Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse

AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: semantika, leksikologija, dialektologija. POKARIO LIETUVOS PARTIZANAS PUBLISTINIAME DISKURSE The Partisan of Postwar Lithuania in the Discourse of Opinion Journalism Parašiau apie partizanus ir vis vaikštau jausdamas, kad nepasakiau kažko itin svarbaus, gal net svarbiausio. (Romualdas Ozolas. 2002-ieji. Lietuva: politinis metų portretas, p. 120) The Partisan of Postwar Lithuania in the Discourse of Opinion Journalism I wrote about the partisans, and I keep walking around with a feeling that there is something really important, perhaps even the most important, that I didn’t say. (Romualdas Ozolas. 2002-ieji. Lietuva: politinis metų portretas, p. 120) ANOTACIJA Šio tyrimo objektas – iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno publicistikos tekstų atrinkti apie 7500 sakinių, kuriuose kalbama apie pokario Lietuvos partizanus. Taikant Liublino etnolingvistikos mokyklos konceptų analizės metodą, siekiama išsiaiškinti, kaip publicistinėme diskurse konceptualizuojamas ir kategorizuojamas Lietuvos partizanas, kokia jo kognityvinė apibrėžtis. Atlikus medžiagos semantinę analizę išaiškėjo, kad partizano tapatybė tekstyne nevienalytė. Publicistiniame diskurse partizanas suvokiamas trejopai: 1) kaip konkretus, aiškiai įvardytas asmuo; 2) kaip abstrakti, neidentifikuota figūra; 3) kaip netikra, sufalsifikuota tapatybė. ESMINIAI ŽODŽIAI: kognityvinė etnolingvistika, semantika, pokario partizano sąvoka, kognityvinė apibrėžtis. Straipsniai / Articles 177 AURELIJA GRITĖNIENĖ ANNOTATION The article focuses on approximately 7,500 sentences on postwar Lithuanian partisans selected from the texts of opinion journalism stored in the Corpus of Contemporary Lithuanian Language. Following the methodology of conceptual analysis elaborated by the Lublin ethnolinguistic school, the article attempts to find out how the Lithuanian partisan is conceptualised and categorised in the discourse of opinion journalism and what its cognitive definition is. The semantic analysis of the data made it clear that the identity of the partisan reflected in the corpus is not uniform. The perception of the partisan in the discourse of opinion journalism is three-fold: 1) as a particular, explicitly specified person; 2) as an abstract, unidentified figure; 3) as an unreal, falsified identity. KEYWORDS: cognitive ethnolinguistics, semantics, concept of postwar partisan, cognitive definition. ĮVADAS Didžiojo Lietuvių kalbos žodyno elektroniniame variante (toliau – LKŽe) partizanas apibrėžiamas taip: „vietos gyventojų ginkluotų savanoriškų būrių, veikiančių prieš užnugarį, dalyvis“. Panaši šio žodžio apibrėžtis pateikiama ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Jame daiktavardis partizanas apibrėžiamas panašiai kaip LKŽe, tik papildomai pasakoma, kad partizanų būriai gali kovoti ne tik prieš užnugarį, bet ir „prieš valstybės valdžią“. Bendrinės lietuvių kalbos žodyne partizano apibrėžtis konkretesnė: čia aiškiai nurodoma, kad partizanai veikia „prieš okupantus“¹. Šiame straipsnyje analizuojama ne apibendrinta partizano sąvoka, kuri fiksuota leksikografinėse šaltiniuose, o labai konkreti vietos ir laiko apibrėžta figūra – pokario Lietuvos partizanas, t. y. 1944–1953 m. Lietuvoje vykusios partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią dalyvis. Istorikai teigia, kad ginkluotame pokario pasipriešinime „aktyviai dalyvavo arba jį aktyviai rėmė apie 100 tūkst. žmonių, arba apie 4 proc. visų lietuvių“; šis rezistencinis sąjūdis buvo 10–15 kartų intensyvesnis negu Latvijoje ir 30–60 kartų – negu Estijoje (Anušauskas 2004: 241, 252; Kuodaitė, Tracevskis 2013: 34)². Beveik dešimtmetį trukęs antisovietinis pasipriešinimas yra vienas iš didžiausių ir ilgiausių partizaninių karų XX a. Europoje (Kuodaitė, Tracevskis 2013: 4). ¹ Bendrinės lietuvių kalbos žodyne P raidė dar iki galo nesuredaguota. Apibrėžtį imta iš žodyno rankraščio. Teksto pavyzdžiai rodo, kad dabar šio žodžio reikšmė plečiasi, partizanas vartojamas nauja notuota reikšme. ² Pokario Lietuvoje vykusio partizaninio judėjimo mastą rodo ir tokios tekstyno iliustracijos: Maskvos statytiniams kiekvienas lietuvis asocijavosi su partizanais ir Katalikų Bažnyčios Kronika. 178 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse 1944–1953 m. Lietuvoje partizanų gretose pabuvojo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių (Gaškaitė, Kuodienė, Kašėta, Ulevičius 1996: 366). Taigi, tragiška pokario partizaninė kova palietė daugelio lietuvių gyvenimus. Šio straipsnio tikslas – pasitelkus XX a. pabai­gos publicistinį diskursą3 išanalizuoti, kokie partizano koncepto4 požymiai yra prototipiniai5 ir kokia yra partizano kognityvinė apibrėžtis6. Toks kognityvinis tyrimas šiandienos kontekste yra aktualus: 2018 m. Seimas paskelbė Adolfo Ramanausko-Vanago metais, spaudoje vis iškyla įvairių diskusijų dėl partizanų veiklos vertinimo7. Taigi, straipsnyje keliamas konkretus uždavinys: tirti, kaip dešimtmečių trukusio ginkluoto pasipriešinimo dalyvis – pokario partizanas – kolektyvinės sąmonės suvokiamas šiandienos publicistiniame diskurse, kiek šios sąvokos formavimąsi lemia istorinis, politinis, ideologinis kontekstas. Straipsnyje į šį ir kitus klausimus bus atsakoma remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstynu (toliau – DLKT) medžiaga, nes tekstynas „atspindi gyvenimą, o gyvenimas yra nuolatinė kaita, kuri turi būti teisingai, objektyviai ir nedogmiškai atspindėta ir aprašyta“ (Čermák 2000: 296). Būtent tekstynų analizė semantikai teikia objektyvių empirinių duomenų apie „aptiktus semantinius ypatumus ir dėsningumus“ (Marcinkevičienė 2000: 49); tekstynai „apima dešimtis ir šimtus skaičiuojamus milijonus autentiškai pavartotų žodžių. Tai nėra specialiai sugalvoti pavyzdžiai, o gyvas kalbos vartojimas, todėl semantikos prasme tekstynas yra ypač vertingas leksikos tyrimo šaltinis“ (Macijauskaitė 2000: 121). Kognityvinė lingvistika vis dažniau gręžiasi į tekstynus kaip į vieną iš šaltinių žodžių reikšmių skirtumams nustatyti (Gries 2006: 60), nes tradiciniai žodynai neretai atspindi redaktorių ideologiją (Williams 2013: 18). Atlikus išplėstinę publicistikos tekstų paiešką, tekstyne rasta 790 pavyzdžių, kuriuose pavartota leksema partizanas. Daugiau nei 400 sakinių kalbama 3 Diskursas čia suprantamas plačiąja prasme, kaip kalba, kalbėjimas su tam tikromis savybėmis (daugiau apie plačiąją ir siaurąją diskurso sampratą žr. Marcinkevičienė 2008: 15). 4 Konceptas čia suvokiamas kaip mąstymo vienetas, visa informacija apie ką nors, esanti žmonių, kalbančių tam tikra kalba, sąmonėje. Plačiau apie koncepto terminą žr.: Чернейко, Cho Son Te 2001: 51; Papaurėlytė 2003: 25; Papaurėlytė-Klovienė 2007: 15–17; Gudavičius 2011: 109–117. 5 Prototipas – būdingiausias kategorijos narys, pagal kurį atpažįstama pati kategorija. Plačiau apie prototipo sąvoką žr.: Geeraerts 2006: 327–355; Gudavičius 2009: 59–61; Jakaitienė 2010: 58–60; Ungerer, Schmid 2006: 10. 6 Kognityvinė apibrėžtis pagrįsta kasdieniu, asmeniniu pasaulio pažinimu ir patyrimu; ja parodoma, kokių asociacijų kyla kalbėtojo sąmonėje tam tikroje kalbinėje situacijoje (Bartmiński 2007: 44; Gudavičius 2009: 70–72; Rukovska, Smetona, Smetonienė 2017: 30). 7 Plg. rašytojos Rūtos Vanagaitės pasakytą nuomonę apie partizanų vadą A. Ramanauską-Vanagą, diskusijas dėl partizanų bunkerių primenančio paminklo Lukiškių aikštėje ir kt. Straipsniai / Articles 179 AURELIJA GRITĖNIENĖ ne apie pokario Lietuvos partizanus. 1942–1944 m. Lietuvoje veikė raudonieji (kitai tarbiniai, sovietiniai, bolševikų) partizanai8. Be šių, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto sudarytame tekstyne minimi ir įvairių kitų šalių bei tautų partizanai: afganų, airių, albanų, čečėnų, gruzinų, jugoslavų, kurdų, lenkų, palestiniečių, rumunų, tadžikų, tamilų ir kt. Tokie sakiniai iš bendros imties pašalinami. Taigi, straipsnyje analizuojama apie 7500 sakinių, kuriuose kalbama tik apie pokario Lietuvos partizanus9. Lietuvos partizanus nuo kitų atskirti padeda ne tik kontekstas, bet ir tam tikri formalūs požymiai. Erdv inė (vietos) priklausomybę žymi tipiškas atributinis junginys Lietuvos (lietuvių) partizanas, pvz.: Apylinkėje pasirodė ginkluoti lietuvių partizanai. Vargu ar Lietuvos partizanai ieško įkvėpimo savo pikčiausių priešų veikloje. Priklausymą apibrėžtam laikui žymi atributinis junginys pokario partizanas, pvz.: Į sąjungą priima tik pokario partizanus, rezistentus ir tuos sąmoningus, kurie jais tapo iki konkrečios datos – iki 1991 metų pučo. Kartais laiko ir erdvės priklausomybė eksplikuojama viename sakinyje, pvz.: Jo tėvas, vaistininkas, gydė, tvarstė, operavo tiek rusų bolševikus vokiečių okupacijos metais, tiek lietuvių partizanus pirmaisiais pokario metais. Straipsnyje nagrinėjamas tik vyriškosios giminės daiktavardis partizanas, atliekama jo semantinė analizė. Teksty no duomenys rodo, kad leksema partizanė10 yra daug retesnė, nes moters pokario partizanams vyrams dažniausiai taik ino kaip ryšininkės. Tą iliustruoja ir publicistikos sakiniai, pvz.: Partizanai vengė priimti į aktyvių kovotojų gretas moteris. Leksema partizanas turi keletą sinonimų. LKŽ fiksuoti šie: menkamąją reikšmę turintis banditas11, ryšį su mišku ženklinantys miškinis, žaliukas, veiklos 8 Tekstynas taip pat liudija, kad partizanų Lietuvoje būta įvairių rūšių, pvz.: Aduškėje negausu istorijos pėdsakų: garsi įvairių rūšių partizanas slėpusi Antanų giria, seniūnijos lėšomis restauruota 1863 m. sukilėliams statyta koplyčia, vienas piliakalnis. 9 Plg. kaip pačiame tekstyne „apibrėžiamas“ pokario Lietuvos partizanas: Mes partizanais vadiname nereguliarios kariuomenės kovotojus už Lietuvos laisvę; bolševikai partizanais vadina desantininkus, atsiųstus į Lietuvą kovoti su vokiečiais. 10 Tekstyne atlikus paiešką su moteriškosios giminės daiktavardžiu partizanė rastas tik 71 sakinys. 11 Taip partizanas dažniausiai vadino jiems priešai nusiteikusi sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą ir jo dalyvius, tačiau partizano kaip bandito įvaizdis kai kurių lietuvių sąmonėje dar gyvas iki šių dienų. 180 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse laiko semą turintis naktinis12. Tekstyne dažniausiai greta leksemos partizanas pasitaikė sinonimas banditas, kiek rečiau – miškinis, žaliasis, žaliukas, miško brolis, pvz.: Pokario partizanas sovietine valdžia vadino banditas, rezistencine kova – banditizmu. Tada net žodžio „partizanai“ nebuvo. Žmonės vadino juos miškiniais, žaliukais. DKT pateikiama nemažai partizano kontekstinių sinonimų13: brolis, didentas, džūkas, laisvės kovotojas, pogrindininkas, laisvės kovų dalyvis, laisvės gynėjas, miškų karys, rezistentas, buožės sūnelis, teroristas ir pan. Pvz.: Džūkas pokarį buvo kone partizano sinonimas, bet šita karo aistra, aistra mirčiai ir samonės išlieka greta poetinės aistros, jėga, mirtis ir švelnumas kaip niekur kitur džūkuose eina greta. Žemaičiai siūlymų nuo 1951 m. partizanai ėmė vadintis broliais. Miškų kariai ir pogrindininkai – Lietuvos partizanai, kuoje prieš raudonąjį fašizmą, šio įstatymo visai ignoruojami, taigi skaudi praeitis naudojama skaldymui. Rezistencijos oponentai partizanus dažnai mėgsta vadinti buožių sūneliais, o jiems prijaučiančius – darbo žmonių išnaudotojais. Kaip vadinu šiandien Lietuvos partizanus, ar nesušvelnintų sąvokos „banditas“ į tarptautinę – „teroristas“? Šio žodžio kontekstiniu antonimu14 paprastai eina idejškai ir politiškai partizano konceptui priešinga stribo15 (dar vadino istrebu, skrebu, liaudies gynėju ir kt.) sąvoka. Kartais partizano kontekstiniais antonimais gali būti ir kitos leksemos: kagebistas, komunistas, pvz.: O partizanus ir stribus statyti vienon greton šiandien yra katastrofiška. Tikras absurdas kai tuo pačiu medaliu apdovanojamas rezistentas ar partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, ir kagebistas, smaugęs tą laisvę. 12 Grožinėje literatūroje fiksuota dar daugiau partizano kontekstinių sinonimų: pavyzdžiui, Justino Marcinkevičiaus miniatiūrų romane „Neužmiršti Sulvalkijos vardai“ (2014) partizanai dar vadinami giriniais (p. 72 ir kt.), miško vyrais (p. 52 ir kt.), miško broliais (p. 66) ir kt. 13 Kontekstiniais sinonimais vadinami žodžiai, kurių sinoniminiai ryšiai yra laikini, t. y. jie sinonimais tampa tik tam tikrame kontekste (Pikčilingis 1975: 209–210; Jakaitienė 2010: 130). 14 Žodžiai, kurių antoniminiai ryšiai yra laikini, t. y. antonimais jie tampa tik tam tikrame rišliame kontekste, vadinami kontekstiniais antonimais (Pikčilingis 1975: 228–229; Jakaitienė 2010: 138). 15 Stribas (plg. rus. ucтpeбитeль) – civilinių ginkluotų sukarintų sovietų valdžios būrių, 1944–1954 m. Lietuvoje padėjusių okupantams vykdyti represijas, narys. Pokario Lietuvoje su partizanais kovojo dviejų rūšių liaudies komisariato (NKVD) divizijos, keli pasienio kariuomenės pulkai, apie 7 tūkst. vadinamųjų istreb itelių ir antra tiek sovietinių partinių aktyvistų. 1952 m. vienam partizanui teko 30 SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) kareivių ir stribų (Starkauskas 2001: 77; Vėliūtė 2009: 7). Straipsniai / Articles 181 AURELIJA GRITĖNIENĖ Šiame straipsnyje partizano sinonimai ir antonimai plačiau neanalizuojami ir į bendrą pavyzdžių imtį neįtraukti. Straipsnyje, taikant Liublino etnolingvistikos mokyklos konceptų analizės metodą, siekiama išsiaiškinti, kaip publicistiniame diskurse konceptualizuojamas ir kategorizuojamas Lietuvos partizanas, kokia jo kognityvinė apibrėžtis. Kognityvinės etnolingvistikos tyrėjai į kalbą žvelgia kaip į kultūros sudėtinę dalį. Jų tikslas – parodyti, kas yra sužadinama kalbančiojo sąmonėje, kai žmogus ištaria arba išgirsta žodį tam tikrame kontekste (Smetona 2018: 179). Kognityvinės apibrėžties pateikiamas turinys yra pažintinio pobūdžio: ja siekiama išsiaiškinti, kaip kalbantieji supranta daiktą, kaip kategorizuojami to daikto požymiai ir vertinimai. Ši apibrėžtis atspindi visus reikšmės požymius – centrinius ir periferinius, denotacinius ir konotacinius. Griežtai laikantis nustatytos metodologijos, koncepto analizė turėtų būti atlikta remiantis trijų tipų duomenimis: kalbos sistema, anketomis ir tekstais (plačiau apie kognityvinės etnolingvistikos metodologiją žr. Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 29–35). Šiame straipsnyje, kaip jau sakyta, plačiau analizuojami tik šiuolaikinių publicistikos tekstų duomenys. Taigi svarbu pabrėžti, kad čia pateikta partizano kognityvinė apibrėžtis nėra absoliuti ir baigtinė, ji formuluojama atlikus tik vienos rūšies tekstų analizę. Ateityje, ištyrus sisteminius, grožinių tekstų ir anketų duomenis, šią apibrėžtį reikėtų papildyti. Išsamiai pokario partizanų veiklą istoriškai ėmė tyrinėti prasidėjus atgimimui ir atgavus laisvę16. Beveik per 30 laisvės metų šia tema parašyta daugybė knygų, straipsnių, išleista partizanų prisiminimų, nuotraukų albumų, dainų rinkinių ir pan. Ypač daug ir išsamiai šia tema rašo Arvydas Anušauskas, Nijolė Gaškaitė, Dalia Kuodytė, Algis Kašėta, Bonifacas Ulevičius, Rūta Gabriele Vėliūtė ir kiti tyrėjai iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro17. Šia tema aginta keletas istorijos krypties disertacijų: Mindaugas Pocius (2005) tyrė partizaninį pasipriešinimą Lietuvoje ir kovą su kolaboravimu kaltintais gyventojais; Mingailės Jurkutės (2016) tyrimo tema buvo Lietuvos partizanų karo atmintis (remiantis sovietiniais, vietiniais ir išeivijos pasakojimais); Aistė Petrauskienė (2017) aprašė partizaninio karo vietas, jų įamžinimą ir įpaveldinimą nepriklausomoje Lietuvoje. Partizaniniu karu ir jo dalyviais domisi ir literatūrologai bei antropologai. Pokario partizano vaizdinį lietuvių grožinėje literatūroje (prozoje, dainose ir eilėraščiuose) aprašė antropologas Romas Vaštokas (196). Kaip šiuolaikiniuose lietuvių autorių romanuose vaizduojami Lietuvos partizanai ir 16 Išeivijoje apie partizaninį judėjimą pokario Lietuvoje imta rašyti daug anksčiau, žr. Oklahomos universiteto profesoriaus, politologo Vytauto Stanley Vardžio (1969), publicisto Kazimiero Vidiko (1962), istorikų Kęstučio Girniaus (1990), Romualdo Misiūno, Reino Taageperos (1992) ir kt. darbus. 17 Išsamų metraštį žr. šio straipsnio pabaigoje, literatūros sąraše. 182 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse partizaninis karas, kaip juose aktualizuojama kolektyvinės atminties koncepcija ir kaip interpretuojama istorija, nagrinėjo Nerijus Brazauskas (2015). Kognityviniu aspektu partizano figūra iki šiol netirta. Vilniaus universiteto kalbininkai, remdamiesi Jerio Bartmińskio suformuluotais kognityvinės etnolingvistikos principais, yra išskyrę nemažai konceptų: UGNIES, VANDENS, NAMŲ, ŠEIMOS, DARBO, EUROPOS, LAISVĖS, GARBĖS ir kt.; ateityje planuojama ištirti SVEIKATOS, TEISINGUMO, TĖVYNĖS, SIELOS ir kt. konceptus (plačiau žr. Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 15–16). Apie partizano vaizdą lietuvių kalboje iki šiol nėra rašyta, taigi suformuluoti PARTIZANO konceptą remiantis publikuotos tekstų analizė yra prasminga. Nors akivaizdu, kad kalboje tikrasis pasaulis niekada nebus iki galo „išreikštas“, „atspindėtas“, „pasakytas“, ji niekada pasaulio taipčiai nepresentuos, tačiau, kita vertus, kalboje galima tikėtis būsiant apie pasaulį to, ko jame niekada nebuvo, nėra ir nebus (Ozolas 2003: 91). Toks semantinis tyrimas šiandienos kontekste yra aktualus, tiriant medžiagą buvo stengiamasi kiek galima labiau vengti išankstinių nuostatų ar visuomenėje susiformavusių stereotipų, tiesiog žiūrėta, koks konceptas susidaro semantiškai analizuojant pavienius pavyzdžius, o vėliau juos siejant į visumą ir einant prie platesnio apibendrinimo. Ateityje, kaip jau minėta, partizano kognityvinę apibrėžtį būtų galima papildyti įvairių žodynų, grožinių tekstų ir anketų duomenimis. 1. PARTIZANO TAPATYBĖ: KONKRETI ASMENYBĖ DLKŤ iliustracijos rodo, kad partizano sąvoka lietuvio sąmonėje nėra vienalytė. Mūsų kolektyvinėje atmintyje partizanas paprastai siejamas arba su konkrečiu, aiškiai įvardytu asmeniu, arba su abstrakčia, neidentifikuota figūra. 1.1. Konkrečios asmenybės įvardijimas Konkrečią asmenybę nurodančios iliustracijos semantinės informacijos aspektu skirtinos į keletą grupių. 1) Iliustracijos, kuriose partizanas įvardijamas trimis asmenvardžiais: nurodomas jo vardas, pavardė ir slapyvardis. Slapyvardis – privalomas partizano atributas, pvz.: Straipsniai / Articles 183 AURELIJA GRITĖNIENĖ Kiekvienas partizanas, stodamas į būrį, turėjo priimti priesaiką, pasirinkti slapyvardį18. Slapyvardis dažniausiai rašomas po brūkšnelio, po nesutrumpinto vardo ir pavardės, pvz.: 1946 m. liepos 6 Pytagių miške žuvo Jungtinės Kęstučio apygardos partizanas Alfonsas Jokubauskas-Šuva. Pasitaiko atvejų, kai slapyvardis rašomas kabutėse po nesutrumpinto vardo ir pavardės, pvz.: Pasakoja buvęs „Trimito“ būrio partizanas Vincas Grinkus „Kariūnas“, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Tekstyne slapyvardis kartais rašomas po nesutrumpinto vardo ir pavardės, po brūkšnelio ir kabutėse, pvz.: Partizanas Vytautas Čekaitis-„Mėnulis“, kartu jis buvo ir NKVD agentas „Rel-sas“, niekada nepriklausė „Vytenio“ būriui, bet apie jo būrio egzistavimą žinojo. Retesni atvejai, kai slapyvardis rašomas po nesutrumpinto vardo ir pavardės skliaustuose arba kabutėse ir skliaustuose, pvz.: Ir tą dieną 4 partizanai Tomas Kondratas (Briedis), Adolfas Bilinskas (Jurginas), Navickas (Kardas) ir Švalkus (Šernas) buvo užėję pas Plutlevičius. Partizano Petro Grilausko („Griečio“) atsiminimus užrašė gr. Antanas Šimėnas. Retais atvejais pirmą nurodomas slapyvardis, o po jo tikrasis nesutrumpintas vardas ir pavardė, pvz.: Žuvo partizanas Jaunis-Jonas Kuras. 2) Tekstyne rasta keli šimtai iliustracijų, kuriose partizanas įvardijamas dviem asmenvardžiais: nesutrumpintu (daug rečiau sutrumpintu) vardu ir pavarde, pvz.: Partizanas iš mūsų kaimo Kazys Veršulis irgi žuvo. Partizanas K. Gvergždis bandė priartėti prie tvarto, išleisti arklius, bet jį iškart nušovė. 3) Nemažai iliustracijų, kuriose randame tik partizano pavardę, pvz.: Įžakėnas buvo drąsus ir narsus partizanas. 1953 m. partizanas Palubeckas atvedė prie jo bunkerį čekistus. 4) Rasta keletas sakinių, kuriuose pateikiamas tik partizano vardas19, pvz.: Rosė tik vienas partizanas Paulius. 18 Kaip jau minėta, tyrimui visa empirinė medžiaga rinkta iš Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno, todėl prie kiekvieno pavyzdžio konkretí metrika atskirai nenurodoma. 19 Kaip žinoma, įprastas asmens vardas pakario metu galėjo būti vartojamas ir kaip slapyvardis. Kokią funkciją asmenvardis atlieka šiuose sakiniuose (žymi vardą ar slapyvardį), sunku pasakyti. Tam išsiaiškinti reikėtų platesnio konteksto, vien 300 ženklų tekstyno konkordanso neužtenka. 