Tarp „baltistikos“ ir „balticitas“, arba užsienio baltistikos klausimais

256 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI PIETRO UMBERTO DINI Pizos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: lyginamoji baltų kalbotyra, baltų kalbotyros istoriografija, prūsistika, vertimo mokslas. TARP BALTISTIKOS IR BALTICITAS, ARBA UŽSIENIO BALTISTIKOS KLAUSIMAIS* 0. ĮVADINĖS PASTABOS Šio teksto tikslas – aptarti baltistikos studijų raidą ir jos perspektyvas užsienio (t. y. ne baltų šalių) akademiniame pasaulyje. Kaip paaiškės iš to, kas bus pasakyta, jau perspektyvoje slypi tam tikras iššūkis... Iš pradžių verta į praėjusių dešimtmečių baltistikos raidą pažvelgti iš bendro istorinio taško ir pamėginti glaustai apibendrinti – tarsi iš paukščio skrydžio – kas įvyko per šį laikotarpį. Man regis, galėčiau teigti, kad baltistikos studijų likimas Europoje glaudžiai susijęs su pačios Europos likimu. Vakarų Europos šalyse pastebimas bendras bruožas: baltistikos studijos rado atgarsį akademiniame pasaulyje kartu su Baltijos šalių nepriklausomybėmis. Juk ne atsitiktinai sutapo, kad tiek tarpukario metais, tiek praėjusio šimtmečio paskutinį dešimtmetį akademinis pasaulis atkreipė dėmesį į baltistikos disciplinas. Taip įvyko daugelyje šalių. O per sovietinį laikotarpį šiose šalyse domėjimasis baltų kalbomis ir kultūromis akademinėje aplinkoje arba buvo visai žlugęs arba, geriausiu atveju, gyvavo sunkiai, baltistikos srityje dirbo pavieniai mokslininkai. Kita vertus, Vidurio ir Rytų Europoje baltų kalbomis ir kultūromis buvo ir toliau domimasi, bet baltistika ten patyrė didelį ideologinį spaudimą. Vidurio Europoje išskirtinis atvejis buvo Vokietija, ir nesunku suprasti, kodėl taip atsitiko. Viena vertus, šios šalies ryšiai su Baltijos šalimis visada buvo * Tekstas parengtas 2017 m. balandžio mėn. 6 d. Pasaulio lituanistikos (baltistikos) konferencijoje Lituanistika (baltistika) šiuolaikiniuose ugdymo procesuose plenariniame posėdyje perskaityto pranešimo pagrindu. Konferencija buvo organizuota pagal ES SF finansuojamą projektą Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas ir vyko Vilniuje, Lietuvos edukologijos universitete. Tekste sąmoningai išlaikomi žodinio pranešimo stiliaus bruožai. Tarp baltistikos ir balticitas, arba užsienio baltistikos klausimais Įžvalgos / Insights 257 stiprūs, jų negalima net lyginti su jokia kita Vakarų Europos šalimi. O kita vertus, kaip žinoma, būtent Vokietijoje ilgai neužgijo žemyno žaizdos. Tad baltistika buvo puoselėjama tiek Demokratinėje Vokietijoje, tiek Federacinėje Vokietijoje. Ir vienur, ir kitur – nors buvo primestos skirtingos ideologinės nuostatos – išliko senoji tradicinė vokiečių lyginamosios kalbotyros mokykla, kuri ypač pasižymėjo ir baltistikos tyrimuose. Visiška išimtis buvo Jungtinės Amerikos Valstijos. Situacijos JAV negalima lyginti su Europa. Ten lituanistikos dėstymą universitetuose užtikrino bendruomenių lėšomis įsteigtos baltistikos katedros (kaip yra buvę Čikagoje1 ir kaip turbūt bus Siatle). 1. KOKS GI ŠIANDIEN UŽSIENIO BALTISTIKOS VAIZDAS? Man atrodo, kad pagrindinė užsienio baltistikos problema vis dar yra šios disciplinos struktūravimas ir vieta filologijos ir kalbotyros moksluose bei studijose, tai yra tam, kad baltistika (ir / ar kitos baltistikos studijos) būtų ar taptų savarankiška disciplina, reikėtų sukurti visas baltistikos studijų pakopas (bakalauro, magistro, daktaro). Būtų idealu, kad bent viena baltistikos katedra, siūlanti visas studijų pakopas, būtų kiekvienoje baltistikos tradicijas turinčioje Europos šalyje. O kai kuriose šalyse, kur istoriniai ryšiai ir susidomėjimas ypač stiprūs, galėtų būti, žinoma, ir daugiau baltistikos katedrų. Tai – pabrėžiu – būtų idealu. Tačiau ir šiuo požiūriu situacija yra iš tiesų nevienoda. Mėginsiu ją susisteminti (nors bijau kai ką pamiršti ar netiksliai pateikti). Atrodo, yra trys skirtingos geografinio struktūravimo zonos. (1) Pirmajai zonai priklauso tos Europos šalys, kur baltistikos studijos yra (ar bent jau taip atrodo) daugmaž solidžiai struktūruotos ir turi ateities perspektyvų (kaip antai Švedijoje2, Suomijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Vengrijoje, Lenkijoje ir gal kitur). Čia baltistikos disciplinos gali būti integruotos į indoeuropeistikos, slavistikos ar Šiaurės Europos arba į panašias BA ar MA studijų programas. (2) Antrajai zonai priklauso tos Europos šalys, kur baltistikos studijos yra struktūruotos, bet baltistika tėra dėstoma kaip atskiras kursas (egzaminas), 1 Ilinojaus lituanistikos (baltistikos) istoriją ir dabartį apgvildeno Giedrius Subačius savo pranešime „Lituanistikos studijos Čikagoje“. 2 Iš Pėterio Vanago pranešimo „Baltų kalbų studijų Stokholmo universitete: istorija ir aktualijos“, beje, aiškėjo, kad ir Švedijoje situacija toli gražu nėra rožinė. PIETRO UMBERTO DINI 258 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI pavyzdžiui, kalbotyros bakalauro ar magistro studijų studentams. Tokia situacija yra Italijoje3. Panaši, bet turbūt geresnė padėtis Prancūzijoje (įskaitant dėstymą prie INALCO)4. Šiuo metu taip pat gali būti dėstoma įvairiose BA ir MA studijų programose. Tačiau baltistikos studijų ateitis čia miglota, šioms studijoms gresia pavojus, ypač šitoje nuolatinių aukštojo mokslo reformų epochoje... (3) Trečiajai zonai priklauso tos Europos šalys, kur baltistikos studijos (dar?) nėra struktūruotos. Tokia situacija yra, pavyzdžiui, Ispanijoje. Bet šiandien, deja, netgi ir tokias gana gilias baltistikos tradicijas turinčioje šalyje kaip Norvegija baltistika jau nebedėstoma. Be to, dar yra šalių, kur baltistikos tradicijų nėra arba beveik nėra, pavyzdžiui, Slovėnijoje, Kroatijoje, Serbijoje, Graikijoje, Portugalijoje. Žinoma, tai nereiškia, kad baltistikos reikia kiekvienai Europos šaliai (nors būtų pageidautina). Ir taip pat nereiškia, kad šiose šalyse visai nėra specialistų ir žinovų: ten vyrauja spontaniška – vadinasi, paraarba peri-akademinė – pasiūla: pavyzdžiui, įvairūs projektai, arba tyrinėjimus savarankiškai vykdo pavieniai mokslininkai ar mokslininkų grupės. Tačiau šiuos samprotavimus galiu pabaigti džiugia gaida. Noriu paminėti atvirkščią reiškinį, vykstantį už ES ribų, Šveicarijoje, kur baltistikos studijas ketinama atgaivinti5. 2. BALTISTIKOS APIBRĖŽTIS Vienas svarbus skiriamasis baltistikos baltų šalyse ir užsienyje bruožas yra turbūt tai, kad pastarosios stipriau jaučiamas apibrėžties poreikis. Užsienio baltistiką reikia apibrėžti, kaip sakoma, tiek horizontaliai, tai yra lyginant ją su kitomis filologijomis ir kalbotyromis, tiek vertikaliai, tai yra lyginant su Baltijos šalių baltistika ir savo šalyje. Baltistikos samprata ir dėstymas pasaulio universitetuose buvo ir tebėra nevienodas reiškinys, priklausantis nuo daugelio veiksnių. Normalu, kad dėstymas nuolat kinta: keičiasi metodai, interesai, galų gale – mados. Tačiau, nepriklausomai nuo viso to, gal verta pasakyti, jog baltistai Baltijos šalyse ir baltistai 3 Iš Guido Mchelinio pranešimo buvo sužinota, kad lietuvių kalbos dėstymo situacija Parmos universitete taip pat kritinė. 4 Dėkoju Hélène de Penanros už pastabas ir informaciją per konferenciją. 5 Tam tikslui paskelbta konferencija Revitalizing Baltic Studies įvyks 2017 m. gegužės mėnesio pradžioje. Beje, priminsiu, kad 2008 m. pirmą konferenciją surengė Šveicarijos lietuvių bendruomenė drauge su Lietuvių kalbos institutu ir Vilniaus universitetu (Internationale Konferenz zur litauischen Sprache und Literatur „Position und Bedeutung des Litauischen im europäischen Kontext“, 4.–6.06.2008, Fribourg, Bern, Zürich). Tarp baltistikos ir balticitas, arba užsienio baltistikos klausimais Įžvalgos / Insights 259 užsienyje dėl skirtingų tradicijų ir skirtingų auditorijų kartais nevienodai supranta ir dėsto tą patį tyrimų objektą. Ar nebus taip, kad baltistai Baltijos šalyse ir baltistai užsienyje skiriasi tuo, kad vadovaujasi skirtinga baltistikos samprata, o gal ir kanonu? O skirtingu baltistikos kanonu vadovaujamasi implicitiškai, netgi nesuvokiant ar ne itin kreipiant dėmesio į teorinius aspektus… Gal yra prasminga šia proga ir šioje konferencijoje iškelti klausimą, ar įmanoma fundamentinė baltistika? Ar yra prasminga svarstyti (ir gal mėginti nustatyti) tam tikrą bendrą baltistikos kanoną? Kartu su šiuo kyla ir kitų klausimų, pavyzdžiui, ar baltistika kaip disciplina yra pakankamai aiškiai apibrėžta? Ir kiek yra, jei yra, tokių apibrėžimų? Ar nebus taip, kad į tokį svarbų klausimą – ir teorinį, ir taikomojo pobūdžio – dar nėra tinkamai atsakyta? Gali būti, kad apie šią problemą dar per mažai galvota, mąstyta. Kiek baltistikos definicijų žinome? Pamėginau greitomis surinkti bent keletą apibrėžčių iš leidinių, kurie buvo po ranka (bet į šią temą būtų verta gilintis daugiau). Jānis Endzelīns, Ievads baltu filoloģij (1945: 5): „Runājot tieši par baltu filoloģiju, var teikt, ka tai par pētījamo objektu ir tā baltu tautu gara darbība, kas izpaužas mutes vārdiem un rakstītos vai iespiestos tekstos, tātad senprūšu, leišu un latviešu valoda, literātūra (ar metriku) un mītoloģija, pie kam baltu filoloģija rauga izsekot baltu valodu, literātūru un ticējumu attstbas gaitai.“ Džakomas Devotas, Kvietimas į baltų filologiją (2004: 83 [iš italų k. vertė R. Klioštoraitytė]): „Pirmasis baltų filologijos uždavinys – apibrėžti baltų bendrystės sąvoką ne kaip nejudančio medžio šaką, bet kaip nuolatos dinamiškai įsitvirtinančią pusiausvyrą tarp priešingų srovių, kurios atsklinda iš įvairių pusių.“ Jonas Kabelka, Baltų filologijos įvadas (1982: 6): „Viena iš tokių indoeuropiečių filologijos šakų yra ir baltų filologija, arba baltistika, kurios tyrinėjimo objektas yra baltų kalbos, baltų tautų literatūros bei tautosakos ryšium su šių tautų istorija ir kultūros istorija.“ Rainer Eckert ir kt., Die baltischen Sprachen (1998: 5; Vorwort): „Die vorliegende Einführung in das Studium der baltischen Sprachen... verfolgt das Ziel, über die Sprachen an die einzigartigen Kulturen dieser Völker heranzuführen.“ PIETRO UMBERTO DINI 260 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI A[lgirdas] S[abaliauskas], Lietuvių kalbos enciklopedija (2008: 55): „baltistika, baltų filologija, – baltų tautų kalbų, literatūros ir tautosakos lyginamasis mokslas; plačiąja prasme – kompleksinė mokslo šaka, tirianti baltų tautų istoriją, kalbas, literatūrą, folklorą (pagal tai, kurios baltų tautos istorija, kalba, literatūra ir folkloras tiriama, dar skirstoma į lituanistiką, latvistiką, prūsistiką).“ Kas yra bendra visose šiose apibrėžtyse? Viskas. Visose minėtose definicijose akcentuojama baltistikos arba baltų filologijos istorinė paskirtis, pirmiausia indoeuropeistinė, į kurios akiratį įeina ir kalba, ir literatūra, ir mitologija, ir tautosaka ir istorija. Įdomu, kad terminas filologija čia vartojamas ir suprantamas maždaug kaip „kultūros visumos nagrinėjimas per kalbos prizmę“. Ir tokia yra (arba ilgai buvo) baltistikos studijose vyraujanti samprata – sprendžiant iš pateiktų definicijų – per gerą paskutinį pusšimtį. Nejaučiama (ar nebuvo jaučiama) jokio skirtumo tarp etikečių, tai reiškė, kad baltistika = baltų filologija, ir atvirkščiai. Ar tikrai šiandien taip yra? Ar galima, pavyzdžiui, teigti, kad baltistai ir šiandien yra taip pat ir daugmaž išprusę indoeuropeistai? Toli gražu ne visada. Ar galima, pavyzdžiui, teigti, kad baltistai domisi ne tik kalba, bet ir literatūra ir / ar tautosaka? Toli gražu ne visada taip yra. Ir turbūt seniau taip pat ne visada yra buvę. Iš tikrųjų pateiktos definicijos nubrėžia idealias disciplinos ribas. Vis dėl to šie samprotavimai duoda pagrindą kelti klausimą, ar „baltistikos“ ir „baltų filologijos“ etiketės šiandien dar suvokiamos sinonimiškai? Turbūt taip jau nėra. Kalbos vartosenoje jaučiamas tam tikras semantinis pakitimas, ir tai priverčia iškelti tokį klausimą. Beje, reiškinys labai įprastas kalbose. Gerai žinoma, kad žodžiai gyvena ilgiau negu sąvokos, tad tuo pačiu būdu (tai yra tuo pačiu žodžiu) vadiname jau pasenusias ar šiaip pasikeitusias sąvokas. Kiekviena kalba gali pateikti daug motyvacijos silpnėjimo, praradimo ar kitimo pavyzdžių. Man regis, kad tai vyksta (ar netgi jau vyko) ir su terminus technicus „baltistika“. Nežinau, gal tai tik mano įspūdis. Būtų įdomu, jei gerbiami kolegos galėtų tai patvirtinti ar paneigti. Pažvelkime dar į visiems žinomo tarptautinio žurnalo Baltistica nuostatas. 1965 m. žurnalo pirmajame numeryje, trumpame „Redakcijos žodyje“ (p. 5) pristatomas ir apibūdinamas žurnalo tikslas: „Šiame leidinyje bus skelbiami straipsniai baltų kalbų fonetikos bei fonologijos, akcentuacijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos klausimais, be to, bus skiriama dėmesio baltų kalbų tyrinėjimo metodikai, kontaktams su kitomis indoeuropiečių (ypač slavų) ir neindoeuropiečių kalbomis.“ Tarp baltistikos ir balticitas, arba užsienio baltistikos klausimais Įžvalgos / Insights 261 Kaip matyti, visų pirma buvo svarbu apibrėžti mokslo tyrimo barus, kurie bus dirbami – tai mokslinio darbo barus – vadinasi, visų baltų kalbų gramatikos ir žodyno barus. Tačiau gãli stebinti tai, kad nieko nebuvo parašyta apie tyrimų, kurie bus atliekami, metodus. Kodėl? Todėl, kad buvo savaime aišku, jog jie turėjo būti istorinio-lyginamojo, kalbų ryšių ir tarpfilologinio pobūdžio. Toks savaime suprantamas įsitikinimas, beje, aiškiau išskiriamas ir apibrėžiamas iš karto po „Redakcijos žodžio“ einančiame akademiko Kosto Korsako straipsnyje (p. 11): „...šiam leidiniui išpultų ir pareiga juo glaudžiau susieti šiandieninius baltistikos tyrinėjimus su tarptautinės lyginamosios kalbotyros aktualiosiomis problemomis, o ypač su tomis filologijos mokslo šakomis, kurios jau iš seno turi gilią tradicinę sąsają su baltistika ir yra įnešusios svarų indėlį į baltų tautų praeities, kalbos bei kultūros tyrinėjimą.“ Šis ir dabartinis internetinio to paties žurnalo tikslas labai aiškiai skiriasi: „Žurnalas teikia pirmenybę istoriniams, lyginamiesiems ir tipologiniams baltų kalbų ir jų tarmių tyrimams, baltų ir kitų kalbų ryšių klausimams, baltų kalbotyros istoriografijai [...] Nuo 2006 metų žurnalas skiria daugiau dėmesio sinchroniniams dabartinių baltų kalbų tyrimams, įskaitant eksperimentinius, gretinamuosius ir taikomuosius darbus.“ Iš čia aiškiai matyti, kad svarstomos disciplinos suvokimas patyrė tam tikrą lūžį. Atrodo, kad mokslinis tarptautinis žurnalas pavadinimu Baltistica tarp savo tikslų vis dar įrašo istorinio pobūdžio tyrimų prioritetą, bet smarkiai pakeičia 1965 m. nuostatas ir įtraukia į savo mokslinius barus taip pat ir sinchroninio pobūdžio tyrimus. Lūžis registruojamas nuo 2006 m., nors patys pokyčiai prasidėjo anksčiau. Taip atsitiko, kad per pastaruosius du–tris dešimtmečius daug daugiau sinchroninio pobūdžio tyrimų apie baltų kalbas paskelbta tiek Baltijos kraštuose, tiek ir už jų ribų. Ar tai nėra de facto pripažinimas, kad „baltistikos“ sąvoka smarkiai pasikeitė? Sakyčiau, kad šiandien „baltų filologijos“ etiketė siejama tik su diachronija ir kalbos kitimo problemomis, ir galbūt būtent su ekdotikos (su tekstais susijusiais) tyrimais. Kita vertus, „baltistikos“ etiketė labiau lipdoma sinchroniniams ir tipologiniams tyrimo aspektams. Kaip bebūtų, ši „baltistika“ suvokiama labiau kaip postindoeuropeistinė (gal netgi postkomparatyvistinė) ir gal tipologinė. Sakyčiau, kad „baltistikos“ etiketė šiandien sinonimiška „baltų kalbotyros“ etiketei. Man atrodo, kad iš trinarės sistemos, vyravusios iki pastarųjų dešimtmečių, t. y.: PIETRO UMBERTO DINI 262 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI • I) hiperonimas: 1. baltistika ↙ ↘ koiponimai: 2. baltų kalbotyra 3. baltų filologija formuojasi, o gal jau susiformavo, dvinarė sistema, t. y.: • II) hiperonimas: 1a. baltistika = 1b. baltų kalbotyra ↓ 2. baltų filologija lingvistiškai kalbant, buvo pereita iš koiponimijos į meronimijos santykį. Jau senokai Romanas Jakobsonas pabrėžė, kad Ferdinando de Saussuro diachronijos ir sinchronijos dichotomija yra tik didaktinė fikcija, ji nėra reali. Todėl reikia žiūrėti, mano manymu, tik teigiamai į faktą, kad sinchroniniai tyrimai įtraukti į bendrąją šiuolaikišką „baltistikos“ sąvoką. Kai kuriems baltistams kelia šiek tiek nerimo, kad tradiciniai diachroniniai lingvistinai tyrimai beveik jau išstumti iš tos sąvokos ir nustumti į antrąjį planą kaip „baltų filologija“... Tačiau manau, kad nepriklausomai nuo kiekvieno mokslininko teikiamos pirmenybės vienam ar kitam šios disciplinos suvokimui, turbūt turėsime priprasti prie kintančios baltistikos sampratos... Turbūt pati mūsų mokslo šakos sąvoka turi tapti platesnė. Beje, užsienio baltistams – daugiau ar mažiau sąmoningai – taip visuomet ir tekdavo interpretuoti „baltistiką“, nes jiems reikia kalbėti daugiau apie mišką negu apie atskirus medžius, – jiems būtina pateikti bendrą baltistikos studijų vaizdą ir neatskirti nuo filologijos ne tiktai kalbotyros, bet ir literatūros, mitologijos, vertimo bei kultūros istorijos. Atvirkščiai, baltistai Baltijos šalyse gali sau leisti „prabangą“ skaidyti discipliną į smulkesnes sudedamąsias dalis ir šitaip užtikrinti tyrimų pažangą. Ir vienas, ir kitas aspektas – svarbus ir naudingas. Ir vienas, ir kitas požiūris gali kartu darniai sugyventi, nes iš jų susidaro tai, ką jau kitur pavadinau „mūsų bendroji balticitas“6. 6 Apie tai jau ne kartą esu samprotavęs panašiomis progomis, plg. KB, 2005, 11, 57–58; LZAVēstis 2010, 64, 3./4., 132–134; BF, 2010 [2011], 19–1/2, 135–137). Tarp baltistikos ir balticitas, arba užsienio baltistikos klausimais Įžvalgos / Insights 263 3. UŽSIENIO BALTISTIKOS ATEITIES PERSPEKTYVOS Ypač užsienio baltistai privalo pasitelkti bendrosios balticitatis sąvoką, vadinasi, tokį bendrą priklausymo pojūtį ir / ar jausmą, jungiantį Baltijos ir ne Baltijos šalių baltistus. Baltistika ir balticitas yra kaip du poliai, tarp kurių vyksta mūsų kaip baltistų dialogas tarp Baltijos šalių ir užsienio. Užsienyje baltistikos studijų ir disciplinų likimas priklauso tiek nuo atskirų mokslininkų veiklos, tiek ir nuo atskirų užsienio universitetų politikos. Tačiau ne paslaptis, kad šiuo metu viso pasaulio universitetuose siauroms specialybėms gresia pavojus. Dar vieną kartą leiskite man čia pasitelkti Vokietijoje sukurto termino „orchidėjinės specialybės“ (vo. Orchideenfächer) retoriką, ir taip pat pasakyti, kad būtent taip užsienyje baltistiką suvokia kitų (ypač „galingesnių“) disciplinų atstovai. Daug kas būtų patenkintas, jei dėstytume ne baltų filologiją, o kokį nors (sakyčiau, bet kokį) lingvistikos bendrąjį dalyką. Apie tai reikia šnekėti ne apokaliptiškai, o blaiviai, objektyviai. Šiuo metu ekonomikos sąlygos lemia visai naujo esminio skirtumo tarp Baltijos ir užsienio baltistų atsiradimą ir apsunkina humanitarinių mokslų padėtį visur, baltų šalyse ir ne baltų. Tačiau, nors galima manyti, kad baltų šalyse nebus įvykdyta baltistikos savižudybė, užsienyje kyla rimta grėsmė baltistikai kaip disciplinai: ji gali išnykti, tada išnyktų ir jos ateities perspektyvos. Tokia grėsmė ypač matyti ten, kur baltistikos studijos nėra solidžiai struktūruotos, o ten, kur baltistikos tradicijų dar nėra, jos atsiradimas pasunkėja. Savaime aišku, kad užsienio baltistikos ateities perspektyvos glaudžiai susijusios su tęstinumo užtikrinimu. Tęstinumo klausimas darosi ypač aštrus, nes gali nebelikti pamainos, kai į emeritūrą pasitrauks dabartinė profesūra. Ir dar blogiau, pamainos gali nebelikti ne todėl, kad nebus deramai paruoštų jaunesnių specialistų, o vien todėl, kad nėra tinkamų mokslo politikos sprendimų. Toli gražu ne klestėti – gal išskyrus pirmosios zonos šalis – kitur Europoje baltistikos studijos stengiasi išvengti bet kokio tipo „sumažinimo“ ir bent išlaikyti dabar esamą padėtį. 4. IŠŠŪKIAI UŽSIENIO BALTISTIKAI Manau, aišku, kad užsienio baltistikos išlikimas ir palaikymas yra lygus paties baltų šalių baltistikos išlikimui ir palaikymui. Tai tik iš išorės gali atrodyti du skirtingi dalykai. O kaip žinoma, išorė yra apgaulinga. PIETRO UMBERTO DINI 264 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Tad kyla klausimas: ką reikėtų padaryti, kad galėtume išsaugoti baltistikos studijas? Neslėpsiu, lengviau įvardyti šias problemas, negu pasiūlyti priemonių joms išspręsti... Čia ypatingai naujo nieko nėra. Tačiau bent jau apsvarstyti problemas ir mėginti pateikti siūlymų būtina. Man atrodo, kad galėtų būti ne lemtingos, bet naudingos tokios priemonės: • Rengti ir dėstyti bendrus kursus (vadinasi, stiprinti universitetų bendradarbiavimą ir kooperaciją) ir rengti jungtines daugiašales studijas bent nuo MA pakopos. • Sukurti bendrą doktorantūros studijų projektą sujungiant įvairiose šalyse veikiančias baltistikos katedras; būtų idealu, kad bendradarbiautų visos katedros. Tam tikslui panaudoti kotutelos galimybes bei jau veikiančius tarptautinius susitarimus. • Pasiūlyti bendrą Europos daktaro laipsnį, siūlant pagal specialybes įvairias šalių bendradarbiavimo galimybes. • Skirti trumpalaikį arba ilgalaikį finansavimą baltistikos dėstytojams ir docentams, taip pat ir užsieniečiams, kad būtų užtikrintas dėstymas, jei vietinis universitetas negali ar nenori tam naudoti savo biudžeto. Lengviau pasakyti, ko nereikia daryti, pavyzdžiui: • Išvengti Europos Sąjungos projektų pinigų skyrimo užsienio universitetams negavus iš jų aiškaus pasižadėjimo perimti finansavimą po projekto pabaigos. Taip elgtis yra trumparegiška, nes gali būti tik pinigų švaistymas (žiūrint iš ilgametės perspektyvos). Be to, užsienyje tikslinga stiprinti jau esančius baltistikos židinius, o ne atidaryti naujus centrus. Protingiau šiuo metu sutelkti energiją ir lėšas, o ne jas išbarstyti po truputį po visą pasaulį. O ten, kur vis dėlto įmanoma galvoti apie naujų centrų atidarymą, verta konsultuotis su seniau veikiančiais centrais, kur būtų galima rasti reikiamus ir jau kvalifikuotus darbuotojus. 5. PROJEKTAI7 Baigiant pranešimą norėtųsi viešai pagirti ankstesnio projekto Lietuva čia ir ten atliktus darbus ir ypač Lituanistinių studijų katedros ir projekto vadovę Loretą Vilkienę už skaidrų, korektišką ir subalansuotą vadovavimą. Dabartinio projekto Užsienio baltistikos centrų ir Lietuvos mokslo ir studijų institucijų bendradarbiavimo skatinimas (Nr. 09.3.1-ESFA-V-709-01-0002, vertė 5,8 mln. eurų) veikla, suplanuota 2017–2023 m., apima tik mobilumą. Tai 7 Šis skyrius parašytas iš dalies remiantis Iljos Lemeškino pranešimu „Kur veda užsienio baltistikos kelias?“, kurio tekstas taip pat skelbiamas šiame žurnalo numeryje.