Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse

Straipsniai / Articles 177 AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: semantika, leksikologija, dialektologija. POKARIO LIETUVOS PARTIZANAS PUBLICISTINIAME DISKURSE Parašiau apie partizanus ir vis vaikštau jausdamas, kad nepasakiau kažko itin svarbaus, gal net svarbiausio. (Romualdas Ozolas. 2002-ieji. Lietuva: politinis metų portretas, p. 120) The Partisan of Postwar Lithuania in the Discourse of Opinion Journalism I wrote about the partisans, and I keep walking around with a feeling that there is something really important, perhaps even the most important, that I didn’t say. (Romualdas Ozolas. 2002-ieji. Lietuva: politinis metų portretas, p. 120) ANOTACIJA Šio tyrimo objektas – iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno publicistikos tekstų atrinkti apie 7500 sakinių, kuriuose kalbama apie pokario Lietuvos partizanus. Taikant Liublino etnolingvistikos mokyklos konceptų analizės metodus, siekiama išsiaiškinti, kaip publicistiniame diskurse konceptualizuojamas ir kategorizuojamas Lietuvos partizanas, kokia jo kognityvinė apibrėžtis. Atlikus medžiagos semantinę analizę išaiškėjo, kad partizano tapatybė tekstyne nevienalytė. Publicistiniame diskurse partizanas suvokiamas trejopai: 1) kaip konkretus, aiškiai įvardytas asmuo; 2) kaip abstrakti, neidentifikuota figūra; 3) kaip netikra, sufalsifikuota tapatybė. ESMINIAI ŽODŽIAI: kognityvinė etnolingvistika, semantika, pokario partizano sąvoka, kognityvinė apibrėžtis. AURELIJA GRITĖNIENĖ 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX ANNOTATION The article focuses on approximately 7,500 sentences on postwar Lithuanian partisans selected from the texts of opinion journalism stored in the Corpus of Contemporary Lithuanian Language. Following the methodology of conceptual analysis elaborated by the Lublin ethnolinguistic school, the article attempts to find out how the Lithuanian partisan is conceptualised and categorised in the discourse of opinion journalism and what its cognitive definition is. The semantic analysis of the data made it clear that the identity of the partisan reflected in the corpus is not uniform. The perception of the partisan in the discourse of opinion journalism is three-fold: 1) as a particular, explicitly specified person; 2) as an abstract, unidentified figure; 3) as an unreal, falsified identity. KEYWORDS: cognitive ethnolinguistics, semantics, concept of postwar partisan, cognitive definition. ĮVADAS Didžiojo Lietuvių kalbos žodyno elektroniniame variante (toliau – LKŽe) partizanas apibrėžiamas taip: „vietos gyventojų ginkluotų savanoriškų būrių, veikiančių priešo užnugaryje, dalyvis“. Panaši šio žodžio apibrėžtis pateikiama ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Jame daiktavardis partizanas apibrėžiamas panašiai kaip LKŽe, tik papildomai pasakoma, kad partizanų būriai gali kovoti ne tik priešo užnugaryje, bet ir „prieš valstybės valdžią“. Bendrinės lietuvių kalbos žodyne partizano apibrėžtis konkretesnė: čia aiškiai nurodoma, kad partizanai veikia „prieš okupantus“1. Šiame straipsnyje analizuojama ne apibendrinta partizano sąvoka, kuri fiksuota leksikografiniuose šaltiniuose, o labai konkreti vietos ir laiko apibrėžta figūra – pokario Lietuvos partizanas, t. y. 1944–1953 m. Lietuvoje vykusios partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią dalyvis. Istorikai teigia, kad ginkluotame pokario pasipriešinime „aktyviai dalyvavo arba jį aktyviai rėmė apie 100 tūkst. žmonių, arba apie 4 proc. visų lietuvių“; šis rezistencinis sąjūdis buvo 10–15 kartų intensyvesnis negu Latvijoje ir 30–60 kartų – negu Estijoje (Anušauskas 2004: 241, 252; Kuodytė, Tracevskis 2013: 34)2. Beveik dešimtmetį trukęs antisovietinis pasipriešinimas yra vienas iš didžiausių ir ilgiausių partizaninių karų XX a. Europoje (Kuodytė, Tracevskis 2013: 4). 1 Bendrinės lietuvių kalbos žodyno P raidė dar iki galo nesuredaguota. Apibrėžtis imta iš žodyno rank raščio. Tekstyno pavyzdžiai rodo, kad dabar šio žodžio reikšmė plečiasi, partizanas vartojamas nauja konotuota reikšme. 2 Pokario Lietuvoje vykusio partizaninio judėjimo mastą rodo ir tokios tekstyno iliustracijos: Maskvos statytiniams kiekvienas lietuvis asocijavosi su partizanais ir Katalikų Bažnyčios Kronika. Straipsniai / Articles 179 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse 1944–1953 m. Lietuvoje partizanų gretose pabuvojo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių (Gaškaitė, Kuodytė, Kašėta, Ulevičius 1996: 366). Taigi, tragiška pokario partizaninė kova palietė daugelio lietuvių gyvenimus. Šio straipsnio tikslas – pasitelkus XX a. pabaigos publicistinį diskursą3 išanalizuoti, kokie partizano koncepto4 požymiai yra prototipiniai5 ir kokia yra partizano kognityvinė apibrėžtis6. Toks kognityvinis tyrimas šiandienos kontekste yra aktualus: 2018 m. Seimas paskelbė Adolfo Ramanausko-Vanago metais, spaudoje vis iškyla įvairių diskusijų dėl partizanų veiklos vertinimo7. Taigi, straipsnyje keliamas konkretus uždavinys: tirti, kaip dešimtmetį trukusio ginkluoto pasipriešinimo dalyvis – pokario partizanas – kolektyvinės sąmonės suvokiamas šiandienos publicistiniame diskurse, kiek šios sąvokos formavimąsi lemia istorinis, politinis, ideologinis kontekstas. Straipsnyje į šį ir kitus klausimus bus atsakoma remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (toliau – DLKT) medžiaga, nes tekstynas „atspindi gyvenimą, o gyvenimas yra nuolatinė kaita, kuri turi būti teisingai, objektyviai ir nedogmatiškai atspindėta ir aprašyta“ (Čermák 2000: 296). Būtent tekstynų analizė semantikai teikia objektyvių empirinių duomenų apie „aptiktus semantinius ypatumus ir dėsningumus“ (Marcinkevičienė 2000: 49); tekstynai „apima dešimtimis ir šimtais skaičiuojamus milijonus autentiškai pavartotų žodžių. Tai nėra specialiai sugalvoti pavyzdžiai, o gyvas kalbos vartojimas, todėl semantikos prasme tekstynas yra ypač vertingas leksikos tyrimo šaltinis“ (Macijauskaitė 2000: 121). Kognityvinė lingvistika vis dažniau gręžiasi į tekstynus kaip į vieną iš šaltinių žodžių reikšmių skirtumams nustatyti (Gries 2006: 60), nes tradiciniai žodynai neretai atpindi redaktorių ideologiją (Williams 2013: 18). Atlikus išplėstinę publicistikos tekstų paiešką, tekstyne rasta 7990 pavyzdžių, kuriuose pavartota leksema partizanas. Daugiau nei 400 sakinių kalbama 3 Diskursas čia suprantamas plačiąja prasme, kaip kalba, kalbėjimas su tam tikromis savybėmis (daugiau apie plačiąją ir siaurąją diskurso sampratą žr. Marcinkevičienė 2008: 15). 4 Konceptas čia suvokiamas kaip mąstymo vienetas, visa informacija apie ką nors, esanti žmonių, kalbančių tam tikra kalba, sąmonėje. Plačiau apie koncepto terminą žr.: Чернейко, Cho Son Te 2001: 51; Papaurėlytė 2003: 25; Papaurėlytė-Klovienė 2007: 15–17; Gudavičius 2011: 109–117. 5 Prototipas – būdingiausias kategorijos narys, pagal kurį atpažįstama pati kategorija. Plačiau apie prototipo sąvoką žr.: Geeraerts 2006: 327–355; Gudavičius 2009: 59–61; Jakaitienė 2010: 58–60; Ungerer, Schmid 2006: 10. 