Juozas Pabrėža. „Žemaičių kalba ir rašyba“

Straipsniai / Articles 267 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: senosios ir dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, semantika ir pragmatika, Lietuvos kultūros ir bažnytinių tekstų istorija. DOI Juozas Pabrėža ŽEMAIČIŲ KALBA IR RAŠYBA MOKSLO MONOGRAFIJA Šiauliai: Šiaulių universiteto bibliotekos Leidybos skyrius (Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis, knyga Nr. 17), 2017, 336 p. ISBN 978-609-8179-10-1, ISSN 1822-7278 2017 metų pabaigoje pasirodžiusi Juozo Pabrėžos monografija Žemaičių kalba ir rašyba (toliau – ŽKR) yra svarbi ne vien tik dialektologams, bet ir kiekvienam žemaitiškumu susidomėjusiam asmeniui, nes ši knyga kaip žemaitiškumo raiškos ir atpažinimo galimybių sąvadas atskleidžia svarbiausius, įdomiausius ir labiausiai ištirtus ar priešingai – tyrimų stokojančius šio reiškinio komponentus ir jų išskirtinumą. ŽKR gali sudominti ir yra skirta dviem skirtingo tipo adresatams. Pirmojo tipo adresatas yra emociškai neutralus skaitytojas, kuris domisi lituanistika ir dialektologija: žemaičių kalbinė sistema aprašoma atskaitos tašku laikant lietuvių bendrinę kalbą (tai atsispindi ir dviejų kalbinių sistemų skirtumus pabrėžiančiose dėstymo formuluotėse, ir iliustruojančiuose pavyzdžiuose, kurie beveik visada1 būna su formos ar reikšmės bendrinėje kalboje atitikmeniu). Bet ŽKR turi ir kitą – emociškai jautrų – adresatą. Ši knyga labai svarbi ir kiekvienam žemaičiui ar žemaitiškų šaknų turinčiam asmeniui, nes joje pateikta žemaitiška abėcėlė (p. 167), taikomosios rašybos nuostatai (p. 168–194) ir fonetinės transkripcijos paaiškinimai (p. 37–40) leidžia įgyti elementaraus raštingumo pagrindus. ŽKR 1 Išskyrus keletą visiškai sutampančių su bendrine kalba atvejų, plg., pavyzdžiui, pietinių žemaičių kirčiavimo laukùs, rasà pateiktį p. 74. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 268 Acta Linguistica Lithuanica LXXX esantys žemaitiškos kultūros tyrimų (p. 17–36) ir žemaičių kalbos (p. 41–113) aprašai, žemaitišką kalbėjimą pagal skirtingas patarmes reprezentuojantys tekstai (p. 114–144) ir Žemaičių rašybos pavyzdžiais pavadintas žemaitiškos literatūrinės kūrybos rinkinys (p. 195–300) bei įvairiems žemaitiškumo raiškos aspektams skirtos literatūros nuorodos (p. 301–309) suteikia šios knygos skaitytojui galimybę visapusiškai susipažinti su žemaitiškumo raiška ir savitumu. 2017 m. spalio 19–20 d. Lietuvių kalbos institute vyko penktoji Alekso Girdenio (1936–2011) atminimo konferencija „Kalbų ir tarmių transformacijos“. Juozas Pabrėža šioje konferencijoje kalbėjo apie žemaitiško rašto ištakas ir tradicijas, savo pasakojimu apimdamas laikotarpį nuo pirmosios lietuviškos knygos (1547 m.) ir Martyno Mažvydo žemaitiškumo iki dabartinių laikų ir su Atgimimu kartu atėjusio žemaitiškumo sąjūdžio bei 1998 m. Alekso Girdenio ir Juozo Pabrėžos paskelbtos Žemaičių rašybos2. Tąkart Pranešėjas prasitarė, kad jau ir pats esąs parengęs knygą apie žemaičių kalbą ir rašybą. Bet ne vien šio pasakymo ar viso pranešimo turinys buvo svarbus – didžiausią įspūdį klausytojams paliko pats pateikimo būdas. Pranešimą pradėjęs bendrine lietuvių kalba ties kažkuriuo teiginį iliustruojančiu žemaitišku pavyzdžiu pakeisto kalbos kodo Juozas Pabrėža nebesugrąžino. Panaši „žemaitiško užkalbėjimo“ metodika yra pritaikyta ir recenzuojamoje knygoje: dėstomosios dalys ŽKR pateikiamos lietuviškai, o po jų įdedami žemaitiški tekstai, iliustruojantys dvi skirtingas žemaitiško kalbėjimo reprezentavimo rašte sistemas – tiksliąją ir apytikslę (pirmoji tinka tiek mokančiam, tiek nemokančiam kalbėti žemaitiškai – tai vadinamoji supaprastintoji fonetinė transkripcija, „pagrįsta tiksliu garsų užrašymu pagal jų ištarimą“ (p. 37); antroji rašto sistema – taikomoji rašyba, su kuria supažindinamas ŽKR skaitytojas, yra skirta kasdienei ir / ar literatūrinei žemaičių kalbai fiksuoti; vizualiai pastaroji sistema atrodo gerokai paprastesnė, bet būtent ji iš skaitančiojo reikalauja žemaitiško kalbėjimo įgūdžių, o iš pradedančio ją taikyti praktiškai – ir nemenko žemaičių kalbos dėsningumų, kurie ŽKR pagrįsti lyginimu su bendrinės kalbos garsyno sistema, išmanymo). Knygos užvertime pateiktas žemaitiškas ŽKR autoriaus prisistatymas: Eso Skouda žemės žmuogos. [...] Pabrieža Jūzaps. Aptariamą monografiją sudaro Pratarmė, Įvadas, dvi dėstymo dalys Žemaičių kalba ir Žemaičių rašyba (abi turinčios šias skirtingas raiškos – kalbėjimo ir rašymo – sistemas reprezentuojančių tekstų pavyzdžių), literatūros sąrašas, pavardžių rodyklė ir santrauka The Samogitian Language and Writing. Vertinant knygą struktūros požiūriu kiek užkliūva tik skyrelio Transkripcija patalpinimas ne Žemaičių kalbos dalyje, o Įvade, kuris, jei ne šis transkripcijos pagrindams išdėstyti skirtas intarpas, galėtų būti apibūdintas kaip žemaičių kilmės ir savimonės tyrimų apžvalga, kurioje aptariamas vardas Žemaičiai (p. 17–19), kultūrinis 2 Dar plg. Urbanavičienė, Jaroslavienė 2018: 144. Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija Recenzijos / Reviews 269 žemaičių judėjimas (p. 20–25) ir 1988 m. lapkričio 27 d. įkurtos Žemaičių kultūros draugijos veikla (p. 26–30) bei žemaičių tapatumo klausimai (p. 31–36). Įvade pristatydamas žodžio žemaičiai kilmės interpretacijas, ŽKR autorius pabrėžia dvi daugiskaitinės šio vardo formos reikšmes: „Žemaičiai (didžiąja raide) reiškia kraštą, o žemaičiai (mažąja raide) – gyventojus“ (p. 17). Juozo Pabrėžos teigimu, krašto įvardijimas daugiskaitine lytimi Žemaičiai yra gerokai senesnis už vietovardį Žemaitija (pastarasis „pradėjęs plisti po spaudos atgavimo“ (p. 19)). Skyriuje Žemaičių tapatumas (p. 31–36) nurodomos dvi nuostatos dėl žemaičių kilmės: archeologai Pranas Kulikauskas, Adolfas Tautavičius, Albinas Kuncevičius, Adomas Butrimas, Vladas Žulkus, atlikę tyrimus, siūlo žemaičių kaip atskiros baltų genties (ar atskiro etninio vieneto) egzistavimo sampratą, o istorikai Alvydas Nikžentaitis, Edvardas Gudavičius, kalbininkai Giedrius Subačius, Zigmas Zinkevičius, etnologas Petras Kalnius – kaip subetnoso, subtautybės, potautės ar etninės grupės vertinimą (p. 31). Žemaitišką tapatybę ir jos savitumą Juozas Pabrėža apibūdina pasiremdamas kalbininkų Reginos Kliukienės, Rasos Kviklytės, Kazimiero Župerkos, Silvijos Papaurėlytės, etnologų Auksuolės Čepaitienės, Vaidoto Pakalniškio, Petro Kalniaus, Stasio Gutauto, etnopsichologo Remigijaus Bliumo, etnomuzikologės Loretos Sungailienės tyrimais ir ypač išryškindamas, kad „pats svarbiausias ir išskirtiniausias žemaičių tradicinės kultūros elementas, ryškiausiai apibūdinantis, identifikuojantis ir reprezentuojantis žemaitišką tapatumą, yra žemaičių kalba“ (p. 36). Skyrius Žemaičių kalba pradedamas statuso – kalba vs. tarmė – klausimu. Kalbos statusą patvirtinančiais argumentais nurodomi ryškūs žemaičių kalbos skirtumai nuo bendrinės kalbos ir kitų tarmių, pabrėžiant, kad „žemaičių kalba turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos lygmenis, parametrus ar sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką“ (p. 47). Autorius akcentuoja asmeninį įsitikinimą, kad jis pats „tvirtai laikosi nuostatos, kad yra žemaičių kalba, turinti tris ryškias tarmes (šiaurės žemaičiai dounininkai, pietų žemaičiai dūnininkai, vakarų žemaičiai donininkai), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmes bei daugybę smulkesnių šnektų ir šnektelių“ (p. 48). Taip žemaičių kalbinės sistemos visuminis vaizdas ŽKR ir pateikiamas – aptariant žemaičių kalbai (o kartu ir jos tarmėms, šnektoms) būdingiausias garsų, prozodijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybes3. Šioje recenzijoje žemaitiškų tarmių visumai įvardyti taip pat pasitelkiama 3 Įprasta, kad tarmės aprašomos pirmiausia nurodant bendriausias ypatybes, o paskui susitelkiama ties viena konkrečia tarme ar patarme. Pvz., Zigmo Zinkevičiaus Dialektologijoje iš pradžių pateikiami ryškiausi žemaičių ir aukštaičių skirtumai (Zinkevičius 1994: 85–105), o tuomet aptariami ir pietų žemaičiams (raseiniškiams ir varniškiams), šiaurės žemaičiams (telšiškiams ir kretingiškiams), vakarų žemaičiams būdingos fonetikos ir prozodijos ypatybės (ten pat, 106–123). JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 270 Acta Linguistica Lithuanica LXXX žemaičių kalbos sąvoka, todėl dėmesys bus kreipiamas ir į tai, ar žemaitiško kalbėjimo variantų visumos kaip vienos kalbos, o ne tarmės statusui suvokti ŽKR tinka automatiškai priimti ir taikyti dialektologiniams aprašams įprastus terminus. Kaip jau buvo minėta, žemaičių kalba ŽKR aprašoma remiantis bendrine kalba4. Tokia atskaitos sistema yra įprasta lietuvių dialektologinių aprašų tradicijoje ir daugeliu atvejų tokia taktika visiškai netrukdo ir šioje monografijoje (ŽKR kaip mokslo monografijos statusas rodo, kad pagrindiniu adresatu yra numatytas bendrinę lietuvių kalbą mokantis ir apie jos struktūrą nusimanantis asmuo). Pavyzdžiui, žemaitiškų tarmių ir patarmių garsų ypatybės aptariamos nurodant bendrinės lietuvių kalbos garsų uo, ie, o, ė, ai, ei, u, i5, am, an, em, en, ą, ę, ų, į atitikmenis, apibūdinant minkštųjų č, ž ir kai kurių kitų priebalsių tarimo ypatumus bei galūnių redukciją. Žemaičių kalbos apraše gausu iliustracijų, nurodančių ir dėsningumus, ir išimtis. Pavyzdžiui, kalbant apie dvibalsių ie, uo žemaitiškus atitikmenis (p. 49–52) aptariamas ir „nepaklusimas“ keitimo dėsningumams, ir šių garsų išlaikymas skoliniuose, tokiuose kaip mests, svets; nurodomos ne vien tik priesagos -ien variacijos (pavyzdžiui, ištekėjusių moterų pavardėse, plg. Butkenẹ, ir valgių pavadinimuose, plg. bulbnẹ, lapnẹ), bet ir atvejai, kai „vietoj uo, ie visi žemaičiai turi ilguosius u, i arba trumpuosius u, i balsius, pvz., Jũzaps / Jũzọps ‘Juozapas’, [...] kùmèt ‘kuomet, kada’, ktumèt ‘kitada’, kàžẹkumèt ‘kažin kada’, tùmèt ‘tada’, vsumèt ‘visuomet, visada’, tùjãu ‘tuojau’, ltòs ‘lietus’ [...]“ (p. 51), paminint ir aptariamų uo, ie raišką kai kuriuose žodžiuose „priešingu santykiu“ (pvz.: puks ‘pūkas’, višn ‘vyšnia’) ar dėsningumo nepaisančiu atitikmeniu (plg.: „[g]alimi ir visai netikėti ọu, ẹi, pvz.: jọukộutẹ ‘juokauti’, [...] švistẹ ‘šveisti’.“ (p. 52)). ŽKR būdingas paprastas aprašymas pagirtinas ir, akivaizdu, kad jo yra specialiai siekiama6. Vis dėlto vienu kitu atveju skaitytojui pristatomas ypač supaprastintas paaiškinimas leidžia suabejoti tokios taktikos prasmingumu. Plg., pavyzdžiui, bendrinės kalbos uo, ie atitikmenų pietų žemaičių tarmėje apibūdinimo pradžią ir visą pastraipą, leidžiančią spėti, kad pats Autorius supaprastintajam variantui nėra linkęs (o kaip mokslininkas ir neturėtų) pritarti, plg.: Pietų žemaičiai [...] vietoj uo, ie taria garsus, panašius į ilguosius u, i, pvz.: dûna ‘duona’, [...] svsts ‘sviestas’ [...]. Tiesa, kai kurie kalbininkai (A. Girdenis, J. Bukantis, D. Atkočaitytė, „Lietuvių kalbos tarmių 4 Tiesa, kartais žemaičių kalbos ypatybės ŽKR lyginamos ir su aukštaičiams būdingomis, pvz., p. 75–76. 5 Nemažai dėmesio skiriant ir u, i regresyvinės asimiliacijos, kuria šiaurės žemaičių telšiškių patarmė skiriasi nuo šiaurės žemaičių kretingiškių, atvejams aptarti (plg. p. 57–62). 6 Pratarmėje esanti nuoroda leidžia tai laikyti vienu iš knygos tikslų, t. y. „kiek įmanoma paprasčiau, suprantamiau ir prieinamiau aprašyti žemaičių kalbą, jos išskirtinumą“ (p. 11). Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija Recenzijos / Reviews 271 chrestomatijos“ sudarytojai7) teigia, kad čia yra ne ilgieji balsiai (monoftongai) u, i, o artimi dvibalsiams junginiai (diftongoidai) u, i, pvz.: dûna ‘duona’, [...] svsts ‘sviestas’ [...]. Mat įvairiais tyrimais, eksperimentais įrodyta, kad bendrinės kalbos ie, uo ir y, ū atitikmenys pietų žemaičių tarmėje nėra visai tapatūs garsai, nes skiriasi tokios formos, kaip rts ‘rietas’ ir rts ‘rytas’, ltẹ ‘lieti’ ir ltẹ ‘lyti’ [...]. (p. 50)8 Žemaitiškų garsų savitumą ŽKR stengiamasi aprašyti atkreipiant į tai ne tik žemaitiškai nemokančių skaitytojų (plg., pavyzdžiui, šiaurės žemaičių turimų ou, ėi nepriimtinumą bendrinei lietuvių kalbai, turinčiai ou tik skoliniuose klounas, šou (p. 49–50)), bet ir pačių žemaičių, siekiančių taisyklingai tarti bendrinės kalbos žodžius, dėmesį, plg.: [...] dauguma žemaičių (išskyrus vakarinę dalį) ilgų įtemptų balsių o, ė visai neturi. O išmokti tarti tokius garsus, kurių nėra gimtosios kalbos sistemoje, nepaprastai sunku. Dėl to ne vienas žemaitis, net visai neblogai išmokęs bendrinę kalbą, dažniausiai savo tikrąją kilmę išsiduoda dvibalsindamas o, ė balsius. (p. 53–54) Tokios skirtingas fonetines sistemas gretinančios nuorodos yra įprastos lietuvių kalbos dialektologiniams aprašams9, bet pagirtina, kad ŽKR tai daroma pateikiant kur kas daugiau pavyzdžių (plg. tarptautiniuose žodžiuose, skoliniuose ar tikriniuose varduose lauktinų naujesnių priebalsių f, ch, h pakeitimo sistemai įprastiniais atitikmenimis p, k, g (tokius kaip dûlpis ‘Adolfas’ [...], kuligâns ‘chuliganas’ [...], gmnọs ‘himnas’ [...]) ar visiško jų anuliavimo (plg. aktârs / ektârs ‘hektaras’ [...]), priebalsių j (prieš ie, e, i) ar v (prieš uo) pridėjimo ir įterpimo (plg. jed ‘ėda’ [...], vúobộls ‘obuolys’, vobele ‘obelis’ [...]) ar išnykimo, minkštinimo ir pan. atvejus (žr. p. 70–71). Skyriuje Prozodijos ypatybės aptariamos žemaičiams būdingos kirčiavimo ypatybės (p. 74–84) ir apibūdinamos jų turimos – laužtinė, tęstinė – bei tam tikras pastarosios variantas – vidurinė – priegaidės (p. 85–86), paminint ir tai, kad tam tikrose Žemaitijos vietose „yra skiriamos atitrauktinio kirčio priegaidės“ (p. 86), o intonacijos veiksniai gali nulemti ir tam tikrus priegaidžių pakitimus (p. 87). Čia taip pat nurodoma, kaip žemaičių kirčiavimo ir priegaidžių savitumo išmanymas gali praversti mokant(is) bendrinės kalbos kirčiavimo (p. 83–84). Tiesa, dialektologija nesidomėjusiam skaitytojui, o ypač žemaičiui, pradėjus skaityti ŽKR Kirčiavimą (p. 74–78), tenka būti kantriam, nes čia remiantis kirčio atitraukimo dėsningumo teorija kaip savaime suprantamu 7 Žr. Bacevičiūtė ir kt., sud. 2004. 8 Apie šiuos diftongoidus dar plg. Zinkevičius 1994: 105. 9 Apie tarmės įtaką ir žemaičiams iškylančius tarimo sunkumus kalbant bendrine lietuvių kalba žr. Zinkevičius 1966: 20–21; 1994: 126–131; Grinaveckis 1973: 31–35. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 272 Acta Linguistica Lithuanica LXXX dalyku apibūdinamos nuo bendrinės kalbos besiskiriančios žemaičių kalbos (tiksliau, tam tikrose atskirų tarmių teritorijose tam tikrais būdais pasireiškiančios) kirčiavimo ypatybės. Be jokio teorinio paaiškinimo ir nuorodų pradėtas vartoti kirčio atitraukimo terminas atrodo spendžiantis spąstus ŽKR siūlomai žemaičių kalbos sampratai, nes, nesant jokio pradinio teorinio supažindinimo ir nuorodų į akcentologams įprasto diskurso sąlygiškumą10, žemaičiams, mąstantiems savo gimtosios kalbos supratimo rėmuose, gali būti sunku suprasti, kuo remiantis jiems natūralus kirčiavimo būdas vadinamas sąlyginiu, arba visuotiniu, kirčio atitraukimu (žr. toliau pateiktos citatos 4 punktą). Plg. kiek sutrumpintą skyrelio Kirčiavimas pradžią: Pagal kirčiavimą žemaičiai gali būti skirstomi į keturis plotus: 1. Pati pietinė žemaičių dalis (Šilùtė, Vainùtas, Pãgramantis, Tauragė, Skaudvlė, Eržvilkas) visa kirčiavimo sistema labai panaši į bendrinę kalbą, t. y. kirtis išlaikomas visais atvejais ir neatitraukiamas, pvz.: pugà ‘pūgà’, givà ‘gyvà’, laukùs ‘laukùs’ [...], žalts ‘žaltỹs’, ragũ ‘rag’, mažũos ‘mažõs’. Visi kiti žemaičiai turi vienokį ar kitokį kirčio atitraukimą nuo galūnės į žodžio pradžią. Skiriami du kirčio atitraukimo tipai: sąlyginis ir visuotinis. Nelygu skiemens, į kurį atitraukiama, kiekybė, sąlyginis kirčio atitraukimas skirstomas į du laipsnius. 2. Labai nedideliame pietų žemaičių plotelyje, apie Raséinius, Vidùklę, Nemakščiùs, Lduvėnus, turimas antrojo laipsnio kirčio atitraukimas: kirtis atitraukiamas nuo trumpos galūnės į priešpaskutinį ilgą skiemenį, pvz.: pũgà ‘pūgà’, gvà ‘gyvà’, lãũkùs ‘laukùs’ [...], bet [...] žalts ‘žaltỹs’, ragũ ‘rag’, mažũos ‘mažõs’. 3. Einant į šiaurę jau kiek didesniame pietų žemaičių plote, apie Pãkražantį, Kražiùs, Kelmę, Kiaunoriùs, Šáukėnus, Kùrtuvėnus, kirtis atitraukiamas pagal pirmojo laipsnio sąlyginį (arba intensyvesnį sąlyginį) kirčio atitraukimą, t. y. nuo trumpos galūnės į priešpaskutinį bet kokio ilgumo (ilgą ar trumpą) skiemenį, pvz.: gvà ‘gyvà’, dnà ‘dienà’, lãũkùs ‘laukùs’ [...], bet [...] žalts ‘žaltỹs’, ragũ ‘rag’, mažũos ‘mažõs’. 4. Dauguma žemaičių (visi šiaurės, didžioji dalis vakarų ir pietų žemaičių varniškių) turi visuotinį (intensyviausią) kirčio atitraukimą: kirtis 10 Plg. Vytauto Rinkevičiaus pateiktą šio termino sąlygiškumo apibūdinimą ne vien epitetu vadinamasis, bet ir aptariant bendrinės kalbos tapsmą kirčiavimo sistemų lyginimo atskaitos tašku: „Iš sisteminių kirčio vietos nesutapimų tarp tarmių visų pirma minėtinas šiaurės ir šiaurės vakarų Lietuvos tarmėms būdingas vad. kirčio atitraukimas iš galinių žodžio skiemenų, kurie kitose tarmėse paprastai būna kirčiuoti. [...] Bendrinė lietuvių kalba, susiformavusi palyginti archajiškos vakarų aukštaičių tarmės, kurioje gerai skiriamos priegaidės ir nėra kirčio atitraukimo, pagrindu, yra patogus atskaitos taškas kirčiavimo istorijos tyrimams“ (Rinkevičius 2015: 24; 25). Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija Recenzijos / Reviews 273 atitraukiamas nuo trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės į bet kokio ilgumo pirmą skiemenį, pvz.: gvà ‘gyvà’, bãiss ‘baisùs’, [...] šàkà ‘šakà’, [...] žlts ‘žaltỹs’, [...] tkrã ‘tikra’, tevũ ‘tėv’, [...] jukãs ‘juokas’ [...]. (p. 74–75) Tiesa, vėliau nurodęs, kad tokie atvejai nėra patys dažniausi11 (nes „[n]uo tvirtapradžių galūnių žemaičiai kirčio neatitraukia, pvz.: karklns ‘karklnas’, šabakštns ‘šabakštnas’, [...] pẹrmâm ‘pirmám’, kẹtâm ‘kitám’, [...] arklêms ‘arkliáms’, šimtâms ‘šimtáms’ [...]“ (p. 75)), ŽKR autorius žemaitišką kirčio atitraukimą aptaria kaip reiškinį, susijusį su vadinamuoju kirčio nukėlimu (p. 77) ir šalutinių kirčių susidarymu12 (p. 76–78), ir kaip procesą, kėlusį diskusijas dėl atsiradimo židinio ir datavimo (p. 83–84), pabrėždamas, kad kirčio atitraukimas nėra „visiškai reguliarus, dėsningas, jokių išimčių nepažįstantis reiškinys“ (p. 78), ir ypač išsamiai supažindindamas su kirčio atitraukimo dinamika (p. 78–83). Greičiausiai Juozo Pabrėžos mokslinio susidomėjimo ašimi kurį laiką buvę vadinamieji kirčio atitraukimo teorijos nepaklusimo atvejai13 ir nulėmė šios teorijos kaip savaime suprantamo dalyko pateikimą recenzuojamoje knygoje, nes kirčio atitraukimo sąvokos tinkamumas ŽKR nėra nei kvestionuojamas, nei pagrindžiamas. ŽKR esama ir vietų, kur kirčio atitraukimo kaip reiškinio apibūdinimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tartum vienas kitam ir prieštaraujantys (plg. teiginius: „Ilgą laiką buvo manoma, kad kirčio atitraukimas yra visiškai reguliarus, dėsningas, jokių išimčių nepripažįstantis reiškinys. Tačiau, ištyrus gausią empirinę medžiagą (per 61 000 pavyzdžių) ir apdorojus rezultatus statistiškai [...], paaiškėjo, kad žemaičių kirčio atitraukimas yra ne statiškas, o dinamiškas reiškinys“ (p. 78) ir „[m]okant ar mokantis kirčiavimo, galima remtis net kirčio atitraukimu, nes jis yra preciziškas, griežtas ir dėsningas“ (p. 88). Tokio prieštaravimo iliuziją panaikintų papildoma pastaba apie kalbėjimo situacijų pobūdį antruoju atveju, liečiančiu paskirų žodžių kirčiavimą, nes pirmuoju atveju p. 78–82 kalbama apie rišlų tekstą14). 11 Plg.: „[T]virtapradžių galūnių žemaičiai turi daugiau negu bendrinė kalba ar kitos tarmės [...]. Taigi žemaičių kalboje, skirtingai nuo aukštaičių tarmių ar bendrinės kalbos, cirkumfleksas, o ne akūtas yra žymėtasis opozicijos narys“ (p. 75). 12 Taip vadinami atvejai, kai „po pagrindinio kirčio atsiranda naujas šalutinis kirtis, kurio bendrinėje kalboje iš viso nėra (pvz., žũodê ‘žodžiai’)“ (p. 77). Plg. išskirtiniu kirčių gausumu pasižyminčių žodžių kirčiavimo atvejus: „Pasitaiko žodžių net su keturiais ar penkiais kirčiais, pvz.: [...] mòzkntùs ‘muzikántus’, dárbnŋkùs ‘darbininkùs’, [...] nàbàprgrd ‘nebeprigird’ [...]“ (p. 78). 13 Plg., pavyzdžiui, Pabrėža 1986. 14 Plg.: „Žemaičių rišliame tekste pasitaiko ne taip jau mažai žodžių, iš kurių galūnių kirtis pagal veikiančius atitraukimo dėsnius vis dėlto kartais nėra atitraukiamas, pvz.: [...] mọžks ‘mužikas’, stuogã ‘stogai’, prastã ‘prastai’...“ (p. 78) JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXX Skyriuje Morfologijos ypatybės (p. 89–101) aptariamos ryškiau morfologiškai (o ne fonetiškai) nuo bendrinės kalbos ar kitų tarmių besiskiriančios žodžių formos. Jos ŽKR aprašomos žvelgiant į skirtingoms kalbos dalims – daiktavardžiui, būdvardžiui, įvardžiui, veiksmažodžiui, skaitvardžiui, prieveiksmiui – būdingiausius skirtumus bei aptariant žodžių darybos (p. 100–101) ir dviskaitos savitumą (nes žemaičiai turi išlaikytą ne vien įvardžių, pvz.: vẽdo, vẽd(v)ẹ, j.dọ, j. - d(v)ẹ, an.do, anẹd(v)ẹ (p. 98), bet ir veiksmažodžių, daiktavardžių, būdvardžių ir net dalyvių dviskaitą (žr. p. 99)). Aptariant sintaksės bruožus ŽKR pabrėžiamas žemaičių gebėjimas savitai nusakyti veiksmo situaciją, laiką ir veikslą. Žemaičių (ypač šiaurinių) veikslo sistema apibūdinama kaip trinarė, turinti ne vien tik eigos ir įvykio, bet ir tarpinį veikslą (p. 103), kuris „sudaromas dažniausiai prie nepriešdėlinio veiksmažodžio pridedant nublukusios reikšmės prieveiksmius, pastiprinamuosius žodelius žẽmėn, laũk, šaliñ, lgiai, kieta, gatava, kiáurai, viršu, artie, viẽtoje ir pan.“ (p. 102), plg.: pàt in i‿bažnčẹ i‿ vãkùs vd áurâ ‘pati eini į bažnyčią ir vaikus vedi būtiniausiai’ (Židkai); [...] kàs‿tâu stuoves vitûo be‿dârba ‘kas tau išbus be darbo’ (Mósėdis); pagivên i‿lèk, nestûou vitûo ‘pagyvena ir lekia – neiškenčia ilgai’ (Lažuva) (p. 103). Šiame skyriuje pabrėžiama žemaičių kalbėjimui būdinga labai stipri vientisinių ir atliktinių laikų vartojimo priešprieša (p. 103– 104) ir atpasakojamąja nuosaka vadinamos evidencialumo raiškos15 įprastumas (p. 103) bei tik žemaičiams būdingi saviti prielinksninių konstrukcijų deriniai (p. 104–106) ir žodžių tvarkos išskirtinumo (apimančio bendrinei kalbai neįprastą derinį, kai pirma sakoma asmens pavardė, o po jos – vardas, pvz., vêizọ, Kaubrs Kazmers baatetọs ‘žiūriu – Kaubrys Kazimieras beateinąs’ (Alsėdžiai)) atvejai (p. 106). Leksikos ypatybių skyriuje (p. 107–113) apibūdinamos geriausiai linkusios išsilaikyti reikšminės žodžių grupės. Žemaitiškos leksikos savitumas parodomas pateikiant pluoštą žodžių, suskirstytų į kelias temines grupes. Šie žodžių sąrašai (p. 107–111) žemaičiui skaitytojui leis pasitikrinti realųjį žemaitiškos leksikos išmanymą, nors, greičiausiai, jais siekiama sudominti ne vien skaitytoją žemaitį, nes čia žemaitiška leksika yra pateikta ne tarmine transkripcija, bet, kaip įprasta žodynuose, transponuota į bendrinę kalbą16 (plg., pavyzdžiui, žmogaus kūno dalių – šlañkai ‘kaulai’, kùštinas ‘kojos kaulelis’, šliežis ‘tarpupirštis’, pópūtė ‘sutrinta pūslė, nuospauda’ (p. 107–108) – ar augmenijos – brándė ‘žalia žirnių ar pupų ankštis’, tatárška ‘balinis ajeras’, žąsnskulas ‘švendras’, pliris ‘alyva’ (p. 108) – įvardijimus). Čia taip pat aptariami ir kitoms 15 Evidencinių formų turimos tam tikros formalios ypatybės ir funkciniai savitumai, pasak Axelio Holvoeto, apsunkina jų įtraukimą į nuosakos ir modalumo sistemas; apie evidencialumą kaip „parazitinę kategoriją“ daugiau žr. Holvoet 2004: 107tt. 16 Apie transponavimą žr. Pabrėža, Marcišauskaitė, Leskauskaitė 2013: 17. Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija Recenzijos / Reviews 275 tarmėms būdingi žodžiai, kuriuos žemaičiai vartoja kitokia reikšme, pvz.: ž- giai – žem. ‘namų ruošos darbai, gyvulių liuoba’, kálnai – žem. ‘maldos su giesmėmis’ (p. 111). Skyriuje Leksikos ypatybės kalbama ir apie skolinių vaidmenį bei jų kiekį – ypač įsidėmėtina tai, kad žemaičiai turi mažiau skolinių nei kitos lietuvių tarmės (p. 112–113). Antrąją recenzuojamos monografijos dalį Žemaičių rašyba sudaro 7 skyreliai: Trumpa žemaitiško rašto istorija, Žemaičių abėcėlė, Balsiai, Priebalsiai, Dvibalsiai, Dvigarsiai, Kai kurie morfologijos, sintaksės, leksikos dalykai ir Žemaičių rašybos pavyzdžiai. Aptariant žemaitiško rašto istoriją (p. 147–166) pirmiausia nurodomi žemaitybių vartojimo atvejai Martyno Mažvydo katekizme (1547 m.), Wolfenbüttelio postilėje (1574 m.), Saliamono M. Slavočinskio verstame giesmyne (1646 m.), pristatomi žemaitiškas rankraštinis tekstas (ankstyviausias datavimas 1636 m.)17 bei svarbiausias ir ryškiausias XVIII a. žemaičių kalbos paminklas – 1759 m. išspausdintas teologo šv. Bonaventūros knygos vertimas iš lenkų kalbos – ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTUSA18. Vėliau dėmesys sutelkiamas į žemaitiško rašto vystymuisi labai svarbų laikotarpį – XIX a. ir, daugiausia remiantis Giedriaus Subačiaus tyrimais, pristatomi iškiliausių XIX a. žemaičių kultūros veikėjų Jurgio Pabrėžos, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus žemaitiškai rašomajai kalbai skirti, ja rašyti ar žemaitybių turėję darbai (p. 149–151) bei 1855 m. Juozo Čiuldos lenkų kalba parašyta gramatika Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles, „apibendrinusi žemaičių rašomosios kalbos tradiciją, apgalvotai norminusi, vienodinusi žemaičių raštijos nenuoseklumus“19 (p. 151–152). ŽKR pabrėžiama, kad XIX–XX a. sandūroje pietinės vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavus bendrinei lietuvių kalbai žemaitiško rašto poreikis išliko: to meto žemaitiškoje spaudoje – savaitraščiuose Žemaičių prietelius (1925–1940 m.) ir Žemaičių žemė (1940–1944 m.) – buvo diskutuojama ir raginama rašyti žemaitiškai (plg. Jono Jablonskio teiginį: „Bendram tautos kalbinės kultūros labui būtų naudinga lygiagrečiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti savąjį“ (p. 156)), siūlomi įvairūs (J. Tautvydas, B. Jurgutis) sunormintos žemaičių rašybos variantai (p. 155–156), skelbiama žemaitiškai parašytų pasakojimų, patarlių, priežodžių, dainų ir eilėraščių (minėtuose leidiniuose ir 1938 m. išleistoje antologijoje Žemaičiai žemaitiškai užrašytą savo kūrybą skelbė Stasys Anglickis, Pranas Genys, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir kiti autoriai (p. 156–158)). Su Atgimimu plūstelėjusi nauja žemaičių kultūrinio sąjūdžio banga paskatino sutelkti jėgas 17 Žr. Zinkevičius 1974. 18 Daugiau žr. Girdenis, Skirmantas, par., 1998; Girdenis, Girdenienė 1997. 19 Subačius 1993: 5. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 282 Acta Linguistica Lithuanica LXXX Holvoet Axel 2004: Evidencialumo kategorija. – Gramatinių kategorijų tyrimai [Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2], Axel Holvoet, Loreta Semėnienė (red.). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 105–120. Klicner Loreta: Žemaičių kalbos „biblija“ pristatyta žemaitiškai. Prieiga internete: http://www.skrastas.lt/?data=2017-11-24&rub=1065924810&id=1511187726 [žiūrėta 2017-11-21]. Linkevičienė Nijolė, Šinkūnienė Jolanta 2012: Asmeniniai įvardžiai mokslo kalboje. – Kalbotyra 64(3), 78–102. Prieiga internete: http://www.kalbotyra.flf.vu.lt/ wp-content/uploads/2012/04/Kalbotyra_64_78-102.pdf. Pabrėža Juozas 1986: Diachroninės pastabos apie kirčio atitraukimą šiaurės žemaičių tarmėje. – Baltistica 22(2), 53–59. Pabrėža Juozas, Marcišauskaitė Vida, Leskauskaitė Asta, sud., 2013: Šiaurės žemaičiai telšiškiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pabrėža Juozas: Poudo ožsėvuožės, buobas nasorasi. Vieša paskaita 2018-0320 LMA Vrublevskių bibliotekoje. Prieiga internete: https://www.youtube.com/ watch?v=Ev5HqErYiMc. Subačius Giedrius, par., 1993: Lietuvių atgimimo istorijos studijos 6. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urbanavičienė Jolita, Jaroslavienė Jurgita, 2018: Alekso Girdenio (1936– 2011) atminimo konferencija „Kalbų ir tarmių transformacijos“. – Baltistica 53(1), 143–147. Prieiga internete: http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/ view/2334. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1974: Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 15, 171–193. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Įteikta 2019 m. sausio 15 d. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected]