„Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai

Straipsniai / Articles 9 ILJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senoji baltų literatūra ir raštija, lyginamoji folkloristika, leksikografija, baltistikos istorija. „PIRKIT MANE IR SKAITYKIT“. PIRMIEJI SPAUSDINTI LDK AKROSTICHAI1 “Buy me and read me”. First Printed Acrostics in the Grand Duchy of Lithuania Anatolijaus Nepokupno atminimui ANOTACIJA Pirmos spausdintos LDK knygos – 1522 m. Mažoji kelionių knygelė bei 1547 m. katekizmas – į rusėnų bei lietuvių skaitytoją prasiskynė kelią akrostichais. Vienodo formato ir artimos paskirties knygelės atsirado viena po kitos toje pačioje istorinėje kultūrinėje erdvėje, tačiau Pranciškaus Skorinos ir Martyno Mažvydo akrostichai iki šiol nebuvo nuodug naus lyginamojo tyrimo objektas. Šią spragą siekiama užpildyti šiuo straipsniu. Iš pradžių aptariami 1519–1522 m. rusėniški akrostichai, į kuriuos M. Mažvydas potencialiai galėjo orientuotis. Remiantis analogija, gvildenamos akrostichų savybės, aptariamas M. Mažvydo sukurtų kūrinėlių šaltinis. ESMINIAI ŽODŽIAI: M. Mažvydas, P. Skorina, akrostichas, Katekizmas, paratekstas, knygos invokacija į skaitytoją, ketureilis, knygos personifikacija, reklamos kalba. ANNOTATION The first printed books in the Grand Duchy of Lithuania – The Small Travel Book in 1522 and Catechism in 1547 – paved their way to the Ruthenian and Lithuanian reader 1 Petras Kalibatas autoriui maloniai padovanojo Martyno Mažvydo faksimilę (Catechismvsa…, egz. nr. 72). Leidinys, paruoštas Kamilės Kalibataitės rūpesčiais ir globa, buvo labai naudingas rašant šį straipsnį. Lietuvos knygų leidėjų šeimai už tai nuoširdžiai dėkoju. ILJA LEMEŠKIN 10 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII though acrostics. The books of uniform format and similar purposes originated one after another in the same historical cultural domain; however, the acrostics by Francisk Skorina and Martynas Mažvydas have not until now been the object of a thorough comparative study. The article attempts to fill this gap. The Ruthenian acrostics of the period 1519– 1522 from which M. Mažvydas could have potentially drawn his inspiration are first discussed. With reference to analogy, the characteristics of acrostics are analysed; the source of M. Mažvydas’ pieces of writing is discussed. KEYWORDS: M. Mažvydas, F. Skorina, acrostic, Catechism, paratext, the book’s invocation to the reader, quatrain, personification of the book, language of advertising. Pirmos spausdintos LDK knygos – 1522 m. Mažoji kelionių knygelė bei 1547 m. katekizmas2 – į rusėnų bei lietuvių skaitytoją prasiskynė kelią akrostichais. Subtilia kombinatorinės poetikos priemone paleotipai nusako savo atsiradimo aplinkybes resp. santykį su sudarytoju, autoriumi, leidėju. Vienodo formato ir artimos žanrinės paskirties, knygelės atsirado viena po kitos toje pačioje istorinėje kultūrinėje erdvėje, todėl tenka apgailestauti, kad Pranciškaus Skorinos ir Martyno Mažvydo akrostichai iki šiol nebuvo nuodugnaus lyginamojo tyrimo objektas. Šią spragą siekiama užpildyti šiuo straipsniu. Iš pradžių aptarsime 1519–1522 m. rusėniškus akrostichus, į kuriuos 1547 m. katekizmas potencialiai galėjo orientuotis. Remdamiesi analogija, pagvildensime kai kurias akrostichų savybes, aptarsime M. Mažvydo sukurtų kūrinėlių šaltinius. 1. P. Skorina 1504–1512 m. gavęs įprastą universitetinį išsilavinimą, kaip ir kiti renesanso atstovai, išmanė kombinatorinės poetikos bei poezijos subtilybes. Studijų metu įgytus įgūdžius stiprino Šventojo Rašto leidyba Prahoje 1517–1520 m. Antai 1519 m. Raudų knygos     (   1519) pratarmėje jis kalba apie hebrajų abėcėle pagrįstus akrostichus:            „Reikia žinoti, kad šioje knygoje yra šešios žydų abėcėlės“ (f. 2v). Toliau aiškina raudų sandarą: pirmoje, antroje ir ketvirtoje raudose „po vieną abėcėlę“ ( ), trečioje graudulingoje giesmėje – jų yra trys 2 Pirmoji lietuviška knyga šiuo laiku yra tvirtai susieta su Martyno Mažvydo asmenybe, nors kuklus leidinys elgiasi kaip anoniminis. Sąvoka „Mažvydo katekizmas“ įpareigoja, nes suponuoja mintį, kad M. Mažvydas buvo visos knygos autorius, tačiau mes esame tikri tik dėl leidinio sudarymo ir prakalbų autorystės. Šiame straipsnyje naudojamės senu spaudos paminklo pavadinimu – 1547 metų katekizmas. Taip žymime leidinį (pavadintą pagal pirmą spausdintą šaltinį), kuris susideda iš dviejų vienetų: Katekizmo (iki f. 20r) ir Giesmyno (nuo f. 20v). Straipsniai / Articles 11 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai (   ) (ten pat). Turima omenyje tai, kad knygos trečią eilėraštį sudaro ne 22 eilutės (pagal hebrajų abėcėlės tvarką nuo alef iki tavas), o trigubai tiek (66 eil.), nes kiekviena abėcėlės raide prasideda trys eilutės iš eilės. Leidėjas išlaikęs akrosticho principą pratarmėje nuosekliai nurodo visų raidžių pavadinimus ( –  –  –  –  –  –  ir t.t.) bei jų reikšmes (                       … ir t. t.). Skaičius šeši, kurį sudaro vienas trigubas ir trys paprastieji akrostichai, P. Skorinos nuomone, atskleidžia Švč. Trejybės paslaptį:     „gyvybę suteikiančios Trejybės paslaptį pažymint“ (iš knygos kolofono, f. 12r). Vėliau abėcėlės pamatą P. Skorina pakeitė kitokiu akrosticho principu. Bizantiškas akatistas buvo sudaromas iš trumpos įžangos ir 24 graikų abėcėlės akrostichą sudarančių strofų. Vilniuje išleistoje Mažojoje kelionių knygelėje P. Skorina išspausdino panašaus pobūdžio slavišką kūrinį –          , t. y. akatistą šv. Petrui ir Povilui. Himnas yra paliudytas ankstesnėje rašytinėje tradicijoje (Турилов 1989: 92). Po penkių įvadinių posmų čia eina strofos, kurių pirmos raidės sudaro kirilikos abėcėlę nuo  iki w. Taigi akrostichas apima pirmas 24 slaviškos abėcėlės raides: 1 PAV. Akrostichą sudarančios raidės akatiste šv. Petrui ir Povilui (1522) Toje pačioje knygoje panašiu būdu buvo sukonstruoti ir du originalūs P. Skorinos akatistai, tik vietoje tradicinės abėcėlės juose randame kitokios rūšies akrostichus. Jie yra vardiniai, o juos pasitelkiant netiesiogiai atskleidžiama publikuojamų kūrinių (knygų) autorystė: ----–-w----–-- -----–--------- „rašė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (Akatistas šv. Jonui Krikštytojui –          w ) ir ----–-w---w-–------- =–--------- „darė daktaras Skorinaitis Pranciškus“ (Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui –           ). Pirmieji žodžiai ---- „rašė“ ir ---- „darė“ atitinka kitų Mažosios kelionių knygelės akatistų penkis įvadinius posmus. Žodžių junginiai -w----–-------–--------- ir ILJA LEMEŠKIN 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII -w---w-–-------=–--------- apima akatistui įprastas 24 pozicijas. Paties P. Skorinos sukurti himnai rodo, kiek jam buvo patrauklus bei svarbus akrostichų matmuo. Subtilus raiškos būdas, kai iš giesmių eilučių pirmųjų raidžių sudaromi sakiniai, kurie „slaptai“ (skaitant vertikaliai) perteikia tam tik rą informaciją, LDK spausdintoje knygoje buvo panaudotas pirmą kartą. 2. Skoriniškus akrostichus svarbu turėti prieš akis žvelgiant į tolesnę LDK spaudos raidą. Ta pati meninės raiškos priemonė antrą kartą buvo panaudota 1547 metų katekizme. 1938 m. Janas Safarewiczius lietuviškoje knygos prakalboje aptiko „anonimo“ personalinį akrostichą – M-A-R-T-J-N-V-S–M-A-S-V-JD-J-V-S (Safarewicz 1939). Panaši situacija buvo su Mažąja kelionių knygele, mat akatistuose esančius akrostichus tiktai 1979 m. dešifravo Anatolijus Turilovas (Турилов 1979: 75–76; 1981: 243–244). Drovus lietuvių paleotipas šiuo atžvilgiu labai panašus į pirmąją knygą, išleistą LDK teritorijoje. Priešinga situa cija yra su knygomis, išspausdintomis tolimoje Prahoje: jų tituliniai puslapiai, prakalbos ir kolofonai primygtinai informuoja LDK skaitytoją apie tą didžiai mokytą vyrą, kuris Bibliją „išguldė“ ir išleido. M. Mažvydo bei P. Skorinos gretinimas skatina pasvarstyti apie nurodytų personalinių akrostichų genezę, jų paskirtį bei sandarą, t. y. struktūros panašumus ir skirtumus. 2.1. Kaip leidėjas, kuris tęsia LDK spaudos tradiciją, M. Mažvydas turėjo atsižvelgti į Mažąją kelionių knygelę. Svarbu atkreipti dėmesį, kad tarp 1522 ir 1547 m. leidinių pastebimas panašumas turinio bei funkcinės paskirties lygmeniu. Visą rusėnišką publikaciją, kiek galima spręsti pagal išlikusius egzempliorius, sudarydavo Psalmynas, Horologionas (Часослов), aštuoni akatistai ir aštuoni kanonai, Heksameronas (Шестоднев), Atgailos kanonas (Канон покаяльный), Bažnyčios susirinkimo seka (Последование церковного собрания) ir 1523–1543 m. Paschalija (plačiau apie rusėnų paleotipą: Немировский 1990: 430–467; Temčinas 2007; 2017: 73). Šių knygų visumą leidėjas pagal lotynų liber viaticus „kelionių knyga“ pavyzdį pavadino Mažąja kelionių knygele (plg. pabaigos žodyje loc. formą:          ). Rinkinio sandara bei iškalbus bendras pavadinimas skatina 1522 m. leidinį gretinti su trumpuoju katalikiško brevijoriaus variantu, kuris Breviarium Curiae pagrindu Vakarų Europoje paplito brolių pranciškonų dėka. Pranciškonų (resp. bernardinų) auklėtinis Pranciškus Skorina savo ruožtu parengė ir išleido Tarnybos variantą, skirtą rytų slavams. Atskirai surišus Psalmyną, Mažoji kelionių knygelė neretai funkcionuodavo ir kaip Akatistynas (Акафистник, Каноник), t. y. kaip žymiai trumpesnis giedamosios liturginės poezijos rinkinys. Taip pat nevienalytis 1547 m. katekizmas savo sudėtyje turi Straipsniai / Articles 13 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai giesmyną – PRADESTYSE gieʃʃmes ʃchwentas. Giedamosios liturginės poezijos priedą jame palydi atitinkamos natos. Abidvi knygelės, sumanytos kasdieniam skaitymui bei giedojimui, pritaikytos praktiniams reikalams (tam atitinka in octavo dydžio formatas), o jų adresatų terpė dėl utilitarinių priežasčių, t. y. gausesnio pirkėjų rato, yra plati. Knygos orientuotos tiek į šventikus, tiek į paprastus skaitytojus, t. y. jos skirtos tiek pastoracijai, katekizavimui bei liaudies mokymui, tiek privačiam lavinimuisi3, asmeniniam sielos išganymui bei religiniam tobulinimuisi. Gretinant knygas, verta turėti omenyje, kad M. Mažvydas tikriausiai mokėjo oficialiąją LDK kanceliarinę kalbą, nes kitaip Ragainėje jam būtų buvę sunku dirbti vertėju apskrities valdytojui (Zinkevičius 1988: 44–45). Yra nemažà tikimybė, kad 1547 metų katekizmo sudarytojas žinojo apie kombinatorinius LDK spaudos pradininko įgūdžius. Be jokios abejonės, jis galėjo / turėjo vadovautis ne tik rusėnų leidėjo pavyzdžiu, bet ir kitų amžininkų kriptografiniais bandymais, atsiradusiais siekiant užkoduoti savo vardą. 2.2. Žiūrint į P. Skoriną ir kitus gausius „anonimus“, nereikia manyti, kad autorystę jie slėpė baimindamiesi neigiamos reakcijos. Įvairių akrostichų rašymas renesanso laikais pavirto mados reikalu ir net tam tikra rutina. Populiaria poetikos priemone rašantieji atskleisdavo savo kūrybinį potencialą, minties ir žodžio išradingumą resp. priklausymą gabiems bei kompetentingiems žmonėms. Gudraus rašymo taisykles gerai mokėjo ir tuometinis skaitytojas, kuris skirtingai negu šiuolaikinis žmogus buvo puikiai pasiruošęs įminti visas teksto „paslaptis“. Taigi akrostichą kaip to laiko gero skonio išraišką reikia suprasti per pragmatikos prizmę. Kūriniuose jis būna paplitęs kaip esminė parateksto, autorinio arba alografinio periteksto, dalis. Dėl šios priežasties akrostichą parašiusio asmens be papildomų argumentų negalima tuoj pat laikyti rašytoju, o akrosticho principu parašytą utilitarinį tekstą – literatūros kūriniu. Sąvoka „poetas“, kartais taikoma P. Skorinai, šiuo atžvilgiu pernelyg įpareigoja. Pats leidėjas, ko gero, būtų nustebęs, sužinojęs, kad tokia etiketė dabar kabo prie jo vardo. Panašiai reaguotų ir M. Mažvydas. Akrostichą tuomet derėdavo parašyti, ir leidėjai, knygų sudarytojai, redaktoriai, tinkamai progai atsiradus, be jokių ambicijų į tikrų poetų (o tokių tuomet jau būta) statusą juos noriai sudėdavo. Savo akrostichų rusėnų bei lietuvių spaudos pradininkai nė kiek neslėpė. 1547 m. leidinyje kombinatorinės poetikos požymių identifikuojame tik Katekizme, konkrečiai jo pradžios ir pabaigos pozicijoje (vok. Rahmenkompositionen), 3 Psalmyno ir Horologiono pagrindu rytų slavai mokė kalbos; 1547 m. katekizme šią funkciją atlieka Pygus ir trumpas mokʃlas ʃkaititi yr raʃchity. ILJA LEMEŠKIN 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII t. y. lietuviškoje pratarmėje ir lietuvių ketureilyje Skaititaiap (apie tai toliau). Paskutinėje leidinio dalyje, t. y. giedamosios poezijos priede, pavadintame PRADESTYSE gieʃʃmes ʃchwentas, tokių požymių aptikta nebuvo. Taigi akrostichų įrašymo vieta atitinka įvadinę dalį bei baigiamąjį žodį. Kaip tik šiose parateksto dalyse tokio pobūdžio kūrinėliai dažniausiai ir buvo realizuojami resp. skaitytojų laukiami, ieškomi ir paprastai aptinkami. 1522 m. leidinyje įvadinės dalies ir baigiamojo žodžio trūksta. Knygos gale leidėjas išspausdino tik išsamų turinį    , kur iš eilės išvardijo visas sudedamąsias dalis. Žinoma, kad mechaniško šaltinių sąrašo nebuvo įmanoma suderinti su akrostichu, bet to daryti nebuvo ir prasmės. Knygos pradžios ir pabaigos pozicijose įvairių rūšių akrostichai buvo paplitę lotyniškoje tradicijoje. Tarp kirilinių rašto ir spaudos paminklų tai tuomet dar nebuvo įprasta. Rusėnų skaitytojai vargu ar dairytųsi čia kokių „slaptų“ tekstų. Savo autorystei nusakyti leidėjas pasirinko daug tinkamesnę vietą, esančią už įprastų parateksto ribų, kurią mūsų laikais reikia paaiškinti. 1 2 3 4 5 2 PAV. 1522 m. P. Skorinos Akatistas Saldžiausiajam Jėzaus vardui (1522), 2v-3r atlanka; pirmą akrosticho leksemą sudarančios raidės Straipsniai / Articles 15 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai Žiūrint iš Vakarų Europos knygų perspektyvos, gali susidaryti įspūdis, jog leidėjo sukurti akrostichai liturginių giesmių gausoje lieka nepastebėti, tačiau taip nėra. Akrostichų realizavimo pozicija yra signifikantinė žanriniu požiūriu. Sunku įsivaizduoti kitą rytų slavų literatūros formą, kuri P. Skorinos tikslams būtų tiek naudinga, mat pastovios sandaros himnuose akrostichai buvo prognozuojami ir laukiami. Akatistynuose tradicinę poetikos priemonę, jos panaudojimą neretai išduoda speciali pastaba paraštėse arba net kūrinių pavadinimuose, pavyzdžiui:   - „akrostichas pagal abėcėlę“ (Турилов 1989: 92). Taigi, to amžiaus pravoslavų skaitytojai akatiste paprastai laukė vertikaliai išdėstytos abėcėlinės raidžių kompozicijos, tačiau jos vietoje jie išskaitydavo vardinį akrostichą, kuris atskleisdavo knygos sudarytojo, leidėjo ir akatistų kūrėjo asmenį. Įdomu pastebėti, kad pirmas akrosticho žodis ---- turi inicialinį raidžių junginį, kuris koreliuoja su abėcėlės sekvenciją  -  . Tam, kad akrostichas būtų lengviau atpažįstamas, pirmieji penki posmai, kurie sudaro pirmą leksemą, buvo sutalpinti į vieną lapų atlanką (žr. 2 pav.). Negana to, tolesnę akrosticho recepciją leidėjas palengvina į akis krentančiomis tipografinėmis priemonėmis: asmenvardžius įrašo ne paprastomis didžiųjų raidžių literomis (kaip kitur), o dailiais inicialais. 4 1 2 3 4 56 7 8 4 910 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 3 PAV. Vardinį akrostichą sudarančios raidės Akatiste Saldžiausiajam Jėzaus vardui (1522) 4 Šioje vietoje teksto rinkėjui, matyt, pritrūko K raidės inicialo. ILJA LEMEŠKIN 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Populiarios poetikos priemonės pateikimo pozicijos bei pagalbinės priemonės, žymiai palengvinančios akrostichų atpažinimą ir ugdančios skaitytojo kompetencijas, skatina būti atsargiam kalbant apie tariamąjį autorystės slapstymą bei anonimiškumo siekį. 2.3. Formaliuoju aspektu P. Skorinos ir M. Mažvydo akrostichai skiriasi. Taip yra dėl to, kad rusėnų leidėjas buvo varžomas griežtų akatisto rėmų. Išsivysčiusi himno sandara pareikalavo sudėtingo, t. y. labai ilgo, akrosticho. Stengdamasis užpildyti visas būtinas 24 akrosticho pozicijas, leidėjas įrašė savo titulą -w----, ilgesnę pravardinės kilmės asmenvardžio posesyvinę formą ------- (vietoje trumpesnės lyties  arba ) ir atitinkama lotynų galūne vainikuotą krikštavardį ---------. Pasitelkęs veiksmažodžius ---- ir ----, savo akrostichus jis ištempė iki akatistų 29 raidžių. M. Mažvydas tokių žanrinių apribojimų neturėjo, dėl to jo sugalvotas kūrinėlis paprastesnis. Tradiciškai manoma, kad 1547 m. katekizme yra akrostichas, kuris prasideda nuo pratarmės trečiosios eilutės ir susideda iš 17 raidžių, tačiau lyginimas su P. Skorina rodo, kad gali būti ir šiek tiek kitaip. Vertikaliai įrašomas kūrinėlis paprastai prasideda teksto pradžios pozicijoje. Akrostichų, kurie užbaigia kūrinius arba pateikti knygų viduryje, yra gerokai mažiau; jie dažnai tęsia (semantiškai) knygos pradžioje esantį akrostichą. Mūsų atveju prakalba KNIGIELES Pacʒias byla Letuuinikump jr Sʒemaicʒiump prasideda dvejomis eilutėmis, kurios sudaro raidžių BJ kombinaciją: BRalei ʃeʃeris imkiet mani ir ʃkaitikiet / Jr tatai ʃkaitidami permanikiet. Nurodytą teksto atkarpą uždaro taškas, o semantiškai (koherentiškai) šis su antrašte glaudžiai susijęs dvieilis gali būti vertinamas kaip fakultatyvus ir pridėtinis, nes tekstą be didesnio nuostolio įmanoma skaityti pradedant trečiąja eilute: Makʃla ʃchito tewai iuʃu trakʃʒdawa tureti. Ale to negaleia ne wenu budu gauti. … Kyla natūralus klausimas: dėl ko savo vertikaliai įrašomo kūrinėlio suvokimą M. Mažvydas komplikavo šiuo lyg ir nebūtinu fragmentu? Kuo jis buvo tiek svarbus? Galbūt dėl to, kad BJ pavartotos prasmingai, t. y. sudaro akrosticho, kuris iki šiol nėra iki galo perskaitytas, pradžią. Straipsniai / Articles 17 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai 4 PAV. Pirmas M. Mažvydo lietuviškos prakalbos puslapis, f. 4v. VUB: Lr 5650 ILJA LEMEŠKIN 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Reklama, susijusi su leidyba bei knygų platinimu, persmelkia visas aptariamosios reliacijos laidas. Tai daroma neįkyriomis meno priemonėmis. Vienminčiam pašnekovui popiežius slaptai išduoda didžiausią savo rūpestį bei baimę. Prieš 15 metų Vitenberge buvo išleista M. Liuterio knyga Warnung an seine lieben Deutschen9, kurią dabar reformatai ketina išleisti pakartotinai. Popiežiaus manymu, geriau netekti 30 tonų aukso, negu vėl sulaukti šios knygos, dėl to kartu su kardinolais, vyskupais, abatais, prelatais, klebonais ir visais kitais pavaldiniais jis jas superka ir degina. Popiežių užjaučia Velnias, kuris, savo ruožtu, pataria netaupyti lėšų, idant ir tas paskutinis vokiečių žemėje dar išlikęs egzempliorius būtų rastas ir laiku sunaikintas. Priešingu atveju – knygai iš naujo paplitus – į pragaro spąstus pateks žymiai mažiau žmonių. Knygos įvertinimas ištartas Velnio bei popiežiaus lūpomis čia (ff. 5r-5v) veikia kaip reklama, kuri tikrąjį krikščionį verčia įsigyti tokį „pavojingą“ leidinį. Koburge 1546 m. išleista reliacija New Zeyttung Vom Teuffel ir jos vėlesnės vokiškos laidos motyvuoja pirkti netrukus išeisiančią arba ką tik išspausdintą knygą – Warnunge || D. Martini Luther/ an ʃeine || lieben Deudʃchen/ vor etlichen Jaren ge= || ʃchrieben auff dieʃen fall/ ʃo die Feinde || Chriʃtlicher Warheit dieʃe Kirchen vnd || Land/ darinne reine Lehr des Euan= || gelij geprediget wird/ mit Krieg || vberʒiehen vnd ʒerʃtoren || wolten. || Mit einer Vorrede Philippi || Melanthon. || Witteberg/ || Gedruckt durch Hans || Lufft. || 1546 10. Tais pačiais 1546 m. Įspėjimas buvo pakartotinai išspausdintas Niurnberge (VD16 L 7345–7347), Strasbūre (VD16 L 7348), Tiubingene (VD16 L 7349); 1547 m. – dar kartą Vitenberge (VD16 L 7352). 1547 m. čekų laidoje (Paʃʃquillus: Nowiny o Cʒertu a Papeʒy…, apie ją toliau) popiežiaus bei Velnio pareiškimai reklamuoja atitinkamą čekišką Įspėjimo variantą, išspausdintą vėliau už reliaciją tais pačiais 1547 m.: Weyʃtraha Doktora Marti|| na Luthera k ʃveym mileym Niemcom/ před niekoli|| ka Lethy ʃepʃana/ na takowey konetʒ/ kdyby nepřá=|| tlé prawdy Křeʃtianʃké na gegich Cýrkwe a || do gich Ӡemij wnichǯ ʃe čiʃté včenij Swa|| tého Evangelium káǯe wáleč|| ně přitáhnauti / a gich z=|| káǯce býti chtěli/ yaké|| hoby wtom ʒ=|| puoʃobu po=|| ǯiti mie|| li. || Teeǯ y Předmluwa a nebo napomenutij wysoce vče=|| ného muǯe Filipa Melancktona kterauǯ geʃt včinil || natuto weyʃtrahu / Léta tohoto. 1547. w Wit|| temberce [et]c. O čeǯ ʃau ʃe ti dobřij Towaryʃʃy Cǯert || ʒ Papeǯem welmi ʃtarali aby 9 Turimas omenyje šis leidimas: Warnunge || D. Martini Lu=||ther/ An ʃeine || lieben Deud=|| ʃchen (Gedruckt ʒu Wittemberg || Durch Hans Lufft || M.D.XXXI). VD16 L 7340–7342. 10 VD16 L 7350–7351. Prieinama internete: http://digital.onb.ac.at/OnbViewer/viewer. faces?doc=ABO_%2BZ200418609. Straipsniai / Articles 25 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai na Gewo newyʃʃlo. (Wytiʃʃtěno a dokonano [v Mladé Boleslavi u Václava Oustského] Leta. 1547)11. Prie popiežiaus frustracijos ir Velnio susirūpinimo grįžtama dar kartą kitoje reliacijos dalyje (ff. 10r–10v). Reklamuojamos knygos pavadinimas čia antrą kartą išskirtas tipografiškai – išspausdintas didelėmis literomis. Velnias nuoširdžiai gailisi savo draugo ir apskritai visų katalikų, nes popiežiui pražūtinga knyga, jo spėjimu, nebus labai brangi, ir žmogus, atsisakęs gardesnio kąsnio ir gėrimų, iš sutaupytų pinigėlių galės ją įsigyti. Su tuo apgailestaudamas sutinka ir popiežius, kuris paviešina preliminarų kainoraštį. Lyg būtų koks leidėjas ar spaustuvininkas, jis pareiškia, kad knyga bus pigi, vargu ar kainuos daugiau negu tris kreicerius. Su prakalba ji bus brangesnė, bet ir taip keturių kreicerių neviršys. Popiežiui patiktų, jei būtų pardavinėjama bent už tris–keturias kronas, nes tokiu atveju ji būtų nepasiekiama smalsiai ir teisybės trokštančiai liaudžiai. Taigi reliacija išsamiai informuoja apie gretimą M. Liuterio knygos pasirodymą ir skatina jos pirkimą. Kaip leidėjas, C. Schnaussas nepamiršta ir savo literatūrinio darbo, kurį reklamos išgalėmis tinkamai aprūpina tituliniame puslapyje. Kadangi publikacija neva yra anoniminė, į skaitytojus kreipiasi pati knyga (toliau šią teksto atkarpą vadinsime „invokacija į skaitytojus“). Ji prašo save pirkti ir skaityti: Fromer Chriʃt Kauff vnd ließ mich in Treuen Dein gelt ʃol dich gewißlich nicht reuen Thu ich dan nicht frey die warheit ʃagen So magʃtu mich vor dem Bapʃt verklagen „Ištikimasis krikščionie, pirk ir skaityk mane pasitikėdamas. Tau tikrai nereikės gailėtis dėl savo pinigo, O jeigu aš nesakau teisybės, Tu galėsi mane apskųsti popiežiui.“ Vokiškąjį 1546 m. originalą, nagrinėjant inicialinį dvieilį M. Mažvydo prakalboje, pravartu palyginti su čekiška reliacijos adaptacija, nes pastarajame 1547 m. leidinyje aptariamoji invokacija į skaitytoją funkcionuoja šiek tiek kitaip. C. Schnaussas tituliniame puslapyje (f. 1r, žr. toliau) nurodė knygos pavadinimą (a), jos trumpą eiliuotą turinį (b) ir, pagaliau, knygos invokaciją į skaitytoją (c), kurią kaip pagalbinį reklamos elementą išskyrė vizualiai. Kitoje 11 Čia ir toliau pateikiamos nuorodos pagal duomenų bazę „Knihopis“. Knihopis 5126. Egz. prieinamas: https://books.google.cz/books?vid=NKP:1002400497&printsec=frontcover#v=onepage&q&f=false. ILJA LEMEŠKIN 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII lapo pusėje (f. 1v) pasirodė eiliuotą prakalba (d, e), kurioje Pasquino paaiškina kūrinio atsiradimo aplinkybes bei plačiai moralizuoja. Čekų leidėjas, Václav′as Oustský′is, šiek tiek kitaip sudėjo išvardytus vienetus (a, c, b, d …), invokaciją nukreipė į skaitytojus (t. y. pavartojo daugiskaitos formas) bei įdomiai modifikavo prakalbą (f). Plg.: 1546 f. 1r 1547 f. 1r a b c Paʃquillus. New Ӡeyttung Vom Teuffel. Wie neulich der bapʃt vnd ʃein geʃell Der oberʃt Sathanus auß der hell Von jhrer gʃelʃchafft vnd dieʃem Kryg Sprach gehalten/vnd wem ʃie den Syg All beyd hertʒlich gern günnen wolten Darinn die Reichʃtend auch hart gʃcholten Drůmb das ʃie ʃich ʃtelln ʒür gegenweer Wyder den Keyʃer mit groʃʃem heer Wie auch der bapʃt nůr eines bʃorgt Sathan dargegen auff etwas horcht Dem bapʃt ʃol ʃein ʃorg gwiß werden war Dem ʃathan ʃein hoffnung felen gar. Fromer Chriʃt Kauff vnd ließ mich in Treuen Dein gelt ʃol dich gewißlich nicht reuen Thu ich dan nicht frey die warheit ʃagen So magʃtu mich vor dem Bapʃt verklagen. 1546 a c Paʃʃquillus: Nowiny o Cʒertu a Papeʒy: Dwau ʃobie wiernych a sʃtaupenych To || waryʃʃych / a gegich o nyniey || ʃʃych prʒibieʒych ʃpo || lecʒnem || Roʒmlauwanij Milij Krʒeʃtiane Kupugte a cʒtiete mne duowier || nie / Shledate ʒie tiech Penieʒ ʒa mne neda || te marnie / Geʃtli ʒie wteto wie || cy nebudu prawdy || wyprawo || wati Můʒte mne ʒtoho trʒeba || prʒed Papeʒem Obʒialowati. Straipsniai / Articles 27 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai 10 PAV. Koburgo 1546 m. C. Schnausso reliacijos titulinis lapas ILJA LEMEŠKIN 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII f. 1v f. 1v d e Paʃquill, ad lect. Chriʃtian. [et]c. Frum en Chriʃten reich vnd armen Hort vnd laʃt euchs auch erbarmen Wie der Bapʃt vnd ʃeim geʃellen Gottes wort vertilgen wöllen Ich ʃtundt yetʒt neulich an eim ort Vernam ihr anʃchleg alle wort Beʃonder was der Bapʃt beʃorgt Vnd anch worauff der ʃathan horcht Sie wůrden mein ʒu baldt gewar Das ʃie es nicht volendten gar Doch was ich daruon hab behalten Will ich kůndt thun jung vnd alten Ӡu ehren meinem vatterlandt Den Freyen deutʃchen hochgenant Bʃonder dem Euangeliʃchen bündt Nach welchem beiʃʃen dieʃe hündt Auff das yderman jung vnd alt Des bapʃts ʃorg war mach/mit gewalt Vnd ʃich vors ʃathans hoffnung hůt Des helff vnd Gott durch ʃeine gůt Welcher dan  allen falʃchen rhat Des bapʃts/ʃampt ʃeiner gʃelʃchafft that Vns alln ʒu gut wirdt offenbarn Wůrd auch ʃein hilff nit an vns ʃparn Allein da leit der mangel gar Das wir vns beʃʃern vmb kein har Drůmb laʃt vns nůr thun was wir ʃolln So thut Gott widrůmb was wir wvlln Vnd ʃteth bey vns inn aller not Dem ʃelben lieben treuen Got Sey Ewig Lobon allen ʃpot. A M E N Straipsniai / Articles 29 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai 11 PAV. C. Schnausso reliacijos 1547 m. laida čekų kalba, titulinis lapas ILJA LEMEŠKIN 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII f. 2r f. 2r fBapʃt. Ach wehr O wehe… [reliacijos tekstas] b Paʃʃquillus: JAkoǯ ted nedawno Papeǯ a geho towarys mily. neywyʃsʃʃy Satanaʃs ʒPekla poʃpolu gsau byli O nynieiʃʃy p dʃe wʒate Walce a towariʃke  spřiʒnienij kdoby to witieʒʃtwij obdrǯal/oto  mieli roʒmluwenij Oba gʃau te gednomyʃlne wuole byli y vmijnienij. Aby poboǯnij ʃtawowe řiʃʃe nahlawu byli poraǯenij Proto ǯeʃe wʒdycky ʃtawiegi vwelikem protiwe ʃtwij. proti geho Cyʃarʒʃke welebnoʃti a duoʃtogenʃtwij. Očeǯ ʃe geʃt Papeʒ wʃʃemi obyčegi naramnie ʃtaral. a Satanas kto  kewʃʃemu ʃkutečnie gest napomahal Tak ǯe wʒdy pawel papeʒ to vykonal oč ʃtaroʃt miel a Satanas otakowau ʃwau pecʒi y nadiegi napoʃle dy prʒyʃʃel: ~ Straipsniai / Articles 31 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai f. 2v f. 2v f [reliacijos tekstas] d f e Paʃʃquillus k Kʒeʃtianʃkemu Cʒtenarʒi Kdoʒ milugeʃs Prawdu a Rʒad Boʒij Nechtiey dele byti Plechacʒuow podnoʒij. Wiʒ yak vkrutna lʃtiwa ʃrdce magij A na Boha ani geho Slowo nicʒ nedbagij. Cǯti / Wiʒ / a ʃuď co ʃe pijʃʃe A wytrhni ʒ Babilona ʃpijʃʃe. KRʒeʃtianee wiernij / chudij Bohatij y Paani. Poʃlyʃʃteǯ a mieyteʒ nadtim nieyake ʃlitowanij. Jak Pawel Papeʒ nynij sʃwym Towaryʃtwom. Slowo Boǯi ʒahladiti vʃyluge sroʒličny  komo ʃtwe  Nedawno ʃem byl prʒitomen wgednom teyne  miʃtie I sroʒumiel ʃem te wʃʃy radie wybornie cʒiʃtie. Ӡwlaʃʃtie pak ocʒ geʃt Pawel Papeʒ pecʒowal. Cʒiehoʒ geʃt Satanaʃs ʃewʃʃy pilnoʃtij poʒorowal. Tudijǯ to oni omnie ʒwiedieti magij Ӡiet wʃʃeho neprowedau coʒ ǯadagij a chtiegij. A coʒ gʃem ya koli ʒtoho obdrʒial ʃwau pamietij. Magiky otom ʒwiedieti ʃtarʒij y dieti A vcʒinim to wʃʃecko k pochwale a kupoctiwoʃti. Te me Otcowʃke a prʒe vʃʃlechtile Wlaʃti A ʒwlaʃʃtie pak tomu Ewangeliʃtʃkemu Puntu. Onieyʒ ʃe rwau a chtij gey ʒkaʒyti do gruntu. A woto ʃe giʒ wʃʃyckni ʃtarʒij y mladij. Hanebnie ʃʃerednie y krwawie wadij. Aprotoʒ od takowe Satanowy nadiege a geho ʒboʒij ILJA LEMEŠKIN 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII 12 PAV C. Schnausso reliacijos 1547 m. čekų laida, prakalba su eiliuota įžanga, f. 2v Straipsniai / Articles 33 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai f. 3r f. 3r f [reliacijos tekstas] eVchoweiʒ nas wkryʃtu nam vcʒiniena Miloʃt Boʒij A tak ty wʃʃecky Papeʒowy ffaleʃʃne rady I geho Towaryʃtwa budau ʒgeweny tady Dle naʃʃeho budaucyho wʃʃeho dobreho Ne opuʃtijt Buoh a Pán pomocý lidu ʃweho Ale ten neywietʃʃy nedoʃtatek přinas geʃt naten čas Ӡie naʃʃych ʒiwotuow nepolepʃʃugem ani ʒawlas Neʒ geʃtli ʒie my to coǯ naleʒij budeme cʒiniti Vcʒinijt nam Buoh ʒaʃe to coʒ my budeme chtiti Gemuʒto w Trogicy neroʒdilne bud cʒieʃt a chwala Kteraʒ ʃe gemu prʒedwieky wiekuow dala A dijti ʃe bude wʒdy beʒprʒeʃtanij Nawiecʒne wieky beʒ ʃkona[n]ij Amen 1546 m. ir 1547 m. leidinių gretinimas atskleidžia, kad C. Schnausso sugalvotas reklaminis ketureilis pasižymėjo patrauklumu bei gyvybingumu (apie tai dar kitame skyriuje). Parateksto sudėtyje invokacija į skaitytoją iš pradžių atliko (vokiečių originale) pagalbinį vaidmenį, dėl to Koburgo leidėjas ją išspausdino mažesne fraktūra. Čekų laidoje reklamos kūrinėlis buvo „paaukštintas“, t. y. jo teisės buvo sulygintos su pavadinimo: tituliniame puslapyje šis eiliuotas fragmentas pratęsė kūrinio antraštę. Negana to, ketureilis padarė įtakos prakalbai! Pagal prabylančios knygos pavyzdį čekų vertėjas arba leidėjas jai prirašė eiliuotą įžangą, t. y. fragmentą f, kurią galėtumėme išversti taip: „Kas myli teisybę ir Dievo tvarką Nenorėk pasilikti plikuolių atloša12. Veizdėk, kokių turi piktų bei klastingų širdžių, Visai nepaiso Dievo bei jo žodžių. Skaityk, veizdėk ir parašytą permanyk Ir iš Babilono13 greitai išplėšyk“. Nesunku pastebėti, kad imperat. Cǯti ‘skaityk’, Wiʒ ‘žiūrėk’, ʃuď ‘turėk supratimą, permanyk’, wytrhni ‘išplėšk’ praplečia ankstesnius knygos raginimus: vok. sg. Kauff ‘pirk’, ließ ‘skaityk’ ir č. pl. Kupugte ‘pirkite’ ir cʒtiete ‘skaitykite’. Kitaip sakant, 1547 m. čekų publikacijoje, palyginus su vokiečių originalu, pastebime įdomią tendenciją: vaizdingas reklaminis tekstelis nuo titulinio 12 Turimi omenyje (gen. sg. Plechacʒuow) katalikų šventikai: tonzūruoti kunigai bei vienuoliai (nom. sg. č. plecháč ‘turintis plikę; katalikų dvasininkas’). Nom. sg. č. podnož ‘kojų atrama’. 13 Iš katalikų bažnyčios spąstų (aliuzija į Mat. 1,11–18). ILJA LEMEŠKIN 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Chceš-li poznati přeslavné tři řeči a zachovati peníze i péči bez vandrování doma teď poznání máš a sepsání. Protož čti sobě a spatříš s vděčností to, což jest tobě sepsáno v krátkosti neb bez mluvení a bez rozumění nikýmž člověk není. „Jeigu nori išmokti tris garsias kalbas ir sutaupyti pinigų ir rūpesčių namų nenuskriaudęs, turi dabar pažinimą ir knygą. Dėl to skaityk sau ir su padėka pamatysi tai, kas Tau trumpai parašyta, kadangi be kalbėjimo ir be supratimo žmogus yra niekas.“ Ryškūs ir pastovūs stilistikos požymiai, be jokios abejonės, būdingi ir patyrusiam Koburgo literatui bei leidėjui C. Schnaussui, kuris čia aptariamąjį invokacijos tipą19 priklausomai nuo konkrečių poreikių modifikuoja: a) 1550 m.: Von dem newge=|| bornen Abgott ʒu Babel. Ein ab=|| ʃchriefft/ Welche durch die Kauffleut von Ro=|| dieß fur ein warheit gen Venedig vnd in Welʃchland || auch nachmals auß Rom den letʒten decembris im || 49. vnd auß Venedig den 9. Januarij || dieʃes Funfftʒigʃten Jares etc.|| An die Kauffleut gen Augʃburg ge=|| ʃchriebenn. 1550 (C.S.A.) (VD16 ZV 30501) Kauff mich O frummer Chriʃt in trewen/ Laʃʒ dich ʒuleʃen keyn muhe rewen. Dann dir iʃt viel hieran gelegen/ Von des Sathans ʃchalckheit wegen. b) 1550 m.: Newe ʒeitungen.|| Von dem new ge=|| bornen Abgott ʒu Babel. Ein Ab=|| ʃchrifft/ Welche durch die Kauffleut von Rodiʃs/|| fur ein warheit gen Venedig vnd in Welʃchland/|| auch nachmals aus Rom den letʒten decembris || im. 49. vnd aus Venedig den 9. Januarj || dieʃes Funfftʒigʃten Jars etc.|| An die Kauffleut gen Augʃpurg || geʃchrieben. (C.S.A.) (VD16 ZV 13960) Kauff mich O fromer Chriʃt in trewen/ Laʃs dich ʒu leʃen kein muhe rewen. Dan dir iʃt viel hieran gelegen/ Von des Sathans ʃchalckheit wegen. 19 C. Schnausso knygose randame tipologiškai kitokių invokacijų, kurios savo turiniu yra pritaikytos kitiems leidiniams, pvz.: Ein ander Geyʃtlich Lied/ || Das der menʃch all ʃein hoffnung vnnd || trawen eynig vnd alleyn ʒu Got ʃetʒen || ʃoll [et]c. Alleyn ʒu dir Herr || Jheʃu Christ. (1550, VD16 S 3184); Des HERREN Wort bleibt in Ewigkeyt / || Den wollen wirs laʃʃen walten. || Der woll vns fort in lieb vnd leyd / || Beʃtendig darbey erhalten. ([1552], VD16 S 3174); Mit Gottes hielff: Gelb/ Schwartʒ/ grun vn  weiʃʒ/ || Beheltt in Sachʃʃen vnd Heʃʃen den Preiʃʒ. || Gott woll ʃein Gnad mit freüdenn gebenn / Jhn verleihen Fried vnd lannges Lebenn. (1555, VD16 S 3167); Wiel Gold vnd Silber hab ich nicht/ || Was mir Gott gibt/ bin ich verpflicht/ || Damit ʒu dienen jaderman. || Dieweil ich leb vnd dienen kan. (1564, VD16 S 3168). Straipsniai / Articles 41 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai 13 PAV. 1550 m. C. Schnausso publikacijos Von dem newgebornen Abgott ʒu Babel titulinis puslapis ILJA LEMEŠKIN 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII c) 1555 m.: Etwas neus : || Ein ʃehr andechttige Predig/ welche || der heylig Weyhbiʃchoff ʒu Bamberg || in eygner person bey S. Mertin/ mit ʃeufftʒen vnd threnen gethan hat am Palmen Sontag im 1555 jare/ von dem || ʃeligen Einreiten vnʃers lieben Hernn vnd Heylands || Jheʃu Chriʃti/ ʒu Jheruʃalem geʃchehen [et]c. || Auch dabey des H. Mans vberauß || wnderbarlicher Treume ʒwene/ auß || welchen mann künʃtlich Kochen vnd Lachen lernen mag [et]c. || Endtlich aber/ Ein wnderliche ʃchone Hiʃtoria von dem || Palmweihen/ durch des Weihbiʃchoffs Leutenampt [et] c. (mei  N. der heiʃt C. Schnauß; Laus Deo Omnipotenti/ Anno 1555 Adij 3 May) (VD16 S 3166) (14 pav.). Ӡu Lob vnnd preiß dem hochʃten Gott/ Ӡu Trutʒ dem Teuffel vnd ʃeiner Rott. Kauff vnd Ließ mich (O) frommer Chriʃt/ Lern was ihr Weih vnd Predig iʃt Taigi, kertinė invokacinių ketureilių eilutė Fromer Chriʃt Kauff vnd ließ mich in Treuen C. Schnausso leidiniuose, sprendžiant pagal prieinamus šaltinius, pirmą kartą buvo panaudota 1546 m. reliacijoje apie Velnią ir popiežių – Pasquillus. New Zeyttung Vom Teuffel ([Coburg], 1546). Knygos personifikacija atsiranda dėl autorystės tariamojo anonimiškumo (lygiai kaip 1547 m. katekizme). Toliau nurodyta frazė buvo ne kartą modifikuota ir kitokiu (naujam leidiniui pritaikytu) pavidalu pakartotinai panaudota. Knygos, kur paliudytas vienodas arba panašus motyvas Fromer Chriʃt Kauff vnd ließ mich in Treuen – Kauff mich O fromer Chriʃt in trewen – Kauff vnd Ließ mich (O) frommer Chriʃt, čia suminėtos ne visos. Negalima atmesti galimybės, kad C. Schnaussas šį eilėraštį formuojantį modelį naudojo ir savo ankstesniuose lediniuose, kurie mums dar nežinomi arba mūsų laikų nepasiekė. Taip pat yra įmanoma, kad ši struktūra buvo naudojama ir prieš C. Schnaussą. Aptariamoji invokacija į skaitytoją be esminių pakitimų buvo skelbiama iki XVII a. pradžios. Vėlesni leidimai (pvz.: 1580, VD16 ZV 11492; 1600, VD17 14:686686C; 1605, VD17 3:019348C) atskleidžia neeilinį reliacijos populiarumą. 1546 metais politinę satyrą protestantai aršiai skaitė ir platino, nes ji reagavo į aktualiausius Šmalkaldeno karo įvykius. Tada juos stebėjo visa Vakarų Europa. Po penkiasdešimties metų anų dienos aktualijos nebebuvo nei tiek įdomios, nei suprantamos, tačiau skaitytojas patrauklia humanistinio dialogo forma tebetenkindavo savo literatūros poreikius. Naujus leidimus palydi graviūra, kuri vaizduoja nesenstančius reliacijos veikėjus: popiežių ir velnią (15 pav.). 5. 1547 m. lietuvių paleotipe Katekizmas baigiasi f. 20r. Nuo f. 20v prasideda žanriniu ir autorystės požiūriu naujas kūrinys – PRADESTYSE gieʃʃmes ʃchwentas. Katekizmą užbaigia proza parašytas fragmentas Upaminagimas, kur M. Mažvydas vėl kreipiasi į „brolius ir seseris“, prašydamas juos nuolankiai Straipsniai / Articles 43 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai 14 PAV. 1555 m. C. Schnausso publikacijos Etwas neus: Ein ʃehr andechttige Predig… titulinis puslapis ILJA LEMEŠKIN 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII priimti „trumpą mokslą“ ir jį mokėti. Upaminagimą vainikuoja trumpa pastaba Gals, kuri nubrėžia takoskyrą tarp sudedamųjų 1547 m. leidinio dalių. To paties lapo (f. 20r) apačioje paskelbtas patrauklus ketureilis Skaititaiap, kuris atitinka C. Schnausso ir kitų leidėjų invokacinius ketureilius: Upaminagimas. PRaʃchau aʃch ius Letuwinikus ir ʃʒe= maicʒius miloʃius bralius ir ʃeʃeris, preg= tam ir vpaminaiu ius per Pn Ieʃuʃa Chriʃtuʃa at pirtkagi bei iʃʒanitagi muʃu idant ta trumpa makʃla iʃchmaktumbet ijr wiʃada atmintumbet, ʃunus iuʃu ir ʃchei= mina turit iʃchmakiti. A iʃchguldima pla= teʃnia iʃch kaʒanes ir patam iʃch dideʃnia katechiʃmuʃa makikieteʃe. A ʃchitą mana darba ijr prakaita vʃʒ gier preimtumbet praʃchau. Gals. Skaititaiap. Bralau milaʃis, ʃkaitidams tatai ʃʒinaʃy/ Jag taʃʃai lieʃʒuwis dabar reiʃchkieʃy. Tadrin iei raʃʃy kaky paklidima/ Pataiʃik, bewyʃakia vʃʒwidegima. 15 PAV. XVII a. pradžios C. Schnausso reliacijos laida Newe Ӡeitung/ || Vom Teuffel un Babʃt/ || wie ʃie untereinander Geʃprech halten / || kurtʒweilig vnnd ʃehr luʃtig ʒu leʃen ([1605]) (VD17 3:019348C), titulinis puslapis Straipsniai / Articles 45 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai 16 PAV. M. Mažvydo Katekizmo pabaiga (f. 20r) ILJA LEMEŠKIN 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII M. Mažvydo sukurtas paratekstinis ketureilis yra pateiktas Katekizmo kolofono pozicijoje ir atitinka įprasto turinio invokaciją ad lectorem. Formaliuoju aspektu pastebimas įdomus ryšys tarp lietuviškos prakalbos ir Katekizmo pabaigos: pagrindinį tekstą įrėminantys vienetai – abudu ir tik jie! – yra vienodai sueiliuoti. Pastebimas dar kitas svarbus vienijantis bruožas: baigiamasis ketureilis ir prakalba prasideda savarankišku (t. y. tašku užbaigtu) dvieiliu, kurie sudaro vienodą raidžių BJ kombinaciją. Kad tai ne atsitiktinis sutapimas, rodo dviejų pirmųjų eilučių tarpusavio gretinimas: BRalei ʃeʃeris imkiet mani ir ʃkaitikiet / Jr tatai ʃkaitidami permanikiet. Bralau milaʃis, ʃkaitidams tatai ʃʒinaʃy / Jag taʃʃai lieʃʒuwis dabar reiʃchkieʃy. Nurodytus fragmentus atidaro pl. ir sg. kreipiniai, kurie prasideda vienoda leksema BRalei / Bralau, toliau pavartotas pl. ir sg. pusdalyvis ʃkaitidami / ʃkaitidams bei įvardis tatai. Susidaro įspūdis, kad vienas dvieilis buvo sudarytas atsižvelgus į kitą. Turint omenyje spausdintą prakalbos dvieilio šaltinį, reikia manyti, kad baigiamoji invokacija modifikavo prakalbos dvieilį, o ne atvirkščiai. Išvardytas gretybes įmanoma aiškinti dviem būdais. Pirma. Dvi pirmos ketureilio Skaititaiap eilutės iš pradžių buvo parašytos ir skirtos prakalbai knygos pradžioje. Tuomet lietuvių prakalba galėjo atrodyti maždaug taip: *Bralau milaʃis, ʃkaitidams tatai ʃʒinaʃy / Jag taʃʃai lieʃʒuwis dabar reiʃchkieʃy. Makʃla ʃchito tewai [tavo] trakʃʒdawa tureti. Ale to negaleia ne wenu budu gauti. Regiety to nareia ʃawa akimis / Taipyr iʃchgirʃti ʃava auʃimis. Jau nu ka tewai nakada neregieia / Nu ʃchitai wiʃs [tavimp] ateia. Ir t. t. Vėliau M. Mažvydas sugalvojo tinkamesnę prakalbos pradžią, kurią pagal C. Schnausso pavyzdį pridėjo imperatyvų. Pirmiau sueiliuotas fragmentas buvo pašalintas, bet buvo gaila jo niekur nepanaudoti. Antra. Invokacijos Skaititaiap pradžia buvo sukurta pagal ankstesnį, t. y. prakalbos, dvieilio modelį, kadangi autoriui pasidarė vėl aktuali raidžių BJ kombinacija. Tai reikštų, kad Katekizmą užbaigiantį ketureilį sudaro nedidelis Straipsniai / Articles 47 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai akrostichas. Raidės BJ, reikšdamos Baccalaureus Juris, žymėtų (kaip anksčiau prakalbos akrostiche) tą patį teisių bakalaurą M. Mažvydą. Viduramžių lotynų kalboje plačiai paplitusi santrumpa TP savo ruožtu atstovautų žodžių junginiui Titulum Posuit „kryžiaus ženklą uždėjo“ (Cappelli 1928: 517). Taigi baigiamojo parateksto raidžių kombinacija B-J-T-P atitiktų lotynų Baccalaureus Juris Titulum Posuit „teisių bakalauras kryžiaus ženklą uždėjo“ resp. „M. Mažvydas palaimino“. Tokio turinio ir paskirties akrostichas puikiai derėtų šiai vietai, nes autorius čia užbaigia savo darbą ir „atsisveikina“. Priminkime, kad M. Mažvydui akrostichas, pateikiamas knygos gale, buvo pažįstamas. Panašiu būdu jis save pristatė leidinyje Forma Chrikʃtima. Nuo Jano Safarewicziaus laikų, deja, įsigalėjo nuomonė, jog 1559 m. akrostichas nėra tobulas: „Akrostych nie jest doskonały: po imieniu Martinus stoi jeden jeszcze wiersz, zaczynający się od S–, tak samo po pozwisku Maswidas ukazuje się jeszcze M–“ (Safarewicz 1946: 65). „Perteklines“ <S> ir <M> raides lenkų tyrėjas bandė aiškinti tuo, kad varžomas eiliuotos formos, t. y. 9 eilučių posmų, M. Mažvydas nesuvaldė originalo. Toks aiškinimas mums atrodo neįtikinamas, kadangi akrostiche nebūna nesisteminių elementų, t. y. nemotyvuotų raidžių, kurios ardytų vertikaliai griežtai sustyguotą tekstą. Paskutinį verstinį kūrinį – Gieʃme duchawna / ape muʃu S. Chrikʃta ʃuguldita ng D. Mart. Luthera (f. CIIIr-CVv) – užbaigia trys vienodos apimties posmai, iš kurių du (antras ir trečias nuo galo) nusako vertėjo bei knygos kūrėjo vardą ir pavardę, bet ne tik: M-A-R-T-J-N-V-S–S – M-A-S-W-J-D-A-S–M. Kombinatorinis kūrinėlis yra skaitytinas (plg., pavyzdžiui, C. Schnausso 1546 m. kriptogramos įrašymą) kaip MARTJNVS-MASWJDAS–SM, t. y. Martinus Masvid[iu]s significamus „[mes] Martynas Mažvydas žymime / reiškiame“ (pluralis auctoris / modestiae kombinacijoje su viduramžių lotynų SM santrumpa; apie pastarąją – Cappelli 1928: 354). Tai atitiktų Katekizmo „M. Mažvydas palaimino“. Kitas (iš eilės paskutinis) posmas pagaliau atneša M. Mažvydo verbalinę „raišką“, t. y. tai, ką jis trumpos maldelės forma skaitytojui glaustai „signifikuoja“: Diewui Tewui ʃchlowe dkem Ir Jheʃu Chriʃtu garbinkem Bei Dwaʃʃe ʃchwenta laupʃin= kem Wienam Diewui dekawokem Kurs iʃtates eʃt Chrikʃchtima Ant ghreku aptʒiʃtighima Bei amʃʒina iʃchganima Ng Chriʃtaus apʃʒadeta Jem buk amʃʒina garba. Amen. ILJA LEMEŠKIN 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Taigi, būtų galima prieiti prie išvados, kad 1547 m. leidinyje, ko gero, turime du akrostichus, kurie lotynų kalba buvo įrašyti į eiliuotą lietuvišką knygos paratekstą. Katekizmo pabaigos akrostichas semantiškai pratęsė ir praplėtė prakalbos akrostichą: B–J–M-A-R-T-J-N-V-S–M-A-S-V-J-D-J-V-S – <Katekizmo tekstas> – B–J–T–P „teisių bakalauras Martynas Mažvydas < – > teisių bakalauras palaimino“. Tokiu būdu anoniminės kompiliacijos sudėtyje sudarytojas nubrėžė savo autorinę dalį. Kombinatorinių kūrinėlių realizavimas lotynų kalbos ištekliais liudija, jog jų adresatas nėra paprastas valstietis. Eilinis Katekizmo „vartotojas“ – skaitantis, klausantis, giedantis, rašto bei elementarių religinių tiesų besimokantis lietuvis – jų nepastebėtų ir neįvertintų. Akrostichai yra nukreipti į profesionalų skaitytoją, knygų žmogų, visų pirma – į įvairių doktrinų kunigus. Esame linkę manyti, jog panaudota raiškos priemonė glaudžiai susijusi su pirma 1547 m. katekizmo prakalba, adresuota tiems patiems „Lietuvos bažnyčios ganytojams ir tarnams“. Lotyniškose dedikacijoje bei prakalboje M. Mažvydas aštriai supeikia Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę su visa jos katalikų kunigija, kuri „saugo“ liaudį nuo Šventojo Rašto (apie tai kalba ir C. Schnaussas). Prie dedikacijos ir prie lotyniškos prakalbos betarpiškai šliejasi lotyniškas akrostichas, dėl to negalima tvirtinti, jog prakalba nebuvo pasirašyta. XVI a. lotyniškai skaitantis bei kombinatorinę poetiką išmanantis asmuo nebuvo ribojamas atomistinio mąstymo (šaltinių neskyrė kalbos pagrindu ir netroškino jų „savo sultyse“ kaip lituanistinį arba „svetimą“ tyrimo objektą), todėl toliau einantį lotynišką akrostichą gebėjo ne tik perskaityti, bet ir susieti su greta ir kitur esančiais lotyniškais parateksto elementais. Kompetentingas „parašas“ deramai užbaigė lotynišką prakalbą. Didžiai sukritikavęs katalikų kunigus M. Mažvydas pasirašo atitinkamai – santrumpa BJ jis parodo, jog toks griežtas autorius ne iš kelmo spirtas. Nutolusių nuo grynosios bažnyčios kunigų atžvilgiu jis turi teisę tarti griežtą žodį, kadangi pats išmano bažnyčios kanonus. Būdamas kanonų teisės bakalauru B. J. Martinus Masvidius savo prakalboje primena pirmykštės krikščionių bažnyčios santvarką, žada neliesti (tai reiškia, kad potencialiai gali) „religijų slaptingesnių ir ginčijamų klausimų“ ir t. t. Kalbindamas kompetentingą skaitytoją, M. Mažvydas savo knygos paratekste neapsiribojo vien kombinatorika. Autorius nevengė ir subtilių literatūrinių aliuzijų. Tai darė atsižvelgdamas į tų metų aktualiausius protestantiškus „bestselerius“, mūsų atveju – į ypatingai populiarią (sprendžiant pagal 1546 m. laidų kiekį ir išlikusių egzempliorių skaičių) reliaciją apie popiežių ir Velnią. 1546 m. knygos personifikacija C. Schnaussui pasirodė naudinga ir paranki publikuojant „anoniminį“ leidinį, mat fiktyvus Pasquino užstojo tikrąjį autorių, kuris savo vardu (kaip autorius ir / arba leidėjas) negalėjo leidinio propaguoti. Ši užduotis buvo sėkmingai perleista pačiai knygai, kuri staiga prabyla į skaitytoją. Straipsniai / Articles 49 „Pirkit mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrostichai Tituliniame 1547 m. katekizmo puslapyje knygos kūrėjas taip pat nėra nurodytas. Visai įmanomas dalykas, kad Katekizmas pavirto anoniminiu leidiniu dėl C. Schnausso publikacijos įtakos. Atrodo, kad tarp C. Schnausso ir M. Mažvydo leidinių tariamojo anonimiškumo ir knygos personifikacijos yra glaudus ryšys. Reklaminio pobūdžio invokaciją, konkrečiai kertinę invokacinio ketureilio formuluotę Fromer Chriʃt Kauff vnd ließ mich, M. Mažvydas kūrybiškai panaudojo lietuviškos prakalbos pradžioje ir dar toliau, plėtodamas „kalbančiosios“ knygos motyvą. Lietuviškai adaptavęs invokaciją į skaitytoją, jis pagal tą patį vokiškąjį arba / ir čekiškąjį invokacinio ketureilio pavyzdį (taip pat atsižvelgęs į savo lietuviškos prakalbos pradžią) sukūrė baigiamąjį eiliuotą kūrinėlį Skaititaiap. Kalbėdami apie įmanomą (-us) šaltinį (-ius) sąmoningai vartojame daugiskaitą. Manyti, kad, rašydamas Katekizmą M. Mažvydas nemokėjo vokiečių kalbos resp. negalėjo semti iš C. Schnausso vokiškųjų reliacijų, atrodo, nėra priežasties. Tradicinį požiūrį tebelemia M. Mažvydo II laiško (ne vėliau kaip 1549 m. vasario) interpretavimas, kuris mums atrodo per daug radikalus, pažodinis ir ištrauktas iš platesnio laiško konteksto. Kunigaikščiui Albrechtui adresuotame laiške adresantas prašo paskirti jį kunigu į Labguvą arba Ragainę. Pirma parapija, M. Mažvydo nuomone, tiktų mažiau, nes jis visai nemoka vokiečių kalbos (non calleo aliquantulum Germanice; M. Ročkos vertimas: „nekalbu nė kiek vokiškai“). Reikia suprasti, kad Labguvoje tuomet jau gyveno nemažai vokiečių, ir jis nebūtų buvęs pajėgus jiems atitinkamai dvasiškai patarnauti. Kunigo tinkamumas buvo ir tebėra vertinamas pagal gebėjimą skaityti ne knygą, o pamokslą. Dėl tarties ydų kunigas svetimtautis dažnai virsdavo pašaipos objektu (prisiminkime 1706 m. filologinę polemiką). Neturėdamas būtinų kalbėjimo įgūdžių, M. Mažvydas kunigaikštį neįkyriai prašo paskirti jį į lietuviškąją parapiją, nors, neturėdamas kitos išeities, jis važiuotų ir į Labguvą (t. y. būtų priverstas tarnauti, kiek sugebėtų be reikalingos kalbos praktikos, ir vokiškai?). Taigi laiške yra aptariama pastoriaus tarnyba, t. y. pamokslų skaitymas, o ne šiaip buitinis susišnekėjimas ir bendras kalbos supratimas. Kalbos mokėjimas ir tada ir dabar yra plati sąvoka, ir būtina atsižvelgti į funkcinę paskirtį. 1549 m. eruditus M. Mažvydas, ko gero, laisvai skaitė vokiškai, lenkiškai, čekiškai, rusėniškai, prūsiškai ir pan., bet pamokslų atsidūręs Prūsijoje gebėjo sakyti gimtąja kalba. Tam tikrą vokiečių ir / arba čekų kalbos mokėjimą patvirtina ir šiame straipsnyje analizuojami dalykai. LITERATŪRA Cappelli Adriano 1928: Lexicon abbreviaturarum = Wörterbuch lateinischer und italienischer Abkürzungen. Leipzig: Weber.