6 Kognityvinė apibrėžtis pagrįsta kasdieniu, asmeniniu pasaulio pažinimu ir patyrimu; ja parodoma, kokių asociacijų kyla kalbėtojo sąmonėje tam tikroje kalbinėje situacijoje (Bartmiski 2007: 44; Gudavičius 2009: 70–72; Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 30). 7 Plg. rašytojos Rūtos Vanagaitės pasakytą nuomonę apie partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, diskusijas dėl partizanų bunkerį primenančio paminklo Lukiškių aikštėje ir kt. AURELIJA GRITĖNIENĖ 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX ne apie pokario Lietuvos partizanus. 1942–1944 m. Lietuvoje veikė raudonieji (kitaip tarybiniai, sovietiniai, bolševikų) partizanai8. Be šių, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto sudarytame tekstyne minimi ir įvairių kitų šalių bei tautų partizanai: afganų, airių, albanų, čečėnų, gruzinų, jugoslavų, kurdų, lenkų, palestiniečių, rumunų, tadžikų, tamilų ir kt. Tokie sakiniai iš bendros imties pašalinami. Taigi, straipsnyje analizuojama apie 7500 sakinių, kuriuose kalbama tik apie pokario Lietuvos partizanus9. Lietuvos partizanus nuo kitų atskirti padeda ne tik kontekstas, bet ir tam tikri formalūs požymiai. Erdvinę (vietos) priklausomybę žymi tipiškas atributinis junginys Lietuvos (lietuvių) partizanas, pvz.: Apylinkėje pasirodė ginkluoti lietuvių partizanai. Vargu ar Lietuvos partizanai ieškojo įkvėpimo savo pikčiausių priešų veikloje. Priklausymą apibrėžtam laikui žymi atributinis junginys pokario partizanas, pvz.: Į sąjungą priimam tik pokario partizanus, rezistentus ir tuos savanorius, kurie jais tapo iki konkrečios datos – iki 1991 metų pučo. Kartais laiko ir erdvės priklausomybė eksplikuojama viename sakinyje, pvz.: Jo tėvas, vaistininkas, gydė, tvarstė, operavo tiek rusų belaisvius vokiečių okupacijos metais, tiek lietuvių partizanus pirmaisiais pokario metais. Straipsnyje nagrinėjamas tik vyriškosios giminės daiktavardis partizanas, atliekama jo semantinė analizė. Tekstyno duomenys rodo, kad leksema partizanė yra daug retesnė10, nes moterys pokariu partizanams vyrams dažniausiai talkino kaip ryšininkės. Tą iliustruoja ir publicistikos sakiniai, pvz.: Partizanai vengė priimti į aktyvių kovotojų gretas moteris. Leksema partizanas turi keletą sinonimų. LKŽe fiksuoti šie: menkinamąją reikšmę turintis banditas11, ryšį su mišku ženklinantys miškinis, žaliukas, veiklos 8 Tekstynas taip pat liudija, kad partizanų Lietuvoje būta įvairių rūšių, pvz.: Adutiškyje negausu istorijos pėdsakų: garsi įvairių rūšių partizanus slėpusi Antanų giria, seniūnijos lėšomis restauruota 1863 m. sukilėliams statyta koplyčia, vienas piliakalnis. 9 Plg. kaip pačiame tekstyne „apibrėžiamas“ pokario Lietuvos partizanas: Mes partizanais vadiname nereguliarios kariuomenės kovotojus už Lietuvos laisvę; bolševikai partizanais vadina desantininkus, atsiųstus į Lietuvą kovoti su vokiečiais. 10 Tekstyne atlikus paiešką su moteriškosios giminės daiktavardžiu partizanė rastas tik 71 sakinys. 11 Taip partizanus dažniausiai vadino jiems priešiškai nusiteikusi sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą ir jo dalyvius, tačiau partizano kaip bandito įvaizdis kai kurių lietuvių pasąmonėje dar gyvas iki šių dienų. Straipsniai / Articles 181 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse laiko semą turintis naktinis12. Tekstyne dažniausiai greta leksemos partizanas pasitaikė sinonimas banditas, kiek rečiau – miškinis, žaliasis, žaliukas, miško brolis, pvz.: Pokario partizanus sovietinė valdžia vadino banditais, rezistencinę kovą – banditizmu. Tada net žodžio „partizanai“ nebuvo. Žmonės vadino juos miškiniais, žaliukais. DLKT pateikiama nemažai partizano kontekstinių sinonimų13: brolis, disidentas, dzūkas, laisvės kovotojas, pogrindininkas, laisvės kovų dalyvis, laisvės gynėjas, miškų karys, rezistentas, buožės sūnelis, teroristas ir pan. Pvz.: Dzūkas pokary buvo kone partizano sinonimas, bet šita karo aistra, aistra mirčiai ir samanoms išlieka greta poetinės aistros, jėga, mirtis ir švelnumas kaip niekur kitur dzūkuose eina greta. Žemaičio siūlymu nuo 1951 m. partizanai ėmė vadintis broliais. Miškų kariai ir pogrindininkai – Lietuvos partizanai, kovoję prieš raudonąjį fašizmą, šio įstatymo visai ignoruojami, taigi skaudi praeitis naudojama skaldymui. Rezistencijos oponentai partizanus dažnai mėgsta vadinti buožių sūneliais, o jiems prijaučiančius - darbo žmonių išnaudotojais. Kaip vadintų šiandien Lietuvos partizanus, ar nesušvelnintų sąvokos „banditas“ į tarptautinę - „teroristas“? Šio žodžio kontekstiniu antonimu14 paprastai eina idėjiškai ir politiškai partizano konceptui priešinga stribo15 (dar vadinto istreboku, skrebu, liaudies gynėju ir kt.) sąvoka. Kartais partizano kontekstiniais antonimais gali būti ir kitos leksemos: kagėbistas, komunistas, pvz.: O partizanus ir stribus statyti vienon greton šiandien yra katastrofiška. Tikras absurdas, kai tuo pačiu medaliu apdovanojamas rezistentas ar partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, ir kagėbistas, smaugęs tą laisvę. 12 Grožinėje literatūroje fiksuota dar daugiau partizano kontekstinių sinonimų: pavyzdžiui, Justino Sajausko miniatiūrų romane „Neužmirštami Suvalkijos vardai“ (2014) partizanai dar vadinami giriniais (p. 72 ir kt.), miško vyrais (p. 52 ir kt.), miško broliais (p. 66) ir kt. 13 Kontekstiniais sinonimais vadinami žodžiai, kurių sinoniminiai ryšiai yra laikini, t. y. jie sinonimais tampa tik tam tikrame kontekste (Pikčilingis 1975: 209–210; Jakaitienė 2010: 130). 14 Žodžiai, kurių antoniminiai ryšiai yra laikini, t. y. antonimais jie tampa tik tam tikrame rišliame kontekste, vadinami kontekstiniais antonimais (Pikčilingis 1975: 228–229; Jakaitienė 2010: 138). 15 Stribas (plg. rus. истребитель) – civilinių ginkluotų sukarintų sovietų valdžios būrių, 1944– 1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys. Pokario Lietuvoje su partizanais kovojo dvi vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) divizijos, keli pasienio kariuomenės pulkai, apie 7 tūkst. vadinamųjų istrebitelių ir antra tiek sovietinių partinių aktyvistų. 1952 m. vienam partizanui teko 30 SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) kareivių ir stribų (Starkauskas 2001: 77; Vėliūtė 2009: 7). AURELIJA GRITĖNIENĖ 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Šiame straipsnyje partizano sinonimai ir antonimai plačiau neanalizuojami ir į bendrą pavyzdžių imtį neįtraukti. Straipsnyje, taikant Liublino etnolingvistikos mokyklos konceptų analizės metodus, siekiama išsiaiškinti, kaip publicistiniame diskurse konceptualizuojamas ir kategorizuojamas Lietuvos partizanas, kokia jo kognityvinė apibrėžtis. Kognityvinės etnolingvistikos tyrėjai į kalbą žvelgia kaip į kultūros sudėtinę dalį. Jų tikslas – parodyti, kas yra sužadinama kalbančiojo sąmonėje, kai žmogus ištaria arba išgirsta žodį tam tikrame kontekste (Smetona 2018: 179). Kognityvinės apibrėžties pateikiamas turinys yra pažintinio pobūdžio; ja siekiama išsiaiškinti, kaip kalbantieji supranta daiktą, kaip kategorizuojami to daikto požymiai ir vertinimai. Ši apibrėžtis atspindi visus reikšmės požymius – centrinius ir periferinius, denotacinius ir konotacinius. Griežtai laikantis nusistatytos metodologijos, koncepto analizė turėtų būti atlikta remiantis trijų tipų duomenimis: kalbos sistema, anketomis ir tekstais (plačiau apie kognityvinės etnolingvistikos metodologiją žr. Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 29–35). Šiame straipsnyje, kaip jau sakyta, plačiau analizuojami tik šiuolaikinių publicistikos tekstų duomenys. Taigi svarbu pabrėžti, kad čia pateikta partizano kognityvinė apibrėžtis nėra absoliuti ir baigtinė, ji formuluojama atlikus tik vienos rūšies tekstų analizę. Ateityje, ištyrus sisteminius, grožinių tekstų ir anketų duomenis, šią apibrėžtį reikėtų papildyti. Išsamiai pokario partizanų veiklą istorikai ėmė tyrinėti prasidėjus atgimimui ir atgavus laisvę16. Beveik per 30 laisvės metų šia tema parašyta daugybė knygų, straipsnių, išleista partizanų prisiminimų, nuotraukų albumų, dainų rinkinių ir pan. Ypač daug ir išsamiai šia tema rašo Arvydas Anušauskas, Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius, Rūta Gabrielė Vėliūtė ir kiti tyrėjai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro17. Šia tema apginta keletas istorijos krypties disertacijų: Mindaugas Pocius (2005) tyrė partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje ir kovą su kolaboravimu kaltintais gyventojais; Mingailės Jurkutės (2016) tyrimo tema buvo Lietuvos partizanų karo atmintis (remiantis sovietiniais, vietiniais ir išeivijos pasakojimais); Aistė Petrauskienė (2017) aprašė partizaninio karo vietas, jų įamžinimą ir įpaveldinimą nepriklausomoje Lietuvoje. Partizaniniu karu ir jo dalyviais domisi ir literatūrologai bei antropologai. Pokario partizano vaizdinį lietuvių grožinėje literatūroje (prozoje, dainose ir eilėraščiuose) aprašė antropologas Romas Vaštokas (1966). Kaip šiuolaikiniuose lietuvių autorių romanuose vaizduojami Lietuvos partizanai ir 16 Išeivijoje apie partizaninį judėjimą pokario Lietuvoje imta rašyti daug anksčiau, žr. Oklahomos universiteto profesoriaus, politologo Vytauto Stanley Vardžio (1969), publicisto Kazimiero Vidiko (1962), istorikų Kęstučio Griniaus (1990), Romualdo Misiūno, Reino Taageperos (1992) ir kt. darbus. 17 Išsamią metriką žr. šio straipsnio pabaigoje, literatūros sąraše. Straipsniai / Articles 183 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse partizaninis karas, kaip juose aktualizuojama kolektyvinės atminties koncepcija ir kaip interpretuojama istorija, nagrinėjo Nerijus Brazauskas (2015). Kognityviniu aspektu partizano figūra iki šiol netirta. Vilniaus universtiteto kalbininkai, remdamiesi Jerzio Bartmiskio suformuluotais kognityvinės etnolingvistikos principais, yra ištyrę nemažai konceptų: UGNIES, VANDENS, NAMŲ, ŠEIMOS, DARBO, EUROPOS, LAISVĖS, GARBĖS ir kt.; ateityje planuojama ištirti SVEIKATOS, TEISINGUMO, TĖVYNĖS, SIELOS ir kt. konceptus (plačiau žr. Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 15–16). Apie partizano vaizdą lietuvių kalboje iki šiol nėra rašyta, taigi suformuluoti PARTIZANO konceptą remiantis publicistikos tekstų analize yra prasminga. Nors akivaizdu, kad kalboje tikrasis pasaulis niekada nebus iki galo „išreikštas“, „atspindėtas“, „pasakytas“, ji niekada pasaulio tapačiai nereprezentuos, tačiau, kita vertus, kalboje galima tikėtis būsiant apie pasaulį to, ko jame niekada nebuvo, nėra ir nebus (Ozolas 2003: 91). Toks semantinis tyrimas šiandienos kontekste yra aktualus; tiriant medžiagą buvo stengiamasi kiek galima labiau vengti išankstinių nuostatų ar visuomenėje susiformavusių stereotipų, tiesiog žiūrėta, koks konceptas susidaro semantiškai analizuojant pavienius pavyzdžius, o vėliau juos siejant į visumą ir einant prie platesnio apibendrinimo. Ateityje, kaip jau minėta, partizano kognityvinę apibrėžtį būtų galima papildyti ištyrus žodynų, grožinių tekstų ir anketų duomenis. 1. PARTIZANO TAPATYBĖ: KONKRETI ASMENYBĖ DLKT iliustracijos rodo, kad partizano sąvoka lietuvio sąmonėje nėra vienalytė. Mūsų kolektyvinėje atmintyje partizanas paprastai siejamas arba su konkrečiu, aiškiai įvardytu asmeniu, arba su abstrakčia, neidentifikuota figūra. 1.1. Konkrečios asmenybės įvardijimas Konkrečią asmenybę nurodančios iliustracijos semantinės informacijos aspektu skirtinos į keletą grupių. 1) Iliustracijos, kuriose partizanas įvardijamas trimis asmenvardžiais: nurodomas jo vardas, pavardė ir slapyvardis. Slapyvardis – privalomas partizano atributas, pvz.: AURELIJA GRITĖNIENĖ 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Kiekvienas partizanas, stodamas į būrį, turėjo priimti priesaiką, pasirinkti slapyvardį18. Slapyvardis dažniausiai rašomas po brūkšnelio, po nesutrumpinto vardo ir pavardės, pvz.: 1946 m. liepos 6 Pyragių miške žuvo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanas Alfonsas Jokubauskas-Šuva. Pasitaiko atvejų, kai slapyvardis rašomas kabutėse po nesutrumpinto vardo ir pavardės, pvz.: Pasakoja buvęs „Trimito“ būrio partizanas Vincas Grinkus „Kariūnas“, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Tekstyne slapyvardis kartais rašomas po nesutrumpinto vardo ir pavardės, po brūkšnelio ir kabutėse, pvz.: Partizanas Vytautas Čekaitis-„Mėnulis“, kartu jis buvo ir NKVD agentas „Relsas“, niekada nepriklausė „Vytenio“ būriui, bet apie šio būrio egzistavimą žinojo. Retesni atvejai, kai slapyvardis rašomas po nesutrumpinto vardo ir pavardės skliaustuose arba kabutėse ir skliaustuose, pvz.: Ir tą dieną 4 partizanai Tomas Kondratas (Briedis), Adolfas Bilinskas (Jurginas), Navickas (Kardas) ir Švalkus (Šernas) buvo užėję pas Plutulevičius. Partizano Petro Grilausko („Giriečio“) atsiminimus užrašė gr. Antanas Šimėnas. Retais atvejais pirma nurodomas slapyvardis, o po jo tikrasis nesutrumpintas vardas ir pavardė, pvz.: Žuvo partizanas Jaunutis-Jonas Kuras. 2) Tekstyne rasta keli šimtai iliustracijų, kuriose partizanas įvadijamas dviem asmenvardžiais: nesutrumpintu (daug rečiau sutrumpintu) vardu ir pavarde, pvz.: Partizanas iš mūsų kaimo Kazys Veršulis irgi žuvo. Partizanas K. Gvergždys bandė priartėti prie tvarto, išleisti arklius, bet jį iškart nušovė. 3) Nemažai iliustracijų, kuriose randame tik partizano pavardę, pvz.: Jazakėnas buvo drąsus ir narsus partizanas. 1953 m. partizanas Palubeckas atvedė prie jo bunkerio čekistus. 4) Rasta keletas sakinių, kuriuose pateikiamas tik partizano vardas19, pvz.: Rogėse tik vienas partizanas Paulius. 18 Kaip jau minėta, tyrimui visa empirinė medžiaga rinkta iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno, todėl prie kiekvieno pavyzdžio konkreti metrika atskirai nenurodoma. 19 Kaip žinoma, įprastas asmens vardas pokario metu galėjo būti vartojamas ir kaip slapyvardis. Kokią funkciją asmenvardis atlieka šiuose sakiniuose (žymi vardą ar slapyvardį), sunku pasakyti. Tam išsiaiškinti reikėtų platesnio konteksto, vien 300 ženklų tekstyno korkondanso neužtenka. Straipsniai / Articles 185 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse Balys Bislys, slapyvardis – Lokys, Jonas ir Augustas Medikiai, slapyvardžiai – Aidas ir Tūzas, žuvo ir partizanas, vadinamas Juozu nuo Južintų, kurio pavardės nepavyko išaiškinti. 5) Daugybėje iliustracijų minimas tik partizano slapyvardis. Kaip jau minėta, tai privalomas partizano atributas, pvz.: Vienas partizanas, kurio slapyvardis Tankistas, žuvo. Pasitaikė keletas atvejų, kai slapyvardis rašomas kabutėse, pvz.: Ten pat parašyta, kad operacijai vadovavo „Jungas“, iš gretimo Pačiudiškių kaimo kilęs partizanas. Aptarus konkretaus asmens įvardijimą, galima pereiti prie tipiškų partizano koncepto požymių analizės. Atrinkti DLKT pavyzdžiai rodo, kad apibūdinant Lietuvos pokario partizaną būtina kalbėti apie: jo kilmės vietą ir laiką, priklausymą giminei, šeimai, regionui, kariniam teritoriniam vienetui, užimamas pareigas, socialinį statusą, būdo (rečiau – išorės) savybes, kovos ir žūties laiką bei vietą, partizanavimo veiklą (ir jos vertinimą), ryšį su aplinka ir artimaisiais, mirtį, amžinojo poilsio vietą, ryšį su dabartimi. 1.2. Gimimo vieta ir laikas Partizano tapatybė kaip dėlionė susideda iš daugelio detalių. Tekstyne fiksuota keletas sakinių apie partizano kilmės vietą. Kartais nurodomas gimtasis kaimas, pvz.: Partizanas Gvozdas-Lapelis Lapelis kilęs iš Žibučių kaimo. Kai kuriais atvejais nurodoma partizano priklausymas kaimui, valsčiui ir pan., bet ne visada aišku, ar tai gimtoji vieta, ar joje gyventa, ar tik kautasi, pvz.: Pokaris, trėmimai, garsus Juodsodės partizanas Dirmeikis, kurio žuvusio niekas nematė. Mūšyje žuvo Stasys Jurkevičius ir vienas partizanas nuo Troškūnų. Publicistikos tekstuose kalbama apie iš tikrųjų gyvenusius (ar dar gyvus) partizanus, todėl neretai tame pačiame sakinyje pateikiama nemažai konkrečių biografijos faktų. Dažnai greta gimimo vietos nurodoma ir tiksli gimimo data, pvz.: Partizanas Petras Kemeklis gimė 1923 m. Šarkių k., Jūžintų vlsč., Rokiškio apsk. Pasakoja Antanas Žibutis (g. 1937 m. Mariniškių k., Taujėnų valsčiuje). Greta gimimo datos tame pačiame sakinyje pateikiama ir kitokių išsamių asmeninių duomenų (partizanavimo trukmė, eitos pareigos, žūties vieta, data, aplinkybės ir pan.), pvz.: Panevėžio senamiesčio kapinėse ieškota partizano Antano Barausko-Vėjavaikio (1913–1945), žuvusio vaduojant J. Kučą-Finką, palaikų, bet nerasta. AURELIJA GRITĖNIENĖ 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Į tą riterių luomą partizanas panašus netgi savo religine dvasia, kuri lydėjo partizanų viešąjį ir asmeninį gyvenimą. Tokiame kontekste religingumas suprantamas kiek plačiau, ne tik kaip tikėjimas, pamaldumas. Algirdo Juliaus Greimo teigimu, „rezistentus jungia vienas tikėjimas, ir rezistencinis sąjūdis yra religinė kongregacija su savo kankiniais, savo askeze“ (Greimas 1991: 306); tai tam tikra specifinė jausminė atmosfera, kurioje vystosi ir išgyvenama pasaulėžiūra25. Rečiau minimi individualūs būdo bruožai, pvz.: Užrašuose pranašiški Balio žodžiai, jog Lietuvoje būsimieji ponai „mūsų nuopelnus sau skirs, pirmieji girsis, o tuo tarpu tikrasis partizanas, kuklus ir tylus, gal užmirštas bus“. Visi partizanai svečiai šioje žemėje, ilgai nemėgstantys viešėti, todėl neįkyrūs. Liūdnos, pavargusios, aštuntą dešimtmetį baigiančio partizano Tomo Vizbaro-Lebedžio akys. Dažniausiai minimos teigiamos partizanų būdo savybės, nors pripažįstama: Ne kiekvienas partizanas arba vėlesnių pogrindžio organizacijų dalyvis buvo doras ar nepriekaištingas žmogus. Partizanų būdą, elgesį nemažai lėmė ir įvairūs reglamentuoti statutai, taisyklės, instrukcijos, norminiai aktai ar paprasčiausi draudimai, pvz.: Partizanams buvo draudžiama įsimylėti ir gerti. Partizanams buvo griežtai draudžiama išgerti, kad budrumo neprarastų, kad pervargę neužmigtų amžinu miegu. Analizuojant iliustracijas ryškėja kiek idealizuotas partizano būdas: tai išimtinai drąsūs, religingi, ištvermingi, morališkai tvirti, ištikimi savo idealams patriotai. Šiandien net istorikai pripažįsta, kad rezistencinėje kovoje vyravo „ypatinga jausminė atmosfera, tikėjimas, kitoks negu normaliame gyvenime vertybių suvokimas“ (Anušauskas 2004: 250). 1.9. Išorės bruožai Tekstyne visai mažai sakinių, kuriuose būtų nurodomi partizanų išorės bruožai. Žmogaus išvaizda būnant nuolatinėje kovos ar mirties akivaizdoje nėra esminis dalykas. Apie ją užsimenama tik komentuojant nuotraukas, prisimenant vieną ar kitą konkretų asmenį, pvz.: 25 Rezistencija ne tik trukdė įsigalėti sovietams. Šiandien suvokiame, kad partizaninis judėjimas ir jo pasaulėžiūra turėjo reikšmės Sąjūdžio ištakoms (Landsbergis 1999: 257). Istorikų teigimu, iš tautos genocido gimė rezistencija, o Sąjūdis – „išgyvenęs jos kūdikis, išimtas iš nužudytosios motinos įsčių“ (Gudavičius 1999: 670). Straipsniai / Articles 193 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse Šviesus jaunuolis, nuotraukoje stovintis tarp dvasiškių – partizanas Juozas Skurkis. Vyresnis partizanas buvo vidutinio ūgio su ūsų kuokšteliu panosėj, man rodės nebe jaunas ir panašus į paprastą valstietį. Pagrindinis partizano atributas – ginklas, pvz.: Net ginklais, atimtais iš nukautųjų partizanų, specialų būrį apginklavo. Tyčiodamiesi saugumiečiai suimtam partizanui įdavė šautuvą. Vietinių stribų partizanai nebijojo: tuo metu jau buvo gerai ginkluoti, turėjo aviacinį kulkosvaidį, minosvaidį, nemažai automatinių šautuvų. 1.10. Partizanavimo pradžios laikas Dažniausiai nurodomas tikslus partizanavimo pradžios laikas: iliustracijose minimi konkretūs metai, metų laikas ar mėnuo, pvz.: Partizano kelią Klajūnas pradėjo 1945 metais Utenos apskrityje. 1944 metų vėlyvą rudenį Šniuoliai tapo partizanais. 1945 m. pradžioje įstojo į partizanus ir kovojo iki 1953 m. pavasario, kai buvo areštuotas, 1954-aisiais sušaudytas. 1945 m. balandžio mėnesį pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir pradėjo partizano kelią Vanago slapyvardžiu. Apytikslį laiką žymi šalutiniai prijungiamieji sakiniai, pvz.: Kai ir čia tapo nesaugu, išėjo pas partizanus Šarūną ir Rūgštymą į Šimonių girią. O kai karui baigiantis tėvai ir sesuo pasitraukė į Vakarus, Olegas išėjo į Lietuvos partizanus. Labai dažnos apytikslio laiko semą turinčios leksemos karas, pokaris, okupacija ir pan. Pvz.: Sovietų okupacijos metais jau J. Aleksos sūnus išėjo į partizanus. Pokario metais vienas jų sūnus – Petras išėjo pas partizanus. Susitiko ji ir pusbrolį Joną Kazlauską, prisiminė kitą pusbrolį – Juozą Kazlauską, po karo išėjusį į partizanus ir žuvusį nuo stribų rankos. 1.11. Partizanų veikla Partizanauti vyrai pradėjo iškart po karo, tačiau tikra partizaninė veikla prasidėdavo tik priėmus priesaiką: „stodami į partizanų gretas vyrai duodavo priesaiką, buvo surašomas pareigų ėjimo lapas, 1946 m. įvestos karinės uniformos, skiriamieji bei pasižymėjimo ženklai“ (Anušauskas 2004: 247). Tai liudija ir tekstyno pavyzdžiai: AURELIJA GRITĖNIENĖ 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 1944 m. rugpjūčio mėnesį Platelių miške, partizanų stovykloje, gen. ltn. Motiejus Pečiulionis, pakėlęs dešinę ranką, iškilmingai kartojo priesaikos žodžius. Tačiau J. Žemaitis atmeta gyvybę žadančius pasiūlymus ir lieka ištikimas karininko ir partizano duotai priesaikai. Tekstyne rasta keletas sakinių, kuriuose partizaninė veikla apibūdinama labai apibendrintai, pvz.: Partizanai privalo atlikti propagandinį, agitacinį ir aiškinamąjį darbą žmonių tarpe. Dažniausiai partizaninę veiklą ženklina kelios dešimtys aktvyvaus veiksmo veiksmažodžių. Išsiskiria kelios ryškesnės tokių veiksmažodžių grupės. Slinkties, judėjimo veiksmažodžiai: ateiti, bėgti, nusigauti, supti, važiuoti ir pan. Pvz.: Kai pamatė, kad kaimą supa partizanai, jau buvo vėlu. Kovimosi veiksmažodžiai: nukirsti, kovoti, numušti, užimti, likviduoti, sunaikinti, pakloti, apšaudyti, šaudyti(s), sušaudyti, užpulti ir pan. Pvz.: Jas sugavo kelyje netoli tos vietos, kur šaudėsi partizanai su skrebais ir kareiviais. O partizanai toliau kovojo, tikėdamiesi, kad greitai išauš nepriklausomybė. Įvairūs kiti aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai: bausti, išduoti, perduoti, kasti, naikinti, priešintis, sekti, susisiekti, užtverti ir pan. Pvz.: 1946 metais pradėjom leisti savo laikraštėlį „Lietuvos partizanas“26. Ypač jiems kenkdavo saugumo informatoriai ir agentai bei sovietiniai aktyvistai, tad partizanai juos įspėdavo, bausdavo ir naikindavo. Iliustracijose rečiau kalbama apie palyginti pasyvią partizanų veiklą27 (ji neišreikšta konkrečiais aktyviais veiksmais). Tokią veiklą pirmiausia ženklina įvairūs kalbėjimo veiksmažodžiai: prabilo, kalbėjo, pasakojo, prisimena ir pan. Pvz.: O ir šiandien gyvenantis partizanas Juozas Jakavonis papasakojo, kaip, dar vaikas būdamas, sugavo ant Merkio lyties plaukusią maldaknygę. Kaip prisimena partizanas J. Kadžionis-Bėda, susidūrimai su stribais ir kareiviais tuo metu vykdavo dažnai. 26 Nuo 1945 m. pasipriešinimo spauda buvo leidžiama visoje Lietuvoje – kaimuose, miškuose, nuošaliose požeminėse slėptuvėse. Kiekviena apygarda turėjo bent po vieną periodinį leidinį. Buvo leidžiama daugiau kaip 70 pavadinimų laikraščių (Gaškaitė 1997: 96; Vėliūtė 2009: 110). 27 Partizaninio judėjimo kontekste žodžių junginiai pasyvi veikla, pasyvus pasipriešinimas vartojami sąlygiškai, nes būdvardis pasyvus savo pagrindine reikšme prieštarauja rezistencijos sąvokai. Taigi, pasyvi veikla čia suprantama kaip išoriškai neišreikšta, vykstanti žmogaus viduje (plg. Gaškaitė, Kuodytė, Kašėta, Ulevičius 1996: 9). Straipsniai / Articles 195 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse Dalyje sakinių kalbama apie partizano viduje vykstančius veiksmus: manė, mąstė, svajojo, tikėjosi, vylėsi ir pan. Pvz.: Lietuva, apie kurią svajojo Lietuvos partizanai. Partizanai puoselėjo idėją sujungti visą Lietuvą žūtbūtinei kovai. Akivaizdu, kad tekstyne, kalbant apie partizaninę veiklą, vartojama daug daugiau aktyvaus veiksmo veiksmažodžių. Būsenos, t. y. neaktyvaus santykio su veiksmu, veiksmažodžių vartojama palyginti mažai. 1.12. Ryšys su aplinka ir artimaisiais Dažniausiai ryšys su aplinka palaikomas per ryšininkus, pvz.: Tauro apygardos partizanų padėjėja, ryšininkė ir rėmėja Ona Gogaitė-Marčiukė, slėpusi partizanus, laidojusi nukautus. Tekstyne minimi įvairūs kiti partizaninės veiklos rėmėjai (pavieniai asmenys, bažnyčia ir kt.), pvz.: Įsitikinę, kad partizanus remia Lietuvos žmonės, okupantai pradėjo masinius trėmimus į Sibirą. Lietuvos partizanus rėmė bažnyčia, todėl judėjimas buvo santykinai stipresnis. Buvo paaukota 1700 dolerių Lietuvos partizanams remti, iš kurių 1000 dolerių paaukojo Rūta Sakienė, jos mirusio vyro Petro žuvusiam broliui partizanui prisiminti. Iliustracijose kalbama apie partizanų paliktus artimuosius, kuriuos jie bando aplankyti gyvai ar bent mintimis: pirmiausia motinas, seseris, kiek rečiau kalbama apie tėvus, brolius, sūnus, dukteris, žmonas ir pan.28 Pvz.: Tą patyrė ne viena partizano motina ar sesuo. Partizano tėvai Jonas ir Marijona buvo ištremti į Sibirą kartu su sūnaus Stasio žmona Gene. Kitas, bene svarbiausias po motinos žmogus partizano gyvenime – sesė. Į jų rankas buvo patekęs ir grįžęs iš kariuomenės atostogų partizano Katino (slapyvardis) brolis. Užauginau partizano sūnų... Nužudyto partizano dukrai palankų sprendimą trečiadienį paskelbė Lietuvos apeliacinis teismas. Vietoj savęs paprašė aprūpinti padirbtu pasu vieno partizano žmoną. Rečiau minimi tolimesni giminės: svainis, dėdė ir pan. Pvz.: 28 Įdomu tai, kad ir partizanų dainose dažniausiai minima motina, sesuo ir mylimoji: 104 partizanų dainose motina paminėta 112 kartų, mylimoji – 50 kartų, brolis – 47 kartus, sesuo – 32 kartus, tėvas – 17 kartų, o žmona neminima nė karto (Vaštokas 1969: 6). AURELIJA GRITĖNIENĖ 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Lietuvos savanorio Jurgio Naudžiaus anūkas Valdas Ščiglinskas su žmona Rima ir sūneliais Edgaru ir Evaldu, partizano Dragūno svainis Alfonsas Sapijanskas, kiti dalyviai, priklausantys Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai. Skrebai naktį nuvežė jį į Daumantų kaimą pas partizano dėdę ir palaidojo darželyje. 1.13. Kovos laikas ir vieta Pats bendriausias laiko žymuo – daiktavardis pokaris, pvz.: Prasidėjus atgimimui, likę gyvi pokario partizanai surinko kur pakliuvo užkastus savo draugų palaikus ir palaidojo Ariogalos kapinėse. Minimi ir tikslūs kovos metai, mėnesiai, dienos, pvz.: 1944–1945 m. apygardos partizanai surengė daug kovinių operacijų, sunaikino mažesnių miestelių sovietines įgulas ir administracines įstaigas. Pirmojo pogromo metu, naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, lietuvių partizanai lik vidavo daugiau kaip 1500 žydų, padegė arba kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Dažnai minimas paros laikas – rytas, vakaras, naktis, pvz.: Auštant pamatė nuo miško bėgančius partizanus. Vakare, visiškai sutemus, numetame kariškus rūbus, persirengiame partizanais ir išeiname į kaimus. Nakties metu prisėlinę partizanai „valdžios“ namą susprogdino. Tipiška geografinė kovos vieta – miškas. Šią kovos vietą žymi prielinksnio į junginiai ir daiktavardžių miškas, giria įvairios linksnių formos. Kovos vieta gali būti abstrakti (tiesiog miškas ar giria), pvz.: Tėvas tuoj po laidotuvių pasitraukė į mišką pas partizanus. Abu stebėjo, kaip partizanai ramiai paliko mišką. Gana dažnai nurodomas konkretus miškas, pvz.: Kai iš Obelių krašto partizanai 1949 metais pasitraukė į Ignalinos miškus, Antanina palaikė ryšius per girininką Araminą. Gyventojai, kurių teiraudavosi apie kažkur Lėno girios tankmėje apsistojusius partizanus, traukė pečiais. Buvo nurodyta susitikti su Šimonių girios partizanais, su Petro Masilionio („Napoleono“) būriu. Pokario partizanai kovėsi ir uždarose erdvėse. Dažniausiai požeminės užmaskuotos partizanų slėptuvės vadinamos bunkeriais, pvz.: Bunkeryje su jais buvo ir kiti partizanai: Juozas Žaržojus – Jazminas, Adelė Talutytė, Kazys Kniazys. Straipsniai / Articles 197 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse Yra žinoma iš pačių čekistų dokumentų ar net kai kurių sovietinės istoriografijos šaltinių, kad partizanai kartais įrengdavo dviejų aukštų bunkerius. Kiek rečiau po žemėmis įrengta patalpa pasislėpti vadinama slėptuve, pvz.: Nuo pat pradžių partizanai Sudeikių raiste, ant kalniuko (ta vieta vadinosi Savi kalnai), turėjo išsikasę didelę, labai gerai įrengtą slėptuvę su gultais, patalyne. Dalyje iliustracijų bunkerio vieta nenurodoma, pvz.: Man atrodo, kad laisviausi buvo Lietuvos partizanai bunkeriuose. Raguvoj yra dar gyvos ryšininkės, kurios matė, kaip iš bunkerio iškeltus partizanus istrebiteliai kankino. Kai kuriuose sakiniuose randame informacijos, kad bunkeris įrengiamas miške, raiste ir pan.29. Pvz.: Bunkeris, kuriame Bronė Žemgulytė laikėsi su keliais kitais partizanais, slypėjo įtarimo nekeliančioje žemoje vietoje Aisėnų miške, už poros kilometrų nuo Veiviržėnų – Priekulės kelio. Iš iliustracijų sužinome, kad bunkeriai būdavo įrengiami ir sodybos teritorijoje (po virtuve, pirtimi, rūsyje ir pan.), pvz.: Lygiai toks pats bunkeris buvo įrengtas po partizanams padėjusio žmogaus pirtimi. Čekistai vykdė „operaciją“: bandė paimti gyvus bunkeryje po virtuve esančius partizanus. 1.14. Mirtis Partizanai – tragiško likimo žmonės. Istorikų teigimu, 1944–1953 m. Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų. Pagal 1945 m. statistiką, „kasdien Lietuvoje žūdavo 27 laisvės kovotojai“ (Gaškaitė, Kuodytė, Kašėta, Ulevičius 1996: 352). Tekstyne fiksuota daugybė sakinių, kuriuose kalbama apie laisvės kovotojų mirtį. Partizano mirtis gali būti visokia. Didžioji dalis partizanų žūva kovoje, pvz.: Kautynėse žuvo vadas ir 22 partizanai. Buvo nukautas apsaugos būrio partizanas Juozas Dirmeikis-Diemedis, o sužeistas partizanas Edvardas Barčas-Adzius paimtas į nelaisvę. Kiti miršta nuo žaizdų, nunuodyti ir pan. Pvz.: Buvo patyrusi ir kautynes, ir jaunų vyrų žūtį, ir bejėgiškumą, kai išdraskytais plaučiais, sužaloti partizanai mirdavo be medicininės pagalbos: žaizdas tekdavo perrišinėti be jokios narkozės, be nuskausminančių vaistų, 29 Išsamiai partizanų bunkeriai aprašomi Nijolės Gaškaitės knygoje (Gaškaitė 1997: 74–81). AURELIJA GRITĖNIENĖ 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Antai Kupreliškio (Kupiškio rajonas) kunigas Antanas Valantinas MGB nurodymu pavaišino partizanus užnuodytu gėrimu – du iš jų žuvo, penki buvo suimti. Nenorėdami pakliūti priešams ir išduoti savų, partizanai dažnai patys nusižudydavo30, pvz.: Žmonės matė, kaip partizanas, visas aptekęs kraujais, atsiklaupė, persižegnojo ir, pridėjęs prie galvos granatą, susisprogdino. Apsuptyje nusišovė paskutinis Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis „Siaubūnas“, žuvo paskutinis Žemaičių apygardos partizanas Pranas Končius „Adomas“. Mirtinai sužeistieji prašo, kad juos nužudytų kovos draugai, pvz.: Krauju užlietomis akimis merdintis partizanas pratarė: „Pribaik mane, broli“. Mirtis – nuolatinė partizanų palydovė. Jie regi savo bendražygių žūtis, kartais turi nužudyti mirtinai sužeistus draugus, kaunasi ir siunčia į aną pasaulį priešus, stipriai jaučia savo pačių laikinumą, nes žiūri mirčiai į akis kiekvieną dieną. 1.15. Žūties laikas ir vieta Tekstyno pavyzdžiuose labai dažnai nurodomas tikslus žūties laikas. Dažnai minimi tikslūs žūties metai, pvz.: Manoma, kad paskutinis partizanas Vyčio apygardoje žuvo 1959 metais. Tą pačią dieną Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu buvo pagerbtas jo sūnus, 1948 metais žuvęs partizanas Algirdas Varkala. Dalyje pavyzdžių nurodomi ne tik žūties metai, bet ir mėnuo, diena, pvz.: 1952 metų balandžio mėnesį žuvo paskutinieji Granito rajono partizanai. Žuvo jis 1949 m. lapkričio 13 d. kartu su partizanais Jonu Dageliu-Gintaru ir Danute Dovydėnaite iš Surdegio. Labai dažnai žūties laikas susijęs su konkrečia vieta, pvz.: Gražinos tėvelis partizanas Jonas Bunikis žuvo 1947-ųjų ankstyvą rugpjūčio ryt metį prie Pypliškės kaimo gyventojo Antano Šmuilio sodybos. Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrėnų miške. Rečiau žūties laikas nurodomas ne taip konkrečiai – tiesiog pasakomas metų laikas, pvz.: Kitą vasarą Vešeikių miške buvo nušauti trys partizanai – Balys Putrimas, Sirutis iš Bikūnų kaimo ir Grigaliūnas iš Dovainių. 30 Morališkai tvirti partizanai, patekę į beviltišką padėtį, norėdami išvengti arešto ir kankinimų tardant, nedvejodami susisprogdindavo ar nusišaudavo. Žinoma daugiau kaip 500 tokių atvejų (LK 1996: 13; Anušauskas 2004: 251). Straipsniai / Articles 199 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse Tekstyne daug iliustracijų, kuriose nurodoma labai tiksli žūties vieta: konkretus kaimas, valsčius, apylinkė, pvz.: Kitas mano bendramokslis partizanas Petras Pociūnas žuvo 1947 m. kovo 4 d. Masrónių kaime (Deltuvos vlsč.). Ar galima suprasti, ką reiškė jos iškankintai sielai žinia apie antrojo sūnaus partizano, Jono, mirtį Raišupio kaime. Mirties aplinkybės dažnai tikslinamos, pvz.: Taip belaukdama gavau žinią, kad partizanas su trim kovos draugais žuvo 1946.06.13/14 Gediminaičiuose (Švėkšnos apyl.), eigulio Antano Norvilo sodyboje išduoti. 1965 m. kovo 17 d. per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB mjr. Nachmanas Dušanskis, Antano ir Onos Pinkevičių name nusišovė paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Kai matyti iš pavyzdžių, beveik visais atvejais, kalbant apie partizano žūtį, akivaizdi konkretaus laiko ir konkrečios erdvės jungtis. 1.16. Amžinojo poilsio vieta 1944–1945 m. nukautieji dažniausiai būdavo paliekami žūties vietose, tad artimiesiems pavykdavo juos slapčia palaidoti (Gaškaitė 1997: 49). Tekstyne rasta ne viena iliustracija apie slapčia laidojamus partizanus, pvz.: Nelygiose kautynėse abu partizanai žuvo ir ryšininkų slapta buvo palaidoti Putiliškių kapinaitėse. Šiose kautynėse žuvę partizanai slapta palaidoti Lėno parapijos kapinėse. Tačiau nepalyginamai daugiau sakinių, kuriuose minima, kad nukankinti partizanų lavonai numetami miestelių turgaus aikštėse, ant grindinių, atremiami į pastatų sienas ir pan. Pvz.: Nukautus partizanus tuomet atvežė į Varėną ir išmetė ant grindinio prie NKVD būstinės. Nukautuosius partizanus jie nuvežė į Kavarską, sustatė prie mūro, fotografavo, tyčiojosi, spardė. 1945 metų pavasarį miestelio aikštėje pamačiau pirmuosius nužudytus partizanus. Tai žiaurūs, bet gana įprasti to meto vaizdai. Norėdami įbauginti gyventojus, enkavėdistai nukautuosius dažnai veždavo į miestelius ir guldydavo viešose vietose. Tokios akcijos oficialiai vadintos „atpažinimu“, tačiau iš tikrųjų jų tikslas buvo paniekinti žuvusiuosius ir parodyti gyviesiems, koks likimas laukia visų, pasirinkusių kovos kelią (Gaškaitė 1997: 50). AURELIJA GRITĖNIENĖ 200 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Rasta pavyzdžių, kuriuose kalbama, kad lavonai paliekami pūti atvirose erdvėse, o laidojami bet kur (grioviuose, žvyrduobėse, pelkėse, prie sodybų, miškuose ir pan.), pvz.: Suprask, na ir kas, kad šimtus tūkstančių ištrėmė, įkalino, nužudė, na ir kas, kad pilni pagrioviai partizanų kūnų... Žuvusių partizanų kūnus nuvežė ir pametė Rokiškio aikštėje, o vėliau – sumetė už miestelio griovyje. Ne tik pridygo kryžių kapinėse, perlaidojus partizanų palaikus iš žvyrduobių, griovių, šulinių, bet Lietuvos žemėje, kuri priglaudė daugiausia kūnų. Šiandien partizanų krauju sulietos vietos ženklinamos kryžiais, atminimo lentomis, paminklais ir pan., tačiau išniekinti lavonai dar gyvi senosios kartos atmintyje. 1.17. Partizaninės veiklos vertinimas ir ryšys su dabartimi Tekstyne randame ne vieną pavyzdį, kuriame bandoma vertinti anuometinę partizanų veiklą, jų kovas, išdavystes ir pan. Pvz.: Visaip apie mus, partizanus, šnekėjo. Partizanų gretose pasitaikydavo nusikaltėlių, bet partizanai nebuvo nusikaltėliai. O tada jau galima kalbėti apie konkrečius partizanus, partizanus ir ne partizanus, nelabai gerus partizanus ir visai blogus partizanus. Kai kas jau anksčiau mūsų partizanus buvo sugrupavęs į kelias kategorijas. Viena – idealistai, kita – dėl susiklosčiusių aplinkybių priversti išeiti į mišką, trečia – prisiplakėliai. Didžiojoje dalyje iliustracijų kalbamą apie teigiamą partizanų vertinimą: jie vadinami tautos didvyriais, herojais31, legendomis, jų kraujas laikomas garbingu, šventu ir pan. Pvz.: Tad ne veltui partiznai vadinami tautos didvyriais, herojais ir pan. Lietuvos partizanų kova buvo herojiška, nes kautis, žinant, kad nelaimėsi ir žūsi – didžiausio didvyriškumo požymis. Pokario dainose partizanai pabrėžtinai traktuojami kaip savo tėvynės patriotai, jos žmonių gynėjai. Net ir ši vieta paženklinta partizano krauju, gyvu ir šventu. 31 Ypač ryškus partizano kaip tautos didvyrio įvaizdis partizaninėse dainose ir poezijoje. Čia partizanai akivaizdžiai tapatinami su tradiciniais lietuvių folkloro ar istorijos herojais: jie kovoja ir miršta kaip padavimų milžinai ar katalikų bažnyčios kankiniai (Vaštokas 1969: 2–3). Straipsniai / Articles 201 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse Tačiau užsimenama, kad kartais partizanų veikla pervertinama arba tinkamai, objektyviai neįvertinama, pvz.: Straipsnyje su primityviuoju patriotizmu siejami žmonės, kurie linkę idealizuoti ir mitologizuoti pokario partizanų kovas. Matyt, kažkam buvo ir tebėra paranku partizanus kompromituoti, kaltinti už nebūtus dalykus. Mums vėl kalamas į galvą tamsus partizano įvaizdis, – sakė Vytautas Kubilius. Reikėjo griebtis šantažo, išdavysčių, reikėjo žūtbūtinai sukompromituoti partizanus žmonių akyse. Pabrėžiama, kad partizaninę kovą palaikė daugybė žmonių, pvz.: Kodėl apie stribus joks padorus žmogus nėra ištaręs gero žodžio; kodėl partizanus mylėjo, rėmė, slėpė, gydė beveik visi Lietuvos žmonės, žinoję, kas už tai gresia. Kaimo žmonės mylėjo ir gerbė partizanus, juos rėmė ir globojo. Kaip viena šeima gyvenom su partizanais. Rasta keletas sakinių, kuriuose partizanų veikla vertinama neigiamai, pvz.: Jūs į aukštybes keliate vadinamuosius partizanus, o juos reikėtų vadinti banditais... Ir tie, kurie pretenduoja į „žymius rašytojus“, savo „dokumentinėse“ apybraižose ar kitokiuose straipsniuose bei knygose visi kaip susitarę partizanus vaizduoja dvėseliena mintančiais šakalais, arba dar gražiau – tarybinių žmonių kraujo ištroškusiais ir rytmetį išnykstančiais vampyrais. Rasta iliustracijų, kuriose kalbama apie partizanų nužudytus asmenis, represijas, neužmirštas kai kurių partizanų žiaurumas, nepagrįstas smurtas ir pan., taigi, nenutylimi ir nemalonūs faktai, nors kai kas buvo daroma ne pačių partizanų, o prisidengus jų vardu, pvz.: Partizanų vykdytos egzekucijos prieš šios kategorijos asmenis buvo vertinamos prieštaringai tarp pačių partizanų. Maždaug nuo 1950 m. ir partizanai žudė civilius, stribų, išdavikų ar saugumiečių gimines, šaudė ištisas šeimas. Šiandien turime dar likusių gyvų partizanų. Žvelgiant iš dabarties pozicijos, jie vadinami buvusiais. Šių žmonių gyvenimai sieja praeitį ir dabartį, pvz.: Vakar Krašto apsaugos ministerijos kieme šalies vadovas Valdas Adamkus buvusiems partizanams įteikė ordinus ir medalius. Anais metais žilagalvis partizanas per Karių dieną pasakė: „NATO pasitikėk, bet paraką laikyk sausą“. Iš praeities į šiandieną tiltas tiesiamas per partizanų vaikus ir vaikaičius; taip pat praeities ir dabarties ryšį palaiko partizanų svajonės, palikti atsiminimai, pvz.: S. Nefas kalbėjo apie partizanų kovas pabrėždamas, kad „svarbiausia, ką mes šiandien turime – tai laisva Lietuva, apie kurią svajojo Lietuvos partizanai“. Ir šituos partizanų atsiminimus ar labai skaitys jaunimas, šiandieniniai mokiniai? AURELIJA GRITĖNIENĖ 208 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Geeraerts Dirk 1989: Prospects and problems of prototype theory. – Linguistics 27(4), 141–165. Gries Th. Stefan 2006: Corpus-based methods and cognitive semantics: The many senses of to run. – Corpora in cognitive linguistics. Corpus-based approaches to syntax and lexis, ed. by Stefan Th. Gries, Anatol Stefanowitsch. Berlin. New York: Mouton de Gruyter, 57–99. Gudavičius Edvardas 1999: Lietuvių mesianizmas. – Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998, sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius: Vaga, 667–671. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika (Tauta kalboje). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Jurkutė Mingailė 2016: Memory of the Lithuanian guerilla war: soviet, non-soviet and diasporas‘s narratives. Summary of doctoral dissertation. Vilnius university, The Lithuanian institute of history. LK 1996: Laisvės kovos 1944–1953 metais. Dokumentų rinkinys, sud. Dalia Kuodytė, Algis Kašėta. Vilnius: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996. Kašėta Algis 1995: Antisovietinio pasipriešinimo mastai Lietuvoje 1944–1953 m. – Laisvės kovų archyvas 14, 65–70. Kuodytė Dalia, Tracevskis Rokas 2013: The unknown war. Armed ant-Soviet resistance in Lithuania in 1944–1953. Vilnius: Genocide and resistance research center of Lithuania. Landsbergis Vytautas 1999: Rezistencijos reikšmė. – Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998, sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius: Vaga, 255–259. Macijauskaitė Irma 2000: Dvi antonimų poros: mirtis–gimimas, mirtis–gyvenimas. – Darbai ir dienos 24, 121–142. Marcinkevičienė Rūta 2008: Žanro ribos ir paribiai. Spaudos patirtys. Vilnius: Versus aureus. Marcinkevičienė Rūta 2000: Tekstynų lingvistika (teorija ir praktika). – Darbai ir dienos 24, 7–64. Misiūnas Romualdas, Taagepera Reinas 1992: Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940–1980. Vilnius: Mintis. Papaurėlytė Silvija 2003: Sielvarto metaforos lietuvių ir rusų kalbose. – Filologija 8, 25–31. Straipsniai / Articles 209 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse Papaurėlytė-Klovienė Silvija 2007: Lingvistinės kultūrologijos bruožai. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Petrauskienė Aistė 2017: Places of partisan war: memorialisation and heritagisation in the independent Lithuania. Summary of doctoral dissertation. Vilnius University, The Lithuanian Institute of History. Pikčilingis Juozas 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: Mokslas. Pocius Mindaugas 2005: Partisan resistance in Lithuania 1944–1953: The struggle with inhabitants accused of collaboration. Summary of doctoral dissertation. Klaipėda University, The Lithuanian Institute of History. Ozolas Romualdas 2003: 2002-ieji. Lietuva: politinis metų portretas. Vilnius: Mintis. Starkauskas Juozas 2001: Stribai. Ginkluotieji kolaborantai Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje. Vilnius: Akademinė leidyba. Smetona Marius 2018: Sąvokų „kalba“, „tauta“, „valstybė“ plėtiniai jaunimo sąmonėje. – Logos 95, 177–184. Štromas Aleksandras 2001: Laisvės horizontai. Vilnius: Baltos lankos. Ungerer Friefrich, Schmid Hans-Jörg 2006: An introduction to cognitive linguistics. 2nd edition. London: Longman. Vardys Vytautas Stanley 1969: The partisan movement in postwar Lithuania. – Lituanus. Lithuanian quarterly journal of arts and sciences 15(1), 1–12. Vaštokas Romas 1966: Image of the partisan. – Lituanus. Lithuanian quarterly journal of arts and sciences 12(4), 1–12. Vėliūtė Rūta Gabrielė 2009: Partizanai [N 16]. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Vidikas Kazimieras 1962: Guerilla warfare on the amber coast. New York: Voyages Press. Williams Raymond 2013: A vocabulary of culture and society. London: Routledge. Чернейко Людмила, Хо Сон Тэ 2001: Концепты жизнь и смерть как фрагменты русской языковой картины мира. – Филологические науки 5, 50–58. AURELIJA GRITĖNIENĖ 210 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX The Partisan of Postwar Lithuania in the Discourse of Opinion Journalism SUMMARY Following the methodology of conceptual analysis elaborated by the Lublin ethnolinguistic school, the article attempts to find out how the Lithuanian partisan is conceptualised and categorised in the discourse of opinion journalism and what its cognitive definition is. The advanced search in the texts of opinion journalism of the Corpus of Contemporary Lithuanian Language found approximately 7,500 sentences on postwar Lithuanian partisans. By strictly adhering to the chosen methodology, the conceptual analysis should be performed on the basis of three types of data: language system, questionnaires, and texts. The present article focuses on the data of contemporary texts of opinion journalism only. Hence, it is important to underline that the cognitive definition of the partisan proposed in the article is not absolute and finite; it is based on the findings of the textual analysis of one type only. This definition should be supplemented in the future after studying systemic, fiction and questionnaire based data. Scholars have not yet been drawn to study the image of the partisan in the Lithuanian language and our worldviews; therefore, it is meaningful to formulate the concept of the PARTISAN on the basis of the analysis of opinion journalism texts; it is interesting to see how our consciousness perceives the postwar partisan today and how much the formation of this concept is determined by a historical, political and ideological context. The semantic analysis of the data made it clear that the identity of the partisan in not uniform in the corpus. The perception of the partisan in the discourse of opinion journalism is three-fold: 1) as a particular, explicitly and accurately specified person; 2) as an abstract, unidentified figure; 3) as an unreal, falsified identity. As regards a particular, explicitly specified identity, the following cognitive definition of the partisan can be proposed: A Lithuanian partisan is a participant of the guerilla warfare against the regime of the Soviet Union, which took place in postwar Lithuania in 1944–1953, with a known name, surname and nickname, year of birth (age) and place of birth, the period of involvement in the guerilla warfare, the place, time and circumstances of fight, death and burial, marital and social status, the posts taken, the belonging to a specific military district, platoon, company, brigade or ethnographic region, rural district, countryside district, district, town or village; a partisan is usually armed, uniformed, having made an oath, characterised by certain character traits and external features and usually maintaining a contact with the environment through supporters. The connection between the past and the present is maintained through surviving partisans or through partisans’ dreams, memoirs as well as the children and grandchildren of the perished partisans. Today, their memory is honoured through monuments, crosses, commemorative stones, films, books, television broadcasts about partisans, etc. The evaluation of their activities is rather ambiguous. Most of the illustrations Straipsniai / Articles 211 Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse speak about their positive evaluation: they are referred to as the heroes and legends of the nation; their blood is considered sacred, etc.; however, quite a number of sentences also speak about the murders, atrocities, etc. committed by partisans. An unidentified partisan means an unknown, unfamiliar, unrecognised, forgotten or concealed person without a specific name and surname. An unreal partisan implies a person who is: 1) in the pre-partisan state (not yet a partisan, almost a partisan, like a partisan); 2) half-partisan (the identity is not realised to the full); 3) an alleged partisan (pretended, disguised, camouflaged, calling oneself a partisan, introducing oneself as a partisan, etc.). The material of the corpus analysed in the study leads to the conclusion that at the end of the 20th century the postwar partisan often takes the form of a romanticised, idealised, even mythologised, figure, as a certain role model to be followed, as an ideal citizen (warrior) of tragic fate in the Lithuanian consciousness. In today’s context the partisan figure emerges as a peculiar source of inspiration for the builders of the state and its common citizens. It should nevertheless be noted that such an image of the partisan is prompted by the texts of opinion journalism of the late 20th century only. The analysis of the opinion journalism of the 1950s–1970s would bring up an absolutely different definition of the partisan, because the evaluation and image of this figure in people’s consciousness is highly dependent on the political and historical context. Įteikta 2018 m. rugsėjo 19 d. AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva aurelija.genelyt[email protected]