Lietuvių patarmių transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičiai šiauliškiai

RIMA BAKŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, geolingvistika, arealinė lingvistika, eksperimentinė fonetika, fonologija. LIETUVIŲ PATARMŲ TRANSKRIPCIJA TA SIMBOLIAIS: VAKARŲ AUKŠTAIČIAI ŠIAULIŠKIAI Transcription of Lithuanian Dialects by IPA Symbols: the Western Aukštaitian Subdialect of Šiauliai ANOTACIJA Straipsnyje aptariamos vakarų aukštaičių šiauliškių transkripcijos Tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA) dabartinės redakcijos simboliais galimybės. Iki šiol lietuvių dialektologijoje tarmių garsai dažniausiai buvo užrašomi vadinamąja kopenagine transkripcija, XX a. pradžioje adaptuota Georgo Gerulio. XXI a. pradžioje, Lietuvai atsiradus naujų tarmės krypčių, šiuolaikiškos TFA poreikis labai sustiprėjo, todėl Lietuvių kalbos instituto dialektologai 2016 m. sudarė bandomąjį TFA simbolių rinkinį, kuris dar „testuojamas“ visų patarmių ypatybėms. Straipsnyje pateikiami TFA simbolių ir kopenaginės transkripcijos atitikmenys, užrašyti Palemono rašmenimis. Pagrindinėje dalyje analizuojami TFA transkribuoti šiauliškių pavyzdžiai iš dviejų skirtingų gyvenamųjų punktų – Ažytėnų, priklausančių pietinei patarmės daliai, ir Šakynos, esančios šiaurėje, šalia žemaičių ploto. Pavyzdžiais siekta patikrinti daugumos šiauliškių fonetinių ypatybių fiksavimo TFA simboliais galimybes. Didžioji dalis patarmės ypatybių transkripcijos problemų nekėlė. TFA rinkinyje esantys balsių ir priebalsių simboliai daugeliu atvejų apytiksliai atitinka patarmės garsus, kai kurie iš jų užrašomi su papildomais diakritikais. Priebalsių sistemoje kiek problemiškas yra vadinamųjų „šleivinio“ garsų – tarpinių tarp s, z, c, dz ir š, ž, č, dž – žymėjimas TFA simboliais, nes iki šiol nėra tikslus tarpinių garsų artikuliacinių ypatybių apibūdinimo. Kaip ir kitose patarmėse bei bendrinėje kalboje, taip ir šiauliškių plote sudėtingiausias išlieka prozodinių vienetų, ypač priegaidžių variantų, fiksavimas TFA simboliais. Straipsniai / Articles 237 RIMA BAKŠIENĖ ESMINIAI ŽODŽIAI: dialektologija, lietuvių tarmės, vakarų aukštaičiai šiauliečiai, transkripcija, Tarptautinė fonetinė abėcėlė (TFA). ANNOTATION The article discusses the opportunities for the application of the latest version of the International Phonetic Alphabet (IPA) to the transcription of the Western Aukštaitian subdialect of Šiauliai. Until now dialectal sounds were usually transcribed in Lithuanian dialectology using the so called Copenhagen Transcription that was adapted by Georg Gerulis at the beginning of the 20th century. With the arrival of new fields in dialectology in the early 21st century, the need for contemporary IPA strengthened, resulting in a pilot set of IPA symbols compiled by the dialectologists of the Institute of the Lithuanian Language in 2016. It is now being “tested” on the peculiar features of all subdialects. The article presents the equivalents of the IPA symbols and the Copenhagen Transcription recorded by the Palemonas font. The main part analyses the examples of the subdialect of Šiauliai transcribed by IPA symbols from two different residential points – Ažytėnai belong to the southern part of the subdialect and Šakyna located in the north, next to the area of Samogitians. Examples were used to check the opportunities of recording most of phonetic features of the subdialect of Šiauliai by IPA symbols. Most of the features of the subdialect did not pose any transcription problems. In the majority of cases, the IPA vowel and consonant symbols roughly correspond to the sounds of the subdialect; some of them are marked by additional diacritics. In the consonant system the transcription of the sounds of the so called phenomenon of šlėkiamas – intermediate sounds between s, z, c, dz and š, ž, č, dž – by IPA symbols is slightly more problematic, as there is still no accurate way to describe the characteristics of articulation of intermediate sounds. As in other subdialects and the standard language, the recording of prosodic units, in particular accent variants, by IPA symbols remains most problematic in the area of the subdialect of Šiauliai. KEYWORDS: dialectology, Lithuanian dialects, Western Aukštaitian subdialect of Šiauliai, transcription, International Phonetic Alphabet (IPA). 1. ĮVADINĖS PASTABOS Dialektologijos mokslo atstovams visais laikais buvo aktuali terminų kalbėjimo užrašymo, arba transkripcijos, problema. Net ir bendrinių kalbų transkripcija negali perteikti visų subtilių garsų variantų, užrašytas vaizdas tėra apytikslis. Teigiama, kad subjektyvi transkribuotojo interpretacija neišvengiamai veikia visus kalbos lygmenis – semantiką, leksiką, gramatiką ir fonetiką. Transkribuotojas natūraliai yra linkęs užrašyti savo kalbinę interpretaciją, kuri ne visuomet 238 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Lietuvių patarimų transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičių šiauliškiai sutampa su pateikto užkoduota informacija. Užrašant tarmių duomenis, ypač daug dviprasmiškumo esama fonetikos, tiksliau fonemos, lygmenyje, nes dekoduojamas įrašytą tekstą transkribuotojas remiasi geriausiai pažįstama (dažniausiai gimtosios tarmės) fonemų sistema. Objektyvumas transkribuojant yra labai sunkiai įgyvendinamas uždavinys, pripažįstama, kad raštu dažniausiai perteikiamas „impresionistinis“ gyvosios kalbos vaizdas1 (Ladefoged 1990: 32–36; Pandeli, Eska, Ball, Rahilly 1997: 65; Widdowson 2012: 57 ir kt.). Terminam kalbėjimui perkelti ant popieriaus labai svarbus ir transkripcijos sistemos pasirinkimas, jos principų nustatymas. Skirtingose šalyse neretai įsigali savitos, nacionalinės transkripcijos sistemos. Kaip žinome, Lietuvoje jau šimtmetį gyvuoja Georgo Gerulio adaptuota (1930) vadinamosios kopenhaginės transkripcijos tradicija, kurią vėlesniais laikotarpiais tobulino visi žymieji dialektologai (žr. Gerulis, Stang’as 1933; J’onikas 1939; Salys 1992 [1946]; Zinkevičius 1994; Skirmantas, Girdenis 2001 [1998] ir kt.; plačiau apie lietuvių tarmių transkripciją XX–XXI a. pr. žr. Bakienė, Čepaitienė 2017a). Šios transkripcijos ženklai, nors ir buvo pritaikyti lietuvių tarmėms taip pat TFA (1925 m. redakcijos) pagrindu, nuo dabartinių TFA simbolių labai skiriasi. Latvų dialektologai naudoja savo transkripcijos sistemą (žr. AV 2016: 14–15; BA Pr 2009: 50–57; BA I 2013: I 74–81). Tačiau vykdant bendrus mokslinius projektus, kurių ypač pagausėjo XXI a. pr., turėjo pripažįstama, jog tai labai riboja tyrimų lauką, sunkina galimybę lyginti kelių kalbų duomenis2. Dar viena priežastis, nulėmusi tarmių tekstų universalios transkripcijos sistemos poreikio padidėjimą – XXI a. pr. įvykę tarptarminės metodologiniai bei ideologiniai pokyčiai3. Atsižvelgdami į šiuos poreikius, Lietuvių kalbos instituto dialektologai 2016 m. parengė bandomąjį Tarptautinės fonetinės abėcėlės (TFA) dabartinės 1 Plg. taiklią Antano Baranausko pastabą rašytinės ir gyvosios kalbos dvilypumo klausimu: „Kas kita knyga, kas kita burna: knygoje kalba pusiau apmirusi, burnoje gi visa gyva“ (Baranauskas 1970: 248). 2 Su transkripcijos problemomis XXI a. pr. ypač susidūrė baltų bendrinių kalbų tyrėjai, lygindami garsų akustines ypatybes (žr. Grigorjevs, Jaroslavienė 2014; 2015; Jaroslavienė 2014; 2015; Urbanavičienė, Indričāne 2015; 2016). Lietuvių ir latvių dialektologų daugiausia apie tai diskutuota rengiant BA Pr 2009, BA I 2013. 3 Universalus pateikimas ypač aktualus analizuojant tarmių duomenis kompiuterinėmis programomis, pavyzdžiui, RuG/L04, Gapmap (plačiau žr. Nerbonne ir kt. 2011: 65–89 tt.; Leinonen ir kt. 2016: 71–83 tt.) ir kt. Jomis dažniausiai atliekami dialektometriniai matavimai – skaičiuojami, vaizduojami ir analizuojami tarmių panašumai ar skirtumai, dažniausiai atsižvelgiant į geografinę padėtį (žr. Smrecany 2011: 45). Straipsniai / Articles 239 RIMA BAKŠIENĖ 1 PAV. Kontrolinių tarmių punktų tinklas (LKA 197, žemėl. Nr. 1) redakcijos simbolų rinkinį lietuvių tarmėms užrašyti4. Pastaruoju metu šis rinkinys pristatomas mokslo visuomenei, svarstomas baltų kalbų tarmių tyrėjų bei geolingvistų5. Kitas šio darbo etapas – išsamiai atrinktų TFA simbolių tinkamu- 4 Šis darbas buvo viena iš sudedamųjų dalių didesnio lietuvių tarmių tyrimo, kuriame TFA transkripcija buvo reikalinga tarmei medžiagai analizuoti dialektometrijos metodu pagrįstomis kompiuterinėmis programomis. 5 Lietuvių tarmių garsams parengtas TFA rinkinys 2016 05 03 apvartytas Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro posėdyje. Mokslo bendruomenei jis buvo pristatytas tarptautinėse mokslinėse konferencijose Lietuvoje (Bakšienė R., Čeipienė A. „Tarptautinės fonetinės abėcėlės (an. IPA) taikymas lietuvių tarmių tekstams: galimybės ir problemos“. Tarptautinė mokslinė konferencija Dabartinių baltų kalbų ir tarmių transformacijos. Lietuvių kalbos institutas, Vilniaus universitetas, Vilnius, 2016 10 19–21) ir Latvijoje (Bakšienė R., Čeipienė A. „Lietuvių tarmių transkripcija: tradicija ir IPA“. Tarptautinė mokslinė konferencija Teksts un vārds. LU Latviju kalbos institutas, Ryga, 2017 02 22–23; Bakšienė R. „Nuo garso iki žodžio: lietuvių tarmių transkripcijos problemos“. Tarptautinė mokslinė konferencija Vārds un tā pētniecības aspekti. Liepojos universitetas, Liepoja, 2017 11 30–12 01). Analogišką rinkinį, tinkamą latvių tarmėms transkribuoti, šiuo metu rengia ir latvių dialektologai. 240 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Lietuvių patarmių transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičiai šiauliškiai mo kiekvienai lietuvių patarmei patika. Šiuo tikslu buvo sudarytas 24 punktų tinklas (pagrindas – LKA 1977), apimantis visas lietuvių patarmes. Stengtasi laikytis vientisumo ir simetriškumo principų – pasirinktos vietovės išsidėsčiusios tarp pagrindinių patarmių plotų kertančių izoglosų ir reprezentuoja skirtingus arealus (žr. 1 pav.). Chrestomatinių šaltinių (daugiausia LKŤCh 2004) pagrindu iš šių punktų sudarytas kontrolinių žodžių, iliustruojančių daugumą patarmių ypatybių, rinkinys. Remiantis šnektų aprašais, visi žodžiai buvo sutranskribuoti tradicine kopenagine rašyba ir dabartiniais TFA simboliais6 (plačiau žr. Bakšienė, Čepaitienė 2017). Kol kas išsamiai apžvelgta tik artimiausios bendrinei kalbai patarmės – vakarų aukštaičių kauniškių – pavyzdžių transkripcija TFA simboliais (žr. Bakšienė, Čepaitienė 2017a). Šio straipsnio tikslas – aptarti dabartines redakcijos TFA simbolių taikymo galimybes dar vienai vakarų aukštaičių patarmei – šiauliškiams, kurių fonetinė sistema irgi palyginti ne per daugiausia nutolusi nuo bendrinės lietuvių kalbos. Smulkesnieji tyrimo uždaviniai: iš kontrolinio žodžių rinkinio atrinkti pavyzdžius, geriausiai iliustruojančius šiauliškių patarmes fonetikos ir kirčiavimo ypatybes; atrinktus pavyzdžius užrašyti kopenagine transkripcija ir TFA simboliais; apžvelgti transkripcijos TFA simboliais galimybes ir iškilusias problemas. Straipsniu siekiama tęsti baltų kalbų tarmių tyrėjų diskusiją šiuo klausimu. 2. TFA IR KOPENAGINĖS TRANSKRIPCIJOS ŽENKLŲ ATITIKMENYS Rengiant lietuvių tarmėms tinkamą TFA simbolių rinkinį, remtasi dabartine lietuvių tarmės transkripcijos tradicija. Nusistovėjus pagrindiniams garsų perteikimo principams, daugelyje tarmių veikalų naudojami tie patys transkripcijos ženklai, pastaruoju metu dažniausiai jie užrašomi Palemono rašmenimis (plačiau žr. Aleknavičienė ir kt. 2005). Kopenaginės transkripcijos ir TFA simbolių siejimo principai mokslo spaudoje jau buvo aptarti (žr. Bakšienė, Čepaitienė 2017), todėl čia pateikiama tik apibendrinta atitikmenų lentelė (žr. 1 lent.) ir parodoma, kiek ir kurie balsių ir priebalsių TFA simboliai buvo panaudoti (žr. 2, 3 pav.). 6 Šiuo transkripcijos bandymu siekiama patikrinti „etaloninį“, chrestomatijoje užfiksuotą tarmių vaizdą. Kol kas neatsižvelgiama į XXI a. pokyčius, naujus reiškinius ir pan. Sudarius visoms patarmėms tinkamą TFA simbolių rinkinį, bus galima transkribuoti ir gyvosios kalbos įrašus. Straipsniai / Articles 241 RIMA BAKŠIENĖ 1 LENTELĖ. Tarinių TFA ir kopenhaginės transkripcijos rašmenų atitikmenys Garsai ir kiti fonetiniai vienetai TFA Kopenhaginė transkripcija Balsiai a tipas [ɑ] [a] [æ] [ɐ] [ɛ] [α] e tipas [ɛ] [e] [æ] [æ] [з] [ɛ] [ə] [ə] ė tipas [e] [ẹ] [ė] [e] [ə] [ɛ] [ɘ] [ɛ] i tipas [iː], [iˑ] [iˑ], [iˑ] [ɪ] [i] [ɪ], [ɪ] [ɪ] [ɪ] [ɪ] [ɪ] [ɪ] [ɪ] o tipas [o] [o] [ɔ] [ɔ] [ɔ] [ɔ] u tipas [uː], [uˑ] [uˑ], [uˑ] [ʊ] [u] [ʊ], [ʊ] [ʊ] [ʊ] Balsių kiekybė ir redukcija ilgas ː · pusilgas ˑ · redukcija ᵃ / (a), i / (i) klausa neski­riamas balsis ᵊ, ᵊ Priebalsių minkštumas ir balsingumas minkštumas ʲ ˌ / ˊ / ˜ nežymus suskardėjimas [s], [t]... [s], [t]... nežymus suduslėjimas [g], [n]... [g], [n]... Kirtis ir priegaidės pagrindinis kirtis ˈ ˈ šalutinis kirtis ˌ ˌ trumpojo skiemens kirtis nežymima ˌ tvirtapradė priegaidė ˆ ˊ tvirtagalė priegaidė ˇ ˜ tęstinė priegaidė ˇˇ ˜˜ laužtinė priegaidė nežymima ˆ vidurinė priegaidė nežymima ˢ 242 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Lietuvių patarmių transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičių šiauliškiai 2, 3 PAV. Lietuvių tarmių transkripcijai pasirinkti TFA balsių ir priebalsių simboliai (pa-grindas – IPA 2015) 3. VAKARŲ AUKŠTAIČIŲ ŠIAULIŠKIŲ PAVYZDŽIŲ TRANSKRIPCIJA TFA SIMBOLIAIS Norint patikrinti sudaryto TFA simbolių rinkinio tinkumą šiauliškių ypatybes užrašyti, iš patarmės ploto buvo pasirinkti du ganėtinai skirtingi punktai – pietinei daliai priklausantis Ažėnai ir šiaurėje esanti, kalbiniu savitumu ypač išsiskirianti Šakyna (žr. 4 pav.) (išsamiau XX a. vidurio Šakynos apylinkių šnektą yra tyrusi ir aprašiusi A. Jonaitė, žr. 1959; 1960; 1960a; 1964; 1967; 1969; 1972). Visuose dialektologų darbuose pabrėžiama, jog patarmės šiaurinė ir pietinė dalys labai nevienodos, be to, esama rytinių ir vakarinių šnektų skirtumų. Šiauliškiai – bene ne vienčiausia iš visų lietuvių patarmių (apie šiaurines ir pietines dalių skirtumus bei atskirų šnektų ypatybes plačiau žr. Jonaitė 1960b; Grinaveckis 1974; Zinkevičius 1994: 36–40; ŠPT 2001; LKTCh 2004: 60–75; Kazlauskaitė 2002; 2003; 2005: 9–27; 2008; VAS 2007; Geržotaitė 2012; 2016: 107–131; XXI a. pr. situaciją žr. Kaikarytė 2010; 2015; Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė ir kt. 2014: 155–157). Iš kontrolinio visų patarmių žodžių rinkinio (plačiau žr. Bakšienė, Čepaitienė 2017) atsirinkti pavyzdžiai, aktualūs Šakynos ir Ažėnų punktams, iliustruojantys šiauliškių fonetines ir kirčiavimo ypatybes. Pagrindinės iš jų daugmaž vienodai realizuojamos abiejuose tirtuose punktuose, smulkesniosios – ryškiai skiriasi. Remiantis šnektų aprašais, jie transkribuoti tradicine fonetine transkripcija ir TFA simboliais. Toliau pateikiama išsami transkripcijos apžvalga ir užrašyti pavyzdžiai. Straipsniai / Articles 243 RIMA BAKŠIENĖ 4 pav. Transkripcijos iliustracijoms pasirinkti VAS punktai Kamieno kirčiuoti ie, uo, lemiantys šiauliškių priklausomybę aukštaičiams, abiejuose kontroliniuose punktuose atliepiami taip pat kaip ir bendrinėje kalboje (LKA 1982: žem. 64, 66; Zinkevičius 1994: 85; LKTr 2004: 29). Norint TFA simboliais kiek galima tiksliau perteikti šių garsų pozicinius variantus, atsižvelgta į šiemens priegaidę. Tvirtagražiai ie, uo abiejuose punktuose realizuojami visiškai vienodai, kaip ir daugelyje tarmių, stipriai pabrėžiant kintamo balso pradžią. TFA jie žymėtini [i̯e] ir [u̯o] – pradžioje rašomi simboliai [i], [u], žymintys uždarosius garsus, virš jų dedamas tono kritimą (an. falling) žymintis diakritikas (plačiau apie priegaidžių transkripciją žr. toliau), pvz.: ˈs'u̯ĩests – sviests ~ sviestas, d'ūona – duona ~ duona7. Tvirtagalių ie, uo realizacija pabrėžtuose punktuose šiek tiek skiriasi: Ažytėnuose įprastai paryškinama tvirtagiško garso pabaiga, o Šakynoje, esančioje netoli žemaičių 7 Pavyzdžiai visur pateikiami tokia tvarka: transkribuoti TFA (stačiu šriftu), kopėginė transkripcija ir atitinkuo bendrinės kalbos rašmenimis. 244 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Lietuvių patarmių transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičių šiauliškiai ploto, – pradžia (VAS 2007: 120; LKTChr 2004: 63). Ąžtenų pavyzdžiose tono kilimą (an. rising) žymintis ženklas rašytas ant antrojo dėmens (ˈjėns – šėns ~ šėnas, ˈjɔks – jūks ~ jūkas), o Šakynos – ant pirmojo (ˈjėns – šėns, jɔks – jūks). Aptariamųjų garsų pabaiga nuo priegaidės priklauso mažiau, visas atvejais čia rašyti TFA simboliai [ɛ] ir [ɔ], žymintys vidutinio atviro bal-sius. Atsižvelgiant į kintamą šių garsų artikuliaciją, galima juos transkribuoti ir su jungiamuoju lankeliu (an. linking) apačioje – ˈsʲu̯ɛsts, jɔks / ˈjɔks. Nekirčiuoti ie, uo Šakynos punkte transkribuoti tais pačiais TFA simboliais, kaip ir tvirtagaliai (ˈjėˈnėlis – šienėlis ~ šienėlis, pɔˈdʊks – puoduks ~ puodū-kas). Pietinėje dalyje nekirčiuoti ie, uo gali būti atliepiami dvejopai: ie > æ /e, e, uo > u, o (LKA 1982: žemėl. 64, 66; Kazlauskaitė 2005: 14). TFA simboliais jie užrašomi atitinkamai [æ] / [ɛ], [e], [ʊ], [o] – pastarųjų trijų kiek atviresnei artikuliacijai perteikti pasitelktas diakritikas, žymintis pažeminto pakilimo balsį (an. lowered8) (ˈjėˈnėlis / ˈjėˈnėˈlis – šėnė.lis / šėnɔ.lis, pɔˈdʊks / pɔˈd̪ʊks / poduks / poduks). Skiriamosios aukštųjų patarmių ypatybės – nosiniai balsiai ą, ę ir dvigarsiai an, am, en, em visame šiauliškių plote taip pat tariami kaip ir bendrinėje kalboje, variantų gali atsirasti tik dėl prozodinių elementų įtakos. Garsai transkribuojami atitinkamais TFA balsių ir priebalsių simboliais (atitinkami žr. 1 lent.; 2, 3 pav.), pvz.: ˈkɑːsn̪is – kā.snis ~ kã.snis, ˈkʲæːstʲ – kǣst / ˈkʲɛːstʲ – kēst ~ kėsti, ˈsɑːmʲis – sā.mis ~ sámis, ˈʃvʲɛːnts – švēn.c / ˈʃvʲɛnts – švēnc ~ švēntas, ˈpʲɛŋkʲi – penki / ˈpʲɛŋˈkʲi – pēˈŋˈki ~ penki. Kontūrinėse punktuose nevienodai trumpinami nekirčiuoti ilg jei kamieno balsiai. Dauguma šiauliškių juos visai sutrumpina, bet aplink Šakyną prieškirtiniai ilgieji balsiai išlieka pusilgiai (LKA 1982: žemėl. 29, 36, 41, 45; LKTChr 2004: 61). Transkribuojant TFA simboliais, Šakynos pavyzdžiose žymimas pusilgio (an. half-long) ženklas dešinėje balsio pusėje, plg.: ˈgrʲɛːʒʲms – gre.žims / ˈgrʲɛʒʲims – grežims ~ grežimas, gʲiˈvʲɛːnʲtʲ – gi.vē.nī / ˈgʲuˈvʲɛːntʲ – gi.vē.nī ~ gyventi, suˈnʲɛːlis – su.nē.lis / sʊˈnʲɛːlis – sunē.lis ~ sūnelis. Tais atvejais, kai ilgieji y, ū visiškai sutrumpėja, pakinta ir jų kokybė – jie tampa kiek atviresni ir ne tokie įtempti, todėl juos visur siūloma transkribuoti TFA simboliais [ɪ], [ʊ]. Tik atvirose, tik uždarosiose galūnėse nekirčiuoti ilgieji balsiai abiejose punktuose trumpinami iki trumpųjų. Jie užrašomi reikiamais TFA trumpųjų balsių simboliais (žr. 1 lent.), pvz.: ˈʃɑka – šā.ka ~ šāka, ˈlɑːpʲɛ – lā.pe ~ lāpė, ˈpʲɛːmʲpʲɛ – pǣ.mpe ~ pēmpė, ˈdɑŋgʊ – dāngu ~ dāngų, ˈmɑːta – mā.ta ~ māto, ˈʃɑkas – šā.kas ~ šākos, ˈgrɑːʒʲes – grā.žes / ˈgrɑːʒʲos – grā.žos ~ grāžios, 8 Sutrumpėjęs u < uo taip pat laikotas šiek tiek atviresniu garsu negu iš prigimties trumpas u. 9 Ąžtenų punkte gali būti vartojamas ir galūninio kirčiavimo variantas: kasˈnʲis – kasnīs ~ kɑsnīs. Straipsniai / Articles 245 RIMA BAKŠIENĖ 'kɑrʲʊ̯es – kɑːrves / 'kɑrʲʊ̯es – kɑːrves ~ kárvės, 'ɑːkʲɪs – ɑːkis ~ akys, 'grɑːz̪s – grãžus ~ grãžūs. Abiejuose punktuose trumpieji galūnių balsiai neretai numetami ar išmetami. Nukritus priešakinės eilės balsiui (veiksmžodžio bendratyse ar kitose formose), prieblasyje išlieka minkšti (Jonaitytė 1960a; LKA 1982: žemėl. 90; LKTChr 2004: 62; Kazlauskaitė 2005: 17). Šiais atvejais žodžio gale TFA palatalizacijos (an. palatalized) simboliu – pakelta raide ʲ – visur žymėtas galinių prieblasių minkštumas, pvz.: 'ʒʲuˈæŋʲɪ – žvã.ŋė / 'ʒʲuˈɛŋʲɪ – žvė.ŋė ~ žvėngė, kəmʲˈpʲɪtʲ – kamšìt ~ kamšyti. Šiaulių plote varijuoja kamieno kirčiuoto balsio e kokybė. Pietinės šnektos labiau apibendrinusios atvirąjį balsį (LKA 1982: 11, 12; Kazlauskaitė 2005: 15). Todėl Ažytėnų pavyzdžiuose e tiek prieš kietąjį, tiek prieš minkštąjį prieblasį žymėtas vienodai – rašytas TFA atvirasis [æ], pvz.: lɛnʲˈgʲælʲɪs – lãngė.lis ~ langėlis, kemʲˈpʲælʲɪs – kampė.lis ~ kampelis, mʲæˈdʲɪs – mẽ.dìs ~ medis. Šaknes apylinkėse balsio e kokybė labiau linkstama diferencijuoti pagal tolesnį prieblasį: prieš minkštąjį dažniau tariamas uždarasis, prieš kietąjį – atvirasis. Analogiškuose pavyzdžiuose rašytas TFA simbolis [ɛ], reiškiantis kiek uždarėsnį balsį (lɛnʲˈgʲɛlʲɪs – lãŋė.lis, kemʲˈpʲɛlʲɪs – kampė.lis, mʲɛˈdʲɪs – mẽ.dis. Visų trijų pastebėta Šaknos ir kitų šiaulių šnektų, esančių netoli žemaičių ploto, ypatybė – nestiprus balsių e, o dvibalsinimas (LKA 1982: žemėl. 27, 35; Zinkevičius 1994: 38; LKTChr 2004: 62; VAS 2007: 116). TFA simboliais tokį dvibalsinimą siūloma žymėti ant pirmų [ɪ̯], [ʊ̯] dėmenų rašant diakritiką, reiškiantį labai trumpą balsį (an. extra short), pvz.: 'tʲɛu – tẽva ~ tẽvą, 'tʲɛˈvʲɛlʲɪs – tʲevė.lis ~ tėvelis, 'kʊ̯ɔjɛ – kóje ~ kója, 'ʊ̯bʊˈlʲɪs – 'ubuo.lis ~ obuolys. Čia taip pat galima ir transkripcija su jungimo lankeliu apačioje: 'tʲɛu, tʲɛˈvʲɛlʲɪs, 'kʊ̯ɔjɛ, 'ʊ̯bʊˈlʲɪs. Ažytėnų pavyzdžiuose kirčiuoti šie balsiai žymėti TFA uždarėsniais [e], [o], o nekirčiuoti, kaip ir ie, uo, gali turėti po kelis variantus, pvz.: 'tʲɛu – tẽva, 'tʲɛˈvʲɛlʲɪs – tevė.lis / tʲɛˈvʲɛlʲɪs – tevė.lis, 'kóje – kója, 'ʊbʊˈlʲɪs – ubulìs / 'oˈbʊlʲɪs – obolìs. Pasirinktuose punktuose skiriasi kirčiuotų trumpųjų balsių realizacija: pietinėse šnektose jie paliegia iki pusilgų, o Šaknos apylinkėse išlieka trumpi (LKA 1982: žemėl. 1, 13, 19; Zinkevičius 1994: 37; LKTChr 2004: 62; Kazlauskaitė 2005: 10; VAS 2007: 28, 116). Pozicinio ilgumo balsiai TFA simboliais transkribuoti prieš skiemenį žyminį pagrindinio kirčio ženklą ir rašant pusilgio ženklą po balsio. Vadinamosios vidurinės priegaidės žymėjimo šiuose skiemenyse gali būti atsisakyta, nes iš prigimties jie yra trumpieji ir priegaidžių opozicija jiems nėra būdinga, pvz.: 'rɑːts – rã.ts ~ rãtas, 'rʊːts – rù.ts ~ rùdas, 'ʒʲɪb – žì.b ~ žiba, 'sʲæːk – sã.k ~ sėk, 'bʊːvɑ – bū.va ~ buvo. Nepailgėję balsiai tiesiog užrašomi reikiamais TFA simboliais, prieš skiemenį taip pat rašomas 246 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Lietuvių patarmių transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičių šiauliškiai pagrindinio kirčio ženklas, pvz.: ˈrɑts – rãts, ˈrɔts – rùts, ˈʒʲb – žìb, ˈsʲæk – sẽk, ˈbɔu – bùva. Kalbant apie šiaurines šiauliškių šnektas, būtinai reikia paminėti savitą konsonantizmo ypatybę – vadinamąjį „šleivimą“. Tiesiogiai kontroliniame Šakynos punkte šio reiškinio nėra aprašyta, jis įprastai lokalizuojamas šiek tiek labiau į šiaurę – apie Žagarę, Skaistgirį, Rudiškius (Jonaitė 1960b; Zinkevičius 1994: 38; Girdenis, Pabrėža 2000 [1978]: 119; LKChr 2004: 63; VAS 2007: 120; Kaikarytė 2015 ir ten min. lit.). Pataruoju metu šis reiškinys įvardijamas kaip prebilabūs s, z, c, dz ir š, ž, č, dž atliepimas tarpiniais garsais, kurie kopenhaginės transkripcijos simboliais būdavo užrašomi ś, ź, ć, dź. Ankstesniuose darbuose (Jonaitė 1960b) dažnesni būdavo šių garsų „paini ojimo“, „maišymo“, „nedėsningo vartojimo“ apibūdinimai. Reiškinio kilmė dažniausiai siejama žemgalių substratu, bet Girdenio ir Pabrėžos aiškinimu (2000 [1978]: 119), tai gali būti labai senas pačios lietuvių kalbos vieno iš arealų, neturėjusių s : š tipo priešpriešos, reliktas. Minėtų tarpinių garsų žymėjimas TFA simboliais gana problemiškas. Net ir lietuvių kalbos sargių s, z, c, dz bei žvarbiųjų š, ž, č, dž atitikmenys TFA abėcėlėje nėra visiškai tikslūs, nes ji sudaryta remiantis anglų kalbos garsais (plačiau žr. Ambrazėvičius, Leskauskaitė 2014: 166–167; Bakšienė, Čepaitienė 2017). Girdenis ir Pabrėža, remdamiesi užsienio kalbų duomenimis, apibrėžia šiuos garsus kaip apikalinius-retrofleksinius (2000 [1978]: 118), panašiai jų artikuliaciją apibūdina ir kiti autoriai (LKChr 2004: 20). Taigi galbūt jie galėtų būti žymimi TFA retrofleksinių garsų simboliais, apačioje pridėjus diakritiką, reiškiantį apikalinę artikuliaciją – [s̺], [z̺]. Kol kas tai tik vienas iš siūlomų variantų. Visam šiauliškių plotui būdingas įvairaus laipsnio kirčio atitraukimas, tai viena iš ypatybių, skiriančių juos nuo vakarų aukštaičių kauniškių (Jonaitė 1959: 112–118; Grinaveckis 1974; LKA 1982: žemėl. 105; Zinkevičius 1994: 37; Kazlauskaitė 2005: 18–19; VAS 2007: 27; Kaikarytė 2015: 151–157). Šakynos punkte turimas visuotinis kirčio atitraukimas, o Ažėnuose – tik intensyvesnis sąlyginis, todėl pasirinktieji pavyzdžiai kirčiuotini nevienodai. Be to, Šakynoje, esančioje toli žemaičių ploto, skiemenyse, iš kurių atitraukta, lieka ir šalutinis kirtis, nors ir ne toks ryškus, kaip žemaičių šnektose. Transkribuojant TFA simboliais pavyzdžiuose su kirčio atitraukimu žymėti pagrindinio ir šalutinio (jei esama) kirčio ženklai, tačiau kol kas atsisakyta žymėti atitraukinio kirčio priegaidės. Literatūroje daugiau duomenų esama apie žemaičių atitrauktinio kirčio priegaides, o šiauliškių plote jos dar nėra išsamiai ištirtos, nors manoma, kad irgi skiriamos, tą liudija bent jau atskirų šnektų duomenys (plačiau žr. Jonaitė 1959; Kazlauskaitė 2005a). Trijų tipų kirčio atitraukimo pavyzdžiai, užrašyti TFA transkripcija: a) kirčio atitraukimas iš trumpos galūnės į trumpą skiemenį (atitraukiama tik Šakynoje): dɔˈrʲis – durìs / ˈdɔ̞rʲis – dùris ~ dùris, mʲeˈtʲus – metùs / ˈmʲe̞tʲus ~ metùs; b) kirčio atitraukimas iš trumpos galūnės į Straipsniai / Articles 247 RIMA BAKŠIENĖ ilgą skiemenį (atitraukiamą abiejuose punktuose, Šaknyoje likęs ir šalutinis kirtis): ˈtʲiˑlʲs – ˈtʲiˑlʲs – ˈtʲiˑlʲu ~ tylù, ˈjɔˑdɑ – jū́odɑ / ˈjɔˑdɑ – ˈjuo̯dɑ ~ juodɑ, ˈʋeikɑs – ʋaikùs / ˈʋaikɑs – ˈʋai̯kʊs ~ vaikùs, ˈkɛlbɑ – kálbɑ / ˈkɑlbɑ – ˈkálba ~ kalbà; c) kirčio atitraukimas iš ilgos tvirtagalės galūnės į įvairaus ilgumo skiemenį (atitraukiama tik Šaknyoje): verˈjɪ̯kɛ – ʋār̃škė / ˈʋarˌjɪ̯kɛ – ˈʋār̃škɛ ~ varškė, zmɔ̄ˈnɔˑs – žmùnōs / zmɔ̄ˈnɔˑs – žmɔ̄ˈnɔˑs / ˈzmɔ̄ˌnɑs – ˈžmùonɑs ~ žmonės, ˈgʲɛˌrɛi – gerai. / ˈgʲɛˌrɛi – ˈgɛˌrai ~ gerai. Viena iš sudėtingiausių transkripcijos TFA simboliais aspektų lieka lietuvių tariamų prozodinių vienetų perteikimas. Nors visose tarmėse, kaip ir bendrinė kalboje, esama tik dviejų fonologinių priegaidžių, tačiau garsų alotonų, priklausančių nuo tarmės prozodinės sistemos, skiemens sudaromųjų garsų, pozicijos žodyje ir kitų veiksnių. Žymėjimą TFA simboliais apsunkina ir tai, kad lietuvių priegaidės yra sudėtinis reiškinys, realizuojamas fonetinių požymių (trukmės, pagrindinio tono, intensyvumo, kokybės) kompleksu. Požymių santykiai ir svarba diferencijuojant priegaides taip pat varijuoja priklausomai nuo konkrečios tarmės sistemos, skiemens pagrindo ir t. t. Pastaruoju metu linkstama prie nuomonės, kad lietuvių priegaidės esančios labiau toninio pobūdžio (apžvalgą žr. Švageris 2015: 20–36; Bakšienė 2016: 46–55). Kol kas iš TFA simbolių rinkinio prieigėms žymėti atrinkti tik du diakritikai: [˄], reiškiantis tono kritimą, ir [˅] – tono kilimą. Kokybės požymiai būtų perteikiami balsių rašmenimis, kiekybės – šalia jų žymimais ilgo / pusilgio ženklais. Pripažintina, kad toks pasirinkimas neleidžia parodyti netgi visų bendrinės kalbos priegaidžių požymių: jų tono kontūras ne visada yra tik krintančio ar kylančio pobūdžio, visai neatskleistos lieka intensyvumo moduliacijos ir kt.10 Tarminių alotonų pateikimo TFA simboliais galimybės dar turės būti ateities tyrimų ir diskusijų objektas. Šiaulių patarme priegaidžių alotonų taip pat esama (žr. Jonaitė 1959; LKA 1982: žem. 106; LKTCh 2004: 63; VAS 2007: 120). Tvitrapradžių dvibalsių / dvigarsių pirmieji dėmenys a, e visame plote pailgėja iki pusilgių11, taigi jie TFA simboliais transkribuojami žymint krintančio tono diakritiką ant balso 10 Plg. prof. Astos Kazlauskienės siūlymą lietuvių bendrinės kalbos priegaides TFA simboliais žymėti tiesiog kaip 1-ojo ir 2-ojo tipo kirtį, atskirai aprašant šių tipų požymius (pranešimas „Tarptautinė fonetinė abėcėlė bendrinei lietuvių kalbai: balsiai, kirtis, priegaidės“ Lietuvos edukologijos universitete 2017 05 06–07 vykusioje konferencijoje Linguistika (baltistika) šiuolaikiniuose ugdymo procesuose). Beje, akūtas ir cirkumfleksas, kuriais dar įprasta žymėti lietuvių priegaides, taip pat neperteikia jokių jų požymių, jie yra grynai sutartiniai ženklai. Plg. latviai krintančią priegaidę žymi graviu ženklu – melē ‘liežuvis’. 11 A. Jonaitės (1959: 122) nuomone, jie pailgėja iki ilgųjų, tačiau autorė taip teigė tik iš klausos, jokių matavimų atlikta nebuvo. Kiti autoriai (A. Kaikarytė, R. Kazlauskaitė) šiauliškių tekstuose šioje pozicijoje žymi pusilgius dėmenis. 248 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Lietuvių patarmių transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičiai šiauliškiai ir dešinėje jo pusėje dedant pusilgo ženklą, pvz.: ˈpãⁿtʲɪs – pã.n̩tis ~ pán-tis, ˈtʲãːmst – tãːmst ~ témsta. Tačiau dėmenys i, u palieka tik pietinėje dalyje, kuriai priklauso ir Ažytėnai, Šakynos punkte jie pabrėžiami, bet išlieka trumpi, juos transkribuojant pusilgo ženklas nerodomas, plg.: ˈtʲɪts – tī.ts / ˈtʲɪts – tìts ~ titas, ˈkùlʲtʲ – kū.lʲtʲ / ˈkùltʲ – kūlʲ ~ kulti. Šiauliškių plote skiria ir tvirtagalės priegaidės spūdžio vieta. Pietinės dalies Ažytėnų punkte tvirtagalės priegaidės spūdis įprastai koncentruojamas ant antro dėmens, kuris palieka iki pusilgio. TFA simboliais tokia priegaidė išraiška užrašoma kylančio tono diakritiku ant antro dėmens ir pusilgo ženklu šalia jo, pvz.: ˈvɑːka – vāka ~ vaika, ˈrɑ̃ːka – rāŋ.ka ~ ranka, ˈlʲeŋʲkʲ – lēŋ.kʲ ~ lenkia, ˈvʲɪlʲks – vīl.ks ~ vilkas, ˈkʊ̃mps – kūm.ps ~ kumpas. Šakynos punkte, esančiame šalia žemaičių, tvirtagalės priegaidės spūdis koncentruojamas ant pirmojo dėmens, tačiau pabrėžiamas yra nedidelio laipsnio, kirčiuoti dėmenys nepailgėja. Tokiais atvejais ant pirmojo dėmens tiesiog rašomas TFA kylančio tono ženklas, pvz.: ˈvɑka – vāka, ˈrɑŋka – rāŋka, ˈlʲeŋʲkʲ – lēŋkʲ, ˈvʲɪlks – vīlks, ˈkʊmps – kūmps. 4. VIETOJ IŠVADŲ Apžvelgus TFA simboliais užrašytą vakarų aukštaičių šiauliškių medžiagą, darytina išvada, kad didžioji dalis patarmės ypatybių transkripcijos problemų nekelia. Šiauliškiai transkripcijos atžvilgiu vertini kaip viena iš paprastesnių tarminių sistemų. TFA rinkinyje esantys balsių ir priebalsių simboliai daugeliu atvejų apytiksliai atitinka patarmės garsus, kai kurie jų užrašomi su papildomais diakritikais. Diskutuotini išlieka ir išsamesniuose tyrimuose turėtų būti tikslinami keli dalykai. Priebalsių sistemoje problemiškas yra vadinamųjų „šleivavimo“ garsų – tarpinių tarp s, z, c, dz ir š, ž, č, dž – žymėjimas TFA simboliais. Darbų, skirtų šiai unikaliai ypatybei, esama nemažai, tačiau šių garsų artikuliacija kol kas nėra išsamiai aprašyta, nėra atlikta eksperimentinių tyrimų, aprašuose remiamasi vien klausa. Todėl ypač keblu tiksliai parinkti TFA atitikmenis šiems priebalsiams, nes ir visų kitų lietuvių kalboje vartojamų sibilantų artikuliacinės / akustinės savybės gerokai skiriasi nuo anglų kalbos, kurios garsų pagrindu yra sudarytas TFA rinkinys. Kaip rodo XXI a. tyrimai, „šleivavimo“ ypatybė yra linkusi sparčiai nykti, tačiau aptariamieji priebalsiai šiaurinės šiauliškių šnektos vis tiek išlieka savitos artikuliacijos, tad ateityje jų transkripcija TFA simboliais greičiausiai dar turės būti tikslinama. Kaip ir kitose patarmėse bei bendrinėje kalboje, taip ir šiauliškių plote sudėtingiausias išlieka prozodinių vienetų, ypač priegaidžių variantų, fiksavimas TFA simboliais. Jas galima pažymėti pagrindiniu ir šalutiniu kirčiu pabrėžtus skiemenis, bet ilgo kirčiuoto skiemens moduliacijos, susijusios su skirtingomis priegaidėmis, perteikiamos ne visai adekvačiai. Šiauliškių prozodinė sistema, lyginant su anksčiau aptartais kauniškiais, sudėtingesnė, Straipsniai / Articles 249 RIMA BAKŠIENĖ nes turimas kirčio atitraukimo reiškinys. Dėl jo atsiranda atitrauktinių kirčių priegaidžių žymėjimo problema, be to, ribėje su žemaičiais pasitaiko ir nukeltinių kirčių bei šalutiniu kirčiu pabrėžtų ilgųjų skiemenų, iš kurių buvo atitrauktas pagrindinis kirtis. Patarmės pakraščiuose gali pasitaikyti ir kitų priegaidžių alotonų – vidurinės, laužtinės, tęstinės – atvejų. Kol kas tokių skiemenų priegaidžių požymiai TFA simboliais nefiksuoti, jų žymėjimas dar lieka ateities tyrimų ir diskusijų objektu. LITERATŪRA Aleknavičienė Ona, Grumadienė Laima, Gurskas Albertas, Skirmantas Petras, Strockis Mindaugas, Tumasonis Vladas 2005: Lituanistinis šriftas Palemonas. Vilnius: Tautinių bendrijų namai. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita, Judžentytė Gintarė, Leskauskaitė Asta, Lubienė Jūratė, Meiliūnaitė Violeta, Pakalniškienė Dalia, Ragaišienė Vilija, Rinkauskienė Regina, Švambarytė-Valužienė Janina, Urbanavičienė Jolita, Vaišnienė Dava 2014: Punktų tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 129–196. AV 2016: Avoi vēl neizsēt. Latviešu valodas dialekti 21. gadsimtā, sast. Anna Stafecka, Liene Markus-Narvila, ab. red. Anna Stafecka. Rīga: LU Latviešu valodas institūts. BA Pr 2009: Baltu valodu atlants (Prospekts) / Baltų kalbų atlasas (Prospektas) / Atlas of the Baltic Languages (A Prospect), sud. Anna Stafecka, Danguolė Mikulėnienė. Rīga: Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. BA I 2013: Baltų valodų atlants / Baltų kalbų atlasas / Atlas of the Baltic Languages. Lek-sika / Leksika / Lexis 1. Flora, sud. Anna Stafecka, Danguolė Mikulėnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts. Bakšienė Rima 2016: Vakarų aukštaičių kauniškių priegaidės: Marijampolės šnekta. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Bakšienė Rima, Čepaitienė Agnė 2017: Tarptautinės fonetinės abėcėlės taikymo lietuvių tarmių garsams galimybės. – Baltistica 52(1), 109–140. Bakšienė Rima, Čepaitienė Agnė 2017a: Lietuvių tarmių transkripcija: tradicija ir IPA. – Linguistica Lettica 25, 203–229 (spaudina). Baranauskas Antanas 1970: Raštai 1. Vilnius: Vaga. Gerulis Georg 1930: Litausche Dialektstudien. Leipzig: Markert & Peters Verlag. 250 Acta Linguistica Lithuanica XXVII Lietuvių patarimų transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičių šiauliškiai Gerullis Georg, Stang‘as Christian 1939: Lietuvių žvejų tarmė prūsųse. Kaunas: Spindulys. Geržotaitė Laura 2012: Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos. – Acta Linguistica Lithuanica 67, 156–174. Geržotaitė Laura 2016: Lietuvių tarmių klasifikacijos tyrimas geolingvistiniu aspektu. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Girdenis Alekas, Pabrėža Juozas 200 [1978]: Nauji šnekėjimo stebėjimai Žagarės apylinkėse. – Alekas Girdenis. Kalbotyros darbai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 117–120. Grigorevs Juris, Jaroslavienė Jurgita 2014: Dabartinių baltų bendrinių kalbų nosinių sonantų spektrinė analizė. – Žmogus ir žodis. Didaktinė lingvistika 16(1), 35–49. Grigorevs Juris, Jaroslavienė Jurgita 2015: Comparative study of the qualitative features of the Lithuanian and Latvian monophthongs. – Baltistica 50(1), 57–89. Grinaveckis Vladas 1974: Apie Joniškio šnektos kirčio atitraukimą. – Eksperimentinės fonetikos ir kalbos psichologijos kolokviumo medžiaga 6, Eksperimentinė ir praktinė fonetika, ats. red. Antanas Pakerys, Vilnius: Vilniaus valstybinis pedagoginis institutas, 156–159. IPA 2015: International Phonetic Alphabet 2015. Prieiga internete: https://www.internationalphoneticassociation.org/sites/default/files/IPA_Kiel_2015.pdf (žiūrėta 2017 12 11). Jaroslavienė Jurgita 2014: Spectral characteristics of the Lithuanian vowels: some preliminary results of a new experimental research. – Linguistica Lettica 22, 68–84. Jaroslavienė Jurgita 2015: Lietuvių kalbos trumpųjų ir ilgųjų balsių kiekybės ir kokybės etalonai. – Bendrinė kalba 88. Prieiga internete: www.bendrinekalba.lt/Html/88/Jaroslaviene_BK_88_straipsnis.pdf (žiūrėta 2017 12 10). Jonaitienė Aldona 1959: Šaknis tarmės kirtis ir priegaidė. – Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 109–130. Jonaitienė Aldona 1960: Šaknos tarmės daiktavardžio kaityba. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 91–111. Jonaitienė Aldona 1960a: Šaknos tarmės žodžio galo vokalizmas. – Lietuvos TSR MA darbai 1(8), A serija, 151–162. Jonaitienė Aldona 1960b: Nauji duomenys apie Skaistgirio tarmės konsonantizmą. – Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 79–86. Straipsniai / Articles 251 RIMA BAKŠIENĖ Jonaitė Aldona 1964: Žemaitiškos morfologinės ypatybės Šakynos tarmėje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 7, 165–177. Jonaitė Aldona 1967: Latvių kalbos poveikis palatvės vakarų aukštaičių šnektų gramatinei sandarai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 9, 171–182. Jonaitė Aldona 1969: Palatvės vakarų aukštaičių šnektų būdvardis, skaitvardis, įvardis. – Lietuvių kalbotyros klausimai 11, 183–209. Jonaitė Aldona 1972: Palatvės vakarų aukštaičių nednesinės fonetikos žodžiai ir jų kilmė. – Lietuvių kalbotyros klausimai 13, 31–41. Jonikas Petras 1939: Pagamčio tarmė. Kaunas: Spindulys. JŠT 2001: Joniškio šnektų pratimai ir tekstai, ats. red. Janina Švambarytė, sud. Nerija Bartkutė, Rasa Dumčiūtė, Lina Kazlauskaitė, Aušra Kaikarytė, Janina Švambarytė. Šiauliai: K. J. Vasiliausko įmonė. Kaikarytė Aušra 2010: Joniškio šnektos daiktavardžio linksniavimo sistema. Daktaro disertacija. Vilnius: Vytauto Didžiojo universitetas. Kaikarytė Aušra 2015: Skaistgirio šnektos ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 3, 50–173. Kazlauskaitė Rūta 2002: Pašvijo šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Kazlauskaitė Rūta 2003: Fonemų /e/, /o/ ir /ie/, /uo/ atitikmenys nečiuotuose kamieno skiemenose Pašvijo šnektė. – Kalbotyra 52(1), 71–80. Kazlauskaitė Rūta 2005: Šiaulių patarmės pietinių šnektų tekstai ir komentarai. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Kazlauskaitė Rūta 2005a: Atrauktinio kirčio priegaidės Pašvijo šnektėje. – Kal-bos istorijos ir dialektologijos problemos 1, 313–324. Kazlauskaitė Rūta 2008: Jonavos šnektos fonetinės ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2, 600–609. Ladefoged Peter 1990: What do we symbolize? Thoughts prompted by bilabial and labiodental fricatives. – Journal of the International Phonetic Association 20, 32–36. Prieiga internete: https://doi.org/10.1017/S0025100300004254 (žiūrėta 2017 12 10). Leinonen Therese, Çöltekin Çağrı, Nerbonne John 2016: Using Gmap. – Lingua 178, 71–83. LKA 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1. Le ksika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Lietuvių patarmių transkripcija TFA simboliais: vakarų aukštaičiai šiauliškiai LKA 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas. LKTChr 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija, sud. Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Nerbonne John, Colen Rinke, Gooskens Charlotte, Kleiweg Peter, Leinonen Therese 2011: Gabmap – A Web Application for Dialectology. – Dialectologia. Special Issue 2, 65–89. Pandeli, Eska, Ball, Rahilly 1997: Problems of phonetic transcription: The case of the Hiberno-English slitt. – Journal of the International Phonetic Association 27, 65–75. Prieiga internete: http://dx.doi.org/10.1017/S0025100300005430 (žiūrėta 2017 12 10). Salys Antanas 1992 [1946]: Lietuvių kalbos tarmės. Roma: Lietuvių katalikų mokslo akademija. Szmrecsanyi Benedikt 2011: Corpus-based dialectometry: a methodological sketch. – Corpora 6(1), 45–76. Skirmantas Petras, Girdenis Aleksas 2001 [1998]: Naujesni tarmių fonetinės transkripcijos rėmenys. – Aleksas Girdenis. Kalbotyros darbai 3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 335–351. Šageris Evaldas 2015: Lietuvių ir latvių tarmių monoftongų priegaidžių akustiniai požymiai: lyginamoji analizė. Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas. Urbanavičienė Jolita, Indričienė Inesė 2015: Lietuvių ir latvių kalbų trankieji prelbalsiai: lokuso lyčių rezultatai. – Baltistica 50(2), 261–293. Urbanavičienė Jolita, Indričienė Inesė 2016: Lietuvių ir latvių kalbų uždaromos prelbalsiai: sprogimo fazės trukmė ir FFT spektrai. – Žmogus ir žodis. Didaktinė lingvistika 18(1), 46–79. VAS 2007: Vakary aukštaičiai šiauliškiai: mokomoji knyga, sud. Rūta Kazlauskaitė, Lionė Lapinskienė, Rima Bacevičiūtė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Widdowson John David Allison 2012: Some Elementary Problems of Phonetic Transcription. – Tradition Today 2, 57–69. Prieiga internete: http://centre-for-english-traditional-heritage.org/TraditionToday2/TT2_Widdowson.pdf (žiūrėta 2017 12 10). Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Straipsniai / Articles 253 RIMA BAKŠIENĖ Trancription of Lithuanian Dialects by IPA Symbols: the Western Aukštaitian Subdialect of Šiauliai SUMMARY This paper discusses the oportunities for the application of the International Phonetic Alphabet (IPA) to the sounds of Western Aukštaitian of Šiauliai. From the 20th to the 21st century texts of Lithuanian dialects were marked using the transcription that was adapted by Georg Gerullis in 1930. It is a distinctive transcription which differs from those applied to other languages. Nowadays, the usage of this transcription became more complicated after quantitative measurements of language variance became popular. They are usually made by computer programs which require identical data. In order to avoid transcription variation in the future, the pilot study transcribing the sounds of Western Aukštaitian of Šiauliai (from Ažytėnai and Šakyna regions) using IPA symbols was performed. After review the illustrative material of Western Aukštaitian of Šiauliai, it can be concluded that in the IPA there are almost all characters that are suitable to mark a variety of sounds found in this subdialect. Only a few sounds need to be marked with additional diacritics. Intermediate sounds between s, z, c, dz and š, ž, č, dž are problematic in the consonant system. Appropriate IPA symbols somewhat differ from the dialectal sounds by their characteristics of articulation or function. The marking of prosodic units in Šiauliai subdialect using the IPA symbols is most problematic. They can be marked as an accented syllable (with primary and secondary stress) and a long-syllable tone fall (= acute) / rise (= circumflex). Some allotones in the accents of Šiauliai subdialect cannot be marked using the IPA. It is the object for future research. Įteikta 2017 m. gruodžio 6 d. RIMA BAKŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT–10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 254 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI