Lietuvių vietovardžių su šaknimi „gal-“ (< liet. „gãlas“ ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės

212 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: toponimika, antroponimika. LIETUVIŲ VIETOVARDŽIŲ SU ŠAKNIMI GAL- (< LIET. GÃLAS ‘PABAIGA, KRAŠTAS’) DARYBOS YPATYBĖS Peculiarities of Formation of Lithuanian Toponyms with Root Gal- (< Lith. gãlas ‘end, edge’) ANOTACIJA Toponimai, kilę iš liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’, sudaro labai didelę kilminę grupę, pasižymi darybos įvairove, ypatinga sudurtinių ir sudėtinių darinių gausa. Straipsnyje analizuojami jų derivacijos būdai kreipiant dėmesį į darybos tipų produktyvumą, pamatinių žodžių morfologinį statusą ir darybos reikšmę. Remiantis tradiciniu gramatinių resp. sintaksinių ryšių aprašu, aptariami sudurtinių vietovardžių ir vietovardžiais einančių prielinksninių konstrukcijų gramatiniai santykiai ir žodžių junginius sudarančių sudėtinių vietovardžių dėmenų sintaksiniai ryšiai. ESMINIAI ŽODŽIAI: vietovardžių daryba, vietovardžiai su šaknimi gal-, sudurtinių ir sudėtinių vietovardžių dėmenų gramatiniai ryšiai. ANNOTATION The toponyms deriving from Lith. gãlas ‘end, edge’ constitute a very large etymological group and demonstrate varied formation patterns as well as a special diversity of compound and composite formations. The article addresses their derivational patterns with a focus on the productivity of formation types, the morphological status of base words, and the meaning of formation. By referring to the traditional description of grammatical/syntactical relations, the article discusses the grammatical relations of compound toponyms and the prepositional constructions used as toponyms as well as the syntactical relations of the components of the composite toponyms comprising word-phrases. KEYWORDS: formation of toponyms, toponyms with the root gal-, grammatical relations of components of compound and composite toponyms. Straipsniai / Articles 213 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės 1. Trečiajame Lietuvos vietovardžių žodyno tome (G–H, žr. LVŽ III) vietovardžiai, kilę iš liet. gãlas ‘vieta, kur baigiasi koks ilgesnis daiktas; daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga); kraštas, siena; riba’ ir kitų bendrašaknių panašios reikšmės žodžių, sudaro didžiausią straipsnį (kilminį lizdą), kuris užima net 15 puslapių1. Šios šaknies vietovardžių gausu ir kitose baltų kalbose, plg. lat. vv. Gals, Galaberži, Gala-dzelme ir kt. (Endzelīns 1956: 292–294), pr. vv. Galindo (Būga 1961: 117; Топоров 1979: 143; Vanagas 1980: 20), Galanten (Gerulis 1922: 35), *Gal-ings (Pospiszylowa 1990: 243), Galitten, Gallingen (Blažienė 2005: 59), Oderio baseino vandenvardį Galina (Орел 1997: 336). Toponimai su gališsiskiria darybos įvairove, ypatinga sudurtinių ir sudėtinių darinių gausa, todėl šio straipsnio tikslas – išnagrinėti jų derivacijos būdus darybos tipų produktyvumo, pamatinių žodžių morfologinio statuso ir darybos reikšmės požiūriu, remiantis tradiciniu gramatinių resp. sintaksinių ryšių aprašu aptarti sudurtinių vietovardžių ir vietovardžiais einančių prielinksninių konstrukcijų gramatinius santykius ir žodžių junginius sudarančių sudėtinių vietovardžių dėmenų sintaksinius ryšius2. Apie iš dviejų (ar iš kelių) žodžių sudėtų toponimų dėmenų sintaksinius ryšius rašyta labai nedaug ir tik prabėgomis. Bronio Savukyno sudėtinių vandenvardžių analizei skirtose publikacijose pastebima, kad kilmininkinių vietovardžių pirmaisiais komponentais eina nederinamasis pažyminys (Savukynas 1963: 237–238) ir kad sudėtinius vandenvardžius geriau klasifikuoti dėmenų sintaksinių ryšių pagrindu – į derinamuosius ir nederinamuosius, arba kilmininkinius (Savukynas 1971: 167). Analizuodama sudėtinius Marijampolės apskrities helonimus tokį sudėtinių vietovardžių klasifikavimą argumentuotu laiko ir Dalia Sviderskienė (2017: 80–81). Aleksandro Vanago upių ir ežerų vardų darybos tiriamajame darbe paminima, jog abu kilmininkinių hidronimų žodžiai sudaro vieną sintaksinį junginį, atliekantį vietovardžio funkcijas, o visų sudėtinių ir daugumos sudurtinių hidronimų pirmasis komponentas apibrėžia (determinuoja) antrąjį (Vanagas 1970: 273–274)3. Pristatant sudėtinių oikonimų tyrimo 1 Straipsnyje nenagrinėjami priešdėliniai galšaknies vietovardžiai, be to, analizuojami tik tie sudurtiniai ir sudėtiniai vietovardžiai, kuriuose šaknis galeina pirmuoju dėmeniu. Priešdėliniai ir antrąjį dėmenį galturintys vietovardžiai yra pasklidę po daugelį pagal pirmuosius dėmenis sudarytų Lietuvos vietovardžių žodyno lizdų (ir tomų), todėl apie jų sutelkimą ir tyrimą bus galima kalbėti tik išleidus visą žodyną. 2 Kai kuriuose naujesniuose sintaksės darbuose skiriami sintaksiniai ir morfosintaksiniai ryšiai (plg. Holvoet 2009). 3 Analizuodamas sudėtinių vietovardžių darybą, Aleksandras Vanagas pirmenybę teikė klasifikacijai, pagrįstai dėmenų morfologiniu statusu: tirdamas sudėtinių hidronimų derivaciją skirstė juos į kilmininkinius (genityvinius) ir kvalifikacinius, o to paties darybos būdo oronimus – į kilmininkinius ir nominatyvinius (kvalifikacinius) (Vanagas 1970: 258, 273; 1973: 213, 214). LAIMUTIS BILKIS 214 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX rezultatus pabrėžiama, kad gramatiniu sintaksiniu požiūriu tiek kilmininkiniai, tiek kvalifikaciniai šios klasės vardai yra vienodi, nes pirmasis jų komponentas, arba dėmuo, apibrėžia, patikslina antrąjį (Razmukaitė 2003: 63). Taigi, analizuojant vietovardžių su galdarybą, be kita ko, norima daugiau dėmesio skirti gausios sudėtinių toponimų grupės dėmenų sintaksiniams ryšiams aptarti, tikintis, kad šie duomenys papildys lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksinio aprašo turinį. 2. Pagal darybos būdą šaknies gallizde esantys vietovardžiai klasifikuotini kaip pirminiai, vediniai (derivatai), sudurtiniai (kompozitai) ir sudėtiniai. Absoliučią daugumą pirminių toponimų sudaro pluralia tantum vietovardžiai Gala. Pažymėtina ypatinga pliuralizacijos būdu atsiradusių toponimų denotatų įvairovė: daugeliu atvejų Gala yra agronimai (arimų, dirvų, dirvonų, ganyklų, laukų, pievų, rėžių vardai), tačiau pasitaiko ir oikonimų (kaimų, jų dalių, palivarkų vardai), drimonimų (miškų, krūmų vardai), helonimų (balų, raistų vardai). Iš viso užfiksuota apie 300 tokių vietovardžių: Gala ar. Aukšt, dr. Sld, k. Blnk, Kzt, Rim, k. (Ringalių) dalis Lm, k. (Šadžiūnų) dalis Lp, l. Dbn, pv. Ms ir kt. Tokie toponimai neabejotinai sudaryti ne tik iš liet. gãlas ‘vieta, kur baigiasi koks ilgesnis daiktas; daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga); kraštas, siena; ribaʼ daugiskaitos, bet ir iš liet. daugiskaitinio apeliatyvo gala ‘galulaukėʼ. Tuo galima paaiškinti ir agronimų gausą: manytina, kad daugelis iš jų reiškia apibrėžtos vietos santykius: įvardija laukų galuose esančius objektus. Žymiai mažiau (apie 20) yra pirminių vietą reiškiančių vietovardžių, sudarytų iš liet. gãlas vienaskaitos formos: Gãlas ar. Gdr, Ssk, b. Pš, Vln, ež. Bsg, gn. Zp, k. Rud, k. (Leipuškės) dalis Ml, k. (Peršėkininkų) dalis Mrs ir kt. Raritetiniais pirminiais vv. su gallaikytini lokatyviniai vietų vardai Galuõs krm. Ktk, Galuosè b. Stk, sudaryti iš liet. gãlas daugiskaitos lokatyvo formos arba liet. gala ‘galulaukėʼ lokatyvo formos – sutrumpintos galuõs ir pilnosios galuosè. Toks nominacijos būdas pasitaiko tik (top)onimijoje. 3. Galūnės vediniu galima laikyti vieną oikonimą Gal-ia vs. Nmč (: gãlas), nors, kita vertus, jis gali būti plurale tantum tipo antropooikonimas, plg. liet. pvd. Gals, Gãlius (LPDB). 4. Priesaginiai vietovardžiai pagal darybos kategorijas skirstytini į vedinius, sudarytus pagal deminutyvų, ypatybės turėtojų pavadinimų (nomina attributiva) ir vietų pavadinimų (nomina loci) darybos analogiją. Daugiausia deminutyvinių vietovardžių sudaryta su priesagomis -elis ir -eliai – atitinkamai 12 ir 11: Gal-ẽliai k. Rz, Vžns, k. (Juškėnų) dalis Sdk, krm., mš. Lks, pv. Bt ir kt., Gal-ẽlis gn. Mrk, gn. dalis Sd, k. (Sausininkų) dalis Brt, k. (Krekštėnų) dalis Krok, k. (Griežpelkių) dalis Lksr ir kt. Priesagų -aitė, -aitės, -aliai, -iukas, -elė, -elės, -učiai, -ukai, -utė, -utis vedinių pasitaiko po kelis ar po vieną: Gal-aitė pv. Lbv, Gal-aitės pv. Lzd, Gãl-aitis vs. Pp, Gal-ãliai k. Straipsniai / Articles 215 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės (Grūšlaukės, Lazdininkų, Vaineikių Medsėdžių) dalys Dr, vs. Antk, Gal-ẽlė b. Rz, Gal-ẽlės vt. miške Ppl, Gal-iùkas l. Upn, Ut, sklp. Dglšk, Gal-učiai k. (Ragiškės) dalis Lkš, Gal-ùkai ar. Dg, Gal-ùtė pv. Vrdv, Gal-ùtis rst. KzR. Pagal ypatybės turėtojų pavadinimų darybos analogiją sudarytiems vietovardžiams daugiausia būdingos iš *-no-4 kilusios priesagos. Daugiausia yra priesagų -inė ir -inės vedinių – atitinkamai apie 150 ir 100: Gal-nė ar. An, b. Antz, dr. Šln, gn. Str, up. Brž, Dv, vs. Avž ir kt., Gal-nės k. (Svilių) dalis Jsv, k. (Purplių) dalis Mrk, k. (Kazimieravo) dalis Pv, k. (Stungių) dalis Žg, 2 kln. Dgč, mš. DglšN, rst. Trgn, rž. Vb, stv. Snt, vs. Btr ir kt. Kiek mažiau vietovardžių sudaryta su priesagomis -inis ir -iniai – 75 ir 110: Gal-niai ar. Bb, dr. Mlt, kln. Skp, krm. Aln, rž. Ad, sklp. dalys Trgn, sod. Ign ir kt., Gal-inia k. (Birbiliškės) dalis Vl, Gal-nis a. Rz, grv. Brž, kl. Ign, l. Pnd, mš. Rd, up. Jnš, Mrj, Srd, vs. Jon, Upn ir kt. Čia minėtini ir priesagų -aunė, -ina derivatai: Gal-aũnė5 krtm. Vl, Gal-inà k., vs. Vrdv. Šiai darybos kategorijai dar galima priskirti po vieną priesagų -iškės ir -uosnė vedinį: Gãl-iškės gn., gn. dalis Kltn, Gal-uõsnė kln., krm., plk., sln. Čb. Vediniai su slaviškomis priesagomis, matyt, taip pat reiškia ypatybę: Gal-énka l. Krk, Gal-iáukos pv. Ml, Gal-ierka sod. Kdn, Gal-nka ež. Dbg, k. (Skaisterių) dalis Mck, rst. Čb, Gal-inka ar., pv. Msn, Gal-nkė b. Užp, Gal-oškė dr. Varn. Iš vietų pavadinimų darybos kategorijai priskirtinų toponimų kiek dažnesni priesagos -ynė vediniai (7 vv.): Gal-nė dr. Lkm, krm. Stč, l. Ars, Bt, pv. Lkm, Gal-nė (var. Pelnė) dv. Krkn, Gal-nė (var. Pempnės) l. Užv. Šiai kategorijai priklauso ir pavieniai -ava, -ija, -ijos, -yna, -ynas derivatai: Gal-avà drp., gn., l. Varn, Gal-ijà pv. Trg, Gal-ijos ar., pv. NmŽ, Gal-na ‖ Gal-nas ar., b., ln., mš., pv., vt. upėje (Šešuvyje) Bt. Tokio tipo dariniai istoriškai laikomi sukonkretėjusiais, t. y. vietos reikšmę įgijusiais, kuopiniais pavadinimais (Ambrazas 2000: 51, 54). 