Juozas Pabrėža. „Žemaičių kalba ir rašyba“

JŪRATĖ PAĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslių tyrimų kryptys: senosios ir dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, semantika ir pragmatika, Lietuvos kultūros ir bažnytinių tekstų istorija. DOI Juozas Pabrėža ŽEMAIČIŲ KALBA IR RAŠYBA MOKSLO MONOGRAFIJA Šiauliai: Šiaulių universiteto bibliotekos Leidybos skyrius (Bibliotheca actorum humanitaricum universitatis Saulensis, knyga Nr. 17), 2017, 336 p. ISBN 978-609-819-10-1, ISSN 1822-7278 2017 metų pabaigoje pasirodžiusi Juozo Pabrėžos monografija Žemaičių kalba ir rašyba (toliau – ŽKR) yra svarbi ne vien tik dialektologams, bet ir kiekvienam žemaitiškumu susidomėjusiam asmeniui, nes ši knyga kaip žemaitiškumo raiškos ir atpažinimo galimybė švadas atskleidžia svarbiausius, įdomiausius ir labiausiai ištirtus ar priešingai – tyrimų stokojančius šio reiškinio komponentus ir jų išskirtinumą. ŽKR gali sudominti ir yra skirta dviem skirtingo tipo adresatams. Pirmo tipo adresatas yra emociškai neutralus skaitytojas, kuris domisi lituanistika ir dialektologija: žemaičių kalbinė sistema aprašoma atskaitos tašku laikant lietuvių bendrinę kalbą (tai atsispindi ir dviejų kalbinių sistemų skirtumus pabrėžiančiose demo formulėse, ir iliustruojančiuose pavyzdžiuose, kurie beveik visada1 būna su formos ar reikšmės bendrinėje kalboje atitikmeniu). Bet ŽKR turi ir kitą – emociškai jautrų – adresatą. Ši knyga labai svarbi ir kiekvienam žemaičiui ar žemaitiškų šaknų turinčiam asmeniui, nes joje pateikta žemaitiška abėcėlė (p. 167), taikomosios rašybos nuostatai (p. 168–194) ir fonetinės transkripcijos paaiškinimai (p. 37–40) leidžia įgyti elementaraus raštingumo pagrindus. ŽKR 1 Išskyrus keletą visiškai sutampančių su bendrine kalba atvejų, plg., pavyzdžiui, pietinių žemaičių kirčiavimo laukas, rasą pateikė p. 74. Straipsniai / Articles 267 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ esantys žemaitiškos kultūros tyrimų (p. 17–36) ir žemaičių kalbos (p. 41–113) aprašai, žemaitišką kalbėjimą pagal skirtingas patarmes reprezentuojantys tekstai (p. 114–144) ir Žemaičių rašõs pavyzdžiais pavadintas žemaitiškos literatūrinės kūrybos rinkinys (p. 195–300) bei įvairiems žemaitiškumo raiškos aspektams skirtos literatūros nuorodos (p. 301–309) suteikia šios knygos skaitytojui galimybę visapusiškai susipažinti su žemaitiškumo raiška ir savitumu. 2017 m. spalio 19–20 d. Lietuvių kalbos institute vyko penktoji Alekso Girdenio (1936–2011) atminimo konferencija „Kalbų ir tarmių transformacijos“. Juozas Pabrėža šioje konferencijoje kalbėjo apie žemaičių rašto ištakas ir tradicijas, savo pasakojimu apimdamas laikotarpį nuo pirmosios lietuviškos knygos (1547 m.) ir Martyno Mažvydo žemaitiškumo iki dabartinių laikų ir su Atgimimu kartu atėjusio žemaitiškumo sąjūdžio bei 1998 m. Alekso Girdenio ir Juozo Pabrėžos paskelbtos Žemaičių rašõs2. Tąkart Pranešėjas pasitarė, kad jau ir pats esąs parengęs knygą apie žemaičių kalbą ir rašą. Bet ne vien šio pasakymo ar viso pranešimo turinys buvo svarbus – didžiausią įspūdį klausytojams paliko pats pateikimo būdas. Pranešimą pradėjęs bendrine lietuvių kalba ties kažkuriuo teiginį iliustruojančiu žemaitišku pavyzdžiu pakeitė kalbos kodą. Juozas Pabrėža nebesugrįžo. Panaši „žemaitiško užkalbėjimo“ metodika yra pritaikyta ir recenzuojamoje knygoje: dėstomosios dalys ŽKR pateikiamos lietuviškai, o po jų įdedami žemaitiški tekstai, iliustruojantys dvi skirtingas žemaitiško kalbėjimo reprezentavimo rašte sistemas – tiksliąją ir apytikslę (pirmoji tinka tiek mokančiam, tiek nemokančiam kalbėti žemaitiškai – tai vadinamoji supaprastintoji fonetinė transkripcija, „pagrįsta tiksliu garsu užrašymu pagal jų įtarimą“ (p. 37); antroji rašto sistema – taikomoji rašyba, su kuria supažindinamas ŽKR skaitytojas, yra skirta kasdienei ir / ar literatūrinei žemaičių kalbai fiksuoti; vizualiai pastaroji sistema atrodo gerokai paprastesnė, bet būtent ji iš skaitančiojo reikalauja žemaitiško kalbėjimo įgūdžių, o iš pradedančio ją taikyti praktiškai – ir nemenko žemaičių kalbos dėsningumų, kurie ŽKR pagrįsti lyginimu su bendrinės kalbos garsyno sistema, išmanymo). Knygos užvertime pateiktas žemaitiškas ŽKR autoriaus pristatymas: Eso Skouda žemės žmogos. [...] Pabrėža Jūzas. Aptariamą monografiją sudaro Pratarmė, Įvadas, dvi dėstymo dalys Žemaičių kalba ir Žemaičių rašõs (abi turinčios šias skirtingas raiškos – kalbėjimo ir rašymo – sistemas reprezentuojančių tekstų pavyzdžių), literatūros sąrašas, pavardžių rodyklė ir santrauka The Samogitian Language and Writing. Vertinant knygą struktūros požiūriu kiek užkliūva tik skyriaus Transkripcija patalpinimas ne Žemaičių kalbos dalyje, o Įvade, kuris, jei ne ši transkripcijos pagrindams išdėstyti skirtas intarpas, galėtų būti apibūdintas kaip žemaičių kilmės ir savimonės tyrimų apžvalga, kurioje aptariamas vardas Žemaičiai (p. 17–19), kultūrinis 2 Dar plg. Urbanavičienė, Jaroslavienė 2018: 144. 68 Acta Linguistica Lithuanica LXX Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija žemaičių judėjimas (p. 20–25) ir 1988 m. lapkričio 27 d. įkurtos Žemaičių kultūros draugijos veikla (p. 26–30) bei žemaičių tapatumo klausimai (p. 31–36). Įvade pristydamas žodžio žemaičiai kilmės interpretacijas, ŽKR autorius pabrėžia dvi daugiskaitines šio vardo formas reikšmes: „Žemaičiai (didžiąja raide) reiškia kraštą, o žemaičiai (mažąja raide) – gyventojus“ (p. 17). Juozas Pabrėža teigimu, krašto įvardijimas daugiskaitine lytimi Žemaičiai yra gerokai senesnis už vietovardį Žemaitija (pastarasis „pradėjęs plisti po spaudos atgavimo“ (p. 19)). Skyriuje Žemaičių tapatumas (p. 31–36) nurodomos dvi nuostatos dėl žemaičių kilmės: archeologai Pranas Kulikauskas, Adolfas Tautavičius, Albinas Kuncėvičius, Adomas Butrimas, Vladas Žulkus, atlikę tyrimus, siūlo žemaičių kaip atskiros baltų genties (ar atskiro etninio vieneto) egzistavimo sampratą, o istorikai Alvydas Nikžentaitis, Edvardas Gudavičius, kalbininkai Giedrius Subačius, Zigmas Zinkevičius, etnologas Petras Kalnius – kaip subetnos, subtautybės, potautės ar etninės grupės vertinimą (p. 31). Žemaitišką tapatybę ir jos savitumą Juozas Pabrėža apibūdina pasiremdamas kalbininkų Reginos Kliukienės, Rasos Kviklytės, Kazimiero Župerkos, Silvijos Papaurėlytės, etnologų Auksuolės Čepienės, Vaidoto Pakalniškio, Petro Kalniaus, Stasio Gutauto, etnopsichologo Remigijaus Blumo, etnomuzikologės Loretos Sungailienės tyrimais ir ypač išryškindamas, kad „pats svarbiausias ir išskirtiniausias žemaičių tradicinės kultūros elementas, ryškiausiai apibūdinantis, identifikuojantis ir reprezentuojantis žemaitišką tapatumą, yra žemaičių kalba“ (p. 36). Skyrius Žemaičių kalba pradedamas status – kalba vs. tarmė – klausimu. Kalbos statusą patvirtinančiais argumentais nurodomi ryšys žemaičių kalbos skirtumai nuo bendrinės kalbos ir kitų tarmių, pabrėžiant, kad „žemaičių kalba turi visus svarbiausius kiekvienos kalbos lygmenis, parametrus ar sudedamąsias dalis: fonetiką, morfologiją, sintaksę ir leksiką“ (p. 47). Autorius akcentuoja asmeninį įsitikinimą, kad jis pats „tvirtai laikosi nuostatos, kad yra žemaičių kalba, turinti tris ryškias tarmes (šiaurės žemaičiai donininkai, pietų žemaičiai dūnininkai, vakarų žemaičiai dounininkai), šiaurės žemaičių telšiškių ir kretingiškių, pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių patarmes bei daugybę smulkesnių šnektų ir šnektelių“ (p. 48). Taip žemaičių kalbinės sistemos visuminis vaizdas ŽKR ir pateikiamas – aptariant žemaičių kalbą (o kartu ir jos tarmes, šnektoms) būdingiausias garsų, prozodijos, morfologijos, sintaksės ir leksikos ypatybes³. Šioje recenzijoje žemaičių tarmių visumai įvardyti taip pat pasitelkiama 3 Įprasta, kad tarmės aprašomos pirmiausia remiantis bendriausiomis ypatybėmis, o paskui susitelkiama ties viena konkrečia tarme ar patarme. Pvz., Z. Zinkevičiaus Dialektologijoje iš pradžių pateikiami ryškiausi žemaičių ir aukštaičių skirtumai (Zinkevičius 194: 85–105), o tuomet aptariami ir pietų žemaičiai (raseiniškiai ir varniškiai), šiaurės žemaičiai (telšiškiai ir kretingiškiai), vakarų žemaičiams būdingos fonetikos ir prozodijos ypatybės (ten pat, 106–123). Recenzijos / Reviews 269 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ žemaičių kalbos sąvoka, todėl dėmesys bus kreipiamas ir į tai, ar žemaitiško kalbėjimo variantų visumos kaip vienos kalbos, o ne tarmės statusui suvokti ŽKR tinka automatiškai priimti ir taikyti dialektologiniams aprašams įprastus terminus. Kaip jau buvo minėta, žemaičių kalba ŽKR aprašoma remiantis bendrine kalba4. Tokia atskaitos sistema yra įprasta lietuvių dialektologinių aprašų tradicija ir daugeliu atvejų tokia taktika visiškai netrukdo ir šioje monografijoje (ŽKR kaip mokslo monografijos statusas rodo, kad pagrindiniu adresatu yra numatytas bendrine lietuvių kalba mokantis ir apie jos struktūrą nusimanantis asmuo). Pavyzdžiui, žemaičių tarmių ir patarmių garsų ypatybės aptariamos nurodant bendrinės lietuvių kalbos garsų uo, ie, o, ė, ai, ei, u, i,5, am, an, em, en, ą, ę, ų, į atitikmenis, apibūdinant minkštųjų č, dž ir kai kurių kitų priebalsių tarimo ypatumus bei galūnių redukciją. Žemaičių kalbos apraše gausu iliustracijų, nurodančių ir dėsningumus, ir išimtis. Pavyzdžiui, kalbant apie dvibalsių ie, uo žemaitiškus atitikmenis (p. 49–52) aptariamas ir „nepaklusimas“ keitimo dėsningumams, ir šių garsų išlaikymas skoliniuose, tokiuose kaip miests, sviests; nurodomos ne vien tik priesagos -ien variacijos (pavyzdžiui, ištekėjusių moterų pavardėse, plg. Butkėnė, ir valgių pavadinimuose, plg. bulbėnė, lapinė), bet ir atvejai, kai „vietoj uo, ie visi žemaičiai turi ilguosius ū, ī arba trumpuosius u, i balsius, pvz., Jūzaps / Jūzops ‘Juozapas’, […] kūnėr ‘kuomet, kada’, kėutė-mėt ‘kitą’, kažekumėt ‘kažin kada’, tūmėt ‘tada’, vėsumėt ‘visuomet, visada’, tūjau ‘tuojau’, lītös ‘lietus’ […]“ (p. 51), paminit ir aptariamų uo, ie raišką kai kuriuose žodžiuose „priešingų santykių“ (pvz.: pùks ‘pūkas’, vėšnė ‘vyšnia’) ar dėsningumo nepaisančių atitikmenų (plg.: „[g]alimi ir visai netikėti uo, ie, pvz.: juokūte ‘juokauti’, […] švėstė ‘šveisti’.“ (p. 52). ŽKR būdingas paprastas aprašymas pagrįstas ir, akivaizdu, kad jo yra specialiai siekiama6. Vis dėlto vienu kitu atveju skaitytojui pristatomas ypač supaprastintas paaiškinimas leidžia suabejoti tokios taktikos prasmingumu. Plg., pavyzdžiui, bendrinės kalbos uo, ie atitikmenų pietų žemaičių tarmėje apibūdinimo pradžią ir visą pastraipą, leidžiančią spėti, kad pats Autorius supaprastintajam variantui nėra linkęs (o kaip mokslininkas ir neturėtų) pritarti, plg.: Pietų žemaičiai […] vietoj uo, ie turi garsus, panašius į ilguosius ū, ī, pvz.: dūna ‘duona’, […] svīts ‘šviesas’ […]. Tiesa, kai kurie kalbininkai (A. Girdenis, J. Bukantis, D. Atkočaitė, „Lietuvių kalbos tarmių 4 Tiesa, kartais žemaičių kalbos ypatybės ŽKR lyginamos ir su aukštaičiams būdingomis, pvz., p. 75–76. 5 Nemažai dėmesio skiriant ir u, i regresinėms asimilacijoms, kuria šiaurės žemaičių telšiškių patarmė skiriasi nuo šiaurės žemaičių kretingiškių, atvejams aptarti (plg. p. 57–62). 6 Pratarmėje esanti nuoroda leidžia tai laikyti vienu iš knygos tikslų, t. y. „kiek įmanoma paprasčiau, suprantamai ir prieinamai aprašyti žemaičių kalbą, jos išskirtinumą“ (p. 11). 270 Acta Linguistica Lithuanica LXX Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija chrestomatejos“ sudarytojai7 teigia, kad čia yra ne ilgėji balsai (monoftongai) ū, ī, o artimi dvibalsiams junginiai (diftongoidai) uⁿ, iⁿ, pvz.: dūⁿna ‘duona’, [...] sūⁿts ‘svietas’ [...]. Mat įvairiais tyrimais, eksperimentais įrodyta, kad bendrinės kalbos ie, uo ir y, ū atitikmenys pietų žemaičių tarme nėra visai tapatus garsai, nes skiriasi tokios formos, kaip rīts ‘rietas’ ir rīts ‘rytas’, lītē ‘lieti’ ir lītē ‘lyti’ [...]. (p. 50)8 Žemaičių garsų savitumą ŽKR stengiamasi aprašyti atkreipiant į tai ne tik žemaiškai nemokančių skaitytojų (plg., pavyzdžiui, šiaurės žemaičių turimų ou, ei nepriimtinuma bendrinei lietuvių kalbai, turinčiai ou tik skoliniuose klounas, šou (p. 49–50)), bet ir pačių žemaičių, siekiančių taisyklingai tarti bendrinės kalbos žodžius, dėmesį, plg.: [...] dauguma žemaičių (išskyrus vakarinę dalį) ilgų įtemptų balsių o, ē visai neturi. O išmokti tarti tokius garsus, kurių nėra gimtosios kalbos sistemoje, nepaprastai sunku. Dėl to ne vienas žemaitis, net visai neblogai išmokęs bendrinę kalbą, dažniausiai savo tikrąją kilmę išduoda dvibalsindamas o, ē balsius. (p. 53–54) Tokios skirtingas fonetines sistemas geninančios nuorodos yra įprastos lietuvių kalbos dialektologiniams aprašams9, bet pagrindą, kad ŽKR tai daroma pateikiant kur kas daugiau pavyzdžių (plg. tarptautiniuose žodžiuose, skoliniuose ar tikriniuose varduose lauktinų naujesnių priebalsių f, ch, h pakeitimo sistemai įprastiniais atitikmenimis p, k, g (tokius kaip Ādūlis ‘Adolfas’ [...], kuligāns ‘čuliganas’ [...], gīms ‘himnas’ [...] ir visiško jų nulėjimo (plg. aktārs / ek tārs ‘hektaras’ [...]), priebalsių j (prieš i, e, ė) ir v (prieš uo) pridėjimo ir įterpimo (plg. jīd ‘ėda’ [...], vūobōs ‘uobolys’, vūobėlē ‘obelės’ [...]) ar išnykimo, minkštinimo ir pan. atvejus (žr. p. 70–71). Skyriuje Prozodijos ypatybės aptariamos žemaičiams būdingos kirčiavimo ypatybės (p. 74–84) ir apibūdinamos jų turimos – laužtinė, tęstinė – bei tam tikras paprastosios variantas – vidurinė – priegaidės (p. 85–86), paminint ir tai, kad tam tikrose Žemaitijos vietose „yra skiriamos atitrauktinio kirčio priegaidės“ (p. 86), o intonacijos veiksniai gali nulemti ir tam tikrų priegaidžių pakitimus (p. 87). Čia taip pat nurodoma, kaip žemaičių kirčiavimo ir priegaidžių savitumo išmanymas gali praversti mokant(is) bendrinės kalbos kirčiavimo (p. 83–84). Tiesa, dialektologija nesidomėsiam skaitytojui, o ypač žemaičiui, pradėjus skaityti ŽKR Kirčiavimą (p. 74–78), tenka būti kantriam, nes čia remiantis kirčio atitraukimo dėsningumo teorija kaip savaime suprantamu 7 Žr. Bacevičiūtė ir kt., sud. 2004. 8 Apie šiuos diftongoidus dar plg. Zinkevičius 1994: 105. 9 Apie tarmes įtaką ir žemaičiams iškylančius tarimo sunkumus kalbant bendrine lietuvių kalba žr. Zinkevičius 1966: 20–21; 1994: 126–131; Grinaveckis 1973: 31–35. Recenzijos / Reviews 271 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ dalykų apibūdinamos nuo bendrinės kalbos besiskiriančios žemaičių kalbos (tiksliau, tam tikrose atskirų tarmių teritorijose tam tikrais būdais pasireiškiančios) kirčiavimo ypatybės. Be jokio teorinio paaiškinimo ir nuorodų pradėtas vartoti kirčio atitraukimo terminas atodo sprendžiantis spąstus ŽK siūlomai žemaičių kalbos sampratai, nes, nesant jokio pradinių teorinio supažindinimo ir nuorodų į akcentologams įprasto diskurso sąlygiškumą10, žemaičiams, manantiems savo gimtosios kalbos supratimo remuose, gali būti sunku suprasti, kuo remiantis jiems natūralus kirčiavimo būdas vadinamas sąlyginiu, arba visuotiniu, kirčio atitraukimu (žr. toliau pateiktos citatos 4 punktą). Plg. kiek sutrumpintą skyriaus Kirčiavimas pradžią: Pagal kirčiavimą žemaičiai gali būti skirstomi į keturis plotus: 1. Pati pietinė žemaičių dalis (Šilutė, Vainutas, Pagėgiai, Tauragė, Skaudvilė, Eržvilkas) visa kirčiavimo sistema labai panaši į bendrinę kalbą, t. y. kirtis išlaikomas visais atvejais ir neatitraukiamas, pvz.: pugā ‘pūgā’, gīvā ‘gyvà’, laũkš ‘laũkš’ [...], žaltis ‘žaltýs’, ragù ‘ragù’, mažõs ‘mažõs’. Visi kiti žemaičiai turi vienokį ar kitokį kirčio atitraukimą nuo galūnės į žodžio pradžią. Skiriami du kirčio atitraukimo tipai: sąlyginis ir visuotinis. Nelygu skiemens, į kurį atitraukiama, kiekybė, sąlyginis kirčio atitraukimas skirstomas į du laipsnius. 2. Labai nedideliame pietų žemaičių plote, apie Raseinius, Viduklę, Nemakščius, Lyduvėnus, turimas antrojo laipsnio kirčio atitraukimas: kirtis atitraukiamas nuo trumpos galūnės į priešpaskutinį ilgą skiemenį, pvz.: pūgā ‘pūgà’, gīvā ‘gyvà’, laũkš ‘laũkš’ [...], bet [...] žaltīs ‘žaltýs’, ragù ‘ragù’, mažõs ‘mažõs’. 3. Einant į šiaurę jau kiek didesniame pietų žemaičių plote, apie Pėžrantį, Kražius, Kelmę, Kiaunorius, Šaukėnus, Kurtuvėnus, kirtis atitraukiamas pagal pirmojo laipsnio sąlyginį (arba intensyvesnį sąlyginį) kirčio atitraukimą, t. y. nuo trumpos galūnės į priešpaskutinį bet kokio ilgumo (ilgą ar trumpą) skiemenį, pvz.: gīvā ‘gyvà’, dīnà ‘dienà’, laũkš ‘laũkš’ [...], bet [...] žaltīs ‘žaltýs’, ragù ‘ragù’, mažõs ‘mažõs’. 4. Dauguma žemaičių (visi šiaurės, didžioji dalis vakarų ir pietų žemaičių varnškių) turi visuotinį (intensyvią) kirčio atitraukimą: kirtis 10 Plg. Vytauto Rinkevičiaus pateiktą šio termino sąlygiškumo apibūdinimą ne vien epitetu vadinamasis, bet ir aptariant bendrinės kalbos tapsmą kirčiavimo sistemų lyginimo atskaitos tašku: „Iš sisteminių kirčio vietos nesutapimų tarp tarmių visu pirma minėtas šiaurės ir šiaurės vakarų Lietuvos tarmėms būdingas vad. kirčio atitraukimas iš galinių žodžio skiemenų, kurie kitose tarmėse paprastai būna kirčiuoti. [...] Bendrinė lietuvių kalba, susiformavusi palyginti archajiškos vakarų aukštaičių tarmės, kurioje gerai skiriamos priegaidės ir nėra kirčio atitraukimo, pagrindu, yra patogus atskaitos taškas kirčiavimo istorijos tyrimams“ (Rinkevičius 2015: 24; 25). 272 Acta Linguistica Lithuanica LXX Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija atitraukiamas nuo trumpes ir ilgos tvirtagalės galūnės į bet kokio ilgumo pirmą skiemenį, pvz.: gõž ‘gyvà’, bãisòs ‘baisùs’, [...] šãką ‘šakà’, [...] žãltįs ‘žaltìs’, [...] tėkrā ‘tikrai’, tīevā ‘tėvai’, [...] jōukās ‘juokais’ [...]. (p. 74–75) Tiesa, vėliau nurodęs, kad tokie atvejai nėra pats dažniausi¹¹ (nes „[n]uo tvirtagalių galūnių žemaičiai kirčio netraukia, pvz: karklīns ‘karklynas’, šabakštīns ‘šabakštynas’, [...] perm ‘pirm’, ketām ‘kitām’, [...] arklēms ‘arkliams’, šimtāms ‘šimtams’ [...])“ (p. 75), ŽKR autorius žemaitišką kirčio atitraukimą aptaria kaip reiškinį, susijusį su vadinamuoju kirčio nukėlimu (p. 77) ir šalutinių kirčių susidarymu¹² (p. 76–78), ir kaip procesą, kelių diskusijas dėl atsiradimo žodinio ir datavimo (p. 83–84), pabrėždamas, kad kirčio atitraukimas nėra „visiškai reguliarus, dėsningas, jokių išimčių nepažįstantis reiškinys“ (p. 78), ir ypač išsamiai supažindinamas su kirčio atitraukimo dinamika (p. 78–83). Greičiausiai Juozo Pabrėžos mokslinio susidomėjimo ašimi kurį laiką būe vadinamoji kirčio atitraukimo teorijos neklusimo atvejai¹³ ir nulemė šios teorijos kaip savaime suprantamo dalyko pateikimą recenzuojamoje knygoje, nes kirčio atitraukimo sąvokos tinkamumas ŽKR nėra nei kvestionuojamas, nei pagrindžiamas. ŽKR esama ir vietų, kur kirčio atitraukimo kaip reiškinio apibūdinimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti tartum vienas kitam ir prieštaraujantys (plg. teiginius: „ilgą laiką buvo manoma, kad kirčio atitraukimas yra visiškai reguliarus, dėsningas, jokių išimčių nepažįstantis reiškinys. Tačiau, ištyrus gausią empirinę medžiagą (per 61 000 pavyzdžių) ir apdorojus rezultatus statistiškai [...], paaiškėjo, kad žemaičių kirčio atitraukimas yra ne statiškas, o dinamiškas reiškinys“ (p. 78) ir „[m]okant ar mokantis kirčiavimo, galima remtis net kirčio atitraukimu, nes jis yra preciziškas, griežtas ir dėsningas“ (p. 88). Tokio prieštaravimo iliuziją panaikintų papildoma pastaba apie kalbėjimo situacijų pobūdį antruoju atveju, liečiantį paskirų žodžių kirčiavimą, nes pirmuoju atveju p. 78–82 kalbama apie rišlių tekstą¹⁴). 11 Plg.: „[T]virtagalių galūnių žemaičiai turi daugiau negu bendrinė kalba ar kitos tarmės [...]. Taigi žemaičių kalboje, skirtingai nuo aukštaičių tarmių ar bendrinės kalbos, cirkumfleksas, o ne akūtas yra žymėtas opozicijos narys“ (p. 75). 12 Taip vadinami atvejai, kai „po pagrindinio kirčio atsiranda naujas šalutinis kirtis, kurio bendrinėje kalboje iš viso nėra (pvz., žodė ‘žodžiai)’“ (p. 77). Plg. išskirtinių kirčių gausumu pasižyminčių žodžių kirčiavimo atvejus: „Pasitaiko žodžių net su keturiais ar penkiais kirčiais, pvz.: [...] možēkontēs ‘muzikantus’, darbēninkūs ‘darbininkus’, [...] nabāpīrādi ‘nebeprigirdi’ [...]“ (p. 78). 13 Plg., pavyzdžiui, Pabrėža 1986. 14 Plg.: „Žemaičių rišliame tekste pasitaiko ne taip jau mažai žodžių, iš kurių galūnių kirtis pagal veikiančius atitraukimo dėsnius vis dėlto kartais nėra atitraukiamas, pvz.: [...] možēks ‘muzikas’, stuogā ‘stogai’, prostā ‘prostai’...“ (p. 78) Recenzijos / Reviews 273 JŪRATĖ PAKĖDIENĖ Skyriuje Morfologijos ypatybės (p. 89–101) aptariamos ryškiau morfologiškai (o ne fonetiškai) nuo bendrinės kalbos ar kitų tarmių besiskiriančios žodžių formos. Jos ŽKR aprašomos žvelgiant į skirtingoms kalbos dalims – daiktavardžiui, būdvardžiui, įvardžiui, veiksmažodžiui, skaitvardžiui, prieveiksmiui – būdingiausius skirtumus bei aptariant žodžių darybos (p. 100–101) ir dvika tos savitumą (nes žemaičiai turi išlaikytą ne vien įvardžių, pvz.: vė́do, vė́d(ž)e, jọ́.do, jọ́.-d(ž)e, anọ́.do, aned(ž)e (p. 98), bet ir veiksmažodžių, daiktavardžių ir net dalyvių dvika tais (žr. p. 99)). Aptariant sintaksės bruožus ŽKR pabrėžiamas žemaičių gebėjimas savais nusakyti veiksmo situaciją, laiką ir veiklą. Žemaičių (ypač šiaurinių) veikslo sistema apibūdinama kaip turinti ne vien tik eigos ir įvykio, bet ir tarpinį veiks lą (p. 103), kuris „sudaromas dažniausiai prie neapibrėžto veiksmažodžio pridedant nublukusios reikšmės prieveiksmius, pastiprinamuosius žodelius žem, lān, šalin, lygi, kietai, gatavai, kiaurai, viršų, arti, vietoje ir pan.“ (p. 102), plg.: patį eini į bažnyčią į vakus vėdi kiaura ‘pati eini į bažnyčią ir vaikus vedi būtiniausiai’ (Židikai); [...] kās tau stuovies vėitio be dārba ‘kas tau išbus be darbo’ (Mosedis); pagivėn į lėk, nestūo vėitio ‘pagyvena ir lekia – neįskenčia ilgai’ (Laižuva) (p. 103). Šiame skyriuje pabrėžiama žemaičių kalbėjimui būdinga labai stipri vientisinių ir atliktinių laikų vartojimo priešprieša (p. 103–104) ir atpasakojamąja nuosaka vadinamos evidencialumo raiškos¹⁵ įprastumas (p. 103) bei tik žemaičiams būdingi saviti priežastinių konstrukcijų dariniai (p. 104–106) ir žodžių tvarkos išskirtinumas (apimančio bendrinei kalbai neįprastą derinį, kai pirma sakoma asmens pavardė, o po jos – vardas, pvz., vėžo, Kaubris Kazimiers batėtos ‘žiūriu – Kaubrys Kazimieras bateinas’ (Alsėdžiai) atvejai (p. 106). Lek­sikos ypatybių skyriuje (p. 107–113) apibūdinamos geriausiai linkusios išlaikyti reikšmes žodžių grupės. Žemaitiškos leksikos savitumas parodomas pateikiant pluoštą žodžių, suskirstytų į kelias temines grupes. Šie žodžių sąrašai (p. 107–111) žemaičių skaitytojui leis pasitikrinti realųjį žemaitiškos leksikos išmanymą, nors, greičiausiai, jais siekiama sudominti ne vien skaitytoją žemaitį, nes čia žemaitiška leksika yra pateikta ne tarme transkripcija, bet, kaip įprasta žodynuose, transponuota į bendrinę kalbą (plg., pavyzdžiui, žmogaus kūno dalių – šlaņkai ‘kaulai’, kūšinas ‘kojos kaulėlis’, išleži̇s ‘tarpupirštis’, pōpūtė ‘sut rinta pūslė, nuospauda’ (p. 107–108) – ar augmenijos – brānė ‘žalia žirnių ar pupų ankštis’, tatārška ‘balinis ajeras’, žąsniklas ‘švendras’, pliōris ‘alyva’ (p. 108) – įvardijimus). Čia taip pat aptariami ir kitoms 15 Evidencinių formų turimos tam tikros formalios ypatybės ir funkciniai savitumai, pasak Axelio Holvoeto, apsunkina jų įtraukimą į nuosakos ir modalumo sistemas; apie evidencialumą kaip „parazitinę kategoriją“ daugiau žr. Holvoet 2004: 107t. 16 Apie transponavimą žr. Pabrėža, Marčiukaitė, Leskauskaitė 2013: 17. 274 Acta Linguistica Lithuanica LXX X Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija tarmėms būdingi žodžiai, kuriuos žemaičiai vartoja kitokia reikšme, pvz.: žygiai – žem. ‘namų ruošos darbai, gyvulių liuoba’, kūlnai – žem. ‘maldos su giesmėmis’ (p. 11). Skyriuje Leksikos ypatybės kalbama ir apie skolinių vaidmenį bei jų kiekį – ypač įsidėmėtina tai, kad žemaičiai turi mažiau skolinių nei kitos lietuvių tarmės (p. 112–113). Antrąją recenzuojamos monografijos dalį Žemaičių rašyba sudaro 7 skyriai: Trumpa žemaitiško rašto istorija, Žemaičių abėcėlė, Balsiai, Priebalsiai, Dvibalsiai, Digarsiai, Kai kurie morfologijos, sintaksės, leksikos dalykai ir Žemaičių rašybos pavyzdžiai. Aptariant žemaitiško rašto istoriją (p. 147–166) pirmiausia nurodomi žemaičių vartojimo atvejai Martyno Mažvydo katekizme (1547 m.), Wolfenbüttelio postilėje (1574 m.), Saliamono M. Slavočinskio verstame giesmyne (1646 m.), pristomi žemaitiškas rankraštinis tekstas (ankstyviausias datavimas 1636 m.)17 bei svarbiausias ir ryškiausias XVII a. žemaičių kalbos paminklas – 1759 m. išspausdintas teologo šv. Bonaventūros knygos vertimas iš lenkų kalbos – ZWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTU-SA18. Vėliau dėmesys sutelkiamas į žemaitiško rašto vystymuisi labai svarbų laikotarpį – XIX a. ir, daugiausia remiantis Giedriaus Subačiaus tyrimais, pristatomi iškiliausių XIX a. žemaičių kultūros veikėjų Jurgio Pabrėžos, Simono Daukanto, Motiejaus Valančiaus žemaitiškai rašomai kalbai skirti, ja rašyti ar žemaičių turėję darbai (p. 149–151 bei 185 m. Juozo Čiuldo lenkų kalba parašyta gramatika Trumpi samprotavimai apie žemaičių kalbos gramatikos taisykles, „apibendrinusi žemaičių rašomosios kalbos tradiciją, apgalvotą norminusi, vienodinusi žemaičių raštijos nuoseklumus“19 (p. 151–152). ŽKR pabrėžiama, kad XIX–XX a. sandūroje pietinės vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavus bendrai lietuvių kalbai žemaitiško rašto poreikis išliko: to meto žemaičioje spaudoje – savaitraščiuose Žemaičių prietelius (1925–1940 m.) ir Žemaičių žemė (1940–1944 m.) – buvo diskutuojama ir raginama rašyti žemaitiškai (plg. Jono Jablonskio teiginį: „Bendram tautos kalbinės kultūros labui būtų naudinga lygiagrečiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti savąjį“ (p. 156)), siūlomi įvairūs (J. Tautvydo, B. Jurgio) sunormintos žemaičių rašybos variantai (p. 155–156), skelbiama žemaitiškai parašytų pasakojimų, patarlių, priežodžių, dainų ir eilėraščių (minėtuose leidiniuose ir 1938 m. išleistoje antologijoje Žemaičiai žemaitiškai užrašytą savo kūrybą skelbė Stasys Anglickis, Pranas Genys, Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir kiti autoriai (p. 156–158)). Su Atgimimu plėtelėjusi nauja žemaičių kultūrinio sąjūdžio banga paskatino sutelkti jėgas 17 Žr. Zinkevičius 1974. 18 Daugiau žr. Girdinis, Skirmantas, par., 1998; Girdinis, Girdenienė 1997. 19 Subačius 1993: 5. Recenzijos / Reviews 275 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ žemaičių rašybos nuostatoms parengti ir kūrybinei žemaičių saviraiškai plėtoti: 1991 m. pasirodė Juozo Pabrėžos parengti Žemaičių rašybos patarimai, Danutės Mukienės iniciatyva pradėtas leisti žemaitiškas laikraštis A mon saka?, kuri nuo 1993 m. pakėte žurnalas Žemaičių žemė. Išaugus norinčiųjų ir galinčiųjų žemaitiškai rašyti gretos skatino tikslinti ir tobulinti žemaitiškos rašybos pagrindus, todėl 1998 m. Alekas Girdėnas ir Juozas Pabrėža išleido naują papildytą ir pataisytą knygelę Žemaičių rašyba20, kuri 2002 m. buvo perspausdinta Žemaičių žemės žurnale ir taip tapo lengviau pasiekiama didesniam skaitytojų ratui21. Kituose penkiuose ŽKR rašybos dalies skyriuose dėmesys sutelkiamas į žemaitiškos taikomosios rašybos dėsnį. Pateikus žemaitišką abėcėlę nurodoma, kad žemaičių kalbos balsių rašybos principai labai artimi fonetiniams („Rašyti reikia taip, kaip tariama ten, iš kur kilęs autorius“ (p. 169)), o priebalsiai rašomi kaip ir bendrinėje kalboje – morfologiškai (p. 168). Susipažinus su dėsniais trumpųjų balsių i, ė, e, a, o, u rašybos atvejais, pvz.: lis ‘lės’ [...], vėse ‘visi’ [...], medos ‘medus’, [...] taks ‘takas’, rode ‘rudi’, [...] šūs ‘šuo’ [...] (p. 169–170), ŽKR nurodomi tie, kuriuos reikia atskirai aptarti, pvz., kai dėl kirčio tam tikrose pozicijose pailgėja (vad. padėtinio ilgumo) balsiai žymimi trumpomis raidėmis („plg.: „uoka ‘vaiką’ („tikrasis“ ilgas balsis): taka ‘taką’ (dėl kirčio pailgėjęs balsis a)“ (p. 170)). Trumpųjų balsių rašymas galinėse aptariamas išskiriant 13 atvejų (p. 170–173), kurie gali nugąsdinti norintįjį susipažinti su rašybos taisyklėmis. Čia dera nuraminti žemaitį skaitytoją, kad iš tikrųjų šie paaiškinimai yra pertekliniai, skirti žemaitiškai nekalbančiam (ar nekalbančiam22). Juose aptariami žemaičių fonetinės sistemos ir bendrinės lietuvių kalbos skirtumai, nurodoma, kokiais atvejais žemaičių balsius galūnėse numeta (plg. „1. Jeigu galūnė trumpa ir niekada negali turėti kirčio, balsis visai išmetamas. Tokiu atveju rašome be galūnės balsių, pvz.: nė ‘nėsa’, ved ‘veda’, [...], top ‘tupi’, [...] ples ‘pilas’ [...]“ (p. 170–171), palieka (žr. 2.; 3. atvejų aprašus), ilguosius keičia trumpaisiais (žr. 4.) ir pan. Šiuose 13-oje punktų apibūdinami žemaičių galūnių dėsnio atitikimai ir / ar jų variantškumas skirtingose tarmėse (plg. 12.) pasitarnaus kaip fonetinės įvairovės žemaičių tarmėse pamokos. Vienas iš šių punktų gali būti apibūdintas kaip mėginimas susigrąžinti istoriškai susiformavusią tradiciją, raginant pažeisti deklaruotąjį (žr. p. 168; 169) fonetinį principą, plg.: ²⁰ Žr. Girdenis, Pabrėža 1998. ²¹ Kiek vėliau šio leidinio versija tapo prieinama ir internete, žr.: http://www.samogit.lt/ZZ_2013_1/ZZ_2013_1_p8_14.pdf ir http://www.samogit.lt/ZZ_2013_2/ZZ_2013_2_geras_16-21.pdf. ²² Plg., pavyzdžiui, 10-o atvejo aprašą: „Trumpas -u (ne -o!) nuosekliai vartojamas vyriškosios giminės daiktavardžių, būdvardžių ir įvardžių daugiskaitos galūnėse, pvz.: tievus ‘tėvus’, [...] plėkus ‘plikus’, anus ‘juos’, ketus ‘kitus’ [...]“ (p. 173). 276 Acta Linguistica Lithuanica LXX Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija 13. Atskirai reikėtų atkreipti dėmesį į moteriškosios giminės įnagininko galūnę. Dabar vis labiau įsigali naujesnės formos su -a, pvz.: ronka ‘ranka’, luova ‘lova’, stuora ‘stora’, kėta ‘kita’. Tačiau senieji šiaurės žemaičiai šiose formose teigia balsį -o. Tai ypatybė, paveldėta iš labai žilos senovės, todėl ir rašomojoje žemaičių kalboje turi būti išsaugota. Taigi rašykime: so pagalbo, kalbo, šako, balto, viso ‘su pagalba, kalba, šaka, balta, visa’, so veino ronko ‘su viena ranka’, želo galvo ‘žila galva’, balto kato ‘balta katė’, so to gero motreško ‘su ta gera moterimi’ ir pan. (p. 173) Supažindinant su skirtingose šnek­tose esančia prielinksnių, priesdėlių ir žodžių kamienų tarimo (taigi ir rašymo) įvairove (pavyzdžiui, bendrinės kalbos jungtuką ir vienose žemaičių šnektose atitinka suvienbalsėjęs atitikmuo, tariamas ir rašomas kaip trumpasis i, o kitose – kaip trumpasis ė) (žr. p. 173–176) nurodoma nuosekliai laikytis fonetinio principo – „rašant tiesiog reikia laikytis savo gimtosios šnekos“ (p. 175). Toliau ŽKR apibūdinama žemaičių ilgųjų balsių rašyba. Visų balsių ilgumas žymimas brūkšneliu²³, plg.: ī, ē, ė̄, ā, ō, ū. Žodžio kamiene ir galūnėse esantys ilgieji balsiai taip ir rašomi, pvz.: vīrs ‘viras’, [...] sprēsk ‘spresk’, [...] svēks ‘sveikas’ [...], gerā ‘gerai’ [...], drōsas ‘drąsus’ [...], skūsti ‘skųsti’ (p. 176–177). Tikrinti žemaitiškų ā, ē rašybą patariama remiantis reikiamais bendrinės kalbos atitikmenimis, plg.: Pirmiausia reikia įsidėmėti, kad rašmenimis ā, ē būtina žymėti tuos garsus, kurie tariami vietoj bendrinės kalbos dvibalsių ai, ei. Jei juos žymėtume kaip ir trumpuosius, tai toks parašymas ne tik nerodytų tikrojo tarimo, bet ir pagausintų tekste vienodai rašomų skirtingų žodžio formų. O tai labai apsunkintų teksto skaitymą. (p. 177) Čia taip pat perspėjama, kad ne visi bendrinės kalbos ai, ei atitinkantys ā, ē (ŽKR vartojama formuluotė „iš dvibalsių ai, ei į balsius ā, ē pavirtę“ (p. 178)) garsai tariami ilgai, plg. dvejopas kāp ir kap ‘kaip’ galimybes sakinyje kāp to čė jedi kap mažos vāks ‘kaip tu čia valgai kaip mažas vaikas’ (p. 178), todėl pri­manoma, kad trumpai tariami ā, ē (nors ir atitinka bendrinės kalbos ai, ei) taip ir rašomi. Čia supažindinama ir su kitais žemaičių ilgųjų balsių susidarymo atvejais (pavyzdžiui, ilgoji ē neiginyje, plg. nē, aš tēkrā navažiuosiu [...] ‘ne, aš tikrai nevažiuosiu [...]’ (p. 178–179). ŽKR teigiama, kad „[i]lgas ē gali sudaryti ir sutraukus du trumpuosius balsius“ (p. 179). Vis dėlto žiūrint į pateiktus pavyzdžius šiuo teiginiu sunku patikėti. Jie atrodo užrašyti su klaida, nes neatitinka ŽKR deklaruoto fonetinio principo, plg.: aš tēkrā nēso (<neso) ten būtų ‘aš tikrai nesu ten buvęs’, nēso ni matēs, ni girdējēs ‘nesu nė matęs, nė girdėjęs’ 23 Žemaičių rašybai nereikalingos nosinės balsės ą, ę, į, ų. Apie tai, kokie žemaičių kalbos balsiai atitinka bendrinės lietuvių kalbos nosines balses, žr. p. 180–181. Recenzijos / Reviews 277 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ (p. 179). Todėl formos neso ‘nesu’, kaip atsiradusios iš ne ir esu paikškinimas, taip pat yra perteklinis24. Be to, neso ‘nesu’ rašyti su ilguoju ė netinka ir dėl jo buvimo žodyje nėso ‘neisiu’, plg.: aš tékrà neso ten božės ‘aš tikrai nesu ten buvęs’ ir aš tékrà ten nėso ‘aš tikrai ten neisiu’. Esama ir daugiau pavyzdžių, rodančių, kad balsių rašybos taisyklės ŽKR pagrįstos ne vien fonetiniu principu, plg.: „[j]eigu tariame ir rašome ilgąją balsę žodžiuose virs ‘vyras’, vira ‘vyro’, tai taip pat rašytina ir žodžiuose viròks ‘vyrukas’, virėlis / virielis ‘vyrelis’, nors balsis ir būtų tariamas trumpai“ (p. 180); panašiai aiškinama žodžių grudlė ‘grūdukai’ (nes grūds ‘grūdas’), grėžinis ‘grėžinys’ (nes grėžė ‘gręžti’) ir kt. rašyba (p. 180). Beje, priebal­sių rašybos principų apraše yra nurodyta, kad morfologinis principas kartais taikomas ir balsiams (plg.: „Svarbu įsidėmėti, kad priebalsiams dažniau negu balsiams taikytinas morfologinis principas“ (p. 182)). Žemaičių prieblasių rašyba pasitelkia 20 raidžių: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, ž. Morfologinis principas reikalauja tas pačias žodžio dalis rašyti vienodai neatsižvelgiant į jų tarimo skirtumus, todėl rašte nežymimas prieblasių supanašėjimas (asimiliacija), pvz., rašoma darbs ‘darbas’, derbsio ‘dirbsiu’ (nors dažniausiai tariama darps, dèrpsio) ir pan. (p. 182). Morfologinio principo siūloma laikytis ir visiškos asimiliacijos atveju, plg.: „Kai susidūrus dviem panašiems priebalsiams tariamas tik vienas, rašte, išlaikant morfologinį principą, žymėtini abu priebalsiai, pvz.: išsprouga ‘išsprūgo’, [...] ožžėlė ‘užžėlė’ [...]“ (p. 182). Priebalsių č, dž ir t, d rašybą pasirenka teksto adresantas (plg.: „Rašyti reikia taip, kaip tariame ten, iš kur kilęs autorius“ (p. 184)). Rytinėje Žemaitijos dalyje t, d būna išlaikomi tik prieš e tipo balsius, pvz.: žemaitė ‘žemaičiai’, žuodė ‘žodžiai’, bet sakoma žemaičiū ‘žemaičių’, žuodžiu ‘žodžių’, o šiaurės vakarų žemaičių šnekose t, d išlaikomas visuose linksniuose, plg.: žuodis ‘žodis’, žuodės ‘žodžiai’, žemaitė ‘žemaičiai’, žemaitems ‘žemaičiams’ ir pan. (žr. 183–184). Įdomus yra bendrinės kalbos f, ch, h žemaitiškų atitikmenų tarimo ir rašybos atvejų aptarimas. Gausūs pavyzdžiai žemaičiui skaitytojui leidžia pasitikrinti ir parodyti, kad realioje kalboje ne vien asmenvardžiai, bet ir daugelis tarptautinių žodžių natūraliai ištariami, todėl gali būti ir užrašomi su savaisiais p, k, g, pvz.: šoperis ‘šofėris’, arkiteks ‘architektas’, bogateris ‘buhalteris’ ir pan. Įsidėmėtina ir tai, kad šie svetimieji priebalsiai noriai ryškinami 24 Čia pravartu kaip pavyzdį pasitelkti fonologinį principą, taikomą bendrinėje kalboje, kurios rašyba pagal vyraujantį raidžių vartojimo principą „yra morfologinė (arba morfofonė), bet joje yra ir fonologinės bei istorinės (tradicinės) rašybos elementų. [...] Fonologinio principo laikomasi tada, kai neįprastauja morfonologiniai (t. y. kai nėra neutralizacijos) arba kai giminikų žodžių darybos ryšys būna nutūkęs, nebejaučiamas (rašoma aukštas, daiktas, nes nesiejama su ūga, dāgas). Be to, fonologiškai rašoma ir tada, kai garsų kaita remiasi negyvomis tradicinėmis taisyklėmis (pvz.: vežu, o ne *vežiu, bristi, o ne *bridi [...].“ Girdenis and Ambrazas, red., 2006: 20. 278 Acta Linguistica Lithuanica LXX Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija jaustukuose: fui, fi, cha cha, hop hop, aha, oho (p. 184) bei kalbant apie mokslinius, meninius dalykus (plg.: harmonėje ‘harmonija’, Fausts ‘Faustas’, chuoralā ‘choralai’, filosofėje / filusufėje ‘filosofija’ ir pan.) (plg. 185). Prieblandų minkštumui žymėti žemaičių rašyboje reikalingas apostrofo ženklas, pvz.: vėlns arba veļs ‘velnias’ (p. 185–186). Rašant žemaičius dvibalsius ir dvigarsius (žr. p. 187–189) galima pasikliauti klausa, plg. šiaurės žemaičių žodžių su ou, ei rašymą, pavyzdžiui, žodžiuose papuole ‘papuolė’, rodu ‘rūdo’, snēgs ‘sniegas’, pēmu ‘pėmu’ (p. 187). Skyrelyje Kai kurie morfologijos, sintaksės, leksikos dalykai vertingos tradicinių žemaitiškų pavardžių sudarymo variantškumą (plg. skirtingose Žemaitijos vietose sutinkamas mergaičių / merginų pavardes, pvz.: Botkalė arba Botatė ‘Butkutė’, Raudatė arba Raudėtė ‘Raudytė’, Šakalė ‘Šakytė’, Vaškė ‘Vaškytė’, Šikšnė ‘Šikšniūtė’; paauglių berniukų pavardes su -ūtis, -utis: Butūtis arba Bututis ‘Butkus’) ar vardų rašybos dalykus aptariančios pastabos (žr. p. 192–193). Tokie būtų ryškiausi dėmesio sutelkimo taškai, pažindinantys ŽKR skaitytoją su žemaičių kalbos ir rašybos pagrindais. Viena kita pastabėlė25 buvo išsakyta tikintis, kad rengiant naują ir / ar leidžiant kitokio formato knygą26 tai padės rasti daugiau argumentų pagrindinei recenzuojamos knygos idėjai, kad žemaičių kalbinė sistema kaip visuma gali būti vertinama, kaip turinti ne tarmės, bet kalbos statusą. Tikėtina, kad Autorius tuo tikslu pateiks neutralių vertintojų nuomones27 ir suras naujų savo argumentų28. ŽKR turimas dvejopas adresatas (skyriaus Žemaičių kalba adresatų ryškiau matomas bendrinės kalbos, o skyriaus Žemaičių rašyba – žemaičių kalbos vartotojas) dvejopai struktūruoja ir kalbamų dalykų pristatymus. Autoriaus santykis su adresatu pirmoje ir antroje knygos dalyse skiriasi – kalbėjimo sistema 25 Čia paminėtos ir kelios pastebėtos korektūros klaidos: p. 63 sondėlė, p. 82 kāims, p. 103 ‘o karštybė bus [...]’ -> ‘o karštybė būdavo [...]’; p. 148 (žr. Subačius 1998: 489) -> (žr. Subačius 1998); p. 221 veizu: žmonės atseitoj kāp tik tas vaikēzas -> veizu: už monės atseitoj kāp tik tas vaikēzas; p. 302 Čiulda Juozas, 1993: trumpi [...] -> Čiulda Juozas, 1993: Trumpi [...]; p. 304 Kliukinė -> Kliukienė. 26 Tam tikrų ne vien šiuo metu jau ir lietuviams įprasti skaitomos elektroninės knygos variantai (pateikti kompaktiniame diske ar prieinamai internete), plg. Klicner 2017, bet galbūt ir įgarsinta knyga (ar knygos dalys). 27 Plg. Zigmo Zinkevičiaus darbuose esančias nuorodas apie žemaičių (ir ne vien jų) bilingvizmą, nurodančias, kad tokių tarmių plote „mokykla baigę vaikai ir mokini praktiškai yra „dvikalbiai“: „Su tarmės atstovais ir namie kalba tarmiškai, su bendrinės kalbos ir kitų tarmių atstovais kalba arba bent stengiasi kalbėti bendrine kalba, kuri, be to, dar vartojama reikiant mintis raštu“ (Zinkevičius 2006: 34). 28 Vienas iš tokių ŽKR nurodytų argumentų buvo pateiktas ir pristatant knygą LMA Vrublevskių bibliotekoje, žr. Pabrėža 2018-03-30. Recenzijos / Reviews 279 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ ŽKR aptariama neutraliai, o rašybos nuostoms aiškinti pasirenkamas emocijkai labiau paveikus inkluzyvinis mes (apimantis ir autorių, ir teksto skaitytoją)²⁹ (plg. tokio mes atvejus: tad nepasiduokime (p. 175); dažniausiai trumpai tariame, vadinas, taip ir turime rašyti (p. 178); be šių naujųjų priežasčių neapsieisime (p. 185) ir pan.). Skaitydamas ŽKR tas emociškai paveikus ir paveiktas adresatas labiausiai ir laimės, nes tai knyga, teikianti skirtingo lygmens skaitymo malonumus: Juozo Pabrėžos mokslinis tekstas informatyvus, argumentuotas, paprastas ir aiškus, pavyzdžiai išsamūs ir įdomūs. Skyriuje Žemaičių kalba pateikti skirtingas žemaičių tarmes ir patarmes reprezentuojantys transkribuoti tekstai³⁰ ne vien tik įdomūs, bet ir parodantys žemaičių tarmių skirt ybes ir panašumus (ir paliečiantys įvairiausias temas – kasdienybės ir švenčių, ligų ir gydymosi, žemaitiško sąmoningumo ir pan.). Skyriuje Žemaičių rašyba esantys žemaičios literatūrinės kūrybos pavyzdžiai atskleidžia žemaičių kalbos gilumą ir tinkamą meninę kūrybą. Tikėtina, kad šis vienoje knygoje pateiktas žemaičių kalbos įvairių realizacijų ir galimybių sąvadas paskatins žemaitį skaitytoją atkreipti dėmesį į savą kalbą ne vien žemaičiams įprastais būdais – tylėjimu ir kalbėjimu, bet galbūt ir rašymu. Nes perfrazuojant Čiurlionienės-Kymantaitės Suopėjos pasakoje Najies – nadėktois, arba selekėj – kaštuns dāktas (p. 195–198) pateiktą pagrindinę mintį (plg. p. 198) galima pasakyti ir tą žemaičiams aktualią tiesą: neskaitīsi narāsi – neišlajkiisi ont svieta. ŽKR pateiktas žemaičių kalbinės sistemos aprašas, pagrįstas ir dėsningas, ir dėsnumu nepasižyminčiais skirtumais nuo bendrinės lietuvių kalbos, gali būti vertingas ne vien žemaičiams, bet ir pateikiamas mokant(is) ne tik žemaičių kalbos ar siekiant su ja susipažinti, bet ir mokant(is) bendrinės kalbos kaip svetimosios. Ši knyga gali būti pateikiama kaip patarėjas mokant žemaičių vaikus skaityti ir rašyti bendrine kalba. Kad būtų galima atsakyti į klausimą, ar ŽKR išdėstytoji rašto mokymo sistema yra efektyvi, reikia ją išmėginti. Gali būti, kad tiems žemaičiams, kurie dar niekada nebandė skaityti ir rašyti žemaitiškai, ši knyga iš pradžių pasirodys kiek paini ir atgrasi, todėl galima numanyti, kad vidinis (o gal ir tikras) jų dialogas klostysis maždaug taip: No dar kon baišėmėis – rēks muokētės skaitīte i rašītė! No nakentu tokiu daliku. So tuom nujoujem daba vėsė pōl, juk jau išmuokom lietovėška, i gerī, i ožtenk mon. Bet, tikėtina, kad pradėjus skaityti ŽKR skaitymo malonumą įtrauks, tad paskaitę ar perskaitę knygą jie galvos ir kalbės jau kiek kitaip: No jau nagalio sakīt, ka 29 Apie inkluzyvinio mes tipus žr. Linkevičienė, Šinkūnienė 2012: 92–94. 30 Žemaitiškai nemokantis / sunkiai suprantantis skaitytojas gali kai kurių ŽKR esančių tarmių tekstų (kuriuos įkalbėjo šiaurės žemaičiai telšiai) vertimus į lietuvių kalbą rasti kitame Juozo Pabrėžos su kolegėmis parengtame leidinyje, pvz.: Pabrėža, Marčiauskaitė, Leskauskaitė, sud., 2013: 81tt; 124tt ir ŽKR 114tt; 116tt. 280 Acta Linguistica Lithuanica LXX Juozas Pabrėža Žemaičių kalba ir rašyba. Mokslo monografija natink ta „Žemaičių kalba i rašība“. Rimta kninga. Daba ju žēna vēskon api mumis. No tas Pabrėža Jozis gėrā parodė vėsa mūsa mondroma: i prērėš tėik vēskuo esam, i tokėi filosofā galem būtė, i pajoukoutė muokam. Žemaičių kalbos ir rašybos ryškiausių ypatybių aprašas pravartus teoriškai ir praktiškai žemaitiškumu susidomėjusiam skaitytojui. Ši knyga paranki žemaičiams, besimokantiems bendrinės kalbos ir, aišku, tiems, kurie nori išmokti žemaitiškai. Didaktiniu požiūriu ši knyga gali būti ir, tikėtina, bus labai pravarti ikimokyklinio ir pradinio mokyklinio amžiaus vaikų tėvams ir / ar pedagogams, pradedant vien tik gimtąją žemaičių kalbą įvaldžiusius vaikus motyvuoti skaityti ir rašyti bendrine lietuvių kalba. Baigiant ŽKR aptarimą tenka grįžti prie pagrindinės žemaičių kalbos statuso idėjos – kiek ši knyga ją patvirtina, teigia, išpopuliarina, priverčia įtikėti ar nusti abejoti. ŽKR autorius būdamas nuoseklus ir sutariamo tipo asmenybe (Juozo Pabrėžos asmeninį tipą žemaitiškai būtų galima nusakyti sakiniu Ons ir malonus žmogus) puikiai ambasadoriaują šiai idėjai. Ypač svarbu ir tai, kad Juozas Pabrėža žemaičių kalbą populiarina kaip tinkamą viešam reprezentatyviam kalbėjimui. Taikaus ambasadoriavimo sėkmei visada reikalingas palaikymas iš šalies (nes vien žemaitiškas palaikymas gali būti suvoktas kaip žemaičių teisėjamas savo pačių byloje), todėl ir norisi tokio palaikymo Autoriui palinkėti. O kol kas žemaičiams reikia patiems primti žemaitiško kalbėjimo, kaip kalbėjimo gimtąja kalba, o ne gimtąja tarme, idėją ir ją tinkamai reprezentuoti. L I T E R A T Ū R A Bacevičiūtė Rima, Ivanauskienė Audra, Leskauskaitė Asta, Trumpa Edmundas, sud., 2004: Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla. Girdенis Aleksas 2006: Fonologija. Morfonologijos reiškiniai. – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 15–59. Girdенis Aleksas, Girdенienė Danutė 1997: 1759 metų „Ziwato“ indeksas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Girdенis Aleksas, Pabrėža Juozas 1998: Žemaičių rašyba. Vilnius–Šiauliai: Žemaičių kultūros draugijos redakcija. Girdенis Aleksas, Skirmantas Petras, par., 1998: 1759 metų „Ziwatas“. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Grinaveckis Vladas 1973: Žemaičių tarmių istorija. Vilnius: Mintis. Recenzijos / Reviews 281 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Holvoet Axel 2004: Evidencialumo kategorija. – Gramatinių kategorijų tyrimai [Lietuvių kalbos gramatikos darbai 2], Axel Holvoet, Loreta Semėnienė (red.). Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 105–120. Klicer Loreta: Žemaičių kalbos „bibliją“ pristatyta žemaitiškai. Prieiga internete: http://www.skrastas.lt/?data=2017-11-24&rub=106924810&id=151187726 [žiūrėta 2017-11-21]. Linkevičienė Nijolė, Šinkūnienė Jolanta 2012: Asmeniniai įvardžiai mokslo kalboje. – Kalbotyra 64(3), 78–102. Prieiga internete: http://www.kalbotyra.lfl.vu.lt/wp-content/uploads/2012/04/Kalbotyra_64_78-102.pdf. Pabrėža Juozas 1986: Diachroninės pastabos apie kirčio atitraukimą šiaurės žemaičių tarmėje. – Baltistica 22(2), 53–59. Pabrėža Juozas, Marčiukaitė Vida, Leskauskaitė Asta, sud., 2013: Šiaurės žemaičiai telšiškiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Pabrėža Juozas: Puožo ožebuokės, buobas nasoraši. Vieša paskaita 2018-03-20 LMA Vrublevskių bibliotekoje. Prieiga internete: https://www.youtube.com/watch?v=Ev5HqErYiMc. Subačius Giedrius, par., 1993: Lietuvių atgimimo istorijos studijos 6. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urbanavičienė Jolita, Jaroslavienė Jurgita, 2018: Aleksa Girdenio (1936–2011) atminimo konferencija „Kalbų ir tarmių transformacijos“. – Baltistica 53(1), 143–147. Prieiga internete: http://www.baltistica.lt/index.php/baltistica/article/view/2334. Zinkevičius Zigmas 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius Zigmas 1974: Reikšmingas žemaitiškas rankraštinis tekstas. – Lietuvių kalbotyros klausimai 15, 171–193. Zinkevičius Zigmas 1994: Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Zinkevičius Zigmas 2006: Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Įteikta 2019 m. sausio 15 d. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lietuvių kalbos institutas Petro Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected] 82 Acta Linguistica Lithuanica LXXIX