Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis
Full text
Straipsniai / Articles 113 NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: dialektologija, tarmių morfologija, leksika, sociolingvistika, kalbų sąveika. NEVALDOMAS SKOLINIMASIS KAIP KALBOS NYKIMO POŽYMIS Uncontrolled Borrowing as a Sign of Language Loss ANOTACIJA Straipsnyje, remiantis šiuolaikine – XX a. pabaigos – XXI a. pradžios – dialektologine medžiaga iš pietų aukštaičių patarmei priklausančių lietuviškų salų Baltarusijoje (Varanavo r., Gardino sr.), analizuojama dabartinė lietuvių kalbos būklė ir jos kaita. Darbo objektas yra leksikos skoliniai iš baltarusių, lenkų ir rusų kalbų. Siekiama nustatyti, ar slavizmų gausa yra natūralaus kalbos keitimosi, ar jos nykimo (mirties) padarinys. Kalbos procesai čia nagrinėjami stebimuoju laiku: tiriama ir lyginama dabartinė kelių kartų informantų kalba. Darbe taip pat apibūdinami tautos kalbą ir kultūrą keičiantys veiksniai. Iškeliami pagrindiniai aspektai, nulėmę ir paspartinę lietuvių kalbos nykimą. Šiuo tyrimu parodoma skolinimosi asimetrija: žodžiai lengvai pereina iš vienos kalbos į kitą, vienos kalbos elementai vis mažiau adaptuojami, tame pačiame diskurse pakaitomis vartojama ištisa kitos kalbos atkarpa. Straipsnyje išsamiai nagrinėjama aktyvioje kontaktų zonoje gyvenančių lietuvių šnektų vertinių ir skolinių semantinės raiškos adekvatumo problema, siekiama apčiuopti semantikos poslinkių kryptis. ESMINIAI ŽODŽIAI: pietų aukštaičiai, lietuvių kalbos salos, stebimasis laikas, kalbos mirtis, kalbos nykimas, nevaldomas skolinimasis, semantinė raiška. ANNOTATION Based on contemporary – late 20th century–early 21st century – dialectological material from the Lithuanian islands in Belarus attributed to the Southern Aukštaitian subdialect (Voranava district, Grodno region), the article analyses the current situation of the Lithuanian language and its change. The research centres on lexical loanwords from Belarusian, Polish and Russian languages. It attempts to determine whether the abundance of Slavic
NIJOLĖ TUOMIENĖ 114 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII loanwords is the outcome of natural language change or its loss (death). Apparent-time language processes are analysed in the study: the present-day language of informants of several generations is studied and compared. The study also describes the factors changing the nation’s language and culture. It points out the major aspects which determined and accelerated the decay of the Lithuanian language. The study shows the asymmetry of borrowing: words easily transition from one language to another; language elements are increasingly less adapted; an entire passage of another language is used in the same discourse alternately. The article presents an in-depth study of the problem of adequacy of semantic expression of loan translations and loanwords used in the subdialects of Lithuanians residing in the active contact zone; it is aimed to grasp the directions of semantic changes. KEY WORDS: Southern Aukštaitian, Lithuanian islands, apparent time, language death, language loss, uncontrolled borrowing, semantic expression. 1. ĮVADAS 1.1. Visos kalbos keičiasi kartu su visuomenės gyvenimu. Šios kaitos padariniai yra naujų žodžių, gramatinių formų, kalbėjimo stilių, regioninių ar socialinių atmainų spartesnis ar lėtesnis plitimas, koreliuojantis su staigesniu ar tolygesniu senųjų raiškos formų nykimu. Kokios formos pakeis buvusias, priklauso ir nuo visuomenės gyvenimo pokyčių: vienalytėje kalbos vartojimo požiūriu visuomenėje ir kalbos pokyčiai nuosaikesni, tuo tarpu kardinalūs socialiniai pokyčiai gali sukelti didelių, netgi kardinalių kalbos pokyčių, pavyzdžiui, toje pačioje socialinėje erdvėje įsikūrus kitų kalbų vartotojams ir todėl atsiradus dvikalbių (ar net trikalbių) gyventojų. Kaip tik todėl kalboje tuo pačiu metu neišvengiamai greta viena kitos gyvuoja naujosios ir senosios formos, bet ne visiškai padrikai ir nenuspėjamai, nes jos visuomenėje būna pasiskirsčiusios pagal vartotojų amžių, lytį, socialinę padėtį ir profesiją. 1.2. Šio tyrimo tikslas – išanalizuoti paribio salų, kuriose buvo ar ir tebėra vartojama ne vien lietuvių kalba, dabartinę lietuvių kalbos būklę ir jos kaitą. Nustatyti, ar svetimos kalbos elementų – skolinių – gausa yra natūralaus kalbos keitimosi, ar jos nykimo (mirties) padarinys. Tyrime remiamasi šiuolaikine XX a. pabaigos – XXI a. pradžios dialektologine medžiaga iš pietų aukštaičių (PA) patarmei priklausančių kelių lietuviškų salų1 Baltarusijoje: Varanãvo – (br. 1 Straipsnyje vartojami pietų aukštaičių paribio salų, Varanãvo salų šnektų terminai, kurie dar nėra nusistovėję, tačiau, tyrėjų nuomone, yra labiau tinkami apibūdinti lietuvių kalbos plotus, dėl vienų ar kitų aplinkybių atsidūrusius už Lietuvos teritorijos ribų. Vytautas Kardelis straipsnyje „Lietuvių kalbos salos: probleminiai aspektai“ (2014) labai tiksliai suformulavo termino kalbos sala apibrėžtį: „nuo pagrindinio kalbos ploto geografiškai visiškai atsiskyrusi, konkrečias geografines
Straipsniai / Articles 115 Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis Вóроново, rajono centras); Ramaškoni (br. Рамашкáнцы); Nevãšių (br. Нявóшы), Ródūnios (br. Рáдунь), Plkių (br. Плкi), Žirmnų (br. Жырмны), Nočiõs (br. Нáча), Pãaradnės (br. Пагарóдна), Asavõs (br. Асавá)2. Lietuvių kalbos atlaso duomenimis, tai yra VI (Varanãvas, Nevãšiai), VII (Nočià) ir VIII (Ródūnia, Plkiai) punktai. Pagal naujausią punktų gyvybingumo laipsnių nustatymo metodiką šie trys punktai laikytini negyvybingais ir iš dalies arba visiškai sunykusiais (plačiau žr. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 124–128). Tiriant naudotasi įvairios trukmės ir turinio garso įrašais, saugomais Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo duomenų bazėje, taip pat įrašais iš asmeninės autorės fonotekos (daugiausia tekstai vietinėmis slavų kalbų atmainomis), publikuotų tarminių tekstų rinkinių (žr. literatūros sąrašą). 1.3. „Kad salų kalbinėse sistemose yra tam tikrų savitų bruožų, kurie nebūdingi kontinentiniam šnektų plotui, yra suprantamas dalykas ir, galima sakyti, ribas turinti kalbinė bendruomenė, gyvenanti kur kas didesnėje kitos šalies teritorijoje ir sudaranti čia kalbinę mažumą, apsupta svetimos kalbinės bendruomenės ir fiziškai, kalbiškai bei kultūriškai izoliuojama nuo pagrindinio ploto, asimiliuojama kalbiškai ir sociokultūriškai, turinti unikalią vidinę kalbos raidą, taip pat dinamiškais kalbiniais kontaktais susijusi su supančia kalba“ (plačiau žr. Kardelis 2014, 2015; Tuomienė 2014: 84–85). Lietuvių kalbos salų klasifikacinis – dialektologinio vieneto gyvybingumo – kriterijus aiškiai suformuluotas naujausiame lietuvių dialektologijos veikale XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Žemėlapiai ir jų komentarai (2014). Čia jis taikomas visam lietuvių kalbos plotui, tačiau kalbos salas – kaip specifinį kalbinį ir teritorinį vienetą – taip pat galima klasifikuoti remiantis gyvybingumo kriterijumi (žr. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 124–128). Varanãvo salų šnektų centrais laikytinos didesnės gyvenvietės, miesteliai ar kaimai, kuriems teritoriškai priklausytų kaimai ar vienkiemiai, kuriuose XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje būta lietuvių, pavyzdžiui, Ramaškoni salą sudarytų šie kaimai: Bilia (br. Бiл), Bielinai (br. Бялнцы), Dainavà (br. Дайнавá), Laškai (br. Лашак), Navasõdai / Naujãsodis (br. Навасды), Pãrubiškės (br. Пáрубiшкi), Tùsamonys (br. Тусамáнцы), Stanšiai (br. Станiш), Stilgnai (br. Сцiлгýны), Šeška (br. Шашк); Rdūnios sala (būtų tiksliau – salos, nes likę lietuviški kaimai vieni nuo kitų smarkokai nutolę): Asavà (br. Асавá), Dubniai (br. Дубнцы), Kargauda (br. Каргoд), Klaišia (br. Клайш), Kemešiai (br. Кемéйшы), Magnai (br. Магýны), Pliakalnis (br. Гарадзшчa), Plkiai (br. Плкi), Sklodnys (br. Складáнцы), Smilgniai (br. Смiльгнi), Žirmnai (br. Жырмýны), Žąsina (br. Жусiн). Šie vietovardžiai lietuviškai užrašyti ir sukirčiuoti remiantis leidiniu Lietuviški tradiciniai vietovardžiai Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos (2002), baltarusiškai – remiantis oficialiais Varanãvo rajono apylinkių kaimų vardų sąrašais, paskelbtais internete. 2 Geolingvistiniu požiūriu šias pietų aukštaičių patarmei priklausančias smarkiai apnykusias šnektas būtų tikslinga jungti į vieną Varanãvo šnektą. Dar ir dėl to, kad pagal šnektoms būdingas ypatybes, ypač žodyno bruožus, jos yra labai panašios, kiek labiau skiriasi šių šnektų fonetikos ypatybės. Be to, šiuo metu šnektos smarkiai susitraukusios teritorijos atžvilgiu – iš kai kurių belikę 1 ar 2 kaimai, kuriuose gana gerai lietuviškai kalba vos du, trys arba tik vienas žmogus. Yra suprantančių, bet nešnekančių kategorija – jų įvairiuose kaimuose gali būti nuo 3 iki 8 vyriausiosios kartos žmonių.
NIJOLĖ TUOMIENĖ 116 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII vos ne privalomas kalbos salos požymis“, – viename iš savo mokslinių darbų teigia Vytautas Kardelis. Mokslininkas apgailestauja, kad „norint turėti išsamų sinchroninį vaizdą [lietuvių kalbos salų Baltarusijoje – patikslinta N. T.] reikia detalesnės analizės, kuri būtų paremta aktualiais šių dienų duomenimis“ (Kardelis 2015). Taigi šiuo darbu, taikant atitinkamą metodiką, siekiama (už)pildyti sinchroninių lietuvių kalbos salų struktūrų, šiuo atveju – leksinių, tyrimo spragą, kai kuriuos atvejus lyginant su didžiojo ploto patarmių ir šnektų kalbinėmis sistemomis. Straipsnyje aprašomi kalbos procesai buvo nagrinėjami stebimuoju laiku3, t. y. tiriama ir lyginama dabartinė kelių kartų informantų kalba: pagal kalbėjimą skiriamos sąlygiškai vyriausioji (80 ir daugiau metų) ir vidurinioji (daugiau kaip 60 metų) kartos (plačiau apie skiriamas Varanãvo šnektų kalbėtojų kartas žr. Tuomienė 2008: 38–45; 2010: 17–20; plg. Meiliūnaitė, Mikulėnienė 2014: 125; Aliūkaitė, Bakšienė, Jaroslavienė, Judžentytė, Leskauskaitė ir kt. 2014: 159– 163; 168–173). Sąlygiškai jaunesnių vietinių gyventojų (apie 50 metų), šeimose ar viešojoje aplinkoje kalbančių lietuviškai, pastaruoju metu apylinkėse jau nėra. Vietinius seniausiuosius gimtąja lietuvių šnekta dažniausiai prakalbina juos iš Lietuvos aplankantys vaikai ir vaikaičiai. Toks tyrimas leidžia stebėti kalbos virsmus ir kaitą, t. y. kalbos nykimą ir kalbos mirtį, čia ir dabar. Tiriant kalbą šiuo sociolingvistiniu metodu taip pat atsižvelgiama į pokalbių su informantais aplinkybes, įvertinami ir kiti nekalbiniai veiksniai (pavyzdžiui, ar kalbėtojas taikosi prie tyrėjo ir bando kalbėti „taisyklingai“). Analizuojami visi surinkti duomenys – visi kalbos įvairavimo variantai su „išimtimis“ ir „sistemos neatitinkančiais“ faktais. Tiriant medžiagą laikomasi tokios sociolingvistinės nuostatos, kad nuolatinis kalbos įvairavimas skatina kalbos pokyčius, todėl ji nuolat keičia savo sistemą (Kalėdienė 2015: 213–214). Pirmiausia pokyčiai išryškėja nepastoviausiose kalbos sistemos dalyse – fonetikoje, leksikoje. Be to, pasirinktas kalbos analizės metodas leidžia atskleisti per ilgesnį laikotarpį vykusio kalbos kitimo proceso rezultato priežastis, jas apibūdinti, numatyti galimą tolesnę pokyčių eigą. 3 Pirmasis stebimojo laiko (an. apparent time) hipotezę suformulavo Williamas Labovas (1963: 207– 309; 1975: 199–228 ir kt.): kad kalbos kitimas būtų fiksuotas vyksmo metu, turi būti stebima kelių tuo pačiu metu gyvenančių kartų kalba. Taikant stebimojo laiko metodą jau yra atliktas ne vienas lietuvių kalbos tarmių tyrimas. Šiuo metodu nuo 2001 m. autorės tiriamos Varanãvo rajone esančios (dauguma iš jų – jau buvusios) lietuvių šnektos (plačiau dėl metodo žr. Kalėdienė 2015: 213–214; Tuomienė 2014: 84–85).
Straipsniai / Articles 117 Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis 2. SALOS KALBĄ IR KULTŪRĄ KEIČIANTYS VEIKSNIAI 2.1. Kalbos išnykimas ir galiausiai kalbos mirtis priklauso nuo daugelio tarpusavyje susijusių aplinkybių bei sąlygų. Pačios svarbiausios ir lemtingiausios sąlygos susijusios su vartotojais: izoliuotoje saloje kalba miršta išmirus visiems ja kalbėjusiems žmonėms, dėl vienų ar kitų aplinkybių neperdavusiems ateinančiai kartai savo kalbos. Taigi tiriamose apylinkėse kalbos mirtis tiesiogiai susijusi su žmonėmis, su jų gyvenimo, elgsenos pasikeitimais. Pačių kalbėtojų ir jų kalbos likimą lemia permainingos ir nepalankios istorinės, kultūrinės aplinkybės, nuo kurių priklauso ekonominė padėtis, kartais net politinių ir geografinių valstybės ribų perbraižymas, o pakitusi politika bei ideologija neišvengiamai paveikia kalbos prestižą. Gyvendami nedidelėmis kaimo bendruomenėmis, Varanãvo apylinkių lietuviai nepajėgė atlaikyti didžiulio ir ilgalaikio kitakalbės daugumos spaudimo. Lietuvių kalbos nykimą čia paspartino nutrūkę ryšiai su didesnėmis vietos bendruomenėmis – Pelesõs, Gervčių (Ãstravo r., br. Астравéц)4. Galų gale, mažumos interesų dešimtmečiais čia niekas nepalaiko ir negina. Ilgainiui lieka tik pavieniai entuziastai. Mokslinėje literatūroje aprašyta nemažai atvejų, kai kalbos nykimas (į)vyko gana greitai, net neperėjęs visų tyrėjų skiriamų kalbos nykimo etapų (plačiau žr. Dressleris 1994: 84–90; Crystal 2005: 83–84). Toks spartus nykimas būdingas tiek ir šiame darbe tiriamų pietų aukštaičių patarmei priklausančių Baltarusijos salų lietuvių šnektoms – Nočiõs, Asavõs, Nevãšių, Ródūnios, Plkių, Armõniškių, Ramaškoni, tiek ir kitoms, ypač izoliuotoms ir labiausiai nutolusioms nuo pagrindinio lietuvių kalbos ploto: Ãpso, Brèslaujos, Laznų, Zetelos5. Čia 4 Pelesà – didžiausia Baltarusijoje, Varanãvo rajone išlikusi lietuvių gyvenama pietų aukštaičių patarmės paribio sala. Apylinkių kaimuose dar esama nemažai šeimų, kurios ir mūsų dienomis namų aplinkoje bendrauja lietuviškai. Viešai lietuviškai daugiausia kalbama pačioje Pelesojè. Nuo 1992 m. čia veikia lietuviška mokykla. Tai pirmoji Baltarusijoje lietuvių pagrindinė mokykla – Pelesõs krašto kultūros ir švietimo centras. Vietinių lietuvių bendruomenė ir visuomeninis susivienijimas Gimtinė yra palaikomi ir remiami Lietuvos valstybės. Pelesõs kaimo apylinkių lietuvių šnektos raida pastebimai skiriasi nuo kitų Varanãvo rajone bei visame Lydõs (br. Лдa) krašte esamų ir buvusių lietuvių šnektų. Šiame straipsnyje dėmesys labiau koncentruojamas į mažesnes, nykstančias ar ir visai sunykusias geografiškai į dabartinę Varanãvo rajono teritoriją patenkančias šnektas. Gervčiai – miestelis Baltarusijoje, Ãstravo rajone (apie 65 km į rytus nuo Vilniaus), kur šiuo metu gyvena nemažai lietuvių – gyvybingiausia ir didžiausia rytų aukštaičių vilniškių patarmės paribio sala (žr. Kardelis 2015; Vaitkevičius 2011: 17–34). 5 Brèslaujos ir Ãpso lietuvių salų šnektas Baltarusijoje daugiausia tyrė ir aprašė Kazimieras Garšva (2005: 171–180). Jau išnykusias Zetelos (priskiriama vakarų aukštaičių patarmei) ir Laznų (rytų
NIJOLĖ TUOMIENĖ 118 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII lietuvių kalba ir apskritai kultūrinis savitumas, bendruomenės charakteris, perteikiamas per kalbą, dėl natūralios tąsos perspektyvos6 nebuvimo nutrūko palyginti staiga (plačiau žr. Garšva 2005: 24–34; Tuomienė 2008: 25–41; Vidugiris 2004: 37–47; 2014: 40–47). Be abejonės, kartu prarandamos reikšmingos paveldėtos žinios: nebeteikiami ir gyvojoje kalboje nebevartojami savi vardai, nyksta kalbos įvairovė ir belieka vienas kalbos stilius – buitinis. Dar vienas aspektas, paspartinantis kalbos nykimą, šiame straipsnyje minimose vietovėse Baltarusijoje – lietuvių kalba ten nebuvo jokios oficialios raštvedybos. 2.2. Mažose, izoliuotose tiriamų apylinkių bendruomenėse nuo XX a. pradžios ėmė plisti ir galų gale įsigalėjo visavertė lietuvių ir baltarusių dvikalbystė, vėliau ji ėmė palaipsniui silpnėti. Pirmiausia dėl to, kad dviejų kalbų egzistavimo priežastys ir funkcijos buvo visiškai skirtingos. Dominuojančia kasdiene įvairaus amžiaus žmonių bendravimo kalba tapo vietinė baltarusių šnekta arba atmaina, o tam tikrais atvejais buvo imtos vartoti kelios kalbos: kaimuose – baltarusių, miestuose ir miesteliuose – rusų ir iš dalies lenkų (ji tapo religinių apeigų, bažnyčios kalba). Tai palengvino vietinės bendruomenės judėjimo ir susižinojimo galimybę bent jau Varanãvo, Benekáinių, Kaulliškių, Armõniškių, Ródūnios, Asavõs, Pãaradnės parapijų ribose. Apskritai supaprastino gyvenimą pagal priimtus standartus, nes dominuojanti baltarusių kalba (šiuo atveju – baltarusių ir lenkų arba / ir rusų kalbos) tapo tarpusavio susikalbėjimo ir suprantamumo tiltu. Tuomet kitõs, nedominuojančios kalbõs ar tarms – lietuvių – vaidmuo tapo visiškai kitoks: ji labai anksti neteko visų svarbiausių ir gyvybiškai svarbių savarankiškos plėtotės funkcijų, todėl buvo palikta likimo valiai, ji ėmė tiesiog skursti. Tokia kalba net pradėjo nebetikti tam tikroms kalbėjimo situacijoms (viešesnėms, iškilmingesnėms, nes būtent šiomis aplinkybėmis jos pirmiausia ir buvo pradėta iš viso atsisakyti). Dėl skirtingų kalbų vartojimo skirtingomis situa cijomis ir palaipsnio traukimosi iš viešumos lietuvių kalba nebesugebėjo aptarnauti kai kurių visuomenės gyvenimo sričių, todėl nebegalėjo atlikti kai kurių funkcijų. Kaip minėta, aprašomose teritorijose lietuvių kalba daug metų gyvavo tik sakytine forma, ji niekada nebuvo turėjusi oficialiosios rašto kalbos teisių. aukštaičių vilniškių paribio šnekta) lietuvių šnektas Baltarusijoje daugybę metų tyrė ir išsamiai aprašė Aloyzas Vidugiris (2004; 2014). 6 Šios nuo pagrindinio Lietuvos ploto daugiau ar mažiau nutolusios esamos ir buvusios lietuviškos salos buvo aplankytos 2011–2013 m., išsamesnė informacija dėl natūralios tarmių tąsos nebuvimo, negyvybingų, sunykusių punktų faktiniai skaičiai ir procentinė išraiška pateikiama pirmuosius tyrimus apibendrinančiame leidinyje XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (sud. Danguolė Mikulėnienė, Violeta Meiliūnaitė), 2014.
Straipsniai / Articles 119 Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis XX a. antrojoje pusėje lietuvių kalba jau tik išreiškė vietinių gyventojų tapatybę, buvo viena iš priemonių giminės (gyvenančios įvairiuose abiejų valstybių regionuose) ir šeimos santykiams palaikyti. Lietuvių kalba iki šių dienų lietuvių kalbos salų Baltarusijoje gyventojams padėjo išsaugoti istorinius ryšius su Lietuva, nes suteikė žmonėms savo „kilmės“ jausmą. Tai ir yra kalbos psichologinė ir socialinė vertė, nes pati kalba išlaikoma tol, kol ji suteikia žmonėms tapatybės ženklą (plg. Russel 1992: 82; Dressleris 1994: 86–87; Crystal 2005: 41–43). Tačiau tiek tiriamų Varanãvo apylinkių, tiek kitų Baltarusijos regionų lietuviai pastaruoju metu savo tapatybę suvokia vis sunkiau, nes praranda kalbą. 2.3. Varanãvo apylinkių lietuvių saloms nuo XX a. pabaigos būdingas vadinamasis trečiasis kalbos nykimo etapas, daugumos tyrėjų nuomone, prasidedąs tada, kai jaunesnioji karta daug geriau moka naująją kalbą, o jauniausieji ją vartoja iš esmės visose srityse ir save tapatina labiau su ja, netgi mano, kad pirmoji kalba vis mažiau atitinka jų naujuosius poreikius. Nemažos dalies tirtųjų salų atstovų gyvenime tai įvyko prieš maždaug 50–70 metų. Be to, dalis gyventojų asimiliavosi per mišrias vedybas. Taigi nors bendruomenės nariai ir toliau gyveno savo įprastoje teritorijoje, daugelio jų prigimtinė – tėvų, senelių – lietuvių kalba vis tiek nyko ir galiausiai išnyko. Pavyzdžiui, Ramaškonysè tai įvyko per pastaruosius 50 metų. Be to, tiek čia, tiek tolimesniuose Ródūnios apylinkių lietuviškuose kaimuose būta daug šeimų, kuriose per vieną kartą, o kartais ir per dešimtmetį „svyruojanti“ dvikalbystė yra perėjusi į sąmoningą pusiaukalbystę7, o paskui – į vienkalbystę (situaciją rytų aukštaičių (RA) vilniškių patarmėje apibūdina V. Kardelis (2013)). 2.4. Kalbos kitimas bei nykimas stipriai susijęs su kultūrine asimiliacija, t. y. viena kultūra yra veikiama kitos, galingesnės, kultūros, todėl pirmoji ima prarasti savo bruožus, nes jos nariai vis labiau prisitaiko prie naujojo elgesio, kaip minėta, pereina nuo dvikalbystės, retesniais atvejais – net trikalbystės, prie vienkalbystės. Ramaškoni ir kitose salose visų pirma tai vyko „iš viršaus“ – per vietinės valdžios spaudimą, per švietimą ir bažnyčią. Sovietiniais laikais vietiniai lietuviai čia visiškai negalėjo leisti savo vaikų į lietuviškas mokyklas (paskutinės buvo uždarytos dar 1936 m.). Nebeliko galimybės atkurti lietuviškas skaityklas-bibliotekas, sekmadienines mokyklas, kuriose anksčiau lietuviai organizuodavo įvairius kultūrinius renginius, minėjimus, susitikimus. Ten paprastai rinkdavosi visas miestelis (pavyzdžiui, Varanãvas, Ródūnia), vienos gyvenvietės, 7 Šis terminas apibūdina situaciją, kai tėvai savo pirmąja (gimtąja kalba) su vaikais ima kalbėti tik namų, šeimos privačioje aplinkoje. Kaimynystėje ir apskritai visuomenėje taip pat randasi vis mažiau žmonių (šeimų), su kuo viešai galima būtų bendrauti ta pirmąja kalba. Tad vidurinės kartos (tėvų) pirmosios jų kalbos vartojimas tampa intravertinis ir išskirtinis. Šiai situacijai apibūdinti iš esmės tinka ir kitas – pasyvaus kalbos vartojimo – terminas (plg. Crystal 2005: 80–85).
NIJOLĖ TUOMIENĖ 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII kaimo (ar kelių kaimyninių kaimų) bendruomenė. Į lietuvių renginius ateidavo ir kitakalbių žmonių. Tų vietų katalikų bažnyčiose pamaldos vyko tik lenkų kalba, bet ir jų dauguma pokariu buvo uždarytos. Bažnyčių uždarinėjimo procesas vyko ir vėliau, truko iki maždaug 1986 m. Dėl vadinamosios atšilimo politikos Armõniškių bažnyčią parapijiečiams „atrakino“ 1987 m., pamaldos ir vėl vyko tik lenkų kalba, šiuo metu jau pakaitomis – bet ne su lietuvių, o su baltarusių kalba. Lenkų kalbos kaip konfesinės geriau ar prasčiau yra pramokę beveik visi gyventojai (žr. Čekmonas 1988: 37–54; Tuomienė 2008: 26–35). Be to, vietinė administracija kolektyvizacijos laikotarpiu, o ir vėlyvesnės valdžios struktūros apskritai neigė lietuvių buvimą. Kai kurie vietiniai senoliai savo pasakojimuose tvirtino, kad dėl savo kilmės iki pat gilios senatvės jautė socialinę atskirtį, spaudimą, net persekiojimą. Nuo maždaug 1976 m. išduodamuose asmens dokumentuose (Sovietų sąjungos pasuose) didžioji dalis lietuvių, ypač kaimo žmonių, buvo užrašyti esą lenkų tautybės (ypač tie, kurių gimimo liudijimuose nebuvo žymų apie jų tėvų tautybę – kad nereikėtų įrašyti lietuvių tautybės, juose būdavo tiesiog nubrėžtas brūkšnys). Kaip teigia patys gyventojai, juos tiesiog surašė ir tautybės niekas neklausė. Valstybiniu mastu buvo vykdomas organizuotas ir nuoseklus gyventojų slavinimas (plačiau žr. Čekmonas, Grumadienė 1993: 132–137; Gaučas 2004: 95–99; Zinkevičius 1993; plg. Zietelos, Lazūnų situaciją: Vidugiris 2004: 37–38; 2014: 41–42). Šiame tyrime aptariami lingvistiniai šio proceso rezultatai. 2.5. Taigi asimiliacijos procesą nepaprastai spartina ir kitos kalbos įsigalėjimas, dominuojančia tapusios kalbos mokymasis. Varanãvo apylinkių atveju tai yra rusų (iš dalies ir baltarusių) kalbos plitimas ir įsigalėjimas nuo sovietinių laikų iki dabar. Galutinai įsitvirtina šnekamoji tos kalbos atmaina – vietinė baltarusių šnekta – poprostu. Įsigali tik šios dvi slavų kalbos. Rusų kalbos oficialioji atmaina tapo miesto, viešųjų įstaigų, vietinės administracijos, televizijos ir radijo, visos raštvedybos pagrindine kalba ir susižinojimo priemone. Baltarusių kalbos variantas, vadinamas poprostu, tapo neoficialiąja, gatvės, ypač kaimo žmonių, kalba. Iš dalies pasiskirsčiusios funkciškai, jos viena kitą papildo arba pakeičia, todėl yra visiems suprantamos. Vis mažėjančios lietuvių bendruomenės poreikių nepaisoma ir bene trys slavų kalbos palaipsniui įsiskverbia visur, net į religines, tikėjimo apeigas (pavyzdžiui, poterių ir katekizmo knygelės vaikams spausdinamos lenkų kalba, bet rusiškomis raidėmis), namų ir šeimos aplinką. Jų pozicijos, be abejonės, nuolatos stiprėja.
Straipsniai / Articles 121 Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis 3. LINGVISTINIAI KALBŲ SĄVEIKOS REZULTATAI 3.1. Nykstančiose kalbose, kokios šiuo atveju ir yra Varanãvo salų lietuvių šnektos, pokyčiai vyko ir vyksta sparčiau ir viena kryptimi, nes sklinda ir įsitvirtina vis daugiau joms įtaką darančių kalbų ypatybių. Skolinimosi intensyvumas priklauso nuo kalbų kontaktų intensyvumo, kuris Varanãvo apylinkėse nebuvo tolygus ir vienalytis visais aptariamais periodais. Kai kalbų kontaktai nėra intensyvūs, skolinamasi dažniausiai tik leksikos lygmeniu, o skoliniai būtinai adaptuojami, išverčiamas visas žodis arba jo dalis (plg. Birgelienė 2015: 28–32; DvŽ I 18–22). Jau nustatyta (plg. Tuomienė 2006: 427–438; 2014: 98–99), kad visose išvardytose Varanãvo šnektose kalbų kontaktams intensyvėjant, gausėjo leksikos skolinių, jie mažiau buvo adaptuojami, todėl buvo imta skolintis ir kitų kalbos lygmenų, dažniausiai žodžių darybos ir žodžių kaitybos, elementų. Kai kurios morfologinės kategorijos, ypač archajiškos, tiesiog nunyko, pavyzdžiui, įvardžiavimas: buvo nustoti vartoti įvardžiuotiniai būdvardžiai ir įvardžiuotiniai įvardžiai. Visiškai sutriko kita archajiška sistema – skaitvardžių: ėmė nykti kuopiniai ir dauginiai skaitvardžiai. Dviskaita beveik išnykusi visoje dabartinėje lietuvių kalboje, todėl nekeista, kad taip atsitiko ir Varanãvo šnektose. Vietoj dalyvinių ir padalyvinių konstrukcijų įsitvirtina šalutiniai sakiniai. Ypač pagausėja semantikos, frazeologijos skolinių. 3.2. Be abejonės, kalbos struktūros pokyčiai pastebimi kalboje tų žmonių, kurie patys veikiami įvairių pokyčių. Pavyzdžiui, patys kalbėtojai vengia viešumoje vartoti savo pirmąją (gimtąją) kalbą, bijo būti nesuprasti ar kritikuojami, net smerkiami. Nesaugumo jausmas skatina sąmoningai atsisakyti gyvenimą varžančių ir komplikuojančių dalykų, verčia prisitaikyti. Ekspedicijose teko kalbinti nemažai vietinių vyresniosios kartos žmonių, kurie kalbėdami poprostu į savo kalbą įterpia pavienių lietuviškų žodžių, žodžių junginių, citatų, ir atvirkščiai – į lietuviškus sakinius įterpia baltarusiškų žodžių, pvz.: bažn·čọn gedαm pα psku / p.cærы tòža pα psku kα.bαm ‘bažnyčioje giedam lenkiškai, poterius taip pat kalbam lenkiškaiʼ; pàskeȓdẹm åũ.lы. / rag kọ slanna / na tr pá.cы ‘paskerdėm kiaulę, regi, kokie lašiniai, per tris pirštus (tokio storumo)ʼ (Bieli- nai); næm·ku an / mlekijα maji. / j. vá.m l.pe pαpròstu raskaž. / vsku. pazamiršåũ. ka(b) b.s li.t.viškαi ‘nieko nemoku, mielieji mano, aš jums geriau paprostu (baltarusiškai) papasakosiu, viską pamiršau, kaip bus lietuviškaiʼ (Ramaškónys); su s. m·cinu. cik li.t.viškαi ũ·tarыjåu / tki pα lito.sku. / a su sasedαis tki pαpròstu ‘su savo motina tik lietuviškai kalbėjau, tik lietuviškai, o su kaimynais tik poprostu (baltarusiškai)ʼ (Navasdai); unũ·kαi m. næm·ka /
NIJOLĖ TUOMIENĖ 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII katė’, рабóя лiцó ‘margas (strazdanotas) veidas’. Dėl vietinės baltarusių kalbos įtakos lietuvių šnektose vartojamas apibendrinantis vertinys prũ.sti(s) iš br. мць vietoje iš šnektos išstumtų mazg·ti(s), plá.utis(s), ska.bti(s) veiksmažodžių, pvz.: sæsuvà gá.lvu. pråũ.sæ ‘sesuo galvą prausia (plauna)’ (plg. br. памла галав); .k rαŋkàs nupråũ.sk ‘eik rankas nuprausk (nu(si)plauk’ (plg. br. трба памць ркi); švare. špråu.åu púodu. ‘švariai išprausiau (išploviau) puodą’ (plg br. памй кастрлю); vùpẹn skaràs pråuù ‘upėn (upėje) skaras plaunu (mazgoju)’ (plg. br. бду мць адзéня). 5.4. Baltarusių šnektoje plaštaka ir delnas vadinami vienu žodžiu – ладóнь (СБГ II 608) ‘delnas’, todėl ir lietuvių šnektoje plaštakai reikšti vartojamas délnas, pvz.: lašыne pær dé.lnu. (plg. br. сланiна на ладoнь). Tas pat pasakytina ir dėl sutapatinamų čia veiksmažodžių kándžioti(s) ir kramtýti(s) bei būdvardžių tištas, -a ir tankùs -i, pavyzdžiui, gali pasakyti: gile m·u krα.tọsi ‘akliai miške kramtosi (gelia)’ ir pktas šuvà krα.tọsi ‘piktas šuo kramtosi (kandžiojasi)’, plg. br. гiл кусáюцца ‘akliai kandžiojasi (gelia)’, сабáка кусáяцца ‘šuo kandžiojasi’; густ тумáн ‘tankus rūkas’, густ лéс ‘tankus miškas’. Tokiais bei panašiais pasakymais akivaizdžiai kenkiama lietuvių kalbos gyvumui, žodžių taiklumui bei taisyklingumui. Šiais atvejais lietuvių šnekta netenka veiksmažodžio kandžioti(s) ir būdvardžio tirštas. 5.5. Varanãvo šnektose fiksuojama nemažai vertinių, kurių kiekviena morfema priklauso nuo atitinkamos baltarusiškosios. Tokiems priklauso daugybė priešdėlinių veiksmažodžių, kurių leksinė reikšmė grynai baltarusiška. O tokiai reikšmei sukurti pavartotas baltarusių kalbai būdingas paprastai baltarusiškas ar su baltarusišku sutampantis lietuviškas priešdėlis ir įvairios, dažniausiai lietuviškos, priesagos, pvz.: αpmudin· ‘apkalti’: nã·mu. lαnt·lm apmužin·jα (plg. br. хáту дóшкамi аббiвáя); razåugdin· ‘dygti’: bùbọs gr.ta razåugin·jα (br. бльба бстра разрастáя); razvein· ‘skiesti’: p·nu. vá.deu razvein·jα (br. малакó вадóй развóдзяць); (pa)prыrыžin· ‘raišioti’: pamidõ·rus paprыrыžin·jau (br. памiдóры папрывзую). Šie vertiniai neabejotinai rodo, kad baltarusių įtakai iš lietuvių morfologijos kiek lengviau pasiduoda priešdėliai, mažiau – priesagos, mažiausiai ir vangiausiai – šaknis, kuri dažnai išlieka visiškai nepakitusi. 5.6. Ramaškoni, Ródūnios, Žirmnų, Plkių šnektose užrašyta nemažai tokių vertinių, kuriuose lietuviškos raiškos priemonės yra pakeistos baltarusiškomis. Tokiu būdu sukuriama dviprasmiška ir visai neaiški mintis, sudaranti
Straipsniai / Articles 129 Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis įspūdį, kad taip tuos žodžius vartojantis žmogus nelabai moka lietuviškai. Tokius vertinius dėl didelio jų nutolimo nuo lietuvių kalbos raiškos būdų atpažinti, ko gero, lengviausia, pvz.: minkštα. ‘smulkiai’ sùmalåu m.ltus (br. мук мхка змалóў); virble. kã·la ‘lesa’ grú·dus (br. вараб’ кусь зярнó) ir kt. Vertiniais laikytini ir įvairūs tiriamų šnektų nelietuviška reikšme pavartoti žodžiai. Daugiausia užrašyta svetima reikšme pavartotų veiksmažodžių, pvz.: apstó·ti ‘apnikti, apspisti’ mùses man apstó·jọ (plg. br. мхi аступлi); ude.k ‘uždaryti’ αde.ge lietùvišku. mọk·klu. (br. закрлi лiтóскую шкóлу); i.sidúo ‘pavykti’ bú.lkọs grã·ọs i.sdavẹ (br. блкi лáдныя удался); prыsidúo ‘vaidentis’ ten prыsidúoda (br. тáм прыдаéцца); rave. ‘išsiskirti’ ã·ni.s gr.tα rav·jọ (br. ян бстра разышлся); p·ȓsimαini. ‘pavirsti’ ã·nas p·rsimαinẹ in v·lanọ (br. ён пяравярнся у чартá); dast· ‘gauti’ dast·jåu gærùs batùs (br. дастá дóбрыя бóты); vèstis ‘sektis’ j.m su gi·vule.s nesvædẹ (br. ям нявялóся з жывлай). Pastebėta, kad norimai minčiai išsakyti sąlygiškai vyriausieji šnektų atstovai kartais greta dar pasako dvejopai – kaip anksčiau, grynu lietuvišku savos reikšmės žodžiu, ir svetimos reikšmės vertiniu iš baltarusių, pvz.: l·nas prdægẹ / prыsvlọ (plg. br. блн прыпался), dast·jåu / gavåũ. gær·s vlnọs (br. дастá дóбрай вóны) ir kt. Šis faktas rodo, kad vertinių vartojimas čia dar nevisuotinis, tačiau artėjantis prie įprastos vartosenos ribos. 6. APIBENDRINIMAS 6.1. Varanãvo lietuvių salose Baltarusijoje lietuvių kalba dar egzistuoja, bet ji nefunkcionuoja. Ribos tarp lietuvių ir baltarusių kalbų yra nublankusios, o žodžiai lengvai pereina iš vienos kalbos į kitą. Buitinės leksikos žodžiai dažniausiai turi gretiminius slaviškus atitikmenis. Intensyviai slavėja minčių reiškimo būdai, pastebimai kinta atskirų žodžių semantika – iškyla semantinės raiškos adekvatumo problema. 6.2. Daugelį atitinkamų vertinių galima rasti gretimose pakraštinėse lietuvių kalbos tarmėse, tačiau jie šiose tarmėse gali būti atsiradę ir savarankiškai dėl panašių sąlygų bei kontaktų su slavų kalbomis. Kai kuriuos šnektose vartojamus vertinius atpažinti sudėtinga. Gana sėkmingai išryškėja tokių vertinių formavimosi ir atsiradimo polinkiai ir keliai lyginant
NIJOLĖ TUOMIENĖ 130 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII abiejų kalbų – lietuvių ir baltarusių – sistemas, skirtingus ir tapačius jų raiškos būdus. 6.3. Nors sąlygiškai vyriausioji karta išlaikė ir vartoja daugiausiai senų lietuviškų žodžių, tačiau akivaizdu, kad jų kalba jau nėra tokia išraiškinga, nes sukaustyta tiriamose apylinkėse vartojamos baltarusių kalbos. Joje įžiūrimas atskirų lietuvių kalbos elementų funkcionavimo sferų susiaurėjimas. Pirmiausia ima nykti tie reiškiniai, kurių nėra kontaktuojančioje baltarusių kalboje. 6.4. Kiekybinė buitinės leksikos analizė rodo, kad baltarusių kalbos įtaka lietuvių kalbos šnektoms nuolatos didėja. Iš surinktos gausios medžiagos matyti, kad vertiniai iš baltarusių kalbos – tai dirbtinai sulipę žodžiai iš dviejų dalių, kurių pirmoji – lietuviška forma, po kuria paslėptas baltarusiškas turinys – baltarusių kalbai būdinga reikšmė. Tai nuolatinis lietuvių šnektų baltarusėjimo šaltinis. Dabartinėmis sąlygomis nėra beveik jokių galimybių izoliuotas Baltarusijos lietuvių šnektas tvarkyti ir lietuvinti. 6.5. Geolingvistinė analizė patvirtina fonetinės ir morfologinės analizės išvadą, kad Varanãvo apylinkių šnektos yra pietų aukštaičių patarmės tęsinys Baltarusijoje. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI Aliūkaitė Daiva, Mikulėnienė Danguolė 2014: Geolingvistika: ideologija, teorija ir metodika. Pagrindinės sąvokos. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 39–41. Aliūkaitė Daiva, Bakšienė Rima, Jaroslavienė Jurgita, Judžentytė Gintarė, Leskauskaitė Asta, Lubienė Jūratė, Meiliūnaitė Violeta, Pakalniškienė Dalia, Ragaišienė Vilija, Rinkauskienė Regina, Švambarytė-Valužienė Janina, Urbanavičienė Jolita, Vaišnienė Daiva 2014: Punktų tinklo tankis geolingvistinė skirties aukštaičiai : žemaičiai požiūriu. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 39, 159–163, 168–173. Birgelienė Nijolė 2015: Dabartinis lenkų kalbos poveikis punskiečių kalbai. – Kalbos istorijos ir dialektologijos problemos 3, 27–39. Čekmonas Valerijus [Чекмонас В.] 1988: Функционирование языков и билингвизм (На материале ромашканских говоров). – Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 37–54. Čekmonas Valerijus, Grumadienė Laima 1993: Kalbų paplitimas Rytų Lietuvoje. − Lietuvos rytai. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 132–137.
Straipsniai / Articles 131 Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis Crystal David 2005: Kalbos mirtis. Vilnius: Tyto alba (iš anglų k. vertė Edita Šidlauskaitė, Gabrielė Gailiūtė). Dressleris U. Wolfgangas 1994: Kalbos mirtis (vertė R. Marcinkevičienė). – Sociolingvistika ir kalbos kultūra. Vilnius: Gimtoji kalba, 84–90. DvŽ I–II – Dieveniškių šnektos žodynas 1. Autoriai Laima Grumadienė, Mikulėnienė Danguolė, Morkūnas Kazys, Vidugiris Aloyzas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; 2. Autoriai Danguolė Mikulėnienė, Morkūnas Kazys, Vidugiris Aloyzas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2010. Garšva Kazimieras 2005: Lietuvių kalbos paribio šnektos (fonologija). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Gaučas Petras 2004: Etnolingvistinė Rytų Lietuvos gyventojų raida XVII a. antroji pusė – 1939 m. Vilnius: UAB „Inforastras“. Grinaveckienė Elena 1994: Lietuvių tarmių tekstai 1. Balatna (Varanavas). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Grinaveckienė Elena 1997: Izoliuotų lietuvių šnektų vertiniai etninėse Lietuvos žemėse Baltarusijoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 37, 185–195. Grumadienė Laima 2005: Kodų kaita lietuvių tarmėse. – Valoda–2006. Valoda dažadu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils: Saule, 42–48. Jaroslavienė Jurgita, Tuomienė Nijolė 2013: Lazūnų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Kalėdienė Laima 2015: Vilniaus miesto kalba: stebimojo laiko hipotezė. Tarmės – Europos tautų kultūros paveldas / Dialects – Cultural Heritage of European Nations. Vilnius: MRU, 211–244. Kardelis Vytautas 2013: Kalbų vartojimas rytų aukštaičių vilniškių patarmėje. – Lietuvių kalba 7. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. Kardelis Vytautas 2014: Lietuvių kalbos sala: probleminiai aspektai. – Lietuvių kalba 8. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. Kardelis Vytautas 2015: Lietuvių kalbos salos tyrimo perspektyvos. – Lietuvių kalba 9. Interneto prieiga: www.lietuviukalba.lt. Leskauskaitė Asta 2006: Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2009: Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2016: Seirijų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.
NIJOLĖ TUOMIENĖ 132 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Labov William 1963: The social motivation of a sound change. – Word 19, 207–309. Лабов Уильям 1975: О механизме языковых изменений. – Новое в лингвистике 7. Москва: Прогресс, 199–228. LKA I – Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, ats. red. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1977. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas (I–XX, 1941–2002), elektroninis variantas. Red. kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Interneto prieiga: http://www.lkz.lt. LKŽ XIV – Lietuvių kalbos žodynas 14. Vilnius: Mokslas, 1986. Meiliūnaitė Violeta, Mikulėnienė Danguolė 2014: Trinaris optimizacijos modelis: punktų gyvybingumo laipsniai. – XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas, 124–128. Mikulėnienė Danguolė, Meiliūnaitė Violeta [sud.] 2014: XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas. Žemėlapiai ir komentarai. Vilnius: Briedis. Mikulėnienė Danguolė, Morkūnas Kazys 1997: Dieveniškių šnektos tekstai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Petrauskas Jonas, Vidugiris Aloyzas 1985: Lazūnų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas. Razmukaitė Marija, Pangonytė Aistė [sud.] 2002: Lietuviški tradiciniai vietovardžiai Gudijos, Karaliaučiaus krašto, Latvijos ir Lenkijos. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Romančiuk Ona 1987: Dėl leksinės interferencijos lietuvių kalbos salose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 26, 140–149. Vilnius: Mokslas. Rudaitienė Vida 2011: Lietuvių kalba ir sociokultūriniai veiksniai. – Žmogus ir žodis 3, 40–49. Russel Bernard H. 1992: Preserving language diversity. – Human Organization 51, 82–91. СБГ II – Слоўнiк беларускiх гаворак паўночна–заходняй Беларусi i яе пагранiчча 2. Мiнск: Навука и тэхнiка, 1980. СБГ IV – Слоўнiк беларускiх гаворак паўночна–заходняй Беларусi i яе пагранiчча 4. Мiнск: Навука и тэхнiка, 1984.
Straipsniai / Articles 133 Nevaldomas skolinimasis kaip kalbos nykimo požymis Tuomienė Nijolė 2005: Mūsdienu izolētu lietuviešu izlikšņu archaiskums un jaunumi. Valoda – 2005. Zinātnisko rakstu krājums XV. Daugavpils: Daugavpils universitāte, 88–94. Tuomienė Nijolė 2005a: Ramaškonių šnektos daiktavardžio kaityba: sociolingvistinis tyrimas (Daktaro disertacijos rankraštis). Vilnius. Tuomienė Nijolė 2006: Ramaškoniškių šnekos kodų kaita. – Kalbos kultūra 79. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 161–172. Tuomienė Nijolė 2006a: Perifērisko lietuviešu izlokšņu kalki. – Valoda – 2006. Valoda dažādu kultūru kontekstā. Zinātnisko rakstu krājums XVI. Daugavpils Universitātes akademiskais apgads „Saule“, 2006, 80–86. Tuomienė Nijolė 2008: Ramaškonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Tuomienė Nijolė 2010: Ramaškonių šnektos daiktavardis: sociolingvistinis tyrimas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 232 p.: iliustr. žemėl. (= Opera linguistica Lithuanica 13). Tuomienė Nijolė 2010a: Dvibalsių ie, uo vienbalsinimo tendencijos periferinėse Varanavo šnektose. – Žmogus ir žodis 2(1). Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas, 62–67. Tuomienė Nijolė 2010b: Pietų aukštaičių šnektos Baltarusijoje: kalbų sąveikos padariniai. – Respectus Philologicus 18(23), 223–234. Tuomienė Nijolė 2014: Archajiškosios ir inovacinės veiksmažodžio ypatybės Pietų aukštaičių patarmėje Baltarusijoje. – Acta Linguistica Lithuanica 70, 82–105. Urnėžiūtė Rita 1998: Kodų kaita joniškiečių šnekamojoje kalboje. – Kalbotyra 47(1), 131–140. Vaitkevičius Vykintas 2011: Gervėčių sala istorijos tėkmėje. – Liaudies kultūra 5(140), 17–34. Vidugiris Aloyzas 1972: Iš Gervėčių tarmės semantinių dialektizmų. – Lietuvių kalbotyros klausimai 13, 19–29. Vidugiris Aloyzas 1998: Zietelos šnektos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vidugiris Aloyzas 2004: Zietelos šnekta. Vilnius: Presvika. Vidugiris Aloyzas 2014: Lazūnų šnekta. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.
NIJOLĖ TUOMIENĖ 134 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Zinkevičius Zigmas 1993: Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ZtT I–II – Vidugiris Aloyzas, Mikulėnienė Danguolė. Zietelos šnektos tekstai 1–2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005–2010. Uncontrolled Borrowing as a Sign of Language Loss SUMMARY The article is based on the contemporary (the end of the 20th and beginning of the 21st centuries) dialectological and sociolinguistic data focusing on the current state of the Lithuanian language and its change. The material was collected in some isolated peripheral Lithuanian dialects of Ramaškonys, Rodūnia, Žirmūnai and Plikiai located in the district of Voranava in Belarus. The mechanism of borrowing and adoption processes is examined with a focus on the problem of semantic adequacy. Recent years have witnessed an increase in the use of loan translations from Slavic languages in peripheral dialects. Bilingualism transforms the thinking mechanism of people, and, as a result, they easily take loan words and word groups, syntactic constructions and phraseology as their own. From the point of view of meaning and word formation, loan translations are analogous to the corresponding Belarusian words. Therefore, it is quite a complex task to discriminate between loan translations and independent words, which have developed as a result of historically determined systemic regularities of Slavic and Baltic languages and hence similar derivational bases. The majority of loan translations are calques or literal translations from Belarusian, which add a Belarusian, artificially coined, meaning to the Lithuanian word. The meaning is alien, often taken from another Lithuanian word, which is not a semantic equivalent of the original Belarusian word. The process leads to the impoverishment of the dialectal lexicon, the destruction of semantics, the deterioration of the national Lithuanian spirit, and the development of rather one-sided bilingualism. Įteikta 2018 m. kovo 13 d. NIJOLĖ TUOMIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]