Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis

NJOLĖ UOMENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, tarmių morfologija, leksika, sociolingvistika, kalbų sąveika. NEVALDOMAS SKOLINIMAS KAIP KALBOS NYKIMO POŽYMIS Uncontrolled Borrowing as a Sign of Language Loss ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis šiuolaikine – XX a. pabaigos – XXI a. pradžios – dialektologine medžiaga iš pietų aukštaičių patarmei priklausančių lietuviškų salų Baltarusijoje (Varanavo r., Gardino sr.), analizuojama dabartinė lietuvių kalbos būklė ir jos kaita. Darbo objektas yra leksikos skoliniai iš baltarusių, lenkų ir rusų kalbų. Siekiama nustatyti, ar slavizmų gausa yra natūralaus kalbos keitimosi, ar jos nykimo (mirties) padarinys. Kalbos procesai čia nagrinėjami stebimojo lauko: tiriama ir lyginama dabartinė kelių kartų informantų kalba. Darbe taip pat apibūdinami tautos kalbą ir kultūrą keičiantys veiksniai. Iškelami pagrindiniai aspektai, nulėmę ir paspartinę lietuvių kalbos nykimą. Šiuo tyrimu parodoma skolinimosi asimetrija: žodžiai lengvai pereina iš vienos kalbos į kitą, vienos kalbos elementai vis mažiau adaptuojami, tame pačiame diskurse pakaitomis vartojama ištisa kitos kalbos atkarpa. Straipsnyje išsamiai nagrinėjama aktyvioje kontaktų zonoje gyvenančių lietuvių šnektų vertinių ir skolinių semantinės raiškos adekvatumo problema, siekiama apčiuopti semantikos poslinkių kryptis. ESMINIAI ŽODŽIAI: pietų aukštaičiai, lietuvių kalbos salos, stebimasis laikas, kalbos mirtis, kalbos nykimas, nevaldomas skolinimasis, semantinė raiška. ANNOTATION Based on contemporary – late 20th century–early 21st century – dialectological material from the Lithuanian islands in Belarus attributed to the Southern Aukštaitian subdialect (Voranava district, Grodno region), the article analyses the current situation of the Lithuanian language and its change. The research centres on lexical loans from Belarusian, Polish and Russian languages. It attempts to determine whether the abundance of Slavic Straipsniai / Articles 113 NIOLĖ TUOMIENĖ loanwords is the outcome of natural language change or its loss (death). Apparent-time language processes are analysed in the study: the present-day language of informants of several generations is studied and compared. The study also describes the factors changing the nation’s language and culture. It points out the major aspects which determined and accelerated the decay of the Lithuanian language. The study shows the asymmetry of borrowing: words easily transition from one language to another; language elements are increasingly less adapted; an entire page of another language is used in the same discourse alternately. The article presents an in-depth study of the problem of adequacy of semantic expression of loan translations and loanwords used in the subdialects of Lithuanians residing in the active contact zone; it is aimed to grasp the directions of semantic changes. KEY WORDS: Souther Aukštaitian, Lithuanian islands, apparent time, language death, language loss, uncontrolled borrowing, semantic expression. 1. ĮVADAS 1.1. Visos kalbos keičiasi kartu su visuomenės gyvenimu. Šios kaitos padariniai yra naujų žodžių, gramatinių formų, kalbėjimo stilių, regioninių ar socialinių atmainų spartesnis ar lėtesnis plitimas, koreliuojantis su staigesniu ar tolygesniu senųjų raiškos formų nykimu. Kokios formos pačios buvusios, priklauso ir nuo visuomenės gyvenimo pokyčių: vienalytė kalbos vartojimo požiūriu visuomenė ir kalbos pokyčiai nuoseklesni, tuo tarpu kardinalūs socialiniai pokyčiai gali sukelti didelių, neti kardinalių kalbos pokyčių, pavyzdžiui, toje pačioje socialinėje erdvėje įsikūrus kitų kalbų vartotojams ir todėl atsiradus dvikalbių (ar net trikalbių) gyventojų. Kai tik todėl kalboje tuo pačiu metu neišvengiamai greta viena kitos gyvuoja naujos ir senos formos, bet ne visiškai padrai ir nenuspėjamai, nes jos visuomenėje būna pasiskirsčiusios pagal vartotojų amžių, lytį, socialinę padėtį ir profesiją. 1.2. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti paribio salų, kuriose buvo ar ir tebėra vartojama ne vien lietuvių kalba, dabartinę lietuvių kalbos būklę ir jos kaitą. Nustatyti, ar svetimos kalbos elementų – skolinių – gausa yra natūralus kalbos keitimosi, ar jos nykimo (mirties) padarinys. Tyrime remiamasi šiuolaikine XX a. pabaigos – XXI a. pradžios dialektologine medžiaga iš pietų aukštaičių (PA) patarmei priklausančių kelių lietuviškų salų Baltarusijoje: Varanavo – (br. 1 Straipsnyje vartojami pietų aukštaičių paribio salų, Varanavo salų sąvokos nekty terminai, kurie dar nėra nusistovėję, tačiau, tyrėjų nuomone, yra labiau tinkami apibūdinti lietuvių kalbos plotus, dėl vienų ar kitų aplinkybių atsidūrusius už Lietuvos teritorijos ribų. Vytautas Kardelis straipsnyje „Lietuvių kalbos salos: problemų aspektai“ (2014) labai tiksliai suformulavo termino kalbos sala apibrėžtį: „nuo pagrindinio kalbos ploto geografiškai visiškai atsiskyrusi, konkrečiais geografiniais 114 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevardomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis Bóbono, rajono centras); Ramaškonių (br. Рамашканы); Nevėžių (br. Нявежы), Ródūnios (br. Радунь), Plikių (br. Плікі), Žirmūnų (br. Жырмуны), Nočios (br. Наца), Pāradnės (br. Парадзна), Asavōs (br. Асава)². Lietuvių kalbos atloduomenimis, tai yra VI (Varanavas, Nevėžiai), VII (Nočia) ir VIII (Ródūnia, Plikiai) punktai. Pagal naująją punktų gyvybingumo laipsnių nustatymo metodiką jie yra punktai laikinai negyvybingais ir iš dalies arba visiškai sunykusiais (plačiau žr. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 124–128). Tiriant naudotasi įvairios trukmės ir turinio garso įrašais, saugomais Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo duomenų bazėje, taip pat įrašais iš asmeninės autorių fonotekos (daugiausia tekste vietinėms slavų kalbų atmainoms), publikuotų tarmių tekstų rinkinį (žr. literatūros sąrašą). 1.3. „Kad salų kalbinėse sistemose yra tam tikrų savitų bruožų, kurie nebūdingi kontinentiniam šnektų plotui, yra suprantamas dalykas ir, galima sakyti, ribas turinti kalbinė bendruomenė, gyvenanti kur kas didesnėje kitos šalies teritorijoje ir sudaranti čia kalbinę mažumą, apsupta svetimos kalbinės bendruomenės ir fiziškai, kalbiškai bei kultūriškai izoliuojama nuo pagrindinio ploto, asimiliuojama kalbiškai ir sociokultūriškai, turinti unikalią vidinę kalbos raidą, taip pat dinamišką kalbinį kontaktą susijusi su panačia kalba“ (plačiau žr. Kardelis 2014, 2015; Tuomienė 2014: 84–85). Lietuvių kalbos salų klasifikacinis – dialektologinio vieneto gyvybingumo – kriterijus aiškiai suformuluotas naujausiame lietuvių dialektologijos veikale XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Žemėlapiai ir jų komentarai (2014). Čia jis taikomas visam lietuvių kalbos plotui, tačiau kalbos salos – kaip specifinį kalbinį ir teritorinį vienetą – taip pat galima klasifikuoti remiantis gyvybingumo kriterijumi (žr. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 124–128). Varanavo salų šnektų centrais laikytinos didesnės gyvenvietės, miesteliai ar kaimai, kuriems teritoriškai priklausytų kaimai ar vienkiemiai, kuriuose XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje būta lietuvių, pavyzdžiui, Ramaškonių salę sudarytų šie kaimai: Biliūnai (br. Білі), Bieliūnai (br. Белюны), Dainava (br. Дайнава), Lašekai (br. Лашкай), Navasodai / Naujasodės (br. Навасады), Parubiškės (br. Парубішкі), Tūsonys (br. Тусаманы), Stanišiai (br. Станішы), Stalgūnai (br. Стылгўны), Šeškai (br. Шашкі); Ródūnios sala (būtų tiksliau – salos, nes likę lietuviški kaimai vieni nuo kitų smarkiai nutolę): Asava (br. Асава), Dubiniai (br. Дубіны), Kargaudai (br. Кароуды), Klausiai (br. Клауші), Kemešiai (br. Кемешы), Magūnai (br. Магуны), Pīlakalnis (br. Гарадзівіча), Plikiai (br. Плікі), Sklodōnys (br. Складоны), Smilginiai (br. Смільні), Žirmūnai (br. Жырмуны), Žasiai (br. Жасыны). Šie vietovardžiai lietuviškai užrašyti ir sukirčiuoti remiantis leidiniu Lietuviški tradiciniai vietovardžiai Gudijoje, Kardinacijos krašto, Latvijos ir Lenkijos (2002), baltarusiškai – remiantis oficialiais Varanavo rajono apylinkių kaimų vardų sąrašais, paskelbtais internete. 2 Geolingvistiniu požiūriu šias pietų aukštaičių patarmei priklausančias smarkiai apnykusias šnektas būtų tikslinga jungti į vieną Varanavo šnektą. Dar ir dėl to, kad pagal šnektoms būdingas ypatybes, ypač žodyno bruožus, jos yra labai panašios, nors kiek skiriasi šių šnektų fonetikos ypatybės. Be to, šiuo metu šnektos smarkiai susitraukusios teritorijos atžvilgiu – iš kai kurių belikę 1 ar 2 kaimai, kuriuose gana gerai lietuviškai kalba vos du, trys arba tik vienas žmogus. Yra suprantančių, bet nešnekančių kategorija – jų įvairiuose kaimuose gali būti nuo 3 iki 8 vyriausiosios kartos žmonių. Straipsniai / Articles 115 NIOLĖ TUOMIENĖ vos ne privalomas kalbos salos požymis“, – viename iš savo mokslinių darbų teigia Vytautas Kardelis. Mokslininkas apgailestauja, kad „norint turėti išsamų sinchroninį vaizdą [lietuvių kalbos salų Baltarusijoje – patikslinta N. T.] reikia detalesnės analizės, kuri būtų paremta aktualiais šių dienų duomenimis“ (Kardelis 2015). Taigi šiuo darbu, taikant atinkamą metodą, siekiama (už)pildyti sinchroninių lietuvių kalbos salų struktūrų, šiuo atveju – leksinį, tyrimo spragą, kai kuriuos atvejus lyginant su didžiojo ploto patarmėmis ir šnektų kalbinėmis sistemomis. Straipsnyje aprašomi kalbos procesai buvo nagrinėjami stebimuoju laiku3, t. y. tiriama ir lyginama dabartinė kelių kartų informantų kalba: pagal kalbėjimą skiriamos sąlyškai vyresnioji (80 ir daugiau metų) ir vidurinioji (daugiau kaip 60 metų) kartos (plačiau apie skiriamas Varėnavo šnektų kalbėtojų kartas žr. Tuomienė 2008: 38–45; 2010: 17–20; plg. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 125; Aliūkaitė, Bakienė, Jaroslavienė, Judžentytė, Leskauskaitė ir kt. 2014: 159–163; 168–173). Sąlygiškai jaunesni vietinių gyventojų (apie 50 metų), šeimose ar viešoje aplinkoje kalbančių lietuviškai, pastaruoju metu apylinkėse jau nėra. Vietinius seniausius gimtąją lietuvių šnektą dažniausiai prakalbina juos iš Lietuvos aplankantys vaikai ir vaikaičiai. Toks tyrimas leidžia stebėti kalbos virsmus ir kaitą, t. y. kalbos nykimą ir kalbos mirtį, čia ir dabar. Tiriant kalbą šiuo sociolingvistiniu metodu taip pat atsižvelgiama į pokalbį su informantais aplinkes, įvertinami ir kiti ne kalbiniai veiksniai (pavyzdžiui, ar kalbėtojas taikosi prie tyrėjo ir bando kalbėti „taisyklingai“). Analizuojami visi surinkti duomenys – visi kalbos įvairovės variantai su „išimtimis“ ir „sistemos neatitinkančiais“ faktais. Tiriant medžiagą laikomasi tokios sociolingvistinės nuostatos, kad nuolatinis kalbos įvairavimas skatina kalbos pokyčius, todėl ji nuolat keičia savo sistemą (Kalėdienė 2015: 213–214). Pirmiausia pokyčiai išryškėja nepastoviuose kalbos sistemos dalyse – fonetikoje, leksikoje. Be to, pasirinktas kalbos analizės metodas leidžia atskleisti per ilgesnį laikotarpį vykusio kalbos kitimo proceso rezultato priežastis, jas apibūdinti, numatyti galimą tolesnę pokyčių eigą. 3 Pirmas stebimo laiko (an. apparent time) hipotezę suformulavo Williams Labovas (1963: 207–309; 1975: 199–228 ir kt.): kad kalbos kitimas būtų fiksuotas vyksmo metu, turi būti stebima kelių to pačių metu gyvenančių kartų kalba. Taikant stebimo laiko metodą jau yra atliktas ne vienas lietuvių kalbos tarmių tyrimas. Šiuo metodu nuo 2001 m. autores tiramos Varėnavo rajone esančios (dauguma iš jų – jau buvusios) lietuvių šnektos (plačiau dėl metodo žr. Kalėdienė 2015: 213–214; Tuomienė 2014: 84–85). 116 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis 2. SALOS KALBĄ IR KULTŪRĄ KĖIČIANTYS VEIKSNIAI 2.1. Kalbos išnykimas ir galiausiai kalbos mirtis priklauso nuo daugelio tarpusavyje susijusių aplinkybių bei sąlygų. Pačios svarbiausios ir lemtingiausios sąlygos susijusios su vartotojais: izoliuotoje saloje kalba miršta išmirus visiems ja kalbėjusiems žmonėms, dėl vienu ar kitu aplinkybių nebedavusiems ateinančiai kartai savo kalbos. Taigi tiriamos aplinkose kalbos mirtis tiesiogiai susijusi su žmonėmis, su jų gyvenimo, elgesio pasikeitimais. Pačių kalbėtojų ir jų kalbos likimą lemia permanentinės ir nepalankios istorinės, kultūrinės aplinkybės, nuo kurių priklauso ekonominė padėtis, kartais net politinių ir geografinių valstybių ribų perbraižymas, o pakitusi politika bei ideologija neišvengiamai paveikia kalbos prestižą. Gyvendami nedidelėmis kaimo bendruomenėmis, Varanavo apylinkių lietuviai nepajėgė atlaikyti didžiulio ir ilgalaikio kitakalbės daugumos spaudimo. Lietuvių kalbos nykimą čia paspartino nutrūkę ryšiai su didesnėmis vietos bendruomenėmis – Pelės, Gervėčių (Ąstravo r., br. Астравец)4. Galų gale, mažoms interesų dimensijoms čia niekas nelaiko ir negina. Ilgainiui lieka tik pavieniai entuziastai. Mokslinėje literatūroje aprašyta nemažai atvejų, kai kalbos nykimas (i)vyko gana greitai, net perėjęs visu trijų skiriamų kalbos nykimo etapų (plačiau žr. Dressler 1994: 84–90; Crystal 2005: 83–84). Toks spartus nykimas būdingas tiek ir šiame darbe tiriamų pietų aukštaičių patarmei priklausančių Baltarusijos salų lietuvių šnektoms – Nočios, Asavõs, Nevãšių, Ródūnios, Plikių, Armõniškių, Ramaškonių, tiek ir kitoms, ypač izoliuotoms ir labiausiai nutolusioms nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto: Ąpso, Brėslaujos, Lazūnų, Žietelos. Čia 4 Pelės – didžiausia Baltarusijoje, Varanavo rajone išlikusi lietuvių gyvenama pietų aukštaičių patarmės paribio sala. Apylinkių kaimuose dar esama nemažai šeimų, kurios ir mūsų dienomis namų aplinkoje bendrauja lietuviškai. Vė́si lietuviškai daugiausia kalbama pačioje Pelėsė. Nuo 1992 m. čia veikia lietuviška mokykla. Tai pirmoji Baltarusijoje lietuvių pagrindinė mokykla – Pelės krašto kultūros ir švietimo centras. Vietinių lietuvių bendruomenė ir visuomeninis susivienijimas Giminė yra palaikomi ir remiami Lietuvos valstybės. Pelės kaimo apylinkių lietuvių šnektos raida pastebimai skiriasi nuo kitų Varanavo rajone bei visame Lydos (br. Ліда) krašte esančių ir buvusių lietuvių šnektų. Šiame straipsnyje dėmesys labiau koncentruojamas į mažesnes, nykstančias ir ar visai sunykusias geografiškai į dabartinę Varanavo rajono teritoriją patenkančias šnektas. Gervėčiai – miestelis Baltarusijoje, Ąstravo rajone (apie 65 km į rytus nuo Vilniaus), kur šiuo metu gyvena nemažai lietuvių – gybingiausia ir didžiausia rytų aukštaičių vilniškių patarmės paribio sala (žr. Kardelis 2015; Vaitkevičius 2011: 17–34). 