Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai

Straipsniai / Articles 155 JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: rašytinių šaltinių tarmės analizė, tarmių leksikografija ir leksikologija, sociolingvistika. TARMĖS ĮTAKA MARIAUS KATILIŠKIO RAŠTŲ KALBAI Influence of Dialect on the Language of Marius Katiliškis’ Works ANOTACIJA Straipsnyje mokslo visuomenei primenamos rašytojo Mariaus Katiliškio kalbinės pažiūros. Aptariant Katiliškio raštų leksiką ir tarminio kalbėjimo modelius, keliama hipotezė, kad jo tekstai perteikti tarmine vakarų aukštaičių šiauliškių, lokaliąja, kalbine sistema, dialektu. Tarminės ir sunormintos leksikos vartojimas pagrečiui Katiliškio raštuose atspindi bendrinės (standartinės) kalbos įsitvirtinimo laikotarpį. ESMINIAI ŽODŽIAI: vakarų aukštaičių šiauliškių patarmė, tarminė leksika, naujažodis, bendrinė kalba, tarminio kalbėjimo raiška. ANNOTATION Linguistic views of the writer Marius Katiliškis are revisited in the article for the attention of scientific community. During the course of the analysis of lexis of Katiliškis’ works and dialect speech patterns, a hypothesis is formulated that Katiliškis’ texts are written in Western Aukštaitian of Šiauliai local language system, i.e., dialect. The use of dialect lexis together with the standardised one in Katiliškis’ works reflects the period of establishment of the standardised language. KEYWORDS: Šiauliai sub-dialect of the Western Aukštaitian, dialect lexis, neologism, standardised language, expression of dialect speech. ĮVADAS Marius Katiliškis (tikrasis asmenvardis – Albinas Vaitkus, gimė 1914 09 13 Gruzdžiuose, Šiaulių r. – mirė 1980 12 17, palaidotas Lemonte, Čikagos JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 156 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI priemiestyje) brendo kaip asmenybė ir formavosi kaip rašytojas Šiaurės Lietuvoje, Žagarės apylinkėse. Devynerių metų Albiną tėvai atsivežė į Katiliškių kaimą, kaip sako pats rašytojas, „į laukus“ (ER 381). Augo apsuptas dviejų kalbinių sistemų: mamos Onos Filipavičiūtės, kilusios iš Rokiškio (rytų aukštaičiai uteniškiai), ir tėvo Juozo Vaitkaus bei vietinių gyventojų, kalbančių vakarų aukštaičių šiauliškių patarmės Žagarės šnekta1. Turbūt dėl įsiklausymo į aplinkinių žmonių pasakojimus, į patį tarminio teksto kūrimo ir kalbėjimo aktą Katiliškis save vadino ne rašytoju, bet „pasakoriumi“. Literatūrologai jį vertino kitaip: „Katiliškis – aukštos klasės menininkas profesionalas“ (Kubilius 1995: 458). Katiliškio raštai yra tarminės kalbos (diskurso) atspindys bendrinės kalbos įsivyravimo, įsitvirtinimo visuomenėje laikotarpiu2. Tokia kalbinė situacija nulėmė ir straipsnio tikslą – aptarti Katiliškio raštų leksikos tarmines (fonetines, morfologines, žodžių darybos) ypatybes ir pavyzdžius palyginti su XIX a. pabaigos – XXI a. pradžios tarmine medžiaga. XX a. pab. ir XXI a. pr. kalbinė raiška atspindėta rankraštiniame Joniškio šnektų žodyne (trumpinama JšŽ), o XIX a. pab. ir XX a. pr. – leidinyje Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika. Žodynas (trumpinama SŽ). Tam tikslui pasiekti numatyti keli uždaviniai: a) paties rašytojo kalbinių nuostatų prisiminimas, b) raštų tarminės leksikos analizė, c) tarminio kalbėjimo raiškos modelių paieškos. Straipsnis parengtas remiantis straipsnio autorės sudaryto Mariaus Katiliškio raštų žodyno (trumpinama KtŽ) rankraštine medžiaga. KtŽ leksika rinkta iš romanų: Miškais ateina ruduo (1969), Užuovėja (1990), Išėjusiems negrįžti (1990) ir novelių rinkinio Seno kareivio sugrįžimas (2003)3. Tiriamajai medžiagai atskleisti taikomi aprašomasis, analizės, gretinimo metodai; keliamos kalbinės hipotezės. 1 Apie Katiliškio mamos tarmės įtaką plačiau žr. Tumėnas 2003: 5–10, o apie Žagarės šnektą ir artimą Skaistgirio šnektą išsamiau žr.: Jšpt 16–17, Kaikarytė 2015: 150–173. 2 Straipsnio autorė mano, kad bk mokymas sustiprėjo daugėjant mokyklų visoje Lietuvos teritorijoje apie 1932–1936 m., o tarminė kalba bk pirmenybę užleido XX a. penktame–šeštame dešimtmetyje. Tokia straipsnio autorės nuomonė susidaryta iš vasaros ekspedicijų, kuriose dalyvaujama nuo 1977 m., o viena iš kalbamųjų temų yra klausimai apie mokyklas, mokytojus ir mokymosi procesą. 3 Romanas Miškais ateina ruduo perleistas 1991 m. Autorė nesprendžia Katiliškio raštų redaktorių įtakos kalbai ir redagavimo principų, nes mano, kad ši tema yra verta atskiro straipsnio. Straipsniai / Articles 157 Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai KALBINĖS MARIAUS KATILIŠKIO PAŽIŪROS Autobiografijoje Katiliškis yra išsakęs savo požiūrį į kalbą. Jis rašė: „Kaip susikrovė žodžio sodrumas? Nežinau. Greičiausiai kalta mano prigimtis. Būdamas prakeiktai negabus svetimoms kalboms, turiu neužmiršti savosios“ (ER 391). Ten pat randame ir kitą sakinį: „Žinau tikrai retų žodžių, kuriuos gal tik dr. Petras Jonikas ir dar keletas žino“ (ER 380). Katiliškis, dėl istorinių kataklizmų patekęs į kitą kultūrinę ir kalbinę aplinką, matydamas repatrijavusiųjų taikymąsi prie persikėlėlių gyvenimo aplinkos, yra ne kartą skundęsis, kad galybės jo romanuose pavartotų žodžių skaitytojai nesupranta, Dėl tos priežasties „Tiek ir tiek retų, nuostabių žodžių turiu atidėti, kad garbusis skaitytojas suprastų. Kita tiek redaktoriai ir leidėjai nubrauko, baimindamiesi netekti skaitytojų“ (ER 390). Ar Katiliškis būtų atkreipęs dėmesį į tokį norą apsaugoti skaitančiąją visuomenę nuo savosios ir savitos kalbinės raiškos, jei ne emigracija, telieka tik retorinis klausimas. Jūratė Sprindytė yra pastebėjusi vieną Katiliškio ypatybę – „visur nešiodavosi bloknotą užrašams, o iš marškinių kišenėlės visada kyšodavo pieštukas.“4 Panašiai sakoma ir apie kalbininkus. Taigi Katiliškis užsirašinėjo įvairius tarminius žodžius, posakius, ir tai suprantama, nes rašytojo gyvenama aplinka ir Juozo Balčikonio nuolatinis kreipimasis į tautą kaupti medžiagą didžiajam Lietuvių kalbos žodynui, manau, skatino ir Katiliškį ieškoti kalbinės raiškos gyvasties. TARMINĖ LEKSIKA MARIAUS KATILIŠKIO RAŠTŲ ŽODYNE Paprastai grožiniuose kūriniuose tarminiai žodžiai vartojami veikėjų charakteristikai nusakyti ir vietiniam koloritui išryškinti. Bet tai būna negausūs leksikos vienetai. Tie, kas yra skaitę Katiliškio kūrybą, be abejo, atkreipė dėmesį į daugybę žodžių, besiskiriančių nuo bendrinės kalbos. Tarminės leksikos vartojimas Katiliškio raštuose visai kitoks, nei dabartinėje literatūroje įprasta. Tarmės atspindžių Katiliškio raštuose šiek tiek galima pastebėti iš vieno kito žodžio fonetinės raiškos, bet dažniausiai tarminės ypatybės atsiskleidžia per morfologines žodžio formas, pagaliau ir pats žodis gali būti vartojamas tik lokalioje aplinkoje. Iš fonetinių ypatybių Katiliškio raštuose pastebimas balsio a įterpimas žodžio kamiene, aptinkamas ir JšŽ, pvz.: kazalėkas ‘kazlėkas’, plg.: 4 Plačiau žr. www.šaltiniai.info/index//details/1264. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 158 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI kazalkas5. Katiliškio nuosekliai vartojama tarminė žodžio forma šilima ‘šiluma’ su trumpuoju balsiu i, vietoj bk balsio u. Jį vartotą liudija pavyzdžiai iš SŽ ir iš JšŽ, plg.: Šilima toki kaip grinčio, – vidutinė. ŠLSP 271 (SŽ 561); š.limαs n.r Gžč. (žr. 1 priedą). Tarminė raiška aiškiausiai atsispindi žodžio morfologinėse ir darybinėse formose. Šiauliškių patarmės plote vartojama vardažodžio formų su skirtingais kamiengaliais6. Tokių pavyzdžių gausu KtŽ, plg.: keliūta ir keliūtė ‘siauras, mažai važiuojamas kelelis’, kišenė ir kišenius ‘siuvinio ar mezginio vieta rankoms susikišti’, palazdė ir palazdys ‘baltoji plukė’, šelma ir šelmis, -ė ‘išdykėlis, neklaužada, padauža’, šerkšna ir šerkšnas ‘rūko, garų kristalai ant medžių, šarma’. Skirtingų kamiengalių vardažodžiai vartoti ir daugiau nei prieš šimtą šešiasdešimt metų užrašytuose Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos tekstuose, plg. SŽ: bitė ir bitis ‘medų nešantis vabzdys’, dvasė ir dvasia ‘kvėpimas, kvėpavimas’, gyventojis ir gyventojus ‘gyventojas’. Šis kalbinis reiškinys pastebimas ir JšŽ antraštiniuose žodžiuose, plg.: aktojis ‘akėtojas’, artójis ‘artojas’, bits ‘bitė’, alyvà ir alỹvas ‘aliejus’, ámžis ir ámžius ‘metai’, árklas ir árklė ‘padargas žemei arti’ (žr. 2 priedą). Katiliškio raštuose aptinkama priesagos -uitis vedinių gyvūnų jaunikliams įvardyti, pvz.: šunuitis ‘šunų jauniklis’, žvirbluitis ‘žvirblio jauniklis, žvirbliukas’. Šios priesagos vedinių gausu ne tik SŽ, bet ir JšŽ, plg.: lapuitis ‘lapiukas, lapės jauniklis’, varnuitis ‘varnų jauniklis’, pémpuitis ‘pempės jauniklis, pempiukas’. Priesagos -ininkas vediniai rečiau aptinkami Katiliškio raštuose, pvz.: butininkas ‘kariuomenės butų rūpintojas’7. Tokių priesaginių vedinių esama SŽ ir JšŽ, plg.: medininkas ‘miško sargas, eigulys’, puodininkas ‘puodžius’, minčãčininkas, -ė ‘iš Minčaičių’. Katiliškio raštuose aptinkamas priesagos -inė vedinys ratinė ‘pašiūrė vežimams, rogėms ir kitiems daiktams laikyti’. Bet, kaip galima spręsti iš pavyzdžių, vazaunė ‘patalpa vežimams, rogėms, ūkio padargams, pakinktams ir pan. laikyti, ratinė’ Katiliškio vartojama dažniau nei ratinė. KtŽ atspindimos skirtingos tarminės žodžio formos, rodančios, kad rašytojas taip gerai suvokė šnektos sistemą, kad net ir pats galėjo kūriniuose varijuoti žodžio formomis taip, jog kuriamas vaizdas būtų nenuobodus, sodrus ir ryškus. 5 Dėl ribotos straipsnio apimties 1–4 prieduose pateikiama iliustracinių pavyzdžių iš visų trijų šaltinių: iš leidinio Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika. Žodynas, rankraštinio Katiliškio raštų žodyno ir rankraštinio Joniškio šnektų žodyno. Rasti pavyzdžiai surašyti į lenteles pagal straipsnyje aptariamas tarmines fonetikos, morfologijos ir žodžių darybos ypatybes. 6 Plačiau žr. Lktch 64; Jšpt 35–37. 7 Plg: Jšpt 72–86, 97–105 transkribuotus tekstus. Straipsniai / Articles 159 Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai Žodžio paieškas liudytų formų kvapsnis ir kvaptis ‘kvapas’, pakabnus, -i ir pakabus, -i ‘patogus’, comp. pakabesnis, -ė vartojimas. Apie galimybę žodžio šaknyje ar priesagoje įterpti priebalsius (paprastai įterpiami n, s, t) paliudyta ir SŽ, ir JšŽ, plg.: lepniai ‘išdidžiai, puikuojantis’, prasnas ir prastas ‘menkas’, skraitas ir skraistas ‘sterblė’, apýnasris ir apýnastris ‘odiniai diržai arkliui pažaboti’, ãtšvaistas ‘kas atmuša spindulius’ (žr. 3 priedą). Katiliškio raštuose vyrauja dūriniai, sudaryti be jungiamojo balsio, plg.: vortinklis ‘voratinklis’, žemlūžis, -ė ‘žemaūgis’. Tokią dūrinių darybos tradiciją patvirtina ir SŽ pateikti antraštiniai žodžiai, plg.: juodgalvis ‘švendras’, mergmoterė ‘turinti vaiką mergina’, vortinklis ‘voratinklis’. Rankraštiniame JšŽ dūriniai be jungiamojo balsio taip pat vyrauja, plg.: žvýrkelis ‘žvyruotas kelias’, gretgrūšnė ‘ankstyvoji kriaušė’, taũkvarškė ‘varškė sumaišyta su taukais’. Katiliškio nevengiami dūriniai ir su jungiamaisiais balsiais -a-, -i-, ypač tuomet, kai susiduriančius priebalsius sunku ištarti, pvz.: rugiagėlė ‘žiemkenčių javų piktžolė mėlynais žiedais, bajorių genties augalas’, rugiažolė ‘rugiagėlė’, voratinklis ‘1. voro tinklas’; ‘2. prk. kebli padėtis, situacija’, žalitvorė ‘gyvatvorė’. SŽ taip pat esama tokių dūrinių, tik jie dažniausiai jungiami balsiu -aar -(i)a-, plg.: laukagalė ‘galulaukė, lauko galas’, kiauranosės ‘arpuojant atskirti prasti grūdai su pelais’. Pavyzdžiai rodo, kad tokių sunkiau ištariamų dūrinių su jungiamaisiais balsiais -a-, -i-, -ypasitaiko ir JšŽ, plg.: arklãmėšlis ‘arklio mėšlas’, antrakatis ‘antrą kartą sunkiamas’, avganis ‘avių piemuo’, darbýmetis ‘derliaus nuėmimo laikas’. Katiliškio raštuose kartais vartojamas to paties dūrinio variantas su trumpuoju jungiamuoju balsiu -i-, būdingu bendrinei kalbai, ir tarminis variantas su ilguoju balsiu -y-, pvz.: šalimais ir šalymais ‘šalia, arti’, aukštinelkas ir aukštynelkas, -a ‘aukštielninkas, -a’, plg. JšŽ vartojamą aukštynélkas. Panašių dūrinių, kuriuose vyrauja nevienodo ilgumo jungiamasis balsis -iir -yaptinkama ir SŽ, plg.: šalikelė ir šalykelė ‘pakelės ruožas’(žr. 4 priedą). Romanuose ir novelių rinkinyje matyti, kaip vienu atveju rašytojo vartojamos tarminės leksikos formos, o kitu – randasi norminių lyčių, pvz.: viensėdis ‘vienkiemis’, sodnas ‘sodas’, sodnelis Katiliškio raštuose kur kas dažniau vartojami nei vienkiemis ‘vienos šeimos ūkio sodyba’ ar sodas ‘žemės plotas, kuriame auga vaismedžiai ir vaiskrūmiai’. Vietoj žodžio kaimas Joniškio šnektose dažniau vartotas sodžius ‘1. kaimas’, 2. ‘sodyba’, o jo gyventojas – sodietis, -ė. Šie žodžiai taip pat nuosekliai aptinkami Katiliškio raštuose. Nevengia Katiliškis vartoti ir naujažodžių ar kūrybiškų vedinių (žodžių perdirbinių). Apie tokių nefiksuotų darinių darybą bei vartosenos polinkius yra rašiusi Jolanta Vaskelienė. Kalbininkė tyrinėjo novelių rinkinį Seno kareivio sugrįžimas ir aptiko 26 nefiksuotus darinius. Vaskelienės teigimu, „dariniai paklūsta žodžių darybos taisyklėms, bet yra retos vartosenos ir vargu ar kada nors JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 160 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI taps aktyviosios leksikos dalimi“ (Vaskelienė 2007: 511). Tokios leksikos, turinčios vaizdinę garsinę semą, gausu ir kituose Katiliškio romanuose, pvz.: parpinas ‘šonkaulis’, žabūsis ‘kieno ūsai tiesūs, panašūs į žabus’, žalionis ‘žaliavimas, žaluma’, žiemkelis ‘tik žiemą išvažinėjamas kelias’. KtŽ esama žodžių, kurie visiškai sutampa su Slančiausko bei jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksikos žodyne pateiktais antraštiniais žodžiais, plg.: banka ‘bankas’ (Ausų nesimato – prasmegęs bankose. Už 58. Plg. SŽ 81); kanduolas ‘branduolys’ (Grūdas kaip riešuto kanduolas [labai stambus]. Už 124. Plg. SŽ 270); kiaulienas ‘paršas, meitelis’ (Ką toksai kiaulienas gali rasti, bet knisa kur įmanoma, kur knislė įkanda. Už 220. Plg. SŽ 294); kriaučius ‘siuvėjas’ (Kai niekas nelaukia, aš kaip kriaučius pas gaspadinę – šmakšt ir prisistatau. Už 212. Plg. SŽ 312); kvit ‘viskas baigta’ (Nesuprantu. Ir kvit. IšN 530. Plg. SŽ 327); šeimyninė ‘samdinių, tarnų kambarys, troba’ (Ką jis sapnavo pirmą naktį Doveikos šeimyninėj? MAR 111. Plg. SŽ 557); šventininkas, -ė ‘šventiniai, šventadienio (drabužiai)’ (Čionai drabužius gali susikabinti šventininkus. MAR 104. Plg. SŽ 578); žaliūkas, -ė ‘sveikas, stiprus, tvirtas žmogus’ (Dar visa liuoba prieš akis, – atsiliepė žaliūkė mergina. MAR 102. Plg. SŽ 675). Kodėl per daugiau nei šimtą šešiasdešimt metų leksika menkai kito, galima būtų paaiškinti tik tuo, kad bendruomenės atstovai nekeitė gyvenamosios vietos, nuolat gyveno tėvų ir protėvių sodybvietėse ir buvo išsiugdę aukštus vertybinius prigimtinės kalbos – tarmės – kriterijus8. Taigi Katiliškis tikrai buvo gerai įsiklausęs vietinę šneką ir ja perteikęs savuosius pasakojimus. KATILIŠKIO RAŠTŲ LEKSIKOS VERTINIMAS Katiliškis enciklopediniuose leidiniuose pristatomas kaip išeivijos rašytojas. Kalbinės savivokos prasme teiginys kritikuotinas. Mat išeivijos skaitytojams, praėjus beveik 20 metų ir paaugus naujai kartai, Katiliškis darėsi sunkus skaityti. Tai rodo ir Čikagos pedagoginio lituanistikos instituto absolventės Astos Veličkaitės diplominis (dabar būtų – bakalauro) darbas Mariaus Katiliškio raštų žodynas9. Veličkaitė išrašė tuos Katiliškio raštų žodžius (jų apie tris šimtus), 8 Plačiau žr.: Dobrowolski 2001: 374–385. 9 Ačiū doc. dr. Stasiui Tumėnui, parvežusiam šį darbą į Lietuvą ir padovanojusiam jį straipsnio autorei. Straipsniai / Articles 161 Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai kurių nėra 1954 m. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne10. Diplominiame darbe yra nemažai tarminių žodžių, kurių minėtame žodyne, vieninteliame prieinamame užatlantės lietuviams, suprantama, nebuvo. Tarminiai žodžiai vertintini kaip skoliniai, Beje, vieną priežastį, kad skaityti Katiliškį sunku, įvardijo ir pats rašytojas. Tai – didelis lietuvių noras kalba derintis prie anglų kalbos (ER 380). Kokį vaizdą ir reakciją kėlė Katiliškio raštų leksika Lietuvoje, labai vaizdžiai atspindi Vytauto Almanio prisiminimai. 1969 m. pabaigoje grįžęs iš tremties Joniškio knygyne Almanis nusiperka Katiliškio romaną Miškais ateina ruduo. Prie papuoštos eglutės romaną neatsitraukdami skaito visa šeima. Kaip sako Vytautas Almanis, „M. Katiliškio romano „Miškais ateina ruduo“ kiekvienas žodis, sakinys yra lyg koks raktas senobinei skryniai atrakinti, kurios viduje tikrai žinai rasiąs ką nors nepaprasta, nematyta ir slaptinga“ (Almanis 2015: 106). Prisiminimuose išsakyta labai svarbi nuomonė – gėda dėl tarminės kalbos, plg.: „O juk ir aš žinojau savo krašto žodžius, net pradėjau rašyti Palatvijo lietuvių („skerslatvių“) žodynėlį, kaip „šunelis bėg lygiai (kartu)“, „kviečių miltas ir kukurūzai artie (su kukurūzais)“, „krautuvė kietai (uždaryta)“, „abar (bet)“. Tik vengiau juos vartoti, lyg ir gėdijaus, kaip koks prastypęs mokinukas, kuris stovėdamas draugų būryje pamato ateinantį apšepusį, išduobtom milinėm kelnėm savo tėvą“ (Almanis 2015: 106). Kas tą gėdą įskiepijo? Iš kur ji radosi? Telieka klausimai ateities tyrimams. Prisimintina, kokio dėmesio sulaukė 2013 m. šiaulietiškai išverstas Pedro Lenzo romanas Čia aš varatarius (vertėjai Markus Roduneris ir Rimantas Kmita). Anot Rimanto Kmitos, „Lietuvoje jaučiamas tas bendrinės kalbos spaudimas“, o Šveicarijoje yra susiformavusi tarminės literatūros mada11. Taigi grįžtama prie natūralios kalbos, kokia ir rašė Katiliškis. Pateikti leksikos pavyzdžiai ir du skirtingi Katiliškio raštų leksikos vertinimai neabejotinai paremia mintį, kad Katiliškis rašė vietinės šnektos (tarminiu) kalbos variantu. Kalba nesiekta individualizuoti veikėjų, kaip tai paprastai daryta grožiniuose tekstuose. Katiliškio raštuose atsispindi pirmasis menkai tirtas bendrinės kalbos periodas, kai norminė leksika, norminiai žodžiai nėra nurungę tarminės leksikos. Galima tik svarstyti: jei Katiliškiui nebūtų reikėję emigruoti, gal ir mes būtume turėję susiformavusią tarminės literatūros kryptį ir ja rašančių kūrėjų grupę?12. 10 Veličkaitė leksiką rinko iš raštų: Užuovėja. Čikaga: Terra, 1952; Miškais ateina ruduo. Čikaga: Terra, 1957; Išėjusiems negrįžti. Čikaga: Terra, 1958; Šventadienis už miesto. Čikaga: Terra, 1963. 11 http://www.kulturpolis.lt/dedikuota-klaipedai/rimantas-kmita-kalbos-varatarius/ 12 Berašant straipsnį 2016 m. pasirodė Rimanto Kmitos romanas Pietinia kronikas, parašytas šiaulietiškai. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 162 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI TARMINIO KALBĖJIMO MODELIAI MARIAUS KATILIŠKIO RAŠTUOSE Aptarus tarminę leksiką, būtina panagrinėti ir sintaksinę žodžių apsuptį. Mat Katiliškio sakinys, kaip minčių realizavimo priemonė, yra visų kalbos lygmenų adaptacija, kad tarminis kalbėjimas (pasakojimas) būtų suprantamas skaitytojams (Aliūkaitė 2008). Katiliškio raštų pasakojimo sintaksinė raiška nėra tyrinėta. Pirmą kartą mėginama aptarti ir išskirti tarminio kalbėjimo modelius ir juos struktūriškai pavaizduoti. Pasirinkta tik ta sakinio struktūra, kuri neabejotinai rodo, kad tai Katiliškio rašymo būdas, t. y. svarbu tai, kas išskiria Katiliškį iš kitų rašytojų, pagal ką galima atpažinti Katiliškį kaip rašytoją. Ar tie modeliai atspindėti ir tarminiuose Joniškio šnektų tekstuose, lyginta su diskurso pavyzdžiais iš leidinio Joniškio šnektų pratimai ir tekstai ir pavieniais iliustraciniais sakiniais iš SŽ. Vienas iš tokių modelių – sakinio minties smulkinimas, nuoseklus reiškinio aiškinimas. Toks minčių reiškimo būdas, aprašytas lietuvių kalbos sintaksės darbuose, yra dažniausias diskurse. Paprastai pirmiausia pateikiama sakinio dalis, kuri reikalinga papildymo, paaiškinimo (ar gali būti papildyta, paaiškinta). Katiliškis naudoja ir atvirkštinį modelį, kai pirmiausia išvardijama, o paskui apibendrinama, pvz.: Palazdės, pakalnutės, kvepiančios mirtelės – visa ten taip tiko tarp gležnų, ką tik išsprogusių beržo šakelių, nukaišytų palubėje ir sustatytų pasieniais. Už 45; Augalotas, status, gerų kriaučių nusiūtu mundierium, kampuoto smakro ir nuknebusios nosies generolas pasisveikino su mūsų lektorium ir vertėju. IšN 324; Ežiomis, laukų ir papievių takais, keliūtomis ir genatvėmis traukė kaimynai. Už 78. Toks smulkmeniškas pasakojimas labai būdingas diskursui: leidinyje Joniškio Vasarą čia vėjas atneša javų nokimą, žemės drėgmę, miško kvapsnis. SKS 178. Straipsniai / Articles 163 Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai šnektų pratimai ir tekstai užrašytame pasakojime „Ganymas“ pateikėja smulkiai aiškina ką ir kaip jai teko ganyti (plg. Jšpt 72–74)13. Katiliškis labai mėgsta suskaidyti sakinį prasminiais segmentais, kartais klausdamas ir atsakydamas, kartais pasakodamas vientisiniais sakiniais, kurių visuma nusako tam tikrą žmogaus būseną ar elgesį. Neretai išskaidytą trumpesniais (vienos ar kelių sakinio dalių) segmentais tekstą suvokiame kaip norimą pasakyti mintį tik tada, kai kelis juos sudedame į visumą, plg.: Nekaišiok savo akėtvirbalių. Neužsidirbai. Už 153; Sodžiaus žmogus turi savo makaulę. Prastą, neapkirptą, tas teisybė. Prastai ir savo mintis dėsto. Už 228; Sodnų griaužti. Žmonėm iškados daryti. Aš jiems. Už 226; O akys jos!.. Rainuotos, tamsiai rudos. SKS 24; Vaikas kaip iš akies trauktas. Taip į motiną. Ir į tėvą. Už 114. Katiliškio romanuose ir novelių rinkinyje gausu žodinio vertinimo. Anot Aloyzo Gudavičiaus, kalbančiajam svarbu ne tik nusakyti, įvardyti realijas, bet ir jas emociškai vertinti (Gudavičius 2000: 136; Handke 1995: 93). Sakinio skaidymas turi ir pridūrimo požymių, plg.: Nesuprantu. Ir kvit. IšN 530. Bliaunu su ašarom, bet sėju, ir tiek. MAR 18. Pridūrimas, paprastai reiškiamas i(r) viskas, pastebėtas jau minėtame tekste „Ganymas“, „Naginės“, ypač jo daug Slančiausko žodyno antraštinių žodžių iliustraciniuose sakiniuose (Jšpt 75, 102; SŽ 2014: 44, 51, 67 ir kt.). Katiliškiui, monistinės pasaulėvokos idėjų skleidėjui, itin būdingas gretinimas ir lyginimas su tam tikrais gamtos reiškiniais14. Lyginimas tradiciškai nusakomas palyginamaisiais žodžiais kaip, tartum, lyg, pvz.: Puoci puoci basom 13 Dėl straipsnio apimties tarminio teksto pavyzdžių nepateikiama, tik nurodomi leidinio tarminių tekstų puslapiai, kuriuose vyrauja aprašyto tarminio modelio sakiniai. 14 Plačiau apie monistinės pasaulėvokos kontūrus Mariaus Katiliškio prozoje žr. Tūtlytė 2015: 66–79. Ką ji? Parsidriekė su tokiu pakaraila. Dešimtininku, kur pas eigulį prisiglaudęs MAR 299. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI VIETOVIŲ PAVADINIMŲ SUTRUMPINIMAI Al. – Alsiai. Brn. – Bariūnai. Dmk. – Dameliai. Dnr. – Daunorava. Gšč. – Gaščiūnai. Gtč. – Gataučiai. Gžč. – Gaižaičiai. Jkš. – Jakiškiai. Jnn. – Jauniūnai. Jnš. – Joniškis. Kpl. – Kepaliai. Lnkč. – Linkaičiai. Sk. – Skaistgirys. Stnl. – Staneliai. Stp. – Stupurai. Šmk. – Šimkaičiai. Vdg. – Vidginiai. Žr. – Žiūriai. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva 2008: Tarminio kalbėjimo suprantamumas: apriorinės eilinių bendruomenės narių nuostatos. – Lietuvių kalba.lt 2. Prieiga internete: http://www.lietuviukalba.lt/index.php/lietuviu-kalba/article/view/4 (žiūrėta 2017 04 10). Almanis Vytautas 2015: Tolstančios salos. – Metai 10, 99–117. ER – Egzodo rašytojai, par. A. T. Antanaitis, A. Mickienė. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. Dobrowolski Kazimierz 2001: Chłopska kultura tradycyjna. – Antropologia kultury. Warszawa: Wydawnictwa universytetu Warszawskiego, 374–384. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Jšpt – Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, ats. red. Janina Švambarytė. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įmonė, 2001 (arba CD Joniškio šnektų pratimai ir tekstai. Šiauliai: Discens, 2005). JšŽ – Joniškio šnektų žodynas (rankraštis). Handke Kwiryna 1995: Polski język familijny. Warszawa: Slawistyczny ośrodek wydawniczy (SOW) przy Institucie slawistyki PAN. Straipsniai / Articles 171 Tarmės įtaka Mariaus Katiliškio raštų kalbai Kaikarytė Aušra 2015: Skaistgirio šnektos ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 3. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 150–173. Ketu ra k is Saulius 2010: Literatūra kaip medijų sistema arba kas yra medija Mariui Katiliškiui? – Logos 64. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 179–189. Kmita Rimantas 2014: Rimantas Kmita: kalbos varatarius. Prieiga internete: http:// www.kulturpolis.lt/dedikuota-klaipedai/rimantas-kmita-kalbos-varatarius/ (žiūrėta 2016 10 02). KtŽ – Mariaus Katiliškio raštų žodynas (rankraštis). Kubilius Vytautas 1995: XX amžiaus literatūra. Vilnius: Alma littera. Lktch – Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, mokslinė red. Laima Grumadienė, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaite, Edmundas Trumpa, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2004. Macienė Jurgita 2005: Deminutyvų stilistika. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Sprindytė Jūratė: Marius Katiliškis. Prieiga internete: http:/www.šaltiniai.info/index//details/1264 (žiūrėta 2016 07 10). SŽ – Švambarytė-Valužienė Janina 2015: Mato Slančiausko ir jo pagalbininkų pasakojamosios tautosakos rinkinių leksika. Žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tumėnas Stasys 2003: Dar vienas M. Katiliškio sugrįžimas. – Seno kareivio sugrįžimas. Šiauliai: Šiaurės Lietuva, 5–10. Tūtlytė Rita 2015: Mariaus Katiliškio proza: meniniai monistinės pasaulėvokos kontūrai. – Colloquia 34. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 60–79. Vaskelienė Jolanta 2007: Žodynų nefiksuoti dariniai ir funkcijos Mariaus Katiliškio novelių rinkinyje „Seno kareivio sugrįžimas“. – VALODA 2007. Valoda daž- du kultūru kontekst, Zintnisko rakstu krjums XVII. Daugavpils universītātes akadēmiskais apgāds “Saule”, 505–512. Veličkaitė Asta 1968: Mariaus Katiliškio raštų žodynas. Diplominis darbas (rankraštis). Čikaga. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ 172 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Influence of Dialect on the Language of Marius Katiliškis’ Works SUMMARY The article describes linguistic views of writer Marius Katiliškis (real name is Albinas Vaitkus, born on 15 September 1914 in Gruzdžiai, Šiauliai district; died on 17 December 1980 in Lemont, a suburb of Chicago), who comes from Northern Lithuania, Žagarė district, discusses the lexis of Šiauliai sub-dialect of the Western Aukštaitian used in Katiliškis’ works and dialect speech patterns that the writer is known for. The article is compiled with reference to the material of the manuscript of the Glossary of Marius Katiliškis Works (abbreviated as KtŽ), compiled by the author of the article. KtŽ lexis is compiled from the novels Miškais ateina ruduo (1969), Užuovėja (1990), Išėjusiems negrįžti (1990) and a collection of short stories Seno kareivio sugrįžimas (2003). Katiliškis had a good command of Žagarė speech: he had heard quite a few stories told in it, collected and noted individual words, their forms and language expressions. Dialect lexis abundant in Katiliškis’ writings indicates that the writer acted as a dialect user, i.e., created words, formed collocations not included into any dictionaries, used various nuances of word meaning. Words used or created by Katiliškis are affective, noticed by the reader as new, emotional, finally interesting in the way of phonic and semantic meaning. In Katiliškis’ writings the story is relayed by using simple and extended sentences or thoughts that are divided into short sentence components. It seems that the writer wishes to halt the reader for a moment and to emphasise every collocation or phrase. Usually, this kind of fragmented sentence also conceals an emotion expression. Katiliškis’ writings, as indicated in the article, are written in local dialect, i.e., dialect language used in 20th century. Up till this day, the development of standard language requires a more in-debt study by linguists focused on various areas of research, and Katiliškis’ writings are texts on which such an investigation should be grounded. Įteikta 2017 m. kovo 2 d. JANINA ŠVAMBARYTĖ-VALUŽIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5. LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]