Daukantiškas Granausko alsavimas

Straipsniai / Articles 215 ROMA BONČKUTĖ Klaipėdos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: lietuvių literatūros istorija, Simono Daukanto kūryba. DOI: https://doi.org/10.35321/all81-10 DAUKANTIŠKAS GRANAUSKO ALSAVIMAS Breath-writing of Granauskas in Way of Daukantas ANOTACIJA Straipsnyje aptariama lietuvių nacionalinės istoriografijos pradininko ir lietuvių rašomosios kalbos modernizatoriaus Simono Daukanto (1793–1864) įtaka Romualdo Granausko (1939–2014) prozai, ypač jo apysakai Jaučio aukojimas (1975). Apysakos analizė parodė, kad R. Granauskas buvo paveiktas S. Daukanto istoriografijos, perėmė istoriko koncepcijas, motyvus ir raišką. S. Daukanto ritminės prozos paveiktas, R. Granauskas sukūrė savito ritmo prozos pavyzdį. ESMINIAI ŽODŽIAI: istoriografija, literatūra, proza, ritmas, alsavimo poetika, Simonas Daukantas, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis. ANNOTATION The article considers the impact of Lithuanian national historiography initiator and literary reformer Simonas Daukantas (1793–1864) on the creative writings of Romualdas Granauskas (1939–2014); it analyzes the short story of the writer with the focus on his Jaučio aukojimas (1975). The analysis of Jaučio aukojimas shows that Granauskas was inspired by the historical works of Daukantas and used the concepts, expressions and motifs from his texts. Inspired by Daukantas, Granauskas used rhythm in a prosaic text. KEYWORDS: historiography, literature, prose, rhythm, poetics of breathing, Simonas Daukantas, Romualdas Granauskas, Juozas Baltušis. ROMA BONČKUTĖ 216 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI ĮVADAS Romualdo Granausko 80-ųjų gimimo metinių proga 2019 m. gegužės 10 d. Sedos Vytauto Mačernio gimnazijoje vyko respublikinė konferencija „Romualdas Granauskas – žemaičių rašytojas“, kur dalinausi mintimis apie S. Daukanto ir R. Granausko panašią asmenybės ir kalbos energiją1. Tirdama S. Daukanto BUDĄ Senowęs-Lëtuwi Kalnien ĩr Ƶámajti ĩszraszę […] Jokyb’s Łaukys (toliau – Būdas) recepciją XIX–XX a. pradžios lietuvių literatūroje, pastebėjau, kad Šatrijos Ragana, kuri buvo muzikali ir turėjo gerą klausą, pirmiausia perėmė ne idėjas, temas, leksiką, bet stilizavo S. Daukanto ritmą (Bončkutė 2019: 239–265). Muzikos ir literatūros sąsajos tyrėjai pastebėjo, kad mintis pirmiausia užgimsta kaip tam tikra energija, intonacija, muzikinė forma, kuriai paskui randama kalbinė išraiška2. Tačiau taip kuriama tik labai autentiška literatūra. Kai galvoje dūzgia mintys kaip bitės, tuomet kūrėjas kankinasi, kol suranda vienintelę galimą minties skambesio išraišką. Todėl kiekvieno rašytojo ritmas yra individualaus stiliaus išraiška. Skirtingų teksto struktūros lygmenų ritmo elementai sudaro kūrinio matricą, kuri yra kūrėjo atpažinimo ženklas. R. Granauskas apie apysaką Jaučio aukojimas (1973/1975) sakė: „O aš buvau beveik laimingas: pagaliau įveikiau „Jaučio aukojimo“ pirmąją dalį! Tiktai tokia forma, tiktai toks ritmas, tiktai tokia Ezopo kalba tetiko“ (žr. Daujotytė 2017: 104). S. Daukanto periodų bangavimas, gyva kalba, jos skambumas – ryškiausi stiliaus elementai (žr. Vengris 1938: 446–458), geriausiai atsispindintys sakinio ritmikoje, absoliučią klausą turėjusiam R. Granauskui buvo lengvai užčiuopiami ir padarė didžiulę įtaką. Prozos ritmo tyrėjai sako, kad visa informacija yra perduodama ritmiškai organizuoto pranešimo forma, kuri, nors verbaliniu būdu neišreikšta, sukuria papildomą reikšmę (Гумовская 2018: 196). S. Daukanto tekstų ritmika kyla ne tik dėl dėsningos fonetikos garsų sekos, kurios jis labai 1 Wilhelmas von Humboldtas, kurį S. Daukantas skaitė, pabrėžė kalbos gyvastingumą, nuolatinį žodžių pripildymą idėjomis suteikiant jiems energijos. Kad žodis taptų žodžiu, jis turi ne tik įgauti garsinį apvalkalą, bet tapti darniu garso ir prasmės dariniu. Kalba suvokiama kaip nuolatinis vystymasis: „Man muſs die Sprache nicht sowohl wie ein todtes Erzeugtes, sondern weit mehr wie eine Erzeugung ansehen“ (Kalbą reikia matyti ne kaip negyvą veiklos produktą, o kaip pačią veiklą) (Humboldt 1836: 38). 