Asta Leskauskaitė (sudarytoja). „Leipalingio apylinkių tekstai“

Recenzijos / Reviews 269 VILIJA RAGAIŠIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: akcentologija, dialektologija, etnolingvistika, leksikografija. DOI: https://doi.org/10.35321/all81-14 Asta Leskauskaitė (sudarytoja) LEIPALINGIO APYLINKIŲ TEKSTAI Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2018, 230 p. + 1 garso diskas (CD) ISBN 978-609-411-223-2 2018 m. Lietuvių kalbos institutas išleido Geolingvistikos centro vyriausiosios mokslo darbuotojos Astos Leskauskaitės dar vieną knygą – Leipalingio apylinkių tekstus – su garso įrašų kompaktine plokštele. Šis leidinys yra ketvirtasis patyrusios dialektologės parengtas tarminių tekstų šaltinis. A. Leskauskaitė pirmiausia išleido gimtosios šnektos šaltinį – Kučiūnų krašto šnektos tekstus (2006; 428 p.). Po trejų metų pasirodė moksliniu brandumu pasižymintis pietinėms pietų aukštaičių šnektoms skirtas leidinys – Marcinkonių šnektos tekstai (2009; 384 p.). Praėjus keleriems metams jos dėmesio vėl sulaukė pietvakarinis pietų aukštaičių arealas – išleisti Seirijų šnektos tekstai (2016; 296 p.) ir čia apžvelgiami Leipalingio apylinkių tekstai (2018; 230 p.). Knygos ir kompaktinės plokštelės rengimą bei leidybą rėmė Valstybinė lietuvių kalbos komisija iš koordinuojamų Lietuvių bendrinės kalbos, tarmių ir kitų kalbos atmainų funkcionavimo ir kaitos tyrimų bei Valstybinės kalbos vartojimo, norminimo ir sklaidos programų lėšų. Leidinį recenzavo kompetentingi dia lektologai, tarminių tekstų rengėjai prof. dr. Vytautas Kardelis ir doc. dr. Rūta Kazlauskaitė. Leipalingio apylinkių tekstai yra pirmasis pietų aukštaičiams skirtas serijos Tarmių tekstynas leidinys, reprezentuojantis Europos kalbų atlaso (Atlas linguarum Europae) 435-ą ir Lietuvių kalbos atlaso 686-ą punktus. Šios knygos struktūra VILIJA RAGAIŠIENĖ 270 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI iš esmės nesiskiria nuo bet kurio kito iki šiol išleisto minėtosios serijos leidinio struktūros1. Kaip įprasta, knygą sudaro pratarmė (p. 7–8), įvadas (p. 9–60) ir šnektos tekstai (p. 61–194). Knygos pabaigoje dar įdėtas vietovardžių santrumpų sąrašas (p. 195). Po jo publikuojamas šaltinių sąvadas (p. 196), gana platus literatūros sąrašas (p. 196–204) ir solidi santrauka anglų kalba (p. 205–230). Prie knygos pridėta Evaldo Ožeraičio suprogramuota kompaktinė plokštelė, kurioje pateikiami knygoje publikuotų pasakojimų geros kokybės garso įrašai. Pratarmėje trumpai apžvelgiami atlikti Leipalingio šnektos tyrimai ir turimi rašytiniai šaltiniai. Pastarųjų yra vos vienas kitas – keli nedidelės apimties rankraštiniai šnektos ypatybių aprašai su transkribuotais tekstais, tarminiuose leidiniuose paskelbti neilgi transkribuoti pasakojimai ir kt. Kaip matyti iš apžvalgos, Leipalingio šnekta iki šiol sulaukusi palyginti nedaug tyrėjų dėmesio (galima sakyti, kad daugiausia ja yra domėjęsi jaunieji mokslininkai ir studentai lituanistai). Taigi autorė pagrįstai teigia, kad parengtame „tekstų rinkinyje Léipalingio šnekta pristatoma plačiausiai“ (p. 8), nurodo, kad esama ne tik rašytinių, bet ir garsinių šaltinių, kurie saugomi Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro Tarmių archyve. Norėtųsi šiek tiek išsamesnės informacijos apie šiuos šaltinius – kiek garso įrašų turima iš viso, kada jie įrašyti, pateikti pavienių šnektos tyrėjų ar surinkti organizuotose dialektologinėse ekspedicijose ir pan. Įvadą, kuris laikytinas rimta moksline studija, sudaro keli stambesni ar smulkesni skyriai. Pirmajame skyriuje Leipalingio ir jo apylinkių istorijos apžvalga (p. 9–14) remiantis istoriniais šaltiniais gana išsamiai aptariama Leipalingio ir kaimyninių vietovių istorija nuo seniausiųjų laikų iki šiandienos. Nedideliame skyrelyje Gyventojai XIX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje pateikiami tyrimui svarbūs statistiniai duomenys apie Leipalingio ir aplinkinių kaimų gyventojus bei jų etninę sudėtį. Moksliniu požiūriu ypač vertingi yra skyriai apie Leipalingio šnektos kalbines ypatybes – Šnektos plotas ir skiriamosios ypatybės (p. 16–20), Garsynas (p. 20–25), Kirtis ir priegaidės (p. 25–28), Morfologija ir žodžių daryba (p. 28– 39), Sintaksė (p. 39–40), Leksika (p. 40–44) ir Šnektos kaitos bruožai (p. 44–46). Skyriuje Šnektos plotas ir skiriamosios ypatybės aptariant skiriamąsias Leipalingio šnektos ypatybes pasiremta svarbiausia moksline literatūra, teiginiai pagrįsti garsinių ir rašytinių šaltinių medžiaga. Tarminių tekstų rinkiniuose ne mažiau svarbu yra nurodyti tiriamojo ploto ribas. Iš pateikto žemėlapio Leipalingis ir jo apylinkės neaišku, kurios gyvenamosios vietovės priskirtinos Leipalingio šnektai. Skyriuje Garsynas gana išsamiai aptarta šnektos balsinių fonemų sistema, dzūkavimas, kietųjų ir minkštųjų priebalsių vartojimas. Nenorėčiau sutikti 1 Šios serijos leidiniuose atskirai nededamas aiškinamasis žodynėlis. Informacija apie skolinius, retai vartojamus žodžius ir jų reikšmes teikiama išnašose. Leipalingio apylinkių tekstai Recenzijos / Reviews 271 tik su autorės teiginiu, kad leipalingiškiai kirčiuotus balsius [a], [e] taria trumpus daiktavardžių šauksmininke su atitrauktiniu kirčiu, pvz., meȓgèla ~ mergẽle (p. 21). Šioje šnektoje, kaip ir visame pietų aukštaičių plote, deminutyvai su priesagomis -elis, -elė kirčiuojami dvejopai – tvirtagališkai arba kairiniu kirčio ženklu, pvz.: dukr.l. / dukràl., su.n.lis / su.nèlis (plg.: Leskaukaitė 2006: 30; 2009: 47; 2016: 47)2. Iš knygoje pateiktų tekstų matyti, kad tiriamosios šnektos atstovai, ypač vyriausiosios kartos pateikėjai, kirčiuotus balsius [a], [e] dažniausiai taria trumpus, pvz.: su.nèlis, su.nèɔ., su.nèli, dukràl, dukrèlαi, dukràl.s, vαikèlẹi, brɔ.làli. ir kt. (p. 79, 84–86, 99). Akivaizdu, kad šiuo atveju reikia kalbėti ne apie pavienių formų vartojimą ir kirčio atitraukimą, o apie gretiminės akcentinės paradigmos, kuri gali būti paveldėta iš seno, egzistavimą. Skyriuje Kirtis ir priegaidės aptariama šnektos kirčiavimo sistema, kuri, anot A. Leskauskaitės, „beveik nesiskiria nuo kitų vakarinių pietų aukštaičių“ (p. 25). Šiame skyriuje daugiausia dėmesio skirta dviem akcentologijos reiškiniams aptarti: 1) vardažodžių ir jų formų variantiškumui bei polinkiui į oksitonezę, 2) daugiaskiemenių žodžių pagrindinio ir šalutinio kirčio atvejams. Iš kitų išskirtinas ir plačiau aptartinas teiginys apie moteriškosios giminės būdvardžius su priesaga -oka, tiriamojoje šnektoje kirčiuojamus pagal pirmąją ir trečiąją akcentines paradigmas, pvz.: tuštóka / tuštokà, aukštóka / aukštokà (p. 27)3. Tik Punsko ir Seinų šnektose šie vediniai dažniau nei kitur kirčiuojami dvejopai, pvz.: gerókas, -à (3) / gerókas, -a (1), smarkókas, -à (3) / smarkókas, -a (1) ir kt. (Ragaišienė 2015: 290; 2016: 167). Kitose pietų aukštaičių šnektose aptariamus būdvardžius linkstama kirčiuoti pagal vieną akcentinę paradigmą: pietiniame areale labiau paplitusios pirmosios kirčiuotės formos, pietvakarinėje ploto dalyje – kilnojamojo kirčiavimo atvejai (Leskauskaitė 2006: 54; 2009: 57; Ragaišienė 2015: 291). A. Leskauskaitės pateikti Leipalingio šnektos pavyzdžiai patvirtina du dalykus. Pirma, priesagos -okas, -a būdvardžiams pietų aukštaičių šnektose būdingi skirtingi akcentuacijos polinkiai (plg. Ragaišienė 2015: 290– 291). Antra, Leipalingio šnekta pagrįstai priskirta didžiausio akcentinio variantiškumo centru laikomam arealui (Ragaišienė 2010: 139; žr. 7 pav., įklija tarp 140–141 p.). Bene išsamiausias įvado skyrius Morfologija ir žodžių daryba yra suskirstytas į dar smulkesnius poskyrius pagal kalbos dalis. Daugiausia dėmesio skirta daiktavardžiui ir veiksmažodžiui aptarti, apie kitas kalbos dalis – įvardžius, 2 Tokio kirčiavimo atvejų gausu dvitomiame Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodyne (Leskauskaitė, Ragaišienė 2016, 2019). 3 Neaišku, pagal kurią – pirmąją ir (ar) trečiąją – akcentinę paradigmą šnektoje kirčiuojamos šios priesagos vedinių vyriškosios giminės formos. Tekstų sudarytojai jų kirčiavimo polinkių, ko gero, nepavyko nustatyti dėl medžiagos stokos. VILIJA RAGAIŠIENĖ 272 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI prielinksnius ir jungtukus – duomenų pateikta mažiau. Tokį autorės sprendimą, ko gero, lėmė tai, kad „Léipalingio šnektos gramatinė sistema daugeliu ypatybių yra panaši į kaimyninių pietų aukštaičių šnektų“ (p. 28). Neaišku, kodėl iš viso nepateikta duomenų apie būdvardžius4. Vienu sakiniu pasakius, kad „Léipalingio šnektos būdvardžių linksniavimas niekuo nesiskiria nuo pietų aukštaičių sistemos, todėl čia neaptariamas“ (p. 35), reikėtų bent jau nurodyti svarbiausią lingvistinę literatūrą. Apie pietų aukštaičių būdvardžių linksniavimo sistemą, darybą ir įvairius vartosenos aspektus rašyta ne tik pačios A. Leskauskaitės, bet ir kitų kalbininkų (žr.: Zinkevičius 1966: 268, 272–273; Grumadienė 1994: 97– 106; Mikulėnienė 1996: 150–151; Markevičienė 1999: 33; Lazauskaitė-Ragaišienė 2008: 94–104; Leskauskaitė 2006: 53; 2008: 31–43; 2009: 55–57; 2016: 69; Ragaišienė 2015: 274–308; 2016: 120–199 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į šio skyriaus pavadinimą – Morfologija ir žodžių daryba. Akivaizdu, kad jame turėtų būti kalbama ne tik apie svarbesnes ir ryškesnes morfologijos, bet ir žodžių darybos ypatybes. Tačiau čia nepateikta duomenų apie darybos polinkius ar išskirtinius atvejus (pavyzdžiui, išsamiai aprašytos daiktavardžių skaičiaus ir giminės kategorijos, tinkamai aptarta linksniavo sistema, bet nieko neužsiminta apie darybą). Vertingas autorės teiginys, kad Leipalingio šnektoje retai vartojama dviskaita. Tekstuose rasta tik kelios vyriškosios giminės dviskaitos galininko formos, pvz.: dù ũ∙dini.ku, litù, m·neu, šimtù, rɔ∙zù ir kt. (p. 90, 91–92, 105, 123, 170). Dažniausiai jos pavartojamos norint išryškinti daiktavardžio leksinę reikšmę ir kai jis turi požymį pirmasis paminėjimas + Pp (p. 29). Skyriuje Sintaksė aptartos Leipalingyje ir jo apylinkėse vartojamos senos prielinksninės konstrukcijos, pateikta nemažai teiginius iliustruojančių vartosenos pavyzdžių. Šiame leidinyje aprašytos sintaksinės konstrukcijos minimos ir leidiniuose Kučiūnų krašto šnektos tekstai ir Seirijų šnektos tekstai (Leskauskaitė 2006: 63–65; 2016: 77–79). Tai rodo, kad pietvakariniame pietų aukštaičių areale senos sintaksinės konstrukcijos yra gana gerai išlaikytos. Daug vertingos ir įdomios medžiagos skaitytojas ras skyriuje Leksika. Jame pateikti iš įvairiausių šaltinių – garso įrašų, rankraščių ir žodynų – surinkti tiriamosios šnektos atstovų vartojami žodžiai ir jų leksinės reikšmės. Iš gana ilgo šių žodžių sąrašo Rudaminos šnektoje (Lazdijų r.) teko girdėti vyriausiosios kartos atstovus vartojant tik veiksmažodį mataškóti ‘painioti’, pvz.: nematašk·k ú·lu. | sumag·si; vα.kas kα(p)‿paùtis matašk·jes pɔ.‿k·jom, ir daiktavardį nedalánga ‘nevykėlis’, pvz.: ir‿bú·k tu‿má.n tɔ.ks nedαlá.ŋga. Kai kurie žodžiai ar jų leksinės reikšmės papildo Lietuvių kalbos žodyną naujais duomenimis, pvz.: 4 Glaustai būdvardžiai yra aprašyti ir leidinyje Seirijų šnektos tekstai (Leskauskaitė 2016: 69; plg. dar Ragaišienė 2017: 290). Leipalingio apylinkių tekstai Recenzijos / Reviews 273 gūduméinia ‘gūduma’, krakamùlis ‘kleckas’5, nedalánga ‘nevykėlis’ ir kt. Be šių atvejų, nurodyta daug leksikos pavyzdžių, vartojamų ne tik tiriamojoje šnektoje, bet ir kitose pietų aukštaičių ir vakarų aukštaičių kauniškių gyvenamosiose vietovėse. Vieni jų užrašyti didesniame plote, kiti paliudyti vos dviejų ar trijų šnektų. Dalis autorės nurodytų žodžių neabejotinai traukiasi iš aktyviosios vartosenos, pvz.: núogožos ‘kas lieka koštuvyje’, mašė ‘vasarojaus (miežių, avižų ir vikių) mišinys’ ir kt.6 Dauguma pietvakarinėje ir pietinėje pietų aukštaičių ploto dalyje gyvenančių dzūkų yra negirdėję kai kurių autorės užrašytų žodžių arba nežino jų reikšmių, pvz.: gagalas ‘kliuksėjimas, gurgždėjimas arklio viduriuose bėgant’, maištriùs ‘sumišimas’, paupls ‘spuogas’, telemkas ‘menkas gyvulys’ ir kt. Tad A. Leskauskaitės pateikti žodžiai ir jų reikšmės atkreips skaitytojų akis į retai vartojamus ar primirštus žodžius bei jų reikšmes. Skyriuje Šnektos kaitos bruožai aptarta Leipalingio šnektos kaita ir jos priežastys, skirtingų kartų šnektos atstovų kalbos ypatybės ir pokyčiai, tarminės nuostatos. Iš atlikto tyrimo matyti, kad Leipalingio apylinkėse kalbama pusiau tarmine kalba. Pietų aukštaičiams būdingos tradicinės fonetinės ypatybės vartojamos jau nebesistemiškai. Kinta ir kiti kalbos lygmenys – morfologija, žodžių daryba, sintaksė. Tačiau jų pokyčių esama palyginti nedaug ir jie sunkiau pastebimi nei ryškiųjų fonetinių ypatybių – dzūkavimo ar balsių [a·], [e·] siaurinimo – vengimas. Plačiau aptartina daugiausia autorės darbo ir mokslinės kompetencijos pareikalavusi didžiausia knygos dalis – Tekstai (p. 61–194). Tematikos ir kalbinių ypatybių požiūriu šiame leidinyje, kaip ir kituose A. Leskauskaitės sudarytuose tarminiuose šaltiniuose, publikuojami tekstai yra tinkamai parinkti ir nepriekaištingai sutranskribuoti. Knygoje pateikti trijų kartų atstovų pasakojimai iš skirtingų gyvenamųjų vietovių – Neliubonių, Mikalinos, Tautėnų, Veršių, Ricielių kaimų ir Leipalingio miestelio – labai gerai pristato XX a. pab.–XXI a. pr. Leipalingio šnektą. Juose „atsispindi šio įdomaus Dzūkijos kampelio istorija, buitis, pasaulėvoka, papročiai ir tradicijos, kasdieniai darbai, šventės, šeimos, giminės, kaimynų ir bičiulių santykiai, įvairių gyvenimo tarpsnių prisiminimai, reali sinchroninė šnektos situacija“ (p. 8). Tekstų pateikėjai yra sąmojingi ir išmintingi, į pasaulį žvelgia filosofiškai ir optimistiškai, drąsiai pasitinka bet kokias negandas, pvz..: laim·ŋgα(s) žmɔ.gùs | katrìz g.li d·rpt; vska(s) sutvaȓk·t‿ir | gi.vé.(t) tαi‿nẹ·rà tαip le.gva; gi.vá.m duob·s nẹ·rà | turì gi.vǽ.; beñ.dras 5 Rudaminos šnektoje užrašytas daiktavardis krakamùliai ‘skanėstas, gardumynas’ (LKŽe). Šio žodžio neteko girdėti vartojant tiesiogine reikšme. Žodžių junginys užsimanyti krakamulių dažniausiai reiškia ‘norėti nežinia ko, norėti ypatingų dalykų’. 6 Šiais žodžiais dažniausiai įvardijamos išnykusios arba nykstančios realijos. VILIJA RAGAIŠIENĖ 274 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI arkl·s vsada lesas ir kt. (p. 66, 109, 107, 118)7. Tad skirtingų kartų atstovų pasakojimai įvairiomis temomis yra tikras lobis ne tik leksikos, morfologijos ar sintaksės, bet ir tarmių bei bendrinės kalbos, kalbų sąveikos tyrėjams. Profesionaliai atrinkta ir tinkamai pateikta medžiaga leidžia mokslininkams įvertinti įvairių kalbos lygmenų raidą ir pokyčius. Pirmiausia tarminiai tekstai atsako į daug diskusijų XX a. antrojoje pusėje kėlusį klausimą dėl ilgųjų balsių [i·], [u·], [ẹ·], [ɔ·] ir poliftongų [ie], [uo] priegaidžių skyrimo pietvakarinėse pietų aukštaičių šnektose8. Iš jų matyti, kad daugeliu atvejų tvirtapradė ir tvirtagalė priegaidės pateikėjų tariamos aiškiai. Kaip nurodė tekstų rengėja, sunkiausia priegaidę nustatyti tada, kai „dėl krintančios intonacijos, ypač žodžio gale, minėti garsai tariami trumpesni“ (p. 28). Šiais atvejais žymima vidurinė priegaidė, pvz.: piln.s, vɔ.ket.s ir kt. (p. 67, 104). Pagrįstai vidurinė priegaidė nurodoma ir kilnojamojo kirčiavimo žodžių, apibendrinusių kirtį kamiene, formose, kurių atsiradimas sietinas su dviejų kirčiavimo tipų – pastovaus ir kilnojamojo – formavimusi, pvz.: an·kus, mašin·las, mɔ.k·kla(s), pl·taz, kɔp·stus, var·kla, kn·ga ir kt. (p. 67, 75, 111, 143, 174, 181, 193). Taigi A. Leskauskaitės publikuoti pietvakarinio arealo – Kučiūnų, Seirijų ir Leipalingio – šnektų tekstai kaip ir turėtų padėti tašką diskusijoje dėl priegaidžių (ne)skyrimo. Tekstai patvirtina, kad pietvakarinėms pietų aukštaičių šnektoms būdingas polinkis į akcentinį variantiškumą. Leipalingio apylinkėse gausu įvairiai kirčiuojamų linksniuojamųjų žodžių ir jų formų, pvz.: dr·u. / drɔ.bès, lá.iškαs / lα.šku., laiškùs, m·ki.tɔ.jo / mɔ.k·tɔ.jẹi, nåudà / ná.uda, råud·ni / råudɔ.nũ·, du sú·nus / tri(s)‿su·nùs, ši.tαi / šimtα ir kt. (p. 64, 72, 84, 97, 99, 105, 115, 119, 129, 141, 147, 166, 174, 176, 180). Čia, kaip ir kitose pietvakarinių pietų aukštaičių šnektose, dvejopai kirčiuojamos formos pateikėjo gali būti vartojamos pramaišiui, pvz.: lǽ∙ŋkαi / leŋkα, lǽ∙ŋku. / leŋk., mɔ.ki.klà / mɔ.k·kla, pribuv.jè / prıbuv·je, vα.dini.ka(s), vα.dini.ku., vα.dini.kαis / vadin·ka, vɔ.kẹčẹ. / v·kečẹi ir kt. (p. 67, 106, 115, 127, 177, 184; plg. Leskauskaitė 2006). Tačiau tokie atvejai nėra dažni, t. y. žodžius linkstama kirčiuoti pagal vieną akcentinę paradigmą. Pavyzdžiui, priesagos -ėjas, -a vedinių linkstama apibendrinti kilnojamąjį kirtį, pvz.: åudẹ.jè, šɔ.kẹ.jè, pardavẹ.j·s, pribuv.jè, veȓpẹ.jè, veȓpẹ.j·s ir kt. (p. 73, 127, 163, 175). Priesagos -ykla daiktavardžių labiau paplitusios pastovaus kirčiavimo formos, pvz.: gam·kla, mɔ.k·kla, var·kla ir kt. (p. 67, 110–111)9. 7 Leipalingio šnektos atstovų charakterio ir būdo ypatybės nesiskiria nuo pietinių pietų aukštaičių areale gyvenančio žmogaus vidinio pasaulio ypatybių (Ragaišienė 2019: 51–67). 8 Plačiau žr.: Leskauskaitė 2004: 180–194; Ragaišienė 2010: 20–23 ir ten min. lit. 9 Priesagų -ėjas, -a ir -ykla gretiminiai variantai pateikėjų vartojami rečiau, pvz.: kep·je, lǽ.udiez gi.n·jẹi, bùɔ. uv·jẹi, gani·klà ir kt. (p. 114, 130, 142, 171). Leipalingio apylinkių tekstai Recenzijos / Reviews 275 Leipalingio šnektos kirčiavimo sistema yra gana sudėtinga. Ne visada yra aišku, įvairuoja tik paskirų formų kirčiavimas ar susidariusi visa gretiminė akcentinė paradigma, retai pasitaikantys atvejai yra paveldėti iš seno ar atsiradę naujai analogijos būdu. A. Leskauskaitė daugeliu atvejų ne tik nustatė tokių formų priegaidę, bet ir išnašose tinkamai pakomentavo retesnius akcentuacijos atvejus. Tekstuose pasitaiko tik vienas kitas abejotinas priegaidės – akūto ar cirkumflekso – nurodymo žodžio kamiene atvejis, pvz.: m·kslɔ (plg.: m·kslas, m·kslαis), riúotẹ., s·ki. (greta s·ki.), vienúolẹ.s (greta vienulẹ.s), puȓv·nu. (greta puȓv·- nu.), ž·dαi (greta ž·das, ž·dαi, ž·du.) ir kt. (p. 62, 68, 108, 109, 113, 116, 122, 123, 193). Skaitant tekstus į akis krenta dar vienas dalykas – šnektos atstovų labai vaizdinga ir išraiškinga kalba. Tekstuose gausu deminutyvų, palyginimų, frazeologizmų, vaizdingųjų veiksmažodžių ir kt. Vaizdingoji leksika ne tik suteikia pasakojimams gyvumo ir skambumo, bet ir atskleidžia ją vartojančios bendruomenės pasaulėvaizdį ir jo raišką (plačiau žr. Ragaišienė 2017a: 129). Šiam leksikos sluoksniui būdingas ekspresyvumas, emocingumas, dinamiškumas ir vertinamasis aspektas (pasigėrėjimas, pasididžiavimas, niekinimas, menkinimas ir pan.). Leipalingio šnektoje ypač dažnai vartojami deminutyvai – su priesagomis sudaryti žodžiai, turintys mažybinę maloninę reikšmę. Tekstuose vyrauja daiktavardžių deminutyvai, kurie dažniausiai sudaromi su priesagomis -elis, -elė, -(i)ukas, -(i)ukė, -ulis, -ulė (plg. Leskauskaitė 2006: 51), pvz.: dukràl., tẹ.veù, up·li, up·l., vaȓgèli, sæn.lẹ.; arkùkαi, kamarùkẹ., kambarùkα, kelnukès, paršùkai, peùkas, teùkas, trɔbùkẹ., viedrùkan; mɔ.tùl., sαsùl., tetùl., tẹ.vùlis, tẹ.vùɔ. ir kt. (p. 63, 66, 70–72, 76, 79, 82, 85, 149, 151, 157)10. Iš retesnių maloninių mažybinių daiktavardžių priesagų minėtinos -aitis, -aitė, -ėlis, -ėlė, -ytis, -ytė ir -utis, -utė, pvz.: mergá.itẹ, kamarα.tẹ.; bekɔ.n·li., vakar·lẹi, vaȓt·u.; gẹ.l·tẹ.m, mam·tẹ.; bɔ.bùtẹ., puzbɔŋkùci., såulùtẹ., snukùti. ir kt. (p. 63, 73, 76, 79, 85, 89, 91, 95, 103, 151). Leipalingio šnektoje, kaip ir visame pietvakariniame pietų aukštaičių areale, vedinių gausumu išsiskiria priesagos -ukas, -ukė daiktavardžiai (plg. Ragaišienė 2017a: 130). Šios priesagos vediniai sudaro daugiau kaip pusę tekstuose rastų mažybinių žodžių. Daiktavardžių darybos sistemoje gali funkcionuoti du (rečiau – keli) deminutyvai, turintys tą pačią leksinę ir semantinę reikšmę, tačiau skirtingas priesagas, pvz.: sesùtẹ. / sαsùl., tẹ.vùlis / tẹ.vùkas / tẹ.v.lis, vartukùs / vaȓtẹ·ùs ir kt. (p. 71–73, 95, 122–124). 10 Su šia priesaga daromi ir mažybiniai būdvardžiai, pvz.: ku.dùkẹ., meŋkùtẹ., mažùkαi, mažùlis ir kt. (p. 69, 100, 155). VILIJA RAGAIŠIENĖ 276 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Leipalingio apylinkių tekstai išsiskiria frazeologizmų gausa11. Jie savo reikšme dažniausiai sutampa su vieno žodžio reikšme ir vaizdingai nusako to atskiro žodžio reikšmę, rodo emocijų ir veiksmų intensyvumą, pvz.: α.k‿tu ž.mẹ.z gu.be (žemės gumbas ‘mažvaikis’); vis·ɔ.(m) mad·m ‘visaip’; subú·mbα pɔ.‿n·u (po nosimi) ‘negarsiai, neaiškiai’; åu‿cìk aks vercı ‘įžūliai, akiplėšiškai (elgiesi)’; zl.cin invarα ‘supykdai’; bα.ktas krùkis ‘ir baigta’; bαisùz dá.iktαs, bαisùz dá.ikte ‘labai labai daug, labai didelis’; už‿galv·s ti‿sus·mi. ‘susikrimtę, susirūpinę’ ir kt. (p. 66, 80, 81, 86, 173, 174). Autorė frazeologizmų reikšmes išnašose aiškina nenuosekliai. Regis, linkstama nurodyti rečiau vartojamų ir frazeologizmų su skoliniais reikšmes. Požiūris į sakomą dalyką, jo vertinimas pasakojimuose gali būti reiškiamas palyginimais. Ši stilistinė priemonė vartojama vienam daiktui ar reiškiniui sugretinti ar palyginti su kitu, norint išskirti, pabrėžti, išryškinti ar patikslinti kurią nors ypatybę, bruožą, veiksmą ar būseną, pvz.: kat‿peks m·naùs · ka(p)‿pagal· gul·jɔ; placù ka(p)‿pečedα.ktẹ.s sùbini; žandα. d.ga kap‿ugns ir kt. (p. 101, 165, 167). Vieni palyginimai yra situaciniai, kuriami pasakotojų kalbos sraute, kiti – pastovūs, tradiciniai, vartojami kaip nusistovėjusios įprastinės kalbos priemonės (Ragaišienė 2017a: 140). Ne mažiau nei frazeologizmai ar palyginimai pasakojimui gyvumo ir įtaigumo suteikia vaizdingieji veiksmažodžiai. Jie tiesiogiai susiję su išorinio pasaulio vertinimu ir (arba) pasakotojo pastangomis vaizdingiau, raiškiau nusakyti vykstantį veiksmą ar išreikšti savo mintis, pvz.: nugrabží·ta ‘nukrapštyta, nukasta paviršiumi’, pl.ška ‘garsiai skamba, aidi’, i.veica ‘prilupa, primuša’, prıpåũ.- kinåu ‘prišnekėjau’, sùslupa ‘susimuša’ ir kt. (p. 65, 75, 80, 93, 146). Veiksmo staigumui ir intensyvumui nusakyti vartojami ištiktukai, pvz.: brú·kšt, plǽ.ukšč, pá.ukšč, pú·kšč, ú·šč ir kt. (p. 67, 83, 93, 100)12. Tekstuose pasitaiko ir vienas kitas keiksmažodis. Jais reiškiamos neigiamos emocijos, nepasitenkinimas įvykiais ar veiksmais, linkima ko nors bloga, pikta, pvz.: kat‿jùs abùdu iȓ‿perkũ·na(s) veñ.tas uždåũ.štu.; ·‿ju.(s) sakå kɔ.lèrɔ.s; ina‿jie kibinim. ir kt. (p. 83, 173, 177). Dar atkreiptinas dėmesys į tarminių tekstų komentarus. Išnašose komentuojamos retesnės fonetinės, morfologinės ir kitokios ypatybės, nereguliarūs kalbos reiškiniai, nurodomi skoliniai, paaiškinamos retesnės žodžių reikšmės ir pan. Dauguma dalykų pakomentuota moksliniu požiūriu nepriekaištingai, t. y. labai aiškiai, tiksliai ir glaustai. 11 Jei palygintume vaizdingąją leksiką su gėlių puokšte ar žydinčia pieva, tai pačios puošniausios ir gražiausios gėlės būtų frazeologizmai (Lipskienė 2008: 5). 12 Recenzuojamose tekstuose jų rasta palyginti nedaug. Gerokai dažniau ištiktukai ir jaustukai vartojami Kučiūnų, Rudaminos, Punsko ir kt. pietvakarinėse pietų aukštaičių šnektose. Leipalingio apylinkių tekstai Recenzijos / Reviews 277 Baigiant recenziją norėtųsi pasidžiaugti leidinio meniniu apipavidalinimu – dailininko Roko Gelažiaus, maketuotojos Rasos Labutienės ir Astos Leskauskaitės darbu. Ypač vertingos leidinyje pateiktos Leipalingio apylinkes pristatančios archyvinės ir tekstų sudarytojos nuotraukos. Recenzijoje nurodyti kai kurie netikslumai ar nenuoseklumai nė kiek nesumenkina A. Leskauskaitės profesionaliai atlikto darbo ir leidinio Leipalingio apylinkių tekstai mokslinės vertės. Atidus knygos perskaitymas ir jos aptarimas tik rodo, kad patyrusių dialektologų parengti tarminiai šaltiniai yra reikalingi ir svarbūs ne tik šiandienos, bet ir ateities tarmėtyrai. Nors tarminiai šaltiniai nėra laikomi vertinga moksline produkcija, Kolegei linkiu parengti dar ne vienos šnektos tekstus, nes turi atlkt vα.dini.ka(s) sàvɔ. p.reigas | · žmɔ·gù(s) sàɔ. p.reigas (p. 106). LITERATŪRA Grumadienė Laima 1994: Keletas naujesnių Punsko šnektos linksniavimo ir kirčiavimo ypatybių. – Lietuvių kalbotyros klausimai 34, 97–106. Lazauskaitė-Ragaišienė Vilija 2008: Priesagos -inis, -ė būdvardžiai pietinių pietų aukštaičių šnektose. – Žmogus ir žodis 10(1), 94–104. Leskauskaitė Asta 2004: Pietų aukštaičių vokalizmo ir prozodijos bruožai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2006: Kučiūnų krašto šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta 2008: Daugiaskiemenių būdvardžių daryba pietinėse pietų aukštaičių šnektose. – Litunistica 54 4(76), 31–43. Leskauskaitė Asta 2009: Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės. – Marcinkonių šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 29–76. Leskauskaitė Asta 2016: Šnektos plotas ir svarbiausios ypatybės. – Seirijų šnektos tekstai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 45–88. Leskauskaitė Asta, Ragaišienė Vilija 2016: Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas (A–M) I. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Leskauskaitė Asta, Ragaišienė Vilija 2019: Pietinių pietų aukštaičių šnektų žodynas (N–Ž) II. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Lipskienė Jonina 2008: Vaizdingieji lietuvių kalbos posakiai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.