Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš „Kretingos tarmės žodyno“ (2011) pavyzdžių

64 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senosios ir dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, semantika ir pragmatika, Lietuvos kultūros ir bažnytinių tekstų istorija. ŽEMAITIŠKOS TAPATYBĖS RAIŠKA: DĖLIONĖ IŠ KRETINGOS TARMĖS ŽODYNO (2011) PAVYZDŽIŲ nàẹišvsk žemãiti ẹš kọntrbê / vọ‿bûs kas‿nabvẹ tukârt // KTŽ, p. 459 Expression of Samogitian Identity: Putting Together the Examples from Kretinga Dialect Dictionary (2011) into a Single Picture Better don‘t make a Samogitian lose patience / or else things will turn out the way you would never expect // KTŽ, p. 459 ANOTACIJA Visaip tie žemaičiai yra vertinami: ir užsispyrę, ir nekalbūs, ir nepaslankūs, ir nemandagūs... Bet niekas taip gerai žmogaus būdo neišduoda kaip jo paties kalba. Ne vien tai, ką jis sako apie save ir kitus, bet ir kaip tai pasako. Turimas galvoje ne tik mandagumas, bet ir pati formuluotė. Pats kalbantysis to savo pasakymo išskirtinumo gali net nejausti. Kiek leng viau jį atpažinti užšaldytą rašte. Nemažai žemaičių šnekamosios kalbos perliukų suguldyta į Juozo Aleksandravičiaus Kretingos tarmės žodyną. Remiantis šio žodyno teikiamais duomenimis, straipsnyje stengiamasi parodyti, kaip žemaičiams kalbantis skleidžiasi jų požiūris į patį save ir kitus, įvairius gyvenimo tarpsnius, supančią aplinką, galimybę būti vienam ir kartu su kitais, mėginant sutarti ir susitarti. ESMINIAI ŽODŽIAI: žemaičiai, tapatybė, autentiškumas, dialogiškumas, vertybės, įsipareigojimai, emocijos. Straipsniai / Articles 65 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių ANNOTATION Samogitians are viewed differently: as stubborn, silent, sluggish, even impolite… But there is nothing that can better show a person’s character than his/her language. Not only what a person says about him/herself and others but also how he/she says it. Not only from the perspective of politeness but also wording. The speaker may sometimes not even feel the exceptionality of his/her utterance. It is a bit easier to recognise it when it is frozen in writing. A number of gems of spoken Samogitian can be found in the Kretinga Dialect Dictionary by Juozas Aleksandravičius. Based on the data provided by this dictionary, the article attempts to show how the Samogitian attitude towards themselves and others, various stages of life, the surrounding environment and the possibility to be alone and to be together with others by trying to get along and to agree unfolds itself while speaking. KEYWORDS: Samogitians, identity, authenticity, dialogicity, ethics, commitments, emotions. ĮVADAS Asmens žemaitiškumo atpažinimas kitos etninės (lietuvių ir ne vien tik jų) grupės asmeniui gali būti įspėjamasis ženklas. Suprask, žmogau, jei prieš tave žemaitis ar žemaitė – lengvo bendravimo su juo ar ja gali nesitikėti. Ar iš tikrųjų tie žemaičiai ir žemaitės taip ryškiai išsiskiria iš kitų Lietuvos etninių grupių atstovų? Kodėl jie gali būti atpažįstami kaip žemaičiai net ir tuomet, kai patys žemaitiškosios tapatybės būdami ne Žemaitijoje ar ne su žemaičiais nedeklaruoja? Pavyzdžiui, jei sugeba puikiai kalbėti bendrine lietuvių kalba1, o savo žemaitiškumo net nelaiko išskirtinumu? Dažniausiai įsivaizduojama, kad žemaitiškumas yra susijęs su keistu mąstymu2 ir grubiu kalbėjimu, iš dalies nulemtu žemaitiškosios kalbos fonologijos3 bei keistų žodžių ir ypač skolinių (slavizmų ir germanizmų) gausos. Internete nesunku rasti tokį grubumą ir keistumą mėginančių skoliniais iliustruoti žodynėlių (Kalniuvienė, par., 2007–2008; Skouds 2018) ir anekdotų rinkinių (Žemaitėškė anekdotā 2018).. Žinoma, esama ir rimtesnių pokalbių, perspėjančių 1 Apie tokio sugebėjimo išsiugdymo sunkumus ir tarmės įtaką, galinčią pasireikšti žemaičiui kalbant bendrine lietuvių kalba, žr.: Grinaveckis 1973: 31–35; Zinkevičius 1994: 126–131. 2 Silvijai Papaurėlytei ir Kazimierui Župerkai išnagrinėjus tekstyno pavyzdžius ir atlikus laisvųjų asociacijų eksperimentą, labiausiai išryškėjo tokie žemaitiškumo bruožai: užsispyrimas, atkaklumas, kantrumas (Papaurėlytė, Župerka 2010: 190–192, 195–196, 197–198). 3 Dėl žemaičių kalbos statuso žr. Pabrėža 2017: 43–48. Išsamius žemaičių kalbos tarmių ir patarmių fonologinės sistemos aprašus žr.: Girdenis 1967, 2000; Atkočaitytė 2002; Murinienė 2007. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 66 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX apie nykstančią žemaitiškąją tapatybę ar jai išsaugoti reikalingą ir brandžios savimonės, ir pastangų poreikį (Žimkutė 2008; Kajėnas 2013). Žemaitiškosios savimonės ir tapatybės istorijos ir dabarties klausimai pastaruoju metu sulaukia vis daugiau rimto dėmesio (plg.: Bliumas 1997; Pakalniškis 2001; Papaurėlytė, Župerka 2010; Petreikis 2012; Pabrėža 2017: 31–36), bet dar yra likę daug neištirtų dalykų, nors tyrimams dirva jau visai neblogai paruošta. Kalbant apie žemaitiško kalbėjimo šaltinių leidimus, galima pasidžiaugti sėkme, kuri aplankė šiaurės žemaičius kretingiškius ir šiaurės žemaičius telšiškius4. Šiaurės žemaičiai turi keletą publikuotų šaltinių, liudijančių unikalų XX amžiaus antrosios pusės žemaitiškojo kalbėjimo paveldą5: 1) Danguolės Mikulėnienės ir Daivos Vaišnienės sudarytą Juozo Aleksandravičiaus Kretingos tarmės žodyną (Aleksandravičius 2011), kurio iliustracinei medžiagai būdingas dialogiškumu pasižymintis autentiškas šiaurės žemaičių kretingiškių kalbėjimas, žodyno sumanytojo kruopščiai užrašinėtas apie 60 metų6; 2) Alekso Girdenio parengtus ir 1996 m. knygoje Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais publikuotus šiaurės žemaičių telšiškių tekstus, pasižyminčius nuosekliu dialogiškumu, impulsyvumu ir autentiškumu7; 3) Birutės Vanagienės Šiaurės vakarų žemaičių žodyną: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektas (I t. – 2014, II t. – 2015). Žodyno pavyzdžiai (kartoteka kaupta 1957–1996 m.; žr. Vanagienė 2014: XXIII) yra ir autentiškajam dialogui, ir pasakojimui priskirtino diskurso pobūdžio. 4 Šiaurės žemaičių kretingiškių ir telšiškių tarmių plotų ribas, kalbėjimo ir transkripcijos pavyzdžius žr. Lietuvių kalbos instituto sudarytoje Tarmių žodyno duomenų bazėje. 5 Apie žemaičių tarmės skirstymą ir šiaurės žemaičių, vadinamųjų dounininkų, kalbos ypatybes žr. Zinkevičius 1994: 85–87, 112–120; apie esminį šiaurės žemaičių telšiškių skirtumą nuo kretingiškių, grindžiamą u, i// ọ, ẹ kaita negalūniniuose skiemenyse, žr. ten pat: 114. 6 Žodyno kartotekos rinkimo ir sudarymo laikotarpis – nuo XX a. 5-ojo dešimtmečio vidurio iki 2004 (plg.: Mikulėnienė 2011: XII; Vaišnienė 2011: XX). 7 Tarminių tekstų knygoje Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais pateikti 1968–1985 m. paslėptu mikrofonu įrašyti Mažeikių r. Tirkšlių apylinkėje gyvenusių Alekso Girdenio šeimynykščių ir kaimynų pokalbiai. Kaip gretiminis šios tarmės kalbėjimo užrašų šaltinis minėtinas Juozo Pabrėžos, Vidos Marcišauskaitės ir Astos Leskauskaitės sudarytas tekstų rinkinys Šiaurės žemaičiai telšiškiai (2013). Tai iš esmės to paties laikotarpio tekstai, kurių nemenką dalį irgi sudaro A. Girdenio daryti įrašai. Tiesa, šių pokalbių autentiškumo lygmuo kiek kitoks, nes čia užfiksuotų kalbos situacijų dalyviai buvo specialiai kalbinami ir žinojo, kad pokalbis su jais yra įrašomas. Straipsniai / Articles 67 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Nurodytuose spaudiniuose autentiškas žemaičių šnekėjimas įamžintas ir tapo raštijos dalimi8. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti pirmąjį iš paminėtųjų, ilgiausią tarminės medžiagos fiksavimo laikotarpį apimantį žemaitiško kalbėjimo iliustracijų šaltinį – Kretingos tarmės žodyną (toliau – KTŽ), kuriame perteikiamas šiaurės žemaičių kretingiškių tarme kalbančių9 žmonių mentalitetas. Labiausiai dėmesys bus sutelkiamas į tai, kaip šio žodyno10 iliustracinėje medžiagoje11 atsispindi kalbančiojo ir jo apsuptyje esančių asmenų tapatybės suvokimas. Tapatybės raiškos samprata gryninama susitelkiant į dažniausiai pasikartojančių pasakymų modelius, dėmesį labiau kreipiant ne į atskirų leksinių vienetų savitumą (todėl svarbūs ne antraštiniai žodžiai, bet iliustraciniai pavyzdžiai), o į frazės, sakinio ar didesnės diskurso atkarpos semantikos, kartais ir struktūros, išskirtinumą, ypač – bendrinei lietuvių kalbai nebūdingo modelio frazių vartojimą. Tokia dėlionė iš išskirtinumu pasižyminčių, pasikartoti linkusių diskurso atkarpų gali atskleisti žemaičiams priimtinų vertybių skalę, jiems būdingus pasaulio suvokimo modelius, kurie kitos etninės grupės atstovui dėl jų savitumo ir keistumo gali pasirodyti esantys susiję visai ne su tomis ypatybėmis ir tikslais, kurie jais iš tikrųjų nurodomi. Šios publikacijos struktūra tokia: įvadinėje dalyje trumpai apibūdinamas tyrimui pasirinktos medžiagos atrankos principus nulėmęs vertybinių nuostatų tinklas, galintis padėti nustatyti ryškiausius žemaitiškosios tapatybės bruožus. Toliau žemaitiškojo pasaulėvaizdžio savitumą atspindintys diskurso ypatumai grupuojami pagal semantiką, o kartais ir semiotiką, aptariant reikšmę ir kai kuriuos formulavimo aspektus, kartu atkreipiant dėmesį į išskirtinumu pasižyminčių pasakymų priežastis ir motyvus, o kartais ir į gramatinius kai kurių frazių ar sakinių struktūros ir sandaros ypatumus. Medžiagos atrankos 8 Minėtinas dar vienas žemaitiško kalbėjimo įrašų leidimas – Zofijos Babickienės su kolegėmis parengti šiaurės žemaičių kretingiškių tarmės tekstai su komentarais (2007). 9 Daivos Vaišnienės manymu, Kretingos tarmės žodyną labiau tiktų vadinti ne Kretingos tarmės, bet „Kretingos šnektos (ar Kretingos apylinkių šnektų) žodynu“ (plg. Vaišnienė 2001: XX). Tačiau vertinant žodyną ne pagal medžiagos rinkimo vietų lokalizaciją ir Įvadinėse pastabose autoriaus nurodytą šios šnektos užimamą ~600 km2 plotą ir jo ribas, J. Aleksandravičiaus sumanytas pavadinimas visai pateisinamas, nes žodyno medžiaga puikiai tinka visų šiaurės žemaičių kretingiškių kalbėjimo ir mąstymo būdui iliustruoti. Apie pagrindines tarmės ypatybes, žodyno sandarą ir pasirinkto pateikimo būdo principus daugiau žr.: Aleksandravičius 2011; Vaišnienė 2011: XXIX–XXXIII. 10 Mišraus – varijuojančio tarp diferencinio ir išsamiojo – žodyno tipo pasirinkimas greičiausiai nulemtas autoriaus nuostatų kaitos ir ilgo bei skirtingo žodžių užrašymo laikotarpio, plg. Vaišnienė 2011: XXI. 11 Apie tai, kad šis žodynas labiausiai vertintinas kaip unikalios tarminės medžiagos šaltinis, žr.: Mikulėnienė 2011: VIII; Vaišnienė 2011: XXXIV. Siekiant to unikalumo, žodyne palikta ir ne visai tiksliai atkurtų žodžio reikšmių (plg. Vaišnienė 2011). JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 68 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX metodas – selektyvusis intuicinis, orientuotas į savitumu pasižyminčių ir (ar) dažnai pasikartojančio struktūrinio tipo frazių modelius. Kadangi tyrimo medžiagos apimtis labai didelė, o šiuo metu dar nėra paskelbta KTŽ elektroninės versijos, statistinė analizė neatliekama, bet produktyvesnio semantinio ar semiotinio modelio pateikčių variantiškumui iliustracijų pateikiama gausiai. Straipsnyje žemaitiško kalbėjimo iliustracijų atkarpos pateikiamos stengiantis kuo tiksliau perteikti KTŽ taikomą fonetinę transkripciją12. 1. ŽEMAITIŠKO ELGESIO RAIŠKA KTŽ KALBĖTOJO PASAULĖVAIZDYJE Pradedant kalbėti apie žemaitiškos tapatybės dėlionę, būtina pabrėžti tai, kad nemaža KTŽ iliustruojamosios medžiagos dalis yra ne monologinio naratyvo, bet aktyvaus dialoginio diskurso atkarpos, pvz.: 1) n kãp ẽt? // – gèrã / ẽt kãp par‿svệista // 91 2) kãp tàu bẽt? // – kãp kèl kûojẹ / tẽp ẹr‿ẽt // 91 3) kp‿t gvenì? // – tp sâu / vẹdọtnê / nẽ gèrã / nẽ pràstã // 484 4) vọ‿kũ t trgavuos / ka‿tì ì‿trgọ? // – t sàvì parúodtẹ ẹr‿ì‿kẹtùs pasveizetẹ // 460 5) ar‿ẽsê nmi / a‿ni? // – ni ni / tùjãu ẽsê // 261 6) škisk smkês / jọg‿matâu / trì // jè / v rsi mộn patê rẽks // 335 7) kp‿àš ẽọ / ka‿ln? // gèrã / ka‿ln / gèȓãu âugsi // 217 8) nu‿màmâ gavâu ksa i‿ngara ž‿niekùs // gva ksa ọž‿naklãusma // 258 9) s‿anu neka rmta naẹšvsi / ns tìk pọšộu / ẹ‿vskas // pàkl jâuns // ẹ‿pọšộu / v ka‿apsẹžàns / ẹ‿sọrimtes // 310 Tiesa, dauguma KTŽ iliustracinių pavyzdžių yra vieno asmens ištarta frazė ar sakinys, bet aktyvų dialogiškumą juose išduoda ypač dažnai pasirenkami deontinio modalumo sakiniai, kuriuose gausu klausiamosios ar (ir) liepiamosios 12 Apie šios fonetinės transkripcijos principus ir ypatumus daugiau žr.: Aleksandravičius 2011: 17– 18; Vaišnienė 2011: XXIII–XXIX. Straipsniai / Articles 69 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių nuosakos vartojimo ar kitokių dialogiškumo raiškos gramatinių rodiklių, pavyzdžiui, kreipinių ir emocijų raiškos nuorodų – jaustukų, ištiktukų, keiksmažodžių ir pan. Pvz.: 10) pavažộuk túoãu // 477 11) kàs pri‿jûsa nãuji? // 319 12) a‿nẽsi pri‿dârba natakšûojẹs13 // 438 13) vi kũ àni vãrga vsa nkti prì‿tã šnàpšê // 318 14) navartaúokẹtes nt‿šlap žol / vàkã // 476 15) vàkã / jũs ddlê ũntat / nuràrnsẹt kũ‿nûors nu‿lentnâ // 335 16) vežûok grèãu /jg pavielusê // 483 17) a‿jũs‿žnûot / kàm  jûsa žsis / mûsa àvẹžũos // 458 18) kệik dộusi radbu / râdau tva brọkštklẹ // 332 19) bẹn‿ès ràganûtis / ka‿tẽp ẹšdīkâuji // 332 20) k‿t nu‿mna gálvã s‿vẹsãs sva rakbalâs14 // 334 Tai leidžia ryškiausiu šio žodyno iliustracinių pateikčių bruožu laikyti autentišką dialogiškumą, frazių sudarymo, pateikčių bei atsiradimo požiūriu rodantį kitokią diskurso raišką nei ta, kuri būdinga pasakojamajam naratyvui (išvengiama į prisiminimus nukrypstančio pasakojimo ypatybių15), ir šį žodyną laikyti kalbėjimo, žemaičiams būdingo įprastinėse kasdienybės situacijose, atkarpų ir pavyzdžių šaltiniu. J. Aleksandravičiaus sugebėjimas kaip didžiąją KTŽ iliustracijų dalį pasirinkti ne pasakojamąjį stilių perteikiančio diskurso, o kasdienybės pokalbių atkarpas daro šio žodyno medžiagą gyvesnę, nei to būtų galima tikėtis žinant, kad KTŽ iliustracijos yra XX a. antrąją pusę apimančio laikotarpio, kai dialektologinių užrašymų metu pagrindinis dėmesys buvo sutelkiamas į vyriausių, sėsliausių informantų pasakojimus, paveldas. Kas nulėmė tokią sėkmingą KTŽ iliustracinės medžiagos atranką, galima tik spėlioti. Viena iš priežasčių galbūt yra ta, kad KTŽ sumanytojas medžiagą rinko ir užrašė vienas ir greičiausiai tai darė aplinkoje, kurioje būdamas sugebėdavo tapti savas ir beveik nematomas informantams, o gal jis užrašinėdavo įdomiausias frazes slapčia arba iš atminties. KTŽ diskurso atkarpos labai dažnai rodo kalbėtoją-informantą buvus ne pasyvų, į prisiminimus ir pamokymus krypstantį pasakotoją, o aktyvų situacijos dalyvį, kurio kalbėjimas susijęs su tikroviškomis kasdienybės situacijomis ir aktualiomis užduotimis. Tokį, kuriam rūpėjo dabartis ir artimiausia ateitis, todėl pamokymai ir vertybės atsiskleidžia trumpomis frazėmis. 13 takšόti, tãkšo, takšόja, ~όjė – ‘drybsoti, tysoti, gulėti‘ KTŽ 438 14 rakbalas – ‘įrankis‘ KTŽ 334 15 Apie prisiminimams būdingą naratyvą žr. Harré 2008: 702–703; apie pasakotojo, kaip įvykių liudininko, vaidmenį žr. Kurkowska-Budzan, Zamorski 2009: XII. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 70 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Straipsnis pagrįstas prielaida, kad KTŽ iliustracijos perteikia tam tikrą kalbančiojo16, atstovaujančio daugybės nuasmenintų (nenurodytos arba neatskleistos tapatybės) individų patirtims ir pateiktims, paveikslą, išryškėjantį pamėginus rūšiuoti vienokių ar kitokių kasdienybės situacijų išprovokuotus tam tikrus pasakymų modelius. Tokie pasakymai bet kuriam žemaitiškoje aplinkoje užaugusiam asmeniui yra tikrai atpažįstami, tik vertinami kiekvieno skirtingai – kaip priimtinas ar nepriimtinas kalbėjimo būdas. Nė vieno asmens tapatybė nėra tobulai vientisa (Helm 2009: 13), bet kai kurie kiekvieno iš mūsų bruožai vis tiek pasireiškia ryškiau. Tai leidžia manyti, kad panašios struktūros frazes ir panašaus pobūdžio vertinimus įpratę laikyti norma žmonės turi turėti kažką bendra. Vien dėl to, kad jie taip yra auklėti ir yra susitaikę su jiems nurodomomis, gal ir nepriimtinomis, gal ir ne įprastinėmis, bet bent jau girdėtomis tokio elgesio galimybėmis. Todėl KTŽ užfiksuoti ir tam tikrą elgesio modelį reprezentuojantys pasakymai, atskleidžiantys kalbantiesiems svarbiausius dalykus, gali padėti nubrėžti tam tikrus tapatybės kontūrus, neišvengiamai būdingus žemaitiškos kilmės asmenims vien todėl, kad jie mąsto ir kalba žemaitiškai, t. y. tam tikru būdu. 2. PAGRINDAS: ASMENS TAPATUMO RAIŠKOS KRITERIJAI Į daugybę detalių suskaidytą paveikslą bandant sulipdyti į vieną atvaizdą, reikia tam tikros atramos. Pradedant pagal KTŽ dėlioti žemaitiškosios tapatybės dėlionę, tokį karkasą patogu sukurpti pasiremiant Florence Kluckhon ir Strodtbecko L. Fredo (1961) pasiūlytu vertybinių nuostatų tinklu, sudarytu iš trinarės sistemos, labiausiai orientuotos į žmonių tarpusavio santykių, laiko ir veiklos sampratą bei jos raišką (Dumont 2002 [1983]: 256; Hills 2002). 2.1. Vertybinių nuostatų tinklo kontūrai Siekiant sudėlioti sumanytą žemaitiškumo dėlionę, KTŽ tenka skaityti kaip romaną17, kurio veikėjai (nuasmeninti ir įslaptinti) trumputėmis frazėmis atveria 16 Kalbančiojo ir kalbėtojo sąvokos straipsnyje vartojamos kaip sinonimai. Vyriškoji giminė pasirinkta kaip apibendrinamoji, galinti atstovauti abiejų lyčių kalbantiesiems, kai iš atkarpos nėra akivaizdi adresanto lytis. 17 Čia tiktų palyginimas su Julio Cortázaro „Žaidžiame klases“, kai skaitančiajam nuolat tenka grįžti iš vienos knygos vietos į kitą. Straipsniai / Articles 71 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių asmenybių paslaptis ir taip skaitytojui leidžia išsiaiškinti jų pasaulėvaizdį modeliuojančių vertybių reiškimąsi. Suprasti vertybių sistemą ir vertinimo raiškos modelius siekiant nustatyti tapatumą yra labai svarbu, nes vertindamas ką nors asmuo visada apibūdina ir patį save arba atskleidžia savo esmę (Helm 2009: 12). Vertinimų patikimumą labiausiai gali užtikrinti autentiškas kalbėjimas, nes visuminis kito asmens supratimas įgyjamas tik su juo kalbantis. Pasak Martino Buberio, tik dialoge kitas atsiskleidžia kaip esatis, kurios kiekvienas pasakymas, veiksmas ir požiūris yra paženklinti atpažįstamumo galimybę suteikiančio unikalumo žyme (Phillips 2011: 30). Kalbėjimasis yra ryškiausiai reprezentuojama neišvengiamos tarpusavio sąveikos, apimančios bendravimą ir su artimiausios aplinkos žmonėmis, ir su mus supančios bendruomenės nariais, dalis. Vertybes laikant asmens tapatumo dalimi, o asmens sprendimams (taigi, ir tapatumui) labiausiai įtaką darančias normas suvokiant kaip elgesio maksimas (Helm 2009: 12–15), svarbu išsiaiškinti asmenį labiausiai atskleidžiančias emocijas, tokias kaip garbingumas ir gėda (Helm 2009: 11), ir pagrindinius asmens tapatumo raiškos kriterijus, kuriuos nulemia įsipareigojimai. Bennetas Helmas (2009: 17) skiria tris įsipareigojimų ir su jais susijusių emocijų grupes. Moduliuojantys įsipareigojimai (angl. transitional commitments) yra susiję su giliųjų emocijų amplitude, nulemiančia požiūrio kryptį (Helm 2009: 23–27). Ta amplitudė gali būti grąžinanti į praeitį ir prisiminimus (pavyzdžiui, negatyvia emocija laikomas rūpestis ar nerimas, atsirandantys nuogąstaujant dėl atitikties vertybinės skalės reikalavimams, p. 27), arba ji gali būti pozityvi, į ateitį nukreipianti numatymo emocija (susijusi su pasitikėjimu (angl. self assurance) kaip sugebėjimu atitikti vertybinės skalės normą, p. 25). Vertinamieji įsipareigojimai (angl. tonal commitments) nulemia teigiamą arba neigiamą emocijos toną. Vertindamas ką nors, asmuo nustato ir apibūdina savo santykį su vertinamu dalyku ar asmeniu – tokia identifikacija yra neatsiejama nuo paties asmens (p. 14). Vertės būna įsikūnijusios tapatybėje, kuriai paklūsta ją sudarydamos (p. 14). Asmens tapatybė neatsiejama nuo gyvenimo būdo, kurį asmuo laiko vertingu, ir tai yra susiję su įsipareigojimais, kurių pasirinktas gyvenimo būdas reikalauja (plg. p. 14). Asmens tapatybės raiška yra sluoksniuota. Taigi, norint nustatyti vertybių gelmę, reikia suprasti vertybių skalę, sudarančią mūsų tapatybės dalį. Asmens svarba pačiam sau yra neatsiejama nuo jį suformavusios vertinamų dalykų visumos; asmuo ir jo vertybės suponuoja vienas kitą kaip dėmesio centras ir jo apsuptis (p. 31). Asmens tapatybėje įsikūnijusios vertybės paskatina jį rinktis tam tikrą gyvenimo būdą – tokį, kurį jis laiko vertingu (p. 28). Intuityviai suvokiamas vertybių lygis nulemia asmens tapatybę (p. 28). Esminių įsipareigojimų (angl. focal commitments) pagrindu laikomas rūpinimasis (p. 15–19). Jis reiškia, kad kažkam suteikiama gerovė ir ji priklauso nuo to, kaip ta gerovė suprantama ir kiek tas daiktas ar asmuo svarbus besirūpinančiajam JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 72 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX (p. 18–19). Rūpinimasis kitu visada reikalingas dėmesio ir veiksmų (p. 15). Įvertinimas yra rūpinimosi raiška, kurioje atsiskleidžia asmens ar daikto svarba. Ir kad rūpinimasis kitais būtų sėkmingas, asmuo privalo pakankamai mylėti save18. Kalbant apie įsipareigojimus, svarbu atkreipti dėmesį į dalies ir visumos santykį, atsikleidžiantį suvokus tikruosius veiklos modelių motyvus arba tikslus (plg. p. 19). Asmens tapatybės ir vertybių ryšys parodo, kodėl tapatybė yra taip glaudžiai susijusi su emocijomis ir emociniu charakterio tipu: priklausomai nuo to, kaip klostosi įvykiai – į gerąja ar į blogąją pusę, emocijų skalė gali keistis nuo teigiamo (pasididžiavimas) iki neigiamo (gėda) savęs ir kitų vertinimo (plg. Deonna, Teroni 2009: 34). 2.2. Vertybinių nuostatų tinklo užpildas Skaitant KTŽ iliustracinius pavyzdžius, labiausiai krinta į akis jais sukuriamas jau minėtas tikroviško pokalbio įspūdis. Įminti aptariamo šaltinio iliustracijų natūralumo ir patrauklumo paslaptį turbūt galima pasitelkiant ir autentiškumo, ir pozicinių veiklos vaidmenų (angl. positioning) reikšmės vertinimą. Romas Harré, aptardamas socialinei psichologijai tinkamo mokslinio metodo parinkčių galimybes, primena Johno Langshawo Austino (1964) performatyvų teorijoje išryškintą pasakymo efektyvumo apibrėžimą: pasakymas laikytinas efektyviu, jei yra ištartas reikiamo asmens, tinkamomis aplinkybėmis ir yra teisingai suprastas adresatų (Harré 2008: 696). Vaidmuo tam tikroje šnekos akto atkarpoje yra momentinis tam tikrų teisių, pareigų ir įsipareigojimų kito asmens atžvilgiu prisiėmimas; šioms pozicijoms būdingas laikinumas – jos gali būti keičiamos, atšaukiamos, nepripažįstamos, išplėtojamos (Harré 2008: 697). Kiek vienas tos atkarpos kalbėtojas arba klausytojas tai, kas yra pasakyta ir padaryta, gali konstruoti remdamiesi skirtingomis pozicijomis ir tai skirtingai vertinti, nors visus bus pasiekusi ta pati kalba (p. 697). Tai, žinoma, galioja ir kiekvienam mėginančiam pristatyti bent kiek apibendrinantį šnekos akto interpretavimo galimybių modelį. 3. VERTYBINIŲ NUOSTATŲ DERINIAI IR JŲ REIŠKIMASIS KALBANT Sudarant žemaitiškų vertybinių nuostatų tinklą, vertingiausia KTŽ iliustracinių pavyzdžių dalimi tampa kalbančio asmens vertinamąjį požiūrį į save ir 18 Apie įvertinimą ir meilę sau žr. Helm 2009: 23. Straipsniai / Articles 79 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Su atsakomybe asmeniui susiję ir jam keliami reikalavimai. Ne kartą išpažįstamas suvokimas, kad žmogaus esmės nepakeisi (plg. tokią nuomonę iliustruojančius 264–269 pavyzdžius), bet tikras kasdienybės situacijas iliustruojantys KTŽ kalbėtojų teiginiai akivaizdžiai lemiami būtinybės patarti adresatui ar jį išmokyti nurodant, paliepiant ar pagiriant. Dauguma KTŽ iliustracijų užfiksuotas kalbėjimosi su pašnekovu būdas atskleidžia, kad tiesioginis adresatas yra kalbančiajam itin artimas asmuo (vaikas, sutuoktinis, motina, tėvas, brolis, sesuo ar pan.), kuriuo jis rūpinasi ir už kurį jaučiasi atsakingas. Todėl pastebimas kiekvienas įprastumo neatitinkantis poelgis ir apie tai vienaip ar kitaip jam pasakoma, kartais atvirai išsakant ir savąsias emocijas, pvz.: 115) ẽk t nmi / jg sọšalâ / tva ẹ‿lûpas jau‿pamelẹnvọsẹs // 233 116) apibek kèls sùs i‿rnki45 trúobũos ẹ‿sọšsi // 344 117) kr‿t bráižīss nkti / palâuk / ẹšãuš / ẹ‿parẽsi // 50 118) à t stẹprộusi vsa dina pri‿šina krúovma? 390 119) del‿kũo t ès tok papũrọsi46 / a‿nàsêrgi? 309 120) pàsku / ka‿nutksêm / rsi ẹr‿ọžmgsi // 448 121) apsvệlk šltjẹ bska ẹ‿nasọšâlsi // 48 122) kàm t bọvâ / ka‿mnệi tẽp ddlê šrds gele᳞? 142 123) š‿šẹrdis glọmũos nûoȓọ tâu tik‿gra // 107 Bendroje erdvėje būnančių asmenų rūpinimasis vienas kitu atsispindi ir kalboje. Didžiausia atsakomybė už namų ūkio reikalus ir bendrą sėkmę tenka namų šeimininkams, todėl jų lūpomis dažniausiai išsakomi vaikams skirti reikalavimai ir (ar) pamokymai, kaip dera elgtis. Draudimai, pastabos ir nurodymai dažniausiai yra susiję su elgesio namuose ar svetimoje aplinkoje, o ypač viešoje vietoje, normomis, pvz.: 124) pri‿vãgi nažaimûokis47 / pagnọ navâọsi // 496 125) naáuluokẹtes pri‿vãgi! 159 126) kuo‿žãrgstuotes / a‿ni‿gedas natrẹt // nažargstkis pr‿vẹsũ // 497 127) vákã / bûkẹt nmi / navãuokẹtes p‿kẹimùs // 160 128) vákã / tktã naáimatuokẹtes48 bažnûo / tn rẽks gràžẽ ẽlgtệis / mẽlstệis // 22 KTŽ kalbėtojo rūpinimasis tiesioginio adresato tobulėjimu išryškėja iš ypač dažnų pastabų dėl nepakankamai estetiškos, bet be didelių pastangų pataisomos išvaizdos, dėl artikuliacijos ir kalbėjimo turinio. Ir, žinoma, dėl netinkamai 45 į rnkį – ‘ratu, aplinkui‘ KTŽ 344 46 papliūrti, ~sta, ~o – ‘pasidaryti aplėpusiam, suvargusiam‘ KTŽ 309 47 žaimóties, ~ójas, ~ójės refl. – ‘išdykauti, išsidarinėti, šaipytis, vaipytis‘ KTŽ 496 48 áimatoties, ~ojas, ~ojės refl. – ‘aimatas daryti, išdykauti‘ KTŽ 22 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 80 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX pasirinkto duotų užduočių atlikimo būdo ir tempo. Pastarojo pobūdžio priekaištavimų modeliai gana įvairūs (nurodymas su palyginimu, liepiamosios nuosakos konstrukcijos, klausimai, pabrėžtinai asmeninės nuomonės intarpas) ir galintys reikšti ne vien kalbančiojo abejones dėl darbų atlikimo būdo tinkamumo, bet ir susirūpinimą dėl adresato fizinės ir dvasinės sveikatos, pvz.: 129) rẽk dãilê dệrbtẹ / na‿kãp‿t ka‿prēt / makali makali /ẹ‿vskas // 224 130) dệrbk nà‿diel‿aũ / v kãp sâu // 72 131) našẹkaộuk / apsẹmslk prm / ẹ‿tik‿tukârt dệrbk // 412 132) ọžsjemi s‿tuokẽs nekniekês // 254 133) ko‿t railẹneji / a‿dârba ntọri? 333 134) natraûok49 vsa dina / mkis kũ‿nûors rmta // 452 135) natọpẹộuk50 / mkis kãp rẽkệnt dârba // 459 136) mộn ẹšvêiz / ka‿tọ‿napàslênki ẽtẹ // 478 137) ko‿t mọrksâ51 vsa rta? 245 138) našieûokis tẽp / vọ‿tùjãu ẹr‿ẹšsẹžûosi52 // 408 Pastabos dėl išvaizdos dažniausiai pasakomos liepiamąja nuosaka, plg. etaloniniu pastabos apie būtinybę susitvarkyti modeliu tapusią frazę: 139) *jũonâ *jũonâ / veizek / kúoki tva šúonâ // 478 Taip pabrėžiama pašnekovo atsakomybė dėl tinkamos laikysenos, šukuosenos, aprangos, švarumo ir, žinoma, tikimasi greitos ir tinkamos reakcijos į paliepimą, pvz.: 140) nabûk tẽp sọsẹkũprnẹs / ẹšstệisk // 197 141) nabûk sọsẹkumpnẹs / nasọsẹtrâuk i‿kpra / ẹšstệisk // 195 142) sọsšọkộuk / tva glvà kãp kdẹle᳞53 // 153 143) tva ẹ‿nûosẹs smetũonẹna palka / nusẹčstk // 377 Iš nepakankamo pastabumo, nulemiančio asmens netvarkingą išvaizdą, kartais linksmai pasišaipoma, pvz.: 144) dộuk bẹn‿kàtẹnộu zûbus nulaižtẹ / vs ribalẹnis // 342 Matant, kad pašnekovui gali prireikti daugiau pastangų susitvarkyti (ar naujam įpročiui išsiugdyti), pasitelkiami palyginimai (nes šmaikšti pastaba įsimintinesnė), pvz.: 145) t nustepê s‿tũoms pišũoms / kãp‿vês ẹšvêizi // 478 49 trasióti, ~iója, ~iójė – ‘bėgioti, dūkti, dykinėti‘ KTŽ 452 50 tupiniúoti, ~iúoja, ~iãvo – ‘delsti, nepradėti kaip reikiant dirbti, lūkuriuoti‘ KTŽ 459 51 murksóti, murkso, ~ójė – ‘būti paniurusiam, tūnoti, tylėti‘ KTŽ 245 52 Čia išsižioti – ‘pavargti‘, plg. KTŽ 408. 53 kẽdelė – ‘kas nors susivėlę, veleklis‘ KTŽ 153 Straipsniai / Articles 81 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 146) a‿sọ‿bagọ mẹigúojê / ka‿tẽp sọsẹràbûoje᳞ drabùžê? 332 147) tọ‿plmp tū‿ộndẹni kãp kârve᳞ // 304 Pageidaujamo pokyčio siekiama klausimu (dažnai retoriniu), kuriuo atkreipiamas dėmesys arba siekiama pristabdyti pašnekovo ankstesnio sumanymo įgyvendinimą, kol nebus sureaguota į pastabą, pvz.: 148) kù‿jũs tn drbûot / ka‿vsọs àlệns ès // 24 149) t vsọs apspọukẹniejê / kûoks ẹšvêizi // 326 150) kûoks t ẹšvêizi / vsọs nusplunksnẹniejê // 311 151) ès vsọs pukệns / kr‿t ẽs! 326 Kartais liepiamąja nuosaka formuluojamas prašymas atkreipti dėmesį į kito asmens išvaizdą. Tokio modelio pasakymais gali būti siekiama pašnekovo dėmesį sutelkti į apkalbamą asmenį kaip netinkamą partnerystei arba neigiamu to kito, pokalbyje nedalyvaujančio, asmens apibūdinimu atkreipti adresato dėmesį į jo paties išvaizdą, plg.: 152) àl t paveizek / kãp ns ẹšvêiz / vsọs apsẹlêdẹs / plọskûots / smộrglis vsumèt ẹštsẹs // 478 Dėl tinkančios tomis aplinkybėmis ar asmeniui derančios aprangos pasirinkimo ar parinkimo pagiriama, dėl netinkamos – pareiškiama pastaba, pvz.: 153) tâu prtnk tas‿kepalšis // 447 154) apsẹpũrẹnâ sọ‿tûokẹ sọtsọsa šlèb / kok tàtã ẹšvêizi? 308 Panašiai gali būti pareiškiama kritinio pobūdžio pastaba dėl netinkamai atliekamo socialinio vaidmens, pavyzdžiui, apeliuojama į motinos atsakomybę dėl vaikų aprangos estetiškumo, pvz.: 155) tọ‿apšûmpẹni54 tas‿sva mrgàs tẽp nàgražẽ // 420 Daugybė panašaus modelio diskurso atkarpų KTŽ rodo, kad kalbantysis akylai saugo gyvenamąją erdvę55. Įprastos tvarkos nesilaikantis adresatas sulaukia įvairiai dėmesį atkreipiančių (pavyzdžiui, pateikiant klausimą ar nurodant ypatybės apimties laipsnį) pastabų ir draudimų, plg.: 156) a‿namatê / jọg‿ẽdâms ẹšglèžuojê tū‿vštšûdi // 110 157) t èsi vsọs nuspọrvẹnejẹs // 327 158) ès vsọs nustaukẹnejẹs // 442 159) ès vsọs nglệns / ēk nusẹčstk // 25 160) nusẹprtnk / ès vsọs smtệns // 377 161) prm nusẹprtnk ọž‿ngâ / ès vsọs snigệns // 379 162) nê / tuoks‿snigệns i‿trûoba nẽk // 379 163) nakabnk pọ‿pệlna šâukšta / jg vãrvẹni kũošẹ ọnt‿stla // 137 54 apšliùmpinti, ~ina, ~ino – ‘negražiai, netvarkingai aprengti‘ KTŽ 420 55 Apie NAMŲ koncepto analizėje išryškėjantį lietuviui būdingą šviesių, jaukių, gražių šiltų, tvarkingų namų suvokimą ir būtiną pastangų, atsidavimo ir darbo poreikį žr. Rutkovska 2017: 87tt. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Žodinės tradicijos turėtojams susikalbėjimas yra svarbiausias susižinojimo būdas, todėl KTŽ kalbantysis nenutyli savo nepasitenkinimo dėl neaiškios ar netinkamos pašnekovo artikuliacijos, perdėto judrumo, triukšmo ar netgi nesikalbėjimo, pvz.: 164) ko‿t pọrslúojs56 / ka‿pàsakûoji? 327 165) ko‿t âuzgi / rọkộukis kãp žmogs // 256 166) t ès naramu narame᳞ / jd / kš / krt // 251 167) natràšknk tū‿pũopeȓu / ẹš‿prũota ẹšvarsi // 452 168) a‿nbelis ès / ka‿narọkujs ẹ‿neka mộn nasakâ // 253 KTŽ kalbančiajam nemalonus tuščias ir beprasmis ar netinkamas adresato kalbėjimas, pvz.: 169) ko‿t‿čè úomâuji57 tûous nekùs! 265 170) tọ‿žèbeûoji tûous nekùs / papàsakûok kũ‿nûors rmta // 497 171) natarškek neku // 441 172) a‿tva smagẹnne᳞ paska / ka‿tẽp sakâ // 375 Su kalbėjimo turiniu galima sieti ir skirtingas asmens vertinimo galimybes rodančius kreipinius (ir malonius, ir tapatybės esmei grėsmę keliančius) ir (ar) panašumo į ką nors nuoroda pagrįstus asmens apibūdinimus, plg.: 173) pùputli58 / kãp t bàgven? 326 174) ‿t / žát / kãp bàgīven? 496 175) ‿t / prọncũzẹli59 / k‿t čè padarsi! 316 176) k‿t / viejègâudi vệns à viejègâudi / k‿čè gáudâ vejus // 479 177) ‿t / mgâu / kâm t tnk! 237 178) ‿t / pộrza60 à‿pộrza / k‿t žẹnâ! 309 179) ‿t / memi à‿memi / kp‿t ti? 233 Pramanytus kreipinius apie save ar artimuosius, apkalbas kalbėtojas vertina kaip netinkamus; pastarosios suvokiamos kaip grėsmingos, bet galinčios apsaugoti adresatą nuo netinkamo elgesio, pvz.: 180) ọž‿pràvardevẹmûos / vàkã/ gâusẹt nu‿teva // 317 181) nàkšk sva lẹižvi kr nàrẽk / bûs gẹȓáusê // 339 182) ko‿t pộrški / jê nažẹnâ / geȓãu neka nasakk // 309 183) apsẹlédnsi lẹižvês / jê tẽp darsi // 209 56 purslóti, ~ója, ~ójė – ‘taškyti seilėmis‘ KTŽ 327 57 ómauti,~auja, ~avo – ‘nesąmones kalbėti, rėkauti‘ KTŽ 265 58 puputẽlis – ‘mažutėlis‘ KTŽ 326 59 prancūzelis – ‘kažkoks neaiškus, ne toks kaip visi kiti‘ KTŽ 316 60 pliùrza – 2. ‘kas nevykęs, netikęs (ppr. apie moterį)‘ KTŽ 309 Straipsniai / Articles 83 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Konkretaus, tapatybę nurodančio asmenvardžio paminėjimas garbingumo sampratai nepalankiose situacijose atrodo gąsdinantis, todėl pašnekovas gali būti guodžiamas, pvz.: 184) nabẹjûok / tẹn‿tva pàvardes namẹnavûoje᳞ // 238 Nepagrįstą pašnekovo puikavimąsi kalbėtojas gali įvardyti kaip nepelnytą, pvz.: 185) ba‿rẽkala dẹộujs / túoũm asbu pệlns svets // 31 186) k‿t / bèpruotli / veizek kp‿t gven // 43 Pačiam pareiškiamus priekaištus kalbantysis laiko įkyriais ir pageidauja nekonfliktiško diskurso arba stengiasi pašnekovą nutildyti, o nepalankius linkėjimus ironiškai adresuoja nepajėgiam jų išpildyti adresatui, pvz.: 187) nustûok t katetẹ / tàs tva katejệms mộn lig‿kâula ikīreje᳞ // 151 188) naẹiškûokis prkabu / rọkộukis kp‿žmuogs // 319 189) ãulnk61 naãulnẹs / ànà vẹstệik neka navêiz // 158 190) najukis ẹš‿mnẹs / ẹš‿tvẹs kt juksẹs // 135 191) dộuk div ẹš‿tva brnâ i‿ãulẹs ãusi // 127 Kita vertus, supratęs pašnekovo teisumą, KTŽ kalbėtojas gali tai pripažinti net jei su juo nelabai sutaria, žinoma, nepamiršdamas to nesutarimo pabrėžti, pvz.: 192) kad‿ẹ‿mna nèprietlis / vẹstệik teisngâ paske᳞ // 254 Kai kalbančiajam nepavyksta su adresatu (ar jų grupe) susitarti, situacija paliekama likimo valiai, plg.: 193) jũs pasẹkârkẹt / kãp nûorẹt / tẽp ẹ‿darkệt // 148 3.1.3. Kalbantysis apie trečiąjį asmenį Kalbantis su pašnekovu apie trečią asmenį, išryškėja apibrėžtumo nuorodų vartojimo būtinybė. Sėkmingam asmens tapatybės nustatymui žemaičiams paprastai pakanka vardo ar pavardės, pvz.: 194) *jũonis nudệrb nucàckệi t‿lzda / ẹ‿pikê ẹšvêiz // 59 195) *pliksis bũt jẹs / jê bũt pavadnẹ // 58 196) *stõnkộu prtnk ustâ // 447 197) *martinkene᳞ atje᳞ pukãs apkẹbọsi // 326 198) *žúobakienê ddlê tnk lẹižvi plktẹ62 // 302 Retkarčiais tam, kad nekiltų abejonių dėl apkalbamo asmens apibrėžtumo, prie asmenvardžio gali būti pridedamas žymimojo artikelio funkciją atliekantis įvardis tas, ta, pvz.: 61 kiaũlinti, ~ina, ~ino – ‘koneveikti, vadinti kiaule‘ KTŽ 158 62 liežùvį plàkti – ‘apkalbinėti, liežuvauti‘ KTŽ 302 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 84 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 199) ta‿*kũotre᳞ nkr nadệrb / vọ‿tik‿vãûojẹs // 507 200) tas‿*žaušlis par‿sva slinkàvma neka ẹ‿natộr // 374 201) velnâtis63 / nà‿vãks / tas‿jûsa *jũonis // 480 Su pašnekovu išsiaiškinus aptariamo ar apkalbamo asmens tapatybę, tolesniame diskurse paprastai pasitelkiami trečiojo asmens įvardžiai ons, ana, anėi, anuos. Jie dažniausiai ir vartojami kaip asmenvardžio substitutai aptariant su etinėmis nuostatomis susijusius (mandagaus bendravimo, padorumo raiškos ir pan.) pažįstamų asmenų elgesio modelius, pvz.: 202) ka‿sọsẹtnkâm / ns vsumèt pasẹsvéikindâms pakile keprẹ // 161 203) kad‿kùmèt ns priẽtọ pri‿mnẹs ẹ‿gra žũodi pasakītọ / fùi nê /nkumèt // 195 204) ns vsumèt palàbện ẽdâms prọ‿šli / napramúžện // 247 205) ànà tkrà tũopške᳞64 / vsumèt prašmũžện pro‿šli ni‿lbas napasọsi // 450 206) pramúžna ànà prọ‿šli kãp ãule᳞ // 247 207) tkrọs audadũšis65 / nẽ ns vũogtẹ bje᳞ / nẽ i‿bažnnčẹ ẽt // 410 KTŽ kalbėtojui svarbu aptarti apkalbamų asmenų tvarkingumo lygį, kiek dėmesio skiriama išvaizdai ar savitarpio santykiams su tais, už kuriuos aptariamasis asmuo yra atsakingas ir kuriais privalėtų rūpintis, pvz.: 208) vọ‿apsẹlédệms ànũ  baiâusis // 29 209) tn pr‿anũ r gvà nàtvârka / vskas metûojẹs vsãs pàšalês // 253 210) kûoks ns r apsẹžélnẹs apsẹbvẹs / kãp bazọs // 41 211) natnkộntis àni pri‿dârba // 447 212) ns  tkrọs tležis / nikuokêm rimtâm dârbộu nàtnk // 444 213) ddlê nažveizeje᳞ ànà sva žmúogãus66 // 479 214) ànà gèrã ọžvêiz sva vkùs // 479 215) ànẽi tũ‿sva vãka àpgêrb / aptmpa ẹšlêsdamis i‿muokkla // 439 216) kãp gīvên tẽp / b tk andọ sọrọkộu67 // 27 KTŽ gausu pavyzdžių, rodančių, kad kalbant apie tolimesnius pažįstamus arba apie visai nepažįstamus asmenis paprastai pasitelkiamos apibendrintos asmens nuorodos (žmogus, moteris, merga, vaikas ir pan.). KTŽ diskurso atkarpose jas dažnai lydi apibrėžtumo artikelio vaidmenį atliekantis parodomasis įvardis 63 velnáitis – ‘išdykėlis‘ (apie vaiką) KTŽ 480 64 tõpškė – ‘nevaleika, nevykusi, žiopla (moteris)‘ KTŽ 450 65 šiaudadūšis, ~ė – ‘silpnadvasis, tuščias žmogus‘ KTŽ 410 66 Čia žmogùs – ‘vyras‘, plg. KTŽ 503. 67 surokúoti – ‘sutarti, sugyventi‘ KTŽ 348 Straipsniai / Articles 85 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių (tas, ta) ar kokybinis demonstratyvas68 (tuoks, tuoki). Mažiau pažįstami asmenys KTŽ kalbėtojo dėmesio centre dažniausiai atsiduria dėl išvaizdos, elgesio ar kilmės išskirtinumo, pvz.: 217) kûokẹs ệlgas blakstenas tuo‿žmúogãus // 46 218) tuo‿žmúogãus tẽp bjãurê tràškanûojẹs kis // 452 219) tuo‿žmúogãus tệik ter / nọ‿žûodmẹnis žûodmẹnis // 501 220) tuos‿mérgũos kis kãp vštšũdê // 489 221) tà‿mrgà toki plộmpa / tệik partọs / tệik pastọs // 302 222) par‿ptẹ pũga bva ọžbegẹs tûoks kailẹnuọs69 pasẹšdtệ // 138 223) tà mrgà apsẹkârsta vẹsúokês kàspẹnãs ẹ‿tẽp ẽt i‿mesta // 147 224) ta‿mûotrẹška ệlga lẹižvi tộr70 // 214 225) tàs žmogs  maištkrâujis / tevs š‿vẹinã vitâ / vọ‿mûotina ẹš‿kažkûoki kta svetâ gla // 224 KTŽ kalbėtojui svarbus aptariamo asmens pasitikėjimas savimi ir mokėjimas apsiginti: aukštas pasitikėjimo lygis siejamas su kitų asmenų nepajėgumu apkalbamą asmenį paveikti, o žemas apibūdinamas kaip formuojantis agresyvų daugumos elgsesį su neapsiginančiu asmeniu; kalbėtojo užuojauta skriaudžiamam asmeniui parodoma jo apibūdinimu (pavyzdžiui, nabagė, žmogielis71), pvz.: 226) pr tã mérgã àni naprisknẹs72 // 178 227) tũ‿žmũogọ vs nukntûo73 / ns namûok atsẹgûotẹ // 178 228) ns nbags knt nù‿vẹsũ 248 229) t‿nabgẹ vs údệi74 kãp sọsrọkvẹ // 463 230) tũ‿žmuogẹli pàt pjũklệi ẹ pjũklệi âuras dinàs // 301 Pasitikėjimą gniuždančius priekaištus KTŽ kalbėtojas vertina kaip sunkią naštą (plg. ‘užsisėdimą ant vaiko‘), pabrėžia kai kurių asmenų agresyvų ar nuolankų būdą ir stebisi tais asmenimis, kurie sugeba konfliktinėse situacijose išvengti priekaištavimo, pvz.: 231) biss ànũo ọntsẹsedệms75 ọn‿tuo‿vãka // 27 232) ns vàksệi kũožna vệina / ka‿tik‿tas‿lêdas // 472 68 Plg. Rosinas 1996: 85. 69 kailinuõčius – ‘kailiniuotis, kas su kailiniais‘ KTŽ 138 70 lgą liežùvį turėti – ‘mėgti liežuvauti‘ KTŽ 214 71 Plg. žmogẽlis – ‘vargšas žmogus‘ KTŽ 503. 72 prisiknsti – ‘prikibti‘ (KTŽ 178), ‘prisikabinti‘ 73 nukntoti, ~oja, ~ojė – ‘įveikti, nugalėti‘ KTŽ 178 74 ūdyti, ~ija, ~ijo – ‘persekioti, barti, uiti‘ KTŽ 463 75 antsisėdimas – ‘ujimas, užsisėdimas‘ KTŽ 27 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 86 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 233) ns nkumèt mộn ner ọžmetẹnejẹs76 / ka‿ẹ‿pẹktộujọ bvûom / vẹstệik // 236 KTŽ kalbėtojo užuojautos lauke atsiduria vieniši, pasiligoję, nukentėję nuo gaisro, nesugebantys savęs tinkamai prižiūrėti asmenys, pvz.: 234) bedà / tuokê lẹgúotâ múotrẹškâ vẹinâ // 215 235) ta‿vãrgše᳞ muotrẹškle᳞ pdege᳞ bèsộnti // 267 236) *kuotrle᳞ ẽt vsumèt apsẹpũrẹnọsi // 308 Kartais KTŽ kalbantysis akivaizdų asmens neprisižiūrėjimą ir neatidumą sau pateisina dėl iš tam tikrų aptariamo asmens elgesio detalių matomo valios ir užsispyrimo derinio, pvz.: 237) bàtâ sọplšẹ /šũrèlê atsẹršẹ / v ns šlmštện77 /ẹ‿vskas // 416 KTŽ kalbėtojo dėmesio centre atsidūrus vaikams, dažniausiai dėmesys sutelkiamas į išvaizdą, elgesį, gebėjimus, o paminėjus pastaruosius – ir ateities galimybes, pvz.: 238) tàs‿anũ vãks dils kãp àuollis // 25 239) ànũo vãks tûoks mžọs kãp kọkle᳞ // 25 240) tas‿anũ‿vãks tûoks tžlis / navkẹs // 446 241) šẹtã‿tũo vãka smộrglis vệsumèt ẹštsẹs // 415 242) tas‿vãks tûoks ẹštžẹs // 450 243) tas‿vãks nmàž nabje᳞ svètẹmũ žmúoũ // 257 244) neka ẹš‿tũo *vẹncùli vãka nabûs / š‿pàt mža  tûoks pūstagãvis // 329 245) spratlvs vãks / ẹš‿anũo ẹšâugs pruotngs žmogs // 400 3.1.4. Kalbantysis renkasi neapibrėžtumą (individualios tu reikšmės neutralizacija, elgesio maksimos ir apibendrinimai) Siekdamas universaliau apibūdinti savo patirties modelius, KTŽ kalbantysis gali pasirinkti antrąjį asmenį įvardijantį tu kaip apibendrinamąjį įvardį. Tokiu atveju tu, kuris įprastame kontekste linkęs nurodyti išskirtinumu pasižymintį kitą asmenį, perima daiktavardžio žmogus reikšmę ir tampa bendrumo priedangą teikiančiu žodžiu78. Neapibrėžtos referencijos tu vartojamas sakiniuose, kuriems sudaryti pasitelkiamos universalios (daugeliui indoeuropiečių kalbų 76 užmetinėti (sl.) – ‘priekaištauti‘ KTŽ 236 77 šlámštinti, ~ina, ~ino – ‘negrakščiai eiti‘ KTŽ 416 78 Apie neapibrėžtos reikšmės referenciją žr. Haspelmath 2000: 11. Lietuvių kalbotyroje tai apibūdinama kaip tu vartojimas apibendrinta reikšme (plg. Valeckienė 1965: 668), kaip individualios tu reikšmės neutralizavimas (plg. Rosinas 1996: 26) ar gramatinės metaforos atvejis (plg. Judžentis 2012: 114). Straipsniai / Articles 87 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių būdingos) taisyklės, susijusios su apibendrinamąjį pobūdį perteikiančia kiek specifine laiko santykių raiška: asmeninis įvardis neapibrėžtą reikšmę įgyja nupasakojant irrealis kategorijai79 priskiriamas situacijas, kurioms apibūdinti pasirenkamas negatyvus poliariškumas ir (ar) laisva parinktis80, pvz.: 246) nadệrbsi / neka natọresi // 459 247) jê nûori / ka‿kas‿ọžâugtọ / rẽk nga prikštẹ // 136 248) ka‿svẹs navêizi / ẹr‿apšộrsti žmogs / apsẹlêdi // 421 249) ali‿kãp tas‿crọlis81 pikê gệid / klauskis ẹ‿nuorek // 62 Universaliam patirties modeliui apibūdinti ir elgesio maksimoms perteikti kalbėtojas dažnai renkasi beasmenes konstrukcijas, pvz.: 250) rẽk gẽrbtẹ ẹ‿mīletẹ sva tevus // 446 251) bíedũo rẽk žmũogọ gébetẹ // 339 252) rẽk pabegtệis / jê kr mùšas /ẹ‿vskas // 42 253) nàrẽk gdntẹ82 vákũ nu‿mža pársẹvagtẹ // 119 254) napadũorọ senûoms múotrẹškûoms tãuztẹ vejus // 443 Patirties situacijos KTŽ dažnai apibendrinamos sakiniais, kurių subjektas įvardijamas daiktavardžiu žmogus arba situacinį vaidmenį nurodančiu jo daiktavardiniu (pvz., vaikiukai, mergaitės), būdvardiniu (pvz., baguotam) ar įvardiniu substitutu (pvz., kas, kitieji, kurie), pvz.: 255) pràsts žmogs / kàtràs pasžīûo83 ẹ‿nabrûpẹnas atdộutẹ // 499 256) pàdarbs žmogs vsr dârba rnd // 267 257) sọsẹvelọsẹs mẽrgas namûok vsũ tnu // 440 258) bagúotâm vê ẹr‿i‿kũošẹ šk / v biednâm ni‿i‿ptra // 44 259) vaikâms vsumèt ddlê tnk kū‿nûors kâtẹ // 141 260) mergátems ddlê tnk glọusutệis / ànuos kãp kattê glọusộujẹs // 111 261) sọ‿tûoọ smrda kàs gâl bûtẹ kpẹtûo // 378 262) kẹtệi apsẹžànjẹ ddlê gèrã sọrọkộu // 165 263) kri nàsọtnk / ẹr‿š‿šali véizộnt bãisê r // 448 Neapibrėžtumo konstrukcijos pasirenkamos ir siekiant pasiguosti dėl žmogaus esmės nekintamumo, plg.: 264) ku vlks gme᳞ / tu ẹ‿kârš // 147 265) jê kàs r nussẹs / ns tûoks ẹ‿lks // 401 79 Apie irrealis reikšmės sąsają su faktyvių implikacijų arba presupozicijų vengimu žr. Holvoet, Pajėdienė 2004: 90. 80 Plg. Haspelmath 2000: 52, 64. 81 crulis – ‘vieversys‘ KTŽ 62 82 gùdinti, ~ina, ~ino – ‘pratinti‘ KTŽ 119 83 pasižyčióti – ‘pasiskolinti‘, plg. KTŽ 499 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 88 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 266) kọprûota tktã gràbs baẹštaiss // 197 267) apskrèteli / kãp ẹ‿kọprûota / tktã kàps baẹštaiss // 29 268) ẹšmúoksi t kârvẹ i‿mdi lptẹ / nkumèt // 257 269) bûoba na‿rọnkûove᳞ / naẹšvẽrsi / kok ànà r / tok ẹ‿bûs / napárdệrbsi // 481 Aptartos KTŽ kalbėtojo lingvistinės strategijos, pagrįstos atviru pasipasakojimu (atskleidžiančiu kalbėtojo aš), tiesioginiais apibūdinimais, skirtais nusakyti bet kuriam asmeniui ir aš (o esant kartu su kažkuo taip pat ir mes), to (ir iš kelių adresatų susidedantį jūs), ons, ana, anėi, anuos, nurodymais tiesioginiam adresatui (to, jūs, mes) ar universaliomis elgesio taisyklėmis ir modeliais (vengiant individualios asmens nuorodos), pokalbiuose persipina viena su kita. Čia jos išskirtos, kad būtų galima iš didžiulio įvairaus pobūdžio diskurso atkarpų kiekio sulipdyti tam tikrus ryškesnius KTŽ kalbėtojo bruožus, tiksliau, galimų bruožų amplitudę. Kad žemaitiško individo paveikslas darytųsi dar ryškesnis, visas nurodytas KTŽ kalbėtojo strategijas sutelkus (arba nebekreipiant dėmesio į jų savitumą) bus vertinami KTŽ užfiksuoti įdomesni pastebėjimai apie individo egzistenciją kaip buvimą tam tikru laiku tam tikroje erdvėje. 3.2. Požiūris į laiką ir erdvę bei savitarpio santykius Tikrąją daugelio aukščiau nurodytų KTŽ kalbėtojo pasakymų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti susiję vien su įpročiu priekaištauti, atsiradimo priežastį padeda suvokti KTŽ diskurso atkarpos, kuriomis fiksuojamas tam tikras kalbėtojo gyvenimo etapas ir atskleidžiama glaudi jo kasdienės veiklos sąsaja su įsipareigojimais. 3.2.1. Įsuktas į laiko ratą Laiko ir jo tėkmės vertinimą atskleidžiantys KTŽ kalbėtojo sakiniai leidžia suvokti, kodėl kartais perdėm sureikšminamas dėmesys tvarkai (pastabos tiesioginiam adresatui dėl kasdienių įpročių laikymosi), o kartais pasireiškia išorinis nedėmesingumas (bendravimo su pažįstamais vengimas, atsirandantis iš baimės sutrukdyti įprastą darbų ritmą). Tokius dalykus atskleidžiantys modeliai rodo KTŽ kalbėtoją kasdienę veiklą suvokiantį kaip nuolatinį spirale besisukantį judėjimą į priekį. Tokio judėjimo atskaitos taškas dažniausiai yra dienos ir metų ciklai, pvz.: 270) mets‿nu‿mta / dinà nù‿dẹinã / tẽp ẹr‿ẽt ộmžọs // 261 KTŽ kalbėtojo kasdien pasikartojanti veikla susijusi su atsakomybe šeimai, pvz.: Straipsniai / Articles 95 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 365) ni‿žũoộu vitas ner / ns  sọsedẹšks // 401 366) šrdis ọždavẹms / vt kàs r svarâusis dàlks // 467 Kalbėdamas su kitu KTŽ kalbantysis kreipia dėmesį į susitelkimą (trūkumu laikomas akių kontakto vengimas), kalbėjimo tikrumą (įtartinas atrodo ir nežemaitiškas kalbėjimas, kartais ir skirtingose vietovėse gyvenančių žemaičių šnektos skirtumai), asmens supratingumą ir savęs vertinimą, pvz.: 367) s‿anu rũodas naẹšvsi / ànũo nãirmûos115 vệns // 249 368) ns  tûoks verstakãbis / atsẹplûovẹs š kàž‿ẹš‿kr // 481 369) gargždškê bški ktêp rọkộujẹs nàkãp kretingškê // 100 370) ns  nasọrọkujêms116 žmogs // 348 371) paskre᳞ vẹršesộujọ / ẹ‿nabgâl s‿anu bapasrọkộutẹ kp‿sọ‿žmuog // 488 Nutikus bėdai, dirbant ar pramogaujant prireikia pagalbos, paramos. Visaip gyvenime nutinka, todėl kartais skundžiamasi vienišumu bėdoje, o kartais didžiuojamasi susitelkimu ir vienybe, pvz.: 372) nûornts šni apkabnệs šãuk / neka naprišãuksi / ka‿ beda // 259 373) mès lãikėmûos kãp vệns // 484 374) kãp lnksmã / kãp gèrã búre // 216 KTŽ gausu pavyzdžių, kai giriamasi bendru darbu (mes, visi) – jo mastu, spartumu, pasiektu rezultatu: 375) mès kãp rẽkệnt padẹrbejem / pàkl pàbẹngem // 77 376) ka‿inkûom vs / tùjãu ẹ‿pàbẹngem tus‿gàlùs râutẹ // 257 Dažni pastebėjimai, kad vienas asmuo ūkyje nėra pajėgus efektyviai dirbti, todėl patariama, guodžiamasi ar viliamasi turėti talkininkų, pvz.: 377) tọ‿vệns tn tapnúojs vsa dina / bẹn‿vkùs pašãukis // 440 378) atvažộus brûolis ẹ‿prkbs117 / abdọ ẹ‿padrbsêu // 160 379) trjâu118 ka‿kbsêm / ẹ‿grẽtâ vện pabngsêm // 455 380) štã ọntâug mnệi padiejejê // 267 Asmens sėkmę KTŽ kalbantysis sieja su darbštumu ir sugebėjimu vikriai ir efektyviai atlikti užduotis, todėl energingi asmenys visada aptarinėjami ir pagiriami, o tais, kuriems nesiseka, stebimasi, pvz.: 381) darbêm žmũogộu vsr gèrã // 70 382) mklọs žmogs ns r // 237 383) kàs pr smarkbe᳞ ànũos / lksta kãp žaibs // 376 115 narymos – ‘sukinėjimasis, dairymasis‘ KTŽ 249 116 surokúoti, ~úoja, ~ãvo – ‘sutarti, sugyventi‘ KTŽ 348 117 prikbti, prikimba, ~o – 2. ‘pagelbėti, padėti‘ KTŽ 160 118 trjau adv. ‘trise‘ KTŽ 455 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 96 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX 384) patrkẹs ẹ‿skọdrộms119 tuos‿mérgũos // 371 385) nà‿žings ẽt / ns begtẹnã beg // 42 386)  žmúoũ / ka‿anệms nikûoks dârbs nàvkst // 486 387) žmúoũ biednộms vsumèt r ẹš‿nadarbma // 248 Sutuoktinio vikrumu ir darbštumu matuojama šeimyninio gyvenimo sėkmė, pvz.: 388) mtrẹ žmũona tr // 241 389) ns smrks / àl ẹr‿ànà napesti // 251 Ieškančiam sau pagalbininko ar poros nurodoma, kokiu ar kuriuo asmeniu nedera pasikliauti, pvz.: 390) sọ‿navkọọ žmog nekộr nagâl ọžsẹkštẹ120 // 165 391) s‿anu ner‿kũo ọžsẹdetẹ / ns  tkrọs mnkštâušis // 239 392) s tu pš121 gèȓãu naọžsẹdetẹ // 310 393) gvs tležis / nekộr s‿anu naọžsẹkši // 444 394) rẽk rmta ẹiškúotệis / sọ‿tûoọ trdalọ122 kp‿t gīvênsi / vaikli // 454 Žemaitiško bendruomeniškumo ir bendravimo aspektus atskleidžia nuolankumą ir susitaikymą nurodantys KTŽ pasakymai, pvz.: 395) priš‿viêji napapũsi / vàkli // 330 396) kok tâu bedà / ọn‿gâlvọ mita neks natša // 24 397) n neka napašksi123 žmogs / tẽp ju bva žadeta124 // 495 Nuliūdusį ar susikrimtusį pašnekovą KTŽ kalbantysis užjaučia ir guodžia pabrėždamas galimybę rinktis kitokią įvykių interpretaciją, neretai pasiremdamas vaizdžiais palyginimais, pvz.: 398) diel‿neku nàrẽk kȓũoktẹ // 72 399) ns jọukộu / nàrẽk mtẹ i‿gâlva // 135 400) nabedavûokis / kọl‿bedũos ntọri // 41 401) laikkis / ka‿pàsku narẽktộm tọmptẹ kãp‿kûoki nagveli // 249 402) blúogã blúogã / àl vs‿geȓãu kãp‿pasẹkúorọsệm // 24 Kartais paguoda gali būti ironiška, pvz.: 403) n ẹr‿ẹšsẹrnka ẹš‿vsa bũda mésũos vẽrši ộudẹga // 48 Pats kalbėtojas mėgsta atsisakyti kito asmens dėmesingumo, o sulaukęs nepalankaus dėmesio žada nepasiduoti, pvz.: 119 skudrùmas – ‘apsukrumas, miklumas‘ KTŽ 371 120 užsikšti, ~a, ~o – 2. ‘pasikliauti, remtis‘ KTŽ 165 121 pliùškis, ~ė – ‘kas nerimtas‘ KTŽ 310 122 trdalas – ‘karštakošis‘ KTŽ 454 123 negalėti pašikti – ‘negalėti padaryti‘, plg. KTŽ 495 124 žadėti, žãda, ~ėjė – 2. ‘skirti, lemti‘ KTŽ 495 Straipsniai / Articles 97 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių 404) vọ‿tọ‿nàsrk na‿sva lg / narúpnkis ž‿mọn // 31 405) kãp t mộn / tẽp àš tâu / pràgs priš‿pirga / vàkli // 299 4. APIBENDRINIMAS Pamėginus skirtingą emocijų raišką iliustruojančius KTŽ kalbančiojo teiginius apie save ir kitus sugrupuoti pagal pasirinktų frazių funkcionalumą ašyje aš–tu–trečiasis asmuo–neapibrėžta individo raiška: lokalizacija laike–lokalizacija erdvėje–lokalizacija bendruomenėje / bendradarbiavimas, išryškėja emocijų visapusiškumo galimybės bet kuriame iš dėmesio nukreipimo taškų. Kai kuriems raiškos modeliams būdingas dažnesnis pasikartojimas visame KTŽ (tai sietina ir su apskritai dažnesne tokių pasisakymų vartojimo tikimybe). Dažniau reiškiamų emocijų tipai (atpažįstami iš tam tikrų temų ir frazių savitumo) 1 lentelėje pažymimi ryškesnio fono langeliu. Apibendrinant straipsnyje aprašytus KTŽ kalbančiojo asmens emocinį lauką atskleidžiančio diskurso ryškesnius bruožus, akivaizdžiai matyti, kad kiekviena dėmesio nukreipimo kryptis (į save, į adresatą, į trečią asmenį, į aplinką) yra skirtingai susijusi su tam tikrų emocijų atsiskleidimo tikimybe. Natūralaus kasdienybės diskurso dokumentavimu pasižymintis KTŽ fiksuoja glaudų kalbančiojo ir jo adresatų santykį, todėl šio žodyno kalbančiojo mano aš sąmoningai atskleidžiantiems apibūdinimams nebūdingos oficialaus prisistatymo reikalaujančios specifikacijos. Kalbančiojo aš eso dažniausiai susijęs su tam tikra predikacija, padedančia išreikšti ryškiausių jį valdančių emocijų lauką, pavyzdžiui, užuojautą (ès tok mėnkštuonle᳞, žr. 22 pavyzdį), pastovumo poreikį arba netikėtumų ir naujovių baimę (prì‿tã žèmệi ès prisẹršẹs, žr. 23 pavyzdį), pasitikėjimą savimi, atsiskleidžiantį stiprumo ar pranašumo deklaravimu (žr. 30–31 pavyzdžius). Panašios struktūros formuluotės pasirenkamos ir nusakant laikiną fizinės būklės ir išvaizdos pasikeitimą (ès nušlọsi / nuškọsi, žr. 78 pavyzdį) arba fizinį ar dvasinį savo nepajėgumą (ès nagalngs, ès sọsẹgȓâužẹs, žr. 35, 41 pavyzdžius). KTŽ kalbantysis rodo dėmesingumą sau (dažnai kiek vėluojantį), nurodydamas savo sveikatos sutrikimus (mna rnkas pléiše, mộn v- dọrẽ ọžtka, plg. 37, 38 pavyzdžius). Trumpalaikes būsenų pasikeitimo situacijas jis gali nusakyti palyginimais (kãp žộrke᳞, kãp vštà, ès tẽp kāp‿kârtẹ vèdâms, plg. 77, 78, 41 pavyzdžius), o savo sugebėjimus ar nuovoką pabrėžti frazėmis àš múokọ, àš gà, tàs mộn r dažnai su ryškia nuoroda į save (àš pàts). KTŽ kalbėtojas savo pomėgius ir vertinimus mėgsta išsakyti netiesiogiai – eliminavimo būdu paryškindamas tai, kas nepatinka. Siekdamas susigrąžinti saugias savo asmeninės erdvės ribas (jas gali pažeisti per daug artimas kito asmens buvimas šalia, kvėpavimas, piktas ar įdėmus žvilgsnis, užgaulus kalbėjimas), kalbantysis JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 98 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX pasirenka draudimus ar nurodymus, dažniausiai grindžiamus neiginiu ir savęs paties kaip objekto nuoroda: monės / mon / moni / mona (žr. 60–71 pavyzdžius). 1 LENTELĖ. KTŽ užfiksuotų frazių emocinės raiškos sutelkties pasiskirstymas pagal kalbėjimo strategiją Įsipareigojimai Kalbant išryškėjanti emocija apie save nurodymais adresatui apie trečią asmenį neutralizavus individualią reikšmę apie laiką apie erdvę apie veiklą ir buvimą kartu Moduliuojantys rūpestis / nerimas + + + + + + + pasitikėjimas + + + + + + + Vertinamieji pasididžiavimas + + + + + + + gėda + + + + + + + Esminiai rūpinimasis, užuojauta + + + + + + + įvertinimas + + + + + + + meilė / dėmesys sau + + + + + + + Kitokio pobūdžio, jau ne asmeninės erdvės apsaugai skirti, KTŽ kalbančiojo nurodymai akivaizdžiai perteikia rūpinimąsi. Jis gali būti susijęs su pačiu adresatu, jo sveikata, buvimu, laikysena, elgesiu, taip pat su bendros tvarkos gyvenamoje erdvėje palaikymu ar paklusimu padoraus elgesio taisyklėms. KTŽ gausu kalbančiojo nurodymų dėl netinkamos adresato išvaizdos. Tokiais paliepimais ar klausimais patariama nepalikti namų erdvės, kol nebus atsižvelgta į pastabą. Pareikšdamas pastabą, kuri gali skambėti kaip priekaištas, KTŽ kalbantysis stengiasi apsaugoti adresatą nuo galimų pašaipų ir nereikalingo dėmesio. Taip netiesiogiai pasirūpinama reikiamu adresato pasitikėjimo už namų ar savo kiemo ribos lygiu. Nemenką tiesioginių nurodymų adresatui dalį sudaro pastabos dėl atliekamų darbų kokybės ar veiklos tempo – darbas neturi būti dirbamas nei Straipsniai / Articles 99 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių per lėtai (tada adresato veikla taptų nepageidaujama), nei per greitai (tai trukdytų sėkmingai ir nepavargstant atlikti užduotį). Kalbant apie trečiąjį – paprastai pokalbyje nedalyvaujantį – asmenį, pašnekovo dėmesys kreipiamas į aptariamo asmens veiklą, sugebėjimus ir elgesį, ypač į mokėjimą bendrauti, tvarkingumą ir rūpinimąsi kitais. Tokiose pokalbių atkarpose dažnai apibūdinama asmens išvaizda, išskirtiniai jos požymiai tampa papildomu asmens atpažinimo (apibrėžtumo) ženklu. Vertinimas dažnai būna susijęs ir su aptariamo asmens pasitikėjimo lygiu. Menkesnio pasitikėjimo, barami, skriaudžiami ar sėkmingumu nepasižymintys asmenys dažniausiai apibūdinami su užuojauta, kurią rodo subjekto įvardijimas deminutyvu ar vargingumą nurodančiu daiktavardžiu (plg. žmogielis, nabagas, nabagė, nabagėlis, nabagūtis KTŽ 248). Teigiamai vertinami sveika nuovoka ir užsispyrimu pasižymintys asmenys. Siekdamas individualios savojo aš ir pašnekovo tu reikšmės neutralizacijos, norėdamas perteikti elgesio maksimas ir apibendrinimus, kalbantysis renkasi neapibrėžtumu pasižyminčias kalbėjimo strategijas. Jomis saugu pasiguosti (plg. 248 pavyzdį), pateikti reikalavimus, nurodyti taisykles (žr. 250–254 pavyzdžius) ar saugiai išreikšti džiaugsmą arba grožėjimąsi (žr. 249 pavyzdį). Aptartos KTŽ kalbėtojo kalbinės strategijos, pagrįstos pasipasakojimu, tiesioginiais apibūdinimais ir nurodymais ar universaliomis elgesio taisyklėmis ir modeliais, pokalbiuose persipina. Daugelio KTŽ kalbėtojo pasakymų tikrąją priežastį padeda suvokti KTŽ diskurso atkarpos, rodančios realią kalbėtojo situaciją tam tikrame gyvenimo etape ir atskleidžiančios glaudžią kalbėtojo kasdieninės veiklos sąsają su įsipareigojimais. Pasakymai, nurodantys buvimo laike, erdvėje ir bendruomenėje patirtis ir vertinimus, leidžia suvokti, kodėl kartais perdėm sureikšminamas dėmesys tvarkai, o kartais pasižymima nedėmesingumu ne paties artimiausio rato asmeniui. Su laiko nuorodomis susiję pasakymų modeliai rodo KTŽ kalbėtoją kasdienybės veiklą suvokiantį kaip nuolatinį spirale besisukantį judėjimą į priekį. Norinčiam sėkmingai įveikti kasdienybės užduotis, tenka sparčiai suktis, o gyvenamoji erdvė turi ribas, kuriose išbūti padeda nuolatinio dėmesio ir tvarkos reikalaujančios taisyklės. Laike ir erdvėje žmogus niekada nebūna vienas. KTŽ iškylančios žemaitiško pasaulėvaizdžio ribos rodo kalbantįjį balansuojant tarp siekiamybės būti savarankišku ir noro bei galimybių bendradarbiauti, būti kartu kitais. Konkreti situacija lemia, ar kolektyviškumas atrodo labai pageidaujamas, ar priverstinis. Ištikus nelaimei KTŽ kalbantysis pašnekovą ragina laikytis ir nepasiduoti ir taip jį spraudžia į aplinkybes, kuriomis yra reikalingi susikaupimas, ištvermė ir tvirtas charakteris, pvz.: 406) numrtệis vsumèt sọskbsi / gīvêntẹ / v // 240 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 100 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX IŠVADOS Remiantis KTŽ iliustracine medžiaga, straipsnyje aptarti ryškiausi kalbėjimo modeliai, kuriais šiaurės žemaičių kretingiškių tarme kalbantis žmogus atskleidžia požiūrį į save ir savo aplinką. Pabandžius skirtingas įsipareigojimais pagrįstų emocijų raišką iliustruojančius KTŽ pavyzdžius grupuoti pagal pasirinktų frazių funkcionalumą ašyje aš–tu–trečiasis asmuo–neapibrėžta individo raiška: lokalizacija laike–lokalizacija erdvėje–lokalizacija bendruomenėje / bendradarbiavimas, išryškėja emocijų visapusiškumo galimybės bet kuriame iš dėmesio krypties pasirinkimo taškų. Kai kuriems kalbėjimo modeliams būdingas dažnesnis pasikartojimas visame KTŽ (tai sietina su apskritai dažnesne tokių pasisakymų vartojimo tikimybe). Apibendrinant straipsnyje aprašytus KTŽ kalbančiojo emocinį lauką atskleidžiančio diskurso ryškesnius bruožus, tampa akivaizdu, kad kiekviena dėmesio nukreipimo kryptis (į save, į adresatą, į trečią asmenį, į aplinką) skirtingai susijusi su tam tikrų emocijų atsiskleidimo tikimybe. Kalbėdamas apie save, KTŽ kalbantysis ryškiausiai atskleidžia vieną iš esminių įsipareigojimų – meilę sau. Tiesioginiais nurodymais pagrįstas bendravimas su adresatu labai ryškiai atskleidžia rūpinimosi emocijų raišką. Rūpinimasis ir pasitikėjimas labiausiai išryškėja ir kalbant apie veiklą ir buvimą kartu. Kalbančiojo pasisakymai apie trečiąjį asmenį ir elgesio maksimos bei apibendrinimai dažniausiai pagrįsti vertinimu. Rūpesčio ar nerimo emocija išryškėja kalbančiajam aptariant buvimą laike ir erdvėje. Straipsnis pagrįstas prielaida, kad rūšiuojant vienokių ar kitokių kasdienybės situacijų išprovokuotus pasakymų modelius, iš KTŽ visumos galima sudėlioti tam tikrą kalbančiojo, perteikiančio daugybės nuasmenintų individų patirtis ir pasisakymus, paveikslą. Sudėliotieji žemaičio emocinio lauko kontūrai dar turi būti tikslinami, palyginimui pasitelkiant žemaičiams būdingų psichikos ypatybių suvestinę, pateikiamą Etninės priklausomybės determinuotų psichinių reiškinių tyrime125, bet tai jau kitas tyrimo etapas. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA Aleksandravičius Juozas 2011: Kretingos tarmės žodynas, sud.: Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Atkočaitytė Daiva 2002: Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. 125 Šio tyrimo aprašymą žr. Bliumas 1997. Straipsniai / Articles 101 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Babickienė Zofija, Jasiūnaitė Birutė, Pečeliūnaitė Angelė, Bagužytė Rūta 2007: Centrinė šiaurės žemaičių kretingiškių tarmė: tarmės tekstai su komentarais ir žodynėliu. Vilnius: Baltos lankos. Bliumas Remigijus 1997: Aukštaičių ir žemaičių etnine priklausomybe determinuotų psichinių reiškinių savitumai. – Psichologija 17, 25–57. Dumont Louis 2002: Esė apie individualizmą. Vilnius: Baltos lankos. Girdenis Aleksas 1967: Mažeikių tarmės fonologinė sistema. Filologijos mokslų kandidato disertacija. – Kalbotyros darbai I, aut. Girdenis Aleksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 89–119, 120–160. Girdenis Aleksas, sud., 1996: Taip šneka tirkšliškiai: šiaurės žemaičių telšiškių tarmės tekstai su komentarais. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Grinaveckis Vladas 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis. Harré Rom 2008: The Discursive Turn in Social Psychology. – The Handbook of Discourse Analysis, 688–706. Haspelmath Martin 2000: Indefinite Pronouns, Oxford: Oxford University Press. Helm Bennet W. 2009: Self-love and the structure of personal values. – Consciousness and Emotion Book Series 6, 11–32. Hills Michael D. 2002: Kluckhohn and Strodtbeck‘s Values Orientation Theory. – Online Readings in Psychology and Culture 4. Prieiga internetu: https://scholarworks. gvsu.edu/cgi/viewcontent.cgi?article=1040&context=orpc. Holvoet Axel, Pajėdienė Jūratė 2004: Laiko kategorija ir laiko formos. – Gramatinių kategorijų tyrimai (Lietuviø kalbos gramatikos darbai 2). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 121–140, 169–170. Judžentis Artūras 2012: Lietuvių kalbos gramatinės kategorijos. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Kajėnas Gediminas 2013: Justinas Lingys. Tarp formos ir turinio. Prieiga internetu: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2013-05-15-justinas-lingys-tarp-formos-ir-turinio/99785. Kalniuvienė Laimutė, par., 2007–2008: Taip kalbėjo mūsų senoliai. Žemaitiški žodžiai, posakiai, išsireiškimai: Prieiga internetu: http://www.klavb.lt/EL_LEIDINIAI/ KRASTOTYRA/kretinga. Kurkowska-Budzan Marta, Zamorski Krzysztof 2009: From the editors. – Oral history: The challenges of dialogue, 11–18. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 102 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX Kluckhohn Florence R., Strodtbeck Fred L. 1961: Variations in value orientations. Evanston, IL: Row, Peterson. Mikulėnienė Danguolė 2011: Juozo Aleksandravičiaus lituanistinė ir pedagoginė veikla. – Kretingos tarmės žodynas, autorius Juozas Aleksandravičius, sud. Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, VII–XII. Murinienė Lina 2007: Rytinių šiaurės žemaičių fonologija: vokalizmas ir prozodija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pabrėža Juozas 2017: Žemaičių kalba ir rašyba, Šiauliai: Šiaulių universiteto bibliotekos Leidybos skyrius. Pabrėža Juozas, Marcišauskaitė Vida, Leskauskaitė Asta, sud., 2013: Šiaurės žemaičiai telšiškiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pakalniškis Vaidotas 2001: Žemaitiškumas globaliame pasaulyje. – Lietuvos etnologija. Socialinės antropologijos ir etnologijos studijos 1(10), 199–216. Papaurėlytė Silvija, Župerka Kazimieras 2010: Lietuvos etninių sričių gyventojų charakterio bruožai kalbos pasaulėvaizdyje. – Kalbos kultūra 83, 185–201. Petreikis Tomas 2012: Žemaitijos regioninė knyga ir žemaičių tapatybė XX a. I pusėje. – Tautosakos darbai 43, 85–108. Phillips Louise 2011: The Promise of Dialogue. The dialogic turn in the production and communication of knowledge. Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins. Rosinas Albertas 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Rutkovska Kristina 2017: Namai. Šeima. – Vertybės lietuvio pasaulėvaizdyje, autoriai: Rutkovska Kristina, Smetona Marius, Smetonienė Irena. Vilnius: Akademinė leidyba, 87–148. Skouds 2018: Žemaičių žodynas, sudarė Kultūros ir turizmo skyrius. Prieiga internetu: http://www.skouds.lt/lt/zemaiciu-zodynas. Tarmių tekstyno duomenų bazė 2018: Sudarė Lietuvių kalbos institutas. Prieiga internetu: http://tarmiuarchyvas.lki.lt/pradinis.php?sutrump=bnd. Ulvydas Kazys 1971: Prieveiksmis. – Lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mintis, 425–576. Vaišnienė Daiva 2011: „Kretingos tarmės žodynas“: pagrindiniai medžiagos pateikimo principai. – Kretingos tarmės žodynas, autorius Juozas Aleksandravičius, sudarė: Danguolė Mikulėnienė, Daiva Vaišnienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, XX–XXXVI. Straipsniai / Articles 103 Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių Valeckienė Аdelė 2006: Įvardis. – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 251–282. Vanagienė Birutė 2014: Pratarmė. Įvadinės pastabos. – Šiaurės vakarų žemaičių žodynas: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 23–28. Vanagienė Birutė 2014–2015: Šiaurės vakarų žemaičių žodynas: Ylakių, Lenkimų, Mosėdžio, Skuodo, Šačių apylinkių šnektos, 1–2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Žemaitėškė anekdotā 2018. Prieiga internetu: http://samogitia.mch.mii.lt. Žimkutė Simona 2008: R. Balsys: žemaičiai – narsūs, atkaklūs ir laisvi. Prieiga internetu: www.delfi.lt/news/daily/lithuania. Expression of Samogitian Identity: Putting Together the Examples from Kretinga Dialect Dictionary (2011) into a Single Picture SUMMARY Based on the illustrative material used in the Kretinga Dialect Dictionary (KDD), the article discusses the most prominent utterance models chosen by the speakers of the Northern Samogitian dialect of Kretinga by which the speaker reveals the attitude towards him/ her and his/her environment. An attempt to group the KDD speaker’s utterances illustrating different realizations of commitment-based emotions by the functionality of the chosen phrases on the axis I – you – third person – individual’s indefinite expression: localization in time – localization in space – localization in community / cooperation raises the possibility of versatile emotions at any point of choosing the focus of attention. It is noteworthy that more frequent repetition is characteristic of certain utterance models in the whole KDD (it is also linked with a generally greater probability of using such utterances in real speaking situations). The summary of more prominent features of the discourse revealing the emotional field of the KDD speaker, which are described in the article, makes it clear that each focus of attention (directing attention towards oneself, towards the addressee, towards the third person, towards the environment) is linked with the probability of revealing certain emotions to a different intensity. When speaking about oneself, the KDD speaker reveals one of the major commitments – love for oneself – most clearly. The communication with JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 104 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX the addressee based on direct instructions reveals the expression of caring emotions very clearly. Caring and trust are most vivid when speaking about activities and being together. The KDD speaker’s utterances about the third person and the maxims and generalizations of behaviour are usually based on evaluations. The emotion of anxiety/worrying comes to the fore when the KDD speaker discusses localization in time and space. The article is based on the assumption that an attempt to group certain utterance models provoked by some daily situations out of the entirety of illustrations presented in the KDD enables us to assemble a certain picture of the SPEAKER representing the experiences and utterances of the multitude of depersonalized individuals. The outline of the Samogitian’s emotional field shaped in this study should be further revised and highlighted by also referring to the Summary Table of the Psychic Characteristics of Samogitians established in the Research of Ethnically Determined Psychic Phenomena (cf. Bliumas 1997). But that is already another stage of the study. Įteikta 2018 m. gruodžio mėn. 10 d. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]