2 Pavyzdžiui, XIX a. pabaigoje kūrėsi eksperimentinė estetika ir ritmas buvo tiriamas kaip psichofiziologinis bei estetinis reiškinys. Žr. Fechner Gustav Theodor 1876: Vorschule der Aesthetik. Erster Theil. Leipzig, Druck und Verlag von Breitkopf & Härtel. Prieiga internete: https://archive.org/ details/vorschulederaes01fechgoog/page/n13; Hermann Ludwig Ferdinand von Helmholtz 1863: Die Lehre von den Tonempfindungen als physiologische Grundlage für die Theorie der Musik. Friedrich Vieweg & Sohn, Braunschweig. Prieiga internete: http://vlp.mpiwg-berlin.mpg.de/library/ data/lit3483/index_html?pn=7&ws=1.5. Straipsniai / Articles 217 Daukantiškas Granausko alsavimas siekė (žr. Subačius 2018), bet ir dėl kitų kalbos lygmenų bei turinio struktūrų pasikartojimų, tik jam būdingų, užburiančių, turinčių maginės galios. R. Granausko girdimoji atmintis užfiksavo istoriko teksto ritmą, kuris žadino kūrybinę energiją, kūrė vaizdinius, ir jis, rašydamas kūrinius, sudėtus į antrąją knygą (Granauskas 1975), itin daug dėmesio skyrė ritmui. Viktorija Daujotytė liudija, kad „[e]smingai kalbėti apie Granausko ir jo kūrybos būdą reiktų pradėti nuo Simono Daukanto, nuo jo ‚Būdo‘“ (Daujotytė 2017: 10). R. Granausko apysaka Jaučio aukojimas yra vienas iš pirmųjų stipriai stilistiškai žymėtų rašytojo tekstų (žr.: Nastopka 2002; Kelertienė 2000: 69), apie kurio teksto ritmą rašyta (žr. Juknaitė 2003), bet nesieta su S. Daukantu. Šio straipsnio tikslas – ištirti S. Daukanto įtaką tiems trims apysakos Jaučio aukojimas sakiniams, paliudijusiems, kad į lietuvių literatūrą atėjo originalus kūrėjas. Taip pat šiuo straipsniu norima pratęsti šio mokslo leidinio žemaitiškos savimonės ir tapatybės tyrinėjimus (plg. Pajėdienė 2018: 64–104). Atliekant teksto analizę pasitelkiama lyginamoji analizė, intertekstualumo prieigos, prozos ritmo tyrimai3. 1. ALSAVIMO POETIKA Tema apie kalbos ritmo glaudų ryšį su asmenybės individualia kalbos struktūra ir fiziologija domina seniai, kai buvo išgirstos Bulato Okudžavos eilutės: „Каждый пишет, как он слышит. / Каждый слышит, как он дышит“ (Окуджава 2001: 264), atsikartojančios Juozo Baltušio dienoraščio puslapiuose, kai jis rašė apie kamerinius amžininkus rašytojus, kurie „[n]egiliai kvėpuoja“ (Baltušis 2019: 409). Paprastai kvėpavimo poetika (angl. poetics of breathing) susidomima laikotarpiais, kai literatūroje siekiama nutraukti ryšį su formalių konvencijų tradicija, ieškoma laisvesnės išraiškos, autentiškesnio rašymo (Heine 2019: 91–92). Tokiais laikotarpiais grįžtama ad fontes – prie klasikinės minties, prie tautos didžiųjų autorių. Senovės retoriams ar retorikų autoriams, ypač Aristoteliui, Ciceronui ir Kvintilianui, rūpėjo kalbos struktūrą pritaikyti kvėpavimui. Antikinėse retorikose svarstyta kalbos, atsižvelgiant į kalbėtojo kvėpavimo specifiką, suskaidymo į mažesnes frazes problema. Frazė lemia prozos teksto ritmą. Antikos oratoriai ritmą ir muziką glaudžiai siejo su iškalba. Platonas (žr. Valstybė, III, IV knyga) ir Aristotelis (žr. Poetika) nemažai dėmesio skyrė ritmo svarbai. Platonas klausė, ar „ne dėl to dailieji menai auklėja, kad ritmas ir harmonija giliausiai įsiskverbia į sielos gelmes ir stipriausiai ją paveikia? Jie patys 3 Plg.: Kazlauskienė 2015; Ramonaitė 2006; Heine 2019; Гумовская 2018; Moritz 2006; Fietz 1992. ROMA BONČKUTĖ 218 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI yra grožis ir žmogų padaro gražų“ (Platonas 1981: 401d), o kitoje savo veikalo vietoje pastebėjo, kad „ritmiškumas atitinka gerą kalbėjimo stilių, o neritmiškumas – jo priešingybę. Taip pat ir gera bei prasta harmonija, jeigu, kaip ką tik sakėme, ritmas ir harmonija derinasi prie žodžių, o ne žodžiai prie jų“ (Platonas 1981, 400d). R. Granausko absoliuti klausa galėjo būti svarbiausias rezonatorius S. Daukanto tekstuose išgirsti ir išvysti gimtųjų Ceklio žemių gyventojus kuršius ir jų paskutinio žynio paskutinę auką. Rašytojas yra paliudijęs, kad kūrybinio kelio pradžioje ne iš karto suprato, kuriai mūzai tarnausiąs: literatūros ar muzikos. Turėjęs puikią klausą, galėjęs išgirsti tylą, daiktų alsavimą (Daujotytė 2017: 74), dar mokinys įkritęs į S. Daukanto tekstus, jis pirmiausia išgirdo tekstų skambesį: „Aš savo kūrybą iki Jaučio aukojimo visą mokėjau atmintinai. Po Jaučio, kurį perrašiau tris kartus, pasakiau: ne, geriau aš dar metus kitus galvosiu, bet šitos katorgos atsisakau“ (Musteikis 2008). Bet neatsisakė. Tad Jaučio aukojimas yra tarsi auka Euterpei (muzikos mūzai), prieš imant tarnauti Kaliopei. R. Granauskas pasirinko gerai, nes vėliau sakė: „Aš gyvenu kalboje“, „Aš esu kalboje“, „Aš ir esu kalba“, „Mano dvasia kalboje“ (Daujotytė 2017: 17). 2. ROMUALDAS GRANAUSKAS – IDEALUSIS SIMONO DAUKANTO SKAITYTOJAS Umberto Eco rašė, kad bet kokio teksto skaitymas suponuoja bendraautorystę, nes idealus skaitytojas, skaitydamas kūrinį, jį iškoduodamas, atlieka didelį kūrybinį darbą (Эко 2005: 25, 76). Rašytojas kuria įsivaizduojamam skaitytojui, į jį orientuodamasis pasirenka vieną ar kitą teksto strategiją, kodus. R. Granauskas norėjo, kad skaitytojas iškoduotų teksto stilizacijos šaltinių autorių, nes apysakos dalys pradedamos epigrafais, paimtais iš Martyno Mažvydo ir kronikų. O pačiame tekste aptinkame ir nuorodų į S. Daukantą: […] kuo jie vardu, ir jie tau nuoširdžiai ir paprastai atsako: „Jaušis, Keklys, Daukantas“ (Granauskas 1975: 21). […] o iš rato išeina Jaušis, Keklys ir Daukantas, jau supratę, ko ieškai (Granauskas 1975: 35). Kai R. Granauskas rašė Jaučio aukojimą, nebuvo paprasta gauti S. Daukanto veikalų. Mat dar nebuvo išleisti Birutės Rokaitės-Vanagienės (mosėdiškės, sic!) redaguoti istoriko tekstai (Daukantas 1976a, b). Kaip rodo apysakos S. Daukanto intertekstai, rašytojas greičiausiai skaitė kurį nors ankstesnį Būdo tekstą (Daukantas 1893; 1935; 1955), galbūt Biržiškų parengtą ir 1929 m. išleistą Darbay Straipsniai / Articles 219 Daukantiškas Granausko alsavimas senuju Lituwiu yr Żemaycziu 1822 (toliau – Darbai) (Daukantas 1929). Istorikui senovės lietuvio pasaulį atkurti padėjo kronikos, amžininkų istorikų veikalai. S. Daukantas, perskaitęs daug ir įvairiomis kalbomis istorijos šaltinių, iš istorijos subjekto pozicijos ėmęsis aprašyti lietuvių būdą, praeitį, atliko pirmtakų teksto istorinį revizionizmą. Siekdamas sukurti lietuviškos tapatybės pavyzdį, modernios lietuvių bendruomenės pagrindą, neretai šaltinius reinterpretavo, keisdamas faktų priežastingumą ir vertybinę orientaciją. Panašiai ir R. Granauskas, kaip pastebėjo V. Daujotytė, sakė reikią „[r]ašyti ne taip kaip buvo, nes niekas nežino, kaip; rašyti, kaip nebuvo, bet kaip galėjo būti“ (Daujotytė 2017: 43). S. Daukanto Būdas R. Granauskui tapo temos radimo vieta ir ritmingo pasakojimo pavyzdys. Šis istoriko veikalas padėjo rašytojui atkurti paskutinio žynio paskutinį aukojimą. Pats žodis „auka“ ir jo vediniai mus pasiekė iš S. Daukanto (Kabašinskaitė 2016: 61–79), o ši Būdo vieta galėjo įkvėpti: Kétwĩrtoie buwusi Pałangos girriesĩ Gintio inĩcze nu jos paskouio Kuriej-Kuriejo wadĩnama ąnt Kórszo rubeźi, kórę słaptó dĩdej wiełaj jau kristionĩmis budamis dar ląkiusis Ƶámajtej, Parusienaj ĩr Ƶámgalej, arba Kórźamĩnikaj minĩedamis sawo łajmingàs dĩjnàs ĩr tardamis sawi ąngis brolejs buwusius (Daukantas 1845: 109). Būde aprašytos šventyklos („Toie ĩniczio ąmĩna ugnęs rusieiusi ąngarbies Dĩjwou, nu ko reges ĩr pate sałą kajpo szwęntą wĩjtą, kórioie ugnis rusieię […]“, p. 101) ir jų pastatai (žr. Daukantas 1845: 105), žyniai, aukojimo vietos ir apeigos ir kt. R. Granausko apysakoje atpažįstame Būde vyraujančią temą: lietuvio ryšį su gimtąja vieta, jo prigimtinį gebėjimą įsižiūrėti į gamtą, gyventi darnoje su supama aplinka, galėti atgauti jėgas ir energiją iš saulės, ugnies, vėjo, žemės, medžių, vandens. Visi svarbiausi pasaulio elementai – oras, žemė, ugnis, vanduo – sudaro Būdo ir apysakos pasakojimo pagrindą. S. Daukantas daug dėmesio skyrė Būdo pratarmei, kuri yra net devynių puslapių. Kaip pastebėjo Moreno Bonda, istorikas savo pratarmėje „įsitraukė į europietiškus istorinius debatus“ (Leparskienė 2019: 5). S. Daukantui rašant pratarmę didelę įtaką turėjo Johanno Gottfriedo Herderio veikalas Žmonijos istorijos filosofijos idėjos (Ideen zur Philosophie der Geschichte der Menschheit). J. G. Herderis – istoriosofijos ir kultūrologijos pradininkas, savo darbuose rėmęsis daugeliu sričių autorių darbais, svajojo sulaukti laikų, kai bus atrasti žemės raidos dėsningumai. Jis žmonijos istoriją aptarė kaip visos saulės sistemos dalelę, ilgo kosmologijos proceso momentą. Pasaulis yra makrokosmosas, o žmogus – mikrokosmosas ir tarp jų yra analoginis ryšys (Zusi 2007: 89–97). Žmonės ilgai gyvendami vienoje vietoje suauga su aplinka, kuri lemia gyvenimo būdą, mąstyseną. Tautos, nors kažkada turėjo tuos pačius protėvius, skiriasi vienos nuo ROMA BONČKUTĖ 220 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI kitų todėl, kad ilgai gyveno skirtingose vietose skirtingomis sąlygomis. Šios J. G. Herderio organinės kultūros, lietuviškai pirmą kartą perteiktos Būdo pratarmėje, sampratos aidas girdimas R. Granausko apysakos pradžioje: pats matai: basos tavo kojos, minančios tuos spyglius, šešėlius, gyvulių pėdas: tų, kurie dar laksto po girią, kurie mėnesienoje rėkia, stūgauja, laužo ragus į kamienus, vėliau patys numirs arba bus nužudyti, ant jų paliktų pėdų guls kitos pėdos: gyvulių, žmonių, spygliai, medžių žievės gabaliukai, šešėliai, plonosios šakelės, gal kokia raiba mažo paukštyčio plunksna (Granauskas 1975: 5). R. Granausko žynys, kaip ir S. Daukanto aprašyti senovės lietuviai, geriau miškuose su žvėrimis gyvens negu atsiklaups prieš svetimą dievą, kurio nekentė „bočiai prabočiai“, kaip sako ir rašytojas, perimdamas istoriko frazę (Granauskas 1975: 16). Iš Būdo paimtas apysakos žynio gyvenimas giliai miške: Todieł wadĩno jį Wieszpatió, iog jis wens pats wis inoię, galieię ir riedę, praszalejtys noriedamas jo pasĩterautĩ niekads negalieię i jo rumus iengtĩ; nes tórieię atstó girrie łauktĩ lig sau atsaką par kĩtus žynius arba jo tarnus gausis. Paprastaj jis didej retaj ĩr swietou patem terodies, ĩr tas kórs wĩjną kartą buo gawęs ji regietĩ, toumi didiawos o tas kórs krasztą jo rub buo palytiejęs, taries jau toumi patió pałajmintó essós: kajpogi jis gyweno słaptej patemĩ gĩłumĩ szwentos gĩrręs (Daukantas 1845: 121). S. Daukanto Būde dažnas laisvės temos leitmotyvas pasirodo pirmuosiuose apysakos puslapiuose („amžinu troškimu laisvai būti“ (Granauskas 1975: 6)). Žynys liepia sau „bėk, bėk gilyn į girią, kad nenumirtum, kol tebėra kiti žmonės“ (Granauskas 1975: 10). Apysakos žynys eina „tolyn į girią, į tą didįjį mirgėjimą lapų, žolių, stiebų ir kamienų, į šešėlių mirgėjimą, į spyglių mirgėjimą ant siauro žvėrių tako“ (Granauskas 1975: 7), nes tik giria gina lietuvį. S. Daukanto Darbuose randame galimą prototekstą: „O kyty dar atsykieliusis noris pusgiwej ynomajs sau takajs gyriosy it szaszoulietej walkioies“ (Daukantas 1929: 126). Iš Darbų apysakoje paimtos netiesioginės citatos apie kaimų ir pilių deginimą („Ne karta wyinog suspaustas Letuwos karalus neteisibiems Mieczeiwiu rimoiy sawiep weiziedamas i gaisrus ir lyipsnas degontiu sawa kaimu, ir pyliu“ (Daukantas 1929: 84) ← „nors ten daug kartų degė kaimai ir pilys“ (Granauskas 1975: 14)), priešų geležies ir ugnies mirtiną jungtį: „Ką sutyka tą kardu yr ugny najkyna“ (Daukantas 1929: 143), bet frazę „ugnis ir geležis“ randame Būde „ugnęs gelĩjs“ (Daukantas 1845: 138) → „ugnis ir geležis sudėti krūvon, reiškia mirtį“ (Granauskas 1975: 7). R. Granausko apysakoje į žynį kreipiamasi Būdo citata: Straipsniai / Articles 221 Daukantiškas Granausko alsavimas 1 L ENt EL ė . Netiesioginė Būdo citata R. Granausko apysakoje Būdas Jaučio aukojimas 70 ar 80 met toris tegalieię pasĩjktĩ, kóri nu tajp rio ąmiaus wadĩno bałtó gałwó: kajpogi szenden dar Lëtuwis ar Kalnienas gousdamos Wieszpatiou, Karalou, Kónegajksztiou ar Jomilestaj wĩsgalintem saka „Wieszpatie, pri tawa bałtos gałwos atejom pagoudos kłuktĩ“ (p. 123). sveikas, žyny, atėjome prie tavo baltos galvos (p. 13). Iš Būdo į apysaką persikėlė kriviai, girios, šventieji ąžuolynai, marios, versmės, išdžiūvęs ežeras, eglynų ir alksnynų pasaulis, perkūno ugnis, girių bitės, žalčiai… Intertekstualumo teoretikai, rašydami apie skaitytojo, kaip bendraautorio, vaidmenį, pabrėžia, kad skaitytojas, kuris pajėgia iškoduoti kuo daugiau autoriaus teksto, turi daug panašių asmeninių bruožų, sutampa jų kognityvinė sistema (Кузьмина 1999: 62). Pirmiausia trumpai primintina, kad S. Daukantas ir R. Granauskas – abu žemaičiai, abu Šiaurės Vakarų Lietuvos gyventojai, tos pačios kalbos vartotojai. Perfrazuojant Jūratę Sprindytę, galima pasakyti, kad abu ne tik siejami „žemaitiškojo substrato (įsišaknijimas gimtinėje, kraštovaizdis ir vietovių, miestelių, vandens telkinių vardai, kalbėsen[os]“ (Sprindytė 2019: 218), bet ir panašios prigimties ir gyvenimo. Esė Dvylika juodvarnių, apie Daukantą lakstančių rašytojas prisiminė pirmąjį įspūdį apie S. Daukantą: Jie rašė mano tarme, vadinasi, kaip ir man vienam, kad kiti nesuprastų, aš vienas sugalvojau, kad jie visi – mosėdiškiai, aš vienas aiškiai mačiau, kaip Daukantą – tokio didumo kaip ir aš – tėvas veža per Mosėdį arkliais į Kalvariją; aš net žinau, kur jie buvo sustoję tų arklių pagirdyti: ot ten, ant Šačių kelio, tuojau už miestelio, ties molkasiais; aš net žinau, kad vienas arklys buvo raudas, o antras – bėras, ir kaktoj jam buvo balta žvaigždė kaip būgnų tūzas. Tokie dalykai yra tiktai mano, apie juos nereikia visiems pasakoti, […] (Granauskas 2015: 34). Tikėtina, kad ir tokia, rašytojo aprašyta, galėjo būti S. Daukanto kelionė. Atkreipkime dėmesį, kad rašytojas „pamato“, jog bėris, vežęs S. Daukantą į mokyklą, buvo su balta žvaigžde kaktoje, o istorikas Būdo slapyvardį sukūrė iš senelio Jokūbo vardo ir žodžio Laukys: „Laũkis – tai ‚gyvulys su balta dėme kaktoje’“ (žr. Razauskas 2008: 86). Neįmanoma patikrinti, ar rašytojas, paminėdamas bėrį su balta žvaigžde, siejo su Jokūbo Laukio slapyvardžiu, bet „laũkis“ abiejų tekstuose mums leidžia pastebėti, kad jiedu jautė lietuvių kalbos senumą, ROMA BONČKUTĖ 222 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI suaugimą su savąja dvasia, todėl gebėjo istoriją ir dabartį susieti kalba. Senovės lietuvių protėviai, kaip S. Daukantas sako, „Indijonys“, dar nebuvo praradę kalbos ir kūno ryšio, nes tą paliudija išlikę tekstai: Nesgi senowęs rasztaj skełb, jog Lijtuwi Kalnien ir Ƶiamajti gimĩnies yra buwusi łopiszió Jnd iame: kajpogi musu ąmiouje rastĩ tenaj js kóneg rasztaj, rodo mumis só Jndijonimis broliu wajkajs prasenowie buwusius; nesgi tu raszt kalba nie só wĩjnó szios dijnos ĩnomuj kałb niera tejp dĩdej sótinkąntĩ, kajpo só Kalnien ĩr Ƶiamajti kałbó (Daukantas 1845: 8). S. Daukantas domėjosi sanskritu, sekė Vakarų Europos mokslininkų darbus šia tema. Galėjo būti skaitęs apie sanskrito artimumą gamtos garsams, apie jų svarbą palaikant žmogaus energiją, jėgas ir kt. Kaip žinia, vaikai iš motinų gauna kalbos jutimą, juk jų žodžiais jie kalba ir daineles niūniuoja. S. Daukanto tekstai leidžia spėti, kad jis save daugiau tapatino su motinos Odinų linija, kuri galėjo save sieti su legendiniu Odinu. Atkreiptinas dėmesys, kad laiškuose Teodorui Narbutui (Daukantas 1998: 500) ir Būde jis ne kartą minėjo Odiną, kaip lietuvių kunigaikščių patriarchą, pabrėžė jo svarbą: Antrós istatitos buwęs Odins. Gywenęs ąmtramije amźiouie pĩrm gĩmimo Kristaus, tas tórieięs sawą buwejnę pa Daugawie kório pĩle Aźgar wadinusis. Tas Odins nuwejkęs Ƶuwiedus ĩr wisss sziauręs waldimieró pasidaręs, partajsęs wĩssoumenę swieto dr[a] ugę naujejs istatimajs, kórejs isakęs swietou sawo neprietelus kariautĩ ĩr Dĩjwą garbĩntĩ (Daukantas 1845: 174). Motina buvo išskirtinė asmenybė, S. Daukantas ją gerbė ir mylėjo. Kai Simonui buvo dveji metai, Daukantų šeima dalyvavo Kosciuškos sukilime ir sukilėlių žygyje į Liepoją. Šeimoje buvo kalbama, kad Daukantienė vežė maistą sukilėliams. Moterį, kaip vieną iš galimų adresatų, S. Daukantas nurodė savo pirmajame veikale: „Atsakau muna kernotojems, jog asz ne diel mokitu wiru yr gałwocziu, bet diel tu motinu rasziau, kurios geb sawa waykams darbus jų bocziu prabocziu pásakoty: o be rasztu daug kartu apsyrynk“ (Daukantas 1929: 13). Būde akcentuojama motinos reikšmė lietuvių kalbos išsaugojimui, o motinos protėvių linija yra įtvirtinama ne vienoje teksto vietoje. S. Daukanto rūpesčiu 1847 m. motina palaidota Lenkimuose, prie bažnyčios, kur nuo XIX a. buvo laidojami tik nusipelnę asmenys. Šis autobiografiškumas verčia susimąstyti ir spėti S. Daukanto polinkio studijuoti istoriją užuomazgas kilus šeimoje, klausantis pasakojimų apie iškilius protėvius. Taigi S. Daukanto mama, sprendžiant iš pavardės, – ypatingų protėvių palikuonė. Pavardė rodytų, kad giminėje galėjo Straipsniai / Articles 223 Daukantiškas Granausko alsavimas būti žynių. Taip kaip Vydūnas iš savo mamos Marijos Ašmonaitės buvo girdėjęs, kad „šeima esanti paskutiniųjų lietuvių žinių (krivių) giminės tiesioginiai palikuonys“ (Palijanskaitė 2018: 27). R. Granauskas, rašydamas Jaučio aukojimą, „yra jutęs persikūnijimo stebuklą, lyg iš tiesų buvęs senuoju kuršių žyniu“ (Daujotytė 2017: 111). Jo „[m]otina visad buvo – jau sena gyveno kartu. Gerosios Vilties gatvėje: nebeturėjo vištų, lesino iš balkono balandžius, sūnus nupirkdavo dienai po batoną“ (Daujotytė 2017: 95), gebėjo su paukščiais kalbėti… Motinos abu juos išmokė matyti ir pavadinti, ką mato. Jų veikiamas vienas visą gyvenimą istorijai paskyrė, kitas savo gimtose „vietose užtruko visą gyvenimą“, apsakydamas Šauklius ir jų žmones savo kūriniuose. Žodis motina, žmona S. Daukanto tekstuose dažnas. Jis iš metraščių ir kitų istorikų buvo perėmęs požiūrį, kad senovės lietuvių šeimoje vyras gerbė žmoną, išlaikė pagarbos ir meilės jausmą („Par wĩs tamĩ daktĩ motrĩszkoses skotoĩes pasièlgtĩ, kórios wĩssą źmnystą wedę, nu k kajp sakiau mnomis wadĩnos“ (Daukantas 1845: 61)). Vyrai žmonomis pasitikėjo, o jos, sutuoktiniui išjojus į karą, buvo ne tik ūkės vilkėjos, bet ir namų gynėjos. S. Daukantas sukuria apibendrintą junginį Lietuvos žmona, kuriam suteikia tokią pat reikšmę, kaip žodžiui žmogus: „Toie dĩjno galieię regietĩ kas par Lĩjtuwos mona yra, kóri sawo iszmĩntĩ gódrybó, bóklybó ĩr mąndagómó bej swełnómó ir bĩłómó wĩssàs szios pasaulęs mnàs pranokę“ (Daukantas 1845: 54). R. Granauskas savo tekstuose tarsi tęsia Lietuvos žmonos istoriją: vyrai aukoja, o moterys aukojasi. Kaip pastebėjo Violeta Kelertienė, „Granauskas pabrėžia moteriškosios linijos tęstinumą“. Vyrai ėjo į karą, o moterys likdavo namie, rūpinosi ūkiu, vaikais, o jei reikėjo, juos gynė, todėl ji „pakylėta iki Kristaus, nukryžiuoto ant žmonijos kančios kryžiaus“ (Kelertienė 2006: 142). R. Granausko Kairienė yra tarsi visa mitinė Lietuva. Žemaitija – stiprių energetinių zonų kraštas, čia gausu istorinio kraštovaizdžio ženklų, kuriuos S. Daukantas savo veikaluose pabrėžė. Koks pasididžiavimas galėjo kilti jaunuolio Romualdo širdyje, kai perskaitė, jog Mosėdis kildinamas nuo senojo žemaitiško žodžio medė ‚miškas‘, kurį istorikas siejo su lietuvių protėvių „Massagetai“ vardu: Nes rasztĩnikaj, kórij raszę Łotinĩszkaj, tĩj wĩssads wadeno Lëtuwius Kalnienus ir Ƶĩamajtius senasejs wardajs, kajp kad anĩj gyweno pĩjtĩnie jiszlejtie, beje: Getajs, Masagetajs ir Samagetajs pagał to kajp mediesĩ ar juros paszalusĩ gyweno. Kartajs Trakajs. Pats Łasickis Lanks metusĩ 1564 Ƶámajtiuse budams, sako sawo rasztĩ ape Ƶiamajti Dĩjwus, iog Ƶamajtej ateiusis nu pa Dunaj arba pa Jstri mediodamis ir cze iłgajniuj apsigywenusis; nesgi gywentoje Guntĩno tiewunĩjos iki szè dĩjnà Masejs wadĩnas ir wĩjtowe M- siedis iki szioł tebiera, nu źodio mede arba mee wadĩnama (Daukantas 1845: 10). ROMA BONČKUTĖ 230 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Humboldt von Wilhelm: 1836: Übergang zur näheren Betrachtung der Sprache. – Über die Verschiedenheit des menschlichen Sprachbaues und ihren Einfluß auf die geistige Entwicklung des Menschengeschlechts. Faksimile-Druck nach Dümmlers Original-Ausgabe. Prieiga internete: https://archive.org/stream/berdieverschied00humbgoog#page/ n19/mode/2up. Janulaitis Augustinas 1913: Simanas Daukantas. Jo gyvenimas, darbai ir vargai (1793–1864). – Lietuviu tauta 2(sąs. 2), 244–284. Josipovici Gabriel 2003: Modernizmas ir romantizmas. – Pasaulis ir knyga. Vilnius: ALK Mintis. Kabašinskaitė Birutė 2016: Dar kartą apie lie. auka kilmę. – Baltistica LI(1), 61–79. Kazlauskienė Asta 2015: Pirminio lietuvių kalbos ritmo dėsningumai. Vytauto Didžiojo universitetas. Prieiga internete: http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/ elaba:8285639/datastreams/MAIN/content. Kelertienė Violeta 2000: Romualdui G., kurio nebuvo: apie percepciją, potekstes ir buvimą. – Romualdas Granauskas. Kūrybos studijos ir interpretacijos. Atspindžiai, sud. Rimas Žilinskas. Vilnius: Baltos lankos, 69–78. Kelertienė Violeta 2006: Kita vertus… Straipsniai apie lietuvių literatūrą. Vilnius: Baltos lankos. Leparskienė Lina 2019: Simono Daukanto istorija – Simonas Daukantas istorijai. – Būdas [Liaudies kultūra] 3, 1–7. Mačianskaitė Loreta 2010: Klasikas Juozas Baltušis šalia autsaiderio Icchoko Mero. – Lituanistica 1–4(79–82), 116–128. Moritz Julia 2006: Die musikalische Dimension der Sprachkunst Hermann Hesse, neu gelesen. Dissertation zur Erlangung des Grades der Doktorin der Philosophie beim Fachbereich Sprach-, Literaturund Medienwissenschaft der Universität Hamburg. Prieiga internete: http://ediss.sub.uni-hamburg.de/volltexte/2006/2765/pdf/Dissertation. pdf Musteikis Audrius 2008: Rašytojas R. Granauskas: „kaip vergas prie girnų“. – Lietuvos žinios, vasario 12 d. Prieiga internete: https://www.delfi.lt/kultura/naujienos/ rasytojas-rgranauskas-kaip-vergas-prie-girnu.d?id=15944273. Nastopka Kęstutis 2002: Paskutinis aukojimas. – Kęstutis Nastopka. Reikšmių poetika. Semiotikos bandymai. Vilnius: Baltos lankos, 217–230. Pajėdienė Jūratė 2018: Žemaitiškos tapatybės raiška: dėlionė iš Kretingos tarmės žodyno (2011) pavyzdžių. – Acta Linguistica Lithuanica 79, 64–104. Prieiga internete: Straipsniai / Articles 231 Daukantiškas Granausko alsavimas http://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:34051988/datastreams/MAIN/ content. Palijanskaitė Rima 2018: Vydūnas. Regėjimai, darbai, atradimai. Šiauliai: Liucilijus. Pivoras Saulius 2018: Politinės mąstysenos tradicijos Simono Daukanto istoriografijoje: respublikonizmas ir verslumas. – Darbai ir dienos 70, 90. Platonas 1981: Valstybė, parengė Jonas Dumčius, Ramutė Jakimavičiūtė, Kristina Rickevičiūtė. Vilnius: Mintis. Ramonaitė Valerija 2006: Pirminis Juozo Baltušio „Parduotų vasarų“ ritmas. – Acta Humanitarica Universitatis Saulensis. Mokslo darbai. Šiauliai, 307–333. Prieiga internete: http://www.su.lt/images/leidiniai/Acta/Acta_1/Ramonaite.pdf. Razauskas Dainius 2008: „Mėnuo kaktoje“. Laukis lietuvių tradicijoje ir kai kurios netikėtos sąsajos. – Tautosakos darbai XXXVI, 86–100. Subačius Giedrius 2018: Simono Daukanto Rygos ortografija (1827–1834). Vilnius: Lietuvos istorijos institutas leidykla. Vengris Antanas 1939: Kalbos ypatybės S. Daukanto „Būde“. – Židinys 11, 446–458. Гумовская Галина Н., 2018: Нейтрализацийа энтропии эстетийеской информации художественного текста за счет функционального сбоя ритма. – Известия Южного федерального университета. Филологические науки 1, 191–200. Prieiga internete: http://philol-journal.sfedu.ru/index.php/sfuphilol/article/view/1128/1111. Кузьмина Н[аталья] А. 1999: Интертекст и его роль в процессах эволюции поэти ческого языка. Екатеринбург-Омск. Prieiga internete: http://elar.urfu.ru/bitstream/10995/51/1/1220560.pdf. Окуджава Булат 2001: Я пишу исторический роман. Надежды маленький оркестрик. Лирика 50е–70e. Москва: ZEBRA. Топоров Владимир Н. 1993: Эней — человек судьбы: (к «средиземноморской» персонологии). Москва: Радикс. Эко Умберто 2005: Роль читателя: Исследования по семиотике текста. Пер. с англ. и итал. С. Серебряного. СПб.: Symposium; Москва: Изд-во РГГУ. ROMA BONČKUTĖ 232 Acta Linguistica Lithuanica LXXXI Breath-writing of Granauskas in Way of Daukantas SUMMARY The article discusses the influence of the works of Simonas Daukantas (1793–1864) on the prose of Romualdas Granauskas (1939–2014) with the focus on his short story Jaučio aukojimas (1975). The article refers to the researchers addressing intertextuality, rhythm in prosaic texts and the poetics of breathing in their works. First of all, the article draws the parallels between the biographies of the two authors, which determined their coinciding attitudes and world-views. Granauskas borrowed the concept of the history of Lithuania as the civilization of forests and the approach to Samogitia as special genius loci from Daukantas and further elaborated on them in his prose; he also took attention to personal freedom, respect for women, love for one’s mother tongue. It is believed that Daukantas’ flowing periodic sentences and his sonority of language made the greatest influence on Granauskas, who was gifted with absolute pitch. In Granauskas’ short story we find the theme prevalent in Daukantas’ Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių: a relationship between Lithuanians and their homeland, the inherent ability to take a deep look at nature, to live in harmony with the environment, to be able to recover one’s strength and energy from the sun, fire, wind, land, trees, water. In his short story Granauskas does not hide his links with Daukantas’ works, cites the historian’s last name, does not hesitate to paraphrase the text and uses the historian’s vocabulary. Granauskas makes use of the devices employed by Daukantas to create rhythm by using repetitions of sounds in phrases as well as various, repetitive and differently expressed forms of the predicate, which are occasionally replaced with participial ones. Granauskas’ rhythmical prose also influenced other Lithuanian writers. Įteikta 2019 m. spalio 6 d. ROMA BONČKUTĖ Klaipėdos universitetas Salomėjos Nėries g. 5, LT-92227 Klaipėda, Lietuva romabonckut[email protected]