Žmogaus tapatybės konceptas pagal „tapatus, -i“ ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje

Straipsniai / Articles 105 LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: morfosintaksė, tipologija, valentingumas, semantika. ŽMOGAUS TAPATYBĖS KONCEPTAS PAGAL TAPATUS, -I IR JO VEDINIUS DABARTINĖS LIETUVIŲ KALBOS PUBLICISTIKOJE Concept of Human Identity on the Basis of tapatus, -i and Its Derivatives in Contemporary Lithuanian Opinion Journalism ANO tAcI jA Šio straipsnio objektas – žmogaus tapatybė būdvardžio tapatus, -i, jo veiksmažodinių ir daiktavardinių vedinių pagrindu. Struktūrinis požiūris į reikšmę čia derinamas su kognityviniu. Remiantis Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (toliau – DLKT) publicistikos medžiaga, kalbama apie tai, koks yra žmogaus tapatybės konceptas. Tyrimas parodė, kad pagal aptariamųjų žodžių valentinius aktantus ir predikatus, kurių aktantais jie patys eina, žmogaus tapatybė – tai savita asmens visuma, nuo gimimo jaučiama, suvokiama ir (arba) kuriama pagal dualumą: kaip artimas žmogaus tarpusavio santykis su dalinėmis – prigimtine resp. neprigimtine, dieviškąja resp. žemiškosiomis – tapatybėmis. Laiko atžvilgiu prigimtinė tapatybė yra pastovesnė už neprigimtinę. Kintamumas susijęs su raiška skirtingomis yra tapatus resp. tapatinti(s) formomis. ESMINIAI ŽODŽIAI: būdvardis tapatus, -i, vedinys, konceptas, struktūrinė semantika. AN NO tAt IO N The article centres on human identity based on the adjective tapatus, -i, its verbal and nominal derivatives. It combines the structural approach towards meaning with the cognitive one. By referring to the data of opinion journalism kept in the Corpus of Contemporary Lithuanian Language (CCLL), the article elaborates on the concept of human identity. The LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 106 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX study revealed that based on the valency actants of the words under discussion and the predicates whose actants they themselves are, human identity is a peculiar entirety of the person which is sensed, perceived and/or created on the basis of duality right from birth: as the person’s close relationship with the partial – inherent or non-inherent, heavenly or earthly – identity. From a temporal perspective, inherent identity is more stable than non-inherent. Variability is associated with expression by different forms of yra tapatus and tapatinti(s). KEYWORDS: adjective tapatus, derivative, concept, structural semantics. 1. ĮVADAS. TEORINĖS NUOSTATOS Pastarąjį dešimtmetį madinga kalbėti apie tapatybę. Ši tema tyrinėta istoriosofiniu, sociologiniu, filosofiniu, socialiniu, kultūriniu ir kitais aspektais nemažo būrio lietuvių autorių, kuriuos visus čia suminėti būtų keblu ir galiausiai nėra tikslo (inter alia Morkūnienė, sud., 2012; Matonytė, Morkevičius 2013; Rubavičius 2014; Grigas 2016 ir gausiai ten cituojama literatūra). Pastaraisiais metais tapatybė sulaukė ir kalbininkų dėmesio: ji yra nagrinėta sociolingvistiniu (Ramonienė, red., 2016), etnolingvistiniu (Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017) aspektais. Romualdas Grigas sako, kad „save [...] aš galiu pažinti, suvokti tik bendraudamas su savo artimaisiais, bendraamžiais, bendradarbiais, apskritai su mane supančiu pasauliu. [...] Taip esti ir su tauta. [...] Ji užgimsta, formuojasi, įsitvirtina, degraduoja ir išnyksta tik santykyje su „kitu“ (Grigas 2016: 18). Arba, kaip 2005 m. spalio mėnesį rašyta internetiniame bernardinai.lt puslapyje1, „tapatybę lemia ne vien tai, kaip suvoki save, tačiau ir tai, kaip tave suvokia kiti. Tapatybė yra daugiabriaunė ir sudėtinga. Kažkas yra suformulavęs, kad turime keletą tapatybės sluoksnių – esame tarsi svogūnai“. Išnagrinėję aštuonių vertybių pavadinimų semantiką remdamiesi kognityvinės etnolingvistikos principais, Kristina Rutkovska, Marius Smetona ir Irena Smetonienė (2017) leidžia „susipažinti“ su lietuvio tapatybe. Monografijos autoriai, pagal Jerzio Bartmiskio ir jo komandos išgrynintą kalbinio pasaulio vaizdo metodologiją (p. 29–35) išanalizavę konceptus UGNIS, VANDUO, NAMAI, šEIMA, DARBAS, EUROpA, LAISVė ir GARBė, priėjo prie išvados, kad „hierarchinę struktūrą turinčios koncepto sferos aptikimas ir išskyrimas kartu prisideda prie savęs kaip individo apibūdinimo ir suvokimo, o per individą – ir visos etninės grupės saviraiškos“ (p. 260). Paaiškėjo, kad jų aptartos kintančios lietuviškos vertybės 1 Cituojama pagal Dabartinės lietuvių kalbos tekstyne teikiamą publicistikos medžiagą. Straipsniai / Articles 107 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje labai susijusios su etniškumu, senąja baltiška kultūra, „o tai sietina su aukštu savimonės vertinimu, kalbos branginimu, meilės tėvynei raiška“ (p. 259). Loreta Vilkienė, tapatybę traktuodama kaip nuolatines individo savivokos paieškas ir savikūros procesus (Ramonienė, red., 2016: 135, dar plg. ten cituojamą literatūrą), nagrinėja svetur gyvenančių lietuvių, lietuvių kilmės asmenų ir emigrantų etninės, kalbinės ir kultūrinės tapatybės klausimus, lietuvių kalbos ir emigrantų tapatybės sąsajas, aiškinasi, koks lietuvių kalbos vaidmuo jų etninės tapatybės suvokime (p. 117–185). Autorė teigia, kad „kalba lietuviams yra reikšmingas etninės tapatybės rodiklis“ (p. 118, dar žr. p. 128–129, 132, 152) ir, kaip rašo Simas Karaliūnas (1997: 163), atlieka tapatinamąją-vienijamąją funkciją. Kitaip sakant, etninė tapatybė lanksčiausiai ir geriausiai atskleidžiama per kalbą, glūdinčią tapatybės centre (Bucholtz, Hall 2006: 369), ir aptariamieji iš esmės su lietuvių kalba akivaizdžiai tapatinasi (Ramonienė, red., 2015: 152). Kita vertus, „reikia pripažinti ir tai, kad gyvas požiūris, jog lietuviu galima būti ir nemokant lietuvių kalbos“ (p. 132). Kitoks santykis, anot L. Vilkienės, yra su vieta – Lietuva, kuri etninei emigranto tapatybei yra „nelabai svarbi“ (p. 125), tiksliau sakant, „vyksta etninės tapatybės „išvietinimo“ procesas, nes su Lietuva išlaikomas labiau emocinis, o ne teritorinis ryšys“ (p. 132). Kultūrinė svetur gyvenančių lietuvių, lietuvių kilmės asmenų ir emigrantų tapatybė vienokiu ar kitokiu mastu esanti hibridiška, bet joje stipri lietuviškumo dalis; branginamas lietuviškas kultūrinis savitumas – kalba, istorija, simboliai ir pan. (p. 184). Šiame straipsnyje į žmogaus tapatybę žiūrima iš struktūrinės semantikos pozicijų, tiksliau, struktūrinis požiūris į reikšmę derinamas su kognityviniu. Tokiu požiūriu žmogaus tapatybė, kiek žinoma, aptarta nebuvo. Laikomasi nuomonės, kad „struktūrinė reikšmė yra eksplikuota kognityvinė reikšmė“ (Jakaitienė 1988: 58; plg.: Jakaitienė 2010: 56; Gudavičius 2011: 117). Čia analizuojami žodžių tarpusavio santykiai ir žiūrima, kokia informacija jais reiškiama, t. y. koks arba kaip yra verbalizuojamas žmogaus tapatybės konceptas kaip kalbos vartotojų sąmonėje glūdinti kintanti konceptuali informacija, mąstymo turinys, strategija (plg. Jakaitienė 1988: 42–43, 57–94; 2010: 17–18, 45–46, 50). Jo pagrindu galima kalbėti apie vadinamąjį kalbos pasaulėvaizdį2 kaip kalbos elementuose užfiksuoto turinio supratimą, tam tikrą tikrovės interpretaciją kalboje (plačiau žr. Gudavičius 2007: 10; 2009: 11–17, Rutkovska, Smetona, Smetonienė 2017: 20–22, 29 ir ten cituojamą literatūrą)3. 2 Plg. Rutkovskos, Smetonos, Smetonienės (2017: 22) vartojamą terminą pasaulio vaizdas kalboje. 3 Etnolingvistine koncepto samprata remiamasi ir, pavyzdžiui, Jurijaus Stepanovo (Степанов 1997), Valentinos Maslovos (Маслова 2001), Svetlanos Ter-Minasovos (Тер-Минасова 2000), Algirdo Ruškio (2011), Reginos Kvašytės ir Silvijos Papaurėlytės (2013), Silvijos Papaurėlytės (2013), Nedo Jurgaičio (2015) darbuose (dar žr. ten cituojamą literatūrą). LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 108 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Šio tyrimo objektas – reciprokinio tapatus, -i ir jo veiksmažodinių (tapatinti, tapatintis, susitapatinti, sutapatinti) ir daiktavardinių (tapatybė, tapatumas) vedinių skirtingos formos, kai bent vienas jų aktantų eksplikuojamas arba implikuojamas kaip žmogus arba žmonių grupė, pvz.: Karalius tapatus valstybei DLKT; Žmogus pradeda save (plg. žmogų) tapatinti su bendruomene DLKT; Serialai turi terapinį poveikį ir atspindi tautos tapatybę, tiksliau, tai, su kuo ji pati save yra linkusi tapatinti DLKT. Tikslas – remiantis tapatus, -i ir jo vedinių publicistikos sakinyje4 analize apibrėžti žmogaus tapatybės konceptą5 kaip pasaulėvaizdžio žmogaus sąmonėje dalį, tam tikrą suvokimo būdą. Keliamas klausimas, kaip vartosenoje6 per aptariamus žodžius ir jų valentinius aktantus, t. y. formalią struktūrą, aktualizuojama (darosi matoma) mentalinė struktūra – žmogaus tapatybė kaip tapatybės koncepto dalis. Išsikelti tokie uždaviniai: nepretenduojant į išsamią literatūros apžvalgą, minėti, kas būdingiausia publicistikai (žr. 2 skyrių), kaip būdvardis tapatus, -i ir jo vediniai apibrėžiami žodynuose, aprašomi gramatikų darbuose (žr. 3 skyrių), išanalizuoti aptariamus žodžius minimaliuose publicistikos fragmentuose, t. y. sakinyje, ir analizės pagrindu nustatyti, kaip skleidžiasi žmogaus tapatybės vaizdinys – dabartinės lietuvių kalbos vartotojų sąmonėje egzistuojantis konceptas (žr. 5 skyrių). Žmogaus tapatybė apibrėžiama indukciškai. Teoriniu tyrimo išeities tašku laikomas struktūrinės lingvistikos atstovų požiūris į kalbą kaip ta kalba kalbančių asmenų galvose glūdinčią struktūruotą reikšminių elementų sistemą, kur tie elementai nusakomi per jų tarpusavio santykius, t. y. svarbu ne paskiri – x ir y – elementai, o santykis tarp jų (inter alia Hjelmslev 1995: 36–51; Greimas 2005: 477, 50; Vykypĕl 2005: 11–44)8. Analizei imama konkreti (iš)raiška kalbos vartosenoje – sakinys minimaliame (kon) tekste. Pavyzdžiui, sakinyje Karalius tapatus valstybei reikšminiai elementai 4 Plg. Evaldos Jakaitienės (2010: 32t) vartojamą predikatemos terminą. 