which of them are still actively used by informants and which are gradually going out from the active usage or are abandoned altogether. KEYWORDS: subdialect, lexis, nomination, lexical meaning, derivational analysis, personal name. 224 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje 1. ĮVADAS Lietuvių kalbotyroje atlikta nemažai tyrimų, skirtų įvairiems asmenų pavadinimams. Plačiai ištirti lietuvių kalbos vedybų giminystės pavadinimai (aprašyta jų kilmė, raida, paplitimas, reikšmė bei ryšiai su kitomis kalbomis) (Buivydienė 1997). Išsamiai įvairiais aspektais aprašyti zoomorfizmai (Rosinienė 1987: 41–51; 1982: 78–87; 1989: 384–387). Ištyrinėti asmenų pavadinimai tradicinėje žemaičių dounininkų tarmėje (Babickienė 2015). Ypač išsamiai išanalizuoti neigiamieji žmogaus apibūdinimai endriejaviškių šnektoje (Jasiūnaitė 1999: 300–325). Aprašyta endriejaviškių leksika ir frazeologija, apibūdinanti žmogaus išorę ir charakterio ypatybes (Ruškys 2010). Ištirta lietuvių kalbos frazeologizmų, pejoratyviškai apibūdinančių žmogaus charakterį, semantika ir stilistinės ypatybės (Ruškys 1982: 88–95). Išanalizuoti bendrinės kalbos asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (Dzežulskienė 2001: 55–69). Aptarti dėmenį bendr- turintys asmenų pavadinimai ir jų darybos ypatumai administracinėje kalboje (Pečkuvienė 2014: 648 – 660). Studentų baigiamuosiuose darbuose aprašyta asmenis įvardijančių daiktavardžių sinonimija ir vartosena (Klimavičiūtė 2012), analizuoti lietuvių kalbos žmogų apibūdinantys palyginimai (Zlatkutė 2011). Visų tarminę leksiką tyrusių autorių darbuose akivaizdi viena išvada: zoomorfizmais, somatiniais ar kitokiais frazeologizmais, tarminų vaizdingąja leksika asmenys dažniausiai apibūdinami neigiamai. Apskritai lietuvių kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, neigiamo emocinio vertinimo žodžių nepalyginamai daugiau negu teigiamo1. Šis faktas gali būti paaiškintas psichologinėmis ir socialinėmis priežastimis: visa, kas gera, paprastai laikoma normaliu dalyku, o ypatingų emocijų dėl normalių dalykų niekas nereiškia (Jakaitienė 1988: 51; 2010: 162). Kaimo kultūroje buvo stengiamasi nenukrypti nuo tradicinių dorovės normų, laikytis vadinamojo „aukso vidurio“, todėl „visa, kas neabejotinai gera, dora ir visiems aiškiai suprasta, atrodė, kelia mažiausiai rūpesčio“ (Ruškys 2010: 4). Šiaurės panevėžiškių patarmėje užrašyta 280 leksemų, kuriomis įvardijami žmonės pagal fizines savybes, amžių, atliekamą veiklą ir socialinius santykius. Juk ne veltui liaudies išmintis sako, kad sutinka pagal rūbą, išleidžia pagal protą. Žmogui išvaizda buvo svarbi visą laiką, nuo seniausių amžių iki mūsų – amžinos jaunystės kulto – laikų. Vertinant žmogų visais laikais lygiai taip pat svarbu buvo ir jo amžius bei socialiniai santykiai – žmogaus atliekama veikla, turtinė padėtis, priklausymas tam tikrai socialinei grupei. Pavienės šių semantinių grupių leksemos minimos atskiruose šiaurės panevėžiškių patarmės tyrėjų darbuose, 1 Iš ryškų teigiamą vertinimą nusakančių žodžių galima paminėti tik gausius lietuvių kalbos diminutyvus ir vieną kitą patetinės spalvos žodį (Jakaitienė 2010: 162). Straipsniai / Articles 225 AURELIJA GRITĖNIENĖ tačiau išsamesnio minėtos leksikos aprašo iki šiol neturime. Tarmių niveliavimosi laikais tokie tyrimai labai aktualūs. Šnekamoji kalba kinta ir nepaliaujamai kis, todėl ypač svarbu „ištirti tą vyksmą, sukaupti duomenis, turtinančius lituanistiką ir prisidedančius prie mūsų tautos praeities pažinimo“ (Zinkevičius 2006: 255). Taigi ir šio straipsnio tikslas – plačiau aptarti, kokiomis leksemomis šiaurės panevėžiškiai įvardija asmenis pagal jų išorės bruožus, amžių, atliekamą veiklą ir socialinius santykius. Šiam tikslui įgyvendinti išsikelti tokie uždaviniai: suskirstyti pavadinimus pagal leksinę reikšmę į atitinkamas semantines grupes ir pogrupius, aptarti pavadinimų darybą bei kilmę, pabandyti nustatyti, kurie iš šių pavadinimų dar vartojami, o kurie yra nykstantys ar visai pasitraukę iš aktyviosios vartosenos. Autorės ekspedicijose užrašyta medžiaga ir Lietuvių kalbos žodyno Papildymų kartotekoje (LKŽP) rasti naujesni duomenys lyginami su senesniais Lietuvių kalbos žodyno (LKŽe) duomenimis. Jeigu žodis rastas žodyne, o per 20 metų ekspedicijose nepavyko jo užrašyti, taip pat jis nefiksuotas ir LKŽP, didelė tikimybė, kad jis pamažu traukiasi iš aktyviosios vartosenos. Straipsnyje taikomi aprašomasis, darybinės analizės ir medžiagos struktūrinio metodo. Šis tyrimas gali būti įdomus ir vertingas ne tik leksikos, dialektologijos, bet ir etnolingvistikos specialistams. Jau seniai buvo pastebėta, kad „įvardijimas daugiau pasako apie įvardijantį (subjektą) negu apie patį įvardijimo objektą. Tai juo labiau įtikinama todėl, kad įvardijantysis perduoda ne tiek savo asmeninį įspūdį, kiek norom nenorom parodo savo pasaulėvaizdį, – vėlgi ne tiek savo asmeninį, kiek tą, kuriam jis priklauso“ (Civjan 1990: 54; cituota iš Gudavičius 2000: 17). Taigi, kaip jau minėta, šiam tyrimui surinkta 280 leksikos vienetų. Medžiaga iš šiaurės panevėžiškių patarmės (daugiausia iš Pãsvalio rajone esančių šnektų – Daujėnų, Grūžių, Joniškėlio, Krinčino, Kriklinų, Pùmpėnų, Pãsvalio, Pùšaloto, Skrebótiškio, Salõčių ir Vaškų parapijų) rinkta ekspedicijose (nuo 1998 m.) ir iš LKŽP bei LKŽe, į kurį galima žvelgti kaip į hipertekstą – tai duomenų šaltinis, kuriuo remiantis galima tyrinėti ne tik „naivųjį“, bet ir „mokslinį“ pasaulėvaizdį, reprezentuojamą nacionalinės kalbos leksika (Kravcova 2013: 5). Straipsnyje aptariama tik vadinamoji terminė (diferencinė) leksika – bendrinei kalbai nežinomas ar kuo nors (šaknimi, reikšme, žodžių daryba) nuo jos besiskiriantis leksikos sluoksnis (plg. Jakaitienė 2010: 176–177). Šių žodžių nerasime nei Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DŽe), nei Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (BŽe). Straipsnyje analizuojami ir nekonotuoti, ir turintys neigiamą ar teigiamą atspalvį pavadinimai. Pagal leksines reikšmes skiriama keletas pavadinimų grupių. Kiekvienos grupės viduje leksemos dar smulkiau grupuojamos; prie atitinkamų poskyrių, norint parodyti kuo išsamesnį aptariamos leksikos 226 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje vaizdą, papildomai pateikiama patarmėje užrašytų ar žodynuose2 rastų frazeologizmų ir palyginimų. 2. PAVADINIMAI, NUSAKANTYS ĮVAIRIUS ASMENS IŠORĖS TRŪKUMUS Kaip jau minėta anksčiau, apibūdinant žmogaus išorę neigiamos reikšmės (menkinamųjų, pašiepiamų) leksemų visose mūsų tarmėse vartojama daug daugiau nei teigiamai konotuotos leksikos3. Normalaus sudėjimo ir įprastai atrodanč dys žmonės patarmėje lieka tarsi nepastebėti, į juos nekreipiama jokio ypatingo dėmesio, jiems pavadinti nereikia specialių leksemų. Vaizdingoji leksika pasitelkiama, kai kalbama apie regimąsias asmens ypatybes, t. y. apie neįprastą žmogaus išvaizdą (storus arba plonus, apžėlusius arba nuplikusius, turinčius kokią nors neįprastai didelę kūno dalį ir pan.) ir motoriką (tai dinaminė žmogaus išvaizda, jo eisena, judesiai, pavyzdžiui, šlubavimas, kliš enimas ir pan.). Iš viso tarmėje užrašyta 111 pavadinimų, sietinų su įvairiais asmens išorės trūkumais. Gausi semantinė grupė – leksemos, apibūdinančios žmogaus kūno sudėjimą. Jų fiksuota 18. Daugiausia žodžių skirta didesnio nei įprasta svorio asmenims pavadinti. Čia minėtini iki šių dienų gana plačiai vartojami įvairių priesagų ir galūnių vediniai: apskrituõlis, -ė „kas kresno, apvalaus kūno sudėjimo“ (Všk)4, deriūgà „labai tvirtas žmogus“ (Grž), driùčkis, -ė „storas žmogus“ (Grž), išpūtelis, -ė „kas išputęs, storulis, storapilvis“ (Grž), riebùckis, -ė „riebulis“ (Grž). Tik LKŽe fiksuoti priesaginiai pavadinimai – dùmza „storas, nerangus, nevikrus žmogus“ (Ps) ir sudùbėlis, -ė „kas sudubęs, susmukęs, sudribęs“ (Grž). Stambaus sudėjimo asmenys iki šių dienų vadinami ir dūriniais keraplėšas „mažas, drūtokas žmogus“ (Slč), mėšpilvis, -ė „storapilvis“ (Všk). Rieb aus, stambaus 2 Kai kurie pavyzdžiai imti iš Frazeologijos žodyno (FŽ) ir Palyginimų žodyno (PlgŽ). Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt. 3 Patarmėje užrašyta visai nedaug diferencinių leksemų, frazeologizmų ir palyginimų, kuriais įvardijami gražios išvaizdos, fiziškai patrauklūs, stiprūs asmenys. Pavyzdžiui: baltveidis, -ė „balto veido žmogus“ (Grž), skaidravėidis, -ė „kas skaidraus, šviesaus veido“ (Grž), žėlvys, -ė „kas tvirtas, stiprus“ (Įnšk), kaip iš pieno plaukęs „labai gražus, sveikas, skaistus“ (Įnšk), kaip iš paveiksliūko „labai gražus“ (Grž) ir kt. 4 Skliaustuose nurodoma vietovė, kurioje užrašytas žodis. Sutrumpinimai tokie patys kaip LKŽe. Visa autorės ekspedicijose užrašyta medžiaga yra patekusi į LKŽP, todėl straipsnyje iš asmeninės kartotekos imti pavyzdžiai neatskiriami nuo LKŽP ar LKŽe esančių duomenų. Žodyno medžiaga ir autorės surinkti duomenys straipsnyje akivaizdžiau atsiskiria kalbant apie pavadinimų traukimąsi iš aktyviosios vartosenos. Straipsniai / Articles 227 AURELIJA GRITĖNIENĖ veido žmogus vadinamas marmūžu (Grž), o vulgarizmas subinius, -ė (Grž) vartojamas asmeniui dideliu užpakaliu pavadinti. Patarmėje užrašyti ir 7 perkeltine reikšme vartojami žodžiai: arbūzas, moliūgas „apie nutukusį, nerangų, tingų žmogų“ (Grž), penuikšlis, -ė „apie nutukusį, riebų žmogų“ (Grž), pumpūrė „apie mažą, storą merginą, moterį“ (Jnšk), pūžlys „mažo ūgio, storas, silpnas vaikas“ (Ps), kalādė, špinta „apie storą, nerangią moterį“ (Všk). Tai metaforinis reikšmių perkėlimas, kuris kognityvinėje lingvistikoje suprantamas ne kaip nominacijos būdas, o kaip vaizdingas situacijos ar įvykio supratimas, paslėptas palyginimas, vienas iš esminių pasaulio pažinimo būdų (Gudavičius 2000: 88). Storam žmogui pavadinti šiaurės panevėžiškių patarmėje pasitelkiami ir zoomorfizmai5. Jų ekspedicijose užrašyta 7: kiaūlė, pāršas 1. „apie nemandagų, mažai išmanantį žmogų“; 2. „apie drūtą, nutukusį žmogų“ (Ps, Všk), kārve, ku-mėlė „apie nerangią, didelę, storą moterį“ (Grž), jāutis, veršis „apie didelį, stambų vyrą“ (Všk), meškā „apie stambaus sudėjimo, didelį žmogų“ (Krč)6. Kaip matyti, drūtumas, storumas, nerangumas patarmėje dažniausiai nusakomas didelių, stambių, dažniausiai naminių gyvulių pavadinimais. Ši tendencija būdinga ne vienai tarmei (plg. Jasiūnaitė 1999: 306). Tokie pavadinimai rodo žmogaus gebėjimą įžvelgti asmens ir atitinkamo gyvūno panašumą. Kadangi žmogus yra be galo sudėtinga būtybė, visa ko centras, todėl diduma metaforų esti „įcentrinės“, einančios į žmogų (Pikčilingis 1975: 279). Apskritai metaforų kūrimo tikslas – „pasakyti išraiškingiau, efektyviau, kad klausytojui būtų padarytas didesnis poveikis, kad jis ne tik protu, bet ir emociškai suvoktų perduodamą informaciją“ (Gudavičius 2000: 90). Šiaurės panevėžiškiai apkunienems asmenims pavadinti iki šių dienų vartoja ir skolinių: pampuškà (bru. пампушка7, le. pampuszka, pastarieji kildintini iš vo. Pfannkuchen) „apie storą moterį, merginą“ (Krč), verbliūdas, verliūgas (ru. верблюд) „apie tvirtą, storą, nerangų žmogų ar gyvulį“ (Krč, Pmp). 5 Zoomorfizmai būdingi daugeliui kalbų, gal net visoms, tačiau jų realizacija kalbose esti skirtinga ir gali būti labai esminga tautos kultūrai pažinti. Mūsų arealo kalbose tokios metaforos dažnai sutampa ir paprastai turi neigiamas konotacijas. Tai, kad gyvūnų pavadinimai šiuo atveju yra labai produktyvūs, liudija iš esmės neigiamą lietuvių požiūrį į gyvūnijos pasaulį (Gudavičius 2000: 92, 94). 6 Ypač vaizdingi, sodrūs didelių, apkunų žmonių palyginimai su dideliais namų apyvokos daiktais (staklėmis, pečiumi „krosnimi“, kubilu, bubinu „būgnu“) ar atitinkamais gyvūnais: Merga kaip staklės (didelė, stambi) (Grž). Agi tavo pačios, vyrel, išsipenėjimas – kaip pečius! (Jnšk). Klebono drūtybė – kaip kubiliukas! (Jnšk). Jo pilvas išvirtęs kaip bubinas (Jnšk). Drūtas kaip meška (Pmp). Riebus kaip barsukas (Pšl). Didelė kaip kumelė, durna kaip višta (Ps). 7 Kitų kalbų atitikmenys pateikiami iš elektroninių ir spausdintų žodynų. Jų bibliografija pateikiama bendrame literatūros sąraše. 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje Dažnai patarmėje įvardijant asmenį atskirai pabrėžiama ir kuri nors neįprasto dydžio, storio ar ilgio kūno dalis. Tokiais atvejais daugiausia vartojami dūriniai. Jų ekspedicijose užrašyta 11: didžidadantis, -ė „kas su dideliais dantimis“ (Grž), didžiakaktis, -ė „kas su didele kakta“ (Grž), drūtablaūzdis, -ė „storablaūzdis“ (Jnšk), gervakaklis, -ė „kas ilgu kaklu, ilgakaklis“ (Jnšk), išvirštapilvis, -ė „kas išvirtusiu, dideliu pilvu“ (Grž), nudribtapilvis, -ė „kas su dideliu, nudribusių pilvu“ (Grž), pakabintgurklis, -ė „kas nukabusiu gurkliu“ (Grž), puodyngalvis, -ė „žmogus didele galva“ (Grž), sausablaūzdis, -ė „kas ilgomis, plonomis kojomis“ (Jnšk), smailasubinis, -ė „kieno siauras, smailus užpakalis“ (Grž), plačiasubinis, -ė „kieno didelis, platus užpakalis“ (Všk)8. Tarmėse iš karto pastebima ir neįprasta žmogaus eisena. Šlubuojantis, klumpantis, velkantis koją žmogus iš karto gauna atitinkamą pavadinimą: kabálda „kas eina iš lėto, šlubuodamas, šlubis“ (Jnšk), klývis, -ė „kas klyvas, klišis, šleivys“ (Grž), krãpas „kas krapinėja, eina netvirtų, smulkiu žingsniu, pamažu, susilenkęs“ (Grž), kreivūklis, -ė „kas kreivuliuodamas eina“ (Grž), krìpis, -ė „kas krypuoja eidamas“ (Grž), štapìėtas „negražios eisenos žmogus“ (Jnšk). Kaip matyti, negražios, nerangios eisenos žmonės dažniausiai vadinami iš vaizdingųjų veiksmažodžių pasidarytais priesagų ar galūnių vediniais. LKŽe rodo, kad patarmėje ypač populiarūs priesagos -ãlis, -ė vediniai: knapãlis, -ė „kas eidamas knapsi, klumpa, griuvinėja“ (Grž), krapãlis, -ė „kas sunkiai eina, krapalioja“ (Jnšk), kripãlis, -ė „kuris vaikšto krypuodamas“ (Grž), štapãlis, -ė „kas štapalinėja, krapalius“. Dūriniais įvardijami kreivomis, išklypusiomis kojomis asmenys: išklyptkõjis, -ė „kas išklypusiomis kojomis, kreivakojis“ (Grž), klyptakõjis, -ė „kas išklypusiomis kojomis“ (Jnšk), klišakõjis, -ė „kas kreivomis, klišomis kojomis“ (Ps). Deja, šios semantinės grupės pavadinimai iš aktyviosios vartosenos sparčiai traukiasi. Iš 13 čia minimų šios semantinės grupės pavadinimų net 9 fiksuoti LKŽe ir tik 6 (išklyptkõjis, kabálda, klišakõjis, klývis, krãpas, krapãlis) užrašyti per ekspedicijas. Apskritai mūsų kalboje „daugelis vaizdingųjų vardažodžių ir veiksmažodžių įgauna archaizmų statusą“ (Zabarskaitė 2006: 170). Dar viena pavadinimų grupė – leksemos, žyminčios neįprastą žmogaus plaukuotumą. Dažniausiai vartojami sudurtiniai pavadinimai, kurių pagrindinis daiktavardinis dėmuo nurodo, kuri asmens kūno dalis yra plaukuota, o pirmasis dėmuo sietinas su veiksmažodžiu apžėlti. Autorės užrašyti 5 tokie dūriniai: apžėltkõjis, -ė „kas su apžėlusiomis kojomis“ (Grž), apžėltkrūtìnis, -ė „kas 8 Kuri nors neįprastai didelė kūno dalis apibūdinama ir palyginimais. Dažniausiai žmogaus kūno dalys lyginamos su informantams gerai pažįstamais savos kaimo aplinkos buities daiktais, įrankiais, paukščiais: Jam veidas išplėręs kaip naginė (Jnšk). Tavo pirštai kaip akėčk uoliai (dideli, sugrubę) (Pšl). Kojos kaip dalgiakočiai (ilgos ir plonos) (Jnšk). Tavo akys kaip šakės (žvairos) (Všk). Akys kaip šakės, dantys kaip vargonai. Ko daba žiūri akis išpūtęs kaip špokas?! (Jnšk). Straipsniai / Articles 229 AURELIJA GRITĖNIENĖ su apžėlusia krūtine“ (Grž), apž eltnugāris, -ė „kas su apžėlusia nugara“ (Všk), apžėltrañkis, -ė „kas su apžėlus iomis rankomis“ (Grž), apžėltveidis, -ė „kas su apžėlusiu veidu“ (Grž). Priesagų -otis, -ė vediniais ūsótis, -ė (Krč) ir barzdótis, -ė dar ir šiandien patarmėje vadinamas ūsuotas ar barzdotas žmogus. Žymiai rečiau asmuo įvardijamas atskiru pavadinimu dėl menko plaukuotumo. Patarmėje užrašyti tik du šios semantinės grupės duriniai: skustagal̃vis, -ė „kas nuskustais plaukais“ (Ps) ir retabar̃zdis, -ė „kas turi retą barzdą“ (Grž)9. Liaudies išmintis sako, kad sveikata ir už auksą brangesnė (PPr223), todėl stiprus, sveikas žmogus tradicinėje kaimo bendruomenėje buvo reikalingas, gerbiamas, svarbus. Daugelis tradicinių apeigų, visas kompleksas papročių ir gausi žodinė liaudies kūryba buvo skirta užtikrinti žmonių sveikatai ir išlikimui (Trimakas 2008: 9). Jei žmogaus sveikata gera, tuomet apie jį patarmėje sakoma sveikas kaip žuvis (PŠl), sveikas kaip ridikas (Ps)10. Kai sveikata pav y ra, žmogus iš kóto išvirsta (Grž), tuomet ironizuojama: Sveikas kaip ridikas kiauru viduriu (Jnšk). Taigi sergantis, negaluojantis žmogus nelikdavo nepastebėtas. Tokie asmenys dažniausiai buvo vadinami apibendrintu vardu, reiškiančiu apskritai ligotą, nesveiką žmogų. Tokių pavadinimų rasta 6, iki šių dienų tarmėje vartojami tik 3: tai priesagų vediniai ligāšņinkas, -ė „nuolat sergantis, nesveikas žmogus“ (Grž, Ps), sirgalỹnė „dažnai sergantis žmogus, ligonis“ (Grž), sirgūtis, -ė „ligonis“ (Ps), tik LKŽe fiksuoti priesagų vediniai pūkšlỹs, -ė „kas vis pukši, negaluoja“ (Grž), sučiŕpėlis, -ė „kas nesveikas, pasiligojęs“ (PŠl) ir galūnės vedinys stéipė „kas dažnai serga, negaluoja“ (Grž). 6 pavadinimai sietini su kokia nors konkrečia liga ar negalavimu. Tai LKŽe fiksuoti priesagų vediniai krunklỹs, -ė̃ „kas vis krankia, kosti“ (Slč), spréngilas „kas sprengėja, kosti“ (Grž), šniaukšlỹs, -ė̃ „kas kvėpuodamas šniurkščia“ (PŠl); iki šiol patarmėje vartojamas priesagos vedinys núomarninkas, -ė „epileptikas“ (Jnšk) ir duriniai vištātupis, -ė, vištakis, -ė „kas nepr imato sutemus, serga vištakumu“ (Jnšk, Ps). Patarmėje fiksuota 17 leksemų, kuriomis pavadinamas apskritai silpnas, sunykęs, mažesnės nei įprasta jėgos ar mažo ūgio žmogus. Minėtini LKŽe rasti priesagų -ėlis, -ė, -la, -lė, -lys, -ė, -uoklis, -ė vediniai: čyplỹs, -ė̃ „nususėl is“ (Grž), čirplỹs, -ė̃ „kas nučirpęs, sunykęs“ (Grž), kliùrkla „menkas, silpnas žmogus“ (Grž), kniáuklė „labai sulysęs, nusibaigęs žmogus“ (Všk), mauklỹs, -ė̃ „prastas, 9 Kalbėdami apie nepilkusius, pasišiaušusius, ilgusisus vyrus ar menkais, silpnais plaukais moteris informantai vartoja įvairių palyginimų, frazeologizmų: Galva kaip kolis (plika) (Grž). Galvelėj menuo šviečia (praplikusi galva) (Grž). Jos kaselė nutriušus kaip katės uodega (Jnšk). Kasytė kaip pelės uodegytė (Všk). Pasišiaušęs lyg vilką vijęs (Krč). Apžėlęs kaip kelmas (Jnšk). Ūsai kaip kumelės uodega (ilgi) (Ps). 10 Lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje kaip sveikatos požymis suvokiama raudona spalva, tvirtumas (Paparėlytė-Klovienė 2007: 91). 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje sumauktas, sustumtinis žmogus“ (Jnšk), nučūpėlis, –ė „nukeipėlis, išdžiūvėlis“ (Grž), pagybelis, –ė „kas menkos sveikatos, silpnas“ (Grž), pašūšelis, –ė „kas nususęs, apsileidęs, menkokas“ (Grž), pašpogelis, –ė „kas pasiligojęs“ (Grž), pūtuoklis, –ė „kas greitai pailsta, pavargsta“ (Grž). Patarmėje autorė yra užrašiusi šiuos priesagų vedinius: apnykelis, –ė „apnykęs, menkas, liguistas žmogus“ (Grž), apsilpėlis, –ė „kas apsilpęs, silpnas“ (Jnšk), kvōksla „kas vis stena, pukši“ (Grž), nukārėlis, –ė „perkarėlis, nusibaigėlis“ (Grž), nusisukėlis, –ė „kas sunykęs, nuvargęs, menkos sveikatos, nuodvasa“ (Grž), pėrkritėlis, –ė „kas perkritęs, nusibaigęs“ (Grž), sunýkėlis, –ė „kas sunykęs, nusilpęs, nusibaigęs“ (Jnšk). LKŽe fiksuoti galūnių vediniai: keriaūžis „neužauga, sunykęs, sulinkęs žmogus“ (Grž), kėžis „neužauga“ (Ps), nykà „sunykėlis, paliegėlis“ (Grž); ekspedicijose užrašyti šie galūnių vediniai: išdvasa „kas labai išdžiūvęs, silpnos sveikatos, nudvėsėlis, dvasna“ (Grž), núodvasa, núogara, núogaras, núogaiša „silpnas, sumenkęs, nesveikas žmogus, nuodvasa, sunykėlis“ (Grž, Všk). Iki šių dienų vartojami ir perkeltinės reikšmės žodžiai bei frazeologizmai: kukūrbezdalis „kas mažas, neužauga“ (Grž, Pšl, Všk), dvėseliena „suly­sęs, sumenkęs žmogus“ (Ps) (plg. sprōgėliena „sulysęs žmogus“ (Grž)), spirgūtis „apie mažą, smulkaus sudėjimo žmogų“ (Všk), žiaužėrė „kas menkas, sudžiūvęs, susitraukęs“ (Všk), iš veido išbėgęs „suly­sęs, sumenkęs“ (Grž), vėjo perpūčiamas „silpnas, menkas, liesas“ (Skrb), bè savęs „sunkiai sergantis“ (Jnšk). Patarmėje šia reikšme užrašyti ir 4 zoomorfizmai: čiovylis „apie smulkų, silpną žmogelį“ (Dj), kėkštas „mažas, lengvas, sudžiūvęs, silpnas žmogus“ (Všk), kirstūkas „mažas, susitraukęs vyras“ (Jnšk), sikė „apie ploną, sudžiūvusią, sunykusią moterį“ (Všk). Susisukęs, sukrypęs, nerangus, be sveikatos žmogus patarmėje apibūdinamas ir įvairiais palyginimais: Persisukęs kaip Grįžalo ratai (Pšl). Iškr y pęs kaip Grįžulo ratai (į visas puses išsikėtęs, išplėręs) (Grž, Jnšk). Susirietęs, susitraukęs kai kukūrbezdalis (Jnšk). Vieno kaulo (nejudrus, nerangus) – kaip vilkas (Pšl). Pikšės (jėgos) neturi – kaip svirplys (Grž). Kiek tos mano sveikatos – kaip viščiuko! (Jnšk). Ištižęs [žmogus] kaip karvašūdis (Jnšk). Apie liesą, sudžiūvusią, susiraukšlėjusią sakoma: Sudžiūvo moteris kaip tas šluotos kotas (Ps). Sudžiūvęs kaip šienas (Pšl). Sudžiūvęs kaip žaba (Ps). Dvēsinėja, nevalgo, užtata kaip permušta ir vaikšto (Grž). Parsmauta kaip skruzdėlė (labai plona) (Krč). Laibutis kaip mašalo žarna (Jnšk). Veidelis susirukšlijęs, mažutis kaip šaukštas (Všk). Sergantis, ligotas žmogus praranda sveiką veido spalvą. Tuomet jis lyginamas su žeme, drobe, numirėliu ir pan.: Mano brolis arielką geria ir juodas kaip iš po žemių (Slč). Išbalus kaip brėžlės (griežlės) šūdas (Všk). Tas veido blyškumas – kaip numirėlio (Grž). Išbalęs kaip drobė (Jnšk). Merga ruda kaip linmarko[jė] mirkusi, čiup ryna – kaip sabalas (Ps). Įdomu tai, kad keletas pavadinimų priklauso gana siaurai semantinei grupei – pamėlusiam, pašiurpusiam, sušalusiam žmogui pavadinti. LKŽe rasti: styrà „sustirėlis“ (Grž), sukembrėlis, –ė „kas sustiręs, sugrubęs“ (Pšl), šiūršis, –ė Straipsniai / Articles 231 AURELIJA GRITĖNIENĖ „kas pašurpęs, šiurpis“ (Všk); ekspedicijose autorės fiksuotas šaltakõjis, -ė „kieno vis šaltos kojos, kas greit atšąla kojas“ (Grž). 3. PAVADINIMAI PAGAL ASmens ATLIEKAMĄ VEIKLĄ Tai viena gausiausių semantinių grupių. Jai priklauso 109 leksemos. Patarmėje daugiausia fiksuota priesagų vedinių, kuriais įvardijamas žmogaus užsiėmimas, profesija11. Tai vieni dinamiškiausių pavadinimų, aiškiausiai rodantys tarminės leksikos pokyčius, kuriuos lemia nelingvistiniai veiksniai (Babickienė 2015: 379). Pirmiausia minėtini dariausios priesagos: -ininkas, -ė (ir jos varianto -(n)inkas, -ė) vediniai. Jų fiksuota 14, iš jų iki šiol gyvai tarmėje vartojamas tik amatnīinkas, -ė „amatininkas“ (Grž). Likę pavadinimai fiksuoti LKŽe: akmeni-niñkas, -ė „akmenų vežėjas, rinkėjas“ (Grž), cukrėlninkas, -ė „cukrelio (sachari-no) pardavinėtojas“ (Jnšk), dieniniñkas, -ė „padienis darbininkas“ (Grž), óbuol-ninkas, -ė „kas prekiauja obuoliais“ (Grž), pyrāgininkas, -ė „pyragų kepėjas ir pardavinėtojas“ (Grž), rýkštininkas, -ė „rykščių pjovėjas“ (Jnšk), ruoš tininkas, -ė „kas atlieka namų apyvokos darbus“ (Grž), siekėlninkas, -ė „kas rauna linų siekus“ (Grž), skliutinīinkas „su skliutu dirbantis, tašantis žmogus, dailidė“ (Pšl), škurlī-ninkas, -ė „skurlių supirkėjas, skudurinininkas“ (Jnšk), úogininkas, -ė „kas uogau-ja, uogų rinkėjas“ (Pmp), viršininkas, -ė „piemenų vyresnysis, ker­džius“ (Všk), žuvėlninkas, -ė 1. „kas gaudo žuvis, žvejys“, 2. „kas verčiasi žuvų prekyba, žuvų pirklys“ (Grž, Jnšk, Ps). Užrašyta 13 priesagos -ėjas, -a vedinių: arėjas, -a „kas aria, artojas“ (Grž), bedėjas, -a „kas beda, kasa daržoves“ (Grž), išdavėjas, -a 1. „kas paduoda, išdalija maistą“; 2. „kas iškrauna vežimą“ (Jnšk), kirtėjas, -a „kas kerta medžius“ (Ps), liuobėjas, -a „kas liuobia gyvulius, šėrėjas“ (Grž), metėjas, -a „kas apmeta audeklo metmenis“ (Grž), pasekėjas, -a „senoviškų vestuvių palydovas“ (Ps), plūkėjas, -a „kas linus plūkia, bruka“ (Jnšk), privežėjas, -a „kas priveža pašarus“ (Všk), 11 Dalis patarmėje fiksuotų priesaginės darybos asmenų pavadinimų yra padaryti iš veiksmažodžių. Jie žymi pamatiniu žodžiu pasakyto veiksmo atlikėją, tačiau turi apibendrintą, abstraktesnę reikšmę, todėl į bendrą analizuojamų leksemų sąrašą neįtraukiami, pavyzdžiui, baigėjas, -a „kas baigia“ (Jnšk), pabaigėjas, -a „kas pabaigia“ (Jnšk, Pšl), bjaurintojas, -a „kas bjau rina, gadina“ (Grž), čiulpėjas, -a „kas čiulpia“ (Grž), čiupikas, -ė „kas čiumpa, gaudo, griebikas“ (Grž), daužytojas, -a „kas muša“ (Jnšk), dilintojas, -a „kas dilina“ (Grž), ėjikas, -ė „kas eina, kas gali toli ar greitai nueiti“ (Grž), gadintojas, -a „kas gadina“ (Jnšk), išdaužėjas, -a „kas išdaužia“ (Jnšk), išdav inėtojas, -a „kas išdavinėja, iškundžia“ (Grž), parodytojas, -a „kas ką pateikia pažiūrėti, patikrinti“ (Pšl) ir kt. 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevežiškių patarmėje ravėjas, –a „kas ravi, ravėtojas“ (Grž), rietėjas, –a „kas riečia audeklą“ (Grž), užstojėjas, –a „užtarėjas, gynėjas, globėjas“ (Jṅšk), verkėja „mirusiųjų garbstytoja, raudų sakytoja“ (Grž). Nemažai priesagos -ėjas vedinių tarmėje vartojama iki šių dienų, į užmarštį traukiasi tik ravėjas, rietėjas, metėjas, pasekėjas ir plukėjas. Gausiai vartojami ir priesagos –ojas, –a vediniai. Jų fiksuota 14: aṙtintojas, –a „taikintojas“ (Grž), brūžuotojas, –a „kas brūžuoja audeklą“ (Jṅšk), davinėtojas, –a „kas davinėja žinias“, destinėtojas, –a „kas ką destinėja, dėliotojas“ (Grž), ganýtojas, –a „kas gano gyvulius, piemuo“ (Jṅšk), kirstójas, –a „kas kerta medžius“ (Slč, Všk), lākintojas, –a „kas lakina, duoda lakti“ (Grž), mitintojas, –a „kas ką mitina“ (Grž), nešiotojas, –a „kas prižiūri, nešioja, supa mažą vaiką, auklė“ (Krč), šaukin-tojas, –a „kas šaukina, skelbia“ (Grž), ūgintojas, –a „kas ūgina, augintojas“ (Jṅšk), vaŕdytojas, –a „kas vardija, buria, keri, žavėtojas“ (Grž, Pšl), višteliáutojas, –a „kas per senovines vestuves eina per kaimynus ir „vagia“ marčiai vištas ir įvairius daiktus“ (Grž), žárdytojas, –a „kas žardo“ (Všk). Iš šių vedinių į pasyv(i)ąją vartoseną pasitraukę šie: vaŕdytojas, višteliáutojas ir žárdytojas. Ne tokie darūs darybos formantai – priesagos –ieris, –ė, –inis, –ė, –ikas, –ė, –oklis ir jų vediniai: arikas, –ė „artojas, arėjas“ (Grž), braukýtinė „masažuotoja“ (Krč), brukikas, –ė „kas bruka išmintus linus, plukėjas“ (Grž), drėbikas, –ė „kas drebia, krečia, tinkuoja“ (Jṅšk), žūklieris, –ė „žvejys“ (Krč, Slč), žuvōklis, –ė „žu-vininkas, žvejys“ (Všk). Visi šie priesaginiai asmenų pavadinimai rasti LKŽe, patarmėje pavyko užrašyti tik šiuos: panaktinis, –ė „naktinis sargas, budėtojas“ (Jṅšk) ir pakaitinis, –ė „kas pavaduoja darbe“ (Krč). Sudurtiniai asmenų pavadinimai pagal vartojimo dažnumą nusileidžia tik priesagų vediniams. Jų užrašyta 19. Dalis šių pavadinimų fiksuoti tik LKŽe: ãkmenvertis, –ė „kas verčia akmenis“ (Grž), arkliãpjovis, –ė „kas pjauna arklius“ (Dj), aštúond uonis, –ė „kas seniau misdavo eidamas per kiemus“ (Grž), diẽnganis, –ė „kas gano tik dieną gyvulius, menkas piemuo“ (Grž), keliavedýs, –ė „kelio vadovas, kelio rodytojas“ (Ps), kraujalaidis, –ė „kraujo leidėjas“ (Ps), kūliãdaris, –ė „kas daro kūlius“ (Grž), laũksargis „dvaro ar kaimo laukų pasėlių sargas, prižiūrintis, kad kas neganytų, žalos nedarytų“ (Jṅšk, Ps), medžiadárbis, –ė „kas iš medžio ką nors dirba“ (Grž), séng želežis, –ė „kuris verčiasi senomis geležimis“ (Ps), titilvežis „pamergių, svočios vežėjas“ (Krč, Skrb), žirgvaikis „raitelis“ (Grž). Kai kuriuos dūrinius informantai per ekspedicijas prisiminė kalbėdami apie jaunystės metus: kálkde gis, –ė „kas kalkes dega“ (Všk), kraičkrovýs „kas krauna į vežimą jaunosios kraitį, vežamą į jaunikio namus“ (Grž), krai čvežýs „senovinėse vestuvėse asmuo, kuris veždavo nuotakos kraitį į jaunikio namus“ (Grž), linbraukis, –ė „kas braukia (plūkia) išmintus linus“ (Grž), milavėlys, –ė „kas velia milą“ (Všk), šulniakasýs, –ė „šulinio kasėjas“ (Grž), šunadvokatis „asmuo, kuris imasi advokatūros, nebūdamas advokatu“ (Skrb). Straipsniai / Articles 233 AURELIJA GRITĖNIENĖ Žvelgiant į asmenų pavadinimus dar siauresniu semantiniu aspektu matyti, kad čia išsiskiria keli pogrupiai. Pirmiausia minėtini pavadinimai, susiję su žmogaus darbu prie gyvulių (įvairių piemenų, gyvulių skerdėjų, gydytojų ir pan. pavadinimai): arkliāpjois, -ė, diēnganis, -ė, gānas, -ė, ganýtojas, -a, liobėjas, -a, vīršininkas, -ė. Kitas pogrupis – įvairių prekiautojų pavadinimai: cukrėlinkas, -ė, pyrāgininkas, -ė, óbuolninkas, -ė, škūrlininkas, -ė, žuvēlninkas, -ė. Pluoštelis su lino, audimo ir rugiapjūtės darbais susijusių asmenų pavadinimų: brukikas, -ė, bružuotojas, -a, kūliā daris, -ė, līnbraukis, -ė, plūkėjas, -a, rietėjas, -a, siekēlninkas, -ė, žārd ytojas, -a. Tam tikrą darbo pobūdį nurodo bendresnės reikšmės leksemos: amatniñkas, -ė, aštúond uonis, -ė, dieniniñkas, -ė, padiēnis, -ė, pakaitinis, -ė, pradienis, -ė. Patarmėje fiksuota apie 30 hibridinės darybos leksemų ir skolinių, įvardijančių asmenis pagal atliekamą veiklą, dalyvavimą kur nors. Nemažai skolinių ir hibridų patarmėje vartojama iki šiol: aptiēkorka (bru. аптэкарка) „vaistininkė“ (Jnšk), čeraūnykas, -ė (le. czarownik, bru. чараўнік) „burtininkas“ (Krč), gaspadinė (ru. господыня) „virėja, valgių taisytoja“ (Grž), kriaučius, kriaučkà (le. krawiec) „siuvėjas“ (Grž, Všk), kùpčius (le. kupiec, bru. купец) „pirklys, supirkėjas“ (Krč, Ps), pačtaliōnas (le. pocztvlion) „paštininkas“ (Ps), pėrkùpčius (le. przekupiec) „perpirklis“ (Ps), razbāinykas, rubauñykas (bru. разбойник, ru. разбойник, le. razbojnik) „plėšikas“ (Dj), šiāučius (le. szewc) „batsiuvys, kurpius“ (Krč), sliēsorius (le. ślusarz, bru. слесар) „šaltkalvis“ (Všk), istrebītėlis, strības, skrēbas (ru. истребитель) „vadinamasis liaudies gynėjas, sovietinių okupantų talkininkas“ (Ps, Všk), šōferis (le. szofer) „vairuotojas“ (Krč, Ps), vesēlninkas, -ė (le. weselnik) „vestuvininkas, vestuvių dalyvis“ (Skrb, Všk), zēlnius (la. zellīs) „mokinys, padėjėjas“ (Skrb), žūlikas (bru. жулік, ru. жулиk) „vagis, plėšikas“ (Dj). Didžioji dalis šių skolinių skirtini senajai bendratarmei¹² leksikai, t. y. jie sutampa ir aukštaičių, ir žemaičių tarmėse. Kai kurie iš šių skolinių pamažu užleidžia vietą lietuviškiems atitikmenims: vaistininkė mūsų dienomis jau daug populiaresnė už aptiēkorką, paštininkas už pačtaliōną ir pan. Slavizmų gausumas gali būti siejamas su slavų kalbų populiarumu (nemaža dalis vyresniosios kartos informantų dar neblogai moka rusiškai, jiems suprantamos ne tik paties pavadinimo, bet ir skolintos šaknies reikšmės). Tik LKŽe fiksuoti šie svetimos kilmės asmenų pagal atliekamą veiklą pavadinimai: cigēlninkas, -ė (bru. цагельнік) „plytininkas“ (Jnšk), desetnīkas, desētninkas (bru. дзясятнік, ru. десятник) „seniūno padėjėjas, dešimtininkas“ (Grž, Jnšk), pakajāuka (le. pokojowa) „kambarinė“ (Ps), pīsorius (bru. писар) „raštininkas“, pisorkà (bru. писарыха) „raštininkė“ (Dj), prajōvas, -ė (bru. правадыр) „pranašas, aiškiaregys, skelbėjas“ (Skrb), razviēstis (ru. разведчик) „žvalgas“ (Dj), spēkorka „spėjėja, pranašautoja“ (Ps), špiēgas (le. spieg) „šnipas, žvalgas“ (Slč), tùlkininkas, -ė (ru. толковать) „piršlio pasiuntinys“ (Ps). 12 Plačiau apie tai žr. Kardelis 2003: 27. 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje Atskirą grupę sudaro naujosios leksemos, tarmėje vartojamos dėl bendrinės kalbos įtakos. Iš bendrinės kalbos perimti žodžiai fonetiškai pritaikyti prie tarmės sistemos: bugálteris, –ė „buhalteris“ (Ps), kirúrgas, –ė „chirurgas“ (Všk), špikuliántas, –ė „kas verčiasi prekių spekuliacija“ (Krč, Ps), veterinórius, –ė „veterinaras“ (Krč), žurnalistas, –ė „žurnalistas“ (Skrb). Prie šio semantinio poskyrio šliejasi keliolika pavadinimų, susijusių su asmens pomėgiais, atsidavimu kam nors. Patarmėje daugiausia užrašyta priesagų –ėjas, –a, –eklis, –ė, –ojas, –a, –ininkas, –ė, –(n)inkas, –ė, –išius, –lys, –ė vedinių: baliuáníñkas, –ė, baliùšnykas, –ė „kas mėgsta balius“ (Krš, Jnšk), išdirbinėtojas, –a „kas išdirbinėja (juokus, pokštus)“ (Grž), išgalvótojas, –a „kas išgalvoja ką nors, pramano“ (Jnšk), merginíñkas, mergìšius „vyras, nuolat besisukantis apie merginas, moterų viliotojas“ (Jnšk, Všk). LKŽe rasti: birbėjas, –a, birbėklis, –ė „kas daug birbyne dūduoja“ (Grž, Všk), šniaukšlỹs, –ė „kas mėgsta tabaką šniaukšti“ (Grž), vakarėlininkas, –ė „kas vaikščioja į vakarėlius“ (Všk). Ten pat fiksuoti ir pagal mėgstamą valgį, polinkį į kokį žalingą įprotį sudaryti galūnių vediniai bulìavis, –ė „kas mėgsta bulves valgyti“ (Pšl), tabõkius, –ė „kas uosto ar rūko tabaką, tabakius“ (Grž). Žodyne rasta keletas skolinių ir hibridinės darybos žodžių, kuriais pavadinami asmenys pagal jų mėgstamą valgį ar palinkimą į kokį pomėgį, žalingą įprotį: cukierkininkas, –ė „saldainių mėgėjas“ (Jnšk), dainùškinis, –ė „kas mėgsta dainùškas dainuoti, dainininkas“ (Grž), rūkėščis „rūkytojas“ (Ps), vakarùškininkas, –ė „kas lankosi vakarėliuose“ (Krč). 4. PAVADINIMAI PAGAL ASMENS SOCIALINĮ STATUSĄ Svarbus kriterijus, apibrėžiantis žmonių socialinę grupę, – jos narių materialiniai ištekliai (Vosylūtė, Kasparavičienė, Maniukaitė, Kocai 2004: 5). Lietuvių kalbos žodynas sutelkia „savyje kalbą ir erdvėje, ir laike“ (Nepokupnas 2002: 1421). Tarminiai pavyzdžiai šiam žodynui rinkti daugiau nei 100 metų. Jie užrašyti daugiau kaip iš 500 gyvenamųjų vietų (Naktinienė 2015: 496–497). Daugiausia tarminės leksikos užrašyta XX a., tad žodyne gana vaizdžiai atspindėti ir XIX–XX a. žmonių socialiniai santykiai. 1897 m. gyventojų surašymo duomenys rodo, kad XIX a. antroje pusėje 93,2 proc. visų lietuvių sudarė valstiečiai, 3,9 proc. – miestiečiai, 2,5 proc. – kilmingieji bajorai ir 0,3 proc. – kiti luomai. Dar iki baudžiavos panaikinimo valstietija buvo suskilusi į sluoksnius. Tuo metu geriausia buvo valstybinių valstiečių padėtis. Po jų eina dvarininkams priklausę činčiniai valstiečiai ir pagaliau – lažiniai, buvę blogiausioje padėtyje (Vėbra 1990: 94–95). Vargą, bėdas žmonės pažįsta nuo seno; ankstesnėse bendruomenėse (pavyzdžiui, agrarinio Straipsniai / Articles 235 AURELIJA GRITĖNIENĖ tipo) valstiečiai dažnai kentėjo nuo nederliaus, ligų, senatvėje vienišiems nebuvo jokių socialinių garantijų, išskyrus šeimos ar bendruomenės pagalbą, todėl natūralu, kad praeities visuomenotyros, publicistikos, grožinės literatūros darbuose nemažai dėmesio skiriama varguomenės gyvenimui (Vos yliūtė, Kasparavičienė, Maniukaitė, Kocai 2004: 10)13. Desninga, kad ir gyvojoje kalboje vartota kelios dešimtys asmenų pavadinimų, sietinų su žmogaus turtine padėtimi. Didžiąją dalį šios grupės asmenų pavadinimų sudaro leksemos, kuriomis pavadinami vargstantys, neturtingi, mažai žemės14 turintys asmenys. Patarmėje fiksuota apie 30 šios semantinės grupės pavadinimų. Ekonominius santykius (tam tikros nuosavybės neturėjimą) žymi priešdėlio be- vediniai: iki šiol vartojami artimi litotei pavadinimai bekelnis, -ė „neturtingas, nuskur dęs, nusigyvenęs žmogus“ (Grž), beskatikis, -ė „kas neturi nė skatiko, be pinigis“ (Grž), betriōbis, -ė „kas neturi savo trobos“ (Grž). Neturtėliai dar ir šiandien vadinami ir perkeltinės reikšmės žodžiais bei frazeologizmais: sùšlamos „nusigyvenę žmonės“ (Jnšk), šãšas „apie menką, silpną, vargingą žmogų“ (Jnšk), plikas núogas „neturtingas“ (Ps), plikas bãsas „neturtingas“ (Krč), kaip tilvikas „apie neturtin gą“ (Všk). LKŽe rodo, kad vargstantiems pavadinti vartotas ir ne vienas dūrinys: kiškiãponis „menkas ponas, šunbajoris“ (Všk), pùšžemis, -ė „ūkininkas, turintis mažai žemės, pusininkas“ (Ps), utėlgrau̇žis, -ė „skurdžius, driskius“ (Grž); iki mūsų dienų vartojamas tik juodnãgis, -ė „kas juodais nagais, juodadarbis“ (Grž). Iš aktyviosios vartosenos traukiasi ir galūnių vediniai: šliùdris, -ė „apskuręs, apiplyšęs žmogus“ (Ps), trãknis, -ė „apsileidęs, nuskur dęs ūkininkas“ (Pšl). Iš aktyviosios vartosenos jau pasitraukė dalis šios semantinės grupės skolinių ir hibridinės darybos žodžių: čiėlininkas, -ė, čiėlãžemis, -ė „valakininkas, nepadalytos dubos žmogus“ (Jnšk), susiedas, -ė (bru. сусед, сосед) „bežemis, nuomininkas, kampininkas“ (Pmp), trijākas, -ė „valstietis, valdantis trečdalį valako“ (Grž, Skrb). Platesnės reikšmės skoliniai ir hibridai informantų gyvai vartojami iki šių dienų: kiauraklỹnis, -ė „kas su kiauru, išplyšusiu klynu, nususėlis, driskis“ (Grž, Jnšk), plikarūris, -ė „kas plikas, betur tis“ (Jnšk), ùbagas, -ė (bru. убог, 1e. ubogi) 1. „elgeta“, 2. „beturtis, varguolis, vargšas“ (Jnšk, Ps, Všk). Patarmėje fiksuota nemažai leksemų, įvardijančių tarnaujantį, kam nors priklausantį žmogų. Priesagų vediniai vyresniosios kartos informantų vartojami iki šiol: mergėse, mergiōtė „tarnaitė, samdinė“ (Grž, Ps, Všk), tarnáutojas, -a „samdinys“ (Všk), vaikėsas, vaikėzas „samdinys, bernas“ (Grž, Jnšk). Tik LKŽe 13 Apie etnografinėje, grožinėje literatūroje ir Lietuvių kalbos žodyne susiklosčiusią neturtingiausios visuomenės grupės – elgetų ir atstumtųjų – sampratą žr. Vosyliūtė, Kasparavičienė, Maniukaitė, Kocai 2004: 12–16, 25–30. 14 1905 m. mažžemių valstiečių žemė sudarė 51,7 proc. visų ūkių; vidutinių valstiečių – 23,8 proc., turtingesnių ūkių skaičius sudarė 24, 4 proc. visų ūkių (Vėbra 1990: 11). 236 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje rasime galūnės vedinį tarnė „tarnaite“ (Ps) ir determinatyvinį dūrinį žydmergė „žydo tarnaitė“ (Skrb). Ekspedicijose užrašyti keli skoliniai iš latvių ir slavų kalbų: andanárščikas, -ė, andinárčikas, -ė (bru. андынарнік) „dvaro darbininkas“ (Dj), paslūgóčius (bru. паслугач) „tarnas“ (Pšl), žėnas (la. zēns) „vaikinas, samdinys, bernas“ (Jnšk), žeñkis (la. zeņķis) „samdinys, vaikinas, bernas“ (Dj). LKŽe rodo, kad tris dienas per savaitę dirbęs samdinys vadintas hibridinės darybos žodžiu trijākas, -ė (Grž). Kilmingi, pasiturintys vadinti sudurtiniais žodžiais. Informantai dar šiandien atsimena tokius pasiturinčių asmenų pavadinimus: didžbajoris, -ė „įžymus bajoras“ (Grž), didžturtis, -ė „turtingas žmogus, turtuolis“ (Grž), dvìžemis, -ė „kas turi dvi žemes, du ūkius“ (Jnšk), savižemis, -ė „kas turi savo žemės, žemės savininkas“ (Jnšk). Neištekėjusi dvarininko, pono dukte vadinta priesagos vediniu panėlė (Grž). Pasiturintys vadinti ir frazeologizmais: nuõ súolo „iš gero ūkio, iš turtingos šeimos“ (Všk), pilnomis kišėnėmis „turtingas“ (Krč). Tik LKŽe fiksuotas dūrinys mėšpilvis, -ė „turtuolis“ (Všk). Prie šios semantinės grupės šliejasi ir keletas LKŽe fiksuotų asmenų pavadinimų pagal apsirengimą ir apsiavimą. Dalis šių pavadinimų netiesiogiai atspindi žmogaus socialinį statusą: atlapkėklis, -ė „kas vaikščioja atlაპu kaklu“ (Grž), striūmbis, -ė „kas trumpais drabužiais apsirengęs“ (Všk), pūrakelnis, -ė „kas dėvi plačias kelnes“ (Krč), vyžākōjis, -ė „kas avi vyžomis, vyžotas“ (Ps), vyžiúotis, -ė „kas su vyžomis, vyžius“ (Pšl); taip pat plg. hibridinės darybos žodį pūrāklynis (le. klin) „kas dėvi plačias, apsmukusias kelnes, nudribtkelnis“ (Jnšk, Všk). Pavadinimai čielāžemis, dvìžemis, pūšžemis, savìžemis rodo, kad pagrindinis turtingumo / neturtingumo požymis Lietuvos kaime buvo žemė, jos dydis. 5. PAVADINIMAI PAGAL AMŽIŲ Patarmėje užrašyta daugiau nei 30 asmenų pavadinimų pagal amžių. Šios semantinės grupės leksemos smulkiau dar skirstytinos į kelis pogrupius. Mažo, jauno, nesubrendusio žmogaus pavadinimai. Patarmėje fiksuoti keli sudurtinės darybos žodžiai: aštuntamėtis, -ė „kas aštuntų metų“ (Grž), dešimtmetinis, -ė „kuris dešimties metų“ (Grž), papžindỹs, -ė „kas jaunas, nepatyręs, geltonsnapis, pienburnis“ (Jnšk). LKŽe rasti: glìtlaižis, -ė „kas laižo glitę, apsisnarglėjęs, snarglius; vaikigalis, pienburnis“ (Pmp), šeškabandis, -ė „kas dar nesubrendęs, piemengalys“ (Grž), žaliaglitìs, -ė, žaliapū̃vis, -ė „pienburnis“ (Jnšk). Iš 6 galūnių ir priesagų vedinių per ekspedicijas užrašyti šie: mergė̃sė, mergiõtė „paaugusi mergaitė, mergiotė, mergina“ (Grž, Jnšk), paaugùolis, -ė „paauglys“ (Grž), LKŽe fiksuoti: bambõkas, -ė „vaikėzas“, glìčas, -ė „snarglius, nesubrendęs žmogus, piemengalys“ (Pmp), šnabždūkas „apie mažą vaiką“ (Ps). Straipsniai / Articles 237 AURELIJA GRITĖNIENĖ Jauni, nesubrendę asmenys iki šių dienų vadinami perkeltinės reikšmės žodžiais bei frazeologizmais: mažas „kūdikis“ (Jnšk), snarglýs, -ė, snerglys, -ė „nesubrendęs žmogus, piemengalys“ (Grž, Pšl), šnāpo nekākēlia nuo žẽrnės „apie jauną, nesubrendusį“ (Ps), tik iš kiaušinio išsirītęs „nepritryęs, jaunas“ (Jnšk), kūmelio šūdo neiššikęs vlg. „apie ką nesubrendusį“ (Jnšk), pienas nenudžiūvo nuo lūpų „apie jauną, nesubrendusį“ (Ps), panosė šlapia „apie labai jauną, pienburnį“ (Ps). Vartojama ir skolinių bei hibridinės darybos žodžių: mergáička, mergaička „paauglė mergaitė, mergiotė“ (Ps, Všk), smalapilvis, -ė „nesubrendęs žmogus, geltonsnapis“ (Grž), žėkis, žeṅkis (la. zeṅkis) 1. „vaikinas, jaunuolis“ (Dj, Ps, Skrb, Slč), 2. „berniukas, paauglys“ (Krč, Všk). Pagyvenusio, seno žmogaus pavadinimai. Daugiausia patarmėje užrašyta priesaginės darybos ir galūnių vedinių: bobulýtė „senutė“ (Ps, Všk), bobuliùkas „apie susenusią, sudžiūvusią moterį“ (Jnšk), senýlis, -ė „senasis“ (Grž), seniõkas „senis“ (Krč), seniūgas „senis“ (Pšl); LKŽe rastas dùmza „nevikrus, senas žmogus“ (Ps). Patarmėje per ekspedicijas užrašyti keli sudurtinės darybos žodžiai: bóbapalakė „sena, menka boba“ (Jnšk), diẽngalis, -ė „esantis arti amžiaus galo, senas, perkaršęs“ (Dj), sénbizda „persenėlis, išpenda“ (Grž). Kalbant apie seną žmogų neapsieinama ir be įvairių palyginimų, frazeologizmų: sėnas dáiktas „senis“ (Ps). Žmogus senatvėj kaip koks drėbalas (nebesivaldo) (Jnšk). Suvaikėji, suvaikėji [senatvėj], kaip mažas palieki (Jnšk). Kvakšia, pukši kaip perēkšlė višta (apie seną moterį) (Grž). Jaunas kaip kvietkelis, senas kaip šaknelė (susitraukęs) (Ps). 6. APIBENDRINIMAS Straipsnyje aptarti asmenų pavadinimai rodo, kad tarmėje, įvardijant asmenis pagal kokį nors ryškų išorės požymį, amžių, atliekamą veiklą ar socialinius santykius, ypač gausiai vartojami sudurtiniai žodžiai (šiame straipsnyje jų aptarta daugiau nei 80) ir priesagų vediniai (jų užrašyta apie 120). Priesagų vediniai paprastai sudaromi iš atitinkamų veiksmažodžių ar būdvardžių. Gausiausia ir ne taip sparčiai kintanti semantinė grupė – pavadinimai, nusakantys įvairius asmens išorės trūkumus. Gana plačiai patarmėje paplite metaforizacijos būdu atsiradę asmenų pavadinimai. Gausiai vartojami zoomorfizmai, dažnas ornitomorfinis žmogaus apibūdinimas. Didžioji dalis tokių perkeltinės reikšmės pavadinimų gyvai patarmėje vartojama iki šių dienų. Pastebėta, kad mažiau vartojama vaizdingųjų veiksmažodžių žmogaus eisenai (šlubavimui, krypavimui į šalis ir pan.) nusakyti. Traukiantis iš vartosenos šiems veiksmažodžiams, vis retesni tampa ir iš jų padaryti asmenų pavadinimai kripãlis, klỹvis, štapietas ir kt. 238 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje Sparčiausiai kinta su asmens veikla, pomėgiu ir socialiniu statusu susiję pavadinimai. Nyロstant ar visai išnykus atitinkamos srities veiklai, nebevartojami arba prisimenami tik kalbant apie praeitį ir su ta veikla susijusių asmenų pavadinimai: akmenininkas, arkliapjovis, ašūnduonįs, birbėjas, gānas, dienininkas, kālkdegis, kraujalaidis, kūliādaris, laūksargis, siekėlninkas ir kt. Nemažai asmenų pavadinimų pagal atliekamą veiklą vyresniosios kartos informantai vartoja tik kalbėdami apie praeityje dirbtus darbus, pavyzdžiui, prisimindami linarovį, rugiapjūtę ir pan. Nyロstant seniesiems vestuvių, laidotuvių papročiams, iš vartosenos traukiasi ir atitinkami asmenų pavadinimai: kraiĉkeroūys, kraiĉvežys, palȳdas, pasekėjas, titilvežis, verkėja, višteliáutojas. Dalis leksemų iš sistemos traukiasi kartu su išnykusiomis arba nebe tokiomis populiariomis realijomis, pavyzdžiui, nebenesiojamos vyžos, tad nebeaktualūs darosi vyžakōjo ir vyžiuōčio pavadinimai, niekas atskirai nebepardavinėja sacharino, skurlių, senų geležų, tad imami pamiršti cukrėlninkai, sėngeležiai ir škūrļininkai. Ypač daug iš aktyviosios vartosenos pasitraukusių pavadinimų pagal socialinį statusą. Didžioji dalis straipsnyje analizuotų šios semantinės grupės pavadinimų surinkta iš LKŽe, tik keli pavadinimai užrašyti iš informantų klausinėjant juos apie vaikystės ar jaunystės laikus. Iki mūsų dienų aktyviai vartojamos bendresnės reikšmės šios grupės leksemos (bekėlnis, juodnagis, kiauraklėynis, plikaruūris, ūbagas). Palyginti neblogai patarmėje išsilaikę asmenų pavadinimai pagal amžių. Pastebėta, kad iš vartosenos sparčiau traukiasi tie asmenis pagal amžių pavadinantys dūriniai, kurių leksinė reikšmė skiriasi nuo darybinės, pavyzdžiui, glītlaīžis, šeškabандis, žaliaglītis, žaliapūūvis. Kalbant apie skolintinę leksiką pastebėta tendencija, kad dalis slavizmų iki šių dienų dar gana aktyviai vartojami vyresniosios kartos informantų. Iš vartosenos sparčiau traukiasi vartotojams nebeaktualūs slavizmai: cigēlninkas, desetnininkas, desētninkas, pakajūūka, špiegas, tūlkininkas, žēlnius ir pan. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Babickienė Zofija 2015: Asmenų pavadinimai tradicinėje žemaičių (dounininkų) tarmėje. – Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 370–393. Prieiga internete: http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/tarms-europos-taut-kultros-paveldas-dialects-cultural-heritage-european-nations. Buivydienė Rūta 1997: Lietuvių kalbos ved ybų giminystės pavadinimai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BŽe – rengiamas Bendrinės lietuvių kalbos žodynas. Redaktorių kolegija: D. Liutkevičienė (vyr. redaktorė), G. Naktinienė, R. Petrokienė, D. Svetikienė, K. Vosilytė, J. Straipsniai / Articles 239 AURELIJA GRITĖNIENĖ Zabarskaitė. Programuotojas V. Satkevičius. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012–2016. Prieiga internete: http://bkzd.lki.lt; BŽe rankraštis. Civjan Tatjana 1990: Цивян Т. В. Лингвистические основы балканской картины мира. Москва: Наука. Dzežulskienė Judita 2001: Asmenų pavadinimai, reiškiami veiksmažodiniais mobiliaisiais daiktavardžiais (substantiva mobilia). – Acta Linguistica Lithuanica 44, 55–69. DŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: šeštas (trečias elektroninis) leidimas, vyr. red. Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006; internetinė versija, 2011. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt. FzŽ – Frazeologijos žodynas. Rengė Irena Ermanytė, Ona Kažukauskaitė, Gertrūda Naktinienė, Jonas Paulauskas (red.), Zita Šimėnaitė, Angelė Vilutytė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2001. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt/ Gudavičius Aloyzas 2000: Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universitetas. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Jakaitienė Evalda 1988: Leksinė semantika. Vilnius: Mokslas. Jasiūnaitė Birutė 1999: Endriejaviškių pejoratyvinė leksika (neigiamieji žmogaus apibūdinimai). – Lietuvių dialektologijos skaitiniai 1. Vilnius: Vilniaus universitetas, 300–325. Kardelis Vytautas: 2003: Rytų aukštaičių šnektų slavizmų fonologijos bruožai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Klimavičiūtė Rūta 2012: Asmenis įvardijantys daiktavardžiai: sinonimija ir vartosena. Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas. Kravcova Liudmila: 2013: Šiuolaikinės rusų kalbos asmenis įvardijantys daiktavardžiai kaip pasaulėvaizdžio atspindis (pagal „XXI amžiaus aiškinamąjį rusų kalbos žodyną. Aktualı leksika“). Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius: Vilniaus universitetas. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008). Prieiga internete: www.lkz.lt. LKŽP – „Lietuvių kalbos žodyno“ Papildymų kartoteka. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt. Naktinienė Gertrūda 2015: Tarmių faktų pateikimas akademiniame Lietuvių kalbos žodyne. – Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas. Vilnius: Mykolo 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Asmenų pavadinimai šiaurės panevėžiškių patarmėje Romero universitetas, 494–515. Prieiga internete: http://ebooks.mruni.eu/pdfreader/tarms-europos-taut-kultros-paveldas-dialects-cultural-heritage-european-nations. Papaūrėlytė-Klovienė Silvija 2007: Lingvistinės kultūrologijos bruožai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Pečkuvienė Laima 2014: Demenį bendr- turintys asmenų pavadinimai ir jų darybos ypatumai administracinėje kalboje. – Socialinių mokslų studijos 6(3), 648–660. Prieiga internete: file:///C:/Users/vartotojas/Downloads/4059-8713-1-SM.pdf. Pikčilingis Juozas 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: Mokslas. PPr – Patarės ir priežodžiai. Rengė K. Grigas ir A. Jonynas. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958. Rosinėnė Gražina 1978: Žmogaus sudėjimo, jėgos, sveikatos, amžiaus, veiklumo ir darbštumo apibūdinimas zoomorfizmais. – Kalbotyra 29(1), 41–51. Rosinėnė Gražina 1982: Zoomorfinis žmogaus apibūdinimas lietuvių kalboje (psicholingvistinio eksperimento duomenimis). – Kalbotyra 33(1), 78–87. Rosinėnė Gražina 1989: Lietuvių kalbos zoomorfizmų semantinės struktūros sistemiškumas. – Baltistica 3(2), Priedas, 384–387. Ruškys Algirdas 1982: Lietuvių kalbos frazeologizmų, pejoratyviškai apibūdinančių žmogaus charakterio bruožus, semantika ir stilistinės ypatybės. – Kalbotyra 33(1), 88–95. Ruškys Algirdas 2010: Žmogaus pasaulio atspindžiai endriejaviškių šnektoje. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. Kalba. Prieiga internete: http://www.llt.lt/pdf/endriejavas/endriejavas_kalba.pdf. Vėbra Rimantas 1990: Lietuvių visuomenė XIX a. antrojoje pusėje. Socialinės struktūros bruožai. Vilnius: Mokslas. PlgŽ – Vosylytė Klementina. Palyginimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. Prieiga internete: http://lkiis.lki.lt/ Vosyliūtė Anelė, Kasparavičienė Vida, Maniukaitė Gražina, Kocai Elena 2004: Varguomenė: gyvensena ir vertybės. Vilnius: Socialinių tyrimų institutas. Zabarskaitė Jolanta 2006: Ekspresyvioji lietuvių kalbos leksika ir vartosenos žodynai. – Leksikografija ir leksikologija 1: Aiškinamųjų bendrinės kalbos žodynų aktualijos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 170–180. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zlatkutė Eglė 2011: Žmogų apibūdinantys palyginimai lietuvių kalboje. Bakalauro darbas. Vilniaus universitetas. Straipsniai / Articles 241 AURELIJA GRITĖNIENĖ INTERNETO RESURSAI: Русско-белорусский словарь. Prieiga internete: http://www.skarnik.by. Словари русского языка. Prieiga internete: http://www.gramota.ru/slovari. Słownik języka polskiego. Prieiga internete: http://sjp.pwn.pl/ http://sjp.pwn.pl. Wielki słownik języka polskiego. Prieiga internete: http://www.wsjp.pl. Personal Names in the Northern Panevėžiškiai Subdialect SUMMARY The article discusses 280 personal names from the Northern Panevėžiškiai Subdialect and Dictionary of the Lithuanian Language which reflect the person’s physical properties, age, occupation, and social relations. The material collected for the study shows that compound words (more than 80 of them are discussed in the present article) and suffixal derivatives (about 120 of them were recorded) are frequently employed for naming people in the traditional dialect. If the base word of a derivative or a compound word is still used in the subdialect, personal names formed from them tend to remain in use as well. Names denoting various external defects constitute the largest semantic group which is not prone to rapid changes. Personal names formed through metaphorisation are rather widely spread in the subdialect. Zoomorphisms are frequently used; personal ornitomorphic descriptions are also common. Age-denoting personal names are rather well preserved in the subdialect. The names linked to an occupation, hobby and social status are subject to most rapid changes. As the occupations of a certain sphere gradually disappear, the names related to those occupations are no longer used or are only remembered with reference to the past. A part of lexemes withdraw from the system together with the realia which are either defunct or no longer popular. Įteikta 2016 m. liepos 14 d. AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected] 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXV