Juozas Pabrėža. „Žemaičių kalba ir rašyba“

S aipsniai / A icles 267 JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lie u ių kalbos ins i u as Mokslinių y imų k yp ys: senosios i daba inės lie u ių kalbos sin aksė, seman ika i p agma ika, Lie u os kul ū os i bažny inių eks ų is o ija. DOI Juozas Pab ėža ŽEMAIČIŲ KALBA IR RAŠYBA MOKSLO MONOGRAFIJA Šiauliai: Šiaulių uni e si e o biblio ekos Leidybos sky ius (Biblio heca ac o um humani a ico um uni e si a is Saulensis, knyga N . 17), 2017, 336 p. ISBN 978-609-8179-10-1, ISSN 1822-7278 2017 me ų pabaigoje pasi odžiusi Juozo Pab ėžos monog a ija Žemai- čių kalba i ašyba ( oliau – ŽKR) y a s a bi ne ien ik dialek- ologams, be i kiek ienam žemai iškumu susidomėjusiam asmeniui, nes ši knyga kaip žemai iškumo aiškos i a pažinimo galimybių są adas a skleidžia s a biausius, įdomiausius i labiausiai iš i us a p iešingai – y imų s okojan- čius šio eiškinio komponen us i jų išski inumą. ŽKR gali sudomin i i y a ski a d iem ski ingo ipo ad esa ams. Pi mojo i- po ad esa as y a emociškai neu alus skai y ojas, ku is domisi li uanis ika i dia- lek ologija: žemaičių kalbinė sis ema ap ašoma a skai os ašku laikan lie u ių bend inę kalbą ( ai a sispindi i d iejų kalbinių sis emų ski umus pab ėžiančio- se dės ymo o muluo ėse, i ilius uojančiuose pa yzdžiuose, ku ie be eik isa- da1 būna su o mos a eikšmės bend inėje kalboje a i ikmeniu). Be ŽKR u i i ki ą – emociškai jau ų – ad esa ą. Ši knyga labai s a bi i kiek ienam žemaičiui a žemai iškų šaknų u inčiam asmeniui, nes joje pa eik a žemai iška abėcėlė (p. 167), aikomosios ašybos nuos a ai (p. 168–194) i one inės ansk ipcijos paaiškinimai (p. 37–40) leidžia įgy i elemen a aus aš ingumo pag indus. ŽKR 1 Išsky us kele ą isiškai su ampančių su bend ine kalba a ejų, plg., pa yzdžiui, pie inių žemaičių ki čia imo laukùs, asà pa eik į p. 74. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 268 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX esan ys žemai iškos kul ū os y imų (p. 17–36) i žemaičių kalbos (p. 41–113) ap ašai, žemai išką kalbėjimą pagal ski ingas pa a mes ep ezen uojan ys eks ai (p. 114–144) i Žemaičių ašybos pa yzdžiais pa adin as žemai iškos li e a ū i- nės kū ybos inkinys (p. 195–300) bei į ai iems žemai iškumo aiškos aspek- ams ski os li e a ū os nuo odos (p. 301–309) su eikia šios knygos skai y ojui galimybę isapusiškai susipažin i su žemai iškumo aiška i sa i umu. 2017 m. spalio 19–20 d. Lie u ių kalbos ins i u e yko penk oji Alekso Gi - denio (1936–2011) a minimo kon e encija „Kalbų i a mių ans o macijos“. Juozas Pab ėža šioje kon e encijoje kalbėjo apie žemai iško aš o iš akas i adi- cijas, sa o pasakojimu apimdamas laiko a pį nuo pi mosios lie u iškos knygos (1547 m.) i Ma yno Maž ydo žemai iškumo iki daba inių laikų i su A gimi- mu ka u a ėjusio žemai iškumo sąjūdžio bei 1998 m. Alekso Gi denio i Juozo Pab ėžos paskelb os Žemaičių ašybos2. Tąka P anešėjas p asi a ė, kad jau i pa s esąs pa engęs knygą apie žemaičių kalbą i ašybą. Be ne ien šio pasakymo a iso p anešimo u inys bu o s a bus – didžiausią įspūdį klausy ojams paliko pa s pa eikimo būdas. P anešimą p adėjęs bend ine lie u ių kalba ies kažku iuo eiginį ilius uojančiu žemai išku pa yzdžiu pakeis o kalbos kodo Juozas Pa- b ėža nebesug ąžino. Panaši „žemai iško užkalbėjimo“ me odika y a p i aiky a i ecenzuojamoje knygoje: dės omosios dalys ŽKR pa eikiamos lie u iškai, o po jų įdedami žemai iški eks ai, ilius uojan ys d i ski ingas žemai iško kalbėjimo ep ezen a imo aš e sis emas – iksliąją i apy ikslę (pi moji inka iek mokan- čiam, iek nemokančiam kalbė i žemai iškai – ai adinamoji supap as in oji o- ne inė ansk ipcija, „pag įs a iksliu ga sų už ašymu pagal jų iš a imą“ (p. 37); an oji aš o sis ema – aikomoji ašyba, su ku ia supažindinamas ŽKR skai y- ojas, y a ski a kasdienei i / a li e a ū inei žemaičių kalbai iksuo i; izualiai pas a oji sis ema a odo ge okai pap as esnė, be bū en ji iš skai ančiojo eika- lauja žemai iško kalbėjimo įgūdžių, o iš p adedančio ją aiky i p ak iškai – i nemenko žemaičių kalbos dėsningumų, ku ie ŽKR pag įs i lyginimu su bend i- nės kalbos ga syno sis ema, išmanymo). Knygos už e ime pa eik as žemai iškas ŽKR au o iaus p isis a ymas: Eso Skouda žemės žmuogos. [...] Pab ieža Jūzaps. Ap a iamą monog a iją suda o P a a mė, Į adas, d i dės ymo dalys Žemai- čių kalba i Žemaičių ašyba (abi u inčios šias ski ingas aiškos – kalbėjimo i ašymo – sis emas ep ezen uojančių eks ų pa yzdžių), li e a ū os są ašas, pa- a džių odyklė i san auka The Samogi ian Language and W i ing. Ve inan knygą s uk ū os požiū iu kiek užkliū a ik sky elio T ansk ipcija pa alpinimas ne Žemaičių kalbos dalyje, o Į ade, ku is, jei ne šis ansk ipcijos pag indams iš- dės y i ski as in a pas, galė ų bū i apibūdin as kaip žemaičių kilmės i sa imo- nės y imų apž alga, ku ioje ap a iamas a das Žemaičiai (p. 17–19), kul ū inis 2 Da plg. U bana ičienė, Ja osla ienė 2018: 144. Juozas Pab ėža Žemaičių kalba i ašyba. Mokslo monog a ija Recenzijos / Re iews 269 žemaičių judėjimas (p. 20–25) i 1988 m. lapk ičio 27 d. įku os Žemaičių kul ū- os d augijos eikla (p. 26–30) bei žemaičių apa umo klausimai (p. 31–36). Į a- de p is a ydamas žodžio žemaičiai kilmės in e p e acijas, ŽKR au o ius pab ėžia d i daugiskai inės šio a do o mos eikšmes: „Žemaičiai (didžiąja aide) eiškia k aš ą, o žemaičiai (mažąja aide) – gy en ojus“ (p. 17). Juozo Pab ėžos eigi- mu, k aš o į a dijimas daugiskai ine ly imi Žemaičiai y a ge okai senesnis už ie o a dį Žemai ija (pas a asis „p adėjęs plis i po spaudos a ga imo“ (p. 19)). Sky iuje Žemaičių apa umas (p. 31–36) nu odomos d i nuos a os dėl žemaičių kilmės: a cheologai P anas Kulikauskas, Adol as Tau a ičius, Albinas Kunce i- čius, Adomas Bu imas, Vladas Žulkus, a likę y imus, siūlo žemaičių kaip a s- ki os bal ų gen ies (a a ski o e ninio iene o) egzis a imo samp a ą, o is o ikai Al ydas Nikžen ai is, Ed a das Guda ičius, kalbininkai Gied ius Subačius, Zi- gmas Zinke ičius, e nologas Pe as Kalnius – kaip sube noso, sub au ybės, po- au ės a e ninės g upės e inimą (p. 31). Žemai išką apa ybę i jos sa i umą Juozas Pab ėža apibūdina pasi emdamas kalbininkų Reginos Kliukienės, Rasos K ikly ės, Kazimie o Župe kos, Sil ijos Papau ėly ės, e nologų Auksuolės Če- pai ienės, Vaido o Pakalniškio, Pe o Kalniaus, S asio Gu au o, e nopsichologo Remigijaus Bliumo, e nomuzikologės Lo e os Sungailienės y imais i ypač iš- yškindamas, kad „pa s s a biausias i išski iniausias žemaičių adicinės kul- ū os elemen as, yškiausiai apibūdinan is, iden i ikuojan is i ep ezen uojan is žemai išką apa umą, y a žemaičių kalba“ (p. 36). Sky ius Žemaičių kalba p adedamas s a uso – kalba s. a mė – klausimu. Kal- bos s a usą pa i inančiais a gumen ais nu odomi yškūs žemaičių kalbos ski - umai nuo bend inės kalbos i ki ų a mių, pab ėžian , kad „žemaičių kalba u i isus s a biausius kiek ienos kalbos lygmenis, pa ame us a sudedamąsias dalis: one iką, mo ologiją, sin aksę i leksiką“ (p. 47). Au o ius akcen uoja asmeni- nį įsi ikinimą, kad jis pa s „ i ai laikosi nuos a os, kad y a žemaičių kalba, u in i is yškias a mes (šiau ės žemaičiai dounininkai, pie ų žemaičiai dūnininkai, aka ų žemaičiai donininkai), šiau ės žemaičių elšiškių i k e ingiš- kių, pie ų žemaičių a niškių i aseiniškių pa a mes bei daugybę smulkesnių šnek ų i šnek elių“ (p. 48). Taip žemaičių kalbinės sis emos isuminis aiz- das ŽKR i pa eikiamas – ap a ian žemaičių kalbai (o ka u i jos a mėms, šnek- oms) būdingiausias ga sų, p ozodijos, mo ologijos, sin aksės i leksikos ypa y- bes3. Šioje ecenzijoje žemai iškų a mių isumai į a dy i aip pa pasi elkiama 3 Įp as a, kad a mės ap ašomos pi miausia nu odan bend iausias ypa ybes, o paskui susi elkiama ies iena konk ečia a me a pa a me. P z., Zigmo Zinke ičiaus Dialek ologijoje iš p adžių pa ei- kiami yškiausi žemaičių i aukš aičių ski umai (Zinke ičius 1994: 85–105), o uome ap a iami i pie ų žemaičiams ( aseiniškiams i a niškiams), šiau ės žemaičiams ( elšiškiams i k e ingiš- kiams), aka ų žemaičiams būdingos one ikos i p ozodijos ypa ybės ( en pa , 106–123). JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 270 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX žemaičių kalbos są oka, odėl dėmesys bus k eipiamas i į ai, a žemai iško kal- bėjimo a ian ų isumos kaip ienos kalbos, o ne a mės s a usui su ok i ŽKR inka au oma iškai p iim i i aiky i dialek ologiniams ap ašams įp as us e minus. Kaip jau bu o minė a, žemaičių kalba ŽKR ap ašoma emian is bend ine kalba4. Tokia a skai os sis ema y a įp as a lie u ių dialek ologinių ap ašų a- dicijoje i daugeliu a ejų okia ak ika isiškai ne ukdo i šioje monog a ijoje (ŽKR kaip mokslo monog a ijos s a usas odo, kad pag indiniu ad esa u y a numa y as bend inę lie u ių kalbą mokan is i apie jos s uk ū ą nusimanan is asmuo). Pa yzdžiui, žemai iškų a mių i pa a mių ga sų ypa ybės ap a ia- mos nu odan bend inės lie u ių kalbos ga sų uo, ie, o, ė, ai, ei, u, i5, am, an, em, en, ą, ę, ų, į a i ikmenis, apibūdinan minkš ųjų č, ž i kai ku ių ki ų p iebalsių a imo ypa umus bei galūnių edukciją. Žemaičių kalbos ap aše gausu ilius a- cijų, nu odančių i dėsningumus, i išim is. Pa yzdžiui, kalban apie d ibalsių ie, uo žemai iškus a i ikmenis (p. 49–52) ap a iamas i „nepaklusimas“ kei imo dėsningumams, i šių ga sų išlaikymas skoliniuose, okiuose kaip mes s, s e s; nu odomos ne ien ik p iesagos -ien a iacijos (pa yzdžiui, iš ekėjusių mo e- ų pa a dėse, plg. Bu kenẹ, i algių pa adinimuose, plg. bulbnẹ, lapnẹ), be i a ejai, kai „ ie oj uo, ie isi žemaičiai u i ilguosius u, i a ba umpuosius u, i balsius, p z., Jũzaps / Jũzọps ‘Juozapas’, [...] kùmè ‘kuome , kada’, k u- mè ‘ki ada’, kàžẹkumè ‘kažin kada’, ùmè ‘ ada’, sumè ‘ isuome , isada’, ùjãu ‘ uojau’, l òs ‘lie us’ [...]“ (p. 51), paminin i ap a iamų uo, ie aišką kai ku iuose žodžiuose „p iešingu san ykiu“ (p z.: puks ‘pūkas’, išn ‘ yšnia’) a dėsningumo nepaisančiu a i ikmeniu (plg.: „[g]alimi i isai ne ikė i ọu, ẹi, p z.: jọukộu ẹ ‘juokau i’, [...] š is ẹ ‘š eis i’.“ (p. 52)). ŽKR būdingas pap as as ap ašymas pagi inas i , aki aizdu, kad jo y a specialiai siekiama6. Vis dėl o ie- nu ki u a eju skai y ojui p is a omas ypač supap as in as paaiškinimas leidžia suabejo i okios ak ikos p asmingumu. Plg., pa yzdžiui, bend inės kalbos uo, ie a i ikmenų pie ų žemaičių a mėje apibūdinimo p adžią i isą pas aipą, lei- džiančią spė i, kad pa s Au o ius supap as in ajam a ian ui nė a linkęs (o kaip mokslininkas i ne u ė ų) p i a i, plg.: Pie ų žemaičiai [...] ie oj uo, ie a ia ga sus, panašius į ilguosius u, i, p z.: dûna ‘duona’, [...] s s s ‘s ies as’ [...]. Tiesa, kai ku ie kalbinin- kai (A. Gi denis, J. Bukan is, D. A kočai y ė, „Lie u ių kalbos a mių 4 Tiesa, ka ais žemaičių kalbos ypa ybės ŽKR lyginamos i su aukš aičiams būdingomis, p z., p. 75–76. 5 Nemažai dėmesio ski ian i u, i eg esy inės asimiliacijos, ku ia šiau ės žemaičių elšiškių pa a mė ski iasi nuo šiau ės žemaičių k e ingiškių, a ejams ap a i (plg. p. 57–62). 6 P a a mėje esan i nuo oda leidžia ai laiky i ienu iš knygos ikslų, . y. „kiek įmanoma pap asčiau, sup an amiau i p ieinamiau ap ašy i žemaičių kalbą, jos išski inumą“ (p. 11). Juozas Pab ėža Žemaičių kalba i ašyba. Mokslo monog a ija Recenzijos / Re iews 271 ch es oma ijos“ suda y ojai7) eigia, kad čia y a ne ilgieji balsiai (mono - ongai) u, i, o a imi d ibalsiams junginiai (di ongoidai) u, i, p z.: dûna ‘duona’, [...] s s s ‘s ies as’ [...]. Ma į ai iais y imais, ekspe imen ais į ody a, kad bend inės kalbos ie, uo i y, ū a i ikmenys pie ų žemaičių a - mėje nė a isai apa ūs ga sai, nes ski iasi okios o mos, kaip  s ‘ ie as’ i  s ‘ y as’, l ẹ ‘lie i’ i l ẹ ‘ly i’ [...]. (p. 50)8 Žemai iškų ga sų sa i umą ŽKR s engiamasi ap ašy i a k eipian į ai ne ik žemai iškai nemokančių skai y ojų (plg., pa yzdžiui, šiau ės žemaičių u imų ou, ėi nep iim inumą bend inei lie u ių kalbai, u inčiai ou ik skoliniuose klou- nas, šou (p. 49–50)), be i pačių žemaičių, siekiančių aisyklingai a i bend i- nės kalbos žodžius, dėmesį, plg.: [...] dauguma žemaičių (išsky us aka inę dalį) ilgų į emp ų balsių o, ė i- sai ne u i. O išmok i a i okius ga sus, ku ių nė a gim osios kalbos sis- emoje, nepap as ai sunku. Dėl o ne ienas žemai is, ne isai neblogai išmokęs bend inę kalbą, dažniausiai sa o ik ąją kilmę išsiduoda d ibal- sindamas o, ė balsius. (p. 53–54) Tokios ski ingas one ines sis emas g e inančios nuo odos y a įp as os lie u- ių kalbos dialek ologiniams ap ašams9, be pagi ina, kad ŽKR ai da oma pa- eikian ku kas daugiau pa yzdžių (plg. a p au iniuose žodžiuose, skoliniuose a ik iniuose a duose lauk inų naujesnių p iebalsių , ch, h pakei imo sis emai įp as iniais a i ikmenimis p, k, g ( okius kaip dûlpis ‘Adol as’ [...], kuligâns ‘chuliganas’ [...], gmnọs ‘himnas’ [...]) a isiško jų anulia imo (plg. ak â s / ek â s ‘hek a as’ [...]), p iebalsių j (p ieš ie, e, i) a (p ieš uo) p idėjimo i į e - pimo (plg. jed ‘ėda’ [...], úobộls ‘obuolys’, obele ‘obelis’ [...]) a išnykimo, minkš inimo i pan. a ejus (ž . p. 70–71). Sky iuje P ozodijos ypa ybės ap a iamos žemaičiams būdingos ki čia imo ypa ybės (p. 74–84) i apibūdinamos jų u imos – lauž inė, ęs inė – bei am ik as pas a osios a ian as – idu inė – p iegaidės (p. 85–86), pami- nin i ai, kad am ik ose Žemai ijos ie ose „y a ski iamos a i auk inio ki čio p iegaidės“ (p. 86), o in onacijos eiksniai gali nulem i i am ik us p iegaidžių paki imus (p. 87). Čia aip pa nu odoma, kaip žemaičių ki čia imo i p iegai- džių sa i umo išmanymas gali p a e s i mokan (is) bend inės kalbos ki čia imo (p. 83–84). Tiesa, dialek ologija nesidomėjusiam skai y ojui, o ypač žemaičiui, p adėjus skai y i ŽKR Ki čia imą (p. 74–78), enka bū i kan iam, nes čia e- mian is ki čio a i aukimo dėsningumo eo ija kaip sa aime sup an amu 7 Ž . Bace ičiū ė i k ., sud. 2004. 8 Apie šiuos di ongoidus da plg. Zinke ičius 1994: 105. 9 Apie a mės į aką i žemaičiams iškylančius a imo sunkumus kalban bend ine lie u ių kalba ž . Zinke ičius 1966: 20–21; 1994: 126–131; G ina eckis 1973: 31–35. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 272 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX dalyku apibūdinamos nuo bend inės kalbos besiski iančios žemaičių kalbos ( iksliau, am ik ose a ski ų a mių e i o ijose am ik ais būdais pasi eiškian- čios) ki čia imo ypa ybės. Be jokio eo inio paaiškinimo i nuo odų p adė as a o i ki čio a i aukimo e minas a odo spendžian is spąs us ŽKR siūlomai žemaičių kalbos samp a ai, nes, nesan jokio p adinio eo inio supažindinimo i nuo odų į akcen ologams įp as o disku so sąlygiškumą10, žemaičiams, mąs an- iems sa o gim osios kalbos sup a imo ėmuose, gali bū i sunku sup as i, kuo emian is jiems na ū alus ki čia imo būdas adinamas sąlyginiu, a ba isuo iniu, ki čio a i aukimu (ž . oliau pa eik os ci a os 4 punk ą). Plg. kiek su umpin ą sky elio Ki čia imas p adžią: Pagal ki čia imą žemaičiai gali bū i ski s omi į ke u is plo us: 1. Pa i pie inė žemaičių dalis (Šilù ė, Vainù as, Pãg aman is, Tau agė, Skau- d lė, E ž ilkas) isa ki čia imo sis ema labai panaši į bend inę kalbą, . y. ki is išlaikomas isais a ejais i nea i aukiamas, p z.: pugà ‘pūgà’, gi à ‘gy à’, laukùs ‘laukùs’ [...], žal s ‘žal ỹs’, agũ ‘ ag’, mažũos ‘mažõs’. Visi ki i žemaičiai u i ienokį a ki okį ki čio a i aukimą nuo galūnės į žodžio p adžią. Ski iami du ki čio a i aukimo ipai: sąlyginis i isuo i- nis. Nelygu skiemens, į ku į a i aukiama, kiekybė, sąlyginis ki čio a i- aukimas ski s omas į du laipsnius. 2. Labai nedideliame pie ų žemaičių plo elyje, apie Raséinius, Vidùklę, Ne- makščiùs, Ldu ėnus, u imas an ojo laipsnio ki čio a i aukimas: ki is a i aukiamas nuo umpos galūnės į p iešpasku inį ilgą skiemenį, p z.: pũgà ‘pūgà’, g à ‘gy à’, lãũkùs ‘laukùs’ [...], be [...] žal s ‘žal ỹs’, agũ ‘ ag’, mažũos ‘mažõs’. 3. Einan į šiau ę jau kiek didesniame pie ų žemaičių plo e, apie Pãk ažan į, K ažiùs, Kelmę, Kiauno iùs, Šáukėnus, Kù u ėnus, ki is a i aukiamas pagal pi mojo laipsnio sąlyginį (a ba in ensy esnį sąlyginį) ki čio a i au- kimą, . y. nuo umpos galūnės į p iešpasku inį be kokio ilgumo (ilgą a umpą) skiemenį, p z.: g à ‘gy à’, dnà ‘dienà’, lãũkùs ‘laukùs’ [...], be [...] žal s ‘žal ỹs’, agũ ‘ ag’, mažũos ‘mažõs’. 4. Dauguma žemaičių ( isi šiau ės, didžioji dalis aka ų i pie ų žemai- čių a niškių) u i isuo inį (in ensy iausią) ki čio a i aukimą: ki is 10 Plg. Vy au o Rinke ičiaus pa eik ą šio e mino sąlygiškumo apibūdinimą ne ien epi e u adina- masis, be i ap a ian bend inės kalbos apsmą ki čia imo sis emų lyginimo a skai os ašku: „Iš sis eminių ki čio ie os nesu apimų a p a mių isų pi ma minė inas šiau ės i šiau ės aka ų Lie- u os a mėms būdingas ad. ki čio a i aukimas iš galinių žodžio skiemenų, ku ie ki ose a mėse pap as ai būna ki čiuo i. [...] Bend inė lie u ių kalba, susi o ma usi palygin i a chajiškos aka ų aukš aičių a mės, ku ioje ge ai ski iamos p iegaidės i nė a ki čio a i aukimo, pag indu, y a pa- ogus a skai os aškas ki čia imo is o ijos y imams“ (Rinke ičius 2015: 24; 25). Juozas Pab ėža Žemaičių kalba i ašyba. Mokslo monog a ija Recenzijos / Re iews 273 a i aukiamas nuo umpos i ilgos i agalės galūnės į be kokio ilgumo pi mą skiemenį, p z.: g à ‘gy à’, bãiss ‘baisùs’, [...] šàkà ‘šakà’, [...] žl s ‘žal ỹs’, [...] k ã ‘ ik a’, e ũ ‘ ė ’, [...] jukãs ‘juokas’ [...]. (p. 74–75) Tiesa, ėliau nu odęs, kad okie a ejai nė a pa ys dažniausi11 (nes „[n]uo i ap adžių galūnių žemaičiai ki čio nea i aukia, p z.: ka klns ‘ka klnas’, šabakš ns ‘šabakš nas’, [...] pẹ mâm ‘pi mám’, kẹ âm ‘ki ám’, [...] a klêms ‘a - kliáms’, šim âms ‘šim áms’ [...]“ (p. 75)), ŽKR au o ius žemai išką ki čio a i- aukimą ap a ia kaip eiškinį, susijusį su adinamuoju ki čio nukėlimu (p. 77) i šalu inių ki čių susida ymu12 (p. 76–78), i kaip p ocesą, kėlusį diskusijas dėl a si adimo židinio i da a imo (p. 83–84), pab ėždamas, kad ki čio a i au- kimas nė a „ isiškai egulia us, dėsningas, jokių išimčių nepažįs an is eiški- nys“ (p. 78), i ypač išsamiai supažindindamas su ki čio a i aukimo dinamika (p. 78–83). G eičiausiai Juozo Pab ėžos mokslinio susidomėjimo ašimi ku į lai- ką bu ę adinamieji ki čio a i aukimo eo ijos nepaklusimo a ejai13 i nulėmė šios eo ijos kaip sa aime sup an amo dalyko pa eikimą ecenzuojamoje knygo- je, nes ki čio a i aukimo są okos inkamumas ŽKR nė a nei k es ionuojamas, nei pag indžiamas. ŽKR esama i ie ų, ku ki čio a i aukimo kaip eiški- nio apibūdinimai iš pi mo ž ilgsnio gali pasi ody i a um ienas ki am i p ieš- a aujan ys (plg. eiginius: „Ilgą laiką bu o manoma, kad ki čio a i aukimas y a isiškai egulia us, dėsningas, jokių išimčių nep ipažįs an is eiškinys. Tačiau, iš y us gausią empi inę medžiagą (pe 61 000 pa yzdžių) i apdo ojus ezul a us s a is iškai [...], paaiškėjo, kad žemaičių ki čio a i aukimas y a ne s a iškas, o dinamiškas eiškinys“ (p. 78) i „[m]okan a mokan is ki čia imo, galima em- is ne ki čio a i aukimu, nes jis y a p eciziškas, g iež as i dėsningas“ (p. 88). Tokio p ieš a a imo iliuziją panaikin ų papildoma pas aba apie kalbėjimo si ua- cijų pobūdį an uoju a eju, liečiančiu paski ų žodžių ki čia imą, nes pi muoju a eju p. 78–82 kalbama apie išlų eks ą14). 11 Plg.: „[T] i ap adžių galūnių žemaičiai u i daugiau negu bend inė kalba a ki os a mės [...]. Taigi žemaičių kalboje, ski ingai nuo aukš aičių a mių a bend inės kalbos, ci kum leksas, o ne akū as y a žymė asis opozicijos na ys“ (p. 75). 12 Taip adinami a ejai, kai „po pag indinio ki čio a si anda naujas šalu inis ki is, ku io bend i- nėje kalboje iš iso nė a (p z., žũodê ‘žodžiai’)“ (p. 77). Plg. išski iniu ki čių gausumu pasižy- minčių žodžių ki čia imo a ejus: „Pasi aiko žodžių ne su ke u iais a penkiais ki čiais, p z.: [...] mòzkn ùs ‘muzikán us’, dá bnŋkùs ‘da bininkùs’, [...] nàbàp g d ‘nebep igi d’ [...]“ (p. 78). 13 Plg., pa yzdžiui, Pab ėža 1986. 14 Plg.: „Žemaičių išliame eks e pasi aiko ne aip jau mažai žodžių, iš ku ių galūnių ki is pagal eikiančius a i aukimo dėsnius is dėl o ka ais nė a a i aukiamas, p z.: [...] mọžks ‘mužikas’, s uogã ‘s ogai’, p as ã ‘p as ai’...“ (p. 78) JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 274 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX Sky iuje Mo ologijos ypa ybės (p. 89–101) ap a iamos yškiau mo ologiškai (o ne one iškai) nuo bend inės kalbos a ki ų a mių besiski iančios žodžių o - mos. Jos ŽKR ap ašomos ž elgian į ski ingoms kalbos dalims – daik a a džiui, būd a džiui, į a džiui, eiksmažodžiui, skai a džiui, p ie eiksmiui – būdin- giausius ski umus bei ap a ian žodžių da ybos (p. 100–101) i d iskai os sa i- umą (nes žemaičiai u i išlaiky ą ne ien į a džių, p z.: ẽdo, ẽd( )ẹ, j.dọ, j. - d( )ẹ, an.do, anẹd( )ẹ (p. 98), be i eiksmažodžių, daik a a džių, būd a džių i ne daly ių d iskai ą (ž . p. 99)). Ap a ian sin aksės b uožus ŽKR pab ėžiamas žemaičių gebėjimas sa i ai nusaky i eiksmo si uaciją, laiką i eikslą. Žemaičių (ypač šiau inių) eikslo sis ema apibūdinama kaip ina ė, u in i ne ien ik eigos i į ykio, be i a - pinį eikslą (p. 103), ku is „suda omas dažniausiai p ie nep iešdėlinio eiksma- žodžio p idedan nublukusios eikšmės p ie eiksmius, pas ip inamuosius žode- lius žẽmėn, laũk, šaliñ, lgiai, kie a, ga a a, kiáu ai, i šu, a  ie, iẽ oje i pan.“ (p. 102), plg.: pà  in i‿bažnčẹ i‿ ãkùs d áu â ‘pa i eini į bažnyčią i aikus edi bū iniausiai’ (Židkai); [...] kàs‿ âu s uo es i ûo be‿dâ ba ‘kas au išbus be da bo’ (Mósėdis); pagi ên i‿lèk, nes ûou i ûo ‘pagy ena i lekia – neiškenčia ilgai’ (Lažu a) (p. 103). Šiame sky iuje pab ėžiama žemaičių kalbėjimui bū- dinga labai s ip i ien isinių i a lik inių laikų a ojimo p iešp ieša (p. 103– 104) i a pasakojamąja nuosaka adinamos e idencialumo aiškos15 įp as umas (p. 103) bei ik žemaičiams būdingi sa i i p ielinksninių kons ukcijų de iniai (p. 104–106) i žodžių a kos išski inumo (apimančio bend inei kalbai neį- p as ą de inį, kai pi ma sakoma asmens pa a dė, o po jos – a das, p z., êizọ, Kaub s Kazme s baa e ọs ‘žiū iu – Kaub ys Kazimie as bea einąs’ (Alsėdžiai)) a ejai (p. 106). Leksikos ypa ybių sky iuje (p. 107–113) apibūdinamos ge iau- siai linkusios išsilaiky i eikšminės žodžių g upės. Žemai iškos leksikos sa i u- mas pa odomas pa eikian pluoš ą žodžių, suski s y ų į kelias emines g upes. Šie žodžių są ašai (p. 107–111) žemaičiui skai y ojui leis pasi ik in i ealųjį že- mai iškos leksikos išmanymą, no s, g eičiausiai, jais siekiama sudomin i ne ien skai y oją žemai į, nes čia žemai iška leksika y a pa eik a ne a mine ansk ip- cija, be , kaip įp as a žodynuose, ansponuo a į bend inę kalbą16 (plg., pa yz- džiui, žmogaus kūno dalių – šlañkai ‘kaulai’, kùš inas ‘kojos kaulelis’, šliežis ‘ a pupi š is’, pópū ė ‘su in a pūslė, nuospauda’ (p. 107–108) – a augmeni- jos – b ándė ‘žalia ži nių a pupų ankš is’, a á ška ‘balinis aje as’, žąsnskulas ‘š end as’, pli is ‘aly a’ (p. 108) – į a dijimus). Čia aip pa ap a iami i ki oms 15 E idencinių o mų u imos am ik os o malios ypa ybės i unkciniai sa i umai, pasak Axelio Hol oe o, apsunkina jų į aukimą į nuosakos i modalumo sis emas; apie e idencialumą kaip „pa- azi inę ka ego iją“ daugiau ž . Hol oe 2004: 107 . 16 Apie anspona imą ž . Pab ėža, Ma cišauskai ė, Leskauskai ė 2013: 17. Juozas Pab ėža Žemaičių kalba i ašyba. Mokslo monog a ija Recenzijos / Re iews 275 a mėms būdingi žodžiai, ku iuos žemaičiai a oja ki okia eikšme, p z.: ž- giai – žem. ‘namų uošos da bai, gy ulių liuoba’, kálnai – žem. ‘maldos su gies- mėmis’ (p. 111). Sky iuje Leksikos ypa ybės kalbama i apie skolinių aidmenį bei jų kiekį – ypač įsidėmė ina ai, kad žemaičiai u i mažiau skolinių nei ki os lie u ių a mės (p. 112–113). An ąją ecenzuojamos monog a ijos dalį Žemaičių ašyba suda o 7 sky eliai: T umpa žemai iško aš o is o ija, Žemaičių abėcėlė, Balsiai, P iebalsiai, D ibalsiai, D iga siai, Kai ku ie mo ologijos, sin aksės, leksikos dalykai i Žemaičių ašy- bos pa yzdžiai. Ap a ian žemai iško aš o is o iją (p. 147–166) pi miausia nu- odomi žemai ybių a ojimo a ejai Ma yno Maž ydo ka ekizme (1547 m.), Wol enbü elio pos ilėje (1574 m.), Saliamono M. Sla očinskio e s ame gies- myne (1646 m.), p is a omi žemai iškas ank aš inis eks as (anks y iausias da- a imas 1636 m.)17 bei s a biausias i yškiausias XVIII a. žemaičių kalbos pa- minklas – 1759 m. išspausdin as eologo š . Bona en ū os knygos e imas iš lenkų kalbos – ZIWATAS PONA YR DIEWA MUSU JEZUSA CHRISTU- SA18. Vėliau dėmesys su elkiamas į žemai iško aš o ys ymuisi labai s a bų laiko a pį – XIX a. i , daugiausia emian is Gied iaus Subačiaus y imais, p i- s a omi iškiliausių XIX a. žemaičių kul ū os eikėjų Ju gio Pab ėžos, Simono Daukan o, Mo iejaus Valančiaus žemai iškai ašomajai kalbai ski i, ja ašy i a žemai ybių u ėję da bai (p. 149–151) bei 1855 m. Juozo Čiuldos lenkų kalba pa ašy a g ama ika T umpi samp o a imai apie žemaičių kalbos g ama ikos aisy- kles, „apibend inusi žemaičių ašomosios kalbos adiciją, apgal o ai no minu- si, ienodinusi žemaičių aš ijos nenuoseklumus“19 (p. 151–152). ŽKR pab ė- žiama, kad XIX–XX a. sandū oje pie inės aka ų aukš aičių a mės pag indu susi o ma us bend inei lie u ių kalbai žemai iško aš o po eikis išliko: o me o žemai iškoje spaudoje – sa ai aščiuose Žemaičių p ie elius (1925–1940 m.) i Žemaičių žemė (1940–1944 m.) – bu o disku uojama i aginama ašy i žemai- iškai (plg. Jono Jablonskio eiginį: „Bend am au os kalbinės kul ū os labui bū ų naudinga lygiag ečiai li e a ū inio aš o žemaičiams u ė i sa ąjį“ (p. 156)), siūlomi į ai ūs (J. Tau ydas, B. Ju gu is) suno min os žemaičių ašybos a i- an ai (p. 155–156), skelbiama žemai iškai pa ašy ų pasakojimų, pa a lių, p iežo- džių, dainų i eilė aščių (minė uose leidiniuose i 1938 m. išleis oje an ologijoje Žemaičiai žemai iškai už ašy ą sa o kū ybą skelbė S asys Anglickis, P anas Ge- nys, So ija Čiu lionienė-Kyman ai ė i ki i au o iai (p. 156–158)). Su A gimimu plūs elėjusi nauja žemaičių kul ū inio sąjūdžio banga paska ino su elk i jėgas 17 Ž . Zinke ičius 1974. 18 Daugiau ž . Gi denis, Ski man as, pa ., 1998; Gi denis, Gi denienė 1997. 19 Subačius 1993: 5. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ 282 Ac a Linguis ica Li huanica LXXX Hol oe Axel 2004: E idencialumo ka ego ija. – G ama inių ka ego ijų y imai [Lie- u ių kalbos g ama ikos da bai 2], Axel Hol oe , Lo e a Semėnienė ( ed.). Vilnius: Lie- u ių kalbos ins i u as, 105–120. Klicne Lo e a: Žemaičių kalbos „biblija“ p is a y a žemai iškai. P ieiga in e ne e: h p://www.sk as as.l /?da a=2017-11-24& ub=1065924810&id=1511187726 [žiū- ė a 2017-11-21]. Linke ičienė Nijolė, Šinkūnienė Jolan a 2012: Asmeniniai į a džiai mokslo kalboje. – Kalbo y a 64(3), 78–102. P ieiga in e ne e: h p://www.kalbo y a. l . u.l / wp-con en /uploads/2012/04/Kalbo y a_64_78-102.pd . Pab ėža Juozas 1986: Diach oninės pas abos apie ki čio a i aukimą šiau ės žemai- čių a mėje. – Bal is ica 22(2), 53–59. Pab ėža Juozas, Ma cišauskai ė Vida, Leskauskai ė As a, sud., 2013: Šiau ės žemaičiai elšiškiai. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. Pab ėža Juozas: Poudo ožsė uožės, buobas naso asi. Vieša paskai a 2018-03- 20 LMA V uble skių biblio ekoje. P ieiga in e ne e: h ps://www.you ube.com/ wa ch? =E 5HqE YiMc. Subačius Gied ius, pa ., 1993: Lie u ių a gimimo is o ijos s udijos 6. Vilnius: Mokslo i enciklopedijų leidykla. U bana ičienė Joli a, Ja osla ienė Ju gi a, 2018: Alekso Gi denio (1936– 2011) a minimo kon e encija „Kalbų i a mių ans o macijos“. – Bal is ica 53(1), 143–147. P ieiga in e ne e: h p://www.bal is ica.l /index.php/bal is ica/a icle/ iew/2334. Zinke ičius Zigmas 1966: Lie u ių dialek ologija. Vilnius: Min is. Zinke ičius Zigmas 1974: Reikšmingas žemai iškas ank aš inis eks as. – Lie u ių kalbo y os klausimai 15, 171–193. Zinke ičius Zigmas 1994: Lie u ių kalbos dialek ologija. Vilnius: Mokslo i enci- klopedijų leidykla. Zinke ičius Zigmas 2006: Lie u ių a mių kilmė. Vilnius: Lie u ių kalbos ins i u as. Į eik a 2019 m. sausio 15 d. JŪRATĖ PAJĖDIENĖ Lie u ių kalbos ins i u as Pe o Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lie u a [email p o ec ed]