Homonimai lietuvių kalbos žodynuose

Straipsniai / Articles 103 NIJOLĖ ČEPIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija, skoliniai, leksikografija, etimologija, kalbos istorija, raštija. HOMONIMAI LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNUOSE Homonyms in the Dictionaries of the Lithuanian Language ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ, LKŽe), Jokūbo Brodovskio žodyne esantys daugiausia etimologiniai homonimai, atsiradę dėl žodžių skolinimosi iš kitų kalbų, kurie žodyno straipsniuose nėra pateikiami kaip homonimai. Kai kurie skoliniai supanašėja su lietuvių kalboje esančiu žodžiu, turinčiu kitokią reikšmę, tačiau tie žodžiai yra skirtingos kilmės ir reikšmės, todėl būtina juos rašyti atskiruose straipsniuose. 2009 m. išleistame Jokūbo Brodovskio rankraštinio XVIII a. žodyno Lexicon Germanico=Lithvanicum et Lithvanico=Germanicum III žodžių indekse taip pat yra neatskirtų homonimų. Straipsnyje pateikiama naujų homonimų, nesančių LKŽ, LKŽe. ESMINIAI ŽODŽIAI: leksikos homonimai, germanizmai, Rytų Prūsijos žodynai, leksikografija. ANNOTATION The article analyses the predominantly etymological homonyms found in The Dictionary of the Lithuanian Language (LKŽ, LKŽe) and Jokūbas Brodovskis’ Dictionary, which originated due to the borrowing of words from other languages and which are not presented as homonyms in the dictionary entries. Certain borrowings become similar to the word in Lithuanian having a different meaning, but these words have a different origin and meaning and should therefore appear in different entries. The index of Jokūbas Brodovskis’ 18th century manuscript dictionary Lexicon Germanico=Lithvanicum et Lithvanico=Germanicum III published in 2009 also contains unseparated homonyms. The article provides new homonyms not available in LKŽ, LKŽe. KEYWORDS: lexical homonyms, Germanisms, East Prussian dictionaries, lexicography. NIJOLĖ ČEPIENĖ 104 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII ĮVADAS Senovės graikų filosofas Aristotelis savo Kategorijose pirmasis paminėjo homonimo terminą. Jis rašė: „Vienvardžiais (homōnyma) vadinami tie dalykai, kurie turi tą patį pavadinimą, o tą patį pavadinimą atitinkantį esmės apibrėžimą – skirtingą“ (Aristotelis 1990: 5). Lietuvių kalbos homonimus tyrė Vincas Urbutis filologijos mokslų kandidato disertacijoje Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai, 1955 m., 251 p. Lietuvių kalbininkų homonimų apibrėžimai yra šie: leksikos homonimai yra vienodai tariami žodžiai (Urbutis 1955: 41; Jakaitienė 2005, 257); homonimai (gr. homós ‘tas pats, vienodas’ ir ónoma ‘vardas‘) yra žodžiai, turintys tą pačią fonetinę išraišką ir visiškai skirtingas reikšmes (Jakaitienė 1980: 42); tai žodžiai, turintys vienodą garsinę struktūrą, bet skirtingą leksinę reikšmę (Palionis 1985: 182). Lietuvių kalbos tikrųjų homonimų vartoseną ir semantinės struktūros pokyčius tyrė Rita Mikelionytė (Mikelionytė 2016: 13). Taigi homonimai yra vienodai tariami žodžiai, esantys skirtingos prasmės, reikšmės ir dažnai skirtingos kilmės. Be to, ne visi žodžiai, turintys skirtingą reikšmę, yra homonimai. Tikraisiais homonimais laikomi žodžiai, kurių visos gramatinės formos fonetiškai sutampa. Homonimai susidaro: 1) dėl fonetinės kalbos sistemos kitimo (etimologiniai, istoriniai); 2) dėl naujų žodžių darybos (darybiniai); 3) dėl semantinių žodžių pakitimų, žodžių reikšmių nutolimo (semantiniai); 4) dėl žodžių skolinimosi iš kitų kalbų. Skoliniai, atėję iš įvairių kalbų ar tarmių, prisitaiko prie lietuvių kalbos fonetikos ir gramatikos dėsnių, todėl supanašėja su lietuvių kalboje esančiu žodžiu, turinčiu kitokią reikšmę. Pagal kilmę homonimai skirstomi į vienakilmius (homogeninius) ir įvairiakilmius (heterogeninius). Homonimai pagal jų susidarymo būdus skirstomi į tris tipus: etimologinius (1, 4), darybinius (2) ir semantinius (3). Homonimijos ir polisemijos problemoms tirti taikoma komponentinė žodžių analizė, distribucinė analizė, derivacinės analizės metodas (Jakaitienė 1980: 42–48). Sąvokos homonimija ir polisemija yra susijusios. Jeigu daugiareikšmis žodis turi bendrą etimologinę šaknį, tai jis yra ne homonimas, bet daugiareikšmis žodis. Per ilgą laiką žodžio reikšmės gali atsiskirti, tuomet atsiranda keli žodžiai. Homonimai atsiranda ir dėl metaforinio žodžio vartojimo, kai žodžiai įgyja perkeltines reikšmes. Šio straipsnio tikslas yra pateikti LKŽ, LKŽe, Jokūbo Brodovskio žodyno III tomo žodžių indekse pastebėtus homonimus, kurie minėtuose darbuose nėra laikomi homonimais. Uždavinys: nurodyti ne tik žodžių reikšmes, bet ir, remiantis istoriniu lyginamuoju, fonetiniu, kitais filologiniais metodais, išaiškinti homonimų kilmę, ypač skolinių. Remiamasi etimologiniais žodynais, naujais darbais skolinių kilmės klausimais. Tiriami skolinių pamatiniai žodžiai, iš Straipsniai / Articles 105 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose kurių jie kilo, nurodoma pirminė žodžių kilmė. Homonimų išaiškinimas yra svarbus leksikografijai, žodynų rašymui. I. NEATSKIRTI HOMONIMAI LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE (LKŽ, LKŽe) Pastebėta, kad LKŽ, LKŽe kai kurie homonimai pateikiami viename žodyno straipsnyje. Homonimus, kurie yra skirtingos kilmės ir reikšmės, būtina atskirti. Taigi straipsnyje nagrinėjami Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ ir LKŽe), J. Brodovskio žodyne šio straipsnio autorės pastebėti nepažymėti, neatskirti leksiniai homonimai, atsiradę daugiausia dėl žodžių skolinimosi iš kitų kalbų. Straipsnyje pateikiama žodžių nuorodų iš Jono Bretkūno Biblijos, Prūsijos žodynų ir tarmių, gyvosios kalbos, kurių nėra Lietuvių kalbos žodyne. Daugumos homonimų abu žodžiai kilo iš germanų kalbų, keli susidarė iš lietuviško žodžio ir germanizmo, lietuviško žodžio ir slavizmo, vienas – iš lietuviško žodžio ir hibrido, vienas iš germanizmo ir turkų, totorių kalbos žodžio. 1. ETIMOLOGINIAI HOMONIMAI Dauguma čia nagrinėjamų etimologinių homonimų susidarė dėl žodžių skolinimosi iš germanų kalbų, daugiausia Rytų Prūsijos vokiečių dialektų; jų abu žodžiai yra germanizmai. Dalis jų pateko į lietuvių kalbą per slavų, kitas kalbas. Homonimas 1 tūtà ‘vamzdis; vamzdžio formos detalė ir kt.’ yra vokiečių žemaičių kilmės žodis, o 2 tūtà ‘tto medis (šilkmedis)’ yra turkų, totorių kilmės žodis. Keli homonimai susidarė iš lietuviško žodžio ir germanizmo. Vienas atsirado iš dviejų lietuviškų žodžių dėl fonetinio pakitimo. Šiame straipsnyje pateikiami homonimai yra ne tik skirtingų reikšmių, bet ir kilę iš skirtingų pamatinių žodžių. Daugiausia homonimų randama tarmėse ir raštuose, Rytų Prūsijos žodynuose nuo XIX a. XVII a. susidarė 1 štãras zool. ‘čiurlys; urvinė kregždė’ ir 2 štãras ‘žiurkėnas‘; 1 šinà ‘ratlankis, rato apkaustas’ ir 2 šinà ‘meldas, nendrė‘, XVIII a. – 1 šnýpkė ‘uostomasis tabakas’ ir 2 šnýpkė ‘sprigtas‘. a) Abu žodžiai yra skoliniai, germanizmai: 1 kas sm. (4) ‘įrankis kaupti’ N 2, K, Alm 23, KŽ, NmŽ, Ktč, Vn; pasiskolintas iš Prūsijos vokiečių hâk ‘kirtiklis, kauptukas’ (Alm (PrW)), Hacke ‘įrankis žolėms iškapoti, kaplys, kauptukas‘; plg. v.v.a. hacke, n.v.a. Hacke f. ‘kirtiklis, NIJOLĖ ČEPIENĖ 106 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII kauptukas’ (R II 187, 214), sietiną su vok. hacken ‘kirsti, kapoti; kapliuoti, kaupti’ (Kluge 2002: 381); 2 kas sm. (4) ‘užutėkis, užtakis’ A 1885, 111; dėl kilmės plg. Pr.v.ž. Hake (a=å) m. ‘iškyšulys, ragas; ilga siaura sekluma, einanti nuo kranto iškyšuliu iki įlankos‘, ol. hoek (Fr I 267), v.v.ž. hôk, huk ‘kampas, kampelis (vieta); ragas, iškyšulys’ (MndW II 283–284), dan. huk ‘kampas, įlanka, nerija‘, šv. huk, norv. dial. Huck ‘žemės iškyšulys’ (Falk I 427), šv. tarmėse hōk ‘kampas, išsikišimas, iškyšulys‘, n.v.a. Haken m. ‘kablys’ (Kluge 2002: 384); v.v.ž. hage, age ‘smaigalys’ (MndW II 173); lot. acus f. ‘smaigalys‘; l. hok. Plg. dar okas1, užokis. 1 bliózė sf. (1) 1. ‘pūslė’ KŽ, ZŠŽ (Snt), Vlkš. 2. ‘maišelis tabakui, makas’ J, JD 1289, K. Būg II 44, KŽ, ZŠŽ (Snt, Nm, Ssr, Šk), Gž, Gs. 3. ‘pailga piniginė, uždarant užsukama dviem suktais ragučiais’ Gl. 4. ‘susmukėlė’ Klp, Plv. 5. scrotum ZŠŽ (Ssr). 6. menk. ‘srėbtuvė, veidas, burna’ ZŠŽ (Šk). 7. ‘prasta, netikusi kumelė’ ZŠŽ (Šk) < Rytų Pr.v. blōz ‘pūslė; pypkė; indas’ (Ziesemer I 630); plg. n.v.a. Blase f. ‘pūslė‘, v.v.a. blāse, s.v.a. blāsa f., n.nl. blaas; → vok. blasen ‘pūsti’ (Kluge 2002: 129); v.v.ž. blase ‘pūslė, piniginė’ (MndW I 352); 2 bliózė sf. (1) ‘liemenė’ Klvr, Mrj; dėl kilmės plg. n.v.a. Bluse f. ‘palaidinė (moteriška)’ iš pranc. blouse; n.nl. blouse, n.ang. blouse; galbūt pranc. žodis kilo iš ankstyv. romanų *bullosa ‘rutuliškas’ kaip pašiepiamas valstiečių aprangos pavadinimas (arba sietinas su bulla = pulla ‘gedulo rūbas’ (Kluge 2002: 135); n.l. bluza ‘viršutinė moterų palaidinė (ppr. darbo drabužis)’ < pranc. blouse ‘palaidinė; ilgas platus drabužis ir kt.‘, iš v.lot. pelusia ‘drabužis iš Peluzijos (Egipto miesto)’ (LKPŽ 2016: 236–237). 1 blõkis sm. 1. ‘šiaudų pintinė duonkepei, langams, daigynui dengti, kojoms šluostyti ir kt.’ Brž. 2. ‘keptas paplotis (?)’ LV I 311; dėl kilmės plg. v.ž. flāk ‘pintas daiktas‘, v.v.ž. vlake ‘viskas, kas nupinta iš šakų, pintas daiktas’ (MndW V 265); la. blāķis ‘šiaudų demblys, plaušinis’ kilo iš v.ž. flāk ‘pintas daiktas, džiovykla’ (Sehwers 1953: 13–14); got. flahta ‘(plaukų) kasa‘; → vok. flechten ‘pinti’ (Kluge 2002: 299); n.v.a. Flechtwerk ‘pintas daiktas‘. Vidurinėje vokiečių žemaičių tarmėje v (w) buvo keičiamas į b (MndW V 188); 2 blõkis sm. ‘dėmė (drabužių, kūno)’ TP 1881, 12, Klp < Pr.v. Plack ‘t. p.’ (Fr II 151); plg. v.v.ž. vlacke, vlecke (MndW V 264), plack(e) ‘dėmė’ (MndW III 334), v.v.a. placke, v.nl. plac(ke), n.v.a. Placken m. ‘dėmė’ (Kluge 2002: 705), n.v.a. Fleck ‘dėmė‘. Tiuringų ir pietų saksų tarmėse priebalsiai p ir b buvo visiškai sutapę (Prellwitz 1894: 51; Paul 1956: 261). Plg. dar blekis2. 1 okas sm. ‘sekluma upėje, nuslūgus vandeniui, virstanti salele’ J, KŽ, Vl, Zp, Šlč; ùžokis sm. (1) ‘upės atšaka už seklumos, už oko’ J; darinys iš okas ir liet. praef. už-. 2 blkis sm. (2) ‘dėmė drabužyje’ Akm, Lž, Krtn < vok. Fleck ‘dėmė‘. Straipsniai / Articles 107 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose 1 klùmpė sf. (1) 1. ‘iš medžio išskaptuotas autuvas; kurpė su mediniu padu’ R II 209, MŽ II 279, K. Donel, N 220, K, BsMt I 47, KlvD 107, Žem, P. Cvir, A. Vien, A. Vencl, Alm 69, FrnW, ZŠŽ (Grš, Snt, Ssr, Slv), KzRŽ, Vv, Eiš, Mrj, Krtv, Dkš, Pnd, Gs. 2. menk. ‘laisvoko elgesio moters pravardžiavimas’ rš. ◊ iš klùmpių iškristi, išvirsti ‘labai nuvargti, apsirgti’ Pjv, ‘pasigerti’ Gs; iš klúmpių vest ‘atleisti iš užimamų pareigų’ ZŠŽ (Šk); ‘stengtis nugalėti, priveikti’ ZŠŽ (Grš); ‘stiprus (apie svaigųjį gėrimą)’ ZŠŽ (Grš); į klùmpę suvaryti ‘suriesti, priveikti ginčuose’ Tl; iš klùmpių iškelti, išversti ‘užmušti, nužudyti’ Vrn, Pg; klùmpes sunešti ‘susituokti’ Msn; klumpių sunešimas ‘pokylis, pažmonys, suėjimas, pasišokimas, vakarojimas’ ZŠŽ (Šk, Lkš), Alk, Dkš, Vlkv; klúmpes sumèst ‘susituokti’ ZŠŽ (Br); klúmpes užmèst ant aũkšto ‘mirti’ ZŠŽ (Br) < Pr.v. Klumpe m., f. ‘medinis batas, išdrožtas iš vieno gabalo’ (Fr I 383), v.v.ž. klumpe, klompe ‘mediniai batai’ (MndW II 493); v.nl. clompe; n.v.a. Klumpe XVI a. kilo iš v.ž. (Kluge 2002: 500); plg. la. klumpas ‘mediniai batai’ iš v.ž. klumpen ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 52), la. klumbas pl.; l. kłumpie; 2 klùmpė sf. (1) bot. ‘tokios rūšies burokas’ LC 1884, 14; → klumbėrė sf. (1) ‘bulvė’ [K], Alm 69 < n.v.a. Grundbirne ‘bulvė’ tarminės formos (Alm 69; Grimm IX 761, 57); plg. Pr.v. Klumpe (Lex 54a; C I 1082) ‘gabalas, grumstas’ ir v.v.a. bir(e), n.v.a. Birne ‘kriaušė’ (Kluge 2002: 126). 1 mdaras sm. (3b) Kv ‘skystas purvas’ K.Donel, V.Myk-Put, Alm 83, FrnW; plg. Pr.v. Modder m. ‘puvėsiai, pelėsiai, dumblas, mauras; purvas; pelkė, liūnas, klampynė, gatvės purvas’ (Fr II 68), v.v.ž. modder ‘pelėsiai, dumblas, mauras’ (MndW III 106); n.v.a. Moder m. ‘pelėsiai, puvėsiai, plėkai‘, vėlyv. v.v.a. moder iš v.v.ž.; nl. modder, moder; pirmiausia užfiksuotas XIV a. vidurio vokiečių tarmėje reikšme ‘puvėsiai, pelėsiai, purvas‘, vėliau ‘pelkė, liūnas; gleivės, purvas (gatvėse)’ (Grimm XII 2442, 68; Kluge 2002: 626); la. tarm. mãdaras ‘purvas’ (Karulis I 556–557). Kazimieras Būga mãdaras ‘skystas purvas’ laiko lietuvišku žodžiu ir sieja su latvių madēre (Alm 83; FrnW I 394). 2 mdaras sm. (3b) K, BŽ 464 menk. ‘prastas darbas’ K.Donel, Alm 83, FrnW; plg. Pr.v. Madderei ‘nereikalingas užsiėmimas, blogas, prastas darbas’ (Fr II 44), maddern ‘dirbti, daryti neturint tam teisės; mėginti, bandyti, prastai su kuo nors elgtis (daiktu, reikalu); prastai dirbti’ (Fr II 43); la. madere ‘komplikuotas, painus reikalas’ iš v.ž. madderije ‘netikęs darbo metodas; kankinimas, kankynė, prastas darbas‘; la. maderêt ‘daryti rūpesčių dirbant, ko nors imtis ne pagal jėgas’ < v.ž. maddern ‘lėtai, tuščiai darbuotis, knibinėti’ (Sehwers 1953: 75). 1 prýskis (1) ‘uostomojo tabako žiupsnis, šniūkis’ K II 115, Alm 105 < Pr.v. prîske ‘žiupsnelis’ (Alm (PrW)); plg. n.v.a. Prise ‘žiupsnelis uostomojo tabako’ (ši reikšmė turima nuo XVIII a.; XVI a. reikšmė: ‘grobis, plėšiko, pirato pagrobtas laivas‘), kilusį iš pranc. prise ‘grobis, laimikis‘, kuris yra NIJOLĖ ČEPIENĖ 108 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII veiksmažodinis abstraktas iš pranc. prendre ‘imti, čiupti‘, iš lot. prehendere; n.nl. prijs, n.ang. prize, n.šv. pris (Kluge 2002: 721). 2 prýskis (1) ‘apšildomas plytinis suolas prie krosnies’ ZŠŽ, Br, Bgt; plg. prckis ‘mūriukas prie krosnies’ Igl, prìcas (2) ‘mūriukas prie krosnies’ ZŠŽ (Lkč), Šn, Krok, Kt, Pun, Prn, dem. pricùkas Mrj, prìčius ‘narai, gultai’ K II 115, Alm 104; šių žodžių pamatas yra n.v.a. Pritsche ‘gulėjimo vieta, grotos ir ant jų padėtos lentos’ tarmybė; skolinys sietinas su vok. Brett ‘lenta’ (Kluge 2002: 721), Pr.v. Pritsche ‘(kareivių) gultai’ (Fr II 181). 1 rdelė sf. (1), rėdelė FrnW 1. ppr. pl. ‘vežimo gardis’ Vaižg, Škn, Jnš, Krp, Pkl, ‘vaikiškos lovelės šonas’ Vkš. 2. ‘ėdžios’ Vaižg (ž.). 3. ‘vaikiška lovelė su skersinukų šonais’ rš, ŠVŽŽ (Įp). 4. ‘viryklės grotelės’ ŠVŽŽ (Kra, St, Vbl) < v.ž. reddel ‘gardis’ (FrnW); plg. v.v.ž. ledder ‘vežimo gardis, kopėčių formos vežimo šonas‘. Dėl minkštumo v.v.ž. l dažnai keičiasi su garsu r (ir n) (MndW II 644, 607; Čepienė 2006: 308); n.v.a. Leiter ‘lipynė, kopėčios‘, v.v.a. leiter(e), s.fryz. hladder, hleder; → vok. verb. lehnen ‘atremti’ (Kluge 2002: 569); la. redele, redeles ‘ėdžios’ < v.ž., v.v.ž. reddel ‘t. p.’ (Vasmer III 458; Karulis II 1992, 111); kita nuomonė – est. reddel ‘t. p.’ iš fino-ugrų, todėl ir la. redeles galėtų būti pasiskolintas iš estų kalbos (Karulis II 1992, 111 (Megiste)). Plg. dar 1 redelės pl., 1 redelis. 2 rdelė sf. (1) 1. ‘didelis rėtis, pritaisytas ant kojų, iškratyti grūdams iš nukultų javų’ J, FrnW, ŠVŽŽ (Mkl, Ms, Dauk, Šat), Als, Slnt, Pln, Ms, Lkž, Kl, Trk, ‘įrengimas grūdams išsijoti kuliant’ KrtnŽ. 2. ‘tinklas iš vielos’ J; plg. v.v.ž. rider, riter ‘retas rėtis, sietas‘, redern, reden ‘(miltus) sijoti’ (MndW III 446); rus. рeдéль, ryt.rus. рéдиль ‘retas tinklas, sietas’ iš рéдкий ‘retas’ (Vasmer III 458); liet. retas, la. rȩts. Plg. 2 redelės, 2 redelis. 1 rdelės sf. pl. (1) 1. ‘ėdžios’ Žd, Mžk, Žg. 2. ‘akėčių balžienai’ Ps. Plg. 1 redelė. 2 rdelės sf. pl. (1) ‘didelis rėtis, pritaisytas ant kojų, iškratyti grūdams iš nukultų javų’ rš, FrnW, ŠVŽŽ (Yl, Šul), Vž, Mžk, Vkš, Vgr, Klm. Plg. 2 redelė. 1 rdelis sm. (1) ‘vežimo gardis’ Krp. Plg. 1 redelė. 2 rdelis sm. (1) 1. ‘didelis rėtis, pritaisytas ant kojų, iškratyti grūdams iš nukultų javų’ Lk, Klm, Lkv, Rs, Šv, Kv. 2. ‘pintinė, krežis’ Vb, Ps, Dj, Pmp. 3. ‘tinklas iš vielos’ Všk. Plg. 2 redelė. 1 šnýpkė sf. (1) DŽ ‘uostomasis tabakas’ PVG 315 (1775 m.), NdŽ, I. Simon, FrnW, ZŠŽ, Šv, Slv, Skr, Gr atėjo iš Pr.v. šnîfke ‘uostomasis tabakas’ (Alm (PrW)); Schnîfchen, v.ž. Schnîfke, Schnüwke m. ‘t. p.’ (Fr II 304); plg. n.v.a. Schnupftabak. 2 šnypkė sf. ‘sprigtas’ Q 361 kilo iš vok. deminutyvo Schnipp ‘sprigtas’ (Kluge 1957: 671), Pr.v. Schnippschen n. ‘sprigtas į nosį’ (Fr II 305), plg. n.v.a. Schnippchen ‘sprigtelėjimas pirštais‘. Straipsniai / Articles 109 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose 1 šlmistras (šulmistras) sm. (1) KŽ, šùlmistras (1) NdŽ, šumistras (1) NdŽ ‘mokytojas’ BB 2 Mak 1,10, Lex 77, C II 499, Q 465, B 356, 892, 906, R I 154, R II 318, K. Donel, PVG 93 (1728 m.), 166 (1744 m.), 339 (1788 m.), MŽ I 282, MŽ II 426, LLICh (Žodynėlis), N 523, NdŽ, I. Simon, rš, FrnW, KŽ, Smln, Prk < n.v.a. Schulmeister ‘t. p.’ dialektizmo; plg. Pr.v. šolmister (Alm (PrW)), v.v.ž. scholemester ‘t. p.’ (MndW IV 111), l. mistrz; plg. dar šilmistras ‘t. p.’ KŽ, Smln, šiùlmistras (1) K I 303, K II 171, K, NdŽ, Alm 126, FrnW, šuilmistras sm. PVG 101–102 (1734 m.), šiùilmistras K, NdŽ, Alm 126, FrnW, KŽ, šolmistras ‘mokytojas’ Alm 132, FrnW. 2 šūlmistras sm. (1) ‘virvė kuršių tinklui pakabinti; tinklas, prikabinamas prie kito tinklo sparno’ BzF 185 (orig. szùlmystres), KŽ, šulmisris ‘trikampis tinklas, esantis prie kiekvieno kuršių tinklo sparno’ Fr II 321 (orig. szulmisreis); plg. vok. Schulmeister ‘trikampis tinklas prie kiekvieno sparno kuršių tinkle’ (Fr II 321), v.v.ž. schûl, schule ‘slėptuvė‘, schulle, scholle ‘žvaigždėtoji plekšnė’ (MndW IV 145, 148), v.v.ž. schulen ‘pasislėpti’ (MndW IV 147). 1 trasa sf. ‘palūkanos, procentai’ BzF 190, Prk; plg. 1 trasas, 1 tresas. 2 trasa sf. 1. ‘senovinis moters galvos papuošalas – brokatinė gėlėta juosta’ rš; plg. 2 tresas. 3 trasa sf. ‘valties lynas’ KlvD 35, KlpD 10; plg. v.v.ž. trosse ‘lynas, susuktas tik vieną kartą, ir susidedantis tik iš dviejų ar trijų verpalų’ (MndW IV 616), n.nl. tros, n.norv. trosse, n.v.a. Trosse f. ‘stiprus laivo lynas‘; vok. iš pranc. trousse ‘ryšulys’ (Kluge 2002: 932); la. trasa ‘lynas, trosas’ < v.v.ž. trosse (Sehwers 1953: 144). Kaip matome iš pavyzdžių, lietuvių kalboje turimi ir trinariai homonimai. LKŽe visi trys homonimai pateikiami kaip vienas žodis. 1 trsas sm. (2) ‘palūkanos, procentai’ J; plg. 1 trasa, 1 tresas. 2 trsas sm. 1. ‘auksiniais ar sidabriniais siūlais ataustas audeklo apvadas (juostelė) ant drabužių ar baldų, galionas’ BzF 189, KŽ, ZŠŽ, Šk. 2. ‘senovinis moters galvos papuošalas – brokatinė gėlėta juosta’ J, ZŠŽ, Vv, Šk. Plg. 2 tresas. 1 trẽsas sm. (2) K, ppr. pl. trẽsai K I 158, 666, Mit I 46, NdŽ, LV IV 231, FrnW, KŽ, (4) NdŽ, Slv, trèsas Rg ‘palūkanos, procentai’ L, K, K II 372, Mit I 355, Rdž, prš, Alm 143, FrnW (BzF 190) < Pr.v. trese, treß ‘palūkanos, procentai’ Alm (PrW), Tressen pl. ‘nauda, procentai, palūkanos’ (Fr II 411), n.nl. interest, n.šv. interesse, n.v.a. Interesse ‘interesas; susidomėjimas; procentai’ iš v.lot. interesse ‘nauda’ (Kluge 2002: 444), lot. Interesse ‘dalyvavimas; nauda, pelnas; procentai’ (Georges DLHW 1386). Plg. dar 1 trasas, 1 trasa, tresos pl. 2 trẽsas sm. ppr. pl. (2, 4) 1. ‘auksiniais ar sidabriniais siūlais ataustas audeklo apvadas (juostelė) ant drabužių, skrybėlės ar baldų, galionas’ K, JD 1124 (dem. tresùžis), FrnW, ZŠŽ (Snt), Slv, Plv, Vrb, trẽsai pl. Alm 143, FrnW. 2. NIJOLĖ ČEPIENĖ 110 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII ‘toks senovinis moters galvos pauošalas – brokatinė gėlėta juosta’ K, A 1884, 137–138, LB 109, Tat, V. Piet, Alm 143, FrnW 1119, Skr. 3. ‘gaidžio uodegos ilga plunksna’ LV IV 231 < Pr.v. trese, treß ‘juostelė, apvadas (Futtertressen)’ (Alm 143), n.v.a. Tresse ‘galionas, juostelė, apvadas, apsiuvas’ iš pranc. tresse f. ‘virvė, apvadas‘, kuris siejamas su it. treccia ‘(plaukų) kasa‘; plg. n.nl. tres, n.ang. tress (Kluge 2002: 928); la. trese ‘galionas’ iš vok. (Sehwers 1953: 144). Plg. dar 2 trasas, 2 trasa. b) Homonimai, kurių vienas žodis germanizmas, o kitas – germanizmas, atėjęs per lenkų kalbą, slavizmas ar kitos kalbos žodis: 1 bõnė sf. (2) ‘bokštas’ J, Mair, Krš, (4) bon Žg < v.v.ž. bone ‘bet kokia pakyla iš lentų; patalpa ant aũkšto’ (MndW I 384); plg. Pr.v. Bohn ‘bet kokia pakyla iš lentų’ (Ziesemer I 862), n.v.a. Bühne f. ‘pakyla iš lentų, scena; skliautas, lubos, galerija, viršutinė namo patalpa; svirnas, daržinė’ (Grimm II 508, 47). Plg. dar 1 bonia. 2 bõnė sf. (2), bon (4) 1. ‘metalinis, molinis puodas’ C I 801, Q 231 (orig. Bone). 2. ‘iš šiaudų pintas kubilas, bamblė’ Rs, Bsg. 3. ‘ąsotis smaugtu kaklu’ JD 809, J, Šmk. 4. Ck ‘cementinis šulinio žiedas’ Vl. Plg. 2 bonia. 1 bónia sf. (1) ‘bokštas’ NS 1181 (dem. bonelis), Trgn, Kp, Ds, Rm. Plg. 1 bonė. 2 bónia sf. (1), bonià (4); 1. ‘iš šiaudų pintas kubilas, bamblė’ Upn, Ant. 2. ‘ąsotis smaugtu kaklu’ Snt. 3. ‘krosnis degutui (kalkėms) degti’ Lš, Lp. Plg. l. bania; rus. бáня ‘pirtis; indas, kupolas, avilys’ (Vasmer I 122); n.nl. beun ‘dėžė žuvims’ (Kluge 2002: 159). 1 bùnta sf. (1) 1. ‘ryšulys, pundulys’ M; plg. v.v.ž. bunt ‘ryšulys, tai, kas surišta’ (Sehwers 1953, 21), Pr.v. bunt ‘t. p.’ (Ziesemer I 871), v.v.a. bunt, n.v.a. Bund n. ‘ryšulys, paketas‘, sietiną su vok. binden ‘rišti‘; l. bunt. Plg. dar buntas3. 2 bùnta sf. (1) ‘gauja, būrys’ Mit I 78; plg. n.v.a. Bande ‘gauja, grupė’ iš pranc. bande ‘būrys, minia‘, n.v.a. Bund ‘susivienijimas, sąjunga‘, Pr.v. Bund ‘suderėjimas, susitarimas’ (C I 409); (v.l.) n.l. bunt ‘ryšulys; 15-os daiktų ryšulys; sąjunga; maištas ir kt.’ < v.v.a. bunt, n.v.a. Bund ‘ryšulys; sąjunga; susivienijimas, organizacija; diržas‘; s.brus. бунmъ ‘maištas; minia; ryšulys’ (LKPŽ 2016: 249); l. bunt iš vok. Bunt (Brückner 1974: 49). 1 kùpelioti, -ioja, -iojo tr. 1. ‘sieti, jungti’ N 211 (orig. Kuppeloti). 2. ‘stogo viršų apdėti šiaudais, spaliais ir pan., kad lietus neįlytų ir vėjas nedraskytų’ Grg, apkùpelioti tr. ‘stogo viršų aptaisyti’ End, Dr. Šių žodžių pamatas yra Pr.v. 3 bùntas sm. (1) K, butas (2) ‘ryšulys, kūlys, glėbys, krūva, pėdas’ PVG 347 (1788), S. Dauk, M. Valanč, Alm 38, Rmč, Btn, Grg, NmŽ, Vvr, dem. buntẽlis PVG 347 (1788 m.), J, BzF, N 337, K I 268, Trg, Šlu, Krtn, Įp, buntukas Trg, buntùkai pl. ‘šiaudų kūliai ant stogo’ BzF 103, bunteliukas Lkv. Straipsniai / Articles 111 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose kuppeln ‘surišti, sujungti’ (Fr I 447); plg. v.v.a. kuppeln, kupelen, koppeln, kopelen ‘jungti, sujungti‘, n.v.a. kuppeln (Kluge 2002: 548), liet. germ. kùpelė sf. (1) ‘sukryžiuoti pagaliai ant stogo viršaus, kad vėjas gūbrio nenudraskytų; žergės, kriogis’ Dr, Krtn, Grg, pl. kùpeliai BzF 130 (orig. kùpelei) iš Pr.v. Koppel ‘sukryžiuoti pagaliai ant šiaudinio stogo kraigo (gūbrio) jam pritvirtinti’ (Fr I 335). Plg. dar 1 kupeliuoti. 2 kùpelioti, -ioja, -iojo tr. ‘daržoves kaupti’ Grg, Šv; tikriausiai sietinas su lenkų kupa ‘krūva‘, kopać ‘kasti’ ar brus. купа ‘krūva‘. Plg. 2 kupeliuoti. 1 kupeliuoti, -iuoja, -iavo ‘sieti, jungti’ B 830 (orig. kuppelti), [K], apkùpeliuoti tr. ‘šiaudinio stogo viršų apdėti kupelėmis (sukryžiuotais pagaliais)’ Prk. Plg. 1 kupelioti. 2 kupeliuoti, -iuoja, -iavo ‘pilną dėti, kaupuoti’ Skr, Vdžg, Jrb, Trg, Gs. Plg. 2 kupelioti. 1 špònka sf. (1) Žvr, šponkà L, KŽ ‘volė, apvalus medinis kamštis alaus statinei užkišti’ Rtr, J, KŽ, ZŠŽ (Žvr); tikriausiai kilo iš Pr.v. spunt, špunt ‘kaištis, volė (statinės)’ (Alm 118 (PrW)), v.v.ž. spunt ‘t. p.’ (MndW IV 349) dialektizmo deminutyvo, galbūt per lenkų szponka; plg. vok. dial. spont, n.nl. spon, v.nl. sponde, vėlyv. v.v.a. spunt, n.v.a. Spund ‘volė, kamštis‘; vok. iš it. (s)punto, o šis iš lot. (ex)pūnctum n. ‘tai, kas pradurta’ (Kluge 2002: 872; Grimm XVII 230, 66); la. spude ‘volė (statinei užkišti)’ iš v.ž. spund (Sehwers 1953: 118); l. szpunt ‘kaištis, volė’ iš vok. Spund (Brückner 1974: 555); plg. v.v.ž. spôn ‘skiedra, skala, plonas medžio skritulys, skeveldra’ (MndW IV 338); s.skand. spánn, spónn, ags. spôn, spoon, s.ang. spōn m., f., s.fryz. spon, n.šv. spån, n.ang. spoon, n.isl. spónn, n.v.a. Span m. ‘skiedra, skeltinis šakalys, skala, balana‘; žodžio kilmė neaiški (Grimm XVI 1862, 51; Kluge 2002: 860); s.l., v.l., n.l. (dial.) szponka ‘sagutė, segtukas; kabė, sąsaga; medinis kaištis, volė ir kt.’ < v.v.a. spân, n.v.a. Span ‘skala’ (LKPŽ 2016: 633). Plg. dar špunka (LKŽe). 2 špònka sf. (1) ‘įspaudžiama metalinė sagutė, spaustas’ Knv, Lš; plg. s.skand. spǫng, s.ang. spang, n.v.a. Spange ‘sagtis, sąsaga, sankaba, gnybtas‘, v.v.a. spange, v.nl. spange, s.v.a. spanga, → vok. spannen ‘įtempti, užmauti; suspausti’ (Grimm XVI 1875, 62; Kluge 2002: 860); v.v.ž. span n. ‘sagtis, sąsaga (knygos, drabužių ir kt.’ (MndW IV 301); (s.l., v.l.) n.l. (dial). szponka ‘sagutė, segtukas; kabė, sąsaga; medinis kaištis, volė ir kt.’ < v.v.a. spân, n.v.a. Span ‘skala‘; n.brus. (dial.) шпóнка ‘sagutė, segtukas, spaudė; medinė marškinių saga; siūlų saga; medinė spraudė, kuria sutvirtinamos lentos‘; n.rus. dial. шпóнка ‘užsegimas, sagtis, kabė’ (LKPŽ 2016: 633); rus. шпóнка ‘skersinis (tvoroje, rogėse)‘, ukr. шпóнъка ‘saga‘, bulg. шпóнка ‘užsegimas, saga‘, v.ž. spôn; slavų kilmės žodis arba skolinys iš vok. Span ‘skiedra‘, v.ž. spôn, v.v.a. spân per lenkų kalbą (Vasmer IV 474–475); ček. sponka. Plg. dar sponka (LKŽe). NIJOLĖ ČEPIENĖ 118 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas, iš gr. τάλαντον ‘svarstyklės; mato vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas’ (LKPŽ 642). Plg. 2 tãlentas. 2 tlentas sm. (1) 1. ‘nepaprasti kūrybiniai įgimti gabumai’ S. Dauk, M, Rtr, KŽ, NdŽ, DŽ1, J. Balč, A. Gric, ‘apie didelių gabumų žmogų’ J. Gruš, Pt, ‘teigiama, ppr. įgimta ypatybė’ LTs IV 434, NžR. 2. nj. ‘dalia, lemtis, likimas’ Sln, LTR (Lš), Krž, Sml. 3. nj. ‘laimė, pasisekimas, sėkmė’ Žem, NžR, DS 157 (Rs), Brs, Ms, Šts, Lk, Rt. 4. nj. ‘amatas, užsiėmimas, verslas’ Strn, Gdr, Str, Pv, Lpl, Prng, Plm. 5. ‘būdas, priemonė’ Prng. Plg. (v.) l. talent ‘neįprastas sugebėjimas; Dievo dovana; gebėjimas burtininkauti; sėkmė; senasis sidabro ar aukso matas < pranc. talent ‘gebėjimas, sugebėjimas‘, iš v.lot. talentum ‘svaras; gabumas, mokslumas, polinkis; troškimas‘, iš lot. talentum ‘graikų mato vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas, iš gr. τάλαντον ‘svarstyklės; mato vienetas (~26,2 kg); piniginis vienetas’ (LKPŽ 642); brus. talent (FrnW II 1053). Plg. dar 1 tãlentas. 3. DARYBINIAI HOMONIMAI Darybiniai homonimai susidaro, kai prie panašios ar vienodos garsinės struktūros šaknų pridedamas vienodas afiksas arba kai skiriasi darybos būdai. Čia pateikiami homonimai susidarė iš darinio 1 stieg ‘čerpė; malksna’ ir germanizmo 2 stieg ‘žuvis dyglė‘. 1 stieg sf. (4) DŽ; Ser 1. ‘čerpė stogui dengti’ Š, NdŽ, MLTE II 336, sp, FrnW. 2. ‘malksna’ Š, NdŽ. Darinys iš stiegėlė; plg. v.v.ž. tegel ‘čerpė’ (MndW IV 517), n.v.a. Ziegel ‘čerpė stogui‘; la. stieǥelis ‘plyta’ iš v.v.ž. tēgel ‘plyta’ su pridėtu s prieš t (Sehwers 1953: 122), lot. tegula. Plg. dar stieglė (LKŽe). W. Smoczyńskis stiegėl ‘čerpė stogui dengti’ laiko vediniu iš liet. stiegti ‘dengti stogą šiaudais’ (Smoczyński 2008: 603), o E. Fraenkelis – skoliniu iš lotynų kalbos per v.v.ž. tarmę (FrnW). 2 stieg sf. (4) zool. ‘žuvis dyglė (Gasterosteus aculeatus)’ rš < v.v.ž. stekele ‘maža, dygi žuvis, dyglė’ (MndW IV 379; FrnW II 900); plg. n.v.a. Stichling m. ‘įvairios mažos žuvys‘; la. stērķelis ‘maža, dygliuota žuvis’ iš v.v.ž. stekele ‘t. p.’ (Sehwers 1953, 122). Plg. dar stiegis, stegė, stėgis, stėkė, stėkis (LKŽe). Straipsniai / Articles 119 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose II. NEATSKIRTI HOMONIMAI JOKŪBO BRODOVSKIO ŽODYNO INDEKSE Neatskirtų homonimų randama ir 2009 m. išleistame J. Brodovskio rankraštinio XVIII amžiaus žodyno Lexicon Germanico=Lithvanicvm et Lithvanico=Germanicvm III žodžių indekse. Viename lizde pateikiamas germanizmas gilióti ‘turėti vertę, kainuoti; reikšti, tikti’ B 548 (orig. Gillóti), B 815, PVG 67 (1715 m., orig. giloti), 393 (1793 m.), 538 (1808 m.), 524 (1908 m.), R II 5 (ne gillóju ‘netinku‘), MŽ II 6, LLICh (Žodynėlis), TDr VII 356, giliúoti BB 1 PvTm 5,11 (orig. gilti), Lex 40a (gillti), Q 213 (orig. Gillti), B 548 (orig. Gillti), PVG 125 (1738 m.), 434 (1797 m.), K, K I 572, A 1883, 191, StngŽ, Alm 54, KŽ, KzRŽ, Ss, Ktk, Mrj, Plv, giliúot ZŠŽ (Šk) < Pr.v. gele ‘turėti tam tikrą vertę’ (Alm (PrW)); plg. n.v.a. gelten ‘turėti vertę; galioti; būti laikomam (kuo); būti skirtam (kam)‘, s.s. geldan, n.šv. gälla (Kluge 2002: 343); ir lietuviškas žodis gylióti, gyliúoti ‘zylioti, lakstyti, nerimti’ B 258, 290, 842, 865, 870, orig. Ænig Linnas Stom, Bittes gilloj‘5, wirʃʒuj’ Saule teka; Dacht, Wachs u[nd] das Bree[n] des Lichts (B 258); pikis (pykis) ‘ietis, durtuvas, kirvis su ilgu kotu (karo ginklas)’ B 978 (Pikis), BzF 154, K, K II 110, BsP I 10, Alm 100, pasiskolintas iš Pr.v. Pîk ‘lazda su smailia geležimi durti, ietis’ (Fr II 142), pîk ‘ietis’ (Alm (PrW)), Picke (B 978); plg. v.v.ž. pêk, peke ‘t. p.’ (MndW III 313), n.šv. pik, n.nl. pick, n.v.a. Pike ‘ietis‘, pranc. pique (Kluge 2002: 702), neatskirtas nuo kito žodžio, germanizmo pikis ‘atlaikinė masė, gaunama gaminant degutą, akmens anglies dervą ir kt.’ Lex 67, Q 381 (orig. Pikkis), C I 102, C II 196, 680, Bb Sir 13,1, B 95, 239, 552, 968 (orig. Pikkis. Smalla dégta), R I 107, R II 275, RB 2 Moz 2,3, MŽ I 198, MŽ II 368, N 289, K, J, I, Dor (Klp), Alm 100, K. Būg, Sim, FrnW, DŽ, ŠDŽ, ZŠŽ (Snt, Žlt, Grš), KzRŽ, ŠVŽŽ (Gailč, Klaus, Ms), Jn, Krš, Grš, Skr, Varn, Grdm, Up, Jnš, ‘tam tikri juodi dažai’ Šts, kilusio iš Pr.v. pick, pek ‘derva’ (Alm (PrW)), Pech ‘pikis, smala’ (Lex 67, C II 196), v.v.ž. pek, pik ‘t. p.’ (MndW III 313), n.v.a. Pech n. ‘derva, pikis; šnek. nesėkmė‘; plg. v.v.a. pech, s.s. pik, s.ang. pic, n.nl. pek, pik (Kluge 2002: 687); la. piķis ‘derva’ iš v.v.ž. pik ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 88); randa ‘renta, pajamos’ B 912, 1014; plg. v.v.a. rent(e) ‘pajamos iš procentų, palūkanųų, n.v.a. Rente, n.šv. ränta, n.nl. rente, s.pranc. rente (Kluge 2002: 758); brus. ранда ‘nuoma?‘; pateikiamas kartu su randa ‘brūkšnys, randas, mėlynė (nuo sumušimo)’ B 40, sietino su liet. rantas, rantyti (Smoczyński 2007, 499); 5 Prūsijos lietuvių tarmėje šiame žodyje i tikriausiai buvo trumpas, nes po jo rašoma ll. NIJOLĖ ČEPIENĖ 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII rūtà bot. ‘augalas’ Lex 70, LKŽe, B 272 (orig. Kiʃʒkio Ruta), 420 (orig. Paukʃʒciu Rutos), 999 (orig. Ruta) < brus. ar l. ruta (FrnW), neatskirtas nuo germanizmo rūtà ‘lango stiklas’ B 999, R II 178, 287, MŽ II 236, 384, N 452, K I 431, M, FrnW, Kv, Krtn, Trg, Krkl, Pgg < Pr.v. rût ‘lango stiklas’ (Alm (PrW); Fr II 217); plg. v.v.ž. rute ‘rombas, taisyklingas keturkampis, lango stiklas’ (MndW III 536), vėlyv. v.v.a. rūte, v.nl. rute, n.v.a. Raute ‘geometrinė figūra‘; XIV a. užfiksuota; pirminė žodžio kilmė neaiški (Kluge 2002: 747). LKŽe nepateikiamas iš J. Brodovskio žodyno. J. Brodovskis pateikė juos kaip atskirus žodžius, laikė homonimais, pvz.: Raute 1 herba Ruta Luc 11,42. 2 vitrum in feneʃtra Ruta Lango. Tačiau Vincento Drotvino parengtame žodžių indekse jie nėra pateikti atskirai. urtas sm. (1) ppr. pl. 1. ‘aptvaras, gardas, apluokas’ B 727 (orig. pl. Urtai, Horten der Schaaf[en] vid. Hürte), N 35 (B), KŽ. 2. ‘banda, pulkas (galvijų)’ LzŽ; dėl kilmės plg. Pr.v. Hŭrde, Hürte ‘aptvaras, gardas (galvijams)’ (Lex 51a, C I 988; B 727, 733), Horten, Hürte ‘aptvaras (avių)’ (B 727), Hort ‘pertvara iš lentų (kiaulėms), atitverta vieta; krepšio pavidalo, ilgas išpintas daiktas vaisiams rinkti ir džiovinti krosnyje’ (Fr I 299); v.v.a. hurt, s.v.a. hurt ‘pintas daiktas‘, got. haurds, s.skand. hurd, n.v.a. Hürde ‘aptvaras, žardis, apluokas’ (Kluge 2002: 428); v.l. urt, (v.l., n.l. hurt) ‘portatyvinė pinučių tvora avių bandai aptverti; kaimenė, banda; avys; būrys; prekyba urmu; daiktų krūva’ < v.v.a. hurt ‘avių aptvaras, pinučių tvora‘; n.brus. (dial.) гурт ‘banda, kaimenė; gaisravietė; krūva; gausybė ir kt.’ (LKPŽ 177); n.rus. гурт ‘banda, kaimenė, pulkas’ per l. hurt iš v.v.a. hurt ‘laidaras iš pintų šakų, vytelių avims nakvoti’ (Vasmer I 476); žodis neatskirtas nuo germanizmo utas sm. (2) ‘toks senovės pinigas, lygus ¼ talerio, sidabrinė moneta, artas’ B 962, R II 324, MŽ II 434, N 35 (Klp, Rg), srš, K, BS 112, JD 1501, Jn, FrnW, KŽ < Pr.v. Ort, Ortsthaler ‘t. p.’ (B 962), v.v.ž. ort n., m. ‘vieta, kurioje susikerta dvi linijos, kampas; viršūnė; ketvirtoji mato, monetos ir kt. dalis’ (MndW III 238–239); plg. s.v.a. ort, v.v.a. ort m., n., s.s. ort m., nl. oort, n.v.a. Ort m., n. ‘viršūnė, smaigalys (ypač ginklų), kampas; ketvirtadalis monetos; ketvirta dalis svorio ar mato; kreiceris (smulki moneta), Ortstaler, Ortsgulden ‘ketvirtadalis talerio’ (Grimm XIII 1350, 70; PaulW 447); la. uõrts, uõrte ‘artas, moneta (1/4 talerio, vėliau 30 sidabrinių kapeikų)‘ iš v.v.ž. ort ‘1/4 talerio, monetos’ XVI a. ar XVII a. pradžioje (Sehwers 1953: 148, 215); (v.l.) n.l. urt ‘XVI–XVIII a. sidabro moneta (~ ¼ talerio vertės), naudota Europoje ir kt.‘; (s.l., v.l.) n.l. ort ‘t. p.’ < v.v.a., s.v.a. ort ‘moneta ir kt.’ (ALEW I 56; LKPŽ 177, 216); l. urt < vok. Örten, Ürten ‘svoris; moneta, ketvirtoji talerio dalis’ (Brückner 1974: 595). E. Fraenkelis liet. utas kildina iš l. ort, urt (FrnW), W. Smoczyńskis Straipsniai / Articles 121 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose taip pat iš l. ort ‘sidabrinė moneta, kaldinta XVI–XVII a.’ (Smoczyński ALL 58, 2008: 57). Plg. dar urta, 1 ortas, orta, artas (LKŽe). vóga sf. (1) NdŽ, vogà sf. (2) KŽ ‘žemės luitas, gabalas’ C I 56, Q 56, B 52 (orig. Gruntas, Woga, vok. Ackerscholle), N 85, [K], LsB 218, LV IV 492, FrnW, savas žodis, sietinas su liet. vagà‚ arimo griovelis; suverstas žemės gūbrys‘ (FrnW II 1271; ALEW II 1271), pateikiamas kartu su kitu žodžiu, germanizmu vóga sf. (1), vogà (2) ‘svarstyklės, svertuvas’ BB Jer 32,10, VlnE 169,20, Q 229 (orig. Aukso woga ‘svarstyklės auksui sverti‘, vok. Gold=Wage), PVG 442 (1797 m.), B 185 (orig. Wógôs Balkis, vok. Balke an der Waage), 269 (orig. Sʒwinno Woga l Swartis, vok. BleÿWage), R I 182, R II 390, Klim, MŽ I 332, MŽ II 524, N 85, [K], M, Alm 148, KŽ, ZŠŽ (Nm), DvŽ, Slm, Kv, Varn, Grv, Al, Klt < Ryt. Pr.v. wōy ‘svarstyklės’ (Mitzka 1919: 153), v.v. wog (dažnai Liuterio Biblijoje, Elzaso tarmės rašto paminkluose), ankstyv. n.v.a. woge; plg. dan. vog ‘tam tikras svoris‘, n.šv. våg, norv. vaag, n.nl. waag, vok. Wage, n.v.a. Waage f. ‘svoris; prietaisas sverti, svarstyklės; svėrimas; pusiausvyros padėtis, pusiausvyra; perk. svertas; branktas ir kt.‘, v.v.a. wāge, s.v.a. wāga, s.s. wāga, s.skand. wâga (Grimm XXVII 346, 62; Kluge 2002: 966); v.v.ž. wage ‘svarstyklės, prietaisas sverti; vieta, kurioje sveriama; svarstyklių teisingumas; tam tikras svoris (priklauso nuo prekių rūšies)’ (MndW V 573–574); Pr.v. wôg ‘branktas’ (Alm (PrW), Wage f. ‘branktas’ (Fr II 452); la. vāga ‘svarstyklės’ iš v.ž. wāge (Sehwers 1953: 152); (s.l., v.l.) n.l. (dial.) waga ‘svarstyklės; pastatas, kuriame sveriama; svėrimas; trauka; svarmuo; pasvertas kiekis; svoris ir kt.’ < v.v.a. wâge, s.v.a. wâga, n.v.a. Wage ‘svarstyklės; svarmuo; svoris‘; s.brus. вaгa ‘svoris; svorio matavimo sistema; teisė sverti; svėrimo mokestis; svarstyklės; patalpa, kurioje sveriama; svarba; kabantys svarmenys ir kt.’ (LKPŽ 672–673). Pastebėta, kad J. Brodovskio žodyno „Žodžių indekse“, III t., savas žodis grovis ‘įrankis sienoms (mūrui) griauti’ B 902 (orig. [Maŭr]brecher Muro growis) kartu pateikiamas su germanizmu grovas ‘grafas’ B 599 (orig. Graff Grow‘s), 763, 839, kurio pamatas yra Pr.v. Groaf ‘grafas’ (Riemann II 487), vok. Reino dial. grōf (Grimm VIII 1698, 52), n.v.a. Graf ‘grafas‘; plg. v.v.a. grāve, v.nl. grave, greve, v.v.ž. grave ‘t. p.‘, n.nl. graaf, v.lot. -gravius (Kluge 1957: 266; 2002: 367); l. gróf iš vengr. grof (Brückner 1974: 173); šie žodžiai, žinoma, nėra homonimai. III. LIETUVIŲ KALBOS ŽODYNE (LKŽ, LKŽe) NEPATEIKIAMI HOMONIMAI Kai kurių žodžių nėra LKŽ ir LKŽe (yra tik 1 dkis). Iš skolinių susidaro ne tik dvinariai, bet ir trinariai homonimai, pavyzdžiui, dkis. 1 dkis ir 2 dkis galėtų būti semantiniai homonimai. NIJOLĖ ČEPIENĖ 122 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII 1 dkis sm. (2) ‘užtiesalas (lovai, sėdynei, kojoms); mitukas arkliui uždengti, gūnia, užklotas; danga, uždanga’ BB 2 Moz 26,7, BB 2 Moz 34,35, Lex 67a, C I 453, C II 205 (orig. Arkliû Dêkis Pferd=Decke), B 244, 289, 341, 358, 545, 901, 974, R I 24, R II 98, MŽ I 48, MŽ II 128, 332, PVG 314 (1775 m.), N 136 (orig. dékis), K, ALL 54, 34 (NTK), J, Alm 43, KŽ, ZŠŽ (VšR, Nm), KzRŽ, KrtnŽ, ŠVŽŽ (Ms, Krv, Prlg), Krtn, Kv, VšR, Užv, Gs, dem. dekelis N 136, dekùtis KzRŽ, ‘lovatiesė’ ZŠŽ (Žvr, Lkč, Nm, Bbl), KzRŽ, Krtn, dikis NmŽ < Pr.v. dęk ‘t. p.’ (Ziesemer II 32; Alm (PrW)); plg. Pr.v. Decke ‘patiesalas, užtiesalas, kilimas’ (Lex 23; C I 453), v.v.ž. decke ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 26), n.v.a. Decke ‘antklodė; mitukas, gūnia; staltiesė; danga; apdaras; lubos‘, → vok. decken ‘dengti‘; la. deķis ‘antklodė, apklotas’ iš v.v.ž. decke (Sehwers 1953: 26). Plg. dar dekė (LKŽe). 2 dkis sm. ‘namo lubos’ LKA I 49 (Pž) < Pr.v. Deck ‘namo lubos’ (Ziesemer II 32); plg. n.v.a. Decke ‘lubos‘; v.v.a. decke ‘stogas’ (Grimm II 660, 32), v.nl. dac, dek, n.v.a. Dach n. ‘stogas‘, → vok. decken ‘dengti’ (Kluge 2002: 176). 3 dkis sm. ‘(laivo) denis’ KŽ, dek’ Dor (Klp) < vok. Deck n. ‘t. p.‘; plg. nl. dek, ang. deck; nyderlandų kilmės žodis (Kluge 1957: 124; 2002: 183). 1 giselis sm. ‘mokinys, padėjėjas (meistro, pirklio, malūnininko)’ Lex 77a, B 306, N 257; plg. 1 gizelis. 2 giselis sm. ‘stabdys riestuve, staklių velene, ant kurio riečiami metmenys, audeklas (Hemmung am obern Webebaum)’ N 257. Plg. dar 2 gyzelis; gysalys (LKŽe). 1 gizẽlis sm. (2) 1. ‘mokinys, padėjėjas (amatininko, meistro, pirklio, malūnininko)’ B 76, 306, 566, 633 (Giʃelis), 663, 906, 912, Q 458, 466, R II 190, MŽ II 173, 229, PVG 194 (1748 m.), 301 (1770 m.), 505 (1806 m.), StngŽ, Drg, N 257, K, K II 349, Sch 213, Alm 54, FrnW, KŽ, Vlkv, Ldvn, Pc, Lkš, ZŠŽ (Snt, Lkš, Nm, Žvr, Ssr), gìzelis (1) KŽ, Pn, Kdn, Pc, Vdk, Ds, gyzelis Vlkv, gižlis KlpD 63, prš, KrtnŽ, dem. gizeliukas KlvD 191, KŽ. 2. scom. ‘nenuorama’ Ppl < Pr.v. gesęl ‘pameistrys (amatininko); draugas’ (Alm (PrW)), Geʃell (C I 741; Q 466; B 566); plg. n.v.a. Geselle ‘vaikinas, pameistrys, (darbo) draugas‘, v.v.a. geselle; sociatyvinis darinys iš vok. Saal ‘salė, patalpa’ (Kluge 2002: 352); n.l. dial. gizel (n.l. giezel) ‘pameistrys, meistro padėjėjas; prekybininkas’ < n.v.a. Geselle ‘pameistrys, (darbo) draugas; vaikinas; bičiulis’ (LKPŽ 66). Plg. dar 1 giselis; gezelis, gizelius, giželis (LKŽe). 2 gizẽlis sm. (2) ‘stabdys viršutiniame riestuve (Hemmung am obern Webebaum)’ B 570 (orig. was den oberst[en] Baŭm aŭffhält l. Geʃell. Giʒélis), N 257, KŽ < Pr.v. Geʃell ‘t. p.’ (B 570). Plg. dar 2 giselis. 1 kóka sf. (1) 1. ‘gėdos stulpas’ N 204, [K], K II 113, KŽ, Alm 70. 2. ‘uosto ženklas, rodantis, kad laivas gali įplaukti’ N 204, [K], KŽ < Pr.v. kôk, kâk m. ‘gėdos stulpas’ (Fr I 326, Alm (PrW)), Kaack ‘gėdos stulpas, kuolas’ (C I Straipsniai / Articles 123 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose 1030, B 765, 985), Kack ‘gėdos stulpas’ (Lex 52a); plg. v.v.ž. kâk ‘gėdos stulpas’ (MndW II 417); šv. kåk, n.nl. kaak f., dan. kag, ol. kaak, vok. Kak m., kake f., vokiečių žemaičių, iš dalies vidurio vokiečių, taip pat Reino tarmės žodis (Grimm XI 47, 65; Fr I 326); la. kãķis ‘gėdos stulpas’ iš v.v.ž. kāk (Sehwers 1953: 186); liet. kuoka. Plg. dar 1 kokas. 2 kóka sm. ‘pyragaitis’ K II 23 (orig. lìnsėmeniū kóka, vok. Leinkuchen), Alm 70, KŽ < Pr.v. kôke ‘t. p.’ (Alm (PrW)); plg. v.v.ž. koke m. ‘pyragaitis’ (MndW II 514), v.nl. kōke, v.ang. cake, s.skand kaka f., n.v.a. Kuchen ‘pyragaitis‘. Galbūt romanų kilmės žodis; plg. sardų cocca ‘pyragaitis‘, katalonų coca ‘Milchbrot, pyragaitis‘, piet.pranc. coco ‘apvali balta duona, ragaišis’ (Grimm XI 2496, 72; Kluge 2002: 543). Plg. dar 2 kokas. LKŽe viename straipsnyje rašomos šios kókas reikšmės: 1. ‘išspaudos’ K II 23. 2. K II 113 ‘gėdos stulpas‘. 3. [K] ‘uosto ženklas, kad laivas gali įplaukti‘. 4. ‘piliulė (?)’ TŽ V 250. F. Kuršaičio žodyne (K II 23) yra reikšmė ‘pyragaitis (linų sėmenų)‘, bet ne ‘išspaudos‘. Žodžių kóka, kókas reikšme ‘pyragaitis’ LKŽe nėra. 1 kókas sm. 1. ‘gėdos stulpas’ B 985. 2. ‘vėzdas’ JD 659. 3. ‘kėglis’ N 204, [K], KŽ. Plg. 1 koka. 2 kókas sm. ‘pyragaitis’ KŽ; plg. 2 koka. IŠVADOS Vienodai tariamais žodžiais tampa taip pat skoliniai, atėję iš įvairių kalbų ar tarmių ir fonetiškai supanašėję. Iš skolinių susidarę homonimai, kurių abu žodžiai yra skirtingos reikšmės ir kilmės, turėtų būti pateikiami atskiruose žodynų straipsniuose. Vienas iš homonimų ir daugiareikšmių žodžių skyrimo kriterijų galėtų būti ne tik skirtinga skolinių reikšmė, bet ir kilmė, skirtingas skolinio pamatinis žodis. Semantiniai homonimai yra artimi daugiareikšmiams žodžiams. Jie atsiranda, kai žodžiai įgyja kitas reikšmes, dažnai perkeltines, todėl žodynuose jie dažnai neatskiriami. Jeigu žodžio perkeltinė reikšmė atėjo iš kitos kalbos, tikriausiai reikėtų laikyti juos homonimais. Pirminė kai kurių homonimų kilmė galėjo būti ta pati, tačiau vėliau skirtingose kalbose jie įgavo naujas reikšmes. Etimologiniai įvairiakilmiai homonimai, susidarę dėl skolinimosi žodžių, kurių abu yra germanizmai, germanizmas ir slavizmas, lietuviškas žodis ir germanizmas, užfiksuoti daugiausia Rytų Prūsijos raštuose, žodynuose ir vakarinėse, pietvakarinėse lietuvių tarmėse. Jau pirmuosiuose lietuvių raštuose, XVI a. Bretkūno Biblijoje, randama žodžių (šūlmistras, gonkas), kurie vėliau tapo homonimais. Daugiausia yra dvinarių homonimų, turimi keli ir trinariai. NIJOLĖ ČEPIENĖ 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII SUTRUMPINIMAI ags. – anglosaksų ang. – anglų bažn.sl. – bažnytinė slavų brus. – baltarusių dan. – danų dem. – deminutyvas dial. – dialektas fryz. – fryzų germ. – germanų got. – gotų gr. – graikų hibr. – hibridas isl. – islandų l. – lenkų la. – latvių liet. – lietuvių lot. – lotynų n. – naujoji nl. – nyderlandų n.nl. – naujoji nyderlandų norv. – norvegų n.v.a. – naujoji vokiečių aukštaičių ol. – olandų orig. – originale plg. – palyginkime pranc. – prancūzų Pr. – Prūsijos praef. – praefixum, priešdėlis Pr.v. – Prūsijos vokiečių ryt. – rytų rus. – rusų s. – senoji sk. – skirsnis s.nl. – senoji nyderlandų s.s. – senoji saksų s.skand. – senoji skandinavų s.v.a. – senoji vokiečių aukštaičių šv. – švedų t. p. – taip pat v. – vidurinė v.lot. – vidurinė lotynų v.nl. – vidurinė nyderlandų vok. – vokiečių v.a. – vokiečių aukštaičių v.v. – vidurio vokiečių v.v.a. – vidurinė vokiečių aukštaičių v.v.ž. – vidurinė vokiečių žemaičių v.ž. – vokiečių žemaičių Kiti sutrumpinimai tokie pat kaip akademiniame Lietuvių kalbos žodyne ir LKŽe. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI ALEW – Altlitauisches etymologisches Wörterbuch. (ALEW). Unter der Leitung von Wolf gang Hock und der Mitarbeit von Elvira-Julia Bukevičiūtė und Christiane Schiller, bearbeitet von Rainer Fecht, Anna Helene Feulner, Eugen Hill und Dagmar S. Wodtko. Band 1. A–M, Band 2. N–Ž, Band 3. Verzeichnisse und Indices. Hamburg: baar Verlag, 2015. Alm – Die Germanismen des Litauischen. Teil 1: Die deutschen Lehnwörter im Litauischen von Dr. K. Alminauskis. Kaunas: Šv. Kazimiero d-jos knygynas, [1934]. Alm (PrW): W. Ziesemerio Preussisches Wörterbuch rankraštis, kuriuo pasinaudojo K. Alminauskis. Straipsniai / Articles 125 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose Aristotelis 1990: Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis. Brückner Aleksander 1974: Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: Wiedza Powszechna. Čepienė Nijolė 1994: Dvibalsio ui kilmė skoliniuose iš vokiečių kalbos. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 158–161. Čepienė Nijolė 2006: Lietuvių kalbos germanizmai ir jų fonetinės ypatybės. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DvŽ – Dieveniškių šnektos žodynas. 1: A–M, aut. L. Grumadienė, D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, 2005; 2: N–Ž, aut. D. Mikulėnienė, K. Morkūnas, A. Vidugiris, 2010. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Falk 1960: H. S. Falk, Alf Terp. Norwegisch dänisches etymologisches Wörterbuch, 2 Teile, 2 Auflage. Oslo & Bergen: Universitetsforlaget, Heidelberg, 1960. Fr – Preussisches Wörterbuch. Ostund Westpreussische Provinzialismen in alphabetischer Folge von H. Frischbier, 1–2. Berlin: Verlag von Th. Chr. Fr. Enslin, 1882. FrnW – Litauisches etymologisches Wörterbuch von Ernst Fraenkel 1–2. Göttingen, 1955–1965. Georges 2004: Lateinisch–Deutsch. Deutsch–Lateinisch. Ausführliches lateinisch-deutsches Handwörterbuch, Kleines deutsch-lateinisches Handwörterbuch von Karl Ernst Georges. Faksimile und Volltext. Zweite, erweiterte Ausgabe. Directmedia. Berlin. Grimm 2004: Der digitale Grimm. Deutsches Wörterbuch von Jacob und Wilhelm Grimm. Elektronische Ausgabe der Erstbearbeitung. Zweitausendeins. Jakaitienė Evalda 1980: Lietuvių kalbos leksikologija. Vilnius: Mokslas. Jakaitienė Evalda 2005: Leksikografija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Karulis Konstantins 1992: Latviešu etimoloijas vārdnca 1–2. Rga: Avots. Kluge Friedrich 1957, 2002: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 17 Auflage. Berlin: Walter de Gruyter & Co, 1957; Etymologisches Wörterbuch der, deutschen Sprache 24 Auflage, Berlin / New York: Walter de Gruyter, 2002. KrtnŽ – Aleksandravičius Juozas. Kretingos tarmės žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2011. KzRŽ – Pupkis Aldonas. Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1. A–M, 2008; 2. N–Ž, 2009. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. NIJOLĖ ČEPIENĖ 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Lasch Agathe 1914: Mittelniederdeutsche Grammatik. Halle a. S.: Verlag von Max Niemeyer. LKA I 1977 – Lietuvių kalbos atlasas. Leksika. Vilnius: Mokslas. LKPŽ – Kregždys Rolandas. Lietuvių kalbos polonizmų žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2016. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–2. Vilnius: Mintis, 1968–1969; 3–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956–1962; 7–9. Vilnius: Mintis, 1966–1973; 10–15. Vilnius: Mokslas, 1976–1991; 16–17. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995–1996; 18–19. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997–1999. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2008). Prieiga internete: http://www.lkz.lt. LLICh – Lietuvių literatūros istorijos chrestomatija. Feodalizmo epocha, red. K. Korsakas ir J. Lebedys. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957. LzŽ – Petrauskas Jonas, Vidugiris Aloyzas. Lazūnų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 1985. Mikelionytė Rita 2016: Lietuvių kalbos tikrųjų homonimų semantinės struktūros pokyčiai. – Tarptautinės mokslinės 23-osios Jono Jablonskio konferencijos Reikšmė kalboje ir kultūroje tezės. Vilnius, 2016 m. rugsėjo 23–24 d., 13. MndW – Mittelniederdeutsches Wörterbuch von Dr. Karl Schiller und Dr. August Lübben, 1–6. Photomechanischer Neudruck. Münster in Westf.: Aschendorffsche Verlagsbuchhandlung, 1875–1881. Natau Otto 1937: Mundart und Siedelung im nordöstlichen Ostpreußen. Königsberg (Pr) und Berlin W. 35: Ost-Europa Verlag. Palionis Jonas 1985: Kalbos mokslo pradmenys. Vilnius: Mokslas. Paul Hermann 1956: Deutsche Grammatik 1. Halle (Saale), 1956. PaulW – Deutsches Wörterbuch von Hermann Paul. Halle (Saale): Veb Max Niemeyer Verlag, 1961. Prellwitz Walther 1891: Die deutschen Lehnwörter im Preussischen und Lautlehre der deutschen Lehnwörter im Litauischen von Dr. Walther Prellwitz. Göttingen: Vandenhoek & Ruprecht‘s Verlag. Straipsniai / Articles 127 Homonimai lietuvių kalbos žodynuose PVG – Prūsijos valdžios gromatos, pagraudenimai ir apsakymai lietuviams valstiečiams, sud. P. Pakarklis. Vilnius, 1960. Riemann Erhard 1981–2000: Preussisches Wörterbuch. Deutsche Mundarten Ostund Westpreußens, Band 2, herausgegeben von Erhard Riemann, Band 3–4, hrsg. von Ulrich Tolksdorf, Band 5–6, hrsg. von Reinhard Goltz, Neumünster: Karl Wachholtz Verlag. Sehwers Johannes 1953: Sprachlich-kulturhistorische Untersuchungen vornehmlich über den deutschen Einfluss im Lettischen. Berlin: in Kommission bei Otto Harrassowitz Wiesbaden. Skardžius Pranas 1931: Die slavischen Lehnwörter im Altlitauischen. Kaunas: Akc. „Spindulio“ b-vės spaustuvė. Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Uniwersytet Wileński, wydział filologiczny. Smoczyński Wojciech 2008: Uzupełnienia do „Słownika etymologicznego języka litewskiego“. Część I. – Acta linguistica lithuanica 58, 53–151. ŠVŽŽ – Birutė Vanagienė. Šiaurės vakarų žemaičių žodynas. Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos 1: A–O; 2: P–Ž. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014. Urbutis Vincas 1955: Lietuvių kalbos leksikos homonimų susidarymo būdai. Filologijos mokslų kandidato disertacija. Vilniaus universitetas. Vasmer Max 1986–1987: Этuмoлoгuчecкuй cлoвapь pyccкoгo языка 1–4. Mocквa: Пpoгpecc. Ziesemer Walther 1975: Preussisches Wörterbuch. Sprache und Volkstum Nordostdeutschlands 1: A–C; 2: D–Fi. Herausgegeben von Ludwig Erich Schmitt. Hildesheim New York: Georg Olms Verlag. ZŠŽ – Zanavykų šnektos žodynas 1: Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003; 2: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2004; 3: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2006. ZtŽ – Vidugiris Aloyzas 1998: Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.