Jolita Urbanavičienė, Ritutė Petrokienė (sudarytojos). „Rytų aukštaičių tarmė: kaita ir pokyčiai“

EDMUNDAS TRUMPA Latvijos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: geolingvistika, dialektologija. Jolita Urbanavičienė, Ritė Petrokienė (sudarytojos) RYTŲ AUKŠTAIČIŲ TARMĖ: KITA IR POKYČIAI KOLEKTYVINĖ MONOGRAFIJA Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018, p. 392. ISSN 2538-9211, ISBN 978-609-411-21-8 2018 m. Lietuvių kalbos instituto išleistas straipsnių rinkinys „Rytų aukštaičių tarmė: kaita ir pokyčiai“ (sudarytojos J. Urbanavičienė ir R. Petrokienė) – tai trylikos autorių atlikti dvylika tyrimų, kuriuose apibūdinama vienos iš trijų aukštaitiškų patarmių – rytų aukštaičių patarmės – buvusioji ir šių dienų būklė, kitimo kryptys. Visur, kiek leidžia tyrimo objektas ir medžiaga, stengiamasi laikytis pagrindinės temos, į tam tikrus sisteminius pokyčius žvelgiama platesniu ar siauresniu diachroniniu aspektu, o sinchroninių tyrimų patirtį bandoma praturtinti naujesnėmis ir gilesnėmis įžvalgomis, paremtomis faktais ar jų interpretacija. Straipsniai metodologijos naujovėmis požiūriu nevienalyčiai: jie atsižvelgia į įvade postulavus tris galimas ir pagal naują rikiuojamas tarmėtyros kryptis – tradicinę dialektologiją, struktūrinę dialektologiją bei geolingvistiką – jie atstovauja daugiausia pirmosioms dviem (pirmai plačiausiai), trečios elementų esama tik atskirose straipsniuose. Tačiau šis nevienodumas netrukdo siekti užsibrėžto tikslo – supažindinti su giliai šiam procesais ir parodyti naująjį XXI a. vietinės kalbos atmainų – regiolektų ir geoletų – vaizdą. Ši knyga vertinga, visų pirma, dėl to, kad straipsnius rašė geriausi tam tikros srities – fonetikos, fonologijos, akcentologijos, morfologijos, leksikologijos, senosios raštijos – specialistai, atskirų teritorijų žinovai, daugelio atvejų jos gimę ir pažįstantys šnekta „iš vidaus“. Gali būti, kad rytų aukštaičių patarmė šiuo požiūriu – ją tiria visiems Straipsniai / Articles 289 ĖMUNDAS TRUMPA kalbos lygmenims atstovaujantys pajėgiausi kalbininkai – dabar atsidūrusi palankioje situacijoje (dar visai neseniai tokias galimybes būtų turėjusi turėjo žemaičių tarmė). Todėl knyga lietuvių arealinių tyrimų raidai nepaprastai svarbi – tai būtų savotiška ir kitų patarmių bei juose vykstančių procesų reprezentacija: neabejotina, kad daugumą rytų aukštaičiams būdingų reiškinių būtų galima konstatuoti ir visame sparčiai kintančių lietuvių tarmių plote. Knygos struktūra simetriška, lengvai apžvelgiama: padaro tai, kad straipsniai sudėti į keturis skyrius pagal sisteminius kalbos lygmenis (fonetika ir fonologija, akcentologija, morfologija ir sintaksė, leksikologija ir semantika) – kiekvienam iš skyrių skirta po tris tyrimus. Monografinio vientisumo suteikia vienos iš knygos sudarytojų J. Urbanavičienės įvadas, kuriame pagrindžiamas rinkinio tikslas – remiantis naujausia empirine medžiaga verifikuoti turimus rytų aukštaičių patarmės faktus, užfiksuotus rašytiniuose ir sakytiniuose šaltiniuose, bei nustatyti rytų aukštaičių patarmės sisteminius kitimus ar pokyčius, vykstančius / įvykusius fonetikos, kirčiavimo, morfologijos ir leksos lygmenyse. Įvade, kuriame aptariami autorių darbuose taikomi metodai, terminologija, struktūra, rasime svarbų samprotavimų, kuriais apibrėžiama lietuvių kalbos tarmių ir jos tyrimų kitimo paradigma. Jie skaitytojui leidžia nusiteikti, kad šis kolektyvinis darbas simptomiškai parodo mūsų laikų padėtį ir brėžia kryptį naujos tarmės link. Neatsitiktinai poskyryje Konsonantizmo ir vokalizmo kitimas pirmasis yra pateikiamas Vytauto Kardelio straipsnis Rytų aukštaičių vilniškių konsonantizmo tyrimų perspektyvos – tai tarsi visos knygos vedamasis, plačiausiai apimantis tarmės situaciją, parodantis kryptį, kuria turėtų būti einama moderniais metodais tiriant tarmes ateityje, jei būtų sistemiškai aprašomas lietuvių kalbos patarmių konsonantizmas, siūlomi jų sinchroniniai aprašai ir tipologinės analizės. Straipsnyje identifikuojamas rytų aukštaičių vilniškių priebalsių inventorius, nustatomos relevanti­nės distribucijos pozicijos, teikiamos pastabos apie reguliariąją ir nereguliariąją distribuciją, nustatomi fakultatyviniai variantai bei neutralizacijos pozicijos. Vilniškių fonologinės sistemos analizė atlikta puikiai. Gal derėtų tik atkreipti dėmesį į tai, kad išskirta priebalsių distribucinė pozicija žodžio pradžioje prieš užpakalinį vokalizmą ([#–V) niekuo nesiskiria nuo analogiškos pozicijos žodžio viduje ([–V), todėl netikslu būtų teigti, kad prieš pirmąją kontrastuoja iš esmės visi garsai, o prieš kitą – tik kie­tieji priebalsiai (39–41 p.). Toks pirmosios pozicijos apibūdinimas tinka balsių, o ne priebalsių klasei. Autorius priebalsių kie­tinimo ir minkštinimo atvejus labai taikliai interpretuoja kaip skirtingus – fonetines arba fonologines – prigimties reiškinius. Įlotos Urbanavičienės straipsnis Baltų *ā, *ē diftongizacija vidurinės ir jauñesniosios kartos rytų aukštaičių vilniškių kalboje iš visų straipsnių metodologiškai galbūt yra artimiausias naujiesiems geolingvistikos krypties kanonams. 290 Acta Linguistica Lithuanica LXX Jolita Urb anavičienė, Ritu̇ Petrokienė (sudarytojos) Rytų aukštaičių tarmė: kaita ir pokyčiai Autorė konstatuoja tiesioginę koreliaciją tarp informantų amžiaus ir kelių kalbinių atmainų vartojimo: jaunesnioji karta keturis kartus dažniau renkasi bendrinę kalbą artimesnius variantus ir du kartus rečiau tarmę nei vidurinė karta. Vengiama kirčiuotų pozicijų difonizacijos (atsisakoma ryškių tarminių ypatybių), tačiau nekirčiuotoje pozicijoje išlikę baltų balsėms *ā, *ē artimi variantai (*ā > ā, *ē > ē.), kurie laikytini blankiosiomis patarmės ypatybėmis, – tai leidžia puia tarmiškai kalbantį informantą vis dar identifikuoti kaip vilniškių patarmės atstovą (ši blankioji ypatybė vilniškių ir uteniškių plote sutampa, tačiau dėl tam tikrų aplinkybių plotus rytų regione susidaryti vis dar negali). Vilotos Černės straipsnyje Skolinių adaptavimas kupiškėnų patarmėje aptariama fonetinė skolinių adaptacija. Kalbininkė, šimtais pavyzdžių parodydama ištisas garsų eiles ir jų kombinacijas, teigė, kad fonetiniai variantai, dažniau pasitaikantys nekirčiuotoje pozicijoje, paprastai randasi dėl sunkiai ištariamų garsų. Manytina, kad dauguma autorės įžvalgų tiktų apibūdinant ir kitose lietuvių kalbos patarmėse adaptuotus skolinius. Antras knygos poskyris Kirčiavimo kaita pradedamas Bonifaco Stundžios straipsniu Priesėdžio be- vedinių ir dūrinių su kirčiuotu antruoju dėmeniu cirkumfleksinė metatonija lietuvių kalbos tarmėse ir jos kilmė, kuriame korektiškai pateikiami diachroniniai argumentai, statistiškai pagrįsti darbo autoriaus ir studentų atliktų lauko tyrimų duomenys, leidžiantys nustatyti, kokiu būdu lietuvių kalbos tarmėse po Saussure’o dėsnio vyko cirkumfleksinės metatonijos reiškiniai, iš esmės nenuodi Lietuvos vakarų ir rytų dalyse: pėntimos cirkumfleksas dėl analoginių procesų įsigalėjo žemaičių tarmėje, reprezentuojančioje reguliarią aptariamųjų darmių cirkumfleksinę metatoniją, savo ruožtu rytų aukštaičiai išlaikė polinkį daryniose apibendrinti pėntimos akutą, cirkumfleksinė metatonija dažniausiai čia patiria tik dalis darinių, paremtų 3-iosios kirčiuotės vardažodžiais. Autorius išsamiai atskleidė variantų gausą ir kitose lietuvių patarmėse, kurios tyrimo objekto požiūriu yra pereinamosios. Rūta Kazlauskaitė straipsnyje Priesagos -inis, -ė būdvardžių kirčiavimas rytų aukštaičių tarmėje sukalsifkavo ir aptarė gausią faktinę medžiagą – daugiau nei tūkstantį būdvardžių pavyzdžių su priesaga -inis. Ji nustatė, kad dažniausiai pagrindiniu žodžiu eina daiktavardis, rečiau – veiksmažodis ir būdvardis, jog dauguma vedinių pagal pamatinį žodžio daugiskaitos naudininko formą kirčiuojami laikantis tų pačių natūralių principų, kurie taikomi bendrinei kalbai, taip pat aptarė dešimtadalį tendencijos neatitinkančių atvejų. Autorė įrodė, kad kirčio vietai svarbus semantinis veiksnys, retais atvejais svarbi analogija, išimtiniais atvejais (poetinėje kalboje) kirčio vietą reguliuoja ritmas. Įdomiai ir gerai metodologiškai pagrįstas (remiamasi šaltiniais, rodančiais pokyčius per šimtmetį, iliustruojama žemėlapio duomenimis) Vilijos Ragaisienės tyrimas Rytų aukštaičių kupiškėnų akcentuacijos sistemos kaita XIX a. 7–9 Recenzijos / Reviews 291 ĖMUNDAS TRUMPA deš. – XX a. 6–7 deš., kuriame įrodyta, kad intensyvesnis sąlyginis kirčio atitraukimo dėsnis kupiškėnų patarmėje formavosi palyginti vėlai, ne anksčiau kaip XX a. antrojoje pusėje, be to, netolygiai – iš šiaurinės dalies rytinio pakraščio link. Autorė nurodė, kad anksčiau patarmėje vyravusi baritoninio kirčiavimo paradigma iš vartosenos stūmė okitoninio kirčiavimo formas, ėmė ryškėti moteriškojo ir vyriškojo linksniavimo tipų akcentuacijos skirtumai; savo ruožtu baritoninio kirčiavimo formos išliko labiau paplitusios pietiniame ir pietrytiniame ploto pakraštyje. Trečiojo pokyčio Morfologijos ir sintaksės pokyčiai straipsnyje Rytų aukštaičių uteniškių patarmė: XXI amžiaus pradžios situacija autorė Regina Rinkauskienė aptarė vidurinės ir jaunosios kartos tarninę kalbą, liudijančią apie gerokai „išs kalautus“ visus sisteminius sluoksnius. Išlaikytos tik blankiosios ypatybės (nekirčiuotų balsių o, ė atliepimas a, e; nekirčiuoto dv balsio ie atliepimas e; išlaikyti minkštieji priebalsiai žodžio gale, dvigarsinės daugiskaitos naudininko formos ir senoji vyriškosios giminės daiktavardžių ir būdvardžių galūnė -ys; dar gyvos priesagos -okas ir -otė; tebevartojamas objekto vardininkas). Šios antrinės ar tretinės blankiosios ypatybės formuoja uteniškių, anykštėnų ir kupiškėnų teritorijoje įsivyraujančio regiolekto pagrindą. Straipsnyje išdėstytos rytų aukštaičių patarmų virtimo regiolektais tendencijos, be abejo, yra simptomiškos daugelio kitų lietuvių kalbos patarmių. Žanetos Markevičienės ir Aurimo Markevičiaus tyrimas Konstantino Sirvydo žodynų ir dabartinės rytų aukštaičių tarmės prieveiksmiai įrodė, kad K. Sirvydo žodynuose rytų aukštaičių tarme rašytuose pavyzdžiuose būta punktyrinamo hiperkorekcijos atvejų, tam tikrų ypatybių dalinio (žalininkavimo ir žadininkavimo) arba galimo visiško (rotininkavimo) neatsispindėjimo. Išsamiau aprašyta, kad dauguma žodynuose pateiktų lietuviškų prieveiksmių rytų aukštaičių tarmėje išlaikyti iki šiol – jie taip tebetariami ir dabar, tačiau dalis išnyko arba pakito. Kai kurie mūsų dienų nesiekę prieveiksmiai buvo Sirvydo sukurti naudarai. Anais laikais nelietuviškos kilmės prieveiksmių, priešingai nei dabartinėje rytų aukštaičių tarmėje, būta nedaug. Autoriai smulkiai suskirstė prieveiksmių tipus pagal kilmę ir daromosios formantus – tai padeda geriau suvokti daugialypę jų įvairovę, taip pat įvertinti per amžius vyksčią žodžių darybos principų raidą. Inovatyvus, tarpdisciplininėmis teorijomis pagrįstas Davos Kardelytės-Grinevičienės tyrimas Lokatyvinių konstrukcijų santykiai rytų aukštaičių vilniškių patarmėje leido gerokai pakoreguoti iki šiol dialektologinėje literatūroje minėtus teiginius, jog vilniškių plote esama tik pavienių vietininkų (inesyvo ir iliatyvo) sąveikos atvejų – jų esama daugiau ir reguliarių. Kalbininkė išskyrė Lietuvos mokslininkams pažįstamą ir interpretuojamą minimą morfologinių procesų (morfologinio ir sėminio trumpėjimo) nulemtą lokatyvų formų neutralizaciją, 92 Acta Linguistica Lituanica LXX Jolita Urbanavičienė, Ritė Petrokienė (sudarytojos) Rytų aukštaičių tarmė: kaita ir pokyčiai kai lokatyvinėse konstrukcijose sutrumpėjusios daugikaitos ilatyvo formos sutampa su daugikaitos inesyvu, nuo semantiniais motyvais paremtos lokatyvų formų konkurencijos (tai iš esmės naujas autorės siūlomas požiūris), kurie atsirasti sąlygas galėjo sudaryti lokatyvinių inesyvo ir ilatyvo konstrukcijų potencialas kalboje projektuoti kone identiškas erdvines situacijas. Labai įdomi ir pagrįsta autorės mintis, kad „lokatyvinės inesyvo konstrukcijos įvardija judėjimą tam tikroje erdvėje, dinamikumo požymius koduoja tik jose vartojami veiksmažodžiai. Kadangi [...] didesnį semantinį krūvį turi ne linksniai, o veiksmažodžiai, spontaniškose diskursuose inesyvo ir ilatyvo linksniai, kaip antriniai erdvinės scenos statiškumo ar dinamikumo rodikliai, galėjo prarasti distinktyvinę šių požymių funkciją“ (281 p.). Autorė įtikino, kad semantiniais motyvais paremta vietininkų formų konkurencija vilniškiams panašūs į pietų aukštaičių patarmę. Trys paskutiniai tyrimai, susiję su rytų aukštaičių leksika ir semantika, įdėti į ketvirtąją knygos skyrių Leksikos kaita. Birutė Jasiūnaitė straipsniu Uteniškių ū-durniai pejoratyvai įtikinamai patvirtino, kad rytų aukštaičių plote fiksuojama vaizdingųjų žmogaus pavadinimų nominacija, ypač pagal neigiamas žmogaus būdo savybes, tebėra gyva. Autorė, naudodama Lietuvių kalbos žodyno medžiagą, uteniškių pejoratyvų reikšmę skirsto pagal dėmenis, reikšmės perkėlimo pobūdį, akcentuoja etnokultūrinius ypatumus. Ji parodo, kad patarmėje vyrauja smulkiau grupuojami metoniminiai ir metoniminiai-metaforiniai dariniai, kurių antrąjį dėmenį motyvuoja kūno dalies pavadinimas. Daugumą pejoratyvų sudaro žmogaus pavadinimai pagal būdą, charakterio ydas, kiek mažiau – susiję su negražia išvaizda, kitokiais fiziniais trūkumais. Skaitant tiek minėtąjį, tiek tolesnį temą pratęsiantį Aurelijos Gritienės straipsnį Šiaurės panevėžiškių vaizdingieji asmenų pavadinimai neblėso pagėrėjimas gyva kalbėtojų išmone. Pastarajame gana solidame ir vientisame tyrime aptariami 300 asmenų pavadinimų pagal neigiamus žmogaus būdo bruožus. Autorė patvirtino žinomą tiesą, kad vaizdingųjų pavadinimų pagrindas – veiksmažodis; jam pasitraukus, pamirštamas ir iš jo padarytas vaizdingasis daiktavardis. Taip pat konstatuota, kad patarmėje slavizmai išlaikomi geriau nei germanizmai. Aptartieji pavyzdžiai leidžia matyti ir tam tikrus tautinio pasaulėvaizdžio ir moralės aspektus – kritišką, bet ne vulgarų paprasto lietuvio požiūrį į kitų žmonių ydas – dauguma leksemų turi menkinamąjį atspalvį, bet tik nedidelė dalis – niekinamąjį ar vulgarų atspalvį. Ritės Petrokienės straipsnyje Bendrinės kalbos įtaka rytų aukštaičių leksikai aptarta medžiaga, kurią sudaro XX a. antrojoje pusėje – XXI a. paskelbti rytų aukštaičių tarmės šnektų žodynai ir tekstai, o pateiktą faktų analizę, be abejonės, tiktų visų lietuvių kalbos tarminių situacijai apibūdinti. Šiame straipsnyje gal kiek trūksta išsamesnių interpretacijų, tačiau autorė teisingai pastebėjo, kad šnektose Recenzijos / Reviews 293 EDMUNDAS TRUMPA tik retais atvejais konkuruoja vidinė (indigeni) leksika – dažniausiai antrasis ir stipresnysis konkurencijos narys yra bendrinės kalbos žodis. Stipriai išstumia skolintinė leksika, nors ir šiame sluoksnyje esama konkurencijai atsparių žodžių. Straipsnis rodo būtinybę išsamiau patyrinėti procesus ir dėsningumus, susijusius su leksinės įvairovės mažėjimu tarme. Žinių apie bendrą šiuolaikinės tarmėtos vaizdą suteikia prie teikiami skirsniai Lietuvių kalbos žodyno papildymų kartoteka bei Skaitmeninė tarmių kartoteka su nuskanuotais kortelių ir anketų pavyzdžiais, jie papildo Lietuvių kalbos žodyno kartoteką vietovių santykių sąrašu. Leksikografinės knygos priedas nėra atsitiktinis. Knygos idėja kilo ir subrendo įgyvendinant įvairius Lietuvių kalbos žodyno papildymų projektus. Straipsnių rinkinys – tai puikus pavyzdys, kai vienos (leksikografijos) srities tyrimas, bandant nustatyti kalbinės raidos tendencijas vienoje areališkai apibrėžtoje teritorijoje, dėl faktų ir idėjų gausos virsta išsamią įvairių kalbos sistemos lygmenų studija, beje, diachroniškai aprėpiančia labai platų laikotarpį – pradedant XVII a. (K. Sirvydo veiklos laikų), baigiant mūsų XXI a. antrojo dešimtmečiu. Šiuo atveju bet kokį galimą tyrimų vienetiškumą derėtų vertinti ne kaip trūkumą, o kaip privalumą, jau pasiektų ir siektinų galimybių visumą. Visai teisingai pratarmėje pripažino sudarytoja J. Urbanavičienė, pastebėdama, kad „skirtingi tyrėjų požiūrio taškai, taikytos įvairios metodologijos, paliktos „baltosios dėmės“ (neiširti visų patarmių visi lygmenys) skaitytojui turėtų sudaryti ne išbaigto rytų aukštaičių paveikslo įspūdį, o greičiau priminti mozaiką su trūkstamais elementais. Mozaiką, kuri žadina smalsumą, kelia naujų klausimų ir skatina imtis tolesnių ieškojimų“. Reikia pripažinti, kad šis straipsnių rinkinys kaip mozaika yra labai tvirtas, patikimas ir pasigerėtinas. Savo programiniais idėjų užmojais, plačia tematika, išsamiomis analizėmis ir aukšta tyrimų kokybe knyga svarbi ne tik dabarties, bet ir ateičiai – leis geriau suvokti bendrą lietuvių kalbos ir apskritai baltų tarmių raidą bei būdus ją aprašyti. Įteikta 2019 m. birželio 12 d. EDMUNDAS TRUMPA Latvijas universitātes Visvalža 4a, Rīga, LV-1050, Latvija [email protected] 294 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX