„Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai

ILJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senȯji baltų literatūra ir raštija, lyginamoji folkloristika, leksikografija, baltistikos istorija. „PIRKIT MANE IR SKAITYKIT“. PIRMOJI SPAUSDINTI LDK AKROSTICHAI1 “Buy me and read me”. First Printed Acrostics in the Grand Duchy of Lithuania Anatolijaus Nepokupno atminimui ANOTACIJA Pirmos spausdintos LDK knygos – 1522 m. Mažoji kelionių knygelė bei 1547 m. katekizmas – į rusėnų bei lietuvių skaitytoją prasiskynė kelią akrostichais. Vienodo formato ir artimos paskirties knygelės atsirado viena po kitos toje pačioje istorinei kultūrinei erdvei, tačiau Pranciškaus Skorinos ir Martyno Mažvydo akrostichai iki šiol nebuvo nuodugniaus lyginamojo tyrimo objektas. Šią spragą siekiama užpildyti šiuo straipsniu. Iš pradžių aptariami 1519–1522 m. rusėniški akrostichai, į kuriuos M. Mažvydas potencialiai galėjo orientuotis. Remiantis analogija, gvildenamos akrostichų savybės, aptariamas M. Mažvydo sukurtų kūrinėlių šaltinis. ESMINIAI ŽODŽIAI: M. Mažvydas, P. Skorina, akrostichas, Kateizmas, paratextas, knygos invokacija į skaitytoją, ketureilis, knygos personifikacija, reklamos kalba. ANNOTATION The first printed books in the Grand Duchy of Lithuania – The Small Travel Book in 1522 and Catechism in 1547 – paved their way to the Ruthenian and Lithuanian reader 1 Petras Kalibatas autoriui maloniai padovanojo Martyno Mažvydo faksimilę (Catechism... , egz. nr. 72). Leidinys, paruoštas Kamilės Kalibaitės rūpesčiais ir globa, buvo labai naudingas rašant šį straipsnį. Lietuvos knygų leidėjų šeimai už tai nuoširdžiai dėkoju. Straipsniai / Articles 9 ILJA LEMEŠKIN though acrostics. The books of uniform format and similar purposes originated one after another in the same historical cultural domain; however, the acrostics by Francisk Skorina and Martynas Mažvydas have not until now been the object of a thorough comparative study. The article attempts to fill this gap. The Ruthenian acrostics of the period 1519–1522 from which M. Mažvydas could have potentially drawn his inspiration are first discussed. With reference to analogy, the characteristics of acrostics are analysed; the source of M. Mažvydas’ pieces of writing is discussed. KEYWORDS: M. Mažvydas, F. Skorina, acrostic, Catechism, paretext, the book’s invocation to the reader, quatrain, personification of the book, language of advertising. Pirmos spausdintos DK knygos – 1522 m. Mažoji kelionių knygelė bei 1547 m. katekizmas2 – į rusėnų bei lietuvių skaitytoją prasynė kelią akrostichais. Subtilia kombinuotinės poetikos priemone paletai nusako savo atsiradimo aplinkybes resp. santykį su sudarytoju, autoriumi, leidėju. Vienodo formato ir artimos žanrinės paskirties, knygelės atsirado viena po kitos toje pačioje istorinėje kultūrinėje erdvėje, todėl tenka apgailestauti, kad Pranciškaus Skorinos ir Martyno Mažvydo akrostichai iki šiol nebuvo nuodugnaus lyginamojo tyrimo objektas. Šią spragą siekiama užpildyti šiuo straipsniu. Iš pradžių aptarsime 1519–1522 m. rusiškus akrostichus, į kuriuos 1547 m. katekizmas potencialiai galėjo orientuotis. Remdamiesi analogija, paveldensime kai kurias akrostichų savybes, aptarsime M. Mažvydo sukurtų kūrinių šaltinius. 1. P. Skorina 1504–1512 m. gavęs įprastą universitetinį išsilavinimą, kaip ir kiti renesanso atstovai, išmanė kombinuotinės poetikos bei poezijos subtilybes. Studijų metu įgytus įgūdžius stiprino Šventojo Rašto leidyba Prahoje 1517–1520 m. Antai 1519 m. Raudų knygos knygoje (книга рекла́м па́чѣ ѥме́нѣ (ѿстаромъ месте па҆чскомъ 1519) pratarmėje jis kalba apie hebrajų abėcėle pagrįstus akrostichus: пове́рь есть кдѣли иже сна книга замыкает все шесть азбукъ еврейскихъ. „Reikia žinoti, kad šioje knygoje yra šešios žydų abėcėlės“ (f. 2v). Toliau aiškina raudų sandarą: pirmoje, antroje ir ketvirtoje raudose „po vieną abėcėlę“ (азбука єдина), trečioje graudingoje giesmėje – jų yra trys 2 Pirmoji lietuviška knyga šiuo laiku yra tvirtai susieta su Martyno Mažvydo asmenybe, nors kuklesnis leidinys elgiasi kaip anoniminis. Sąvoka „Mažvydo katekizmas“ įpareigoja, nes suponuoja mintį, kad M. Mažvydas buvo visos knygos autorius, tačiau mes esame tikri tik dėl leidinio sudarymo ir prakalbų autorystės. Šiame straipsnyje naudojamas senų spaudos paminklo pavadinimu – 1547 metų katekizmas. Tai žymi leidinį (vadinantį pagal pirmą spaudinį šaltinį), kuris susideda iš dviejų vienetų: Katekizmo (iki f. 20r) ir Giesmyno (nuo f. 20v). 10 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkį mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai (ὅτεθενι γαρε ἄζέγκι τω) (ten pat). Turima omenyje tai, kad knygos trečią eilėraštį sudaro ne 22 eilutės (pagal hebrajų abėcėlės tvarką nuo alef iki tav), o trigubai tiek (66 eil.), nes kiekvieną abėcėlės raidę prasideda trys eilutės iš eilės. Leidėjas išlaikė akrosticho principą pratarmėje nuosekliai nurodęs visų raidžių pavadinimus (אָלֶף – בֵּית – גִּימֶל – דָּלֶת – הֵא – וָו – זַיִן ir t. t.) bei jų reikšmes (ἄλφα …). Skaitysi šesi, kurį sudaro vienas tribas ir trys paprastieji akrostichai, P. Skorinos nuomone, atskleidžia Šv. Trejybės paslaptį: назма тайнѣ живоначной троици „gyvę suteikiančios Trejybės paslaptį pažymint“ (iš knygos kolofono, f. 12r). Veliau abėcėlės pamatą P. Skorina pakeitė kitokiu akrosticho principu. Bizantiškas akatistas buvo sudaromas iš trumpos įžangos ir 24 graikų abėcėlės akrostichą sudarančių strofų. Vilniuje išleistoje Mažojoje kelionių knygelėje P. Skorina išspausdino panašaus pobūdžio slavišką kūrinį – ἄκαθιστον святой богородице апостолъ петровъ и павловъ и всемъ апостоломъ, t. y. akatistą Šv. Petrui ir Povilui. Himnas yra palydėtas ankstesnėje rašytinėje tradicijoje (Турнов 1989: 92). Po penkių įvadinių posmų čia eina strofos, kurių pirmas raides sudaro kirilikos abėcėlė nuo а iki ω. Taigi akrostichas apima pirmas 24 slaviskos abėcėlės raides: 1 pav. Akrostichą sudarančios raidės akatiste Šv. Petrui ir Povilui (1522) Toe pačioje knygoje panašiu būdu buvo sukonstruoti ir du originalūs P. Skorinos akatai, tik vietoje tradicinės abėcėlės juose randame kitokios rūšies akrostichus. Jie yra vardiniai, o juos pasitelkiant netiesiogiai atskleidžiama publikuojamų kūrinių (knygų) autorystė: п-н-с-а-л-λ-ω-к-т-ο-ο-с-к-ο-ρ-н-н-ц-ф-р-а-н-ц-к-с „raše daktaras Skorinais Pranciškus“ (Akatistas Šv. Joniui Krikštytojui – ἄκαθιστον чесномъ и всехвалномъ пророкъ предтечи и крестителю господню июанну поем) ir а-ε-л-а-λ-δ-ω-к-т-ω-р-с-к-ο-ρ-н-н-ц-ф-р-а-н-ц-к-с „dare daktaras Skorinais Pranciškus“ (Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui – починается ἄκαθистъ пресладкомъ имене гдѧ нашего і҃са х҃а глаголемыи поста дны). Pirmieji žodžiai п-н-с-а-л „rašė“ ir а-ε-л-а-λ „darė“ atitinka kitų Mažosios kelionių knygelės akatistų penkis įvadinius posmus. Žodžių junginiai а-ω-к-т-о-р-с-к-ο-ρ-н-н-ц-ф-р-а-н-ц-к-с ir Straipsniai / Articles 11 ILJA LEMEŠKIN A–ω–κ–τ–ω–ρ–κ–ο–ρ–ι–ν–ι–ψ–φ–ρ–α–η–ι–κ–ο–ς apima akatistu įprastas 24 pozicijas. Paties P. Skorinos sukurti himnai rodo, kiek jam buvo patrauklus bei svarbus akrostichų matmuo. Subtilus raiškos būdas, kai iš giesmių eilučių pirmųjų raidžių sudaromi sakiniai, kurie „slaptai“ (skaitant vertikaliai) perteikia tam tikrą informaciją, LDK spaudoje knygoje buvo panaudotas pirmą kartą. 2. Skorinius akrostichus svarbu turėti prieš akis žvelgiant į tolesnę LDK spaudos raidą. Ta pati meninė raiškos priemonė antrą kartą buvo panaudota 1547 metų katekizme. 1938 m. Janas Safarewiczius lietuviškoje knygos prakalboje aptiko „anonimo“ personalinį akrostichą – M-A-R-T-I-N-V-S-M-A-S-V-I-D-I-S (Safarewicz 1939). Panaši situacija buvo su Mažąja kelionių knygele, mat akatistuose esančius akrostichus tik 1979 m. dešifravo Anatolijus Turovas (Туров 1979: 75–76; 1981: 243–244). Dros lietuvių paleotipas šiuo atžvilgiu labai panašus į pirmąją knygą, išleistą LDK teritorijoje. Priešinga situacija yra su knygomis, išspausdintomis tolimoje Prahoje: jų titulinių puslapių, prakalbos ir kolofonai primygtinai informuoja LDK skaitytoją apie tą didžią mokytą vyrą, kuris Bibliją „išguldė“ ir išleido. M. Mažvydo bei P. Skorinos grįžimas skatina pasvarstyti apie nurodytų personalinių akrostichų genezę, jų paskirtį bei sandarą, t. y. struktūros panašumus ir skirtumus. 2.1. Kaip leidėjas, kuris tęsia LDK spaudos tradiciją, M. Mažvydas turėjo atsižvelgti į Mažąją kelionių knygelę. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tarp 1522 ir 1547 m. leidinių pastebimas panašumas turinio bei funkcinės paskirties lygmeniu. Visą rūsenišką publikaciją, kiek galima spręsti pagal išlikusius egzempliorius, sudaravo Psalynas, Horologionas (Часослов), aštuoni akatistai ir aštuoni kanonai, Heksameronas (Шестоднев), Atgailos kanonas (Канон покаянный), Bažnyčios susirinkimo seka (Последование церковного собора) ir 1523–1543 m. Paskalia (plačiau apie rusėnų paleotipą: Немировский 1990: 430–467; Temčinas 2007: 2017: 73). Šią knygą visuma leidėjas pagal lotynų liber viaticus „kelionių knyga“ pavyzdį pavadino Mažąja kelionių knygele (plg. pabai­gos žodyje loc. forma: псалмы очи всем людям подобной книжце поданы катые положены суть). Rinkinio sandara bei iškalbus bendras pavadinimas skatina 1522 m. leidinį gretinti su trumpuoju katalikiško brevijoriaus variantu, kuris Breviarium Curiae pagrindu Vakarų Europoje paplito brolių pranciškonų dėka. Pranciškonų (resp. bernardinų) auklėtinis Pranciškus Skorina savo ruožtu parengė ir išleido Tarnybas variantą, skirtą rytų slavams. Atskirai surišus Psalyną, Mažoji kelionių knygelė neretai funkcionuodavo ir kaip Akatistynas (Акафистник, Канон), t. y. kaip žymiai trumpesnis giedamosios liturginės poezijos rinkinys. Taip pat neabejotinas 1547 m. katekizmas savo sudėtį turėjo 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai gesmyną – PRADESTYSE giesmes šventas. Giedamosios liturginės poezijos pradžią jame palydi atinkamos natos. Abiejų knygelės, sumanytos kasdieniam skaitymui bei giedojimui, pritaikytos praktiniams reikalams (tam atinka in octavo dydžio formatas), o jų adresatų terpė dėl utilitarinių priežasčių, t. y. gausesnio pirkėjų rato, yra plati. Knygos orientuotos tiek į šventikus, tiek į paprastus skaitytojus, t. y. jos skirtos tiek pastoracijai, katechizavimui bei liaudies mokymui, tiek privačiam lavinimuisi, asmeniniam sielos išganymui bei religiniam tobulinimuisi. Gretinant knygas, verta turėti omenyje, kad M. Mažvydas tikriausiai mokėjo oficialiąją LDK kanceliarinę kalbą, nes kitaip Ragainėje jam būtų buvę sunku dirbti vertėju apskrities valdytojui (Zinkevičius 1988: 44–45). Yra nemaža tikimybė, kad 1547 metų katekizmo sudarytojas žino apie kombinatorinius LDK spaudos pradininko įgūdžius. Be jokios abejonės, jis galėjo / turėjo vadovautis ne tik rusėnų leidėjo pavyzdžiu, bet ir kitų amžininkų kriptografiniais bandymais, atsiradusiais siekiant užkoduoti savo vardą. 2.2. Žiūrint į P. Skoriną ir kitus gausius „anonimus“, nereikia manyti, kad autorystę jie slėpė baimindamiesi neigiamos reakcijos. Įvairių akrostichų rašymas renesanso laikais pavirto mados reikalu ir net tam tikra rutina. Populiaria poetės priemone rašančiajai atskleisdavo savo kūrybinį potencialą, minties ir žodžio išradingumą resp. priklausymą gabiems bei kompetentingiems žmonėms. Gūdraus rašymo taisykles gerai mokėjo ir tuometinis skaitytojas, kuris skirtingai negu šiuolaikinis žmogus buvo puikiai pasiruošęs imti visas teksto „paslaptis“. Taigi akrostichą kaip to laiko gero skonio išraišką reikia suprasti per pragmatikos prizmę. Kūriniuose jis būna paplatęs kaip esminė pateiksto, autorinio arba alografi-nio perteks, dalis. Dėl šios priežasties akrostichą parašiusio asmens be papildomų argumentų negalima tuoj pat laikyti rašytoju, o akrosticho principu parašytą utilitarinį tekstą – literatūros kūriniu. Sąvoka „poetas“, kartais taikoma P. Skorinai, šiuo atžvilgiu pernelyg įpareigoja. Pats leidėjas, ko gero, būtų nustebęs, sužinojęs, kad tokia etikete dabar kaba prie jo vardo. Panašiai reaguotų ir M. Mažvydas. Akrostichą tuomet derėdavo parašyti, ir leidėjai, knygų sudarytojai, redaktoriai, tinkamai progai atsiradus, be jokių ambicijų į tikrų poetų (o tokių tuomet jau būta) statusą juos noriai sudėdavo. Savo akrostichų rusėnų bei lietuvių spaudos pradininkai nė kiek neslėpė. 1547 m. leidinyje kombinatorinės poetikos požymių identifikuojame tik Kate-kizme, konkrečiai jo pradžios ir pabaigos pozicijoje (žr. Rahmenkomposition), 3 Psalmyne ir Horologiono pagrindu rytų slavai mokė kalbos; 1547 m. katekizme šią funkciją atlieka Pygus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti. Straipsniai / Articles 13 ILJA LEMEŠKIN t. y. lietuviškoje pratarmėje ir lietuvių ketureilyje Skaititaiap (apie tai toliau). Paskutinėje leidinio dalyje, t. y. giedamosios poezijos priede, pavadintame PRADESTYSE gieffmes schuentas, tokių požymių aptikta nebuvo. Taigi akrostichų įrašymo vieta atitinka įvadinę dalį bei baigiamąjį žodį. Kaip tik šiose parateksto dalyse tokio pobūdžio kūrinėliai dažniausiai ir buvo realizuojami resp. skaitytojų laukiami, ieškomi ir paprastai aptinkami. 1522 m. leidinyje įvadinės dalies ir baigiamojo žodžio trūksta. Knygos gale leidėjas išspausdino tik išsamų turinį писаны речи всей книжце, kur iš eilės išvardijo visas sudedamąsias dalis. Žinoma, kad mechaniško šaltinių sąrašo nebuvo įmanoma suderinti su akrostichu, bet to daryti nebuvo ir prasmės. Knygos pradžios ir pabaigos pozicijose įvairių rūšių akrostichai buvo paplitę lotyniškoje tradicijoje. Tarp kirilinių rašto ir spaudos paminklų tai tuomet dar nebuvo įprasta. Rusėnų skaitytojai vargu ar dairytųsi čia kokių „slaptų“ tekstų. Savo autorystei nusakyti leidėjas pasirinko daug tinkamesnę vietą, esančią už įprastų parateksto ribų, kurią mūsų laikais reikia paaiškinti. 2 PAV. 1522 m. P. Skorinos Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui (1522), 2v–3r atlanka; pirmą akrosticho leksemą sudarančios raidės 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai Žiūrint iš Vakarų Europos knygų perspektyvos, gali susidaryti įspūdis, jog leidėjo sukurtų akrostichai liturginių giesmių gausoje lieka nepastebėti, tačiau taip nėra. Akrostichų realizavimo pozicija yra reikšminga žanriniu požiūriu. Sunku įsivaizduoti kitą rytų slavų literatūros formą, kuri P. Skorinos tikslams būtų tiek naudinga, mat pastovios sandaros himnuose akrostichai buvo prognozuojami ir laukiami. Akatistynuose tradicinę poetikos priemonę jos panaudojimą neretai išduoda speciali pastaba paraštėse arba net kūrinių pavadinimuose, pavyzdžiui: крєстожьно по аз-вькы „akrostichas pagal abėcėlę“ (Тупиков 1989: 92). Taigi, to amžiaus pravoslavų skaitytojai akatiste paprastai laukė vertikaliai išdėstytos abėcėlinės raidžių kompozicijos, tačiau jos vietoje jie išskaitydavo vardinį akrostichą, kuris atskleisdavo knygos sudarytojo, leidėjo ir akistų kūrėjo asmenį. Įdomu pastebėti, kad pirmas akrosticho žodis а-є-л-л turi inicialinių raidžių junginį, kuris koreliuoja su abėcėlės seka а – є. Tam, kad akrostichas būtų lengviau atpažįstamas, pirmieji penki posmai, kurie sudaro pirmą leksemą, buvo sutalpinti į vieną lapų atlanką (žr. 2 pav.). Negana to, tolesnė akrosticho recepcija leidėjas palengvina į akis krentančiomis tipografinėmis priemonėmis: asmenvardžius įrašo ne paprastomis didžiųjų raidžių literomis (kaip kitur), o dailiais inicialais. 3 pav. Vardinį akrostichą sudarančios raidės Akatise Saldžiausiam Jėzaus vardui (1522) 4 Šioje vietoje teksto rinkėjui, mat, pritrūko K raidės inicialo. Straipsniai / Articles 15 ILJA LEMEŠKIN Populiarios poetikos priemonės pateikimo pozicijos bei pagalbinės priemonės, žymiai palengvinančios akrostichų atpažinimą ir ugdančios skaitytojo kompetencijas, skatina būti atsargiam kalbant apie tariamąjį autorystės slaptumą bei anonimiškumo siekį. 2.3. Formuliou aspektu P. Skorinas ir M. Mažvydo akrostichai skiriasi. Taip yra dėl to, kad rusų leidėjas buvo varžomas griežtų akatisto rėmų. Išvysčiusi himno sandara reikalavo sudėtingo, t. y. labai ilgo, akrosticho. Stengdamasis užpildyti visas būtinas 24 akrosticho pozicijas, leidėjas įrašė savo titulą а-ω-к-т-о-р, ilgesnę pravardinės kilmės asmenvardžio posesyvinę formą с-к-о-р-н-н-у (vietoje trumpesnės lyties скоп arba скопа) ir atitinkamą lo-tynų galūnę vainikuotą φ-ρ-α-н-ψ-и-с-к-κ-с. Pasitelkęs veiksma-žodžius п-н-с-а-л ir а-г-л-а-л, savo akrostichus jis ištampė iki akatistų 29 rai-džių. M. Mažvydas tokių žanrinių apribojimų neturėjo, dėl to jo suglaustas kūrinėlis paprastesnis. Tradiciškai manoma, kad 1547 m. katekizme yra akrostichas, kuris prasideda nuo pratarmės trečiosios eilutės ir susideda iš 17 raidžių, tačiau lyginimas su P. Skorina rodo, kad gali būti ir šiek tiek kitaip. Vertikaliai įrašomas kūrinėlis paprastai prasideda teksto pradžios pozicijoje. Akrostichų, kurie užbaigia kūrinius arba pateiktų knygų viduryje, yra gerokai mažiau; jie dažnai tęsia (seman-tiškai) knygos pradžioje esantį akrostichą. Mūsų atveju prakalba KNIGIELES Pacias byla Letuvininkump ir Szemaitziump prasideda dvejomis eilutėmis, kurios sudaro raidžių BĮ kombinaciją: Bralei Jefersi įnkti man ir įkaįtiet / Jr tatai įkaitidami permanikiet. Nurodytą teksto atkarpą uždaro taškas, o semantiškai (koherentiškai) šis su antrašte glaudžiai susijęs dvieilis gali būti vertinamas kaip fakultatyvus ir prie-dinis, nes tekstą be didesnio nuostolio įmanoma skaityti pradedant trečiąja eilute: Makſla ſchto tewai jufu trakſdawa tureti. Ale to negaleia ne wenu budu gauti. ... Kyla natūralus klausimas: dėl ko savo vertikaliai įrašomo kūrinėlio suvoki-mą M. Mažvydas komplikavo šiuo lyg ir nebūtinu fragmentu? Kuo jis buvo tiek svarbus? Galbūt dėl to, kad BĮ pavartos psemingai, t. y. sudaro akrostichą, kuris iki šiol nėra iki galo perskaitytas, pradžia. 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrostichai 4 pav. Pirmas M. Mažvydo lietuviškos prakalbos puslapis, f. 4v. VUB: Lr 5650 Straipsniai / Articles 17 ILJA LEMEŠKIN Kokią informaciją gali perteikti dvi pirmos raidės? Pagal funkciją (reprezentatyvinę) bei poziciją (prieš vardą) čia prašytusi titulas. Būtent taip 1522 m. padarė P. Skorina, kuris dėl akrosticho formato (akatisto ribose) savo lapinį buvo priverstas įrašyti visą⁵: a-w-k-t-o-p-c-k-o-p-h-n-h-y-p-p-a-n-y-h-c-k-a-c. Žinoma, tai pareikalavo daugiau pastangų bei laiko. M. Mažvydas tokių būtinybių, kaip jau buvo pastebėta, neturėjo, dėl to nuo lengviau keliu – turimą akademinį lapinį pažymėjo santrumpa. Abreviatūra B tais laikais reguliariai reiškė bakalaurą (lo. baccalaureus), o raidė J galėjo nusakyti bakalauro rūšį – lo. iuris „teisų“ (plg. viduramžių lo. J.C. – iuris consultus; Cappelli 1928: 171). Sutrumpintas titulas baccalaureus iuris atitinka baccalaureus in iure canonico „kanonų teisės bakalauras“ arba utriusque iuris bacalaureus „abiejų [kanonų ir civilinės] teisių bakalauras“. Panaudota sąvoka žymėjo asmenį, kuris po laisvųjų menų studijų Teisės fakultete išklausė nustatytus dalykus ir sėkmingai išlaikė atitinkamą egzaminą. Patraisis jam suteikė teisę siekti aukštesnio laipsnio, t. y. ginti teisių daktaro tezes. Titulas baccalaureus iuris figūravo universiteto matriculose, jis pasitaiko ir to laiko leidiniuose. Kaip pavyzdį nurodysime 1509 m. Vienber­ge išleistą publikaciją Panegyricus Othonis Beckman Vūrbergi Artiū p[ro]fessoris... (Inpreſſum Witteburgi per Ioannē Viridi-|| montanū. Anno. M.D.IX.)6, kur minimas abiejų teisių bakalauras Andreas Crapus: Ad Eundē Andreas Crapus Guiten || bergius Vtriuq; iuris Bacalaureus. Taigi, lotynų akrosticho dešifravimas, paremtas analogija su rusišku akrostichu, rodytų, kad į Karaliaučių atvykęs eruditus M. Mažvydas aukštuosius mokslus anksčiau galėjo eiti katalikų bažnyčios lavinimo įstaigoje, t. y. ten, kur buvo dėstoma kanonų teisė (resp. kad prieš pradedant studijas Karaliaučiuje, jis kažkur universitete apie šešerius metus, mažiausiai, jau studijavo). Kaip kitos doktrinos šalininkas M. Mažvydas čia galėjo patirti nemalonų, dėl kurio 1548 m. save galėjo apibūdinti pirmo kankinio (protomartyr) vardu. Pažymėtina, kad toki pat studijų profilį turėjo ir jo pirmtakas – abiejų teisių daktaras Abromas Kulvietis (su Sienos universitetu teoriškai gali būti susiję ir M. Mažvydo studijų metai). 3. Siūlomą lotynų akrosticho skaitymą įmanoma pagrįsti (kol nėra rastas tiesioginis dokumentinis patvirtinimas) vieninteliu būdu – įrodyti, kad raidės BJ yra parinktos ir pavartotos sąmoningai. Tokią galimybę mums suteikia 5 Šio žodžio santrumpos čia nurodyti tiksliausiai ir negalėjo, nes vokiškų akademinių laipsnių rytų slavų nevartojo resp. jų netrumpino. 