Old Icelandic “gná”

VÁCLAV BLAŽEK Masaryk University Tyrimų sritys: indoeuropeistika, ypač slavų, baltų, keltų, anatolų, tocharų ir indoarijų kalbos; finougristika; afroazijinė kalbotyra; etimologija; genetinė klasifikacija; matematiniai modeliai istorinėje kalbotyroje. DOI SENOJI ISLANDŲ GNÁ Gná senojoje islandų kalboje ANOTACIJA Straipsnyje senosios islandų kalbos teonimas Gná analizuojamas semantikos, žodžių darybos, etimologijos ir semantinės tipologijos požiūriu. Atsižvelgiant į dalinius rezultatus, suformuluota ši hipotezė: teonimas Gná gali atspindėti protogermanų *gno arba *gnaihō, kuris, regis, yra išnykęs germanų kalbų indoeuropietiško apeliatyvo *dʰgʰmeh₂ „žemė“ tęsinys arba jo vedinys *dʰgʰmeh₂ikeh₂ „priklausantis žemei“. Teonimai, žymintys žemės deives ir sudaryti iš kamieno *dʰgʰem-, aptinkami devyniose indoeuropiečių tradicijose. Analizuojamas germanų teonimas gali atstovauti dešimtajai tradicijai. RAKTAŽODŽIAI: teonimas, žodžių daryba, semantika, etimologija. ANOTACIJA Šiame straipsnyje semantikos, žodžių darybos, etimologijos ir semantinės tipologijos požiūriu analizuojamas senosios islandų kalbos teonimas Gná. Atsižvelgiant į dalinius rezultatus, buvo iškelta hipotezė, kad teonimas Gná gali atspindėti germanų prokalbės *gnō, arba *gnaihō, kuris, tikėtina, yra prarastas indoeuropiečių apeliatyvo *dʰgʰmeh₂ ‘žemė’ ar jo vedinio *dʰgʰmeh₂ikeh₂ ‘priklausantis žemei’ tęsinys germanų kalbose. Žemės dievybes pavadinantys teonimai, susiformavę iš kamieno *dʰgʰem, randami devyniose indoeuropiečių tradicijose. Straipsnyje analizuojamas germanų teonimas gali būti dešimtosios tradicijos atspindys. ESMINIAI ŽODŽIAI: teonimas, žodžių daryba, semantika, etimologija. Straipsniai / Articles 9 VÁCLAV BLAŽEK 1. ŠALTINIAI Senojoje islandų kalboje Gná reiškė „deivę iš Ásynja grupės“. Ji minima keliuose senosios islandų kalbos tekstuose: 1.1. Gylfaginning 35. Frá ásynjum. Tuomet Gangleris tarė: „Kas yra asinjės?“ Háras atsakė: „Frigg yra aukščiausia. Jai priklauso buveinė, vadinama Fensalir, ir ji labai puošni. Antroji yra Sága. Ji gyvena Sökkvabek, o tai didinga vieta. Trečioji yra Eir. Ji geriausia gydytoja. Ketvirtoji yra Gefjun. Ji yra mergelė, o jai tarnauja tos, kurios miršta netekėjusios. Penktoji yra Fulla. Ji taip pat yra mergelė, vaikšto palaidais plaukais, ant galvos nešioja auksinę juostą. Ji neša Frigg skrynią ir prižiūri jos apavą, taip pat su ja dalijasi paslaptimis. Freyja yra garbingiausia po Frigg. Ji ištekėjo už vyro, vardu Óðr. Jų duktė yra Hnoss. Ji tokia graži, kad nuo jos vardo vadinami hnossir — tai, kas gražu ir brangu. Óðras iškeliavo toli, o Freyja jo verkia, ir jos ašaros yra raudonas auksas. Freyja turi daug vardų; taip yra todėl, kad, keliaudama tarp nepažįstamų tautų ieškoti Óðro, ji vadinosi įvairiais vardais. Ji vadinama Mardöll ir Hörn, Gefn, Sýr. Freyja turėjo Brísingameną. Ji taip pat vadinama Vanadís. Septintoji yra Sjöfn; ji labai stengiasi palenkti žmonių — moterų ir vyrų — širdis meilei, ir nuo jos vardo meilės troškimas vadinamas sjafni. Aštuntoji yra Lofn; ji tokia švelni ir gera prašymams, kad iš Alföðro arba Frigg gauna leidimą moterims ir vyrams sueiti draugėn, net jei anksčiau tai buvo uždrausta arba laikyta neleistina. Todėl jos vardu tai vadinama lof, taip pat sakoma, kad žmonės ją labai giria. Devintoji yra Vár; ji klausosi žmonių priesaikų ir slaptų susitarimų, kuriuos sudaro moterys ir vyrai. Todėl tokie susitarimai vadinami várar. Ji taip pat baudžia tuos, kurie sulaužo pažadus. Dešimtoji yra Vör; ji išmintinga ir smalsi, tad nieko nuo jos neįmanoma nuslėpti. Yra posakis, kad moteris sužino tai, ką pastebi. Vienuoliktoji yra Syn; ji saugo salės duris ir uždaro jas tiems, kurie neturi įeiti; ji taip pat paskirta ginti teismuose tuos ieškinius, kuriuos nori atmesti. Todėl sakoma, kad syn yra pateikiamas, kai žmogus neigia. Dvyliktoji yra Hlín; ji paskirta saugoti tuos žmones, kuriuos Frigg nori apsaugoti nuo kokio nors pavojaus. Iš čia kilo posakis, kad tas, kuris išvengia pavojaus, yra hleinir. Tryliktoji yra Snotra; ji išmintinga ir santūri. Nuo jos vardo išauklėta moteris ar vyras, kuris elgiasi saikingai, vadinamas snotr. Keturioliktoji Gná; Frigg siunčia ją į įvairius pasaulius savo reikalais. Ji turi žirgą, kuris lekia oru ir vandeniu, vardu Hófvarpnir. Kartą, jai jojant, kai kurie vanai pamatė ją skriejančią oru. Tuomet vienas tarė: „Kas ten skrenda, / kas ten lekia / ar oru sklendžia?“ Ji atsakė: „Aš neskrendu, / nors lekiu / ir oru sklendžiu / ant Hófvarpnio, / kurį Hamskerpiras / susilaukė su Garðrofa.“ 10 Acta Linguistica Lithuanica LXX Old Icelandic gnā Af Gnár nafni er svá kallat, at þat gnæfar, er hátt ferr. Sól ok Bil eru talðar með ásynjum, en sagt er fyrr frá eðli þeirra. „Tada Gangleri paklausė: „Kurios yra ásynjos?“ Hárras atsakė: „Frigg yra pirmoji: jai priklauso valda, vadinama Fensalir, ir ji itin didinga. Antroji – Sága: ji gyvena Søkvabekk, ir tai didelė buveinė. Trečioji – Eir: ji geriausia gydytoja. Ketvirtoji – Gefjun: ji mergelė, o jai tarnauja tos, kurios miršta merginomis. Penktoji – Fulla: ji taip pat mergelė, vaikšto palaidais plaukais ir auksine juosta ant galvos; ji neša Frigg peleninę skrynią, prižiūri jos apavą ir žino jos slaptus sumanymus. Freyja yra kilmingiausia (kartu su Frigg); ji ištekėjusi už vyro, vardu Ódr. Jų duktė – Hnoss: ji tokia graži, kad visa, kas gražu ir brangu, vadinama hnosir. Ódr išvyko į tolimas keliones, o Freyja jo verkia, ir jos ašaros – raudonas auksas. Freyja turi daug vardų; taip yra todėl, kad, keliaudama tarp nepažįstamų tautų ieškoti Ódr, ji pati sau suteikė įvairių vardų: ji vadinama Mardöll, Hörn, Gefn, Sýr. Freyja turėjo vėrinį Brísinga-men. Ji taip pat vadinama Vanirų valdove. Septintoji – Sjöfn: ji itin stengiasi kreipti žmonių mintis meilės link – tiek moterų, tiek vyrų; jos vardu meilės ilgesys vadinamas sjafni. Aštuntoji – Lofn: ji tokia maloninga ir gera tiems, kurie į ją kreipiasi, kad iš Allfather arba Frigg išrūpina leidimą žmonėms tuoktis – ir moterims, ir vyrams, net jei anksčiau tai buvo uždrausta ar griežtai atmesta; jos vardu toks leidimas vadinamas „leidimu“, be to, žmonės ją labai „myli“. Devintoji – Vár: ji klauso vyrų ir moterų tarpusavio priesaikų bei susitarimų; todėl tokie susitarimai vadinami „įžadais“. Ji taip pat baudžia tuos, kurie sulaužo priesaiką. Dešimtoji – Vör: ji išmintinga ir įžvalgi, todėl niekas negali nuo jos nieko nuslėpti; sakoma, kad moteris „sužino“ tai, apie ką jai pranešama. Vienuoliktoji – Syn: ji saugo salės duris ir užrakina jas tiems, kurie neturi įeiti; taip pat teismuose ji stoja ginti nuo tokių ieškinių, kuriuos nori atmesti; iš čia posakis, kad syn paskelbiama, kai žmogus neigia. Dvyliktoji – Hlín: ji paskirta globoti tuos žmones, kuriuos Frigg nori apsaugoti nuo kokio nors pavojaus; iš čia posakis, kad tas, kuris išsigelbsti, „atsiremia“. Tryliktoji – Snotra: ji išmintinga ir santūri; jos vardu santūri moteris ar vyras vadinami snotr. Keturioliktoji – Gná: Frigg siunčia ją į įvairius kraštus savo pavedimais; ji turi žirgą, kuris skrieja dangumi ir jūra ir vadinamas Hoof-Tosser. Kartą jai jojant, keli Vanir pamatė ją skriejančią ore; tuomet vienas prabilo: Kas ten lekia? | Kas ten keliauja, ar sklando ore?“ Strápsni / Articles 11 VÁCLAV BLAŽEK Ji atsakė: „Aš neskrendu, | nors keliauju, ore sklandydamas, Kanopų trypėjas, | kurį Hamskerpiris susilaukė su Gardrofa.“ Iš Gná vardo sakoma apie tai, kas aukštai iškyla, kad tai gnæfa {„kyšoti“}. Sól ir Bil priskiriamos prie Ásynjur, tačiau apie jų prigimtį jau pasakota anksčiau.“ <http://www.sacred-texts.com/neu/pre/pre04.htm> 1.2. Skáldskaparmál 433.6 Toliau pateiktoje ištraukoje apibendrinami 28 Ásynja vardai, tarp jų ir Gná: Dabar visas Asynjas / reikia išvardyti: / Frigg ir Freyja / Fulla ir Snǫtra / Gerðr ir Gefjun / Gná Lofn Skaði / Jǫrð ir Iðunn / Ilmr Bil Njorun. / Hlin ir Nanna / Hnoss Rindr ir Sǫfn / Sól ir Sága / Sign ir Vǫr. / Toliau – Vár ir Syn / reikia paminėti, / o Þrúðr ir Rán / išvardijamos po jų. <http://www.vsnweb-publications.org.uk/Edda-2a.pdf> <http://www.sacred-texts.com/neu/pre/pre05.htm> 1.3. Þjóðólfr ór Hvini, Ynglingatal 7 // 12–13 Kveðat dul, / nema Dyggva hǫr / Glitnis Gná / at gamni hef, / þvít jódis / Ulfs ok Narfa / konungmann / kjósa skyld, / ok alvald / Yngva þjóðar / Loka mær / of leikin hef. „Neslepiu, bet {Glitniro Gná <deivė> <žirgo>} [= Hel] savo malonumui turi Dyggvio lavoną, nes {Vilko ir Narfi sesuo} [= Hel] turėjo išsirinkti karalių. Ir {Loki mergelė} [= Hel] pergudravo {Yngvio žmonių} [= Svíar] valdovą.“ <http://heimskringla.no/wiki/Ynglingatal> Edith Marold (ed.), 2012. ‘Þjóðólfr ór Hvini, Ynglingatal 7, in: Diana Whaley (ed.), Poetry from the Kings’ Sagas 1: From Mythical Times to c. 1035. Skaldic Poetry of the Scandinavian Middle Ages 1. <http://skaldic.abdn.ac.uk/db.php?id=4402&if=default&table=verses&val=edition> <https://notendur.hi.is/eybjorn/ugm/skindex/yt.html> 12 Acta Linguistica Lithuanica LXX Old Icelandic gná 2. SEMANTINĖ ANALIZĖ Iš Gylfaginning 35 žinoma, kad „Frigg siunčia ją įvairiais pavidalais“ (í ýmsa heima). Ynglingatal 7 tam pačiam asmeniui įvardyti vartojama perifrazė Glnis Gnà „Gná, žirgo deivė“, taip pat þvit jódis / Ulfs ok Narfa „Vilko ir Narfi sesuo“ ir Loka mær „Loki mergelė“, t. y. Hel, požemio pasaulio deivė (Goeres 2015, 40). O Skáldskaparmál 33.6 Gná minima triadoje Gná Lofn Skaði; paskutinis teonimas tikriausiai susijęs su gotų skadus „šešėlis“, senosios anglų kalbos sceadu, senosios saksų kalbos skado ir senosios aukštaičių vokiečių kalbos scato „tas pats“, o tai rodo šios deivės sąsają su požemio pasauliu (plg. de Vries 1962, 480). Gná nėra tapati Skaði, tačiau ji tarpininkauja palaikant ryšį tarp pasaulio (ir dangaus) bei požemio pasaulio, kuriam atstovauja Skaði. Pirminė Gná semantika galėtų būti susijusi su reikšme „pasaulis“. 3. VIDINĖ REKONSTRUKCIJA Kalbant apie kilmininko vienaskaitos formą Gná, teonimas Gná yra ō kamieno daiktavardis (galinio balsio pailgėjimas žodžio gale yra reguliarus – žr. Noreen 1884, 42, §104), kildintinas iš protogermanų *gnawō (plg. þrá „ilgesys, troškimas“ < *þrawō), *gnaþō (plg. rá „laivo gultas“ < *raþō), arba *gnaiwō (plg. tá „kojos pirštas“ < *taiwō(n)), *gnaiþō (plg. rá-merki „ribų linija“ < *raiþō), arba *gnēwō (plg. þrá „vokas“ < *þrēwō-) – žr. Noreen 1884, 117, §291; de Vries 1962, 618, 430, 578, 51; Kroon 2013, 45, 402, 505, 403, 76. 4. ETIMOLOGINĖ ANALIZĖ Atsižvelgiant į hipotezę dėl pirminės Gná reikšmės, kuri tikriausiai buvo susijusi su reikšme „pasaulis“ (§2), vilioja ją tiesiogiai kildinti iš *gnō < *ĝʰnā- < *(d)ĝʰmeH₂-, plg. vedų ksmā́- f. „žemė“ [RV 3.35.6] & imā́- f. [RV 6.52.15]. Pažymėkime, kad pradinis junginys *gm- protogermanų kalboje negalimas. Tarp išplėstinių formų variantas *gnaiþō, lygiagretus graikų γύναικειος, jonėnų γυναικήιος ir sudurtinių žodžių γύναικο- formoms, reiškiančioms „priklausantis moteriai, moteriškas“, suponuoja semantinę struktūrą ±„pasaulis“ = *„priklausantis *gnō“, kur *gnō iš pradžių galėjo reikšti „žemė“. Semantinis ryšys tarp „pasaulio“ ir „žemės“ suprantamas; plg. vedų bhū́- „žemė, dirva, gruntas“, taip pat „pasaulis, erdvė, visata“, iš pradžių „buvimo vieta“ (MW 760–61). Straipsniai / Articles 13 VÁCLAV BLAŽEK 5. INDOEUROPIETIŠKI TEONIMAI, KILDINAMI IŠ ŠAKNIES *dʰgʰem- „žemė“ Tradicija Teonimas Rekonstrukcija Komentarai Vedų Dyā́vakṣā́m du. *di̯eu̯H₁-dʰgʰomH₁ „Dangus ir Žemė“ Avestų Zā̊, gal. Zǝm, kilm. Zǝmō *dʰgʰm̥s/*dʰgʰom/*dʰgʰmós „Žemė“ Hetitų Tēkan; Taganzepa- *dʰégʰm̥; *dʰgʰom-sebʰo- „Žemė“; „pati Žemė“? Graikų Χθών; Χθονία (Demetros epitetas) *dʰgʰóm < *dʰgʰóm-s; *dʰgʰóm-iH₂ „Žemė“; „priklausantis Žemei“ Umbrų Hunte dat. *dʰgʰómto-ei Vidurio valų Dōn kilm. *dʰgʰóm-os *„Žemės {Motina}“ Senoji islandų Gná *dʰgʰmeH₂- arba *dʰgʰmeH₂ikeH₂-? *„Žemė“ arba *„priklausantis Žemei“ Lietuvių *Žemina *dʰgʰemineH₂- „priklausantis Žemei“ Latvių Zemes māte *dʰgʰmei̯eH₂- „Žemės motina“ Rusų Мать-сыра Земля *dʰgʰmei̯eH₂- „Motina – drėgnoji Žemė“ Toharų B keṃ-nākte gal. *dʰgʰóm-m̥ „Žemės deivė“ 6. IŠVADOS Senasis islandų teonimas Gná įvardijo deivę, siejančią dangų su pasauliu ir požeminiu pasauliu. Jo vidinė rekonstrukcija leidžia atkurti germanų proformą *gnō arba *gnaihō, kurią galima aiškinti kaip „pasaulis“ ~ „priklausantis žemei“. Indoeuropiečių perspektyvoje jas galima rekonstruoti kaip *dʰgʰmeH₂- „žemė“ arba *dʰgʰmeH₂ikeH₂- „priklausantis žemei“. Šis sprendimas atskleidžia paslėptą germanų indoeuropietiško apeliatyvo *dʰgʰem- „žemė“ tęsinį, žinomą tik germanų vedinio *gum- „žmogus“ < *dʰgʰm̥-hon- pavidalu (Kroonen 2013, 195). Indoeuropiečių 14 Acta Linguistica Lithuanica LXX Old Icelandic gná *dʰǵʰem- vediniai dažniausiai sudaro teonimus, susijusius su „žeme“. L I T E R A T Ū R A EWAi – Etymologisches Wörterbuch des Altindoarischen I–II, von Manfred Mayrhofer. Heidelberg: Winter, 1986–2001. Goes Erin Michelle 2015: The Poetics of Commemoration. Shaldic Verse and Social Memory. Oxford: University Press, 89–107. Hofmann Karl & Forssman Bernhard 1996: Avestische Laut- und Flexionlehre. Innsbruck: Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft. Kloekhorst Alwin 2008: Etymological Dictionary of the Hittite Inherited Lexicon. Leiden–Boston: Brill. Kroonen Guus 2013: Etymological Dictionary of Proto-Germanic. Leiden–Boston: Brill. Noreen Adolf 1844: Altordische Grammatik 1: Altisländische und altnorwegische Grammatik. Halle: Niemeyer. Poultney James Wilson 1959: The Bronze Tables of Iguvium XVII. Baltimore: American Philological Association. Toporov Vladimir N. 2000: K rekonstrukcii balto-slavianskogo mifologičeskogo obraza Zemli-Materi *Zem̑a & *Māte (*Māti). – Bato-slavianskie issledovanija XIV (1998–1999). Moskva: Indrik, 239–371. MW – Monier-Williams Sir Monier 1899 [1993]: A Sanskrit-English Dictionary. Delhi: Motilal Banarsidass. de Vaan Michiel 2008: Etymological Dictionary of Latin and the other Italic Languages. Leiden–Boston: Brill. de Vries Jan 1962: Altnoordisches etymologisches Wörterbuch. Leiden: Brill. Wilkens Jens, Georges-Jean Pinault & Michèl Peyrot 2014: A Tocharian B parallel to the legend of Kalmāṣapāda and Sutasoma of the Old Uyghur Daśakarmapathādanamālā. – Acta Orientalia Hungarica 67, 1–18. Padėka Straipsnis parengtas Masaryko universiteto mokslinių tyrimų fondo lėšomis, Nr. 2817. Straipsniai / Articles 15 VÁCLAV BLAŽEK Gnā senojo islandų kalboje SANTRAUKA Straipsnyje analizuojamas senovės islandų kalbos teonimas Gnā per semantinį, žodžių darybos, etimologijos ir semantinės tipologijos pjūvius. Deivė Gnā priklauso Ásynja grupei, o pats teonimas aptinkamas keliuose senovės islandų tekstuose. Pirminė semantinė teonimo Gnā analizė parodė, kad vardas sietinas su reikšme „pasaulis“, nes mitologijoje deivė palaikė ryšį tarp požemio karalystės, žemės ir dangaus. Vidinės rekonstrukcijos metu paaiškėjo, kad teonimas Gnā gali būti protogermaniškas kilmės ir kildinamas iš *gnawō, *gʰnā, arba *gnaiwō, *gnaiʰō, arba *gʰnēwō. Remiantis pirmine semantine analize teonimas greičiausiai sietinas su žodžio ‘pasaulis’ reikšme. Todėl etimologiniai analizuojant prieita prie išvados, kad teonimas galėtų būti tiesiogiai kildinamas iš *gnō < *gʰnā- < *(dʰ)gʰmeh₂- kaip vedų kṣmā- f. ‘žemė’. Teonimo vidinės rekonstrukcija paaiškintų, kad teonimas yra protogermaniška indoeuropietiško apeliatyvo *dʰgʰmeh₂- ‘žemė’ forma arba šio apeliatyvo vedinys *dʰgʰmeh₂ikeh₂- ‘priklausantis žemei’. Teonimai, įvardijantys žemės dievybes, būdingi daugeliui indoeuropiečių tradicijos, o analizuojamas deivės Gnā vardas gali atstovauti dėstomai tradicijai. Received on May 8, 2019. VÁCLAV BLAŽEK Ústav jazykovědy a baltistiky Filozofická fakulta Masarykovy University A. Nováka 1, CZ-60200 Brno [email protected] 16 Acta Linguistica Lithuanica LXX