Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos

176 Acta Linguistica Lithuanica LXXV SIMONA VYNIAUTAITĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: geolingvistika, dialektologija, sociolingvistika. SKUODO APYLINKIŲ ŽEMAIČIŲ KALBINĖS NUOSTATOS Language Attitudes of Samogitians in Skuodas District ANOTACIJA Straipsnyje analizuojamos Skuõdo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos – gimtosios tarmės ir tarmiakalbių žmonių vertinimas. Analizėje taikomas apibendrintas trinaris modelis, atskleidžiantis skirtingas tarmės vertinimo plotmes – idealo, neišvengiamybės, ribotumo. Parodomos tarmės vertinimų ir gimtosios kalbos sampratos, psichologinio savitumo galimos sąsajos. ESMINIAI ŽODŽIAI: šiaurės žemaičiai telšiškiai, kalbinės nuostatos, tarmė, bendrinė kalba, savimonė. ANNOTATION The article analyses the language attitudes of Samogitians in Skuodas district, namely the native dialects and the evaluation of people speaking a dialect. The broad-brush trinomial model is applied in the analysis which helps to unveil different dimensions of dialect evaluation, such as ideal, inevitability, limitation. The analysis presents the conceptions of dialect evaluation and native language as well as the possible connections of psychological distinction. KEYWORDS: Northern Samogitians of Telšiai, language attitudes, dialect, standard language, self-awareness. Straipsniai / Articles 177 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos 1. ĮVADAS Tarmių reikšmė dabartiniame pasaulyje, visuomenėje gali būti suvokiama labai įvairiai. Teiginys, kad tarmė – tai turtas, vertybė, viena vertus, atrodo (atrodė) savaime suprantamas ir sunkiai nuginčytinas dalykas, tačiau kita vertus, ne visada ir ne visiems. XXI a., kaip nuolat kintančiame modernių technologijų, globalizacijos laikmetyje, vertybių ir požiūrių įvairovė, jų pasikeitimai tampa nebestebinančiu reiškiniu. Tam įtakos turi tiek išoriniai veiksniai, tiek tam tikri visuomenės psichologijos, elgsenos pokyčiai. Faktas, kad kinta ir kalba – visos jos atmainos. Tarmių pakitimai (įvykę bei vykstantys) neretai atrodo blogybė – ir didesnė negu bendrinės kalbos kitimas, o ryškėjantys naujieji tarminiai dariniai (geolektai, regiolektai), „negryna“, „netikra“ tarminė kalba – šios blogybės padarinys. Tarmės pokyčių vertinimas kaip ėjimas mirties link, o bendrinės kalbos pokyčių laikymas natūraliu procesu, arba abiejų procesų pripažinimas neišvengiamais, bet ne pabaigą žyminčiais reiškiniais, susijęs su ideologijos, perspektyvos pasirinkimu. Pabrėžiama, kad geolingvistinė perspektyva yra optimistinė ir įprasmina vystymosi ideologiją (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 36). Ideologijų sankirtoje reikšmingas išlieka (tikriausiai ir dar reikšmingesnis) klausimas, kiek svarbi tarmė eiliniams vartotojams, ar apskritai ji svarbi vykstant kitimui. Dėl šios priežasties tiriant tarmes vis dažniau atsižvelgiama į kalbinių nuostatų aspektą (plg. Vaicekauskienė, Sausverde 2012; Kliukienė 2010; Ramonienė 2013), nes kalbos vartotojų požiūris, vertinimas yra reikšmingas ir netgi būtinas veiksnys (plg. Mikulėnienė 2015: 103), gana gerai atspindintis esamą padėtį ir tai, kaip ši padėtis gali kisti ateityje. Kalbinių nuostatų reikšmė įžvelgtina ir kalbant apie išlikimo potencialą – jos yra vienas iš veiksnių, užtikrinančių tarmių gyvybingumą, tęstinumą (Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė ir kt. 2014: 130). Šiuo atveju nuostatos suprantamos ne vien kaip tam tikras psichologinis, bet ir kaip funkcinis reiškinys. Tirti pasirinktas Skuõdo kraštas, kuris yra viena iš Žemaitijos vietovių, priklausančių regiono branduoliui (plačiau žr. Petrulis 2005: 168). Dėl šios priežasties gyventojai pasižymi bene stipriausia žemaitiškąja savimone, glaudžiais saitais tarp tapatybės ir gimtosios vietos. Svarbu ir tai, kad kraštas nėra paribio su aukštaičių tarme sankirtoje, dėl kurios tarmę reikėtų traktuoti jau kaip pereinamąją. Priešingai, Skuõdo apylinkės, kuriose išryškėja pajūrio žemaičių ir vadinamųjų telšiškių fonetinių, gramatinių ypatybių kryžiavimasis (Girdenis 2012: 13), laikytinos vienomis iš reprezentatyviausio kalbinio kodo1 „savininkių“ žemaičių tarmės plote (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 262). Skuõdo, kaip 1 Galima skirti Skuõdo geolektą – smulkesnį tarminį darinį, gyvuojantį stiprių tradicinių šnektų pagrindu (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 260). SIMONA VYNIAUTAITĖ 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXV labai gerai išlaikusio tarminę kalbą miesto, statusą patvirtina ir kitų tyrimų2 duomenys. Manytina, kad tvirtas šio krašto tarminis pamatas ir priklausymas Žemaitijos regiono branduoliui turi įtakos ne tik pačių gyventojų pasaulėžiūrai ar būdui, bet ir kalbinėms nuostatoms. 1 PAV. Punktai Tikslas, uždaviniai, metodai, medžiaga. Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kaip Skuõdo apylinkių žemaičiai vertina gimtąją tarmę ir tarmiakalbius žmones. Naudojamasi Lietuvių kalbos instituto 2010–2013 m. vykdyto projekto Šiuolaikiniai geolingvistikos tyrimai Lietuvoje: punktų tinklo optimizacija ir interaktyvioji tarminės informacijos sklaida (plačiau žr. www.tarmes.lt) duomenimis (pateikėjų anketomis, garso įrašais), kurie saugomi Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve. Apklausti Lietuvių kalbos atlaso punktų, priklausančių Skuõdo kraštui – Kevių (12), Vižañčių (vietoje Skliaũstės, 13), Skuõdo (29), Šárkės (30), Ylaki (31), Lùknių (vietoje Pãluknės, 38), Mósėdžio (40) (žr. 1 pav.) – 57 gyventojai. Imtį sudaro vyresniosios (41; 72 proc.), vidurinės (10; 17,5 proc.) ir jaunesniosios (6; 10,5 proc.) kartų respondentai, iš kurių 45 moterys ir 12 vyrų. Pagal projekto nuostatus jaunesniąja karta laikomi žmonės iki 30 m., vidurine 31–49 m., vyresniąja 50 m. ir vyresni. Pateikėjų išsilavinimas yra gana įvairus: pradinis (16; 27 proc.), aukštasis (14; 25 proc.), nebaigtas vidurinis (10; 18 proc.), aukštesnysis (7; 12 proc.), profesinis (6; 11 proc.), vidurinis (4; 7 proc.). Kadangi naudojamasi visa iš punktų surinkta medžiaga, pateikėjų skaičius amžiaus, lyties, išsilavinimo atžvilgiu nėra vienodas. Kai kuriais atvejais svarstoma šių 2 Projektai Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose ir Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai (žr. Miestai ir kalbos 2. Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis), etnologo Petro Kalniaus tyrimas (2012: 331–332) . Straipsniai / Articles 179 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos sociolingvistinių kintamųjų įtakos galimybė. Tikėtina, kad esant kitokioms imtims, ir rezultatai galėtų būti kitokie. Siekiant išanalizuoti tarmės vertinimus ir aptarti galimas sąsajas su gimtosios kalbos samprata, naudojamasi aprašomuoju analitiniu ir interpretacijos metodais, remiamasi etnologijos, etnopsichologijos tyrimų duomenimis. 2. TARMĖS VERTINIMAS Požiūris į tarmę – reikšmingas aspektas. Pabrėžiama, kad kinta ne tik tarmės, bet ir požiūris į tarminį diskursą (Aliūkaitė 2011: 11). Dėl to tarmių vertė gali būti suvokiama kitaip negu anksčiau (pavyzdžiui, sovietmečiu). Vienas iš variantų, kai pateikėjai tiesiogiai vertino tarmę išsakydami savo nuomonę arba pastebėjo, akcentavo, ką dažniausiai mano kiti, kokia nuomonė susiformavusi. Kita galimybė spręsti, koks požiūris į tarmę, yra ne pačios tarmės tiesioginis vertinimas, bet nuomonė apie tarmiškai kalbantį žmogų. Manoma, kad kalbinio kodo gyvybingumą, išlikimo priežastis patikimiau gali atskleisti asociacijos su jį vartojančiais kalbėtojais negu paties kodo vertinimai (Ramonienė 2013: 7), kitaip tariant, reikšmingos nesąmoningosios nuostatos. Tačiau, kaip teigia Daiva Aliūkaitė, dar sėkmingesnis modelis yra, kai tiriamos ir sąmoningosios, ir nesąmoningosios nuostatos (2013b: 224). Anketose3 buvo pateikti keli galimi tarmiškai kalbančio žmogaus apibūdinimai: kaimietis, menkai išsilavinęs, vyresnio amžiaus, gerbiantis gimtąją tarmę, patriotiškai nusiteikęs. Pateikėjai taip pat nurodė ir kitokius variantus, apibūdinančius tarmiškai kalbantįjį. Kai kurie respondentai išsakė po kelis apibūdinimus, todėl pateiktas atsakymų, o ne respondentų skaičius. Kadangi tiriamųjų (kaip ir apskritai gyventojų analizuojamuose punktuose) nėra daug, atsakymų skaičius nedidelis. Pabrėžiama, kad „tarms nepasidaro mažiau, jei ji gyvybinga viename, o ne, pavyzdžiui, šešiuose (čia pasirinkti sąlyginiai skaičiai) punktuose. Geolingvistinė vertė, skirčių reikšmė išlieka ta pati“ (Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė ir kt. 2014: 182). Galima teigti, jog požiūrio taip pat nepasidaro mažiau, jei skiriasi jį deklaruojančių žmonių ir atsakymų skaičius. Pagrindinės ir galimos tendencijos iš esmės atspindimos. Tarmiškai kalbančio žmogaus apibūdinimai ir jų skaičius pateikti 1 lentelėje. Nurodyta, kiek yra atsakymų iš vyresniosios (Vr), vidurinės (Vd), jaunesniosios (J) kartų pateikėjų. 3 Pavyzdį žr. http://www.tarmes.lt/index_meniu.php?id=5 SIMONA VYNIAUTAITĖ 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Iš šių apibūdinimų išryškėja trys pagrindiniai tarmės vaizdiniai, sudarantys skirtingas plotmes: Idealas Neišvengiamybė Ribotumas Apibūdinimų priskyrimas plotmėms nėra neginčytinas, jis labiau sąlygiškas, priklausantis nuo interpretacijos. Tai tam tikras apibendrintas trinaris modelis4, kuriuo galima remtis analizuojant kalbos vartotojų tarmės sampratą ir vertę. 1 LENTELĖ. Požiūris į tarmiškai kalbantį žmogų Apibūdinimas Gerbiantis gimtąją tarmę Taip įpratęs Patriotiškai nusiteikęs Taip užaugęs Kaimietis Tikras žemaitis Vyresnio amžiaus Taip prigimęs Žemaitis Besilaikantis tradicijų Grynakraujis žemaitis Kitaip negali būti Kitaip negali kalbėti Menkai išsilavinęs Protingas žmogus Reikia gerbti savo tarmę Reikia puoselėti savo kalbą Užaugęs tokioje aplinkoje Žmogus, mylintis savo tarmę Atsakymų skaičius Vr 13 9 8 7 6 4 1 1 1 - 1 1 - 1 - 1 1 - 1 Vd 4 2 2 2 1 - 1 1 1 1 - - 1 - - - - 1 - J2 2 2 1 1 1 1 - - - - - - - 1 - - - - Iš viso 19 13 12 10 853221111111111 Procentai 23 15 14 12 10 64221111111111 2.1. Tarmė – idealas Šią plotmę sudaro pagarbos, patriotizmo ir tradicijos dėmenys. Tarmės, tarmiškai kalbančio žmogaus tapatinimas su tokiais dėmenimis lemia arba gali 4 Jį būtų galima sieti su universalios simbolinės struktūros Pasaulio medžio modeliu, įprasminančiu Pasaulio darną, tvarką (plačiau žr. Čepienė 2014: 57). Iš esmės ir čia egzistuojančios dalys sudaro, galima sakyti, kalbinių nuostatų darną, nes atspindi visas tris (sąlygiškas) plotmes: teigiamą (idealo), neutralią (neišvengiamybės) ir neigiamą (ribotumo). Tai, kad neegzistuoja vien tik idealo plotmė, t. y. šiuo atveju nėra tik teigiamo požiūrio į tarmę ir šimtaprocentinio jos vartojimo visose srityse, dar nereiškia tarmės (iš)nykimo ar itin prastos situacijos. Straipsniai / Articles 181 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos lemti tarmės svarbą jos vartotojui, gyvybingumą, tęstinumą. Tam tikra prasme „atstovavimas“ plotmei yra ir pačių žmonių sąmoningas pasirinkimas. Dėl šių priežasčių dėmenis galima suvokti kaip sudarančius gana tobulą ar artimą idealui modelį. Pagarba. Daugiausia kartų (19) pateikėjai tarmiškai kalbantį žmogų charakterizavo kaip gerbiantį tarmę. Pagarba savai tarmei, tarmės autoritetas iš esmės laikytinas prestižiškumu (Kliukienė 2014: 7). Taigi, nors tiesiogiai nepasakoma, tačiau išryškėja, kad tarmė laikoma labai prestižiška5. Šis apibūdinimas dažniausiai minėtas dar ir kitų šiaurės žemaičių punktų atstovų (plg. Pabrėža 2013: 5). Pagarba laikoma svarbia vertybe, paprastai gerbiami labai reikšmingi dalykai. Galima teigti, kad net ir manant tarmę esant ne visur tinkamą vartoti, estetine prasme nelabai gražią, ją privalu vertinti, branginti, plg.: (1) žėnā, ta lietuviu kalba ta jau tuoki kāp reikint, vuo, žėnā, ta žemaitiu kalba dėdlē švaka īr, bet mums ana gera vės tėik īr [K. M., m., 79 m., V.]6. Nors šiuo atveju išryškėja bendrinės kalbos kaip prestižiškesnio kalbinio kodo samprata, vis dėlto tarmė laikoma psichologiškai artimiausiu, geriausiu kalbiniu kodu. Žmogus, kalbantis tarmiškai, taip pat tampa vertas pagarbos ir, priešingai, į galinčius kalbėti tarmiškai, bet nekalbančius ar „užmiršusius“ tarmę žmones žiūrima gana neigiamai: (2) Tuoks kap išpoikėms atruoda. Parvažiou va žemaitis kuoks studėnts ėš Vėlniaus, Kauna, jau so savėškēs jau praded šnekietė ta literatūrėška kalba ėr, žėnuok, mon nedėdėlē patink, kažkāp, aha, tuoks ėšdėdoms atruoda dvelk ėš anuo. [L. Š., m., 52 m., Y.] (3) Ka tēp pasėklausā žmuogos, ka to žėnā, ka ons gal žemaitėškā šnekietė ėr nešnek, ta no mon tēp biški keistā atruoda ėš tėkrūju, nes jego ėš žemaitiu esam, ta galem ėr šnekietė žemaitėškā. [G. P., m., 24 m., M.] (4) Mon net dabā pėktoms, īr ir pas mūsa, kor, sakīsio, īr pats žemaitis kaima vėdurie banda pakeistė. <…>. Ta īr vėitas, kor to turi kėtēp rokoutėis, kor to turi bėndrautėis, bet jego aš kaimė sosėtėksio – mon nesoprontamā, mon ėš tėkrūju nesoprontamā. [D. Č., m., 45 m., K.] (5) Ta kas tėn kėrčious „tai išvažiuosiu, tai aš…“? Joukas ėš kėts kėta paskiau. No ka tēp īr. [J. J., m., 83 m., V.] 5 Gyventojų apklausa parodė, kad žemaičių tarmė Skuodè laikoma prestižiškiausia (Kliukienė 2014: 7). Pabrėžiama, jog atvirasis prestižas yra reikalingas, kad bendrinė kalba (standartiniai variantai) būtų laikoma tautinės visumos simboliu (žr. Auer 2011: 486). Šiuo atveju tarmės prestižas lemia ar gali lemti jos laikymą tautinės dalies, t. y. žemaičių, simboliu. Vis dėlto, P. Kalniaus teigimu, apskritai dauguma visų Žemaitijos vietovių žemaičių mano savo tarmę esant neprestižinę, nes bendrinė kalba sukurta aukštaičių tarmės pagrindu (2012: 322). 6 Laužtiniuose skliaustuose nurodyti pateikėjų inicialai, lytis (m. – moteris, v. – vyras), amžius, vietovė (Y. – Ylakiai , K. – Keviai, L. – Lùknės, M. – Mósėdis, S. – Skuõdas, Š. – Šárkė, V. – Vižañčiai). SIMONA VYNIAUTAITĖ 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXV (6) Jug īr čia tuokiū panieliu, katruos ėšsėgalvuo ėr praded šnekietė bėndrėnė kalbo gīvendami Žemaitijuo – ta joukas vėsė. <…>. Tėi mažesnė, ka ėšgėrst, ta tėkrā ka joukas. [G. L., m., 19 m., Y.] (7) Jug ka pradietumi dabā ne ėš šiuo ne ėš tuo pradietumi aukštaitėškā rokoutėis, vėsė aplinkou sakītom, kad čia kap balta varna atsėrada kažkuoki. [J. M., m., 72 m., V.] (8) Mon atruoda, no joukingā – tėik metu pragīvenės kuokiuo Žemaitijuo ar kor nuors ėr to nebemuokietė sava gimtuosės kalbuos, no irgi tēp… <…>. Nemanau, kad gali užmėrštė sava gimtuosės kalbuos par kelis tus mienesius ar metus, vės tėik atsiminsi. [B. P., m., 18 m., K.] Nekalbėjimas tarmiškai suvokiamas kaip išdidumo, pasipūtimo, keistumo apraiška. Toks elgesys kelia pyktį arba juoką. Pabrėžtina, kad visų kartų atstovams tai nėra priimtina. Pagrindiniu kalbiniu kodu laikoma būtent tarmė, ir jos nevartojimas bendruomenės narį tarsi atskiria, jis iškrenta iš įprastos tradicinės bendruomenės sistemos, t. y. tampa lyg ne savu arba bent jau kitu (ši sąvoka universalioje savas–svetimas opozicijoje užima tarpinę vietą (Unukovičius 2014: 192–193). Kalbos reikšmė ieškant (savi)identifikacijos, (ne)buvimas savu išryškėjo ir iš 1999 m. vykusios apklausos, nes „žemaičių kalbos nemokėjimas žmogų eliminuoja iš žemaičių tarpo“ (Pakalniškis 2001: 207). Kalbą būtų galima prilyginti atvirkštinės (kai kuriais atvejais ir savanoriškos) iniciacijos dėmeniui – manyti egzistuojant kalbinę antiiniciaciją. Tai patvirtintų ir P. Kalniaus aprašyta situacija, kai jauna žemaitė teigė nesanti žemaitė, nes jau nebekalbanti žemaitiškai (nekalbėti pradėjo studijuodama Klaipėdoje) (2012: 310). Kalbinis „išėjimas“ šiuo atveju sąlygoja ir tapatybinį. Esama ir kitos nuomonės, kai tarmės nevartojimas sietinas su įpratimu vartoti bendrinę kalbą. Tokiu atveju sunku vėl kalbėti tarmiškai, plg.: (9) Žmuogos vės tėik tou ons, kėtė nu rīta iki vakara šnek so sava bėndramuokslēs ėr ipront, savaitė, mienesi, metus gīven ėr vėskas [V. B., m., 44 m., Y.]. Galima teigti, kad ši nuomonė išskirtinė, nes dažniausiai žiūrima kritiškai į tarmės nevartojimą savoje aplinkoje. Svarbu ir tai, kad požiūris nėra visiškai radikalus bendrinės kalbos atžvilgiu – tam tikrose vietose, situacijose ji laikoma priimtina, vartotina (žr. 2 lentelę). Su pagarba reikėtų sieti ir sampratą, kad tarmė – tai vertybė, o ne ignoravimo, šaipymosi ar kitų neigiamų reiškinių objektas. Atsiranda pastebėjimų apie kitų (nežemaičių) pašaipas, žemaičių tarmės nevertinimą, pvz.: (10) Lietuviu kalba ein pu vėsa Lietova, vuo žemaitėškā anėi tėn nemiegst dėdlē žemaitiu, anėi tīčiuojės ėš žemaitiu. <…>. Jug lagerie bova tėn vėskuo: ėr dzūku, ėr aukštaitiu, ėr žemaitiu – ėš vėsuos Lietuvuos bova. So vėsās lietovėškā lioubam šnekietė, tiktā žemaitē sava tarpė, jau ka susirinksem, tēp lėngviau palėks, kad nebrēk lėižovė belunkstītė, gali žemaitėškā pasirokoutė. Bet jau tiktā sava tarpė, vuo tēp jau, vuo ka ne tujau pradies „žemaitis kukutis“ – tujau pat pradies tīčiuotėis – negaliejė. Ei, tuos tuokės, Straipsniai / Articles 183 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos puokrīpē tuokėi īr, tuokės madas, kad rēk trauktė par dunti, ėr trauk kėts kėta. Jug ėr tus dzūkus trauk par dunti, ėr tus žemaitius trauk par dunti – priekabiu atrond vėsėms, kas nuor. [V. G., v., 85 m., L.] (11) Ē, žemaitiu nieks neivertėn, pradiek šnekietė… Vuo aukštaitems netink, ka esam žemaitē. <…>. Bet, sakau, aukštaitē žemaitiu nekėnt, Jėzus Marėjė, īpač Kauns – mafėjė. Ēk to, sakau, mafėjė jūs. Žemaitėškā lioubam pavemtė, tėi statībininkā – ką sakėte? Jo, mes sakėme, bet, sakau, jūs supraskite. Žemaitē, Jėzus Marėjė! [M. R., v., 51 m., Š.] (12) Žėnā, bet ėš tavės ėšsėjouks vėsė, ka to tėn [Klaipėdoje] rokousīs tēp žemaitėškā. [K. M., m., 79 m., V.] Šį požiūrį galima suprasti kaip pernelyg jautrią reakciją, šiek tiek perdėtą tyčiojimosi, neapykantos vertinimą. Kalbos skirtingumas, atsirandantis nesupratimas kelia nuostabą ar juoką – ir galbūt nebūtinai piktą (plg. tarpininkavimo svarbą stereotipizuojant, kai kitų priskirti požymiai suprantami kaip menkinimas (Gottlieb 2006: 3). Tačiau toks žemaičių jautrumas7 rodo jų tarmės branginimą, pašaipų netoleravimą, nes tarmė suvokiama kaip labai svarbus dalykas, gimtoji kalba. Nors, pasak P. Kalniaus, gali būti, kad šaipymasis turi pagrindo: „<…> tam tikras spaudimas žemaičių tarmei toliau išlieka – ją labiau ėmė toleruoti tik lietuvių inteligentija. Lingvistinių aukštaičių (ypač žemesniųjų visuomenės sluoksnių) reakcija, galima sakyti, yra menkai pakitusi – žemaitiškam kalbėjimui jie toliau lieka ne itin tolerantiški“ (2012: 321). Tikėtina, kad neigiama reakcija atspindi ir ankstesnį ne itin teigiamą požiūrį į tarmes, arba, pateikėjo žodžiais tariant, tai yra tiesiog priekabių ieškojimas. Apskritai neretai pasitaiko, kad į žemaičius žiūrima kaip į kiek per daug etnocentriškus žmones – tautinės, kūltūrinės, istorinės, kalbinės savasties nuolatinius ryškintojus. Tuo tarpu žemaičiams tokia kritika atrodo gana užgauli, įžvelgiamas nevertinimas, šaipymasis. Tai galima interpretuoti kaip tam tikrą susipriešinimo, įtampos užuomazgą, bet galima suvokti ir kaip vieni kitų „nepiktybinį“ nesupratimą, kultūrinius skirtumus ir džiaugtis, kad jie egzistuoja XX a. bei XXI a. pradžioje. Panašių žemaičių pastebėjimų apie jų ir jų tarmės nevertinimą užfiksuota ekspedicijoje Skuõdo, Šiaulių  ir Pãnevėžio rajonuose. Teigiama, kad priešprieša tarp žemaičių ir aukštaičių, apibrėžianti žemaitišką tapatumą, yra priešpriešos tarp lenkų ir lietuvių tiesioginė analogija (plačiau žr. Čepaitienė 2001: 91). Esama ir priešingos nuomonės, kad yra didelis Žemaitijos ir žemaičių palaikymas kitose Lietuvos vietovėse, didžiuosiuose miestuose. Žemaičiai, jų tarmė suvokiama jau ne kaip pašaipų objektas, bet pasidžiaugiama, teigiamai visa tai vertinama: (13) nuors vākā, ka ėšvažiava i Vėlnio muokitėis, ta saka, ka pasakiau ėš 7 Psichologinis tyrimas parodė, kad žemaičiai apskritai yra jautresni negu aukštaičiai (Bliumas 2000: 59). SIMONA VYNIAUTAITĖ 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Žemaitėjės – tėkrā vuos ne Dievas esi. No, va tuoks Žemaitėjės palaikīms īr tū tuokiū, kažkāp tēp va pagarbē [L. P., m., 44 m., M.]. Negalima atmesti prielaidos, kad daug kas priklauso ne tik nuo sampratos, kas yra įžeidu, pašaipu, bet ir nuo skirtingų žmonių patirčių, išgyventų situacijų arba apskritai polinkio įžvelgti teigiamus ar neigiamus dalykus. Iš pateikėjų atsakymų išryškėjo ir truputėlį kitoks pagarbos aspektas. Pabrėžiamas paties žmogaus nusistatymas, nes jis ne šiaip moka, gali kalbėti tarmiškai, bet tai daro iš pagarbos. Vieną kartą minėtas labai panašus apibūdinimas – reikia gerbti savo tarmę. Apibūdinamas ne tiek tarmės vartotojas, bet tiesiogiai pasakoma, patvirtinama, kad tarmė yra verta pagarbos, tai rūpimas dalykas. Nors tarmiškai kalbančio žmogaus, pačios tarmės siejimas su pagarba yra dažniausias iš visų apibūdinimų, vis dėlto teigiama ir priešingai: (14) aš nemanau, kad kalba rēk kažkāp gerbtė ipatingā. Nē. Kalba īr skėrta išreikštė, ne anā pagarbuos rēk, ne… Aiškē, tū keiksmažuodžiu ta tėkrā īr, niekam nier garbie anū vartuotė, bet rokoutėis tarmėškā, kad aš gerbio kalba, kažkāp irgi veidmainėškā skomb, nemanau [G. J., m., 38 m., Y.]. Galima daryti prielaidą, kad kalba (tarmė), jos vartojimas šiuo atveju deidealizuojamas, suprantamas kaip grynai praktinį pobūdį turintis reiškinys. Pagarba labiau sietina su kalbos kultūra, pavyzdžiui, keiksmažodžių nevartojimu. Su vertybėmis glaudžiai susijęs dar vienas apibūdinimas – žmogus, mylintis savo tarmę. Meilė, kaip ir pagarba, yra taip pat viena didžiausių vertybių, todėl jų laikydamasis žmogus suvokiamas itin teigiamai. Toks kalbėtojas – vertinantis ir branginantis tarmę. Patriotizmas. Antras dėmuo, sudarantis idealiąją plotmę, yra patriotiškas nusiteikimas. Iš viso yra 12 tokių atsakymų. Kalbėjimas tarmiškai suvokiamas kaip patriotizmo dalis. Vartoti tarmę reiškia kartu mylėti, gerbti savo kraštą, būti pasiryžusiam dėl jo (ir gimtosios kalbos) daug padaryti, aukotis. Toks požiūris sietinas su tautine savimone, nes 39 (68 proc.) pateikėjai nurodė esą žemaičiai (oficialioji tautybė – lietuvių), taip pat dauguma (43; 75 proc.) gimtąja kalba laiko ir žemaičių tarmę. Gimtoji kalba pateikėjų sąmonėje asocijuojasi su patriotizmu, todėl tai artima sampratai, kad kalba – viena iš svarbiausių tautos dalių. Teigtina, kad iš esmės kalba sudaro bendruomenę (Garrett, Coupland, Williams 2003: 12), yra esminis tapatybės požymis (Račiūnaitė-Vyčinienė 2014: 223). Šį teiginį patvirtina ir žemaičių situacija: „dabartiniams žemaičiams saviidentifikacijoje ir atskyrime nuo nežemaičių svarbiausias rodiklis – ne gyvenamoji teritorija, ne menama istorinė Žemaitija, o kitokia kalba (dialektas)“ (Kalnius 2012: 405). Abiem atvejais būtent kalba suprantama kaip pagrindinis tapatybės rodiklis. Truputį kitos nuomonės laikomasi dar viename tyrime – kalba suvokiama žemaičių atveju kaip antroje vietoje esantis ir tapatybę žymintis veiksnys, o svarbiausiu laikoma gimtoji vieta (Čepaitienė 2001: 190). Tai, kad kalba tampa svarbiu veiksniu suvokti tautybę, tokia sąsaja galima ir Straipsniai / Articles 191 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos kodas plačiai vartojamas. Tokį perėjimą prie tarmės vartojimo galima sieti ir su amžiumi, kai paūgėję vaikai ims kalbėti tarmiškai. Prigimimas. Du kartus minėtas prigimimas. Tarmę vartojantis žmogus šiuo atveju suvokiamas jau gimdamas įgijęs tarminį kalbėjimą. Kitaip tariant, jei esi gimęs tarmiškai šnekančioje šeimoje ar / ir aplinkoje, neišvengiamai pats kalbėsi taip pat tarmiškai. Galbūt nuo gimimo žmogus jau tarsi įpareigotas kalbėti tarmiškai, jam taip skirta. To pakeisti beveik neįmanoma, nes tarmės vartojimas lygus neišvengiamybei – tarmė laikoma fatališku reiškiniu. Taigi su gimimu įgytas reiškinys suvokiamas kaip nebekintantis (panašiai kaip statiškosios aplinkos atveju). Dėl šitos priežasties tarmės nevartojimas atrodo visiškai nesuprantamas ir nepateisinamas, keliantis pasipiktinimą (plg. 2–8, 19 citatas). Ši nuomonė sietųsi su po kartą minėtais apibūdinimais kitaip negali būti ir kitaip negali kalbėti. Antruoju pasakymu labiau sukonkretinama, nurodomas kalbėjimas. Viena vertus, požiūris galėtų pasirodyti gana radikalus, nes pabrėžiamas tik vienintelis kalbėjimo variantas – tarmė, o bendrinė kalba tarsi nepripažįstama, nesuvokiama kaip galima ir derama. Jeigu žmogus moka tarmiškai, jis taip ir privalo kalbėti, šiuo atveju – žemaitis turi šnekėti žemaitiškai (plg. 16 citatą). Kita vertus, to nereikėtų sieti su radikalumu. Tokios mintys rodo tarmės įprastumą (patvirtina jau minėtą faktą apie tai), jos suvokimą kaip gimtosios kalbos. Negalėjimą kitaip kalbėti dar galima suprasti ir kaip sunkumą vartoti bendrinę kalbą, nes žymiai paprasčiau, lengviau, natūraliau kalbėti gimtąja tarme. Ne tik lengviau, bet ir nuoširdžiau, nes būtent nuoširdumą, paprastumą (arba šių savybių trūkumą) pastebi pateikėjai, pvz.: (28) Jau patem īr paprastiau rokoutėis, to nuošėrdiau rokoujīs, paprastiau. O kad jau esi išmuokės kalba, jau kažkāp vės tėik tėi žuodē ligu ne tėi žuodē, ligu ta kalba ne ta kalba, ligu trūkst kažkuo. [Ž. V., v., 23 m., S.] (29) Čia muokīkluo, pavizdžiou, so vākās, va čia ka dėrbo so vākās, no pagal pedagogiką reikėtų kalbėti taisyklingai lietuviškai. No bet cinkt ėr vėskas, ėr vākā patis. Ėr kėtēp praded bėndrautė, ka žemaitėškā, nes anėi tarp savės ta žemaitėškā rokoujės. Ėr pradedi bėndrautė, kėtēp ėr so anās sosėtartė gali, nebrēk bartėis, nebier tū pīktiu. Jego katras nuors tėn pradiejė siostė tėn, pasakē kū nuors rupūžė žaliuoji, ka tau subinie duntis išdīgtom a dā kas, no aš čia tarp kitko, tēp nesakau, no, bet no kažkū tuokė pasakā žemaitėškā, ėr tas vāks ožkart ons kap savs žmuogos īr. [V. M., v., 31 m., S.] (30) Tēp maluonē, maluonē, kad išgirsti ar kū nuorintās tėi seimūnā, kartās tėn kor vėns kėts tėn žemaitėškā kū pasaka. Tēp gerā ont šėrdėis – ruods jau to žemaitis esi. Arba ėš tū artistu žėnā, ka to žemaitis, tēp mon gerā ont šėrdėis. Artistā, dar kas nuorintās, vėsė, no va, žemaitis rašītuos, va ėš Žemaitėjės, čia mūsa žmuogos, mūsa žmuogos – so tuokio džiaugsmo. [D. Č., m., 84 m., V.] (31) Žemaitėškā, jau puonėškā nerokoujemuos. [A. L., m., 87 m., L.] SIMONA VYNIAUTAITĖ 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXV (32) Kėik tik vākštiuojo Muosiedie pu seniūnėjė, kėtor nier tėn literatūrėškā, bėndrėnė kalbo nie rokoutėis nemuok kāp reikint. Beveik nieks nemuok kāp reikint rokoutėis, tiktās stėngas rokoutėis, ėr joukingā kartās atruoda. Ta geriau rokoutomės žemaitėškā ėr nebūto joukingā. Bet kou padarīsi, žmuogos nuor būtė puonėšks. [A. Z., v., 59 m., M.] Ne tik pačiam yra gera kalbėti tarmiškai, bet pasidžiaugiama ir kitų kalba, ypač žemaičių, gyvenančių ne Žemaitijoje, ar apskritai žinomų žmonių. Tarminio kalbėjimo priešprieša – šiuo atveju bendrinė kalba – įvardijama kaip būdinga, pritinkanti ponams – „poniška“. Šios sampratos šaknų reiktų ieškoti praeityje, nes kurį laiką bendrinė kalba laikyta „poniška, miesčioniška“, bet kartu pabrėžtina, kad ši nuomonė tarp žemaičių egzistuoja ir šiandien (Kalnius 2012: 321), o, pasak A. Čepaitienės, tokį kalbinį „poniškumą“ reikėtų sieti su istoriškai gyvuojančiais stereotipais apie lietuvių tamsumą ir lenkų ponus (2001: 191). Taigi bendrinės kalbos asociacija su ponais tampa gana pagrįsta. Bendrinės kalbos laikymą „poniškumo“ ženklu patvirtintų apibūdinimas „mužikiška“ (33) žemaitiu kalba īr vadėnama negraži kalba – jau čia īr nu sena – mužėkėška, grubi, dėdlē grubi [J. M. U., m., 71 m., Y.]), priskirtas žemaičių tarmei, kuri, pateikėjų nuomone, būdinga paprastiems, nuoširdiems žmonėms. Neišvengiamybės plotmės dėmenys vėl nurodo tam tikrus esminius reiškinius: įpratimas → gimtosios kalbos sampratos pagrįstumas, aplinka → įvairiasferis tarmės vartojimas, prigimimas → nekintamumas. 2.3. Tarmė – ribotumas Ši plotmė sietina su tokiais dėmenimis, kurie tarmę ir jos vartojimą supaprastina, riboja, įspraudžia į tam tikrus rėmus. Šiuo atveju tai yra kaimietiškumas, amžius, išsilavinimas. Dėmenys gali lemti ir tarmės nepatrauklumą, jos neperspektyvumą. Kaimietiškumas. Tarmiškai kalbantis žmogus 8 kartus sietas su kaimu. Šį dėmenį galima suprasti kaip konkrečią geografinę arba socialinę kategoriją. Tai, kad tarmiškai šneka kaimo gyventojai, viena vertus, logiška, nes skiriasi kaimo ir miesto erdvės, žmonių gyvenimo būdas. Teigiama, kad „miestų erdvė, taip pat ir kalbinė, greičiau ir ryškiau kinta, ji nuolatos perkonstruojama, veikiama socialinių, politinių, ekonominių, kultūrinių veiksnių ir kasdienės komunikacinės praktikos“ (Ramonienė 2010: 279). Dėl tokio nepastovumo, nuolatinio kitimo, būdingo miestams, tarmės asociacija su kaimu tampa gana įtikinama. Patys pateikėjai pastebėjo tarmės skirtingumą kaimuose ir miestuose: (34) Miesta žmuoniū kėtuoki ta kalba, kaimietiu īr tuoki grobesnė. [B. B., m., 82 m., V.] Straipsniai / Articles 193 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos (35) Ėr tad, sakau, so kaima žmuonims pasėšneki, irgi mes jau čia, miesčiuonis, esam biški atsėlėkė. [A. R. Š., m., 70 m., S.] (36) Jug senėjē žmuonis ta, dabā biškilieli ta kalba keitas, o kaimūs, kor tuolėi gīven, anėi dā ėš tėkrūju ėr tebkalb tou, tebrokoujės tėksliau rēk sakītė, tou tėkrėnė kalbo. [B. L., m., 61 m., M.] Kaimo žmonių kalba suvokiama kaip autentiškesnė, „tikresnė“, mažiau patyrusi bendrinės kalbos ar kitų kalbų įtakos, taip pat ir šiurkštesnė. Kartais tarmės nevartojimas mieste sietinas su nenoru išsiskirti iš kitų, atkreipti į save dėmesį, plg.: (37) novažiouk i Vėlnio – šnek vėsė aukštaitėškā, pasakīk kū nuors žemaitėškā – vėsė i tavi atsisok, atruoda kap vėsėškā kėta kalba [B. P., m., 18 m., K.]. Pabrėžiamas kalbinio kodo skirtingumas (tiek nuo kitų tarmių, tiek bendrinės kalbos), kuris neretai tampa tarmės laikymo kalba10 priežastimi. Teigiama, kad „bendravimo funkcijos nesėkmė – nesupratimas, nesusikalbėjimas – ir yra pats tikriausias tarmės kultūrinės vertės įrodymas“ (Visos tarmės gražiausios 2013: 10). Nesupratimas gali būti vertintinas ne tik kultūriniu aspektu, bet ir kaip tarmės bei kalbos skirties rodiklis, tačiau abipusis (Groves 2007: 9). Šiuo atveju nesupratimas atlieka skiriamąją funkciją. Tai, kad kiti, nemokantys žemaitiškai, nesupranta šio kalbinio kodo, nurodė daugelis pateikėjų11, pvz.: (38) Daug kas nesopront tuos žemaitiu kalbuos miestė. [G. L., m., 19 m., Y.] (39) Kad i Vėlnio bovau ėšvažiavusi, <…> ta ėš vėsuos Lietuvuos suvažiava vėsuokiū tū tarmiū. Vėsė literatūrėškā daugiau šnekiejė. Ot mon bova sunkos parsėlaužėms, sunkos. Patiuo pradiuo žemaitėškā diejau, o, Jėzau, kėtė tik veiz, klausuos – nesopront. [L. Š., m., 52 m., Y.] (40) No īr īr, ka nesopront tuos mūsa kalbuos. [Z. A., m., 69 m., Š.] (41) No nesopront, no nesopront anėi [nežemaičiai]. O mes esam asablīva tauta, mes soprontam vėsas tarmės, vėsas tarmės soprontam. [S. J., m., 71 m., S.] (42) Žėnā, anėi [aukštaičiai] mūsa nesopront. Aš anū vės tėik šėik tėik sopronto. [E. M., m., 87 m., L.] (43) Vuo tėn [Birštone] vėsė tuokėi nesopront žemaitėškā. Bet žemaitis vėsēp rokou jės: ėr rosėškā, ėr latvėškā, ėr žīdėškā <…>. Žemaitis vėsas kalbas rokoujės. [K. R., m., 80 m., K.] 10 Nors bandoma nustatyti kriterijus, skiriančius kalbas (pavyzdžiui, Wardhaugh 2006: 33), konstatuojama, kad „kalbos ir dialekto problema lingvistikoje (ir ne tik) apskritai yra neišsprendžiama“ (Aliūkaitė 2013a: 4). Taigi neretai daug kas priklauso nuo požiūrio ar interpretacijos. 11 Teiginį apie nesuprantamumą patvirtina ir įvairių miestų gyventojų apklausos rezultatai, nes žemaičių tarmė laikoma nesuprantamiausia (plg. Baranauskienė, Krupickaitė 2012: 4). SIMONA VYNIAUTAITĖ 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Kai kuriais atvejais miestas pabrėžiamas kaip žemaičių tarmės nesupratimo, galbūt ir nevartojimo erdvė. Apskritai dažnai miestas laikytinas netarminės kalbinės aplinkos modeliu (plg. Vaicekauskienė 2014: 13). Taigi patvirtinama kaimo, kaip geografinės aplinkos, kategorija. Įdomūs pastebėjimai, kai teigiama, kad žemaičiams yra lengviau suprasti kitas tarmes negu kitų patarmių atstovams žemaitiškai, arba lengviau išmokti apskritai kitas kalbas. Tai galima sieti su tarmių ir bendrinės kalbos skirtingumo laipsniu. Kadangi bendrinės kalbos pagrindas yra vakarų aukštaičių kauniškių patarmė, skirtumai tarp bendrinės kalbos ir žemaičių tarmės gana dideli. Bendrinės kalbos iš esmės reikia mokytis kaip kitos kalbinės sistemos, todėl pateikėjams atrodo, kad ir kitas tarmes kur kas lengviau suprasti, jei esi smarkiai besiskiriančio kalbinio kodo vartotojas. Pateikėjai sąmoningai ar nesąmoningai atskiria tarmę ir bendrinę kalbą kaip dvi priešingas kalbines sistemas, pvz.: (44) Ka pradiejau suvuoktė, kāp sakont, kad rēk muokitėis lietuviu bėndrėnė kalba, nes kėtēp muokīkluo tavėi nesiseks, kāp sakont, parašīs tau ėš dėktantu tiktā dvējetus, no va ėr reikiejė prisėtaikītė, niekor nedingsi. Reikiejė išmuoktė ontrojė kalba, kāp aš sakau [apie taisyklingą bendrinę kalbą]. <…>. Dėdėlē īr sunkē, žemaitiou be gala. No, arba dėdėlē lėngvā, arba dėdėlē sunkē. Jego to jau, kāp pasakītė, jego jau išmuoksti, jau to žėnā, kāp rēk, jau tumet jau dėdlē lėngvā, bet jego to va nepagausi, vėskas būs tavėi, būs dėdėlē sunkē. [Ž. V., v., 23 m., S.] (45) Vertiejaujo ėš žemaitiu kalbuos i lietuviu. Kartās īr „Mūsa žuodie“, pavizdžiou, īr „Vakarū Lietuva“, tas īr prīds, tėn tėi puslapelē īr, kam nuors paruodā ar dā kāp nuors, nesopront žmuonis. No ėr paimi ėr ėšverti i lietuviu kalba. [A. R. Š., m., 70 m., S.] (46) Tou dėdlē skaitau negera dalīka, dėdlē negers dalīks, kad saka, nu pėrmuos klasės muokitė žemaitėškā. Tas jau dėdlē negers dalīks, tuoks jau negers dalīks. <…>. Jego tou vāka išmuokitumi nu pėrmuos klasės žemaitėškā skaitītė, ons vėsėškā nepaskaitītom [lietuviškai], anou sogadini, ons lietovėška kninga negalies bepaskaitītė. <…>. Ons palėks kap svetėmtautis. [V. N., v., 80 m., L.] Pabrėžiamos pastangos prisitaikyti ir sudėtingumas, kai reikia mokytis bendrinės kalbos. Ji laikoma tokiu kalbiniu kodu, kurio reikia mokytis tiesiog kaip svetimo. Bendrinė kalba suvokiama ir kaip tas kalbinis kodas, kuris vartojamas tam, kad kiti (nežemaičiai) suprastų. Neabejojama, kad bendrinė kalba bus suprasta, o žemaičių tarmė ne visada (plg. (47) aš jautous ramiausē ėr saugiausē rokoudamuos bėndrėnė, kuo gera, tēp [G. J., m., 38 m., Y.]. Dėl šios priežasties nesupratimas (galbūt kartais ir įsivaizduojamas) dažnai tampa esmine nekalbėjimo tarmiškai, derinimosi prie pašnekovo kalbinio kodo priežastimi. Pabrėžiant tarmės ir bendrinės kalbos skirtingumą, teigiama, kad tam tikrais atvejais prireikia versti iš vieno kalbinio kodo į kitą. LKŽe (2008) veiksmažodis versti turi reikšmę ʻvienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalbaʼ (DLKŽe 2011 analogiška Straipsniai / Articles 195 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos 11 reikšmė). Pateikėja vartodama tokį veiksmažodį tikriausiai ir turi galvoje dvi atskiras kalbines sistemas. Ypač didelė skirtis išryškėja 46 pavyzdyje. Nors tiesiogiai nepasakoma, kad žemaičių tarmė yra kalba, tačiau mintis, jog mokant vaikus žemaitiškai, jie nebemokės bendrinės kalbos – būtent skaityti (apie kalbėjimą neužsimenama. Kadangi anksčiau išmokstama kalbėti, o skaityti vėliau – ir to reikia mokytis lavinant įgūdžius, skaitymas suprantamas kaip ta sritis, kur gali būti padaryta nepataisoma „žala“. Kažkiek įtakos tokiai nuomonei tikriausiai turi ir tai, kad, rašant žemaitiškai, skiriasi kai kurie rašmenys12) – įrodo visišką kalbinių kodų skirtingumą. Pateikėjo pasąmonėje abu kalbiniai kodai suvokiami kaip dvi atskiros kalbinės sistemos. Kyla asociacija su svetimumu, nes toks žmogus suprantamas jau kaip kitos tautos atstovas. Kalbos nemokėjimas šiuo atveju jau veda į kultūrų skirtumus, tautinę diferenciaciją. Tai priešingas variantas, kai ne tarmės nevartojimas, bet jos vartojimo formų išplėtimas atskiria žmogų nuo savų (plg. tarmės nevartojimą bendruomenėje). Kaimo, labiau kaip socialinės kategorijos, o ne geografinės erdvės, samprata taip pat yra galima. P. Kalniaus teigimu, šiek tiek skiriasi mentalinis tipas, jo ryškumas tarp žemaičių, gyvenančių kaime ir mieste (2007: 108). Vis dėlto tikėtina, kad pateikėjai nesirinko šio apibūdinimo būtent dėl sąsajos su socialumu – dėl daiktavardžių kaimietis, kaimas asociacijos su tam tikru menkinimu. Daiktavardis kaimas suprastinas kaip ʻprasčiokas, neišmanėlis, kvailys, mulkis, nevisprotis, bukaprotis, netikėlis, nevykėlis, žioplysʼ (Lietuvių žargono bazė. Pagrindiniai duomenys 2010: 88), nors nei Šiaurės vakarų žemaičių žodyne (Vanagienė 2014: 247), nei kituose žodynuose (DLKŽe; LKŽe) nenurodomos jokios neigiamos konotacijos. Apskritai dauguma pateikėjų nelinkę tarminės kalbos sieti su socialiniu ar geografiniu kaimietiškumu (svarbu, kad iš pasirinkusiųjų šį apibūdinimą yra tik po vieną vidurinės ir jaunesniosios kartos atstovą, taigi jaunesnio amžiaus informantams tokia sąsaja gana nepriimtina), o tai reiškia, kad tarminį kalbėjimą respondentai supranta kaip visiškai galimą, netgi įprastą ir miestuose. Tai gana naujas, netradicinis požiūris, rodantis tarmės gyvybingumą, o ne atskirtį kaimuose: (48) No pri kuo čia tas kaimietis? Kaimietis gal būtė ėr Aukštaitijuo [V. B., m., 44 m., Y.]. Šiuo atveju apibūdinimas dar gretinamas su konkrečiu (respondentei gimtuoju) regionu – Žemaitija, todėl kelia neigiamą reakciją. Patvirtinama, kad pateikėjai tarmės nesieja su menkumu ar kitais neigiamais dalykais. Amžius. Tik tris sykius tarmiškai kalbantis žmogus tapatintas su vyresniu amžiumi. Tai vienas iš tradicinio pateikėjo sampratos dėmenų pagal NORM’o kriterijų (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014b: 32). Ir dabar dažnai vyrauja tendencija tarminį kalbėjimą sieti su pagyvenusiais žmonėmis. Didžiausia tikimybė, kad 12 Plačiau žr. Girdenis, Pabrėža 1998. SIMONA VYNIAUTAITĖ 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXV būtent vyresnioji karta gerai moka tarmę, išlaikiusi daugiau jos ypatybių. Vis dėlto šis apibūdinimas pasirinktas retai (jį nurodė po vieną visų kartų atstovų), o tai rodo daugumos pateikėjų sąmonėje esant kitokią sampratą. Pavyzdžiui: (49) Tėisē švėisē pasakīsio – tarp savės jaunims rokoujės žemaitėškā. [V. M., v., 31 m., S.] (50) Vākā īr dėdesnė žemaitē negu tievā, negu, pavizdžiou, aš so žmuono. [D. V., v., 51 m., Š.] (51) Vėsė rokoujės poikiausē: ėr tuokėi, ėr mažesnė, ėr dėdesnė. [Ž. V., v., 23 m., S.] Tarmės vartojimas tapatinamas su įvairių kartų atstovais, skirtingo amžiaus žmonės suprantami kaip galintys kalbėti ir kalbantys tarmiškai. Kartu tai įrodo tarmės gyvybingumą. Sampratą taip pat patvirtintų kalbos vartojimo įvairiose sferose, kai tik kai kuriais atvejais galima svarstyti kartų įtaką pasirenkant kalbinį kodą, analizė. Reikšminga ir tai, kad dauguma pateikėjų yra vyresnio amžiaus, tačiau nemano, jog tarmės mokėjimas, vartojimas sietinas su vyresniu amžiumi. Jie tarsi nelinkę labai atskirti kartų ir apibendrinti kurios nors amžiaus grupės tarmės vartojimo, tik kartais tai pastebi. Esama požiūrio, kai jaunesnioji karta laikoma geresne tarmės mokove negu vidurinė (plg. 50 citatą). Kitais atvejais, kai į jaunesnę kartą žvelgiama kritiškai ar pastebimas jų nenoras kalbėti tarmiškai, „pamiršimas“, kartu matomas ir teigiamas pokytis, atsirandantis įgyjant patirties, bėgant laikui: (52) Labiausē gaila, kad parvažiavė vākā mūsa ėš miestelė praded nebmuokietė sava tievū tarmies, vuo praded šnekietė literatūrėnė kalbo. Ėš tėkrūju tas bėnt muni dėdėlē erzėn. Ėr nemaluonē ėš tėkrūju klausītėis, no īpač pu pėrma, ontra kursa, paskou viel atvėrst ligu i žemaitius, jau praded soprastė, kad nieks ėš anū nejouksės tamė miestė, kad anėi nemuok rokoutėis literatūrėnė kalbo. [V. Ž., m., 55 m., Y.] (53) Dabā jau kažkāp īr, matīt, tuoks omžios ar kas, matītėis, kad rēk brungintė sava kalba, mon atruoda, kad ėr omžios dara sava, kad rēk brungintė sava kalba. [A. T., m., 75 m., Y.] Vienu atveju susivokiama, „sugrįžtama“ į žemaitiškąją tapatybę ir kalbą, o kitu – ši tapatybė „įgyjama“. Galima diskutuoti apie jauną žmogų kaip ieškantį, neatskiriantį vertybių, kaip besiformuojančią asmenybę, kai tarmės vartojimas ir vertė gali svyruoti nuo „pametimo“, „grįžimo“ ar „atradimo“ iš naujo (plg. „sužemaitėjimo“ atvejį, 27 citata). Taigi būtų galima kalbėti tik apie laikinąją kalbinę ir / ar tapatybinę antiiniciaciją. Apskritai vyresnis amžius dar suprantamas kaip tikrųjų vertybių – šiuo atveju gimtosios tarmės – suvokimo laikas13. 13 Plg. rytų ir pietryčių vilniškių skirtingų kartų atstovų palankumą tarmėms, atvirąjį prestižą, kai jį demonstruoja jaunimas, o ne vidurinė ir ypač vyresnioji karta (Urbanavičienė 2014: 72). Straipsniai / Articles 197 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos Išsilavinimas. Vieną kartą žmogus, kalbantis tarmiškai, apibūdintas kaip menkai išsilavinęs. Šiuo atveju menko išsilavinimo įtaka tarmės vartojimui gali būti aiškinama dvejopai: 1) tarmės vartotojas nemoka gerai kalbėti bendrine kalba, todėl kalba tarmiškai; 2) tarmės vartotojas gerai moka bendrinę kalbą, tačiau dėl tam tikro kultūringumo, inteligencijos stokos kalba tarmiškai. Kai kuriais atvejais žemesnis išsilavinimas laikytinas reikšmingesniu sociolingvistiniu kintamuoju negu aplinka (kaimas / miestas) (žr. Alfonzetti 2015: 26). Diskutuotina, ar tikrai išsilavinimas14 turi įtakos požiūriui. Viena vertus, gana įprasta manyti, kad žemesnio išsilavinimo žmogus geriau mokės tarmę, tačiau požiūris į ją, į tarmiškai kalbantįjį ne visada bus prestižiškas. Tai patvirtintų ir mokslinio projekto Kalbų vartojimas ir tautinė tapatybė Lietuvos miestuose rezultatai15, kai menkesnio išsilavinimo žmonės labai nesureikšmino savo šaknų, tarmės, kalbos (Kliukienė 2010: 97). Kita vertus, tikėtina, kad labiau išsilavinęs žmogus itin gerai vertins tarminę kalbą16, nors ir dažniau vartodamas bendrinę, galbūt jau mažiau išlaikęs tarmei būdingų ypatybių (plg. „nors didokuose miestuose gyventojų etninė struktūra ir mišri, juose tarmių vartojimas taip pat palaikomas, siejant tai su aukštesniu gyventojų išsilavinimu“ (Baranauskienė, Krupickaitė 2012: 22). Vis dėlto nesama vienos ryškios tendencijos, todėl ir menkesnis išsilavinimas gali būti siejamas su labai teigiamu požiūriu į tarmę, o didesnis – tik su bendrinės kalbos laikymu prestižiška. Kadangi tėra vienas toks atsakymas (vyresniosios kartos atstovo), beveik visiems pateikėjams tarmė nesiasocijuoja su išsilavinimo lygiu. Tai reiškia, kad tiek bemokslis žmogus, tiek turintis puikų išsilavinimą vienodai gali mokėti ir kalbėti tarmiškai (plg.: (54) Aplink mumis va čia tamė kraštė īr daug žemaitiu ėr gal būtė, ons turietė vėsus ėšsėlavėnėmus patius aukštiausius, būtė pasiekės sava profesinie sritie aukštumū ėr ons gal rokoutėis tik žemaitėškā [G. J., m., 38 m., Y.]). Kaip priešpriešą neišsilavinimui iš dalies būtų galima suprasti dar vieną apibūdinimą – tai protingas žmogus. Tarmės vartojimas siejamas su protingu, išmintingu elgesiu. Tai tarsi geriausias pasirinkimas, sąmoningai suvoktas paties žmogaus. Galbūt manoma, kad vartojant bendrinę kalbą elgiamasi jau ne taip protingai ar visai kvailai. Protingumas visada labai vertinamas žmogaus bruožas, siekiamybė, o būti protingam, parodyti, kad toks esi, šiuo atveju galima kalbant tarmiškai. Taigi tarminis kalbėjimas suprantamas ne kaip tamsumo, kvailumo ženklas, bet, priešingai, išminties. 14 Apie pačių pateikėjų išsilavinimą žr. Įvadą. 15 Tirta tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose: Vlniuje, Kaunè, Klapėdoje 16 Ypač teigiamas tarmės vertinimas būdingas šiaurės žemaičiams kretingiškiams, turintiems aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą (Lubienė, Pakalniškienė 2015: 108). SIMONA VYNIAUTAITĖ 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Apibendrinant galima sakyti, kad kaimietiškumas labiausiai sietinas su išsiskyrimu iš kitų (socialiniu, kuris dažnai turi neigiamą atspalvį, ar geografiniu, pabrėžiančiu skirtį nuo miesto). Amžius laikytinas mažai įtakos turinčiu elementu arba, priešingai, tam tikrų pokyčių (paprastai teigiamų) veiksniu. Išsilavinimo lygio ir tarmės sąsaja kuria geras mokovas / blogas mokovas, protingas / kvailas, kultūringas / nekultūringas priešpriešas. 3. IŠVADOS Skuõdo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos apibendrintinos trinario modelio vaizdiniais, sudarančiais idealo, neišvengiamybės, ribotumo plotmes. Tarmės, tarmiškai kalbančio žmogaus tapatinimas su idealo plotmės dėmenimis (pagarba, patriotizmu, tradicija) lemia tarmės svarbą jos vartotojui, gyvybingumą, tęstinumą. „Atstovavimas“ plotmei yra ir pačių žmonių sąmoningas pasirinkimas. Tarmės siejimas su pagarba, pasirinkta daugiausia kartų, sietinas su prestižu. Į tarmiškai kalbėti galinčius, bet nekalbančius žmones žiūrima gana neigiamai. Aktualizuojama savas–svetimas priešprieša, nes tarmės, laikomos pagrindiniu kalbiniu kodu, nevartojimas bendruomenės narį atskiria nuo įprastos tradicinės bendruomenės sistemos, ir, priešingai, kalbėjimas tarmiškai rodo priklausymą bendruomenei. Bendruomeninį ryšį pagrindžia ir tarmės sąsaja su patriotizmu, kai tarmė suprantama kaip žemaitiškumo, žemaitiškosios savimonės įrodymas. Toks požiūris sietinas su gimtosios kalbos samprata, tautine savimone, nes 39 (68 proc.) pateikėjai nurodė esą žemaičiai (oficialioji tautybė – lietuvių). Trečiasis dėmuo – tradicija, sudaranti sąsają tarp praeities, dabarties ir ateities, skirtingų kartų, yra akivaizdžiausia tęstinumo nuoroda. Kalbėjimas tarmiškai laikytinas tradicine elgsena, kuri reikšmingesnė už modernybę (šiuo atveju bendrinės kalbos vartojimą). Tradicijos laikymasis reiškia priklausymą saviems, o jos sulaužymas suprantamas kaip neigiamas dalykas. Neišvengiamybės plotmės dėmenys (įpratimas, aplinka, prigimimas) atspindi neutralų, neidealizuotą tarmės vertinimo vaizdinį. Individo pasirinkimas turi mažiau (ar visai neturi) įtakos, priešingai nei idealiajai sferai, ją sudarantiems dėmenims. Svarbiu laikomas įpratimas, dėl kurio tarmė suprantama kaip vyraujanti, pagrindinė kalba. Tai patvirtina ir gimtosios kalbos samprata – dauguma pateikėjų (43; 75 proc.) gimtąja kalba laiko ir žemaičių tarmę. Tarmiškai kalbantis žmogus siejamas su vaikystės, brendimo laikotarpiu, augant įskiepyta kalba. Išryškėja ne tik šeimos (su jos nariais bendraujama tarmiškai), privačiosios erdvės, bet ir viešosios erdvės įtaka, geografinis veiksnys. Atspindima reali kalbinė situacija punktuose, nes vyrauja įvairiasferis tarminis bendravimas, tačiau bendrinė kalba kai kuriose vietose, situacijose taip pat laikoma priimtina, Straipsniai / Articles 199 Skuodo apylinkių žemaičių kalbinės nuostatos vartotina. Taigi apskritai aplinka laikytina palankia tarminiam kalbėjimui terpe. Tarmės sąsaja su prigimimu išreiškia fatališkumą ir nekintamumą. Negalėjimas pakeisti tarminio kodo dažnai suprantamas ir kaip paprastumo, nuoširdumo, o pakeitimas – šiuo atveju bendrinės kalbos vartojimas – „poniškumo“ ženklas. Ribotumo plotmė sietina su tokiais dėmenimis (kaimietiškumu, amžiumi, išsilavinimu), kurie tarmę ir jos vartojimą supaprastina, riboja, gali lemti ir tarmės nepatrauklumą, jos neperspektyvumą. Kaimietiškumo dėmenį galima suprasti kaip konkrečią geografinę arba socialinę kategoriją. Kai kuriais atvejais miestas pabrėžiamas kaip tarmės nesupratimo, nevartojimo erdvė, todėl nesupratimas (galbūt kartais ir įsivaizduojamas) dažnai tampa esmine nekalbėjimo tarmiškai, derinimosi prie pašnekovo kalbinio kodo priežastimi. Neabejojama, kad bendrinė kalba bus suprasta, o žemaičių tarmė ne visada. Pateikėjai sąmoningai ar nesąmoningai atskiria tarmę ir bendrinę kalbą kaip dvi priešingas kalbines sistemas. Kaimo, labiau kaip socialinės kategorijos, o ne geografinės erdvės, samprata taip pat yra galima. Šiuo atveju tarmė būtų sietina su tam tikru menkinimu. Tarmės sąsaja su socialiniu ar geografiniu kaimietiškumu labiausiai nepriimtina jaunesnio amžiaus informantams, o tai reiškia, kad tarminį kalbėjimą respondentai supranta kaip visiškai galimą, įprastą įvairiose geografinėse ir socialinėse erdvėse. Tarmės vartojimas tapatinamas su įvairių kartų atstovais, skirtingo amžiaus žmonės vertinami kaip galintys kalbėti ir kalbantys tarmiškai. Vienu atveju vyresnis amžius suvokiamas kaip tikrasis tarmės vartojimo vertės supratimo tarpsnis, kitu – jaunesnioji karta laikoma geresne tarmės mokove. Reikšminga, kad dauguma pateikėjų yra vyresnio amžiaus, tačiau nemano, jog tarmė sietina su vyresniu amžiumi. Nelinkstama labai atskirti kartų ir apibendrinti kurios nors amžiaus grupės tarmės vartojimo. Amžius laikomas teigiamų pokyčių, atsirandančių įgyjant patirties, tam tikru laiko tarpu, veiksniu, kai „pamiršta“, „pamesta“ tarmė, jos vartojimas ir vertė gali „grįžti“ ar būti „atrasta“ iš naujo. Tarmės sieti su išsilavinimu, ypač menku, nelinkstama. Nesama vienos ryškios tendencijos, todėl ir menkesnis išsilavinimas gali būti siejamas su labai teigiamu požiūriu į tarmę, o aukštesnis – tik su bendrinės kalbos laikymu prestižiška arba atvirkščiai. LITERATŪRA Alfonzetti Giovanna 2015: Age-related Variation in Code-switching between Italian and the Sicilian Dialect. – Athens Journal of Philology 2(1), 21–34. Prieiga per internetą http://www.athensjournals.gr/philology/2015-2-1-2-Alfonzetti.pdf. SIMONA VYNIAUTAITĖ 200 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Aliūkaitė Daiva 2011: Kultūrinės tyrimų schemos geolingvistikos paradigmoje: dėl kai kurių sociolingvistinės anketos klausimų. – Valoda 21, 11–17. Aliūkaitė Daiva 2013a: Horizontalusis ir vertikalusis kalbos kontinuumo skaidumas: XXI amžiaus kalbėjimo variantai paprastojo kalbos vertintojo požiūriu. – Taikomoji kalbotyra 2. Prieiga per internetą http://taikomojikalbotyra.lt.azalija.serveriai.lt/ lt/2013/03/horinzontalusis-ir-vertikalusis-kalbos-kontinuumo-skaidumas-xxi-amziaus-kalbejimo-variantai-paprastojo-kalbos-vertintojo-poziuriu. Aliūkaitė Daiva 2013b: Kalbos variantiškumas paauglių akimis: lyties kintamasis. – Acta Linguistica Lithuanica 69, 219–268. Aliūkaitė Daiva, Rima Bakšienė, Jurgita Jaroslavienė ir kt. 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, žemėlapius parengė V. Čeponis. Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė Daiva, Danguolė Mikulėnienė 2014a: Geolektų ir regioninių dialektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, žemėlapius parengė V. Čeponis. Vilnius: Briedis, 257–262. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014b: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė, žemėlapius parengė V. Čeponis. Vilnius: Briedis, 29–47. Auer Peter 2011: Dialect vs. standard: a typology of scenarios in Europe. – The languages and linguistics of Europe. A comprehensive guide, ed. by B. Kortmann and J. van der Auwera. Berlin: Mouton de Gruyter, 485–500. Baranauskienė Viktorija, Krupickaitė Dovilė 2012: Lietuvos miestų gyventojų tarminės regioninės savimonės ypatumai (sociolingvistinio tyrimo duomenimis). – Taikomoji kalbotyra 1. Prieiga per internetą http://taikomojikalbotyra.lt/ lt/2012/10/lietuvos-miestu-gyventoju-tarmines-regionines-savimones-ypatumai-sociolingvistinio-tyrimo-duomenimis. Bliumas Remigijus 2000: Aukštaičių ir žemaičių etninės priklausomybės determinuotų psichinių reiškinių savitumai. – Etniškumo studijos: teoriniai samprotavimai ir empiriniai tyrimai. Vilnius: Eugrimas, 53–64. Čepaitienė Auksuolė 2001: Atgaivinant etninį tapatumą: individas, simbolis, vieta. – Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 1(10), 167–198.