5. Dauguma sudurtinių vietovardžių su pirmuoju dėmeniu galyra daiktavardiniai determinatyviniai. Jų didžioji dalis priskirtina gana nedidelei grupei lietuvių kalbos determinatyvinių dūrinių, kurių antrasis dėmuo apibrėžia pirmąjį, nurodo jo vietą arba (kai vietovardžiai yra metaforiniai) priklausomybę6. Tokių dūrinių darybos modeliai gausūs ir labai įvairūs. Tai sietina su faktu, kad ir tarp bendrinių iš dviejų daiktavardžių sudarytų sudurtinių žodžių, kurių 4 Dėl priesagų kilmės žr. Ambrazas 2000: 144–147. 5 Plg. ypatybės turėtojų pavadinimams priskiriamą apeliatyvą gẽležaunės (Ambrazas 2000: 161). 6 Tiriant lietuvių sudurtinius vietovardžius paprastai pabrėžiama, kad dariniai iš dviejų daiktavardžių (ar vardažodžių) yra determinatyviniai, jų pirmasis dėmuo apibrėžia antrąjį (Razmukaitė 2002: 121; Sviderskienė 2006: 48; Kačinaitė 2008: 277). Atvejai, kai antrasis toponimų dėmuo yra apibrėžiantysis, o pirmasis – apibrėžiamasis, nėra analizuoti. LAIMUTIS BILKIS 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX antrasis dėmuo apibrėžia pirmąjį, gãlas yra vienas iš dažniausiai pirmuoju dėmeniu einančių žodžių (plg. LKG I 441). Produktyviausias vietovardžių darybos modelis yra daiktavardis su gal- (← gãlas, gala) + bendrinis daiktavardis: Gal-ã-balė l., pv. Vrn, Gal-ã-baliai pv. Gdr, Gal-a-bals b., pv. Ob, 2 pv. Vb, Gal-balis b. Imbr, Gal-balis (var. Klimbalė) gn., pv. Vb, Gal-bals k. Vb, Gal-ia-balė kln. Klvr, Gal--balė b. Dgč, dr. Šiūl, plk. Kpč, Gal--balė ‖ Gal--balis l., pv. Kpč, Gal--balis plk. Alvt, Gal-óbalis drp., plk. Pnd, Gal-ù-balė b. Imbr, Rim, Skp, Vad, krm. Krsn, pv. Krk, Krsn, Mrs, Vad, Gal--balė pv. Skp, Gal-ù-balis 2 b. Gž, b. Kp, 2 b. Šmn, b. Tsk, Vb, d. Sv, drp. Mrj ir kt., Gal--balis a. miške Dglč, ar. Sv, b. Vb: gãlas, gala + balà; Gal-ã-bendris krm., pv. Čln: beñdrė, bendr ‘bendra pieva, bendras laukasʼ7; Gal-a-čvertis l. Onš: čvértis ‘ketvirtadalis, ketvirtisʼ; Gal-a-dalia l., mš. (Liepalotų) dalis Mrk, Gal-a-dals mš. Mrk: dals ‘tam tikras viso daikto kiekis; kokio nors dalyko sudedamasis elementas; žemės sklypas, laukasʼ; Gal-a-dãrymai pv. DglšN: dãrymas ‘kemsynė, klampi bala, raistasʼ; Gal-a-dronyčia b. Dg: dronyčià ‘siena; ežiaʼ; Gal-a-kaklelė pv. Vdn: kaklẽlis, plg. kãklas ‘vingis, įlanka, sąsiauris, pusiasalis, iškyšulysʼ; Gal-ã-kluonė pv. Smn: klúonas ‘trobesys javams krauti, klojimas; pieva prie klojimo, žardis, žardiena, kluoniena, apluokasʼ; Gal-a-kojis liūn. Nrg: kója; Gal-a-pùsvalakis dr., pv. Žž: pùsvalakis, pùsvalakė ‘pusė valakoʼ; Gal-a-slãsčiai kl. JnšM: slãstai ‘prietaisas pelėms, žvėreliams gaudyti, spąstai, žabangaiʼ; Gal-a-šinė pv. Dbg: šinà ‘ratlankis, rato apkaustas; rogių pavažų apkaustasʼ, šnas, šnė ‘ratlankis, rato apkaustasʼ; Gal-ã-trivagė ‖ Gal-ã-trivagis kl., riba tarp laukų Trgn: trvagė, trvagis ‘trijų vagų ežiaʼ; Gal-a-valãkai ar. Žž, pv. Pkn, Gal-a-valakis ar., b. Kpč, Gal--valakė klon. Šaul, Gal--valakis l. Jk, Galu-valãkiai l. Rtn: valãkas ‘žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių; žemės rėžis toliau nuo namųʼ; Gal-ã-žydapievė l. Eiš, Gal-ã-žydapievis ūk. Drž: *žydapievė, *žydapievis: ždas, peva; Gal-i-sąvãrai ‖ Gal-i-sąvãriai ‖ Gal-i-suvãrai ar., l., pb., pv. Lp: svara, svaras, sùvara, sùvaras ‘skersinis, jungiantis padargo (staklių, akėčių) šonus, sankalasʼ; Gal-ù-grėblis vt. miške Rod: grėblià ‘šlapias medžiais grįstas keliasʼ; Gal-ù-karčiai dr., l. Rm, Gal-ù-kartės krm., pv. Vb, Gal-ùkartis gn. Rm: kártis ‘ilgas plonas medis, virptis, šatraʼ arba katis ‘nenupjautos žolės ruoželis pradalgyjeʼ; Gal-ù-smėliai pv. Kpr: smlis, smėls ir kt. Pagal šį modelį sudaryta keli šimtai įvairius jungiamuosius balsius turinčių sudurtinių vietovardžių, kurių antrųjų dėmenų pamatiniai žodžiai dar esti bendriniai daiktavardžiai aikšt, áikštė, akmuõ, ãkmenas, alksnnas, apdėmė ‘sodžiaus bendras žemės sklypas tarp dviejų sodybų, panamė, išvaraʼ, brastà, dažas, daubà, deg- sis, degėss ‘degimo liekana, apdegęs medis, nuodėgulisʼ, degsė ‘apdegusi vieta, gaisro vietaʼ, dirvà, ẽžeras, gãtvė, girià, gõjus ‘nedidelis, gražus miškelis, giraitėʼ, 7 Bendrinių žodžių reikšmės pateikiamos iš LKŽe. Straipsniai / Articles 217 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės káimas, kálnas, kalniùkas, kapas, kẽlias, ketvitis ‘valako ketvirtadalisʼ, kiẽmas, klamas ‘trobesys javams laikyti, kluonasʼ, klónis, klõnis, klon, klõnė, krmas, krmai, kuls ‘įlanka, iškyšulys; užsisukimas, vingis; kampas; kraštas, gabalasʼ, lankà, laũkas, laukẽlis, lazdnas ‘krūmas ar medis, ant kurio auga riešutai (Corylus avellana); šių augalų miškas, riešutynasʼ, leknas, liẽknas ‘šlapia, klampi pieva, pelkė, bala, liūnas; šlapia vieta, apaugusi krūmais ir skurdžiais medžiais, raistas; nedidelis miškas, biržtva; paliktas neartas, nepjautas žemės sklypas gyvuliams ganytiʼ, lekna, lieknà ‘žema drėgna pieva be krūmųʼ, liẽptas, lgas, lgas ‘upės užliejama dubi vieta; klampi upės atšaka; klanas, bala; liūnas, klampynė; tvenkinys, kūdra; purvynas; duobė upės dugne, duburysʼ, márgas ‘žemės matasʼ, márgė, márgis ‘žemės matas; toliau nuo sodybų esantis rėžisʼ, mškas, pabal, pabals, pélkė, peva, plẽcius ‘žemės gabalas, sklypas; vieta, plotas, aikštėʼ, plẽčius ‘vieta, plotas, aikštėʼ, prdas ‘tvenkinysʼ, rastas, rãvas ‘griovys; mažas upelisʼ, salà ‘iš visų pusių vandens apsuptas sausumos plotas; pakilesnis, sausas žemės plotelis liūne, raiste; ariamos žemės, dirvos plotelis tarp pievų; sodžius, kaimasʼ, *sdimas, sdymas ‘žemės rėžis ties sodybaʼ, skadžius, skadis, skersnė ‘skersais rėžiais dalytas laukas; skersai suarta lysvė, skerslysvė; skersai ariama vaga, skersvagė; miško ruožas (iškirstas ar skirtas kirsti)ʼ, skersnis ‘skersais rėžiais dalytas laukasʼ, sknimas, skynmas ‘išskinta, iškirsta miško vietaʼ, sodà ‘neišskirstytas kaimas, sodžiusʼ, sõdžius, sodžiùs ‘valstiečių gyvenamoji vieta, kaimas; sodybaʼ, sõdas, stùkas, stùkis ‘žemės sklypas, ruožas, plotasʼ, šakns, šlas, šniras ‘ilgas siauras žemės sklypas, rėžisʼ, tãkas, takẽlis, teltninkas ‘veršiukų aptvaras; veršiukų ganykla, pieva prie sodybosʼ, trãkas ‘aukšta, sausa pieva, apaugusi retais krūmais bei medžiais, miško aikštelė; pieva, kur yra beržų; iškirsta ar išdegusi miško vieta, skynimas; miško (kartais ir lauko) kelias ar takasʼ, tvorà, ūlyčlė, lyčia, ūlyčià, ūlčia, ulyčià, ùlyčia ‘senovinio kaimo kelias, gatvė; miesto gatvė; kiemas, atšlaimas; aptvertas kelias gyvuliams varyti, išvara, išgana, genesys; kaimo ganykla; kaimas, sodžiusʼ, upãlis, ùpė, upẽlis, upẽlė, valkà ‘nedidelis klanas, bala, negili lietaus prilyta duobė ant kelio, pievoje, dirvoje, kieme ir pan.; šlapia, klampi, pelkėta vieta, daubaʼ, vãras, varà ‘kartis tvorai tverti, šatra, sklanda; medinė sutvirtinamoji durų, stalų, staklių ir pan. detalė, pervaras, sankalas, įvylisʼ, vatai, vodà ‘pievos įsikišimas į mišką, į krūmus, įvodė, pratėgė, laukymė; nedirbamos žemės rėžis tarp dirvųʼ, žadis, žards, žárdis ‘aptvaras gyvuliamsʼ8. Gana dažnas yra modelis daiktavardis su gal- (← gãlas, gala) + tikrinis daiktavardis, kuris irgi yra vietovardis (vandenvardis, oikonimas, agronimas): Gal-a-drapals pv. Šaul: Drapãlis ež., Gal-ã-dusiai dr. Srj, Gal-ã-dusis ‖ Gal-aduss of. ež. Lzd: Dusià ež. (Kviklys 1966: 49; Vanagas 1981: 104), Gãl-a-ilgė ‖ Gãl-a-ilgis k., vs. Mrk, Gál-ilgė pv. Rait: Ìlgis ež., Gal-a-ilgis pv. Gdr: Ìlgis, Igis 8 Išsamiau žr. LVŽ III 33–38. LAIMUTIS BILKIS 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX ež., Gal-ã-pelakis mš. JnšM: Pẽlakas ež. (Arino) dalis, Gal-ã-suojė ‖ Gal-ã-suojis pv. Aln: Suojs ež., Suojà up., Gal-ã-verknė ‖ Gal-ã-verknis of. k. Grnd: Ve- knė, Verkn up., Gal-ia-kaušia k. AlksnV: Kaušia k., Gal-ilgia dr. Rim: Ilgia ež., Gal-ù-beržvalkis b., krm. Vb: Béržvalkė, Béržvalkis pv., Gal-u-duobùrė pv. Ldk, Gal-u-duobùris vrs. Ldk: Duobùris up., Gal-ù-naktakė b. Kp: Naktak up., Gal-ù-rovėja l. Prv, Gal-u-rovėjs pv. Brž: Rovėjà up. Šių sudurtinių vietovardžių antrasis dėmuo nurodo apibrėžiamuoju dėmeniu įvardyto dalyko buvimo vietą bei priklausomybę. Tarp dūrinių iš dviejų daiktavardžių pasitaiko ir retas modelis – daiktavardis su gal- (← gãlas, gala) + tikrinis daiktavardis, kuris yra asmenvardis: Gal-aštanė l. dalis Šš: avd. Štáina, *Štainà, *Štains, plg. pvd. Šteinà, Šteins, Gal-ùšeškiai ar. Vb: avd. Šẽškas (LPDB). Agronimo Galùšeškiai antrojo dėmens asmenvardinė kilmė labiausiai tikėtina todėl, kad sutampa vietovardžio ir asmenvardžio Šẽškas lokalizacija. Abu dariniai, matyt, reiškia objektų priklausymą asmenims. Raritetiniai, tik toponimijoje pasitaikantys, yra sudurtiniai vietovardžiai, sudaryti iš liet. gãlas iliatyvo galañ ir bendrinio ar tikrinio daiktavardžio: Galam-pòliai (Galam-pòlės?) (< *Galan-pòliai) pv. Svrk: lenk. pole ‘dirva; laukasʼ (LLKŽ 476), rus. поле ‘laukasʼ (RLKŽ III 245), Galan-balà b. Sl, Galañ-balė l. Vrn, Galam-bãlė (< *Galan-bãlė) pv. Mrk: balà, Galan-ẽžerė (var. Galañ ẽžero) l., mš. Rud: ẽžeras, Galán-lyčė (< *Galan-ūlyčė) pv. Pkln: lyčia, ūlyčià, ūlčia, Galan-kãviškis ar. Kpč: Kãviškis ež. Tokių sudurtinių vietovardžių pirmuoju dėmeniu einanti nepakitusi iliatyvo forma apibrėžia antrąjį daiktvardinį dėmenį, rodo kryptį link objekto. Pora sudurtinių vietovardžių gali būti sudaryti iš daiktavardžio su gal- (← gãlas, gala) ir būdvardžio: Gal-ã-cieliai dr. Pkn: ciẽlas ‘nepaliestas, sveikas; visas, ištisasʼ, Gal-ù-kovinis (var. Kõvinė) pv. Kp: kovnis, -ė ‘susijęs su kova, skirtas kovaiʼ (pateikėjo teigimu, pievoje buvo sukilėlių slėptuvės). Šių agronimų antrasis dėmuo (būdvardinis) apibrėžia pirmąjį (daiktavardinį): ‘cieli galaiʼ, ‘koviniai galai‘. Toks sudurtinių bendrinių daiktavardžių darybos modelis labai retas – pasitaiko darinių tik su antruoju būvardiniu dėmeniu, kilusiu iš palakis, -ė (LKG I 472). Kelis toponimus galima traktuoti kaip darinius iš daiktavardžio su gal- (← gãlas, gala) ir veiksmažodžio: Gal-ã-saris klv., pv. Aln: liet. sárti (sãra, sãro) ‘darytis rudam, nešvariamʼ, Gal-a-tvaras dr. Užp: tvérti (tvẽria) ‘daryti, statyti (tvorą); tvora riboti, supti, juosti; aptveriant daryti, statyti; pertvaromis dalyti į atskiras dalis, pertvertiʼ, Gal--sėdės (var. Galùsėdymai) ar. Pnd: sėdti (sdi) ‘pastoviai gyventi (kokioje vietoje)ʼ, Gal-ù-stupė gn. Vvs: (?) stùpinti ‘trauktisʼ, Gál-verkis (var. Gálvalkis, Gavalkis, Galvalks) b., grv., pv. Bsg: vekti (vekia, vekė) ‘ašaras lieti, kūkčioti iš susijaudinimo (ppr. iš skausmo, liūdesio, Straipsniai / Articles 219 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės džiaugsmo); skųstis, aimanuoti; praleisti drėgmę, rasoti, sunktisʼ. Tokių iš daiktavardžio ir veiksmažodžio sudarytų vietovardžių dėmenų santykiai sunkiai nusakomi. Galbūt pirmuoju dėmeniu nurodoma veiksmo vieta: ‘gale sartiʼ, ‘gale sėdėtiʼ, t. y. būti, ‘gale verktiʼ, t. y. drėgti, sunktis, ir pan., plg. veiksmo laiką nurodantį dūrinį naktgonis ‘naktį ganytiʼ (LKG I 463). 6. Sudėtiniai vietovardžiai pirmiausia skirstytini į prielinksninius9 ir žodžių junginius. Daugiausia prielinksninių vietovardžių sudaryta iš naujybinio10 erdvės (vietos) santykius reiškiančio tarminio prielinksnio galù, kuris yra suprielinksnėjusi daiktavardžio įnagininko linksnio forma, ir bendrinių daiktavardžių kilmininko: Galù bãlos (var. Galañ bãlos) pv. Luok, Galù dažo ar. Tj, l. Vrn, pv. Pnt, Tj, Galù dirvóno ar. Ktk, Galù divos (Gałudirvas) pv. Dkšt, Galù ẽžero b. Km, dr. Ktk, pv. Lel, Galù gõjaus krm., l., upl. dalis Km, Galù káimo l. Pn, pv., rst. Blnk, Galù kanóvos dr. Imbr: kanóva ‘griovys; ežia, volasʼ, Galù kẽlio pv. Vies, Galù kluon drž., pv. Lel, Galù kùlio ar. Glv, Galù laũko dr. Kvr, kln. Žl, pv. JnšM, Galù lazdno mš. Šmn, Galù lepų dr. Rgv, Galu lygumų pv. Žl, Galù márgių pv. Km, Galù mško pv. Blnk, Galù palãto krm., pv. Šmn: *palãtas, plg. palatas ‘sijų grindinys, aukštasʼ, palata ‘kluono šalinės lubos, ant kurių kraunama javai, pašaras; palundai, grįstosʼ, Galù prdo b., l., pv. Pbs, Galù rasto plk. Pg, Galù rãvo ar. Kvr, b. Kp, pv. Krns, Galù salõs vlks. ežere (Alauše) Sdk, Galù sėdbos rst. Vdšk: sėdba ‘sodybaʼ, Galù senos pv. Sv, rst. Ant, Galù sodbų kln. Rk, Galù sõdo vt. Pnm, Galù stulpẽlio pv. Kur: stulpẽlis, plg. stupas ‘stačias į žemę įkastas rąstas; kuolas, mietasʼ, Galù šniūrẽlių b. Rk, Galù šnirų grv. Dl, pv. Blnk, Dl, Pnt, Žl, Galù teltninko (t. Galù teltnyko) ar. Tj, Galù tvorõs dr. Šr, l. Blnk, pkrnt. Int, pv. Blnk, Mlt, Pbs, Galù ūlčios dumblynas Kvr, pv. An, Galù ūl- čios (var. Rastas) pv. An. Pastebėtina, kad vietą nurodančios konstrukcijos su prielinksnio funkciją atliekančiu galù ir daiktavardžio kilmininku gana dažnos ir tarmėse: galù kojų, iš galu kluono (Ulvydas 2000: 223), galù klaimo, galù daržinės, galù lauko, galu sodžiaus (LKŽe). Prielinksnis galù vartojamas ir su tikrinių daiktavardžių (vietovardžių) kilmininku nusakant objekto vietą kito objekto atžvilgiu: Galù Dẽblono l. Krkn: Dẽblonas up., Galù Ìšlaužo dr. Krd: Ìšlaužas pv., Galù Šlãpių gn. Pg: Šlãpės ar., gn. 9 Lietuvių prielinksniniai vietų vardai sudėtiniais vadinami ir vienintelėje jų darybai skirtoje publikacijoje (Rabačiauskaitė 1969: 243), taip pat kai kuriuose kituose toponimų darybos analizei skirtuose darbuose (Endzelytė 2005: 176). Kitų tyrėjų skiriamos dvi savarankiškos grupės – sudėtiniai vietovardžiai ir prielinksniniai vietovardžiai (Mickienė 2001: 123, 136; Bartkutė 2008: 165, 168). Sudėjimą suprantant formaliai, prielinksninės konstrukcijos turėtų būti priskirtos sudėtinių vietovardžių grupei, dar plg. Подольская 1978: 62. 10 Naujybiniai prielinksniai dar vadinami antriniais (naujybiniais) (žr. DLKG 438). LAIMUTIS BILKIS 220 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Prielinksniniams vietovardžiams su galù dar būdingas darybos modelis galù + daiktavardžio funkciją atliekančio būdvardžio kilmininkas: Galù laibjų pv. Rgl: laibàsis, laibóji, plg. láibas, -à, labas, -à ‘siauras skersmeniu, plonasʼ, Galu sodybinių ar. Ktk: sodbinis, -ė ‘priklausantis sodybai; esantis sodybvietėjeʼ. Vienas prielinksninis vietovardis yra sudarytas iš retai vartojamo naujybinio tarminio prielinksnio galu ir bendrinio daiktavardžio kilmininko: Galu rasto pv. Lel. Ši konstrukcija taip pat reiškia vietą (galą) kito objekto atžvilgiu. Prielinksnis galu laikomas išsirutuliojusiu iš daiktavardžio naudininko, konstrukcijų su juo randama ir tarmėse: galu sodo, galu lauko (žr. Ulvydas 2000: 177). Labai dažnos prielinksninės konstrukcijos su kilmininku, kuriose į prielinksnių kategoriją yra perėjusios (arba prie jos priartėjusios) daiktavardžio vietininko formos. Prielinksnio funkciją dažniausiai atlieka inesyvo forma galè, su kuria paprastai eina bendrinio daiktvardžio kilmininkas: Gale balos b. Kpč, Galè beržno mš. Ds, Galè biržynlio l. Pžl: biržynlis, plg. biržnas ‘beržų miškasʼ, Galè dãrymo krm. Trgn, pv. Str, Galè darž pv. Ds, Galè dẽgsnio ‖ Galè dẽgsnių dr., pv. Ml: degsns ‘išdaga, degsnėʼ, dẽgsnė ‘degimas, išdegusi vietaʼ, Galè dirvónų l. Sug, Galè duobẽlių pv. Brš, Galè ežerlio pv. Sld, Galè ẽžero ar. Trgn, ež. (Spalio) dalis Gdr, ež. (Bebrusų) dalis Int, pv. Nmn, pv. dalis Trgn, Galè girẽlės krtm. Trgn, Galè gojẽlio d. Tj, Galè gõjų pv. Ssk, Galè grõbliaus l., pv. Rim, Galè grõblių drv. Rim: grõblius ‘pylimas, kelio sankasaʼ, Galè kamšõs pv. Auk: kamšà ‘žabais, virbais iškimštas, išklotas kelias; prikimšta, užtaisyta duobė; perkolas, persėda (upėje); klampi vietaʼ, Galè kẽlio upl. Rod, Galè kuli (var. Gãlas kuli) dr. Sug, Galè laũko ar. Rmš, dr. Str, kln. Tvr, mš. Str, pv. Rmš, Galè lauk pv. Všt, Galè lydimlio l. Sld: lydimlis, plg. ldimas, lydmas ‘iškirstas ar išdegintas plotas miške, kirtimas, skynimas; ariamas, dirbamas laukas iškirsto miško vietoje, plėšinysʼ, Galè mško dr. Rim, Gale pakalnių l. Mrk, pv. Dgl: pakanė, pakálnė ‘žema vieta kalno papėdėje, slėnys; kalno šlaitasʼ, Galè pakritės rst. Glv: pakri- tė ‘status, skardingas, yrantis krantas ar kalno šlaitas; vandens išgraužtas upės ar ežero pakraštys po velėna ar medžio šaknimis, pakerėʼ, Galè plimo ar. Tj, Gale priemenės dr. Šr: priemen, priemẽnė ‘gyvenamojo namo dalis prie lauko durų; jaujos prieduris, prieangis; tam tikra kiemo dalis arčiau durųʼ, Galè pušynlio mš. Sug, Galè raistẽlio gn. Tj, Galè salõs mš. Švnt, Galè sal l., pv. Aps, Galè sėdbų ar. Vžns, Galè senos pv. Glv, Galè skardẽlio pv. Dgl, Galè skadžiaus dr. Trgn, pv. Sld, Galè smlio dr. Lkm, Galè sodbos mš. Ktk, Galè sodbų l., mš. Sug, Galè šaknnių l. Ign: šaknnis ‘šakniavaisisʼ, Galè šlo pv. Sv, Galè šnirų dr. Aps, pv. Aps, Ssk, Galè trãko pv. Vdšk, Galè tvorõs ar. Tj, dr. Glv, Vvs, kdr. Tj, l. Blnk, pv. Dl, Glv, vt. Sug, Galè ūlčios pv. Str, Galè valãko pv. Lnkv, Galè valãkų l., mš. Mrc. Inesyvo galè priartėjimo, šliejimosi prie prielinksnių polinkis pastebimas ir bendrinėje kalboje (LKG II 581; DLKG 438), nors LKŽe ši forma pateikiama tik kaip prieveiksmis. Straipsniai / Articles 227 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės OBJEKTŲ NUORODŲ IR KITI SUTRUMPINIMAI a. – aikštė ar. – arimas, ariama žemė avd. – asmenvardis aukšt. – aukštuma b. – bala brus. – baltarusių d. – duobė dr. – dirva drp. – durpynas drv. – dirvonas dv. – dvaras ež. – ežeras gn. – ganykla grv.– griovys k. – kaimas kdr. – kūdra kl. – kelias klm. – kelmynė kln. – kalnas klon. – klonis klv. – kalva kms. – kemsynas, kemsynė krm. – krūmai krtm. – kirtimas l. – laukas lat. – latvių lenk. – lenkų liet. – lietuvių liūn. – liūnas ln. – lanka mst. – miestas mš. – miškas of. – oficialus paež. – paežerė, paežerys pb. – pabalys pkrnt. – pakrantė plk. – pelkė, pelkėta vieta plkln. – piliakalnis pr. – prūsų prvd. – pravardė pv. – pieva pvd. – pavardė rst. – raistas rus. – rusų rž. – rėžis sav. – savivaldybė sk. – skardis sklp. – sklypas sln. – slėnis sml. – smėlynas sod. – sodyba stv. – sietuva šl. – šlaitas šlt. – šaltinis ter. – teritorija tv. – tvenkinys ūk. – ūkis up. – upė upl. – upelis var. – variantas vlks. – valksna vrs. – versmė vs. – viensėdis vt. – vieta, vietovė vv. – vietovardis ž. – žemė LAIMUTIS BILKIS 228 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX VIETOVARDŽIŲ PAPLITIMO VIETŲ SUTRUMPINIMAI Ad – Adùtiškis (Švenčioni r.) AlksnV – Alksnnai (Vilkavškio r.) Aln – Alantà (Moltų r.) Alvt – Alvtas (Vilkavškio r.) An – Anykščia Ant – Antãlieptė (Zaras r.) Antk – Ántkoptis (Klapėdos r.) Antz – Antãzavė (Zaras r.) Aps – Ãpsas (Baltarùsija) Arm – Armõniškės (Baltarùsija) Ars – Aristavà (Kėdáinių r.) Ašmn – Ašmintà (Prenų r.) Auk – Aukštãdvaris (Aukštdvarỹs; Trãkų r.) Aukšt – Aukštupnai (Kùpiškio r.) Avž – Avižiẽniai (Vlniaus r.) Bb – Bãbtai (Kaũno r.) Blnk – Bálninkai (Moltų r.) Brš – Brštonas (Prenų r.) Brt – Batninkai (Vilkavškio r.) Brž – Bržai Bsg – Baisógala (Radvliškio r.) Bt – Batakia (Taurags r.) Btr – Butrimónys (Alytaũs r.) Ck – Ceikinia (Ignalnos r.) Čb – Čiõbiškis (Širvint r.) Čk – Čẽkiškė (Kaũno r.) Čln – Čiulnai (Moltų r.) Dbg – Dubingia (Moltų r.) Dbn – Dubnai (Alytaũs r.) Dg – Daũgai (Alytaũs r.) Dgč – Degùčiai (Zaras r.) Dgl – Daũgailiai (Utenõs r.) Dglč – Daugėláičiai (Radvliškio r.) Dglšk – Daũgeliškiai (Kaũno r.) DglšN – Naujàsis Daugėlškis (Ignalnos r.) Dkšt – Dkštas (Ignalnos r.) Dl – Déltuva (Ukmergs r.) Dr – Darbnai (Kretingõs r.) Drž – Daržiniñkai (Varėnõs r.) Ds – Dùsetos (Zaras r.) Dv – Dievẽniškės (Šačininkų r.) Eiš – Ešiškės (Šačininkų r.) Gdr – Giedračiai (Moltų r.) Glv – Gélvonai (Širvint r.) Grb – Grybnai (Ignalnos r.) Grg – Gargžda (Klapėdos r.) Grnd – Grendav (Trãkų r.) Gž – Giža (Vilkavškio r.) Ign – Ignalinà Imbr – Ibradas (Zaras r.) Int – Iñturkė (Moltų r.) Jk – Jaknai (Varėnõs r.) Jnš – Jõniškis Jon – Jonavà JnšM – Jõniškis (Moltų r.) Jsv – Jósvainiai (Kėdáinių r.) Jz – Jiẽznas (Prenų r.) Jž – Jūžinta (Rõkiškio r.) Kbš – Kibỹšiai (Varėnõs r.) Kdn – Kėdáiniai Klt – Katanėnai (Švenčioni r.) Kltn – Katinėnai (Šilãlės r.) Klvr – Kalvarijà (Marijámpolės sav. ter.) KlvrŽ – Žemačių Kalvarijà (Plùngės r.) Km – Kamaja (Rõkiškio r.) Kp – Kùpiškis Kpč – Kãpčiamiestis (Lazdjų r.) Kpr – Kuprẽliškis (Bržų r.) Krd – Kirdekiai (Utenõs r.) Krk – Krãkės (Kėdáinių r.) Krkn – Krekenavà (Pãnevėžio r.) Krn – Krúonis (Kaišiadori r.) Krns – Kriaũnos (Rõkiškio r.) Krok – Krókialaukis (Alytaũs r.) Krs – Kasakiškis (Pãnevėžio r.) Krsn – Krosnà (Lazdjų r.) Straipsniai / Articles 229 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės Ktk – Kùktiškės (Utenõs r.) Kur – Kurklia (Anykšči r.) Kvr – Kavárskas (Anykšči r.) KzR – Kazl Rūdà Kzt – Kaztiškis (Ignalnos r.) Lbv – Liubãvas (Kalvarjos sav. ter.) Ldk – Lyduõkiai (Ukmergs r.) Ldvn – Liudvinãvas (Marijámpolės sav. ter.) Lel – Lelinai (Utenõs r.) Lkm – Liñkmenys (Ignalnos r.) Lks – Laũksodis (Pakrúojo r.) Lksr – Laũksargiai (Taurags r.) Lkš – Lukšia (Šaki r.) Lln – Lieliónys (Prenų r.) Lm – Lomia (Taurags r.) Lnkv – Linkuvà (Pakrúojo r.) Lp – Léipalingis (Drùskininkų sav. ter.) Luok – Luokesà (Moltų r.) Lzd – Lazdjai Mck – Micknai (Vlniaus r.) Ml – Mielagnai (Ignalnos r.) Mlt – Moltai Mrc – Marcinkónys (Varėnõs r.) Mrj – Marijámpolė Mrk – Merknė (Varėnõs r.) Mrs – Miroslãvas (Alytaũs r.) Ms – Mósėdis (Skuõdo r.) Msn – Mùsninkai (Širvint r.) Mžš – Mežiškiai (Pãnevėžio r.) Nmč – Nemenčnė (Vlniaus r.) Nmn – Nemunáitis (Alytaũs r.) NmŽ – Žemačių Naũmiestis (Šilùtės r.) Nrg – Noragliai (Lazdjų r.) Ob – Obẽliai (Rõkiškio r.) Onš – Õnuškis (Trãkų r.) Pbs – Pabáiskas (Ukmergs r.) Pd – Padubysỹs (dab. Baziliónai) (Šiauli r.) Pdv – Pãdievytis (Šilãlės r.) Pg – Pagiria (Kėdáinių r.) Pkln – Pakalnia (Utenõs r.) Pkn – Pakúonis (Prenų r.) Pkšt – Paukštakia (Plùngės r.) Pls – Pelesà (Baltarùsija) Plš – Palšė (Ignalnos r.) Plt – Plãteliai (Plùngės r.) Pn – Panevėžỹs Pnd – Pandėlỹs (Rõkiškio r.) Pnm – Panemunlis (Rõkiškio r.) Pnt – Panoteria (Jonavõs r.) Pp – Paplė (Akmẽnės r.) Ppl – Papilỹs (Bržų r.) Ppr – Papačiai (Kaišiadori r.) Prl – Perlojà (Varėnõs r.) Prv – Paróvėja (Bržų r.) Pst – Pãstovys (Baltarùsija) Pš – Pašvitinỹs (Pakrúojo r.) Pšš – Pašušvỹs (Radvliškio r.) Pun – Punià (Alytaũs r.) Pv – Pivašinai (Alytaũs r.) Pžl – Paąžuõliai (Moltų r.) Rait – Raitiniñkai (Alytaũs r.) Rd – Radvliškis Rdč – Rdaičiai (Kretingõs r.) RdN – Nemunlio Radvliškis (Bržų r.) Rgl – Ragẽliai (Rõkiškio r.) Rgv – Raguvà (Pãnevėžio r.) Rim – Rimš (Ignalnos r.) Rk – Rõkiškis Rm – Ramýgala (Pãnevėžio r.) Rmš – Rušiškės (Kaišiadori r.) Rod – Ródūnia (Baltarùsija) Ršk – Reškutnai (Švenčioni r.) Rtn – Rãtnyčia (Drùskininkų sav. ter.) Rud – Rudnià (Varėnõs r.) Rz – Rozalmas (Pakrúojo r.) Sd – Sedà (Mažekių r.) Sdk – Sudekiai (Utenõs r.) Sem – Semelškės (Elektrnų sav. ter.) Skdv – Skaudvlė (Taurags r.) Skp – Skãpiškis (Kùpiškio r.) Skš – Sõkiškiai (Ignalnos r.) Sl – Sãlos (Rõkiškio r.) LAIMUTIS BILKIS 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Sld – Saldùtiškis (Utenõs r.) Smn – Sinas (Alytaũs r.) Snt – Sintauta (Šaki r.) Srd – Serẽdžius (Jùrbarko r.) Srj – Seirjai (Lazdjų r.) Ssk – Sesikai (Ukmergs r.) Stč – Stačinai (Pakrúojo r.) Stk – Stãkliškės (Prenų r.) Str – Strūnáitis (Švenčioni r.) Sug – Sugiñčiai (Moltų r.) Sv – Svėdasa (Anykšči r.) Svrk – Svrkos (Švenčioni r.) Šaul – Šaulnai (Drùskininkų sav. ter.) Šil – Šilavótas (Prenų r.) Šiūl – Šiūlnai (Ignalnos r.) Škt – Šaũkotas (Radvliškio r.) Šlčn – Šačininkai Šll – Šilãlė Šln – Šiaulnai (Radvliškio r.) Šlv – Šluva (Raséinių r.) Šmn – Šimónys (Kùpiškio r.) Šr – Šrvintos Šš – Šešuõliai (Ukmergs r.) Št – Šta (Kėdáinių r.) Šut – Šùtai (Švenčioni r.) Šv – Švkšna (Šilùtės r.) Švnt – Šventà (Švenčioni r.) Tj – Taujnai (Ukmergs r.) Trg – Taurag Trgn – Taurãgnai (Utenõs r.) Trkm – Taũrakiemis (Kaũno r.) Tsk – Tisknai (Kėdáinių r.) Tvr – Tverẽčius (Ignalnos r.) Upn – pninkai (Jonavõs r.) Ut – Utenà Užp – Užpãliai (Utenõs r.) Užv – žventis (Kemės r.) Vad – Vadõkliai (Pãnevėžio r.) Varn – Vaniai (Telši r.) Vb – Vabalniñkas (Bržų r.) Vdn – Vidẽniškiai (Moltų r.) Vdšk – Vdiškiai (Ukmergs r.) Vies – Viẽsos (Širvint r.) Vl – Veliuonà (Jùrbarko r.) Vln – Vilnai (Kaišiadori r.) Vp – Vẽpriai (Ukmergs r.) Vrdv – Verduva (Raséinių r.) Vrn – Varėnà Všt – Vištýtis (Vilkavškio r.) Vvs – Vevis (Elektrnų sav. ter.) Vžns – Výžuonos (Utenõs r.) Zk – Zùikos (Ignalnos r.) Zp – Zapýškis (Kaũno r.) Zr – Zarasa Žg – Žagãrė (Jõniškio r.) Žl – Žélva (Ukmergs r.) Žmt – Žematkiemis (Ukmergs r.) Žrm – Žirmnai (Baltarùsija) Žsl – Žãsliai (Kaišiadori r.) Žž – Žiežmãriai (Kaišiadori r.) Straipsniai / Articles 231 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Ambrazas Saulius 2000: Daiktavardžių darybos raida 2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Bartkutė Nerija 2008: Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai. Daktaro disertacija. Šiauliai: Vytauto Didžiojo universitetas, Šiaulių universitetas. Blažienė Grasilda 2000: Die baltischen Ortsnamen im Samland. Hydronymia Europaea, Sonderband 2. Stuttgart: Franz Steiner Verlag. Būga Kazimieras 1961: Rinktiniai raštai 3. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Butkus Alvydas 1995: Lietuvių pravardės. Kaunas: Æsti. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994. Endzelīns Jānis 1956: Latvijas PSR vietvārdi 1(1). Rīgā: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība. Endzelytė Renata 2005: Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Gerullis Georg 1922: Die altpreußischen Ortsnamen. Berlin und Leipzig: Vereinigung wissenschaftlicher Verleger, Walter de Gruyter & Co. Holvoet Axel 2009: Bendrosios sintaksės pagrindai. Vilnius: Vilniaus universitetas, Asociacija „Academia Salensis“. Holvoet Axel, Artūras Judžentis 2003: Sintaksinių ryšių tipai. – Sintaksinių ryšių tyrimai (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1), red. Axel Holvoet, Artūras Judžentis. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11–35. Kviklys Bronius 1966: Mūsų Lietuva 3. Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla. Labutis Vitas 1994: Lietuvių kalbos sintaksė 1. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1971. LKG III – Lietuvių kalbos gramatika 3, vyr. red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mokslas, 1976. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, red. kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internetu: http://www.lkz.lt. LAIMUTIS BILKIS 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX LLKŽ – Lenkų–lietuvių kalbų žodynas, autorė Valerija Vaitkevičiūtė. Vilnius: Mokslas, 1979. LPDB – Lietuvių pavardžių duomenų bazė. Prieiga internetu: http://lkiis.lki.lt. LVŽ III – Lietuvos vietovardžių žodynas 3, autoriai: Veronika Adamonytė, Laimutis Bilkis, Grasilda Blažienė, Dalia Kačinaitė-Vrubliauskienė, Milda Norkaitienė, Alma Ragauskaitė, Marija Razmukaitė, Dalia Sviderskienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018. Mickienė Ilona 2001: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas. Pospiszylowa Anna 1990: Toponimia południowej Warmii. Nazwy terenowe. Olsztyn: Wydawnictwa Wyższej Szkoły Pedagogicznej w Olsztynie. Razmukaitė Marija 2002: Lietuvos sudurtinių oikonimų darybos bruožai. – Acta Linguistica Lithuanica 46, 121–130. Razmukaitė Marija 2003: Sudėtiniai Lietuvos oikonimai. – Baltu filoloģija 12(2), 63–80. RLKŽ – Rusų–lietuvių kalbų žodynas 3, sud. Jadvyga Kardelytė. Vilnius: Mokslas, 1984. Savukynas Bronys 1963: Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 235–246. Savukynas Bronys 1971: Kaip padaryti vandenų vardai. – Pergalė 12, 166–169. Sviderskienė Dalia 2006: Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai. – Lituanistica 68(4), 47–59. Sviderskienė Dalia 2017: Sudėtinių Marijampolės apskrities helonimų motyvacija. – Acta Linguistica Lithuanica 77, 78–102. Ulvydas Kazys 2000: Lietuvių kalbos prieveiksmiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1973: Ванагас А. П. Структурно-словообразовательный анализ названий гор Литвы. – Lietuvos TSR mokslų akademijos darbai. A serija, 3(44), 209–219. Vanagas Aleksandras 1980: K. Būga – lietuvių onomastikos pradininkas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 20, 7–46. Vanagas Aleksandras 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Straipsniai / Articles 233 Lietuvių vietovardžių su šaknimi gal- (< liet. gãlas ‘pabaiga, kraštas’) darybos ypatybės Vaskelaitė Ramunė 2003: Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai sintaksinių ryšių požiūriu. – Acta Linguistica Lithuanica 48, 143–158. Vaskelaitė Ramunė 2009: Sintaksinių ryšių modeliai lietuvių kalbos sintaksėje. Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. Орел Владимир Эммануилович 1997: Неславянская гидронимия бассейнов Вислы и Одера. – Балто-славянские исследования 1988–1996. Москва: Индрик, 332–358. Подольская Наталья Владимировна 1978: Словарь русской ономастической терминологии. Москва: Наука. Топоров Владимир Николaевич 1979: Прусский язык. Словарь. E–H. Москва: Наука. Яшкiн Iван Якаўлевич 1971: Беларускiя геаграфiчныя назвы. Мiнск: Навука i тэхнiка. Peculiarities of Formation of Lithuanian Toponyms with Root Gal- (< Lith. gãlas ‘end, edge’) SUMMARY The toponyms deriving from Lith. gãlas ‘a place where a longer object ends; an outside limit of an object (front, outermost part); edge, border; boundary’ and other common-root words of similar meaning constitute the largest entry (etymological word-family) of the third volume of The Dictionary of Lithuanian Toponyms (G–H). The toponyms with this root also abound in other Baltic languages. The toponyms with galstand out for their varied formation patterns and a special diversity of compound and composite formations; therefore, the analysis of their formation supplements and expands the description of the grammar of the Lithuanian language with new data. The following characteristic features of the formation of the toponyms deriving from Lith. gãlas can be singled out: 1) The most common patterns of the formation of the toponyms with the (first) root galare pluralisation (Gala), suffixation, compounding and composition (prepositional constructions and composite toponyms); LAIMUTIS BILKIS 234 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 2) The most productive type of the formation of suffixal toponyms is gal- + -inė (Gal-nė), -inės (Gal-nės), -inis (Gal-nis), -iniai (Gal-niai, Gal-inia). These derivatives are attributable to the nomina attributiva category; 3) The largest group of compound toponyms consists of the toponyms formed from gãlas, gala and common nouns (Gal-ã-balė, Gal--daubis, Gal--laukė, Gal-ù-daržis, Ga l-úo-žeras, etc.). A significant part of compound toponyms is formed under the pattern gãlas, gala + another toponym (Gal-ã-verknė, Gal-ia-kaušia, Gal-ilgia). These determinative compounds have a specific feature – the second component defines the first one. 4) Prepositional toponyms are most commonly formed from the novel prepositions denoting a place galù, galè and common or proper nouns (toponyms and personal names) in the genitive case (Galù sodbų, Galù Dẽblono, Galè sal, Galè Širvintõs). A number of prepo sitional constructions are also formed from the novel preposition expressing a direction galañ and the common nouns in the genitive case (Galañ mško, Galañ pevos); 5) Most of the toponyms forming word-phrases are the phrases expressing quantitative (part) relations with the common and proper nouns (usually toponyms) in the genitive case where the component with galis the principal component (Gãlas pevos, Gãlas Vikiautinio). The phrases with the common nouns in the genitive case expressing place relations where the component galis considered the dependent component constitute a slightly smaller group (Gãlo lankà, Gal šaltnis); 6) The following grammatical properties of the toponyms with galcan be considered rare: locative primary toponyms Galuõs, Galuosè; models of the formation of compound toponyms gal- (← gãlas, gala) + proper noun (toponym, personal name), + adjective, + verb; compound toponyms formed from the illative galañ and a common or proper noun; word phrases where the adverbialized noun in the instrumental case, galù, is used in combination with the noun in the nominative case (Galù raistẽlis). Įteikta 2018 m. spalio 30 d. LAIMUTIS BILKIS Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, Vilnius LT-10308, Lietuva [email protected]