6 Čia ir toliau duodamos nuorodos pagal duomenų bazę: Verzeichnis der im deutschen Sprachbereich erschienenen Drucke des 16. Jahrhunderts (VD16). VD16 B 1407. 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrochai 5 pav. 1509 m. Panegiricus Othonis Beckman Vuartbergii Arti p[ro]fessoris, f. 23r Straipsniai / Articles 19 ILJA LEMEŠKIN detalesnis tekstologinis gretinimas su šaltiniu, kuris tiesiogiai nulėmė dviejų pirmųjų Katekizmo prakalbos eilučių atsiradimą. Esame linkę manyti, kad M. Mažvydui tiesioginės įtakos padarė Koburge išleista satyrinė publikacija: Pasquillus. New Zeytung Vom Teuffel ([Coburg], 1546), arba jos pakartotinis 1546–1547 m. laida. Titulinis puslapis rodo, jog knyga, kaip ir 1547 m. katekizmas, išoriškai vaidina anoniminės publikacijos vaidmenį. Žanriniu požiūriu ji apsimeta esanti: 1) tuometinės žiniasklaidos skrajutė (Zeytung), kuri neva tiksliai vaizduoja aktualius įvykius, ir 2) paskvina (it. pasquinata), pakabinta prie Pasquino stulos Navonos aikštėje Romoje. Pastaroji aplinkybė paaiškina, kodėl prie metų trūksta nuorodos apie išleidimo vietą (taip pat ir vėlesnėse knygos laidose). Kaip bebūtų, kūrinio autorystė ant titulinio puslapio nominaliai yra tvirtai susieta su legendiniu romiečiu batsiuviu, vardu Pasquino. Tik­rąją teksto autorystę atskleidžia nesudėtinga kriptograma, pateikta pačia leidinio gale: <...> Amen; Afanheffucaic [et]c. ⁶ PAV. C. Schnauss 1546 m. Koburge išleistos relacijos kriptograma, f. 12r Skaitant anagramą atbulai, iškyla autoriaus vardas, pavardė ir profesinė veikla: A–fchnau–ciriauf–k, t. y. A[pote]k[arius] / A[pothe]k[er] Ciriacus Schnaus, arba k–ciriauf–fchnau–A, t. y. k[oburgische] Ciriacus Schnaus A[potheker]. Apie 1550 m. Koburge tas pats asmuo išleido kitą knygą, kur save pažymėjo (ant titulinio puslapio) santrumpa C.S.A. (= Ciriacus Schnauß Apotecker): Ein schon newes Lied/ von || deren schwatzen Hannen/ lernt wie die || warheit allzeit verhalt/ und offmals || mit dem todt gestrafft wird/ jm || Spen thon [et]c.|| Zucht ehr und lob/ Christlich || verendt durch C.S.A. Darin umb drey || Hauptstück zur geliget geben/ und || menschlich verdient ver=||worffen wirt. (In der Fürstlichen Stadt Coburg/ truts || Ciriacus Schnaus Apotecker, [1550]⁷. Santrumpų šalia asmenvardžių – A (apotekarius), P (pater), BA (baccalaureus artium), BI (bac. juris), BM (bac. medicinae), MA (magister artium), MD (medicinae doctor), DJU (doctor juris utriusque) ir pan. – prireikdavo reprezentaciniais tikslais, kad visiems būtų aišku, jog knygos kūrėjas nėra koks paprastuo­lis, bet akademinį titulą ir tam tikrą socialinę padėtį pasiekęs asmuo. ⁷ VD16 S 3185–3186. Leidimo egz. prieinamas internete: http://digital.staatsbibliothek-berlin.de/werkansicht?PPN=PPN66835753&PHYSID=PHYS_005&DMID= 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrostichai Panašių „kriptogramų“ dešifravimas didesnių problemų nekėlė, nes amžininkai gebėjo skaityti vertikaliai ir atbulai. Tai gerai parodo visi pakartotiniai knygos leidimai (XVI a.), kur anograma paliekama sveika savo vietoje (nesuprantama „abrakadabra“ šalinų arba iškraipydami gadintų). Knygos 1547 m. čekiškoje laidoje kriptograma taip pat buvo suprasta, bet truputį supaprastinta. Leidėjas numatė finalinę raidę <k> ir dėl skaitymo patogumo grafikai aktualizavo autoriaus pavardę: Asſuanchsſuca || ir. [etc]. (A–schnauſ–ciracu, t. y. A[pother] Schnaus Ciracus). 7 PAV. C. Schnauso kriptograma 1547 m. čekų leidime, f. 21v Kaip ir kiti tos epochos intelektualai, Koburgo vaistininkas Cyriacus Schnaussas (Ciracus / Cyriacus / Cirias Schnauß, 1512–1571), žinomas kaip leidėjas (1546–1564) bei uolus Liuterio siekėjas pamfletistas, mėgavosi įvairiais kombinatorinės poetikos ištekliais. Šiuo atžvilgiu ypač pasižymi nedatuota knygelė, kuria jis reagavo į 1548 m. Augsburgo interimą: INTERIM• || Ein newes vnd || mit Heyler Schrifft wolge= || gründets Lied / Wider das ſchöne heuchliche || vnd gladtreichende Ketlein / gant / ſInterim. || ſampt d. auflegung des feligen worts [etc]. || Darbey. || Der erschrocklich / Teuflich / Antichristlich || Romanifch vnd recht Baptifch Ede / || So den armen Priftern (welche das || reyne wort Gottes verſchweeren || vnd das ſInterim an nemen || müſen) aufflegt wird. || Hüt dich (früher Christ) für den Katzen / || Die ſon lecken vnd hinten kratzen. [etc].⁸ Leidinio pamatą sudaro Šventojo Rašto pagrindu (mit Heyler Schrifft wolgegründets Lied) parašytas eilėraštis (ff. 2r–3v), kuriame aptinkame net dviejų asmenų personalinį akrostichą: C–I–R–I–A–C–V–S–S–C–H–N–A–V–S–Johannes–Bauer–Schmidt (Ciracus Schnaus, Johannes Bauerschmidt). Atliekamas parateksto funkciją, dvigubas skirtingų rūšių (radinis ir leksinis) 8 VD16 B 841. Prieinama internete: http://digital.bib-bvb.de/view/bvbmets/viewer.0.6.1.jsp?folder_id=0&dvs=151197665734~286&pid=420650&locale=cs&usePid1=true&usePid2=true# Straipsniai / Articles 21 ILJA LEMEŠKIN 8 pav. C. Schnauso Interimo (po 1548. V. 15) titulinis lapas. Titulinis rėmelis tenka 1546 m. relacijai apie popiežių ir Velnią (galbūt jai ir buvo pagamintas): kairėje pavaizduotas popiežius (Alessandro Farnese krotoporetes), dešinėje – velnias, apačioje pragaro nasrai praryja katalikų kunigus 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai akrostichas subtiliai nusako autorystę, t. y. nurodo eilut[o] kūrinio autorių (‑us) ir / arba knygos leidėją (‑us). Tuo po eilėraščio yra pateiktas (f. 3v) kitas kombinatorinis pratimas, kuris skaitytojui išaiškina tikrąją žodžio Intim reikšmę: 9 pav. C. Schnausso Intimo (po 1548. V. 15) fragmentas, f. 3v Außlegung deß wortß J N T E R J M / welches des Antichrists zu Rom ein lang verborgner Reym gewesen vnd yetzt durch einer diener endliche torheit (G[ot] L[ob]) an tag komen ist. Jhr Nerrichen Teudſchen Eur Reich Jſt Mein. C. Schnausso kombinatorines teksto gudrybes atinka to laiko įpročius, skaitytojų lūkesčius bei įgūdžius. Jo sukurti akrostichai ir kriptogramos tipologiškai svarbūs nagrinėjant M. Mažvydo prakalbą, bet tekstologinis ryšys apčiuopiamas kitame lygmenyje, dėl to grįšime prie publikacijos: Pasquillus. New Zeitung Vom Teuffel ([Coburg] 1546). Relacija apie Vėlią yra satyrinio pobūdžio kūrinys, kur humanistinio dialogo forma išradingai suderina su visai kitonišku pradu. Apie gyvenimą ir įvairias dienos aktualijas tarpusavyje atvirai kalbasi du bičiuliai: popiežius Paulius III (Alessandro Farnese) bei viso pragaro tvarkytojas Vėlias. Suradę bendrą kalbą, broliškai aptaria nepavydėtiną popiežiaus padėtį, Šmaldėno karo eigą bei jo perspektyvas, Tridento susirinkimo derybas ir daugybę kitų politinių temų. Komiškumo pasiekiama įvairiais būdais. Popiežius, įgirdęs apie Bibliją, visą išsigąsta iki kraujo sustingimo. Kadangi Biblijos katalikų vadas vengia ir jos visai neskaito, apie Šventąjį „mieląjį Poviluką“ informuoja pats nelabasis, kuris tampa panašus į krikščionišką pamokslininką. Satyrinis Velnio ir popiežiaus pokalbis savo turiniu yra labai tolimas 1547 m. katekizmui, tačiau jos jungiamosios reklamos kalbos elementai. Straipsniai / Articles 23 ILJA LEMEŠKIN Reklama, susijusi su leidyba bei knygų platinimu, persmelkia visas aptariamosios relacijos laidas. Tai daroma neįkyriomis meno priemonėmis. Vienminčiam pašnekovui popiežius slaptai išduoda didžiąją savo rūpestį bei baimę. Prieš 15 metų Vitenberge buvo išleista M. Lutherio knyga Warnung an seine lieben Deutschen, kurią dar reformatai kina išleisti pakartotinai. Popiežiaus manymu, gerai netekti 30 tonų aukso, negu vėl sulaukti šios knygos, dėl to kartu su kardinolas, vyskupais, abatais, prelatais, klebonais ir visais kitais pavaldiniais jis jas superka ir degina. Popiežių užpuola Velnias, kuris, savo ruožtu, pataria netaupyti lėšų, idant ir tas paskutinis vokiečių žemėje dar išlikęs egzempliorius būtų rastas ir laiku sunaikintas. Priešingu atveju – knygai iš naujo paplitus – į pragarą spūstis pateks žymiai mažiau žmonių. Knygos įvertinimas išartas Velinio bei popiežiaus lūpomis čia (ff. 5r–5v) veikia kaip reklama, kuri tikrąjį krikščionį verčia įsigyti tokį „pavojingą“ leidinį. Koburge 1546 m. išleista relacija New Zeytung Vom Teuffel ir jos vėlesnės vokiskos laidos motyvuoja pirkti netrukus išeinančią arba ką tik išspausdintą knygą – Warnunge || D. Martini Luther/ an seine || lieben Deudchen/ vor etlichen Jaren ge= || schriben auff dien fall/ so die Feinde || Christlicher Wheit die Kirchen vnd || Land/ darinne eine Lehr des Euan= || gelii prediget wird/ mit Krieg || überziehen vnd zerstoren || wolten. || Mit einer Vorrede Philipi || Melanthon. || Wittberg/ || Gedruckt durch Hans || Lufft. || 1546¹⁰. Tai pačiais 1546 m. išpėjimas buvo pakartotinai išspausdintas Niurnberge (VD16 L 7345–7347), Strasbūre (VD16 L 7348), Tiubingene (VD16 L 7349); 1547 m. – dar kartą Vitenberge (VD16 L 7352). 1547 m. čekų laidoje (Pâqquilus: Nowiny o Čertu a Papežy…, apie ją toliau) popiežiaus bei Velino pareiškimai reklamuoja atinkamą čekišką išpažinimo variantą, išspausdintą vėliau už relaciją tais pačiais 1547 m.: Weyfraha Doktora Marti||na Luthera k feym nileym Niemcom/ před niebil||ka Lethy fepana/ na takowey konecz/ kdyby nepřá=||tlé prawdy Křesťanſké na gegich Cýrkwe a || do gich Zemi wnichž ſe čiſté včení Swa||tého Euangelium káže wařeč||ně přitáhnuti / a gich z=||kázce býti chtěli yaké||ho wtom z=||pouſobu po=||žiti mieli. || Tež y Přemluwa a nebo napomenuti wysoce vče=||ného muže Fi||lipa Melanctona kterauž geſt učinil || na tuto weyſtrahu / Leta toho. 1547. w Wit||temberge [etc. O čež ſau fe ti dobří Towaryši Čert || ӡ Papežem welmi ſtaráli aby 9 Turimas omenyje šis leidimas: Warnunge || D. Martini Lu=||ther/ An eine || lieben Deud=||schen (Gedruckt zu Wittemberg || Durch Hans Lufft || M.D.XXI). VD16 L 7340–7342. 10 VD16 L 7350–7351. Prieinama internete: http://digital.onb.ac.at/OnbViewer/viewer.faces?doc=ABO_%2BZ200418609. 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrosti­chai na Gevo nevÿllo. (Wytf[t]ėno a dokonano [v Mladė Boleslavi u Václava Oustského] Leta. 1547)11. Prie popiežiaus frakcijos ir Venlo susirūpinimo grįžtama dar kartą kitoje relacijos dalyje (ff. 10r–10v). Reklamuojamos knygos pavadinimas čia antrą kartą išskirtas tipografiškai – išspausdintas didelėmis literomis. Vienas nuoširdžiai gailisi savo draugo ir apskritai visų katalikų, nes popiežių pažįsta knygą, jo spėjimu, bus labai brangi ir žmogus, atsisakęs gardesnio kasnio ir gėrimų, iš sutaupytų pinigėlių galės ją įsigyti. Su tuo apgailestaudamas sutinka ir popiežius, kuris pavėšina preliminarų kainoraštį. Lyg būtų koks leidėjas ar spaustuvininkas, jis pareiškia, kad knyga bus pigi, vargu ar kainuos daugiau negu tris kreicerius. Su prakalba ji bus brangesnė, bet ir taip keturių kreicerių neviršys. Popiežius piktų, jei būtų pardavinėjama bent už tris–keturias kronas, nes tokiu atveju ji būtų nepasiekiama smalsiai ir teisybės trokštančiai liaudžiai. Taigi relacija išsamiai informuoja apie gimtą M. Lutero knygos pasirodymą ir skatina jos pirkimą. Kaip leidėjas, C. Schnaussas neapmiršta ir savo literatūrinio darbo, kurį reklamos išgalėmis tinkamai aprūpina tituliniame puslapyje. Kadangi publikacija nėra anoniminė, į skaitytojus kreipiasi pati knyga (toliau šią teksto atkarpą vadinsime „invokacija į skaitytojus“). Ji prašo save pirkti ir skaityti: Fromer Christ kauff und lieb mich in Treuen Dein gelt fol dich gewißlich nicht reuen Thu ich dan nicht frey die warheit sagen So magstu mich vor dem Bapst verklagen „Ištikimasis krikščionie, pirk ir skaityk mane pasitikėdamas. Tau tikrai reikės gailėtis dėl savo pinigo, O jeigu aš nesakau teisybės, Tu galėsi mane apskųsti popiežiui.“ Vokiškąjį 1546 m. originalą, nagrinėjant inicialinį dviejų M. Mązvydo prakalboje, pravartu palyginti su čekiska relacijos adaptacija, nes pastarajame 1547 m. leidinyje aptariamoji invokacija į skaitytoją funkcionuoja šiek tiek kitaip. C. Schnaussas tituliniame puslapyje (f. 1r, žr. toliau) nurodė knygos pavadinimą (a), jos trumpą eilutę turinį (b) ir, pagaliau, knygos invokaciją į skaitytoją (c), kurią kaip pagalbinį reklamos elementą išskyrė vizualiai. Kitoje 11 Čia ir toliau pateikiamos nuorodos pagal duomenų bazę „Knihopis“. Knihopis 5126. Ez. prieinamas: https://books.google.cz/books?id=NKP:100400497&printsec=frontcover#v=onepage&q&f=false. Straipsniai / Articles 25 ILJA LEMEŠKIN lapo pusėje (f. 1v) pasirodė eilutę prakalba (d, e), kurioje Pasquino paaiškina kūrinio atsiradimo aplinkybes bei plačiai moralizuoja. Čekų leidėjas, Václav’as Oustský’is, šiek tiek kitaip sudėjo išvardytus vienetus (a, c, b, d ...), inovaciją nukreipė į skaitytojus (t. y. pavartojo daugiskaitos formas) bei įdomiai modifikavo prakalbą (f). Plg.: 1546 f. 1r 1547 f. 1r Paſquillus. a New ſeytung Vom Teuffel. b Wie neulich der bapſt vnd ſein geſell Der oberſt Sathan auß der hell Von jrer geſchafft vnd dieſem Krig Sprach gehalten/vnd wem ſie den Syg All bey der heyligen dreÿnnen wolten Darin die Reichſtend auch hart gcholten Drumb das sie ich ſteln zur gegenwer Wyder den Keyser mit großem her Wie auch der bapſt nur eins begert Sathan dagegen auff etwas horcht Dem bapſt ſol ſein ſorg gwÿß werden war Dem ſathan ſein hoffnung fel̄ gar. c Fromer Chriſt Kauff vnd lieb mich in Treuen Dein gelt ſol ich gewißlich nicht reuen Thu ich dan nit frey die warheit ſagen So magtu mich vor dem Bapſt verklagen. 1546 Paſquillus: a Nowino o Cзertu a Paпezy: Dau ſobie wiernych a ſtąpenych To || waryſych / a geich o nynie || ſych prзbiezych ſpo || lecznem || Rozmłowani c Miłi Krзſtianie Kupucte a czcie mne duowie || nie / Shledate зie tiech Peniez за mne neda || te marnie / Getli зie weto wie || cy nebū prawdy || wypwo || wati Muзte mne ztho treba || przed Papezem Obзalowati. 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrochi 10 PAV. Koburgo 1546 m. C. Schnausso relacijos titulinis lapas Straipsniai / Articles 27 ILJA LEMEŠKIN f. lv f. lv d Paquill, ad lect. Chrj̄en. [e]c. e Frũen Chr̄ten reich vnd armen Hört vnd laßt euch auch erbarmen Wie der Bapst vnd sein gesellen Gottes wort vertilgen wollen Ich fundt yetz neulich an ein ort Vernam ihr anschleg alle wort Besonder was der Bapst begehrt Vnd nach worauff der Jathan horcht Sie würden mein zu bald gewar Das sie es nicht vollenden gar Doch was ich daruon hab behalten Will ich kundt thun jung vnd alten Zu ehren meinem vaterlandt Den freyen deutschen hochenant Bsonder dem Euangelischen bundt Nach welchem beißen diese hundt Auf das yerman jung vnd alt Des bapts forg war mach/mit gewalt Vnd ich vor Jathans hoffnung hüt Des helff vnd Gott durch seine güt Welcher den allen falschen hat Des bapts/samp jener geselschafft that Vns alln zu gut wird offenbarn Wird auch kein hilff nit an vns sparn Allein da leit der mangel gar Das wir vns beßern vmb kein har Drumb laßt vns nür thun was wir sollen So thut Gott widrumb was wir wölln Vnd steh bey vns inn aller not Dem selben lieben treuen Got Sey Ewig Lobon allen spot. A M E N 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrostichai 11 PAV. C. Schnausso relicijos 1547 m. laida čekų kalba, titulinis lapas Straipsniai / Articles 29 ILJA LEMEŠKIN f. 2r f. 2r f Bap[t. Ach weh O wehe... [relacjos tekstas] b Pa[ɣquillus: , A kož ted nedawno Papež a geho towarÿs mily. newyw[s]y Satanas z Pekla po[polu gau byli O nyniej[s]y p[de wzate Walce a towar[i]kė špriznieni kdoby to witiez[twi] obdrżal/otō mieli rozmluweni Oba g[au te gednoy[ne wole byli y vminieni. Aby pobozni [tawoe i[je nahlawu byli porażeni Proto že w[dycky [tawieg] wielkem prowie[twj. proti geho C[yar[ke wełbno[tia du[ogen[twj. Oče[je ge[ Pape[s w[emi obče[ni narnie [taral. a Satanas to kew[emu [kutečne gest napomahal Tak že w[dy pawel pape[s to wykonal o[ [taro[t miel a Satanas otakow [wau peči y nadje napo[le dy przy[ 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrochai f. 2v f. 2v f [relacijos tekstas] d PaƖƖquilus k KęƖtjanƞkemu Cƶtenarzi f Kdoƶ miluģes Prawdu a Rƶad Boƶij Nechtiey dele byti Plechaƶow podnoƶi. Wiƶ yak vkrtna Ɩtwa Ɩrde maji A na Boha ani geho Słowo nicƶ nedbaji. Cƶti / Wiƶ / a Ɩud’ co fe piƖƖe A wythni ƶ Babilona ƖpiƖƖe. e KRƶętjae wienji / chudi Bohaj v Pani. PoƖyƖƖeƶ a mytez nadtim nievake (litowani. Jak Pawel Papas nyni sƖwym Towaryƶom. Slowo Boƶi ƶahladi Ɩyluge sroƶličny komƶtwe Nedavno Ɩem byƖ przytom wednom teneƶ mjtie I srozumel Ɩem te wƖy radie wybornie cƶjtie. ƷwaƖƖtie pak ocƶ get Pawel Papas peczoval. Cƶiehog get SatanaƖ ƖewƖy pilnotji pozoroval. Tudij to oni omnie ƶwiedeti maji Ʒet wƖeho neprovedu co ƶadaji a ctieji. A coƶ Ɩem ya koli ƶtho odbrzjal Ɩwa pamieti. Magiy otom ƶwiedeti Ɩarƶi y dieti A vƶnim to wƖeko k pochvale a kupuciovti. Te me Otcowke a pre vƖlehtile Wlati A ƷwaƖƖtie pak tomu EwangelijƖkemu Puntu. Onieyƶe rwu a chtji gey ƶkaƶyti do gruntu. A woto Ɩe gjƶ wƖyckni Ɩarƶij y mladi. Hanebnie Ɩrednie v krawie wadij. Aprotz od take Satany niedege a geho ƶboƶi Straipsniai / Articles 31 ILJA LEMEŠKIN 12 pav. Schausso relacijas 1547 m. čekų laidą, pralaba su eilūta įžanga, f. 2v 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akroichai f. 3r f. 3r f [relacijos tekstas] e Vchovež nas wkrÿtu nam vçiniena Milot Boži A tak ty wſęcky Papežow faleſne rê I gho Towarſwa budu geweny tady Dle naſeho bauduho wſeho dobreho Ne opuſtit Boh a Pán pomocy ſdu ſweho Ale ten newietſy nedofatek prinas gft naten čàs Žie naſÿch żiwotow nelepſſugem ani żwalas Neſ geſti jie my to což naleži budeme çiniti Vçinijt nam Boh ẓaſe to coz my budeme chiti Gemuẓ w Trogicy nerozdilne bud çief a chwala Kteraẓ je gmu predwiekÿ wiekuow dala A ditj je bude wždy bezpreſtanj Nawieczne wiew bez ſkona[n]ji Amen 1546 m. ir 1547 m. leidinių retinimas atskleidžia, kad C. Schnausso sugalvotas reklaminis ketureilis pasižymėjo patrauklumu bei gyvybingumu (apie tai dar kitame skyriuje). Pateiktoje sudėtyje invokacija į skaitytoją iš pradžių atliko (vokiečių originale) pagalbinį vaidmenį, dėl to Koburgo leidėjas ją išspausdino mažesne fraktūra. Čekų laidoje reklamos kūrinėlis buvo „paaukštintas“, t. y. jo teisės buvo sulygintos su pavadinimo: tituliniame puslapyje šis eilutes fragmentas pratęsė kūrinio antraštę. Negana to, ketureilis padarė įtakos prakalbai. Pagal prabėlančios knygos pavyzdį čekų vertėjas arba leidėjas jai prirašė eilutą įžangą, t. y. fragmentą f, kurį galėtume išversti taip: „Kas myli teisybę ir Dievo tvarką Nenorėk pasilikti plikulių atloša12. Veizdėk, kokių turi piktų bei klastingų širdžių, Visai nepaiso Dievo bei jo žodžių. Skaityk, veizdėk ir parašą permank Ir iš Babilono13 greitai išplėšk“ Nesunku pastebėti, kad imperat. Čyti ‘skaityk’, Wiz ‘žiūrėk’, ʃud ‘turė supratimą, permank, wythni ‘išplėšk’ praplečia ankstesnius knygos raginimus: vok. sg. Kauff ‘pirk’, lieβ ‘skaityk’ ir č. pl. Kupte ‘pirkite’ ir czyte ‘skaitykite’. Kitaip sakant, 1547 m. čekų publikacijoje, palyginus su vokiečių originalu, pastebime įdomią tendenciją: vaizdingas reklaminis tekstelis nuo titulinio 12 Turimi omenyje (gen. sg. Plechačow) katalikų šventikai: tonzūruoti kunigai bei vienuoliai (nom. sg. č. plechač ‘turintis plikę; katalikų dvasininkas’). Nom. sg. č. podnož ‘kojų atrama’. 13 Iš katalikų bažnyčios spąstų (aliuzija į Mat. 1,11–18). Straipsniai / Articles 33 ILJA LEMEŠKIN puslapio keliaja toliau į prakalbą. Šios tendencijos sąsą ar pasekmę mes linkę matyti 1547 m. katekizme. Pažymėtina, kad č. verb. jud‘ sudaryk supratimą, per- manyk’ (žodžiu junginys jud’ co fe pijfe ‘permanyk kas yra rašoma’) semantiškai koreliuoja su M. Mažvydo panaudotu imperatyvu permaniek (taip įskaitydami permaniek), o pl. vok. BRalei feferis ir imperat. ikiet, ſkaitiet, permiekiet savo ruožtu gramatiškai atitinka č. pl. Milí Křeťiané; Kupte, czťete. Nurodytos aplinkybės leidžia atsargiai kelti hipotezę, kad M. Mažvydas bus žinojęs ir atsižvelgęs būtent į čekiškąją knygos laidą, mat ji dar daro pereinamosios grandies (nuo 1546 m. New Zeytung Vom Teufel prie 1547 m. katekizmo) įspūdį. Reliatyvios chronologijos atžvilgiu tokia galimybė įmanoma ir svarstytina. Sprendžiant pagal kolofoną, pagrindinį 1547 m. katekizmo tekstą užbaigė spausdinti 1547 m. pabaigoje (VIII diena Menesſ Sauſia (= gruodžio)). Tada arba dar vėliau buvo išspausdintas paskutinis spaudos lankas, kurį (pridėtinį oktolinį sąuvinį A) sudarė titulinis lapas, dedikacija, abi prakalbos ir elementorius14. Čekiškoji relacija apie popiežių ir Vilnią pasirodė ne vėliau kaip 1547. IV. 24 (t. y. prieš Mühlberko mūšį). Joje reklamuojamas M. Lutherio 1547 m. čekiškas išėjimas (38 lapų apimties, in quarto). Kad reklama turėtų prasmės, ją reikėjo paviešinti su laiko atsarga, tikriausiai pačioje 1547 m. pradžioje. Taigi, yra pagrindo manyti, kad M. Mažvydui buvo žinoma 1547 m. publikacija – Paſquillus: Nowin o Cžtu a Papež. Čekų šaltinio skaitymas ir jo supratimas, turi omenyje „literatūrinės čekų kalbos ekspansiją“ (Havránek 1939) į XIV–XVI a. lenkų kalbą, J. Sekluciano bei J. Malecio katekizmų vertėjų jokių problemų kelti negalėjo. Tačiau M. Mažvydas turėjo būti pasiekiami ir vokiški relacijos variantai. 1547 m. tai buvo gerai prieinama ir tarp protestantų plačiai žinoma spaudos naujiena. 1546 m. ji buvo išleista maž- žiausiai penkis kartus. Koborgo vaininko darbą (VD16 S 3180–381, taip pat galbūt: VD16 S 3175 ir VD16 ZV 13961) du kartus 1546 m. išleido Augsburge 14 Elementorius Pygus ir trumpas mokſlas ſkaitity yr raſchty į Katekizmo sudėtį galėjo paketi dėl banalių tipografinių priežasčių: po prakalbų reikėjo užpildyti vietą, kuri kitaip spaudos lanke liktų tuščia. Šį aplinkybę turėjo žinoti ir elementoriaus apimtį. 15 Priminkime, pavyzdžiui, J. Malecio mintis, išdėstytas kalbos polemikoje Defensio verae translationis corporis Catechismi in linguam Polonicam, adversus calumnias Joannis Secleciani (1547): „Hoc autem certo scias, neminem unquam literas sacras in linguam polonicam vere ac proprie vertere posse sine adminiculo linguae Bohemicae et sacrum literarum lingua Bohemica editarum. Quandoquidem lingua polonica plurimum corrupta est usque adeo, ut nemo vere ac proprie polonic loqui novit, nisi Bohemicae linguae non ignarus fuerit. Adferrem ego tibi in medium multas dictiones latinas, quas nemo polonorum in linguam polonicam vere ac proprie vertere potest, nisi Bohemicae linguae non ignarus fuerit. Quales sunt pus, impius, beatus, benedictus, gloria laus, laudus, benedicamus, adoramus, glorificamus etc.“ (Warmiski 1906: 199; Lenartowicz-Zagrodna 2011). 34 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrochači (VD16 S 317 = VD16 S 318; VD16 S 319), bent po vieną kartą Niurnberge (VD16 S 382) bei Strasbūre (VD16 S 383). Dar vienas arčiau ne lokalizuotas leidimas pasirodė tikriausiai 1546–1547 m. (VD16 S 376). Visos šios relacijos, kaip jau buvo pastebėta, propago ir lydėjo Warnung an seine lieben Deutschen. Dėl M. Luterio autorystės paraleliai leidžiama knygų pora buvo populiari visose protestantiškose kraštuose. Kontrabda jas gabeno į Čekiją, kur didelė paklausa nulėmė čekų vertimo pasirodymą. Be jos abejonės, abi patrauklios antipopiežiškosios knygos buvo gausiai skaitomos ir Karaliaučiuje. Pabrėžtina, kad tai vyko 1547 m. katezimo pasirodymo išvakarėse. Šiuo atžvilgiu būtų įdomus pasvarstymas, kaip lietuviškas dvielis veikė / turėjo veikti tuometinį skaitytoją. Skaitančiai visuomenei knygos personifikacija, išreikšta raginimo žodžiais Fromer Chrift Kauff und lieb mich... ir Milį Krezf- tie Kupąte a cžiete me ... Cži / Wiz / a fu’ co fe piffe..., buvo puikiai žinoma iš šviežių 1546–1547 m. publikacijų. Skaitytojų akyse 1547 m. katezimo sudarytojas, užtikrinamas trumpalaike¹⁶ literatūrine aliuzija, šią personifikaciją aktualizuoja: Bralei fefes imiet mani ir skaitykiet || Ir tai skaitydami permani- kiet. Reikia pridurti, kad to nedaro mechaniškai, t. y. elgiasi panašiai, kaip buvo padaryta ir 1547 m. čekiškajame leidime. Nors tai ir nėra pažodinis vertimas, glaudus santykis tarp vokiečių originalo, čekiškosios adaptacijos ir lietuviškosios teksto variacijos lieka puikiai atpažįstamas. Knygos raginimas visur prasideda vokatyvu išreikštu kreipiniu į tą patį adresatą, t. y. į skaitytoją / pirkėją (sg. Fromer Chrift / pl. Milį Krezfiane – pl. Bralei fefes), toliau panaudoti vienodos arba artimos semantikos imperatyvai (sg. Kauff / pl. Kupąte – pl. imkiet; sg. lieį / pl. cžiete / sg. Cžti – pl. skaitykiet; sg. fu’d – pl. permanikiet), suma jungtukas (und / a – ir), įvardis (mich / me – mani) bei jų pateikimo seka sintagmos ribose. Yra akivaizdus funkcinis postūmis: reklamos kalba > konceptualios prakalbos įžanga. Elementariai reklamai būdingą veiksmažodį Kauff / Kupąte M. Mažvydas pakeičia neutralesniu imkiet, nors pirminė semantika iš prakalbos niekur nedings­ta (verb. imti ‘čiupti, sverti ranką, pirštai’, bet ir ‘pirkti, įgyti; skolinti’). Amžininkai, turėdami prieš akis C. Schnausso reklaminių ketureilį, t. y. suvokdami intertekstinį ryšį, M. Mažvydo dvielį turėdavo suprasti ir šia reikšme: „Broliai seserys, pirkit mane ir skaitykit...“ Taigi reklamos šleifas, turint omenyje teksto genezę, Katekizmo toli gražu nepalieka. Kartu grynai utilitarinį tekstą M. Mažvydas, tikriausiai sekdamas čekų 1547 m. publikacija, apgaubė ir kitoniškomis intencijomis, prasmėmis. Vienintelė vieta, kur prakalbos autorius nutolsta nuo vokiečių-čekų šaltinio (-ų) yra kreipinys, plg.: Fromer Chrift / Milį Krezfiane – Bralei fefes. Tikslus 16 XVI a. vidurio skaitytojų akičiai mūsų laikais lieka sunkiai suvokiami, o kartais ir neįsėkami, dėl to kadais aktualūs intertekstiniai ryšiai prapuola. Straipsniai / Articles 35 ILJA LEMEŠKIN pažodinis vertimas būtų Įtikimieji / Mielieji / Drąsieji / Pamaldieji... krikščionys (arba sg.), bet tokios laukiamos bei lauktinos pradžios Katekizme trūksta. Vietoj standartinio kreipinio M. Mažvydas vartoja pl. Bralėi feris arba sg. Bralau milalis. Kodėl? Tokį klausimą turėjo kelti ir pirmieji Katekizmo skaitytojai. Tuomet jis buvo aktualus negu dabar, nes buvo žinomas šaltinis, nuo kurio autorius „nužengė“ (t. y. teksto lygmenyje pažeidžia lauko horizonto). Atsakymas skaitytojams, ko gero, piršosi pats: skaitytojui akivaizdu nutolimą nuo įprastų kreipinių ir originalo nulemė pastanga sudaryti čia esantį akrostichą. Kaip sakant, pralabos resp. akrosticho pradžioje (pozicijoje prieš savo vardą) autoriui rūpėjo turėti raidę B (< baccalaureus), tačiau tinkamo lietuviško sinonimo vok. adj. Frommer arba č. Milý, kuris pridėtų reikalingų prieblasių, jis nerado17. 4. Taigi, kurdamas lietuviškos pralabos įžangą – t. y. inicialinį dviejų, akrosticho sudėtyje sudarantį raidžių BJ kombinaciją ir atitinkantį 1547 m. čekų relacijos fragmentą ƒ, M. Mažvydas turėjo vadovautis apeliacine para-teksto dalimi, būdinga to laikotarpio spausdintoms knygoms. Knygų sandaros struktūrinis vienetas, kurį, neradę geresnės sąvokos, pavadinome invokacija į skaitytoją, glaustai, patraukliai ir vaizdingai informuodavo (dažnai ketureilio forma ant titulinio lapo) apie leidinį, pritraukdavo skaitytojo dėmesį, pagaliau, skatindavo knygą įsigyti. Verta akcentuoti, kad prie šios kategorijos tekstų yra priskirtinos ir visos tos paralelės, kurios anksčiau buvo tekstologiškai gretinamos su M. Mažvydo dvieliu. 1983 m. Anatolijus Nepokupnas atkreipė dėmesį (Nepokupnas 1983: 173; 1994: 71–72) į rankraštinį rusų kalbos žodyną ir paskelbė knygelė Einn Russich Buch bin ich genannt, / Im deutschen Lanndt ganz unbekandt / Der mich hatt geschrieben den Lasse gott / Frolich Leben unnd sterben Amen. p. / Hilff got was ich beginne / Einn selig ende ich gewinne / Der dies hatt geschrieben / Got gebe ihm nach gottes willen zu Leben / Ahier Auff dieser erden / Das seine sehll gott zu theil werde / Thomas Schroue Ist ehr genant / Das er got musse werden bekannt. / Amen, Anno Domini / 1546 (sign.: MS. slav. quart. 18; cituota pagal: Glück, Pörzgen 2009: 157), sudarytą vokiečių aukštaičių kalba ir dabar saugomą Jogailos bibliotekoje Krokuvoje (prieš karą: Staatsbibliothek zu Berlin Preußischer Kulturbesitz). Ukrainiečių baltistas partojo senesnę Michailo 17 Panašų kombinacijų mechanizmą, pagrįstą aliuzija į visų žinomą literatūrinį tekstą, galima įsivaizduoti ir mūsų laikais. Pamėgdžiodamas M. Mažvydo kriptografiją, straipsnio autorius vietoj vardo ir pavardės galėjo „pasirašyti“, pavyzdžiui, tokiu gudriu būdu: Montego Bay, Montego Bay, baltistu aš dirbu čekų sostinėj. Dar didesnė naudos būtų, jeigu vietoje laukiamo Montego Bay figūruotų junginys tipo Habana drive, kuris nusakytų akademinį titulą ir palengvintų asmens identifikaciją. 36 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akroči... Aleksėjo tyrimo išvada, pagal kurią kūrinio nuorašas buvo atliktas dėl leidybos poreikių (Алексеев 1951: 108). Kalbinį šaltinį, jo manymu, planavo / rengė išleisti 1546 m., o leidinį turėjo pradėti invokacija „skaityk“ atitinkantis tekstas. M. Aleksejevas invokaciją (ją vadino стихотворное напутствие) visiškai pagrįstai įžvelgė (Алексеев 1951: 108) pirmajame ketureilyje: Ein Russch Buch binn ich genandt, Ihm deutschen Landt gantz unbekandt Der mich hat geschrieben den Lasse godt Frolich Leben vnnd sterben Amen. Šis ketureilis tipologiškai ir genetiškai yra gretinamas ir kildinamas iš C. Schnauso ir kitų tuometinių leidėjų invokacijų ketureilių. 