Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos

RASA KURKAUSKIENĖ Lietuvos edukologijos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, morfologija. RYTŲ AUKŠTAIČIŲ ŠIAURINIŲ PANEVĖŽIŠKIŲ DAIKTAVARDŽIO LINKSNIAVIMO TIPAI IR JŲ KITIMO TENDENCIJOS Noun Declension Types in the Eastern Aukštaitian Subdialect of Northern Panevėžiškiai and the Tendencies of Their Change ANOTACIJA Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo sistema tirta labai menkai. Apskritai, iki šiol nėra paskelbta šios patarmės išsamių morfologijos tyrimų. Analizuojant bei aprašant rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių kamienų tarpusavio sąveiką, jos tipus ir veikimo sąlygas, remiamasi natūraliosios morfologijos tyrimo metodais. Straipsnyje daiktavardžiai analizuoti sinchroniniu metodu, kurį 1977 m. pateikė Aleksas Girdenis ir Albertas Rosinas. Taikant maksimumų metodą, atliktas šiaurinių panevėžiškių patarmės hierarchinis fleksinių klasių grupavimas, nustatyti daiktavardžių linksniavimo tipai. ESMINIAI ŽODŽIAI: šiauriniai panevėžiškiai, natūralioji morfologija, daiktavardžių kamienai, kamienų hierarchija. ANNOTATION The noun declension system of the Eastern Aukštaitian Subdialect of Northern Panevėžiškiai has not been thoroughly studied. Generally speaking, there are no comprehensive studies addressing the morphology of this subdialect. Straipsniai / Articles 205 RASA KURKAUSKIENĖ The analysis and description of the interaction of stems in the Eastern Aukštaitian Subdialect of Northern Panevėžiškiai, its types and conditions resort to the Natural Morphology research methods. Nouns are analysed using the synchronic method first proposed by Girdenis and Rosinas in 1977. The hierarchical clustering of inflectional classes of the Northern Panevėžiškiai Subdialect was performed and noun declension types were determined using the maximum method. KEYWORDS: Northern Panevėžiškiai Subdialect, Natural Morphology, noun stems, stem hierarchy. ĮVADAS Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema lingvistų laikoma pačia archajiškiausia iš visų dabartinių gyvų indoeuropiečių kalbų, teigia Zigmas Zinkevičius (1980: 185). Pirmą kartą daiktavardžių linksniavimas aprašytas 1653-aisiais metais pirmojoje spausdintoje lietuvių kalbos gramatikoje Grammatica Litvanica. Tuomet Danielius Kleinas daiktavardžius suskirstė į penkis linksniavimo tipus (pagal daiktavardžių vienaskaitos vardininko, kilmininko ir naudininko galūnes) (Kruopas (red.): 1957). Gerokai vėliau, 1922 m., penkias linksniuotes Lietuvių kalbos gramatikoje išskyrė ir Jonas Jablonskis. Kitaip negu D. Kleinas, svarbiausiu rodikliu J. Jablonskis laikė vienaskaitos vardininko linksnį. J. Jablonskio sudarytą lietuvių kalbos daiktavardžio linksniuočių sistemą randame ir 1965 metais išleistoje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvy das, red.: 1965). Joje pateikiami išsamesni linksniuočių aprašymai, akcentuojama ne tik vienaskaitos vardininko, bet ir vienaskaitos kilmininko galūnių reikšmė linksniuotei nustatyti. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (2005: 68–81) aprašomos penkios linksniuotės: (i)a, (i)u, (i)o, e ir i. Kiekvienos linksniuotės linksniavimo paradigmos skiriamos pagal atskirų linksnių formų ypatybes. Ši klasifikacija yra ne tik detalesnė už D. Kleino sudarytą linksniuočių sistemą, bet ir paprastesnė: norint nustatyti linksniuotę, užtenka vieno daugiskaitos naudininko linksnio. Kalbininkai Aleksas Girdenis ir Albertas Rosinas pateikia visai kitokią, natūraliosios morfologijos1 tirtą, linksniavimo tipų klasifikaciją. Jų nuo- 1 Šis metodas kilo ir ypač išplito Vokietijoje ir Austrijoje XX a. 8-to dešimtmečio pradžioje. Kalbamoji kryptis ir struktūrinės tendencijos kalbose apskritai, ir specifinius pakitimų procesus skirtingose kalbose aiškina iš dalies universaliais natūralumo principais. 206 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevežiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos mone (Girdenis, Rosinas 1977: 338), tradicinė, arba sąlyginė, daiktavardžių linksniavimo tvarka yra nemotyvuota ir neleidžia atskleisti skirtingų kamienų sąveikos, natūralios linksniavimo tipų klasifikacijos. Be to, tiriant daiktavardžius tradiciniu būdu, neatsižvelgiama į jų giminės, formų panašumą. Taigi remiantis A. Girdenio ir A. Rosino moksline idėja, šiame tyrime kiekviena daiktavardžių kait ybos klasė bus gretinama su visomis kitomis kait ybos klasėmis, aiškinamasi, koks yra sutampančių linksnių galūnių skaičius, skaičiuojamas linksnių vartojimo dažnis. Artimą natūraliosios morfologijos teorijai daiktavardžio linksniavimo sistemą sudarė Adelė Valeckienė (1998). Jos pateiktoje klasifikacijoje atsižvelgiama į paradigmų tarpusavio panašumus. Kalbininkės teigimu, kai kurių skirtingų kamienų daiktavardžiai turi panašias galūnių sistemas, o kartais atvirkščiai – to paties kamieno daiktavardžiai skiriasi kuriomis nors galūnėmis (1998: 319). Apskritai darbų, skirtų panevežiškių patarmei, yra nemažai (Kačiuškienė 2000, 2006; Garšva 1982, 2000; Ručinskaitė 1984 ir kt.), daug apibendrinamosios medžiagos pateikta Z. Zinkevičiaus darbuose (1966, 1975). Vis dėlto reikia pasakyti, kad beveik visi kalbininkai daugiausia domėjosi panevežiškių patarmės fonetika, morfologijai skirtas vos vienas kitas darbas (Šliavas 1974, Vidugiris 1964). Taigi ir natūraliosios morfologijos teorija paremtų rytų aukštaičių šiaurinių panevežiškių patarmės daiktavardžio linksniavimo sistemos tyrimų dar nėra paskelbta2. Šiame straipsnyje, remiantis natūraliosios morfologijos teorinėmis nuostatomis, bus aprašoma minėtos patarmės daiktavardžio kait ybos klasių sistema, pateikta kamienų klasifikacija. Ji bus sudaroma atsižvelgiant ne tik į galūnes, bet ir į akcentinius bei morfonologinius kitimus tapačiose morfemose. Nuo įprastos (tradicinės) klasifikacijos ši skirsis tuo, kad ypatingas dėmesys bus skiriamas fleksijų panašumams paradigmose, bus bandoma išryškinti daiktavardžio kait ybos įvairovę. 2 Natūraliosios morfologijos metodus, tirdamas bendrinės lietuvių kalbos, kai kurių žemaičių tarmės šnektų (Tirkšlių ir Šaukėnų), latvių bendrinės kalbos ir tarmių daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchiją, naudojo A. Rosinas ir A. Girdenis (Girdenis, Rosinas 1977; Rosinas 1994, 2005: 47–51, 76–83). Taip pat Aurimas Markevičius, tyrinėdamas šiaurinius širvintiškius (Markevičius A. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008; Markevičius A. Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija. Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2009), taip pat Aušra Kaikarytė tirdama Joniškio šnektą (Kaikarytė A. Joniškio šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema. Daktaro disertacija. Vilnius, 2010) bei Vitalija Karaciejūtė tirdama pietų aukštaičius (Karaciejūtė V. Varėnos šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema. Daktaro disertacija. Vilnius, 2013). Dar žr. Savickienė, Kazlauskienė, Kamandulytė 2004: 81 ir ten minimą literatūrą; apie pačią teoriją: Wurzel 1984. Straipsniai / Articles 207 RASA KURKAUSKIENĖ TYRIMAS Tyrime keliami keli uždaviniai: 1) ištirti šiaurinių panevėžiškių patarmės daiktavardžių linksniavimo tipus ir jų hierarchiją; 2) parodyti, kad tiriamojoje patarmėje egzistuoja ne tik sąlyginė, bet ir natūrali daiktavardžių linksniavimo tvarka; 3) pateikti rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžių kamienų kaitos tendencijas. Empirinė medžiaga. Didžioji dalis garsinės tyrimo medžiagos surinkta straipsnio autorės (25 val.), kita dalis paimta iš Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo (6 val.). Darbe tyrinėjami šie šiaurinių panevėžiškių punktai: Joniškėlio, Jūrgenų, Pūmpėnų, Pasvalio, Salõčių, Geidžiūnų, Gailiõnių. Tyrimo medžiagą sudaro apie šimtas transkribuotų tarminių tekstų puslapių. Iš jų buvo išrinkti visi daiktavardžiai (iš viso 4961), kurie suskirstyti ir suskaičiuoti pagal kamienus (ā kamieno daiktavardžių rasta 832, iā kamieno – 197, a kamieno – 1891, u kamieno – 92, ia₂ kamieno – 799, i_f kamieno – 46, i_m kamieno – 17, C_m kamieno – 59, C_f kamieno – 25, ē kamieno – 903), giminę, skaičių, linksnį ir kirčiavimo tipus (baritoninį ir oksitoninį). Nustatant linksniavimo tipus, remtasi šiais kriterijais ir sąlygomis: 1. Daiktavardžių kamienų skirtumus lemia fonologija, o ne fonetika. Pavyzdžiui, šiaurinių panevėžiškių daiktavardžių šã.kę „šakai“ ir duõbę „duobei“ galūnės balsiai laikomi tos pačios fonemos poziciniais variantais (dar plg. širvintiškių žõ.bl̥ „žolę“ ir ã.ki „akį“). 2. Daiktavardžių balsiniai kamienai nustatyti remiantis daugiskaitos naudininko, priebalsiniai – daugiskaitos kilmininko linksniu. 3. Šiauriniams panevėžiškiams būdinga itin stipri galūnės balsių redukcija, be to, veikia visuotinio kirčio atitraukimo dėsnis (t. y. atitraukiama ne tik iš trumpos, bet ir iš ilgos tvirtagalės galūnės ne tik į ilgąjį, bet ir į trumpąjį skiemenį, pvz.: žmó·nb „žmona“, diẽnb s „dienas“, ràsb „rasą“, kàte „katė“). Dėl šios priežasties oksitoninio ir baritoninio kirčiavimo paradigmos suvienodėja, atsiranda daug sinkretinių linksnių. Taigi šiame darbe nustatant kamienus bus remiamasi baritoninio kirčiavimo daiktavardžiais3. Oksitoninio kirčiavimo 3 Plg.: Rytų aukštaičių šiaurinių širvintiškių ir pietų aukštaičių Varėnos šnektos linksniavimo kamienai nustatyti remiantis tik oksitoninio kirčiavimo daiktavardžiais. Šiaurinių širvintiškių kirčiuotos galūnės išlaikytos geriau negu nekirčiuotos. Be to, širvintiškiai nekirčiuotus ilguosius balsius trumpina iki trumpųjų ir veikia sąlyginis kirčio atitraukimas (Markevičius 2006: 436). Varėnos šnektoje oksitoninio kirčiavimo daiktavardžiai pasirinkti dėl gerai atstovaujamos daiktavardžių paradigmos (Karaciejūtė 2011: 315). Pietų aukštaičiai galūnes išlaiko gerai, žodžiai daugeliu atvejų kirčiuojami kaip bendrinėje kalboje. Kartais gali skirtis kirčio vieta ar priegaidė, nes žodžiai priklauso kitoms kirčiuotėms ir yra susidarę nauji kirčiavimo modeliai, pvz.: plì·tas „plytàs“, stɔ·gùs „stógus“ ir kt. (LKTCh 2004: 81). 208 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos daiktavardžių pavyzdžiai pateikti tik palyginimui, t. y. kad būtų matyti abiejų kirčiavimo tipų panašumai. Rasti skirtumai pateikti pirmoje lentelėje. 1 LENTELĖ. Baritoninio ir oksitoninio kirčiavimo skirtumai šiaurinių panevėžiškių patarmėje Vienaskaita Baritoninis kirčiavimas Oksitoninis kirčiavimas Daugiskaita Baritoninis kirčiavimas Oksitoninis kirčiavimas ā kamienas N. piėvom šakó·m Vt. piévo šakọ· Vt. piėvos šakọ·sb iā kamienas Vt. sá.ujo daļõ· Vt. sá.ujǫs daļõ·s ē kamienas Vt. ú.pe đobė· Vt. ú.pęs đobę̇s u kamienas Vt. tǫr.ġg4 đangu̇.i if kamienas N. á.ntem / ó.ntem5 avį.m Įn. (ṣo)_á.ntem / (ṣo)_ó.ntem (ṣo)_avį.m Matyti, kad pagal kirčiavimo tipą nesutampa keturių kamienų (ā, iā, ē ir u) vienaskaitos ir daugiskaitos vietininko linksnių formos (u kamieno tik vienaskaitos); dviejų kamienų (ā ir i_f) daugiskaitos naudininko linksnių formos ir tik vienas skirtumas rastas tarp i_f kamieno daiktavardžių (nesutampa daugiskaitos įnagininko formos). Svarbu paminėti, kad i_m, C_m ir C_f kamienų daiktavardžiai šiaurinių panevėžiškių patarmėje yra tik oksitoninio kirčiavimo (vâġᵇs, àkmo, dòkte). Šių kamienų baritoninio kirčiavimo daiktavardžių nėra. Vienintelis C_m kamieno žodis mė·no 4 Daiktavardis turgus čia formaliai priskirtas prie u kamieno, tačiau tik vienaskaitos kilmininko linksnis turi išlaikęs šio kamieno galūnę, plg.: tǫr.gos „turgaus“ ir vú.ra „vyro“. Visi kiti linksniai perėję į a kamieną. 5 Daiktavardis antis šiaurinių panevėžiškių šnektoje priskirtas i_f kamieno tipui, tačiau akivaizdus šio kamieno mišinimas su ē kamienu (plg.: vns. kilm. á.ntęs / ó.ntęs „anties“ ir bi.tes „bitės“; vns. naud. á.nte / ó.nte „ančiai“ ir bi.tę „bite“; dgs. naud. á.ntęm / ó.ntęm „antim“ ir bi.tem „bitėm“; dgs. įn. (ṣo)_á.ntęm / (ṣo)_ó.ntęm „su antim“ ir (ṣo)_bi.tem „su bitėm“). Čia murmamasis priešakinės eilės balsis kai kuriais atvejais gali atliepti tiek ē, tiek ir i_f kamieno galūnę. Straipsniai / Articles 209 RASA KURKAUSKIENĖ „mėnuo“ tik vienaskaitos vardininko linksnyje išlaikė šio kamieno formą. Visi kiti linksniai perėję į ia2 kamieną. Tačiau vėl dėl galūnės balsių redukcijos ir visuotin io kirčio atitraukimo oksitoninio kirčiavimo daiktavardžiai panevežiškių kirčiuojami šaknyje (vàǧb̂s „vagis“, (ṣọ)_vàǧb̂ „su vagimi“, akmėnu „akmenų“, àv̀b̂s „avis“, (ṣọ)_àv̀b̂ „su avimi“ ir t. t.), todėl jais tyrime taip pat buvo remtasi. 4. Jei šiaurinių panevežiškių daiktavardžiai turi dvi ar kelias paralelines linksnių formas (pavyzdžiui, dú.kterę ir dú.kteŕb „dukt eriai“), kamieno atstovu laikoma dažnesnė forma. Wolfgango Ulricho Wurzelio teigimu, tokiais atvejais, kai žodis iš karto gali būti linksniuojamas ne pagal vieną tipą, susidaro papildomosios (komplementinės) fleksinės klasės (Wurzel 1984: 127). Tokių papildomų fleksinių klasių tirtoje patarmėje nerasta. Išanalizavus empirinę medžiagą pastebėta, kad šiaurinių panevežiškių patarmėje nėra iu ir ia1 kamieno daiktavardžių. Jie linksniuojami pagal ia2 kamieną, plg. kæ.ḷ̂s „kelias“, bró·l̂s „brolis“, spiẽč̂s „spiečis“ (spiečius), á.mž̂s „amžis“ (amžius). Išlikę šie daiktavardžių kamienai: a kamienas (kaimí·n̂s „kaimynas“, vaĩ.k̂s „vaikas“, prō·t̂s „protas“, rā·t̂s „ratas“, ia2 kamienas (kò·loḳ̂s „kolūkis“, tẹvẽl̂s „tėvelis“, pavà.sar̂s „pavasaris“, á.rkəl̂s „arklys“), ā kamienas (mešk̂ „meška“, mukì·kəl̂ „mokykla“, galv̂ „galva“, ló·v̂ „lova“), iā kamienas (bažnì·č̂ „bažnyčia“, grì·č̂ „gryčia“, põ·n̂ „ponia“, klebonì.i „klebonija“, burẽ.i „būrėja“), ē kamienas (pardutù.ve „pardu otuvė“, *mažù.pe „Mažupė“, jāunì·ste „jaunystė“, stiklì.ne „stiklinė“), im kamienas (vàǧb̂s „vagis“), if kamienas (nàk̂s „naktis“, klẹ·t̂s „kletis“, ū.ždof̂s „užduotis“), u kamienas (àl̂s „alus“, žmò·ĝs „žmogus“, sū·n̂s „sūnus“, liẽt̂s „lietus“), Cm kamienas (rõḍo „ruduo“, mé·no „mėnuo“), Cf kamienas (sẹṣo „sesuo“, dòḳte „duktė“). Toliau pateikiamos visų kamienų daiktavardžių linksniavimo paradigmos (atskirai baritoninio ir – palyginimui – oksitoninio kirčiavimo). 2 LENTELĖ. Baritoninio kirčiavimo daiktavardžių linksniavimo paradigmos a kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. vì·r̂s vì·rę K. vì·ra vì·ru N. vì·r̂ vì·ram G. vì·ro vì·r̂s Įn. vì·r̂ vì·ręs Vt. sõ·d̂ / tep_sõ·da sõ·dos / tep_sõ·du Š. vì·rę! vì·rę! 210 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevežiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos ā kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. K. N. G. Įn. Vt. Š. pi̇evᵇ pi̇evos pi̇evęs pi̇evom pi̇evọ pi̇evᵇs (sọ) pi̇evᵇ (sọ) pi̇evom pi̇evọ / tep_pi̇evos pi̇evos / tep_pi̇evu *lá.im! *lá.imos! ē kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. K. N. G. Įn. Vt. Š. bi̇.te bi̇.tęs bi̇.tę bi̇.tę (sọ) bi̇.tᵇ ú.pe / tep_ú.pęs bi̇.tᵇ! ī kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. K. N. G. Įn. Vt. Š. á.ntᵇs / ó.ntᵇs á.ntęs / ó.ntęs á.nte / ó.nte á.ntᵇ / ó.ntᵇ (sọ) á.ntᵇ / (sọ) ó.ntᵇ – á.nte / ó.nte! á.ntᵇs / ó.ntᵇs á.nčų / ó.nčų á.ntem / ó.ntem á.ntᵇs / ó.ntᵇs (sọ) á.ntem / (sọ) ó.ntem – á.ntᵇs! / ó.ntᵇs! i̯a kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. K. N. G. Įn. Vt. Š. bró.lᵇs bró.le bró.lᵇ bró.lᵇ (sọ) bró.lᵇ – bró.lọ! bró.le bró.lu bró.lem bró.lᵇs (sọ) bró.les – bró.le! Straipsniai / Articles 211 RASA KURKAUSKIENĖ ią kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. sá.ujb sá.ujos K. sá.ujos sá.uju N. sá.uję sá.ujom G. sá.ujo sá.ujḃ§ Įn. (sọ) sá.ujb (sọ) sá.ujom Vt. sá.ujo / tep sá.ujos sá.ujos / tep sá.uju Š. — — u kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. tȯṛ.gbs tȯṛ.gę K. tȯṛ.gọs tȯṛ.gu N. tȯṛ.gb tȯṛ.gam G. tȯṛ.go tȯṛ.gbs Įn. (sọ) tȯṛ.gb (sọ) tȯṛ.gęs Vt. tȯṛ.gb / tep tȯṛ.ga/an tȯṛ.gọs tȯṛ.gọs / tep tȯṛ.gu Š. — — 3 LENTELĖ. Oksitoninio kirčiavimo daiktavardžių linksniavimo paradigmos a kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. vẹl̇.kbs / vọl̇.kbs6 vẹl̇kę / vọl̇kę K. vẹl̇.ka / vọl̇.ka vẹl̇ku / vọl̇ku N. vẹl̇.kb vọl̇kam G. vẹl̇.ko / vọl̇.ko vẹl̇kbs / vọl̇kbs Įn. (sọ) vẹl̇kb / vọl̇kb (sọ) vọl̇kęs / vẹlkęs Vt.7 kiẽmb / tep kiẽma8 kiẽmos / tep kiẽmu Š. vọl̇.kę9! ọl̇.kę! 6 Šiauriniai panevėžiškiai lygiagrečiai vartoja abi formas. Antroji (vọl̇.kᵇs) labiau paplitusi senosios kartos atstovų kalboje. 7 Į linksnių sistemą neįtrauktas iliatyvo linksnis. Empirinėje medžiagoje tokių pasitaikė tik 9, pvz.: (i) plī́tine pri.jeme o̜.kolkõ.zan nepri.jime || (Joniškėlis); tená.i vę̇ṡ remó.ntan ai.nᵇ bú.dava gi || (Joniškėlis); križė.iᵇs bú.dava prikabī.ntᵇs klá.ses galan || (Geidžiūnai); kiek mú.m prakakį.na | miškan bú.vam išvi.ji || (Jūrgenai). Tyrimui jie svarių rezultatų neteikia. Iliatyvas buvo pavartotas atsitiktinai senosios kartos atstovų. 8 Skaičiuojant sutampančių linksnių galūnes remtasi pirmąja, įprasta (o ne prelinskine) vietininko forma. 9 Šiaurinių panevėžiškių plote įsigalėjusį šauksmininko forma su –ai, kuri iš vartosenos baigia išstumti senesnę formą (plg.: vns. š. vọl̇.kę „vilkai“, o ne vilkę). 212 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos i̯a₂ kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. á.rkʲᵇˢ árklę K. á.rklę árklu N. á.rkʲᵇ árklem G. á.rkʲᵇ á.rkʲᵇˢ Įn. (sɔ)₋ á.rkʲᵇ (sɔ)₋árkles Vt. ukĭ. / tep ú-ke ú-kos Š. á.rkʲlɔ¹⁰! árkle! ā kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. šàkᵇ šà.kɔs K. šàkɔs šàku N. šà.kę šakó·m G. šà.kɔ šàkᵇˢ Įn. (sɔ)₋šàkᵇ (sɔ)₋šàkɔm Vt. šakó· / tep₋šàkɔs šakó·sᵇ / tep₋šàku Š. má·mᵇ! má·mos! iā kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. dàlᵇ dāl̇os K. dāl̇os dàlu N. dà.lę dāl̇om G. dà.lę dàlᵇˢ Įn. (sɔ)₋dàlᵇ (sɔ)₋dāl̇om Vt. dalō· dalō·sᵇ Š. *dà.l̇ᵇ! dāl̇os! 10 Bendrinėje kalboje įprasta ia₂ kamieno šauksmininko galūnė yra -y (oksitonų) arba -i (baritonų), pvz.: arkly, ožy, broli. Šiaurinių panevėžiškių patarmėje vietoj ia₂ kamieno vartojamas u kamieno šauksmininkas su galūne -au (á.rkʲlɔ „arkliau“, bró·lɔ „broliau“, ki.škɔ „kiškiau“). Straipsniai / Articles 213 RASA KURKAUSKIENĖ ē kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. dūobė dūoḃės K. dūoḃės dūobu N. dūoḃe dūoḃem G. dūoḃe dūoḃᵇs Įn. (so) dūoḃᵇ (so) dūoḃem Vt. doḃė̃ / tep_dūoḃes doḃės / tep_dūobu Š. vārᵇ / vāria! vāṙės! im kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. vāġᵇs vā.ġᵇs K. vāġes vāgu N. vā.ġᵇ vaġi.m G. vā.ġᵇ vāġᵇs Įn. (so) vāġᵇ sȯ_vagi.m / sȯ_vaġes Vt. debesī / tep_ḋē.beṣe debesi.s / tep_deḃèsu Š. vāġo¹¹! vā.ġᵇs! u kamienas VIENASKAITA DAUGISKAITA V. sū·nᵇs sū·nę K. sū·nos sū·nu N. sū·nᵇ sū·nam G. sū·no sū·nᵇs Įn. (so) sū·nᵇ¹² (so) sū·nęs Vt. dangū.i – Š. sū·nę¹³! sū·nę! 11 Čia taip pat pastebima kamienų migracija: im kamienas (kaip ir ia₂) perima (i)u kamieno šauks-mininko galūnę -au. 12 Vienaskaitos įnagininko linksnis turi jau ne u kamieno galūnę -umi, o a kamieno galūnę -u, t. y. ne su sūnumi, žmogumi, o su sūnu, žmog u. Ši forma – a ir u kamienų daiktavardžių mišimo rezultatas. Dar plg. if ir ī̇a kamieno vienaskaitos įnagininką: sȯ_āvᵇ „su avimi“ ir sȯ_dālᵇ „su dalia“. Čia taip pat ryškus kamienų mišimo atvejis. 13 u kamieno vienaskaitos ir daugiskaitos šauksmininko formos sutampa. Čia u kamieno daiktavardžiai perima a kamieno daiktavardžių galūnę -ai (plg. vns. š. v̇ōlkę „vilkai“ ir sū·nę „sūnai“). 214 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos i₍f₎ kamienas VIENASKAITA | DAUGISKAITA V. | àvᵇš | ắ.vᵇš K. | àvęs | ắù N. | ắ.vę | aví.m G. | ắ.ve / ắ.vᵇ | ắvᵇš Įn. | (sọ) ắvᵇ | (sọ) aví.m Vt. | akí. | akí.š Š. | ắvę! | ắ.vᵇš! Cₘ kamienas VIENASKAITA | DAUGISKAITA V. | ằkmọ | ắ.kmenᵇš K. | ắ.kmenę¹⁴ | akmėnu N. | ắ.kmenᵇ | akmení.m G. | ắ.kmenᵇ | ắ.kmenᵇš Įn. | (sọ) ắ.kmenᵇ | (sọ) ắ.kmenęṣ Vt. | akmení. / tep_ắ.kmene | akmení.š / tep_akmėnu Š. | ắ.kmenọ! | ắ.kmenᵇš! Cₑ kamienas VIENASKAITA | DAUGISKAITA V. | dọktẹ | dù.kterᵇš K. | dọktẹṣ | dukterù N. | dù.kterę / dù.kterᵇ | dù.kteręm G. | dù.kterᵇ | dù.kterᵇš Įn. | (sọ) dù.kterᵇ / (sọ) dọktᵇ | (sọ) dù.kteręm Vt. | – | – Š. | – | dù.kterᵇš! Iš pateiktų baritoninio ir oksitoninio kirčiavimo daiktavardžių paradigmų matyti, kad vienų fleksinių klasių galūnės yra labai panašios (plg. 2 ir 3 lent. ā kamieno paradigmą su iā kamieno, a kamieno paradigmą su u kamieno), o kitų – skirtingos (plg. 2 ir 3 lent. ē kamieno paradigmą su i₍f₎ kamienu, 3 lent. u kamieną su i₍m₎ kamienu). Nustatant šiaurinių panevėžiškių patarmės linksniavimo 14 Priebalsinio kamieno vyriškosios giminės daiktavardžių kilmininkas turi iā₂ kamieno galūnę (plg. rù.ḍenę „rudenio“, ắ.rklę „arklio“, bró.lę „brolio“), o šauksmininkas (i)ū kamieno galūnę (plg. ắ.kmenọ! „akmeniau“ *daĩ.ñọ „Dainiau“). Straipsniai / Articles 215 RASA KURKAUSKIENĖ tipų klasifikaciją ir jų tarpusavio hierarchiją, remtasi jau anksčiau minėta A. Girdenio bei A. Rosino 1977 m. aprašyta metodika (338–348). Tai yra kiekvienas kamienas gretintas su visais kitais kamienais. Svarbiausias dviejų kamienų panašumo rodiklis yra sutampančių linksnių galūnių skaičius (m). Palyginkime šiaurinių panevėžiškių a kamieną (vẹ́lkʰˢ „vilkas“) su ā kamienu (šàkʰᵇ „šaka“), žr. 4 lentelę: 4 LENTELĖ. a ir ā kamienų daiktavardžių paradigmos Vienaskaita Daugiskaita a kamienas ā kamienas a kamienas ā kamienas V. vẹ̄l.kʰs / ʋọ̄l.kʰs šàkʰᵇ vẹ̄lkę / ʋọ̄lkę šã.kọs K. vẹ̄l.ka / ʋọ̄l.ka šàkǫs vẹ̄lku / ʋọ̄lku šàku N. vẹ̄l.kʰᵇ šà.kę ʋọ̄lkam šakó·m G. vẹ̄l.kọ / ʋọ̄l.kọ šà.kọ vẹ̄lkʰˢ / ʋọ̄lkʰᵇs šàkʰᵇs Įn. (sǫ)̰vẹ̄lkʰᵇ / ʋọ̄lkʰᵇ (sǫ)̰šàkʰᵇ (sǫ)̰ʋọ̄lkęs / vẹ̄lkęs (sǫ)̰šàkǫm Vt. kiēmᵇ / tep_kiēma šakō· / tep_šàkǫs kiēmos / tep_kiēmu šakō·sᵇ / tep_šàku Š. ʋọ̄l.kę! má.mᵇ! ʋọ̄l.kę! má.mos! Kaip matyti, a ir ā paradigmos turi keturias sutampančių linksnių galūnes (vienaskaitos galininkas ir įnagininkas, daugiskaitos kilmininkas, galininkas). Vadinasi, šių paradigmų panašumo indeksas (m) yra lygus 4. Tačiau šis indeksas nėra visiškai tikslus, nes visos fleksinės klasės turi vienodas daugiskaitos kilmininko ir, kas nebūdinga kitoms tirtoms aukštaičių šnektoms (šiaurinių širvintiškių, Varenõs, Jõniškio), galininko galūnes. Taigi tokių galininko formų kaip, pavyzdžiui: sú·nʰs, àvᵇs, ví·rʰs, bró·lʰs, piévᵇs, sá·ujᵇs, bètᵇs, tọ·rᵇs, galūnės yra redukuotos ir laikomos tapačiomis, o tiksliau – poziciniais jų variantais. Šauksmininkas dažniausiai turi keletą paralelinių formų (pvz.: vãrlᵇ, vãrla ~ varle!), o daugeliu atvejų įprastos šauksmininko formos (ypač priebalsinio kamieno daiktavardžių) šiaurinių panevėžiškių patarmėje visai nevartojamos. Šiaurinių panevėžiškių plote, kaip ir kitose patarmėse (uteniškių, šiaurinių vakarų aukštaičių ir kt.), įprastą šauksmininko formą keičiama mažybine-malonine: varlį·tʰᵇ „varlyt“, dukri·tʰᵇ „dukryt“, sesi·tʰᵇ „sesyt“, sesú·tʰᵇ „sesut“. Taigi minėtieji, dar anomalijais vadinami, linksniai iš paradigmų pašalinti. Šiuo atveju iš lentelės turime išbraukti daugiskaitos kilmininko ir galininko linksnį, tad sutampančių linksnių galūnių lieka 2. 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos Nustatant daiktavardžių linksniavimo tipų panašumą, reikšmingas ne tik sutampančių linksnių galūnių skaičius, bet ir linksnių vartojimo dažnumas (žr. 5 lentelę). 5 LENTELĖ. Šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksnių vartojimo dažnis Vienaskaita Daugiskaita Dviskaita V. 1035 20,71 % 635 12,71 % K. 750 15,01 % 516 10,33 % N. 59 1,18 % 41 0,82 % G. 833 16,67 % 359 7,18 % 29 0,58 % Įn. 148 2,96 % 172 3,44 % Vt. 285 5,7 % 85 1,7 % Il. 6 0,12 % 3 0,06 % Š. 39¹² 0, 78 % 2 0,04 % Iš lentelės matyti, kad linksniai nėra lygiaverčiai. Dominuoja vienaskaitos vardininkas, kilmininkas ir galininkas. Atsižvelgiant į linksnių formų vartojimo dažnumą, įvesta kiekvieno linksnio pataisa (pi), kuri lygi dvigubam vienaskaitos linksnių santykiniam dažnumui, o daugiskaitos – pusei atitinkamų vienaskaitos linksnių pataisų. Šiaurinių panevėžiškių fleksinių klasių panašumo indeksų pataisos pateikiamos 6 lentelėje: 6 LENTELĖ. Šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipų panašumo indeksų pataisos Vienaskaita Daugiskaita V. 0,7 0,33 K. 0,5 0,25 N. 0,04 0,02 G. 0,5 0,24 Įn. 0,1 0,06 Vt. 0,1 0,07 Toliau skaičiuojamas linksniavimo tipų panašumo indeksas (I) pagal formulę: I = m + ∑ pi (i = 1 virš sumos; m apačioje) Straipsniai / Articles 217 RASA KURKAUSKIENĖ Prie sutampančių linksnių galūnių skaičiaus pridedamos tų pačių linksnių pataisos. Jau minėtos a ir ā paradigmos turi dvi sutampančių linksnių galūnes: vienaskaitos galininko ir įnagininko. a ir ā kamienų panašumo indeksas (I) gaunamas atlikus tokius veiksmus: 2+ (0,5 +0,1) = 2,6 ≈ 2,7. Palyginus visas šiaurinių panevėžiškių fleksines klases, gauti rezultatai pateikti 7 lentelėje: 7 LENTELĖ. Šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipų panašumo indeksai Tipai a iā₂ ā iā̄ ē iₘ iբ u Cₘ Cբ a – 7,3 2,7 2,8 1,1 4,9 2,8 8,1 3,2 1,1 iā₂ – 2,2 2,2 2,1 7,5 5,4 6,2 7,3 4,8 ā – 11,3 2,1 1,1 2,1 4,1 1,1 2,1 iā̄ – 3,6 1,1 2,1 2,6 1,1 2,1 ē – 2,6 3,6 1,1 1,1 4,7 iₘ – 11,4 4,9 9,2 7,6 iբ – 2,8 7,1 8,6 u – 3,2 1,1 Cₘ – 7,8 Cբ – Vertikaliosios ir horizontaliosios eilės susikirtimo taškai lentelėje rodo tų dviejų kamienų panašumo indeksą. Šiaurinių panevėžiškių patarmėje iš vyriškosios giminės aukštą panašumo indeksą turi iₘ ir iբ gana artimi i ir Cₘ, a ir u kamienai. Iš moteriškosios giminės labai artimi ā ir iā̄, iբ ir Cբ kamienai. Išskirti galima ē kamieną, jo panašumo indeksas, palyginti su visais kamienais, yra žemiausias. Tiksliau kamienų panašumą rodo hierarchinis grupavimas, kuris atliktas maksimumu metodu, t. y. sujungus panašiausius tipus, naujos klasės sudaromos pagal didžiausią iš ankstesnių indeksų. Tokiu būdu sudaryta šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipų klasifikacija pateikiama 1 paveiksle. Paveiksle išsiskiria trys daiktavardžių kamienų šakos: moteriškojo linksniavimo (ā ir iā̄), vyriškojo (a ir u) ir mišriojo linksniavimo (iₘ, iբ, Cₘ, Cբ). iā₂ kamienas atsiduria viduryje tarp vyriškojo ir mišriojo linksniavimo tipų. Šis kamienas aiškiai slyja prie mišriojo linksniavimo daiktavardžių (iā₂ ir iₘ panašumo indeksas yra 7,5; iā₂ ir Cₘ panašumo indeksas – 7,3), tačiau ir su kitais vyriškojo kamieno daiktavardžiais yra gana glaudžiai susijęs (iā₂ ir a kamieno panašumo indeksas yra 7,3; iā₂ ir u kamieno panašumo indeksas – 6,2). Hierarchinio 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos grupavimo „medyje“ atskira šaka brėžiama ē kamienui, kuris jungiasi prie vyriškojo ir mišriojo linksniavimo kamienų, o su ā ir iā kamienais bendrų linksnių galūnių turima iš viso labai mažai. Taigi panašu, kad šiaurinių panevėžiškių patarmės kamienų diferenciacija yra visai kitokia nei jau ištirtose kitose aukštaičių šnektose – šiaurinių širvintiškių (Markevičius: 2006, 445), Joniškio (Kaikarytė: 2010, 112), Varenos (Karaciejūtė: 2011, 321) ir bendrinėje kalboje (Girdenis, Rosinas: 1977, 341). Šiaurinių širvintiškių ir Varenos šnektose ē kamienas yra izoliuotas ir labai menkai šlyja prie mišriojo ir moteriškojo linksniavimo daiktavardžių, o Joniškio šnektoje, kaip ir bendrinėje kalboje, ē kamienas sudaro labai kompaktišką grupę su ā ir iā kamienais. 1 PAV. Šiaurinių panevėžiškių linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medis“ Taigi šiaurinių panevėžiškių patarmėje moteriškojo linksniavimo daiktavardžių kamienai skyla į dvi grupes: 1) ē kamieno daiktavardžiai, kurie turi daugiau bendrų galūnių su vyriškojo bei mišriojo linksniavimo kamienais; 2) ā ir iā kamienai, kurie apskritai yra gerokai nutolę nuo visų kitų kamienų, todėl ir sutampančių linksnių galūnių turi labai mažai. Nesunku pastebėti, kad šiaurinių panevėžiškių hierarchinio grupavimo „medis“ nėra labai aukštas. Galima sakyti, „medis“ auga labai proporcingai. Daiktavardžių paradigmų tarpusavio suartėjimą rodo palyginti nemaži linksniavimo tipų panašumo indeksai (žr. 7 lentelę), nulių lentelėje iš viso nėra. Apibendrinant galima teigti, kad visi šiaurinių panevėžiškių daiktavardžiai yra 3 trijų linksniavimo tipų: moteriškojo (šaka, dalia), vyriškojo (žmogus, vyras) Straipsniai / Articles 219 RASA KURKAUSKIENĖ ir mišriojo (akis, vagis, akmuõ, duktė). 1 paveiksle matyti ryški moteriškojo linksniavimo tipo ā ir iā kamienų paralelė, jų panašumo indeksas yra 11,3. Vyriškojo linksniavimo a ir u kamienai taip pat sudaro atskirą šaką, jų panašumo indeksas šiek tiek mažesnis – 8,1. Kaip jau buvo minėta, iā₂ kamienas turi panašų santykį tiek su vyriškojo, tiek su mišriojo linksniavimo tipo daiktavardžiais, todėl tarsi užima tarpinę poziciją (plg. iā₂ ir a kamienų panašumo indeksas yra 7,3; iā₂ ir iₘ panašumo indeksas – 7,5). Akivaizdus mišriojo linksniavimo tipo kamienų artimumas (i_f ir iₘ kamienų panašumo indeksas yra net 11,4; iₘ ir Cₘ kamienų panašumo indeksas – 9,2; i_f ir C_f kamienų panašumo indeksas – 8,6). SVARBIAUSIOS IŠVADOS 1. Natūrali šiaurinių panevežiškių patarmės daiktavardžių linksniavimo tipų pagal panašumą išsidėstymo tvarka yra tokia: ā, iā, a, u, iā₂, i_f, iₘ, Cₘ, C_f, ē. 2. Šiaurinių panevežiškių daiktavardžių linksniavimo kamienai susiskirstę į tris grupes: vyriškojo (a ir u kamieno daiktavardžiai), moteriškojo (ā ir iā kamienų daiktavardžiai) ir mišriojo (iₘ, i_f, Cₘ, C_f). Iš visų išsiskiria ē kamienas, kuris šliejasi labiau prie vyriškojo ir mišriojo linksniavimo daiktavardžių nei prie moteriškojo linksniavimo kamienų. 3. Visiems tiriamosios patarmės daiktavardžio linksniavimo tipams – moteriškajam, vyriškajam ir mišriajam – būdingas laipsniškas suartėjimas. 3.1. Aukštą panašumo indeksą turi ir yra artimi mišriojo linksniavimo daiktavardžių i_f ir iₘ kamienai, moteriškojo linksniavimo daiktavardžių ā ir iā kamienai, vyriškojo linksniavimo daiktavardžių a ir u kamienai. 3.2. Šiaurinių panevežiškių moteriškojo linksniavimo daiktavardžių kamienai skyla į dvi grupes: ē kamieno daiktavardžiai turi daugiau bendrų galūnių su vyriškojo bei mišriojo linksniavimo kamienais, o ā ir iā kamienai apskritai yra gerokai nutolę nuo visų kitų kamienų. 3.3. Kitaip negu kitose tirtose patarmėse, šiaurinių panevežiškių iā₂ kamienas atsiduria viduryje tarp vyriškojo ir mišriojo linksniavimo tipų. iā₂ kamienas ir su vyriškojo, ir su mišriojo linksniavimo daiktavardžiais yra susijęs beveik vienodai (plg.: iā₂ ir a kamieno panašumo indeksas yra 7,3; iā₂ ir u kamieno panašumo indeksas – 6,2; iā₂ ir iₘ panašumo indeksas yra 7,5; iā₂ ir Cₘ panašumo indeksas – 7,3). 4. Šiaurinių panevežiškių linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medis“, palyginti su Tirkšlių (Girdenis, Rosinas: 1977), šiaurinių širvintiškių (Markevičius: 2006), bendrinės kalbos (Girdenis, Rosinas: 1977), Varėnõs (Karaciejūtė 2011) linksniavimo tipų hierarchinio grupavimo „medžiais“, 220 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos yra šiek tiek žemesnis. Gana nemažą linksniavimo tipų panašumo indeksai rodo ryškų šiaurinių panevėžiškių daiktavardžių paradig­mų tarpusavio suartėjimą. LITERATŪRA DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Garšva Kazimieras 1982a: Joniškėlio apylinkės šnektos tekstai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Garšva Kazimieras 1982b: Svarbesnės šiaurės vakarų panevėžiškių fonologijos ypatybės. – Baltistica 18(1), 65–75. Garšva Kazimieras 2000: Šiaurės vakarų panevėžiškių „murmamieji balsiai“. – Lietuvių kalbotyros klausimai 43, 165–175. Girdenis Aleksas, Rosinas Albertas 1977: Lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija ir pagrindinės jos kitimo tendencijos (bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės duomenimis). – Baltistica 13(2), 338–348. Kačiuškienė Genovaitė 2000: Nekirčiuotų i/u ir e/o vartojimas Joniškėlio ir Pakruojo apylinkių rišliuose tekstuose. – Baltų filologija 9, 25–31. Kačiuškienė Genovaitė 2006: Šiaurės panevėžiškių tarmės fonologijos bruožai. Mokslinė monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kaikarytė Aušra 2010: Joniškio šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Karaciejūtė Vitalija 2011: Varėnos šnektos daiktavardžių fleksinės klasės ir jų hierarchija. – Lituanistica 57, 3(85), 314–324. Kruopas Jonas (red.) 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKG – Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija (daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis). Vilnius: Mintis, 1965. LKTCh – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. Straipsniai / Articles 221 RASA KURKAUSKIENĖ Markevičius Aurimas 2006: Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio kamienai ir jų hierarchija. – Baltistica 41(3), 435–450. Rosinas Albertas 2005: Latvių kalbos daiktavardžio linksniavimo sistema: sinchronija ir diachronija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Rosinas Albertas 1994: Simono Stanevičiaus tekstų daiktavardžio linksniavimo tipų hierarchija. – Lietuvių kalbotyros klausimai 24, 112–117. Ručinskaitė I. 1984: „Murmamųjų“ balsių kokybinė opozicija šiaurės panevėžiškių tarmėje. – Kalbotyra 35(1), 72–76. Šliavas Juozas 1974: Žeimelio–Lauksodžio šnektos įvardžiuotinių būdvardžių ypatybės. – Baltistica 10(1), 91–92. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vidugiris Aloyzas 1964: Veikiamųjų dalyvių formos Karsakiškio tarmėje. – Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (Lietuvių kalbotyros klausimai 7), 187–192. Wurzel Wolfgang Ullrich 1984: Flexionsmorphologie und Natürlichkeit (Studia Grammatica 21). Berlin. Zinkevičius Zigmas 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1. Vilnius: Mokslas Noun Declension Types in the Eastern Aukštaitian Subdialect of Northern Panevėžiškiai and the Tendencies of Their Change SUMMARY The nouns of the Eastern Aukštaitian Subdialect of Northern Panevėžiškiai were analysed using the synchronic method first proposed by Girdenis and Rosinas in 1977. Each noun declension class was juxtaposed to all other declension classes; the number of coinciding case endings was examined; the frequency of the usage of cases was calculated. The research made the following findings: 1. The natural order of the noun declension types of the Northern Panevėžiškiai Subdialect by similarity is as follows: ā, īā, a, u, īa₂, īf, īm, Cₘ, Cᶠ, ē̄. 222 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Rytų aukštaičių šiaurinių panevėžiškių daiktavardžio linksniavimo tipai ir jų kitimo tendencijos 2. The noun declension stems in the Northern Panevėžiškiai Subdialect fall into three groups: masculine (a and u stem nouns), feminine (ā and iā stem nouns) and mixed (im, if, Cm, Cf); ē stem which is more approximate to the nouns of masculine and mixed declension rather than feminine declension stems stands out from other stems. 3. Gradual approximation is characteristic of all declensional types of nouns in the sub-dialect under analysis – feminine, masculine and mixed. 3.1. Stems if and im of mixed declension nouns, stems ā and iā of feminine declension nouns, stems a and u of masculine declension nouns are closely linked and show a high similarity index. 3.2. Stems of feminine declension nouns of the Northern Panevėžiškiai Subdialect fall into two groups: ē stem nouns share more endings with the stems of masculine and mixed declension, whereas ā and iā stems are generally more remote to all other stems. 3.3. In contrast to other subdialects analysed before, the stem iā2 of the Northern Panevėžiškiai Subdialect falls in between masculine and mixed types of declension. The linkage between the stem iā2 and masculine and mixed declension nouns is nearly identical (cf.: iā2 and a stem similarity index stands at 7.3; iā2 and u stem similarity index is 6.2; iā2 and im similarity index is 7.5; iā2 and Cm similarity index is 7.3). 4. Compared to the dendrograms of hierarchical clustering of declension types of Tirkšliai (Girdenis, Rosinas: 1977), Northern Širvintiškiai (Markevičius: 2006), standard language (Girdenis, Rosinas: 1977), Varėna (Karaciejūtė 2011), the dendrogram of the hierarchical clustering of declension types of the Northern Panevėžiškiai Subdialect is slightly lower. Rather high declension type similarity indices show evident approximation of noun paradigms in the Northern Panevėžiškiai Subdialect. Įteikta 2016 m. balandžio 17 d. RASA KURKAUSKIENĖ Lietuvos edukologijos universitetas Taraso Ševčenkos g. 31, LT–03111 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 223