5 Apie terminų reikšmė, sąvoka, konceptas ir prasmė turinį ir jų tarpusavio ryšius plačiau žr. Gudavičius 2007: 14–23, 2011; plg. Jakaitienė 2010: 46–48. 6 Plg.: „Žmogaus egzistencija yra tapati jo funkcijai kokiame nors sakinyje. Šis variantas susilieja su visa modernybe ir postmodernybe, kur visata yra tapati ją apibūdinantiems diskursams. Tokie pasisakymai yra pasekmė teigimo, kad ne tik visata, bet ir žmogus yra medžiaginis, iš dalių sudėtas daiktas, tad gali būti sudėtas ir kitaip, nelygu, koks diskursas, ir net pagal priešingus žmogui apibūdinimus“ (Mickūnas 2012: 306). 7 Plg.: „Vienas pats terminas-objektas neturi reikšmės. Reikšmė presuponuoja santykio buvimą: santykis tarp terminų yra būtina reikšmės sąlyga“ (Greimas 2005: 47). 8 Kognityvinė semantika tiria santykius tarp patirties (angl. experience), įkūnytojo pažinimo (angl. embodied cognition) ir kalbos (Evans, Green 2006: 50); reikšmės traktuojamos kaip mentalinės struktūros (Taylor 2006: 569). Straipsniai / Articles 109 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje (leksemos) yra susiję opoziciškai: skirtingų formų daiktavardžiai karalius, valstybė susiję su tapatus (kaip aktantai vs. predikatas); daiktavardis karalius susijęs su valstybei (subjektas vs. objektas). Konkretesnė predikato tapatus reikšmė aiškėja šalia kitų leksemų – daiktavardžiais žymimų aktantų: šiuo atveju leksemos karalius ir valstybė sąlygiškai „kuria“, kitaip, aktualizuoja, tapatus (bendriau – įeina į tapatybės) turinį9. Pagal kompozicinį principą, sudėtinės išraiškos kaip visumos reikšmė apibrėžiama jos sudedamųjų dalių reikšmių pagrindu10. Struktūrinė reikšmė su konceptu susijusi dalies ir visumos santykiu sąlygiškai11, t. y. ji verbalizuoja tam tikrus kintančius mentalinio turinio elementus. Visų pirma žiūrima, kad tapatus, -i ir jo vediniai būtų vartojami sakinio lygmeniu, t. y. kad patys eitų predikatu (tapatus, (susi)tapatinti) arba kad būtų vienu iš predikato valentinių aktantų (išsaugoti savo tapatybę). Kaip minėta, dėmesys kreipiamas į tai, kad bent vienas būtinųjų tapatus, -i arba jo vedinių aktantų būtų pasakomas žmogų arba žmonių grupę žyminčiu žodžiu, ir analizuojama antrojo aktanto leksinė raiška – nustatoma, kas juo pasakoma. Žiūrima, su kokiais predikatais vartojami daiktavardiniai tapatus, -i vediniai, t. y. kas formuoja sakinio branduolį tais atvejais, kai tapatus, -i vedinys eina ne predikatu, o aktantu. Nagrinėjamos raiškos: žmogus (x) yra tapatus y, žmogus tapatinasi su y, suvokti žmogaus tapatybę ir pan., ir ieškoma atsakymo į klausimą, kaip ir kokie per raišką sakinio lygmeniu matyti žmogaus tapatybės turinio polinkiai12 dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje. Pagrindinis taikomas tyrimo metodas – aprašomasis analitinis, gramatinės, semantinės analizės. Nagrinėjant dabartinės lietuvių kalbos vartoseną, remiamasi pavyzdžiais, rinktais iš Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centre 9 „Daugumos predikatinių žodžių reikšmė aiškėja tik dvinariame ar daugianariame junginyje“ (Jakaitienė 2010: 51). Dar šiuo klausimu žr. Cruse (2001: 16). Plg. Louiso Hjelmslevo vartojamą giminingumo sąvoką: „šis giminingumas tai tartum traukos jėga, kuria tam tikra forma pritraukia tam tikrą substanciją; ji egzistuoja ir išraiškos, ir turinio plane“ (Vykypĕl 2005: 18). 10 Plg.: „Struktūrinės reikšmės sampratos pagrindą sudaro kalbos vartotojų žinios apie žodžių sisteminius ryšius ir jų vartojimo tekste taisykles ir normas. [...] Žodžių tarpusavio santykių tyrimas ir yra ta procedūra, kuri leidžia įžiūrėti reikšmėje ir eksplikuoti tam tikrus smulkesnius sudedamuosius semantinius elementus. Štai kodėl struktūriniu aspektu reikšmę galima apibrėžti kaip organizuotą (t. y. tam tikru būdu sutvarkytą) semantinių elementų visumą“ (Jakaitienė 2010: 56). 11 „Netgi ne visai teisinga kalbėti apie jų [žodžio reikšmės ir sąvokos] sąveiką, nes sąveika implikuotų tam tikrą atskirumą. Matyt, mes čia susiduriame su vienu reiškiniu, kuris tačiau, būdamas labai sudėtingas, turi dvi emanacijos formas: labiau paviršinę – žodžio reikšmę ir labiau giluminę, labiau varijuojančią – kognityvinę sąvoką. Genetiškai galima pripažinti sąvokos pirmumą žodžio reikšmės požiūriu“ (Gudavičius 2007: 18; plg. dar Jakaitienė 1988: 57–58). 12 „Aprašant kalbos vartoseną, kuri nuolat kinta ir todėl labai sunku ją nustatyti (apibrėžti), galima operuoti tik tendencijomis“ (Vykypĕl 2005: 20). LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 110 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX sudaryto Dabartinės lietuvių kalbos tekstyno (toliau – DLKT). Nuo 1992 m. iki šiol kuriamo DLKT didžiąją dalį sudaro rašytinės, dažnai redaguotos, skirtingų žanrų: publicistikos, grožinės, negrožinės ar administracinės literatūros, kalbos tekstai. Dalis jų yra verstiniai. DLKT sakytinės kalbos pavyzdžių yra akivaizdžiai mažiau. Publicistikos tekstynas sudaro 63,8 proc. visos DLKT medžiagos. Analizei atrinkta 1000 publicistikos sakinių13, kuriuose vartojami aptariamieji žodžiai. Reikalui esant atsižvelgiama ir į sakinių minimalų kontekstą (300 ženklų pagal DLKT konkordanso eilutės plotį). 2. KODĖL PUBLICISTIKA Publicistika šaltiniu pasirinkta ne tik dėl to, kad ji sudaro didžiąją DLKT dalį, bet ir dėl savo „kaip tarpininkės“ (plg.: Bitinienė 2007: 17; Župerka 1983: 108) ypatybių. Tradiciškai apie publicistiką kalbama nagrinėjant stilistiką – funkcinius stilius14 (inter alia Pikčilingis 1971; Župerka 1983, 2012; Bitinienė 2007). Pagal kalbos vartojimo sritis ir pagrindines kalbos funkcijas15 publicistinis stilius skiriamas greta kasdienio buitinio (šnekamosios kalbos), oficialiojo dalykinio, mokslinio ir meninio beletristinio (Pikčilingis 1971: 286tt) arba šalia mokslinio, administracinio, buitinio (šnekamojo, pagal Župerką 2012: 91) ir meninio (Župerka 1983: 12, 99, 101; plg. 2012: 80–97). Kazimieras Župerka (1983: 99, 101, 108; plg. 2012: 79) kalba apie tai, kad du ryškiausius postilius – laikraštinį16 (rašytinį) ir oratorinį (sakytinį) turintis publicistinis stilius esąs meninio ir nemeninio (dalykinio resp. buitinio) stilių, arba kalbos sferų, sandūroje, tiksliau, arčiau nemeninio stiliaus (Župerka 2012: 13 Plg.: „Sakinys yra bazinis objektas, kuriame įkūnyta kalbos Semantika“ (Степанов 1981: 4, cituojama iš Jakaitienė 2010: 42). 14 „Funkcinis stilius – tai istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios stilistines ypatybes ir kalbos priemones lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir funkcijos“ (Župerka 2012: 78; kiek skirtingą nuomonę plg.: Župerka 1983: 12, 99; Pikčilingis 1971: 277; Gaivenis, Keinys 1990: 67; Ambrazas 1999: 204). „Funkcinis stilius yra tam tikri kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinę, įsisąmoninti kalbos vartojimo polinkiai, gairės, gana abstraktus modelis, o visa kalbinės raiškos įvairovė atsiskleidžia į tam tikrą stilių orientuotame tekste“ (Bitinienė 2007: 10). 15 Apie kalbos funkcijas, jų skyrimo kriterijus, skaičių, tarpusavio priklausomybę plačiau žr. Karaliūnas 1997: 113–175 ir ten cituojamą literatūrą. Dar šiuo klausimu plg. Župerka 1983: 99–100; 2012: 79, Marcinkevičienė 2008: 33–77 ir ten cituojamą literatūrą. 16 „Laikraštiniai žanrai yra informacija, straipsnis, feljetonas, reportažas, apybraiža ir kt. Esama ir tarpinių žanrų, mokslinė publicistika“ (Župerka 1983: 101t, dar žr. p. 108). Apie publicistikai priskiriamus žanrus, jų tipologiją, klasifikavimo kriterijus ir t. t. plačiau žr. Marcinkevičienė 2008. Straipsniai / Articles 111 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 79). „Skirtingai nuo dalykinių stilių (mokslinio ir administracinio), būdingas publicistikos požymis yra subjektyvus vertinimas. Vadinasi, publicistinis tekstas [...] yra lyg pusiaukelėje tarp dalykinio ir meninio stiliaus“ (Župerka 1983: 108; plg.: Župerka 2012: 87; Bitinienė 2007: 24; Marcinkevičienė 2008: 91–92). Kalbamajam stiliui, kurio tikslas – „ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją“, būdinga komunikatyvinės ir ekspresyvinės (Župerka 1983: 108), arba, kitaip, pranešimo (aktualios informacijos) ir poveikio (agitacijos bei ekspresijos)17 funkcijų dermė. Audronė Bitinienė publicistinį stilių supranta siauriau – kaip periodiką (laikraščius, žurnalus) ir teigia, kad „pirminė publicistikos paskirtis – atspindėti visuomenės gyvenimą (fiksuoti faktus, įvykius) ir tik tada jį veikti ir valdyti“. Arba, kaip cituodamas Grace Andrus de Laguną (1927) teigia S. Karaliūnas, „kalba yra svarbus būdas žmonių kooperacijai įgyvendinti. [...] Žmonės nekalba tik tam, kad savo jausmus nuramintų, širdį išlietų ar savo nuomonę išsakytų, bet kad sužadintų partnerių, kompanionų reakciją ir paveiktų nusistatymus, pažiūras bei veiksmus“ (Karaliūnas 1997: 108). „Interakcijos bei komunikacijos esama ir tarp tokių žmonių, kurie tiesiogiai niekad nesusidūrė ir nesusiduria, bet vienas kitą veikia per sudėtingą visuomeninių institucijų sistemą, kurią funkcionuoti įgalina pranešimų perdavinėjimas techninėmis ryšio priemonėmis per atstumą. Toks interakcijos bei komunikacijos tipas esti, pavyzdžiui, [...] tarp straipsnio autoriaus ir plačių laikraščio skaitytojų sluoksnių, kuriems tas autorius komunikuoja savo nuomonę“ (p. 96; plg. Bitinienė 2007: 1218). Galiausiai, „kadangi informacijos perdavimas, jos cirkuliacija visuomenėje laikoma komunikacija, tai psichosocialiniu atžvilgiu komunikacija galų gale, matyt, yra žmonių elgsenos keitimas ir reguliavimas“ (Karaliūnas 1997: 107). A. Bitinienė šiuo klausimu priduria: „iš adresato [skaitytojo] tarsi atimama pasaulio pažinimo įvairovė, galimybė į jį žvelgti savu žvilgsniu: adresatas turi paklusti adresanto įtaigai, perimti jo požiūrį į tikrovės reiškinius“ (Bitinienė 2007: 20). Būtent tokie „bevaliai“, mokantys skaityti ir rašyti, bet nekritiški, „sudaro daugiau kaip pusę klausytojų ar skaitytojų“. Taigi iš to, kas trumpai sakyta, darosi aišku, kad publicistikai priskiriamų tekstų paskirtis – informuoti, vertinti ir (su)formuoti daugumos skaitytojų, arba viešąją, nuomonę. Atsižvelgiant į tai, galima, matyt, manyti, kad DLKT publicistikos sakiniuose matysimas žmogaus tapatybės konceptas atliepia arba yra panašus į daugelio mūsų – aktyvių skaitytojų – galvose aktualiai su(si)formuotą tapatybės interpretaciją. 17 Žr. Župerka 2012: 79, 87, 97; plg.: Pikčilingis 1971: 307; Marcinkevičienė 2008: 34–35, 53tt. 18 „Svarbu ne ką žmonės galvoja, o kaip turėtų galvoti“ (Bitinienė 2007: 12). LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 112 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 3. BŪDVARDŽIO TAPATUS, -I IR JO VEDINIŲ APIBRĖŽTYS ŽODYNUOSE IR GRAMATIKOS DARBUOSE Norint detalizuoti tapatus, -i ir jo vedinių turinį ir laikantis požiūrio, kad bendroji žodžio reikšmė suvokiama intuityviai ir yra abstrakcija (Karaliūnas 1997: 277–278), svarbu apžvelgti, kaip kalbamieji žodžiai teikiami žodynuose. Didžiajame Lietuvių kalbos žodyne (toliau – LKŽe) būdvardis tapatus, -i aiškinamas kaip ʻidentiškas, tolygusʼ (žr. 1–2 sakinius), Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (toliau – DLKŽe) – ʻtoks pat19, identiškas20, tolygus21ʼ. Atskirai teikiamas daiktavardis tapatumas LKŽe siejamas su tapatus kaip pastarojo vedinys, o būdvardinis tapatybė čia apibrėžiamas kaip turintis dvi reikšmes, kurių viena – ʻobjekto lygybė22 pačiam sau arba kitam objektui, tolygumas, vienodumas23ʼ – šiame straipsnyje aktuali. DLKŽe būdvardinis priesagos -umas abstraktas tapatumas teikiamas leksikografiniame tapatus, -i straipsnyje, o tapatybė – atskirai kaip ʻtapatumasʼ. Būdvardinis veiksmažodis tapatinti LKŽe apibrėžiamas kaip ʻlaikyti tapačiu, identifikuotiʼ, DLKŽe – ʻlaikyti tapačiuʼ. Čia aktualu minėti ir paties laikyti reikšmę ʻmanyti esant kuo, turint tam tikrų ypatybiųʼ (DLKŽe)24, suponuojančią subjektą kaip percipientą25, pvz.: Visi [Pcp] jį laiko išmintingu (žr. Sližienė 1994: 370). Atsižvelgiant į tai, DLKT pateiktą konstrukciją Su herojais [mes] tapatinamės patys, tapatiname visą tautą galima perfrazuoti į Mes manome patys esantys tapatūs su herojais ir visą tautą esančią tapačią jiems arba Mes manome, kad patys esame tapatūs herojams ir kad visa tauta tapati jiems (plg. Sližienė 2004: 297). Valentingumo pagrindu (Sližienė 1994: 15–57; plg. Jakaitienė 2010: 65–71) aptariamieji žodžiai, kurie, pagal minėtas leksikografines apibrėžtis, nusako 19 Plg. DLKŽe: toks pat, tokia pati parod. įv. – toks, kaip kitas. 20 Plg. DLKŽe: identiškas, -a – 1. tolygus, toks pat, tapatus. 21 Plg. DLKŽe: tolygus, -i – 2. turintis bendrų bruožų, toks pat. 22 Plg. DLKŽe: lygus, -i – 2. tokio pat didumo, platumo, gerumo ir pan., vienodas: Jis su manimi lygus. 23 Plg. LKŽe: vienodas, -a – 1. turintis beveik arba visai tokių pat savybių, toks pat: Vienodi visi paliko Rdn. 24 Plg. LKŽe: laikyti – tr. 20. turėti ką kuo: Kuo tu mane laikai J. Jabl. BLKŽe: laikyti – 4. (ką kuo) manyti, pripažinti kuo ar kokį esant: Laikome vieni kitus broliais. 25 „Percipientas – psichinės būsenos patyrėjo funkcija, būdinga gyvoms būtybėms, suvokiančioms tikrovės dalykus, turinčioms tam tikrą nusiteikimą jų atžvilgiu, psichologiškai į juos reaguojančioms“ (Sližienė 1994: 20–21). Straipsniai / Articles 113 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje panašumo santykį tarp daiktų26, yra dvivalenčiai (tapatus, tapatintis, tapatybė ir pan.) arba trivalenčiai (tapatinti), t. y. jų reikšmė lemia dvi arba tris laisvas vietas27, kurias sakinyje užima tam tikros reikšmės žodžiai bei jų formos. Būdvardis tapatus, -i ir jo vediniai (tapatintis, tapatybė) yra leksiniai (inherentiniai) reciprokai28, kuriais reiškiamas tarpusavio (angl. mutual) santykis tarp mažų mažiausiai dviejų situacijos dalyvių (angl. mutuant) – x ir y. Inherentiškai tarpusavio santykis yra simetriškas. Paprastai jis yra inversinis: jei teigiama, kad x yra tapatus y, vadinasi, y yra tapatus x. Be tokių tipiškai simetriškų (plg. Mes tapatinamės pirmiausia ir labiausiai su savo tauta DLKT), yra sunkiau pasiduodančių inversijai – mažiau simetriškų29 (angl. semi-symmetric, quasi-symmetrical, sometimes-symmetrical) atvejų, plg. Mes tapatinamės su savo istorija DLKT, bet: *Istorija tapatinasi su mumis. Taigi, simetriškumas yra laipsniškas30. Kalbamuoju atveju inversinis simetriškumas susijęs su veiksmažodžio tapatintis reikšme, implikuojančia gyvą subjektą – žmogų. Kitaip sakant, vartojant skirtingas tapatintis ar jo vedinio (tapatinimasis) formas, atskaitos tašku gali būti žmogus, plg.: Tik tokiu atveju galima kalbėti ir apie paskiro žmogaus tapatinimąsi su tam tikra tauta ir jos kultūra DLKT, bet: ?galima kalbėti apie kultūros tapatinimąsi su žmogumi. Pagal pasirinktą atskaitos tašką tuos pačius tarpusavio situacijos (angl. mutual situation) dalyvius galima pasakyti skirtingai: atskirai arba kaip visumą. Toliau pateikiamame 1 sakinyje atskaitos tašku pasirenkamas atskiras tarpusavio situacijos dalyvis (x) – subjektu einantis karalius arba mes 2 sakinyje, o 3–4 sakiniuose – situacijos dalyvių visuma (x ir y), kuri pasakoma daiktavardžio daugiskaitos forma. 1–3 sakiniuose reiškiamoje tarpusavio situacijoje dalyvauja atskiri žmonės arba žmonių grupė (vienas resp. grupė), 4–9 sakiniuose – daiktai. Kitais žodžiais 26 Dalijos Tekorienės (1990: 74) nuomone, tapatu formomis reiškiamas lygybės tarp daiktų santykis. 27 Išskyrus atvejus, kai aptariamieji žodžiai vartojami daugiskaitos forma; tada jie yra vienvalenčiai arba dvivalenčiai (plg. 3 sakinį). 28 Plg.: „Lexical reciprocals (also called allelic predicates) can be defined as predicates that express a mutual configuration by themselves, without necessary grammatical marking. They consist of a semantically restricted set of predicates whose meanings generally fall into the class of social actions and relations ('marry', 'quarrel', 'friend'), spatial relations ('adjoin', 'next to'), and relations of (non-)identity ('same as', 'different from', 'resemble')“ (Haspelmath 2007: 2090). 29 Plg.: „A non-symmetrical relation becomes „a relation that has at least one asymmetrical instance“ (Partee 2008: 4). Pavyzdžiui, Jiedu pasisveikino implikuoja, kad Jis pasisveikino su ja arba Ji pasisveikino su juo, bet nebūtinai atvirkščiai, t. y. jei ji pasisveikino su juo, nebūtinai jis pasisveikino su ja. 30 „Mutual situations are rarely fully symmetric“ (Haspelmath 2007: 2088; panašią nuomonę dar žr. Knjazev 2007: 116t). Plačiau apie alelinių predikatų laipsnišką simetriškumą žr. Partee 2008. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 120 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 39) Naujausioje knygoje save tapatinu daugmaž su pasaulio patirties žmogumi. 40) Pati rašytoja irgi aiškiai tapatina pagrindinę veikėją su savimi: „Aš — tai Lisa. Kaip ir ji, valstiečio vaikas, galėjau laisvai šėlti gamtoje“. 41) Matot, aš visados save sutapatinau, subendrindavau su Odisėju. Pasaulio keliautojas, kuris, galų gale, sugrįžta namo... Graikas! 42) Bijau susitapatinti su kokiu nors marksistiniu propagandistu (šypsosi kompozitorius), peikiančiu kapitalistinį pasaulį. 43) Jis tapatino save vaizduotėje su poliarinės nakties kaliniais, ir iš čia kilo ekstaziškas dėkingumas už kiekvieną saulėtekį ir kiekvieną duonos riekę. 44) Nuoširdžiai kreipiuosi į visus, kurie dar ir šiandien serga raupsais: dabar jie turi užtarėją – tėvą Damjaną, kuris ir prieš susirgdamas dažnai save sutapatindavo su ligoniais, sakydamas „mes, raupsuotieji“. 45) Kūdikius rankose spaudžiančios kaip degtinės stiklinę (mama Antis – alkoholikės prototipas). Nenuostabu, kad mergaitės nenori būti į jas panašios ir tapatinasi su kovotojomis, o berniukai išsigąsta tokių daugiavaikių ištižėlių. 46) Paaugliai būna įnirtingais lenktynininkais, belaisviais, pilotais, visagaliais, burtininkais, nenugalimais kovotojais, jie tapatina save su minėtais veikėjais. Medikai įspėja, kad kaip tik čia ir slypi priežastys, dėl kurių jaunimas beprotiškai mėgsta „skrajoti“ automobiliais. Iš to, kas apie 31–46 sakinius sakyta, aiškėja, kad tas kitas, formuojantis priklausomąją žmogaus Aš tapatybės dalį ar sluoksnį, yra ne tikras, o paties susikurtas asmuo, su kuriuo tapatinama(si). O kas sudaro žmogaus nepriklausomąjį Aš, kitaip, kas yra tikro, pastovaus ar pastovesnio žmogaus tapatybėje ir ar yra? Žmogaus tapatybė DLKT publicistikoje skaidoma pagal prigimtinį dualumą (dvasia resp. kūnas): ji skaidoma į vidų resp. išorę (žr. 47–49 sakinius), taip pat pagal lytį (vyras resp. moteris; žr. 50–51 sakinius), amžių (jaunas resp. senas; 52–54 sakinius). Vidinė, arba inherentinė, žmogaus tapatybės dalis yra penkiais pagrindiniais pojūčiais neapčiuopiama. Jei sutinkame, kad, kaip teigiama 48 sakinyje, tai, kas mes esame, yra tapatu mumyse esančiai dvasinei energijai ir yra pastoviausia žmogaus tapatybėje, tada pojūčiais (labiau) apčiuopiamą, arba (labiau) išorinę asmens tapatybės dalį (lytį, amžių), galima laikyti mažiau inherentine – labiau kintančia arba galinčia kisti39. Vidinę ir išorinę tapatybę žmogus turi iš prigimties, t. y. ją „gauna“ gimdamas. Prigimtinė yra tikroji žmogaus 39 Plg.: „Bet kuriuo atveju nekintamą individo substancijos sąvoką galima puikiai suderinti su savybių kaita: ji yra tai, kas lieka individe, keičiantis jo savybėms. [...] [N]eretai ir šiandien, tai, kas lieka individe, keičiantis jo savybėms – žmogiškoji substancija – yra vadinama siela. Siela yra gyvybinis principas – tai, kas organizuoja gyvą organizmą į vieną visumą. Visumos dalys gali keistis, Straipsniai / Articles 121 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje tapatybė. Neprigimtinė (neinherentinė) žmogaus tapatybė yra paties asmens sau susikurtas Aš (iliuzijos, svajonės ir pan.) ir (arba) kitiems sukurtas Aš (įvaizdis, kaukė, etiketė ir pan.) (žr. 55–56 sakinius, dar plg. 36–41 sakinius; Joseph 2004: 4). Su(si)kurtoji Aš tapatybės dalis – tai, kuo žmogus (ne)nori ar (ne)gali tapti, t. y. galimasis žmogaus tapatybės sluoksnis40. Kitais žodžiais kalbant, galimosios tapatybės dalys gali tapti tikrąja žmogaus tapatybe, t. y. Aš vaizdiniai (tai, koks žmogus nori, svajoja būti) motyvuoja jo elgesį, tikslus ar pan. ir gali tapti tikruoju ar tikresniu Aš (tai, ką žmogus suvokia savyje kaip labiau inherentiška). Galimosios tapatybės yra kintančios. 47) Vienas mano mėgstamas mąstytojas „susilitavimu“ pavadino būseną, kai [žmogaus] dvasia visiškai susitapatina su kūnu, dažniausiai – sergančiu ir kenčiančiu kūnu. Kiekvienam pažįstamas jausmas, kai visas žmogiškasis „Aš“ tampa vien skaudančiu inkstu. 48) Tai, kas mes esame, yra tapatu mumyse esančiai dvasinei energijai. 49) Žvelgdami iš kitos pusės į „aš“, pamatysime, jog, valgydami, kai esame labai išalkę, visiškai sutapatiname save su apčiuopiamu kūnu, supykę ant ko nors – pasijusime esą vien choleriškų emocijų kamuolys, įsigilinę į mokslinę literatūrą – sutapatiname save su protu. Kuri iš šių skirtingų pusių yra tikrasis Aš? 50) Tokiose šeimose išauga sumišę, be aiškių saviugdos gairių bręstantys paaugliai, neturintys artimo asmens, su kuriuo galėtų sutapatinti save ir savo lytiškumą... 51) Nijolė Arbačiauskienė: Moterys ir vyrai – lygiaverčiai, bet ne tapatūs. 52) Taip pat ir asmenybių skirtumas: kad ir kokia brandi būtų asmenybė, jaunesniame amžiuje ji negali būti tapati vyresnio amžiaus asmenybei. 53) Ir tikras žvilgsnis atsiras; būsiu – kažkodėl tvirtai tikinausi – kažin koks kitoks. Gal net iš dalies netapatus sau, dvidešimtmečiui, tarkime. Bet tapatus likau. Net sau, penkiamečiui. Asmuo niekur nedingo, vienokia ar kitokia patirtis nieko neužklojo, aš esu tasai pats. Penkerių ar trisdešimties. 54) Taip vaikas mokosi atitolti. Mamai irgi tuo metu reikia šito mokytis. Ji turi būti šiek tik brandesnė negu vaikas. Jei ji pernelyg su juo susitapatino, jai sunku tai padaryti. 55) Užsieniniai serialai ir prie jų susispaudę žmonės, bandantys sutapatinti save su pasaldintom, gražiai nuspalvintom iliuzijom, o vėliau pasakojantys lėkštus siužetus apie „meiles“ ir „nemeiles“, „laimes“ ir „nelaimes“. bet jas organizuojantis principas išliks tas pats: tokia yra žmogiškojo individo savybių ir jo sielos dialektika“ (Aleksandravičius 2012: 216). 40 Plačiau apie tikrasis resp. galimasis aš-pats sampratą psichologiniu, psichosocialiniu aspektu žr. Markus, Nurius 1986, Oosterwegel, Oppenheimer 1993 ir ten cituojamą literatūrą. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 122 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 56) Į teatrališkumą linkęs žmogus kartais susitapatina su savo kauke ir nesugeba jos nusiimti netgi artimų žmonių aplinkoje41. Iš to, kas iki šiol DLKT pavyzdžių pagrindu sakyta, matyti, kad apie žmogaus tapatybę galima kalbėti kaip apie būvį ir tapsmą. Laiko požiūriu tapatumo būvis implikuoja santykinį pastovumą, tapsmas – dinamiškumą. Semantiniu požiūriu pastoviausia yra vidinė prigimtinės žmogaus tapatybės dalis – siela42 (dvasia43), gramatiniu – esamojo laiko būti formos, vartojamos su būdvardžiu tapatus, plg.: žmogus yra tapatus sielai, t. y. žmogus yra tas pats arba toks pats kaip siela; žmogus yra tapatus išorei (kūnui, išvaizdai), t. y. žmogus yra toks pat kaip jo išorė (kūnas, išvaizda), bet: ?žmogus yra tas pats, kas jo išorė (kūnas, išvaizda)44; kintamiausia yra neprigimtinė žmogaus tapatybė – sau ir (arba) kitam sukurta tapatybės dalis, gramatiškai žymima finitinėmis tapatinti(s) formomis. Laiko atžvilgiu galima kalbėti apie žmogaus tapatybės sluoksnius, tarp kurių yra skirtingas kintamumo laipsnis: asmens prigimtinė (vidinė resp. išorinė) resp. neprigimtinė (su(si)kurtoji sau resp. kitam) tapatybė. Kaip teigia Povilas Aleksandravičius, tapatumas „yra ir judėjimas, ir tapatumas“, t. y. tai, kas išlieka – „manasis aš ar manoji siela – paverčiantis manąja savastimi, mana patirtimi visa, kas taip neišvengiamai kinta“ (2012: 214tt; dar žr. ten cituojamą literatūrą; skirtingą nuomonę žr.: Mickūnas 2012: 302; Joseph 2004: 645). Harmoninga minėtų dalinių tapatybių dermė yra žmogaus vientisumo ir savitumo pagrindas. Be to, raiškos 41 Plg. DLKT: Etikečių klijavimas, stigmatizacija ir kiti persekiojimai negalėjo nepaveikti net pačių stipriausių žmonių. Nemaža žmonių bent iš dalies buvo priversti susitapatinti su „paženklintųjų“ etiketėmis, ir pasakojimai rodo, kad dalies šių žmonių gyvenimuose ir dabar likę neišspręstų neįveiktos trauminės patirties. 42 Plg. DLKŽe: siela – 1. relig. nematerialus, nemirtingas žmogaus pradas, teikiantis kūnui gyvybę ir atsiskiriantis nuo jo mirštant. 2. vidinis pasaulis, psichika: Atvėrė savo sielą. LKŽe: siela – 1. vidinis psichinis žmogaus pasaulis, jo sąmonė, jausmai, išgyvenimai: Sunku gydyti kūną, kai siela kenčia Pt. 2. religijoje – nemirtingas nematerialus žmogaus pradas, siejantis žmogų su Dievu; dvasia: Mano siela garbina Viešpatį brš. 43 Plg. DLKŽe: dvasia – 2. psichinės žmogaus jėgos kaip veikimo akstinas: Kelti žmonių dvãsią. 3. prk. tikroji prasmė, esmė: Laiko dvasia. 4. fil. individe sutelkta visuomeninė sąmonė. BLKŽe: dvasia – 5. vns. filosofijoje – kuriamasis pradas, kuris egzistuoja savaime, save suvokia, yra neribotas laike ir erdvėje, atviras būčiai: Analizúoti dvãsios ir matèrijos sántykį. Šv. Augustinas teigė, kàd protè slpi diẽviškosios dvãsios šviesà. 44 Plg. dar DLKT pavyzdį: O tai savo ruožtu reiškia, kad išorinis žmogaus dėmuo (įvaizdis) tapatinamas su vidiniu dėmeniu (identitetu). Aš esu = aš atrodau. 45 Plg.: „Our identities, whether group or individual, are not „natural facts“ about us, but are things we construct – fictions, in effect“ (Joseph 2004: 6); „Modernus subjektas neturi esmės: jis kuria save ir savo aplinką kaip autonomiją, ir šiuo atveju kuria ir objektus, ir naujus jų troškimus“ (Mickūnas 2012: 302). Straipsniai / Articles 123 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje būti tapačiam sau resp. tapatintis su savimi (su savo iliuzijomis) resp. tapatinti save su savo iliuzijomis pasirinkimas sakinyje rodo ir žmogaus artimą resp. tolimą žiūrą į save patį. Kokios, be minėtųjų, yra sudėtinės tapatybės dalys arba sluoksniai, formuojantys Aš visetą, ir kiek jų yra? Regis, dauguma mūsų mažai žino, kas ir kokia yra jo paties ar kito siela – koks jis arba kitas yra viduje, t. y. kokia yra asmens pastovioji tapatybės dalis (plg. Joseph 2004: 8). Daugiausia, ką kiekvienas mūsų gali pasakyti apie kitą, tai, daugiau ar mažiau pažindamas savąją tapatybę, „sukurti“ pagal save savąją kito Aš tapatybės versiją, kuri „kūrėjui“ atrodys esanti tikroji kito tapatybė. Kitaip kalbant, pagal veidrodžio principą vienas per savosios tapatybės suvokimą (tapatinimąsi) mato kito tapatybę, o kitas per savąją interpretuoja pirmojo tapatybę. Esti atvejų, kai pagal žmogiškosios prigimties (vidus resp. išorė) ir asmens tapatybės (prigimtinė resp. neprigimtinė) dualumo kaip vienio principą (plg. 47 sakinį), dvi atskiros tapatybės suliejamos į vieną, t. y. du atskiri žmonės suvokiami tarsi vienas (žr. 61–63 sakinius, dar plg. 38 sakinį), arba atvirkščiai: vienas žmogus „išskaidomas“ ir matomas tarsi du atskiri žmonės (žr. 64 sakinį, dar plg. 53 sakinį). Dviejų asmenų suliejimas arba vieno išskaidymas yra dalinis (panašiai kaip 31–35 sakiniuose) ir vyksta pagal tam tikrą kriterijų: amžiaus (jaunas resp. senas, vaikas resp. suaugęs), lyties (vyras resp. moteris) ar (ir) socialinį46 – šeimos (vyras resp. žmona, tėvai resp. vaikai, brolis resp. sesuo). Pastarasis aiškiai matyti iš 65–66 sakinių, o 67 sakinyje susipina su įvardijimo kriterijumi. 61) Kai jam sukanka pusė metų, tėvui derėtų daugiau pavaduoti motiną. Mat moteris labai pasineria į vaiko pasaulį. Jei ji [mama] pernelyg ilgai susitapatina su vaiku, šis nesimoko savarankiškumo, darosi priklausomas. 62) Keičia savo likimą, pradeda eiti kitu keliu. – Po vestuvių moterims nerekomenduojate keisti pavardžių? – Kai žmonės vienas kitą myli, nori susilieti, susitapatinti, tarsi apsisiausti viena antklode, tampa vienu energetiniu sūkuriu. 63) Dvynukai kur kas labiau priklauso vienas nuo kito, be to, jie visada yra varžovai. Iki penkerių berniukas tiesiog tapatino save su sesute, ji buvo jo antrasis „aš“. Ir staiga... Praregėjimo priežastis gali būti atsitiktinai auklėtojos ar draugo ištartas žodis, pastaba. 46 Socialinis tapatumas – „tai individo kaip visuomeninės, bendruomeninės būtybės tapatumas, nes individo nei realybėje, nei teorijoje negalima izoliuoti nuo kitų individų, nes nėra ir visuomenės kaip homogeniško darinio, o yra ryšių tarp individų sistema, kuri ir vadinama visuomene. Socialinio tapatumo svarstymuose gali būti išskiriami ekonominis, politinis, tautinis, kultūrinis, pilietinis ar kokios nors grupės tapatumas ir t. t.“ (Morkūnienė 2012: 96). „Socialinis tapatumas yra procesas, kurio veikiantieji asmenys yra individai“ (p. 121). LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 124 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 64) Vėliau p. Aldona dar ilgai rausėsi atmintyje, bet taip ir nepavyko to didelio žmogaus [suaugusiojo] sutapatinti su kažkuriame suole sėdėjusiu mokinuku [vaiku]. Atmintis nebesutalpina per pusę amžiaus į gyvenimą išleistų mokinių veidų ir vardų. 65) Berniukas privalo turėti vyrą kaip pavyzdį. Su juo [vyru, tėčiu] vaikas [berniukas] galėtų ne tik draugauti, bet ir susitapatinti. Tai reiškia, sutvirtinti savo lytinę tapatybę. 66) Švelniai elgiasi su žaislais, bučiuoja, apkabina... Tik vėliau „atranda“ tėtį ir stengiasi tapti panašus į jį. Nuo to, kaip tas pats žmogus susitapatina su mama ir susitapatina su tėčiu, priklauso požiūris į tėvystę. 67) Pakeisti pavardę šis vyriškis nutarė todėl, kad nenorėjo būti tapatinamas su savo broliu I. Achremovu47, kuris yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos už žurnalisto Vito Lingio nužudymą. Žmogaus tapatinimas(is) su kitu kaip mažesne ar didesne grupe – grupe (šeima, partija48, elitu, viduriniąja klase ir pan.) resp. bendruomene resp. visuomene resp. tauta) – arba tos grupės atstovu aktualizuojamas 68–74 sakiniuose. Socialinis žmogaus tapatybės kriterijus, kaip jo buvimas ir veikimas atskirai, tarp kitų, kartu su kitais (žr. 75–78 sakinius), susipina su vietos kriterijumi 79–80 sakiniuose. Žmogaus tapatinimas(is) su vieta aktualizuojamas 81–89 sakiniuose. Pagal artumą žmogui vietos kriterijų galima skirstyti į artima ir tolima, konkrečiau kalbant, tai gyvenamoji vieta (kur žmogus gimė ir (arba) gyvena; žr. 81– 82 sakinius) resp. regionas (žr. 83 sakinį) resp. šalis (žr. 84 sakinį), valstybė (žr. 85–86 sakinius) resp. kontinentas (žr. 87–88 sakinius, dar plg. 82 sakinį) resp. pasaulis (žr. 89 sakinį, dar plg. 82 sakinį). 68) Bet ar ne būtinybė išsiskirti iš minios lemia panašių eksperimentų pasisekimą? Kai buvau jaunas, visada norėjau su kuo nors susitapatinti. Pavydėjau tėvams, kad jie galėjo dalyvauti 7-ojo dešimtmečio studentų judėjime, kad turėjo tikslą, kad bandė pakeisti pasaulį. 69) Paaugliai kartais netgi susitapatina su grupe – pastaroji tampa elgesio etalonu. Todėl paauglio socializacijos procese bendraamžių grupės atlieka reikšmingą vaidmenį. 47 Plg. dar DLKT sakinį: Iš tikrųjų toks lietuvinimas yra ne kas kita kaip pavardžių iškraipymas. Pavardė yra asmens tapatybės dalis. Todėl, kraipydami asmens vardą ir jo pavardę, mes tam asmeniui rodome nepagarbą. 48 Plg. DLKT pavyzdžius: Partija, kuri susitapatina su vienu lyderiu, yra pasmerkta žlugti, ji neturi ateities. Be 19 proc. rinkėjų, kurie iš tikrųjų yra apolitiški ir pasyvūs, 14 proc. tapatina save su tradiciniais konservatoriais, kurie atstovauja didelio verslo interesams, ekonominio augimo ir globalizacijos paradigmai. Šiuolaikiniai liberalai mėgsta tapatintis su visa Vakarų visuomene. Straipsniai / Articles 125 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje 70) Man nepatinka žmonės, kurie save tapatina su minia49, elgiasi tik taip, kaip yra priimta, gyvena pagal tam tikras taisykles. Visada turiu savo nuomonę ir mažai kas galėtų ją pakeisti. 71) „Jei žmogus pradeda save tapatinti su bendruomene, jis patenka į „išrinktųjų“ ratą. Kas nesutinka su tomis idėjomis, atsiduria tarp „atstumtųjų“. 72) Atsakymai į klausimą, kokiam socialiniam sluoksniui jei priskirtų save, mus gerokai nustebino: veik 90 proc. minėjo viduriniąją klasę. Su ja save tapatino ir akademikas, ir Gariūnuose geležėlėmis prekiaujantis buvęs darbininkas, laikantis save verslininku. 73) Per gruzinų tautos dukrą Rolandas Paksas ir vėl susitapatina su „liaudimi“ bei atsiskiria nuo „elito“. Prezidento reitingai dėl šios istorijos tikrai nenukris. 74) O štai priklausomybės tautai jausmas išlieka gana stiprus: absoliuti dauguma, 95 %, respondentų tapatinasi su lietuvių tauta. 75 % tapatinasi su savo bendruomene, 72 % – su Europos Sąjungos gyventojais50. 75) Grodamas asmuo užsimiršta ir taip įsijaučia, jog suvokia save ne kaip atskirą, izoliuotą „aš“, bet susitapatina su savo veikla. 76) Ar tiesa, kad Neringoje mero pareigybė tapatinama su mero S. Mikelio asmeniu? Taip, sako ji, tiesa. 77) V. Kisarausko darbai dramatiški, skausmingi. O koks jis buvo pats kaip žmogus? Kūryba dažnai tapatinama su žmogumi. Vincas buvo gana smulkaus sudėjimo vyras, labai ramaus būdo, į viską reaguodavo jautriai, subtiliai. 78) Informaciją apie saviškius susirenkame patys. Žmonės mus tapatina su KGB. 79) Tai nereiškia, kad aš bandau tapatintis su „Domus galerija“ ar su kokia kita įmone. 80) Su Lietuva ir lietuvių tauta labiau tapatinasi miestų, ypač didžiųjų, gyventojai. Tačiau iš miestiečių, ekspertų apibūdinimu, „gana negatyviu požiūriu į savo pilietybę“ išsiskiria kauniečiai. 81) Žmonės, netekdami vietų, su kuriomis save tapatino, kurios liudijo jų kilmę bei kūrė saugumo jausmą, praranda orientyrus, kurie galimi tik esant nenutrauktiems saitams. 49 Plg.: „Minia – tai žmonės be kultūrinio stuburo, be didesnio išsilavinimo […]. Todėl jie nesupranta visuomenės virsmo ir bijo jo“ (Morkūnienė 2012: 165). 50 Plg. DLKT pavyzdį: Mes tapatiname save pirmiausia ir labiausiai su savo tauta. „Apie lietuvių tautą, kaip ir apie bet kurią kitą, galima kalbėti dvejopai – kaip apie pusketvirto milijono individų masę ir kaip apie savitumais pasižyminčią visumą, kurią, kaip ir bet kurią kitą bendrybę, galima aptarinėti atitrauktai, įvardijant tapatumo sąvoka ir skiriant ją nuo kitų analogiškų bendrybių, pasižyminčių kitokiais savitumais“ (Kuzmickas 2008: 168t). LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 126 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 82) Reikšmingai išaugo lietuvių tapatinimasis ne su Europa ar pasauliu, bet su artimiausia gyvenamąja aplinka. Su savo miestu ar gyvenviete 1990 m. tapatinosi apie 25 % žmonių, o 2005 m. – jau dvigubai daugiau, arba 49 %. 83) Pietiniai ir šiaurės rytiniai Vilniaus krašto lietuviai negali būti tapatūs jau vien dėl to, kad jie geografiškai nesueina. Juos skiria nevykęs tautiniu atžvilgiu elementas, kuris sudaro Vilniaus krašto vidurį. 84) Lietuviai save iki šiol tapatina tik su etnografinės Lietuvos teritorija51. 85) Todėl, kad tai buvo nepamirštamieji 1988-ieji – atgimimo pradžia, kuomet bene kiekvienas save, savo viltis, lūkesčius tapatinome su Lietuva, galvojome apie ją, jautėme ją, troškome bent kažką vardan jos padaryti. 86) Esu lietuvis, save tapatinu su laisva valstybe. Ar turėčiau daryti kažką dėl kitų žmonių kurie šios sąlyginės laisvės neturi? 87) Mes iš tiesų nei mentaliai, nei socialiai, nei politiškai niekada nebūsim tapatūs Vakarų Europai, todėl rimtai į mus pažiūrėti priversim ir Rytus, ir Vakarus tiktai tada, kai sugebėsim parodyti, kad esam kiti, bet esam. 88) Vis dėlto, ar japonai tapatinasi su Azijos kontinentu. 89) 1990 m. Europai save priskyrė 1 %, pernai – 3 % apklaustųjų. Su pasauliu 1990-aisiais tapatinosi 4 %, o 2005-aisiais – 6 % Lietuvos gyventojų. Vietos kriterijus apima realiąją ir (ar) įsivaizduojamąją gamtą arba daiktą, su kuriais žmogus tapatinasi arba tapatinamas 90–97 sakiniuose. Čia tiksliau būtų kalbėti ne tiek apie žmogaus tapatinimą(si) su konkrečiu daiktu ar gamtos reiškiniu, kiek su slypinčiu už jų tam tikrų savybių turiniu – abstrakcija, idėja, simboliu ar pan. Tai aiškiai matyti iš 98–100 sakinių. 90) Žaistum žodžiais pamėginęs atskirti, ar jis sutapatina žmogų su gamta, ar sužmogina gamtą. 91) Trumpėja dienos, salsvas išnykimo kvapas tarsi rusenantys bulvienojai. Pavargusi gamta moko ruoštis žiemai. O, kad galėtumei pasakyti: susitapatinu su rudeniu! Su šita skaidria, neryškia šviesa, su paskutiniąja šiluma, netikėtai užgulančia pečius, su taip ryškiai ir skaudžiai nujaučiama ramybe. 92) J. Degutytės lyrikoje, panašiai kaip ir piemenų dainose, saulę vaikas tapatina su motina. 93) Erdvei, užverstai šiukšlėmis, sudarančiai terpę plisti kenksmingoms sveikatai erkėms. Toks miškas yra žmogui svetimas, nesaugus, nemielas, o norima susitapatinti su teikiančiu daug galimybių, išauginančiu daug gamtos 51 Plg. dar DLKT: Nekilo etninių žemių problemų ir romėnams, todėl jie tėvynę tapatino ne su tauta ir jos žemėmis, o su visa respublika – kartu su nukariautomis kitų tautų teritorijomis. Straipsniai / Articles 127 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje turtų, amžinai saugiu, galingu, kartu ir išlaikančiu amžių paslaptis, mistišku mišku. 94) Juk tave tapatina su preke, naudojasi tavo veidu ir tavo amatu, – sako V. Martinaitis. – Bet jie pasiūlo tiek, ir jei nesutinki, gali atsisakyti. 95) O sutapatinti moterį su kompiuteriu (paspausi mygtuką – įvyks seksualinė reakcija) kvaila... 96) Pietūs turi kažko šviesaus, sąlygiškai šventiško, lyg į burnas simboliškai užkastume savo prisiminimus. Maistas – tai mes, arba tai, su kuo tuoj susitapatinsime52. 97) Kas susitapatino su turtu arba ir pats praturtėjo, tas ir politikoj reiškė vis daugiau. 98) Žmonės turi susitapatinti su ženklu, jo idėja ir patikėti skelbiamu šūkiu. 99) Tai su kuo identifikuotis žmogui, kuris gal ir norėtų susitapatinti su turto turėjimo idealu, bet jau žino, kad niekad jo neturės? 100) Su moterimi tapatinama tai, kas giliausia, slapčiausia. Ir tai – kas paviršutiniškiausia. 101) Prezidentūros skandalo išvarginti žmonės vis labiau ima gręžtis į premjerą Algirdą Brazauską, kurį daugelis tapatina su stabilumo sugrįžimu. Iš DLKT sakinių aiškėja, kad žmogaus tapatinimas(is) su vieta, ypatingai artima, susipina su kalbos (žr. 102–103 sakinius) kaip tautos savitumo bruožu (Morkūnienė 2012: 140), pilietybės (žr. 104–105 sakinius), kultūros (meno, literatūros, mokslo; žr. 106–107 sakinius), istorijos (žr. 108–109 sakinius), konfesijos53 (plg. 110–112 sakinius) kriterijais. Kaip rašo Vytautas Rubavičius, „visos žmonių bendruomenės gyvena tam tikrose vietovėse, kurios ir saugo tam tikrą kultūrą ir jai būdingą kultūrinę atmintį. [...] Vietovė kildina ir palaiko žmogaus socialinę aplinką. [...] Pirminė tapatumo savikūros medžiaga yra vietovės vaizdai ir pasakojimai, gimtinės vaizdas ir garsas. [...] Drįstu teigti, kad visokie socialiniai tapatumai, taip pat etnokultūrinis, tautinis, nacionalinis tapatumai pirmiausia yra vietiniai, kadangi juos palaiko sugyvenimas su kitais žmonėmis ir su konkrečia vietove“ (Rubavičius 2014: 96). Laikantis tokio požiūrio (dar žr. Rubavičius 2014: 9454), t. y. vietos pirmumo žmogaus tapatybei apibrėžti, svarbus taptų 113 sakinys, kur, sprendžiant 52 Plg. dar DLKT sakinį: Asimiliuoji kepeninę dešrą, paskui šiek tiek jos disimiliuoji, o visa, kas lieka, nešiojiesi savyje kaip esminę savo tapatybės dalį. Tapatybe virtusi dešros masė tarytum pelėsiais apauga šiokiomis tokiomis mintimis, jausmais, – taip ir gyveni. 53 Plg.: „Konfesinė priklausomybė taip pat gali būti bendrąjį individo kultūrinį tapatumą formuojanti aplinkybė“ (Kuzmickas 2012: 15). 54 „Kultūra – tai gimtosios kalbos pagrindu istoriškai susiklostanti visuma būdų, laiduojančių tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių ir bendruomenių sugyvenimą su ta vietove, jos gamta, su LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 128 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX iš žmogaus (vaiko) raidos, atrodytų, kad natūralu pirmiausia tapatintis su visa aplinka55. Kitokios nuomonės laikosi Jūratė Morkūnienė (dar plg.: Kuzmickas 2012: 16, 24, Ramonienė, red., 2015: 152). Ji teigia, kad žmogus, „kaip socialinė būtybė, yra laikomas atvira sistema“, todėl „tik santykis su aplinka, tai yra visuomene ir pasauliu, yra jo gyvybės ir esmės prielaida“ (Morkūnienė 2012: 100, dar žr. p. 137). Pirminiu jos laikomas socialinis kriterijus. Kalbos (struktūros) požiūriu svarbesnis atrodo esąs anksčiau minėtas tapatybės būvio ir tapsmo santykis, koreliuojantis su minėta P. Aleksandravičiaus nuomone, o atskiro (vietos, socialinio ar kt.) kriterijaus „pirmumas“ susijęs su jo svarbumu komunikacijoje – sakinyje. 102) Jeigu tik pasako „douna“ ir daugiau nieko nedaro, tai tik praneša apie savo kilmę, susitapatina su kraštu, tarme, identifikuoja save su specifine kolektyvine patirtimi. Ir nieko daugiau pats, „nuo savęs“, nepadaro. 103) Nes bendraujame paprastai su kitais tik tada, kai ieškome savo (kultūrinės, kalbinės ir kitokios) tapatybės patvirtinimo, artumo jausmo. Jei nenorime tapatintis su gimtakalbiais, svetur gyvenančiais tautiečiais, vadinasi, mes kažkuo skiriamės. Ir netgi labai. Arba nejučiomis nutolome, susvetimėjome...56 104) LDK piliečiai save vadino lietuviais. Pagal feodalinę pasaulėžiūrą kalba nebuvo tautos požymis. Tauta buvo tapatinama su pilietybe. Tiesa, dėl Renesanso įtakos kilo susidomėjimas savo istorija, kalba. 105) Valstybėje gyvena įvairių tautybių žmonės, kurie, būdami tos valstybės piliečiai, pirmiausia tapatinasi su ja – tai apibūdinama pilietinio tapatumo ar tapatinimosi su politine tauta sąvokomis. 106) Prisitaikę prie valstybės keliamų reikalavimų piliečiams, ar tam tikrais saitais yra suaugę su etnine tauta – bendrauja jos kalba, turi bendrų papročių, tapatinasi su jos kultūra, Lietuva vadinama tėvyne, gyvenime vadovaujasi panašiomis vertybėmis, jaučiasi istoriškai susieti. 107) Ir požiūris į tapybą nuo to karto pasikeitė visiškai. – Jus „įsileido“? – Taip. Dingo žaidimas – na, maždaug sugalvoji kažką, jei ne tą, tai kitą... savimi kaip bendruomene, jos istoriniu kultūriniu paveldu ir su kaimyninių bendruomenių, genčių ar tautų aplinka“ (Rubavičius 2014: 94). 55 Dar plg. DLKT sakinį: Trijų matavimų, kuriais žmogus yra: buvimo vieta, buvimo laikas ir buvimo būdas. Kad ir kaip būtų keista, vieta yra pirminis daiktas, pirminis žmogaus tapatumo matmuo. Tik atėjus į tą ar kitą vietą, tik „įsivietinus" galima kurti kultūrą – stiprinti savąją arba perimti kitą. 56 Dar žr. DLKT pavyzdžius: Romos imperija, pvz., niekada nebuvo tapatinama su tauta ar netgi su kalba. Vilniaus nelietuviams kalba rečiau yra tapatinimosi su aplinkiniais požymis, nes trečdalis nelietuvių net šeimoje bendrauja keliomis kalbomis. Straipsniai / Articles 129 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje Susitapatinau su kažkuo. Ar jums pažįstama būsena, kai susilieji žiūrėdamas? O čia susilieji dar labiau, nei žiūrėdamas. 108) Kultūrinio tapatumo komponentas gali nesikeisti ir gyvenant kitos tautos teritorijoje, pavyzdžiui, daugelis lietuvių, tapusių amerikiečiais, istoriškai tapatinasi su Lietuva ir jos istorija. 109) Galima nebemokėti kalbos, nebegyventi savo žemėje, bet išlikti lietuviu, – kol tapatini save su tautos istorija. 110) Nors praktikuojančių katalikų Lietuvoje kažin ar surinktumėm vos 30 proc., beveik 80 proc. save vis dar tapatina su Katalikų bažnyčia. 111) Istorijoje buvo laikotarpių, kai šeimą buvo mėgstama sutapatinti su valstybe, Bažnyčia ar mokslu. Valstybė šeimai kūrė kontrolės ir socialinio garanto projektus, Bažnyčia rūpinosi išganymo programa. 112) Atsitverdamas nuo senojo tikėjimo liekanų, katalikybę M. Valančius tapatina su lietuviškumu, įžvelgia jau susiklosčiusias tradicijas, stengiasi jas kurti: padaro privalomą „Pulkim ant kelių“ giedojimą prieš Mišias. 113) Jei virtuvėje pavojingų daiktų nėra, vaikas saugus, tegul sau pilsto kruopas, – pataria Viktorija Grigaliūnienė. „Aš pats!“ Maždaug iki 3 m. mažylis susitapatina su aplinka ir savęs neįvardija kaip asmens. Todėl sako: „Petriukas eis į lauką“, „Onutė ausis batukus“. Kaip buvo matyti iš pavyzdžių, socialinis ir vietos kriterijus neretai yra susipynę. Kitais žodžiais kalbant, kai žmogus gimsta, jis tuo pat metu savo tapatybę ima kurti tam tikroje vietoje gyvenančioje šeimoje. Taigi svarbus tampa ir laiko kriterijus. Žmogaus ir laiko (praeitis resp. dabartis resp. ateitis) arba tam tikru laikotarpiu vykusio, vykstančio ar vyksiančio įvykio santykis, daugiau ar mažiau fone susipynęs su vietos kriterijumi, aktualizuojamas 114–120 sakiniuose. 114) Valdančioji partija atsakinga už tai, kad didelė dalis jaunuomenės, kurią tapatiname su tautos ateitimi, gali būti nesugrąžinamai prarasta Lietuvai57. 115) Virgilijus Čepaitis aimanavo, kad lietuviai virsta „Žalgirio“ sirgalių tauta. Su kuo dabar tapatintis? Su nesugrįžtamai išnykusia praeitimi? Su vis labiau karikatūrėjančia dabartimi? Su šviesia Europos sąjungos ir NATO ateitimi? 116) Praeitis virsta pagrindiniu judintoju, kviečiančiu keliauti toliau, vis tolti ir artėti prie savęs, prie kitų. Taip aš tampu tuo, kas buvo, susitapatinu su visais istorijos, kultūros įvykiais, žmonėmis – gyvenusiais, galvojusiais, tvėrusiais. Ir pasijuntu visa sukaupęs. 57 Plg. dar DLKT pavyzdį: Tapatinti Vytautą Žalakevičių su septintuoju, „atšilimo“ dešimtmečiu – ar ne per daug garbės tektų „atšilimui“. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 136 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX naudojasi kito asmens vardu ir pavarde, socialinio draudimo numeriu bei kita informacija ant čekių, atvirų kreditinių kortelių). Kad ir kas žmogui nutiktų, jis visada turi galimybę tapatybę pakeisti: iš naujo atgaivinti, susikurti ar atkurti ir ją „pasimatuoti“ (žr. 172–178 sakinius). Taigi, remiantis predikatais, kurių vienu iš argumentų eina daiktavardinis tapatus vedinys, galima patvirtinti, kad žmogaus tapatybė yra nuolatinis virsmas. Kitais žodžiais kalbant, žmogaus tapatybė kaip visuma nėra tik tai, ką žmogus visą gyvenimą „turi“ status quo, bet ir tai, ką per gyvenimą savaip jausdamas ir suvokdamas susikuria kaip tikra ir galima. Visa tai, kas daroma per subjektyvų (savitą) daugiau ar mažiau artimą tarpusavio santykį savimi ir (arba) kitu: asmeniu, vieta, laiku ir Dievu, pagrindžia kiekvieno asmens savitumą. Per skirtingą tapatinimąsi matyti kiekvieno unikalumas. Iš viso to, kas sakyta, aiškėja, kad žmogaus savitumą kuria ir jo prigimtinė, ypač vidinė – Dievo duotoji tapatybė, ir paties subjektyviai jaučiama ir susikurta tapatybė (plg. 179 sakinį). 172) Pavyzdžiui, Anne Cassidy knygoje „Ieškant Džei Džei“ vos septyniolikos metų sulaukusi mergina privalo visiškai pakeisti savo tapatybę, bent dešimt metų nebendrauti nė su vienu anksčiau pažinotu žmogumi, ir tai ne paika užgaida, o savisauga. 173) Analitikai stebi vadinamąjį irakiečių visuomenės retraibalizacijos procesą, kai atgaivinama klaninė-gentinė tapatybė, kurioje asmuo tiek saugumo, tiek pajamų pragyvenimui ieško giminystės ryšiais susietose grupėse. 174) Norėdami istoriškai įsitvirtinti būtent kaip intelektualai, jie yra priversti iš naujo sukurti ir moralinį, ir kultūrinį minios tapatumą. 175) Ieškant išeities, pirmiausia vertėtų atmesti naujiesiems laikams būdingą mąstymo stilių – įsitikinimą, kad tapatumą pavyks bent kiek iš anksto suprojektuoti. 176) Jeigu piliečiai savo moralinį tapatumą pradėtų konstruoti remdamiesi Benthamo tvirtinimu, kad nėra bendruomenės, tai jie greitai prarastų bet kokį aiškesnį moralinių dalykų supratimą. 177) Mūsų populiariausi istorikai Alfredas Bumblauskas su Edvardu Gudavičiumi jau ko ne antrą dešimtmetį stengiasi formuoti šiuolaikišką lietuvišką tapatybę, nežiūrėti į Lietuvos praeitį vien istoriko Adolfo Šapokos sukurta ir sovietmečiu savaip adaptuota paradigma. 178) Pasakodamas istorijas, kuriomis pats netiki ir kurių nesupranta, Neįvardijamasis „matuojasi“ įvairias tapatybes, kol įsitikina, kad tai neturi prasmės. 179) Tėvo, vyro, lietuvio ir pan. identitetas veikia kaip lėlės sudedamosios dalys, bet jos neesminės. Vertikalė į Dievą visas koncepcijas, paradigmas, tapatybes sustato į savo vietą, skiria joms pagalbinį vaidmenį. Kada apčiuopei savąją vertikalę? Maždaug 2000 metais. Apie ašį, vertikalę ir tapatybę. Straipsniai / Articles 137 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje Tapatybė, arba tapatybė, yra sutaptis su savo esme, kuri yra bendra visiems. Tai ir sutapimas su kito esme. Ta esmė – tavo minimasis Dievas, vertikalė. 6. APIBENDRINIMAS IR IŠVADOS DLKT publicistikos sakiniuose, kuriuose vartojamos skirtingos būdvardžio tapatus, -i ir jo veiksmažodinių (tapatinti, tapatintis) bei daiktavardinių (tapatybė, tapatumas) vedinių formos, atpažįstamas ir per subjektyvų tapatinimąsi su savimi ir kitu matyti apibendrintas tapataus žmogaus vaizdinys. Pats žmogus sakiniuose aktualizuojamas kaip patientas ir (arba) percipientas, agentas arba beneficientas. Čia, publicistikoje, reikšminga tai, kad kontekstas arba tekstas, kuris leidžia „girdėti“ rašančiojo mintį, t. y. tai, ką ir kaip jis norėjo apie save ar aplinką pasakyti, nors ir palieka skaitančiajam daugiau laisvės vertinti, jį suprasti subjektyviai, vis dėlto primeta skaitančiajam rašančiojo žmogaus tapatybės suvokimą (plg. Akivaizdu, kad pasakojimas negali vykti tyloje. Tam reikalinga kalba. Mūsų tapatybė – tai mūsų kalbinė artikuliacija DLKT). Netiesiogiai komunikuodamas rašantysis ne tik atstovauja sau, t. y. „įtekstina“ savąjį tapatybės suvokimą – komunikuodamas jis turi įtakos skaitančiojo tapatybei, ją formuoja, kuria arba keičia62. Taigi, panašų vientiso žmogaus tapatybės konceptą, matyt, turi kiekvienas aktyvesnis publicistikos skaitytojas; pagal atskiro žmogaus sąmonėje egzistuojantį savitą tapatybės konceptą matyti grupinio koncepto bruožai. Iš tyrimui surinktų DLKT publicistikos sakinių žmogaus tapatybė „išsiskleidė“ kaip savita asmens visuma, nuo gimimo jaučiama, suvokiama ir (arba) kuriama pagal dualumą: kaip daugiau ar mažiau artimas žmogaus tarpusavio santykis su dalinėmis (prigimtine resp. neprigimtine, dieviškąja resp. žemiškąja) tapatybėmis. Tikroji vidinė žmogaus tapatybė – siela – gimstant „gaunama“ iš Dievo. Ji yra pastovioji žmogaus tapatybės dalis. Pagal panašumą, t. y. veidrodžio principą, ir žemiškuosius (kito asmens, vietos, laiko) kriterijus žmogus (susi)kūrė, (susi)kuria arba dar (susi)kurs labiausiai kintančius neprigimtinės tapatybės sluoksnius. Iš prigimties gaunamas išorinis tapatybės sluoksnis (lytis, bendrieji išorės bruožai) yra tarp prigimtinio vidinio ir neprigimtinio tapatybės sluoksnių. Laiko atžvilgiu prigimtinis tapatybės sluoksnis yra pastovesnis už neprigimtinį. Kintamumas susijęs su raiška skirtingomis yra tapatus resp. tapatinti(s) formomis. Raiškos būti tapačiam resp. tapatintis resp. tapatinti pasirinkimas 62 Plg.: „Identity is constantly interactively constructed on a microlevel, where an individual’s identity is claimed, contested and re-constructed in interaction and in relation to the other participants“ (Norris 2007: 657). LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 138 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX sakinyje iškelia į avansceną paties žmogaus skirtingą (artimą resp. tolimą) santykį su savimi arba kitu (plg. būti tapačiam sau / kitam resp. tapatintis su savimi / su savo iliuzijomis / su kitu resp. tapatinti save su savo iliuzijomis / su kitu). Daiktavardinių tapatus vedinių, kurie eina percepcinių ir veiksmo predikatų aktantais, vartosena leidžia teigti, kad žmogus savo tapatybę jaučia, suvokia ir kuria arba perkuria savaip. Tai pagrindžia kiekvieno tapatybės savitumą. Atsižvelgiant į tai, kad būdvardis tapatus turi du skirtingus semantinius požymius: „panašus“ ir „savitas“, kurie yra bendri žodžiams toks pat, tolygus ir kitoks, savitas, originalus, žodyninė tapatus apibrėžtis, matyt, tikslintina. Nepaisant to, kad žmogus, kalbėdamas (rašydamas) apie tapatumą, dažnai ieško, randa ir sakinyje pabrėžia savo ir kito arba kitų dviejų panašumą, tas panašumas visada yra dalinis ir daugiau ar mažiau kintantis. Pagal esmę kiekvienas žmogus su visais savo aktualiais ir galimais panašumais yra savitas (tapatus sau) – skirtingas nuo visų, į kuriuos buvo, yra ar bus panašus kokiu nors aspektu. ŠALTINIAI BLKŽe – Bendrinės lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas, vyr. red. Danutė Liutkevičienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015. Prieiga per internetą: http:// bkz.lki.lt. DLKt – Dabartinės lietuvių kalbos tekstynas, sud. Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centras. Prieiga per internetą: http://donelaitis.vdu.lt. DLKŽe – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas: elektroninis variantas. 7-asis patais. ir papild. leid. Vyr. redaktorius Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015: Prieiga per internetą: lkiis.lki.lt. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, 1941–2002: elektroninis variantas, red. kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. redaktorė), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Prieiga per internetą: www.lkz.lt. Straipsniai / Articles 139 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje LITERATŪRA Aleksandravičius Povilas 2012: Žmogaus tapatumo ontologija: tarp substancijos ir asmens. – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 189–274. Ambrazas Vytautas 1999: Funkcinis stilius. – Lietuvių kalbos enciklopedija, par. Kazys Morkūnas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 204–205. Bitinienė Audronė 2007: Publicistinis stilius. Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Bucholtz Marry, Hall Kira 2006: Language and identity. – A companion to the philosophy of education, ed. by Randall Curren. Cornwall: Blackwell Publishing, 369–394. Cruse David Alan 2001: Lexical semantics. Cambridge: Cambridge University Press. De Laguna Grace A. 1927: Speech. Its function and development. New Haven: Yale University Press. Drukteinis Albinas 2009: Semantinės sakinių struktūros su sinkretinės reikšmės predikatais. – Res Humanitariae 6, 24–41. Evans Vyvyan, Green Melanie 2006: Cognitive linguistics: An introduction. Edinburgh: Edinburgh University press. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys 1990: Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa. Greimas Algirdas Julius 2005: Struktūrinė semantika. Vilnius: Baltos lankos. Grigas Romualdas 2016: Lietuvių tapatybė ir Europa. Istoriosofinis aspektas. Vilnius: Versmė. Gudavičius Aloyzas 2007: Gretinamoji semantika. Šiauliai: Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis. Gudavičius Aloyzas 2009: Etnolingvistika (Tauta kalboje). Šiauliai: Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis. Gudavičius Aloyzas 2011: Reikšmė, sąvoka, konceptas ir prasmė. – Res Humanitariae 10, 108–119. Haspelmath Martin 2007: Further remarks on reciprocal constructions. – Reciprocal Construction 4, ed. by Nedjalkov Vladimir P. John Benjamins Publishing Company: Amsterdam, Philadelphia, 2087–2116. Hjelmslev Louis 1995: Kalba. Įvadas. Vilnius: Baltos lankos. Jakaitienė Evalda 2010: Leksikologija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 140 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Joseph John E. 2004: Language and identity: national, ethnic, religious. Basingstoke: Palgrave Macmillan. Jurgaitis Nedas 2015: Krizės konceptas lietuvių ir vokiečių kalbose. Daktaro disertacija. Šiauliai. Karaliūnas Simas 1997: Kalba ir visuomenė (Psichologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Knjazev Jurij P. 2007: Lexical reciprocals as a means of expressing reciprocal situations. – Reciprocal Construction 1, ed. by Nedjalkov, Vladimir P. John Benjamins Publishing Company: Amsterdam/Philadelphia, 115–l46. Kuzmickas Bronislovas 2008: Lietuviškasis tapatumas: kultūra ir valstybė. – Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, sud. Antanas Andrijauskas, Vytautas Rubavičius. Vilnius: Kronta, 166–183. Kuzmickas Bronislovas 2011: Individo kultūrinis tapatumas. – Problemos 80, 65–74. Kuzmickas Bronislovas 2012: Individo kultūrinio tapatumo sklaida (tarp tradicijos ir inovacijos). – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 11–94. Kvašytė Regina, Papaurėlytė Silvija 2013: Kai kurie koncepto liga bruožai Lietuvos viešajame diskurse. – Filologija 18, 107–117. Mayers David G. 2008: Socialinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika. Marcinkevičienė Rūta 2008: Žanro ribos ir paribiai. Spaudos patirtys. Vilnius: Versus aureus. Markus Hasel Rose, Nurius P. 1986: Possible selves. – American Psychologist 41, 954–969. Matonytė Irmina, Morkevičius Vaidas 2013: Elitų Europa: tapatybių ir interesų kaleidoskopas. Vilnius: Firidas. Mickūnas Algis 2012: Globalizacija ir modernus subjektas. – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 291–311. Morkūnienė Jūratė 2012: Socialinis tapatumas: prielaidos, pokyčiai, destrukcijos. – Individo tapatumas, sud. Jūratė Morkūnienė. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 95–188. Morkūnienė Jūratė, sud., 2012: Individo tapatumas. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas. Straipsniai / Articles 141 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje Norris Sigrid 2007: The Micropolitics of personal national and ethnicity identity. – Discourse and Society 18(5), 653–674. Oosterwegel Annerikie, Oppenheimer Louis 1993: The self-system: Developmental changes between and within self-concepts. Hillsdale, NJ, US: Lawrence Erlbaum Associates, Inc. Papaurėlytė Silvija 2013: Kai kurie koncepto laisvė bruožai lietuvių kalbos pasaulėvaizdyje. – Acta humanitarica universitatis Saulensis 16, 222–231. Partee Barbara H. 2008. Symmetry and symmetrical predicates. – Computational Linguistics and Intellectual Technologies: Papers from the International Conference „DIALOGUE“, ed. by Kibrik Aleksandr E. et. al. Moscow: Institut Problem Informatiki, 606–611. Prieiga internete: https://udrive.oit.umass.edu/partee/Semantics_Readings/ SymmetryHandoutPentusSeminarCorrectedPlusNotes.pdf. Pikčilingis Juozas 1971: Lietuvių kalbos stilistika 1. Vilnius: Mintis. Ramonienė Meilutė, red., 2016: Emigrantai: kalba ir tapatybė. Vilnius: Vilniaus universitetas. Rubavičius Vytautas 2014: Vėluojanti savastis. Studijos ir straipsniai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Ruškys Algirdas 2011: Konceptas žemė lietuvių frazeologijoje. – Res Humanitariae 10, 120–140. Rutkovska Kristina, Smetonienė Irena, Smetona Marius 2017: Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje. Vilnius: Akademinė leidykla. Savicka Aida 2004: Asmens tapatybė permainų metu: tarp lemties ir pasirinkimo. – Kultūrologija 11, 77–94. Savicka Aida 2008: Globalios tikrovės iššūkiai asmens tapatybei. – Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis, sud. Antanas Andrijauskas, Vytautas Rubavičius. Vilnius: Kronta, 184–195. Sližienė Nijolė 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Sližienė Nijolė 2004: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 2 (2). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Taylor John R. 2006: Cognitive Semantics. – Encyclopedia of Language and Linguistics, ed. by Brown Keith. Oxford: Elsevier, 569–582. Tekorienė Dalija 1990: Bevardės giminės būdvardžiai. Vilnius: Mokslas. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ 142 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Vykypĕl Bohumil 2005: Hjelmslevo glosematika ir baltų kalbų fonologija. Vilnius: Sap nų sala. Župerka Kazimieras 1983: Lietuvių kalbos stilistika. Vilnius: Mokslas. Župerka Kazimieras 2012: Stilistika. Šiauliai: Šiaulių universiteto biblioteka. Лакан Жак 1998: Семинары. Книга 1. Москва: Гнозис, Логос. Маслова Валентина А. 2001: Лингвокультурология. Москва. Степанов Юрий С. 1981: Имена. Предикаты. Предложения. Москва: Наука. Степанов Юрий С. 1997: Константы: словарь русской культуры. Москва. Тер-Минасова Светлана Г. 2000; Язык и межкультурная коммуникация. Москва. Concept of Human Identity on the Basis of tapatus, -i and Its Derivatives in Contemporary Lithuanian Opinion Journalism SUMMARY The article addresses the content of human identity on the basis of the adjective tapatus and its verbal (tapatinti, tapatintis) and nominal derivatives (tapatybė, tapatumas). It combines structural and cognitive approaches to meaning. A human being is the starting point of the study. It refers to the material collected from the Corpus of Contemporary Lithuanian Language developed at the Centre of Computational Linguistics of Kaunas Vytautas Magnus University. The material of opinion journalism available at the CCLL enables us to recognise and see the image of an identical human being shared by every more active reader of opinion journalism through the subjective identification with oneself and another human being. The features of the group concept can be seen on the basis of the peculiar concept of identity existing in the consciousness of an individual human being. In the sentences in question a human being is actualised as the patient and/or percipient, agent or beneficiary. The research revealed that human identity is a peculiar entirety of the person which is sensed, perceived and/or created on the basis of duality right from birth: as a more or less Straipsniai / Articles 143 Žmogaus tapatybės konceptas pagal tapatus, -i ir jo vedinius dabartinės lietuvių kalbos publicistikoje close relationship between a human being and partial identities (inherent or non-inherent, heavenly or earthly). The true inner human identity – the soul – is “received” from God at birth. It is the stable part (layer) of human identity. By similarity (the mirror principle) and earthly (another person’s, place, time) criteria a human being created, creates or will create the most variable layers of non-inherent identity. The outer layer of identity received at birth (gender, general external traits) is between the inherent inner layer and the non-inherent identity layer. From a temporal perspective, inherent identity is more stable than non-inherent. Variability (dynamism) correlates with expression by different forms of yra tapatus and tapatinti(s). The usage of the nominal derivatives of tapatus used as the actants of perceptual and action predicates leads to the conclusion that a human being feels, perceives and (re)creates his or her identity in his or her own way. It substantiates the peculiarity of everyone’s identity. Considering that the adjective tapatus has two different semantic features – “similar” and “peculiar” – which are also shared by the words toks pat, tolygus and kitoks, savitas, originalus respectively, the dictionary definition of tapatus should apparently be updated. Notwithstanding the fact that when speaking (writing) about identity a human being often tries to find and finds the identity of oneself, another human being or other two human beings as similarity, which he or she brings to the foreground in the sentence, this similarity is always partial and variable. In essence, a human being with all of his or her relevant and/ or potential similarities (i.e. partial identity with oneself or another human being) is peculiar – different from everyone with whom he or she was, is or will be similar in some aspect. Įteikta 2018 m. birželio 8 d. LORETA VAIČIULYTĖ-SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva loret[email protected]