1947 m. svarstydamas įmanomą dvielio šaltinį Vincas Mykolaitis-Putinas nurodė (Mykolaitis 1962: 197) kitą reklaminį keturelį, kurį vienoje išnašoje, kalbėdamas apie Hanso Weinreicho veiklą, probėgšmais paminėjo Paulius Tschackertas (Tschackert 1890: 92). Daug išsamesnį leidinio Das Vater | unser ... | Herr (VD16 B 5441) aprašą 1861 m. pateikė Rudolphas Reicke (Reicke 1861: 199–201), pagal jį ketureilį čia ir nurodė: Zu Königsberg hatt gedruckt mich Hans Weynech gar fleissiglich Bey der schloßtreppen der Alde stat Da juch mich wer lust zu kauffen hat. Karaliaučiaus bibliotekininkas atkreipė dėmesį, kad ketureilis išspausdintas pačiame knygos gale – paskutinio lapo recto pusėje. Tyrėjas svarstė knygos datavimo klausimą, tačiau skirtingai negu G. Ch. Pisanskį prie tvirtos išvados neprėjo. Kitų svarstymų 1524–1525 m. buvo grindžiami silpna argumentacija, konkrečiai tuo, jog spaustuvininkas, ką tik atvykęs į Karaliaučių, turėjo pranešti apie savo veiklą ir darbotviją. Po to, kai spaustuvė „išgarsėjo“, tai visose vėlesnėse knygose po 1525 m., jis šiuo ketureiliu nebesinaudojo. Bet lygiai taip pat galima mąstyti kita linkme: ketureilį galėjo paskelbti gerokai vėliau, kai įžikinas (iš pradžių) leidybinis projektas pasiteisino, davė rezultatų, o Karaliaučiaus gyventojai pradėjo vaikščioti knygų pirkti į pačią spaustuvę (esą spaustuvė jau pradėjo plėsti didesnę knygų platinimo, knygų krautuvėlės, funkciją). Klausimų kelia ir invokacijos pateikimo pozicija. R. Reicke aprašė egzemplių iš Karaliaučiaus karališkosios ir universitetinės bibliotekos, kuris gale, Straipsniai / Articles 37 ILJA LEMEŠKIN t. y. po invokacijos (!), turėjo dar dvi dainas. Bibliotekininkas, polemizuodamas su Gdansko profesor­iaus Michaelo Ch. Hanovo išvada, nustatė, jog tos giesmės sudaro atskirą dalį, kuris nuo pirmos dalies aiškiai skyrėsi ir popieriumi. Lieka apgailestauti, kad nei Gdansko, nei Karaliaučiaus egzemplioriais mes dabar nebedisponuojame. Priešingų atvejų detalesnė knygos bloko analizė padėtų išaiškinti klausimą, kurio R. Reicke, deja, nepalietė: ar negalėjo ketureilis iš tikrųjų priklausyti kitam konvoliuto vienetui, kuris apėmė dainas: 1) O Jesu Christ, deyn nam der ist, 2) Eyn geystlich lied von | den sieben worten die Got der Herr | sprach am stammen des hey-| gen Creutz (Reicke 1861: 201–202)? Tai reikia skaitytis su realia galimybe, kad ketureilis ne užbaigavo Mathiaso Bienwaldo Pater noster, bet pradėdavo arčiau neidentifikuotą ir neduotą poezijos rinkinėlį. Pastaruoju atveju ketureilis būtų vienelis patektinis elementas (leidinį pradedantis), turintis bendrų bruožų su C. Schnausse 1546 m. invokacija: Kauff mich – ich mich wer lust zu kauffen hat. Pagaliau turėkime omenyje, jog įgė ir savo amatą ilgesnį laiką praktikuojantys leidėjai bei spaustuvininkai pasižymėjo tam tikra patektinių elementų specifika, pastovumu, dėl to invokacija kaip savotiškas prekybos ženklas turėjo tendenciją kartotis. H. Weinreicho sporadiškai pavartotas eilutes kūrinėlis nei savo forma, nei savo turiniu nėra šiam spaustuvininkui būdingas. Levo Vladimirovo teiginys, kad „panašių posmų yra ir kituose pirmuosiuose H. Weinreicho leidiniuose“ (Vladimirovas 1979: 324), deja, neatitinka tikrovės (bent apžvelgus kol kas turimus šaltinius). Žiūrėdami į XVI a. pirmosios pusės čekų spaudą, matome, kad skirtingų leidėjų sukurtos invokacijos nėra tolygios. Ypatingas stilinis vientisumas ir originalumas būdingas Mikulášo Konáčio apeliaciniam patektui, į kurį orientavosi ir kiti leidėjai. Prahos humanistas 1507–1528 m. išleido apie 50 leidinių. Pragmati­nės krypties į skaitytojus, kurie pradėdavo ir užbaigdavo pagrindinį tekstą, jis, ne­g­endamas akrostichų (pvz.: Knihopis ČD 427), dažniausiai rašo eilėmis. Invokacijas ir kitas patektos dalis, kurios įrėmindavo pagrindinį tekstą, leidėjas taip pat atskiria tipografiškai, t. y. kitokio dydžio spaudmenimis, bet, kaip nĕg C. Schnaussas, į skaitytoją kreipiasi visada savo vardu (t. y. ne knygos). Yra pastebimas jo sukurtų invokacijų vartosenos dėsningumas: pradžioje žodžiais Máš tu, Čechu milý... „štai tau čia, mielas čeke...“ knygą pristato bei tartum įteikia į skaitytojo rankas, o leidinio gale palinki sėkmės měj se dobře „gerai laikykis“. Tokia besikartojanti floskula jo knygose pastebėta 18 kartų. 1520 m. leidinyje Mistra Jana Husy kazatele, slauhne dědice českého, Dvanácti článku víry křesťanské obecné, desí Božích přikázaní a modlitby Páně Očenáš etc. vykládové každému spasení žádajícímu křesťanu nepotřebnější. (V Praze, Mikuláš Konáč z Hodiškova 1520) (Knihopis ČD 326) šalia linkėjimo leidėjas skelbia praktinę pastabą apie vietą, kur knygą galima nebrangiai nusipirkti: 38 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmeji spaudinti LDK akrochain Mėtež se dobre a temito knižkami samyni se spravc, své učedniky spravite, abyte s Balāmem od voslic spraveni a trestani nebyli. V meste prevelkem Praze ko- upís ty knižky nedrze. „Gerai laikytės ir, pats šiomis knygutėmis vaduodamiesi, rūpinkitės sa- vo mokiniais, kad nebūtumėte kaip Bileamas su asilu baudžiami. Didžia­me Prahos mieste pirkti šias knygeles nebrangu.“ Pateksto ribose leidėjas kartais sukuria menškai paveikus ketureilius, kur netrūksta įprastų liepių ir kitokių skatinančių (reklaminių) elementų. Pavyz­džiui, 1514 m. invokacija: K Cžtenaržy. Nechceffli hlúpy na fwětie zwolati Nebýwázy fkipy Múdrofti zgednati Cžtiž Mudrce fobie a nebudels robie Prawint yá tobie. (Knihopis 1371) „I skaitytoja. Jei nori ant svieto kvailas likti, Nebūk šykštus išmintį gauti¹⁸ Skaityk sau išmintingai ir nebusi vaiku Aš tau sakau.“ M. Konācio amžininkai ir sekėjai nebuvo tokie išradingi, bet ir jiems bū­dingas invokacinių formuluočių, jų stilinių požymių pastovumas. Žinoma, gausiai vartojami kreipiniai į skaitytoją / pirkėją bei situacijai tinkami impera­tyvai: 1533 m. Mėj se dobre, čti a sud, uprímý čtenáři „Laikykis gerai, skaityk ir per­manek, nuoširdus skaitytojau“ (Knihopis 663); 1533 m. Protož kdožkoli miluješ pravú teologii, čti, roznevej a potom sud „Todėl bet kas myli tikrąją teologiją, skaityk, atskirk, o paskui spręsk“ (Knihopis 1709); 1541 m. Protož kdož by chtěl rad bludy a faleš te skutý poznati, čti sobě tuto knižku, jenž se počina štastně „Dėl to kas nori tos sektos išvirkšimus ir klaidas sužinoti, skaityk sau šią knygelę, kuri laimingai prasideda“ (Knihopis 704) ir t. t. Abstrakčiai apibendrinta invokacija, t. y. tokia, kuri tiktų bet kuriam leidi­niui, funkcionuoja kartu su apeliatyviniais vienetais, semantiškai pritaikytais, kaip dar­davo ir C. Schnausas, konkrečiam veikalui. Kaip pavyzdį nurody­sime Jodoco Gutknechto apie 1535 m. išleistą trikalbį žodyną Vokabular latěně, česky a německy každému mladému i staremu velmi potřebny a užitečny. Vocabu­laris rerum [Nürnberg, (Jodocus Gutknecht) apie 1535] (Knihopis 1891): 18 T. y. „nebūk šykštus pirkdamas knygą“. Straipsniai / Articles 39 ILJA LEMEŠKIN Cheš-li poznati přeslavné tři řeči a zachovati peníze i péči bez vandrování doma teď poznání máš a sepsání. Protož čti sobě a spatříš s vděčností to, což jest tobě sepsáno v krátkosti neb bez mluvení a bez rozmýšlení kterýž člověk není. „Jeigu nori išmokti tris garsias kalbas ir sutaupyti pinigų ir rūpesčių namų nenuskriaudęs, turi dabar pažinimą ir knygą. Dėl to skaityk sau ir su padėka pamąstyk tai, kas Tau trumpai parašyta, kadangi be kalbėjimo ir be supratimo žmogus yra niekas.“ Ryšys ir pastovūs stilistikos požymiai, be jokios abejonės, būdingi ir patysiam K. Burg literatūrai bei leidėjui C. Schnaussui, kuris čia aptariamąją inovacijos tipą19 priskLosimai nuo konkrečių poreikių modifikuoja: a) 1550 m.: Von dem neue=|| bornen Abgot zu Babel. Ein ab=|| schrifft/ Welche durch die Kauffleut von Ro=|| dieß für ein warheit gen Venedig vnd in Welſchland || auch nachmals auß Rom den letzten decembris im || 49. vnd auß Venedig den 9. Januarij || dieses Funfftzigten Jares etc.|| An die Kauffleut gen Augſburg ge=|| ſchrieben. 1550 (C.S.A.) (VD16 ZV 30501) Kauff mich O fromer Christ in trewen/ Laß dich zu lesen kein mühe rewen. Dan dir ist viel hieran gelegen/ Von des Sathans ſchalckheit wegen. b) 1550 m.: Neue zeitung.|| Von dem new ge=|| bornen Abgot zu Babel. Ein Ab=|| ſchrifft/ Welche durch die Kauffleut von Rodis/|| für ein warheit gen Venedig vnd in Welſchland/|| auch nachmals aus Rom den letzten decembris || im. 49. vnd aus Venedig den 9. Januarij || dieses Funfftzigten Jars etc.|| An die Kauffleut gen Au=ſpurg || geſchrieben. (C.S.A.) (VD16 ZV 13960) Kauff mich O fromer Christ in trewen/ Laß dich zu lesen kein mühe rewen. Dan dir ist viel hieran gelegen/ Von des Sathans ſchalckheit wegen. 19 C. Schnausse knygose randame tipologiškai kitokių inovacijų, kurios savo turiniu yra pritaikytos kitiems leidiniams, pvz.: Ein ander Geſchicht Lied/ || Das der menſch all sein hoffnung vnd || trawen ewig vnd allein zu Got ſetzen || ſoll [etc. Allein zu dir Herr || Jesu Christ. (1550, VD16 S 3184); Des HERREN Wort bleibt in Ewigkeit / || Den wollen wir laſſen walten. || Der wolls fort in lieb vnd led / || Bſtendig erbauen erhalten. ([1552], VD16 S 3174); Mit Gottes hilff: Gelb/ Schwartz/ grün vn weiß/ || Behelt in Sachſen vnd Heſſen den Preis. || Got will sein Gnad mit freuden geben / Jhn verleihen Fried vnd langes Leben. (1555, VD16 S 3167); Viel Gold vnd Silber hab ich nicht/ || Was mir Got gibt/ bin ich verpflicht || Damit zu dienen jederman. || Dieweil ich leb vnd dienen kan. (1564, VD16 S 3168). 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXVI „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai 13 PAV. 1550 m. C. Schnausso publikacijos Von dem newgebornen Abgott zu Babel titulinis puslapis Straipsniai / Articles 41 ILJA LEMEŠKIN c) 1555 m.: Etwas neus : || Ein sehr andechtige Predig/ welche || der heylig Weyhbijchhoff zu Bamberg || in eygner person bey S. Mertin/ mit seufftzen und threnen gethan hat am Palmen Sontag im 1555 jare/ von dem || seligen Einreiten unsers lieben Herrn vnd Heylands || Jhesu Christi/ zu Jherusalem geschehen [et]c. || Auch dabey des H. Mans vberauß || wunderbarlicher Treume zwene/ auß || welchen mann künstlich Kochen vnd Lachen lernen mag [et]c. || Endtlich aber/ Ein wunderliche schöne Historia von dem || Palmweihen/ durch des Weihbijchoffs Leutenampt [et]c. (mei N. der heißt C. Schnaub; Laus Deo Omnipotenti/ Anno 1555 Adij 3 May) (VD16 S 3166) (14 pav.). Zu Lob vnnd preiß dem hochsten Gott/ Zu Trutz dem Teuffel vnd seiner Rott. Kauff vnd Lieb mich (O) frommer Christ/ Lern was ihr Weih und Predig ist Taigi, keturinė invokacinių ketureilių eilutė Fromer Christ Kauff vnd lieb mich in Treuen C. Schnausso leidiniuose, sprendžiant pagal prieinamus šaltinius, pirmą kartą buvo panaudota 1546 m. reliacijoje apie Velnią ir popiežių – Pasquillus. New Zeyttung Vom Teuffel ([Coburg], 1546). Knygos personifikacija atsiranda dėl autorystės tariamojo anonimiškumo (lygi kaip 1547 m. katekizme). Toliau nurodyta frazė buvo ne kartą modifikuota ir kitokiu (naujam leidiniui pritaikytu) pavidalu pakartotinai panaudota. Knygos, kur paliudytas vienodas arba panašus motyvas Fromer Christ Kauff vnd lieb mich in Treuen – Kauff mich O fromer Christ in trewen – Kauff vnd Lieb mich (O) frommer Christ, čia suminėtos ne visos. Negalima atmesti galimybės, kad C. Schnaussas šį eilėraštį formuojantį modelį naudojo ir savo ankstesniuose leidiniuose, kurie mums dar nežinomi arba mūsų laikų nepasiekė. Taip pat yra įmanoma, kad ši struktūra buvo naudojama ir prieš C. Schnaussą. Aptariamoji invokacija į skaitytoją be esminių pakitimų buvo skelbiama iki XVII a. pradžios. Vėlesni leidimai (pvz.: 1580, VD16 ZV 11492; 1600, VD17 14:68686C; 1605, VD17 3:019348C) atskleidžia neeilinį reliacijos populiarumą. 1546 metais politinę satyrą protestantai aršiai skaitė ir platino, nes ji reagavo į aktualiausius Šmalkaldeno karo įvykius. Tada juos stebėjo visa Vakarų Europa. Po penkiasdešimties metų anų dienos aktualijos nebebuvo nei tiek įdomios, nei suprantamos, tačiau skaitytojas patrauklia humanistinio dialogo forma tebeteikindavo savo literatūros poreikius. Naujųs leidimus palydi grav iūra, kuri vaizduoja nesenstančius reliacijos veikėjus: popiežių ir velnią (15 pav.). 5. 1547 m. lietuvių paleotipe Katekizmas baigiasi f. 20r. Nuo f. 20v prasideda žanriniu ir autorystės požiūriu naujas kūrinys – PRADESTYSE giełfmes schwentas. Katekizmą užbaigia proza parašytas fragmentas Upaminagimas, kur M. Mažvydas vėl kreipiasi į „brolius ir seseris“, prašydamas juos nuolankiai 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrostichai 14 PAV. 1555 m. C. Schnausso publikacijos Etwas neus: Ein sehr andechtige Predig... titul(inis) puslapis Straipsniai / Articles 43 ILJA LEMEŠKIN 15 PAV. XVII a. pradžios C. Schnausso reliacijos laida Newe Zeitung/ || Vom Teuffel uñ Bahst/ || wie sie untereinander Gesprech halten / || kurtzweilig vnnd sehr luftig zu lesen ([1605]) (VD17 3:019348C), titulinįs puslapis priimti „trumpą mokslą“ ir jį mokėti. Upaminagimą vainikuoja trumpa pastaba Gals, kuri nubrėžia takoskyrą tarp sudedamųjų 1547 m. leidinio dalių. To paties lapo (f. 20r) apačioje paskelbtas patrauklus ketureilis Skaititiaip, kuris atitinka C. Schnausso ir kitų leidėjų invokacinius ketureilius: Upaminagimas. PRaſchau aſch jus Letuwinikus ir ſße=maiczius miloſius bralius ir ſeſeris, preg=tam ir upaminaui jus per Pāną Ieſuſą Chriſtuſą at pirtkagi bei iſſanitagi muſu idant ta trumpa maſſla iſchmaktumbet ijr wiſada atmintumbet, ſunus iſuſu ir ſchei=mina turit iſchmakiti. A iſchguldimo pla=teſnia iſch kazanes ir patam iſch dideſnia katechiſmuſa makikietele. A ſchitą mana darba ijr prakaita uſz gier preimtumbet praſchau. Gals. Skaititiaip. Bralau milaſis, ſkaitidams tatai ſzinaſy/ Jag taſſai lieſzuWis dabar reiſchkiely. Tadrin iei raſſy kaky paklidima/ Pataſik, bewyſakia uſzwidegima. 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrostichai 16 PAV. M. Mažvydo Katekizmo pabaiga (f. 20r) Straipsniai / Articles 45 ILJA LEMEŠKIN M. Mažvydo sukurtas par tekstinis ketureilis yra pateiktas Katekizmo kolofono pozicijoje ir atitinka įprasto turinio invokaciją ad lectorem. Formalioju aspektu pastebimas įdomus ryšys tarp lietuviškos prakalbos ir Katekizmo pabaigos: pagrindinį tekstą įrėminantys vienetai – abudu ir tik jie! – yra vienodai sueiliuoti. Pastebimas dar kitas svarbus vienijantis bruožas: baigiamasis ketureilis ir prakalba prasideda savarankišku (t. y. tašku užbaigtu) dvieiliu, kurie sudaro vienodą raidžių BJ kombinaciją. Kad tai ne atsitiktinis sutapimas, rodo dviejų pirmųjų eilučių tarpusavio gretinimas: BRalei šef eris imkiet mani ir škaikiet / Jr tatai škaitidami permanikiet. Bralau milaſis, ſkaitidams tatai ſzinaſy / Jag taſſai lieſzuwis dabar reiſchkiefy. Nurodytus fragmentus atidaro pl. ir sg. kreipiniai, kurie prasideda vienoda leksema BRalei / Bralau, toliau pavartotas pl. ir sg. pusdalyvis ſkaitidami / ſkaitidams bei įvardis tatai. Susidaro įspūdis, kad vienas dvieilis buvo sudarytas atsižvelgus į kitą. Turint omenyje spausdintą prakalbos dvieilio šaltinį, reikia manyti, kad baigiamoji invokacija modifikavo prakalbos dvieilį, o ne atvirkščiai. Išvardytas gretybes įmanoma aiškinti dviem būdais. Pirma. Dvi pirmos ketureilio Skaititaiap eilutės iš pradžių buvo parašytos ir skirtos prakalbai knygos pradžioje. Tuomet lietuvių prakalba galėjo atrodyti maždaug taip: *Bralau milaſis, ſkaitidams tatai ſzinaſy / Jag taſſai lieſzuwis dabar reiſchkiefy. Makſla ſchito tewai [tavo] trakſzdawa tureti. Ale to negaleia ne wenu budu gauti. Regiety to nareia ſawa akimis / Taipyr ilchgirſti ſawa auſimis. Jau nu ka tewai nakada nereg eia / Nu ſchitai wiſs [tavimp] ateia. Ir t. t. Vėliau M. Mažvydas sugalvojo tinkamesnę prakalbos pradžią, kurią pagal C. Schnausso pavyzdį pridėjo imperatyvų. Pirmiau sueiliuotas fragmentas buvo pašalintas, bet buvo gaila jo niekur nepanaudoti. Antra. Invokacijos Skaititaiap pradžia buvo sukurta pagal ankstesnį, t. y. prakalbos, dvieilio modelį, kadangi autoriui pasidarė vėl aktuali raidžių BJ kombinacija. Tai reikštų, kad Katekizmą užbaigiantį ketureilį sudaro nedidelis 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai akrostichas. Raidės BJ, reiškiamos Baccalaureus Juris, žymėtų (kaip anksčiau prakalbos akrostiche) tą patį teisių bakalaurą M. Mažvydą. Viduramžių lotynų kalboje plačiai paplitusi santrumpa TP savo ruožtu atstovautų žodžių junginiui Titul[m] Posuit „kryžiaus ženklą uždėjo“ (Cappelli 1928: 517). Taigi baigiamojo parateksto raidžių kombinacija B–J–T–P atitiktų lotynų Baccalaureus Juris Titulum Posuit „teisių bakalauras kryžiaus ženklą uždėjo“ resp. „M. Mažvydas palaimino“. Tokio turinio ir paskirties akrostichas puikiai derėtų šiai vietai, nes autorius čia užbaigia savo darbą ir „atsisveikina“. Prisiminkime, kad M. Mažvydui akrostichas, pateikiamas knygos gale, buvo pažįstamas. Panašiu būdu jis save pristatė leidinyje Forma Chrikſtima. Nuo Jano Safarewicžiaus laikų, deja, įsigalėjo nuomonė, jog 1559 m. akrostichas nėra tobulas: „Akrostych nie jest doskonały: po imieniu Martinus stoi jeden jeszcze wiersz, zaczynający się od S–, tak samo po nazwisku Maswidas ukazuje się jeszcze M–“ (Safarewicz 1946: 65). „Perteklines“ <S> ir <M> raides lenkų tyrėjas bandė aiškinti tuo, kad varžomas eiliuotos formos, t. y. 9 eilučių posmų, M. Mažvydas nesuvaldė originalo. Toks aiškinimas mums atrodo neįtikinamas, kadangi akrostiche nebūna nesisteminių elementų, t. y. nemotyvuotų raidžių, kurios ardytų vertikaliai griežtai susstyguotą tekstą. Paskutinį verstinį kūrinį – Giefme duchauna / ape muſu S. Chrikſta fuguldīta nūg D. Mart. Luthe-ra (f. CIIIr–CVv) – užbaigia trys vienodos apimties posmai, iš kurių du (antras ir trečias nuo galo) nusako vertėjo bei knygos kūrėjo vardą ir pavardę, bet ne tik: M-A-R-T-I-N-V-S-S – M-A-S-W-J-D-A-S-M. Kombinatorinis kūrinėlis yra skaitytinas (plg., pavyzdžiui, C. Schnausso 1546 m. kriptogramos įrašymą) kaip MARTINVS-MASWJDAS–SM, t. y. Martinus Maswid[iu]s significamus „[mes] Martynas Mažvydas žymime / reiškiame“ (pluralis auctoris / modestiae kombinacijoje su viduramžių lotynų SM santrumpa; apie pastarąją – Cappelli 1928: 354). Tai atitiktų Katekizmo „M. Mažvydas palaimino“. Kitas (iš eilės paskutinis) posmas pagaliau atneša M. Mažvydo verbalinę „raišką“, t. y. tai, ką jis trumpos maldelės forma skaitytojui glaustai „signifikuoja“: Diewui Tewui ſchlowe dūkem Ir Jheſu Chriſtu garbinkem Bei Dwaſſe ſchwenta laupſin=kem Wienam Diewui dekawokem Kurs iſtates eſt Chriſkſtima Ant ghreku aptźiſtighima Bei amſzina iſchganima Nūg Chriſtaus apſſadeta Jem buk amſzina garba. Amen. Straipsniai / Articles 47 ILJA LEMEŠKIN Taigi, būtų galima prieiti prie išvados, kad 1547 m. leidinyje, ko gero, turime du akrostichus, kurie lotynų kalba buvo įrašyti į eiliuotą lietuvišką knygos paratekstą. Katekizmo pabaigos akrostichas semantiškai pratęsė ir praplėtė prakalbos akrostichą: B-J-M-A-R-T-J-N-V-S-M-A-S-V-J-D-J-V-S – <Katekizmo tekstas> – B-J-T-P „teisių bakalauras Martynas Mažvydas < – > teisių bakalauras palaimino“. Tokiu būdu anoniminės kompiliacijos sudėtyje sudarytojas nubrėžė savo autorinę dalį. Kombinatorinių kūrinėlių realizavimas lotynų kalbos ištekliais liudija, jog jų adresatas nėra paprastas valstietis. Eilinis Katekizmo „vartotojas“ – skaitantis, klausantis, giedantis, rašto bei elementarių religinių tiesų besimokantis lietuvis – jų nepastebėtų ir neįvertintų. Akrostichai yra nukreipti į profesionalų skaitytoją, knygų žmogų, visų pirma – į įvairių doktrinų kunigus. Esame linkę manyti, jog panaudota raiškos priemonė glaudžiai susijusi su pirmąja 1547 m. katekizmo prakalba, adresuota tiems patiems „Lietuvos bažnyčios ganytojams ir tarnams“. Lotyniškose dedikacijoje bei prakalboje M. Mažvydas aštriai supeikia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su visa jos katalikų kunigija, kuri „saugo“ liaudį nuo Šventojo Rašto (apie tai kalba ir C. Schnaussas). Prie dedikacijos ir prie lotyniškos prakalbos betarpiškai šliejasi lotyniškas akrostichas, dėl to negalima tvirtinti, jog prakalba nebuvo pasirašyta. XVI a. lotyniškai skaitantis bei kombinatorinę poetiką išmanantis asmuo nebuvo ribojamas atomistinio mąstymo (šaltinių neskyrė kalbos pagrindu ir netroškino jų „savo sultyse“ kaip lituanistinį arba „svetimą“ tyrimo objektą), todėl toliau einantį lotynišką akrostichą gebėjo ne tik perskaityti, bet ir susieti su greta ir kitur esančiais lotyniškais parateksto elementais. Kompetentingas „parašas“ deramai užbaigė lotynišką prakalbą. Didžiai sukritikavęs katalikų kunigus M. Mažvydas pasirašo atitinkamai – santrumpa BJ jis parodo, jog toks griežtas autorius ne iš kelmo spirtas. Nutolusių nuo grynosios bažnyčios kunigų atžvilgiu jis turi teisę tarti griežtą žodį, kadangi pats išmano bažnyčios kanonus. Būdamas kanonų teisės bakalauru B. J. Martinus Masvidius savo prakalboje primena pirmykštės krikščionių bažnyčios santvarką, žada neliesti (tai reiškia, kad potencialiai gali) „religijų slaptingesnių ir ginčijamų klausimų“ ir t. t. Kalbindamas kompetentingą skaitytoją, M. Mažvydas savo knygos paratekste neapsiribojo vien kombinatorika. Autorius nevengė ir subtilių literatūrinių aliuzijų. Tai darė atsižvelgdamas į tų metų aktualiausius protestantiškus „bestsellerius“, mūsų atveju – į ypatingai populiarią (sprendžiant pagal 1546 m. laidų kiekį ir išlikusių egzempliorių skaičių) reliaciją apie popiežių ir Velnį. 1546 m. knygos personifikacija C. Schnaussui pasirodė naudinga ir paranki publikuojant „anoniminį“ leidinį, mat fiktyvus Pasquino užstojo tikrąjį autorių, kuris savo vardu (kaip autorius ir / arba leidėjas) negalėjo leidinio propaguoti. Ši užduotis buvo sėkmingai perleista pačiai knygai, kuri staiga prabyla į skaitytoją. 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spaudinti LDK akrostichai Tituliniame 1547 m. katekizmo puslapyje knygos kūrėjas taip pat nėra nurodytas. Visai įmanomas dalykas, kad Katekizmas pavirto anoniminiiu leidiniu dėl C. Schnausso publikacijos įtakos. Atrodo, kad tarp C. Schnausso ir M. Mažvydo leidinių tariamojo anonimiškumo ir knygos personifikacijos yra glaudus ryšys. Reklaminio pobūdžio invokaciją, konkrečiai kertinę invokacinio ketureilio formuluotę Fromer Christ Kauff und ließ mich, M. Mažvydas kūrybiškai panaudojo lietuviškos prakalbos pradžioje ir dar toliau, plėtodamas „kalbančiosios“ knygos motyvą. Lietuviškai adaptavęs invokaciją į skaitytoją, jis pagal tą patį vokiškąjį arba / ir čekiškąjį invokacinio ketureilio pavyzdį (taip pat atsižvelgęs į savo lietuviškos prakalbos pradžią) sukūrė baigiamąją eiliuotą kūrinėlį Skaiti- taip. Kalbėdami apie įmanomą (–us) šaltinį (–ius) sąmoningai vartojame daugiskaitą. Manyti, kad, rašydamas Katekizmą M. Mažvydas nemokėjo vokiečių kalbos resp. negalėjo semti iš C. Schnausso vokiškųjų reliacijų, atrodo, nėra priežasties. Tradicinį požiūrį tebelemia M. Mažvydo II laiško (ne vėliau kaip 1549 m. vasario) interpretavimas, kuris mums atrodo per daug radikalus, pažodinis ir ištrauktas iš platesnio laiško konteksto. Kunigaikščiui Albrechtui adresuotame laiške adresantas prašo paskirti jį kunigu į Labguvą arba Ragainę. Pirma parapija, M. Mažvydo nuomone, tiktų mažiau, nes jis visai nemoka vokiečių kalbos (non calleo aliquantulum Germanice; M. Ročkos vertimas: „nekalbu nė kiek vokiškai“). Reikia suprasti, kad Labguvoje tuomet jau gyveno nemažai vokiečių, ir jis nebūtų buvęs pajėgus jiems atitinkamai dvasiškai patarnauti. Kunigo tinkamumas buvo ir tebėra vertinamas pagal gebėjimą skaityti ne knygą, o pamokslą. Dėl tarties ydų kunigas svetimtautis dažnai virsdavo pašaipos objektu (prisiminkime 1706 m. filologinę polemiką). Neturėdamas būtinų kalbėjimo įgūdžių, M. Mažvydas kunigaikštį neįkyriai prašo paskirti jį į lietuviškąją parapiją, nors, neturėdamas kitos išeities, jis važiuotų ir į Labguvą (t. y. būtų priverstas tarnauti, kiek sugebėtų be reikalingos kalbos praktikos, ir vokiškai?). Taigi laiške yra aptariama pastoriaus tarnyba, t. y. pamokslų skaitymas, o ne šiaip buitinis susišnekėjimas ir bendras kalbos supratimas. Kalbos mokėjimas ir tada ir dabar yra plati sąvoka, ir būtina atsižvelgti į funkcinę paskirtį. 1549 m. eruditus M. Mažvydas, ko gero, laisvai skaitė vokiškai, lenkiškai, čekiškai, rusėniškai, prūsiškai ir pan., bet pamokslų atsidūręs Prūsijoje gebėjo sakyti gimtąja kalba. Tam tikrą vokiečių ir / arba čekų kalbos mokėjimą patvirtina ir šiame straipsnyje analizuojami dalykai. L I T E R A T Ū R A C a p p e l l i A d r i a n o 1928: Lexicon abbreviaturarum = Wörterbuch lateinischer und italienischer Abkürzungen. Leipzig: Weber. Straipsniai / Articles 49 ILJA LEMEŠKIN Glück Helmut, Pörzgen Yvonne 2009: Deutschlernen in Russland und in den baltischen Ländern vom 17. Jahrhundert bis 1941. Eine teilkommentierte Bibliographie. Wiesbaden: Harrassowitz Verlag. Havránek Bohuslav 1939: Expanze spisovné češtiny od 14. do 16. století. – Co daly naše země Evropě a lidstvu. Od slovanských věrozvěstů k národnímu obrození, red. V. Mathesius. Praha: Evropský literární klub, 53–59. Catechismvsa – [Martynas Mažvydas], Catechismvsa prafty Sӡadei, Makſlas ſkaitima raſchta yr gieſmes del krikſczianijtes bei del berneliu iaunu nauiey ſugulditas...: [faksimilė] / [Martyno Mažvydo „Katekizmo“ faksimilės projekto vadovė Kamilė Kalibataitė]. [Vilnius] : [Petro ofsetas], [2017]. Lenartowicz-Zagrodna Anna 2011: „Defensio verae translationis corporis Catechismi in linguam Polonicam, adversus calumnias Joannis Secluciani” (1547) Jana Małeckiego. Przekład wraz z komentarzem. – Poznańskie Studia Polonistyczne. Seria Językoznawcza 18(2), 133–169. Mykolaitis-Putinas Vincas 1962: Literatūriniai elementai Mažvydo ir jo amžininkų raštuose (1947). – Vincas Mykolaitis-Putinas. Raštai 8. Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 147–200. Nepokupnas Anatolijus P. 1983: Baltai slavų giminaičiai. Vilnius: Mokslas. Nepokupnas Anatolijus P. 1994: „M. Mažvydo „Katekizmo“– bylojančio vadovėlio (knygelių) vaizdas istorijos ir kultūros kontekste. – Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, ats. red. Inge Lukšaitė. Vilnius: Apyaušris, 70–77. Reiche Rudolf 1861: Ueber den ältesten Königsberger Druck und zwei in Wackernagel’s Bibliographie des deutschen Kirchenliedes nicht verzeichnete Liederdrucke. – Serapeum: Zeitschrift für Bibliothekwissenschaft. Handschriftenkunde und ältere Litteratur 13, 199–204. Safarewicz Jan 1939: Un acrostiche de Mažvydas. – Prace Filologiczne 18, 7–8. Safarewicz Jan 1946: Dwa drobiazgi litewskie. 1. Kilka uwag o wersyfikacji litewskiej, 2. Nie znany akrostich Maźwida. – Inter Arma: zbiór prac ofiarowanych Prof. Kazimierzowi Nitschowi w siedemdziesiątą rocznicę urodzin (1 II. 1944) przez przyjaciół, kolegów i uczniów. Kraków: Studium Słowiańskiego Uniw. Jagiell., 59–65. Temčinas Sergejus 2017: Skorina ir Lietuva. Mažoji kelionių knygelė ir Apaštalų darbai ir laiškai. – Pranciškaus Skorinos Rusėniškajai Biblijai – 500, sud. S. Narbutas. Vilnius: Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka, 69–77. Tschackert Paul 1890: Urkundenbuch zur Reformationsgeschichte des Herzogthums Preußen 1. Einleitung. Leipzig: Verlag von S. Hirzel. 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai Vladimirovas Levas 1979: Knygos istorija: Senovė. Viduramžiai. Renesansas. XVI–XVII amžius. Vilnius: Mokslas. Warmiński Ignacy 1906: Andrzej Samuel i Jan Seklucyan. Poznań: Księgarnia Św. Wojciecha; Skład główny w Księgarni G. Gebethnera i Sp. w Krakowie. Zinkevičius Zigmas 1988: Lietuvių kalbos istorija 3. Senųjų raštų kalba. Vilnius: Mokslas. Алексеев Михаил П. 1951: «Книга русского языка» Т. Шрове 1546 г. и ее автор. – Памяти академика Льва Владимировича Щербы. Сборник статей. Ленинград: Издательство Ленинградского государственного университета им. А.А. Жданова, 103–112. Немировский Евгений Л. 1990: Франциск Скорина: Жизнь и деятельность белорусского просветителя. Минск: Мастацкая літаратура. Темчин Сергей Ю. 2007: Происхождение названия Малой подорожной книжки Франциска Скорины в свете описи Супрасльского монастыря 1557 г. – Amoenitates vel lepores philologiae, pod. red. R. Laskowskiego, R. Mazurkiewicza. Kraków: Instytut Języka Polskiego PAN, Wydawnictwo Lexis, 456–464. Турилов Анатолий А. 1979: Гимнографическое наследие Франциска Скорины в рукописной традиции (к вопросам описания). – Всесоюзная научная конференция «Проблемы научного описания рукописей и факсимильного издания памятников письменности» 14–16 февраля 1979 г. Тезисы докладов, отв. ред. М.В. Кукушкина и С.О. Шмидт. Ленинград: Библиотека АН СССР, 45–46. Турилов Анатолий А. 1981: Гимнографическое наследие Франциска Скорины в рукописной традиции (к вопросу о научном описании и изучении рукописей традиционного содержания). – Проблемы научного описания рукописей и факсимильного издания памятников письменности. Материалы Всесоюзной конференции, под ред. М. В. Кукушкиной и С. О. Шмидта. Ленинград: Наука, 241–247. Турилов Анатолий А. 1989: Новые списки гимнографических сочинений Ф. Скорины. – Франциск Скорина – белорусский гуманист, просветитель и перепечатчик, отв. ред. М.Б. Ботвинник. Минск: Вышэйная школа, 91–96. Straipsniai / Articles 51 ILJA LEMEŠKIN “Buy me and read me”. First Printed Acrostics in the Grand Duchy of Lithuania SUMMARY As a publisher continuing the tradition of printing in the Grand Duchy of Lithuania (GDL), Martynas Mažvydas should have taken into account The Small Travel Book by Francisk Skorina. The books by Mažvydas and Skorina compared in the article are of uniform format and similar purposes. The two books that were the first books printed in the GDL describe the circumstances of their origin, i.e. the relationship with the compiler, author, publisher, by means of acrostics – a subtle device of combinatory poetics. The Ruthenian palaeotype of 1522 testifies to two principles of acrostic composition: alphabetical and personal. In the Lithuanian preface Mažvydas used a personal acrostic. The comparison with the Ruthenian acrostic shows that the position before the name and the representative function required an academic title. The combination of letters BJ comprised by the first two lines of the preface reveals the conferred academic title: baccalaureus juris, ‘bachelor of laws’. When writing the first couplet in the Lithuanian preface, Mažvydas referred to the printed source of 1546 – a satirical relation of the devil and the pope by Schnauss in which the book addressed the reader in the following fashion: Fromer Christ Kauff und ließ mich (or its Czech translation of 1547 where relevant plural forms were used: Milij Krześtiane Kupugte a cztiete mne). The deviation from the original observed in the address (Fromer Christ/ Milij Krześtiane but BRalei ſeferis) is determined by an attempt of composing an acrostic. It was the intention of the author to have letter B (< baccalaureus) at the beginning of the preface, i.e. the acrostic, and in the position before the name. A acrostic can be found at the end of the Catechism, in the place of a colophon: the combination of letters in the last quatrain B-J-T-P corresponds to Latin Baccalaureus Juris Titulum Posuit ‘the bachelor of laws made the sign of the cross,’ which means ‘Mažvydas gave his blessing’. When writing the beginning of the acrostic, the author took into account the part of the paratext of appellative type characteristic of the books of that time – the invocation to the reader which often took the form of a quatrain on the title page. The quatrain by Schnauss dating to 1546, which also made influence on Mažvydas, gained popularity among Protestants in 1546–1547. The relation intended for Protestants informed on the end of the Schmalkaldic War, i.e. the fight between Protestants and Catholics. The multitude of editions of 1546 and the number of the surviving copies entail that it was read across the whole Protestant Europe. Įteikta 2017 m. gruodžio 8 d. ILJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII