Vainiklapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda

AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija ir leksikografija. VAIKLA PIŲ SPALVOS IR ATSPALVIAI ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ PROZOJE: BALTA IR JUODA Colours and Shades of Petals in Modern Lithuanian Prose: Black and White ANOTACIJA Straipsnio tyrimo objektas – 61 šiuolaikinės lietuvių prozos autoriaus 98 kūriniuose rastos daugiau nei 300 kolokacijų, kuriose prozininkai tiesiogiai ar pasitelkę palyginimus bei metaforas kalba apie baltą ir juodą žiedinių augalų vainiklapių spalvą ir šių spalvų atspalvius. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kokiomis leksemomis mūsų autoriai perteikia baltą ir juodą vainiklapių spalvą, aprašyti spalvos raiškos struktūrą ir semantiką; nustatyti, kokie prototipai baltų tikrovės denotatai lyginami su baltais augalų žiedais; ištirti, su kokiais tikrovės atributais atrinktų kolokacijų autoriai lygina baltus ir juodus augalų vainiklapius, kokie palyginimai su šiomis žiedų spalvomis tiriamoje medžiagoje yra dažniausi ir priartėja prie stereotipų. Ištirta medžiaga rodo, kad įvardydami žiedlapių spalvą autoriai dažniausia vartoja būdvardžius baltas, -a ir juodas, -a, šiek tiek rečiau spalva nusakoma įvardžiuotiniais būdvardžiais. Balta spalva prozos kūriniuose įvardijama ir veiksmažodžiais bei vardiniais abstraktais. Užfiksuota atvejų, kai achromatinės spalvos įvardijamos per konkretų daiktą, prototipinį atitinkamos spalvos turėtoją; palyginti dažnai šios spalvos nusakomos ir pasitelkus metaforas bei įvairius palyginimus. ESMINIAI ŽODŽIAI: semantika, kolokacija, spalva, balta, juoda, meninis stilius. ANNOTATION The object of the article is more than 300 collocations found in 98 works of 61 modern Lithuanian prose authors; these collocations are used by the prose writers to convey directly or by using comparisons or metaphors the white or black colour of flowering plants and the shades of these colours. The aim of the research is to determine what lexemes the 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainikapių spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda analysed authors use to convey black and white colours of petals; to describe the structure and semantics of colour expression; to determine what prototypically white reality denota are compared with white blossoms; to investigate with which reality attributes the authors of chosen collocations compare white and black petals, which comparisons with these colours are the most frequent so that use becomes almost stereotypical. The research indicates that when describing the colour of petals, the authors use adjectives white and black (Lith. baltas, -a; juodas, -a; feminine and masculine form), less frequently the colour is described by using pronominal form of adjectives. Verbs and nominal abstracts are also used to indicate white colour. There are cases when achromatic colours are conveyed through a concrete object, a certain colour prototype; often the colours are described by employing metaphors and various comparisons. KEYWORDS: semantics, collocation, colour, white, black, belles-lettres style. ĮVADAS Žydėjimas – įspūdingas gamtos reiškinys. Ne vieną iš mūsų (ypač kūrėjus) pakeri besiskleidžiančių ir išsiskleidusių žiedų formos, spalvos ir kvapai, todėl dėsninga, kad šis gamtos vaizdas turi „itin ryškų kūrybos potekstą“, kuris vėliau tampa tekstu – kūriniu (Daujotytė 1999: 55). Prozos tekstuose šis gamtos reiškinys dažniausiai pateikiamas kūrinio nuotaikai perteikti, veiksmo vietai ar laikui paryškinti. Skaitant šiuolaikinės lietuvių autorių prozos tekstus1 regimos dvi tendencijos: vieni autoriai žiedų spalvas nurodo labai konkrečiai, tarsi remdamiesi pirmu įspūdžiu ar iš anksto sąmonėje susiformavusiais stereotipiniais vaizdiniais, o kiti į augalo žiedą įsižiūri labai atidžiai – pastebi ir aprašo subtiliausius pumpurų ir išsiskleidusių vainiklapų atspalvius, nurodo žiedo vidurio spalvą ir pan. Pats žydėjimas kaip reiškinys labai dažnai stipriai emociškai paveikia ne tik rašytoją, jo kuriamą personažą, bet ir skaitytoją. Įspūdį daro ne tik žiedų forma, bet ir jų spalva2, kuri padeda perteikti jausmus, nuotaiką ir pan. Kaip žinome, apie 80–90 % informacijos apie išorinį pasaulį žmogus gauna matydamas (Lapė, Navikas 2003: 72). Aplinkinius daiktus galima apibūdinti ir nenaudojant spalvų (pavidalą, tekstūrą, „šviesus ir tamsus“ sąvoka ir 1 Tai grynai chronologinis pasirinkimas. Straipsnyje šiuolaikine lietuvių literatūra laikomi kūriniai, parašyti ir išleisti Lietuvai atkūrus nepriklausomybę – po 1990 metų. 2 Remiantis straipsnio autorės sukauptomis kolokacijomis nustatyta, kad žiedų spalvų gama atrinktuose prozos tekstuose gali būti išreikšta 19 būdvardžių: alyvinis, -ė, baltas, -a, balkšvas, -a, balsvas, -a, geltona, -a, gelsvas, -a, juodas, -a, lelijinis, -ė, mėlynas, -a, melsvas, -a, oranžinis, -ė, pilkas, -a, purpurinis, -ė, raudonas, -a, rausvas, -a, rožinis, -ė, rudas, -a, violetinis, -ė, žydras, -a. Straipsniai / Articles 135 AURELIJA GRITĖNIENĖ pan.), tačiau vis dėlto spalva gerokai praplečia daiktų apibūdinimo spektrą (Jonaitis 2009: 8). Spalva – inherentinė ypatybė, priklausanti pačiam daiktui kaip jo savastis. Informaciją apie tokias daiktų ypatybes žmogus gauna pojūčiais. Spalva regos receptoriais dažniausiai visų suvokiama vienodai, tad spalvą reiškiantys būdvardžiai skirti inherentininių absoliučiųjų būdvardžių klasei (plačiau žr. Tekorienė 1990: 98, 119). Spalvas įvairiais aspektais tyrinėja įvairių mokslo šakų specialistai: dailėtyrininkai, fizikai, matematikai, chemikai, fiziologai, biologai, psichologai, etnologai ir kt. Kalbiniu požiūriu spalvas analizavo ne vienas Lietuvos lingvistas. Čia paminėsime tik keletą iš jų. Irena Andriukaitienė aprašė spalvos sąvoką ir pavadinimus lietuvių kalboje; tyrė spalvos įvaizdį Antano Juškos Lietuviško-se svotinėse dainose (Andriukaitienė 1996: 162–166; 1997: 173–179). Gražina Astramskaitė tyrė lietuvių baltas ir vokiečių weiß semantinę struktūrą (Astramskaitė 1976: 7–15), aprašė lietuvių juodas ir vokiečių schwarz optines ir šalutines reikšmes (Astramskaitė 1977: 7–16; 1988: 4–11). Šį tyrėją aprašė gyvulių plauko pavadinimus lietuvių ir vokiečių kalboje (Astramskaitė 1992: 25–33), o Jolanta Viburytė nagrinėjo gyvulių plauko spalvos apibrėžimo problemą Lietuvių kalbos žodyne (Viburytė 2003: 119–135). Saulė Juzėnienė analizavo, kokios konotacinės reikšmės būdingos spalvų reikšmės būdvardžiams XX amžiaus lietuvių poezijoje (Juzėnienė 2001). Rasuolė Vladarskienė aprašė būdvardžio žalios reikšmes sudėtiniuose terminuose, aptarė verstines šio būdvardžio reikšmes atspalvis (Vladarskienė 2014: 3–8). Aloyzas Gudavičius išanalizavo žalios spalvos konceptą (Gudavičius 2009: 105–114), o jo studentė Toma Jokubaitienė – juodmo ir baltumo konceptus lietuvių ir anglų kalboje (Jokubaitienė 2009). Rūta Kazlauskaitė, aprašydama įvairių augalų (aguonos, vyšnios, saulėgrąžos) vaizdinius lietuvių poezijoje, analizavo ir šių augalų žiedlapių spalvas (Kazlauskaitė 2010a: 53–70; 2011: 440–455; 2014: 86–107); aprašė spalvų pavadinimus vienos Janio Akuraterio apysakos vertimuose į lietuvių kalbą (Kazlauskaitė 2010b: 128–141). Šį tyrėja, kartu su Egle Ramanauskiene, lingvistinės pragmatikos požiūriu analizavo naujuosius spalvų pavadinimus publicistiniuose leidiniuose (Kazlauskaitė, Ramanauskienė 2011: 176–201)3. Užsienio tyrėjai savo tyrimuose nemažai dėmesio skiria spalvos percepcijai ir konceptualizacijai. Antropologai Brentas Berlinas ir Paulas Kay’us atliko eksperimentus ir tyrė, kaip žmonės suvokia pagrindines (židinio) spalvas (Berlin, Kay 1969). Eleonoros Rosch darbų tikslas – nustatyti, ar pagrindinių spalvų skyrimas ir kategorizavimas priklauso nuo kalbos, ar nuo sensorinės sistemos (Heider 1971, 1972). Apie spalvų universalijas nemažai yra rašę lenkų 3 Šiame straipsnyje pateikiama dar platesnė spalvos žodžių leksinių, semantinių ir kt. tyrimų lietuvių ir užsienio tyrėjų publikacijų apžvalga (Kazlauskaitė, Ramanauskienė 2011: 178–179). 136 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda Lingvistė Anna Wierzbicka (Wierzbicka 1990: 99–150). Iš naujausių darbų būtina paminėti didelę kolektyvinę lingvistų, antropologų ir psichologų studiją, skirtą spalvos kategorizacijai (Hardin, Maffi 2002). Joje įvairiais aspektais analizuojama, kaip žmogus suvokia spalvą, kokiais konceptais tas suvokimas realizuojamas kalboje. Latvių kalbos spalvų pavadinimus išsamiai tyrė Anitra Roze (Roze 2005), rusų kalbos spalvų pavadinimai aprašyti kolektyvinėje monografijoje (Vasilevič, Kuznecov, Mičenko 2005). Šio straipsnio tikslas – išsiaiškinti, kokiomis leksemomis atrinktų kolokacijų autoriai savo kūriniuose perteikia baltą ir juodą žiedų spalvą4. Tyrimo uždaviniai: aprašyti achromatinių spalvų pavadinimų struktūrą ir semantiką; nustatyti, kokie prototipiškai balti tikrovės denotatai lyginami su baltais augalų žiedais; ištirti, su kokiais tikrovės atributais atrinktose kolokacijose lyginami balti ir juodi augalų vainiklapiai, kokie palyginimai su šiomis žiedų spalvomis surinktoje medžiagoje yra dažniausi (prototipiniai) ir pritaria prie stereotipų5. Tyrimo metodų pasirinkimą lėmė analizuojamosios medžiagos specifika. Norint spalvų raišką ir semantiką aprašyti kuo išsamiau, kompleksiškai, tyrime taikomi įvairūs tarpsritiniai metodai: semantinės, stilistinės ir kognityvinės analizės, aprašomasis ir pragmatinės interpretacijos metodai. Šiam tyrimui medžiaga rinkta iš XX a. pabaigos – XXI a. lietuvių autorių prozos tekstų – romanų, apsakymų, novelių, apysakų ir panašių žanrinių požiūriu kūrinių. Straipsnyje analizuojami atskiri sakiniai ar jų fragmentai – t. y. atrinktos kolokacijos6. Tiriamoji medžiaga – iš 61 prozininko 98 kūrinių išrinkta daugiau nei 300 kolokacijų, kuriose autoriai tiesiogiai ar pasitelkę palyginimus ir metaforas kalba apie baltą ir juodą vainiklapių spalvą ir šių spalvų atspalvius7. 4 Spalva yra ne medžiaga, o lūžtančios šviesos reiškinys. Tai žinoma nuo XVII a., kai Izaokas Niutonas prizmėje baltos šviesos spindulį išskaidė į spalvų spektrą, vadinamą šviesos dispersija (Plei 2010: 20). Manoma, kad žmogaus akis skiria nuo 7 iki 10 milijonų atspalvių (Jonaitis 2009: 8). 5 Lingvistinėje stereotipas suprantamas kaip subjektyviai determinuotas reiškinio ar daikto vaizdinys, apimantis jam priskiriamus požymius ir vertinimą, kuris iš tikro yra tikrovės interpretacijos rezultatas, funkcionuojantis kalbinės visuomenės sąmonėje. Plačiau apie stereotipo sąvoką žr. Gudavičius 2000: 59–64. 6 Kolokacijos suprantamos kaip įprastas vieno ar kito žodžio vartojimo kontekstas, tam tikrų leksemų vartojimas drauge, įprastinės žodžių asociacijos kalboje su kitais sakinio žodžiais (plačiau apie kolokacijas žr. Marcinkevičienė 2010: 70–91). 7 Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne (http://tekstynas.vdu.lt) taip pat galima rasti grožinės literatūros tekstų; jie sudaro 11,6 % visos ten pateikiamos medžiagos (į šį skaičių įeina ir verstiniai kūriniai), tačiau spalvų tyrimui vien tekstyne pateiktos medžiagos per mažai. Norint nustatyti konkretaus augalo vainiklapių spalvą kartais neužtenka tekstyne pateikiamos tik vienos konkordancijos eilutės (300 ženklų). Tiriant spalvų raišką ir semantiką dažnai reikia daug platesnio Straipsniai / Articles 137 AURELIJA GRITĖNIENĖ 1. BALTI, BALKŠVI, BALSVI VAINIKLAPIAI Lietuvių kalbos aiškinamieji žodynai pateikia nuo 4 iki 9 būdvardžio baltas, -a. Viena iš pagrindinių šio žodžio reikšmių siejama su spalva – visiškai šviesus (apie spalvą), sniego, pieno spalvos (BŽ). Balta – achromatinė8 spalva (t. y. bespalvė spalva, rodanti sąsają tarp šviesos ir spalvos). Ne atsitiktinai ir būdvardžio baltas, -a etimologija lietuvių kalboje ir daugelyje kitų kalbų siejasi su šviesa ir blizgėjimu. Seniau indoeuropiečių kalbose šis pavadinimas nežymėjo konkrečios spalvos, o reiškė tik šviesą: lie. báltas, la. balts remiasi šaknimi *bhā-, s. i. bháti ‘šviečia’ (Fraenkel 1962: 32; Smoczyński 1981: 234; Atramskaitė 1976: 7). Tirtų kolokacijų autoriai mini apie 70 baltą žydinčių skirtingų augalų genčių. 1) Medžiai, krūmai, vaismedžiai, vaiskrūmiai: akacijos (N. Kep. 2005: 149), alyvos (R. Gran. 2011: 52), blindės (H. Gud. 2013: 72), erškėčiai (erškėtės) (J. Skab. 2004: 217), ievos (O. Jaut. 2009a: 35), jazminai (V. Čep. 2008: 152), karklai (R. Flic. 2015: 196), kaštonai (G. Vil. 2012: 22), kriaušės (S. Kuop. 2007: 89), liepos (I. Mer. 2004: 121), magnolijos (D. Kal. 2008: 61), migdolai (R. Šer. 2006: 101), obelys (H. Čig. 2011: 95), putinai (J. Skab. 2014: 459), rodendrai (L. Čen. 2015: 140), slyvos (B. Jon. 2011: 54), šeivamedžiai (J. Skab. 2014: 214). 2) Piktžolės, daržovės, miškų, pievų, laukų, kalnų, vandens augalai: aguonos (R. Šer. 2001: 107), barkūnai (V. Rač. 2008: 74), Sosnovskio barščiai (B. Jon. 2011: 27), bobramuniai (dar vadinami šunramuniais) (V. Žil. 2013: 133), builiai (B. Pū. 2003: 129); bulvės (L. Gut. 2006: 106), baltieji dobilai (D. Grig. 2008: 39), edelveisai (O. Jaut. 2009a: 62), garšvos (R. Šer. 2013: 124), kartenės (H. Gud. 2013: 184), kiškio kopūstai (O. Bal. 2006: 15), kraujažolės (V. Al. 2010: 153), vandens lelijos (L. Gut. 2006: 67), lotosai (J. Iv. 2000: 120); notrelės (B. Jon. 2007: 103), plukės (M. Šrb. 2011: 39), ramunės (A. Piv. 2001: 31), šilokai (J. Skab. 2004: 183), švyliai (H. Gud. 2013: 184), šventagaršvės (R. Šer. 2006: 155), vijokliai (B. Pū. 2003: 63); vingirūksčiai (H. Gud. 2013: 195), vyšnios kūrinio konteksto, neįsardo konkrečių tekstų vientisumo, tad medžiaga šiam tyrimui rinkta ne iš tekstyno, o keliolika metų skaitant atskirus kūrinius ir išsirašant iš jų daug platesnes su spalvos raiška ir semantika susijusias kolokacijas. 8 Achromatines spalvas galima suskirstyti į penkias pagrindines: juodas, tamsiai pilkas, šviesiai pilkas ir baltas. Tarp šių spalvų gali būti daug įvairių atspalvių. Žmogus akis sugeba atskirti apie 300 achromatinių atspalvių (Jonaitis 2009: 38). 9 Sklaustuose nurodoma tik po vieną šaltinio sutrumpinimą. Visas šaltinių sąrašas pateikiamas straipsnio gale. 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda (D. Kal. 2015: 96), žiniai (E. Kur. 2009: 79), žiniai (D. Kal. 2008: 154). 3) Darželo gėlės: astrai (B. Pūk. 2003: 211), bijūnai (dar vadinami pinavijomis) (B. Jon. 2007: 16), chrizantemos (D. Jaz. 2007: 36), eleborai (B. Jon. 2009: 42), galtonijos (E. Lie. 2013: 23), gubojos (U. Bar. 2016: 26), gvazdikai (D. Op. 2016: 168), hiacintai (D. Kaj. 2007: 114), jurginai (A. Zur. 2010: 78), kardeliai (E. Lie. 2004: 8), krokai (D. Op. 2015: 167), lelijos (S. Ach 2006: 27), narcizai (A. Žag. 2013: 332), palnutės (I. Zar. 2016: 17), petunijos (K. Sab. 2012: 119), rožės (A. Tap. 2013: 321), tabakas (K. Sab. 2011: 234), tulpės (G. Adom. 2005: 105), uolaskėlės (H. Gud. 2013: 29). 4) Kambariniai augalai: azalijos (V. Palč. 2011: 51), gloksinijos (J. Iv. 2000: 177), kalijos (J. Ap. 2010: 182), kamelijos (B. Jon. 2009: 10), klivijos (B. Jon. 2009: 10), orchidėjos (D. Kaj. 2007: 26). Pats populiariausi baltai žydintys augalai tirtoje lietuvių prozininkų kolokacijoje – rožės (minimos 19 autorių tekstuose), obelys ir lelijos (jas mini 12 autorių), baltieji dobilai (11), ievos (9), vyšnios ir ramunės (8), slyvos ir jazminai (5). Baltos spalvos reikšmė tirtoje kolokacijoje gana įvairi. Dažniausiai balta spalva būna įvardijama tiesiogiai – būdvardžio baltas, -a įvairių linksnių paprastosiomis formomis (52 kartus) arba šio būdvardžio įvardžiuotine forma baltas, -oji (41 kartą). Įvardžiuotinė forma paprastai vartojama dobilų ir lelijų spalvai įvardyti, kiek rečiau minimos baltosios akacijos, barkūnai, ievos, kalijos, ramunės, rožės. Iš tiesų tokiais atvejais kartais būna sunku atskirti, kada autoriai įvardžiuotiniu būdvardžiu nori pabrėžti augalo rūšį (baltoji lelija (Lilium candidum), baltasis dobilas (Trifolium repens), baltažiedis barkūnas (Melilotus albus), o kada kalba tiesiog apie žiedų spalvą. Norėdami pabrėžti akinamą vainiklapų baltumą, šios spalvos patį didžiausią intensyvumą, atrinktų kolokacijų kūrėjai vartoja aukščiausio laipsnio būdvardžius: balčiausias, baltų balčiausias (R. Gran. 1998: 119), tautologinius junginius baltas baltas (H. Čig. 2007: 66), priesagų vedinius baltutėlis (L. Čen. 2011: 166) ir pan. Tai pažymi didžiausias ypatybės laipsnis, be to, tokiais atvejais būdvardžio baltas semantinėje struktūroje išryškėja ir vertinamoji sema (plg. Ju-zelienė 2001: 11). Straipsniai / Articles 139 AURELIJA GRITĖNIENĖ Rečiau (10 autorių tekstuose) vainiklapį spalva nusakoma priešakiniu baltai: „Baltai žydo aukštos garšvos“ (J. Skab. 2000: 224); „<...> niekur Europoj jis nematė taip baltai žydinčių vyšnių“ (R. Gran. 2013: 155)¹⁰ ir pan. Atspalviai nusakyti dar rečiau vartojamas būdvardis su priešdėliu: „[notrelės žydi <...> blizgiai baltais žiedeliais“ (B. Jon. 2007: 103); „Po kojų sun-ramunų plotis – skaisčiai baltų, nenuleipusių nuo kaitros ir dulkių“ (V. Žil. 2013: 133)¹¹. Spalvai įvardyti autoriai vartoja ir vardžodinius abstraktus: 1) Baltumas: „Jo sode augo nuostabiosios visų rūšių ir visokių spalvų rožės: sniego baltumo, pieno baltumo, gulbės baltumo <...>“ (K. Kas. 2007: 10); „Vyšnios baltumas jau įtįręs – tikta kur ne kur sliepiasi pavėlavęs žiedas“ (A. Zur. 2010: 34). 2) Baltybė: „Jų [alvų] kvapnus violetas ir baltybė tiesiog gniaužė širdį“ (J. Skab. 2000: 191); „Juoduose vandenyse atsispindėjo jų [ievų] baltybė“ (J. Skab. 2000: 33). 3) Baltuma: „Vyšnių baltuma prislopusi <...>“ (A. Zur. 2010: 74). Spalvą žymi ir determinatyvinis būdvardis baltaziedis: „<...> palenkė baltaziedė galvą Lelija“ (O. Jaut. 2005: 70); „Prie apsamanojusio akmens auga baltaziedžiai šilokai <...>“ (J. Skab. 2004: 183). Daugiau nei 20 kartų tirtose kolokacijose spalva įvardijama ir veiksmažodžiais baltuoja (G. Bul. 2015: 121), balto (O. Jaut. 2005: 40), baluoja (B. Jon. 2011: 75), balo (E. Ign. 2000: 95), subalo (M. Luž. 2006: 53), subolus (A. Zur. 2010: 12). Būdvardžiais balkšvas, balsvas apibūdinamas šviesio laipsnis, jas nusakoma ne visai balta, o apybalte vainiklapį spalva: „Balkšvos [ievų] kvapų roves plūdo tiesiai į mane“ (J. Skab. 2000: 114); „Peraugusios garšvos balkšvų žiedų galvios <...>“ (J. Skab. 2014: 234); „<...> balsvais aksoniais žiedais plyšta karklai“ (R. Flick 2015: 196). Šviesos tono intensyvumas žymimas ir būdiniu balžalsvis12 – juo nusakomas šeimadžio vainiklapų žalsvai baltas atspalvis (J. Skab. 2014: 214). Panašaus atspalvio ir eleborų žiedai, kurių spalvą nusakyti padeda būdvardis žalsvas 10 Čia ir toliau tekste atitinkamiems teiginiams iliustruoti pateikiama tik po vieną ar kelis tipiškiausius pavyzdžius. 11 Būdvardis su priešdėliu retai vartojamas tik kalbant apie achromatines spalvas, tačiau įvairių chromatinių spalvų tokia raiška ypač dažnai pasitelkiama. 12 Jis laikytinas Jolitos Skablauskaitės naujadaru, nes nefiksuotas nė viename lietuvių aiškinamajame žodyne. 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda ir vardžodinis abstraktas baltumas: „<...> žalvo baltumo žiedais Helleborus niger <...>“ (B. Jon. 2009: 42). Įdomu tai, kad baltos spalvos vainiklapų atspalvis tirtose prozos tekstuose nesukamas būdvardžiais apytatis, baltas, balzganas, pobaltis (kalbėdami apie vainiklapų spalvą tirtų tekstų autoriai nė karto nepavartojo nė vieno iš šių būdvardžių). Į baltos spalvos raišką galime pažvelgti ir kognityviniu bei stilistiniu aspektu. Tyrėjai yra apibrėžę spalvų pavadinimų evoliucijos etapus. Pirmiausia spalva apibūdinama nurodant į gerai žinomą gamtos realiją – kalbinės bendruomenės pripažįstamą tos spalvos skleidėją, arba prototipą (plg. Kazlauskaitė 2011: 179). Lietuviams baltos spalvos prototipas yra sniegas (Gudavičius 2000: 61). Tai patvirtina ir grožinėje literatūroje rasti gausūs pavyzdžiai – čia labai dažnai baltų augalų žiedų vainiklapiai lyginami su sniegu, o pats žydėjimas – su snigimu: „Chrizantemos baltos kaip sniegas <...>“ (R. Šer. 2006: 67); „<...> obelų žydėjimo dienomis vaikui atrodydavo, kad balti kaip pirmas sniegas žiedai dengia visą pasaulį“ (L. Gut. 2013: 461); „<...> visi paskui turėjo sukti prie žiedais sniegančios vyšnios <...>“ (A. Zur. 2010: 310); „<...> vakar atiduso snyruojantis šeimelis prie slenksčio <...>. Pakilo dar smarkesnis vėjas. Šiokšte, krūmą šeimedi lygių puokštė, snigo žiedlapiais“ (J. Skab. 2014: 235); „<...> sniego baltumo vyšnios¹³ <...>“ (N. Vaitk. 2013: 251). Akivaizdu, kad apibūdinti žiedų baltumą ypač dažnai padeda palyginimai¹⁴. Lietuvių pasaulėvaizdyje sniegas, kreida, gulbė, puta, pienas, drobė ir kt. daiktai reprezentuoja baltą spalvą (Paulauskas 1987: 177). Taigi su tokiais atributais siejami balti augalų vainiklapiai taip pat suprantami kaip šviesūs, tyri, nekalti (plg. Kazlauskaitė 2011: 450). Tiriamose kolokacijose autoriai baltus augalų žiedlapius lygina su šiais baltais (arba švytinčiais) tikrovės atributais: 1) Buitės daiktai (muilo ar pieno putos, vata, vestuvinė suknelė, įkapės, varškė, gritinė ir kt.): „<...> Obelys ir vyšnios buvo lyg vaikų išmiltos galvos“ (E. Ign. 2000: 95); „ <...> [muilinė guba] panaši į muilo putas – puri ir balta“ (U. Bar. 2016: 26); „Pilies šlaitai baltavo apaugę žydinčiomis ievomis, atrodė tarsi būtų aptaškyti pieno putomis“ (J. Skab. 2000: 114); „<...> obelis pražydo lyg votos kalnas“ 13 Lietuvių poetiniame pasaulėvaizdyje taip pat įprasčiausia baltų vyšnios žiedlapių – sniego paralelė. Tokią sąsają motyvuoja, nes žiedlapiai ir sniegas turi daugiausia bendrų atributų: ‘baltas’, ‘krintantis / dengiantis’, ‘purus / minkštas’, ‘neatsparus temperatūros pokyčiams’ (Kazlauskaitė 2011: 449). 14 Spalvų pavadinimus tiriantys mokslininkai pastebėjo, kad įvairiose kalbose spalva pirmiausia nusakoma lyginant ją su daiktais, kuriems ta spalva būdinga, o vėliau atsiranda ir įgali abstraktūs spalvos pavadinimai (Vladarskienė 2014: 3). Straipsniai / Articles 141 AURELIJA GRITĖNIENĖ (L. Čern. 2015: 11); „<...> žiedais apsipila rudenį Kr siaus pasodin ta vyšnia – tarsi nuotaka <...>“ (A. Žur. 2010: 306); „<...> tamsoje jis [žino žiedas] kažkodel man subaltoja kaip vaikų įkapių skiautelė“ (D. Kal. 2008: 154); „<...> baltos lyg angelų trimtai gloksinės <...>“ (J. Iv. 2000: 177); „<...> žydi obelis, balta kaip varškė <...>“ (R. Mat. 2013: 260); „<...> bolavo it gelsva griežinėle aplieti medžiai [kaštonai] <...>“ (J. Skab. 2014: 187). 2) Dangaus žvaigždėmis: „Notrelės buvo tarsi mažos žvaigždutės – renki renki, o jos vis tiek baltai spindi tau po kojom“ (B. Jon. 2007: 104); „<...> neaprėpiama nesuskaičiuojama kaip dangaus žvaigždės baltų [dobiliukų] žiedų daugybė“ (R. Gran. 2006: 90). 3) Baltais paukščiais (balandžiais, gulbėmis, žuvėdromis), balto kailio gyvūnais: „Kai žydi magnolijos, atrodo, kad medžiuose tupi daug baltų balandžių <...>“ (D. Kal. 2008: 61); „Kamelijų baltumas – gražūs gulbių kaklai <...>“ (B. Jon. 2009: 10); „<...> kaip žuvėdra sumosuoja žalsvo baltumo žiedais Helleborus niger <...>“ (B. Jon. 2009: 42). „O man jis [baltai žydintis jazminas] – tarsi baltas pūkuotas triušis <...>“ (K. Kas. 2010: 10). 4) Balta žmogaus oda: „Už langų augo lelijos, tokios pat spalvos kaip ir jos sūrelėjusį nėdėgu oda <...>“ (J. Skab. 2014: 158). Analogiškai prototipiškai balti tikrovės denotatai lyginami su baltais augalų žiedais: 1) Išblukęs žmogaus veidas, baltos pėdos, rankos, pirštai, krūtys, dantys ir pan.: „<...> gauruotos satyro kojos šalia balto kaip juozapinė lelija moters veido“ (D. Kal. 2015: 38); „<...> tartum dvi pražydusios lelijos subalto krūtys“ (D. Vaitk. 2006: 190); „<...> būčiuoja baltas kaip ką tik prasiskleidęs lotosas savo Kūro pėdas“ (J. Iv. 2000: 120); „Jos [zakristijonės] pirštai perregimi kaip [baltų] gvazdiko žiedlapiai“ (B. Pūk. 2003: 291); „<...> dantys sakytum jazmino pumpurų kekės <...>“ (J. Iv. 2000: 49)15. 2) Žili16 plaukai: „Gylda buvo senčiukė – mažutė, sulinkusia nugarą ir baltutele galva – tartum paklote“ (I. Zar. 2016: 17); „<...> 15 Kaip rodo pavyzdžiai, mūsų proze su baltai žydinčiais augalais dažniausiai siejamos moterys, merginos. Panašių vaizdinių esama ir lietuvių poezijoje – pavyzdžiui, žydintis vyšnios medis vaizduojamas kaip mergina (plačiau žr. Kazlauskaitė 2011: 49). 16 Šiuose kontekstuose būdvardis baltas žymi ne gryną spalvą, o baltumo laipsnį, atspalvį (plg. Astramskaitė 1976: 10). 142 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių proze: balta ir juoda kaimynė Veronika, žila, vienplaukė, šviečia tarsi pavėlavusi pražysti obelis“ (A. Zur. 2010: 152); „Senelė <...> atrodė balta kaip pražydęs migdas <...>“ (R. Šer. 2006: 101); „<...> kita [seselė] labai maloni, baltais lyg rododendrų plaukais <...>“ (L. Čen. 2015: 140). 3) Gulbės, elnių kailis: „Kai baltos rožės [ežero gulbės]“ (K. Kas. 2010: 56); „<...> elnių kailis blizga lyg apšviestas šalies – toks baltas, už laukų leją baltesnis“ (L. Gut. 2006: 191). 4) Popierius: „<...> popierius turi likti nepaliestas nesuteptas nepiderglotas baltas kaip chizantemos žiedas“ (L. Gut. 2011: 301). 5) Sniegas: „Krinta sniegas, lyg danguje žydėtų paskšių vyšnių sodai, lyg nuo lengvo vėjo jų žiedlapiai byrėtų žemėn“ (B. Pū. 2003: 216). Surinkta medžiaga leidžia teigti, kad stereotipiniais galėtume laikyti šiuos baltą spalvą nusakančius palyginimus: baltas kaip sniegas / popierius / pienas / puta / varškė / gulbė. Su šiais atributais tirtuose tekstuose rasta daugiausia palyginimų, nusakančių baltą žiedlapių spalvą. Be to, ir Klementinos Vosilytės Palyginimų žodyne (2014) rasime ne vieną baltą spalvą išreiškiantį stereotipinį palyginimą su šiais antraštiniais žodžiais. Įvardyti baltą spalvą autoriai neretai vartoja dar ekspresyvesnių raiškos būdą – metaforas. Jomis kūrėjai nusako ne tik žiedų spalvą, bet ir žiedyno formą: notrelės – tai „baltos pabalų žvakės“ (B. Jon. 2007: 103); „<...> [Lietus kapojo] baltas kaštonų žvakes <...>“ (R. Šer. 2006: 81); „<...> jazmino krūmas viską <...> stebi mažomis baltomis akimis“ (K. Kas. 2010: 10). Tirtų kolokacijų autoriai, kalbėdami apie baltai žydinčius augalus, dažnai pasitelkia debesį įvaizdį. Jis padeda perteikti ne tik žiedų spalvą, bet ir jų gausumą18: „<...> [motina] šypsojosi [baltų lelijų] žiedlapių debesyje“ (B. Jon. 2009: 83); „Baltas baltas [slyvų] debesis guli nediduką stačiąjį namelį“ (B. Jon. 2011: 54); „<...> Savūnė traukiasi iš tako, lenda po baltų vyšnių debesių <...>“ (A. Zur. 2010: 71). Aprašant baltos spalvos semantiką būtina užimti ir apie būdvardžio bal- tas, -a konotacines reikšmes. Pirmiausia balta spalva kelia įvairių asociacijų su 17 Tai labai tipiškas, mūsų pasaulėjautai būdingas palyginimas. Mūsų liaudies dainose obelis taip pat neretai nūo motinos sampratos (Stundžienė 229). 18 Išreikšti gausumą padeda vandens semą turintys veiksmažodžiai apsipila (A. Zur. 2010: 305), ap-sipylė (K. Kas. 2010: 10), putoja (M. Štirb. 2011: 40), supuoja (A. Zur. 2010: 19), putojo (J. Skab. 2004: 203). Gausus žydėjimas dažnai lyginamas su nevaldomu vandens stichija: „<...> jazminų gyvatvorė tvinksinčia žiedų liūtimi griauna paskandinti viską <...>“ (R. Šer. 2001: 119); „Išvėjęs jazminas lyg krioklys trūksta ant akmeninės sklepo nugaros“ (L. Čen. 2009: 11); „<...> [žiedai] ritas [bangomis]“ (J. Skab. 2014: 158) ir pan. Straipsniai / Articles 143 AURELIJA GRITĖNIENĖ šviesa, spindėjimu: „<...> snuodes notrelį salę, pasiner­davo į jų šviesos srautą <...>“ (B. Jon. 2007: 108); „<...> gegužės vakaras ltingas, tik šviesu nuo žydinčių slyvų už lango“ (J. Skab. 2004: 206); „Baltos balinio žirginio tu­re­s švietė tarp grakščių ažūrinių pelkinių asiūklių <...>“ (H. Gud. 2013: 127). Balti žiedlapiai siejami ir su anapusiniu pasauliu: „Šiandien man atrodo, kad balti notrelį žiedai, švelniai ir kvapniai čežėdami, skleidėsi kitą m a­nes sekundėms <...>“ (B. Jon. 2007: 108); „<...> [rojuje] tavo mamutė iš žvaigždžių dukų kepė duonelę, tik ne ant ajerų, nes jie tokiose aukštybėse neauga, o ant dangus lelijų lapų“ (L. Gut. 2006: 328). Tai nekaltumo, tyrumo, pirmapradiškumo spalva: „Dievas, – sako, – moterį sutvėrė iš Adomo šonkaulio, rytų pasakose – iš lotoso žiedo, o aš – iš lietuviško... Iš kokio žiedo jis galėjo ją sutverti? Rožės? Žemčiūgo? Pinavijos?.. Iš le­li­jos19, pretelai, iš baltų balčiausios kai­miškos darželio lelijos, kuri šviečia šiltų vakarų sutemose kaip vaiko atodūsis“ (R. Gran. 1998: 119). Tirtos kolokacijos rodo, kad balta spalva ir šios spalvos vainiklapiai ypač dažnai siejama su įvairiomis apeigomis. Bažnyčios teikiami sakramentai dažnai lydimi baltos spalvos gėlių: „Sutvirtinimo sakramentas – vėl gėlės, baltos lelijos“ (L. Gut. 2013: 171). Baltais žiedais puošiamos šventovės: „<...> Kauno Katedroje ant altorių baltos lelijos <...>“ (L. Gut. 2013: 95); „Priekyje ant bažnyčios grindų stovi vazos su baltomis lelijomis“ (L. Gut. 2008: 31); „[Koplytėlėje] Kalijų baltumas... Iškilmingas“ (J. Skab. 2014: 176); „<...> altorius didėja, ir aš jau galiu įžiūrėti pameltas lelijas, aukštasias vaš­kes, Madonos ir Kūdikio veidus <...>“ (L. Gut. 2006: 169). Šios spalvos gėlės (ypatingai baltos lelijos) vyrauja per laidotuves20: „Juodi žmonės, baltos lelijos. Jos gabė [mirusių] motiną iš visų pusių – ji šypsojosi žiedlapių debesyje“ (B. Jon. 2009: 183); „Todėl į laidotuves ji atsinešė baltą rožę“ (R. Mat. 2013: 108); „<...> tik vainikų gėlės, baltosios lelijos, deklia ne šios žemės šalčiu <...>“ (L. Gut. 2008: 379). Ypač dažnai mūsų proze baltomis gėlėmis (ypač lelijomis) puošiami kapai: „Tegu Alioša pasodina baltųjų lelijų [ant kapo], tokias augina Lietuvoje <...>“ (R. Šer. 2008: 27); „Nutriau dar ateiti kitos dienos vakare ir atnešti baltų lelijų 19 Lelija – universalus krikščioniškasis simbolis, turintis sustabėjusį, labai aiškią simbolinę prasmę (reiškia pamaldumą, nekaltumą, skaistybę, tyrumą ir šviesą – visa tai įprasmina baltą žiedų spalva) (KiŽ 1997: 174; SRŽ: 83). 20 Apskritai balta spalva siejama su absoliutu ir vyrauja vestuvių bei mirties apeigose (KiŽ 1997: 45). Pirmykštis žmogus baltą spalvą siejo su gerosiomis dvasiomis, santarve tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Neatsitiktinai mirusiajam ant kapo žmonės dažnai deda baltų lelijų kaip atsvą juodai mirties spalvai (SRŽ: 25, 83). 144 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda [ant moters kapo“ (J. Skab. 2000: 58); „Atsisėdęs prie lango, žiūrėdavau į kapą, vos vos ant ilgų kojų linguojančias baltąsias lelijas“ (J. Skab. 2004: 127). Taigi, galėtume teigti, kad baltos lelijos turi simbolinę mirties reikšmę: <...> [lelija] baltai apvelka kiekvienas laidotuves <...>“ (B. Jon. 2011: 69); „Kaimiškos baltosios lelijos – šlapios, dvelkiančios mirtimi“ (J. Skab. 2004: 85). Ne veltui kūrėjų vadinamos „pasaulų aura, nakties šydų, rasa Dievo akies“ (R. Šer. 2001: 116). Tokie pavyzdžiai patvirtina Saulės Juzenienės mintį, kad viena iš būdvardžio baltas konotacines reikšmes potencialiųjų semų yra ‘sąsajas su mirtimi, išskyrimu’ (į šią semą įeina ir emocinis komponentas). Tokia būdvardžio konotacija susijusi su ekstralingvistiniais faktoriais: Kinijoje, Japonijoje, taip pat senovės baltams, kaip ir daugumai Europos tautų, balta spalva buvo mirties ir gedulo spalva (Jonaitis 2009: 86; Juzenienė 2001: 11; Srž 25). 2. JUODI VAINIKLAPIAI Aiškinamieji lietuvių kalbos žodynai pateikia nuo 6 iki 9 būdvardžio juodas, –a reikšmių. Pagrindinė šio žodžio reikšmė siejama su spalva – ‘visiškai tamsus (apie spalvą); anglų spalvos’ (BŽ). Juoda (kaip ir balta) yra achromatinė spalva. Gamtoje turinčių visiškai juodus vainiklapius augalų nėra, tačiau akivaizdu, kad „kalba priverčia žmogų savaip matyti daiktus arba matyti tai, ko tikrovėje iš viso nėra“ (Gudavičius 200: 20). Surinkta medžiaga rodo, kad 8 autoriai 21 kolokacijoje mini 4 juodą žydinčius augalus: lelijas (J. Skab. 2004: 79), rožes (R. Čern. 2012: 49), tulpes (K. Sab. 2008: 26), gnažoles (R. Šer. 2006: 50). Suaugusiųjų prozoje dažniausiai tokios spalvos vainiklapiai minimi siurrealistinėje, fantastinėje prozoje (pavyzdžiui, Jolit(os) Skablauskaitės romanuose) arba norint parodyti kokio nors objekto rūmą, išskirtinumą: „<...> [motery] lygina su balta, juoda ar geltona rože <...>“ (R. Čern. 2012: 49); „<...> matė, tavo giminės didybė užsibėgė tami kaip retu juodosios tulpės svogūnėliu“ (R. Šer. 2010: 111). Taip pat šios spalvos žiedlapiai pasirodo personažų sapnuose, svajonėse ir pan.: „Dažnai matau juodą rožę sapnuose“ (E. Jan. 2013: 37); „Pradėjo svajoti apie niekur dar nematytas beprotškai grožio augalų rūšis – juodas tulpes, sprindžio aukščio medžius <...>“ (K. Sab. 2008: 26). Kalbant apie juodos spalvos raišką tirtose kolokacijose matyti, kad kaip ir baltos spalvos atveju, juodų vainiklapių spalva mūsų prozoje dažniausiai perteikiama būdvardžiu juodas (rasta 10 kolokacijų su tokios vartosenos pavyzdžiais). Įvardžiuotinė būdvardžio forma juodasis, -oji fiksuota 9 kolokacijose. Tokia palyginti dažna įvardžiuotinės formos vartosena susijusi su pasakojimų kontekstu (dažname kūrinyje kalbama apie tieramas augalų veisles, o jas įvardijant ir prisireikia įvardžiuotinės formos). Vieną kartą gnažolės žiedų spalvai Straipsniai / Articles 145 AURELIJA GRITĖNIENĖ nusakyti pavartotas dūrinys juodažiedis, -ė (R. Šer. 2006: 50). Taip pat vieną kartą spalvos intensyvumas pabrėžtas palyginimu su juodos spalvos prototipu naktis: „[Rožės] juodos kaip naktis <...>“ (D. Vaitk. 2006: 424). Kartais juoda spalva nusakoma per konkretų daiktą, prototipinį tos spalvos turėtoją: „Triušio nosytės spalvos rožė“ (K. Kas. 2007: 12). Pasitelkus platesnį kontekstą galima užsiminti ir apie konotacinę būdvardžio juodas, -a reikšmę. Tirtos kolokacijos leidžia kelti mintį, kad kartais mūsų prozie juodą židinys augalai simbolizuoja personažų svajones, siekius: „Ramybės jam nedavė mintis apie juodąsias rožes <...>“ (K. Kas. 2007: 22); „<...> kokią nuostabią rožių veislę nykštukams pageidaujant išvedžiau! Juodos kaip naktis <...>. Net laimės užkepa, kad jos juodų lelijų veislę išvedžiau“ (D. Vaitk. 2006: 424). ĮVADAS Išyrus daugiau nei 300 kolokacijų, kuriose minimi baltai ir juodai žydintys augalai, matyti, kad autoriai, įvardydami žiedlapių spalvą, dažniausiai pasitelkia būdvardžius baltas, -a (152 kolokacijose) ir juodas, -a (10 kolokacijų). Kiek rečiau vainiklapų spalva nusakoma įvardžiuotiniais būdvardžiais (baltasis, -oji pavartotas 41 kartą; juodasis, -oji – 9 kartus). Įvardžiuotinės formos vartoseną lemia pasakojimo kontekstas: baltasis, -oji dažnai žymi tikrovėje egzistuojančias augalų rūšis (pavyzdžiui, baltasis dobilas, baltoji lelija ir kt.), o juodasis, -oji dažniausiai vartojami tuomet, kai kūrinyje kalbama apie tariamas augalų rūšis ar veisles. Didžiausias baltos spalvos intensyvumas pabrėžiamas aukščiausio laipsnio būdvardžiais bálčiausias, baltų baltčiausias, tautologiniais junginiais baltas baltas, priesagų vediniais baltutėlis ir pan. Balta spalva prozos kūriniuose įvardijama ir veiksmažodžiais baltuoja, baltavo, bąloja, (su)balo, subalo. Dešimties autorių tekstuose vainiklapų spalva nusakoma prieveiksmiu baltai. Ši spalva įvardyti priziniai vartojama ir vardadžinius abstraktus baltumas, balta, baltybė. Taip pat fiksuota atvejų, kai achromatinės spalvos įvardijamos per konkretų daiktą, prototipinį atitinkamos spalvos turėtoją. Balta spalva ir jos atspalviai palyginti dažnai nusakoma pasitelkus įvairius palyginimus. Dažniausiai baltus vainiklapus turintys augalai lyginami su artimiausios žmogų aplinkos daiktais: sniegu, muilo ar pieno puta, vata, vestuvine suknele, įkapėmis, kai kuriais maisto produktais (varške, grietinėle ir pan.), baltais paukščiais (gulbėmis, žuvėdromis, balandžiais). Galėtume teigti, kad stereotipiniais tapę šie palyginimai: baltas kaip sniegas/pienas / pienas / puta / varškė / gulbė; juodas kaip naktis. Analogiškai protipiškai 146 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių proze: balta ir juoda balti tikrovės denotatai (išbyręs žmogaus veidas, pėdos, rankos, pirštai, dantys, krūtys, žili plaukai, gulbės, popierius, sniegas ir pan.) lyginami su baltais augalų vainiklapiais. Mūsų prozininkai savo tekstuose mini apie 70 baltai žydinčių augalų: tai medžiai, krūmai, vaismedžiai, vaiskrūmiai, piktžolės, miškų, pievų, laukų, darželio, kambariniai ir kitokie augalai. Tirtose kolekcijose fiksuoti tik 4 juodai žydintys augalai (lelijos, rožės, tulpės ir ugniažolės). Apskritai pastebėta, kad šiuolaikinėje lietuvių prozoje daug daugiau augalų pavadinimų mini moterys. Moterų prozoje išsamiau aprašoma augalų išorė, kalbėdamos apie žydėjimą jos kūrybiškiau, tapybiškiau nei vyrai skaitytojams perteikia žiedų spalvas ir atspalvius. Vyrų prozoje dažniausiai konkrečiai nurodoma augalo žiedų spalva, retai kada minimi subtilūs žiedlapių atspalviai. Poetikai, išsamiau vyrai autoriai aprašo tik geriau žinomų baltai žydinčių augalų žiedus (obelų, vyšnių, lelijų ir pan.). Tokias skyrybes lemia ne tik psichologinės priežastys (vyrai ir moterys nevienodai interpretuoja tuos pačius objektus ir reiškinius). Taip pat įtakos turi ir individualios kiekvieno kūrėjo pasaulio matymo ir interpretavimo savybės. Iš tirtų kolekcijų matyti, kad mūsų autoriai įvairesnę achromatinių spalvų raišką pateikia kalbėdami apie natūraliai gamtoje augančius ir žydinčius augalus (vyšnias, obelis, jazminus ir pan.). Skintų žiedų spalva dažniausiai būna nurodoma labai konkrečiai – būvardžiais baltas, -a ir juodas, -a. EMPIRINĖS MEDŽIAGOS ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI S. Ach 2006 – Ach Sigutė. Ambrozijus pradeda pimas. Vilnius. G. Adom. 2005 – Adomaitė Gintarė. Gėlių gatvė. Vilnius. G. Adom. 2014 – Adomaitė Gintarė. Upė. Vilnius. V. Al. 2010 – Aleksandravičiūtė Vakarė. Gugeliukai. Vilnius. J. Ap. 2010 – Aputis Juozas. Bėgiai išnyksta rūke. Vilnius. V. Až. 2008 – Ažušilis Vytautas. Gėlė butininė. Vilnius. V. Až. 2009 – Ažušilis Vytautas. Gėlė monė. Vilnius. O. Bal. 2006 – Baliukonė Onė. Kopų karalienė. Vilnius. U. Bar. 2016 – Baruskaitė Ugnė. Vieno žmogaus bohema. Vilnius. G. Bul. 2015 – Bulotaitė Giedrė. Žaliosios istorijos. Vilnius. B. Buš. 2006 – Bušma Bronius. Būk geras, Jackau, nemirk! Vilnius. V. Čep. 2008 – Čepas Vytautas. Po saule keičiasi tik laikas. Vilnius. L. Črn. 2009 – Černiauskaitė Laura Sintija. Kambarys jazmino krūme. Vilnius. Straipsniai / Articles 147 AURELIJA GRITĖNIENĖ L. Čen. 2011 – Černiauskaitė Laura Sintija. Medaus mėnuo. Vilnius. L. Čen. 2015 – Černiauskaitė Laura Sintija, Šerelytė Renata. Hepi fjūčer. Vilnius. R. Čen. 2012 – Černiauskas Rimantas. Miestelio istorijos. Vilnius. H. Čig. 2007 – Čigriejus Henrikas Algis. Varna braukia ašarą. Vilnius. H. Čig. 2011 – Čigriejus Henrikas Algis. Ir parnešė apynio kvapą. Vilnius. R. Dab. 2016 – Dabrukas Rolandas. Aš kitoks. Vilnius. R. Flick 2012 – Flick Rokas. Paskutinis traukinys. Vilnius. R. Flick 2015 – Flick Rokas. Šiaurės Sachara. Romanas apie pirmąją Kuršių neriją. Vilnius. R. Gran. 1998 – Granauskas Romualdas. Gyvulėlių dainavimas. Vilnius. R. Gran. 2003 – Granauskas Romualdas. Duburys. Vilnius. R. Gran. 2007 – Granauskas Romualdas. Rūkas virš slėnių. Vilnius. R. Gran. 2011 – Granauskas Romualdas. Trys vienatvės. Vilnius. R. Gran. 2013 – Granauskas Romualdas. Išvarytieji. Vilnius. D. Grig. 2008 – Grigaliūnienė Danutė. Saule vakarą. Kaišiadorys. D. Grig. 2012 – Grigaliūnienė Danutė. Varlės nepatars. Kaišiadorys. H. Gud. 2013 – Gudavičius Henrikas. Gamtmeldžio sodas. Vilnius. L. Gut. 2006 – Gutaukas Leonardas. Sapnų teologija. Vilnius. L. Gut. 2007 – Gutaukas Leonardas. Musės. Palėpė. Vilnius. L. Gut. 2008 – Gutaukas Leonardas. Daiktai. Vilnius. L. Gut. 2011 – Gutaukas Leonardas. Šunų dainos. Vilnius. L. Gut. 2013 – Gutaukas Leonardas. Fragmentai. Vilnius. E. Ign. 2000 – Ignatavičius Eugenijus. Marso pilnatis. Vilnius. J. Iv. 2000 – Ivanauskaitė Jurga. Sapnų nublokšti. Vilnius. J. Iv. 2003 – Ivanauskaitė Jurga. Placebas. Vilnius. E. Jan. 2013 – Janušaitis Edmundas. Žaliakalnis – prisikėlimo istorija. Vilnius. O. Jat. 2005 – Jautakė Ona. Mėnulio pasakos. Vilnius. O. Jat. 2006 – Jautakė Ona. Rūziniai debesėliai. Vilnius. O. Jat. 2009a – Jautakė Ona. Kai aš buvau Kleo. Vilnius. O. Jat. 2009b – Jautakė Ona. Ponia Pelargonija. Vilnius. D. Jaz. 2007 – Jazukevičiūtė Dalia. Juodas kvadratas. Vilnius. D. Jaz. 2009 – Jazukevičiūtė Dalia. Stiklinis paukštis. Vilnius. 148 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainikų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda R. Jon. 2010 – Joni Rasa. Žvaigždėtas Arkliukas ir Meškukas Panda. Vilnius. B. Jon. 2007 – Jonuškaitė Birutė. Krėgždėlėkis. Vilnius. B. Jon. 2009 – Jonuškaitė Birutė. Baltų užtrauktukų tango. Vilnius. B. Jon. 2011 – Jonuškaitė Birutė. Užsagstyk mane. Vilnius. M. Jon. 2010 – Jonutis Marius. Sibiras Jurgis ir kitos istorijos. Vilnius. D. Kaj. 2007 – Kajokas Donaldas. Kažas. Vilnius. D. Kal. 2008 – Kalinauskaitė Danutė. Niekada nežinai. Vilnius. D. Kal. 2015 – Kalinauskaitė Danutė. Šersėvijų namai. Vilnius. K. Kas. 2005 – Kasparavičius Kęstutis. Kvaile istorijos. Vilnius. K. Kas. 2007 – Kasparavičius Kęstutis. Sodininkas Florencijus. Vilnius. K. Kas. 2010 – Kasparavičius Kęstutis. Mažoji žiema. Vilnius. A. Kav. 2015 – Kavaliauskaitė Akvilė. Du gyvenimai per vieną vasarą. Vilnius. N. Kep. 2015 – Kepenienė Nijolė. Išgelbėk mane II. Vilnius, 2005. J. Kral. 2002 – Kraliuskas Juozas. Dinastijos žūtis. Vilnius. S. Kuop. 2007 – Kuopis Sigitas. Miglu mergaitė. Vilnius. J. Kunč. 2006 – Kunčinas Jurgis. Baltųjų sūrų naktis. Vilnius. E. Kurk. 2009 – Kurklietytė Elena. Šešėlių verpėja. Laukinės Todes istorija. Vilnius. V. Lands. 2007 – Landsbergis Vytautas V. Briedis Eugenijus. Vilnius. E. Lie. 2004 – Lieguotė Emilija. Rudžie. Vilnius. E. Lie. 2007 – Lieguotė Emilija. Tetis sugrįžo. Vilnius. E. Lie. 2013 – Lieguotė Emilija. Močiutės pasakos. Vilnius. M. Luž. 2006 – Lužytė Margarita. Takai. Šiauliai. R. Mat. 2013 – Mataitytė Rūta. Svajonė apie sniegą. Vilnius. I. Mer. 2004 – Meras Icchokas. Stotelė vidukelėj. Vilnius. M. Mik. 2016 – Mikenaitė Monika. Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų. Vilnius. D. Op. 2015 – Opolskaitė Daina. Eksperimentas gyventi. Vilnius. D. Op. 2016 – Opolskaitė Daina. Ir vienąkart, Ričį. Vilnius. V. Palč. 2011 – Palčinskaitė Violeta. Muzika troliui. Vilnius. A. Piv. 2001 – Pivoras Antanas. Vilkas ant dviračio. Utena. B. Pūk. 2003 – Pūkelevičiūtė Birutė. Aštuoni lapai. Devintas lapas. Vilnius. V. Rač. 2001 – Račkas Vytautas. Nauji Zuikos nuotykiai, arba Tikrasis džiaugsmas. Vilnius. V. Rač. 2008 – Račkas Vytautas. Zuika dar gyvas. Vilnius. Straipsniai / Articles 149 AURELIJA GRITĖNIENĖ U. Rad. 2013 – Radzevičiūtė Undinė. Žuvys ir drakonai. Vilnius. A. Rus. 2016 – Ruseckaitė Aldona. Šešėlis. Vilnius. K. Sab. 2008 – Sabaliauskaitė Kristina. Silva rerum. Vilnius. K. Sab. 2011 – Sabaliauskaitė Kristina. Silva rerum II. Vilnius. K. Sab. 2012 – Sabaliauskaitė Kristina. Danielius Dalba & kitos istorijos. Vilnius. J. Skab. 2000 – Skablauskaitė Jolita. Trečiasis tūkstantmetis. Vilnius. J. Skab. 2004 – Skablauskaitė Jolita. Septyniadangė erdvė. Vilnius. J. Skab. 2014 – Skablauskaitė Jolita. Žiežulės. Vilnius. R. Skū. 2016 – Skūaitė Ramutė. Tai priimti, kas priklauso. Vilnius. M. Sirb. 2011 – Sirbtyė-Valaikienė Marta. Baltų vieškeliu. Kaunas. R. Še. 2001 – Šerelytė Renata. O ji tepasakė miau. Vilnius. R. Še. 2006 – Šerelytė Renata. Balzamuotojas. Vilnius. R. Še. 2008 – Šerelytė Renata. Mėlynbarzdžio vaikai. Vilnius. R. Še. 2010 – Šerelytė Renata. Vėjo ra telis. Vilnius, 2010. R. Še. 2013 – Šerelytė Renata. Vardas tamsoje. Vilnius. A. Tap. 2013 – Tapinas Andrius. Viko valanda. Vilnius. V. Vėl. 2006 – Vėl Vilė. Kur vasara amžina. Vilnius. G. Vil. 2016 – Vilūnė Gina. Imperatoriaus meilė. Vilnius. I. Zar. 2016 – Zarambaitė Ignė. Skudurinukė. Vilnius. A. Zur. 2010 – Zurba Algimantas. Krisius. Vilnius. A. Žag. 2013 – Žagrakalytė Agnė. Eigulio duktė: byla F 117. Vilnius. V. Žil. 2013 – Žilinskaitė Vyt autė. Ne tas drugys. Vilnius. LEKSIKOGRAFINIAI ŠALTINIAI BŽ – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, rengiamas, red. kolegija: Danutė Liutkevičienė (vyr. redaktorė), Gertrūda Naktinienė, Rūta Petrokienė, Dovilė Svečkienė, Klementina Vosylienė, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013–2017. Prieiga internete: http://bkz.lki.lt. KiŽ – Krikščioniškosios ikonografijos žodynas, sud. Dalia Ramonienė. Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 1997. SRŽ – Simbolių reikšmių žodynas, sud. Lionė Lapinskienė. Panevėžys: Magilė, 2006. Vosylė Klementina 2014: Palyginimų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 150 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių prozoje: balta ir juoda LITERATŪRA Andriukaitienė Irena 1996: Spalvos sąvoka ir pavadinimai lietuvių kalboje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 36, 162–166. Andriukaitienė Irena 1997: Spalvos įvaizdis A. Jukšos „Lietuviškose svotbinėse dainose“ – Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 173–179. Astramskaitė Gražina 1976: Lietuvių baltas ir vokiečių weiß semantinė struktūra. – Kalbotyra 27(1), 7–15. Astramskaitė Gražina 1977: Lietuvių juodas ir vokiečių schwarz optinės reikšmės. – Kalbotyra 28(1), 7–16. Astramskaitė Gražina 1988: Lietuvių juodas ir vokiečių schwarz šalines reikšmes. – Kalbotyra 39(1), 4–11. Astramskaitė Gražina 1992: Gyvulių plauko pavadinimai lietuvių ir vokiečių kalboje. – Kalbotyra 42(3), 25–33. Berlin Brent, Kay Paul 1969: Basic Color Terms: Their Universality and Evolution. Berkeley: University of California Press. Daujotytė Viktorija 1999: Tekstas ir kūrinys. Vilnius: Kultūra. Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1. Heidelberg: Carl Winter. Gudavičius Aloyzas 2000: Etnolingvistika. Šiauliai: Šiaulių universitetas. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika (tauta, kalba). Šiauliai: Šiaulių universitetas. Hardin Clyde L., Maffi Lisa, ed., 2002: Color categories in thought and language. United Kingdom: Cambridge University Press. Heider Eleanor 1971: “Focal” color areas and the development of color names. – Developmental Psychology 4, 447–455. Heider Eleanor 1972: Universals in color naming and memory. – Journal of Experimental Psychology 93, 10–20. Jokubaitienė Toma 2009: Baltumo ir juodumo konceptai lietuvių ir anglų kalbose. Magistro darbas. Šiaulių universitetas. Jonaitis Alvydas 2009: Spalvotyra. Kaunas: Terra Publica. Juzėnienė Saulė 2001: Būdvardžių semantika ir stilistika „XX amžiaus lietuvių poezijoje“: Spalvų reikšmės būdvardžių konotacijos. Dak­taro disertacijos santrauka. Kaunas: Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas. Straipsniai / Articles 151 AURELIJA GRITĖNIENĖ Kazlauskaitė Rūta 2010a: Žydinčios aguonos vaizdinys lietuvių poezijoje. – Filologija 15, 53–70. Kazlauskaitė Rūta 2010b: Spalvų pavadinimai Janio Akuraterio apysakos „Kalpa zēna vasara“ vertimose į lietuvių kalbą. – Valoda-2010: valoda dažādu kultūru kontekstā 20. Daugavpils: DU akademiskais apgāds “Saule”, 128–141. Kazlauskaitė Rūta 2011: Žydinčios vyšnios vaizdinys lietuvių poezijoje. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 13, 440–455. Kazlauskaitė Rūta 2014: Žydinčios saulėgrąžos vaizdinys lietuvių poezijoje. – Res humanitariae 16, 86–107. Prieiga internete: http://journals.ku.lt/index.php/RH/article/view/1014/1197 [žiūrėta 2017 03 30]. Kazlauskaitė Rūta, Ramanauskienė Eglė 2011: Naujieji spalvų pavadinimai lingvistinės pragmatikos požiūriu. – Res humanitariae 10, 176–201. Prieiga internete: http://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2011~1367184181750/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content [žiūrėta 2017 04 10]. Lapė Juvencijus, Navikas Gediminas 2003: Psichologijos įvadas. Vilnius: LTU Leidybos centras. Marcinkevičienė Rūta 2010: Lietuvių kalbos kolokacijos. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Paulauskas Jonas 1987: Sisteminis lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Mokslas. Plej Herman 2010: Karminas, purpuras ir melis. Apie spalvas Viduramžiais ir vėliau. Vilnius: Aidai. Roze Antra 2005: Krāsu nosaukumi: lingvistiskais aspekts latviešu valodā. Promocijas darba kopsavilkums filoloģijas doktora grāda iegūšanai. Rīga: LU, LVI. Smoczyński Wojciech 1981: Indo-europējkie podstawy słownictwa bałtyckiego. – Acta Baltico-Slavica 14, 211–240. Tekorienė Dalia 1983: Lietuvių kalbos būdvardžių semantinis valentingumas. – Kalbotyra 34(1), 97–107. Василевич, Кузнецова, Мищенко – Василевич Александр П., Кузнецова Светлана Н., Мищенко Сергей С. 2005: Цвет и название цвета в русском языке. Москва: КомКнига. Viburytė Jolanta 2003: Gyvulių plauko spalvos apibrėžimo problema Lietuvių kalbos žodyne. – Leksikografijos ir leksikologijos problemos. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 152 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Vainiklapų spalvos ir atspalviai šiuolaikinėje lietuvių proze: balta ir juoda Wierzbicka Anna 1990: The meaning of color terms: semantics, culture, and cognition. – Cognitive Linguistics 1, 99–150. Vladarskienė Rasuolė 2014: Kas gali būti žalias? – Gimtoji kalba 2, 3–8. Colours and Shades of Petals in Modern Lithuanian Prose: Black and White SUMMARY The article analyses more than 300 collocations found in 98 works of 61 modern Lithuanian prose authors, these collocations are used by the authors to convey the white or black colour of the petals of flowering plants and the shades of these colours. Analysed prose authors in their texts mention approximately 70 white flowering plants, these are: trees, bushes, fruit trees, berry scrubs, weeds, forest, meadow, field, garden, indoor and other plants. In the analysed collocations only 4 black flowering plants (lilies, roses, tulips and greater celandines) are found. Research material indicates that when conveying the colour of achromatic petals authors usually use the adjectives white (Lith. baltas, -a; juodas, -a; feminine and masculine form; 152 collocations) and black (Lith. juodas, -a; feminine and masculine form; 10 collocations). Less frequently the colour of petals is described by using pronominal form of adjectives (the white (Lith. baltasis, -oji; feminine, masculine form) used 41 times; the black (Lith. juodasis, -oji; feminine, masculine form) used 9 times). Usage of the pronominal form of adjectives is determined by the context of the story: the white usually marks the sorts of plants that really exist (e.g. the white clover, the white lily; Lith. baltasis dobilas, baltoji lelija, etc.) and the black is usually used when imaginary sorts or kinds of plants are described in the work. The highest intensity of white colour is emphasized by using the superlative form of adjectives, i.e., the whitest (Lith. balčiausias, baltų balčiausias), tautological collocations white white (Lith. baltas baltas), derivatives formed with suffixes snow-white (Lith. baltutėlis), etc. Verbs showing white, was showing white, shine white, shone white, will shine white (Lith. baltoja, baltavo, baltojo, (su)balavo, suboluos) are used to indicate white colour in prose works as well. Some authors use adverb whitely (Lith. baltai) to indicate the colour of petals in their texts. To indicate this colour the prose writers also use nominal abstracts whiteness (Lith. baltumas, baltuma, baltvė). There are cases when achromatic colours are conveyed through a concrete object, a certain colour prototype. The colour white and its shades quite frequently are described by using various comparisons. Usually, plants that have white petals are compared to the closest objects of the person’s surroundings: snow, soap suds or milk foam, cotton, wedding dress, shroud, Straipsniai / Articles 153 AURELIJA GRITĖNIENĖ some food items, white birds. It can be said that comparisons as these have become stereotypes: white as snow/paper/milk/foam/curd/swan); black as night. Analogous prototypically white reality denotes (pale face, feet, hands, fingers, teeth, breasts, white hair, swans, paper, snow, etc.) are compared to white petals of plants. It was noticed that female authors more thoroughly and more creatively convey to the readers colour and shades of the blooms. Male authors usually indicate the precise colour of the bloom but rarely mention subtle shades of colour of the blooms. More poetically and in detail male authors describe only more well-known white flowering blooms (apple tree, cherry tree, lily, etc.). These differences are determined not only by the specificity of gender but also by individual qualities of the writer. Analysed collocations show that the authors use more varied literary devices to describe naturally growing and blooming plants (cherry trees, apple trees, mock-oranges, etc.). The colour of picked flowers is usually indicated in a very specific way, i.e., by using adjectives white and black. Įteikta 2017 m. birželio 9 d. AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 154 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI