Vadinamojo bavarų geografo „Bruzi“ ir prūsai

Straipsniai / Articles 15 DIEGO ARDOINO Vilniaus universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: prūsų kalba, senoji baltų raštija, italų ir lotynų kalbų (istorinė) gramatika, filologija, kalbotyra, dialektologija, tekstologija, kodikologija, paleografija, lyginamoji kalbotyra. VADINAMOJO BAVARŲ GEOGRAFO BRUZI IR PRŪSAI The So-Called Bavarian Geographer’s Bruzi and Old Prussians ANOTACIJA Mokslinėje literatūroje paplitusi nuomonė, kad prūsų etnonimas pirmą kartą pasirodė Bruzi forma trumpame lotynų kalba parašytame tekste, esančiame IX amžiaus rankraštyje, kuris tradiciškai priskiriamas vadinamajam bavarų geografui. Kruopštus kodikologinis ir paleografinis rankraščio tyrimas rodo, kad tekstas į rankraštį buvo įtrauktas neabejotinai vėliau, o išsamus filologinis jo nagrinėjimas leidžia pasiūlyti naują hipotezę apie regioną, kuriame Bruzi buvo įsikūrę. ESMINIAI ŽODŽIAI: bavarų geografas, Bruzi, prūsai, Descriptio civitatum et regionum, baltų filologija. ANNOTATION It is a widespread opinion in literature that the ethnonym Prussians is first encountered as the form Bruzi in a short Latin text kept in a manuscript dating back to the 9th century and traditionally attributed to the so-called Bavarian Geographer. An accurate codicological and palaeographical study of the manuscript shows that the text was definitely inserted at a later date and its thorough philological examination allows us to propose a new hypothesis on the region in which the Bruzi settled. KEYWORDS: Bavarian Geographer, Bruzi, Old Prussians, Descriptio civitatum et regionum, Baltic philology. DIEGO ARDOINO 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Specializuotoje baltų filologijos literatūroje vadinamasis bavarų geografas žinomas visų pirma dėl to, kad manoma, jog jis užfiksavo pirmąjį šiandien žinomą prūsus įvardijantį etnonimą, apibūdinantį nuo XIII a. šaltiniuose nuosekliai Prūsija vadinamo regiono gyventojus. Štai ką apie tai rašo keli svarbūs tyrėjai: 1) „Pirmoreiz prūšu vārds („Bruzi“) ir lasāms tâ sauktā Bavariešu ģeografa rakstos 9. gadsimtenī (Skat. Łovmjaņska Studja nad pocz. społ. i państwa lit. I 47 un II 151.)“ (Endzelīns 1945: 39). 2) „Prūsai tokiu vardu pirmąkart minimi IX amžiuje: vadinamojo Bavarų Geografo Bruzi „Prūsai“. Vėliau (apie 965 m.) prūsus vardu Burūs mini Ispanijos keliautojas Ibrahim-ibn-Jokūbas“ (Mažiulis 1966: 13–14). 3) „From the 9th century the name Prussian replaces the name Aestian last mentioned by Wulfstan (and perhaps transferred to the Estonians). The name Bruzi ˈPrussiansˈ is mentioned by the Bavarian geographer for the first time in the middle of the ninth century“ (Schmalstieg 1976: 3). 4) „Bavarų geografo „šiaurinio Dunojaus krašto miestų bei sričių aprašyme“ tarp daugelio kitų vardų yra paminėtas ir vardas Bruzi. […] Tai pirmasis žinomas prūsų vardo paminėjimas (IX a.)“ (Kabelka 1982: 40). 5) „Vietoj aisčių nuo IX a. tiems patiems vakariniams baltams pavadinti istoriniuose šaltinuose iškyla prūsų vardas. Jis pirmą kartą paminėtas IX a. vadinamojo Bavarų geografo (Bruzi)“ (Zinkevičius 1984: 279). 6) „обозначение носителей П.я. корнем *prūsотмечено впервые в IX в. – Bruzi (Баварский Географ), т. е. в том же веке, когда последний раз население этик мест названо «айстиями» (Вулфстан), ср. впервые Aestii у Тацита“ (Toporov 2006: 50). 7) „Prūsų vardas (forma Bruzi) pirmą kartą paminėtas IX a. vad. Bavarų Geografo raštuose“ (LKE 2008: 439). 8) „The name of the Prussians is first encountered as the form Bruzi in the 9th century in The Bavarian Geographer (Zakrzewski 1917), and as the form Burūs (roughly in the year 965) in the Arabic works by Ibrāhīm ibn Ja’ķūb (Kowalski 1946, p. 147)“ (Dini 2014: 327). 9) „Argumentuodamas jis1 atkreipė dėmesį į seniausias šio gentivardžio istorinių šaltinių fiksacijas, turinčias šaknies pradžioje b-: Bavarų Geografo (IX a.) Bruzi“ (Karaliūnas 2015: 232). 1 Scil. Leszekas Bednarczukas, žr. Bednarczuk 1982: 49–66. Straipsniai / Articles 17 Vadinamojo bavarų geografo Bruzi ir prūsai Visi minėtieji mokslininkai2 pabrėžia du faktus, laikomus tikrai žinomais, patikimais ir neabejotinais: • etnonimas Bruzi pirmąkart paminėtas IX amžiuje; • tai yra pirmoji iki šiol žinoma etnonimo prūsai fiksacija. Taigi bavarų geografo liudijimas iš esmės svarbus dėl dviejų veiksnių: • dėl formalaus etnonimo Bruzi (užfiksuoto bavarų geografo) ir naujesniojo prūsai (gausiai fiksuoto nuo XIII a.) panašumo, kuris daug mokslininkų paskatino tapatinti Bruzi su prūsais; • dėl fiksacijai priskiriamo senumo (IX a.). Jeigu vadinamajam bavarų geografui priskiriamas tekstas būtų, tarkime, XIII a., jis nebūtų toks svarbus, nes XIII a. daugybėje kitų šaltinių minimas tiek etnonimas prūsai, tiek choronimas Prūsija. Reikėtų vis dėlto patikslinti kelis (akivaizdžius) dalykus. Kaip ką tik matėme, minėtose publikacijose teigiama, kad etnonimas Bruzi pirmąkart paminėtas IX amžiuje. Iš tikrųjų tiksliau būtų sakyti, kad dokumentas, kuriame užfiksuota forma Bruzi, datuojamas IX amžiumi. O dar tiksliau – dokumentas, kuriame užfiksuota forma Bruzi, paprastai datuojamas IX amžiumi ir buvo parašytas nežinomo autoriaus, sutartinai vadinamo bavarų geografu. Dabar būtų galima paklausti: • kuo remiantis teigiama, kad dokumentas, kuriame užfiksuota forma Bruzi, datuotinas IX amžiumi? Taip pat: • ar esame visiškai tikri, kad etnonimą Bruzi galima tapatinti su tomis pačiomis gentimis, kurios nuo XIII a. įvardijamos prūsų etnonimu? Tai klausimai į kuriuos sunku (ar neįmanoma) atsakyti remiantis tik lingvistinio pobūdžio svarstymais. Norint deramai atsakyti į šiuos klausimus, yra tik vienas kelias: filologinė (tai yra kritiška) originalaus dokumento, kuriame užrašytas etnonimas Bruzi, analizė. Vartodamas terminą filologinė analizė, turiu omenyje kritišką dokumento tyrimą pasitelkiant filologijos teikiamus instrumentus: paleografiją, kodikologiją, tekstologiją, kitaip sakant, ekdotiką. Tyrinėdami daugiau ar mažiau pavienę, izoliuotą glosą ar liudijimą, kalbininkai paprastai linkę iškart (ir dažniausiai vien tik) susikoncentruoti į etimologinio lyginamojo pobūdžio tyrimus ir todėl dažnai neįtraukia kitokio pobūdžio svarstymų. Taip atsitiko ir su etnonimu Bruzi. 2 Ir naujausiame prūsistikos vadovėlyje pateikiami tokie patys teiginiai: „Nuo IX a. šaltiniuose liudijamas ir prūsų vardas (plg. Bavarų Geografo Bruzi IX a., Ibrahim-ibn-Jokūbo Burūs X a., Adomo Brėmeniečio Pruzzi XI a., Nestoro metraščio Проусы XI–XII a. ir kt.)“ (Rinkevičius 2015: 14). DIEGO ARDOINO 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXV Kaip puikiai nurodo Simas Karaliūnas (Karaliūnas 2015: 226–237), baltų filologai, tyrinėję bavarų geografo liudijimą, nepasivargino patikrinti dokumento datos ir Bruzi ~ prūsai tapatinimo pagrįstumo, susikoncentruodami daugiausia į etimologinę ir lingvistinę formos Bruzi analizę. Vis dėlto tokiais atvejais kaip nagrinėjamasis bent jau iš pradžių reikėtų atsispirti etimologinės analizės patrauklumui ir, ją atmetus, dokumentą, kuriame yra tam tikras nagrinėjamas žodis, imtis kruopščiai tirti filologiniu, kodikologiniu ir paleografiniu požiūriu. Toks modus operandi užtikrintų tvirtesnį tolesnių lingvistinio pobūdžio tyrimų pagrindą ir padėtų išvengti netikslios (arba dar blogiau – visiškai nepagrįstos) informacijos skleidimo. Keliaudama iš vienos publikacijos į kitą, tokia informacija tampa nevaldoma ir po keleto citavimų priimama tout court kaip teisinga, taip darant didelę žalą esamiems mokslo pasiekimams ir ateities tyrimams. Dabar pereikime prie bavarų geografui priskiriamo dokumento aprašymo. Etnonimas Bruzi paminėtas trumpame (dviejų puslapių) dokumente, kuris žinomas kaip: Descriptio civitatum et regionum ad septentrionalem plagam danubii (t. y. „Šiaurinės Dunojaus pusės tvirtovių ir kraštų aprašymas“) (žr. 1 pav.). 1 PAV. Dokumento incipit. Tai yra trumpo dokumento incipit (t. y. pirmieji žodžiai, vėliau tapę viso dokumento pavadinimu), kurio nežinomą autorių 1796 m. lenkų rašytojas Janas Potockis pavadino bavarų geografu3, nes tekstas buvo atrastas Miunchene, Bavarijoje, Bavarijos valstybinėje bibliotekoje (Bayerische Staatsbibliothek), tais laikais žinomoje kaip Bibliotheca Regia Monacensis. Descriptio civitatum et regionum yra Codex unicus (t. y. vienintelis šio dokumento išlikęs bei žinomas egzempliorius), 1772 m. prancūzų istoriko ir dramaturgo Louis-Gabriel’io Du Buat-Nançay atrastas pergamentinio įvairių geometrijos ir astronomijos raštų folianto (saugomo Staatsbibliothek München, Clm 560 šifru) paskutiniuose dviejuose lapuose (149v ir 150r). 3 Apie bavarų geografą žr. Zakrzewski 1917; Von Keltsch 1886: 505–560; Fritze 1952: 326–341; Billig 1995: 27–67; Rossignol 2011: 305–316. Straipsniai / Articles 19 Vadinamojo bavarų geografo Bruzi ir prūsai 2 PAV. Descriptio civitatum et regionum 149v puslapis. DIEGO ARDOINO 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXV 3 PAV. Descriptio civitatum et regionum 150r puslapis. Straipsniai / Articles 21 Vadinamojo bavarų geografo Bruzi ir prūsai Kodekse galima išskirti keturis skirtingo amžiaus kodikologinius vienetus, kuriuos žymus paleografas Bernhardas Bischoffas4 priskyrė IX a. pabaigai (paskutiniuosius du) ir XI amžiui (pirmuosius du). Descriptio civitatum et regionum neabejotinai yra vėlesnis priedas, datuotinas X amžiumi (arba kiek vėliau), kurį, Bischoffo5 manymu, užrašė iš pietvakarių Vokietijos kilęs perrašinėtojas. Descriptio civitatum et regionum (žr. 2 ir 3 pav.) – trumpas6 ir daugeliu aspektų problemiškas dokumentas7 – yra penkiasdešimt aštuonių tautų, įsikūrusių šiauriniame Dunojaus regione, sąrašas, tapęs gan svarbiu slavų istorijos tyrinėtojams daugiausia dėl savo senumo. Prie daugumos etnonimų paprastai yra nurodytas atitinkamas civitates kiekis (civitas terminą tikriausiai reikėtų suprasti kaip nurodantį tvirtoves, o ne miestus ar teritorines sritis), o kartais pateikta ir papildomos informacijos. Descriptio civitatum et regionum pasižymi aiškia dviejų dalių struktūra. Po incipit išvardijamos 13 tautų, tada įterpiami du patikslinimai: Iste sunt regiones, que terminant in finibus nostris (žr. 4 pav.) Isti sunt, qui iuxta istorum fines resident (žr. 5 pav.). 4 PAV. Descriptio civitatum et regionum 149v puslapis, 15–16 eilutės. 5 PAV. Descriptio civitatum et regionum 149v puslapis, 16 eilutė. Toliau vardijama iki dokumento pabaigos, užbaigiant paprastai, ex abrupto, penkiasdešimt aštuntąja tauta (Golensizi civitates V), nepridedant jokios papildomos informacijos arba explicit. Daugybė antroje dalyje išvardytų tautų nėra 4 Žr. Bischoff 1981: 187–211; Bischoff 2004: 221–222. 5 Bischoff 1960: 262, 3 išn. 6 Descriptio sudaro 26 eilutės 149v puslapyje ir 12 eilučių 150r puslapyje. Bruzi etnonimas užfiksuotas 150r puslapio 5–6 eilutėse. 7 Franzas Brunhölzas (1996: 502–503) jam nesuteikia jokios literatūrinės svarbos. DIEGO ARDOINO 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXV žinomos iš niekur kitur ir dažnai sunku (ar visiškai neįmanoma) nustatyti, apie kokią tautą kalbama. Prie kai kurių šių tautų civitates kiekis nenurodomas, o prie kitų – jų kiekis milžiniškas, kartais pateikiant ir spėjamojo pobūdžio žinių. Dėl tokio nenuoseklumo buvo sakoma, jog antroji Descriptio civitatum et regionum dalis iš pradžių buvo atskiras kito autoriaus tekstas. Atsiribojant nuo galimos kelių redakcijų hipotezės, galima teigti, kad tai, kaip išdėstyta antroji teksto dalis, dažnai išduoda tam tikrą rašiusiojo (ar galimo šaltinio, kuriuo jis naudojosi) netikslumą. Be to, atrodo, jog dažniausiai tautos vardijamos ne pagal gretimą teritorinį išsidėstymą, todėl labai rizikinga jas laikyti (nors ir apytiksliais) geografiniais atskaitos taškais. Toliau nekalbėdamas apie dokumentą ir daugybę jame esančių neaiškumų (visų pirma susijusių su dokumento šaltiniais ir tikslais), norėčiau sutelkti dėmesį į etnonimą Bruzi, kuris, kaip ne kartą pakartota, jau daugybę metų baltų ir slavų filologijos literatūroje laikomas seniausia šiandien žinoma etnonimo prūsai fiksacija. Descriptio civitatum et regionum tekste Bruzi yra trisdešimt aštuntoji minima tauta (žr. 6 pav.): Bruzi · pluſ ē undiq· quādeeniſa ad rhenū· t. y. Bruzi plus est undique quam de enisa ad rhenum. 6 PAV. Descriptio civitatum et regionum 150r puslapis, 5–6 eilutės. Remiantis visų tautų bavarų geografo paminėtais aprašais, galima išversti, tiksliau – interpretuoti, komentarą apie Bruzi etnonimą taip: regionas, kuriame gyvena Bruzi, yra visapusiškai didesnis už regioną, plytintį nuo Enso iki Reno. Dar kartą iš anksto pabrėždamas, kad visos iškeltosios su šia tema susijusios hipotezės dėl duomenų ir įrodymų stokos bet kokiu atveju turi būti laikomos (mažiau ar daugiau pagrįstais) spėjimais, remdamasis ką tik pateiktu vertimo variantu, toliau mėginsiu suprasti (t. y. interpretuoti) bavarų geografo teiginį apie Bruzi. Kad žodis rhenum nurodo Reino upę (lotynų k. Rhenus; vokiečių k. Rhein), atrodo neabejotina. Kadangi Reinas yra upė, tikėtina, kad ir žodis enisa galėtų pavadinti upę, ežerą, kalną arba kitą reikšmingą ir lengvai identifikuojamą kraštovaizdžio elementą. Straipsniai / Articles 23 Vadinamojo bavarų geografo Bruzi ir prūsai Iš tikrųjų enisa galima gana įtikinamai susieti su dabartine Enso upe (Enns vokiečių k.), pietiniu Dunojaus intaku, kuris maždaug 250 km teka Austrijos teritorija (žr. 7 pav.). 7 PAV. Regionas, plytintis nuo Reino iki Enso. Enns upės pavadinimas lotynų kalba užfiksuotas įvairiai: Anasus, Anisus, Anesus (Forcellini 1828: 960); Anesus, Enesus, Enasa, Anasus, Enesis, Anisus, Anisa (Graesse 1909: 17). Descriptio civitatum et regionum Graesse 1909: 17 Forcellini 1828: 960 Enisa Anasus Anasus Anesus Anesus Anisus Anisus Anisa Enasa Enesis Enesus Tikslaus atitikmens iki šiol dar nerasta, tačiau fonetinis skirtumas tarp bavarų geografo užfiksuoto pavadinimo enisa ir kituose šaltiniuose esančių variantų Anisa, Enasa yra toks subtilus, kad prisimenant grafines viduramžių raštininkų variacijas (kitų kalbų pavadinimai, kurių garsams išreikšti lotynų kalbos