Ramygalos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijose: geolingvistinė analizė

LAURA GERŽOTAITĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: arealiniai baltų kalbų tyrimai, geolingvistika, dialektologija, perceptyvioji dialektologija. RAMYGALOS ŠNEKTA LIETUVIŲ TARMIŲ KLASIFIKACIJOSE: GEOLINGVISTINĖ ANALIZĖ Ramygala Subdialect in the Classifications of Lithuanian Dialects: Geolinguistic Analysis ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis XX a. antrosios pusės rankraštine tarme medžiaga, pristomas geolingvistinis lyginamasis Ramygalos šnektos tyrimas. Tiriamosios šnektos ploto nevienalytiškumą pirmiausia rodo jos vieta lietuvių tarmių klasifikacijose. XIX a. pabaigos Antano Baranausko tarmių skirstyme Ramygalos šnekta, nors ir priskirta prie rytiečių pirmųjų, buvo artimesnė aukštaičių vakariečių tarmei. Vėlesnėse tarmių klasifikacijose didesnę aptariamos šnektos ploto dalį ir visas šnektos plotas priskirtas prie rytinių aukštaičių patarmių. Surinkti ir išanalizuoti duomenys rodo, kad Ramygalos šnektos plote panašiu intensyvumu buvo vartojami nepakę (an, am, en, em; ą, ę) ir susiaurėję (un, um, in, im; ų, į) dvigarsiai ir buvę nosiniai balsiai. Rytinės šnektos būdingų šių ypatybių saurėjimu labiau išsiskiria rytinės šnektos ploto pakraščiai. Šnektos plote fiksuoti nedideli kalbiniai pokyčiai rodo ne tik rekonstruotos rytinės A. Baranausko rytiečių pirmųjų ribos tikslumą. Daroma prielaida, kad XX a. pirmoje pusėje pereiginiai buvę ne tik aukštaičiai viduriečiai, bet ir jų kaimynai aukštaičiai rytiečiai-pantininkai. ESMINIAI ŽODŽIAI: Ramygalos šnekta, tradicinė lietuvių tarmių klasifikacija, Antano Baranausko tarmių skirstymas, Antano Salio tarmių klasifikacija, vakarų aukštaičiai šiauliškiai, rytų aukštaičiai panevėžiškiai, tarmių ribos. Straipsniai / Articles 167 LAURA GERŽOTAITĖ ANNOTATION Based on the manuscript materials on dialects from the second half of the 20th century, the article presents the geolinguistic comparative study on the Rymgala subdialect. The heterogeneity of the area of the subdialect in question is first shown by its place in the classifications of Lithuanian dialects. Though the Rymgala subdialect falls to the so called First Eastern dialect according to the late 19th century classification of dialects by Antanas Baranauskas, it was actually closer to the Western Aukštaitian dialect. In later classifications of dialects a greater part of the area or even the whole area of the subdialect was attributed to the subdialects of Eastern Aukštaitian. The data collected and analysed in the study show that the unchanged (an, am, en, em; ą, ę) and narrowed (un, um, in, im; ų, į) mixed diphthongs and former nasal vowels were used in the area spoken by the Rymgala subdialect to a similar intensity. The eastern borders of the area of the subdialect tend to demonstrate the narrowing of these features, which is characteristic of eastern subdialects. Minor linguistic changes recorded in the area of the subdialect do not only show the accuracy of the reconstructed eastern boundary of Baranauskas’ First Eastern dialect. An assumption can be made that in the first half of the 20th century not only Middle Aukštaitian but also its neighbouring Eastern Aukštaitian Pantinkai was transitional by nature. KEYWORDS: Rymgala subdialect, classification of Lithuanian traditional dialects, Antanas Baranauskas’ classification of dialects, Antanas Salys’ classification of dialects, Western Aukštaitian of Šiauliai, Eastern Aukštaitian of Panevėžys, boundaries of dialects. XXI a. pradžioje vyksta tradicinės lietuvių dialektologijos virsmas į geolingvistiką (Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014: 36). Geolingvistinė perspektyva tyrėjams leidžia inventor(i)zuoti visą kalbinę vieno ar kito arealo įvairovę. Plečiasi kitokios geolingvistikos tyrimų laukas: pradėtos analizuoti ne tik kitų tarmių ir kitų kalbų įtaką patyrusios ar patiriančios periferijos, bet ir vidurio lietuvių kalbos plotų šnektos, pavyzdžiui, Jonavos (Kazlauskaitė 2008: 600–609; Geržotaitė 2012: 156–174). Jonavos šnekta XX a. pirmos pusės Antano Salio tarpų klasifikacijoje buvo priskirta prie aukštaičių viduriečių (Salys 1933: 21–34; 1935: 1–87; 1946: 1–67; 1992: 3–140). Aukštaičių viduriečių patarmė šio skirstymo autoriaus nurodyta kaip pereinė. Pagal dvigarsių an, am, en, em išlaikymą ji buvo artimesnė aukštaičiams vakar(i)ei, dėl prieblsio / ketinimo šliesi prie aukštaičių rytiečių pantininkų (Salys 1946: 53; 1992: 109). 168 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramyğalos šnektą lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė Didesnę aukštaičių vidurių dalį XX a. antrosios pusės Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus tarmių klasifikacijoje priskirta prie vakarų aukštaičių šiauliškių (Girdenis, Zinkevičius 1966: 139–147; Zinkevičius 1969: 138). Vakarų aukštaičiams šiauliškiams artimos buvusios ne tik šių kalbininkų nurodytos aukštaičių vidurių patarmės centre esančios Baisogalos–Kėdainių–Jonavos apylinkės (Geržotaitė 2016: 65). Prie jų, matyt, šliejusi dar ir A. Salio skirstymo aukštaičių vidurių ir aukštaičių rytiečių paribų riboje buvęs Surviliškis (LKA 335)1 (Kazlauskaitė 2012: 339). Jis XX a. antroje pusėje priskirtas prie rytų aukštaičių panevėžiškių. Iš patikslinto A. Salio tarmių skirstymo ir ypač iš geolingvistinės Antano Baranausko tarmių klasifikacijos rekonstrukcijos ryškėja kitokia kone viso aukštaičių vidurių ploto konfigūracija (Geržotaitė 2012: 156–174; 2014: 108–111; 2015: 133–165; 2016: 65–68 (žr. 1 pav.). Iš dviejų klasifikacijų sugretinimo matyti, kad minėtasis plotas ne tik nebuvo susiaurėjęs piečiau Šiaulių, bet tęsėsi kur kas toliau rytų kryptimi ir apėmė nemažą A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus išskirtų rytų aukštaičių panevėžiškių (šiaurinių ir pietinių) dalį. Šio straipsnio tikslas – aptarti prie dabartinių pietinių rytų aukštaičių panevėžiškių priskirto Ramygalos šnektos ploto (Ėriškių, LKA 267, Uliūnų, LKA 268, Krekenavos, LKA 299, Ramygalos, LKA 300, Jotainių, LKA 301, Surviliškio, LKA 335, Truskavõs, LKA 336, Aukštadvario, LKA 337 apylinkės) raidą (žr. 1 pav.). Uždaviniai: 1) remiantis rankraštiniuose šaltiniuose pateiktais duomenimis, apžvelgti sociolingvistinę šnektos ploto situaciją; 2) taikant geolingvistinį lyginamąjį ir kartografinį metodus pristatyti šnektos ploto padėtį lietuvių tarmių klasifikacijose: XIX a. pabaigos A. Baranausko, XX a. 4-ojo dešimtmečio A. Salio ir XX a. antrosios pusės A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus; 3) atlikti greti­na­mą šnektos ploto fiksuotų kalbinių ypatybių analizę ir bandyti įvertinti šnektos kaitą. Tiriamą medžiagą daugiausia sudaro Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve saugomi XX a. antrosios pusės rankraštiniai šnektų aprašai ir tekstai (peržiūrėta 19 rankraščių; žr. Rankraščių šaltinių sąrašą), daugiau nei trijų valandų trukmės garso įrašai (žr. Garsinių šaltinių sąrašą). Taip pat remtasi publikuotais šnektos tekstais. 1 Skliaustuose nurodyti skaičiai yra Lietuvių kalbos atlaso vietovių (punktų) atikmenys (žr. LKA I 21–30). Straipsniai / Articles 169 1 pav. Ramýgalos šnektos plotas (Ėriškių, LKA 267, Uliūnų, LKA 268, Krekenavos, LKA 299, Ramýgalos, LKA 300, Jotainių LKA 301, Surviliškio, LKA 335, Truskavės, LKA 336, Aukštadvario, LKA 337 apylinkės) lietuvių tarmių klasifikacijose (fragmentas)2 2 Smulkesniais punktais žemėlapyje apibrėžtos aukštaičių vidurečių Antano Salio klasifikacijoje, stambesniais – jos beveik atitinkančių rytiečių pirmųjų Antano Baranausko skirstyme ribos. Santrumpos žymi Alekso Girdenio ir Zigmo Zinkevičiaus klasifikacijos vakarų aukštaičių šiauliškis (VAŠ) ir rytų aukštaičių panevėžiškis (RAP). 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramygalo šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė 1. SOCIOLINGVISTINĖ RAMYGALOS ŠNEKTOS SITUACIJA RANKRAŠTINIUOSE ŠALTINIUOSE Vartojamos kalbos atžvilgiu centrinė Ramygalo šnektos ploto dalis paskirų tarmėtyrininkų nurodyta kaip vienalytė. Ėriškių (LKA 267) apylinkės vartota tik lietuvių kalba, o tarpė XX a. 6–7-uoju dešimtmečiais, kaip teigiama, palyginti gerai išlaikė (Mikėnas 1951 (1): 4; plačiau žr. Šukys 1986: 127). Visiškai lietuviškomis laikytinos Survilškio (LKA 335) apylinkės (Sabaliauskas 1959: 3). Tik lietuviškos šeimos (mišrių apskritai nebuvę) gyveno Ramygalo punktui (LKA 300) priskirtuose Gudėliuose ir jiems artimuose Pašilių ir Raukštoniškių kaimuose (Masiliūnas 1959: 2). Dvarų, kitatūvių nebuvę ir į rytus nuo Ramygalos esančiame Garuckų kaime (Čyplienė 2016: 563). Tarmės pokyčius pastarojo punkto apylinkėse, tyrėjo liudijimu, lėmė suaktyvėjęs gyventojų mobilumas, 1933–1934 m. nutiesus Kaunas-Panevėžys plentą (Masiliūnas 1959: 2). Su Ramygalos gyventojais glaudesnius ryšius (pirmiausia mokymosi tikslais) palaikęs Aukštadvario (LKA 337) ir jo apylinkių jaunimas (Liberytė 1959: 4–5). Į Aukštadvario bažnyčią ėję ir Jotainiai (LKA 301) apylinkių gyventojai (PKT II 211). Nustatyta, kad lietuviakalbiai buvo ir kitų nagrinėjamame plote netoli Ramygalos (Miškinis 2016: 725) ir Aukštadvario (Kubilienė 2016: 536; Malinauskas 2016: 661) esančių kaimų gyventojai. Beveik visi lietuviai minėtu laikotarpiu gyvenę Uliūnų (LKA 268) punktui priskirtame Dūdonių kaime (Gaivenis 1960 (1): 1–2, 5). Šiek tiek daugiau nei prieš dešimtmetį, 1946 m., kunigo Juozo Dubniko teigimu, Uliūnų parapija buvusi visiškai lietuviška (Dubnikas 1946: 288). Mažiausiai su dvaru reikalų turėjęs vieni žmonių gyvenamas Truskavos (LKA 336) punktui priskirtas Užartėlės kaimas (Eigminas (1): 5)4. Tačiau šio punkto apylinkių gyventojų dauguma tuo metu jau sudarė buvusių dvarų (Pavermėno, Pągelupio, Gaišių ir kitų) kumečiai ir naukuriai (Eigminas (1): 5). Dvarų gūsa labiau išsiskyrė vakarinis Ramygalos šnektos ploto pakraštys ties Krekenava (LKA 299) ir rytinis ties Jotainiais (LKA 301). Tačiau slavų kalbų poveikis šių apylinkių tarmei nebuvo vienodas. Daugiau įtakos šios kalbos, Valerijos Diržinskienės teigimu (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 3), turėjusios Krekenavos žmonių kalbai. Šį faktą 3 Čia ir kituose skliaustuose nurodyti skaičiai rodo, kuriuo rankraštiniu punktu sąuviniu remiamasi. 4 Rankrašiniame Truskavos apraše punkto tyrimo metai nenurodyti. Straipsniai / Articles 171 LAURA GERŽOTAITĖ patvirtina tyrėjos pateiktas dešimties kilometrų spinduliu net šešiomis kryptimis nuo miestelio – Upytės (~ LKA 232 (Naujamiestis) punktą), Naujamiestčio (LKA 232), Vadaktų (LKA 266), Pociūnėlių (LKA 265), Surviliškio (LKA 335) ir Truskavos (LKA 336) – išsidėsčiusių dvarų sąrašas (Adomaitė-Diržienė 1957: 2–3). Konstatuota, kad šiaurinių Krekenavos apylinkių, esančių Vadaktų (LKA 266) pusės link, vyresnieji gyventojai lietuviškai jau nemokėję (Adomaitė-Diržienė 1957: 3). Rutkaitės teigimu (Rutkaitė 1960 (1): 3), Vadaktų (LKA 66) gyventojai „tikai lenkai kalba“. Renkant tarmių medžiagą Lietuvių kalbos atlasui šioje vietovėje rasta tik viena kita namuose lietuviškai kalbanti šeima. Tarmės atstovais pasirinkti lietuviškai kalbantys gyventojai nurodyti kaip laisvai bendraujantys dar ir lenkų kalba (Rutkaitė 1960 (1): 8). Plačiau apie šias ir kitas vietoves ir jose užrašytus transkribuotus tekstus žr. (Karas, Rutkovas, Geben, Ūnškienė 2001: 229–278; Karas 2002; Zielińska 2002: 58–59; Saniewska-Mochowa, Zielińska 2005: 69–85). Be to, Krekenavos apylinkėse būta dar ir rusakalbių kaimų. Nors apie Jotainius taip pat buvę daug darbų (Jotainių, Žūdžių, Barklainių), šių apylinkių gyventojų tarmei daugiau įtakos turėjo tai, kad dalis pateikėjų buvo atskilę iš kitos patarmės vietovių. Neretai ir čia gimusių apklaustųjų vienas iš tėvų buvęs nevietinis (Urbanavičiūtė (1): 2–5)5. Iš kaiminių patarmių vietovių atsikėlusių buvę ir kitų punktų apylinkėse. Į rytus nuo Aukštadvario esančiame ir šiam punktui A. Salio priskirtame Stebėkių kaime, vietos gyventojos Marijos Sereikienės liudijimu, vyravo kupiškėnų, uteniškių patarme kalbėję gyventojai (Sereikienė 2016: 802–803). Jos pačios seneliai kalbėję, kaip teigiama, „Kupiškio-Anykščių tarme“. Slavų kalbų poveikis nagrinėjamų apylinkių kalbai, mat, nebuvo didelis dėl neišplėtoto mokyklų lenkų kalba tinklo jose. Lenkiškos pradžios mokyklos 1926 m. rudenį įsteigtos tik keliose Panevėžio apskričiai priklausiusiose vietovėse: Krekenavoj, Vadakliuose (~ 301 LKA punktą) ir į šiaurę nuo Ramygalos šnekiose esančiose Vadaktuose (LKA 266) (Šetkus 2007: 43). Platesnis tokių mokyklų tinklas driekėsi į vakarus nuo nagrinėjamo ploto esančiose Kauno (pavyzdžiui, Jonavoje (du komplektai), Lapes, Babtuse) ir Kėdainių (pavyzdžiui, Žeimiuose, Dotnuvoje (po du komplektus iš vietovių) apskričių vietovėse (Šetkus 2007: 43). 5 Rankraštyje Jotainių apraše punkto tyrimo metai nenurodyti. 172 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramyg alos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė Išsamesnių duomenų trūksta apie mokyklų situaciją Ramygalos apylinkėse iki XX a. 3-iojo dešimtmečio. Kraštoty rinio pobūdžio darbuose nurodoma, kad valstybinė pradinė mokykla Ramygaloje įkurta 1852 m. Po baudžiavos panaikinimo kurį laiką veikė ir antra pradinė mokykla; jos vėliau buvo sujungtos. Apie 1911 m. Ramygaloje atidaryta antra pradinė mergaičių mokykla (Astramskas 2016: 189), 1918 m. įkurta progimnazija, dvi pradžios mokyklos (Juška 1946: 282). 1905 m. atidaryta mokykla Ėriškiuose (Astramskas 2016: 189) ir Surviliškyje (Kviklys 1965: 442). 1906 m. pradėjo veikti Truskavõs (1915 m. ir lietuviška), 1907 m. Jotainių (mokomąja kalba – rusų) pradinės mokyklos (Astramskas 2016: 189; Miknienė 2016: 632–635; Šidlauskas 2016: 827–828). Apie 1905 m. Uliūnuose vaikus lietuvių kalba mokė Bistrampolio dvaro panelės, praėjus daugiau nei dešimtmečiui, apie 1918–1922 m., atidaryta, kaip rašoma, pati, o 192 m. – valstybinė mokykla (Balsevičiūtė, Peleckienė, Račiūnas, Ulys 1993: 167; Astramskas 2016: 191). Mokslas pradinėse mokyklose daugiausia vyko rusų kalba. Po spaudos draudimo panaikinimo lietuvių kalba pradėta vartoti dėstant lietuvių kalbos gramatiką (Astramskas 2016: 190). Pastebėtina, kad kai kurie iš pačio XIX a. pabaigoje arba XX a. pradžioje gimusių ir XX a. antroje pusėje kalbininkų apklaustų vietos gyventojų buvo ir visai bemoksliai (Eigminas 1): 5–7). Taigi lenkų kalba Ramygalos šnektos plote, priešingai nei Kauno (arba Kėdainių–Jonavõs) areale, nedom inavo (Rutkovska 2014: 217). Straipsnyje analizuojama teritorija, išskyrus Krekenavą, galbūt labiau vertintina kaip miesto arealo periferija. Manytina, kad tolesniuose skyriuose aprašyti skirtingu laikotarpiu fiksuoti tarmės pokyčiai Ramygalos šnektoje, kaip ir ją gretimė apie Radviliškį, labiau laikytini natūralios tarmių kaitos nei kelių kalbų sąveikos rezultatu (Geržotaitė 2016: 112–125). 2. Ramýgalos Šnekta A. Baranausko tarmių skirstyme Prie rytų aukštaičių panevėžiškių A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus klasifikacijoje priskirta šnekta neįprastai išsidesčius rekonstruotame XIX a. pabaigos A. Baranausko lietuvių tarmių skirstymo žemėlapyje (Geržotaitė 2015: 45; 2016: 45). Rytiniame rytiečių pirmųjų žiemiečių⁶ tarmės pakraštyje esanti ⁶ A. Baranauskui, laiške Weberiui aptarusiam kiek kitus kalbinius aspektus, ši tarmė pasirodė „ko ne kaip ir vidurinė terpų Rytėzų ir vakarėzų lietuvininkų“ (Almaunskis 1930: 93). Straipsniai / Articles 173 LAURA GERŽOTAITĖ Ramýgalos šnekta (Panevėžio apskritis) šiame žemėlapyje tarsi įsispraudusi tarp rytiečių antrųjų ir trečiųjų tarmėms priskirtų šnektų (žr. 2 pav.).7 2 pav. Ramýgalos šnektos plotas (Eriškių, LKA 267, Uliūnų, LKA 268, Krekenavos, LKA 299, Ramýgalos, LKA 300, Jotainių LKA 301, Surviliškio, LKA 335, Truskavõs, LKA 336, Aukštadvario, LKA 337 apylinkės) A. Baranausko tarmių skirstyme (fragmentas)8 7 Šiaulių ir Ukmergės apskritims tekusių rytiečių pirmųjų žemiečių tarmės ploto dalių kalbinė situacija visose tarmių klasifikacijose gana išsamiai aptarta (Geržotaitė 2012: 156–174; 2016: 65–68, 112–125). Priimtina tik, kad vienoje iš Šiaulių apskrities vietovių, Šeduvoje (LKA 199), naujų tyrimų duomenimis, fiksuota įvairesnė ne tik rytiečių pirmųjų, bet ir abiejų beveik atitinkančių aukštaičių vidurinius su aukštaisiais rytiečiais pantinkais A. Salio bei vakarų aukštaičių šiauliškių su rytų aukštaičiais panevėžiškiais A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus klasifikacijose skiriančių ypatybių vartosena (Švambarytė-Valužienė 2016: 313). 8 Santrupos žymi A. Baranausko skirstymo rytiečius pirmuosius žemiečius (R1ž), rytiečius antruosius (R2) ir trečiuosius (R3). 174 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramyalos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė Rytiečių pirmųjų plote, A. Baranausko teigimu, ir kirčiuoti (tvirtapradžiai, tvirtagaliai), ir nekirčiuoti mišrieji dvigarsiai an, am, en, em turėjo būti išlaikyti sveiki, pvz.: įngas ‘langas’, bánda ‘banda’, tãmpu ‘tampu’, kañtis ‘kamtis’, klampùs ‘klampus’, pė́mpė ‘pempė’ (Baranovski 1898: 60–61; dar žr. Alminauskis 1930: 73). Vietoj buvusio nosinio balsio ą tartas ilgasis a (Baranovski 1898: 61; Geržotaitė 2015: 151; 2016: 48–49)⁹. Dvejoja aptartų ypatybių vartosena Ramygalos apylinkėse fiksuota A. Baranausko rinktuose ir Franzo Spechto išleistuose tekstuose. Į šiaurės vakarus nuo Ramygalos esančio Kėkenavõs parapijoje (jai, mat, priklausęs ir pats miestelis ar, tikėtina, apie jį pietvakarius nuo Ramygalos esantį Surviliškį (LKA 335) žinoma, kad iš šių apylinkių kilęs F. Spechto nurodytas šių tekstų užrašytojas Aleksandras Žirgulaitis [Zirgulacis]), kalbėta rytiečių pirmųjų žiemiečių tarme (Specht 1920: 194–197)¹⁰. Dvigar­sis an čia, kaip ir nurodė A. Baranauskas, išlaikytas sveikas, pvz.: ant nakvýnės ‘ant nakvynės’ (Specht 1920: 194), į vãndenį ‘į vandenį’ (Specht 1920: 195), gyvéntojų ‘gyventojų’ (Specht 1920: 196), įsigãndo ‘įsigando’ (Specht 1920: 194, 195). Buvęs nosinis ą tartas kaip ilgasis arba trumpasis a, pvz.: ãžulnų ‘ąžuolinių’ (Specht 1920: 197), vĩsa vãsarą ‘visą vasarą’ (Specht 1920: 195). Prie rytiečių pirmųjų žiemiečių F. Spechto taip pat nurodytoje Aukštādvario (Wysokidwór) parapijoje fiksuotas jau rytiečiams tretiesiems–šeštiesiems būdingas dvigarsio an siaurinimas, pvz.: nusigund ‘nusigando’ (Specht 1920: 192), runkų ‘rankų’ (Specht 1920: 192), ũnksi ‘anksti’ (Specht 1920: 192). Buvęs nosinis ą tartas kaip ilgasis arba trumpasis a, pvz.: kãrtą ‘kartą’ (Specht 1920: 191), žiedą ‘žiedą’ (Specht 1920: 191), kąsnẽlį ‘kąsnelio’ (Specht 1920: 192). Su kitomis rytiečių tarmėmis besiribojančiose Ramygalos apylinkėse užrašyta formų su kietuoju priebalsiu l, pvz.: lãik ‘leik’ (Specht 1920: 195), lėkti ‘lėkti’ (Specht 1920: 196), galėja ‘galėjo’ (Specht 1920: 195). Apie Kėkenavą (ar, tikėtina, Surviliškį) redukuotos galūnės, pvz.: bėgù ‘bėga’ (Specht 1920: 194), pasitìnku ‘pasitinka, t. y. sutinka’ (Specht 1920: 194), mėškù ‘mešką’ (Specht 1920: 195), žiemù ‘žiema’ (Specht 1920: 195), õzku ‘ožką’ (Specht 1920: 197). 9 Rytiečių antrųjų šnek­tose fiksuotas jau kitoks šių ypatybių tarimas: dvigarsius an, am ir buvusį nosinį ą atliepė on, om ir o, pvz.: óngs, rónds, klómps, žós ‘žąsį’, ós ‘ašą’, gáwo ‘gāvą’, dárba ‘darbą’ (Baranovski 1898: 74), rytiečių trečiųjų, ketvirtųjų, penktųjų ir šeštųjų – un, um ir u, pvz.: lungas, dungùs ‘dangus’, umz̃ius ‘amžius’, klumpùs (Baranovski 1898: 64). 10 A. Salio tarmių klasifikacijoje Surviliškis yra ties dviejų patarmių riba: aukštaičių viduriečių ir aukštaičių rytiečių pantininkų (arba A. Baranausko rytiečių pirmųjų žiemiečių) (Geržotaitė 2016: 65–66). Pats Aleksandras Žirgulis savo šnektą priskyrė prie aukštaičių rytiečių pantininkų, nurodė pagrindines šnektos ypatybes: priebliso l kietinimą ir mišriųjų dvigarsių (kirčiuotų ir nekirčiuotų) an, am, en, em atliepimą on, om, en, em, pvz.: rõn.kv ‘ranką’, pẽn.k ‘penki’ (Kazlauskaitė 2012: 322–323). Straipsniai / Articles 175 LAURA GERŽOTAITĖ Rytiečių pirmųjų žiemiečių tarmės, kuriai priklausė ir Ramýgalos šnekta, perėjimas išryškėja iš Įrgio Gerulio nurodyto jai būdingo kiek kitokio dvgarsių am, an ir buvusių nosinių ą, ę tarimo (Gerulis 1930: 39–40). Šio kalbininko teigimu, žiemiečių plote vietoj tvirtapradžių an, am turi on, om, pvz.: b́ė̀ndė ‘vandens’, bŕng(u)s ‘brangus’, tvirtagalį – un, um, pvz.: un.t ‘ant’, atainùčės ‘ateinančiais’, tumsùlė ‘tamsuliai’. (Ne)kirčiuotą ą atliepė ǫ, pvz.: kǫ̀ ‘ką’, uzbǫ̀ns ‘užbonas’ (Gerulis 1930: 40). Siaurinti ir tvirtagališkai kirčiuotų dvigarsių en, em pirmieji dėmenys, pvz.: mẽn.ko ‘menka’, tẽmpt(i) ‘tempti’, uždẽngi ‘uždengti’, buvęs nosinis ę tartas kaip trumpasis e, pavyzdžiui, atsikėlỹ̃pęs ‘atsiklaũpęs’ (Gerulis 1930: 39). Pažymėtina, kad tokie an, am dvgarsių ir buvusio nosinio ą atliepiniai nurodyti remiantis Rėklių kaimu, esančiu apie 3–4 kilometrus į šiaurę nuo Panevėžio, žmonių kalba (Gerulis 1930: 39–40). Tuo metu, kaip nurodė Baranauskas (Baranovski 1898: 62), dviejose rytiečių pirmųjų žiemiečių vietovėse – Panevėžyje ir Smilgiuose – vietoj išlaikytų an, am ir buvusio nosinio ą jau buvo galima išgirsti ir šiaurinėms (t. y. rytiečių antrųjų) tarmėms būdingų atliepinių, pvz.: bróngs ‘brangus’, klómpus ‘klampus’, ąsa ‘ąsa’. Šiaurinių ar (ir) rytinių šnektų įtaka minėtos Smilgių, Panevėžio apylinkėms atsispindi XX a. antrosios pusės rankraštinėje tarmių medžiagoje (Rutkauskaitė 1959 (1): 4). Pavyzdžiui, apie Smilgius (LKA 20) tvirtapradžiai dvgarsiai tar tai, kaip pantininkų, o pontininkams būdingo tvirtagalių an, am atliepimo on, om atvejai užfiksuoti pirmiausia su pliusiais puntininkų plote, t. y. un, um (Rutkauskaitė 1959 (1): 4). Taigi J. Gerulio nurodytas rytiečiams pirmiesiems žiemiečiams būdingas aptariamų ypatybių tarimas artimesnis jau A. Baranausko išskirtiems rytiečiams antriesiems ir tretiesiems. Rekonstruotą šių dviejų vietovių priklausomybę patvirtina dar ir faktas, kad Panevėžio parapija (taigi ir pačiame Panevėžyje), kaip matyti iš F. Spechto išleistų tekstų, taip pat kalbėta rytiečių pirmųjų žiemiečių tarme (Specht 1920: XIV, 218). Su rekonstruotame A. Baranausko tarmių skirstymo žemėlapyje išryškėjusiais beveik ar visiškai sutampa ir kitų vietovių F. Spechto nurodyta tarminė priklausomybė. Ties Šeduvos parapija (maty ir pačioje Šeduvoje, LKA 199) susikerta rytiečių pirmųjų žiemiečių ir rytiečių antrųjų ribos (Specht 1920: XII–XIV). A. Baranausko tarmių žemėlapyje ši vietovė ėjusi tik į rytiečių pirmųjų žiemiečių plotą (Geržotaitė 2015: 145; 2016: 46–47, 55). Joniškio (~ LKA 51) ir Radviliškio (~ LKA 198) parapijos (taigi ir jų centrai), kaip matyti iš F. Spechto tekstų ir rekonstruoto A. Baranausko tarmių žemėlapio, buvo išsidėsčiusios vienos, rytiečių pirmųjų žiemiečių, tarmės teritorijoje (Specht 1920: XIV). 176 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Ramýgalos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė 3. RAMYGALOS ŠNEKTA A. SALIO TARMIŲ KLASIFIKACIJOJE Remiantis tomis pačiomis ypatybėmis, ne prie aukštaičių viduriečių (kaip A. Baranausko), bet prie aukštaičių rytiečių pantininkų didžioji aptariamojo šnektos ploto dalis priskirta patikslintoje XX a. pradžios A. Salio tarmių klasifikacijoje (Geržotaitė 2016: 65–66). Taigi A. Baranausko rytiečiai pirmieji žiemiečiai apie Ramygalą šiame skirstyme apėmė nedidelę aukštaičių viduriečių ir beveik visą pietinę gregimų aukštaičių rytiečių pantininkų dalis (žr. 3 pav.). 3 PAV. Ramýgalos šnektos plotas (Ériškių, LKA 267, Uliūnų, LKA 268, Krekenavos, LKA 29, Ramygalos, LKA 300, Jotainių, LKA 301, Surviliškio, LKA 335, Truskavõs, LKA 336, Aukštadvario, LKA 337 apylinkės) patikslintoje A. Salio tarmių klasifikacijoje (Geržotaitė 2016: 65–66) (fragmentas)11 11 Santrumpos žymi A. Salio skirstymo aukštaičius viduriečius (AV), aukštaičius rytiečius pantininkus (ARPn), pantininkus (ARP) ir puntininkus (ARpu). Straipsniai / Articles 177 LAURA GERŽOTAITĖ Šios klasifikacijos pietinių aukštaičių rytiečių pantininkų (ne aukštaičių viduriečių) plote, taigi Ramygalos apylinkėse, turėjo vyrauti kiek kitokie minėtų ypatybių atliepiniai: tvir tapradžiai dvigarsių an, am dėmenys čia turėjo būti išlaikyti sveiki, pavyzdžiui, lá·nᵍas ‘langas’, sá·mᵗis ‘samtis’, tačiau tvirtagaliai atliepti ʌn, ʌm, pvz.: rɔːn·k(ᵘ) ‘ranką’, kɔːm·p(ᵘ)s ‘kampas’, rm·št(i)s ‘ramstis’. Panašiai turėjo būti tari ir dvigarsiai en, em: tvir tapradžiai išlikti nepakitę, o tvirtagališkai kirčiuoti tari susiaurėję, pvz.: t̃vẽn·kᵗ ‘tvenkti’, tẽm·pᵗ ‘tempti’ (Salys 1992: 115). Buvę nosiniai ą, ę šiame plote siaurinti neatsižvelgiant į priegaidę, pvz.: ž̃·si ‘žąsį’, kɔːst ‘kąsti’ (Salys 1992: 115). Pastebėtina, kad nepakitę dvigarsiai an, am (žr. 3 pav.) tarti tik vakarinėje nagrinėjamos šne kos ploto dalyje ties Krėkenava ir Surviliškiu (Salys 1933; 1935: 67; 1946: 54; Geržotaitė 2016: 65–66). Tokiu būdu greičiau tariam, A. Salio žodžiais tariant, „pernaiūtį“ tampa ne tik jo aprašyti aukštaičiai vakariečiai, bet ir aukštaičiai viduriečiai. Ne prie puntininkų, bet prie pantininkų Ramygalos apylinkių plotas A. Salio priskirtas tik todėl, kad dvigarsių siaurinimas čia nebuvęs vienodas, o priklausęs nuo priegaidės (Salys 1992: 304). Apie analizuojamas apylinkes su puntininkais siejantį tvirtagalių dvigarsių siaurinimą (ã, ãm > ũn, ũm; ẽn, ẽm > in, im) kalbininko, matyt, tikrai nežinota (plg. A. Salio žodžius, kad „[...] paskutiniaisiais Z. Zinkevičiaus tyrinėjimais jo išskirtoje panevėžiškių tarmėje [...] an, am, en, em virto atveju vietoje dviejų sucekti skirtingi penki [...]“ (Salys 1992: 305). Kita vertus, toks tarimas šiose apylinkėse XX a. 4-ajame dešimtmetyje galbūt nebuvo desningas, nors maždaug dešimtmečiu anksčiau F. Spechto išleistuose tekstuose jau fiksuotas. Pridurtina, kad enciklopediniame straipsnyje apie lietuvių tarmes A. Salio aprašyta an, am dvigarsius išlaikančių sveikus aukštaičių vidurinių rytinė riba jau eina ties Žemėliu (LKA 25), Pašvitiniu (LKA 76), Linkuva, Lygumais, Pakruoju (LKA 137), Klovainiais ir Šeduva (LKA 199) (Salys 1992: 304), taigi dar toliau nei savo darbę ją brėžė Petras Būtėnas (1932: 178–179), ir beveik sutampa su A. Baranausko aprašyta ir rekonstruota rytine rytiečių pirmųjų žemiečių riba (dar plg. žemėl. Geržotaitė 2016: 66) (žr. 4 pav.). Brėžų ribų panašumas tik patvirtina tai, kad tokia ne tik pietinė, bet ir šiaurės rytinė A. Baranausko išskirtų rytiečių pirmųjų žemiečių ploto riba, kokia išryškėjo iš rekonstruoto tarmių klasifikacijos žemėlapio, galėjusi būti. Taigi vakarinės šnektos iki pat XX a. 4-ojo dešimtmečio artimesnės buvęs, matyt, gerokai didesnis plotas. 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Ramyg alos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė 4 pav. Rytinė aukštaičių viduriečių riba A. Salio (1992: 304) ir P. Būtėno (1932: 178–179) duomenimis12 12 Žemėlapyje pilka spalva nuspalvinti punktai žymi A. Salio enciklopediniame straipsnyje, o apibrauti punktyrinėmis linijomis – P. Būtėno darbe nurodytas šiaurės rytinė aukštaičių viduriečių ribą žyminčias vietoves. Straipsniai / Articles 179 LAURA GERŽOTAITĖ 4. RAMYGALOS APLINKŲ SITUACIJA XX A. 6–8-OJO DEŠIMTMEČIŲ TARMIŲ MEDŽIAGOS DUOMENIMIS Prie rytų aukštaičių panevėžiškių visas Ramygalos šnektos plotas, tiesa, pagal trumpųjų galūnės balsių tarimą, priskirtas XX a. antrosios pusės A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus lietuvių tarmių klasifikacijoje (žr. 1 pav.)13. Remiantis XX a. antrosios pusės rankraštine tarmių medžiaga užfiksuotomis A. Baranausko nurodytos rytiečiams pirmiesiems būdingomis ypatybėmis, tik prie rytinių šnektų, nors ir stipriai jų paveiktą, Ramygalos apylinkių nebūtų galima priskirti. Mažiausiai rytinių šnektų poveikiu galima būtų laikyti Suriliškį (Sabaliauskas 1959; 1960), Ramygalą (Masiūnas 1959) ir Truskavą (Eigminas (1–3)) (žr. lentelę; skliausteliuose nurodyti procentai). Tai, kad Suriliškio (LKA 335) ir jo apylinkių gyventojai daugiau palaikė ryšius su Kėdainių gyventojais, tai ne su rytų, bet su vakarų aukštaičių patarmės atstovais, galėjo lemti dvejopą tvirtagališkai kirčiuoto dvigarsio an, am (tvirtapradžiai an, am išlaikyti sveiki) tarimą (Sabaliauskas 1960: 3), pvz.: pa-simė ‘pasimadė’ (Sabaliauskas 1960: 6), ūnkti ‘anksti’ (Sabaliauskas 1960: 7), rąndu ‘randu’ (Sabaliauskas 1960: 11)14, įsiganda ‘įsigando’ (Sabaliauskas 1960: 14), kambər(i)s ‘kambarius’ (Sabaliauskas 1959: 15)15. Dvargis en čia atlie-pė in (Sabaliauskas 1960: 6), pvz.: švìnte ‘šventė’ (Sabaliauskas 1960: 6), piŋktᵃˢ ‘penktas’ (Sabaliauskas 1960: 3), uždiŋgᵃ ‘uždengia’ (Sabaliauskas 1960: 9). Buvęs nosinis ą Suriliškyje kirčiuotame kamiene išlaikytas sveikas, pvz.: žąs.u.ku ‘žąsiukų’ (Sabaliauskas 1960: 8), į.įgasti ‘įsigasti’ (Sabaliauskas 1960: 17). Dvargio en įvairavimas Suriliškio apylinkės Kažokų kaime atsispindi ir XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje užrašytose formose, pvz.: š’v’inta ‘šventa’ (LT III 196), k’r’enta ‘krenta’ (LT III 196), g’iv’en’t ‘gyventi’ (LT III 197), š’v’intoris ‘šventorius’ (LT III 197), g’iv’en.c’e ‘gyvenčiau’ (LT III 197). Dvargis an užrašytas nepake, pvz.: lank’em ‘lankėme’ (LT III 196), antrū ‘antrų’ (LT III 196). 13 Beveik nepakitusį tarminę Ramygalos šnektos priklausomybę šioje klasifikacijoje patvirtina ir vėlesni tyrimai (Meiliūnaitė 2016: 1278–1284 ir kt.). 14 Teksto pobūdis – daina. 15 Pažymėtina, kad formų su dvigarsiais an, am, en, em, nesvarbu, ar jie išlaikyti sveiki, ar siaurinti, šiame ir kituose punktuose užrašyta nedaug. 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramyg alos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė LENTELĖ. Ramygalos apylinkių vietovių skiriamųjų ypatybių gretinimas16 Požymiai | Kameno tvirtapradžiai am, an, em, en (išlaikyti (+) ar siaurinti (−)) | Kameno tvirtagaliai am, an, em, en (išlaikyti (+) ar siaurinti (−)) | Nekirčiuoti am, an, em, en (išlaikyti (+) ar siaurinti (−)) | Kameno ą, ę (išlaikyti (+) ar siaurinti (−)) | Galūnės ą, ę (išlaikyti (+) ar siaurinti (−)) Vietovės | Ėriškiai (LKA 267)¹⁷ | + | − | − / (+)¹⁸ | + | + / − Uliūnai (LKA 268) | − / (+) (88 / 12) | − / + (70 / 30) | − / (+) (86 / 14) | + (100) | − (100) Krekenava (LKA 299) | + (100) | − / (+) (84 / 16) | − / + (67 / 33) | + (100) | + / (−) (95 / 5) Ramygala (LKA 300) | + (100) | − / + (67 / 33) | − / + (56 / 44) | + (100) | + / (−) (89 / 11) Jotainiai (LKA 301) | + / − (72 / 28) | − / (+) (95 / 5) | − / (+) (95 / 5) | + / (−) (88 / 12) | + / − (73 / 27) Surviliškis (LKA 335) | + (100) | − / + (64 / 36) | + / − (62,5 / 37,5) | + (100) | + / (−) (97 / 3) Truskava (LKA 336) | + (100) | − / + (62,5 / 37,5) | − / + (70 / 30) | + (100) | + / (−) (90 / 10) Aukštadvaris (LKA 337) | + (100) | − / + (73 / 27) | − / (+) (89 / 11) | + (100) | + / (−) (89 / 11) Didesnis dėmesys, anot Kazimiero Masiūno (Masiūnas 1959: 6), turėjo būti skiriamas centrinei analizuojamos šnektos vietovei, Ramygalai, ties kuria fiksuotos kelioms patarmėms būdingos ypatybės. Rankraštinės medžiagos duomenimis, tvirtrapradžiai kirčiuotų dvigarsių an, am pirmieji dėmenys, kaip ir būdinga A. Salio skirstymo pantininkams, šiame punkte išlaikyti sveiki, pvz.: brãngus ‘brangus’ (Masiūnas 1959: 7), prõ langą ‘pro langą’ (Masiūnas 1959: 13), slãnˈkˈoji ‘slankioja’ (Masiūnas 1959: 17). Nepatės užrašytas ir buvęs 16 Lentelėje apibendrinta rankraštiniuose tarmės tekstuose užfiksuotų šnektai būdingų ypatybių vartosena. Negausiose garso įrašuose pavartotų ypatybių statistika nepanaudota dėl įrašų trūkumo (jų esama tik iš pusės Ramygalos šnektos ploto) ir nevienodos jų kokybės. Be to, kai kurie iš įrašų, būtent Uliūnų, yra iš gerokai tolesnių ir jai kitam punktui priskirtinų vietovių. Todėl šie duomenys nėra tikslūs, tik apytiksliai. Bet ir jie teikia galimybę susidaryti tam tikrą vaizdą. 17 Kadangi Ėriškių aprašas pagrįstas – ne tarminiai tekstai, o atsakai į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos (Senkus 1951) klausimus, papildomai remtasi panašiu metu Jono Šukio šiose apylinkėse surinktais ir apibendrintais duomenimis (Šukys 1986: 127–146). 18 Retai vartosenos atvejai lentelėje rašomi skliaustuose. Straipsniai / Articles 181 LAURA GERŽOTAITĖ nosinis ą, pvz.: užbō.na ‘užboną’ (Masilūnas 1959: 13), nenusigą.sk ‘nenusigąsk’ (Masilūnas 1959: 18). Tvirtąlais ir nekirčiuotas an tartas dvejopai, pvz.: įsigunda ‘išsigando’ (Masilūnas 1959: 8) pasisamdžiusi ‘pasisamdžiusi’ (Masilūnas 1959: 14), ūntra ‘antro’ (Masilūnas 1959: 18), rankos ‘rankos’ (vs. K.) (Masilūnas 1959: 20), ūntrą ‘antrą’ (Masilūnas 1959: 21), įsigandęs ‘išsigandęs’ (Masilūnas 1959: 13), Untā.na ‘antaną’ (Masilūnas 1959: 8), valandō.s ‘valandos’ (Masilūnas 1959: 11), ū.škam-pis ‘užkampius’ (Masilūnas 1959: 17), en – siurintas, pvz.: švinta ‘šventa’ (Masilūnas 1959: 10), luntē.la ‘lentelė’ (Masilūnas 1959: 21). Todėl pati Ramygala nepriskirtina tik pantininkams ar puntininkams, o tyrėjo nurodytų pontininkams būdingų tarimo pavyzdžių rankraštiniuose tekstuose neužrašyta. Panašią Ramygalos situaciją rodo ir XX a. 8-ojo dešimtmečio garso įrašų perklausos medžiaga. Dvigarsiai an, am, en, em su tvirtagarde priegaide čia, kaip ir Surviliškyje, išlaikyti sveiki, pvz.: vándenē ‘vandens’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala)¹⁹, lāngā ‘lango’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala), pẽnpē ‘pėpė’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala), gyvẽnsim ‘gyvensime’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala). Tvirtąlai an fiksuosi ir sveiki, ir susiaurėję, pvz.: nesuprantų ‘nesuprantu’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala), ūnkstī ‘anksti’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala), tum̄pa ‘tampo’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala), āntras ‘antras’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala) (plg. ūntras (O. V., g. 1884 m., Ramygala), Añškų ‘Ančiškų’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala), en – nepakite, pvz.: švẽnta ‘šventa’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala), lēndū ‘lendą’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala)²⁰, ūzdengō ‘uždengiau’ (O. V., g. 1884 m., Ramygala). Sveiki dvigarsiai an, en (pvz.: dan’t’im ‘dantimis’ (LT II 195), pal’engvū ‘palengva’ (LT II 196) XX a. 8-ajame dešimtmetyje Ramygaloje fiksuoti ir kitų tyrėjų. Truskavos apylinkių kaimuose, Kazio Eigmino liudijimu, tvirtagardžiai dvigarsiai am, an tari nepakeitę, o tvirtagaliai ir nekirčiuoti atliepti um, un, nors gana dažnai išlikę nepakitę arba vartoti am, an ir um, un lygiagrečiai. Panaši tarti ir dvigarsiai em, en: tvirtagardžiai išlaikyti sveiki, o tvirtagaliai ir nekirčiuoti tari dvejopai: im, in ir em, en (Eigminas (1): 12). Šiuos pastebėjimus patvirtina rankraštiniuose punkto tekstuose rastos formos. Tvirtagardžiai an išlaikyti sveiki, pvz.: vándenį ‘vandenį’ (Eigminas (1): 13), lāngā ‘langą’ (Eigminas (3): 15). Nepakitę fiksuoti ir būvę nosiniai ą, ę. Tvirtagaliai an, am, en tari dvejopai, pvz.: runk(b)s ‘rankas’ (Eigminas (2): 13) (plg. ranką ‘ranką’ (Eigminas (3): 1), skūmbina ‘skambina’ (Eigminas (2): 21), 19 Žr. įrašą Nr. 51001300 Garso šaltinių įrašė. 20 Žr. įrašą Nr. 51001300 Garso šaltinių įrašė. 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Ramgalos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė skūmbit ‘skambyti (~ skambinti)’ (Eignimas (2): 19, 21), ā́ntra ‘antrą’ (Eignimas (3): 5), kãmpa ‘kampo’ (Eignimas (3): 17), neiškẽntis ‘neiškentęs’ (Eignimas (2): 7), piñkus ‘penkis’ (Eignimas (2): 13). Tokį patį dvigarsio an tarimą patvirtina ir garso įrašų duomenys, pvz.: lãngus ‘langus’ (A. J., g. 1888 m., Šukioniai)²¹, rañką ‘ranką’ (A. J., g. 1888 m., Šukioniai), lù̃nks ‘lankas’ (A. J., g. 1888 m., Šukioniai), lunkai ‘lankai’ (A. J., g. 1888 m., Šukioniai). Taigi ties Truskava, mat, susipina A. Salio skirstymo aukštaičiams viduriečiams ir aukštaičiams rytiečiams paninkams būdingi šių ypatybių atliepiniai. Prie rytinių šnektų kiek labiau, nei aptartosios vietovės, šliejusi Krekenavos (Adomaitė-Diržinskienė 1957), Ėriškių (Mikenas 1951 (1–5)) ir Aukštadvario (Libertė 1959) punktai (žr. lentelę). Pagal tvirtagalių dvigarsių an, am, en siaurinimą Krekenavą, rankraštinio aprašo duomenimis, yra artimesnė ir A. Baranausko, ir J. Gerulio aprašytoms rytiečių trečiųjų ir kitoms tarmėms, pvz.: dùntis ‘dantis’ (ds. G.) (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 7), kùmpa ‘kampo’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 11), lùntos ‘lentos’ (ds. V.) (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 7), pù piñkis ‘po penkis’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 8, 14), diñkt ‘dengti’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 15). Atvejai su nepakitusiais dvigarsiais – reti, pvz.: suprãntu ‘suprantu’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 8), nebeatãndu ‘nebeatandu’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 24), nekenčù ‘nekenčiu’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 19). Tvirtagiškai kirčiuoti dvigarsiai an, en, bus nosinis balsis ą (daugiausia kamene) išlaikyti sveiki, pvz.: lãngą ‘lango’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 21), gyvẽns ‘gyvensiu’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 10), kąsnẽlį ‘kąsnelį’ (Diržinskienė 1957: 12), nusigãsti ‘nusigąsti’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 12), vãlanda ‘valandą’ (Adomaitė-Diržinskienė 1957: 150). Atsakymuose į Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programos (Senkus 1951) klausimus išryškėja ir Ėriškių pereigiškumas (Mikenas 1951 (2): 23). Tvirtagaliai am, an ir en bus nosinis ą čia išlaikyti nepakitę, pvz.: sã.m’is, pãntis, tã.nė ‘tankiai’, kã.ndu ‘kandą’, kãsnis ‘kąsnis’, ãžolùs ‘ąžuolas’, kãst ‘kąsti’. Dviejopa tvirtagalių dvigarsių vartosena Ėriškius ir artina prie vakarinų šnektų, ir tolina nuo jų (Mikenas 1951 (2): 23). Garso įrašų duomenimis, tvirtagaliai an, en taip pat fiksuoti nepakitę, pvz.: vãnd’õ ‘vandens’ (J. B., g. 1897 m., Vitriškiai²²²³, gyvẽnt ‘gyventi’ (J. B., 21 Žr. įrašą Nr. 0901336 Garso įrašų šaltinių sąraše. 22 Oficialioji forma yra Vitriškis (ATSŽ 350). 23 Žr. įrašą Nr. 34101267 Garso įrašų šaltinių sąraše. Straipsniai / Articles 183 LAURA GERŽOTAITĖ g. 1897 m., Vitriškiai24. Išgirstos vos dvi tvirtagališkai kirčiuotos formos su šiais dvigarsiais: ūkšti ‘ankšti’ (J. B., g. 1897 m., Vitriškiai), pi̇̀nki ‘penki’ (J. B., g. 1897 m., Vitriškiai). Prie panašių išvadų apie šį punktą priėjo ir Jonas Šukys, kuris, remdamasis 1959 ir 1970 metais atliktu vietos gyventojų kalbos tyrimu, nurodė, kad pagal A. Salio skirstymą Ėriškiai priklauso aukštaičiams rytiečiams pantininkams (Šukys 1986: 127–128). Žodžio kamieno tvirtagaliai, tvirtagališkos pries-ties nekirčiuoti an, am, en, em, kirčiuoti ir nekirčiuoti žodžio kameno ą, ę, čia, kaip ir pantininkų plote, anot kalbininko (Šukys 1986: 131–132), išlaikyti sveiki. Tačiau tvirtagaliai jau atliepiami um, un, im, in, pvz.: sùndem „sądeme“, rùnk „ranką“, tùmp „tempia“, pi̇̀nk „penki“ (Šukys 1986: 132). Toks siaurinimas skiriasi ne tik nuo A. Baranausko nurodyto kaip šiam plotui būdingo, bet ir nuo A. Salio aprašyto. Aukštadvaryje, kaip nurodo Aldona Liberytė (Liberytė 1959: 8), vietoj tvirtagalių am, an, em, en (kirčiuotų ir nekirčiuotų) jau sistemiškai turi um, un, im, in, pvz.: rùnk(bl)s „rankas“ (dgs. G.) (Liberytė 1959: 18), ìsigùda „įsigando“ (Liberytė 1959: 57), tùmpa „tampo“ (Liberytė 1959: 63), apdìnksu „apdengsiu“ (Liberytė 1959: 17), dìṅt(bl)s „dentas“ (Liberytė 1959: 38), švìntes „šventės“ (dgs. V.) (Liberytė 1959: 40), pi̇̀nkis „penkis“ (Liberytė 1959: 45). Buvę nosiniai ą, ę išlaikyti sveiki, pvz.: sùsalù „sūlau“ (Liberytė 1959: 15), gražìnsu „grąžinsiu“ (Liberytė 1959: 38), nusigrėžė „nusigręžė“ (Liberytė 1959: 36). Pažymėtina, kad dar pagal F. Spechto tekstuose fiksuotų dvigarsių an, am tarimą maždaug ties Ramygala brėžta apytikslė vakarinų ir rytinių šnektų susikirtimo riba atsispindi ir Aukštadvario gyventojų požiūryje, teigiant, kad „api Krėkenava vėl kitoki kalbu / Tinai stancija vadi.nu sekliči / Ki šne.kam, vi.s, va, nesutikų kalbu / Bi.ški kitaip kõn(bl)s krã.st(bl)s [...]“ (Liberytė 1959: 35). Ryškesniai kalbiniais (ne leksikos, bet fonetikos lygmeniu) skirtumais, vietos gyventojų teigimu, labiau išsiskiria net ne jų, bet šiauriau esančios Panevėžio apylinkės, kuriose sakoma: žò.sis ‘žąsis’, vón.do ‘vanduo’, lóng(bl)s ‘langas’ (Liberytė 1959: 35). Labiausiai rytinių šnektų paveiktomis nurodinos Uliūnų (Gavenis 1960 (1–2)) ir Jotainių (Urbanaivičiūtė (1–4) vietovės (žr. lentelę). Uliūnų punkto gyventojų kalbą Gavenis priskiria prie A. Salio skirstymo aukštaičių rytiečių pontininkų (Gavenis 1960 (1): 5). Remdamasis A. Girdenio ir Z. Zinkevičiaus tarme klasifikacija pontininkaujantiems rytų aukštaičiams panevėžiečiams Uliūnų šnektą priskyrė ir kalbininkas Aloyzas Vidugiris (Vidugiris 1993: 197). Turėjo teigiamų (Vidugiris 1993: 198), be pontininkams 24 Žr. įrašą Nr. 3401267 Garsinių šaltinių sąraše. 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Ramyg़alas šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė būdingų dvigarsių am, em atliepinį, jo pasitaiko ir gretimų šnektų nulem­tų įvairavimų. Pažymėtina, kad minėtieji pontininkai beveik atitiktų A. Baranausko rytiečius antruosius, nors esama ir nedidelių skirtumų. A. Baranausko tarmių skirstyme Uliūnai, kaip ir jau aptartos Ramygalas apylinkių vietovės, ėjo į rytiečių pirmųjų žemiečių plotą. Šio ploto teritorijoje buvęs ir jau minėtas Panevėžys, net Smilgiai. Taigi tarmių slinkiai akivaizdūs: A. Baranausko išskirtų rytiečių antrųjų tarme pietinė riba ėjusi šiek tiek šiauriau palyginti su vėliau A. Salio išskirtų pontininkų. Didžiuosius miestus, į kuriuos dažniausiai XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykę Uliūnų gyventojai, nurodytas ties rytiečių pirmųjų žemiečių paribiu su rytiečiais antraisiais esantis Panevėžys (Gavenis 1960 (1): 4). Todėl netebina ir Uliūnuose išgirsti A. Salio klasifikacijos pontininkams ar A. Baranausko rytiečiams antriesiems (ne pirmiesiems) būdingi tvirtagalių ir tvirtagalių dvigarsių an, am, en, em, buvusio nosinio ą atliepiniai, pvz: uˈždenˈ longs ˈuždengia langusˈ (Gavenis 1960 (2): 6), vōnde ˈvandensˈ (Gavenis 1960 (1): 13), rōkom ˈrankomisˈ (Gavenis 1960 (1): 10), ǫntrˈantraˈ (Gavenis 1960 (2): 6), grįˈžˈgryčiaˈ (Gavenis 1960 (1): 10), drōˈsei ˈdrąsiaiˈ (Gavenis 1960 (1): 23). Įvairuojantis šių ypatybių tarimas atsispindi ir XX a. 7–8-ojo dešimtmečių tarmų garso įrašuose. Tvirtagaliai kirčiuoti dvigarsiai an, en išgirsti ir nepatę kaip pontininkų plote, ir siaurinti kaip pontininkų ar puntininkų, pvz.: pãṡnta ˈpasentaˈ (S. G., g. 1894 m., Barklainiai)25, gýventi ˈgyventiˈ (S. G., g. 1894 m., Barklainiai), lōngs ˈlangasˈ (J. L., g. 1897 m., Uliūnai)26, brōngs ˈbrangusˈ (J. L., g. 1897 m., Uliūnai). Panašiai šie dvigarsiai tarti su tvirtagale priegaide ar esant neretuojoje pozicijoje: an, am, pvz.: pińkų ˈpenkiųˈ (O. R., g. 1904 m., Uliūnai)27, rūnkos ˈrankosˈ (dgs. V.) (O. R., g. 1904 m., Uliūnai), suramstī̀s ˈsuramstasˈ (O. R., g. 1904 m., Uliūnai), rōnką ˈrankąˈ (O. R., g. 1904 m., Uliūnai), pusuntrōs ˈpusantrosˈ (O. R., g. 1904 m., Uliūnai), kambari ˈkambariˈ (J. L., g. 1897 m., Uliūnai), vōžˈuojant ˈvažiuojantˈ (S. G., g. 1894 m., Barklainiai), rankīte ˈrankyteˈ (O. R., g. 1904 m., Uliūnai); en, em, pvz.: deńts ˈdentasˈ (S. G., g. 1894 m., Barklainiai), pinkiese ˈpenkieseˈ (J. L., g. 1897 m., Uliūnai). Buvusių nosinių ą, ę kamiene ir galūnėje atliepiai būdingi pontininkų plotui, pvz.: žōsu ˈžąsųˈ (O. R., g. 1904 m., Uliūnai), žōsukai ˈžąsiukaiˈ (O. R., 25 Žr. įrašą Nr. 09803268 Garsinių šaltinių sąsą. 26 Žr. įrašą Nr. 4204268 Garsinių šaltinių sąsą. 27 Žr. įrašą Nr. 4204268 Garsinių šaltinių sąsą. Straipsniai / Articles 185 LAURA GERŽOTAITĖ g. 1904 m., Ulūnai), stōgo ‘stogą’ (S. G., g. 1894 m., Bārklainiai), laikō ‘laiką’ (O. R., g. 1904 m., Ulūnai). Didelių dvarų apsuptame Jotainių punkte, anot Žanetos Urbanavičiūtės-Markevičienės, kalbėta aukštaičių rytiečių patarme, tačiau kuria iš šnektų – pantininkų ar pontininkų, – sudėtinga tiksliai pasakyti. Prieita prie išvados, kad Jotainiuose „[...] gal vis dėlto vyrauja pontininkai [...]. Yra ir nuo Vadoklių atsikėlusių puntininkų. Todėl tarmė labai nevienoda, labai margà“ (Urbanavičiūtė (1): 4–5). Šis nevienodumas aiškinas tuo, kad A. Salio tarmių klasifikacijoje Jotainiai buvo išsidėstę aukštaičių rytiečių pantininkų pakraštyje (žr. 3 pav.). Į šiaurę nuo jų, apie Ulūnus (LKA 268), kalbėta aukštaičių rytiečių pontininkų, į rytus ir pietvakarius, pavyzdžiui, apie kalbines minėtas Vadoklių, – puntininkų šnektomis. Ties šia vietove dviejų tarmių – rytiečių pirmųjų žemiečių ir rytiečių trečiųjų – riba ėjusi ir A. Baranausko skirtimi (žr. 2 pav.). Šiauriau esančių rytiečių antrųjų (arba A. Salio klasifikacijos aukštaičių rytiečių pontininkų) šnektoms būdas tarimas, kaip jau minėta, A. Baranausko fiksuotas tik ties Penevėžiu, dar piečiau esančių šiaurinių Ramygalos pakraščių ties Ulūnais nesiekė. Tarmės nevienalytiškumą, anot tyrėjos, rodo skiriamųjų ypatybių – digarsių an, an, en vartosena: „pantininkai sako: páːntis / áːntis / láːŋ(u)s / péːpe. O tvirtagalis verčia ne į om, on, em, en, kaip tai daro kiti pantininkai, o į um, un, im, in: dūːtis / dūːg(u)s / lūːkos / švīːte / pīːki, taip pat ir nekirčiuotus: piktáːnis / dunkélis [...]“ (Urbanavičiūtė (1): 5). Prituriama, kad ne tik pantininkai, bet ir pontininkai Jotainiuose yra kelepi: „pōːntis / óːntis / patōːmse / lōŋ(u)s ir pūntis / ūntis / patumse / luong(u)s// Tvirtagalis irgi verčia į um, un, im, in kaip pantininkai: lūːk(u)s, rīm.ti“ (Urbanavičiūtė (1): 5–6). Dar labiau šiose apylinkėse, anot tarmėtyrininkės (Urbanavičiūtė (1): 6), įvairuoja buvę nosiniai ą, ę, kuriuos „pontininkai [...] verčia į o, e: óːž(u)s / žóːsin(u)s / švést / gróːt(u)s. Pantininkai vieną žodį tarė vienaip, kitą kitaip, bet skiriasi ne pagal priegades: óːž.u(l)us / žóːsin(u)s / grīːst’ / grāːt(u)s. Daugelis pantininkų šių garsų visai nekeičia: āːž.u(l)us / zāːsis’ / grīːst’ / grēːst’. Galūnėje ą beveik nekeičia, tik sutrumpės: rūːka / gáːla / nāːma / lāːka. Pantininkai, žinoma, sako: rūːko / gáːlo / nāːmo. ę neišlaikytas toks švarus“. Rankraštiniuose tekstuose neužfiksuota ir kituose šios kalbininkės darbuose nurodytų Jotainiams būdingų dar ir tokių digarsių an, en, buvusio nosinio ą 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramgalos šnektą lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė 5 pav. Šnektos poslinkiai pagal kamieno tvirtagalių am, an, em, en atliepinius rankraštinės medžiagos duomenimis Straipsniai / Articles 187 LAURA GERŽOTAITĖ 6 PAV. Kamieno tvirtagalių am, an izofonos atkarpa ties vakarų aukštaičių šiauliškių ir rytų aukštaičių panevėžiškių paribiu (LKA II, žemėl. Nr. 69, 84–86) kamiene patimų kaip uont(i)s ‘antis’, piempe ‘pempė’, žuos(i)s ‘žąsis’, gruoz(t)us ‘grąžtas’ (Urbanavičiūtė 1963: 209)28. Taigi skirtumai tarp lėnelėje apibendrintos rankraštiniuose tekstuose ir garso įrašuose, taip pat spausdintuose tekstuose fiksuotos vakarinės ir rytinės šnektas skiriančių ypatybių vartosenos nuo Lietuvių kalbos atlaso žemėlapiais iliustruotos nėra dideli. Ne tik su žemėlapyje rekonstruota A. Baranausko aprašytų rytiečių pirmųjų žemiečių rytine, bet ir su patikslinta A. Šalio aukštaičių vidurių riba beveik visiškai sutampa Lietuvių kalbos atlaso žemėlapiuose brėžta 28 Dar plg. Z. Zinkevičiaus pateiktus, kai teigiama, Ramygalos, ypač Jotainių, apylinkėms būdingus vitapradžių dvigarsių tarimo pavyzdžius: luoŋgs ‘langas’, šuom't's ‘samtis’ (Zinkevičius 1969: 143). 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Ramyg alos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė nesusijusių kamieno tvirtapradžių am, an (žr. LKA II, žemėl. Nr. 68, 83–84), em, en (žr. LKA II, žemėl. Nr. 70, 86–87), išlaikytų nepakitusių kamieno kirčiuotų (žr. LKA II, žemėl. Nr. 44, 61–62) ir nekirčiuotų (žr. LKA II, žemėl. Nr. 45, 62–63) ą, ę izofonos. Akivaizdus nesutapimas tai, kad Lietuvių kalbos atlaso žemėlapiuose pateiktas rankraštinėje medžiagoje Ramygalos apylinkėse užfiksuotų visų kamieno tvirtagalių am, an (žr. LKA II, žemėl. Nr. 69, 84–86), em, en (žr. LKA II, žemėl. Nr. 71, 87–88) tarimo atvejų neatspindintis, labiau apibendrintas vaizdas (žr. 5, 6 pav.). Išryškėjusi keleliopa formų su tvirtagaliais am, an vartosena rodo, kad iki pat XX a. antrosios pusės ši izofona ėjusi maždaug ties analizuojamos šnektos viduriu29. IŠVADOS Apibendrinant geolingvistinį lyginamąjį Ramygalos šnektos tyrimą, pasakytina, kad analizuojamas pietinių rytų aukštaičių panevėžiškių plotas išryškėja kaip pereiginis. Jo pereigiškumą grindžia šie argumentai: 1. Ramygalos šnektos ploto tarminė priklausomybė įvairavo visose lietuvių tarmių klasifikacijose. Net dviejose iš jų – A. Baranausko ir A. Salio – Ramygalos šnekta ar jos dalis įėjusi į tarpinę tarp aukštaičių vakariečių ir rytiečių (patarmių įvardytą teritoriją. 2. Geolingvistinio tarmių skirstymo sugrėtinimo rezultatus patvirtina rankraštinės tarmių medžiagos analizė atlikta vakarų ir rytų aukštaičių skiriančių dvigarsių an, am, en, em, taip pat buvusių nosinių ą, ę izofonų patikra. Analizuojamos šnektos plote abiem aukštaičių patarmėms būdingas šių ypatybių tarimas fiksuotas iki pat XX a. antrosios pusės. Gretimų rytų aukštaičių įtaką aiškinini nedideli minėtų izofonų poslinkiai ties Ramygalos šnektos pakraščiais rodo ne tik rekonstruotos rytinės rytiečių 29 XX a. pradžioje tradicinių lietuvių (patarmių plotai ir ribos kinta (žr. Geržotaitė, Mikulėnienė 2014: 255–257, XIII žemėlapis ir komentaras, sp. įklija). Vykstant šnektų konvergencijai skiriamieji požymiai yra nykstantys. Formuojasi stambesni kalbiniai dariniai (regionai). Pavyzdžiui, Ramygalos šnekta prisikta prie rytų aukštaičių panevėžiškių pagrindu besiformuojančio vakarinio rytų aukštaičių regiono (žr. Aliūkaitė, Mikulėnienė 2014a: 257–262), nes ji, kaip ir visa pietinė rytų aukštaičių panevėžiškių dalis, turi labai ryškių ypatybių, todėl yra palyginti lengvai veikiama gretimų šnektų ir bendrinės kalbos (Meilūnaitė 2009: 19–23; 2016: 1281; Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė ir kt. 2014: 188–191 ir kt.). Straipsniai / Articles 189 LAURA GERŽOTAITĖ pirmųjų tarmės ribos A. Baranausko skirstyme tikslumą. Tokie tyrimo rezultatai leidžia prielaidą teigti, kad pereiginiai A. Šalio klasifikacijoje buvę ne tik aukštaičiai viduriečiai, bet ir jų kaimynai aukštaičiai rytiečiai pantininkai. LITERATŪRA Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita ir kt. 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinės skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 129–196. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodai, pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 29–47. Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014a: Gelektų ir regiolektų formavimosi ypatumai Lietuvoje. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 257–262. Alminauskis Kazys 1930: Vyskupo Antano Baranausko laiškai Hugo Weberiui. – Archivum Philologicum 1, 69–103. Astramskas Arūnas 2016: Ramygalos parapija ir valsčius XIX amžiuje. – Ramygalą, vyr. red. ir sud. Gražina Nավալinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 126–211. ATŽ – Lietuvos TSR Administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, sud. Zigmantas Noreika, Vincas Stravinskas. Vilnius: Mintis, 196. Balsevičiūtė Gražina, Peleckienė Genovaitė, Račiūnas Bronus, Ulys Albertas 1993: Iš Ulūnų mokyklos istorijos. – Ulūnai, sud. Albertas Ulys. Vilnius: Lietuvos kraštotyros draugija, 167–174. Baranovskij Antonij [=Барановский Антоний] 1898: Замѣклюковость языкъ и словарь. Санктпетербургъ: Типографія Императорской Академіи Наукъ. Būtėnas Petras 1932: Augštaičių tarmes okutančios pašnekes sienos. – Archivum Philologicum 3, 168–193. Čyplienė Ona 2016: Garuckų kaimas ir jo žmonės. – Ramygalą, vyr. red. ir sud. Gražina Navалinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 561–565. Dubnikas Juozas 1946: Ulūnai. – Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla, sud. Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 1998, 288. 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramygłos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė Gerullis Georg 1930: Litauische Dialektstudien. Leipzig: Markert & Peters Verlag. Geržotaitė Laura 2012: Pietinės vakarų aukštaičių šiauliškių šnektos: geolingvistinis aspektas ir jo interpretacijos. – Acta Linguistica Lithuanica 67, 156–174. Geržotaitė Laura 2014: Lietuvos tarmių klasifikacijos: gretinamoji analizė. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Dangolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 108–111. Geržotaitė Laura 2015: Geolingvistinė Antano Baranausko lietuvių tarmių klasifikacijos analizė. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 4, sud. Vilija Ragaišienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 133–165. Geržotaitė Laura 2016: Lietuvos tarmių klasifikacijos tyrimas geolingvistiniu aspektu. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Geržotaitė Laura, Mikulėnienė Dangolė 2014: Geolektų ir regiolektų formavimasis Lietuvoje: žemėlapis ir komentarai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Dangolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, XII žemėlapis. Girdenis Alekas, Zinkevičius Zigmas 1966: Dėl lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos. – Kalbotyra 14, 139–147. Juška Antanas 1946: Ramygala. – Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys, pastoracinė veikla, sud. Kazimieras Paltarokas. Vilnius: Lietuvių katalikų mokslo akademija, 198, 277–287. Karaś Halina 2002: Gwary polskie na Kowieńszczyźnie. Warszawa-Puńsk: Wydawnictwo „Aušra”. Karaś Halina, Rutkowska Krystyna, Geben Kinga, Ušinskienė Wiktoria 2001: Język polski na Kowieńszczyźnie. Historia, sytuacja socjolingwistyczna, cechy językowe, teksty. Warszawa: Elipsa. Kazlauskaitė Rūta 2008: Jonavos šnektos fonetinės ypatybės. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 2, 600–609. Kazlauskaitė Rūta 2012: Balsų sistema Aleksandro Žirgulio darbe „Survilškio tarmė“. – Baltistica 47(2), 321–342. Kubiliūnienė Loreta 2016: Butkiškių kaimas. – Ramygala, vyr. red. ir sud. Gražina Navalinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 534–537. Kviklys Bronius 1965: Mūsų Lietuva. Krašto vietovių istoriniai, geografiniai, etnografiniai bruožai 2. Boston: Lietuvių Enciklopedijos leidykla. Straipsniai / Articles 191 LAURA GERŽOTAITĖ LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1977. LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. LT III – Lietuvių tarmės 3: rytų aukštaičių ir vakarų žemaičių tekstai, sud. Žaneta Urbanavičiūtė-Markavičienė, Vladas Grinaveckis. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 1993. Malinauskas Alvydas 2016: Juodžių kaimo istorija. – Ramygala, vyr. red. ir sud. Gražina Navalinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 661–683. Meiliūnaitė Violeta 2009: Pietų panevėžiškių vokalizmas ir jo raidos bruožai. Dataro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla. Meiliūnaitė Violeta 2016: Pietiniai panevėžiškiai: bendrieji Ramygalos šnektos bruožai. – Ramygala, vyr. red. ir sud. Gražina Navalinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 1278–1284. Miknienė Stasė 2016: Jotainių kaimas. – Ramygala, vyr. red. ir sud. Gražina Navalinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 622–642. Miškinis Vytautas 2016: Metinių, Šambalioniškio, Repšių, Dubarų kaimų istorija. – Ramygala, vyr. red. ir sud. Gražina Navalinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 720–730. PKT II – Iš Panevėžio krašto tautosakos 2, sud. Eugenijus Urbanas. Panevėžys: UAB „Panevėžio spaustuvė“, 2006. Rutkovska Kristina 2014: Lenкų kalbos plitimas ir vartojimo ypatumai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai), sud. Danguolė Mikulienė, Violeta Meiliūnaitė. Vilnius: Briedis, 216–227. Salys Antanas 193: Kelios pastabos tarmių istorijai. – Archivum Philologicum 4, 21–34. Salys Antanas 1935: Lietuvių kalbos tarmės (Rankraščio teisėmis). Kaunas. Salys Antanas 1946: Lietuvių kalbos tarmės (Rankraščio teisėmis). Tübingenas. Salys Antanas 192: Raštai 4: Lietuvių kalbos tarmės. Roma: Lietuvių Katalikų Mokslo Akademija. Saniewska-Mochowa Zofia, Zielińska Anna 2005: Szlachta łużańska i jej polszczyzna dawniej i dziś. – Acta Baltico-Slavica 29, 69–85. Senkus Juozas 1951: Lietuvių kalbos atlaso medžiagos rinkimo programa. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramyg alos šne kta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė Specht Franz 1920: Litauische Mundarten gesammelt von A. Baranowski 1. Texte. Leipzig: Verlag von K. F. Koehler. Šėtus Benediktas 2007: Lenkų mokyklų steigimas Lietuvoje 1926 m. – Istorija. Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Vilnius: Lietuvos edukologijos universitetas, 65, 38–47. Šidlauskas Vincas 2016: Truskava ir jos apylinkės. – Ramygala, vyr. red. ir sud. Gražina Navalinskienė. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 818–848. Šukys Jonas 1986: Eriškų tarmė. – Upytė, ats. red. Norbertas Vėlius. Vilnius: Mintis, 127–146. Švambarytė-Valužienė Janina 2016: Kaip kalbama buvusiame Šeduvos valsčiuje. – Šeduva, sud. Jonas Linkevičius. Vilnius: VšĮ „Versmės“ leidykla, 307–315. Urbanavičiūtė Žaneta 1963: Kelios naujesnės jotvingių tarmės ypatybės. – Kalbotyra 9, 209–211. Vidugiris Aloyzas 1993: Būdingesnės Uliūnų šnektos fonetinės ypatybės. – Uliūnai, sud. Albertas Ulys. Vilnius: Lietuvos kraštotyros draugija, 197–200. Zielińska Anna 2002: Mniejszość polska na Litwie kowieńskiej. Studium socjolingwistyczne. Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy. Zinkevičius Zigmas 1969: Apie lietuvių kalbos tarmių skirstymą. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija 3 (31). Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 365–380. RANKRAŠTINIAI ŠALTINIAI Adomitytė-Diržinskienė Valerija 1957: Krekenava, Ramygalos raj. (299). Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 410. Eigminas Kazys (metai nenurodyti): Punkto Nr. 336 (Ramygalos raj., Truskavos apyl. Užartėlės kaimas) informacijos ir tekstai. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 518 (1–3). Gaivenis Kazimieras 1960: Punkto Nr. 268. Dūdų (Panevėžio raj.). Informaciniai dalykai ir tekstai. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 606 (1–2). Libertė Aldona 1959: Aukštadvaris – 337. Informaciniai dalykai ir tekstai. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 532. Masiūnas Kazimieras 1959: Gudelių punktas Nr. 300. Informaciniai dalykai ir tekstai. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 523. Straipsniai / Articles 193 LAURA GERŽOTAITĖ Mikėnas Jonas 1951: Ramygalos rajono Ėriškių apyl. ir k. tarmės apklausas. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 104 (1–5). Rutkauskaitė V. 1959: 201 Smilgų punkto, Šeduvos raj. Informacijai dalykai ir tekstai. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 648 (1–2). Rutkauskaitė V. 1960: Informacijos ir tekstai iš punkto Nr. 266, t. y. Vadaktų tarmės. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 521 (1–2). Sabaliauskas Jonas 1959: Survilškis (299). Informaciniai dalykai ir kiti tarmės dėsniai. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 560. Sabaliauskas Jonas 1960: Survilškis (299). Tiriamojo punkto Nr. 335 tarmės tekstai. Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 560. Urbanavičiūtė Žaneta (metai nenurodyti): Jotainių tarmės tekstai (301). Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyvas, Nr. 736 (1–4). GARSINIAI ŠALTINIAI Barklainių k., Uliūnų par., Panevėžio r. CD 42 RAP 3: 0980268 (1964 m. įrašė A. Vidugiris, K. Morkūnas). Masiokų k., Ramygalos aps., Panevėžio r. CD 142 RAP 3: 1650300 (1964 m., įrašė K. Morkūnas). Masiokų k., Ramygalos aps., Panevėžio r. CD 142 RAP 3: 1660100 (1964 m., įrašė K. Morkūnas). Ramygalą, Panevėžio r. CD 177 RAP 10: 5100130, 5101300, 5101300 (1978 m., įrašė A. Vidugiris). Šukionių k., Truskavos par., Kėdainių r. CD 174 RAP 9: 0990136 (1964 m., įrašė K. Morkūnas, A. Vidugiris). Uliūnai, Panevėžio r. CD 185 RAP 11: 4201268, CD 218 RAP 13: 42301268 (1973 m. įrašė A. Vidugiris). Vitriškių k., Panevėžio r. CD 218 RAP 13: 3410267, 3420267, 3430267 (1970 m., įrašė A. Vidugiris, E. Grinaveckienė). 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI Ramygalos šnekta lietuvių tarmių klasifikacijoje: geolingvistinė analizė Ramygal[a] Subdialect in the Classifications of Lithuanian Dialects: Geolinguistic Analysis SUMMARY The article discusses the development of the Ramygal[a] subdialect attributed to the Eastern Aukštaitian of Panevėžys by Alekas Girdenis and Zigmas Zinkevičius. The research materials comprise the manuscript descriptions and texts as well as audio recordings in this subdialect dating to the second half of the 20th century. The place of the area of the subdialect in the classifications of Lithuanian dialects is established by comparing dialects by methods of digital cartography. A comparative analysis of the linguistic features recorded in the area of the subdialect enables us to evaluate the changes that occurred in the Ramygal[a] subdialect. The dialectal belonging of the Ramygal[a] subdialect varied across all classifications of Lithuanian dialects. Even two of them – classifications by Antanas Baranauskas and Antanas Salys – assigned this subdialect or its part to the transitional area between Western and Eastern Aukštaitian. The whole area of the subdialect was attributed to Eastern Aukštaitian in the classification by Girdenis and Zinkevičius in the second half of the 20th century. The twofold pronunciation of mixed diphthongs am, an, em, en and former nasal vowels ą, ę was recorded in the area of the Ramygal[a] subdialect migrating across classifications. The maintenance of the above features links the subdialect in question with Western Aukštaitian subdialects, whereas their narrowing associates it with Eastern Aukštaitian. Though influenced by eastern subdialects, the Ramygal[a] subdialect should not be assigned to them alone. Minor linguistic changes recorded in the subdialect confirm the accuracy of the reconstructed eastern boundary of Baranauskas’ First Eastern. An assumption can be made that not only Middle Aukštaitian but also its neighbouring Eastern Aukštaitian Pantininkai was transitional by nature in Salys’ classification. Įteikta 2017 m. lapkričio 14 d. LAURA GERŽOTAITĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 195