184 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publisiniame diskurse Balys Bisys, slapyvardis – Lokys, Jonas ir Augustas Medikai, slapyvardžiai – Aidas ir Tūzas, žuvo ir partizanas, vadinamas Juozu Jūtų, kurie pavardės nepavyko išaiškinti. 5) Daugybėje iliustracijų minimas tik partizano slapyvardis. Kaip jau minėta, tai privalomas partizano atributas, pvz.: Vienas partizanas, kurio slapyvardis Tankistas, žuvo. Pateikė keletas atvejų, kai slapyvardis rašomas kabutėse, pvz.: Ten pat parašyta, kad operacijai vadovavo „Jungas“, iš getimo Pačiudėkių kaimo kilęs partizanas. Atarus konkretaus asmens įvardijimą, galima pereiti prie tipiškų partizano koncepto požymių analizės. Atrinkti DLKT pavyzdžiai rodo, kad apibūdinant Lietuvos pokario partizaną būtina kalbėti apie jo kilmės vietą ir laiką, priklausymą giminei, šeimai, regionui, kariniam teritoriniam vienetui, užimamas pareigas, socialinį statusą, būdo (rečiau – išorės) savybes, kovos ir žūties laiką bei vietą, partizanavimo veiklą (ir jos vertinimą), ryšį su aplinka ir artimaisiais, mirtį, amžino poilsio vietą, ryšį su dabartimi. 1.2. Gimimo vieta ir laikas Partizano tapatybė kaip dienoje susideda iš daugelio detalių. Tekste fiksuota keletas sakinių apie partizano kilmės vietą. Kartais nurodomas gimtasis kaimas, pvz.: Partizanas Gozdas-Lapelis Lapelis kilęs iš Žibučių kaimo. Kai kuriais atvejais nurodoma partizano priklausymas kaimui, valsčiui ir pan., bet ne visada aišku, ar tai gimtoji vieta, ar joje gyventa, ar tik kautasi, pvz.: Pokaris, tremimai, garsus Juodes partizanas Dimeikis, kurio žuvusio niekas nematė. Mūšyje žuvo Stasys Jurevičius ir vienas partizanas nuo Troškūnų. Publicistikos tekstuose kalbama apie iš tikrųjų gyvenusius (ar dar gyvus) partizanus, todėl neretai tame pačiame sakinyje pateikiama nemažai konkrečių biografijos faktų. Dažnai greta gimimo vietos nurodoma ir tiksli gimimo data, pvz.: Partizanas Petras Kemblys gimė 1923 m. Šarų k., Jūžintų vls., Rokiškio aps. Pasakoja Antanas Žibutis (g. 1937 m. Mariniškių k., Taujenų valsčiuje). Greta gimimo datos tame pačiame sakinyje pateikiama ir kitokių išsamių asmeninių duomenų (partizanavimo trukmė, eitos pareigos, žūties vieta, data, aplinkybės ir pan.), pvz.: Panevėžio senamiestyje kapinėse ieškota partizano Antano Barausko-Vėjavaikio (1913–1945), žuvusio vadovaujant J. Kučą-Finką, palaikų, bet nerasta. Straipsniai / Articles 185 AURELIJA GRITĖNIENĖ Dainavos apygardos vadas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio partizanas Dzūkas, gimęs 1925 m., kovojo dėl demokratinės Lietuvos atstatymo nuo 1946 m. rugsėjo mėnesio, ėjo įvairias pareigas sąjūdyje. Partizano amžių žymi ir konkretus metŲ skaičius, pvz.: Daugumą partizanų sudarė 18–20 metų jaunuoliai. Kai prieš keliasedšimt metų Lietuvoje vienas 18 metų partizanas po ilgų kankinimų buvo paguldytas prieš didžiulį tanką, kad išduotų save, draugus ir paslaptis, jis tylėjo. 55 metai, kai 1947-aisiais žuvo 30 metų Justinas Lelešius-Grafas, Lietuvos partizanas, kunigas. Apytikslis amžius nusakomas daiktavardžiu jaunuolis ir būdvardžiais jaunas, mažas, pvz.: Iš kai kurių į ausį patekusių nuogirdų supratau, kad išpažintį atliekantis jaunuolis atėjęs iš miško, partizanas. Mažasis partizanas dažnai palikdavo į namus pasimatyti su tėvais, o dar dažniau – motinai pasakęs, jog grįžta pas gydytoją, o daktarui Klišoniui, kad bėga motinos aplankyti, – nurūkdavo susitikti su Balio Vaičėno vyrais. Šalia jo prie laiptelio stovėjo jaunas partizanas (slapyvardis – Simas). Kaip matyti iš pavyzdžių, tipiškas pokario partizanas – jaunas (18–40 m.) vyras. Tai liudija ir istorikai. „Vidutinė partizanavimo trukmė buvo dveji–treji metai. Dauguma kovotojų žuvo jaunesni nei 22 metų amžiaus“ (LK 1996: 12). 1.3. Gimininė ir santuokinė priklausomybė Publicistikos tekstuose, pasakojant apie partizanus, gana dažnai nurodomas ir jų santykis su šeima. Tai tam tikras į mišką išėjusio vyrų ryšys su paliktais artimaisiais. Partizanas – tai likusių namuose sūnus, tėvas, brolis ar koks tolimesnis giminaitis, pvz.: Visą jų šeimą – tėvą, motiną ir tris vaikus (sesutė netrukus mirė) 1946 m. ištrėmė į Krasnojarsko sritį, mat Stasės tėvas buvo partizanas. Jos slapstėsi, mat jų sūnus ir vyras buvo partizanas. Žinoma, brolis partizanas yra pakenčiama priežastis būti persekiojamam. To neto jo kūrybą beveik visą nirtinai mokėjo Antanas Kapčius, poeto giminaitis partizanas, kalėjęs tame pačiame lageryje. Vertinant iš dabarties perspektyvos, partizanas gali būti įvardijamas ir kaip kieno nors senelis (pokario metais, kaip jau minėta, partizanai eidavo palyginti jauni vyrai), pvz.: Senelis Petras buvo Lietuvos partizanas, kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. 186 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Tekstyne fiksuotas ne vienas sakinys, kuriame kalbama ir apie partizano santūokę priklausomybę, pvz.: Jos vyres Alfonsas Vaišnoras buvo partizanas – į mišką išėjo 1945 metais. 1.4. Priklausymas regionui Partizanai veikė visose Lietuvos regionuose, pvz.: Bet, norint kuo plačiau parodyti visų Lietuvos regionų partizanus, pagalbos teko kreiptis ir į Šiaulių „Aušros“ muziejų, ir į Skuodo bei Utenos kraštotyros muziejus, ir į privačius kolekcininkus. Dažniausiai nurodomas priklausymas kuriam nors vienam etnografiniam regionui. Aukštaitijos, pvz.: Tokiai sąjungai esą padėtas pagrindas, nes Markulio atstovaujami Aukštaitijos partizanai jau turi bendrą vadovybę – Aukštaitijos partizanų štabą. Dzūkijos, pvz.: Svečiam susidarė įspūdis, kad Kazimieraičio vadovaujami Dzūkijos partizanai tuo metu buvo geriausiai organizuota ir stipriausia partizanų grupė Lietuvoje. Suvalkijos, pvz.: Kiti atvirukai skirti Suvalkijos partizanui Vincui Štrimui-„Šturmui“ (1921–1948), žymiesiems kraštininkams Jonui Bražinskui (1876–1963) ir Petrui Jakštui (1899–1989). Žemaitijos, pvz.: Taip tada savo dienoraštyje užrašė Žemaitijos partizanas 24 metų Juozas Žagaras. Kartais nurodomas partizanų priklausymas valsčiui, apylinkei, rajonui, miesteliui, kaimui ir pan. Pvz.: Prieš išvykstant reikėjo užmegzti ryšius su Jurbarko apylinkėse veikusiais partizanais. Antai Prienų rajone partizanų būrio vadas „Anupas“ išsiuntinėjo partizanų laikraščius „Laisvės žvalgas“. Palaikė ryšius su Krekenavos ir Ramygalos valsčiuose veikusiu partizanų vadais: Kaziu Varnoniu („Vėtra“) ir kt., teikė jiems informaciją. Pagarbio partizanams Ašmintos seniūnijoje, Pagarbio kaime, iškilo septyni kryžiai. Straipsniai / Articles 187 AURELIJA GRITĖNIENĖ 1.5. Priklausymas sričiai, apygardai, rinktinei ir pan. Lietuvos partizanų junginiai kaip kariuomenėje turėjo aiškią griežtą vidinę struktūrą. Jos organizuotos ir drausmė buvo vienas iš veiksnių, lėmusių, kad pasipriešinimas okupantams truko beveik dešimtmetį (LK 1996: 8). Tai akivaizdžiai rodo ir tekstyne pavyzdžiai: Partizanai buvo Lietuvos kariuomenė, kariaujanti partizaninį karą su okupantais. Statusas aiškiai parodo, kad partizanai buvo ne šiaip sau ginkluoti žmonės, o labai griežta ir organizuota karinė struktūra, turinti konkrečius ir kilnius tikslus. Stambiausias karinis teritorinis vienetas – sritis. Ją sudarė 2–4 apygardos. Sričių buvo 3: Pietų Lietuvos, Šiaurės Rytų Lietuvos ir Vakarų Lietuvos (LK 1996: 10). Visos šios sritys minimos ir tekstyne, pvz.: Dzūkijos, o vėliau ir visos Pietų Lietuvos partizanams vadovavo pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Tuomet Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų vadas J. Kimštas-Žalgiris išleido įsakymą visiems Aukštaitijos partizanams nutraukti ryšius su Markulio BDPS komitetu. Partizano „karjerą“ pradėjo būdamas Žebenkšties rinktinės štabo viršininku, 1947 m. tapęs Kęstučio apygardos vadu, 1948 – suorganizavęs Vakarų Lietuvos partizanų sritį ir tapęs jos vadu. Istorikų teigimu, 1944–1945 m. pradėjo steigtis 2–5 rinktinės apimančios partizanų apygardos (Anušauskas 2004: 247). 1947 m. Lietuvoje veikė 9 apygardos (LK 194–1953). Tekstyne jos minimos visos, čia pateiksime tik kelias tipiškesnes iliustracijas²⁰: Apsupyje nusovė paskutinį Vytauto apygardos partizanas Antanas Kraujelis „Siaubūnas“, žuvo paskutinis Žemaičių apygardos partizanas Pranas Končius „Adomas“. 1950 m. Vyčio apygardoje dar veikė 13 partizanų būrių, kurie jungė apie 100 aktyvių kovotojų. Įvairiu laiku Lietuvoje veikė iki 30 rinktinių (LK 1995: 9). Joms vadovauti būdavo paskirti smulkesni vienetų (batalionų, kuopų ar būrių) vadai: dažniausiai tai buvo Lietuvos kariuomenės karininkai, buvę šauliai, policininkai, mokytojai. Tekstyne minima apie 10 rinktinių, pvz.: Nuojo savo tėvo, partizano, Žaliosios rinktinės informacijos viršininko, kelias. 1945 m. spalį, suvienijus Žebenkšties ir Lydžio rinktines, buvo įkurta Žaibo apygarda, kurios vadu partizanai išrinko J. Žemaitį. 20 Partizanų kovos sričių, apygardų ir rinktinių žemėlapį ir schemą žr.: LK 1996: 31; Vėliūtė 2009: 107. 188 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Labai dažnai tame pačiame sakinyje nurodomas partizano priklausymas ne vienai karinei teritorinei struktūrai: greta stambesnio vieneto (apygardos) minimas ir smulkesnis vienetas, pvz.: Mįšios už žuvusius Kęstučio apygardos Birutės rinktinės partizanas. 1946–1948 m. buvo susibūrę į „Tigro“ rinktinės „Putino“ partizanų būrį. Buvo žveriškai nukauta dešimt Merkio būrio partizanų. Smulkesnis karinis vienetas – kuopa, pvz.: Šventinio iškilmėse prisiminimais pasidalijo Algiranto apygardos Butigeidžio kuopos partizanas Anicetas Sinanonis (slapyvardis Sigit as). 1.6. Užimamos pareigos Iš DLKT pavyzdžių nemažai sužinome ir apie partizanų užimtas pareigas. Laisvės kovotojai kaip tikroje kariuomenėje²¹ turėjo savo pareigas, karinius laipsnius ir pan. Iš tekstyno sužinome, kad buvo eilinių ir rezervinių partizanų, pvz.: Iš pradžių buvo eilinis partizanas, vėliau – būrio vadas. Šiandien man laikrodis skaičiuoja jau septintą dešimtį, aš, buvęs rezervinis partizanas, smerkiu mūsų kariuomenėje dar pasireiškiantį šį gėdingą faktą. Iliustracijoje nurodomi karininkų laipsniai (generolas, leitenantas, adjutantas ir pan.), pvz.: Būsimu prezidentu susirinkimo dalyviai vieningai išrinko J. Žemaitį; jam buvo suteiktas partizano generolo laipsnis. Juozas Palūnas, partizanavęs nuo 1944 metų, paskirtas Prisikėlimo apygardos (1949–1950 m. – Maironio rinktinės vadas) vadu, turėjo partizano vyr. leitenanto laipsnį. Jo adjutantu tapo partizanas Viktoras Šniolis. Dažnai partizanų vadovų pareigybės įvardijamos diktavardžiais vadas, viršininkas, pvz.: Tėvelis buvo partizanas, vėliau – partizanų vadas Liūtas. J. Žemaitis tapo Žemaičių rinktinės, kurią sudarė apie šešiasdešimt partizanų, štabo viršininku. 21 Partizanų būriai buvo tvarkomi pagal Lietuvos kariuomenės pavyzdį (Vėliūtė 2009: 23); lietuviška rezistencija išskirtinė tuo, kad jos metu buvo sukurta centralizuota karinė valdžia (Anušauskas 2004: 242). Straipsniai / Articles 189 AURELIJA GRITĖNIENĖ Tekste labai dažnai minimi partizanų pagalbininkai ryšininkai22. Jie arti laisvės kovotojų, aktyvūs jų rėmėjai, tarsi tarpinė grandis tarp partizanų ir išorinio pasaulio. Ryšininkai atlikdavo konkrečias partizanų užduotis: palaikydavo ryšius tarp partizanų dalinių, rinko žvalgybos duomenis, platindavo pogrindžio spaudą, aprūpindavo partizanus įvairiomis priemonėmis (LK 1996: 11). Apie tai dažniausiai kalbama ir publiciniame diskurse, pvz.: Būdamas ryšininku, jis galėjo nustatinėti partizanų slėpimosi vietas, jų pagalbininkus, tad neskubėjo tapti tikru partizanu. Prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, dirbo Panevėžio, Svedasų, Debeikių vais-tinėse, užmezgė ryšius su partizanais, tiekė jiems vaistus, o netrukus tapo ryšininke. Dalis ryšininkų vėliau tapo tikrais partizanais, pvz.: Greta šėdi buvęs partizanas, buvęs partizanų ryšininkas Antanas Šimėnas. Tik kartą publiciniame diskurse paminėti partizanų žvalgai, pvz.: Pasiunčiu į Vilnių partizanų žvalgą Vladą Snauską. 1.7. Socialinis statusas Tekstne pavyzdžiai teikia šiek tiek informacijos ir apie socialinę partizanų priklausomybę. Partizanų pagrindą sudarė „vidutiniai valstiečiai ir iš jų kilusi inteligentija, daugiausia karininkai, puskarininkiai ir mokytojai“ (Starkauskas 2001: 8). Teksto iliustracijos taip pat rodo, kad iki rezistencinės kovos šie žmonės gyveno įprastą gyvenimą, mokėsi, ūkininkavo, mokytojavo ir dirbo kitokius darbus, pvz.: Joje slėpėsi eglių partizanas Bronius Kacevičius ir Vladas Simanonis. Vienas 50-metis „partizanas“ (lietuvis valstietis iš Šakių raj.) turėjo primti sovietinio karo priesaiką, nes nebuvo tarnavęs kariuomenėje. Kai rusai pabandė jį užverbuoti, mokytojas 1944 m. išėjo į partizanus. Dar Dalė Raslavičienė vos spėjo važinėti po mokyklas, kur pasakojo apie tremties metus, padainuoja savo jaunystės dainų, kalba apie partizanus, kurių gretas papildė ne vienas Veiverių gimnazijos mokinys. 22 Partizanų talkininkų buvo tikrai daugiau nei pačių laisvės kovotojų, nes vadai suprato, jog be gyventojų paramos pasipriešinimas okupantams įmanomas (Vėliutė 2009: 94). 190 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse 1.8. Būdo savybės Ne kiekvienas vyras ryždavosi rinktis partizano kelią, nes daugelis nujautė, kad tokia pogrindinė veikla yra pasmerkta fiziniam praliejimui. Norint būti partizanu reikėjo ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų, tam tikrų būdo savybių²³, nes „rezistencija yra pasirinkimas“ (Greimas 1991: 305) – sunkus, lentingas, galutinis. Išsamus partizano psichologinio portreto vien iš tekstyno pavyzdžių nepavyktų sudaryti, bet kai kurie pagrindiniai būdo bruožai atrinktos keloka- cijoje ryškėja. Pirmiausia minima drąsa, pvz.: Lapelį buvo drąsus, pareigingas partizanas. Manoma, kad narsiojo partizano kūnas gali būti sudėtas. Šalia drąsuolių didvyrių partizanų stojo naujųjų amžių knygnešiai, pogrindinės spaudos leidėjai ir platintojai. Drąsą lydi ir atsargumas, pvz.: Eidamas per miestą ar gyvenvietę, partizanas privalo būti itin atsargus, apsirengęs tai vietovei būdingais drabužiais. Atsirado nemažai besilapstančių žmonių, tačiau partizanai, bijodami provokatorių, į savo būrius sunkiai priimdavo naujus žmones. Iliustracijoje kalbama apie partizanų ištikimybę, garbę, ryžtą, optimizmą, idealizmą, atsidavimą savo pasirinkimui²⁴, pvz.: Laiską Vaiteliui perdavė užverbuotas partizanas, iš Nikitino gavęs ne tik lais- ką, bet ir įsakymą nužudyti apygardos vadą, tačiau partizanas liko ištikimas savo vadui. Tačiau drąsinti daug nereikėjo, nes partizanai savo dvasioje buvo tvirti, pasiržę. Būrio vyrų nuotaika pagerėjo: partizanai greit pamiršta savo vargus bei nelaimes. Tokie klausimai galėjo būti: kodėl stribas profesionalus buvo tik analfabetai; kodėl partizanas buvo dor ir taurus žmogus; kodėl nebuvo nė vieno stribo, laisvų valia paukojusio savo gyvybę už Lietuvos laisvę. Ne kartą minima partizanams būdinga savybė – religingumas, pvz.: Sakalas sugebą išlaikyti partizano asmenybės stuburą sudarančių moralinių, patriotinių ir religinių vertybių vienybę, tačiau tai jau nepavyksta jo kovos draugui. 23 Istorikų teigimu, partizanų gretose buvo tokių, kurie kovojo ne tik už Lietuvą, kiek už savo asmeninį saugumą, buvo ir avantiūristų, kurie siekė partizanų vardu pasipelnyti (LK 1996: 19), tačiau partizaniniame judėjime „vis dėlto dominavo idealistai, savo teisybe įsitikinę kovotojai“ (Štromas 2001: 215). 24 Netiesiogiai apie partizanų ištvermę, kantrybę, atsargumą kalba ir tekstyne rasti palyginimai, pvz.: Kiek kartų stebėjai ir atsibėtei negalėjai puikiu drauges skoniu, stinga apranga – ir kaip partizanas tyliai. Staiga į kambarį įsėlina keturių Gytis ir lyg partizanas palei sieną slenka šūkštu dėžės link. Straipsniai / Articles 191 AURELIJA GRITĖNIENĖ Į tą riterių luomą partizanas panašus netgi savo religine dvasia, kuri lydėjo partizanų viešąjį ir asmeninį gyvenimą. Tokioje kontekste religingumas suprantamas kiek plačiau, ne tik kaip tikėjimas, pamaldumas. Algirdo Juliano Greimo teigimu, „rezistentus jungia vienas tikėjimas, ir rezistencinis sąjūdis yra religinė kongregacija su savo kankiniais, savo auka“ (Greimas 1991: 306); tai tam tikra specifinė jausminė atmosfera, kurioje vystosi ir išgyvenama pasaulėžiūra25. Rečiau minimi individulūs būdo bruožai, pvz.: Užrašose pranešė Balio žodžiai, jog Lietuvoje būsimieji ponai „mūsų nuopelnus sau skirs, pirmieji girsis, o tuo tarpu tikras partizanas, kuklus ir tylus, gal užmirštas bus“. Visi partizanai svečiai šioje žemėje, ilgai nemėgstantys viešėti, todėl neky rūš. Liūdnos, pavargusios, aštuntą dešimtį baigiančio partizano Tomo Vizbaro-Lebedžio akys. Dažniausiai minimos teigiamos partizanų būdo savybės, nors pripažįstama: Ne kiekvienas partizanas arba vėlesnių pogrindžio organizacijų dalyvis buvo doras ar nepriekaištingas žmogus. Partizanų būdą, elgesį nemažai lėmė ir įvairūs reglamentuoti statutai, taisyklės, instrukcijos, norminiai aktai ar papročiai draudimai, pvz.: Partizanams buvo draudžiama įsimylėti ir gerti. Partizanams buvo griežtai draudžiama išgerti, kad budrumo neprarastų, kad pervargę nežūtų amžinu miegu. Analizuojant iliustracijas ryškėja kiek idealizuotas partizano būdas: tai išimtinai drąsus, religinis, ištvermingi, morališkai tvirti, ištikimi savo idealams patriotai. Šiandien net istorikai pripažįsta, kad rezistencinėje kovoj vyravo „ypatinga jausminė atmosfera, tikėjimas, toks negu normaliame gyvenime vertybių suvokimas“ (Anušauskas 2004: 250). 1.9. Išorės bruožai Tekste visi mažai sakinių, kuriuose būtų nurodomi partizanų išorės bruožai. Žmogaus išvaizda būnant nuolatinėje kovos ar mirties akivaizdoje nėra esminis dalykas. Apie ją užsimenama tik konstruojant nuotraukas, prisimenant vieną ar kitą konkretų asmenį, pvz.: 25 Rezistencija ne tik turėjo išgalėti sovietams. Šiandien suvokiame, kad partizaninis judėjimas ir jo pasaulėžiūra turėjo reikšmės Sąjūdžio ištakoms (Landsbergis 1999: 257). Istorikų teigimu, iš tautos genocido gimė rezistencija, o Sąjūdis – „išgyvenęs jos kūdikis, išimtas iš nudžiūvusios motinos įsčių“ (Gudavičius 1999: 670). 192 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Šviesus jaunolis, nuotraukoje stovintis tarp dvasiškių – partizanas Juozas Šukys. Vyris partizanas buvo ūgio su ūsų kuokšteliu panosėj, man rodės nebė jaunas ir panašus į paprastą valstietį. Pagrindinis partizano atributas – ginklas, pvz.: Net ginklais, atimtais iš nukautųjų partizanų, specialų būrį apginklavo. Tyčiodamiesi saugumiečiai suima partizanų įdavė šautuvą. Vietinių stribų partizanai nebijojo: tuo metu jau buvo gerai ginkluoti, turėjo avi-acinį kulkosvaidį, minosvaidį, nemažai automatinių šautuvų. 1.10. Partizanavimo pradžios laikas Dažniausiai nurodomas tikslus partizanavimo pradžios laikas: iliustracijose minimi konkretūs metai, metų laikas ar mėnuo, pvz.: Partizano kelią Klajūnas pradėjo 1945 metais Utenos apskrityje. 1944 metų vėlyvą rudenį Šniūnai tapo partizanais. 1945 m. pradžioje įstojo į partizanus ir kovojo iki 1953 m. pavasario, kai buvo areštuotas, 1954-aisiais sušaudytas. 1945 m. balandžio mėnesį pasitraukė iš legalaus gyvenimo ir pradėjo partizano kelią Vanago slapyvardžiu. Apytikslį laiką žymi šalutiniai prijungiamieji sakiniai, pvz.: Kai ir čia tapo nesaugu, išėjo pas partizanus Šarūną ir Rūstymą į Šimonių girį. O kai karui baigiantis tėvai ir sesuo pasitraukė į Vakarus, Olegas išėjo į Lietuvos partizanus. Labai dažnos apytikslio laiko semą turinčios leksemos karas, pokaris, okupacija ir pan. Pvz.: Sovietų okupacijos metais jau J. Aleksas sūnus išėjo į partizanus. Pokario metais vienas jų sūnus – Petras išėjo pas partizanus. Susitiko jį ir pusbrolį Joną Kazlauską, prisiminė ką pusbrolį – Juozą Kazlauską, po karo išėjusį į partizanus ir žuvusį nuo stribų rankos. 1.11. Partizanų veikla Partizanai vyrai pradėjo iškart po karo, tačiau tikra partizaninė veikla prasidėdavo tik priėmus priesaiką: „stodami į partizanų gretas vyrai duodavo priesaiką, buvo surašomas pareigų ėjimo lapas, 1946 m. įvestos karinės uniformos, skiriamieji bei pasižymėjimo ženklai“ (Anušauskas 204: 247). Tai liudija ir teksto pavyzdžiai: Straipsniai / Articles 193 AURELIJA GRITĖNIENĖ 1944 m. rugpjūčio mėnesį Platelų miške, partizanų stovykloje, gen. ltn. Motiejus Pečiulionis, pakėlęs dešinę ranką, iškilmingai kario priesaikos žodžius. Tačiau J. Žemaitis atmeta gyvybę žadančius pasiūlymus ir lieka ištikimas karininko ir partizano duotai priesaikai. Tekstyne rasta keletas sakinių, kuriuose partizaninė veikla apibūdinama labai apibendrintai, pvz.: Partizanai privalo atlikti propagandinių, agitacinį ir aiškinamąjį darbą žmonių tarpe. Dažniausiai partizaninę veiklą ženklina kelios dešimtys aktyvaus veiksmo veiksmažodžių. Išsiskiria kelios ryškesnės tokių veiksmažodžių grupės. Slinkties, judėjimo veiksmažodžiai: ateiti, bėgti, nusigauti, sup(i), važiuoti ir pan. Pvz.: Kai pamatė, kad kaimą supa partizanai, jau buvo vėlu. Kovos veiksmažodžiai: nukirsti, kovoti, numušti, užimti, likviduoti, sunaikinti, pakarti, apšaudyti, šaudyti(s), sušaudyti, užpulti ir pan. Pvz.: Jas sugnavo kelyje netoli tos vietos, kur šaudėsi partizanai su skrebais ir kareiviais. O partizanai toliau kovojo, tikėdamiesi, kad greitai išauš nepriklausomybė. Įvairūs kiti aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai: bausti, išduoti, perduoti, kasti, naikinti, priešintis, sekti, susisiekti, užtverti ir pan. Pvz.: 1946 metais pradėjom leisti savo laikraštį „Lietuvos partizanas“26. Ypač jiems kenkdavo saugumo informatoriai ir agentai bei sovietiniai aktyvistai, tad partizanai juos įspėdavo, bausdavo ir naikindavo. Iliustracijose rečiau kalbama apie palyginti pasyvią partizanų veiklą27 (ji neišreiškia konkrečios aktyvios veiksmų). Tokią veiklą pirmiausia ženklina įvairūs kalbėjimo veiksmažodžiai: prabilo, kalbėjo, pasakojo, prisimena ir pan. Pvz.: O ir šiandien gyvenantis partizanas Juozas Jakavonis pasakojo, kaip, dar vaikas būdamas, sužino ant Merio lytes plauksi maldaknygę. Kaip prisimena partizanas J. Kadzionis-Bėda, susidūrimai su stribais ir kareiviais tuo metu vykdavo dažnai. 26 Nuo 1945 m. pasipriešinimo spauda buvo leidžiama visoje Lietuvoje – kaimuose, miškuose, nuošaliose požeminėse slėptuvėse. Kiekviena apygarda turėjo bent po vieną periodinį leidinį. Buvo leidžiama daugiau kaip 70 pavadinimų laikraščių (Gaškaitė 1997: 96; Vėliūtė 2009: 110). 27 Partizaninio judėjimo kontekste žodžių junginiai pasyvi veikla, pasyvus pasipriešinimas vartojami sąlygiškai, nes būdvardis pasyvus savo pagrindine reikšme prieštarauja rezistencijos sąvokai. Taigi, pasyvi veikla čia suprantama kaip išoriškai neišreikšta, vykstanti žmogaus viduje (plg. Gaškaitė, Kuodienė, Kašėta, Ulevičius 1996: 9). 194 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Dalyje sakinių kalbama apie partizano viduje vykstančius veiksmus: manė, mastė, svajojo, tikėjosi, vylėsi ir pan. Pvz.: Lietuva, apie kurią svajojo Lietuvos partizanai. Partizanai puoselėjo idėją sujungti visą Lietuvą žūtbūtinei kovai. Akivaizdu, kad tekstyne, kalbant apie partizaninę veiklą, vartojama daug daugiau aktyvų veiksmo veiksmažodžių. Būsenos, t. y. neaktyvaus santykio su veiksmu, veiksmažodžių vartojama palyginti mažai. 1.12. Ryšys su aplinka ir artimaisiais Dažniausiai ryšys su aplinka palaikomas per ryšininkus, pvz.: Tauro apygardos partizanų padėję, ryšininkė ir rėmėja Ona Gogaitytė-Marčiukė, slėpė partizanus, laiduoja nukautus. Tekstyne minimi įvairūs kiti partizaninės veiklos rėmėjai (pavieniai asmenys, bažnyčia ir kt.), pvz.: Įsitikinę, kad partizanus remia Lietuvos žmonės, okupantai pradėjo masinius trėmimus į Sibirą. Lietuvos partizanus rėmė bažnyčia, todėl judėjimas buvo santykinai stipresnis. Buvo paaukota 1700 dolerių Lietuvos partizanams remti, iš kurių 1000 dolerių paaukojo Ruta Sakienė, jos mirusio vyro Petro žuvusiam broliui partizanui prisiminti. Iliustracijose kalbama apie partizanų paliktus artimuosius, kuriuos jie bandė aplankyti gyva ar bent mintimis: pirmiausia motinas, seseris, kiek rečiau kalbama apie tėvus, brolius, sūnus, dukteris, žmonas ir pan.28 Pvz.: Tą patyrė ne viena partizano motina ar sesuo. Partizano tėvai Jonas ir Marijona buvo ištremti į Sibirą kartu su sūnum Stasio žmona Gene. Kitas, bene svarbiausias po motinos žmogus partizano gyvenime – sesė. Į jų rankas buvo patekę ir grįžę iš kariuomenės atostogų partizano Katino (slapyvardis) brolis. Užaginau partizano sūnų... Nužudo partizano dukrai palankų sprendimą trečiadienį paskelbė Lietuvos apeliacinis teismas. Vietoj sesės paprašė aprūpinti padėtu pas vieno partizano žmoną. Rečiau minimi tolimesni giminės: svainis, dėdė ir pan. Pvz.: 28 Įdomu tai, kad ir partizanų dainose dažniausiai minima motina, sesuo ir mylimoji: 104 partizanų dainose motina paminėta 112 kartų, mylimoji – 50 kartų, brolis – 47 kartus, sesuo – 32 kartus, tėvas – 17 kartų, o žmona neminima nė karto (Vašokas 1969: 6). Straipsniai / Articles 195 AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvos savanorio Jurgio Naudžiaus anūkas Valdas Ščiglinskas su žmona Rima ir sūneliais Edgaru ir Evaldu, partizano Dragūno sūniais Alfonsas Sapjanskis, kiti dalyviai, priklausantys Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai. Skrebai nakti nuvežė jį į Daumantų kaimą pas partizaną dėdę ir palaidojo darželyje. 1.13. Kovos laikas ir vieta Pats bendriausias laiko žymuo – diktavardis pokaris, pvz.: Prasidėjus atgimimui, lėkė gyvi pokario partizanai surinko kur pakliuvo užkastus savo draugų palaikus ir palaidojo Ariogalos kapinėse. Minimi ir tikslūs kovos metai, mėnesiai, dienos, pvz.: 1944–1945 m. apygardos partizanai surengė daug kovinių operacijų, sunaikino mažesnių miestelių sovietines įstaigas ir administracines įstaigas. Pirmojo promo metu, naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, lietuvių partizanai likvidavo daugiau kaip 150 žydų, padegė arba kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Dažnai minimas paros laikas – rytas, vakaras, naktis, pvz.: Auštant pamatė nuo miško bėgančius partizanus. Vakare, visiškai sutemus, numetę kariškus rūbus, persirengėme partizanais ir išėjome į kaimus. Nakties metu prisėlino partizanai „valdžios“ namą susprogdino. Tipiška geografinė kovos vieta – miškas. Šią kovos vietą žymi prielinksniai į junginiai ir diktavardžių miškas, gria įvairios linksnių formos. Kovos vieta gali būti abstrakti (tiesiog miškas ar giria), pvz.: Tėvas tuoj po laidotuvių pasitraukė į mišką pas partizanus. Abu stebėjo, kaip partizanai ramiai paliko mišką. Gana dažnai nurodomas konkretus miškas, pvz.: Kai iš Obelių krašto partizanai 1949 metais pasitraukė į Ignalinos miškus, Antanina paliko ryšius per girininką Araminą. Gyventojai, kurie teiravosi apie kažkur Leno girios tankmėje apsistojusius partizanus, traukė pečiais. Buvo nurodyta susitikti su Šimonių girios partizanais, su Petro Masiliono („Napoleono“) būriu. Pokario partizanai kovės ir uždarose erdvėse. Dažniausiai požeminės užmaskuotos partizanų slėptuvės vadinamos bunkeriais, pvz.: Bunkeryje su jais buvo ir kiti partizanai: Juozas Žaržius – Jazminas, Adelė Talutė, Kazys Kniazys. 196 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Yra žinoma iš pačių čekistų dokumentų ar net kai kurių sovietinės istoriografijos šaltinių, kad partizanai kartais įrengdavo dviejų aukštų bunkerius. Kiek réčiau po žeme įrengta patalpa paslėpti vadinama slėptuve, pvz.: Nuo pat pradžių partizanai Suvalkij raite, ant kalniuko (ta vieta vadinosi Savi kalnai), turėjo išsikasę didelę, labai gerai įrengtą slėptuvę su gultais, patalne. Dalyje iliustracijų bunkerió vieta nenurodoma, pvz.: Man atrodo, kad laisvai buvo Lietuvos partizanų bunkeryje. Ragúoj yra dar gyvos ryšininkės, kurios matė, kaip iš bunkerió iškeltus parti- zanus išretėliai kankino. Kai kuriuose sakiniuose randame informacijos, kad bunkeris įrengiamas miške, raite ir pan29. Pvz.: Bunkeris, kuriame Bronė Žemgulytė laidosi su keliais kitais partizanais, slypėjo įtarimo neliečiamoje žemė vietoje Aisėnų miške, už poros kilometrų nuo Veiviržė- nu – Priekulės kelio. Iš iliustracijų sužinome, kad bunkeriai būdavo įrengiami ir sodybos terito- rijoje (po virtuve, pirtimi, rūsyje ir pan.), pvz.: Lygiai toks pats bunkeris buvo įrengtas po partizanams padėjusio žmogaus pirtimi. Čekistai vykdė „operaciją“: bandė paimti gyvus bunkeryje po virtuve esančius partizanus. 1.14. Mirtis Partizanai – tragiško likimo žmonės. Istorikų teigimu, 1944–1953 m. Lietuvoje žuvo apie 20 tūkst. partizanų. Pagal 1945 m. statistiką, „kasdien Lietuvoje žūdavo 27 laisvės kovotojai“ (Gaškaitė, Kuodytė, Kašėta, Ulevičius 1996: 352). Tekstyne fiksuota daugybė sakinių, kuriuose kalbama apie laisvės kovotojų mirtį. Partizano mirtis gali būti visokia. Didžioji dalis partizanų žūva kovoje, pvz.: Kautynėse žuvo vadas ir 22 partizanai. Buvo nukautas apsaugos būrio partizanas Juozas Dimeikis-Diedes, o sužeistas partizanas Edvardas Barčas-Adžus paimtas į nelaisvę. Kiti miršta nuo žaizdų, nuodyti ir pan. Pvz.: Buvo patyrusi ir kautynėse, ir jaunų vyrų žūti, ir bejėgiškumą, kai išdrasktais plaučiais, sužaloti partizanai mirdavo be medicininės pagalbos: žaizdas tekdavo perrišinėti be jokios narkozės, be nuskausminančių vaistų, 29 Išsamiai partizanų bunkeriai aprašomi Nijolės Gaškaitės knygoje (Gaškaitė 1997: 74–81). Straipsniai / Articles 197 AURELIJA GRITĖNIENĖ Antai Kupreliškio (Kupiškio rajonas) kunigas Antanas Valantinas MGB nurodymu pavėzino partizanus užnuodytu gėrimu – du iš jų žuvo, penki buvo suimti. Nenorėdami pakliūti priešams į išduoti savų, partizanai dažnai patys nusižudydavo³⁰, pvz.: Žmonės matė, kaip partizanas, visas aptekęs kraujais, atsiklaupė, persižegnojo ir, pridėjęs prie galvos granatą, susisprogdino. Apsuptie nusišovė paskutinis Vytauto apygardos partizanas Antanas Krauelis „Siaubūnas“, žuvo paskutinis Žemaičių apygardos partizanas Pranas Končius „Adomas“. Mirtinai sužeistieji prašo, kad juos nužudytų kovos draugai, pvz.: Krauju užlietomis akimis merdintis partizanas tarė: „Pbaik mane, broli“. Mirtis – nuolatinė partizanų palydovė. Jei regi savo bendrųjų žūtis, kartais turi nužudyti mirtinai sužeistus draugus, kaunasi ir siunčia į aną pasaulį priešus, stipriai jaučia savo pačių laikinumą, nes žūri mirčiai į akis kiekvieną dieną. 1.15. Žūties laikas ir vieta Tekstyne pavyzdžiuose labai dažnai nurodomas tikslus žūties laikas. Dažnai minimi tikslūs žūties metai, pvz.: Manoma, kad paskutinis partizanas Vyčio apygardoje žuvo 1959 metais. Tą pačią dieną Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu buvo pagerbtas jo sūnus, 1948 metais žuvęs partizanas Algirdas Varkala. Dalyje pavyzdžių nurodomi ne tik žūties metai, bet ir mėnuo, diena, pvz.: 1952 metų balandžio mėnesį žuvo paskutinieji Granito rajono partizanai. Žuvo jis 1949 m. lapkričio 13 d. kartu su partizanais Jonu Dageliu-Gintaru ir Danute Dovydaite iš Surdegio. Labai dažnai žūties laikas susijęs su konkrečia vieta, pvz.: Gražinos tėvelis partizanas Jonas Bunikis žuvo 1947-ųjų ankstyvą rugpjūčio rytmetį prie Pypliškės kaimo gyventojo Antano Šmuilo sodybos. Paskutinis kuopos partizanas Pranas Jurkėnas-Eimutis iš Dabužių apylinkės Kirkų kaimo žuvo 1954-aisiais Gabrenų miške. Rečiau žūties laikas nurodomas ne taip konkrečiai – tiesiog pasakomas metų laikas, pvz.: Kitą vasarą Vešeikių miške buvo nušauti trys partizanai – Balys Putrimas, Sirus iš Bikūnų kaimo ir Grigalis iš Dovainų. 30 Morališkai tvirti partizanai, patekę į beviltišką padėtį, norėdami išvengti arešto ir kankinimų tardant, nedvejodami susisprogdavo ar nusišaudavo. Žinoma daugiau kaip 500 tokių atvejų (LK 1996: 13; Anušauskas 2004: 251). 198 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Tekstyne daug iliustracijų, kuriose nurodoma labai tiksli žūties vieta: konkretus kaimas, valsčius, apylinkė, pvz: Kitas mano bendramokslis partizanas Petras Pocinas žuvo 1947 m. kovo 4 d. Masrėnų kaime (Deltuvos vlsč.). Ar galima suprasti, ką reiškė jos iškankinti sielai žinia apie antrojo sūnaus partizaną, Joną, mirtį Raišupio kaime. Mirties aplinkybės dažnai tikslinamos, pvz: Taip belaukdama gavau žinią, kad partizanas su trim kovos draugais žuvo 1946.06.13/14 Gediminaičiuose (Švenčionys apyl.), egulio Antano Norvilo sodyboje išduoti. 1965 m. kovo 17 d. per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB mjr. Načmanas Dušanskis, Antano ir Onos Pinkevičių name nusižudė paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis, prieš tai sunaikinęs dokumentus. Kai matyti iš pavyzdžių, beveik visas atvejais, kalbant apie partizano žūtį, akivaizdi konkretaus laiko ir konkrečios erdvės jungtis. 1.16. Amžinojo poilsio vieta 1944–1945 m. nukautieji dažniausiai būdavo paliekami žūties vietose, tad artimiesiems pavykdavo juos slapčia palaidoti (Gakaitė 1997: 49). Tekstyne rasta ne viena iliustracija apie slapčia laidojamus partizanus, pvz: Nelygioje kautynėje abu partizanai žuvo ir ryšininkų slapta buvo palaidoti Putiliškių kapinėse. Šiose kautynėse žuvę partizanai slapta palaidoti Leno parapijos kapinėse. Tačiau nepalyginamai daugiau sakinių, kuriuose minima, kad nukankinti partizanų lavonai numetami miestelių turgaus aikštėse, ant grindinių, atremiami į patau sienas ir pan. Pvz.: Nukautus partizanus tuomet atvežė į Varėną ir išmetė ant grindinio prie NKVD būstinės. Nukautuosius partizanus jie nuvežė į Kavarską, sustatė prie mūro, fotografavo, tyčiojosi, spardė. 1945 metų pavasarį miestelio aikštėje pamačiau pirmuosius nužudytus partizanus. Tai žiaurūs, bet gana įprasti to meto vaizdai. Norėdami įbauginti gyventojus, enkavedistai nukautuosius dažnai veždavo į miestelius ir guldydavo viešose vietose. Tokios akcijos oficialiai vadintos „atpažinimu“, tačiau iš tikrųjų jų tikslas buvo paniekinti žuvusiuosius ir parodyti gyviesiems, koks likimas laukia visų, pasirinkusių kovos kelią (Gakaitė 1997: 50). Straipsniai / Articles 199 AURELIJA GRITĖNIENĖ Rasta pavyzdžių, kuriuose kalbama, kad lavonai paliekami pūti atvirose erdvėse, o laidojami bet kur (grioviuose, žvyrduobėse, pelkėse, prie sodybų, miškuose ir pan.). Pvz.: Suprask, na ir kas, kad šimtus tūkstančių ištrėmė, įkalino, nužudė, na ir kas, kad pilni pagrioviai partizanų kūnų... Žuvusių partizanų kūnus nuvežė ir parėmė Rokiškio aikštėje, o vėliau – sumetė už miestelio griovyje. Ne tik pridygo kryžių kapinėse, perlaidojus partizanų palaikus iš žvyrduobių, griovių, šulinių, bet Lietuvos žemėje, kuri priglaudė daugiausia kūnų. Šiandien partizanų krauju sulietos vietos ženklinamos kryžiais, atminimo lentomis, paminklais ir pan., tačiau išnykti lavonai dar gyvi senosios kartos atmintyje. 1.17. Partizaninės veiklos vertinimas ir ryšys su dabartimi Tekstynė randame ne vieną pavyzdį, kuriame bandoma vertinti anuometinę partizanų veiklą, jų kovas, išdavystes ir pan. Pvz.: Visai apie mus, partizanus, šnekėjo. Partizanų greto­se pasitaikydavo nusikaltėlių, bet partizanai nebuvo nusikaltėliai. O tada jau galima kalbėti apie konkrečius partizanus, partizanus ir ne partizanus, labai gerus partizanus ir visai blogus partizanus. Kai kas jau anksčiau mūsų partizanus buvo sugrupavęs į kelias kategorijas. Viena – idealistai, kita – dėl susiklosčiusių aplinkybių privesti išeiti į mišką, trečia – prisiplakėliai. Didžiojoje dalyje iliustracijų kalbama apie teigiamą partizanų vertinimą: jie vadinami tautos didvyriais, herojais31, legendomis, jų kraujas laikomas garbingu, šventu ir pan. Pvz.: Tad ne veltui partizanai vadinami tautos didvyriais, herojais ir pan. Lietuvos partizanų kova buvo herojiška, nes kautis, žinant, kad nelaimėsi ir žūsi – didžiausio didvyriškumo požymis. Pokario dienos partizanai pabrėžtinai traktuojami kaip savo tėvynės patriotai, jos žmonių gynėjai. Net ir ši vieta paženklinta partizano krauju, gyvu ir šventu. 31 Ypač ryškus partizano kaip tautos didvyrio įvaizdis partizaninėse dainose ir poezijoje. Čia partizanai akivaizdžiai tapatinami su tradiciniais lietuvių folkloro ar istorijos herojais: jie kovoja ir miršta kaip padavimų milžinai ar katalikų bažnyčios kankiniai (Vėtokas 1969: 2–3). 200 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Tačiau užsimenama, kad kartais partizanų veikla pervertinama arba tinkamai, objektyviai neįvertinama, pvz.: Straipsnyje su primityviuoju patriotizmu siejami žmonės, kurie linkę idealizuoti ir mitologizuoti pokario partizanų kovas. Matyt, kažkam buvo ir tebėra paranku partizanus kompromituoti, kaltinti už nebūtus dalykus. Mums vėl kalamas į galvą tamsus partizanų vaizdis, – sakė Vytautas Kubilius. Reikėjo griebtis šantažo, išdavysčių, reikėjo žūtbūtinai sukompromituoti partizanus žmonių akyse. Pabrėžiama, kad partizanine kovą palaikė daugybė žmonių, pvz.: Kodėl apie stribus joks padarus žmogus nėra ištaręs gero žodžio; kodėl partizanus mylėjo, rėmė, slėpė, gyrė beveik visi Lietuvos žmonės, žinoję, kas už tai gresia. Kaimo žmonės mylėjo ir gerbė partizanus, juos rėmė ir globojo. Kaip viena šeima gyvenom su partizanais. Rasta keletas sakinių, kuriuose partizanų veikla vertinama neigiamai, pvz.: Jus įaukštybės keliate vadinamuosius partizanus, o juos reikėtų vadinti banditais... Ir tie, kurie pretenduoja į „žymius rašytojus“, savo „dokumentinėse“ apybraižose ar kitokiuose straipsniuose bei knygose visi kaip susitarę partizanus vaizduoja dve-seliena mintančiais šakalais, arba dar gražiau – tarybinių žmonių kraujo ištroškusiais ir rytmetį išnykstančiais vampyrais. Rasta iliustracijų, kuriose kalbama apie partizanų nužudytus asmenis, represijas, nežmirištas kai kurių partizanų žiaurumas, nepagristas murtas ir pan., taigi, nenutylimi ir nemalonūs faktai, nors kai kas buvo daroma ne pačių partizanų, o prisidengus jų vardu, pvz.: Partizanų vykdytos egzekucijos prieš šios kategorijos asmenis buvo vertinamos prieštaringai tarp pačių partizanų. Maždaug nuo 1950 m. ir partizanai žudė civilius, stribus, išdavikų ar saugumečių giminės, šaudė ištisas šeimas. Šiandien turime dar likusių gyvų partizanų. Žvelgiant iš dabarties pozicijos, jie vadinami buvusiais. Šių žmonių gyvenimai sieja praeitį ir dabartį, pvz.: Vakar Krašto apsaugos ministerijos kieme šalies vadovas Valdas Adamkus buvusiems partizanams įteikė ordinus ir medalius. Anais metais žilagalvis partizanas per Kariau dieną pasakė: „NATO pasitikėk, bet paraką laikyk sausą“. Iš praeities į šiandieną tiltas tiesiamas per partizanų vaikus ir vaikaičius; taip pat praeities ir dabarties ryšį palaiko partizanų svajonės, palikti atminimai, pvz.: S. Nėfas kalbėjo apie partizanų kovas pabrėždamas, kad „svarbiausia, ką mes šiandien turime – tai laisva Lietuva, apie kurią svajojo Lietuvos partizanai“. Ir šiuos partizanų atsiminimus ar labai skaitys jaunimas, šiandieniniai mokiniai? Straipsniai / Articles 201 AURELIJA GRITĖNIENĖ Žuvusių partizanų atminimas įamžinamas paminklais, kryžiais, atminimo lentomis, pasodintais medžiais ir kt. Pvz.: Įvairiose Lietuvos vietose kyla kryžiai ir paminklai partizanams, kritusiems už Tėvynės laisvę. Pasodinti ir proginei, vardinei medeliai partizanui Juozui Lukšai-Daumantui, sausio 13-osios aukoms Vilniuje, bėrėlis – poetui Pauliui Širviui. Dabar jo pavardė įamžinta Garliavos seniūnijos Joničių kapinėse partizanais skirtoje stelėje, kartu su Broniaus Dagėlos-Drąno ir Albino Kamarausko-Savanorio. Keturies granito plokštėse iškalti užrašai, skirti Lietuvos partizanams, politiniams kaliniams, tremtiniams, išeiviams. Jų atminimui kuriamos dainos, eilėraščiai, filmai, televizijos laidos, dokumentinės apybraižos, sudaromi nuotraukų albumai, skelbiami jų atsiminimai, apie partizanus rašomi straipsniai, knygos, partizanų vardais pavadinamos gatvės ir kt. Pvz.: Dažnai buvo apdainuojami žuvę partizanai. Ar galima sukurti apie partizanus bestselerį? O labiausiai dėkoju už nuolat skelbiamus straipsnius apie mūsų brangius parti-zanus ir jų nuotraukas. Tu vaidinai vieną iš brolių Lukšų savo mokytojo filme apie partizanus „Vienui vieni“. Lukšos-Daumanto, S. Staniškio-Lito, J. Mišiūno-Žalio Velno ir kitų partizanų vardais pavadintos gatvės. Už mirusius partizanus aukojamos šventosios mišios, jiems pagerbti rengiami įvairūs renginiai, pvz.: Čiobiškio bažnyčioje už partizanus buvo aukojamos šv. Mišios. Čia, drauge su partizanų kovų veteranais, lauko kariuomenės ir savanorių rikiuotėje tylos minute pagerbė mūsų žuvusius partizanus. Taigi partizaninė veikla publicistikoje dažniausiai vertinama teigiamai, pakylėtai, tačiau nutylima ir apie partizanų vykdytas žiaurias egzekucijas. Laisvės kovų dalyvių atminimas, jų veikla šiandienos visuomenėje įamžinami įvairiais atminimo ženklais (kryžiais, paminklais, leidžiančiomis knygas ir pan.). 2. ABSTRAKTI, NEIDENTIFIKUOTA ASMENYBĖ Tokią asmenybės statusą žymi būdvardis nežinomas, priešdėlinis neveikiamosios rūšies dalyvis neatpažintas, veiksmažodžiai nežinau, neatsimenu, pamiršau ir pan. Pvz.: 02 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse A. Tas nežinomas partizanas buvo palaidotas viename kape prie kapinių tvoros su Stasiuliumi. Žudikas Aleksandras, žiaurusis Antanas, žižūnas Kazys, žukauskas Juozas, žukauskas Zgimas, Žureitis Juozas ir penki neatpažinti partizanai. Kitas partizanas, pavardę pamiršau, užsuko ant aukšto ir pro langą pabėgo. Kiek kitokią reikšmę turi žodžių junginys nepažįstamas partizanas. Nepažįstamas – tai konkrečiam asmeniui nežinomas, nematytas, dar nepatikrintas žmogus, su kuriuo nelaikoma pažintis, tačiau kitiems asmenims jis gali būti žinomas, savas. DLKT iliustracijos rodo, kad su nepažįstamais partizanais, kol jie nepatikrinti, reikia elgtis atsargiai, pvz.: Grečiau perspėti patikimus gyventojus ir ryšininkus, kad į jokias kalbas nesileistų su nepažįstamais partizanais. Tą patį vakarą parašėme pluoštą atsakymų, informuodami gyventojus, kaip elgtis su užėjusiais nepažįstamais partizanais. 3. NETIKRAS PARTIZANAS Publicistikos tekstuose ne kartą užsimenama apie sunkią partizano dalią, partizanų kančias, įvairius išbandymus ir pan. Pvz.: Kalbėdavo apie tai, kas mūsų visų laukia, apie sunkią gainiojamą, šaudomą partizano dienas. Partizanams tada buvo sunkus metas, jų pėdomis visą laiką sekė kareiviai, stribai ir visokie šnipai. Aivaizdu, kad partizanu ne kiekvienas galėjo būti. Partizano statuso problema keliama įvairiais aspektais, pvz.: Juk nemažai žmonių miške buvo be priesaikos. O jeigu be priesaikos – negali teigti, jog buvai partizanas. Ar negali partizanais vadintis ir tie, kurie priėmė priesaiką, bet „legalizavosi“32 Tipiškas, įprastas, turintis visus prototipų būdingus bruožus ir iš to visų atpažįstamas (t. y. davęs vadovybei nustatyto turinio priesaiką, dėvintis uniformą ir pan.) – tikras partizanas, pvz.: Ryšininkas, manydamas, kad turi reikalą su tikrais partizanais, pranešė apie desantą. 32 1945 m. okupacinė valdžia kreipėsi į tautą, ragindama besislapstančiuosius legalizuotis. Iš viso 1944–1953 m. Lietuvoje legalizavosi apie 25 tūkst. ginkluoto pasipriešinimo dalyvių. 1952 m. iš jų liko gyvi tik keli tūkstančiai. Kiti buvo suimti arba, neištvėrę persekiojimų ir nenorėdami išduoti kitų, grįžo į mišką ir žuvo (Kašeta 1995: 70; Vėliūtė 2009: 21). Straipsniai / Articles 203 AURELIJA GRITĖNIENĖ Daug žalos rezistencinėms organizacijoms padarė ir „vidaus agentai“, kurie tiesiogiai padėjo agentams smogikams naikinti tikruosius partizanus. Jo priešprieša – netikras partizanas. Netikro partizano figūra yra daugialypė. Buvo nemažai partizanų rėmėjų, kurie neturėjo tikro partizano statuso. Tokią įpartizaninę būseną, palyginti pasyvų kovą dažniausiai žymi tikslinamosios dalytės dar, beveik ir juntukas kaip, pvz.: Adolukas dar ne partizanas – jam tik šešiolika, tačiau nepamainomas ryšininkas ir už partizanus mirti pasiryžęs. Tačiau susitikti teko, tik Andrius jau buvo mokytas, kur kas atsargesnis, nors po pirmojo krikšto ir jautėsi beveik tikras partizanas. Ši „vaidenė“ atlieka rastoją uniformą, kuri reiškia: jis pats dar bus kaip partizanas, galės eiti ten, kur kariavo partizanai, galės nugulėti priešus, atlyginti už tėvų žūtį. Ne visi aiškų statusą (tam tikrą žmogaus pasidalijimą, dar neįsamonintą tapatybę) žymi žodžių junginiai su prieveiksmiu pusia, pvz.: Tik dabar pusiau partizanas pastebėjo krūvinį stribuko nyktį ir salviomis pražydusi sniegą po stribuko kojomis. Mūsų būrelyje buvo radęs prieglobstį vienas toks pusiau partizanas, pusiau laisvas pilietis. Pat akivaizdžiausias, tipiškiausias netikras partizanas – tai tariamas parti- zanas. Šiuo atributiniu junginiu įvardijamas asmuo, siekiantis apsimesti partizanu, persirengti jo uniforma, pelnyti kitų pasitikėjimą33. Tariamas – tai netikras, realiai neegzistuojantis, menamas partizanas, pvz.: Tariamieji partizanai išėjo, o vėliau iš gyventojų grėsmingai už parizanų rėmė. Tariamieji partizanai – tai dažniausiai partizanais persirengę MGB smogikai, stribai, vaikščiodavę „pas gyventojus juos terorizuodami, gąsdindami, ieškodami ryšių su tikraisiais partizanais“ (Gaškaitė 1997: 7). Ypač dažnai netikro, tariamo partizano statusą žymi įvairūs veiksmažodžiai ir jų formos: dangstytis, maskuotis, apsimesti, apsirengti, persirengti, prisistatyti, pasivadinti ir kt. Pvz.: Žmonės neskria dabartų, kurie partizanais apsimetę plėšė ir žudė, krovė turtus. Aš negaliu pakeisti plėšikų, juo labiau besimaskuojančių partizanais. Kažin kokie neaiškūs vyrai iš miško atėję pristatė kaip partizanai, bet aš abejoju, ar jie turi kokį ryšį su partizanais. Pasisavinta tapatybė atpažįstama ir iš žodžių junginio partizanų vardu, pvz.: Žinom, ne vienus namus partizanų vardu apiplėšė. 33 Plg. LKŽ 12 veiksmažodžio tarti reikšmę „dėtis, apsimesti“. 204 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse Siautėjo ir tikri plėšikai, kurie įsigavę į kepures Vyčio ženklus ir žudydavo partizanų vardu. Netikrumo, abejonės tapybės žymuo – kabutės, pvz.: Rytojus dieną „partizanas“ užpuolė rusų garnizonas, ir „tėvas“ vėl atsidūrė čekistų naguose. Paskui kareivis iš kaimo dingo ir „partizanai“. Partizano statusas prandamas išdavus savus (kitus partizanus) ir perėjus į priešų pusę. Tokie asmenys vadinami buvusiais, persidavusiais, užverbuotais partizanais ir pan. Pvz.: Juos bunkeryje išdavė buvęs partizanas Šiaučiulis. Buvo prisimintas Adolfo Baublio-Merko būrio žūties aplinkybės: partizanas išdavė ryšininkus, vėliau paaiškėjo, kad stribų užverbuotas. Vartojami ir stipresnę konotaciją turintys daiktavardžiai išdavikas, niekšas, persidavėlis, pvz.: Partizanus išdavė niekšas, slapyvardžiu „Maskva“. Bet granata nesprogo, ir Aukštaitijos partizanų vadas tapo išdaviku. Nurodomos ir objektyvios išdavysčių priežastys (partizanai sutinka legalizuotis, tampa NKVD agentais ir pan.), pvz.: Žinojom, kad buvęs partizanas Blažūnas, kai legalizavosi, buvo užverbuotas ir pradėjo dirbti saugume. Po karo palaikus tyrinėjo teismo medicinos specialistas Juozas Markulis34, kuris buvo ir NKVD agentas, išdavęs partizanus. IŠVADOS Išanalizavus apie 750 tekstyno sakinių, kuriuose kalbama apie pokario Lietuvos partizanus, galima suformuluoti kognityvinę partizano apibrėžtį. Partizano tapatybė tekstyne nevienalytė. Publiciniame diskurse partizanas suvokiamas trejopai: 1) kaip konkretus, tiksliai įvardytas asmuo; 2) kaip abstrakti, neidentifikuota figūra; 3) kaip netikra, suklastota tapatybė. Jei kalbame apie konkrečią, aiškiai įvardytą tapatybę, partizaną apibrėžiame taip: Lietuvos partizanas – pokario Lietuvoje 1944–1953 m. vykusios partizaninės kovos prieš Sovietų Sąjungos valdžią dalyvis, kurio žinomas tikslus vardas, pavardė, slapyvardis, gimimo metai (amžius) ir vieta, taip pat žinomas jo partizanavimo laikas, 34 Juozas Albinas Markulis-Erelis, tapęs MGB agentu (turėjęs Erelio, Ąžuolo, Noreikos agentūrinius slapyvardžius), išdavė apie porą šimtų partizanų. Vien 1947–1948 m. su jo ir kitų agentų išduotais fiktyviais pažymėtais pasis legalizavosi ir vėliau buvo suimti 13 partizanų judėjimo vadų (Vėliutė 2009: 54). Straipsniai / Articles 205 AURELIJA GRITĖNIENĖ kovos, žūties ir palaidojimo vieta, laikas ir aplinkybės, šeimyninis ir socialinis statusas, įvardytos užimamos pareigos, priklausymas konkrečiai apygardai, būriui, kuopai, rinktinei arba etnografiniam regionui, valsčiui, apylinkei, rajonui, miesteliui ar kaimui; partizanas dažniausiai yra ginkluotas, uniformuotas, davęs priesaiką, pasižymintis tam tikrais būdo ir išorės bruožais, paprastai palaikantis ryšį su aplinka per ryšininkus. Praeities ir dabarties ryšys palaikomas per likusius gyvus partizanus arba per partizanų šeimas, piktus atsiminimus ir per mirusių partizanų vaikus, vaikaičius. Jų atminimas šiandien įamžinamas paminklais, kryžiais, atminimo akmenimis, apie partizanus kuriami filmai, knygos, televizijos laidos ir t. t. Jų veikla vertinama nevienareikšmiškai. Didžiojoje dalyje iliustracijų kalbama apie teigiamą partizanų vertinimą: jie vadinami tautos didvyriais, herojais, legendomis, jų kraujas laikomas šventu, tačiau yra ne vienas sakinys, kuriame kalbama apie partizanų įvykdytas žmogžudystes, jų žiaurumus ir pan. Tai tipiškiausi, prototipiniai koncepto požymiai. Neidentifikuotas partizanas – tai nežinomas, nepažįstamas, neatpažintas, pamirštas arba išplatintas asmuo, be konkretaus vardo, pavardės. Kaip netikras partizanas įvardijamas asmuo, kuris yra: 1) įkPartizaninės būsenos (dar ne partizanas, beveik partizanas, kaip partizanas; 2) pusiau partizanas (iki galo neišsiaiškinta tapatybė); 3) tariamas partizanas (apsimetęs, persirengęs, užsimaskavęs, pasivadinęs, prisistatęs partizanu ir pan.). Išanalizuota teksto medija leidžia teigti, kad XX a. pabaigoje pokario partizanas lietuvių sąmonėje gana dažnai suvokiamas romantizuotai, idealizuotai, netgi mitologizuotai, kaip tam tikras sektinas modelis, pasigėrėtinas tragiskos lemtes piliečio (kario) idealas. Partizano figūra šių dienų kontekste iškyla kaip tam tikras įkvėpimo šaltinis valstybės kūrėjams ir eiliniams jos piliečiams. Tai liudija ir pats naujausi publicistikos tekstai, pvz.: Vanago likimas, o ir visa partizanų kova rodo, kaip glaudžiai didvyriškumas čia buvo susipynęs su tragizmu. Kuo ryškesnė saulė, tuo tamsesni šešėliai, todėl ir partizanų herojimą, pasiaukojimą neišvengiamai lydėjo baisios išdavystės, melas, kančios (delfi.lt; 2018 05 14). Adolfas Ramanauskas–Vanagas jau nėra vien mūsų nacionalinis herojus, tarptautinė bendruomenė irgi pamažu (pri)pažįsta jį kaip ypatingą asmenį, sykį pripažindama ir viso Lietuvos partizanų pasipriešinimo ypatingumą (delfi.lt; 2018 05 14). Tačiau būtina pabrėžti, kad tokį partizano vaizdinį galime sudėlioti remdamiesi tik XX a. pabaigos publicistikos tekstais. Vis dėlto partizano paveikslas turėtų iškilti XX a. 6–8 dešimtmečio publicistikoje, nes šios figūros vertinimas ir jos vaizdas žmonių sąmonėje labai priklauso nuo politinio bei istorinio konteksto. 206 Acta Linguistica L Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publiciniame diskurse ŠALTINIAI Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, 2013–2018, rengiamas, red. kolegija: Danutė Lutikėvičienė (vyr. red.), Gertrūda Naktinė, Rituė Petrokienė, Dovilė Svekienė, Klementina Vosylė, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internetu: http://bkz.lki.lt. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. 7-as patais. ir papild. leid. Vyr. red. Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2012, elektroninis variantas, 2015. Prieiga internetu: liks.lki.lt. DLKŽ – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. Kaunas: Kauno Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga internetu: http://donelaitis.vdu.lt. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002, elektroninis variantas, red. kolegija: Gertrūda Naktinė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Rituė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005; atnaujinta versija, 2008. Prieiga internetu: www.lkz.lt. LITERATŪRA Anuškauskas Arvydas 2004: Paspiršinimo raida ir pasipriešinimo metodai. – Pilietinis pasipriešinimas Lietuvoje ir Lenkijoje: sąsajos ir ypatumai 1939–1956, ats. red. Arvydas Anuškauskas. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Bartmiński Jerzy 2007: Językowe podstawy obrazu świata. Lublin: Wydawnictwo UMCS. Brazauskas Nerijus 2015: Lietuvos partizanai šiuolaikiniame lietuvių romane: kolektyvinė atmintis ir istorijos interpretacija. – Žmogus ir žodis 17(2), 54–74. Prieiga internetu: http://www.zmogusirzodis.eu.lt. Čermák František 2000: Tekstynas yra geriausias kasdienio gyvenimo atspindys (pokalbis su prof. Františeku Čermaku). – Darbai ir dienos 24, 295–297. Gaškaitė Nijolė 1997: Pasipriešinimo istorija, 1944–1953 metai. Vilnius: Aidai. Gaškaitė Nijolė, Kuodytė Dalia, Kašeta Algis, Ulevičius Bonifacas 1996: Lietuvos partizanai 1944–1953 m. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga. Greimas Julius Algirdas 1991: Rezistencijos sąvoka. – Iš arti ir iš toli. Literatūra, kultūra, grožis. Vilnius: Vaga, 304–307. Grinius Kęstutis 1990: Partizanų kovos Lietuvoje. Vilnius: Mokslas. Straipsniai / Articles 207 AURELIJA GRITĖNIENĖ Geaerts Dirk 1989: Prospects and problems of prototype theory. – Linguistics 27(4), 141–165. Gries Th. Stefan 2006: Corpus-based methods and cognitive semantics: The many senses of to run. – Corpora in cognitive linguistics. Corpus-based approaches to syntax and lexis, ed. by Stefan Th. Gries, Anatol Stefanowitsch. Berlin. New York: Mouton de Gruyter, 57–99. Gudavičius Edvardas 1999: Lietuvių mesianizmas. – Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998, sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius: Vaga, 667–671. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika (Tauta kalboje). Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Jurkute Mingailė 2016: Memory of the Lithuanian guerilla war: soviet, non-soviet and diaspora’s narratives. Summary of doctoral dissertation. Vilnius university, The Lithuanian institute of history. LK 1996: Laisvės kovos 1944–1953 metais. Dokumentų rinkinys, sud. Dalia Kuodytė, Algis Kašėta. Vilnius: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 1996. Kašėta Algis 1995: Antisovietinio pasipriešinimo mastai Lietuvoje 1944–1953 m. – Laisvės kovų archyvas 14, 65–70. Kuodytė Dalia, Tracevskis Rokas 2013: The unknown war. Armed anti-Soviet resistance in Lithuania in 1944–1953. Vilnius: Genocide and resistance research center of Lithuania. Landsbergis Vytautas 1999: Rezistencijos reikšmė. – Lietuvos naikinimas ir tautos kova 1940–1998, sud. Izidorius Ignatavičius. Vilnius: Vaga, 255–259. Macijauskaitė Irma 2000: Dvi antonimų poros: mirtis–gimimas, mirtis–gyvenimas. – Darbai ir dienos 24, 121–142. Marcinkevičienė Rūta 2008: Žanro ribos ir paribiai. Spaudos patirtys. Vilnius: Versus aureus. Marcinkevičienė Rūta 2000: Tekstynų lingvistika (teorija ir praktika). – Darbai ir dienos 24, 7–64. Mišiūnas Romualdas, Taagepera Rein 1992: Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940–1980. Vilnius: Mintis. Papaurėlytė Silvija 2003: Sielvarto metaforos lietuvių ir rusų kalbose. – Filologija 8, 25–31. 208 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse P a p a u r ė l y t ė - K l o v i e n ė S i l v i j a 2007: Lingvistinės kultūrologijos bruožai. Šiauliai: VŠĮ Šiaulių universiteto leidykla. P e t r a u s k i e n ė A i s t ė 2017: Places of partisan war: memorialisation and heritagisation in the independent Lithuania. Summary of doctoral dissertation. Vilnius University, The Lithuanian Institute of History. P i k č i l i n g i s J u o z a s 1975: Lietuvių kalbos stilistika 2. Vilnius: Mokslas. P o c i u s M i n d a u g a s 2005: Partisan resistance in Lithuania 1944–1953: The struggle with inhabitants accused of collaboration. Summary of doctoral dissertation. Klaipėda University, The Lithuanian Institute of History. O z o l a s R o m u a l d a s 2003: 2002-ieji. Lietuva: politinis metų portretas. Vilnius: Mintis. S t a r k a u s k a s J u o z a s 2001: Stribai. Ginkluotieji kolaborantai Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu (1944–1953). Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. R u t k o v s k a K r i s t i n a , S m e t o n a M a r i u s , S m e t o n i e n ė I r e n a 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje. Vilnius: Akademinė leidyba. S m e t o n a M a r i u s 2018: Savokų „kalba“, „tauta“, „valstybė“ plėtiniai jaunimo samonėje. – Logos 95, 177–184. Š t r o m a s A l e k s a n d r a s 2001: Laisvės horizontai. Vilnius: Baltos lankos. U n g e r e r F r i e f r i c h , S c h m i d H a n s - J ö r g 2006: An introduction to cognitive linguistics. 2nd edition. London: Longman. V a r d y s V y t a u t a s S t a n l e y 1969: The partisan movement in postwar Lithuania. – Lituanus. Lithuanian quarterly journal of arts and sciences 15(1), 1–12. V a š t o k a s R o m a s 1966: Image of the partisan. – Lituanus. Lithuanian quarterly journal of arts and sciences 12(4), 1–12. V ė l i ū t ė R ū t a G a b r i e l ė 2009: Partizanai [N 16]. Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. V i d i k a s K a z i m i e r a s 1962: Guerilla warfare on the amber coast. New York: Voyages Press. W i l l i a m s R a y m o n d 2013: A vocabulary of culture and society. London: Routledge. Ч е р н е й к о Л ю д м и л а , Х о С о н Т э 2001: Концепты жизнь и смерть как фрагменты русской языковой картины мира. – Филологические науки 5, 50–58. Straipsniai / Articles 209 AURELIJA GRITĖNIENĖ The Partisan of Postwar Lithuania in the Discourse of Opinion Journalism SUMMARY Following the methodology of conceptual analysis elaborated by the Lublin ethnolinguistic school, the article attempts to find out how the Lithuanian partisan is conceptualised and categorised in the discourse of opinion journalism and what its cognitive definition is. The advanced search in the texts of opinion journalism of the Corpus of Contemporary Lithuanian Language found approximately 7,500 sentences on postwar Lithuanian partisans. By strictly adhering to the chosen methodology, the conceptual analysis should be performed on the basis of three types of data: language system, questionnaires, and texts. The present article focuses on the data of contemporary texts of opinion journalism only. Hence, it is important to underline that the cognitive definition of the partisan proposed in the article is not absolute and finite; it is based on the findings of the textual analysis of one type only. This definition should be supplemented in the future after studying systemic, fiction and questionnaire based data. Scholars have not yet been drawn to study the image of the partisan in the Lithuanian language and our worldviews; therefore, it is meaningful to formulate the concept of the PARTISAN on the basis of the analysis of opinion journalism texts; it is interesting to see how our consciousness perceives the postwar partisan today and how much the formation of this concept is determined by a historical, political and ideological context. The semantic analysis of the data made it clear that the identity of the partisan in not uniform in the corpus. The perception of the partisan in the discourse of opinion journalism is three-fold: 1) as a particular, explicitly and accurately specified person; 2) as an abstract, unidentified figure; 3) as an unreal, falsified identity. As regards a particular, explicitly specified identity, the following cognitive definition of the partisan can be proposed: A Lithuanian partisan is a participant of the guerilla warfare against the regime of the Soviet Union, which took place in postwar Lithuania in 1944–1953, with a known name, surname and nickname, year of birth (age) and place of birth, the period of involvement in the guerilla warfare, the place, time and circumstances of fight, death and burial, marital and social status, the posts taken, the belonging to a specific military district, platoon, company, brigade or ethnographic region, rural district, countryside district, district, town or village; a partisan is usually armed, uniformed, having made an oath, characterised by certain character traits and external features and usually maintaining a contact with the environment through supporters. The connection between the past and the present is maintained through surviving partisans or through partisans’ dreams, memoirs as well as the children and grandchildren of the perished partisans. Today, their memory is honoured through monuments, crosses, commemorative stones, films, books, television broadcasts about partisans, etc. The evaluation of their activities is rather ambiguous. Most of the illustrations 210 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Pokario Lietuvos partizanas publicistiniame diskurse speak about their positive evaluation: they are referred to as the heroes and legends of the nation; their blood is considered sacred, etc.; however, quite a number of sentences also speak about the murders, atrocities, etc. committed by partisans. An unidentified partisan means an unknown, unfamiliar, unrecognised, forgotten or concealed person without a specific name and surname. An unreal partisan implies a person who is: 1) in the pre-partisan state (not yet a partisan, almost a partisan, like a partisan); 2) half-partisan (the identity is not realised to the full); 3) an alleged partisan (pretended, disguised, camouflaged, calling oneself a partisan, introducing oneself as a partisan, etc.). The material of the corpus analysed in the study leads to the conclusion that at the end of the 20th century the postwar partisan often takes the form of a romanticised, idealised, even mythologised, figure, as a certain role model to be followed, as an ideal citizen (warrior) of tragic fate in the Lithuanian consciousness. In today’s context the partisan figure emerges as a peculiar source of inspiration for the builders of the state and its common citizens. It should nevertheless be noted that such an image of the partisan is prompted by the texts of opinion journalism of the late 20th century only. The analysis of the opinion journalism of the 1950s–1970s would bring up an absolutely different definition of the partisan, because the evaluation and image of this figure in people’s consciousness is highly dependent on the political and historical context. Įteikta 2018 m. rugsėjo 19 d. AURELIJA GRITĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 211