5 Brėslaujos ir Ąpso lietuvių salų šnektas Baltarusijoje daugiausia tyrė ir aprašė Kazimieras Garšva (2005: 171–180). Jau išnykusios Žietelos (priskiriama vakarų aukštaičių patarmei) ir Lazūnų (ryt Straipsniai / Articles 117 NIJOLĖ TUOMIENĖ lietuvių kalba ir apskritai kultūrinis savitumas, bendruomenės charakteris, perteikiamas per kalbą, dėl natūralios tų perspektyvų⁶ nebuvimo nutrūko palyginti staiga (plačiau žr. Garšva 2005: 24–34; Tuomienė 2008: 25–41; Vidugiris 2004: 37–47; 2014: 40–47). Be abejonės, kartu prarandamos reikšmingos pėldos žinios: nebetekę ir gyvojoje kalboje nebevarto jami savi vardai, nyksta kalbos įvairovė ir belieka vienas kalbos stilius – buitinis. Dar vienas aspektas, spartinantis kalbos nykimą, šiame straipsnyje minimos vietovės Baltarusijoje – lietuvių kalba ten nebuvo jokios oficialios raštvedybos. 2.2. Mažose, izoliuotose trimų aplinkų bendruomenėse nuo XX a. pradžios ėmė plisti ir galų gale įsigalėjo visavertė lietuvių ir baltarusių dvikalbystė, vėliau ji ėmė palaipsniui silpnėti. Pirmiausia dėl to, kad dviejų kalbų egzistavimo priežastys ir funkcijos buvo visiškai skirtingos. Dominuojančia kasdiene įvairaus amžiaus žmonių bendravimo kalba tapo vietinė baltarusių šnekta arba atmaina, o tam tikrais atvejais buvo imtos vartoti kelios kalbos: kaimuose – baltarusių, miestuose ir miesteliuose – rusų ir iš dalies lenkų (ji tapo religinių apeigų, bažnyčios kalba). Tai palengvino vietinės bendruomenės judėjimo ir susižinojimo galimybę bent jau Varanavo, Benekainių, Kauleliškių, Armoniškių, Rūdnios, Asavų, Pāradnės parapijų ribose. Apskritai suprastino gyvenimą pagal priimtus standartus, nes dominuojanti baltarusių kalba (šiuo atveju – baltarusių ir lenkų arba / ir rusų kalbos) tapo tarpsavio susikalbėjimo ir suprantamumo tiltu. Tuomet kitos, nedominuojančios kalbos ar tarmės – lietuvių – vaidmuo tapo visiškai kitoks: ji labai anksti neteko visų svarbiausių ir gyvybiškai svarbių savarankiškos plėtotės funkcijų, todėl buvo palikta likimo valiai, ji ėmė tiesiog skursti. Tokia kalba net pradėjo netikti tam tikroms kalbėjimo situacijoms (viešesnėms, iškilmingesnėms, nes būtent šiomis aplinkybėmis jos pirmiausia ir buvo pradėta iš viso atsisakyti). Dėl skirtingų kalbų vartojimo skirtingomis situacijomis ir palaipsnio traukimosi iš viešumos lietuvių kalba nebesugebėjo aptarnauti kai kurių visuomenės gyvenimo sričių, todėl nebegalėjo atlikti kai kurių funkcijų. Kaip minėta, aprėmose teritorijose lietuvių kalba daug metų gyvavo tik sakytine forma, ji niekada nebuvo turėjusi oficialiosios rašto kalbos teisių. aukščiau Vilniškių paribio šnekta) lietuvių šnekta Baltarusijoje daugybę metų turė ir išsamiai aprašė Aloyzas Vidugiris (2004; 2014). 6 Šios nuo pagrindinio Lietuvos ploto daugiau ar mažiau nutolusios esamos ir buvusios lietuviškos salos buvo aplankytos 2011–2013 m., išsamesnė informacija dėl natūralios tam tikros tolimosios nebuvimo, negyvybingų, sunkių punktų faktiniai skaičiai ir procentinė išraiška pateikiama pirmuosius tyrimus apibendrinančiame leidinyje XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (sud. Danguolė Mikulienė, Violeta Meiliūnaitė), 2014. 118 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis XX a. antrojoje pusėje lietuvių kalba jau tik išreikšė vietinių gyventojų tapatybę, buvo viena iš priemonių gimines (gyvenančios įvairiuose abiejų valstybių regionuose) ir šeimos santykiams palaikyti. Lietuvių kalba iki šių dienų lietuvių kalbos salų Baltarusijoje gyventojams padėjo išsaugoti istorinius ryšius su Lietuva, nes suteikė žmonėms savo „kilmes“ jausmą. Tai ir yra kalbos psichologinė ir socialinė vertė, nes pati kalba išlaikoma tol, kol ji suteikia žmonėms tapatybės ženklą (plg. Russel 192: 82; Dressler 1994: 86–87; Crystal 2005: 41–43). Tačiau tiek triam Varėnavo apylinkių, tiek kitų Baltarusijos regionų lietuviai pastaruoju metu savo tapatybę suvokia vis sunkiau, nes praranda kalbą. 2.3. Varėnavo apylinkių lietuvių saloms nuo XX a. pabaigos būdingas vidinamasis trečiasis kalbos nykimo etapas, daugumos tyrėjų nuomone, prasidėjęs tada, kai jaunesnioji karta daug geriau moka naująją kalbą, o jauniausieji ją vartoja iš esmės visose srityse ir save tapatina labiau su ja, netgi mano, kad pirmoji kalba vis mažiau atitinka jų naujuosius poreikius. Nemažos dalies tirtųjų salų atstovų gyvenime tai įvyko prieš maždaug 50–70 metų. Be to, dalis gyventojų asimiliavosi per mišrias vedybas. Taigi nors bendruomenės nariai ir toliau gyveno savo įprastoje teritorijoje, daugelio jų gimtinė – tėvų, senelių – lietuvių kalba vis tiek nyko ir galiausiai išnyko. Pavyzdžiui, Ramaškonyse tai įvyko per pastaruosius 50 metų. Be to, tiek čia, tiek tolimesnėse Ródūnios apylinkių lietuviškose kaimuose būta daug šeimų, kuriose per vieną kartą, o kartais ir per dešimtmetį „svyruojanti“ dvikalbystė yra perėjusi į sąmoningą psiuakalbystę7, o paskui – į vienkalbystę (situaciją rytų aukštaičių (RA) vilniškių parama apibūdina V. Kardelis (2013)). 2.4. Kalbos kitimas bei nykimas stipriai susijęs su kultūrine asimiliacija, t. y. viena kultūra yra veikiama kitos, galingesnės, kultūros, todėl pirmoji ima prarasti savo bruožus, nes jos nariai vis labiau prisitaiko prie naujo elgesio, kaip minėta, pereina nuo dvikalbystės, rečiau atvejais – net trikalbystės, prie vienkalbystės. Ramaškonių ir kitose salose visų pirma tai vyko „iš viršaus“ – per vietinės valdžios spaudimą, per švietimą ir bažnyčią. Sovietiniais laikais vietiniai lietuviai čia visiškai negalėjo leisti savo vaikų į lietuviškas mokyklas (paskutinės buvo uždarytos dar 1936 m.). Nebeliko galimybės atkurti lietuviškas skaityklas-bibliotekas, šeštadienines mokyklas, kuriose anksčiau lietuviai organizuodavo įvairius kultūrinius renginius, minėjimus, susitikimus. Ten paprastai rinkdavosi vis miestelis (pavyzdžiui, Varėnavas, Ródūnia), vienos gyvenvietės, 7 Šis terminas apibūdina situaciją, kai tėvai savo pirmąją (gimtąją kalbą) su vaikais ima kalbėti tik namų, šeimos privačioje aplinkoje. Kaimynystėje ir apskritai visuomenėje taip pat randasi vis mažiau žmonių (šeimų), su kuo viešai galima būtų bendrauti ta pirmąja kalba. Tad vidinės kartos (tėvų) pirmosios jų kalbos vartojimas tampa intravertinis ir išskirtinis. Šią situaciją apibūdinti iš esmės tinka ir kitas – pavyzdys kalbos vartojimo – terminas (plg. Crystal 2005: 80–85). Straipsniai / Articles 119 NIOLĖ TUOMIENĖ kaimo (ar kelių kaimyninių kaimų) bendruomenė. Į lietuvių renginius ateidavo ir kitakalbių žmonių. Tų vietų katalikų bažnyčiose pamaldos vyko tik lenkų kalba, bet ir jų dauguma pokariu buvo uždarytos. Bažnyčių uždarinėjimo procesas vyko ir vėliau, truputį mažiau 1986 m. Dėl vadinamosios atšilimo politikos Armėniškių bažnyčia parapijiečiams „atgimė“ 1987 m., pamaldos ir vėl vyko tik lenkų kalba, šiuo metu jau pakaitomis – bet ne su lietuvių, o su baltarusių kalba. Lenkų kalbos kaip konfesinės geriau ar prasčiau yra pramokę beveik visi gyventojai (žr. Čekmonas 1988: 37–54; Tuomienė 2008: 26–35). Be to, vietinė administracija kolektyvizacijos laikotarpiu, o ir vėlyvesnės valdžios struktūros apskritai neigė lietuvių buvimą. Kai kurie vietiniai senoliai savo pasakojimuose tvirtino, kad dėl savo kilmės iki pat gilios senatvės jautė socialinę atskirtį, spaudimą, net persekiojimą. Nuo maždaug 1976 m. išduodamuose asmens dokumentuose (Sovietų sąjungos pasuose) didžioji dalis lietuvių, ypač kaimo žmonių, buvo užrašyti esą lenkų tautybės (ypač tie, kurių gimimo liudijimuose nebuvo žymų apie jų tėvų tautybę – kad nereikėtų įrašyti lietuvių tautybės, juose būdavo tiesiog nubraižytas brūkšnys). Kaip teigia patys gyventojai, juos tiesiog surašė ir tautybės niekas neklausė. Valstybiniu mastu buvo vykdomas organizuotas ir nuoseklus gyventojų slavinimas (plačiau žr. Čekmonas, Grumadienė 1993: 132–137; Gaučas 2004: 95–99; Zinkevičius 1993; plg. Zietelos, Lazūnų situaciją: Vidugiris 2004: 37–38; 2014: 41–42). Šiame tyrime aptariami lingvistiniai šio proceso rezultatai. 2.5. Taigi asimilacijos procesą nepaprastai spartina ir kitos kalbos įsigalėjimas, dominuojančia tapusios kalbos mokymasis. Varanavo apylinkių atveju tai yra rusų (iš dalies ir baltarusių) kalbos plitimas ir įsigalėjimas nuo sovietinių laikų iki dar. Galutinai įsitvirtina šnekamoji tos kalbos atmaina – vietinė baltarusių šnekta – postu. Įsigali tik šios dvi slavų kalbos. Rusų kalbos oficialioji atmaina tapo miesto, viešųjų įstaigų, vietinės administracijos, televizijos ir radijo, visos raštvedybos pagrindine kalba ir susižinojimo priemone. Baltarusių kalbos variantas, vadinamas postu, tapo neoficialia, gatvės, ypač kaimo žmonių, kalba. Iš dalies pasiskirsčiusios funkcijai, jos viena kitą papildo arba pakeičia, todėl yra visiems suprantamos. Vis mažėjančios lietuvių bendruomenės poreikių nepaisoma ir bene trys slavų kalbos palaipsniui išskverbia visur, net į religines, tikėjimo apeigas (pavyzdžiui, poterų ir katekizmo knygelės vaikams spausdinamos lenkų kalba, bet rusiškomis raidėmis), namų ir šeimos aplinką. Jų pozicijos, be abejonės, nuolatos stiprėja. 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis 3. LINGVISTINIAI KALBŲ SĄVEIKOS REZULTATAI 3.1. Nyktančiose kalbose, kokios šiuo atveju ir yra Varėnavo salų lietuvių šnektos, pokyčiai vyko ir vyksta sparčiau ir viena kryptimi, nes sklinda ir įsitvirtina vis daugiau joms įtaką darančių kalbų ypatybių. Skolinimosi intensyvumas priklauso nuo kalbų kontaktų intensyvumo, kuris Varėnavo apylinkėse nebuvo tolygus ir nelygus visais aptariamais periodais. Kai kalbų kontaktai nėra intensyvūs, skolinamasi dažniausiai tik leksikos lygmeniu, o skoliniai būtinai adaptuojami, išverčiama visas žodis arba jo dalis (plg. Birgelienė 2015: 28–32; DvŽ I 18–22). Jau nustatyta (plg. Tuomienė 2006: 427–438; 2014: 98–99), kad visose išvardytose Varėnavo šnektose kalbų kontaktams intensyvėjant, gausėjo leksikos skolinių, jie mažiau buvo adaptuojami, todėl buvo imta skolintis ir kitų kalbos lygmenų, dažniausiai žodžių darybos ir žodžių kaitos, elementų. Kai kurios morfologinės kategorijos, ypač archaiškos, tiesiog nunyko, pavyzdžiui, įvardžiavimas: buvo nustoti vartoti įvardžiuotiniai būdvardžiai ir įvardžiuotiniai įvardžiai. Visiškai sutriko kita archaiška sistema – skaitvardžių: ėmė nykti kuopiniai ir dauginiai skaitvardžiai. Dviskata beveik išnykusi visoje dabartinėje lietuvių kalboje, todėl nenuostabu, kad taip atsitiko ir Varėnavo šnektose. Vietoj dalyvinių ir padalyvinių konstrukcijų įsitvirtina šalutiniai sakiniai. Ypač pagausėja semantikos, frazeologijos skolinių. 3.2. Be abejonės, kalbos struktūros pokyčiai pastebimi kalboje tų žmonių, kurie patys veikiami įvairių pokyčių. Pavyzdžiui, pats kalbėtojas vengia viešumoje vartoti savo pirmąją (gimtąją) kalbą, bijo būti nesuprasti ar kritikuojami, net smerkiami. Nesaugumo jausmas skatina sąmoningai atsisakyti gyvenimą varžančių ir komplikuojančių dalykų, verčia prisitaikyti. Ekspedicijoje teko kalbinti nemažai vietinių vyresniosios kartos žmonių, kurie kalbėdami prostu į savo kalbą įterpia pavienių lietuviškų žodžių, žodžių junginių, citatų, ir atvirkščiai – į lietuviškus sakinius įterpia baltarusiškų žodžių, pvz.: bažnìčon giedam pa pálsku / pà.cerḃ tòža pa pálsku kàl.bam ‘bažnyčioje giedam lenkiškai, poterius taip pat kalbam lenkiškai’; pàskėrdem kà.l.ḃ / ragi kokė slanina / na tṙḃ pà.lċḃ ‘paskerdėm kiaulę, reg, kokie lašiniai, per tris pirštus (tokio storumo)’ (Bieliūnai); nėmõku ani / milėnįju maj̇ə / j̇ə. v̇a.m l̇.ṗei paprostu raskaũ. / viskù. pazamirṡũ. ka(b) bù.s li.tù.viškai ‘nieko nemoku, mielieji mano, aš jums geriau paprastu (baltarusiškai) papasakosiu, viską pamiršau, kaip bus lietuviškai’ (Ramškónys); su sá. mõ.cinu. cik li.tù.viškai v̇tarṙiau / ṫól̇i pa litóu.sku. / a su saṡdais ṫól̇i paprostu ‘su savo motina tik lietuviškai kalbėjau, tik lietuviškai, o su kaimynais tik paprastu (baltarusiškai)’ (Navašādai); uṅka mà. nemõka / Straipsniai / Articles 121 Nijolė Tuomienė ų. čaca pa rūsku / a cɛ ka.imi / ti. tölki starbki. astā.lisə ‘vaikaičiai mano nemoka, mokosi rusiškai, o čia kaime tik senukai liko’ (Plikiai); kat pabūtu.t pas mūmi / papie.tū.t / gaspadb.l.nə nevarb.l.a usəgo ‘kad pabūtumėt pas mus, papietautumėt, šeimininkė visko priprino (privirė)’ (Kargaudai); užkalbė.c moku / a.le nęmožna ni.kòmu sakī / bọ nępama.čb.s ‘užkalbėti moku, bet negalima niekam sakyti (pasakoti, kaip), nes nepadės’ (Klaišiai). Kalbinti žmonės teigė, kad savo gimtąją lietuvių kalbą, kurią mokėjo nuo vaikystės ir nuolatos ja buvo kalbėję su savo tėvais, giminėmis, kaimynais, be to, tarpuvario lietuviškose mokyklose dar buvo spėję išmokti rašyti ir skaityti lietuviškai, beveik visiškai užmiršo per palyginti trumpą laiką – maždaug du dešimtmečius. Iš pateiktų sakinių matyti, kad vienos kalbos elementų nestengiamą adaptuoti, o tame pačiame diskurse pakaitomis pasakoma ištisa kitos kalbos atkarpa – toks reiškinys vadinamas kodų kaita (plačiau žr. Urnėžiu 1998: 131–140; Grumadienė 2005: 42–48; Tuomienė 2006a: 161–172). Toks pakaitinis dviejų ar kelių kalbų, dialektų ar kalbos registrų, t. y. kodų, vartojimas toje pačioje kalbėjimo atkarpoje – vienas iš dvikalbystės arba daugiakalbystės rezultatų. Taigi skolinimosi asimetrija rodo bendrą socialinį, psichologinį, ekonominį ir politinį nykstančios kalbos žmonių priklausymą nuo vyraujančiosios kalbos ir tautos, atskleidžia kalbinį kolonizavimą (žr. Dressleris 1994: 84). 4. PASKUTINIO RAIDOS ETAPO YPATYBĖ: NEVALDOMAS LEKSIKOS SKOLINIMASIS 4.1. Identifikuojant pietų aukštaičių patarmės teinio Baltarusijoje lietuvių kalbos šnektose įsitvirtinusius naujesnių slavizmų (baltarusių) sluoksnį, reikia atskleisti skolinių ir vertinių iš vietinių slavų kalbų atmainų atėjimo ir įsitvirtinimo lietuvių kalboje mechanizmą. Todėl tiriant XXI a. pradžios įrašų bei tarminių tekstų leksiką, siekiama išnagrinėti aktyvioje kontaktų zonoje gyvenančių lietuvių šnektų vertinių ir skolinių semantinės raiškos adekvatumo problemą, bandoma apčiuopti semantikos poslinkių kryptis. Lietuvių ir slavų kalbų kontaktų tyrimai dabartinėje lietuvių ir baltarusių kalbų pietrytinėje paribio teritorijoje turi senas tradicijas; tai, be abejonės, negalėjo neatsispindėti čia vartojamų lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbų šnektose. 4.2. Suslavėjus tarpinėms apylinkėms, apie Varėną susitelkusių lietuvių kaimų grupė atsidūrė slavų kalbų apsuptyje. Tokiu būdu lingvistiniu požiūriu Varėnavo rajono šnektose tarsi užsikonservavo nemaža archajiškų morfologijos, sintaksės, leksikos ypatybių, tačiau, kita vertus, dėl izoliacijos ir intensyvių kontaktų su slavų kalbomis čia pradėjo formuotis naujų morfologinių, ypač 122 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevardomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis darbus, formų, rastis naujų sintaksinių konstrukcijų ir ypač įvairių leksikos inovacijų (plačiau žr. Tuomienė 2006: 427–438; 2008: 75–80; 2014: 82–102 ir plg. Vidurinis 1972: 19–29; Romančiuk 1987: 140–144; Grinaveckienė 1997: 185–195 ir kt.). Pabrėžtina, kad Ramaškonių, Ródiōs, Plikių šalų šnektos beveik iki šių dienų dar gana gerai išsaugojo pagrindinius savo kalbines sistemos bruožus. Tai rodo šio darbo autorės paskutinių maždaug penkiolikos metų nuoseklūs Varėnavo rajono šnektų tyrimai (žr. Tuomienė 2008, 2010 ir literatūros sąrašą). 4.3. Būtinė leksika įeina į pagrindinį leksikos fondą – tai žodžiai, vartojami kasdienėje kalboje, susiję su konkrečiais daiktais, žemės ūkio darbais, įrankiais. Renkant medžiagą tikėtasi, kad materialūs daiktai, egzistuojantys buityje, bus padėję išlaikyti ir jų senuosius pavadinimus. Jų tas leksikos klodas sunkiau pasiduoda kitų kalbų ar tarmių įtakai. Gauti rezultatai tik iš dalies pateisino lūkesčius. Be to, izoliuotų lietuvių šnektų informantus apie kasdienės buities dalykus išklausti yra lengviausia. O rinktis jau nėra iš ko. Ir štai rezultatas: iš transkribuotų tekstų rinkinio Ramaškonių šnektos tekstai buvo išrinkti visi varžodžiai iš sąlygiškai jaunesniosios kartos tekstų (Tuomienė 2008: 225–287): 62 puslapiuose rasta 976 varžodžiai, iš jų skolinių – 367 žodžiai. Taigi nedidelės apimties pasakojimuose svetimos leksikos8 rasta 37,6 proc. ir didžiąją svetimžodžių dalį sudaro būtent buitinė leksika. Nutrūkus ryšiams su pagrindine pietų aukštaičių patarmės dalimi ir apskritai su Lietuva, žymiai padidėjo vietos baltarusių tarmės poveikis tiems šalų šnektoms – net senus, įsitvirtinusius ir plačiai vartotus žodžius ima keisti slavizmais. Naujieji svetimi žodžiai, patekę į lietuvių šnektas, palipsniui prisitaikė prie naujos kalbos dėsnių ir įsitvirtino, išstūmę iš vartosenos savąjį žodį arba apriboję, susiaurinę jo reikšmę. Šiuolaikinių tarmių tyrėjų darbuose akcentuojamas toks faktas, jog didžiojo ploto lietuvių patarmių šnektose skoliniai iš slavų kalbų (ypač senieji) iš aktyvios vartosenos nyksta: vidurinioji ir jauniausioji kartos beveik nebevartoja, vieną kitą dar pasako vyriausioji karta. Viena iš senųjų skolinių nykimo priežasčių yra lietuviškų atitikmenų, laikomų gražesne, prestižine kalbos apraiška, vartojimas (plg. Leskauskaitė 2016: 83). Tarmėse ir apskritai lietuvių, ypač miesto, kalboje atsisakoma senų, sovietmečio slavių – vyresnioji ir vidurinioji kartos keičia juos bendrinės kalbos atitikmenimis, o jaunesnioji karta iš viso jų nesupranta ir jau nebetraukia į savo žodyną. Jaunimas, ypač nepriklausomybės laikotarpio karta, savo žodyną gausina skoliniais iš anglų kalbos (plg. Rudaitienė 2011: 40–49). 8 Svetimos leksikos vienetais čia laikomi senieji ir naujieji skoliniai iš slavų kalbų (pagal LKŽ), taip pat tik iš dalies adaptuoti slavizmai. Straipsniai / Articles 123 NIOLĖ TUOMĖNĖ Paribio lietuvių šnektose tebevyksta atvirkštinis procesas – tiek senieji, tiek naujesni slavizmai, kaip niekur kitur Lietuvoje, aktyviai tebevartojami⁹. Kalbėtojams per sudėtinga „išversti“ žodį iš baltarusių, lenkų ar rusų kalbos. Labiau išlaivę (mokantys skaityti ir rašyti lietuviškai) viduriniosios kartos informantai greta skolinių gali pavartoti ir lietuvišką atitikmenį, o vyresieji to jau nebedaro. Sudėtingesnė situacija su naujų gyvenimo realijų pavadinimais. Kalbėdami apie dabartį ramšoniškai, rodinėčiai linkę įterpti ištisų frazių, sakinių, žodžių junginių įvairiomis slavų kalbomis, daug cituoti arba išvis pereiti prie baltarusių, daug rečiau – rusų ar lenkų kalbos. Pokalbio apie šiuolaikinį gyvenimą metu vyksta itin intensyvi kodų kaita (plg. Tuomienė 2006: 163–169). Tenka konstatuoti, kad temų apie dabartį tiriami paribio lietuvių šnektų atstovai dėl įvairių priežasčių stengiasi išvengti. Įrašuose pasakojimuose ir transkribuotų Ramšonių tekstų rinkinyje dažniausiai pasitaikantys skoliniai: abrõžas – ‘švenčių paveikslas’ (br. абраз); aži̇̀us / adi̇̀us – ‘drabužiai’ (br. адзежа); apalõ.nikas – ‘samtis’ (br. апалонік); api̇̀.ņks – ‘kelmučiai, tokie grybai’ (br. апенькі); asnavȧ – ‘apmatai’ (br. аснова); adiḃ̀i.nks – ‘rinkinės (drobės)’ (br. адбіранкі); baḋl̇ei – ‘padangos’ (br. бадылі); bayūnas – ‘galai’ (br. багун); bakõnas – ‘kepalas (duonos)’ (br. бахан(ка)); bõka – ‘medinis sviesto muštuvis’; bõvi̇̀č – ‘žaisti, žaidinti’ (br. бавіцца); bu.ži̇̀s – ‘vabalas’ (br. жук); cūglei / cūgles – ‘žąslai’ (br. цуглі); čõrtas – ‘velnias’; juškà / juškā – ‘krosnia-kaitis’ (br. юшка); klė̇.mka – ‘durų rankena’ (br. клямка); krãkvos – ‘genės’ (br. крӧва); laknõ.nas – ‘senas, palaikis drabužis’ (br. лахман); meki̇̀.nos – ‘pakulos’ (br. макіна); padkãva / padkȧ̀va – ‘pasaga’ (br. падкова); padãge – ‘grindys’ (br. падлога); padõkas – ‘mokestis’ (br. падатак); padūška / padūškà – ‘palvė’ (br. падушка, le. poduszka); pbi̇̀.las – ‘dulkės’ (br. пыл); prḃ̀.pečkas – ‘prieš’ (br. прыперак); rubē̇.zus – ‘riba, siena’ (br. рубеж); sprī̇.kos – ‘rato stipinai’ (br. спіцы); švi̇̀.dras – ‘grąžtas’ (br. свідар); šlū̇.bas – ‘bažnyčios suolų apiegos’ (br. шлюб, le. ślub); švǫ̇.gur / švǫ̇.gərs – ‘svaimis’ (br. швагер, le. szwagier); zaslãnas / uslãnas – ‘sėdimas suolas’ (br. заслан, услан); (u)zbõ.nas – ‘ąsotis’ (br. (у)збан); zõvi̇̀.sai – ‘durų vyriai’ (br. завесы); žã.ni.cs – ‘vestis, tuoktis’ (br. жаніць, le. żenić); žã.labas – ‘lovys, ėdžios’ (br. жолаб, le. żłób); žūka – ‘gromulas’ (br. жука, le. żuka) ir kt. Šie ir daugybė kitų skolinių aktyviai vartoti jau išnykusiose tolimesė Lazūnų ir Zietelos šnektose bei smarkiai apnykusiose Apso ir Breslaujos šnektose. Dėl senų ryšių su slavų kalbomis nemaž baltarusizmų ir polonizmų fiksuojami ir didžiojo lietuvių ploto pietų aukštaičių šnektose (plg. Leskauskaitė 2006: 66; 2009: 74–75; 2016: 82–84). 9 Pateikiama pirmine ir šnektose dažnesne skolinių reikšme. 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis Dauguma pateiktų slavizmų yra pasiskolinti tiesiai iš vietinės baltarusių šnektos. Kai kurie tiek senesni, tiek naujesni neįtraukti į paribio šnektų žodynus; pavyzdžiui, Žietelos šnektos žodyne ir Dieveniškių šnektos žodyne nėra šių: ačėpas – ‘kirviu aptašytas rąstas (br. ачап); apal̃nikas – ‘samtis’ (br. апалонік); abėr̃ṅkas – ‘rinktinės (drobės)’ (br. адб́ернікі); cūglei / cūgles – ‘ąsliai’ (br. цюглі); cėpas – ‘spragilas (viršutinė dalis)’ (br. цэп); čongas – ‘trauka, skersvėjis’ (br. цень); dadėkas – ‘priedas, prieda žemė’ (br. дадатак); nažakas – ‘įrankių galątuvas (elektrinis)’ (br. наждак); tū.mbakas – ‘spintelė’ (br. тумбочка); vi(γ)anas – ‘ganykla, gyvulių išvarumo vieta’ (br. выган); za(γ)onas – ‘lysė’ (br. загон) ir kt. Kaip matyti, Varėnavo lietuvių šnektose vartojami skoliniai labai nedaug tepate, išlaikę skaičių, pavyzdžiui, daugiskaitą: br. крохвы – lie. krãkos; br. спрэхі – lie. sprãkos. Kai kurie išlaikė kitį, gimę, net kietumą prieš priešakinį balsį i, pvz.: prbl.pėkas, sprbl.kos, dblėi ‘storos lentos’ (br. дылі). Iš baltarusių kalbos ateina ne tik žodžiai, bet ir atskiri kalbos elementai, žodžių darybos formatai. Tiriamos šnektoms būdinga sudaryti veiksmažodžius su priešdėliais pa-, pad-, raz-, pvz.: pa(d)dãužė ‘apdažė, sudaužė’, pãkalė ‘pakalė’, raspìnė ‘išpinė’, razmẽtė ‘išmetė’; razṙṅko ‘išardė, atrinko’, razrìšo ‘atrišo’, ra(s)sãkė ‘papasakojo’. Itin gausu priešdėlio da- vedinių, pvz.: dadėc ‘pridėti’, daėc ‘prieiti, nueiti’, dadarbìc ‘padaryti (paigti)’, dadùc ‘pridėti, atiduoti’, daginẽc ‘pagibti (darbą)’, dakãl̃c ‘prikalti’, damuš ‘primušti, sumušti’, dapìl ‘pripilti (pilna)’, dasakìc ‘pasakyti’, damanìc ‘sumanyti, sugalvoti’, dasũtarbìc ‘susitarti’, dašpèc ‘prinokti, (su)spėti’, davažùc ‘privažiuoti, nuvažiuoti’, davìr̃c ‘išvirti’ ir kt. 5. ANTRINIAI SEMANTIKOS POKYČIAI – KALBOS MIRTIES ŽENKLAI 5.1. Kiekviena kalba, kad ir turėdama daugiau ar mažiau bendrų bruožų su kitomis kalbomis, yra skirtinga, jos nemokantiems – visiškai ar iš dalies nesuprantama. Vienas iš sudėtingiausių svetimos kalbos dalykų yra semantika. Tai yra todėl, kad žmonės esti linkę savosios kalbos žodžių reikšmes tiesiogiai prilyginti kitos kalbos atitinkamų žodžių reikšmėms. Bet tos reikšmės toli gražu ne visada sutampa, o kalbų vartotojai to dažniausiai nė nejaučia, todėl vienos kalbos semantinė sistema dirbtinai taikoma prie kitos kalbos sistemos, aklai perimama ar kopijuojama. Žodžių reikšmių kitimas yra vienas svarbiausių kalbos leksikos raidos bruožų. Daugelis žodžių, vartojamų bet kurioje kalboje, paprastai niekada semantiniu Straipsniai / Articles 125 NIOLĖ TUOMIENĖ atžvilgiu sustingę. Žodžių reikšmės tai paplatėja, tai susiaurėja, tai perkeliamos iš vienos sąvokos sferos į kitą, tai įgauna kitokių stilistinių niuansų. Šnekto­se gausiai vartojama tokių baltarusių, kurių slaviškumą įrodyti gana sudėtinga. Pavyzdžiui, tariamose lietuvių šnektose vietoj įprastų lietuviškų pasakymų trumpą / ilgą dieną ar nakčis baltarusiu šnektų pavyzdžiu atsidusi mažą / didelę dieną / nakcis (plg. br. нём ноч малая, а зимой великая), o vie- toj šalta žiemą – šipri žiemą (plg. br. крэпкая зіма). Vietoj mėži. tūpi paukštė ar višta tūpi guštoj čia sakoma paukštė sėž mėži. ‘paukštė sėdi medy’ (plg. br. птушка садзіцца на дрэве), višta sėž guštoj ‘višta sėdi gužtoj’ (br. курыца садзіцца ў гняздзе); vietoj mezgimas – rušimas (br. вязанне), vietoj skrandis ne-vėrkina – vedukas nevėrina ‘vedukas nevira’ (br. жалудак нявараць), vietoj ūtarbiau ir suspainojau 'kalbėjau ir supainiojau' ūtarbiau ir suspainėjau (br. гаварыла і спыталася), vietoj jū: pavėžin jōnu sakoma jū: pravažin jōnu (br. яго празвалі Янам), vietoj mūs ā.poge sako mūs aprī.ko (br. нас абабралі) ir dar daug kitų tariamoje lietuvių saloje vartojamų vertinių. 5.2. Dvikalbiai (kai kurie daugiakalbiai) Varanavo šnektų lietuviai, tik tarpusavyje kalbėdamiesi lietuviškai, oficialiai veikiami baltarusių kalbos ir jos kultūros įtakos, yra verčiami tokią įtaką priimti. Pamažu baltarusių kalbos raiškos priemonės, ypač tos, kurių neturi gimtoji šnekta, pradedamos tapatinti su savomis, jos lengvai įterpiamos į lietuvių kalbą, nejaučiant, kad tai prieštarauja lietuvių kalbos prigimčiai. Dvikalbystė pertvarko žmogaus mąstyseną, todėl jis ima svetimus žodžius, žodžių junginius, įvairias sintaksines konstrukcijas, frazeologizmus suprasti kaip savus. Ryškėja tokia tendencija: senai lietuvių šnektose vartojamiems lietuviškiems žodžiams suteikti naujų, neįprastų reikšmių, perimtų iš atitinkamų vietinės baltarusių kalbos žodžių reikšmių. Keičiama ir iškraipoma žodžių vartojimo tradicija. Neatsižvelgiama į tai, kad žodžio vartojimo tradicija saugo būtent jo reikšmę. O susidarius palankioms sąlygoms vertinių iš slavų kalbų paribio lietuvių šnektose nuolat daugėja. Tie vertiniai yra akli į lietuvių kalbą verčiami baltarusių žodžiai, todėl jie pirmiausia dirbtinai suteikia atitinkamam lietuviškam žodžiui baltarusių kalbai būdingą savo reikšmę, kuri iki tol lietuvių kalbai buvo nežinoma ir iš esmės nereikalinga, perkelinė, nes nesutapo su savąja. Taigi iš pirmo žvilgsnio jie tarsi praplečia kai kurių lietuvių kalbos žodžių reikšmes. Tačiau tų žodžių suteikiama reikšmė, primesta iš šalies, atima ją iš kito atitinkamo lietuviško žodžio, kuris iš tikrųjų nėra baltarusiško žodžio semantinis atitikmuo. Tokiu būdu toks lietuviškas žodis, neturintis savo baltarusiškos reikšmės ekvivalento, šiose šnektose izoliuojamas, išstumiamas iš vartosenos ir pagaliau visai užmirštamas, išnyksta. Dėl to skurdėja iš esmės visų paribio lietuvių šnektų leksika, ardoma jų semantika, nutautinama lietuvių kalba, įsitvirtina vienpusė dvikalbystė, kalba 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis miršta. Tai aiškiai matyti ir iš tokių užrašytų gyvosios kalbos pasakymų, pavyzdžiui, vietoj gi.vã:nime mã.n nesėkė sakoma gi.vã:nime mã.n nesivedė ‘gyvenime man nesivedė (nesisekė)’ (plg. br. у жыцці мне нівалося). Žodžiu nesivedė čia dirbtinai suteikiama lietuviško žodžio nesekė reikšmė, o pats žodis sekė, netekęs reikšmės, izoliuojamas. Arba sakinyje negaliu in dã.ktaru. dasitóč, labaĩ brã.ngu ‘negaliu pas daktarą patekti, labai brangu’ vietoj veiksmažodžio patekti pavartojamas pamorfemui iš baltarusių kalbos išverstas veiksmažodis: dacynúja – dasitóti. Didžioji dalis užrašytų skolinių bei vertinių inspiruoti vėlyvesnės baltarusių šnektų įtakos, todėl lietuvių šnektose, manoma, yra atsiradę jau susiformavus ir plečiantis vienpusei lietuvių–baltarusių dvikalbystei, taigi jie palyginti nauji. Tai rodo turimų svetimybių lyginimas su kitais šnektose vartojamais baltarizmais bei gana siauras jų vartojimo plotas: jie randami tik atskirose lietuvių kalbos patirinių pakraščių ir periferinėse šnektose (žr. Grinaveckienė 1994; 1997: 185–195; Mikulėnienė, Morkūnas 1997; Petrukas, Vidugiris 1985; Vidugiris 1972: 19–29, 1998 ir kt.). 5.3. Daugelis vertinių savo reikšme, neretai ir daryba, yra analogiški atini-kamiems baltarusių kalbos žodžiams. Todėl nustatyti, kur yra vertiniai, o kur savarankiškai atsiradę žodžiai dėl baltų ir slavų kalbinių sistemų giminingumo ir darybinių bazų bei jų polinkių panašumo, yra gana sudėtinga. Raškomių, Kódinės, Žirmūnų ir Plikių šnektų vertiniai yra pastebimai susiję lietuvių kalbos leksikos raiškos būdu. Iš vartosenos sujami ir kai kurie būdvardžiai. Pavyzdžiui, augalų, daiktų, drabužių, gyvulių spalvoms nusakyti šių šnektų lietuviai jau neturi lietuvių kalbai ir jos tarmėms plačiai žinomų būdvardžių, pvz.: drìžotas (apie daiktus); juodãr.gis, juodãr.ge (apie karves, šunis); pìlkas, pìlka (apie daiktus, paukščius), raĩ.bas, raĩba (apie paukščius); raĩ.nas, rainà (apie kates); šìr.mas, šìrmà ‘baltas su maišytas tamsiais plaukais’ (apie arklius) ir kt. Vietoj jų užrašytos dvi spalvos – ž̃balas, ž̃balà (kai spalva lyginė, tamsė-nė) ir mãrgas, margà (kai spalva nelygi, yra dėmių). Pavyzdžiui, ž̃balas arkli:s, ž̃balas gaĩžis, ž̃balas kã:cin as, ž̃balas šuõ, ž̃balas tã:les, ž̃balas vẽ:šis; ž̃balà kã.rve, ž̃balà katẽ, ž̃balà kumẽ.le, ž̃balà kalẽ; ž̃balà vištà; ž̃balas šienas, ž̃balas vil.kas, ž̃balas vã.nagas, ž̃balas žvirblis; ž̃balà dùna (suplejusi duona), ž̃balà vã.rna, ž̃balà žuvis; margà paklõ.tė, margà kã.rve, margà kumẽ.le ir pan. Taigi vietiniai lietuviai yra pasyviai neabejotinai vertinius iš baltarusių: cibì (žr. CBI IV 422–423) – ž̃balas ir papì (CBI IV 234–235) – mãr.gas. Tai dažniausiai baltarusių kalboje vartojamos dvi spalvos, pvz.: cibì конь ‘ž̃balas arklys’, cibì пямых ‘ž̃balas gaidys’, cibì сабака ‘ž̃balas šuo’, cibì кот ‘ž̃balas katinas’; papà курыца ‘marga višta’, papà карова ‘marga karvė’, papà кошка ‘marga Straipsniai / Articles 127 NIOLĖ TUOMIENĖ katė’, pabėgė nuo ‘margas (straždotanas) veidas’. Dėl vietinės baltarusių kalbos įtakos lietuvių šnektose vartojamas apibendrinantis vertinys priešti(s) iš br. міць vietoje iš šnektos išstumtų mažgti(s), plū.uti(s), skal.bti(s) veiksmažodžių, pvz.: sæsuvā gã.lu. præ. sæ ‘sėsu galvą prausia (plauna)’ (plg. br. памыла галаву); ėi.k rãnkās nuprã.sk ‘eik rankas nuplauk (nu(si)plauk)’ (plg. br. трэба памыць рукі); švarẽ. išprã.sāu pūdu ‘švariai išprausiau (išploviau) puodą’ (plg. br. памый каструлю); vùpẽn skarās prãušu ‘upę (upėje) skaras planu (mazoju)’ (plg. br. буду мыць адзенне). 5.4. Baltarusių šnektoje plaštaka ir delnas vadinami vienu žodžiu – ладонь (СБ II 608) ‘delnas’, todėl ir lietuvių šnektoje plaštakai reikšti vartojamas del-nas, pvz.: lašnel par dė.nu. (plg. br. слана на ладонь). Tas pat pasakytina ir dėl sutapatinimų čia veiksmažodžio kandžioti(s) ir kramtyti(s) bei būdvardžio tirštas, -a ir tankus, -i, pavyzdžiui, gali pasakyti: gilei mė.žu kram.tosi ‘aklai miške kramosi (gelia)’ ir piktas šuo kram.tosi ‘piktas šuo kramosi (kandžiojasi), plg. br. рыц кусаецца ‘aklai kandžiojasi (gelia)’, сабака кусаецца ‘šuo kandžiojasi’; густы туман ‘tankus rūkas’, густы лес ‘tankus miškas’. Tokiais bei panašiais pasakymais akivaizdžiai kenkiama lietuvių kalbos gyvumui, žodžių taiklumui bei taisyklingumui. Šiais atvejais lietuvių šnekta netenka veiksmažodžio kandžioti(s) ir būdvardžio tirštas. 5.5. Varanav šnektoje fiksuojama nemažai vertinių, kurių kiekviena morfema priklauso nuo atitinkamos baltarusiškosios. Tokiems priklauso daugybė priedėlinį veiksmažodžių, kurių leksinė reikšmė grynai baltarusiška. O tokiai reikšmei sukurti pavartotas baltarusių kalbai būdingas prapai baltarusiškas ar su baltarusių sutampantis lietuviškas priedėlis ir įvairios, dažniausiai lietuviškos, priesagos, pvz.: apmùžnėc ‘apkti’: nã.mu. lan.tėlɛm apmùžnėja (plg. br. хату доўгімі аббіва); razgùdinec ‘dygti’: bùbos grẽ.ta razgùzinėja (br. бульба быстра растёт); razvėžnėc ‘skiesti’: pínu. vā. nēnu razvėžnėja (br. малако вадой разводзяць); (pa)prubžnėc ‘raišoti’: pamídōrus paprubžnėju (br. памідоры папрываю). Šie vertiniai neabejotinai rodo, kad baltarusių įtakai iš lietuvių morfologijos kiek lengvai pasiduoda priedėliai, mažiau – priesagos, mažiausiai ir vangiausiai – šaknis, kuri dažnai išlieka visiškai nepakitusi. 5.6. Ramaškūni, Rōdūni, Žirmūni, Pliki šnektoje užrašyta nemažai tokių vertinių, kuriuose lietuviškos raiškos priemonės yra pakeistos baltarusiškomis. To būdu sukuriama dviprasmė ir visai neaiški mintis, sudaranti 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis įspūdį, kad taip tuos žodžius vartojantis žmogus nelabai moka lietuviškai. Tokius vertinius dėl didelio jų nutolimo nuo lietuvių kalbos raiškos būtų atpažinti, ko gero, lengviausia, pvz.: minkštai. ‘smulkiai’ š malū mį.lus (br. му́ки мя́ка́ змало́ў); žvirblėi. kãla ‘lesa’ grū.dus (br. вера́б’і клю́юць зярно́) ir kt. Vertiniais laikytini ir įvairus tiriamų šnektų nelietuviška reikšme pavartoti žodžiai. Daugiausia užrašyta svetima reikšme pavartojų veiksmažodžių, pvz.: apstóti ‘apnikti, apspisti’ mūsė manį apstójo (plg. br. мухі ася́лі); uždė̃nkę ‘uždaryti’ aždė̃nge lietuvišku. mokėklu. (br. закры́лі літо́ўскую школу); i.siduo ‘pavykti’ bū.lkas grãžos i.sìdave (br. бу́кi ладны ўдалі́ся); pr̥siduo ‘vaidentis’ ten pr̥siduda (br. там прыдаецца); razvė.c ‘išsikerti’ a.ni.s grė.ta razvė.jo (br. яны́ бы́стра разышліся); pǽrsimainė ‘pavirti’ a.nas pǽrsimainė in vǟ.lano (br. ён ператварыўся ў чорта); dastó.c ‘gauti’ dastó.jau gærus batùs (br. даста́ў до́брыя бо́ты); vėstis ‘sektis’ jæ.m su givuolė.s ne.sivadė (br. яму́ нява́лося з жыве́лай). Pastebėta, kad norimai minčiai išsakyti sąlygiškai vyraujieji šnektų atstovai kartais greta dar pasako dvejopai – kaip anksčiau, grynu lietuvišku savos reikšmės žodžiu, ir svetimos reikšmės vertiniu iš baltarusių, pvz.: bǐnas pridėge / pr̥sivìlo (plg. br. быў прыпа́ліўшы), dastó.jau / gavãu. gærųs vilnas (br. даста́ў до́брыя во́ўны) ir kt. Šis faktas rodo, kad vertinių vartojimas čia dar nesuotinis, tačiau artėjantis prie įprastos vartosenos ribos. 6. APIBENDRINIMAS 6.1. Varanavo lietuvių salose Baltarusijoje lietuvių kalba dar egzistuoja, bet ji nefunkcionuoja. Ribos tarp lietuvių ir baltarusių kalbų yra nublukusios, o žodžiai lengvai pereina iš vienos kalbos į kitą. Buitinės leksikos žodžiai dažniausiai turi gretiminius slaviškus atitikmenis. Intensyviai slėga minčių reiškimo būdai, pastebima kinta atskirų žodžių semantika – iškyla semantinės raiškos adekvatumo problema. 6.2. Daugelį atitinkamų vertinių galima rasti gretimose pakraštinėse lietuvių kalbos tarmėse, tačiau jie šiose tarmėse gali būti atsiradę ir savarankiškai dėl panašių sąlygų bei kontaktų su slavų kalbomis. Kai kuriuos šnektose vartojamus vertinius atpažinti sudėtinga. Gana sėkmingai išryškėja tokių vertinių formavimosi ir atsiradimo polinkiai ir keliai lyginant Straipsniai / Articles 129 NIJOLĖ TUOMIENĖ abiejų kalbų – lietuvių ir baltarusių – sistemas, skirtingus ir tapačius jų raiškos būdus. 6.3. Nor sąlygiškai vyriausioji karta išlaikė ir vartoja daugiausiai senų lietuviškų žodžių, tačiau akivaizdu, kad jų kalba jau nėra tokia išraiškinga, nes sukauta tariamose apylinkėse vartojamos baltarusių kalbos. Joje įžiūrimas atskirų lietuvių kalbos elementų funkcionavimo sfų susiaurėjimas. Pirmiausia ima nykti tie reiškiniai, kurių nėra kontaktuojančioje baltarusių kalboje. 6.4. Kiekybinė buitinės leksikos analizė rodo, kad baltarusių kalbos įtaka lietuvių kalbos šnektoms nuolatos didėja. Iš surinktos gausios medžiagos matyti, kad vertiniai iš baltarusių kalbos – tai dirbtinai sulipę žodžiai iš dviejų dalių, kurių pirmoji – lietuviška forma, po kuria paslėptas baltarusiškas turinys – baltarusių kalbai būdinga reikšmė. Tai nuolatinis lietuvių šnektų baltarėjimo šaltinis. Dabartinėmis sąlygomis nėra beveik jokių galimybių izoliuotas Baltarusijos lietuvių šnektas tvarkyti ir lietuvinti. 6.5. Geolingvistinė analizė patvirtina fonetinės ir morfologinės analizės išvadą, kad Varėnavo apylinkių šnektos yra pietų aukštaičių parames tęsinys Baltarusijoje. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodika. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 39–41. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita, Judžentytė Gintarė, Leskauskaitė Asta, Lubienė Jūratė, Meiliūnaitė Violeta, Pakalniškienė Dalia, Ragaišienė Vilija, Rinkauskienė Regina, Švambarytė-Valužienė Janina, Urbanavičienė Jolita, Vaišnienė Daiva 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinėje srityje aukštaičiai: žemaičiai požūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 39, 159–163, 168–173. Birgelienė Nijolė 2015: Dabartinis lenkų kalbos poveikis punskiečių kalbai. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 3, 27–39. Čekmonas Valerijus [Чекмонас В.] 1988: Функционирование языков и билингвизм (На материале помацких говоров). – Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 37–54. Čekmonas Valerijus, Grumadienė Laima 1993: Kalbų paplitimas Rytų Lietuvoje. – Lietuvos rytai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 132–137. 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis Crystal David 2005: Kalbos mirtis. Vilnius: Tyto alba (iš anglų k. vertė Edita Šidlauskaitė, Gabrielė Gailiūtė). Dresleris U. Wolfgangas 1994: Kalbos mirtis (vertė R. Marcinkevičienė). – Sociolingvistika ir kalbos kultūra. Vilnius: Gimtoji kalba, 84–90. DvŽ I–II – D베ninių šnektos žodynas 1. Autoriai Laima Grumadienė, Mikulėnienė Danguolė, Morkūnas Kazys, Vidugiris Aloyzas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; 2. Autoriai Danguolė Mikulėnienė, Morkūnas Kazys, Vidugiris Aloyzas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010. Garšva Kazimieras 2005: Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gaučas Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroji pusė – 1939 m. Vilnius: UAB „Inforas“. Grinaveckienė Elena 1994: Lietuvių tarmių tekstai 1. Balana (Varanavas). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Grinaveckienė Elena 1997: Izoliotų lietuvių šnektų vietiniai etninėse Lietuvos žemės Baltarusijoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 185–195. Grumadienė Laima 2005: Kodėl kaita lietuvių tarmėse. – Valoda–2006. Valoda dažādu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils: Saule, 42–48. Jaroslavienė Jurgita, Tuomienė Nijolė 2013: Lazūnų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kalėdienė Laima 2015: Vilniaus miesto kalba: stebimo laiko hipotezė. Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas / Dialects – Cultural Heritage of European Nations. Vilnius: MRU, 211–244. Kardelis Vytautas 2013: Kalbų vartojimas rytų aukštaičių vilniškių paribiuose. – Lietuvių kalba 7. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. Kardelis Vytautas 2014: Lietuvių kalbos sala: probleminiai aspektai. – Lietuvių kalba 8. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. Kardelis Vytautas 2015: Lietuvių kalbos salos tyrimo perspektyvos. – Lietuvių kalba 9. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. Leskauskaitė Asta 2006: Kūčių krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2009: Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2016: Seirijų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Straipsniai / Articles 131 NIOLĖ TUOMIENĖ Labov William 1963: The social motivation of a sound change. – Word 19, 207–309. Лабов Уильям 1975: О механизме языковых изменений. – Новое в лингвистике 7. Москва: Прогресс, 199–228. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1. Lesika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002), elektroninis variantas. Red. kolegija: Gertūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Rūtė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Interneto prieiga: http://www.lkz.lt. LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas 14. Vilnius: Mokslas, 1986. Meilūnaitė Violeta, Mikulėnienė Danguolė 2014: Trinaris optimizacijos modelis: punktų gyvybingumo laipsniai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 124–128. Mikulėnienė Danguolė, Meilūnaitė Violeta [sud.] 2014: XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Žemėlapiai ir komentarai. Vilnius: Briedis. Mikulėnienė Danguolė, Morkūnas Kazys 1997: Dieveniškių šnektos tekstai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Petrauskas Jonas, Vidugiris Aloyzas 1985: Lazūnų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas. Razmukaitė Marija, Pangonytė Aistė [sud.] 2002: Lietuviški tradiciniai vietovardžiai Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Romančiuk Ona 1987: Dėl leksinės interferencijos lietuvių kalbos salose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 140–149. Vilnius: Mokslas. Rudienė Vida 2011: Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai. – Žmogus ir žodis 3, 40–49. Russel Bernard H. 1992: Preserving language diversity. – Human Organization 51, 82–91. СБ II – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 2. Мінск: Навука и тэхніка, 1980. СБ IV – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 4. Мінск: Навука и тэхніка, 1984. 132 Acta Linguistica Lituanica LXXVII Nevardomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požemis Tuomenė Nijolė 2005: Mūsdienu izolētu lietuviešu izlākņu archaīskums un jaunumi. Valoda – 2005. Zinātnisko rakstu krājums XV. Daugavpils: Daugavpils universitāte, 88–94. Tuomenė Nijolė 2005a: Ramaškonių šnektos daiktavardžio kaityba: sociolingvistinis tyrimas (Daktaro disertacijos rankraštis). Vilnius. Tuomenė Nijolė 2006: Ramaškonių šnektos kodų kaita. – Kalbos kultūra 79. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 161–172. Tuomenė Nijolė 2006a: Periferisko lietuviešu izlākņu kalki. – Valoda – 2006. Valoda dažādu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils Universitātes akadēmiskais apgāds „Saule“, 2006, 80–86. Tuomenė Nijolė 2008: Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tuomenė Nijolė 2010: Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 232 p.: iliustr. žemėl. (= Opera linguistica Lithuanica 13). Tuomenė Nijolė 2010a: Dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencijos periferinėse Varėnavo šnektose. – Žmogus ir žodis 2(1). Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 62–67. Tuomenė Nijolė 2010b: Pietų aukštaičių šnektos Balartuosje: kalbų sąveikos padariniai. – Respectus Philologicus 18(23), 223–234. Tuomenė Nijolė 2014: Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje. – Acta Linguistica Lithuanica 70, 82–105. Urnėžiūtė Rita 1998: Kodų kaita jonėkiečių šnekamojoje kalboje. – Kalbotyra 47(1), 131–140. Vaitkevičius Vykintas 2011: Gervėčių sala istorijos tėkmėje. – Liaudies kultūra 5(140), 17–34. Vidugiris Aloyzas 1972: Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų. – Lietuvių kalbotyros klausimai 13, 19–29. Vidugiris Aloyzas 1998: Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vidugiris Aloyzas 2004: Zietelos šnekta. Vilnius: Presvika. Vidugiris Aloyzas 2014: Lazūnų šnekta. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Straipsniai / Articles 133 NIJOLĖ TUOMIENĖ Zinkevičius Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir encyklopedijų leidykla. ZT I–II – Vidugiris Aloyzas, Mikulėnienė Danguolė. Zietelos šnektos tekstai 1–2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005–2010. Uncontroled Borrowing as a Sign of Language Loss SUMMARY The article is based on the contemporary (the end of the 20th and beginning of the 21st centuries) dialectological and sociolinguistic data focusing on the current state of the Lithuanian language and its change. The material was collected in some isolated peripheral Lithuanian dialects of Ramaškonys, Rodūnia, Žirmūnai and Pikeliai located in the district of Voronava in Belarus. The mechanism of borrowing and adoption processes is examined with a focus on the problem of semantic adequacy. Recent years have witnessed an increase in the use of loan translations from Slavic languages in peripheral dialects. Bilingualism transforms the thinking mechanism of people, and, as a result, they easily take loan words and word groups, syntactic constructions and phraseology as their own. From the point of view of meaning and word formation, loan translations are analogous to the corresponding Belarusian words. Therefore, it is quite a complex task to discriminate between loan translations and independent words, which have developed as a result of historically determined systemic regularities of Slavic and Baltic languages and hence similar derivational bases. The majority of loan translations are calques or literal translations from Belarusian, which add a Belarusian, artificially coined, meaning to the Lithuanian word. The meaning is alien, often taken from another Lithuanian word, which is not a semantic equivalent of the original Belarusian word. The process leads to the impoverishment of the dialectal lexicon, the destruction of semantics, the deterioration of the national Lithuanian spirit, and the development of rather one-sided bilingualism. Įteikta 2018 m. kovo 13 d. NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 134 Acta Linguistica Lithuanica XXVII