Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas

IJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senojo baltų literatūra ir raštija, lyginamoji folkloristika, leksikografija, baltistikos istorija. SENOJI BALTŲ LEKSIKOGRAFIJA HANZOS PIRKLIŲ TARNYBOJE. RANKRAŠTINIŲ ŽODYNŲ PASKIRTIS BEI SUDARYMO LAIKAS Old Baltic Lexicography in the Service of Hansa Merchants. Purpose of Manuscript Vocabularies and the Time of Compiling ANOTACIJA Straipsnyje formuojamas naujas požiūris į seniausius baltų kalbų leksikografinius paminklus: Elbingo žodyną ir vadinamąjį Simono Grūnavo žodynėlį. Abu rankraštiniai šaltiniai siejami su utilarine dvikalbe Hanzos leksikografijos tradicija ir nuodugniai gretinami su vadinamosiomis „Rusiškomis knygomis“, t. y. su vokiečių žemaičių–rusų kalbų žodynų bei pasikalbėjimų vadovėlių nuorašais, kuriuos praktinio kalbos mokymosi bei verslo sumetimais sudarinėjo jauno amžiaus hanzeičiai sprakelere. Prieinama prie išvados, kad vokiečių–prūsų kalbų žodynai bei pasikalbėjimai pasidarė aktualūs resp. buvo sukurti netrukus po to, kai Elbingui buvo suteiktos Liubeko teisės, o į naują rinką paplenyti atvyko vokiečių pirkliai ir kolonistai. Su Elbingu glaudžiai siejamas ir Elbingo žodynas, ir S. Grūnavo žodynėlis; Hanzos leksikografijos įtaka įžvelgiama ir „Lenkų–jotvingių žodynėlyje“. Vertikalus S. Grūnavo žodynėlio skaitymas leidžia rekonstruoti priklių pasikalbėjimus, t. y. baltų kalbų tekste iki šiol neapčiuoptą funkcinį stilių – XIII a. vidurio–antros pusės vokiečių–prūsų pirklių sociolektą. Atitinkamų prielaidų leksikografijai formuotis lietuvių kalbos pagrindu XIII a. nebuvo (dėl ribotos Hanzos patimo geografijos). ESMINIAI ŽODŽIAI: Hanzos leksikografija, Elbingo žodynas, Simono Grūnavo žodynėlis, pasikalbėjimų vadovėliai, vokiečių–prūsų pirklių sociolektas. Straipsniai / Articles 9 ILJA LEMEŠKIN ANNOTATION The article shapes a new approach towards the oldest lexicographic monuments of the Baltic languages: Elbing vocabulary and the so called Simon Grunau’s vocabulary. Both manuscript sources are associated with Hanseatic utilitarian bilingual lexicographic tradition and are thoroughly compared with the so called “Russian books”, i.e. transcripts of Low German-Russian vocabularies and phrase-books compiled by young Hansa men, the so called sprachlehre, for practical language learning and business purposes. A conclusion is made that German-Prussian vocabularies and phrase-books became relevant, i.e. they were compiled, soon after Elbing was granted Lübeck law and German merchants and colonists arived at the new market to make profit. The Elbing vocabulary and Grunau’s vocabulary are closely linked with Elbing: the influence of the Hanseatic lexicography is also seen in the Polish-Yotvingian vocabulary. The vertical reading of Grunau’s vocabulary enables us to reconstruct the mercantile phrase-book, i.e. the functional style which has not yet been grasped in the Baltic corpus – the German-Prussian mercantile sociolect of the second half of the 13th century. There were no respective preconditions for the formation of lexicography on the basis of the Lithuanian language in the 13th century (due to the limited geography of the spread of Hansa merchants). KEYWORDS: Hanseatic lexicography, Elbing vocabulary, Grunau’s vocabulary, phrase-book, German-Prussian mercantile sociolect. Lyginamas žvilgsnis į senus rašytinius šaltinius parodo vieną skirtumą: viduramžių leksografiniais paminklais disponuoja tik dalis baltų – prūsai bei „jotvingiai“¹. Kyla klausimas: kodėl jie nėra paliudyti tarp kitų baltų? Bazelio ir Kretos pėdsakai (Dini 2014: 331–332, 553–558) bus susiję su raštais prūsais, kurie (nu)rašydami knygas, kolonų pozicijoje palikdavo atitinkamą žymę apie save ir nuorašų atsiradimo arba jų gyvavimo aplinkes. Ar negalėjo tie patys išsilavinę žmonės prisidėti ir sudarant žodynus? Norint į šiuos klausimus atsakyti, būtina apibrėžti leksografinių paminklų paskirtį, t. y. nustatyti, kokios priežastys nulėmė žodynų atsiradimą ir kam, kur, kuo jie buvo naudingi. 1.1. Seniausias ir didžiausias vokiečių-prūsų kalbų žodynas – vadinamasis Elbinger Vokabular (toliau žymimas santrumpa EŽ) – mūsų laikus pasiekė kaip dalis Codex Neumannianus, kuris iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomas Elbingo miesto bibliotekoje (sign. Q 84). Žodynas, ketvirtoji iš eilės kodekso dalis, buvo paskutinis; jį ir visą knygą vainikavo kolofonas, kuris glaustai 1 Žodyno Pogańske gwary z Narew (Zinkevičius 1985) pašymą linktama kelti į „kryžiuočių laikus“. Jo jotvingiškumu abejojama (Schmid 1986; plačiau: Dini 2014: 304–307). Žodynė žvelgiama maišta kalba, kurioje pastebima jidiš kalbos įtaka, baltų-ugrofinų izoglosos (Chelimski 1985; Opel, Xelimxki 1987; Orėl 1986), rytų baltų bei prūsų kalbų leksinių išteklių kompiliacija. 10 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraščių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas informo apie žodyno nuorašą ir iš kodėl kūrėją: Explicit per manus Petri Holc || wecher De mainburg (185 p.). Scriptorious antropemas ir nurašymo klaidas, kurių pasitaiko priskai žodyno dalyje, rodo, jog iš Mayenborg2 kies Petras Holweschers tikriausiai buvo vokietis. Iki šiol nepagrįstas lieka plačiai paplitęs teiginys, jog pati žodyną, t. y. P. Holweschio perrašytą protografą, sudarė vokiečių ordino vienuolis. Autoriės klausimas tiesiogiai priklauso nuo leksografinio paminklo rūšies resp. žodyno paskirties problemos, kuri iki šiol lieka neišspręsta. Be šios problemos išsamiau aptarimo kalbos apie vienuolių ar kitą socialinį statusą turintį asmenį yra pernelyg ankstyvos. Manoma, jog rankraštinė knyga P. Holc-weschers nurašė XIV a. pabaigoje ar XV a. pradžioje. Tiksliau datuoti ateityje bus paranku atsižvelgiant į Heinrico Niewöhnerio 1912 m. perpėštą vandens ženklą3, kurio davimas kol kas yra keblus. Jis pasižymi specifiniu bruožu – apatinės palgo jaučio snukio dalies (jaučio nasrų) apvaliu paplatinimu, kuris apsunkina priskyrimą prie šiuo metu žinomų tiksliai datuotų vandens ženklų variantų ir jų tipų. Gerhardo Piccardo kolekcijos dalyje „Ochsenkopf – Ohne Gesichtsmerkmale – Darüber Stange – Darüber Kreuz – Einkonriges Kreuz“ yra pora atvaizdų, kuriuos iš tolo ir tik sąlygiškai galima lyginti su Elbingo kodekse buvusiu vandens ženklu. Jie (Nr. 56698–56700, 56695) datuojami 1427, 1433, 1435 ir 1464 metais. Šiek tiek panašus vandens ženklas (su tam tikru jaučio nasrų apvalaus išplatinimo požymiu, tačiau ir su akimis bei žvaigžde tarp panai užlenktų ragų), datuojamas 1434 m., figūruoja Nikolajaus Lichačevo veikale – Nr. 511 (plg. dar 1427 m. vandens ženklą Nr. 541: Лихачев I 43, 46; III LXXVIII). Turint omenyje laipsnišką aptariamo vandens ženklo tipo raidą, Elbingo kodekso popieriaus gamyba būtų prasminga „pajauninti“. Atrodo, kad kodeksas galėjo būti sukurtas XV a. antroje ketvirtyje arba net XV a. viduryje. 1.2. P. Holweschers nurašė rinkinį, kuriame dominavo teisinio pobūdžio raštai. Iš pradžių jis nukopijavo Elbingui suteiktą „Lübecko teisę“ – Lübisches 2 Interpretuojant lytį mäenburg daroma niekuo nepagrįsta ir nereikalinga konjektūra: Marienburg. 3 H. Niewöhnerio 1912 m. aprašas yra prieinamas duomenų bazėje Handschriftenensus: http://www.baw.de/forschung/dtm/HSA/Elbing_70033029000.html. Straipsniai / Articles 11 ILJA LEMEŠKIN Recht für Elbing (1–100 p.)4. Antrąjį skriptorius nurašė prūsų teisy­ną – Preussisches Recht (100–120 p.)5. Toliau lenkų teisyną – Polnisches Recht (120–168 p.)6 ir pagaliau vokiečių-prūsų kalbų žodyną (169–185 p.). Aiskiai matomas polinis į teisinius dalykus buvo pastebėtas XVI a. Tada rašomu rašalu prie–lapyje buvo įrašyta bendrą antraštė Buch darin der Lübeschen Rechte beschriben [...], taip pat iškalbinga sentencija Fiat justicia & pereat mundus („teįvyksta tei­sumas ir težūna [nor ir žūtų] visas pasaulis“). Nurašytų šaltinių kombinacija pirmiesiems kodeko tyrėjams davė pagrindo manyti, jog civilinės teisės sąvadu naudojosi aukštas Elbingo reziduojantis ordino valdininkas – komtūras, kuriam buvo pavaldūs Elbingo miestiečiai ir visi vietiniai, t. y. tos komtūros prūsai, vokiečiai bei lenkai. Šios nuomonės laikė Ferdinandas Neumans ir Edwinas Volckmannas (Volckmann 1869: 4). Vėliau praktinę teisinę paskirtį (für den praktischen rechtsgebrauch) svarstė Adalbertas Bezenbergis bei Reinholdas Trautmannas (Bezenberger 1874: 1225; Trautman 1910: XXIV–XXV). Dėl deklaruojamos teisinės žodyno paskirties suabejojo James’as Marchandas (Marchand 1970: 112). Iš tiesų tariamoji teisinė funkcija prastai dera su vokiečių-prūsų kalbų sąvokų žodynu. Iš vienos pusės, jame trūksta „specializuotos“, t. y. teisinio pobūdžio, leksikos, iš kitos – yra daug tokių žodžių (ir ištisų skyrių), kuriuos semantiškai sunku sieti su teisiniais dalykais (pirtys, valai, žvaigždes ir pan.). Šiolaikišką, t. y. žiūrėdamas per modernių laikų prizmę, sprendimą sugalvojo Wolframs Eulers, pagal kurį žodynas savo funkcija atitinka turistų pasikalbėjimų knygeles (Euler 1988: 9). Kaip „trumpą pasikalbėjimų vadovėlį“ (kurzer Sprachführer), palengvinantį bendravimą su prūsais įvairiomis buitinėmis temomis, žodyną interpretavo ir Friedrichas Benninghovenas: „Einem Deutschen die Möglichkeit zu geben, sich mit der preußischen Landesbevölkerung schnell über die Begriffe des täglichen Lebens zu verständigen“ (Benninghoven 1990: 106). 2003 m. Ralfas Päsleris išleido išsamų studiją Deutschsprachige Sachliteratur im Preußenland bis 1500. Untersuchungen zu ihrer Überlieferung, kurioje nemažai 4 Prieš pagrindinį šaltinio tekstą prasytos pateiktos išsamų registrų su raudona antrašte: „Das ist das lubichs recht und der sack“ (1 p.). Registro pradžia čia pat, 1 p., buvo išskirta iniciala: „Das erste ist von echtshaft I [...]“. Registro pabaigoje yra 11 p.: „Der von sinnen is Komer CXXIX–IX“. Po registro 11–13 p. pateikta lotyniška pratarmė. Pats šaltinis prasideda 13 p.: „Von echschaft. Wo en man sinen son dir ine töchts gebet [...]“; pasibaigė 100 p. žodžiais: „[...] di en mogen Keyn gut weg gebin daz ist ste sie vnd das is man gewere sie amen“. 5 Spalvotą antraštę ir teksto pradžią „Von wunden bewysunge. Capitulum 1. Eyn man der do gewunt wirt sal sine wunden bewisen dem Kemer [...]“ (100 p.) bei teksto pabaigą: „[...] wer dy sune bricht der ist des geldes bestant“ – 120 p. 6 Šio šaltinio pradžioje, 120–123 p., buvo pateikta eilė pratrama. 12 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas dėmesio skyrė Elbingo kodeksui. Remdamasis gausia Centrinės ir Vakarų Europos bibliotekose, archyvuose bei muziejuose saugoma medžiaga, tyrėjas pasiūlė įdomių naujų įžvalgų. Nusitverdamas su deklaruojama kodekso teise prigimti, R. Pėšleris apčiuopia kitokią rankraščio funkciją. Leksikografinis kūrinys, jo manymu, tenkino edukacijos poreikius: „Daher ist es unwahrscheinlich, dass ein Deutscher es mit sich führte, um sich mit dessen Hilfe mit einheimischen Prūsen verständigen zu können. Zielsprache ist nicht das Prūßische, sondern das Deutsche. Der Prūße lernt die deutsche Sprache und mit ihr lernt er das christlich geprägte Weltbild der Kolonialherren kennen. Letzteres erschließt sich dem Lernenden, also einem Schüler, aber erst durch erklärende Zusätze eines Lehrers. Die Function des Vokabulars ist somit im Umkreis des Sprachunterrichts zu suchen, also im Umkreis von Ausbildung und Schule“ (Päsler 2003: 307). Savo mintis mokslininkas bandė pagrįsti tipologiniu gretinimu su kitais žinomais Rytų Prūsijos kimės leksikografiniais darbais (pavyzdžiui, su XV a. lotynų-vokiečių kalbų žodynu, kurį jis žymi santrumpa Königsberg, SB: 91 – Päsler 2003: 213, 304, 306) bei išsamia žodyną sudarančių teminių skyrių analize. Pastaruosius jis išvardija atskiroje lentelėje Wortgruppen des ‚Elbinger Vokabulars‘ (Päsler 2003: 305–306): Lfd. Nr. | 1. Wort d. Gruppe | Vokabel-Nr. | Anzahl des. | Charakteristik der Gruppe 1 | Got | 1–11 | 11 | Himmel(gewölbe) 2 | Ior | 12–23 | 12 | Jahreszeiten und Wochentage 3 | Erde | 24–32 | 9 | die vier Elemente 4 | Vier | 33–44 | 12 | die vier Elemente 5 | Lyft | 45–58 | 14 | die vier Elemente 6 | Wasser | 59–66 | 8 | die vier Elemente 7 | Mensch | 67–168 | 102 | der Mensch vom Scheitel bis zur Sohle 8 | Vater | 169–192 | 24 | Verwandtschaftsbezeichnungen 9 | Hüs | 193–235 | 43 | Haus und 10 | Ackerman | 236–293 | 58 | Hof 11 | Wayn | 294–315 | 22 | Wagen 12 | Möle | 316–328 | 9 | Mühle 13 | Becker | 329–346 | 18 | Bäcker 14 | Garbner | 347–381 | 35 | Garkoch 15 | Krecem | 382–403 | 22 | Schankwirtschaft 16 | Here | 404–428 | 25 | Randordnung der weltlichen Freien; Kriegswesen 17 | Ros | 429–439 | 11 | Pferde 18 | Seteler | 440–453 | 14 | Sattlerhandwerk 19 | Weber | 454–472 | 19 | Weberhandwerk 20 | Schreder | 473–495 | 23 | Schneiderhandwerk Straipsniai / Articles 13 ILJA LEMEŠKIN Lfd. Nr. 1. Wort d. Gruppe Vokabel-Nr. Anzahl ders. Charakteristik der Gruppe 21 Schuwert 496–512 17 Schuhmacherhandwerk 22 Smyt 513–549 37 Schmiedehandwerk 23 Beder 550–559 10 Baderhandwerk 24 Vysch 560–585 26 Fische 25 Walt 586–646 61 Wald 26 Tyer 647–670 24 Tiere 27 Vare 671–686 16 Vieh 28 Milch 687–695 9 Milch und deren Produkte 29 Joger 696–705 10 Jagd 30 Vogel 706–773 68 Vogelnamen 31 Slange 774–791 18 Schlangen, Würmer und Insekten 32 Werd 792–802 11 „Die Welt, in der wir leben“ Tyrėjas linkęs įžvelgti tam tikrą teminių grupių pateikimo dėsningumą – subtilią „schemą“ (einzelnen Gruppen einen bestimmten Schema folgen): „Die Sachgruppen geben ein Abbild des Kosmos, in dessen himmlischer, zeitlicher und weltlicher Einteilung, also eine grobe Skizze des Weltbildes der christlichen deutschen Einwanderer, deren Schwerpunkt auf den Bezeichnungen für die direkte Lebenswelt liegt (Gruppe 7–31); die Gruppen 1–6 bieten den kosmologischen Überbau, ergänzt durch Gruppe 32, in der mit den Begriffen Werd, Lant, Kristenheit, Heidenschaft, Stat und Dorf verallgemeinernde Bezeichnungen für Formen des Zusammenlebens in absteigender Folge geliefert werden. Davon lassen sich Lant, Stat und Dorf ohne weiteres mit dem Recht in Verbindung bringen, denn sie weisen eine Verfassung auf, sind juristisch definiert. Ebenso weisen die Begriffe Kristenheit und Heidenschaft eine juristisch-kanonistische Konnotation – zumal im Preußenland – auf. Und Gruppe 16 zeigt mit den Vokabeln König, Ritter, Leman (Lehensman), Vrier, Gebur eine soziale Rangfolge auf, die juristisch durchaus von Belang ist“ (Päsler 2003: 237). Žodyno funkcinamąsias susijęs su „mokyklinę sferą“ tyrėjas teigia, kad toks bendro resp. nespecializuoto (t. y. ne siaurai teisinio) pobūdžio leksikografinis kūrinys galėjo atsirasti Heilsberge arba Frauenburge. Vyskupo rezidencijoje Heilsberge prieš mokyklą, jo teigimu, veikė nuo XIV a. vidurio, o šešėliška Frauenburgo katedros (Ecclesia Warmiensis) kanauninkų savo namuose turėjo išlaikyti ir auklėti po vieną jaunuolį prusą⁷. R. Päsleris taip pat pastebi, jog toks 7 Tyrėjas Päsleris (2003: 237) cituoja Klausą Neitmanną: „Auch jeder der sechzehn Domherren des ermländischen Domkapitels zu Frauenburg hatte einen jungen preußischen Zunge in seinem Hause zu unterhalten und ihn für die spätere Seelsorge unter seinem Volke zu erziehen. Den Unterricht erhielten die Jungen an der dortigen Kathedralschule. Einige Stamprußen sind im 14. 14 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraščių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas žodynas galėjo būti reikalingas ir Marienburge, kur, pasak jo, taip pat prūsų studijuota. Dėl Elbingo kodekso sudarymo vietos tyrėjas dvejoja. P. Holcwecheris savo darbą galėjo atlikti Elbinge – für den Elbinger Deutschordenskontent. Kita vertus, autoriaus neatmeta galimybės, jog „pralomų“ šaltinių kompiliavimas bei jų savotiškas archyvavimas įvyko Marienburge: „Die Handschrift würde sich dann in die Bestrebungen zur Verwaltungsreform einordnen lassen und als eine Art „Belegexemplar“ verschiedener Texte in der Marienburg „gelagert“ worden sein; nach Elbing wäre die Handschrift womöglich nach Aufgabe der Marienburg gekommen“ (Päsel 2003: 237). Bet kokiu atveju kodekso sudarymą tyrėjas, pagal seniai susiklosčiusią tradiciją, tvirtai sieja su Vokiečių ordino administravimo tikslais: „In beiden Fällen jedoch wäre die Handschrift für Verwaltungszwecke des Deutschen Ordens hergestellt worden“ (Päsel 2003: 237). 1.3. Patarasis plačiai paplitęs teiginys atrodo pernelyg kategoriškas ir ribojantis. Ar tikrai rinkinio funkcionavimą galima motyvuoti tik oficialiu vokiečių ordino administravimu? Ar tikrai prografo sudėtyje teisnų niekap negalima suderinti su žodynu? Mums atrodo, kad tokia galimybė egzistuoja. Reikėtų turėti omenyje, kad visi trys į Elbingo kodeksą įtraukti teisų sąvadai nuodugniai reglamentavo ekonominius santykius, o ypatingas dėmesys juose buvo skiriamas prekybos klausimams. Iš esmės tai yra prekybos teisynai, kurie ilgainiui – ypač „Liubeko teisė“ – užtikrino dinamišką Baltijos regiono miestų praturtėjimą ir raidą. Taigi, į skirtingus administracinius vienetus (Pamedę, Elbingą, „Lenkų teisė“ valdoma teritoriją) nukreipti teisynai buvo reikalingi ne tik komtūrai, prokuratoriams ir kitiems „administratoriams“, bet ir galingai Hanzos sąjungai atstovaujantiems pirkliams. Be to, šaltinių vargu ar jie galėjo sėkmingai užimti savo veikla. Tačiau pirkliams versti reikalams buvo reikalingi ir kiti rašytiniai šaltiniai, tarp kurių buvo ir pagalbinių lingvistinių priemonių, palengvinančių komunikaciją resp. derybas su nobliais, amatininkais, valstiečiais, turtingais, palydovais ir kitais veikėjais menkai ar išvis dar nekalbančiais vietiniais gyventojais. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra vien teorinė galimybė. Hanzos regione yra paliudytų prekybiniais poreikiais sudarytų leksikografijos darbų. Įdomią ir artimiausią tokių lingvistinių šaltinių lizdą sudaro vadinamosios „Rusiskos knygos“ (Ein Russisch Buch; Ein Rusck Boeck; acc. sg. русько книго – rusche boek). Rusų-vokiečių kalbų žodynėliai ir pasikalbėjimai, kažkada Nugardo faktoriuje realizuojami „Hanzos vokiečių žemaičių kalba“ (apie sąvokas Hansprache arba Lübecker Ausgleichsprache žr. Sanders 1982; Peters 1973), yra und 15. Jahrhundert in ihrer erfolgreichen Laufbahn bis auf die Bischofsstühle von Samland und Pomesanien gelangt“ (žr. Neitmann 1996: 64). Straipsniai / Articles 15 ILJA LEMEŠKIN svarbūs nagrinėjant atitinkamą „Prūsišką knygą“, t. y. Elbingo žodyną, nes žanriniu požiūriu paaiškina šio leksikografinio darbo kilmę, jo sandarą bei paskirtį (t. y. tipologinį ryšį). Prie mums rūpimų „Rusiškų knygų“ dar grįšime, bet iš pradžių pažiūrėsime, iš kurio šaltinio Elbingo žodynas buvo ir yra kildinamas iki šiol. 1.4. Elbingo vokiečių–prūsų kalbų žodynas tradiciškai siejamas su viduramžiais paplitusiu vokiečių–lotynų kalbų žodynėliu (Mažiulis 196: 28), tačiau tokios kalbinės sąsajos žodynų Prūsijoje ir kitur išvis nėra paliudytos. Yra žinomi lotynų–vokiečių kalbų žodynų nuorašai (Päler 2003: 213), bet jų paskirtis visai kitokia. Jais buvo naudojamasi mokantis lotynų kalbos leksikos. Taip mokiniai sėkmingai įžengdavo per „atviras duris į kalboms ir visiems mokslams“ (J. A. Comenius: Janua linguarum reserata sive Seminarium linguarum et scientiarum omnium = Dwēre Jazyků otevřené To aeft Kratký a snadný způsob kterého li Gazyką /ßpolu y s začátky wssech wměni swobodných / pochopeńi). Atvirkščiai orientuoti (iš vokiečių į lotynų kalbą) žodynai aptariamųjų laikotarpiu neturėjo prasmės (vartotojų, dėl to jų hipotetinis egzistavimas, apie kurį savo laiku svarstė Walthers Ziesemeris (Ziesemer 1920: 139–140), kelia daug abejonių. Teoriškai įmanoma svarstyti alternatyvų modelį, kad vokiečių–prūsų kalbų žodyno sudarytojas iš mokyklinio žodyno pašalino lotynų kalbos registro lemą, o vietoje jų pasinaudojo vokiškais atitikmenimis: Nurodytos žodynų tarpusavio santykių schemas laikosi Rolando Ferri, kuris tapo pirmu tyrėju, apiesmiu deklaruojamą ryšį pagrįsti tekstologiškai (Ferri 2018). Elbingo žodyną jis nuodugniai gretina su XIV a. pabaigos lotynų–vokiečių žemiau Liber ordinis rerum, kurį spaudai parengė ir 1983 m. Tübingenė išleido Peteris Schmittas. Italų mokslininkas įžvelgia „didelį artumą“ (significant closeness) tarp teminių skyrių ir pamatinių žodžių, kurie tampa pavienių teminių laukų identifikatoriais (Ferri 2018: 129–130). Gretinimas jam davė tokį rezultatą: Liber ordinis rerum Elbing vocabulary 1. De deo et sanctis 1. (1) Got Deywis 2. De mundo celo et stellis 2. (12) Jor Metan 3. De tempore (annus jar) 3. (24) Ede Same 4. De igne (=EV4) 4. (33) Vēre Pano 5. De aere (=EV5) 5. (45) Luft Wins 16 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas Liber ordinis rerum Elbing vocabulary 6. De aquis (=EV6) 6. (59) Wasser Wundan 7. De terra (=EV3) De montibus (=EV26) 7. (67) Mensch Smonenai(n)s 8. De distinccione et locis nemorum 8. (169) Vater Towis 9. De viis inter terras De aedificiis (=EV9) 9. (193) Hüs Buttan 10. De cognationibus hominis 10. (236) Ackerman Artos 11. De officialibus (=EV16) 11. (294) Wayn Abasus 12. De his qui presunt victui (agrestis ackerman, venator ieger) 12. (316) Möle Malunis 13. De panum preparatoribus (mola mol, fornarius beker) (=EV 12, EV E13) 13. (329) Becker Pecore 14. De cibariorum preparatione (cocus koch) 14. (347) Garbreter Aubigo 15. De diversis generibus ciborum (lac milch) 15. (382) Kretzem Karczemo (384 malcz Piwaltan) 16. De diversis generibus potum (brasiator melcer, brasium malcz) 16. (404) Herre Rikıs 17. De artificibus pro vestitu (textor weber) 17. (429) Ros Rusis 18. De preparatoribus uestium (sartor schrader) 18. (440) Seteler Balgninis 19. De preparatoribus corei (sutor schowrt) 19. (454) Weber Tuckoris 20. De artificibus pro edificiis 20. (473) Schroter Scrutele 21. De instrumentis ad commutationes rerum necessaris (=EV 11, 17, 18) (sellator satlär) 21. (496) Schuwert Schuwikis 22. De emundatoribus (balneator, bader) 22. (513) Snẏt Wris 23. De brutis et eorum generibus (=EV26) 23. (550) Beder Stubonikis 24. De incomestibilibus domesticis (=EV17) 24. (560) Vysch Suckis 25. De feris (=EV26) 25. (586) Walt Medan 26. De speciebus avium (=EV30) 26. (647) Tyer Alue 27. De piscibus (=EV24) 27. (671) Varre Lonix 28. De vermibus venenosis (=EV31) 28. (687) Milch Dadan 29. De partibus animalium (=EV7) 29. (696) Jeger Medis 30. (706) Vogel Pepelis 31. (774) Slange Angis 32. (792) Werd Swetan Straipsniai / Articles 17 ILJA LEMEŠKIN Turinio ir sandaros panašumą atskleidžianti lentelė turi savo specifikos, kurios tyrėjas korektiškai neparista akcentuoti. Autorius pripažįsta, jog Liber ordinis rerum yra daug stabilesnis leksikografijos kūrinys. P. Schmito publikacijoje jis susideda net iš 250 skyrių, o tai sunkiai koreliuoja su Elbingo žodyno teminiais blokais, kurių yra tik 32 (Ferri 2018: 127–128). Kairėje pateiktos lotyniškų pavadinimų ištraukos ir skyrių tęstinis numeravimas, kuris vizualiai gali suponuoti daug glaudesnį gretinamų paminklų ryšį, yra sąlygiškas dalykas: „I have subsumed different subchapters of the LOR [Liber ordinis rerum – I. L.] under the same heading in cases in which different chapters were clearly expansions of the preceding and more general one, like, e.g. De artificibus pro vestitu, De diversis metiebus pannorum, De preparatibus vestium et vestibus, De partibus vestimentorum, De ornamentis, De pannis ad ornatum spectantibus, which I have subsumed under only just one title, de artificibus pro vestitu; this implies that the numbers I have written next to each ‘chapter’ do not designate the order of the same chapter in the MSS of LOR, but are intended only to facilitate comparison with the EV [Elbing Vocabulary – I. L.], which I think is significant in many regards. In addition, the Liber includes several grammatical chapters, which adds up to the total of 250 in Schmitt’s edition. I have added (in bold), in the left column, after the title of each chapter, some Latin-German entries which have a correspondent in the right column“ (Ferri 2018: 127–128). Galu gale R. Ferri prieina prie atsargių išvadų, kurios pastebėtas struktūros ir turinio paraleles kildina iš senos ir bendros (universalios) leksikografines tradicijos kontinuumo: „EV mirrors closely the sequence of chapters found in LOR, in turn inherited from the arrangement of all such lists and most other classified glossaries from antiquity onwards. First come the words for ‘God’ (the various deities of classical mythology in the ancient glossaries), the sky, the weather, and the four elements. Then comes the human world: the human anatomy, kinship, bonds and other relationships describing social relationships. The next group includes nouns for human activities, first the agriculture, then manufacturing (weaving, shoemaking, working textiles). The last section is devoted to animals and plants. Medieval glossary and encyclopedic writers had inherited this preordained structure from antiquity: bilingual Greek-Latin glossaries always follow this macrostructural pattern: the gods and heavens, the human body and the human nature, human activities including the production of food and drink, agriculture, animals, plants“ (Ferri 2018: 130–131). Apie potencialią galimą tiesioginį ryšį tarp Liber ordinis rerum ir Elbingo žodyno tyrėjas kalba labai atsargiai: „The EV follows one such pre-existing template, close to what we have in the LOR, which I have chosen as a term for comparison because in terms of language (Niederdeutsch), geographical distribution and date may 18 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraščių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas have been close to what the authors of the EV used as a model for their collection and registration of Prussian data“ (Ferri 2018: 127). Su tokiu atsargumu (may have been close) prasminga sutikti, kadangi tarp lotynų–vokiečių ir vokiečių–prūsų kalbų žodynų įmanoma apčiuopti bent vieną perinamą grandį, o būtent – prekybinės paskirties vokiečių x arba x–vokiečių kalbų žodyną, kuriam atstovauja jau minėti rusų–vokiečių kalbų leksografiniai darbai. Tarpusavio žodynų santykį galima vaizduoti tokia seka: Romėniški skaičiai žymi funkcinių postūmių tarp leksografinių šaltinių: nuo hermeneutikos ir edukacijos link pragmatinio, pelną užtikrinančio leksografijos pritaikymo. Procesą lydi neišvengiama struktūrinė kaita. Būtent dėl biplanės kalbinės sąrangos patrauklia R. Pälslerio hipotezė apie Elbingo žodyno edukacinę paskirtį ir mokyklinę jo vartojimo sferą reikia vertinti kritiškai. Jeigu sudarytojas iš tikrųjų vadovautųsi triviumo siekimo tikslais, jis pasirinktų lotynų–vokiečių kalbų leksografinį šaltinį ir jokiu būdu nebūtų atsisakęs lotyniško registro. Tuomet atrastų eilinis trikalbis žodynas: lotynų–vokiečių–prūsų. Būtent taip (turimų dvikalbių arba triklabų žodynų „priaugimu“) viduramžiais ir renesanso laikais paprastai ir vykdavo leksografijos formavimasis nacionalinėmis kalbomis. Sunku įsivaizduoti lotynų kalbos dalį atmetusį autorių, pavyzdžiui, Konstantiną Sirvydą, kuris vietoj Dictionarium trium linguarum būtų skelbęs apkarpytą, t. y. lenkų–lietuvių kalbų, žodyną (plg.: 1489 m. Trialog Vīdenský; XVI a. Vokabülär hebrejsko-německo-latinsko-český; Dictionarius trium linguarum. latine. teutonie: Boemice [...] 1513; Dictionarius Trium Linguarum Latine Teutonice et Polonice [...] 1528; Dictionarius Latine, Germanice, Polonice et Ungarice 1531 ir t. t.). Regioninis dvikalbimas rodo, kad žodyno sudarytojas / Straipsniai / Articles 19 ILJA LEMEŠKIN vartotojas buvo ne akademikas, o praktikas. Žinoma, lieka galimybė, jog Elbingo žodynas nebuvo pirmas tokios rūšies, t. y. buvo sukurtas pagal senesnį vokiečių kalbų, pavyzdžiui, vokiečių–rusų kalbų, žodyno pavyzdį. 1.5.1. Tarp seniausių dar žinomų rusų–vokiečių kalbų žodynų mūsų dėmesį patraukia trys kūriniai, kurių atsiradimą XIII–XIV a. nulemė Hanzos pirklių veikla: a) Leksografinis šaltinis Einn Russich Buch – rusų ir vokiečių aukštaičių kalbų pasikalbėjimų knyga su žodynu (1r–113r ff.; žodynas užima 68r–89r ff.) – šiuo metu didesnio kodekso sudėtyje (iš viso 147 f.) saugomas Jogailaičių universiteto bibliotekoje Krokuvoje. Prieš Antrąjį pasaulinį karą kodeksas su ta pačia signatūra Ms. slav. fol. 18 buvo saugomas Berlyne (Staatsbibliothek zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz). Vanden ženklų analizė rodo, jog rankraštinis paminklas paskutinį kartą buvo nurašytas 1581–1591 m. (Falowski 1992: 4). Tačiau titulinis puslapis atskleidžia laiką ir aplinkybes, kada ir kodėl buvo atlikti du ankstesni nuorašai: Einn Russich Buch binn ich genanndt, Ihm Deutschen Lanndt gantz vnbekannt Der mich hat geschrieben Den lasse gott Frolich Leben vndt sterben Amen. Hilff got was ich beginne, Einn sälige ende ich gewinne, Der Dies hat geschrieben Gott gebe ihm nach gottes willen zu Leben Ahier Auff dieser erden, Das Seine Seell got zu theil werde, Thomas Schroue Ist ehr genandt Das er gott mute werden bekandt Amen, Anno Domini *146* Thomas Schroue patikimai tapatinamas su Tartu burmistru, kuris 1494 m. Hanzos pasiuntinybės sudėtyje aplankė Maskvą, o grįžęs iš kelionės pateikė trumpą ataskaitą apie nesėkmingas derybas su Ivanu III (Alexeev 1951: 109–110). Maskvoje pirmiausia buvo sprendžiamas „kalbinis“ klausimas, mat caro valdžia anksčiau buvo sulaukiusi Hanzos vertėjo. Vertėjo sulaikymas bent iš dalies turėjo lemti rankraštinio žodyno ir pasikalbėjimų knygų surinkimą, nes 20 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas bendrauti su maskėnais reikėjo. Iki tol Einn Russisch Buch galėjo būti saugomas „Vokiškame dvare“, kuris Naugarde veikė nuo 1192 m. Seniau sudarytas ir nuolat pildomas „praktinis vadovėlis“ buvo reikalingas pradedantiems jauno amžiaus pirkliams (jų skaičius faktoriuje kai kuriais metais siekdavo 150–200 žmonių!), kurie juo naudamiesi įgydavo verslui naudingų kalbinių kompetencijų. 1494 m., kai Ivanas III naikino Hanzos faktoriją, šis šaltinis kartu su kitais vokiškais Naugardo rankraščiais natūraliai pakeitė savo buvimo vietą. Taigi T. Schroue žodyną galėjo su savimi parsivežti, perrašyti arba pavesti perrašyti jam pavaldiam žmogui. Tai turėjo įvykti dar XV a. pabaigoje, nes Tartu mieste, eidamas šio miesto burmistro pareigas, mirė 1498–1501 m. Tituliname lape nurodyti 1546 m. savo ruožtu žymi kito tarpinio nuorašo egzistavimą, kuris atsidūrė spausdinant knygą (Akeceev 1951: 108). Apie tai liudytų invokacija į skaitytoją, t. y. pradinis ketureilis, kuris savo forma ir turiniu būdingas XVI a. leidiniams. Žodyno ketureilį tikriausiai paveikė C. Schnauso sukurta invokacija į skaitytoją, kuri spaudė pirmą kartą pasirodė ne vėliau kaip 1546 m. (apie tai plačiau: Lemeškin 2017). Taigi populiarus ir XVI a. viduryje vos neišleistas kalbinis šaltinis per šimtmetį buvo nurašytas mažiausiai tris kartus. „Rusiška knyga“, be jokios abejonės, buvo nuolat aktualizuojama ir anksčiau. Žodyno XII–XIV a. originalas turėjo būti maždaug tokios pat sandaros, t. y. panašiai suskirstytas į teminius skyrius (nuorė Einn Russisch Buch jų yra 43), bet tuos skyrius turėjo sudaryti ne tiek daug leksinių vienetų. Laikui bėgant, pakito ir vokieško žodyno dalies pavidalas. Gerldas Stone’as rankraštyje rado nemažai sporadiškai pasitaikančių vokiečių žemaičių kalbos formų (Stone 1990). Tai patvirtina anksčiau išsakytą hipotezę (Jakobson, Schooneveld 1961; Gernentz, Korol, Rösler 1988: 39–40), kad žodyno protografas buvo rusų–vokiečių žemaičių kalbų. Rusų kalbos ištekliai savo ruožtu viena­reikšmiškai nurodo į Naugardą ir (arba) Pskovą, t. y. į nuolatinę Hanzos sąjungos prekybinių interesų sritį. Šaltinį išleido ir nuodugniai tyrė Adamas Falowskis (Falowski 1992, 1997). b) Rusų–vokiečių žemaičių kalbų pasikalbėjimų knygelė bei žodynas, kuriuos 1607 m. Polocke perrašė ir papildė Tonies Fenne (Tonnies Fenne gheordt dit boek. || Anno 1607 den 1 septemb. || zu Pleschow geschreven – 1 p.). Ilgą laiką buvo manoma, kad Danijos karališkojoje bibliotekoje saugomas (sign. Thott 1104 4) rankraštis yra originalus XVII a. pradžios leksikografijos kūrinys (žodynas užima 31–130 p.), tačiau lenkų mokslininkai nustatė, kad apie 80 % kalbinių duomenų sutampa su T. Schroue’s Einn Russisch Buch leksine medžiaga (Бочек 3003: 215). Tai reiškia, kad abu vienodos sandaros žodynai yra kilę iš bendro protografo (apie tekstų ir žodynų sandaros tapatumą taip pat žr. Jakobson, Schooneveld 1961: 5–31). Straipsniai / Articles 21 ILJA LEMEŠKIN Šaltinių nuo 1961 m. tęstinių būdu leido ir tyrinėjo Louisas Leonoras Hamerichas, Romas Jakobsonas, Antonius Hendrikus van den Baars ir Hans Joachim(as) Gernenzas (Jakobson, Schooneveld 1961; Hamerich, Jakobson 1970; Baar 1885; Gernenz 1986). Ne taip seniai rankraštį iš naujo dešifravo (Hendriks, Schaeken 2008; Hendriks 2011)8 ir į duomenų bazę TITUS9 įtraukė Pepijnas Hendrikas ir Jos Schaeken. Žodne randame 54 teninius skyrius. c) Rusų-vokiečių žemaičių kalbų pakalbėjimų knygelė bei žodnas pavadinimu Ein Rusch Boeck... Leksikografinis paminklas (94 f. apimties) saugomas Jogailaičių universiteto bibliotekoje, prieš Antrąjį pasaulinį karą su ta pačia signatūra Ms. slav. quart. 14 buvo saugomas Berlyne (Staatsbibliothek zu Berlin – Preußischer Kulturbesitz). Rankraštį nuodugniai tyrinėjo A. Fałowski, kuris jį datavo XVI a. viduriu ir kilme iš Pskovo (Fałowski 1994, 1996). Žodną sudaro 35 teminiai vienetai. 1.5.2. Visus nurodytus leksikografinius šaltinius, kurie yra daug panašesni (sandara bei apimtimi) su Elbingo žodnu negu su Liber ordinis rerum, sieja glaudus tekstologinis ryšys, tačiau jo primtis lieka neaiški. Vieno rankraščio negalima tiesiogiai kildinti iš kito, ir atvirkščiai. Priemami nuorašai ganėtinai seni (vienas yra XV a. pabaigos redakcija, kitas atskleidžia XVI a. vidurio situaciją, trečias – XVII a. pradžią), o teminių blokų pateikimo tvarka juose gerokai varijuoja. Žemiau be specialios atrankos ir suderinimo iš eilės pateiksime visus rankraščiuose paliudytų skyrių pavadinimus: Einn Russisch Buch (1546 m. žodna redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn gott vnd Himischen Dingen Van Gott vnnd hemmelschen dingen Van den veer elementen Vonn Zeiten Des Jahrs Van Geütschen wesen Van winde vnd der mane Vonn dem Geistlichen Standt Van weldtlicker Oberüheet Namen der mahte vnd dage Vom weltlichen Stande Van tüden des Jars vnd den werme Auch tuden Van den veer tiden des jahres Vonn freund vnd Gieschafften Van Allerlei Watter Van geistlichen standt vnd regiment Vonn Manes Personen De quatuor Elementis Van weltlichen stande vnd regiment Vonn Handwercken De 12 Mensibus. De quatuor Tempora auui Van frundtschop vnd thobeheringe Vonn Stedten Van mün­schen dat ganze lüff vnd sin wesen Van personen vnd gestalt der lude 8 https://opacess.leidenuniv.nl/handle/1887/17831. 9 http://titus.uni-frankfurt.de/texte/etcs/slav/russ/fenne/fenne.htm. 22 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Bec... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vom Steden Vnnd Landschafften Van Krüges Lüden Van geschiden luden guder artt Vom Gewete Hür wül ck schuen van Vader vnd moder Süster vnd Broder vnd Früntschap Van vngeschikten luden boß artt Vonn gewte Maß vnd Ellen Van Allerlei Namen Der mün­schen Van menschen namen Vonn fischen Van Allerlei Amten vnd meisters Van lenden vnd steden Vonn Vogelln Van schures vnd Briefen Van nationen der lude Vonn Holtz Van Büken Van allerle handtwerken Vonn Korn Van Kleidingen Van kriege vnd orlichs geschefften Vonn Viehe Van Steden vnd sloten Lande vnde dorpen Van allerley spelwark Vonn pferden Van En vnd drücken vnd bedarf Hefft to Der not Von maten vnd wichten Vonn Wildwerk od(er) Wildwahren Van Hus vnd Hus Haltung Bredt vnd lak Vonn Vÿtalyën Van Allerlei Holt vnd büschenn vnd Anderen benen Van der erden Vonn getrencke Van wülden türen vnd Anderen Viehe vnd pferden Van wateren Vonn der Sehe vndt Schieffen Van varen der pferde Van buschen vnd holte Vonn Haugerat vnd Derselen Zuberung Van Allerlei füschcken Im water Van fruchten der erden Vonn Haushaltung vnd Derselen Zuberung Van Allerlei vogel vnd Hemel Van allerley awete Vonn Ëyserwerk Van Goldt. silber. Eisen. Koper Von allerley vögl̇n wilt vnd tam Vonn Nehewerk Van Gelte Vnderschede Van allerley gewerme Vonn Dreschen Van Allerlei Erd Beren vnd Abest Van fischen vnd eher artt Vonn Schrÿberk Schriben Leüften vnd Kranckheiten Van wilden dieren Vonn Menschlichen gliedmassenn Van Schepen Van tamen dieren Vonn Manes Namen Van Edel Gesteinen Van parden Vonn Betten Vnd Ihrer Zubehõre Van Allerley wñe vnd Bier Van rustingen tho parden Vonn Kleÿdunge Van Eelen Kreüter Von allerley vtalia Straipsniai / Articles 23 ILJA LEMEŠKIN Einn Russich Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn Runstunnen zu Pferden Van Seiden Gezeüg Van allerley flesch Vonn Krige Vnd Einer Zubehorunge Van wandt lacken Van allerley gedrenke Vonn Tanten Singen Vnd Springen Van Allerleÿ verenn Van menschen ledtmaten Vonn Rauch Wahr als Hiernach Volft Van moten vnnde Lasten vnd gewichten vnd Allerlei kaufmanes war Van bekleide Vonn allerleÿ waren als hernach volfft Van schiffwaren Vonn Allerleÿ Kreude Van huszrade Vonn Edlen gesteinen Van fuer Vonn golde vndt goltwerck Van handtwerckes reschop Vonn der Russischen Muntze Van schepen Vonn Seyden gewandt Van allerley pelterien Vonn allerley farben Van allerley leder vnd huden Vonn Allerleÿ Lacken Van allerley dutscher war Van solte vnd heringe Van wase vnd talge Van flase vnd hemp Van adelstenen Van goldt vnd suluer Van der ruschen muntte Van kruden vnd gewurtze Van sidengewande Van linen wande Van allerley fure Van allerley laken Aptariamų paminklų skirtumai rodo, kad XIV–XV a. turėjo egzistuoti daugiau nei panašių nuorašų, kurie tekstologiniu atžvilgiu jau tada sudarė painų tinklą. Tai rodo didelę „Rusiškų knygų“ paklausą ir paplitimą. Tikslų dar turimų trijų nuorašų santykį vargu ar bus įmanoma nustatyti (nebent Elbingo žodyno lyginamosios analizės pagrindu). Bendro protografo rekonstrukciją komplikuoja tai, kad tų pačių terminų skyrių antraštės skiriasi. Dar skyrių pavadinimus nurodysime vieną greta kito neatsižvelgdami į jų pateikimo vietą žodynų sudėtyje: Einn Russich Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn gott vnd Himelschen Dingen Van Got vnnd hemelschen dingen 24 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boec... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn Zeiten Des Jahrs Van tüden des Jars vnd dagen werme Auch tunden Van den veer tiden des jahres Vonn dem Geistlichen Standt Van Geustlichen wesen Van geistlichen standt vnd regiment Vom weltlichen Stande Van weldtlücker Oberlühett Van weltlichen stande vnd regiment Vonn freund vnnd Gesebschafften Hier wül ick schruen van Vader vnd moder Süster vnd Broder vnd Fründschap Van frundtschop vnd thohearinge De quator. Elementis Van Allerlei Water Van den veer elementen Van warenn Van winde vnd der mane Van der erden Van fuer Vonn Manes Personen Van personen vnd gestalt der lude Van geschieden luden guder art Van vngeschicken luden böser art Vonn Handwerken Van Allerlei Apen vnd meisters Van allerlei handtwerken Von Steden Vom Steden Vndt Landschafften Van Steden vnd sloten Lande vnd dorpen Van landen vnd steden Vom Gewichte Vonn gewichte Maß vnd Ellen Van moten vnde Lasten vnd gewüchten vnd Allerlei kaufmanes war Von maten vndt wichten Vonn fischen Van Allerlei füschken Im water Van fischen vnd eher art Vonn Vogeln Van Allerlei voegell vder Hemel Von allerley vögeln witt vnd tam Vonn Holtz Van Allerlei Holt vnd büscheken vnd Anderen bomen Van buschen vnd holte Vonn Viehe Vonn Wildwerk od(er) Wildwaren Van wülden türen vnd Anderen Viehe vnd pennen Van wilden dieren Van tamen dieren Vonn pferden Van varven der perde Van pferden Vonn gerencke Vonn Vytälyen Van Eten vnd drüncken vnd bedarf Hefft to Der not Van allerley gedrenke Vonn allerley vitalie Vonn der See vndt Schieffen Van Schepen Van schepen Straipsniai / Articles 25 ILJA LEMEŠKIN Einn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boec... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., P. Škovas) Vonn Hausgerat vnd Derselben Zubehorunge Vonn Haushaltung vnd Derselben Zubehorung Vann Hus vnd Hus Halt ung Van huszgerade Van handttwerkes reschop Vonn Schreybergk Van schruers vnnd Brüefen Van Büchern Van schrifwahren Vonn Menschlichen gliedtmassen Van müschen dat ganze lijf vnd sin wesen Van menschen ledtmaten Vonn Mannes Namen Van Allerlei Namen Der menschen Van menschen namen Vonn Kleydunge Van Kleydungen Van beklede Vonn Kriege Vnd Seiner Zubehorunge Van Krüges Lüden Van kriege vnd orlichs gescheften Vonn golde vndt goltwerck Van Goldt. süber. Eüsen. Koper Van goldt vnd sulver Vonn Allerley Kreude Van Eden Kreuteren Van kruden vnd gewurze Vonn Edlen gesteinen Van Edel Gesteinen Van edelgestenen Vonn Seyden gewandt Van sidengwande Vonn allerley farben Van Allerleÿ verwenn Van allerley farue Vonn Allerley Lacken Van wandt lacken Van allerley lacken Vonn der Russischen Muntze Van Gelde Vndschede Van der ruschen munte De 12 Mensibus. De quatuor Tempora ani Namen der mahnte vnd dage Vonn Rustungen zu Pferden Van rustingen hon peden Van Allerlei Ert Beren vnd Abet Van fruchten der erden Van allerley awete Vonn Eyserwerk Van allerley duscher war Vonn Tანტzen Singen Vnd Springen Van allerley spelwar Iš trisdešimt dviejų Elbingo žodyno teminių skyrių tik aštuoni neranda nomi- nalių atitikmenų: „Ūkis ir žemės darbai“ (Elbingo žodyne jis yra 10-tas), „Ratai ir rogės“ (11-tas), „Malūnas“ (13-tas), „Batsiuvystė“ (21-tas), „Pirtis“ (23-tas), „Pienas, pieno gaminiai“ (28-tas), „Medžioklė“ (29-tas) ir „orbis mundi“ (32-tas). Dvidešimt trys Elbingo žodyno skyriai turi tvirtų gretimybių bent dviejuose „Rusiškų knygų“ nuorašuose. Vienam tematiniam skyriui įmanoma parinkti atitikmenį tik viename iš jų: Elbingo žodyno „Ropliai ir vabzdžiai“ – T. Fenne’s „Van allerley gewrme“. Gali būti, kad šis T. Fenne’s nuoraše papildytas skyrius yra kilęs iš rusų–vokiečių kalbų žodyno protografo (artimo Elbingo 26 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas žodynu), tačiau kiti unikalūs skyriai gali būti antinio, inovacinio pobūdžio. Konkrečiai tai yra: Enn Russisch Buch (1546 m. žodyno redakcija) Ein Rusch Boeck... (XVI a. vidurys) Tönies Fenne (1607 m., Pskovas) Vonn Korn Vonn Nehewerg Vonn Dresenn Vonn Beten Vnd Ihre Zubehorunge Vonn Ruch Wahr als Hiernach Volfft Vonn allerley wahren als hernach volfft Scherbens Leüfften vnd Kranckheiten Van Allerley wüne vnd Bier Van Seüden Gezeüg Van nationen der lude Bredt vndt lank Van allerley flesch Van allerley peterien Van allerley leder vnd huden Van solte vnd herige Van wasze vnd tallige Van flasze vnd hemp Van linen wande 1.5.3. Gremių antraščių įvairavimas leidžia manyti, jog rusų–vokiečių žodynų protografas neturėjo skyrių pavadinimų, t. y. kad jis šiuo atžvilgiu buvo panašus į Elbingo žodyną, kuriame apskrities taškų nusakant teminį bloką buvo spalva išskirtas pamatinis žodis. Iš dalies tai paaiškina kai kurių „perteklinių“ teminių blokų atsiradimą. Pagal pamatinius (teminius) žodžius sutvarkytas tekstas suteikdavo erdvę tam tikram leksiniam klodui atskirti ir „perprofiluoti“ į atskirą semantinę sritį. Užtekdavo papildomai nuspalvinti inicią ir tokį skyrių išplėsti. Šį procesą galėtume iliustruoti pasiremdami Elbingo žodynu. Pavyzdžiui, pažvelkime į vienas po kito einančius teminius skyrius: „Žmogaus kūnas, sveikata“ (EŽ 67–168), „Šeima, giminės“ (EŽ 169–192), „Namai, ūkio pastatai“ (EŽ 193–235). Skyrius „Šeima, giminės“ pagrindą sudaro giminystės sąvokos, tačiau skyrių užbaigia keli socialinį bei darbo paskirties atspalvį turintys žodžiai (EŽ 190–192): Nurodytos leksinės sudaro semantinį perėjimą nuo vieno teminio lauko prie kito, nes prieš „Namų, ūkio pastatų“ skyrių informuoja apie šeimai artimą ar šeimą supantį namų personalą. Šioje žodyno pozicijoje (sąvokų žodynus būtina skaityti ir vertikaliai, nes sudarant žodžiai kaupėsi semantiniu asociaciniu pagrindu) žodžiai Waklis, Geweinis, Merg turi žymėti ‘tarnas, bernas’ (kaip Straipsniai / Articles 27 ILJA LEMEŠKIN woikello ‘knecht – tarnas (bernas)’ GrG 79 – PŽE IV 213), ‘dabininkas, samdiny s’ ir, atitinkamai, ‘merga, tarnaitė’. Taigi aptariamoje vietoje žodynas slėpė tam tikrą potencialią naujam terminam bloku atsirasti. Elbingo žodyne ji liko neišnaudota, nes ir pats sustabarėjęs ir neišplėtotas žodynas (dėl prieš kalbos pasikeitimo iš vartosenos) virto leksikografinės tradicijos aklavietė. Rusų-vokiečių kalbų žodynai, kurie išsirutuliojo iš tokios pat ar panašios sandaros paminklų, atvirkščiai, ilgus amžius liko aktualūs, t. y. buvo tobulinami ir plečiami (net XVII a.). Minėta potencija juose buvo pastebėta ir ja buvo deramai pasinaudota, dėl to po gimines skyriaus „Von freund vnd Geschefften“ dėsningai eina „Von Mannes Personen“ bei „Von Handwercken“ (T. Schroue’s Ein Russich Buch redakcija). Tą pačią seką, bet kitokiais pavadinimais skyriai pateikiami anoniminiame XVI a. Ein Rusch Boeck... (Hier wil Ic schrieen van Vader vnd moder Süter vnd Broder vnd Frundschap [...] Van Allerlei Ampten und meisters) bei T. Fenne’s nuoraše (Van frundtschap und thoeborige [...] Van allerlei hantwercken). Antrinė teminė grandis „Apie užsiėmimus, darbo pareigas“, kuri papildomai išsirutuliojo skyrių „Šeima, giminės“ ir „Namai, ūkio pastatai“ periferije, galėjo nulemti ir tai, kad buvo pritraukti kiti semantiškai artimi teminiai laukai, prieš sumetimais pateikti prepoziciškai, t. y. prieš giminės apžvalgą: „Von dem Geistlichen Standt“, „Vom weltlichen Stande“ (T. Schroue’s Ein Russich Buch); „Van Geistüchen wesen“, „Van weldtlicker Oberü-gheütt“ (XVI a. Ein Rusch Boeck...); „Van geistlichen stand vnd regiment“, „Van weltlichen stande vnd regiment“ (T. Fenne). Susidaro įspūdis, kad „Rusiškų knygų“ programą savo apvaldinimu, apimtimi ir sandara buvo panaš į Elbingo žodyną. Leksikografijos darbų lyginimas kai kur atskleidžia glaudesnį santykį tarp Elbingo žodyno ir XVI a. vidurio Ein Rusch Boeck... (tai pasakytina, pavyzdžiui, apie bendrą teminių blokų skaičių ir jų pateikimo seką rankraščių pradžios pozicijoje: „Van Gott vnd hemmelschen dingen – EŽ 1; „Van Geistüchen wesen“; „Van weldtlicker Oberügh eütt“; „Van tiden des Jars vnd den werne Auch tunden“ – EŽ 2; „Van Allerlei Watter“, „De quatuor Elementis“ – EŽ 3–6; „De 12 Mensibus. De quatuor Tempora auiji“; „Van müinschen dat ganze lijf vnd sin wesen“ – EŽ 7; „Van Krüges Lüden“ – EŽ 16; „Hier wil Ic schrieen van Vader vnd moder Süter vnd Broder vnd Frundschap“ EŽ 8 ir t. t.), tačiau kitur esama panašumo su kitais nuorašais. Atrodo, kad Elbingo žodynas bus naudingas rekonstruojant rusų-vokiečių kalbų žodynų programą. Koks buvo Elbingo žodyno ir „Rusiškų knygų“ programų ryšys, kol kas galima tik spėlioti. Viduramžių Hanzos leksikografija turėjo būti ribota, mat hanzeičiai Šiaurės jūroje ir vakarinėje Baltijos jūros pakrantėje nesusidurdavo su didesnėmis susikalbėjimo problemomis. Dėl kalbų giminiškumo ir diglosijos 28 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas jiems nebuvo sunku dirbti savo darbą Nyderlanduose ir Skandinavijoje esančiose faktorijose. Kiek sudėtingesnė situacija buvo Anglijoje, kur dėl prancūzų kalbos įtakos maišyta verbalinė komunikacija (vokiečių žemaičių kalbos pagrindu) buvo komplikuotesnė. Šioje erdvėje potencialiai jau galima tikėtis pagalbinių rankrašinių žodynėlių, kurie pradedantiesiems Hanzos pirkliams palengvindavo orientaciją kalbiniu požiūriu. Žengiant Rytų Europos link, dvikalbių žodynų poreikis neišvengiamai didėjo, nes pirkliai vis dažniau susidurdavo su „svetimomis“ kalbomis. Dėl to Rytuose galima prognozuoti skirtingo senumo vokiečių žemaičių–slavų (pavyzdžiui, rusų arba lenkų), vokiečių žemaičių–baltų (prūsų, latvių), vokiečių žemaičių–finougrų (estų, lyvių) kalbų leksikografijos darbų. Žinoma, tai tik teorinė galimybė, kuri nereiškia, kad visų tokių žodynų tuomet iš tikrųjų buvo prirašyta. Atsižvelgus į Hanzos regiono kalbinę specifiką (plačiau: Скайре, Фердинанд 2002: 78–80), būtų galima hipotetiškai svarstyti apie mūsų laiku nepasiekusio dvikalbio žodyno pavyzdį, pavyzdžiui, vokiečių–anglų kalbą, kuris vėliau buvo panaudotas sudarant vokiečių–prūsų ir (arba) vokiečių–rusų kalbų žodynus. Kita vertus, Elbingo žodynas gali būti kildinamas iš vokiečių–rusų kalbų žodyno, iš kurio ilgainiui išsirutuliojo mūsų dienas pasiekusios gerokai išplėtotos „Rusiškos knygos“. Galėjo būti ir atvirkščiai: XIII a. vokiečių–prūsų kalbų žodynas galėjo padėti pamatą „Rusiškai knygai“ atsirasti. Kokia bebūtų raidos kryptis, mums svarbu kultūrinis istorinis kontekstas ir praktinis gimininių žodynų funkcionavimas, kuris lėmė jų sandarą ir turinį. 1.6. Analogia su rusų–vokiečių kalbų žodynų atsiradimo aplinkybėmis bei jų funkcionavimu padės geriau suprasti Elbingo žodyno ištakas ir tipologiją. Praktinį Hanzos pirklių požiūrį į užsienio kalbas taikliai apibūdino Catherine Squires ir Svetlana Ferdinant: „Преимущества, которые дает владение языком партнера, гораздо ясны по. Именно в источниках, касающихся Руси, упоминаются sprakerere – изучающие русский язык купеческие сыновья [...]. Овладение иностранным языком являлось обязательным пунктом в программе образования начинающих ганзейских купцов [Bruchhäuser 1989, 99, 118]. При этом, насколько позволяют судить источники, подход к обучению языку был сугубо практическим: ганзейские «ученики» приобретали знания в устном общении с русскими хозяевами во время пребывания на боярских дворах. Уже в проекте договора 1268–1269 гг. оговаривается возможность направлять немецких и голландских юношей на Русь для овладения языком: Hospites libere et sine contradictione pueros suos mittant ad discendum loquelam in terram quoque uolunt“ (Скайре, Фердинанд 2002: 59). Čia ypatingai pabrėžtinas būtinis kalbos mokėjimo modelis. Tiek „Rusiškų knygų“ protėjas, tiek Elbingo žodyno pirmtakas turėjo apimti įvairiausias kasdienio gyvenimo sritis: nuo dvaro ir didikų gautos per Straipsniai / Articles 29 ILJA LEMEŠKIN įvairius žmogus dalykus iki įvairiausių gyvūnų (o dėl vabzdžių ir iki pirties). Specializuotiems dalykams juose nebuvo vietos. Jų pirminė paskirtis – padėti bendrai orientuotis naujoje kalboje, parodyti, kas kaip vadinama naujoje vietoje. Be kita ko, tai turėjo lemti „nomenklatūrinį“ požiūrį į kalbą, t. y. daiktavardžių dominavimą. Nomenklatūrinius žodynus galima gretinti su šiuolaikiniais iliustruotais dvikalbiais žodynėliais pradedantiesiems (vokiško registro lemia čia atitiktų iliustracija). Skaitybų, matavimo, mainų, pardavimo ir pirkimo sąvokų nebuvimas yra taip pat suprantamas. Tai jau kitas kalbos pažinimo lygmuo, kuris dėl savo aktualumo (būsimų pirklių akyse) gali ir reikalavo specialios fiksacijos popieriuje, nes tokie dalykai į galvą buvo kalami atmintinai, o toliau plėtojami pasikalbėjimuose. Galima manyti, jog tikslinis žodynų naudojajas buvo jaunolis – didžiemies metų pasiekęs žmogus: „Знание русского языка считалось очень важным и ценным качеством для купца, ведущего торговые дела с Русью. Русско-немецкие разговорники Шове, Фене и анонимный разговорник 1568 г., как показывает их анализ, скорее всего были не единичными трудами такого типа, а представляли целую традицию [Rösler 1990]. Авторами этих разговорников, как правило, бывали молодые купеческие сыновья, так как людям старше 20 лет считалось уже нецелесообразным начинать поприще, связанное с изучением такого сложного языка, как русский. „Nen lekent boven twintich jar olt sal de sprake in deme Naugardescher richte noch to Nou-garden ennenn, he se we he si, de in des kopmanne riche wesen wille“ (Сквайр, Фердинанд 2002: 68). Prūsų kalba, be jokios abejonės, priklausė prie sudėtingų, dėl to Elbingo tipo žodynas turėjo būti orientuotas į jaunų vartotojų kartą. Ta pati Hanzos šeiminai taikoma prekybos strategija – pagrįsta išskirtiniu dėmesiu vietinei kalbai – turėjo būti realizuojama ir Prūsuose, o ypač intensyviai tuomet, kai po karinės intervencijos Elbingo uostą žiotyse buvo įkurtas uostas (1237 m.). Po dešimties metų (1246 m.) Elbingo gyventojai buvo suteiktos Liubeko miesto teisės – ordinui nuostolingos, nes suteikė įvairių lengvatų ir privilegijų pirklių luomui10. Teisiniuose santykiuose pirkliai taip įgijo ypatingą statusą (įstatymai jį užtikrino teisinai), o tai skatino neeilinę prekybos plėtotę. XIII a. viduryje įkurtas ir Liubeko kontroliuojamas miestas netrukus tapo svarbiu tarptautinės prekybos centru, kur Hanzos miestų lygį prilyginantys pirkliai (per Elbingą važiuojantys į Naugradą ir atgal) gavo laisvosios prekybos galimybę. Manoma, kad ordinui ne itin naudingos teisės buvo suteiktos „išminties tvarka“, t. y. kaip padėka už svarią Liubeko pirklių paramą užkariaujant ir kolonizuojant Prūsus. Mums svarbu, kad išskirtinis miesto prieinamumas 10 Vėliau Prūsų gyvenamoje teritorijoje šios specifinės miesto teisės buvo suteiktos Branevui (1284 m.). 30 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas Hanzos pirkliams skatina konkurenciją, o dėl to ir susidomėjimą vietine kalba, tai savo ruožtu dėsningai vedė prie atskiros žmonių kategorijos – jaunuolių sprakelere – pasirodymo. 1.7. Hanzos kalbinė politika – nuolankį visų potencialių prekybos partnerių atžvilgiu – gali suponuoti mintį, kad žodyno atsiradimą lėmė iš to atvykę pirkliai. Tai tiesa, tačiau negalima nuvertinti ir prekyba užsiimančių vietinių vokiečių kolonistų reikšmės. Į pergėtos liudies kalbą jie nežvelgė neigiamai, nes jos nesuvokdavo kaip kliūties. Tam tikrų laikų galėjo būti netgi atvirkščiai. Konkurencijos sąlygomis vietinės kalbos mokėjimas užtikrindavo monopolį padėtį, kuria gabūs pirkliai noriai naudojosi. Iš to paties Naugardo mums yra žinomi griežti kalbos apribojimai. Norint eliminuoti konkurentus, čia buvo realizuojama nuosekli „kalbos blokada“, kai rusų kalbos platis buvo draudžiama išduoti prancūzams, olandams, flamandams, valonams, anglams, škotams ir kitiems svetimšaliams. Antai Liubeko suvažiavime 1423 m. buvo priimtas draudimas, nukreiptas prieš olandų jaunimą: „dat man jennen Hollendschen jungen up de sprake bringe“. Hanzos suvažiavime Valmieroje 1434 m. įvestas kitas apribojimas: „Ok en sall man neynes Hollanders, Zeelanders, Campeers, Vlaminghe noch Engelsche jungen doen noch doen helpen up de sprake“ (apie tai plačiau: Squires 2009: 38; Prūša 2009: 228). Prūsų kalbos atveju keblų santykį tarp hanziečių ir svetimųjų nėra dokumentais paliudyta, tačiau prūsų žemėje tuomet galėjo egzistuoti tam tikra vidinė įtampa tarp elbingiškių ir visų kitų Hanzos miestų atstovų. Tai suprantama, nes kai kuriems sunkiai ar sunkiai prieinama egzotiška kalba tapdavo svarbiu įrankiu, kuris vietinėje rinkoje trukdė pasisavinti didesnę pelno dalį ir tokiu būdu užtikrinti ilgalaikę pirklių gerovę. Taigi, savo sūnus į „prūsų kalbos mokslus“ buvo suinteresuoti atiduoti tiek tolimų Hanzos miestų atstovai, tiek vietiniai Elbingo pirkliai (miestiečiai). Vokiečių–prūsų kalbų žodynas ir panašūs kalbinio pobūdžio šaltiniai iki didelės įgalėjimo suteikdavo konkurencinį pranašumą, dėl to būtų galima samprotauti net apie tai, kad jų platinimas ir plitimas buvo ribojami ar reguliuojami. Tai skatino kontroliuojamą žodynų nurašymą profesiškai specializuotų rinkinių sudėtyje, kurie likdavo pirklių nuosavybe. Šiuo atžvilgiu verta prisiminti Elbingo kodekso istoriją. Iki 1823 m. jis priklausė Abrahamui Grübnau (Abraham Grübnau, 1740–1823). Pirmas mums žinomas sąvininkas buvo įtakingas Elbingo pirklys, kuris garsėjo ir kaip uolus knygų ir įvairių senienų kolekcionierius. Elbingo kodeksą jis galėjo gauti iš savo kolegų, t. y. toki pat pirklių kaip jis, įsigyti iš kitų profesijų atstovų, tačiau labai gali būti, kad knyga ilgą laiką priklausė „šeimai“11. 11 Grübnavo giminė kildinama iš Karaliaučiaus. Manoma, kad į Elbingą A. Grübnau protėviai persikėlė XVII a., tačiau tai neprieštarauja mūsų samprotavimui. Miesto valdžioje senos Straipsniai / Articles 31 ILJA LEMEŠKIN 1.8. Verta akcentuoti, kad Elbingui 1246 m. suteiktos „Liubeko teisės“ sudaro kodekso šerdį. Q 84 pamatą. Šis kodikologinis aspektas, mūsų manymu, yra reikšmingas, nes pagrindžia vokiečių–prūsų kalbų žodyno priklausymą anksčiau aptartai utilitarinei Hanzos leksikografijai, remia tokio priskyrimo pagrįstumą. Atrodo, kad į specializuotą vietinę kodekso sudėtį resp. į verslinį prekybinį jo pobūdį dar nebuvo deramai atsižvelgta. Tarp Elbingui suteiktos teisinės bazės ir vokiečių–prūsų kalbų žodyno, mat, bus glaudus priežastinis ryšys: be Elbinge tvirtai įsikūrusių hanziečių varg ar kada nors būtų atsiradusi prūsų leksikografija. Visa kitokia situacija būtų buvusi, jeigu kodekse figūruotų Magdeburgo arba Kulmo teisės. Tokia šaltinių kombinacija pareikalautų iš esmės kitokio aiškinimo. Prūsų atžvilgiu yra pažymėtina ir kitos kodeksą sudarančios dalys. Po pralaimėto 1242–1249 m. sukilimo prūsai, kaip rodo Kristburgo sutartis, suko vadovautis lenkų teise: „Poste dicti neophiti requisiti a nobis quam legem mundanam vellent eligere. vel que vellent secularia iudicia obseruare, habito inter se consilio pecierunt et elegerunt legem mundanam et secularia iudicia Polonorum vicinorum suorum. Et predicti fratres eis concesserunt benigne“ (Kregždys 2012: 45). Tai motyvuoja Polnisches Recht įtraukimą į kodeksą. Pamedės teisyno atveju glaudus ryšis su prūsais taip pat akivaizdus.Polnisches Recht įtraukimą į kodeksą. Pamedės teisyno atveju glaudus ryšis su prūsais taip pat akivaizdus. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, galima kelti hipotezę, jog „prūsiškais“ savo paskirtimi bei turiniu rinkinys buvo sudarytas pilyje terpėje Elbinge. Liubeko teise valdomame mieste randame palankiausias sąlygas, kurios motyvuoja žodyno ir teisių sąvadų sujungimą po vienu viršeliu. Iš pradžių toki rinkinį galėjo sudaryti „Liubeko teisynas“, „Lenkų teisynas“ ir žodynas. Ne anksčiau kaip 1340 m. rinkinį papildė „Pamedės teisynas“. Žinoma, gali būti, jog rankraštinė knyga iš turėtų šaltinių buvo sudaryta tik XIV a. viduryje, tačiau ir tokiu atveju ją sudarant turėta atsižvelgti (iš dalies retrospektyviai) į praktinius Hanzos pirklių interesus. 1.9. Elbingo žodyno suvokimas per Hanzos kalbos politikos prizmę bei hanzėjiškos leksikografinės produkcijos (dvikalbės ir utilitarinės) kontekste padeda apibrėžti laiką, kada galėjo būti sudarytas Elbingo žodyno prototipas. Prielaidos ir sąlygos žodynui atsirasti susiformavo XIII a. viduryje. Abejotina, ar tai buvo įmanoma iki Elbingo faktoriaus atsiradimo. Poreikis turėti tokio pobūdžio žodyną išaugo tikriausiai netrukus po Liubeko teisių suteikimo 1246 m., kai į naują rinką pasipelnė plūdo vokiečių pirkliai ir kolonistai. Tokia situacija tęsėsi iki tol, kol su (išsimesusios) pirklių dinastijos užleisdavo savo vietą naudą susigiminiavus su atitinkamą kapitalą turinčiais ne vietinių šeimų atstovais. Dėl verslo vedby vienos šeimos turi reguliariai pereidavo į „kitų“ rankas (iš užuo ženių). Tai galėjo būti ir Grūbnau atveju. Mums yra svarbus priklausmas miesto valdžiai (Stadtrath) ir pirklių luomui. 32 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraščių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas įvairių prekių tiekėjais ir pirkėjais buvo įmanoma derėtis vien prūsiškai. Palyginti su kitomis prūsų žemėmis Pamedėję tas laikotarpis nebuvo ilgas. Greitai čia smarkiai išaugo lenkų bei vokiečių kalbų vartojimo lygis. Nuo XIV a. pradžios arba vidurio galima kalbėti apie dvikalbystės sąlygas bent jau toje specifinėje kontaktinėje komunikacijoje, į kurią buvo įtraukti Hanzos pirkliai. Tai mums nubrėžia viršutinę ribą, t. y. laiką, iki kol sudaryti nomenklatūrinį žodyną dar buvo prasmės. Taigi, sąlyginę Elbingo kodekso sudarymo eigą galima (įsivaizduoti tokiais tarpsniais: a) Maždaug 1237–1300 m. laikotarpiu dėl Hanzos sprek(e)lere poreikių buvo sudarytas vokiečių–prūsų arba prūsų–vokiečių kalbų žodynas (–ai), kuris (–ie) nuo P. Holcvescherio nuorašo galėjo gerokai skirtis (jo sudėtyje galėjo / turėjo būti pakalbėjimų, žr. toliau). b) Elbingui suteiktos „Liubeko teisės“, kurios sudaro kodekso sign. Q 84 pamatą, atstovauja teisyno redakcijai, atsiradusiai ne vėliau kaip 1300 m. (redakcijos ištakos kildinamos iš „Liubeko teisių“ rankraščio, kuris iki Antrojo pasaulinio karo (signatūra E 135) buvo saugomas Elbingo miesto archyve – Päsler 2003: 234). Taigi laikotarpiu maždaug nuo 1300 iki 1340 m. galėjo atsirasti pergamentinė rankraštinė knyga, kurią sudarė maždaug to paties senumo Elbingui suteiktos „Liubeko teisės“, „Lenkų teisynas“ ir žodynas. c) „Pamedės teisynas“ buvo įtrauktas vėliau, po 1340 m. Tokios sudėties rinkinį XV a. antrąjį ketvirtį arba XV a. viduryje tikriausiai ir nurašė (ne sudarė) P. Holcvescheris. 2. Rekonstruojamas Elbingo kodekso sudarymo laipsniškumas rodo, kad vokiečių–prūsų kalbų žodynas skirtingu laiku buvo kelis kartus perrašytas. Atrodo, kad tarp XII a. vidurio–antrosios pusės originalo ir P. Holcvescherio nuorašo galėjo būti padarytos bent dvi tarpinės kopijos. Savaime suprantama, tai verčia svarstyti, kaip per tuos amžius leksikografijos darbas kito. Kol žodynas funkcionavo pagal savo pirminę paskirtį (XIII a. antroji pusė), jis, ko gero, buvo tobulinamas ir pildomas, tačiau vėliau, prekybai persiorientavus į vokiečių kalbą, nusistovėjusio žodyno nuorašai buvo mechaniškai kopijuojami bei tikriausiai ir redukuojami. Pastarąją galimybę remia lyginimas su kita leksikografijos paminklų (jo sandara – nedidelės apimties žodynėliu su pakalbėjimais, kuri tradiciškai glaudžiai siejamas su Simono Grūnau (Simon Grunau, apie 1470–1530 / 37 m.) vardu. Mūsų dėmesį jis patraukia dėl tos pačios Baltijos regione paplitusios hanzinės leksikografinės tradicijos. 2.1. Baltikoję įsigalėjęs apibūdinimas Simono Grūnav žodynėlis nėra labai vykęs, nes nusako tikimybę, kad iš Tolkemitos kilęs vienuolis prisidėjo prie žodyno sudarimo. Tikras jis vaidmuo, ko gero, bus daug kuklesnis ir paviršutiniškesnis. S. Grūnauo nuopelnas gali plygti P. Holcvescherio indėliui. Ir Straipsniai / Articles 33 ILJA LEMEŠKIN vienas, ir kitas perėję turimus šaltinius ir tuo svariai prisidėjo prie jų išsaugojimo. Tiesa, S. Grūnavas rankraštiniu šaltiniu pasinaudojo savo sudarytoje kompiliacijoje, t. y. rašydamas Preussische Chronik (iki 1529 / 30 m.), tačiau pats žodyno pateikimo mechanizmas tikriausiai bus lygiai toks pat kaip ir P. Holcwechero atveju. „Prūsijos kronikos“ autorius net neįtarė realo informuoti skaitytoją, iš kur „kelių žodžių“ sąrašas pakliuvo į jo rankas, tačiau taip pat nedavė jokių užuominų, kurios leistų nors hipotetiškai svarstyti, kad jis asmeniškai prisidėjo prie žodynėlio sudarymo: „Domit aber imant moge begreifen, und Preufch ein beſonder ſprache ſey, ſo had ich etliche worte geſatz“ (GrA), „Domit man aber mag haben ein Vnderſcheid der ſprache / ſo ſent volgenede Voculen in beiden ſprachen hernacheſetzt“ (GrG). Mintį apie daug senesnį rankraštinį žodyną, kurį savo kronikoje S. Grūnavas tik atkartojo, kelia nuorašų įvairovė. Šiuo metu analizuojami penki žodyno nuorašai, tarp kurių pastebimi gana esmiški skirtumai. Nuorašai žymimi santrumpomis: GrG – vokiečių–prūsų kalbų Getingeno nuorašas (XVI a.), kurį Getingeno universiteto bibliotekoje surado ir 1949 m. paskelbė Eduardas Hermanas (Hermann 1949; pakartotinai – Mažiulis 1966, 1981); GrA – prūsų–vokiečių kalbų nuorašas iš Karaliaučiaus universiteto bibliotekos (XVII ir XVIII a. sandūros). Grįsdamas su GrC ir GrH, išleido Reinholdas Trautmannas (Trautmann 1910: 94–96); GrC – prūsų–vokiečių kalbų nuorašas iš Karaliaučiaus valstybinio archyvo (apie 1750 m.); GrF – prūsų–lotynų kalbų nuorašas, 1970 m. rastas Helsinkio bibliotekoje (Kiparsky 1970); GrH1 ir GrH2 – prūsų–vokiečių kalbų nuorašas (-ai), kurį (-iuos) 1679 ir 1684 m. išleido Christophas Hartknochas (1644–1687) (pagal 1679, 1684 m. publikacijas išleido ir komentavo Pietro Umberto Dini (2013)). Tekstologinis tyrimas rodo, kad nesama atskirų leksemų ir net kalbų kitur (GrG: vokiečių–prūsų; GrF: prūsų–lotynų; prūsų–vokiečių) pateikimo tvarka; yra žodžių, kurie paliudyti tik dalyje nuorašų; įvairuoja klaidos, apipavidalinimas. Tokių ryškių ir tipologiškai nevienalyčių skirtumų gausa stebina, juolab kai nuorašai yra vėlybo istoriografinio kūrinio. Žmonės, kuriems XVII–XVIII a. teko kopijuoti „Prūsijos kroniką“, apie mirusią prūsų kalbą visiškai nieko nesuprato, o tai reiškia – ir neturėjo jokio noro kaip nors modifikuoti žodyną. Tad kokios paslaptingos priežastys, teoriškai nulėmusios nuorašų įvairovę, skatintų perrašytojus ką nors daryti su leksografijos intarpu? 34 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senojį baltų leksikografiją Hanzos pirklių tarnyboje. Rankrašinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas Atsakymo, mūsų manymu, reikia ieškoti kronikos rašymo procese. Savo darbą S. Grūnavas turėjo pradėti 1510 m. Darbai suintensyvėjo 1517 m., o pirmoji kronikos redakcija turėjo būti duodama 1521 m. Dėl Vokiečių ordino 1525 m. sekuliarizacijos kūrinys buvo perredaguotas, o jo papildai duodami 1529–1530 m. Omenyje verta turėti ir seniai išsakytą nuomonę, kad kompiliuotojas rėmėsi senesniu istoriografiniu veikalu – vadinamąja „Elbingo dominikonų kronika“ (Kronika dominikanów elbląskich – Dworzaczkowa 1958: 125). Kurioje kompiliacijos (-ų) sudarymo stadijoje žodynas buvo panaudotas, tiksliai nėra žinoma. Esminiai skirtumai tarp pavienių nuorašų liudytų tai, kad žodynėlis į kronikos sudėtį pateko anksti, o galbūt net kilo iš minėtos anoniminės „Elbingo dominikonų kronikos“. Yra pagrindo manyti, kad XV–XVI a. sandūroje buvo prieinami keli prūsų–vokiečių ir (arba) vokiečių–prūsų kalbų žodynėlių nuorašai (galbūt ir skirtingų redakcijų), kurie skirtingu laiku buvo panaudoti kompiliacijoms. Iš pradžių prieinama, pavyzdžiui, „Elbingo dominikonų kronikoje“, ir dėl to anksčiau panaudota žodynėlio nuorašo galėjo pakeisti kitą (kitais), kuris, kompiliuotojų manymu, buvo geriau išlikęs ir senesnis. Toks leksikografinės dalies aktualizavimas galėjo kartotis 1525–1526 m. ir vėliau (po 1529 m.), kai kronika XVI–XVII a. toliau plito nuorašais. Kitaip nuorašų įvairove būtų sunku paaiškinti. 2.2. Nuodugnesnis lyginamasis žvilgsnis į S. Grūnavo panaudotą žodynėlį atskleidžia tipologinį ryšį su „Rusiškomis knygomis“ ir Elbingo žodynu. Į Preussiche Chronik įtrauktas leksikografinis intarpas turi aiškių nomenklatorinio žodyno požymių. Žodynėlyje dominuoja daiktavardžiai, prie kurių derinami keli būdvardžiai (pvz.: labis Sur ‘geras suris’ / Ante ‘šventas’ / [...] GrG 59–60 ir toliau), o kiek atrodo, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio, yra veiksmažodžiai. Daugumą žodžių pagal EŽ pavyzdį lengva suskirstyti į teminius blokus. Kaip pavyzdį nurodysime leksemas GrG 28–32, kurios sudaro teminį bloką „Bažnyčia“ (jo dalį)¹²: Beichen Sunde kirche Faten Erbeis gerbeis ‘išpažink’ greki ‘nuodėmės’ kirke ‘bažnyčia’ paſenick ‘pasninkas’ hekits ‘žirnis’ 12 Čia ir toliau pateikiamos GrG ištraukų nuotraukos, kurios padarytos ir šiame straipsnyje mano leidžiu išspausdinti dr. Diego Ardoino. Straipsniai / Articles 35 ILJA LEMEŠKIN Lentelėje pagal EŽ sąvokų suskirstymą pateiktos teminių žodžių formos (paeiliui einančios leksemos pabrauktos), paimtos iš GrG nuorašo, kuris, atrodo, buvo defektinis (trūko pabaigos); GrG spragą atkuriame pagal GrA: Dievas ir obis mindi (EŽ 1, 32) Dewes ‘dievas’ (GrG 1), Angel ‘angelas’ (GrG 2), Mahta ‘miestas’ (GrG 3), Ludis ‘žmogus’ (GrG 4), kame ‘kaimas’ (GrG 5), pentis ‘kelias’ (GrG 33) Naminiai gyvuliai (EŽ 27) kampit ‘arklys’ (GrG 6), klint ‘karvė’ (GrG 7), Songos ‘šuo’ (GrG 8), Skuara ‘kiaulė’ (GrG 45) De quatuor elementis (EŽ 3–6) Wunda ‘vanduo’ (GrG 10)¹², wide ‘vėjas’ (GrG 19), schneo ‘sniegas’ (GrG 44), Soye-Salta-Debia-Licuti ‘lietus’–‘šalta’–‘didis’–‘mažas’ (GrG 46–49) Maistas (EŽ 15) Pewo ‘alus’ (GrG 11), Meine ‘mėsa’ (GrG 15), geike ‘duona’ (GrG 16), Pogeis ‘gerk’ (GrG 35), wolget ‘valgykite’ (GrG 36), wimbis ‘vem’ (GrG 37), plateis-Sali ‘mokė’–‘druska’ (GrG 38–9), krage ‘ąstis’ (GrG 43), labis-Sur ‘geras’–‘šūris’ (GrG 59–60), Ante ‘sviestas’ (GrG 61), paute ‘kiaušinis’ (GrG 67), kreizno ‘smuklė’ (GrG 77), gaffo ‘stiklas’ (GrG 78) Ūkis ir žemės darbai (EŽ 10) Rogis ‘rugys’ (GrG 12), gaide ‘kvietys’ (GrG 13), Maie ‘miežis’ (GrG 14), kraife ‘sienas’ (GrG 64), Salme ‘šiaudai’ (GrG 65), gnabem ‘kanapės sėkla’ (GrG 66), lncka ‘laukas’ (GrG 68), funa ‘daržinė’ (GrG 69), wije ‘aviža’ (GrA 92) Žmogaus kūnas (EŽ 7) gaulko ‘galva’ (GrG 20), rancko ‘ranka’ (GrG 21), Noye ‘koja’ (GrG 22) Siuviniai (EŽ 20) Wifna ‘švarkas’ (GrG 23), Norte ‘marškiniai’ (GrG 24), kelmo ‘kepurė’ (GrG 40) Nama (EŽ 9) faun-Malco ‘sausas’–‘malkos’ (GrG 17–18), lichte ‘žvakė’ (GrG 25), bote ‘namas’ (GrG 26), faika ‘maišas’ (GrG 27) Bažnyčia gerbeis ‘įpažin’ (GrG 28), greki ‘nuodėmė’ (GrG 29), korko ‘bažnyčia’ (GrG 30), Pafnenic ‘pasninkas’ (GrG 31), ketis ‘žinis’ (GrG 32), mykus ‘vienuolis’ (GrG 63), lapina ‘liepė’ (GrG 84) Paukščiai (EŽ 18) gerte ‘gaidys’ (GrG 41), Pipelko ‘paukštis’ (GrG 93) Ratai ir rogės (EŽ 11) Abbas ‘vežimas’ (GrG 42) Šeima, tarnai (EŽ 8) Rickies ‘ponas’ (GrG 9), Gema ‘moteris’ (GrG 50), Supana ‘ponia’ (GrG 51), Merga ‘merga’ (GrG 52), maltinka ‘vaikas’ (GrG 53), Docki ‘duktė’ (GrG 54), muthi ‘motina’ (GrG 55), thaus ‘tėvas’ (GrG 56), Weikelo ‘bernas’ (GrG 79), schotro ‘sesuo’ (GrA 93), merub ‘mergūžė’ (GrA 96) Laikas (EŽ 2) methe ‘metai’ (GrG 57), nact ‘naktis’ (GrG 58), Degen ‘diena’ (GrG 85) Žuvys (EŽ 24) lyda ‘lydys’ (GrG 70) Kalvė ir metaliniai įrankiai (EŽ 22) keilo ‘peilis’ (GrG 62), bila ‘kirvis’ (GrG 71) ¹³ Galima priskirti prie „Maisto“. 36 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraščių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas Audiniai (EŽ 19) lino ‘linai’ (GrG 72), Caneips ‘kanapė’ (GrG 74), agle ‘adata’ (GrG 75), schut ‘siūlas’ (GrG 76) Batsuvystė (EŽ 21) korpe ‘kurpė’ (GrG 81) Ne visai aišku, kuriam teminiam skyriui galėtų priklausyti verb. Moite ‘miegoti’ (GrG 34) ir subst. mola ‘klijai’ (GrG 73)14, tačiau visa likusi žodynėlio dalis puikiausiai atitinka hanzi­ečių sudarytus pas­kalbėjimus (sic). Prisiminkime, kad „Rusiško knygos“ pasikalbėjimai glaudžiai susiję su žodynais. T. Schrouė­s nuorose jie eina prieš žodyną ir tęsiasi žodynu pasibaigus; kitose nuorose pasikalbėjimai ir gramatikos dalykai į žodyną tiesiog integruojami. Pasikalbėjimai, kuriuose keliamos įvairios prekybinės temos, ilgainiui paveikė žodynų sandarą, t. y. nulėmė naujesnių teminių skyrių atsiradimą. Pavyzdžiui, XVI a. vidurio nuoraše Ein Rusch Boeck... tarp teminių laukų Hier wil Ick schrien van Vader vnd moder Sister vnd Broder vnd Freundschaf ir Van Allerlei Namen Der menschen įsiterpė skyrius Wonen söck schal vnder Einander Erbden. Į žodyną įtrauktas skyrius gerai parodo pasikalbėjimų funkciją. Iš jų pradėjęs pirkliai mokėsi palinti savo kitakalbius prekybos partnerius, užmegzti pokalbį, bet ne tik. Pagrindinis dėmesys, savaime suprantama, buvo skiriamas įvairiausioms deryboms, prekių pasiūlymui potencialiems pirkėjams ir, žinoma, probleminių, dažnai konfliktinių, situacijų sprendimui! Taigi iš šių pasikalbėjimų jaunieji pirkliai apsiginkluodavo ne tik mandagumo frazėmis, bet ir labai stipriais keiksmažodžiais ir nevartybėmis (pavyzdžiui, Fenne, 490 p.). Mūsų atveju su kalbos etiketu ir komplikuoto bendravimo aspektais yra susiję žodžiai ir pastovieji žodžių junginiai (pateikti teksto pabaigoje): Hure – Manga ‘kekė’ (GrG 88), Ein gut man – Dirlos gintos ‘šaus žmogus’ (GrG 97), Ein huren kind – Mangos Sones ‘kekės sūnus’ (GrG 98), Ein chalck – Maiters ‘šėlimis’ (GrG 99), Gehe furt – Sanday ‘sudie’ (GrG 96), hut dich [Got]15 – Jaydit [thi Dewes]16 ‘(te)teisia [tave dievas]’ (GrA 86). Specialaus paaiškinimo reikalauja platinga lytis Jaydit, kurios, pasak Vytauto Mažiulio, „pr. pav. beik neįmanoma rekonstruoti“. Spėjamas tyrėjas ją bandė sieti su pr. *sargis-tin ‘sėrk tave’ (PEŽ IV 38). Turint omenyje tikėtiną artimai giminių „Rusiškų knygų“ poveikį, miglotą žodį galima interpretuoti kaip banalią svetimybę (apie kitas šio šaltinio svetimybes, taip pat ir tipologiškai identiškas: ieft = эст ‘yra’, Dam = дам ‘duos’, žr. toliau): Jaydit < netiksliai transliteruotas verb. 2 a. sg. pres. соѵагт ‘(te)teisia’ (digrafas ов 14 Galbūt prie prekių. 15 GrG nuorāše: Behut dich Got (GrG 95). 16 GrA nuorāše tik: Jaydit (GrA 86). Laužtiniuose skliaustuose tęsinys nurodytas pagal GrG: thi Dewes (GrG 95). Straipsniai / Articles 37 ILJA LEMEŠKIN perteiktas kaip <ay>). Plačiai paplitęs junginys (dā) cðum meβa βoʒ ‘(tegu) teisia tave dievas’ puikiai tinka prekybos situacijai. Junginių, kur dievas suvokiamas kaip žmogaus teisėjas (oszudik), į kurią apeliuojama ieškant teisingumo, yra gausu „Rusiškų knygų“ nuorašuose. Vienoje lyles /? (GrG 86) GrG nuoraše randame formą Warbo (GrG 95), kuri tikriausiai bus diplografijos pasekmė: dviem eilutėmis anksčiau yra pateiktas žodžių junginys Warmes Wobele. Dėl inertiško pakartojimo įsivėlusi klaida nulėmė tų pačių pradinių raidžių War perteikimą, tačiau baigmenį -bo galima laikyti originalo forma. Į tai atsižvelgus, būtų galima atsargiai rekonstruoti GrG protografe buvusį žodžių junginį *sayt boh (/ boh / bog) (= cov- дтъ возъ). Sunku spręsti, ar veiksmažodis turėjo protografe prisiką atitikmenį. Galbūt informantas nemokėjo šio žodžio tinkamai išversti ir dėl to buvo paliktas slaviškas variantas, galbūt žodis liko neišverstas dėl neapdairumo. Prie prekybos sferos priskirtinas daiktavardis kalte ‘markė’ (GrG 80) ir „frazės“: Bezalən Saltz – plateys Sali ‘mokėk druską’ (GrG 38–39); Hab Ir es nicht – Ny thuer thu ‘neri tu’ (GrG 89) <==> Ich wils euch geben Ein roter apfel – Damᵗ thoi Warmes Wobele ‘duosiu tau raudonas obuoliukas (lo. gala)’ (GrG 90–92); 17 Į prūsų kalbą tikriausiai neišverstas verb. 1 a., sg. fut. ϑΔΜZ ‘duosiu’. 38 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraščių žodynų paskirtis bei sudaromo laikas Ein vogel Wo Woltu hin – Pipelko kayt thu ‘paukščio nori tu’ (GrG 93–94); Wiltu nicht [habit] – Ny koyto [wifę] ‘nenori tu aviža’ (GrG 100, GrA 91–92). Tai, kad žodžiai ligo nesuderinti, neturi jaudinti, kaip užrašymo metu tai nejaudino ir paties žodžių sąrašėlio sudarytojo. Pradedantis Hanzos spraklere panašius rastelius kūrė dėl savo resp. dėl banalų susišnekėjimo poreikių. Į gramatinį taisyklingumą ir kalbos kultūrą tada nebuvo kreipiama jokio dėmesio. Kalbinės informacijos rinkimas vyko primityviai: jaunas vokietukas (iš dalies orientuodamasis į gimtosios kalbos linksniavimą) teiravosi, kaip prūsiškai skambės tarinys ir šis ar kitas kintantis papildinys (nom. pavidalo). Informantas, prūsas arba „patyręs“ vokietis, tuos pageidaujamus gabalus (t. y. sintagminį santykį komponentus) mechaniškai ir iš eilės vertė: ‘paukštis’ – ‘tu nori’, ‘mokėk’ – ‘druską’, ‘nenori tu’ – ‘aviža’ ir pan. Suskaidytų sakinių dalys ant brangaus pergamento buvo užrašomos tankiai viena eilute, o „poperiniai“, t. y. vėlesniai, laikai atsirado elegantiškų stulpelių, kuriuose medžiaga buvo tvarkingai vertikaliai išdėstyta. Gramatiškai neužbaigtų sakinių identifikavimas bei jų vertikalusis skaitymas turi remtis formaliuoju kriterijumi: turime ieškoti skirtingų nuoseklių asmenuotų veiksmažodžių, kurie pateikti šalia daiktavardžių. Tai yra visos šios pozicijos: GrG 28–29, GrG 38–39, GrG 82–83, GrG 86–87, GrG 89–92, GrG 93–94, GrG 100 (GrA91)–GrA 92, GrA 94–95, GrA 97–98 ir GrA 99–100. Matome, kad daugiausia tokių porų pasitaiko leksikografinio kūrinėlio pabaigos pozicijoje (GrG 82–100, GrA 76–98; atskirą veiksmažodžių lizdą, teminį, sudaro: Moite, Pog eis, wolge t, wimbis GrG 34–37), kurį kaip tik ir atitinka paskelbimai. Ne mažiau svarbūs glaudūs semantikos saitai, nes sakiniai kalba apie reikšmingas tų laikų aktualijas. Bent trumpai verta priminti, kad druska buvo pagrindinė 18 Atsižvelgus į įmanomą veiksmažodžio valdymą (plg. lie. norėti ko?), galima interpretuoti kaip sg. gen. forma *pipelkā ‘paukštės’. 19 Kalbos dalių „tematizavimas“ nėra išimtinis. Hanzos rusų–vokiečių kalbų žodynų sudėtyje aptinkame skyrių, kuriuos sudaro atronomai, būdvardžiai, prieveiksmiai. Straipsniai / Articles 39 ILJA LEMEŠKIN Hanzos eksporto prekė, ir tai lemia imperat. 2 a. sg. pr. playes ‘mokėk’ vartojimą. Iš Baltijos regiono buvo gabenama oda, o jai rauginti reikėjo daug džiovintų „sukirmijusių [raudonos spalvos ąžuolo] obuoliukų“ (vo. gälpfel = roter apfel, plg. vid. vo. aukšt. rōt ‘falsch, listig’; taisyklingasis bus GrA žodžių junginys warm wabelce, kuriame atpažįstamas pažyminiu einantis subst. pl. gen. warm ‘kirmėlių, vabzdžių’ (< subst. pr. *warmas ‘kirmėlė; vabzdys’); plg. PĖŽ IV 263). Ši daug tanino turinti prekė (galai arba cecidios, lo. galla), sprendžiant pagal žodynėlį, taip pat figūravo tuometinių pirklių pasiūloje: ‘tu neturį? – duo- siu tau galų’. „Riškose knygose“ ją atitinka: ⲥⲕⲁⲛⲏ ⲱⲣⲉⲛ – gallen (Fenne 123.14). Kitaip suvokti warm wabelce netiktų, nes kas XII a. padarinetų ar pirktų tokią „prekę“ kaip paprastą obuolį. Vienas sakinys atskleidžia tuometinių pirklių dievobaimingumą arba (ir) misionierišką vaidmenį. Jis yra pateiktas skyriaus „Bažnyčia“ pradžioje: Bechten Sunde – gerbis grei ‘kalbėk (išpažink) nuodėmes’ (GrG 28–29). Lyties grei vietoje lauktume nom. pl. masc. *grei (PĖŽ I 408). Galūnės užrašymas gali atspindėti rusų kalbos įtaką (acc. pl. galūnę). Iš neįprastos komunikacinės perspektyvos prūsus nušviečia aštrūs keiksmai ir vulgarizmai: der arch leck – pefda pomelēs ‘pasturgalį palaižyk man’ (GrA 76–77), Arch kuffen – pilda pomelēs ‘t. p.’ (GrG 82–83) (plg.: vo. küssen Sie meinen Arsch; lie- i subinę pabučiuok, subinę laižyti; če. polib mi prdel, vylíž si prdel ir t. t.); nim gefatter – ymay s comatter ‘imk kūmą’ (GrA 80–81) (plg.: nouemb kymey; emb meoo mam); 40 Acta Linguistica Lithuanica LXXVII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas er ist ein dreck – ieft gofen ‘(tai yra) šūdas’ (GrA 99–100) (plg.: vo. das ist scheiße). Nurodyti pavyzdžiai įdomūs kalbinės interferencijos ir keiksmų niveliacijos požiūriu. Prūsų kalbos duomenų besiteiraujantis („renkantis“) asmuo, matyt, orientavosi į keiksmus, su kuriais jau buvo susidūręs derėdamasis su kitų tautų atstovais. Ko gero, tai buvo tie patys naugardėčiai. Galima kelti hipotezę, kad kai kurios turimų rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimų frazės buvo taikomos prie prūsų kalbos, nes pirklys vokietis tarp rytų slavų ir prūsų kalbų ir kalbinio elgesio įžvelgė didesnį panašumą. Plačiai paplitęs slaviškas emotyvas *(to / on) jest govno buvo savaip „perguldytas“ į prūsų kalbą, tačiau dėl neapdairumo pasiliko originalo, bet lotynų raidėmis užrašytas veiksmažodis – ru. ieft = есть ‘yra’²⁰ (plg. faydit = сооружить; Dam = дамъ (žr. 17 išnašą); taip pat lytį aucm (le. bośiań, = ru. aucm) ‘ gandras’ vadinamajame jotvingių žodynėlyje – Zinkevičius 1985: 67). Toks darbo metodas nulėmė prūsiškų „atitikmenų“ dirbtinumą, kai, pavyzdžiui, posakį ymays comatter ‘imk kūmą’ galima suprasti vien rusų kalbos obsceninės leksikos sudėtyje (žodžių junginys noumemb куму pirmą kartą paliudytas Naugardo Rusios paminkle – vadinamajame Pirmajame Naugardo metraštyje: „Иже поиметь куме себѣ женъ, по закону людскому носа объма урѣзати и разлучити я“ („Kas turi lytinį santykį su kūma, pagal žmonių įstatymą abiems nupjauti nosis ir atskirti juos“) (НПЛ 499)). Prekybos santykių šviesoje puikiai suvokiama frazė: flo ein richter21 – kyrteis tickers ‘mušk tikras’ (GrA 94–95). Čia bus standartinė susitarimų sutvirtinimo formuluotė, kuri suderintu pavidalu atrodytų kaip *kyrteis tickran ‘kirsk tikrą’, kur acc. sg. fem. tickran reiškia ‘dešinę (ranką)’ (plg. dat. sg. fem. tickray ‘dešinei (rankai)’ I 9₂ – PEŽ IV 192–193; taip pat: ru. пра́вша ‘dešinioji ranka’, lie. tiesė ‘t. p.’ ir t. t.). Liepimas *kyrteis tickran ‘mušk dešiniąją ranką [susitariant]’ atitiktų: lie. (su)kirsti rankas, duoti dešinę; ru. рукобитие; če. placnout si (rukama) = ruku na to, pravicu dáti ir t. t. Ar verta minėti, kad pirkimo–pardavimo situacijai būdingas rankų padavimas bei sudaužimas – sulygus, susitarus dėl transakcijos – nuolat figūruoja rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimuose, kur 20 Kita vertus, formą ieft (GrA 98) potencialiai įmanoma skaityti ir kaip inf. ecmb ‘valgyti’. Tuomet lytis gofen būtų įmanoma interpretuoti kaip sg. acc. pr. gosen ‘mėšlą’ (nom. sg. fem. pr. *gāzē ‘mėšlas’). Koprofagija turėjo semantinį ryšį (plg. sapnynų aiškinimus) su staigiu pajamų gavimu, prekybos sėkme, pinigais, praturtėjimu. 21 Dėl lyties richter žr. T. Fenne‘ės sakinių porą: Kottoreu dorogo mnie praemo iechatt na praua al leua : Welchen wech sall ich rechtt reisen vp de rechter oder luhter handtt (217 p.). Straipsniai / Articles 41 ILJA LEMEŠKIN mums rūpima paralelė vartojama kaip obligatorinis terminus technicus? Kaip vieną iš daugelio pavyzdžių nurodysime T. Fenne‘ės užfiksuotą frazę: Bei: vdari sim porukarn, da dai bog vam obernæ na prikub. Slae mÿt ehme in de handt, vnd godt geue beyde thor winst. (Fenne 394) Dėl neaiškios komunikacinės situacijos lieka ginčytina frazės zum irjten kom her – pirmas eykete ‘pirmas eik ten’ (GrA 97–98) reikšmė. Nuo R. Trautmanno laikų lytis eykete skaitoma kaip lie. eïki tẽ ‘eik ten’ (Trautmann 1910: 326; PEŽ I 246). Kitos kalbos įtaka buvo anksčiau iliustruota keiksmų pagrindu, ir ji nestebina. Turgaus erdvėje, kur Hanzos pirkliai atlikdavo savo „kalbos praktiką“, susidurdavo įvairios tautos, dėl to kaimyninės lenkų ir lietuvių kalbos čia tikrai skambėjo. Kaip nurodyti žodžiai galėjo / turėjo funkcionuoti, sunku pasakyti. Galbūt tokiu būdu buvo atkertama į lietuvių palinkėjimą eik velniop. Tokiu atveju skaityvardis pirmas būtų greičiausiai lietuvių kalbos leksinis vienetas, kuris dar labiau išplėstų svetimybių gretas. Taigi, kūrinėlį, kurio nuorašai XVI a. pateko į S. Grünavo Preussische Chronik, galima teisingai suvokti hanziskosios utilitarinės leksikografijos kontekste. Daliai, kuri atitinka „Rusiškų knygų“ pasikalbėjimus, atstovauja vienuolika sakinių sudarymo schemų. Tai yra tie atvejai, kai šalia gramatinio centro (veiksmažodžio) pateikiami ne visada suderinti papildiniai: 1. gerbeis greki : *gerbais grēkans ‘išpažink nuodėmes’ (GrG 28–29); 2. plateys Sali : *plāteis sālis ‘mokėk druską’ (GrG 38–39); 3. pejda pomēleis : *peizdan pa-mi-leis ‘subinę palaižyk man’ (GrA 76–77); 4. ymays comatter : *imais kumater (r. sl. kъmotъ) ‘pisk kūmą’ (GrA 80–81); 5. Ny thueri thu – Dam thoi warmun wabelcke : *ni turi tu – dam (< дамъ) toi varmun vābelkans ‘tu neturi ? – duosiu tau kirmėlių obuoliukus’ (GrG 89–90, GrA 83); 6. Pipelko kayat thu : *pipelkä k(v)ait-tu ‘paukštės nori tu’ (GrG 93–94); 7. favdit [thi Dewes] : *sudit (< соудить) [ti(n) dewas] ‘[dievas tave] (te)teisia’ (GrG 95, GrA 86); 8. Ny koyto [wiſge] : *Ni k(v)ai-tu vizgis ‘nenori tu avižos’ (GrG 100, GrA 91–92); 9. kyrteis tickers : *kirtais tikran ‘(su)kirsk dešinę (ranką)’ (GrA 94–95); 10. pirmas eykete : lie. *pirmas eiki ten (GrA 97–98); 11. ieft goſen : *jest (< ecmb) gozes ‘(tai) yra šūdas’ (GrA 99–100). Čia taip pat priskirtini leksikos ištekliai, kurie palengvindavo komunikaciją su šauniaisiais prekybos partneriais ir įvairiais prūsų sukčiais: Dirjos gintos 42 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas ‘Šaunus žmogus’ (GrG 97), Mangos Sones ‘kekšės sūnus’ (GrG 98), Maiters ‘š elmis’ (GrG 99). Pažymėtina, kad šie potencialieji kreipiniai yra pateikiami kartu su: faydit [thi Dewes] ‘(te)teisia [dievas tave]’ (GrG 95, GrA 86) ir Sanday ‘sudie’ (GrG 96). Taigi potencialių sintagminių santykių atžvilgiu įmanoma rekonstruoti dar šias poras: Sanday Dirfos gintos ‘sudie, šaunus žmogau’ (GrG 96–97); faydit [thi Dewes] Mangos Sones / Maiters ‘(te)teisia [dievas tave], kekšės sūnau / šelmi’ (GrG 95, GrA 86, GrG 98–99). 2.3. Dauguma nurodytų pavyzdžių yra emotyvai ir su prekyba šiaip ar taip sietini posakiai, kurių nemaža dalis turi tikslų atitikmenų „Rusiškų knygų“ nuorašuose. Sąraše yra identifikuojamos gramatinės, semantinės, leksinės bei idiomatinės svetimybės, ir tai normalu, turint omenyje galimą rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimų įtaką ir hanziškų leksikografijos paminklų savybes. Žodynėlio ir pasikalbėjimų turinį lėmė daugiakalbė turgaus erdvė, kur vyko primityvi mainų prekyba22. Aptarta GrG ir GrA veiksmažodžių ir vardžodžių seka, kuri tekstui suteikia nepakartojamą turgavietės šnekos kolorita, negali būti atsitiktinė. Tuo galima lengvai įsitikinti. Daiktavardžius užtenka pastumti viena pozicija į viršų arba žemyn. Tuomet nurodyta semantinių ryšių sankaupa akimirksniu dingsta. Po tokio eksperimento gausime semantiškai nesuderintų ir iš principo nesuderinamų leksemų rinkinį: ‘išpažink’ – ‘druską’, ‘mokėk’ – ‘pasturgalis’, ‘palaizyk man’ – ‘kūma’ ir t. t. Taigi galima daryti išvadą, kad aptariamas leksikografinis šaltinis yra daug senesnis negu „Prūsijos kronika“, į kurią gerokai vėliau jis buvo mechaniškai įtrauktas. Jis gali būti Elbingo žodyno protografo amžininkas, nes tokio pobūdžio darbas turėjo būti atliktas tuomet, kai mainų prekyba dar vyko prūsų kalbos pagrindu resp. buvo pirklių luomo atstovų (jauno amžiaus vokiečių sprakel erere), suinteresuotų bent paviršutiniškai susiorientuoti vietinės rinkos kalboje. Keliuose nuorašuose išlikęs šaltinis XVI a. buvo suvoktas kaip „grynosios“ prūsų kalbos pavyzdys. Anu laikų liekana patraukė S. Grūnava dėmesį, 22 Natūrinių mainų pobūdis nulėmė semantinių porų taikymą: ‘(ne)nori’ / ‘(ne)turi’ – ‘duosiu’. Žodyne yra paliudyti ir piniginės prekybos elementai: plateys ‘mokėk’, kalte ‘markė’. Pažymėtina, kad žodynėlis atskleidžia vienpusišką prekybą – pardavimą (be prekių įsigijimo). Neturėdamas atitinkamų kompetencijų jaunas pirkl ys atlieka platintojo funkciją: parduoda, siūlo, ieško pirkėjo. Straipsniai / Articles 43 ILJA LEMEŠKIN tačiau vargu ar jis suprato kronikoje pateikto leksikografinio šaltinio paskirtį, jo sudarymo priežastį bei aplinkybes. Niekuo nepagrįstą hipotezę, jog „Prūsijos kronikos“ autorius pritaikė tam tikrą vokiečių–lotynų kalbų pasikalbėjimų vadovėlį (Rosenkranz 1957), galima tvirtai atmesti. Taigi, su S. Grūnavo asmenybe leksikografinio šaltinio sudarymas neturi nieko bendra, dėl to ir vadinti jį Grūnavo vardu netinka. Mūsų manymu, jam tiktų „Prūsiškos knygutės“ sąvoka, kuri be diminutyvo taikytina ir pačiam Elbingo žodynui. 3. Siūlomi pavadinimai – „Prūsiškoji (Elbingo) knyga“ ir „Prūsiška knygutė“ – grindžiami analogija su giminiškomis „Rusiškomis knygomis“, kuriose pasikalbėjimai pateikiami kartu su žodynu. Tai mus grąžina prie anksčiau paliestos problemos: koks yra galimas Elbingo žodyno ir „Rusiškų knygų“ resp. jų pirmtakų santykis? Aptartas Hanzos leksikografinės tradicijos kontekstas leidžia manyti, jog Elbingo žodynas, t. y. XV a. nuorašas, ko gero, tik iš dalies atspindi XIII a. vidurio–antrosios pusės originalą. Kažkuriuo laiku šaltinis galėjo būti esmingai sutrumpintas, iš nurašomo teksto pašalinant svarbią „Prūsų knygos“ sudedamąją dalį – pasikalbėjimus. XV a. sąlygomis tai galima suprasti, nes P. Holcvescherio laikais jie nebeteko aktualumo ir prasmės, kadangi prekyba jau seniai buvo perėjusi į vokiečių kalbą (taip pat smarkiai pakito prekybos pobūdis: nuo natūrinių mainų pereita prie pinigų). Prūsų kalbos mokymosi požiūriu, t. y. iš XIII a. perspektyvos, šios praktinės dalies labai labai trūksta, nes žodynas ir pasikalbėjimai kadaise sudarydavo vieną visumą (sunku spręsti, kuri dalis buvo „pagrindinė“). Artimai giminingų „Prūsiškų“ ir „Rusiškų knygų“ santykis, deja, taip ir lieka neaiškus. Jų protografai, kaip jau buvo pastebėta, galėjo kilti iš trečio šaltinio, t. y. iš hipotetinio vokiečių–x kalbų žodyno (pavyzdžiui, galbūt vokiečių–anglų su pasikalbėjimais). Rytų slavų elementai, įžvelgiami S. Grūnavo panaudotoje „Prūsiškoje knygutėje“, atskleidžia labai tikėtiną rusų–vokiečių kalbų pasikalbėjimų poveikį, tačiau jie neturi lemiamos įrodymo galios nustatant raidos kryptį tarp rusų ir prūsų leksikografijos. Būtina atsižvelgti į XIII–XIV a. glaudžius kontaktus tarp Naugardo, Elbingo ir kitų Hanzos miestų. Į Naugardo Rusią pirkliai važiamo per Elbingą, per tą patį Elbingą, gabendami krovinius, jie parvažiuodavo namo. Taigi per šį prekybos miestą važinėjo ir čia pat prekiavo tie patys žmonės. Kadangi verslo sumetimais visur buvo taikoma ta pati plačiai žinoma kalbos mokymosi praktika, nėra nieko nuostabaus, kad kas nors iš jų išversdamas ir pritaikydamas nurašė kokią trumpą rusų–vokiečių kalbų mokymosi priemonę (galbūt ne vertė, o tik laisvai perteikė). Pastarojo šaltinio poveikis galėjo būti antrinis, nes gali būti, kad pati rusų–vokiečių kalbų leksikografija išsirutuliojo iš XIII a. „Prūsiškos knygos“. „Prūsiškąją knygą“ dabar reprezentuoja Elbingo žodynas, t. y. sutrumpintas (be pasikalbėjimų) „Prūsiškos knygos“ variantas, kuris tipologiškai, atrodo, yra senesnis negu visi dabar žinomi „Rusiškų 44 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas knygų“ nuorašai. Tarpusavio santykį sąlygiškai ir tik apytikriai galima bandyti vaizduoti tokiu būdu, kaip parodyta 1 pav. Elbingo žodyno ir „Prūsiškos knygutės“ aptarimas skatina keliais žodžiais paminėti vadinamąjį „Lenkų–jotvingių žodynėlį“, kuris savo sandara, turiniu bei apimtimi primena hanziškosios leksikografijos tradiciją. Lyginamasis žvilgsnis į seniausius baltų kalbų rankraštinius žodynus mus veda prie aiškaus supratimo, kad aptariamuoju laikotarpiu dvikalbių (regioninės reikšmės) leksikografinių darbų sudarymą, jų perrašymą, kompiliavimą ir papildymą lėmė grynai praktiniai tikslai. Žodynų sudarymas – sunkus darbas, kuris turėjo suteikti gerai apčiuopiamos praktinės naudos, nes malonumui arba dėl abstrakčių „pažintinių“ sumetimų tokių dalykų tuomet niekas nerašė. Reikia manyti, kad Pogańske gwary z Narewu funkcionavo panašiai kaip ir anksčiau aptarti žodynai. Greičiausiai dėl tų pačių komercinių priežasčių buvo panaudota ta pati seniai išbandyta kalbos mokymosi metodika. Skirtis turėjo sudarymo vieta ir tikslinis vartotojas – galbūt lenkų pirkliai. Tai paaiškina smarkų kalbų sumaišymą. „Jotvingių“ žodynėlio kalba mums primena specifinį prekybos sumetimais atsiradusį ir prekiautojų tarpe vartojamą pidžiną, kuris potencialiai 1 PAV. Straipsniai / Articles 45 ILJA LEMEŠKIN galėjo susiformuoti arti Elbingo – Tčeve, Torunėje arba Bydgoščiuje. Pastaroji lokalizacija mums atrodo įtikimesnė, nes paaiškina stiprų jidiš kalbos poveikį. Taigi, viduramžių baltų leksikografiją, kuriai atstovauja vokiečių–prūsų kalbų Elbingo žodynas, vadinamasis S. Grūnavo žodynėlis ir, tikriausiai, „Lenkų–jotvingių žodynas“, prasminga tyrinėti per Hanzos kalbos politikos prizmę bei hanzėškosios leksikografinės produkcijos (dvikalbės ir utilitarinės) kontekste. Toks tyrimo rakursas atskleidžia artimai giminingų žodynų sandaros panašumą. Vokiečių–prūsų, prūsų–vokiečių ir rusų–vokiečių kalbų žodynų lyginamoji analizė rodo, jog „Rusiškų knygų“ XIII–XIV a. protografas (sukurtas vokiečių žemaičių kalba Naugardo faktorijoje) savo apipavidalinimu, apimtimi ir sandara buvo panašus į XIII a. vidurio–antrosios pusės Elbingo žodyną. Šis šaltinis bus naudingas rekonstruojant rusų–vokiečių kalbų žodynų protografą. Lyginimą su XIV a. pabaigos lotynų–vokiečių žemaičių Liber ordinis rerum reikia laikyti pernelyg tolimu. Pagal analogiją su giminiškomis „Rusiškomis knygomis“, Elbingo žodyną (Elbinger Vokabular) ir vadinamąjį S. Grūnavo žodynėlį prasminga vadinti „Prūsiškąja (Elbingo) knyga“ ir „Prūsiškąja knygele“. Priklausymą viduramžių hanzėškajai leksikografijai remia artimas terminų laukų suskirstymas, regioninis dvikalbiškumas, utilitarinis pobūdis, apimties suderinamumas, bet ne tik. Ne mažiau svarbi glaudi žodyno sąsaja su Elbingu (įgijusiu Liubeko teises 1246 m.) ir pati Elbingo kodekso sudėtis, kur pagrindinę vietą užima Lübisches Recht für Elbing. Reliatyvioji Elbingo kodekso sudarymo eiga rekonstruojama šiais tarpsniais: 1. Maždaug 1237–1300 m. laikotarpyje dėl Hanzos sprakelerēre poreikių buvo sudarytas vokiečių–prūsų arba prūsų–vokiečių kalbų žodynas, kuris galėjo turėti ir pasikalbėjimų dalį. 2. Nuo 1300 iki 1340 m. galėjo atsirasti pergamentinė rankraštinė knyga, kurią sudarė vienodo senumo: Elbingui suteiktos „Liubeko teisės“, „Lenkų teisynas“ ir žodynas. 3. „Pamedės teisynas“ buvo įtrauktas vėliau, po 1340 m. Tokios sudėties rinkinį XV a. viduryje nurašė P. Holcvescheris. Kodekso sudarymo laipsniškumas rodo, kad tarp XIII a. vidurio–antrosios pusės originalo ir P. Holcvescherio nuorašo galėjo būti padarytos bent dvi tarpinės kopijos. Perrašant leksikografijos darbas kito. Kol žodynas funkcionavo pagal savo pirminę paskirtį (XIII a. antroji pusė), jis buvo tobulinamas ir pildomas („Rusiškų knygų“ atveju aktualizavimo procesas tęsėsi iki XVII a.), tačiau vėliau, prekybai persiorientavus į vokiečių kalbą, sustabarėjusio žodyno nuorašai buvo mechaniškai kopijuojami bei tikrų tikriausiai ir smarkiai redukuojami. Trumpinant „Prūsiškoji (Elbingo) knyga“ galėjo netekti pasikalbėjimų dalies. Pasikalbėjimų svarbą atskleidžia į „Prūsijos kroniką“ įtrauktas leksikografijos 46 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraščių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas darbas, kurio pabaigoje yra rekonstruojami (žodyno straipsnius skaitant vertikaliai) sakiniai, svarbūs sėkmingam prekybos vykdymui. Grįžtant prie straipsnio pradžioje iškelto klausimo (kodėl leksikografijos žanras yra ribojamas siauru geolingvistiniu arealu ir kas buvo pirmieji baltiškų žodynų kūrėjai?), reikia konstatuoti, kad prūsų bei „jotvingių“ paminklų atsiradimą lėmė ekonominiai santykiai ir motyvai. Lemiamos reikšmės turėjo turėti krašto įtraukimas į Hanzos įtakos zoną, konkrečiai Elbingo miesto įkūrimas ir jo stiprus poveikis viso regiono prekybai. Hanzos pirklių ekspansija į prūsų bei jotvingių apgyvendintas žemes su savimi atnešė hanziečių praktikuojamą – jaunuolių sprakelere – vietinės kalbos mokymosi metodiką. Šis kalbos mokymosi mechanizmas nėra paliudytas LDK teritorijoje, t. y. ten, kur Hanza atsirado žymiai vėliau ir kur jos veiklai buvo daroma kliūčių. Dėl šios priežasties lietuvių leksikografijos pradžia datuojama žymiai vėlesniu laikotarpiu. LITERATŪRA Baar Antonius Hendrikus 1885: Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. III. Russian-Low German Glossary. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Benninghoven Friedrich 1990: Unter Kreuz und Adler. Der Deutsche Orden im Mittelalter. Ausstellung des Geheimen Staatsarchivs Preußischer Kulturbesitz anläßlich des 800jährigen Bestehens des Deutschen Orden. Berlin: Geheimes Staatsarchiv. Bezenberger Adalbert 1874: Review of Nesselmann 1873. – Göttingische gelehrte Anzeigen 39, 1221–1250. Bruchhäuser Hanns-Peter 1989: Kaufmannsbildung im Mittelalter. Determinanten des Curriculums deutscher Kaufleute im Spiegel der Formalisierung von Qualifizierungsprozessen. Köln; Wien: Böhlau. Chelimskij Evgenij 1985: Fenno–Ugrica в ятвяжском словарике? – Tarptautinė baltistų konferencija 85, 234–235. Dini Pietro Umberto 2013: A Note on the Tradition of the Old Prussian GrH. – Res Balticae 13, 51–59. Dini Pietro Umberto 2014: Foundations of Baltic Languages. Vilnius: Eugrimas. Straipsniai / Articles 47 ILJA LEMEŠKIN Dworzaczkowa Jolanta 1958: Kronika pruska Szymona Grunaua jako źródło historyczne (Die Chronica Prussia des Simon Grunau als Geschichtsquelle). – Studia Źródłoznawcze. Commentationes 2, 119–146. Euler Wolfram 1988: Das Altpreußische als Volkssprache im Kreise der indogermanischen und baltischen Sprachen. – Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft 39. Fałowski Adam 1992: „Einn Russisch Buch“ by Thomas Schroue. The 16th-century Russian-German dictionary and phrase-book. I. Introduction. Photocopies. Cracow. Fałowski Adam 1994: „Ein Rusch Boeck…“. Ein Russisch-Deutsches anonymes Wörter- und Gesprächsbuch aus dem XVI. Jahrhundert. Köln, Weimar, Wien: Böhlau. Fałowski Adam 1996: „Ein Rusch Boeck…“. Rosyjsko-niemiecki anonimowy słownik i rozmówki z XVI wieku. Analiza językowa. Kraków: Universitas. Fałowski Adam 1997: „Einn Russisch Buch“ Thomasa Schrouego. Słownik i rozmówki rosyjsko-niemieckie z XVI wieku. II. Transl iteracja tekstu. Indeks wyrazów i form rosyjskich. Kraków: Grell. Ferri Rolando 2018: A note on the Elbing Vocabulary in the context of the ancient and medieval lexicographical traditions. – Incontri Baltistici in Pisa. Studi e saggi. II, Studia Baltica Pisana 3, 123–131. Gernentz Hans Joachim 1986: Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. IV. Mittelniederdeutsch-neuhochdeutsches Wörterbuch zum Russisch-niederdeutschen Gesprächsbuch. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Gernentz Hans Joachim, Korol Tamara, Rösler Irmtraud 1988: Das Gesprächsbuch des Tönnies Fenne in seinem sprach- und gesellschaftshistorischen Umfeld. – Untersuchungen zum Russisch-niederdeutschen Gesprächsbuch des Tönnies Fenne, Pskov 1607. Ein Beitrag zur deutschen Sprachgeschichte. Berlin: Akademie–Verlag. Hammerich Louis Leonor, Jakobson Roman 1970: Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. II. Transliteration and Translation. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Hendriks Pepijn, Schaeken Jos 2008: Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian, Pskov 1607. An electronic text edition. Leiden: Opl. Slavistiek. Hendriks Pepijn 2011: Innovation in tradition. Tönnies Fonne‘s Russian-German phrasebook (Pskov, 1607). Leiden: Leiden University. Hermann Eduard 1949: Eine unbeachtete Überlieferung des preussischen Vokabulars Simon Grunaus. – Nachrichten der Akademie der Wissenschaften in Göttingen 6, 151–166. 48 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas Jakobson Roman, Schooneveld Elizabeth 1961: Foreword, Tönnies Fenne’s Low German Manual of Spoken Russian – Pskov 1607. I. Facsimile Copy. Copenhagen: Royal Danish Academy of Sciences and Letters. Kiparsky Valentin 1970: Das Schicksal eines altpreußischen Katechismus (II). – Baltistica 6(2), 219–226. Kregždys Rolandas 2012: Baltų mitologemų etimologijos žodynas. I. Kristburgo sutar-tis. Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas. Lemeškin Ilja 2017: „Pirk it mane ir skaitykit“. Pirmieji spausdinti LDK akrosti-chai. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 9–52. Marchand James 1970: Some remarks on the German side of the Elbing Vocabu-lary. – Baltic Linguistics, 109–117. Mažiulis Vytautas 1966–1981: Prūsų kalbos paminklai 1–2. Vilnius: Mintis. Neitmann Klaus 1996: Christliche Unterweisung von Deutschen und Preußen im Ordensland Preußen. – Westpreußen-Jahrbuch 46, 57–72. Orėl Vladimir 1986: Marginalia to the Polish-‘Jatvingian’ Glossary. – Indogerma-nische Forschungen 91, 269–272. Päsler Ralf G. 2003: Deutschsprachige Sachliteratur im Preußenland bis 1500. Untersuchungen zu ihrer Überlieferung (Aus Archiven, Bibliotheken und Museen Mittel- und Osteuropas 2). Köln, Weimar, Wien: Böhlau Köln. Peters Robert 1973: Mittelniederdeutsche Sprache. – Niederdeutsch. Sprache und Literatur. Eine Einführung. 1. Sprache. Wachholtz, Neumünster, 66–115. PEŽ I–IV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas, 1988–1997. Rosenkranz Bernhard 1957: Zur Überlieferungsgeschichte des preussischen Vokabulars Simon Grunaus, ΜΝΗΜΗΣ ΧΑΡΙΝ. Gedenkschrift P. Kretschmer II. Wiesbaden-Wien, Harrassowitz-Holl inek, 113–117. Rösler Irmtraut 1990: Fremdsprachliche Kommunikation vor 450 Jahren. Das russische Buch: ein russisch-deutscher Sprachführer von 1546. – Skamandros. Germanistisches Jahrbuch der DDR und der Republik Polen. Warschau. Sanders Willy 1982: Sachsensprache, Hansesprache, Plattdeutsch. Sprachgeschichtliche Grundzüge des Niederdeutschen. Göttingen: Vandenhoeck and Ruprecht. Schmid Wolfgang Paul 1986: Die ‘Germanismen’ im sog. Polnisch-Jatvingischen Glossar. – Indogermanische Forschungen 91, 273–286. Straipsniai / Articles 49 ILJA LEMEŠKIN Schmitt Peter 1983: ‘Liber ordinis rerum’ (Esse–Essencia–Glossar) 1. Einleitung, Text. 2. Apparat, Wortregister. Tübingen: M. Niemeyer Verlag. Squires Catherine 2009: Die Hanse in Novgorod Sprachkontakte des Mittelniederdeutschen mit dem Russischen Mit einer Vergleichsstudie über die Hanse in England. Köln, Weimar, Wien: Böhlau. Stone Gerald 1990: Thomas Schrove’s ‘Russisch Buch’: a Source for the Language of Muscovite Russia. Tgoľi chole Mêstró. Gedenkschrift für Reinhold Olesch, 341–348. Trautmann Reinhold 1910: Die altpreußischen Sprachdenkmäler. Einleitung, Texte, Grammatik, Wörterbuch. Göttingen: Vandenhoeck and Ruprecht. Volckmann Edwin 1869: Das älteste geschriebene polnische Rechtsdenkmal. Elbing. Ziesemer Walther 1920: Zum deutschen Text des Elbinger Vocabulars. – Beiträge zur Geschichte der deutschen Sprache und Literatur 44, 138–146. Zinkevičius Zigmas 1985: Lenку–jotvingių žodynėlis? – Baltistica 21(1), 61–82; Baltistica 21(2), 184–194. Алексеев Михаил Павлович 1951: «Книга русского языка» Т. Шрове 1546 г. и ее автор. – Памяти академика Льва Владимировича Щербы. Сборник статей. Ленинград: Изд-во Ленинградского гос. университета, 103–112. Болек Анна 2003: Псковские разговорники-словари в работах краковских русистов. – Псков в российской и европейской истории (к 1100-летию первого летописного упоминания) 2. Москва: Московский государственный университет печати, 213–218. Лихачев Николай I, III: Палеографическое значение бумажных водяных знаков 1. Исследование и описание филиграней; 3. Альбом снимков. Санкт-Петербург: В.С. Балашев и К°, 1899. НПЛ – Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов. Москва; Ленинград: АН СССР, 1950. Орел Владимир, Хелимский Евгений 1987: Наблюдения над балтийским языком польско-‘ятвяжского’ словарика. – Балто-славянские исследования 1985, 121–134. Рыбина Елена Александровна 2009: Новгород и Ганза. Москва: Рукописные памятники Древней Руси. Сквайрс Екатерина, Фердинанд Светлана 2002: Ганза и Новгород: Языковые аспекты исторических контактов. Москва: Индрик. 50 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII Senoji baltų leksikografija Hanzos pirklių tarnyboje. Rankraštinių žodynų paskirtis bei sudarymo laikas Old Baltic Lexicography in the Service of Hansa Merchants. Purpose of Manuscript Vocabularies and the Time of Compiling SUMMARY It is meaningful to study the medieval Baltic lexicography from the perspective of the Hanseatic linguistic policy and in the context of the Hanseatic lexicographic production (bilingual and utilitarian). Such a direction of research reveals the similarity of composition of closely related vocabularies. The comparative analysis of German-Prussian, Prussian-German and Russian-German vocabularies shows that the protograph of the “Russian books” of the 13th–14th centuries (created in Low German in the office of Novgorod) resembled the Elbing vocabulary of the second half of the 13th century by its layout, scope and composition. The latter source will be useful in reconstructing the protograph of Russian-German vocabularies. The comparison with the Latin-Low German Liber ordinis rerum dating to the late 14th century should be considered remote and abstract. By analogy with the akin “Russian books”, it is proposed to call Elbing vocabulary (Elbinger Vokabular) and the so called Grunau’s vocabulary the “Prussian (Elbing) Book” and the “Littl Prussian Book” respectively. The attribution to the Hanseatic lexicography is supported by the similar division of thematic fields, regional bilingualism, utilitarian type, compact scope. But that is not all. The vocabulary’s close link with Elbing (granted Lübeck law in 1246) and the composition of the Elbing codex itself with Lübisches Recht für Elbing taking the central place are equally important. The relative process of composition of the Elbing codex is reconstructed in the following stages: 1. Driven by the needs of the Hanseatic sprakelærere, the German-Prussian and the Prussian-German vocabulary, which could possibly also include a phrase-book, was compiled in around 1246–1300. 2. A parchment manuscript comprising Lübeck law granted to Elbing, Polish law and vocabulary of the same period could originate from 1300 to 1340. 3. Prussian law was added at a later date, after 1340. Peter Holcwescher transcribed the collection of such composition in the middle of the 15th century. The gradual formation of the codex shows that at least two intermediate copies could have been made between the original of the second half of the 13th century and the transcript of Peter Holcwescher. The lexicographic work underwent certain changes in the course of transcribing. While the vocabulary functioned in line with its original purpose (2nd half of the 13th century), it used to be revised and supplemented (in case of “Russian Straipsniai / Articles 51 ILJA LEMEŠKIN books”, the updating process still continued in the 17th century); however, later, after trade reoriented itself towards the German language, the transcripts of the outdated vocabulary were mechanically copied and most likely severely shortened. “Prussian (Elbing) Book” could have lost its phrasebook in the course of shortening. The importance of the phrasebook also reveals in the lexicographic work included in the Prussian Chronicle; it ends with the reconstructed sentences (on the basis of vertical reading of vocabulary entries) important for successful trade. Įteikta 2018 m. birželio 7 d. ILJA LEMEŠKIN Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 52 Acta Linguistica Lithuanica LXXVIII