Vadinamojo bavarų geografo „Bruzi“ ir prūsai

DIEGO ARDOINO Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: prūsų kalba, senoji baltų raštija, italų ir lotynų kalbų (istorinė) gramatika, filologija, kalbotyra, dialektologija, tekstologija, kodikologija, paleografija, lyginamoji kalbotyra. VADINAMOJO BAVARŲ GEOGRAFO BRUZI IR PRŪSAI The So-Called Bavarian Geographer’s Bruzi and Old Prussians ANOTACIJA Mokslinėje literatūroje paplitusi nuomonė, kad prūsų etnonimas pirmą kartą pasirodė Bruzi forma trumpame lotynų kalba parašytame tekste, esančiame IX amžiaus rankraštyje, kuris tradiciškai priskiriamas vadinamajam bavarų geografui. Kruopštus kodikologinis ir paleografinis rankraščio tyrimas rodo, kad tekstas į rankraštį buvo įtrauktas neabejotinai vėliau, o išsamus filologinis jo nagrinėjimas leidžia pasiūlyti naują hipotezę apie regioną, kuriame Bruzi buvo įsikūrę. ESMINIAI ŽODŽIAI: bavarų geografas, Bruzi, prūsai, Descriptio civitatum et regionum, baltų filologija. ANNOTATION It is a widespread opinion in literature that the ethnonym Prussians is first encountered as the form Bruzi in a short Latin text kept in a manuscript dating back to the 9th century and traditionally attributed to the so-called Bavarian Geographer. An accurate codicological and palaeographical study of the manuscript shows that the text was definitely inserted at a later date and its thorough philological examination allows us to propose a new hypothesis on the region in which the Bruzi settled. KEYWORDS: Bavarian Geographer, Bruzi, Old Prussians, Descriptio civitatum et regionum, Baltic philology. Straipsniai / Articles 15 DIEGO ARDOINO Specializuotoje baltų filologijos literatūroje vadinamas bavarų geografas žinomas visų pirma dėl to, kad manoma, jog jis užfiksavo pirmąjį šiandien žinoma prūsų įvardijantį etnonimą, apibūdinantį nuo XIII a. šaltiniuose nuosekliai Prūsija vadinamo regiono gyventojus. Štai ką apie tai rašo keli svarbūs tyrėjai: 1) „Pirmą prūsų prūs vardą („Bruzi“) ir lasām tā sauktā Bavarię geografas rakstos 9. gadsimtā (Skat. Łovmānska Studia nad pocz. społ. i państwa lit. I 4⁷ un II 151).“ (Endzelīns 1945: 39). 2) „Prūsai tokiu vardu pirmąkart minimi IX amžiuje: vadinamojo Bavarų Geografo Bruzi „Prūsai“. Vėliau (apie 965 m.) prūsus vardu Burūs mini Ispanijos keliautojas Ibrahim-ibn-Jokūbas“ (Mažiulis 1966: 13–14). 3) „From the 9th century the name Prussian replaces the name Aestian last mentioned by Wulfstan (and perhaps transferred to the Estonians). The name Bruzi 'Prussians' is mentioned by the Bavarian geographer for the first time in the middle of the ninth century“ (Schmalstieg 1976: 3). 4) „Bavarų geografo „šiaurinio Dunojus krašto miestų bei sričių aprašyme“ tarp daugelio kitų vardų yra paminėtas ir vardas Bruzi. [...] Tai pirmasis žinomas prūsų vardo paminėjimas (IX a.)“ (Kabelka 1982: 40). 5) „Vietoj aisčių nuo IX a. tiems patiems vakariniams baltams padaryti istoriniuose šaltiniuose iškyla prūsų vardas. Jis pirmą kartą paminėtas IX a. vadinamo Bavarų geografo (Bruzi)“ (Zinkevičius 1984: 279). 6) „обозначение носителей п.я. корнем *prūs- отмечено впервые в IX в. – Bruzi (Баварский Географ), т. е. в том же веке, когда последний раз население этих мест названо «айстиями» (Вулфстан), ср. первые Aesti у Тацита“ (Топоров 2006: 50). 7) „Prūsų vardas (forma Bruzi) pirmą kartą paminėtas IX a. vad. Bavarų Geografo raštuose“ (LKE 2008: 439). 8) „The name of the Prussians is first encountered as the form Bruzi in the 9th century in The Bavarian Geographer (Zakrzewski 1917), and as the form Burūs (roughly in the year 965) in the Arabic works by Ibrāhim ibn Ja’kūb (Kowalski 1946, p. 147)“ (Dini 2014: 327). 9) „Argumentuodamas jis¹ atkreipė dėmesį į seniausias šio gentvardžio istorinių šaltinių fiksacijas, turinčias šaknis pradžioje b-: Bavarų Geografo (IX a.) Bruzi“ (Karaliūnas 2015: 232). 1 Scil. Leszek Bednarcukas, žr. Bednarcuk 1982: 49–66. 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Vadinamojo bavarų geografo Bruzi ir prūsai Visi minėtieji mokslininkai2 pabrėžia du faktus, laikomus tikrai žinomais, patikimais ir neabejotinais: etnonimas Bruzi pirmąkart paminėtas IX amžiuje; tai yra pirmoji iki šiol žinoma etnonimo prūsai fiksacija. Taigi bavarų geografo liudijimas iš esmės svarbus dėl dviejų veiksnių: dėl formalaus etnonimo Bruzi (užfiksuoto bavarų geografo) ir naujesniojo prūsai (gausiai fiksuoto nuo XIII a.) panašumo, kuris daug mokslininkų paskatino tapatinti Bruzi su prūsais; dėl fiksacijai priskiriamo senumo (IX a.). Jeigu vadinamajam bavarų geografui priskiriamas tekstas būtų, tarkime, XIII a., jis nebūtų toks svarbus, nes XIII a. daugybėje kitų šaltinių minimas tiek etnonimas prūsai, tiek choronimas Prūsija. Reikėtų vis dėlto patikslinti kelis (akivaizdžius) dalykus. Kaip ką tik matėme, minėtose publikacijose teigiama, kad etnonimas Bruzi pirmąkart paminėtas IX amžiuje. Iš tikrųjų tiksliau būtų sakyti, kad dokumentas, kuriame užfiksuota forma Bruzi, datuojamas IX amžiumi. O dar tiksliau – dokumentas, kuriame užfiksuota forma Bruzi, paprastai datuojamas IX amžiumi ir buvo parašytas nežinomo autoriaus, sutartinai vadinamo bavarų geografu. Dabar būtų galima paklausti: kuo remiantis teigiama, kad dokumentas, kuriame užfiksuota forma Bruzi, datuotinas IX amžiumi? Taip pat: ar esame visiškai tikri, kad etnonimą Bruzi galima tapatinti su tomis pačiomis gentimis, kurios nuo XIII a. įvardijamos prūsų etnonimu? Tai klausimai į kuriuos sunku (ar neįmanoma) atsakyti remiantis tik lingvistinio pobūdžio svarstymais. Norint deramai atsakyti į šiuos klausimus, yra tik vienas kelias: filologinė (tai yra kritiška) originalaus dokumento, kuriame užrašytas etnonimas Bruzi, analizė. Vartodamas terminą filologinė analizė, turiu omenyje kritišką dokumento tyrimą pasitelkiant filologijos teikiamus instrumentus: paleografiją, kodikologiją, tekstologiją, kitaip sakant, ekdotiką. Tyrinėdami daugiau ar mažiau pavienę, izoliuotą glosą ar liudijimą, kalbininkai paprastai linkę iškart (ir dažniausiai vien tik) susikoncentruoti į etimologinio lyginamojo pobūdžio tyrimus ir todėl dažnai neįtraukia kitokio pobūdžio svarstymų. Taip atsitiko ir su etnonimu Bruzi. 2 Ir naujausiame prūsistikos vadovėlyje pateikiami tokie patys teiginiai: „Nuo IX a. šaltiniuose liudijamas ir prūsų vardas (plg. Bavarų Geografo Bruzi IX a., Ibrahim-ibn-Jokūbo Burūs X a., Adomo Brėmeniečio Pruzzi XI a., Nestoro metraščio Поусы XI–XII a. ir kt.)“ (Rinkevičius 2015: 14). Straipsniai / Articles 17 DIEGO ARDOINO Kaip puikiai nurodo Simas Karaliūnas (Karaliūnas 2015: 226–237), baltų filologai, tyrinėję bavarų geografų liudijimą, nepavargino patikrinti dokumento datos ir Bruzi ~ prūsai tapatinimo pagrįstumo, susikoncentruodami daugiau į etimologinę ir lingvistinę formos Bruzi analizę. Vis dėlto tokiais atvejais kaip nagrinėjamasis bent jau iš pradžių reikėtų atsispirti etimologinės analizės patrauklumui ir, ją atmetus, dokumentą, kuriame yra tam tikras nagrinėjamas žodis, imtis kruopščiai tirti filologiniu, kodikologiniu ir paleografiniu požiūriu. Toks modus operandi užtikrintų tvirtesnį tolesnių lingvistinio pobūdžio tyrimų pagrindą ir padėtų išvengti netikslios (arba dar blogiau – visiškai nepagrįstos) informacijos skleidimo. Keliaudama iš vienos publikacijos į kitą, tokia informacija tampa nevaldoma ir po keleto citavimų priimama tout court kaip teisinga, taip darant didelę žalą esamiems mokslo pasiekimams ir ateities tyrimams. Dabar pereikime prie bavarų geografų priskiriamo dokumento aprašymo. Etnonimas Bruzi papintas trumpame (dviejų puslapių) dokumente, kuris žinomas kaip: Descriptio civitatum et regionum ad septentrionalem plagam Danubii (t. y. „Šiaurinės Dunojaus pusės tvirtovių ir kraštų aprašymas“ (žr. 1 pav.). 1 PAV. Dokumento incipit. Tai yra trumpa dokumento incipit (t. y. pirmieji žodžiai, vėliau tapę viso dokumento pavadinimu), kurio nežinomą autorių 1796 m. lenkų rašytojas Janas Potockis pavadino bavarų geografų3, nes tekstas buvo atrastas Miunchene, Bavarijos valstybėje bibliotekoje (Bayerische Staatsbibliothek), tais laikais žinomoje kaip Bibliotheca Regia Monacensis. Descriptio civitatum et regionum yra Codex unicus (t. y. vienintelis šio dokumento išlikęs bei žinomas egzempliorius), 1772 m. prancūzų istoriko ir dramaturgo Louis-Gabriel'io Du Buat-Nançay atrastas pergamentinio įvairių geometrijos ir astronomijos raštų folio (saugomo Staatsbibliothek München, Clm 560 šifru) paskutinėse dviejose lapuose (149v ir 150r). 3 Apie bavarų geografą žr. Zakrewski 1917; Von Keltsch 1886: 505–560; Fritze 1952: 326–341; Billig 1995: 27–67; Rossignol 2011: 305–316. 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Vadinamo varų geografo Bruzi ir prūsai 2 PAV. Descriptio civitatum et regionum 149v puslapis. Straipsniai / Articles 19 DIEGO ARDOINO 3 PAV. Descriptio civitatum et regionum 150r puslapis. 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Vadinamojo bavarų geografo Bruzi ir prūsai Kodekse galima išskirti keturis skirtingo amžiaus kodikologinius vienetus, kuriuos žymus paleografas Bernhardas Bischoffas4 priskyrė IX a. pabaigai (paskutiniuosius du) ir XI amžiui (pirmuosius du). Descriptio civitatum et regionum neabejotinai yra vėlesnis priedas, datuotinas X amžiumi (arba kiek vėliau), kurį, Bischoffo5 manymu, užrašė iš pietvakarių Vokietijos kilęs perrašinėtojas. Descriptio civitatum et regionum (žr. 2 ir 3 pav.) – trumpas6 ir daugeliu aspektų problemiškas dokumentas7 – yra penkiasdešimt aštuonių tautų, įsikūrusių šiauriniame Dunojaus regione, sąrašas, tapęs gan svarbiu slavų istorijos tyrinėtojams daugiausia dėl savo senumo. Prie daugumos etnonimų paprastai yra nurodytas atitinkamas civitates kiekis (civitas terminą tikriausiai reikėtų suprasti kaip nurodantį tvirtoves, o ne miestus ar teritorines sritis), o kartais pateikta ir papildomos informacijos. Descriptio civitatum et regionum pasižymi aiškia dviejų dalių struktūra. Po incipit išvardijamos 13 tautų, tada įterpiami du patikslinimai: Iste sunt regiones, que terminant in finibus nostris (žr. 4 pav.) Isti sunt, qui iuxta istorum fines resident (žr. 5 pav.). 4 PAV. Descriptio civitatum et regionum 149v puslapis, 15–16 eilutės. 5 PAV. Descriptio civitatum et regionum 149v puslapis, 16 eilutė. Toliau vardijama iki dokumento pabaigos, užbaigiant paprastai, ex abrupto, penkiasdešimt aštuntąja tauta (Golensizi civitates V), nepridedant jokios papildomos informacijos arba explicit. Daugbė antroje dalyje išvardytų tautų nėra 4 Žr. Bischoff 1981: 187–211; Bischoff 2004: 221–222. 5 Bischoff 1960: 262, 3 išn. 6 Descriptio sudaro 26 eilutės 149v puslapyje ir 12 eilučių 150r puslapyje. Bruzi etnonimas užfiksuotas 150r puslapio 5–6 eilutėse. 7 Franzas Brunhölzas (1996: 502–503) jam nesuteikia jokios literatūrinės svarbos. Straipsniai / Articles 21 DIEGO ARDOINO žinomos iš niekur kitur ir dažnai sunku (ar visiškai neįmanoma) nustatyti, apie kokią tautą kalbama. Prie kai kurių šių tautų civitates kiekis nenurodomas, o prie kitų – jų kiekis milžiniškas, kartais pateikain ir spėjamo pobūdžio žinių. Dėl tokio nenuoseklumo buvo sakoma, jog antroji Descriptio civitatum et regionum dalis iš pradžių buvo atskiras kito autoriaus tekstas. Atsiribojant nuo galimos kelių redakcijų hipotezės, galima teigti, kad tai, kaip išdėstyta antroji teksto dalis, dažnai išduoda tam tikrą rašiusiojo (ar galimo šaltinio, kuriuo jis naudojosi) netikslumą. Be to, atrodo, jog dažniausiai tautos vardijamos ne pagal geografinį išsidėstymą, todėl labai rizikinga jas laikyti (nors ir apytiksliais) geografiniais atskaitos taškais. Toliau nekalbėdamas apie dokumentą ir daugybę jame esančių neaiškumų (visų pirma susijusių su dokumento šaltiniais ir tikslais), norėčiau sutelkti dėmesį į etnonimą Bruzi, kuris, kaip ne kartą pakartota, jau daugybę metų baltų ir slavų filologijos literatūroje laikomas seniausia šiandien žinoma etnonimo prūsi fiksacija. Descriptio civitatum et regionum tekste Bruzi yra trisdešimt aštuntoji minima tauta (žr. 6 pav.): Bruzi: pluf ē undē: quādenia ad rhenū. t. y. Bruzi plus est undique quam de enisa ad rhenum. 6 pav. Descriptio civitatum et regionum 150r puslapis, 5–6 eilutės. Remiantis visu tautų bavarių geografo paminėtais aprašais, galima išversti, tiksliau – interpretuoti, komentarą apie Bruzi etnonimą taip: regiones, kuriame gyvena Bruzi, yra visapusiškai didesnis už regioną, plytintį nuo Enso iki Reno. Dar kartą iš anksto pabrėždamas, kad visos iškeltos su šia tema susijusios hipotezės dėl duomenų ir įrodymų stokos bet kokiu atveju turi būti laikomos (mažiau ar daugiau pagrįstais) spėjimais, remdamasis ką tik pateiktu vertimo variantu, toliau mėginsiu suprasti (t. y. interpretuoti) bavārų geografo teiginį apie Bruzi. Kad žodis henu nurodo Reino upę (lotynų k. Rhenus; vokiečių k. Rhein), atrodo neabejotina. Kadangi Reinas yra upė, tikėtina, kad ir žodis enisa galėtų pavadinti upę, ežerą, kalną arba kitą reikšmingą ir lengvai identifikuojamą kraštovaizdžio elementą. 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Vadinamo barų geografo Bruzi ir prūsai Iš tikrųjų enisa galima gana įtikinamai susieti su dabartine Enso upe (Enns vokiškai k.), pietiniu Dunojaus intaku, kuris maždaug 250 km teka Austrijos teritorija (žr. 7 pav.). 7 PAV. Regionas, plytintis nuo Reino iki Enso. Enns upės pavadinimas lotynų kalba užfiksuotas įvairiai: Anasus, Anis, Anesus (Forcellini 1828: 960); Anes, Enes, Ensa, Anas, Enes, Anis, Anisa (Graesse 1909: 17). Descriptio civitatum et regionum | Graesse 1909: 17 | Forcellini 1828: 960 | Enisa | Anas | Anas | Anes | Anes | Anis | Anis | Anisa | Anesa | Enes | Enes Tikslūs atitikmenys iki šiol dar nerasta, tačiau fonetinis skirtumas tarp bavarų geografo užfiksuoto pavadinimo enisa ir kituose šaltiniuose esančių variantų Anisa, Enasa yra toks subtilus, kad prisimenat grines viduramžių rašinin- kų variacijas (kitų kalbų pavadinimai, kurių garsams išreikšti lotynų kalbos Straipsniai / Articles 23 DIEGO ARDOINO fonetinis ir grafinis inventorius neturėjo atitikmenų, buvo įvairiai pritaikomi lotynų kalbos garsinei bei grafinei sistemai) galima laikyti ir enisa – Enns upės pavadinimo lotynų kalba variantu. Labai reikšmingas, pabrėžtinas ir iki šiol dar nepastebėtas faktas yra tai, kad visame Descriptio civitatum et regionum tekste įvairaus pobūdžio žinios apie ki-tas gentis išdėstytos gana abstrakčiai, miglotame kontekste, be jokių sąsajų arba užuominų, kurios leistų sieti minimą gentį su tam tikra konkrečiai nustatoma vieta arba ją priskirti tam tikram laikotarpiui. Tik teiginyje apie Bruzi nurodomos aiškios geografinės koordinatės, kuriomis remiantis galima gana tiksliai nustatyti barbarų geografinę teritoriją. Be to, verta atkreipti dėmesį į tai, kad atstumas tarp Radstädter Tauern kalnyno Austrijoje, Zalcburgo žemėje (Land Salzburg), iš kur išteka Enns, ir Fubach, taip pat Austrijoje, Brėgenco (Bregenz) apskrityje, kur Reinas įteka į Bodeno ežerą (Bodensee), tiesia linija yra apie 300 km. Tai nemažas, bet kartu ir ne per didelis atstumas, leidžiantis gana įtikinamai ir geografiniu atžvilgiu sutapatinti Enso upę su enisa. Taigi, ką konkrečiai reiškia teiginys: regionas, kuriame gyvena Bruzi, yra visapusiškai didesnis už regioną, plotį nuo Enso iki Reno? Kur iš tikrųjų buvo Bruzi regionas, nėra aiškiai pasakyta, tačiau tikėtina, kad savo elipsiniu teiginiu barbarų geografas greičiausiai turėjo omenyje, jog regionas, kuriame gyveno Bruzi, yra ne tik teritorija, plotį nuo Enso iki Reno: jis yra dar didesnis ir driekiasi visomis kryptimis. Jei teiginį interpretuotume taip, t. y. kad Bruzi gyvena tam tikrame neapibrėžtame, iš visų pusių už teritoriją tarp Enso ir Reino didesniame regione, būtų sunku suvokti tokių tikslių koordinacijų (de enisa ad rhenum) nurodymo vien tik tam, kad skaitytojas iš konkretaus pavyzdžio suprastų Bruzi genčių regiono plotį, nežinodamas, kur jis iš tikrųjų yra, prasmę. Tačiau priėmus hipotezę, kad Bruzi gyveno teritorijoje tarp Enso ir Reino, dėl atstumo tarp šio regiono ir Prūsijos, t. y. teritorijos tarp Vyslos, Nemuno ir Narevo upių, taip pat labai sunku ir mažai tikėtina identifikuoti prieš su Bruzi etnonimu, nes tam reikėtų įsivaizduoti, kad priešai kadaise buvo apsistoję dabartinėje pietvakarių Austrijos ir pietvakarių Vokietijos teritorijoje. Tai, remiantis mūsų dabartinėmis kalbotyros, istorijos, archeologijos žiniomis, atrodo neįmanoma. Tačiau, kadangi dėl rašytinių šaltinių stokos apie masiškus ankstyvaisiais viduramžiais Europoje vykusius genčių ir tautų judėjimus (radikaliai pakeitusius anksčiau buvusią Europos etninę ir lingvistinę padėtį) žinoma labai mažai, trūkstant neginčijamų įrodymų derėtų vengti kategoriškų vertinimų. Juolab nepamirštant to, kad pačios Prūsijos regiono etninė sudėtis nuo XIII iki XX a. radikaliai keitėsi net tris kartus ir šio fakto be rašytinių šaltinių negalėtume nė įsivaizduoti. 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Vadinamo barų geografo Bruzi ir prūsai Taip pat vargų ar be rašytinių šaltinių galėtume suprasti, kad tas pats etnonimas prūsai, viduramžiais įvardijęs baltų gentis, vėliau ėmė reikšti Mažosios Lietuvos lietuvius ir taip pat, nors ir atrodo paradoksalu, prūsus naikinusius vokiečius, kurie kalbiniu, kultūriniu ir religiniu požiūriu nuo prūsų skyrėsi iš esmės. Grįžtant prie barų geografo teiginio apie Bruzi, iš tikrųjų reikia atkreipti dėmesį ir į kitą gana reikšmingą faktą. Kadangi Ensas yra pietinis Dunojaus intakas, teritorija, esanti tarp Reino ir Enso (bent jau Enso upės atžvilgiu), yra pietiniame Dunojaus krante (žr. 7 pav.), o tai nesiderina su barų geografo tekstu, kuriame jis aprašo šiaurinio Dunojaus kranto tvirtoves ir kraštus (Descriptio civitatum et regionum ad septentrionalem plagam danubii). Tačiau prie veiksmis unide („iš visų pusių“, ‘visapusiškai’) rodo, kad Bruzi genties gyventas regionas driekėsi taip pat ir šiaurės link, t. y. šiauriniame Dunojaus krante, ir būtent šis patikslinimas leido barų geografui Bruzi įtraukti į savo sąrašą. Derėtų pridurti, kad Descriptio civitatum et regionum negalima laikyti labai tikslu ir vienareikšmiškai patikimu šaltiniu, nes juk kalbama apie X–XI a. tekstą, be to, tai ne aiškiai išdėstytas ir įpratino autoriaus parašytas geografinis traktatas (toks faktas suteiktų šaltiniui žymiai daugiau patikimumo), o pasatas galimai perrašinėtojo ar stundo sudarytas (arba nukopijuotas) regionų ir genčių sąrašas (arba glaustas konspektas), kuris mums svarbus būtent dėl jam priskiriamo datavimo. Apibendrinant galima pasakyti, kad: Descriptio civitatum et regionum ad septentrionalem plagam Danubii, t. y. dokumentas, kuriame užfiksuotas etnonimas Bruzi, datuojamas ne IX, o X ar dar vėlesniu amžiumi. Tai reiškia, kad greičiausiai tai nėra pirmoji žinoma etnonimo prūsai fiksacija, kaip buvo manoma iki šiol, ir todėl dėl chronologinio panašumo barų geografo užfiksuotas etnonimas Bruzi varžosi su taip pat X a. datuojamu keliautojo Ibrāhīm ibn Jaʿkūb minimu etnonimu Brūs8. Barų geografas yra išgalvotas įvardijimas. Iš tikrųjų nežinoma, kas parašė Descriptio civitatum et regionum, bet neabejotina, kad šis trumpas tautų sąrašas yra paskutinioje jau visiškai užbaigto kodekso puslapio užrašytas prieš ir kad jis neturi nieko bendra su kodekso turiniu, kuris yra astronomische und mathematische Sammelhandschrift. Descriptio civitatum et regionum kalba yra gana nuosekli, kartais ir netiksli. Tai reikšmingas faktas, greičiausiai rodantis, kad Descriptio civitatum et regionum buvo sudarytas skubotai, tarsi santrauka, konspektas, didesnės apimties teksto arba skirtingų tekstų reziumė, ko gero, skirtas kuris 8 Žr. Kowalski 1946: 147. Straipsniai / Articles 25 DIEGO ARDOINO asmeniniam, o ne viešam naudojimui. Tai, žinoma, kelia didelių abejonių dėl jame pateiktos informacijos patikimumo. • Tikėtina, kad bavarų geografas savo gana elipsiniu teiginiu apie Bruzi etnonimą iš tikrųjų norėjo pasakyti, kad regionas, kuriame įsikūrė Bruzi, yra ne tik teritorija, plytinti nuo Enso iki Reino, bet ir tai, kad šis regionas yra dar didesnis, kadangi driekiasi undique, t. y. visomis kryptimis. • Priėmus šią hipotezę, iš tikrųjų būtų labai sunku sieti prūsus su Bruzi etnonimu, nes reikėtų įsivaizduoti, kad prūsai kadaise gyveno dabartinėje pietvakarių Austrijos ir pietvakarių Vokietijos teritorijoje. LITERATŪRA B e d n a r c z u k L e s z e k 1982: Onomastyka bałtycka w źródłach antycznych. – Acta Balto-Slavica 14, 49–66. B i l l i g G e r h a r d 1995: Zur Rekonstruktion der ältesten slawischen Burgbezirke im obersächsisch-meißnischen Raum auf der Grundlage des Bayerischen Geographen. – Neues Archiv für sächsische Geschichte 66, 27–67. B i s c h o f f B e r n h a r d 1960: Die südostdeutschen Schreibschulen und Bibliotheken in der Karolingerzeit I: Die Bayerischen Diözesen 2. Wiesbaden. B i s c h o f f B e r n h a r d 1981: Bücher am Hofe Ludwigs des Deutschen und die Privatbibliothek des Kanzlers Grimald. – Mittelalterliche Studien. Ausgewählte Aufsätze zur Schriftkunde und Literaturgeschichte 3, ed. by B. Bischoff. Stuttgart, 187–211. B i s c h o f f B e r n h a r d 2004: Katalog der festländischen Handschriften des neunten Jahrhunderts (mit Ausnahme der wisigotischen) 2. Wiesbaden, 221–222. B r u n h ö l z F r a n z 1996: Historie de la littérature latine du Moyen Âge II De la fin de l’époque carolingienne au milieu du XIe siècle. Brepols, Louvain. D i n i P i e t r o U m b e r t o 2014: Foundations of Baltic languages. Vilnius: Eugrimas. E n d z e l ī n s J ā n i s 1945: Ievads baltu filoloģijā. Rīgā: Universitātes grāmatu apgāds. F o r c e l l i n i E g i d i o 1828: Totius Latinitatis lexicon, consilio et cura Jacobi Facciolati opera et studio Aegidii Forcellini alumni seminarii patavini lucubratum edidit (...) Jacobus Bailey (...) volumen secundum. Londini. F r i t z e W o l f g a n g H e r m a n n 1952: Die Datierung des Geographus Bavarus. – Zeitschrift für Slavische Philologie 21, Heft 2, 326–341. 26 A c t a L i n g u i s t i c a L i t h u a n i c a LXXV Vadinamo barų geografo Bruzi ir prūsai Grasse Johan Georg Theodor 1909: Orbis latinus, oder Verzeichnis der wichtigsten lateinischen Orts- und Ländernamen von Dr. J. Th. Grasse. Ein Supplement zu jedem lateinischen und geographischen Wörterbuch. Auflage, mit besonderer Berücksichtigung der mittelalterlichen und neueren Latinität neu bearbeitet von Friedrich Benedict. Berlin. Kabelka Jonas 1982: Baltų filologijos įvadas. Vilnius: Mokslas. Karaliūnas Simas 2015: Baltų etnonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kowalski Tadeusz 1946: Relacje Ibrahima ibn Ja’kūba z podróży do krajów słowiańskich w przekazie al-Bekriego (Pomniki dziejowe Polski, seria II, vol. 1). Kraków: Polska Akademia Umiejętności. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. Mažiulis Vytautas 1966: Prūsų kalbos paminklai. Vilnius: Mokslas. Rinkevičius Vytautas 2015: Prūsitikos pagrindai. Vilnius: UAB Baltijos kopija. Rossignol Sébastien 2011: Überlegungen zur Datierung des Traktates des sog. Bayerischen Geographen. – Der Wandel um 1000, hrsg. von F. Biermann, T. Kersting und A. Klamm. Beier & Beran, Langensbach, 305–316. Schmalstieg William Riegel 1976: Studies in Old Prussian. The Pennsylvania State University Press, University Park and London. Toporov 2006: Топоров Владимир Николаевич и др. Языки мира: Балтийские языки. Москва: Academia. Von Keltsch Viktor 1886: Der bairische Geograph. – Altreussische Monatsschrift 23, 505–560. Zakrzewski Stanisław 1917: Opis grodów i terytoriów z północnej strony Dunaju czyli t.z. Geograf bawarski. Lwów: Ossolineum. Zinkevičius Zigmas 1984: Lietuvių kalbos istorija 1. Lietuvių kalbos kilmė. Vilnius: Mokslas. Straipsniai / Articles 27 DIEGO ARDOINO The So-Called Bavarian Geographer’s Bruzi and Old Prussians SUMMARY It is a widespread opinion in literature that the ethnonym Prussians is first encountered as the form Bruzi in a short Latin manuscript discovered in the late 18th century and conserved in the Bavarian State Library. The manuscript is known as the Descriptio civitatum et regionum ad septentrionalem plagam Danubii and consists of a list of 58 tribes located in Central and Eastern Europe. By the end of the 18th century its unknown author was referred to as Géographe de Bavière. The code is traditionally dated back to the 9th century; nevertheless, an accurate codicological and palaeographical study of the original text and its context shows that the Descriptio civitatum et regionum actually dates back to the 10th century or even later. This calls into question whether Bruzi is truly the oldest record of the ethnonym Prussians known to date, since Ibrāhīm ibn Ja’qūb, a traveler (or a merchant) who traveled in Western and Central Europe in the mid-10th century, in the memoirs of his journey (which actually have been lost) registers the form Burūs, traditionally referred to Old Prussians too. Moreover, a thorough philological examination of the whole Descriptio civitatum et regionum suggests to identify the term enisa with Enns River and to settle the Bruzi in a region whose central part is located between the Rhine and the Enns rivers. However, this assumption would make it problematic to identify the ethnonym Bruzi with Old Prussians, since one should imagine that Old Prussians were once settled in the area of the current Southwestern Germany and Southern Austria. Įteikta 2016 m. lapkričio 9 d. DIEGO ARDOINO Vilniaus Universiteto Filologijos fakulteto Romanų filologijos katedra Universiteto g. 5, LT–01513 Vilnius [email protected], [email protected] 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXV