Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų
Full text
146 Acta Linguistica Lithuanica LXXX NIJOLĖ ČEPIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: leksikologija, skoliniai, germanizmai, leksikografija, etimologija, kalbos istorija, raštija. DOI RELIGINĖ, MITOLOGINĖ LEKSIKA: SKOLINIAI IŠ GERMANŲ KALBŲ Religious, mythological vocabulary: loanwords from Germanic languages ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama religijos ir mitologijos teminių grupių germanų kalbų kilmės leksika semantikos ir kilmės aspektais. Skoliniai suskirstyti į septynis pogrupius: bažnyčios pastatų ir jų dalių, administracijos, aplinkos; bažnyčios vidaus įrangos, vietų joje; apeigų reikmenų, bažnyčios daiktų; švenčių, apeigų; bažnytinės veiklos, knygų, muzikos instrumentų; asmenų pavadinimai; mitologinė leksika, antgamtinių būtybių pavadinimai. Nustatytas germanizmo pamatinis žodis, iš kurio jis kilo, nurodoma skolinio pirminė kilmė. Duodama kitų kalbų atitikmenų. Šalia pateikiamas leksemų fiksavimas raštijoje nuo XVI a. ir vartojimas gyvojoje kalboje, tarmėse. Aptariama skolinių chronologija. Išaiškinta, kad lietuvių olà vartojamas ne tik reikšme ‘žvėrelių ar paukščių urvas, landa’, kaip pateikiama LKŽe, bet Bretkūno Biblijoje jis užfiksuotas dar reikšme ‘patalpa (laidoti), kripta’. Apibūdinami iš germanizmų sudaryti dariniai. ESMINIAI ŽODŽIAI: religinė, mitologinė leksika, skoliniai, germanizmai, semantika, Prūsijos žodynai, raštija, tarmės. ANNOTATION The article addresses the religious and mythological vocabulary of Germanic origin from the perspective of semantics and origin. Loanwords are divided into seven sub-groups:church buildings and their parts, administration, environment; church interior, places inside it; objects used in rituals, church items; festivals, rituals; church activities, books, musical instruments; names of persons; mythological vocabulary, names of supernatural beings. The base
Straipsniai / Articles 147 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų word of the Germanism from which it derived is established; the primary origin of the loanword is identified. Equivalents in other languages are presented. The recording of lexemes in the written language dating from the 16th century and their usage in the spoken language and dialects are also provided. The chronology of loanwords is discussed. It was found that Lithuanian olà is not only used in the meaning of ‘a cave, burrow of animals or birds’ as defined in the Dictionary of the Lithuanian Language but also as ‘a chamber (for burial), crypt’ according to Bretkūnas’ Bible. The formations deriving from Germanisms are described as well. KEYWORDS: religious, mythological vocabulary, loanwords, Germanisms, semantics, dictionaries of Prussia, written language, dialects. 1. ĮVADAS Dauguma lietuvių kalbos skolinių iš germanų kalbų, daugiausia vokiečių kalbos, yra materialiosios kultūros žodžiai. Tačiau turima ir nematerialiosios kultūros germanų kilmės ar atėjusių iš germanų kalbų žodžių, nors ir jie dažnai įvardija materialius daiktus. Religijos ir mitologijos teminės grupės skoliniai užfiksuoti jau pirmuosiuose XVI a. raštuose, daugiau Prūsijos. Medžiaga straipsniui rinkta iš lietuvių kalbos senųjų raštų, vėlesnių darbų, Prūsijos lietuvių–vokiečių ir vokiečių–lietuvių žodynų, taip pat iš gyvosios kalbos, tarminių tekstų, šnektų ir tarmių žodynų bei dabartinės bendrinės kalbos. Jame panaudota Lietuvių kalbos žodyno I–XX t. (LKŽ, LKŽe) ir kitų darbų medžiaga (žr. literatūros ir šaltinių sąrašą). Straipsnio tikslas – pateikti ir panagrinėti germanų kalbų kilmės religinę, mitologinę leksiką semantikos, kilmės, chronologijos aspektais, paaiškinti skolinio pirminę kilmę; nurodyti leksemų fiksavimą raštijoje ir vartojimą gyvojoje kalboje, tarmėse; pateikti iš religinės leksikos germanizmų sudarytų darinių. Darbe pateikiami germanų kalbų, daugiausia vokiečių kalbos, kilmės žodžiai, tiesiogiai patekę į lietuvių kalbą; germanų kalbų kilmės žodžiai, galėję patekti į lietuvių kalbą iš kitų kalbų tarpininkių, daugiausia slavų kalbų; ne germanų kalbų pirminės kilmės žodžiai, bet pasiskolinti iš germanų kalbų. Naujesniuose religinės leksikos, religijos terminų tyrinėjimuose užfiksuota nedaug germanizmų. Algis Rubinas daktaro disertacijos Lietuvių kalbos religinė leksika ir jos istorija (2002) skyriuje Lietuvių kalbos germanizmai pateikė tik tris germanizmus: kùnigas ‘dvasininkas, klebonas’, pdė ‘krikštamotė’, agenda ‘maldų knyga, ritualas’. Skyriuje Lietuvių kalbos slavizmai randami dar keli skoliniai, autoriaus manymu, atėję per vokiečių kalbą: kardinolius, abtas (aptas) ‘vyrų katalikų vienuolyno viršininkas’, kapucyneris ‘pranciškonų ordino vienuolis’, keceris ‘eretikas, atskalūnas’. 2012 m. Aušros Rimkutės daktaro disertacijoje 1883–1916 metų katekizmų religijos terminai yra taip pat nedaug vokietybių: kunigas, gizelis ‘mokinys’, podė, pl. podžiai ‘krikšto tėvai’, katgismas
NIJOLĖ ČEPIENĖ 148 Acta Linguistica Lithuanica LXXX ‘katekizmas’, vediniai: kunigystė, kunigaikštystė. Šio straipsnio autorė raštuose, žodynuose, tarmėse rado daugiau religinės leksikos žodžių, kilusių iš germanų kalbų, daugiausia vokiečių kalbos, ar patekusių į lietuvių kalbą iš germanų kalbų, kurie čia bus apžvelgiami. Straipsnyje taikomi diachroniniai ir sinchroniniai tyrimo metodai: lyginamasis istorinis, gretinamasis, fonetinis ir kiti, remiamasi etimologiniais žodynais, naujausiais kalbotyros darbais. 2. GERMANŲ KILMĖS RELIGINĖS, MITOLOGINĖS LEKSIKOS SEMANTIKA, KILMĖ, PAPLITIMAS IR VARTOJIMAS Raštijoje nuo XVI a. (daugiausia Prūsijos, Mažosios Lietuvos) ir tarmėse užfiksuota germanų kilmės ar pasiskolinta iš germanų kalbų religinės teminės grupės leksika suskirstyta į šešis pogrupius, septintajame pateikta mitologinė leksika. Daugiausia šios teminės grupės germanizmų rasta XVII–XX a. Prūsijoje leistuose vokiečių–lietuvių ir lietuvių–vokiečių žodynuose: Lexicon Lithuanicum, Clavis Germanico–Lithvana, buvusio Karaliaučiaus archyvo rankraštiniame (vadinamame A. Krauzės) žodyne, Jokūbo Brodovskio Lexicon Germanico–Lithvanicvm et Lithvanico–Germanicvm, Pilypo Ruigio Littauisch– Deutsches und Deutsch–Littauisches Lexicon, Christiano Gottliebo Mielckės Littauisch–deutsches und Deutsch–littauisches Wörter-Buch, G. H. F. Nesselmanno Wörterbuch der Littauischen Sprache, Friedricho Kuršaičio Littauisch–deutsches Wörterbuch ir Deutsch–littauisches Wörterbuch, Aleksandro Kuršaičio Lietuviškai-vokiškame žodyne. Germanizmai nagrinėjami abėcėline tvarka. Šalia skolinio nurodomi duomenų laukai: gramatinės pažymos, reikšmės, fiksavimas šaltiniuose, paplitimas tarmėse, kilmė; pateikiami germanų kilmės pamatiniai žodžiai, iš kurių skoliniai yra kilę, aiškinama pirminė žodžio kilmė, duodama kitų Europos kalbų atitikmenų; pateikiamos kitų tyrėjų etimologijos. 1) bažnyčios pastatų ir jų dalių, administracijos, aplinkos pavadinimai, pvz.: aptja sf. ‘katalikų vienuolynas su jam priklausančiomis valdomis’ Lex 3a, C I 43 (orig. Aptye), Q 13, K I 32, Alm 27; abtja N 2 (abtije), Alm 23 < v.v.a. abbeteie (eppetige); abbetīe; plg. v.v. ebedîe, Pr.v. Abtey (Lex 3a), n.v.a. Abtei f. ‘abatija, vienuolynas’; s.v.a. abbateia iš bažn.lot. abbātia (Kluge 2002: 11; Lexer I 1; PaulW 11). domskirchė sf. ‘katedros bažnyčia’ S. Dauk < n.v.a. Domkirche ‘t. p.’. dreskamara sf. ‘zakristija’ B 361, 1033 (orig. Dreʒkamara), MŽ II 135, 398, N 155; drskamarė sf. (1) K, Prel 56 (drskamare), Alm 45, KŽ, Skr;
Straipsniai / Articles 149 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų dryskamarė sf. LC 1885, 12 < Pr.v. Drêskammer ‘zakristija, kurioje saugomas bažnyčios turtas, pinigai, vertingi įrankiai’ (Fr I 150, Ziesemer II 107), v.v.a. trëse-kamere f. (dresekamer, dryskamer), s.s. tresocamara (Lexer II 1505; Grimm XXII 163); plg. Baltijos vok. Drähskammer ‘t. p.’, v.ž. drēskammer ‘zakristija’ (Sehwers 1953: 28, 326); vok. Dresekammer, tresekammer f., trisekammer ‘bažnyčios iždinė, lobynas; archyvas; zakristija (nuo XV a. pab.)’, s.v.a. tresecamere, dresecamere, v.v.ž. tresekamere f., v.nl. trescamere; dūrinys iš tresso < lot.–rom. thesaurum ir lot.–rom. camara, camera (Grimm XXII 163; MndW IV 611-612). gemýnė sf. (1) ‘apylinkė; bažn. parapija’ N 249, [K], KŽ, gemynė Alm 53, gemyna sf. LC 1878, 42; gimýna sf. (1) ‘valsčius; parapija’ K, Alm 54, KŽ < Pr.v. gemne ‘bendruomenė; parapija’ (Alm (PrW)) dialektizmo; plg. v.v.ž. gemeine, gemene f., n. ‘bendras turtas; bendruomenės susirinkimas; (kaimo, parapijos ir kt.) bendruomenė’ (MndW II 53), v.v.a. ge-meinde f. ‘bendrumas; bendruomenė’, s.v.a. gimeinida, n.v.a. Gemeinde f. ‘bendruomenė; bažn. parapija’, → vok. adj. gemein ‘bendras’ (Kluge 2002: 343; Lexer I 839); l. gmina ‘bendruomenė’ iš vok. gemein, Gemein(d)e (Brückner 1974: 146). kapelė sf. ‘maža bažnytėlė, koplytėlė’ B 795 < v.v.a. kappëlle, kapëlle, kappel f. ‘maža bažnyčia, Dievo namai’, n.v.a. Kapelle f. ‘koplyčia, koplytėlė’; vok. iš v.lot. capella ‘koplyčia’; plg. n.nl. kapel (Lexer I 1514; Kluge 2002: 468). kikapis (hibr.) sm. (1) ‘kapai prie kirkės; šventorius’ R I 54, R II 223, MŽ II 298, N 200, K, KŽ, Alm 66, kirkkapis KŽ; dūrinys iš germ. kirkė ir liet. kapas; plg. n.v.a. Kirchhof m. ‘kapai, kapinės’. krkė sf. (1) ‘protestantų bažnyčia’ NdŽ, BM 177 (Bažnyčios yra trys: bažnyčia katalikų, žydų šulė ir latvių kirkė), Š, KŽ, KrtnŽ, FrnW, Srj, kikė (2) ZŠŽ (Nm); kirchė Š, krka sf. (1) ‘protestantų bažnyčia’ M. Valanč, M, rš, KŽ, ZtŽ < v.v.ž. kerke f. ‘bažnyčia’ (MndW II 449; Lasch 1914: 51), v.v.a. kirche f. ‘(krikščionių) bažnyčia, pastatas; žydų šventykla; tikinčiųjų draugija’, n.v.a. Kirche f. ‘bažnyčia’; plg. n.norv. kirke, n.šv. kyrka, s.fryz. kerke, s.s. kirika, n.nl. kerk; vok. iš vulg. gr. *kyrik (Lexer I 1580; Kluge 2002: 489). klosteris sm. ‘vienuolynas’ B 313; klostorius (klostorus) Lex 21a (orig. Kloʃtorus), 54a (Kloʃtorus), C I 1079 (Klóʃtorus) < Pr.v. Kloʃter (Lex 21a), v.v.a. klôster n., n.v.a. Kloster n. ‘vienuolynas’; plg. v.v.ž. klōster-, v.nl. clooster, n.nl. klooster, s.v.a. klōstar; vok. pasiskolino iš ankstyv. romanų *clōstrum ‘užsidaręs’, lot. claustrum ‘užraktas, uždarymas; pilis’ (Kluge 2002: 499; Lexer I 1631). kodryna sf. ‘bažnyčios bokšto vėliava’ C I 649, N 203, [K]; plg. Pr.v. Kodder ‘skuduras, skarmalai; blogi, suplyšę drabužiai’ (Fr I 399), Koder ‘skuduras, skarmalai, skiautė’ (Grimm XI 1569). kõras (kòras) sm. 1. ‘bokštas, varpinė’ NT Mt 21,33, B 190, R I 65 (Kôras), R II 180, MŽ I 127, N 205 (Kóras), K (ir kúras), KlvD 115, J, V. Kudir, dem.
NIJOLĖ ČEPIENĖ 150 Acta Linguistica Lithuanica LXXX koratis N 205. 2. ‘bažnyčios prieangis’ R II 91 (Kóras), MŽ II 120; kuõras1 sm. 1. ‘bokštas, varpinė’ SD 7, SD3 8, R I 71 (orig. Kůras), N 205, K, J, Vaižg, FrnW, V. Krėv, rš, Pnm, Čk, Klt, dem. kuorelis NS 1157, kuoratis RD 35. 2. ‘bažnyčios bokšto vėliava’ Lex 34 (orig. Kûras), C I 628 (Kůras), Q 173, B 444 (Kůras); < Pr.v. kor, kur, kûr ‘choras; paaukštinta vieta bažnyčioje chorui, viškos’ (Alm (PrW)), kūər (Natau 1937: 18), v.v.a. kôr, kur m. ‘bažnyčios choras, giedotojai chore; katedros kapitelis; perk. dangaus skliautas; vieta danguje kaip Dievo buveinė; angelų sfera’ (Lexer I 1678; Grimm XI 1792), v.v.ž. kôr (Lasch 1914: 95), n.v.a. Chor m. ‘grupė giedotojų; krikščionių bažnyčiose giedotojų vieta prieš altorių; pakyla, scena (protestantų bažnyčiose)’; plg. n.nl. koor; s.v.a. chōr iš lot. chorus ‘šokis su dainomis, ratelis; būrys, pulkas, daugybė’, o šis iš gr. chorós ‘vieta šokiui; grupė šokėjų; kulto giesmė ar kulto šokis Dievybėms’ (Kluge 2002: 171; LLŽ); v.v.ž. kur(e) ‘sargybinis, žvalgas (bokšte)’, kuren ‘sekant žiūrėti (medžiotojų terminas)’ (MndW II 602). Plg. dar 2) kūras. kunzistórija sf. (1) ‘centrinė vadovaujanti bažnytinė valdymo įstaiga’ K I 703, Alm 76 < n.v.a. Konsistorium n. ‘t. p.’ dialektizmo; plg. lot. consistorium ‘pasitarimo, susirinkimo vieta’. olà sf.‘urvas, patalpa (laidoti), kripta’ žr. prie 3. tumas2 sm. (2) ‘bokštas, varpinė; gyvenvietė (apie piliakalnį)’ BB 1 Moz 11,4, BB 2 Kar 9,17, BB Teis 9,46, BB 1 Mak 4,60 (acc. pl. Thurmus), BB 2 Krn 26,9, BB 2 Mak 13,5, BB Jdt 1,3, BB Ez 26,4, BB Jer 51,58, BB GG 4,4, BB Bar 6,17, BB Luk 14,28, BB Ezd 3,1, Lex 87a, RB Ps 48,13, C II 583, Q 523, H I 135, H II 211, K, K II 228, Mit V 151, J, Kel, Dor (Klp, orig. tórms), NdŽ, ALL 54, 35 (NTK), Alm 144, KŽ, Smln, Ser; stunis sm. (2) ‘varpinė’ K I 555, KŽ < Pr.v. Turm ‘miesto kalėjimas; bokštas’ (Fr II 416), Thurm (Lex 87a), trm ‘bokštas, kalėjimas’ (Alm 144), Ryt. Pr.v. torǝm (Mitzka 1919: 126), v.v. turm, torm, v.v.a. turn, turm, sturm; vok. Turm, Thurm ‘bokštas, varpinė; įtvirtinimas; kalėjimas’ iš turrem, o šis iš s.pranc. *torn; pastarasis iš lot. turris f. ‘bokštas, pilis, 1 W. Smoczyńskis kuras laiko neaiškiu žodžiu (Smoczyński 2007: 326). Kuras reikšmę ‘dešimties pėdų guba, rikė’ LKA I 186, žemėl. 109, Trgn, Slk, Lb, Ign, Švnč, Dglš, Lkm, Klt, dem. pl. kuorliai Pls galbūt reikėtų sieti su vok. kar ‘indas, dubuo; javų matas; aukštas (namo); viena ant kitos sudėtos dėžės; pašiūrė, stoginė; sunešta šieno ar šiaudų krūva’; plg. s.s. kar, v.v.a. kar, n.v.a. Kar n., dan. kar, šv. kar (Grimm XI 202); v.v.ž. kar, kare n. ‘indas, krepšys’ (MndW II 428), senas keliaujantis žodis (Kluge 2002: 470). J. Brodovskio žodyne užfiksuotas iš Biblijos vok. Cor (menʃura) ‘(javų) matas’ išverstas liet. Korras (B 315). 2 Pilies ir miesto bokštų apatiniai aukštai buvo naudojami kalėjimams. Todėl šis žodis vartojamas dar reikšme ‘kalėjimas’ BB ApD 5,20, BB Jon 3,24, VlnE 43,5 (loc. pl. turmůʃu), VlnE 202,19, VlnE 205,25, ŽCh 71, Lex 87a, R II 162, 351, MŽ II 214, 470, N 110, K, S. Dauk, M, J I 149, L, JD 201, KlvD 144 (Vlkš), BsO 397, BsMt II 166 (Dkš), Sln, Alm 144, LTR (Zp), LTs V 583, KŽ (A 1883, 226), DrskŽ, ZŠŽ, Als, Žg, Ūd, Vl.
Straipsniai / Articles 151 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų aukštas pastatas’; plg. n.šv. torn, n.isl. turn (Grimm XXI 466; Lexer II 1582; Kluge 1957: 798; 2002: 936); v.v.ž. torn, s.s. turn ‘bokštas; kalėjimas’ (MndW IV 580); la. turnis (Tuhrnis, Turrnis) ‘bokštas’ iš v.v.ž. torn, torne, turn ‘t. p.’ (Sehwers 1953: 146, 324); (v.l.) n.l. turma ‘bokštas (naudojamas kalėjimo reikmėms); kalėjimas; pančiai, našta; toks žaidimas’ < v.v.a. turm ‘bokštas’; s.brus. myрма ‘kalėjimas’, n.brus. (dial.) myрмá ‘t. p.’ (Brückner 1974: 585; LKPŽ 656). 2) bažnyčios vidaus įrangos, vietų joje pavadinimai, pvz.: gángos sf. pl. (1) ‘bažnyčioje vieta prie vargonų; viškos’ C II 752, K, K I 369, K II 102, Alm 52, FrnW, KŽ; gángai sm. pl. NmŽ < Pr.v. Gang ‘laiptai’ (R II 157), n.v.a. Gang m. ‘ėjimas, eisena; ėjimo vieta, praėjimas, koridorius; kelias, viškos (bažnyčioje), pakyla’; plg. v.v.a. ganc m. ‘ėjimas; kelias’, s.v.a. gang, s.s. gang, s.ang. gang, s.skand. gangr m., ganga f., s.fryz. gang, gong, gung, šv. dial. ganga, n.nl. gang (Kluge 2002: 329; Lexer I 734; Grimm IV 1219). kras sm. (1) (kuras) 1. ‘pakyla, paaukštinta vieta bažnyčioje chorui, kur yra vargonai, viškos’ Lex 20a (orig. Kuras), C I 428, B 302, 311 (kuras), K 197 (kúras), K II 102; pl. krai (2) Vdk, Žgč, Nmk, Kltn; kùras (kuras) ‘(vargonų) choras’ Lex 21a, C I 428, Q 110, B 312, Alm 76, ‘būrys, pulkas (angelų)’ C I 428, ‘laiptai’ C I 428; kõras sm. 1. ‘paaukštinta vieta bažnyčioje chorui, viškos’ B 311, I. Simon, Prk. 2. ‘choras, grupė giedotojų’ B 311, NdŽ; kòras (2) LzŽ, kóras (1) Alm 70. 3. ‘balsas, tonas (tik Biblijoje)’ Bb1 Ps 120,1, B 698 (orig. Dangaus Kóras); kuõras (4) ‘choras; būrys, pulkas (apaštalų, angelų)’ DK 30 (orig. nom. pl. kůrái), 37, 148, DP 38, 543, R I 71 (orig. Kras), VoK 11, KrtnŽ (kûors), ŠVŽŽ (kûors Vin, Kra, Meds, Žbr); < Pr.v. kor, kur, kûr ‘paaukštinta vieta bažnyčioje chorui, viškos; choras’ (Alm (PrW)), v.v.a. kôr m. ‘bažnyčios choras; giedotojų būrys; vieta maldos namuose, kurioje būna giedantys dvasiškiai’ (Lexer I 1678), n.v.a. Chor m. ‘dainininkai, giedotojai, dainavimas, giedojimas; ratas, būrys, pulkas; krikščionių bažnyčioje giedotojų vieta prieš altorių, protestantų bažnyčiose pakyla, viškos, kur giedama ir muzikuojama’; plg. s.v.a. chōr ‘dvasininkų choras bažnyčioje’, n.nl. koor; lot. chorus; gr. χopóϛ; iš reikšmės ‘giedotojas’ krikščionių bažnyčioje kilo reikšmė ‘giedotojų vieta prieš altorių’, iš čia ‘vieta bažnyčioje, skirta dvasininkams’ (Kluge 1957: 117; 2002: 171), v.v.ž. kôr (Lasch 1914: 95); la. kuris iš vok. (Sehwers 1953: 61); l. chór ‘choras; galerija’ iš gr., lot. choros, chorus (Brückner 1974: 182). Plg. 1) koras. 3) apeigų reikmenų, bažnyčios daiktų pavadinimai, pvz.: ablótas sm. ‘kalėdaitis, plonas paplotėlis, iškeptas iš miltų ir vandens’ Q 372 (orig. Ablots), R II 210, MŽ II 368, N 2, 30, [K], K II 98, Alm 23 < Pr.v. Ablatt ‘t. p.’ (Fr I 8; Alm 23); plg. Oblat (C II 161), v.v.a. oblâte, oblât f., n. ‘komunijos
NIJOLĖ ČEPIENĖ 152 Acta Linguistica Lithuanica LXXX paplotėlis, ostija’, n.nl. oblaat, n.v.a. Oblate f., v.lot. oblata (hostia) (Lexer II 138; Kluge 2002: 661). Plg. dar oblotas. bikierelis sm. dem. ‘kaušelis, taurelė’ SD 116, SD3 134 < s.s. bikeri, s.v.ž. bikeri; plg. v.ang. biker, v.v.a. becher m. ‘taurė; kaip matas’, Ryt. Pr.v. bēkǝř ‘taurė’, n.v.a. Becher m., n.nl. beker; vok. iš v.lot. bicarium n. ‘indas vynui, vandeniui, taurė’ (Kluge 2002: 99; Lexer I 137; Mitzka 1919: 122); la. biķeris iš s.v.ž. bikeri (Sehwers 1953: 12, 326); l. becher (bekier), dem. becherek. Urbutis liet. dem. bikerėlis iš *bikeris kartu su la. biķeris laiko tiesioginiu germanizmu (Urbutis 2009: 418). ALEW liet. bikierelis kildinamas iš l. becherek, kuris per vok. pasiskolintas iš lot. (ALEW I 113). isopas sm. bot. ‘vaistinis juozapas, yzopas (Hysopus officinalis), jo sultys; yzopo šakelės bažnyčioje naudojamos kaip šlakstyklė’ Mž 358,5, BB 2 Moz 12,22, BB 3 Moz 14,4, BB 4 Moz 19,18, VlnE 210,12 (orig. instr. sing. Iʃopu), R II 217, rš, P, TA 417 (Issopas), BzF 118; hysopas Mž 538,19 (instr. sing. hyʃopu); yzopas Vln1 175, Lex 52a, C I 416, 1023, C II 249, 1025, RB Ps 51,8, B 272 (pl. iʃopai), 735, 760 (Ÿʒopas), 989, R I 51, R II 217, MŽ I 101, MŽ II 288, NT PvŽ 9,19, NT Jn 13,29, K (ýzopas), NdŽ, P, TA 417 (Yzopas), BzF 118, Alm 57, LBŽ; zopas (1) NdŽ < Pr.v. Iʃop ‘vaistinis juozapas’ (Lex 52a; C I 1023), Yʃop (C II 1025), v.v.ž. isop (MndW II 393), v.v.a. isôpe, isôp m. ‘vaistinis juozapas’ (Lexer I 1459), n.v.a. Ysop, Hysop m. (f.), Isop ‘mažas krūmas su labai kvepiančiais lapais ir violetiniais žiedais (Hyssopus officinalis L)’; plg. ags. ysope f., s.v.a. hyssop m., vėlyv. s.v.a. – ankstyv. n.v.a. yzopus f.; lot. hyssōpus f., hyssōpum n. (Grimm XXX 2575). kelichas sm. ‘(liturginė) taurė’ BB Ps 23,5, BB Ez 23,31, BP I 366, BzB 294 < v.v.a. kelich, kelch m. ‘taurė’; plg. s.v.a. kelih, s.s. kelik, n.v.a. Kelch m. ‘taurė’; vok. iš lot. calix ‘taurė’ (Lexer I 1539; Kluge 2002: 483), v.v.ž. kelk, kellik m. ‘taurė’ (MndW II 440); (s.l., v.l.) n.l. kielich ‘indas, naudojamas apeigoms krikščionių bažnyčioje; taurė ir kt.’ < v.v.a. kelch, s.v.a. kelih, n.v.a. Kelch ‘t. p.’, iš lot. calix ‘taurė, dubuo’; s.brus. келuкъ (кuлuхъ) ‘(aukojimo) taurė; simbolinis likimo įvardijimas’, n.brus. кéлuхъ, кéлiх ‘didelė, aukšta taurė’ (LKPŽ 372). Plg. dar kylikas. kylkas (kilikas, kylỹkas K) sm. (2) K ‘(liturginė) taurė’ Mž 143, 380, 534 (kilikas), BP I 62, Vln 33,10, Vln 35, Vln 65,23, Vln¹ 36, VlnE 164,23, VlnE 172, VlnE 190,2 (Kilikas), Lex 53a (kilikas), C I 1050, Q 293 (kilikas), B 341, 566, 655, 776, H 55, R I 72, MŽ I 139, N 199, K II 223, KŽ, Alm 66 (kylikas), Rg, Kč (klikas (1)); kilichas sm. RB 116, kylichas Alm 66; < v.v. kilich m. ‘taurė’; plg. v.v.a. kelch, kelich m. (Lexer I 1539), s.s. kẹlik, s.v.a. kẹlich (Kluge 1957: 362); v.v.ž. kellik m. ‘gėrimo indas, taurė’ (MndW II 440), n.v.a. Kelch m. ‘taurė’; vok. iš lot. calix ‘taurė’; įvedus krikščionybę, pirmiausia vartojamas tik
Straipsniai / Articles 153 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų reikšme ‘religinių apeigų taurė’ (Grimm XI 504); la. ķelliks ‘indas’ iš v.ž. kellik ‘indas gerti, taurė’ (Sehwers 1953: 63). Plg. dar kelichas. klingbidelis sm. ‘maišelis pinigams bažnyčioje rinkti’ B 802, 1032 < Pr.v.ž. Klingbüdel ‘piniginė, maišelis su skambučiu ant lazdos rinkti išmaldai pamaldų metu’ (Fr I 378); vietoje vok. ü jau Prūsijos vokiečių tarmėje buvo tariamas garsas i (žr. Čepienė 2006: 211); plg. n.v.a. Klingelbeutel m. ‘krepšis su varpeliu ant ilgos lazdos, naudojamas pamaldų metu aukoms rinkti’. kozoliai sm. pl. ‘kunigo apeiginis drabužis, kamža’ Q 110 < Pr.v. Kâsel ‘pamaldų apdaras, choro marškiniai; platus apsiaustas, patogus švarkas, senas, mielas drabužis; ilgas sijonas iš tankios drobės su gobtuvu’ (Fr I 343); plg. l. koszula ‘marškiniai; abitas, vienuolių drabužis; bažn. arnotas, viršutinis kunigo apdaras, dėvimas per mišias’ iš lot. casula ‘paltas su gobtuvu’. mras (myras) sm. ‘kvapūs sakai, esantys kai kurių Afrikos ir Arabijos medžių žievėje, vartojami smilkalams’ Mž 195, BB 1 Moz 37,25, BB SalK 7,17, BB GG 5,1 (orig. acc. sing. mÿrrha), BB Sir 24,1, BB Est 2,2, BB Ps 45,9 (myras), RB Ps 45,9, B 235 (pl. Myrrai), BsMt I 29; mirė sf. R I 88 (mirrė), MŽ I 170, N 403, K, Alm 87 (mirrė), FrnW; plg. Pr.v. Mîre, Myrrhen (C II 96), Myrrhe (Lex 63), v.v.ž. mirre ‘(karčioji) mira’ (MndW III 95), v.v.a. mirre, mirr m. ‘mira’ iš arabų mirren (Lexer I 2158), s.v.a. mirra, myrra, s.s. myrra, ags. myrre, n.nl. mirre, n.šv. myrra, n.v.a. Myrrhe f. ‘mira (sakai)’; vok. iš lot. murra, myrrha, o šis iš gr. mýrrha f., mýrra; semitų kilmės žodis; arabų murra sietina su šaknimi marru ‘būti karčiam’; į germanų kalbas pateko per Bibliją (Kluge 1957: 497; 2002: 641); l. mira. E. Fraenkelis, remdamasis P. Skardžiumi, liet. mirà laiko skoliniu iš lenkų kalbos (FrnW). oblótas sm. (1) ‘komunijos paplotėlis’ C II 161, B 727 (orig. Oblot’s), B 956 (oblotas), N 30, [K], Alm 93 < Pr.v. Oblat ‘t. p.’ (C II 161), v.v.a. oblâte, oblât f., n. (oflôte) ‘komunijos paplotėlis; kepinio rūšis’; plg. n.v.a. Oblate f. ‘plonas iš miltų ir vandens iškeptas paplotis; bažn. komunijos paplotėlis’, s.v.a. oblāta, ovelāta, n.nl. oblaat, n.šv. oblat; vok. iš v.lot. oblata (hostia) ‘t. p.’ (Lexer II 138; Kluge 2002: 661). Plg. dar ablotas. skrỹnė sf. (2), skryn (4) 1. ‘katalikų bažnyčioje puošni spintelė altoriaus viduryje ostijai laikyti’ BB 2 Mak 2,5, BB 2 Krn 31,11. 2. ‘aukų dėžė, kasa’ BB Luk 21,2, VlnE 199, Lex 43a (orig. Diewa ʃkrine), H 181, B 596, K I 93, 678, TP 1881, 9, LC 1878, 21, dem. skrynelė I. 3. ‘laivas (apie biblinio Nojaus įrengtą laivą)’ BB 1 Moz 6,14, B 117 ◊ suderėjimo skrynė bažn. ‘sandoros skrynia’ BB Teis 20,27, BB Joz 4,18, C I 1142 (orig. Skryne Suderejimô), B 302, 833, R I 134, MŽ I 246, dem. skrynelė liudijimo (orig. Skrinele Liudimo) ‘sandoros skrynia’ BB 2 Moz 26,33); < v.v.ž. schrîn ‘skrynia, dėžė; karstas’ (MndW IV 138); v.v.a. schrîn m., n. ‘skrynia, dėžė drabužiams, pinigams, brangenybėms, relikvijoms; karstas’ (Lexer II 799), v.nl. scrīne; plg. s.v.a. scrīn(i), s.ang. scrīn, s.fryz. skrīn,
NIJOLĖ ČEPIENĖ 154 Acta Linguistica Lithuanica LXXX ags. scrīn ‘dėžė, lagaminas, narvas, dėžutė vertingiems daiktams, brangenybėms, relikvijoms’, ang. shrine ‘dėžė; altorius; šventovė’, n.šv. skrin, n.v.a. Schrein m. ‘puošni dėžė kulto daiktams, relikvijoms saugoti; karstas; skrynia; spinta’; vok. iš lot. scrīnium ‘apvalus indas kam nors laikyti’ (Kluge 1957: 679-680; 2002: 826; Grimm XV 1725); la. skrne, skrīnis ‘dėžė, skrynia (drabužiams, miltams); spinta’ iš v.v.ž. schrīn ‘spinta; skrynia; dėžė; stalčius’ (Sehwers 1953: 106; Karulis II 206) ar v.ol. schrijn, schrine ‘dėžė, skrynia; stalčius’ (Karulis II 206); (s.l., v.l.) n.l. skrzynia ‘užvožiama dėžė; skrynia ir kt.’ < s.ček. škřně ‘spinta; dėžė’, iš v.v.a. schrîn, s.v.a. scrîni, skrîni ‘dėžė; spinta’, iš lot. scrnium ‘apvalaina dėžė saugoti knygoms, dokumentams’; s.brus. скрыня, скрuня ‘dėžė; stačiakampio formos talpykla; slėptuvė; karstas’; n.brus. (dial.) скрыня ‘didelė dėžė; skiaurė (dėžė su skylutėmis gyvoms žuvims laikyti); dėžė miltams, grūdams laikyti; ėdžios’; s.rus. скрынa ‘kaustyta dėžė, skrynia; dėžė su dangčiu’, n.rus. скрыня ‘dėžė, užvožiama dėželė’ (LKPŽ 581-582). P. Skardžius lietuvių skrynià, skrnė laiko skoliniais iš brus. скрыня ar l. skrzynia (Skardžius 1931: 199), o W. Smoczyńskis kildina iš brus. skrýnja (Smoczyński 2007: 567). Šio darbo autorė mano, kad lietuvių skrynė kartu su latvių skrne galėtų būti pasiskolinti iš vidurinės vokiečių žemaičių tarmės schrīn ‘dėžė, skrynia, spinta, stalčius’. Dėl priebalsių junginio sk žr. Čepienė 2006: 291-292. tapelis sm. ‘maišelis su skambučiu aukoms bažnyčioje rinkti’ Q 478, N 89, [K], BzF 189 (orig. tåpel’), BS 146, Alm 141, FrnW, KŽ; plg. Pr.v. tofel ‘plokštė’ (Alm (PrW)), n.v.a. Tafel f. ‘lenta; plytelė; plokštė’. Plg. dar tobelis. tõbelis sm. (1) 1. ‘maišelis su skambučiu aukoms bažnyčioje rinkti (Klingsäckel)’ N 107 (Klp), Fr II 403, K, Alm 142, KŽ, Klp. 2. (pa)tobelis ‘bažnyčios tarnas, kuris kaip vertėjas stovėjo po lenta’ FrnW → patobelis < Pr.v. Potabel ‘anksčiau [Prūsų] Lietuvoje bažnyčios tarnas, padedantis vokiečių bažnyčios tarnams. Jų tarnyba – skambinti varpais, parūpinti vyno ir komunijos paplotėlių, tvarkyti bažnyčią ir jos įrankius ir kt.’ (Fr II 172); plg. patobelis ‘bažnyčios patarnautojas, kuris stovėjo už lentos, vok. Tafel, kaip vertėjas’ (R I 162, MŽ I 296, Alm 97), Pr.v. tôfel ‘lentelė, plokštė’ (Alm 142), n.v.a. Tafel, Elzaso dial. tôfel ‘(pakabinta) plokštė, lenta, mušama išgauti garsui, duoti ženklą, naudojama bažnyčiose, vienuolynuose vietoje skambinimo’ (Grimm XXI 13), Pr.v. Tobolize f. ‘kišenė, krepšelis’ (Fr II 403); l. toboła ‘(kelioninis) krepšys, kuprinė, maišelis’ (Brückner 1974: 572), tobół. Plg. dar tapelis. 4) švenčių, apeigų pavadinimai, pvz.: bėrės sf. pl. ‘laidotuvių vaišės, šermenys’ BzF 99, LTR, KŽ < Pr.v. Behre ‘puota dailidėms’ (Ziesemer I 530); plg. v.v.ž. bȫre ‘neštuvai’; bore (MndW I 392); s.fryz. bere, s.ang. bǣr, n.v.a. Bahre f. ‘neštuvai’ → germ. *ber-a- ‘nešti’ (Kluge 2002: 83); la. bres ‘(laidotuvių) neštuvai’ iš v.v.ž. (Sehwers 1953: 11).
Straipsniai / Articles 161 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų kùnigė sf. (1) 1. ‘moteris dvasininkė, vaidilutė’ S. Dauk, Pt, kùningė rš, ‘vienuolyno, šventyklos vyresnioji, viršininkė’ SD3 138, N 210, A 1884, 63, KŽ. 2. ‘kunigo (pastoriaus) žmona’ [K (Kt)], KŽ, I. Simon; → kunigas, kuningas. Plg. dar kuningė. kuniglis sm. (2) ‘vikaras’ NG 60, Sln, Skp, kunigẽlis ŠVŽŽ (Šts); vedinys iš kunigas. kunigenė sf. (1) Brž, kùnigienė (1) K; OsG 18 ‘kunigo (pastoriaus) pati’ R I 71 (orig. Kunngn), K, LC 1881, 17, Alm 76, KŽ → kunigas. kunigijà sf. (2) col. ‘kunigai, jų visuma’ M, J, sp, FrnW, V. Kudir, KŽ, Prn, Bs, Blv, kunigija Alm 75, kuningijà A 1884, 381, kuningja KŽ, Gmž; vediniai iš kunigas, kuningas. kunignas sm. (2) ‘pastorius’ Prk; vedinys iš kunigas. kùnigininkas, -ė smob. (1) ‘kunigo mokinys, rengiamas įžegnojimui’ A 1885, 372, BsV 164, KŽ (orig. kuniginiñkas), Klp, Prk → kunigas. kunignis, -ė smob. (2) ‘kas kunigo pažiūrų, kunigų šalininkas’ rš, Žem, ZŠŽ (Grš); vedinys iš kunigas. kùnigiškas sm. (1) ‘kunigas’ Slv; vedinys iš kunigas. kunigškis, -ė smob. (2) 1. ‘dvasininkas (ppr. katalikų)’ Ch 2 Moz 30,30, Grv. 2. ‘kunigo mokinys, rengiamas įžegnojimui’ KŽ, Šlu, Prk, kuningškis N 210, K, KŽ; vediniai iš kunigas, kuningas. kunigiùkas sm. (2) ‘klierikas’ Jrb; dem. vedinys iš kunigas. kunigùžis sm. (2) ‘protestantų ar liuteronų kunigas’ Alm 76, KŽ, ZŠŽ (Lkč, Žvr, Šk, Nm), Vdžg, Alk, Dkš, Gs, ‘liuteronų kunigas’ KrtnŽ; vedinys iš kunigas. kùningas sm. (3b) FrnW 1. ‘ponas, viešpats; vadas’ B 99, N 210. 2. ‘dvasininkas (ppr. katalikų), klebonas’ C II 204 (orig. Kúnnɨgas), 237 (Kúnningas), 647 (Kunnings), 1121, Q 75 (Kunnings), 179, R I 70 (Kunnɨgs), R II 58, 208 (Kunningas), 276, 282, H II 186, PVG 193 (1748 m.), 362 (1793 m.), MŽ II 23, 78, 277, JV 615, Sln, BzF 52, N 210, K, KŽ (A 1883, 42), Prel 44, Šlv, dem. kuningėlis N 210, kuningytis N 210, kuningužis N 210; < v.v. kuninc, kuning ‘karalius, valdovas’ (Lexer I 1774); plg. s.v.a. kuni(n)g, v.v.ž. kunig ‘karalius, valdovas, viešpats’, s.s. kuning, n.nl. koning; suom. kuningas (Kluge 1957: 391; 2002: 519–520), v.v.ž. konink, konnink ‘karalius’ (MndW II 524); pr. konagis ‘kunigaikštis, karalius’ iš v.v.a. (ar v.v.) künic ‘karalius’, v.v. kunic (kunig) ‘karalius’ (Mažiulis II 242–243 (E 405)). Plg. dar kunigas. kùningė sf. (1) 1. ‘moteris dvasininkė, vaidilutė’ rš. 2. ‘katalikų vienuolyno vyriausioji, viršininkė’ N 210, KŽ; → kuningas. Plg. dar kunigė. kuningenė R I 71 (orig. Kunnɨgn), N 210 → kuningas. kuningystis sm. ‘kardinolas, katalikų dvasininkas’ Q 109 (orig. Kunningystis, Popeƶaus Kraʃʃes) → kuningas.
NIJOLĖ ČEPIENĖ 162 Acta Linguistica Lithuanica LXXX manstas sm. ‘menonitas, priklausantis protestantų sektai’ K II 54, Alm 84, KŽ < Pr.v. Manist ‘t. p.’. Menonitai gyveno Prūsijoje, daugiausia Verderyje (Werder), Žemumoje (Niederungen) (Fr II 48); plg. v.v.ž. menniste ‘t. p.’ (MndW III 71), n.v.a. Mennonist, pagal pastorių Menno Simons (1496–1561, Nyderlandai). mukara sm. pl. (3b) ‘senieji vokiečiai, kurie paprastai meldžiasi namie’ ZŠŽ (Lkš), mùchariai sm. pl. (1) ZŠŽ (Ssr); mukeris ‘šventeiva’ I.Simon, mùkuris (1) ‘t. p.’ prš, Yl < n.v.a. Mucker m. ‘veidmainis, šventeiva, J. F. Budde pietistų pasekėjų XVIII a. pravardė’; plg. v.v.a. mûcheler m. ‘Meuchler, sicarius’ (Kluge 2002: 634–635; Lexer I 2191). nacarėnas, -ė smob. ‘nazarietis’ Alm 90; plg. vok. Nazarener ‘priklausantis judėjų krikščionių sektai (pirmaisiais mūsų eros amžiais)’, lot. Nazareus iš gr. Nazarēnos ‘Nazarietis, Jėzaus Kristaus prievardis’. naujakunigis (hibr.) sm. ‘neseniai įšvęstas kunigas’ Blv; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. naujas. pãkunigis sm. (1) ‘protestantų kunigo padėjėjas pasaulietis’ Šts; darinys iš germ. kunigas ir liet. praef. pa-. patóbelis sm. (1) ‘bažnyčios tarnas, varpininkas, zakristijonas’ Lex 43, Q 227, 297, C I 785, 1063, B 308, 591, 795, 831, R I 162, MŽ I 296, LLICh (Žodynėlis), N 107, [K], K I 555, KŽ, Alm 97, FrnW, Prk, ‘bažnyčios patarnautojas, kuris stovėjo už lentos, vok. Tafel, kaip vertėjas’ R I 162, MŽ I 296, Alm 97 < Pr.v. Potabel ‘anksčiau [Prūsų] Lietuvoje bažnyčios tarnas, padedantis vokiečių bažnyčios tarnams. Jų tarnyba – skambinti varpais, parūpinti vyno ir komunijos paplotėlių, tvarkyti bažnyčią ir jos įrankius, nešti maišelį aukoms rinkti (Klingsäckel), stebėti nestropius lankytojus, nepaklusniems uždėti geležinius antkaklius (Halseisen), patarnauti pamokslininkams, kai jie išvyksta pas ligonius ar ruošiasi krikštyti; jie taip pat turėjo būti renkant dešimtinę; jų pareiga – prižiūrėti pastatus ir padėti pamokslininkams žemės darbuose’ (Fr II 172). ALEW rašoma, kad vok. Potabel (Patabel) galėtų būti pasiskolintas iš liet. patóbelis (ALEW II 741-742). piligrmas, -ė smob. (2) ‘keliaujantis maldininkas, keliautojas į šventąsias vietas’ TrpŽ, Š, DŽ pilgrmas, -ė brš, pilgrmas KŽ < Pr.v. Pilgrim, n.v.a. Pilgrim ‘keliaujantis maldininkas’ (Prel 40), s.v.a. piligrīm; plg. v.v.a. bilgerīm, pilgerīn, s.fryz. pilegrīm, v.ang. pilgrim; vok. iš v.lot. pelegrinus ‘svetimšalis, keliautojas’ (Kluge 2002: 703), v.v.ž. pelegrim(e) ‘t. p.’ (MndW III 315); it. pellegrino iš lot. põdė sf. (2) ‘krikšto motina’ C II 192, KŽ, Alm 103 (Aukštaitijoje), Pt, FrnW, ZŠŽ, KzRŽ, Šl, Jnš, Žml, Vl, Erž, Jrb, Sk; põdė scom. (2) ‘krikštavaikis’ N 294, K, M. Valanč, S. Dauk, BM 400 (Slnt), LMD (Šts), KŽ, Alm 103 (Žemaitijoje), NmŽ, FrnW, BM 400, Slnt, LMD (Šts), KrtnŽ (puodė), ŠVŽŽ (puodė Bks, Meds, Lyk), Dr, Kv, Plt, Vkš, Sd, Trk, Ms, Nt, Trk, ‘krikštaduktė’
Straipsniai / Articles 163 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų B 967 < Pr.v. pôde, pôt ‘krikštatėvis, krikštavaikis’ (Alm (PrW)); plg. v.v.ž. pade m. ‘krikšto tėvas, krikšto motina, kūmas, kūma’ (MndW III 291), n.v.a. Pate m. ‘krikštatėvis; krikštasūnis’; f. ‘krikštamotė; krikštaduktė’, lot. pater ‘dvasiškas tėvas, krikštatėvis’ (Kluge 2002: 685). precenteris sm. ‘parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas’ PVG 413 (1794 m.) < Pr.v. prezenter ‘t. p.’ (Alm 105 (PrW)); plg. lot. praecentor ‘dainavedys, solistas, dirigentas’. pùskunigis (hibr.) sm. (1) 1. ‘liuteronų sakytojas, pamokslininkas, kunigo pareigas atliekantis žmogus’ Grdm, Vn. 2. ‘klierikas, turintis diakono šventimus’ NdŽ; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. pus-. rabýneris sm. ‘rabinas, judėjų dvasininkas’ K II 118, Alm 109 < n.v.a. Rabbiner ‘t. p.’; plg. hebr. rabbi ‘mano mokytojas’; v.v.a. Râbînîs ‘Araber’ (Lexer II 330). sénkunigis (hibr.) sm. (1) ‘senas, senoviško mąstymo kunigas’ Vaižg; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. senas. velniakunigis (hibr.) sm. ‘kas blogais kėslais persirengęs į kunigus’ BsV 291, S I 165; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. velnias. vštkunigis (hibr.) sm. pl. (1) ‘kas nebaigęs kunigystės mokslų’ Nj, Skr; dūrinys iš germ. kunigas ir liet. višta. 7) mitologinė leksika, antgamtinių būtybių pavadinimai, pvz.: baziliškas (basiliškas, baziliškus) sm. ‘pasakų baidyklė, slibinas’ WP 98a,8, SD 8, SD3 9 (orig. baʒyliʃʒkas), Bb Iz 11,8, B 189 (Baʃiliʃʒkas), baziliškus Lex 236 (Baʒiliʃʒkus), C I 236, Prel 51 (bazylìszkas); plg. v.v.a. basiliske m., basilisk (Lexer I 133), n.v.a. Basilisk mit. ‘baziliskas, slibinas’, Pr.v. Baʃiliʃʒke (C I 236); n.nl. basilisk, n.ang. basilisk; vok. pasiskolintas iš lot. basiliscus, o šis iš gr. basilískos ‘mažas karalius’ (Kluge 2002: 94); l. bazyliszek. ALEW liet. baziliškas kildinamas iš lenkų kalbos (ALEW I 100). grãlis sm. ‘paslaptingas ir stebuklingas indas (dubuo, taurė), akmuo (viduramžių vokiečių padavimuose, kūryboje)’ TrpŽ, KŽ, NSŽ; ‘legendinė taurė, iš kurios gėręs Jėzus Kristus per paskutinę vakarienę’ TrpŽ, NSŽ 144 < vok. Gral m. ‘šventenybė (akmuo, taurė ar kt.)’; plg. v.v.a. grâl m. ‘šv. gralis, Kristaus vakarienės dubuo’, s.pranc. graal ‘t. p.’, v.lot. gradalis (Kluge 2002: 367; Grimm VIII 1737; Lexer I 1066). kãbalas sm. (1), ppr. pl. ‘ateities spėjimas kortomis ir kitokiais būdais’ Vad, Lp, Kt, kablai pl. ZtŽ; plg. Pr.v. kabâl ‘nemalonumai’ (Alm (PrW)), Cabale f. ‘slaptos intrigos, pinklės’ (K I 673), n.v.a. Kabale f. ‘klasta, klastingumas; pinklės’; n.ang. cabal, n.šv. kabal, n.norv. kabale; vok. iš pranc. cabale ‘kabala, judėjų, žydų slaptas mokslas’, o šis iš hebr. qabbālā(h) ‘perdavimas; tradicija’ (Kluge 2002: 457); hebr. gabbala ‘(slapta) tradicija’, s.žyd. kabbālāh ‘būrimas
NIJOLĖ ČEPIENĖ 164 Acta Linguistica Lithuanica LXXX iš skaičių, magija, intriga’ (Vasmer II 1986, 149); (v.l.), n.l. kabała, pl. kabały ‘judėjų filosofinis apokrifinis traktatas; būrimas kortomis; būrimas iš ženklų, skaičių; burtų mokomoji knyga; sąmokslas, intriga; rūpesčiai, sunkumai’< l. jid. qabole ‘paslaptingasis judėjų mokymas’, v.lot. cabbala ‘Kabala (išmintis, perduodama rabinų)’, iš v.hebr. qábbālāh ‘gavimas, priėmimas; tradicijų perdavimas iš kartos į kartą; paprotinis įstatymas; po Mozės rašyti veikalai; kabala, paslaptingoji išmintis’; n.brus. кaбалá ‘rūpesčiai; galvosūkis; apgaulė, niekai’, n.brus. dial. кaбалы pl. ‘būrimo kortos’ (LKPŽ 337), l. kabała ‘intriga, slaptas mokslas’ < vok. ir it. cabala, o šis iš hebr. kabbalah (Brückner 1974: 211). špkas sm. (1, 3) ‘vaiduoklis, šmėkla, pamėklė’ K II 200, Cp, NdŽ, BzF 185 (Prk), Alm 134, FrnW, KŽ, ZŠŽ (Grš, Šk, Ssr, Snt), NmŽ, Šn, Vlkv, Nm, Gs, Mrj, Tlž; špūkis, -ė smob. ‘kas naktį vaikščioja, naktibalda, vaiduoklis’ J, BzF 185 (orig. szpúks); špókas (1) ‘vaiduoklis, šmėkla’ ZŠŽ (Snt) < n.v.a. Spuk (Spuch) m. ‘šmėkla, vaiduoklis, pamėklė’, kuris perimtas iš v.v.ž. spōk, spūk, n. ‘vaiduoklis, šmėkla, niekinga būtybė’; plg. v.nl. spoke, s.ang. pūca mit. ‘gnomas, barzdukas, kaukas, aitvaras, namų dvasia’. Kilmė neaiški (Kluge 2002: 871; MndW IV 335). pracauberoti, -oja, -ojo verb. ‘užburti, užkerėti’ BzF 205 < n.v.a. verzaubern ‘t. p.’. Valhalà sf. ‘senovės skandinavų mitologijoje – dievo Odino rūmai, mūšyje kritusių karių buveinė’ TrpŽ; dėl kilmės plg. vok. Walhall(a) < s.skand. Valhǫll ‘nužudytojų rūmai’; šiaurės germanų mitologijoje taip vadinama salė, vok. Halle, į kurią ateina kritusieji kovose (Kluge 2002: 970). valkrijos sf. pl. (1) ‘senovės skandinavų mitologijoje – karingos merginos deivės, kurios padėdavo karžygiams mūšiuose, nuvesdavo žuvusių karių vėles į Valhalą ir ten per puotas jiems patarnaudavo’ TrpŽ, NSŽ 454; plg. n.v.a. Walküre f. < s.skand. valkyrja ‘pasirenkanti mirusius’, n.šv. valkyria, n.ang. Valkyrie, n.nl. walkure (Kluge 2002: 970). Valpùrgijos naktis ‘senovės germanų pagoniška pavasario pradžios šventė naktį iš balandžio 30 d. į gegužės 1 d.; pagal vokiečių prietarus tą naktį ant Brokeno kalno piktosios dvasios ir raganos keldavusios puotą, orgijas; puota, orgija’ TrpŽ, Valpurgija KŽ, NSŽ; plg. vok. Walpurgisnacht ‘Hexensabbat’; Walpurg(is) yra germanų šventoji, kilusi iš Anglijos, vokiškai Walt-purc; gegužės 1-osios naktį joja raganos ant Blocksbergo kalno – ryšys tarp raganų ir šventosios yra motyvuotas tik data’; n.nl. Walpurgisnacht, n.ang. Walpurgis Night (Kluge 2002: 971); lot. Valpurgis.
Straipsniai / Articles 165 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų 3. DĖL ŽODŽIO OLA REIKŠMIŲ IR KILMĖS Bretkūno Biblijoje užfiksuotas žodis ola4 sf. ‘urvas, landa, patalpa, kripta’ (BB 1 Moz 23,9 ‘ola laidoti’, BB 1 Kar 18,4, BB 1 Kar 19,9, BB 1 Kar 19,13, BB Ps 142,1, olė BB 1 Kar 18,4, ala BB 1 Sam 24,4, BB 1 Sam 24,11, uola BB 1 Sam 24,4). Olos, kaip paslaptingi vartai į požeminį pasaulį, yra daugelio kultų, mitų ir padavimų objektas. Jos buvo laikomos dievų gimimo vietomis, atsiskyrėlių buveinėmis. Kretos ir Mikėnų tikėjime buvo daug šventų olų (NSŽ 294-296). Ola vartojamas ne tik reikšme ‘žvėrelių ar paukščių urvas, landa’, kaip pateikiama LKŽe, bet ir ‘patalpa, kripta, vieta pasislėpti; prieglobstis’. Kriptos buvo ankstyvųjų krikščionių kulto ir laidojimo patalpos katakombose, požeminėse kapinėse. Iš Biblijos sužinome, kad olos buvo su durimis (1 Kar 19,13), didelės (paslėpė oloje čia 50 ir ten 50 prarakų (1 Kar 18,4)). Jose buvo laidojama – Antano Rubšio Šventojo Rašto (ŠvR, 1 Moz 23,19) vertime rašoma: Tada Abraomas palaidojo savo žmoną Machpelos lauko oloje, priešais Mamrę {tai yra Hebroną}, Kanaano krašte. Laukas ir ola perėjo iš hetitų į Abraomo nuosavybę kaip kapavietė. Bretkūnas ir jo išverstos Biblijos korektoriai turbūt abejojo, ar išverstų lietuviškų žodžių reikšmė tiksliai atitinka originalo žodį, todėl dažnai prirašomas ola, atitinkantis n.v.a. Höhle f. (Hohl n.), vidurio vokiečių Hohle f. ‘ola, įduba; didelė tuščiavidurė patalpa žemėje’ (Grimm X 1714, 1715, PaulW 299); plg. vidurinės vokiečių žemaičių tarmės hol n. ‘ola, įduba, tuščiavidurė patalpa; prieglobstis, slėptuvė’, XV a. Liubeko (Lübeck) miesto vienuolio dominikono Hermanno Kornero kronikoje, vokiečių žemaičių kalba parašytuose raštuose užfiksuotą verb. holen ‘sich in eine Höhle, Versteck begeben (leistis, iškeliauti, eiti į olą, slėptuvę)’ (MndW II 285, 288). Lietuvių ola sietinas ir su v.v.a. hol5 n., m. ‘ola, duobė, kiaurymė, įduba’, v.v.a. hüle f. (hol) ‘ola, prieglobstis, lindynė (Schlupfwinkel)’, [hule BB 1 Moz 19,30], v.v.a. verb. hëln ‘laikyti paslaptyje, paslėpti’ (Lexer I 1324, 1381, 1242). Plg. dar giminišką s.skand. hǫll (n.v.a. Halle f. ‘prieangis, priestatas iš kolonų’), kurio pagrindinė reikšmė yra ‘uždengtas, paslėptas’; (gotų hallu-s ‘uola, statinys iš akmenų, salė uolose’); → germ. *hel- ‘slėpti, paslėpti’. Iš v.v.a. verb. hëlen, hëln ‘laikyti paslaptyje, slėpti, paslėpti, slapstyti’ (n.v.a. hehlen) kilo v.v.a. helle sf. mit. ‘paslėptas, slaptas požeminis mirusiųjų pasaulis, pragaras; siaura patalpa tarp krosnies ir sienos’, v.v.a. halle f. 4 Ola užfiksuotas dar VlnE 101,11, DP 488, MP 284, SD3 76, 85, 155, 281, 291, SD 66, 238, 246, Q 235, B 860, R I 167 (orig. ůla), MŽ I 306 (ůla), A. Baran, J, JD 853, Jrk 25, FrnW, ZŠŽ (Grš, Šk, Br), KzRŽ, Ds, Dkš, Km, Sg, Skp, Rš, dem. olùkė ZŠŽ (Lkš); turimi ir hola ‘duobė, urvas’ SP I 42,6; 42,11; 255,2, BzF 116, FrnW I 516, hala SD1 44, BzF 116. 5 Plg. dar s.v.a., v.nl., s.fryz. hol, ang. hole ‘ola, urvas’ (Kluge 1957: 313).
NIJOLĖ ČEPIENĖ 166 Acta Linguistica Lithuanica LXXX ‘medinis bokštas, medinės kolonos, trobelė; vieta ruošti ir saugoti druskai’; plg. dar got. halja ‘požeminis mirusiųjų pasaulis’ (Lexer I 1232, 1149; Kluge 1957: 283; Grimm X 229). W. Smoczyńskis lietuvių ola laiko neaiškios kilmės žodžiu (Smoczyński 2007: 432). Latvių ala ‘ola, urvas, landa’ J. Sehwers kildina iš v.v.ž. hol ‘ola, skylė, įduba’ (Sehwers 1953: 1). Taigi lietuvių ola ‘urvas, dauba, patalpa, kripta; prieglobstis’, užfiksuotas XVI a. Bretkūno Biblijoje, galėtų būti kildinamas ne tik iš vidurinės vokiečių žemaičių tarmės hol n. ‘ola, urvas, tuščia patalpa; prieglobstis’, kaip rašė E. Fraenkelis, bet ir iš vidurio vokiečių Hohle f. ‘ola, įduba; didelė tuščiavidurė patalpa žemėje’; plg. vidurinės vokiečių aukštaičių tarmės hüle (hule, hol) f. ‘urvas, duobė, prieglobstis’. Plg. dar Valhala (prie 2, 7). Antano Rubšio verstame Šventajame Rašte randame skolinį šeolas sm. ‘mirusiųjų buveinė, pragaras’ ŠvR (Moz 37,35; GG 8,6; Job 24,19), kilusį tikriausiai iš hebr. še’ol, kuris turbūt sietinas su n.v.a. Hölle f. ‘požeminis mirusiųjų pasaulis, pragaras’, got. halja, s.v.a. hella ‘mirties deivė Hel, jos gyvenamoji vieta’ (Grimm X 1747); plg. la. ele ‘pragaras’ iš v.v.ž. helle (Sehwers 1953: 331–332). Ankstesniuose senuosiuose lietuvių raštuose, turimais duomenimis, žodis šeolas neaptinkamas. XVI a. Bretkūno Biblijoje vok. Hölle f. ‘pragaras’ išverstas skoliniu iš lenkų kalbos peklà6. 4. DARINIAI Iš religinės leksikos germanizmų sudaromi nauji žodžiai: vediniai, denominatyvai, dūriniai. Ypač dažnai prie germanizmo šaknies pridedamos lietuviškos priesagos -ienė, -ystė, -iškas, -auti. Turima ir sudurtinių žodžių, hibridų, kurių vienas dėmuo yra germanizmas, o kitas – lietuviškas žodis. Daug darinių sudaryta su senuoju germanizmu kunigas. Vediniai, pvz.: ptienė, abtienė sf. ‘katalikų vienuolyno viršininkė’ → aptas, abtas; kunigenė, kùnigienė, kuningenė sf. (1) ‘kunigo (pastoriaus) pati’. Ypač daug vedinų sudaryta iš skolinių kunigas, kuningas: kùnigė, kùningė sf. (1) 1. ‘moteris dvasininkė, vaidilutė; vienuolyno, šventyklos vyresnioji, viršininkė’. 2. ‘kunigo (pastoriaus) žmona’; → kunigas, kuningas; kunigáitis sm. (1) ‘jaunas kunigas, vikaras; klierikas’; kunigystà sf. (2) ‘viešpatystė’ BP II 117, WP 27,13, DP 226, MT 30,31, ‘kunigo pareigos, kunigavimas’ WP 27,13, DP 465, MT 18, Alm 76, FrnW, KŽ, KrtnŽ; kunigstė sf. (2) ‘viešpatystė’ BB Joz 18,7, WP 152,19, DP 542, SP 204, B 684, R I 71, MŽ I 136, PG, ‘kunigo pareigos, 6 LKŽe nepateikiamas žodžio peklà šaltinis iš Bretkūno Biblijos.
Straipsniai / Articles 167 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų kunigavimas’ BB 1 Sam 2,28, DK 94, AK 93, DP 75, MT 18, Ch¹ 312, PK 13, SD3 96, SD 84, SG I 51, Lex 68a, Q 396, B 721, 810, 986, H 54, R I 71 (orig. Kunngystė), MŽ I 136, A 1885, 35, K, M. Valanč, M, FrnW, J. Bil, J. Šimk, KŽ, ŠVŽŽ (Dauk), kuningstė (2) ‘kunigo pareigos, kunigavimas’ Lex 68a, C II 237, Q 396, H 54, R I 71 (Kunngystė), R II 282, N 210, A 1885, 78, ‘viešpatystė’ R I 71, N 210; kecerỹstė sf. ‘erezija; paklydimas (tikėjime)’ Alm 64; bybeliškas adj. ‘būdingas Biblijai’ N 329, K, Alm 31, adv. býbeliškai K; → Bybelis; plg. n.v.a. biblisch; kètseriškas adj. ‘būdingas keceriui’ K I 683, adv. ketseriškai K I 683; kùnigiškas, -a adj. (1), -à (3⁴b) ‘būdingas dvasininkui (ppr. katalikų)’ BB 2 Moz 19,6, DK 147, DP 27, 76, 547, SD3 96, SD 84, B 986, K, BsMt II 238, M. Valanč, J. Jabl, KŽ, Ggr; kùningiškas, -a R II 282, N 210, A 1885, 81, adv. kùnigiškai ‘kaip kunigas’ K, ZŠŽ (Nm); kunignis, -ė adj. (2) ‘dvasininkų (ppr. katalikų)’ J. Jabl, KŽ, Šts. Denominatyvai: kunigáuti, -áuja (-áuna), -ãvo intr., kunigáut ZŠŽ 1. ‘būti kunigu, dvasininku’ Mž 421, BB Luk 1,8, S. Dauk, BzB 297, FrnW, P. Cvir, J. Jabl, J. Balt, Alm 75, KŽ, DŽ, ŠVŽŽ (Žbr). 2. ‘viešpatauti’ Mž 421, MT 250, rš; denominatyvas iš kunigas; podžiuti, -iáuja, -iãvo intr. ‘būti podžium ar pode, kūmauti’ rš, ZŠŽ (Jnk), apipodžiáuti tr. ‘pabūti podžiais, kūmais’ ZŠŽ (Jnk), denominatyvas iš podžius; spredikauti verb. intr. ‘sakyti pamokslą’ Alm 118, spredekóti KŽ, denominatyvai iš sprėdika; pilgrinauti, -auja, -avo verb. intr. ‘keliauti į šventąsias vietas’ BB Iz 23,7, Prel 43 → pilgrimas; plg. v.v.ž. pelegrine ‘piligrimas’ (Prel 43). Dūriniai: býbelnešis (hibr.) sm. (1) ‘Biblijos platintojas, išnešinėtojas’ LC 1882, 48, dūrinys iš germ. bybelė, bybelis ir liet. nešti; iškunigis sm. ‘buvęs kunigas, ekskunigas’ NdŽ, LzP, darinys iš germ. kunigas ir liet. praef. -iš; kikapis (hibr.) sm. (1) ‘kapai prie kirkės; šventorius’ R I 54, R II 223, MŽ II 298, N 200, K, KŽ, Alm 66, kirkkapis KŽ, dūrinys iš germ. kirkė ir liet. kapas; plg. n.v.a. Kirchhof m. ‘kapai, kapinės’; kunegbuvis (dial.) sm. ‘buvęs kunigas ar klierikas’ Pron, Užv; kunigbuvis BŽ 477, dūriniai iš germ. kunegas, kunigas ir liet. būti; Luter–Klebon–Patobel penigai (Luter [penigai], Klebon [penigai]) sm. pl. ‘dešimtinė, bažnytpinigiai, mokami liuteronų bažnyčiose’ Lex 23; dūriniai iš germ. liuteris ir penigai; iš sl. klebonas ir germ. penigai; iš germ. patobelis ir penigai; põdženklis (hibr.) sm. (1) ‘krikšto tėvų puošnūs užantspauduoti lapeliai su linkėjimais, į kuriuos įdedama dovana ar pinigai krikštavaikiui’ K II 105 (orig. pd-ženklis); dūrinys iš germ. podis ir liet. ženklas; plg. n.v.a. Patenbrief, Patenzettel ‘t. p.’ (Grimm XIII 1502); šprùkknygės sf. pl. (1) ‘pamokymų, sentencijų rinkinys, katekizmas’ K II 199, NmŽ, šprùknygės ‘maldų knygos’ NmŽ, dūrinys iš germ. šprukas ir liet. knygos pl.; plg. n.v.a. Spruchbuch n. ‘t. p.’.
NIJOLĖ ČEPIENĖ 168 Acta Linguistica Lithuanica LXXX 5. CHRONOLOGINĖS PASTABOS Nedaug religijos srities žodžių užfiksuota pirmuosiuose XVI a. senuosiuose raštuose, kiek daugiau jų rasta Bretkūno Biblijoje, pvz.: kunigas (kunegas, kungas); turmas ‘bokštas, varpinė’; psalteras (psaltrius, psaltieras) ‘psalmynas; styginis muzikos instrumentas’; mras (mirras, myras) ‘kvapūs sakai’; izopas (yzopas, yzapas) ‘vaistinis juozapas (Hyssopus officinalis); yzopo šakelės bažnyčioje kaip šlakstyklė’; skrynė ‘katalikų bažnyčioje puošni spintelė altoriaus viduryje ostijai laikyti; aukų dėžė, kasa; laivas (apie biblinio Nojaus įrengtą laivą)’. Nuo XVII a. skolinių daugėja, ypač Prūsijos vokiečių–lietuvių ir lietuvių– vokiečių žodynuose, pvz.: ablótas ‘kalėdaitis’; almzas ‘išmalda, dovana’; igės sf. pl. (2), lgės (1) ‘Visų Šventųjų šventė (lapkričio 1 d.)’; kañteris ‘tam tikras protestantų bažnyčios pareigūnas, vargonininkas’; katgismas ‘katekizmas, trumpas krikščionių tikybos išdėstymas klausymų ir atsakymų forma’; kėrbas (kerubas) bažn. ‘aukščiausiojo rango angelas’; plg. vok. Cherub, Pr.v. Cherub (C I 426), hebr. kerub (pl. kerubin) ‘t. p.’; asirų k’rub ‘milžiniškas paukštis su liūto letenomis ir žmogaus galva, grifas’ (Kluge 1957: 268); kirpoderis ‘bažnyčios tarnas, vargonininkas, zakristijonas’, kirkpoderis; klebonpenigai sm. pl. bažn. ‘dešimtoji pelno ar pajamų dalis, kurią tikintieji turėdavo duoti bažnyčiai, klebonui; dešimtinė’; dūrinys iš sl. klebonas ir germ. penigai; klebónpiningai (orig. Lutter-Klebón-Patóbel-Pinningai); gángos sf. pl. (1) ‘bažnyčioje vieta prie vargonų; viškos’< vok. Gang ‘t. p.’; predikauti, -auja, -avo intr. ‘sakyti pamokslą, viešai išbarti’; tapelis ‘maišelis aukoms bažnyčioje rinkti’< Pr.v. tofel ‘plokštė’, plg. Elzaso dial. tôfel ‘(pakabinta) plokštė, lenta, mušama išgauti garsui, duoti ženklą, naudojama bažnyčiose, vienuolynuose vietoje skambinimo’, n.v.a. Tafel (Grimm XXI 13). XVIII a. randama naujų skolinių, nemažai jų pateikiama Jokūbo Brodovskio žodyne, pvz.: dreskamara sf. ‘zakristija’, drskamarė, dryskamarė LC 1885, 12; kapelė ‘maža bažnytėlė, koplytėlė’; klekneris ‘varpininkas’; klingbidelis ‘maišelis pinigams bažnyčioje rinkti’; klosteris ‘vienuolynas’; precenteris ‘parapinės protestantų bažnyčios vaikų mokytojas’ PVG 413 (1794 m.); hibr. kirkapis ‘kapai prie kirkės, šventorius’. Nuo XIX a. užfiksuota naujų skolinių G. H. F Nesselmanno ir ypač F. Kuršaičio žodynuose, pvz.: bybelis sm., býbelės sf. pl. ‘Biblija’; býbelšprukis ‘Šventojo Rašto žodis’; verb. fimeliuoti ‘šventinti, konfirmuoti’; franciskõnas ‘elgetaujančių katalikų vienuolių ordino narys’; gnóda ‘malonė’; jergutãliau interj. ‘Dievulėliau, Dievuli’; kapucýneris (kaputsýneris) ‘katalikų vienuolių ordino, pranciškonų ordino šakos narys, pavadinta pagal jų ypač smailius gobtuvus’; likts sf. (4, 2) ‘Grabnyčių šventė; pamaldos, į kurias tikintieji eina su žvakėmis (vasario 2 d.)’; liturgja ‘viešųjų pamaldų, ypač mišių, tvarka krikščionių
Straipsniai / Articles 169 Religinė, mitologinė leksika: skoliniai iš germanų kalbų bažnyčiose’< vok. Liturgie ‘t. p.’, plg. n.nl. liturgie, bažn.lot. liturgia, gr. leitourga (Kluge 2002: 578); própstas ‘klebonas’; rabýneris ‘rabinas’; sprėdika sf. (1) ‘kalba, pamokslas’, spredika Alm 118, FrnW, spredeka KŽ, spredikas sm.; šprukknygės pl. ‘pamokymų, sentencijų rinkinys, katekizmas’; tõbelis ‘maišelis aukoms bažnyčioje rinkti’. A. Bezzenbergerio darbuose pirmiausia pateikti žodžiai: bėrės sf. pl. ‘laidotuvių vaišės, šermenys’ BzF 99; plg. Pr.v. Behre ‘puota dailidėms’ (Ziesemer I 530), v.v.ž. bȫre ‘neštuvai’ (Sehwers 1953: 11), s.fryz. bere ‘neštuvai’, n.v.a. Bahre f., vėlesnė reikšmė ‘neštuvai mirusiam nešti’ (Kluge 2002: 83), v.v.ž. boringe f. ‘pakėlimas, paėmimas; auka (Hebung, Einnahme)’ (MndW I 397, VI 80); la. bēres ‘neštuvai numirusiam nešti’ iš v.v.ž. bȫre ar rytų fryzų bēre ‘neštuvai’ (Karulis I 121); pracauberoti ‘užburti, užkerėti’ BzF 205 (Dargùžiai), Prel 58 (pracauberots). Daug šios teminės grupės skolinių užfiksuota Aleksandro Kuršaičio keturių tomų lietuvių–vokiečių žodyne, išleistame 1968-1973 m. (grãlis sm. ‘paslaptingas ir stebuklingas indas (dubuo, taurė), akmuo (viduramžių vokiečių padavimuose, kūryboje); legendinė taurė, iš kurios gėręs Jėzus Kristus per paskutinę vakarienę’; ilgikrstis sm. (2) ‘Kūčios (?), pl. Kūčių dovanos’; dūrinys iš v.v.ž. hilgen ‘šventieji’ ir liet. Kristus, plg. vok. der heilige Christabend; kirvelis ‘parapijinė šventė (minint bažnyčios pašventinimą); mugė (ryšium su parapijine švente)’; nacarėnas, -ė smob. ‘nazarietis’ Alm 90. 6. IŠVADOS Prūsijos raštijoje, žodynuose užfiksuota nemažai religinės leksikos skolinių iš germanų kalbų, nes Mažąją Lietuvą krikštijo vokiečiai, jie ilgai valdė šį kraštą. Kadangi vienuolių ordinai dalyvavo tame procese, todėl lietuvių kalboje yra vokiečių kilmės vienuolynų ir vienuolių pavadinimų: aptja ‘katalikų vienuolynas’, klosteris ‘vienuolynas’, kapucýneris ‘katalikų vienuolių ordino, pranciškonų ordino narys, pavadinta pagal jų ypač smailius gobtuvus’, francisknas ‘elgetaujančių katalikų vienuolių ordino narys’, kitų dvasininkų pavadinimų; pastatų; bažnyčios apeigų reikmenų; švenčių ir kitų pavadinimų. Pagal kilmę religinė ir mitologinė skolintinė leksika yra: 1) skoliniai iš germanų kalbų, daugiausia vokiečių kalbos; 2) graikų (pvz., psalteras), lotynų (pvz., skrynė), hebrajų (pvz., kėrbas ‘aukščiausiojo rango angelas’ iš hebr. kerub (pl. kerubim), aramėjų (aptas ‘vienuolyno viršininkas’), senosios prancūzų (pvz., gralis) ir kitų kalbų žodžiai, patekę į lietuvių kalbą iš germanų kalbų. Pirmieji germanų kilmės religinės leksikos žodžiai, užfiksuoti XVI–XVII a. lietuvių raštijoje, kilo daugiausia iš vidurio vokiečių, vidurinės vokiečių aukštaičių tarmės. Mitologinės leksikos yra nedaug, dauguma jos užrašyta tik XIX a.
NIJOLĖ ČEPIENĖ 170 Acta Linguistica Lithuanica LXXX Kai kurie religinės leksikos skoliniai yra bendri lietuvių ir latvių kalbose. Jie turi atitikmenų kitose Europos kalbose. Lietuvių žodžio olà reikšmė yra ne tik ‘žvėrelių ar paukščių urvas, landa’, kaip pateikiama LKŽe, bet XVI a. Bretkūno Biblijoje jis užrašytas ir reikšme ‘patalpa (laidoti), kripta; prieglobstis’, kuriuo išverstas vokiečių kalbos Höhle f. (vidurio vokiečių dial. Hohle), Hohl n. Lietuvių žodis olà sietinas su v.v.ž. hol n. ‘urvas, ola; prieglobstis’, v.v.a. hüle (hule, hol) f. ‘urvas, duobė, prieglobstis’, n.v.a. Hohl n. ‘urvas, guolis, įduba, įdubusi tuščia patalpa’, germanų *hel- ‘paslėpti’, v.v.a. verb. hëlen, hëln ‘laikyti paslaptyje, slėpti, paslėpti’, v.v.ž. helen, s.v.a. helan, s.s. helan. Dauguma religinės leksikos germanizmų pateikiama tik lietuvių senuosiuose raštuose, Prūsijoje leistuose žodynuose. Kai kurie religinės leksikos skoliniai vartojami paprastai tik gyvojoje kalboje, tarmėse, pvz.: bdelis ‘velnias’ Trg, Pgr, Erž (biedelis Grk, Skr, Krš, Rs, Trg); bybelštundė ‘laikas, skirtas Biblijos skaitymui’ NmŽ; hibr. jegumano interj. ‘Dieve mano’ Šts, dūrinys iš germ. jergau ir liet. įvardžio mano, plg. jergutalis; kañtaras ‘giedotojas’ ZŠŽ (Šakių apyl.), plg. kanteris (nuo XVII a.); mukara (3b) ‘senieji vokiečiai, kurie paprastai meldžiasi namie’ ZŠŽ (Lkš), muchariai ZŠŽ (Ssr), mùkuris prš, Yl, mùkeris ‘šventeiva’ Prk; podina sm. pl. (3b) ‘krikšto tėvai, podis ir podė’ Šl, Mšk, pdinai (1) Vkš, Žml, põdinas sm. (1, 3b) ‘krikštatėvis, podis’ FrnW, Žg, Mšk, Šl, Jnš, Lg, Žml, Pš, Lnkv, Ps, dem. podinùkas, -ė smob. (2) ‘krikšto vaikas’ Gs, ZŠŽ (Šakių apyl.), vedinys iš podinas; šprùkai pl. ‘maldos’ NmŽ. Plačiausiai gyvojoje kalboje paplitę žodžiai: kùnigas (kùnegas), pdė ‘krikšto motina; krikštavaikis’, pdis ‘krikšto tėvas, krikštamotė’, pdžius ‘krikšto tėvas, podis’, pdžiai sm. pl. ‘krikšto tėvai, podis ir podė’, pdinas ‘krikštatėvis’, interj. jegutalis ‘Dievulėliau, Dievulėli’, sprdikis ‘kalba, pamokslas’, bdelis (bíedelis) ‘velnias’. SANTRUMPOS acc. – accusativus, galininkas ags. – anglosaksų ang. – anglų ankstyv. – ankstyvoji aram. – aramiejų bažn.lot. – bažnytinė lotynų brus. – baltarusių ček. – čekų dan. – danų dem. – deminutyvas dial. – dialektas est. – estų fryz. – fryzų gen. – genitivus, kilmininkas germ. – germanų got. – gotų gr. – graikų hebr. – hebrajų hibr. – hibridas instr. – instrumentalis, įnagininkas