„Seirijų šnektos tekstai“. Sudarė Asta Leskauskaitė

VILIA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: akcentologija, dialektologija, leksikografija. SEIRIJŲ ŠNEKTOS TEKSTAI Sudarė Asta Leskauskaitė Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016, 296 p. + 1 garso diskas (CD) ISBN 978-609-411-183-9 2017 m. pradžioje Lietuvių kalbos institutas išleido dar vieną patyrusios dialektologės Astos Leskauskaitės parengtą tarminį šaltinį – Seirijų šnektos tekstus su garso įrašų kompaktine plokštele. Ši knyga yra trečiasis autores sudarytas pietų aukštaičių patarmės tarminių tekstų rinkinys. Kaip kompetentinga tarminių tekstų rengėja, A. Leskauskaitė mokslo bendruomenei ir plačiai visuomenei pristatė prieš gerą dešimtį išleidamą gimtosios šnektos tekstus – Kūčių krašto šnektos tekstai (2006; 428 p.). Neilgai trukus, t. y. po trejų metų, pasirodė moksliniu brandumu pasižymintis pietinėms pietų aukštaičių šnektoms skirtas leidinys – Marcinkonių šnektos tekstai (2009; 384 p.). Pasidžiaugus naujais iškilio pietų aukštaičių patarmės tyrinėtojos knyga, tenka apgailestauti, kad ji yra gerokai mažesnės apimties nei pirmosios dvi (juolab kad publikuotų Seirijų šnektos tekstų Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve sukaupta nemažai, p. 33–34). Noras turėti kuo daugiau patyrusios dialektologės transkribuotų tekstų su komentarais, manyčiau, visiškai suprantamas. Juk autentiški tarminiai tekstai yra neįkainojamas šaltinis ne tik dialektologams, baltistams ar senųjų raštų tyrėjams, bet ir etnologams, etnografams, istorikams. Nors apimtimi recenzuojamoji knyga ir mažesnė, parengimo lygiu ir mokslinėmis įžvalgomis ji tikrai nenusileidžia 2006 ir 2009 m. A. Leskauskaitės publikuotiems tarminiams tekstams. Knygos Seirijų šnektos tekstai struktūra iš esmės nesiskiria nuo bet kurio kito iki šiol išleisto tokio pobūdžio leidinio struktūros. Kaip įprasta, knygą sudaro pratarmė (p. 9–12), mokslinė studija (p. 13–88) ir šnektos tekstai (p. 89–251). Knygos pabaigoje dar įdėtas aiškinamasis žodynėlis (p. 252–265), transkripcijos ženklų rinkinys (p. 266–268). Po jo publikuojamas šaltinių sąvadas 288 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Seirijų šnektos tekstai (p. 269–270), gana platus literatūros sąrašas (p. 271–282), santrumpų registras (p. 283–284) ir santrauka anglų kalba (p. 285–292). Prie knygos pridėta kompakti­nė plokštelė, kurioje pateikiami dauguma knygoje publikuotų pasakojimų geros kokybės garso įrašai. Mokslinę studiją, kurią autorė kukliai vadina įvadiniu straipsniu (p. 5), sudaro keturi stambesni ar smulkesni skyriai: „Iš Seirijų krašto istorijos“, „Šnektos tyrimai ir šaltiniai“, „XXI a. pradžios sociolingvistinė situacija“ ir „Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės“. Pirmame skyriuje (p. 13–31) remiantis istoriniais šaltiniais gana išsamiai aptariama Seirijų krašto istorija nuo seniausių laikų iki šiandienos. Čia pateikiama žinių ne tik apie krašto raidą lėmusias istorines aplinkybes, bet ir vertingų duomenų apie XVII–XX a. Seirijų apylinkėse gyvenusių žmonių religines pažiūras, tautinę sudėtį ir kalbų vartojimą. Labai vertingi šio skyriaus 1 ir 2 lentelėse pateikti duomenys apie 1885 m. ir XIX a. pabaigos Seinų apskrities Metelių ir Seirijų valsčių gyventojus. Lyginamajai analizei, ypač ateityje, tikrai praverstų analogiška lentelė apie Seirijų seniūnijoje XXI a. pradžioje gyvenusius žmones, parengta pagal 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenis. Skyriuje „Šnektos tyrimai ir šaltiniai“ (p. 32–35) trumpai aptariami ankstesni Seirijų šnektos tyrimai, kurie, kaip teisingai nurodo autorė, yra „negausūs, fragmentiški“ (p. 32). Pagirtina, kad mokslininkė apžvelgia ne tik publikuotą tarminę medžiagą, bet ir pristato iki šiol neskelbtus rankraštinius ir garinius šaltinius nurodydama jų saugojimo vietą. Kalbant apie įvairių ekspedicijų metu sukauptą dialektologinę medžiagą, ko gero, vertėtų pasakyti, kiek jos Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyve dabartiniu metu turima iš viso (nurodytina bent gyvenamosios vietovės ir garso įrašų valandų skaičius). Trečiajame skyriuje (p. 36–44) bene pirmą kartą tokio pobūdžio leidinyje gana išsamiai apžvelgiama šnektos sociolingvistinė situacija – dabartinė Seirijų krašto sudėtis, gyventojų pasiskirstymas pagal amžiaus grupes, kalbinės nuostatos ir kalbų vartojimas. Turint omenyje bendrą Lietuvos demografinę padėtį reikia sutikti su autore, kad „ateityje taip pat prognozuotinas tolesnis gyventojų skaičiaus mažėjimas“ (p. 38). Tačiau palyginus 1 ir 2 schemose pateiktus identiškus duomenis apie Seirijų seniūnijos gyventojų skaičių pagal amžiaus grupes 2011 ir 2016 m. sausio 1 d. (p. 37–38), galima viltis, kad žmonių mažėjimas yra (ir ateityje, tikėtina, bus) ne itin spartus. Kita vertus, kyla tam tikrų abejonių dėl per kelerius metus visiškai nepakitusių statistinių duomenų (galbūt įsivėlusi korektūros klaida?). Moksliniu požiūriu ypač vertingas yra ketvirtasis studijos skyrius „Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės“, kurį sudaro keturi smulkesni poskyriai „Garsynas“, „Gramatinė sandara“, „Sintaksė“ ir „Leksika“ (p. 45–88). Šiame skyriuje aptariamos svarbiausios ir ryškiausios iki šiol mažai tirtos Seirijų šnektos Recenzijos / Reviews 289 VILIJA RAGAŠIENĖ ypatybės, nurodoma aktualiausia lingvistinė literatūra. Būdama patyrusi fonologė, autorė pirmajame poskyryje labai tiksliai aprašo šnektos garsyną parinkdama tinkamus pavyzdžius teiginiams pagrįsti (p. 46–56). Poskyryje „Kirtis ir priegaidė“ (p. 56–58) pateikiama duomenų ne tik apie kirčių ir priegaides, bet ir apie šnektos kirčiavimo sistemą, kuri, anot tyrėjos, „panaši į kitų vakarinių pietų aukštaičių“ (p. 56). Aptardama kirčiavimo sistemą, dialektologė atkreipia skaitytojų dėmesį į du pietų aukštaičiams, ypač pietvakariniams ir vakariniams šnektoms, būdingus dalykus – linksniuojamųjų žodžių ir jų formų kirčio vietos įvairavimą (akcentinius variantus) ir polinkį apibendrinti oksitoninio (resp. kilnojamojo) kirčiavimo modelį. Pastebėtina, kad akcentacijos sistema aptarti skirta bei pusė nedidelės apimties skyrio „Kirtis ir priegaidė“. Taigi autorė be reikalo pasuklino ir susiaurino skyriaus pavadinimą nenurodydama, kad jame rašoma ir apie kirčiavimo sistemą. Bene išsamiausias aptariamo skyriaus poskyris yra „Gramatinė sandara“ (p. 58–79), kuriame nagrinėjamos „kai kurios svarbesnės ir ryškesnės morfologijos, žodžių darybos bei sintaksės ypatybės“ (p. 58). Iš visų kalbos dalių labiausiai išgvildentas daiktavardis – skaičiaus ir giminės kategorijos, linksniavimo sistema ir diminutyvų daryba. Pagrindiniai dalykai nurodyti ir tinkamai išdėstyti aptariant ir kitas kalbos dalis – Serijų šnektoje vartojamus įvardžius, veiksmažodžius, prielinksnius ir jungtukus. Norėtųsi kolegiškai paprieštarauti tik dėl trumpo būdvardžio pristatymo (skirta vos puslapis teksto). Net ir sutikus su autorės pozicija, kad „Serijų šnektos būdvardžių linksniavimo sistema ir daryba nesiskiria nuo kitų pietų aukštaičių, todėl aptartinas tik vienas kitas atvejis“ (p. 69), lieka neaišku, kodėl nurodyta svarbiausia lingvistinė literatūra. Juk apie pietų aukštaičių būdvardžių linksniavimo sistemą, darbą ir įvairius vartosenos aspektus iki šiol rašyta ne vieno kalbininko (žr. Zinkevičius 1966: 268, 272–273; Grumadienė 1994: 97–106; Mikulėnienė 1996: 150–151; Markevičienė 1999: 33; Lauskaite-Ragašienė 2008: 94–104; Leskauskaitė 2006: 53; 2008: 31–43; 2009: 55–57; Ragašienė 2015: 274–308; 2016: 120–199 ir kt.). Dar norėtųsi atkreipti dėmesį į priesagos -okas, -a būdvardžių akcentuaciją – yrtigališkai kirčiuojamus vedinius didokas, -a, baišokas, -a, ašrokas, -a (p. 69). Net ir pripažinus šiais atvejais galimą tvirtagalę priegaidę, lieka neaiški išvardytų būdvardžių akcentinė paradigma. Vyriškosios giminės formas, tikėtina, liudija ketvirtą kirčiuotę, tačiau neaišku, kaip kirčiuojamos moteriškosios giminės formos – didoka (4 / 2 / 3) ar didóka (1)? Tokiais atvejais reikėtų nurodyti teikiamų pavyzdžių kirčiuotę ir paaiškinti kirčiavimo tendencijas. Juk priesagos -okas, -a būdvardžiams pietų aukštaičių šnektose būdingi skirtingi akcentacijos polinkiai. Pietinėse pietų aukštaičių šnektose aptariamų vedinių labiau paplitusios pirmosios kirčiuotės formos (plg. Leskauskaitė 2009: 57). Pietvakarinėje ploto dalyje šiuos būdvardžius linkstama kirčiuoti pagal 290 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Seirijų šnektos tekstai trečiąją kirčiuotę (Leskauskaitė 2006: 54; Ragauskienė 2015: 29). Tik Punko ir Seinų šnektose jie dažniau nei kitur kirčiuojami dvejopai, pvz.: gerõkas, -à (3) / gerõkas, -a (1), smarkõs, -à (3) / smarkõs, -a (1) ir kt. (Ragauskienė 2015: 290; 2016: 167). Be to, čia dažniau nei kitų linksnių piesagio ir galūnėje kirčiuojamos moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko formos (Ragauskienė 2015: 291; 2016: 148). Poskyryje „Sintaksė“ (p. 77–79) glaustai aptariamos pietų aukštaičiams būdingos plėtrinės konstrukcijos, kurių, kaip teisingai nurodusi A. Leskauskaitė, vienos yra paveldėtos iš seno, o kitos perimtos iš slavų kalbų. Daug įdomių ne tik pietų, bet ir kitiems aukštaičiams būdingų dalykų pateikiama poskyryje „Leksika“ (p. 79–88). Iš tikrųjų autorei reikėjo perklausyti nemažą garsų įrašų ir peržiūrėti rašytinių šaltinių, kad taip išsamiai išnagrinėtų šnektose vartojamus dialektizmus, skolinius, frazeologizmus ar palyginimus ir pateiktų tiek daug vartosenos pavyzdžių. Tik norėsiu atkreipti dėmesį į vieną smulkmeną – mažiau patyręs skaitytojas gali ir nesuprasti, kokiais – leksiniais ar semantiniais – dialektizmais reikėtų laikyti teiginių iliustruoti greta teikiamus kai kuriuos pavyzdžius, pvz.: užkūsti ‘išbarti’, paydùs, -ì ‘paydus’, skrūtnùs, -ì ‘darbtus’, vikrùs, sudėjì ‘sudvigubinti, du sudėti’ ir kt. (p. 80). Įdomiausia, vertingiausia ir neabejotinai daugiausia autorės darbo ir mokslinės kompetencijos pareikalavusi didžiausia knygos dalis – „Šnektos tekstai“ (p. 80–251). Leidinyje pateikti devynių vyriausiosios kartos atstovų pasakojimai iš skirtingų gyvenamųjų vietovių – Seirijų, Paser­nikų, Barčiūnų ir Sta­tiškės – labai gerai pritaikyti XX a. pabaigos Seirijų šnektą. Būdama patyrusi dialektologė, puikiai būties ir buities žinovė, A. Leskauskaitė tinkamai parinko įvairios tematikos tekstus, kurie labai gerai „atspindi vietos gyventojų pasaulėžiūrą ir vertybes, tarmių identitetą, papročius, požiūrį į šeimą, kaimynus ir tautines mažumas, istorinius įvykius ir daugelį kitų dalykų“ (p. 34). Tokiu principu sudarytas neprekiškai sutankintų tekstų rinkinys yra tikras lobis ne tik leksikos, morfologijos ar sintaksės, bet ir tarinių ir bendrinės kalbos, kalbų sąveikos tyrėjams. Iš tikrųjų profesionaliai atrinkta ir tinkamai pateikta medžiaga leidžia mokslininkams įvertinti įvairių kalbos dalykų raidą ir pokyčius. Kitaip sakant, rinkinyje publikuojama medžiaga teikia tyrėjams gyvos vartosenos faktų apie probleminius kalbos dalykus, padeda atsakyti į kai kuriuos diskusinio pobūdžio klausimus. Iki šiol tarmių tyrėjams bene daugiausia klausimų ir neaiškumų kelusi pietų aukštaičių patarmės, ypač vakarinės ir pietvakarinės jos dalies, akcentuacija – ilgųjų balsių [ū], [ī], [ē] / [ē], [ɔ̄] / [ō] / [ō] ir poliftongų [ie], [uo] priegaidžių skyrimas bei linksniuojamųjų žodžių variantiškumas (kirčio vietos ir priegaidės įvairavimas). Ypač daug mokslininkų diskutuota ir rašyta pirmuoju klausimu. Mokslinėje literatūroje pastaraisiais metais kaip ir įsigalėjus nuomonė, kad Recenzijos / Reviews 291 VILIJA RAGAISIENĖ džūkai ne visuomet skiria ilgųjų balsių ir polftongų [ie], [uo] akūtą ir circumfleksą, esama abiejų priegaidžių niveliacijos požymių (plačiau žr. Leskauskaitė 2004: 180–194 ir ten min. lit.). Šiuo požiūriu labai vertingi A. Leskauskaitės atlikti Seirijų šnektos tyrimai, kiek pakoreguojantys ankstesnes mokslininkų prielaidas. Autorė teigia, kad ilgųjų balsių ir polftongų [ie], [uo] priegaidė sunku nustatyti tada, kai, pavyzdžiui, dėl krintančios intonacijos, ypač žodžio gale, minėtini garsai tariami trumpesni. Tuomet žymima vidinė priegaidė s. Kitais atvejais tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės tariamos aiškiai“ (p. 58). Dar reikėtų pridurti, kad vidinė priegaidė s tekstuose gana nuosekliai žymima ir atitraukinio kirčio atvejais, pvz.: kɔ.pūsus, blīnus, pītus, grīna, rǘzes ir kt. (p. 116, 118, 123, 150, 225). Pripažinus, kad Seirijų šnektos atstovai gana gerai skiria aptariamų garsų priegaides, kyla klausimas, kaip reikėtų interpretuoti tokius akcentacijos atvejus – puodā, vaikštė(s), kūolā, kaimū. / kaimīnu, kūoliena, sīki, namūosa / namūosa, riebalūose / riebalūose, ǯras ir kt. (116, 128, 136, 141, 181, 175, 191, 195, 226, 213). Neabejotina, kad ilgųjų balsių ir polftongų [ie], [uo] tvirtagalė ar tvirtagalė priegaidės autorė žymėjo atsižvelgdama į pagrindinio tono kryptį ir intensyvumą. Taigi aptariamais atvejais, ką patvirtina ir mokslinės perenti tekstai, reikia kalbėti ne apie abiejų priegaidžių suvienodėjimą ar sutapimą, bet apie jų kaitą. Kad šnektose galimas akūto ir circumflekso įvairavimas to paties žodžio šaknyje ar priesagoje, patvirtina ir 1983 m. išleista Kalbos faktų rinkimo programa, kurioje pateikta nemažai tokios akcentacijos atvejų, pvz.: ōras (3/1) / ōras (4), mergė (1) / mergtė (2) ir kt. (p. 21, 31). Dalies recenzijoje aptariamų daiktavardžių priegaidžių kaita tikrai nėra atsitiktinė ar nauja (Lazauskaitė-Ragaisienė 2008a: 37–50; 2009: 161–181). Iš tikrųjų ji laikytina istorinių prielaidų turinčiu reiškiniu, t. y. sietina su iki šiol pietų aukštaičių šnektose išlaikyta kuopine daugiskaita. Manoma, kad dėl apibendrinto galūninio daugiskaitos paradigmos ir vienaskaitos įnagininio formų kirčio kai kurių daiktavardžių šaknyje arba priesagoje galėjo atsirasti tvirtagalė priegaidė, apskritai būdinga atitraukiniam kirčiui, pvz.: kaimān, kaimān, kaimān(s), kaimān → kaimānas; ožiai, ožiū, ožiem(s), ožūs → ožīs, ōži; plg. dar purvīnas, slīkas (p. 127, 173) ir kt. (Zinkevičius 1966: 40–41; Lazauskaitė-Ragaisienė 2008: 47; Ragaisienė 2010: 56, 67). Taigi diachroniniu požiūriu kai kurių žodžių circumfleksas traktuotinas kaip atkelinio kirčio (iš kuopinės daugiskaitos formų) priegaidė (Mikulėnienė 1996: 152–153; 2005: 156). Nenu-rėčiau sutikti tik su daugiskaitos įnaginio formų šāusmūse, lūkuose, namūosa ir kt. (p. 125, 186, 195) tvirtagale priegaide. Kaip žinoma, šios, kaip ir įlātvo, pavyzdžiui, laukūsna, formos turi senojo daugiskaitos galininko galūnes kirtį (Zinkevičius 1966: 238–239; 1980: 197). Taigi galūnės circumfleksas šiuo atveju niekaip nedera su Sosiūro-Fortunatovo dėsniu. 92 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Seirijų šnektos tekstai Dar atkreipiamas dėmesys į tarminių tekstų komentarus. Kaip nurodo autorė, išnašose komentuojamos „retesnės fonetinės, morfologinės ir kitokios ypatybės, nereguliarūs reiškiniai, kiti faktai“ (p. 34). Iš tikrųjų dauguma dalykų pakomentuota moksliniu požiūriu nepriekaištingai, t. y. labai aiškiai, tiksliai ir glaustai. Norėtųsi su autore padiskutuoti tik dėl daiktavardžio forms bėržai kirčiavimo. Teigiama, kad forma dù bėržai rodo pietų aukštaičių plote greta tiesios kirčiuotės šio daiktavardžio galimą ir pastovios kirčiavimo gret ybę (p. 94, 8 išn.). Labiau tikėtina, kad tai yra senojo baritoninio kirčiavimo reliktas, plg. la. bērza, bērze, bērzs (Stundžia 1994: 20), liudijantis buvusią dviejų daugiskaitų – paprastosios ir kuopinės – akcentinę ir semantinę priešpriešą, plg. dù bėržai ir ā.uga berzài. Taigi šiuo atveju reikia kalbėti ne apie paveldėtosios pastovios kirčiavimo paradigmos išlaikymą, o apie pavienių sakinio kirčio formų vartojimą. Aišku, visiškai nereikėtų atmesti autorės prielaidos, kad kai kuriuose pietų aukštaičių šnektose daiktavardis béržas gali būti kirčiuojamas ir pagal pirmą kirčiuotę (juolab kad pastovaus kirčiavimo paradigma kaip greti minė vartojama rytų aukštaičių vilniškių šnektose). Pastebėtina, kad išnašose gana nuosekliai aiškinami seni ir reti kirčiavimo atvejai, aptariami šnektoje dvejopai kirčiuojami žodžiai ir jų formos. Tik pasigedau iki šiol negirdėtos formos slįkai (p. 204) kirčio komentaro. Labai gerai apgalvotas žodžių ir jų reikšmių pateikimas ir aiškinimas. Dialektizmai, skoliniai ir hibridai, transkribuotose tekstuose pažymėti specialiu ženklu, aiškinami žodynėlyje. Įdomesni vartosenos atvejai aptariami ir išnašose, pavyzdžiui, demonatyvo kostimės (kõstīmel) paplitimas patarmės plote (p. 145, 140 išn.), daiktavardžio raiktė (raikė.m) reikšmė ‘raistis’ (p. 151, 153 išn.) ir t. t. Pro autorės akis nemažos apimties tekste prasprūdo tik vienas kitas žodis, kurį gali žinoti ne visi tekstų skaitytojai, pvz.: bañgas, miglinù, talanduòje, vesukas, dedada (p. 150, 161, 168, 181, 251). Vienus atvejus vertėjo įtraukti į žodynėlį, kitus buvo galima paaiškinti ir išnašose. Aiškinamasis žodynėlis (p. 252–265) sudarytas laikantis leksografinių terminų žodyno rengimo principų – nurodoma žodžių kilmė, kalbos dalys ir reikšmės, antriniai žodžiai sukiuoti. Žodynėlyje pateikta nemažai žodžių ir jų reikšmių, paliudytų tik Seirijų ir gretimų šnektų, pvz.: appaškýti, appaškùina, appaškùina ‘atmatuoti’, bimbė (1) ‘burbulė’, dubės (2) ‘plačialapis šaukštis’, kolytė (2) ‘dirvinė čiužutė’ ir kt. (p. 252, 253, 255, 258). Taigi žodynėlio medžiaga papildo didįjį Lietuvių kalbos žodyną naujais duomenimis. Baigiant recenziją reikia pasakyti, kad autorei pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą – „parodyti ir Seirijų šnektos archajiškumą, ir jos kaitą“ (p. 10). Su tuo nuoširdžiausiai ir sveikinu. Ir dar – tegu nesusidaro įspūdis, kad pasakyta viena kita diskusinio pobūdžio pastaba, kolegiška replika ar džiūksnis patarimas menkina profesionaliai atliktą A. Leskauskitės darbą. Juk diskutuojama ir Recenzijos / Reviews 293 VILIJA RAGAISIENĖ tariamasi tik su labiau patyrusiais, daugiau įžtrusiais ir esančiais priekyje. Atidus knygos perskaitymas ir jos aptarimas tik rodo, kokie reikalingi ir svarbūs ne tik šiandienos, bet ir ateities tyrėjams yra šaltiniai – patyrusių mokslininkų parengti tarminiai tekstai su garso įrašų kompaktine plokštele. LITERATŪRA Grumadienė Laima 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 97–106. Kalbos faktų rinkimo programa. Vilnius: Mokslas, 2009. Lazauskaitė-Ragaisienė Vilija 2008: Priegos -inis, -ė būdvardžiai pietinių pietų aukštaičių šnektose. – Žmogus ir žodis 10(1), 94–104. Lazauskaitė-Ragaisienė Vilija 2008a: Diskiemenių io kamieno daiktavardžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnektose. – Lituanistica 54 3(75), 37–50. Lazauskaitė-Ragaisienė Vilija 2009: Diskiemenių o ir io kamienų daiktavardžių kirčiavimo variantų plitimas pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių šnek-tose. – Garsas ir jo tyrimo aspektai: metodologija ir praktika. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 161–181. Leskauskaitė Asta 2004: Pietų aukštaičių vokalizmo ir prozodijos bruožai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2006: Kučūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2008: Daugaskiemenių būdvardžių darba pietinėse pietų aukštaičių šnektose. – Lituanistica 54 4(76), 31–43. Leskauskaitė Asta 2009: Šnektos plėtros ir svarbiausios ypatybės. – Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 29–76. Markevičienė Žaneta 1999: Aukštaičių tarme tekstai 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Mikulėnienė Danguolė 1996: Dėl linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantų pietinėse aukštaičių tarmėse. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 148–155. Mikulėnienė Danguolė 2005: Cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos vardžodiniuose daiktavardžiuose ir jos kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 294 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Serijų šnektos tekstai Ragaišienė Vilija 2010: Linksniuojamųjų žodžių kirčiavimo variantai pietų aukštaičių ir rytų aukštaičių vilniškių tarmėse. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Ragaišienė Vilija 2015: Būdvardžių kirčiavimo polinkiai Punsko šnektoje. – Leksikografija ir leksikologija 5. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 274–308. Ragaišienė Vilija 2016: Akcentuacijos sistema ir jos pokyčiai. – Lietuvių tarmių kaita XXI a. pradžioje: Lenkijos lietuvių šnektos. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 120–204. Stundžia Bonifacas 1994: Daiktavardžių kamienų bei giminių variantai baltų kalbose (ide. ir bendroji baltų bei slavų kalbų leksika). – Baltistica 27(2), 13–29. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1. Vilnius: Mokslas. Įteikta 2017 m. birželio 14 d. VILIJA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-1038 Vilnius, Lietuva [email protected] Recenzijos / Reviews 295